Su aktoriumi Dariumi Gumausku kalbamės senose karių kapinėse Vingio parke. Fone girdisi kranklių balsai, tačiau nė kiek nebaisu – Darius iš termoso įpila kavos ir mes pradedame nuo filosofijos: visko pradžia ir pabaiga yra kalnelis su kryžiais. Iš tiesų kalbamės ne apie tai, apie ką turėtume, – lygiai po savaitės įvyks išeivijos lietuvio Tomo Vengrio vaidybinio kino filmo „Gimtinė“ premjera. Šiame filme Darius Gumauskas ne miršta, o myli.
Akimirka iš „Gimtinės“ filmavimo aikštelės. Vilijos Buivydės nuotr.
Dariau, kas lengviau kino aikštelėje ir teatro scenoje – mirti ar mylėti?
Kad nelabai daug aš tų meilių vaidinęs. Ji man paslaptis. Geneali aktorė Monika Mironaitė tik sulaukusi garbaus amžiaus prisipažino: „štai dabar jau žinau, kaip vaidinti meilę“. Aš dar nežinau. Paprastai scenoje ar filmuodami su kūrybine komanda sutariame, kas yra meilė. Tada jau dėlioji mozaiką iš įsivaizduojamų ar savo galvoje sukurtų jausmų, gerai žinomų istorijų, atmintyje iškilusių detalių. Kartais žmonėms tame paveiksle pasiseka atpažinti save, bet jei ne, tai juk visi kiti geriau žino, kaip yra su ta meile. Lietuvos žiūrovai supranta, kaip žaisti krepšinį ir koks turi būti kinas.
O mirti scenoje – paprasta. Nedramatizuoju mirties, nuo vaikystės ja domėjausi. Kai senelis staigiai mirė ir gulėjo šaltas, paslapčia jam įgnybiau, nes buvau įsitikinęs, kad eilinį kartą apsimetinėja. Jei rimtai, Vingio parko karių kapinės – nėra slegianti vieta. Gal todėl jos nesibaido nei vaikai, nei šunys. Čia guli įvairių tautybių, įvairių konfesijų žmonės, mėnuliukai, kryžiukai, – susimaišęs pasaulis. Taip turi būti ir ant žemės…
Ir tame pasaulyje mes – pilni išankstinių nuostatų…
Dažniausiai į kiną ar teatrą ateiname žinodami, kaip viskas turi būti. Nematome to, kas ten yra dabar. Bet nuostatos gali pasikeisti per dvidešimt minučių.
Akimirka iš „Gimtinės“ filmavimo aikštelės. Vilijos Buivydės nuotr.
Ar tos dvidešimt minučių apsprendžia, kokį vaidmenį pasirinksi?
Apsisprendimą lemia daug dalykų, kartais – netgi nuotaika. Skaitai scenarijų, bet skaitai ir neveža. Tada atsisakai. Čia matyt yra klišė, kad aktorius turi viską mokėti ir galėti. Vienokie juk norai dvidešimt penkerių ir kitokie, kai tau – keturiasdešimt penkeri. O kartais suabejoji, ar sugebėsi sukurti vaidmenį per tokį trumpą laiką, kuris tau duotas, – aš dirbu lėtai.
Kine, jei pavyko padaryti gerą dublį, nuo širdies akmuo iškart nukrenta, eini ruoštis kitam. Bet jei nepavyko, o laiko jį pakartoti nebėra, lieka kažkoks žvyras. Teatre paprasčiau – vaidmenį gali po truputėli taisyti, remontuoti.
Kas tau labiau tinka prie veido – teatras ar kinas?
Man patinka miksuoti – teatras ir kinas yra skirtingos meno rūšys, tačiau vaidmens prigimtis juk ta pati. Atsiranda tema, kuri jaudina, pradedi ją vystyti į vieną ar kitą pusę.
Tomo Vengrio kino filme „Gimtinė“ sukūrei Lietuvoje likusio pagrindinės herojės mylimojo vaidmenį. Kas tave sujaudino „Gimtinės“ temoje?
Be abejo laikotarpis. Šiandien garsiai skamba Baltijos kelio trisdešimtmetis. Pats dalyvavau tuose įvykiuose, todėl tai negali nejaudinti. 1989-aisiais man buvo penkiolika. Tėvas į Baltijos kelią važiavo savo moskvičiumi, o kartu vežė mamą, sesę ir brolį. Pakeliui jie įstrigo kamščiuose ir moskvičiukas užrūko. Aš su draugais važiavau tėvo gamyklos autobusu. Prisimenu blokadą, kai tarp fūrų ieškodavome benzino ir ranka tikrindavome, ar jis geras, ar blogas.
