Šis pokalbis galėjo papuošti „Kauno pilno kultūros“ balandžio numerį, kurį šiemet pavadinome „Diskoteka“. Tik tada dar nežinojom, kad „RyRalio“ didžėjai susieis dar kartą pagroti. Bet apie viską nuo pradžių.
Kai „RyRalio“ išleido pirmąją savo leidyklos plokštelę, aš… antrus metus gyvenau Vilniuje ir labai tuo didžiavausi. Tie reti kartai, kuomet pasirinkdavau savaitgalį leisti gimtajame Kaune, neretai sutapdavo su „RyRalio“ šokiais įvairiose tuomet tuštoko ir pilkoko miesto vietose. Saldi (dabar sykiais atrodo net per saldi!) house muzika, mintinai mokami priedainiai, šokiai prie vandens, šokiai automobiliuose, šokiai laive be galimybės išlipti — „RyRalio“, kaip žemiau pokalbyje sako ir vienas dueto narių, buvo reiškinys. Tai, ką dabar vadiname kaunastic? Turbūt. Jei netingit, galit užmesti akį į mano tinklaraščio archyvą, kuriame „RyRalio“ pažymėtų įrašų gausiau nei gausu.
Šarūno Karaliaus ir Lauryno Lisausko, arba tiesiog Karaliaus ir Laurio Lee, duetas žinojo, kada šį etapą baigti, galbūt todėl mano kartos šokėjų prisiminimai — tik patys geriausi. O dabar jie grįžta. Vienai nakčiai. Priešpaskutinei vasaros nakčiai Kaune! Rugpjūčio 30-ą „RyRalio“ gros bare „Rock’n’Rolla“, juos apšildys ekspromtu bilietą nusipirkęs anų laikų dalyvis iš Stambulo DJ E, o namo iš vakarėlio „RyRalio One Night Stand“ palydės Ignas Gestautas. Kas bus, tas, o dabar su Lauriu ir Karaliumi kapstomės po sentimentus.
Ką iš „RyRalio“ laikų saugote namuose kaip suvenyrus? Na, plokšteles – savaime suprantama, bet gal dar ką įdomaus?
Karalius: Plokšteles – tikrai taip. Reiktų gerai pasikuisti, kad rasčiau, kas dar išlikę. Štai ruošdamasis renginiui pasiskolinau iš kolegos mikšerį, nes jo nebeturiu. Tačiau ieškodamas jam laido pajungimui į pultą, radau savo mikšerį (šypsosi). Vis dar turiu ir skaitmeninį muzikos archyvą nešiojamame diske. Beje radau ir gerą dėžę kadaise nemokamai su žurnalais platintų kompaktinių diskų „RyRalio Sobieski Uogos“, tad atvykę į vakarėlį gali tikėtis dovanų.
Lauris: Plokštelės ir mano namuose guli. Turiu dar puikų „lagaminą“ joms nešioti, apklijuotą su begale įvairiausių lipdukų – nuo Maskvos muitinės žymos „dasmotrena“ iki Niujorke užlipinto „Fragile“ bei pirmosios „RyRalio“ renginių serijos „RyRumba“, vykusios tuomet A. Jakšto gatvėje veikusiame naktiniame klube „ExIt“, logotipo. Taip pat likusi viena kita sena skrajutė, žurnalo ir laikraščių iškarpos iš 2002-2005 metų publikacijų. Taip pat turiu mūsų su Šarūnu turėto naktinio klubo „Pop Star Bar“ raktą. Įdomu, ar naujasis patalpų savininkas spyną pasikeitė?
Kaip pasikeitė jūsų nuomonė apie vienas kitą nuo tada, kai pirmąkart susitikot?
Lauris: Mes susipažinome gal 1997-aisiais. 2001-aisiais įkūrėme „RyRalio“, iki 2013 sėdėjome viename biure… Visko nutiko daug ir tiek daug, kad dalies neatsimenu, o kai susėdame ir pradedame dalintis istorijomis, labai greitai ateina rytas Buvo labai smagūs 12 metų darbo ir pramogų kartu. Vis dar atsimename vienas kito gimtadienius be feisbuko priminimo, dirbame panašiose srityse ir juokiamės iš tų pačių istorijų. Tad nemanau, kad pasikeitė labai daug.
