Nuo mistiškos gotikos iki tautinio identiteto paieškų tarpukario modernizme, nuo įmantrių baroko formų iki ramaus ir subtilaus klasicizmo – Kauno architektūros istorija, be abejonės, yra turtinga ir vertinga. Vis dėlto nedažnai susimąstome, kad vos prieš kelis dešimtmečius dalis jos buvo paslėpta po storu tinko sluoksniu. Už tai, kad šiandien praeitį pažįstame ne tik iš rašytinių šaltinių, dailės ar fotografijų, bet ir mus supančios aplinkos, prie kurios galime prisiliesti, turime dėkoti architektams ir restauratoriams. Apie paveldo architektūrą, netikėtus radinius ir Kauno išskirtinumą kalbėjomės su architektais Asta ir Gintaru Prikockiais (tiesa, Gintaras prie pokalbio prisijungė kiek vėliau). Abu jie dalyvavo rengiant pirmąjį Kauno architektūros festivalį, su šiuo renginiu yra ir šiandien. Lapkritį festivalio rėmuose architektai pristatys savo knygą. Žinoma, apie Kauną.
Dažnai dirbate su paveldo objektais. Kuo savitas yra architekto-restauratoriaus darbas?
Asta Prikockienė: Išties esame tyrinėję beveik visų laikotarpių pastatus Lietuvoje, dirbame ir su paveldu, ir su naujais projektais, patys atliekame architektūrinius tyrimus. Todėl sakyčiau, kad mūsų požiūris į architektūrą yra kitoks nei žmonių, kurie ruošia tik naujus projektus. Jie turi daugiau laisvės kurti, o mes – daugiau atsakomybės prieš istorinę kultūrą. Taip pat architektūra mums nėra tik estetinė kategorija. Tai visų pirma yra laiko ir gyvenimo ženklai. Kurdami ką nors naujo apgalvojame, kaip tai atrodys po šimto metų ir kokią žinutę neš.
Estetinis požiūris nuolatos kinta. Man pačiai tai buvo atradimas, kai restauracijoje dirbau dar tik pirmą savo dešimtmetį. Jauni architektai dažniausiai siekia, kad viskas būtų gražu ir derėtų. Tada pamačiau, kaip atrodė Maironio memorialinis butas-muziejus. Jame buvo, ko gero, nei šiais, nei tais laikais nesuderinami dalykai – lubos, papuoštos secesiniu piešiniu, ir sienos, dekoruotos lietuvių liaudies raštais. Estetiškai – nonsensas, bet tai labai daug pasako apie to meto gyvenimą. Tai buvo siekis derinti tautinį identitetą ir pasaulines madas. Manau, tai labai svarbi žinutė šiems laikams. Tokių žinučių nuolatos ieškome savo darbe, stengiamės jas ištraukti ir eksponuoti, kad atėję žmonės suprastų ir perskaitytų.
Architektūra yra tikslus mokslas, tačiau ruošiant naujus projektus reikalingas ir kūrybiškumas. O kaip kūrybiškumas atsiskleidžia restauruojant?
A. P.: Kūrybiškumo mūsų darbe labai daug, bet jis nėra toks akivaizdus. Pavyzdžiui, pranciškonų vienuolyne yra beveik visa Kauno istorija. Jis buvo statytas XV a. pabaigoje ir stovi iki dabar. Kiekvienas prabėgęs laikotarpis įnešė ką nors savito. Suderinti visus šiuos elementus, kad jie tarpusavyje kalbėtųsi ir neatsirastų kakofonija, – tai didžiulis kūrybinis iššūkis. Turi būti tarsi pastato psichologas ir mediatorius, kuris žino jo savastį bei geba atskleisti visas geriausias savybes.
Dažnai minite, kad restauruojant pastatą svarbiausia ne išgryninti stilių, o atskleisti istoriją. Kokių netikėtų istorinių ženklų savo darbo metu jums yra tekę atrasti?
