Netikiu, kad menas tiesiogiai ir iškart gali sukelti revoliuciją, bet tai gali būti proceso, atveriančio žmonėms akis, dalis.
Su britų fotografu Marcu Wilsonu susitikome dar vasarą. Liepą jis dešimt dienų rezidavo Kaune. Tai buvo tik trumpa stotelė jo ketverių metų kelyje, kuris pavadintas „Sužalotu kraštovaizdžiu“ – „The Wounded Landscape“. Tiesa, menininkas pripažįsta, kad šios dešimt dienų buvo labai patogiai intensyvios. Į Kauną jį pakvietusios „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ komanda pasistengė, kad susitikimas sektų susitikimą. Žinoma, tai nebuvo „iš aukščiau nuleistas“ planas. Su kauniečiais Marcas susipažino prieš porą metų pirmąkart viešėdamas Lietuvoje, kur jį ir atvedė „Sužalotas kraštovaizdis“. Dvidešimt keturias Holokaustą išgyvenusiųjų ir jo metu žuvusiųjų istorijas tyrinėjantis kūrybinis projektas – tai beveik trys dešimtys Europos šalių ir daugiau nei 160 stotelių. Visos istorijos vienaip ar kitaip susijusios. Būtų keista, jei čia nebūtų įsipainiojusi Lietuva.
Kaune Marcas tyrinėjo tris tarpusavyje susjusias kauniečių istorijas – Frumos, Julijanos ir Jaroslavo (jį ir matote portrete. Kiti kadrai – iš Vilijampolės, buvusio geto). Parodoje „Palimpsestas“ – fotomenininko žvilgsnis į šių žmonių vaikystes prieš ir per karą, įvykius, nulėmusius jų ateitį. Portretai, kraštovaizdžio ir dokumentinės fotografijos parodoje papildomos interviu ir diskusijų ištraukomis. Instaliacijai garsą sukūrė Mikas Zabulionis. Istorijų festivalio metu, spalio 18-24 d. „Palimpsestas“ bus eksponuojamas Vytauto pr. 58.
Marcai, kaip viskas prasidėjo?
Pirmoji istorija buvo mano paties šeimos. Mano prosenelio istorija, kurią man pasakojo mama. Ji prasidėjo Rumunijoje, tuomet – Prancūzija, Lenkija. Antroji istorija – mamos draugės, paryžietės. Trečioji – šios draugės. Ir taip toliau – šiandien užfiksavau dvidešimt ketvirtąją. Nebuvo taip, kad baigčiau vieną istoriją ir imčiausi kitos – visus ketverius metus dirbau su visomis. Man svarbu, kad jos nebūtų izoliuotos. Taip, kiekviena istorija – tai atskiras žemėlapis, individuali kelionė, bet viskas persipynę. Kai kurie susipažino per karą, kiti – jam pasibaigus, bet daugiausia ryšių – geografinių. Pavyzdžiui, du herojai yra iš gretimų kaimų Transilvanijoje. Dešimt kitų istorijų susipynė toje pačioje koncentracijos stovykloje. Du ar trys ėjo Mirties žygyje evakuojant Štuthofą. Tie ryšiai mane ir domina.
Kokius metodus taikote savo darbe?
Fotografuoju daugiau nei du dešimtmečius. Pradėjau baigęs sociologijos studijas. Iki šiol nieko panašaus nebuvau kūręs, nors jau seniai domiuosi kraštovaizdžiais ir juose slypinčiomis istorijomis. Netgi buvau už savo darbus apdovanotas. Bet dabar, kai žiūriu į tas fotografijas, man jos, nors labai vizualios ir pasakoja istorijas, atrodo šaltos. O šio projekto metu apskritai pakeičiau požiūrį į fotografiją.
Kai vykau į pirmąją projekto stotelę, koncentracijos stovyklą pietų Prancūzijoje, tiksliai žinojau, ką noriu padaryti. Rėmiausi ankstesniu projektu. Visgi nebuvau tikras, ar mano fotografijos pakankamai jautriai ir pagarbiai kalbės apie Holokaustą ir ar apskritai pasakys ką nors nauja. Žodžiu, su savimi pasiėmiau keletą fotoaparatų, trikojų. Užlipau ant kalvos, padariau kadrų – ir skaitmeninių, ir juostoje. Peržiūrėjęs skaitmeninius supratau, kad jie baisūs. Gal negerai taip sakyti, bet tokia tiesa. Fotografijos gražios, bet neturėjo jokio ryšio su istorija, neturėjo sielos. Grįžau į butą nusiminęs, nes ilgai planavau šį projektą, turėjau grandiozinę idėją. Ką dabar daryti?