Ar Šarūnas, kaip vyresnis, buvo Lauryno DJ mokytojas, ar susitikot, kai jau abu buvot vienodai geri didžėjai?
Karalius: Atėjome iš šiek tiek skirtingų to paties muzikos pasaulio sričių. Aš nemažai laiko leidau Londone, ten pirkau plokšteles – į Angliją vykdavau tiems laikams itin dažnu grafiku, net 3-4 kartus per metus. Turėjau šokios tokios vakarėlių patirties, organizavau pavienius reivo renginius. Lauris gi savo muzikinį bagažą krovėsi tuometiniuose klubuose. Pradėjus bendrą veiklą Lauris išvyko į San Fransiską. Pamenu, skambindavo man 9 valandą ryto, nes tai būdavo vienintelis abiems tinkamas metas pasikalbėti.
Lauris: Susitikę jau buvome abu daug groję, turėjom savitus braižus. Tačiau Šarūnas mane išmokė daug gerų dalykų, kurie daug svarbesni už beat mixing ar plokštelės pristabdymą jai grojant. Daug platesnė pasaulėžiūra ir didesnė gyvenimiška patirtis buvo Šarūno kišenėje. Buvo įdomu diskutuoti, priimti ir pažinti daug tuo metu man naujų dalyku. Kalbant apie gerus dalykus, Šarūnas supažindino mane ir su alaus kultūra, o vėliau kartu pamėgome škotiškus salyklinius viskius, galiausiai net atidarėme viskio barus Kaune ir Vilniuje.
Šarūno vinilų kolekcija – Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje Vilniuje, o kur Lauryno?
Lauris: Viskas iki vienos plokštelės yra namie. Bet tai nereiškia, kad mažiau jų yra pas Šarūna. Tiesiog aš niekada neturėjau tokios milžiniškos kolekcijos, tad sugebu ją sutalpinti savo plokštelių, viskio ir cigarų kambaryje.
Jei reikėtų šiandieniniam jaunimui nupasakoti, kas tai per muzika – „RyRalio“, kaip paaiškintumėt? Ką pagrotumėt?
Karalius: Pavartosiu kvailą šiuolaikinį žodį – buvo ne tik muzika, bet ir „fylingas“ (feeling). Vienaip galėdavome sugroti mažame vakarėlyje Gedimino gatvėje buvusiame bare „Orleanas“, kitaip – kelis tūkstančius talpinusiame vasaros pabaigos renginyje Kauno jachtklube. Tarp house atsirasdavo ir drum’n’bass intarpų ar dar didesnių keistenybių. O dar būdavo ir „B sides“ vakarėlių su begale 7” plokštelių. Visa tai galų gale susiveda į gan plačią muzikos orbitą. Tą supratau ir rinkdamas plokšteles, kurias padovanojau bibliotekos muzikos skyriui. O jei vis tik kalbėti muzikinių stilių vardais, tai, žinoma, buvome tarp deep house ir house. Bet šio stiliaus savoka gi labai plati.
Lauris: „RyRalio“ buvo socialinis reiškinys, ne tik muzika. Tuo metu tai buvo alternatyva visam šūdpopsiui, kurio didelė dalis buvo rusiška. Taip pat šūdpopsio ir saulėgražų gliaudymo subkultūrai. Tai buvo tarsi uždaras klubas, jungiantis kitaip į muziką ir laisvalaikį žiūrinčius, daug platesnį muzikinį spektrą nei MTV pažinti siekiančius. Galų gale, tai buvo jaunos, aktyvios ir kuriančios visuomenės dalies susiėjimas. Šiandien tai drąsiai galiu sakyti, nes mūsų vakarėlių lankytojai padarė nuostabias karjeras, tapo TV žvaigždėmis, politikos apžvalgininkais, ekonomistais, žurnalistais, žinomais fotografais, sėkmingais verslininkai, ryškiausiais savo srities specialistais ir, galų gale, žinomiausiais šalyje muzikos atlikėjais.