A. P.: Kai pradėjome dirbti Šv. Jurgio bažnyčioje, ji buvo tiesiog nuobodi. XIX a. vienuolynas buvo nutinkuotas, jame sudėti stačiakampiai langai. Tada bendroje vienuolyno ir bažnyčios sienoje, kuri atrodė visiškai tuščia, atradome ir sakyklos, ir klausyklos įėjimus. Nežinojau, kad sienoje įmanoma atrasti kambariukus, o jų buvo net septyni. Toliau dirbdami išsiaiškinome, kad vienuolynas pradėjo kurtis nuo dviejų patalpų namelio, prie kurio vienuoliai pradėjo klijuoti kitas patalpas ir bažnyčią. Dabar šis namelis yra bendro vienuolyno darinio dalis, tačiau mes jį visaip išryškinome, kad žmonės atkreiptų dėmesį, nuo ko viskas prasidėjo. Taip pat tais laikais vienuolyne veikė medicinos mokykla. Man vis sakydavo: „Užlipam į trečią aukštą, aš tau parodysiu rūsį.“ Niekaip nesupratau, kodėl man siūlo rūsio ieškoti trečiame aukšte, o pasirodė, kad virš antro aukšto buvo pastatytas maždaug pusantro metro aukščio tarpaukštis. Jame buvo įkurtas archyvas, kuriame radome autentiškų frontono pavyzdžių. Tai, ką atrandi visiškai netikėtai arba ko iš pirmo žvilgsnio nesupranti, o turi išsiaiškinti, yra įdomiausia. Kiekviena išlikusi kruopelė yra svarbi, nes leidžia pažinti tą autentišką materiją. Kaip buvo gyventa, sužinome ne iš pasakų, bet iš realių, apčiuopiamų artefaktų.
Kodėl jūsų darbe svarbus ne tik individualus pastatas, bet ir jį supanti aplinka? Kokia aplinka sukelia daugiausiai iššūkių?
A. P.: Ko gero, sunkiausia dirbti tuščioje aplinkoje, nes nėra su kuo kalbėtis, o architektūra vis dėlto yra pokalbių menas. Mes statome pastatus urbanistinėje arba gamtos aplinkoje – tarp jos bei pastato turi atsirasti kažkoks derinys ir bendra visuma. Vėlgi tą aplinką reikia pažinti. Tai, kas dera Neringoje, visai nederėtų Druskininkuose ar Kaune. Reikia įsiklausyti į erdvę, ją matyti ir pažinti. Jau susiformavusioje aplinkoje atsirandantis objektas turėtų tapti jos dalimi, o ne ją okupuoti. Žinoma, reikia ir pastatų dominãnčių, bet jie privalo turėti kokią nors gyvenimo prasmę.
Džiugu, kad šiandien Kaunas iš naujo atranda, tyrinėja ir leidžia knygas apie tarpukario architektūrą. Ar, jūsų manymu, kuris nors architektūros periodas nepelnytai lieka užmarštyje?
A. P.: Dabar situacija gerėja, tačiau ilgai buvo pamirštas XIX amžius. Tai suprantama dėl skaudžios politinės istorijos. Tarpukariu net svarstyta griauti soborą, nes tai kitos kultūros svetimkūnis Lietuvoje. Vis dėlto šis Lietuvos istorijos laikotarpis yra didžiulis ir čia daug jo palikimo – pastatų, kurie, mano akimis žiūrint, be reikalo nurašomi. Dabar jie įtraukti į saugomų paveldo objektų sąrašus, tačiau viešumo ir pažinimo čia vis dar trūksta.