Kitą rytą, prisiminęs istoriją apie vieną stovyklos baraką, kuriame buvo laikomi vaikai, o jiems kažkas atnešdavo priemonių piešti, kad bent taip praskaidrintų kasdienybę, grįžau į vietą. Barakas buvo apgriuvęs, be stogo. Ant grindų pamačiau suskilinėjusias plyteles, kuriose vis dar galėjai įžiūrėti pušeles, traukinukus, mėlyną dangų. Vaikų gyvenimus iki patenkant čia, o po to – į Aušvicą. Ant vienos netyčia užmyniau – pasigirdęs garsas priminė vaiko riksmą. Lyg nutvilkytas išbėgau iš pastato. Lauke išvydau pievą, pilną smulkių žiedų. Visai kaip tie vaikai, pamaniau. Nufotografavau vieną gėlę. Ėjau tolyn, vėl sustojau. Kaip galiu užfiksuoti tik vieną gėlę, vieną vaiką, vieną istoriją? Privalau nufotografuoti visas ir taip užfiksuoti atmintį. Bėgau it pamišęs atgal ir puoliau fotografuoti gėles. Žinote, anksčiau mėgau dirbti lėtai, metodiškai, prie vieno kadro praleisti valandų valandas. Ir tik tada, pievoje, viską supratau.
„Sužalotas kraštovaizdis“ – tai ir portretai, tiesa?
Taip. Kraštovaizdis, portretai, natiurmortai. Techniką renkuosi pagal situaciją, priklausomai nuo to, ko reikia istorijai papasakoti. Tikiu, kad baigtas projektas – knyga, parodos – bus daug daugiau nei vizualus darbas su šiek tiek teksto. Žinoma, tai vis dar fotografija, bet ji prisodrinta istorijų. Ji tyli ir jautri. Žiūrovas turi rasti priėjimą prie to, ką mato.
Kaip sekasi bendrauti su žmonėmis, kuriuos fotografuojate?
Kiekviena istorija, kurią tiriu, yra tokia pat svarbi kaip visos kitos. Dirbu tokiu principu: susitinku su žmonėmis, praleidžiu su jais penkias ar šešias valandas. Jie išpasakoja man savo gyvenimus. Išpasakoja viską, ką tik nori papasakoti. Aš nieko neklausiu. Kai kam tai atrodo gana keistas informacijos rinkimo būdas. Bet aš mieliau sėdžiu ir geriu kavą, valgau pyragą, leidžiu pašnekovams pradėti toje vietoje, kur jiems atrodo tinkama. Kartais jie pasitikslina, nuo kur pradėti pasakoti, duodu užuominą, bet tik tiek. Neturiu plano, neieškojau istorijų konkrečiose vietose, apie konkrečias koncentracijos stovyklas, kaimus, keliones. Fiksuoju tai, ką randu pakeliui.
Kokios emocijos vyrauja tragediją išgyvenusiųjų atsiminimuose?
Gal pasirodys keista ar neįprasta, bet iš dvidešimt keturių mano prakalbintų žmonių nei vienas nekalbėjo apie kaltę. Kai kurie minėjo pyktį. Bet individuali ar tautos kaltė nebuvo minima. Daugelis pašnekovų minėjo atsakomybę, ir tai nuostabu. Išgirdau net kelis pasakojimus apie tai, kaip mano herojai savo istorijas pasakojo moksleiviams, kurie buvo to sujaudinti. Pašnekovams teko vaikus apkabinti, raminti ir sakyti: ei, tu nekaltas, bet tu turi jausti atsakomybę, papasakoti apie tai savo tėvams, draugams ir galų gale pastovėti už tuos, kuriems norima pakenkti.