Esate nemažai pakeliavę kaip didžėjų duetas. Kuri išvyka buvo įspūdingiausia?
Karalius: Teko išmaišyti Europą nuo Islandijos iki Turkijos, nuo Čekijos ir Lenkijos. Na, ir JAV. Išvykas skirčiau į dvi grupes. Egzotinės keliavimo prasme – trenkėmės į Islandiją, į kurią tais laikais kraštiečiai važiuodavo tik dirbti, skridome į JAV, kur po 12 val. skrydžio dar ir pusę dienos važiavome automobiliu. Tokios kelionės – tikrai maloni kartais varginančio didžėjaus gyvenimo dalis.
Dar kelias keliones išskirčiau muzikine prasme. Tai vietos, kuriose grojome, dedikuotos muzikai, su išprotėjusia publika. Čia turbūt viršūne liks Londonas. Pasirodymus klube „The Egg“ prisimenu iki dabar. Beprotiška vieta, beje, vienas iš jos savininkų, bent jau tais laikais, buvo grupės „Status Quo“ muzikantas. Sausakimša salė, fantastiška publika. Viena mūsų pasirodymų ten baiginėjosi šeštą ryto, po jo iškart prasidėjo kitas vakarėlių ciklas „Breakfast at Egg“. Manau, visi lankęsi klubuose supranta, apie ką kalbu ir kokia ten nuostabi atmosfera, nuotaika ir visame kame tvyrantis draugiškumas. Po vieno pasirodymo organizatoriai mus kartu su legendiniu didžėjumi Kerry Chandler vežė į viešbutį. Jam, žinoma, buvo užsakytas geresnis nei mūsų viešbutis, bet šį kart ne apie tai. Mus sustabdė policijos automobilis. Kažkodėl jiems pasirodėme įtartini, ir jie paprašė atidaryti bagažinę. Stovime septintą ryto kažkur Londone gatvėje kartu su Kery Chandler, o mūsų kompaktus varto policininkas – tiesiog scena iš dar nepasirodžiusio filmo apie reivą.
Lauris: Gyvenimas oro uostuose nėra tai, apie ką svajoja daugelis siekiančių DJ karjeros. Nelabai džiaugiausi ir aš. Tik supraskite teisingai, nebuvo taip patogu skraidyti, kaip dabar, kai pigios oro bendrovės pavertę oro kelius lengvais takeliais. Londonas, kaip Šarūnas ir sakė, nepamainomas. „The Egg“ tikrai buvo vertas paminėti tarp prisiminimų, ne mažiau egzotiški buvo pasirodymai su bičiule Nica Brooke Sakartvele ar Virginia Beach’e, o tarp jaukiausių pamenu grojimus labai keistame absento bare Vienoje. Vienoje ir Londone grojome turbūt tiek kartų, kiek Klaipėdoje.
„RyRalio“ – tai ir muzikos leidyba. Atradot ne vieną talentą, jūsų leidiniai papuošė ne vieną melomano lentyną. Kuris leidinių pats brangiausias asmeniškai?
Karalius: Sudėtingiausias, be abejo, buvo pirmasis, „RyRa 001 – Jazzus Juice“, pasirodęs 2002 metais. Šiais laikais vinilus ledžia visi nuo roko underground grupių iki pop atlikėjų. Tačiau ką reiškė išleisti vinilą tada, kuomet ką tik buvome pradėję naudotis elektroniniu paštu, o į užsienį paskambinti buvo gan sudėtingas reikalas?
