Adomas myli Mariją, Marija myli Adomą, jie turi svajonių, bet neturi pinigų ir gyvena amžino liūdesio bei lietaus šalyje. Lietuviška. Tokią meilę be makiažo, pasibaigiančią toli gražu ne žurnalo viršelyje, rodo režisierius Vytautas Tinteris. Jis filmo „Plastikinių rūmų žmonės“ („Plastic Palace People“) kontekste pristatomas kaip naujosios kartos režisierius. Apibūdinimas lyg ir lengvabūdiškas, bet žiūrint šį kūrinį ir plepant su jo autoriumi kartų konfliktas regimas. Ne tik dėl jauno žmogaus pasirinkimų, bet ir dėl visuomenės požiūrio į kad ir psichines ligas. Taip, Adomas šizofrenikas.
Filme pagrindinį vaidmenį atlieka, pats režisierius, jo mylimąją įkūnija Karolina Pažereckaitė, taip pat vaidina Igno Jonyno filmo „Lošėjas“ aktorius Vytautas Kaniušonis, iš Eglės Vertelytės komedijos „Stebuklas“ ir daugelio kitų filmų atpažįstama Sonata Visockaitė. Beveik visus „Plastikinių rūmų žmones“ Vytautas nufilmavo Šančiuose, kurie, kaip ir ta meilė, kino ekrane be jokio makiažo. Filmą galėsite pamatyti jau Tarptautiniame Kauno kino festivalyje, ne tik pačiame Kaune. Gal ir Šančiuose kada? Tai klausimas platintojams, o apie kitus dalykus pasikalbėjome su Vytautu. Gal liūdnokai, bet kažkaip optimistiškai.
Berlyne. Kadras iš filmo
Studijavai ir Prahoje, ir Taline, gyvenai Paryžiuje. Galbūt platesnėje Europoje būtų lengviau kurti europietišką kiną? Kodėl grįžai to padaryti čia?
Šitas filmas buvo tam tikra duoklė Lietuvai, tai mano praėjęs gyvenimo etapas. Kai rašiau filmo idėją, buvau jaunas ir naivus.
Apskritai ar identifikuoji šį kūrinį kaip „Europietišką“?
Taip, manau, jis yra europietiškas. Bet jis nėra tipinis arthausinis filmas, rodomas kino festivaliuose. Jis toks b kategorijos nepriklausomas kinas, toks, koks man labai patinka. Kokį kūrė JAV 8-9 dešimtmečiais. Toks nepretenduojantis į aukštąjį meną. Darytas be pinigų, su indie spirit, visiškai spontaniškai.
Filmo kelionė į ekranus buvo ilgesnė, nei planavai. Ar tam tik biudžetas turėjo įtakos? Ar visgi kurdamas antrą ilgametražį jau laiką planuosi kitaip? Kas daugiausiai to laiko valgo?
Na, taip, neįvertinau to, kad darant be pinigų žmonėms natūraliai greitai praeina entuziazmas. Plius, buvau trumpam išvažiavęs skvotint į Angliją, užsitęsė mano kelionės. Visa Odisėja po Europą buvo – nuo Portugalijos iki Paryžiaus. Bet tas filmas man kaip tam tikras akmuo, kurį noriu nusimest, kad ramiai galėčiau sukurt kažką šviesesnio.
Namie. Kadras iš filmo
Santykiuose. Kadras iš filmo
Tavo IndieGogo kampanija, kuria planavai finansuoti filmą, lyg ir nepavyko – kaip manai, kodėl? Ką darytum kitaip?
Vis tiek gavome šešis ar septynis šimtus eurų, tai nėra taip ir blogai. Tiesiog nepakankamai ilgai jai ruošėmės ir, manau, paleidom per anksti. Kitą kartą reiktų daugiau pasiruošimo.
Filmas ir apie „laisvo oro direktorius“. Ar dažnai tave taip vadina?
Na taip, dažnai (juokiasi). Mano keliai yra nežinomi ir nenuspėjami.