Prieš ketvertą metų aš pradėjau dirbti su VI forto projektu. Tai man buvo naujiena, be to, kariniai pastatai, struktūros, tvirtovės atrodė visiškai neįdomūs. Tačiau pradėjusi dirbti tiesiog susirgau šiuo dalyku. Ne dėl to, kad tai būtų vertingiau nei tarpukaris ar gotika, bet aš tiesiog labai daug ko nežinojau. Kai pradėjau aiškintis, atsirado supratimas ir susidomėjimas, nes XIX amžiuje inžinerinė struktūra buvo kosminė – tos požeminės patalpos turėjo šildymą bei puikų natūralų vėdinimą. Sunku patikėti, kad pasitelkiant vien rankų darbą per aštuonerius metus, nuo 1882-ųjų, buvo pastatyti pirmi septyni fortai. Juk tai milžiniška struktūra! Jeigu bendra tvirtovės sistema su fortais, kareivinėmis, administraciniais pastatais ir net keliais būtų sujungta į vieną organizmą, vieną pritaikymą, tai būtų be galo vertinga ir įdomu.
Kokio pastato Kaune restauraciją ir pritaikymą laikytumėte sektinu pavyzdžiu?
A. P.: Perkūno namo. Jis buvo restauruotas 7 dešimtmetyje iš paprasto nutinkuoto stačiakampio, kuris neturėjo nieko bendro su šiandien matomu vaizdu. Gotika gera tuo, kad ją lengva restauruoti. Jei tinką nukaposi nuo barokinio pastato, beveik nieko neliks, o po tinku pasislėpusią gotiką galima atrasti, nes tai plytų sistema. Pagal plytų rišimą net plikoje sienoje gali pamatyti, kaip buvo išdėlioti architektūriniai elementai. Taip ir buvo su Perkūno namu. Vis dar turiu tų laikų piešinių ir galiu pasakyti, kad erkeris buvo atkurtas idealiai, nesutapo nebent viena kita profilinė plyta. Kalbant apie pastato pritaikymą, šiuo metu ten yra rengiamos viduramžių stiliaus vakarienės, edukaciniai užsiėmimai bei kitokia kultūrinė veikla. Tai visuomeninis pastatas, kuris skatina žmones susipažinti su paveldu.
Koks architektūrinis stilius jums patiems yra arčiausiai širdies?
A. P.: Man visą gyvenimą gotika buvo pati artimiausia. Joje nėra jokio išsigalvojimo, ji visiškai tikra. Nemėgstu baroko, nes ten yra intrigos ir apgavystės – tai vienas fasadas, o kas viduje, niekas nežino. Gotika yra pirmapradė, joje nėra nieko nereikalingo. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad gotikoje visko daug, bet tai yra pamatuota ir konstruktyviai pagrįsta. Visi dekoro elementai joje apgalvoti ir atsiranda tik ten, kur yra reikalingi ir turi prasmę. Be to, šis stilius leidžia atrasti ir nuolat kelia klausimus, kuriuos mes vis bandome atsakyti.
Gintaras Prikockis: Savo mistika ir paslaptimi man taip pat artima gotika. Vis dėlto negaliu neįvardyti ir Kauno tarpukario modernizmo. Tokie pastatai kaip „Pienocentras“ susargdina ne vieną architektų kartą ir dar šiandien stengiamasi tuos architektūrinius sprendimus suprasti, perprasti ir perfrazuoti. Todėl Kauno architektūrinėje išraiškoje man, ko gero, svarbiausias modernizmas.
Kuo išskirtinė yra Kauno paveldo architektūra?
A. P.: Pradėjus darbą restauravimo ir projektavimo institute vis dar vyravo vieši pareiškimai, kad Kaunas atsirado XIX amžiuje, caro laikais, o iki tol čia buvo kaimas. Todėl visas institutas skubėdavo apžiūrėti kiekvieno naujai atrasto gotikos mūro lopinėlio. Tie atradimai leido suprasti, kad Kaunas jau nuo XVI amžiaus buvo europinis miestas. Jau tais laikais čia buvo vandentiekis, hipokaustinės šilumos sistemos ir net sanitariniai mazgai pastato viduje.