Prieš tai, beje, buvo dar vienas mūsų bičiulių kauniečių „Jazzus Juice“ leidinys, kuris pasirodė pogrindinėje Didžiosios Britanijos kompanijoje „DiY Discs“. Tai galėtų vadintis netikėčiausiu leidiniu. Buvo kažkoks kosmosas, kai gavome laišką, kad jie nori išleisti atskirą „Jazzus Juice“ singlą, o ne įtraukti vieną kūrinį į kokį nors rinkinį. Po šio įvykio supratau, kad galime ir patys mėginti leisti vinilus, t.y., vykdyti įrašų kompanijos veiklą.
Man dar labai patinka Simuck „Still“, apie kurį irgi turiu istoriją. Tai buvo laikai, kai kūrinių promo siuntinėjimas buvo itin sudėtingas. Gi dar nebuvo kokybiškų skaitmeninių įrašų, sunku būdavo „dasikasti“ iki reikiamo didžėjaus. Išsiuntinėjus keliolika kopijų, pasiekė maloni žinią. „Still“ savo kultinėje techhouse laidoje „Kiss FM“ eteryje sugrojo Dave Mothersole. Ironiška, kad kai laida buvo transliuojama, pats buvau Londone, bet ne prie radijo imtuvo, o, matyt, kažkur klube ir sužinojau apie tai tik grįžęs.
Vis tik pats brangiausias man leidinys — diskas „Pasaka“. Mano galva, tai atspindi unikalų lietuviškos elektroninės muzikos etapą. Patys tuo metu nesupratome, kad pavyko surinkti ir užfiksuoti tai, kas galėjo būti prarasta visiems laikams. Nes jau įrašo komplektavimo metu prasidėjo: pas tą numirė hardas su įrašu, kitas iš vis neberanda tam tikros versijos, kurią mums kažkada davė. „Pasaką“ iki šiol prasuku mašinoje reguliariai. Pasikartoju ir pakaifuoju.
Lauris: Visi mūsu leidiniai kaip vaikai, negali atsakyti, kurį myli labiausiai. Faktas, kad pirmasis „blynas“ buvo labai įsimintinas. Aš tuo metu gyvenau San Fransiske ir asmeniškai susitikęs su vėliau geru bičiuliu tapusiu atlikėju Rithma prašiau jo sukurti remiksą, pirmosios lietuviškos šokių muzikos plokštelės pirmąjį remiksą (jį galite rasti PAKARTOT, – red. past.).
Dabar abu užsiimate gėrimų ir barų verslais, taigi nuo naktinio gyvenimo iš esmės nenutolote. Būsite jame amžinai?
Lauris: Kaip kažkas man yra sakės, kad nėra buvusių didžėjų, jais gimstama ir mirštama. Tad visai nenustebčiau, kad įžengę į septintą dešimtį susitiksime mano ar Šarūno bare išgerti jo ar mano įmonės kuriamų gėrimų.
Kaune esate groję ir vakarėlius rengę pačiose įvairiausiose vietose, kai kurios jų tikrai nepriminė muzikos klubų. Ar lengva būdavo tartis su savininkais dėl šokių? Prisiminkite įspūdingiausias šokių vietas!
Karalius: Dažniausia būdavo sunku, kol neįvykdavo pirmas vakarėlis. Daug įspūdingų prisiminimų. Nuo Kauno mariose paskendusių automobilių iki 700 žmonių reivo tikrąja ta žodžio prasme „Bare 91“ Šiaurės prospekte. Nesuprantu iki šiol kaip ten tų žmonių tiek tilpo ir kaip tas pastatas nesugriuvo.
Lauris: Mane iki šiol baugina prisiminimai, esu ne kartą tai sapnavęs, kad darome vakarėlį, kuriame niekaip netelpa žmonės. Patikėkite, tas chaosas nėra labai gerai. Gal tai pakaso savimeilę, bet situacijų tikrai būta nevaldomų: griūvančios tvoros ir kelis šimtus metrų nusitęsusios eilės.
Pamenu, į vieną iš „RyRalio“ gimtadienio vakarėlių vietoj planuotu 300-400 žmonių pasirodė daugiau nei 1000. Suvaldyti minios nebuvo įmanoma, kaip ir prasilenkti pastato laiptinėje. Aš iki šiol tikiu, kad vakarėliai skirtingose, dažnai tam nepritaikytose erdvėse yra labai smagu, ir pats mieliau renkuosi lankyti tokius, nei pasirodymus klubuose.