Kaunas dažnai „vaidina“ Tokijų, Maskvą, kitas vietoves. Save – daugiau „tautiniuose“, herojiškuose filmuose, kaip „Emilija ar „Pelėdų kalnas“. Taviškis Kaunas ne toks tautiškas. Kaip manai, ar kauniečiams patiks? O gal tai visai nesvarbu?
Man Kaunas labai kinematografiškas miestas. Jis nėra toks eklektiškas kaip Vilnius. Jei pasiimi kamerą ir važiuoji aplink Kauną, jis susilieja į tokį vientisą stilių, ir tai kad jis vietomis truputis apleistas, truputį pilkas bet tuo pačiu ir labai žalias, man labai patinka. Aš Kauną vaizdavau tokį, koks jis ir yra. Nebandžiau kurt iliuzijos, kad jis tautiškas ar prabangus, sutvarkytas. Tai daroma dažnai iš kompleksų, nenorint parodyti realybės, nesididžiuojant ja ir t.t. Man asmeniškai Kaunas toks, koks yra, ir su visais savo netobulumais, labai gražus miestas.
Papasakok, kaip nusprendei filmą (nemažą jo dalį) įkurdinti Šančiuose? Kaip tave sutiko Šančių bendruomenė, ar ji talkino filmavimo metu?
Šančių bendruomenė labai daug padėjo, vedė ekskursiją po rajoną, leido filmuoti ne viename name ir šiaip labai daug talkio tiek prieš filmavimus, tiek jų metu. Labai gera matyt, kad yra tokia aktyvi rajono bendruomenė.
Pagrindinį vaidmenį atlieki pats – minėjai, kad neradai tokio aktoriaus, kuris suprastų Adomą iki galo. Ar tai neapsunkino režisieriaus darbo? Ar buvai sau priekabus?
Apsunkino, neįvertinau to kažkiek. Ypač scenoje Berlyne, kai Adomas turėjo išeiti tūsinti į klubus, tai aš per daug įsijaučiau į tą vaidmenį ir negalėjau režisuoti tos scenos iki galo.
Ar tikrai galima sunkiai dirbant fabrike Lietuvoje susitaupyti mokslams užsienyje, ko ir siekiama tavo filme?
Dabar galima, manau, tikrai. Dabar ekonominis pakilimas. Gal prieš kelis metus būtų buvę sunkiau.
„Kaltas ruduo“ ir kita jau šiek tiek kultinė lietuviška muzika. Kodėl ji? Ir tuo pačiu – kodėl daug rūgštesni, su „Naktinėmis Personomis“ ir Džordana Butkute palyginti pogrindiniai vardai, kaip Marius Stavaris, „Garbanotas“.
Man ta muzika kažkaip asocijuojas su bendra filmo aplinka. Ruduo, lyja daug. Tokią muziką gali išgirsti ir vietinėse kavinėse. Man tai kažkaip pritiko bendrai atmosferai, nes kai filmavom porą savaičių Kaune, visą laiką pralijo, tai buvo rugsėjo pabaiga – spalio pradžia.
Tokia labai skaudžiai tautiška man pasirodė filmo scena kapinėse. Ar nebandė vietiniai gyventojai atkalbėti nuo filmavimo ten?
Vietiniai gyventojai? Na ne, nebandė atkalbėti. Šiaip ji tokia groteskiška, farsas, sakyčiau.
Gali būti, kad tavo filmas – paskutinis, kuriame užfiksuotos Vytauto parko karuselės. Ar turėjai tikslą įberti žiūrovams į akis nostalgijos?
Taip, man šiaip patinka nostalgija. Aš vien tokios muzikos klausau šiaip jau.
„Plastikinių rūmų žmones“ galite pamatyti:
Rugsėjo 28 d. 16:00 Vilnius, Nacionalinė dailės galerija
Rugsėjo 29 d. 17:40 Kaunas, Kauno kultūros centras
Spalio 11 d. 17:30, Ukmergė, Ukmergės kultūros centras
Spalio 13 d. 17:00, Šiauliai, Fotografijos muziejus
Spalio 17 d., 18:00, Panevėžys kino centras „Garsas“
Daina Dubauskaitė