Turbūt nei vienas kitas miestas Lietuvoje nėra patyręs tiek daug pasikeitimų. Mes turime XV ir XVI amžių, kai Kaunas kūrėsi, turime carinį XIX amžių, kuris buvo labai raiškus Kaune, turime tarpukario laikinąją sostinę, turime tarybinius metus… Kiekvienas laikotarpis atsinešė į Kauną tam tikrų savitumų. Jeigu tarybinis laikotarpis palietė visą Lietuvą, tai carinis periodas ir laikinosios sostinės fenomenas tokie ryškūs buvo tik Kaune.
Kaune šiuo metu viena dažniausiai sutinkamų frazių yra „Kaunas tvarkosi“, tačiau senamiestyje vis dar nemažai apleistų pastatų. Kokią jų ateitį įsivaizduotumėte jūs?
G. P.: Ar senamiestis, ar naujamiestis, ar centras – tai yra miestas, o miestas yra gyvas organizmas, kaip ir žmogus. Vienas žmogus vaikšto su fraku, kitas su naktiniais marškiniais, vienas apsirengęs tvarkingai, kitas šiek tiek apsileidęs. Tai yra normali visuomenės būsena, nes visko reikia. Taip pat ir miestas. Negali visi miestai blizgėti, nes tai paprasčiausiai nenatūralu.
Kalbant apie miesto tvarkymą, įspūdį kaimynystėje mums paliko Elblongas Lenkijoje ir Ventspilis Latvijoje. Šie du miestai tvarkomi tuo pačiu principu. Savivaldybė yra užsibrėžusi pasirūpinti aplinka: gatvėmis, šviestuvais, suoliukais… Ši infrastruktūra blizga, o visa kita tvarkoma po truputį. Ventspilyje likusi krūva senų, nenaudojamų namų, tačiau jų langai išvalyti, sutrešusios durys užkaltos medinėmis lentelėmis, sutvarkyti šaligatviai, nėra šiukšlių. Ta romantika ir gyvenimo dvasia ten natūrali. Tai atskleidžia miesto poziciją. Todėl džiugu matyti, kaip Laisvės alėja tvarkosi. Jos atnaujinimas taps akstinu visiems aplinkui pasitempti iš paskos.
Šiuo metu ruošiate knygą apie Kauną. Gal galėtumėte apie ją papasakoti?
A. P.: Tai mūsų indėlis į šių metų Architektūros festivalį – labai tikimės, kad knyga pasirodys lapkričio mėnesį. Šią mintį brandinome jau ilgai, nes norisi pasidalinti savo žiniomis ir mintimis apie Kauną. Šiandien yra nemažai solidžių mokslinių leidinių, bet norisi paruošti paprastesnę, visiems suprantamą knygą apie Kauno architektūros ženklus, ką jie reiškia ir kaip juos skaityti. Viskas bus grįsta mūsų pačių patirtimi, stengsimės informaciją pateikti paprasta forma. Tai turėtų būti leidinys, nereikalaujantis architektūrinio išsilavinimo, prieinamas plačiajai visuomenei.
G. P.: Taip pat norime gilintis į įvairių procesų priežastis bei atkreipti dėmesį į Kauno urbanistikos reiškinį, nes leidinių apie atskirus pastatus jau tikrai nemažai, o urbanistikai tenka mažiau dėmesio.
Kokia Kauno vieta jums patiems yra jaukiausia ir sukelia geriausias emocijas?
G. P.: Žaliakalnis, kai žydi vyšnios.
A. P.: Man – vis dėlto senamiestis. Mes jau daug metų čia dirbam ir gyvenam, todėl kiekvienas grumstelis pažįstamas. Čia nesijauti svetimas ir pasimetęs.
Justė Vyšniauskaitė
Teodoro Biliūno nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. rugsėjo numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.