Grosite „Rock’n’Rolla“, visai netoli paskutinės „RyRalio“ stotelės Kaune – buvusio „Pop Star Bar“. Ar, žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, nuosavo baro atidarymas buvo geras sprendimas? O gal tas verslas turėjo įtakos DJ dueto pabaigai?
Karalius: Manau, tai buvo natūrlus žingsnis į priekį. Pavienių renginių organizavimas išsivystė į pastovią veiklą. O kalbant apie pabaigą, manyčiau, tai buvo tam tikros epochos pabaiga. Tame susipynė daug aspektų. Tai ir krizė, kuri palietė visą muzikinį ir klubinį gyvenimą, tai ir tam tikros kartos pabaiga. Manau, būtų galima surengti diskusijų apie tai vakarą kokiame nors festivalyje ar muzikos renginyje.
Iš kitos pusės, būtent „Pop Star Bar“ mus atvedė ten, kur esame dabar. Klubas vystėsi, norėjosi kažko naujo, o ir pati veikla atvėrė galimybes tai daryti. Nusprendėme ieškoti antros, bet mažesnės vietos. Taip gimė viskio baras Kaune. O iš čia kiekvienas pasukome skirtingais gėrimų pasaulio keliais, bet vis susitinkame.
Lauris: Esu tikras, kad tie 12 metų kartu užkodavo tam tikrą pasaulėžiūrą ir identiškas nuomones bei vertybes. Abu dirbame „craft“ industrijoje ir vadovaujame įmonėms, kurios kuria kokybiškiausius ir inovatyviausius gėrimus šalyje. Tai negali būti tiesiog sutapimas. „Pop Star Bar“ buvo tramplynas į HoReCa sektorių, ten įgijome daug žinių, kurias naudojame kasdien. Manau, tai buvo vienas geriausių mūsų sprendimų.
Paantrinsiu Šarūnui, kad klubinę kultūrą ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje tuomet parklupdė ekonominė krizė. O muzikinė veikla jau kuris laikas prieš ją baigiant buvo tik gerai matomas mūsų hobis. Mes keldavomės ryte ir keliaudavom į biurą dirbti renginių organizavimo ir barų valdymo srityje.
Ar artimai bendraudavot su „RyRalio“ gerbėjais? Galbūt su kai kuriais likot draugai ir duetui nutraukus veiklą?
Karalius: Tikrai su daugeliu. Nuolat susitinku, jų tikrai daug. Nuo verslo partnerių iki tokių, kurie liko itin gerais draugais.
Lauris: Pažįstu bent 5 poras, kurios susipažino „RyRalio“ vakarėlyje, o vėliau sukūrė šeimas. Iki šiol su daugelių vakarėlių lankytojų, vėliau tapusių draugais ar gerais pažįstamais, palaikome ryšį, su kai kuriais turime verslo santykių. Galų gale net dvibučio, kuriame gyvenu, kaimynas yra prisiekęs „RyRalio“ gerbėjas.
Ar vakarėlio metu priimsit kūrinių užsakymus iš ištikimiausių fanų?
Karalius: Ar neturėtume tuomet planuoti vakarėlio, truksiančio bent dvi paras? Aš jau dabar, kuomet pradėjau atsirinkinėti plokšteles iš kolekcijos dalies, kuri neiškeliavo į biblioteką (o plokštelių liko dar kokie 700-800), ėmiau nervintis. Nes kiek bepaimčiau kokią plokštelę, tiek norisi ją pagroti. Tad vien mano setas galėtų trukti 8 valandas.
Lauris: Gal šįkart leisime sau nuspręsti, ką jūs norite išgirsti labiausiai. Tikrai bus ir „Sultry Blue“, ir visi kūriniai, kuriuos grojant minia dainuodavo.
Daina Dubauskaitė