Kiek skirtingų pyragų išragavote viešnagės Kaune metu? Galbūt laikas pagalvoti ir apie pyragų receptų projektą?
Gal šešis… Juokinga, nes papildomas projektas jau yra. Pirmosios projekto kelionės į Prancūziją metu nufotografavau savo viešbučio kambarį. Nuotrauka kažkodėl pasidalinau tviteryje – sekėjams patiko. Taigi pastaruosius ketverius metus fiksuoju visus kambarius, kuriuose tenka apsistoti. Kai kada medžiagą paviešinu. Aš tiesiog norėjau padaryti kvailą, beprasmį, nesvarbų, draugišką kadrą. Tai buvo reakcija į tai, ką dariau projekto rėmuose, ką mačiau, girdėjau, kaip dėl to jaučiausi. Kartu ir neblogas būdas parodyti sekėjams, kur esu, neišduodant projekto detalių. Žmonėms tikrai patinka, vis paklausia, kada bus mano viešbučių nuotraukų albumas. Tai gal reikia išleisti?
Marc Wilson. Asmeninio archyvo nuotr.
O ar projektas turėjo įtakos jums kaip žmogui?
Manau, taip. Kai tik pradėjau ir papasakojau apie savo planus mamai, ji pasidalino jais su pusbroliu. Jis gyvena Šveicarijoje ir daug dirba šia tema – pavyzdžiui, organizuoja Holokaustą išgyvenusių žmonių susitikimus su moksleiviais. Abu pasisodino mane ir bandė atkalbėti – ne dėl to, kad nenorėjo, jog tuo užsiimčiau. Tiesiog papasakojo apie tai, ką pamatysiu ir išgirsiu, kokio galingumo emocijas tai kels. Taigi buvau nusiteikęs tam, ką jausiu dirbdamas. Žmonės, su kuriais kalbuosi, tampa draugais. Neretai pasakodami savo istorijas jie verkia. Kad ir dėl to, jog pirmąkart tai pasakoja ar prisimena įvykius iš naujo. Viena 98-erių sulaukusi moteris, su kuria susitikau, buvo akla. Besikalbant ji pamanė, kad esu jos miręs vyras – jį jai priminė mano balsas. Ne vienas mano pašnekovas mirė jau po pažinties. Jaučiuosi lyg praradęs draugus. Visgi pozityvu tai, kad galiu dalintis jų istorijomis, mane palaiko jų šeimos. Tai, ką išgirstu, niekur nedingsta ir kartais surezonuoja būnant visai kitoje šalyje, pavyzdžiui, išgirdus per radiją liūdną dainą apie meilę. Tenka, jei tuomet vairuoju, sustabdyti automobilį ir kelias minutes paverkti. Nėra lengva savyje tiek nešiotis, bet juk viskas gerai, aš gyvas, sveikas, esu laisvas daryti šį darbą. Istorijos daug svarbesnės nei ašaros, kurias išlieju.
Koks jums spėjo pasirodyti Kaunas?
Visi puikiai kalba angliškai, nori kalbėtis, ir tai man gerokai lengvina gyvenimą. Miestas pasirodė ramus ir draugiškas. Lietuva, atrodo, sparčiai žengia pirmyn ir nori būti bendro konteksto dalimi, ką nebūtinai galiu pasakyti apie dabartinę situaciją Didžiojoje Britanijoje.
Galbūt, kai išleisime žurnalą, jau žinosime, ką bendros ateities klausimu nusprendė Didžioji Britanija. Kaip manote, ar menas ir kultūra gali sėkmingai kovoti su politikų sprendimais?
Manau, tai gali turėti įtakos žmogui, tą meną patiriančiam. Gali suteikti vilties, edukuoti. Pasėti sėklą mintyse. Netikiu, kad menas tiesiogiai ir iškart gali sukelti revoliuciją, bet tai gali būti proceso, atveriančio žmonėms akis, dalis. Ypač jei kūrinys kalba apie istoriją, kuri buvo nutylėta ar pamiršta. Jis gali pakviesti ieškoti bendrumų tarp to, ką pamatei ir sužinojai, ir tavo paties, tavo šeimos, šalies istorijos.
Istorijufestivalis.eu
marcwilson.co.uk
Kotryna Lingienė
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. spalio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.