Dailininkas Vilius Ksaveras Slavinskas gyvena ir kuria Kaune. Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus narys meno pasaulyje aktyvus nuo 1978 metų. Kaunietis yra surengęs beveik 120 personalinių parodų bei dalyvavęs per 80 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, taip pat buvo daugiau nei 30 parodų kuratoriumi. Savo kūrybos keturiasdešimtmetį tapytojas pažymėjo dviem personalinėmis parodomis: didelė menininko paroda „Personos“ buvo surengta Nacionaliniame Kauno dramos teatre, taip pat šiuo metu Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje veikia V. K. Slavinsko ir skulptoriaus Sigito Straigio paroda.
Nuo pat kūrybinio kelio pradžios menininkas bendravo ir bendradarbiavo su Algirdu Lukštu, Eugenijumi Survila, Vytautu Povilaičiu. Savo kūryboje menininkas yra išbandęs įvairius kūrybos stilius ir žanrus.. Žvelgiant į menininko kūrybą galima teigti, kad autoriui artimiausia yra abstrakčioji tapybos stilistika, dinamiška kompozicija, ekspresyvi tapybos kalba, ryški koloristika. Tapytojo abstrakčios tapybos stilistika sukurtuose darbuose gausu gamtinių motyvų, portretinių ir figūrinių transformacijų, kurios pereina į ženklų ir simbolių kalbą, liudija šiuolaikinio pasaulio, santykių prieštaras ir priešpriešas.
Naujausioje darbų kolekcijoje „Personos“ yra itin svarbios personažų būsenos, žmogiškųjų santykių peripetijų fiksavimas, netikėtos paralelės. Tai liudija ir darbų pavadinimai „Susitikę“, „Keistos pažintys“, „Kitokie“, „Mintys kaip paukščiai“ ir kt. Šio ciklo darbuose autorius kuria tarsi teatralizuotą pasaulį, kuris yra permanentinis, kintantis, polemizuojantis ir kviečiantis savąjį žiūrovą dialoge.
Vilius Ksaveras Slavinskas sutiko atsakyti į keletą menotyrininkės Gabrielės Kuizinaitės klausimų apie savo kūrybą ir veiklą.
Gal galėtumėt papasakoti apie savo kūrybinio kelio pradžią? Kada surengėte pirmą savo parodą?
Ilgokai ieškojau savo kelio gyvenime. Tik po kelerių studijų Kauno politechnikos institute metų nedrąsiai pravėriau Kauno keturmetės vakarinės meno mokyklos duris. Parodžiau savo piešinius to meto mokytojui Algirdui Lukštui. Jis nustebo, kad juose nesimato trintuko žymių. Tada dar nežinojau tokios „technikos“ galimybių. Priėmė į antrą klasę, o po pusmečio – į trečią. Gal įvertino mano atkaklų darbštumą? Jau rudenį paklebenau tuometinio Vilniaus dailės instituto duris. Konkursas buvo didelis, todėl pats nežinau, kaip pavyko įstoti bei tapti interjero ir įrengimų specialybės studentu. Pavergė ankstesnis pomėgis tapyti Kauno senų gatvelių romantiką, Nemuno vingius. Kartu su mėgėjų klubo „Vaivorykštė“ vadovu Eugenijumi Survila, vėliau su puikiu tapytoju Vytautu Povilaičiu žavėjausi Kauno uosto, Senamiesčio panoramos vaizdais.
Pirmą oficialią asmeninę parodą akvarelės technika eksponavau 1978 metais Kauno Dirbtinio pluošto gamyklos Kultūros rūmuose. Džiugu prisiminti, kad kuklios parodos atidarymo metu daug gražių palinkėjimų ateičiai sulaukiau iš Antano Martinaičio, kuris parašė jai recenziją, Rimto Kalpoko, Mildos Mildažytės –Kulikauskienės, Vytauto Juzikėno, Vytauto Povilaičio.
„Palinkėjimas“, akrilas, drobė, 90×100 cm
Kas Jums kaip kūrėjui yra svarbiausia? Ar galite apibūdinti savo kūrybinį motto ir įvardinti pagrindinius kūrybos motyvus?
Tapydamas akvareles stengdavausi pajusti oro erdvę, spalvinių niuansų dvelksmą. Tada detalės pačios surasdavo tinkantį koloritą. Visada žavėjausi vaikų kūrybos laisve. Atsirado svajonė rasti savo mąstymo laisvas erdves. Akrilo dažai palengvino galimybes išreikšti savo jausmus ir mintis. Visa tai tolo nuo konkrečios realybės vaizdavimo į pasąmonės pasaulį, kurio galimybės savitumu ir raiška ribų, manau, neturi. Atmesdamas kūryboje dirbtine pozą, stengiausi būti nuoširdus savo minčių vingiams. Tapyba tapo panaši į džiazavimą, kurio nuolatinė potėpių ir spalvų kaita naudojama įvairiems jausmams atskleisti. Ekspresyvus kelias į abstrakciją yra labai viliojantis, bet mintys neleidžia nutolti nuo aplinkos, veidų improvizacijų, paukščių, žuvų persipynimo su potėpių ir spalvų žaismu. Savo ieškojimuose bandau suvokti supančio pasaulio paslaptį bei sukurti asmeninės patirties asociacijų viziją. Pasitikiu žiūrovų asmeninėmis kūrinio suvokimo variacijomis, kurios pas kiekvieną, manau, gali keistis nuolatinėje nuotaikų tėkmėje. Jei kūrinio paslapties nuojauta išlieka, vadinasi, galima vėl ir vėl įsitraukti į jos paieškas, teikiančias įvairius asmeninius kūrybinius pojūčius. Taip bandau pasidalinti kūrybos džiaugsmu, savotišku katarsiu su žiūrovu, norinčiu pajusti autoriaus kūrybines improvizacijas.