Paskui tėvai pateko į pertvarkos mėsmalę – abu neteko darbo. Mama spėjo persikvalifikuoti, turėdama filologės išsilavinimą vėliau daug metų dirbo „Sodroje“. Tėvas liko dirbti gamykloje be jokio užmokesčio. Kad išmaitintų mus laikė karves, vištas, kiaules.
Akimirka iš „Gimtinės“ filmavimo aikštelės. Vilijos Buivydės nuotr.
Su klasioku kontrabanda vežėme cigaretes į Kaliningradą. Prasmukdavome pro lietuvių apsaugą į rusiškus traukinius, sutardavome su palydovėmis ir įlysdavome į patalynės skyrių. Cigaretes parduodavome bobulėms, o paskui grįždavome tuo pačiu keliu atgal, prisipirkę kavos malimo mašinėlių. Kelionė atgal baigdavosi vagone restorane ir mums tai buvo nuotykis. Tokia buvo mūsų jaunystė, Lietuvos jaunystė – nubrozdintas laikas. Niekada neturėjau panašaus vaidmens, tai buvo pirmasis pasiūlymas suvaidinti vyrą iš šio laiko. Man nuoširdžiai buvo įdomus jauno Amerikoje užaugusio režisieriaus požiūris į to meto paradoksus ir į Lietuvą.
Turbūt nenorėtum į tokią Lietuvą grįžti?
Tai buvo laikas, kai nieko nebuvo – nei cukraus, nei benzino. Tuo metu daugelio kurso draugų tėvai buvo praradę darbus. Mūsų kurso vadovė Dalia Tamulevičiūtė kartais, kai matydavo, kad visai badaujame, atnešdavo lėkštę bulvinių blynų arba išsiųsdavo kurį nors nupirkti penkių batonų ir kefyro. Paskui dekanė Ona Pakienė suprato, kad visas Teatro ir kino fakultetas neturi už ką valgyti. Tuomet ji sugalvojo prie budinčiosios padėti padėklą su margarinu, duona ir sūriu bei arbata. Kiekvieną rytą! Besibaigiant mėnesiui, nė kiek nesigėdydami, jau visi tos arbatos pildavosi ir kimšdavo bulką su margarinu. Tuo metu gal dešimt ar dvylika kilogramų buvau pametęs, tačiau tas laikas mums neatrodė dramatiškas. Jis netrukdė nei draugystei, nei meilei, nei grįžus namo į Kauną traukiniu be bilieto su bičiuliais išgerti vyno. Tai buvo jaunystės, testosterono, Lietuvos ir asmeninių apsisprendimų laikas.
Tuo metu daug žmonių išvyko iš Lietuvos, iš savo gimtinės. Ar tau nebuvo kilęs toks noras?
Gal, dėl to, kad esu provincialus, jaukiai jaučiuosi Lietuvoje, tuose keliuose brangiuose taškuose, kuriuose dažnai būnu: čia – Vilniuje, namuose – Kaune, Ežerėlio miestelyje ir Labanore. Niekada nežinai, kaip susiklostys likimas ir negali spjauti į ubago terbą bei lazdą. Jei reikės važiuoti uždirbti pinigų – važiuosi. Dabar juk jau ne tas laikas, kad nebegalėtum sugrįžti, ne iš sovietinės Lietuvos bėgi. Visai norėčiau žiemas leisti ten, kur šilta, – kad ir Ispanijoje.
Akimirka iš „Gimtinės“ filmavimo aikštelės. Vilijos Buivydės nuotr.
Uždirbsi iš filmų milijoną ir…
Kad vis kaip devyni šimtai tūkstančių, taip devyni šimtai… Sumoki mokesčius, lieka septyni (juokiasi). Štai todėl ir sakau – vaikai, kurie norite studijuoti aktorystę, mokykitės ne Lietuvoje, o studijuokite Anglijoje ar Lenkijoje bei mokykitės kalbų, nes tik tuomet galėsite ieškoti savo veiklai platesnių rinkų. Būtent taip daro Skandinavijos aktoriai. Gerai išmokę anglų kalbą, jie grįžta dirbti į Skandinavijos teatrus, tačiau daugelis iš jų dalyvauja tarptautinėse atrankose, nes supranta, kad mažoje rinkoje milijonų neuždirbsi.
Filmo platintojų inf. / Laisvės Radzevičienės interviu
Vilijos Buivydės nuotraukos