Esate Lietuvos dailininkų sąjungos, Kauno dailininkų klubo „Meno sparnai“, LDS akvarelininkų grupės „Aqua 12“ narys. Nuo 1994 metų vadovavote dailininkų ir architektų klubui „Sfinksas“. Kokie Jūsų organizuoti projektai jums labiausiai svarbūs? Kaip Jums pavykdavo ir pavyksta suderinti organizacinį ir kūrybinį darbą? Neseniai atšventėte savo kūrybos 40-metį. Jūsų parodų bagažas yra tikrai didelis. Kurios parodos Jums asmeniškai buvo įsimintiniausios?
Dešimtį metų kūriau akvareles, kuriose išsakiau savo žavesį Lietuvos gamta, miesteliais, pajūrio vaizdais. Kuršių neriją su etiudininku, kaip sakoma, išvaikščiojau skersai ir išilgai. Fantastiniai prisiminimai. Stengiausi, kad visose asmeninėse parodose, kurių skaičius jau priartėjo prie 120, būtų pateikiami vis nauji kūriniai. Visos pastangos dalyvaujant ir organizuojant kolektyvinių parodų pristatymus sietinos ir būna netgi vientisos su kūrybiniu darbu. Susipažinimas dailininkų parodose su kolegų kūryba, leidžia geriau suprasti ir savo paties kūrybines pastangas, sukuria stimulą nesustoti paieškų kelyje.
„Kuršių Nerijoje“. Akrilas, kartonas, 60×73 cm
Manau, kad svarbiausi kolektyviniai ir asmeniniai projektai yra tie, kurie buvo siejami su įžymių Lietuvos valstybinių švenčių ar svarbių datų paminėjimais. Dvidešimt keturių kasmetinių parodų „Atgimimas“ cikle išskirčiau Lietuvos Valstybės atkūrimo 80-mečio parodą Kauno paveikslų galerijoje ir Šimtmečio parodą, vykusią vienu metu net keliose Kauno parodų erdvėse. Šiose parodose yra dalyvavę apie 280 menininkų, pateikę virš 3000 atrinktų kūrinių.
Kauno sakralinėse erdvėse 15 metų rengiamo parodų ciklo „Žodis ir spalva“ man labiausiai svarbi Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos parodų salėje 2014 m. eksponuota personalinė paroda „Requiem“, skirta Sausio 13-osios aukoms pagerbti. Nepasimiršta Čikagos Jaunimo centro M. K. Čiurlionio dailės galerijoje 2003 m. organizuota ir pristatyta LDS Kauno skyriaus akvarelininkų paroda „Tėviškės vaivorykštė“.
Jūs savo kūryboje esate įvaldęs ir naudojate nemažai technikų: akvarelės, akrilo, aliejinės tapybos, mišrią ir koliažo techniką. Kokia technika daugiausia naudojate?
Visos technikos būna tikslingos, kuomet jos padeda geriau išreikšti savo siekius kūrybiniame procese. Daugiausiai naudoju akrilinius ir akvarelinius dažus. Net ir naudojant mišrią techniką ar koliažuose su implikacijomis jie apjungia kūrinio erdvės visumą. Pastaraisiais metais akrilo darbų ant drobės formatai, organiškai taikantis prie raiškos galimybių, vis didėja ir tam reikalingos didesnės interjerų erdvės. Nežinau, ar tuo džiaugtis, ar ne. Yra kaip yra…
„Kitokie“, akrilas, drobė, 100x110cm
Kaip vertinate šiuolaikinius Kauno dailės procesus? Kas Jus džiugina?
Įdomus klausimas. Jis vertas platesnės apžvalgos ir didesnių profesinių menotyros įgūdžių. Nepaleidžia mintis, kad dailės procesai Kaune sparčiai plečiasi ir į gylį ir į plotį jau nuo Nepriklausomybės atgavimo. Vis daugiau naujų erdvių užkariauja įvairios meno parodos, ateina naujos dailininkų profesionalų kartos. Kas labai siekia parodyti viešai savo ieškojimus, galimybių tam suranda grupinėse ar asmeninėse parodose, kurių kiekį tik per vienus kalendorinius metus būtų net sunku suskaičiuoti. Lietuvoje veikia meno kūrėjų asociacija. Ji jungia įvairių meno sričių profesionalus. Įstatymas suteikia kai kurių privilegijų jos nariams. Tačiau yra viena problema, kuri kol kas neišspręsta. Manau, kad būtų tikslinga šios asociacijos narių kūrybinį stažą įskaityti į bendrą darbo stažą. Tai suteiktų galimybe nepasijusti nejaukiai sulaukus pensinio amžiaus. Na, o labiausiai džiugina aukštą profesionalumą pasiekusi dailininkų kūryba, kuri puikiai įsirašo į tarptautinio meno kontekstą. Šia prasme Kauno menininkai tikrai nėra atsilikusi meno provincija. Mūsų menininkų ieškojimai pasiekia įvairių valstybių parodų sales, dažnai būna pagarbiai įvertinami.
Daugiau apie menininką: www.artvikas.lt
Kalbėjosi menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė