1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau okupuotos Vokietijos, konsulu. Iškart po paskyrimo Lietuvą okupavo sovietai. Į šviežiai iškeptą konsulą, turėjusį pareigas atlikti tik formaliai, su prašymu padėti ištrūkti iš Lietuvos kreipėsi Olandijoje gimusi žydė, Lenkijos pilietė. Visos istorijos čia papasakoti neįmanoma, bet ji baigėsi tuo, kad dėl konsulo pastangų nuo Holokausto išsigelbėjo keli tūkstančiai žmonių. Išties nedaug žmonių, palyginti su Chiune’ės Sugiharos vardo žinomumu ir aktualumu, žino apie Janą Zwartendijką. Tylusis herojus? Galima taip sakyti. Kaune jo asmenybė kol kas niekaip neįamžinta, neskaitant memorialinės lentos Laisvės alėjoje, žyminčios, kad čia veikė Nyderlandų konsulatas. Tiesa, tik iki 1928-ųjų, taigi… Bet kaip įamžinti? Kaip pabusti iš kolektyvinės amnezijos ir ne tik prisiminti, bet ir pripažinti, kad Kaunas – ne homogeniškas, o daugiakultūris miestas? Negi išties reikės statyti paminklą? Gal ne. Klausimų daug, juos kelti projekto „Kaunas 2022“ komanda siūlo platformoje „Atminties biuras“. Tik atsakyti turi jau ne komanda.
Nyderlandų Karalystės nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Gijsbertas Hendrikas Christiaanas van der Lingenas irgi nenori spręsti vienas. Su ambasadoriumi pasikalbėti apie jo tautiečio atminimą susėdome, atrodo, olandiškiausioje Kauno vietoje, kurioje lankėmės ir rengdami rugsėjo numerį – tai galerija „Nyčės ūsai“, kurioje šeimininkauja Elzė Hoogduijn ir jos vyras Adriaanas, Kaune taip pat kuriantis ir kitą verslą. Visai kaip Janas Zwartendijkas prieš 80 metų, tiesa? Įdomu buvo ne tik paklausinėti, bet ir išgirsti, kaip apie istoriją diskutuoja du Lietuvai neabejingi olandai. Įdomių ryšių tarp dviejų šalių tikrai yra. Beje, ir skirtumų – paminklai ir statulos Olandijoje ne itin madingi, bent jau pastaruosius 500 metų, nuo tada, kai tose žemėse siautėjo ir stabus naikino ikonoklastai.
Ambasadorius: „Pirmąkart apie Janą Zwartendijką išgirdau Budapešte praėjusią savo kadenciją. Lankiau herojams, per Antrąjį pasaulinį karą išgelbėjusiems tūkstančius gyvybių, skirtą parodą. Joje buvo pristatyti Carlas Lutzas, Raoulis Wallenbergas, Oskaras Schindleris… ir, dideliam mano nustebimui, Janas Zwartendijkas. Pamaniau, labai jau olandiškas vardas! Žinoma, netrukau išsiaiškinti, kas jis. Netrukus po to persikėliau į Lietuvą ir, praleidęs Vilniuje vos dvi savaites, buvau pakviestas sakyti kalbos apie Zwartendijką į Valstybinį Vilniaus Gaono žydų muziejų. Nemanau, kad tai sutapimas. Kalbėjau apie tai, ką reiškia rizikuoti savo gyvybe dėl nepažįstamų žmonių. Juk, išvykęs iš Kauno, jis toliau dirbo kompanijoje „Philips“ Nyderlanduose, ir, jei ten kas būtų sužinojęs apie jo iniciatyvas Lietuvoje, nebūtų paglostęs. Vis dėlto jis rizikavo. Kalbėjau ir apie tai, kad, jei kas nors panašaus masto įvyktų šiandien, Zwartendijko pozicijoje būčiau aš. Ar būčiau toks drąsus kaip jis? Negaliu pasakyti. Galbūt. O gal ir ne.
Vėliau supratau, kad nedaug kas žino apie Zwartendijką. Yra Sugiharos muziejus, parkas, atminimo lentos… Viskas teisingai, juk Chiune’ė Sugihara taip pat išgelbėjo tūkstančius, bet reikia nepamiršti, kad, jei ne Zwartendijkas ir jo vizų iniciatyva, Sugihara nebūtų galėjęs to padaryti.
Taigi pamaniau, kad būtų gerai kaip nors įprasminti šią istorinę figūrą Kaune, tik tai turėtų būti ne paminklas jam pačiam, – jis to nebūtų norėjęs – bet jo poelgiui. Įprasminantis tai, kad reikia rūpintis kitais žmonėmis ir jų saugumu.“
Adriaanas: „Apie Lietuvą ir Baltijos šalis buvau daug skaitęs, nes dažnai keliaudavau aplankyti tuomet būsimos žmonos Elzės. Sugiharos istorija buvo lyg atsvara visam tam siaubui, įvykusiam per karą. Bet apie Zwartendijką daugiau sužinojau tik užsukęs į Sugiharos namus-muziejų Žaliakalnyje.
Neneigsiu, tai labai graži ir įdomi atrasti istorija. Vis dėlto olandai – kuklūs žmonės, mes nelinkę kurti asmenybės kulto. Japonai galbūt koncentruojasi ties vienu asmeniu, Sugihara, bet Nyderlanduose tai būtų keista. Taigi man patinka monumento, kaip jo poelgio simbolio, idėja. Tai – ilgaamžiškiau. Lietuvoje vyrauja šioks toks įamžinimo kultas, čia tiek daug memorialinių lentų, ypač Kaune. Čia gyveno tas, o čia dirbo tas… Kai paklausiu lietuvių, kas buvo vienas ar kitas žmogus, 9 iš 10 prisipažįsta nežinantys.“
Elzės Hoogduijn nuotr.
Ambasadorius: „Paminklo idėją palaiko Nyderlandų vyriausybė, „Philips“, daug Lietuvos organizacijų – LR Užsienio reikalų ministerija, Kauno miesto savivaldybė, žydų bendruomenė. Visi sutariame, kad paminklo reikia. Tai turėtų būti šviesos paminklas, nes šviesa – tai viltis. Taigi Holokausto memorialas, pabrėžiantis ne tamsiąją istorijos pusę, bet faktą, kad buvo žmonių, kuriems rūpėjo kiti ir jie dėl jų stengėsi.
Bendrauju su Zwartendijko dukra Edith ir sūnumi Janu. Jie, dideliam mano džiaugsmui, sutinka su pasiūlymu ir siekia išlaikyti atitinkamą kuklumo lygį. Juk toks poelgis – vidinės kultūros dalykas. Arba turi tai, arba, na, nesi visai geras žmogus. Taigi šiuo atveju kuriant paminklą labai svarbu nepersistengti.
Spalį į Kauną iš Nyderlandų turėtų atvykti šviesos menininkų komanda, kurią lydės šviesos festivalio „GLOW Festival“ Eindhovene direktorius. Jie bendraus su miesto architektu, paveldo atstovais, savivaldybe.
Labai tikiuosi, kad paminklas bus baigtas iki mano kadencijos pabaigos 2018-ųjų vasarą. Žinau, kad 2018-ieji Lietuvai ypač svarbūs, taip pat žinau, kaip nuoširdžiai Kaunas ruošiasi 2022-iesiems. Taigi manau, kad šis paminklas gali būti tik draugystės pradžia. Jei kas nors panašaus į „GLOW Festival“ galėtų vykti Kaune, miestui tai reikštų labai daug. Per festivalio savaitę Eindhoveną aplanko daugiau nei 700 tūkstančių žmonių. Žodžiu, mąstau pragmatiškai. Tokie mes, olandai.“
Elzės Hoogduijn nuotr.
Adriaanas: „O kaip einasi su knyga?“
Ambasadorius: „A, taip. Žymus olandų rašytojas Janas Brokkenas turėtų parašyti knygą apie Zwartendijką. Negaliu papasakoti per daug, nes rašytojas – jis, bet tikiuosi labai gero rezultato.
Janas Brokkenas yra knygos „Baltijos sielos“, Olandijoje parduotos daugiau nei 90 tūkst. tiražu, autorius. Knyga – tai pasakojimų apie Baltijos šalių kultūros ir istorijos figūrų – nuo Romaino Gary iki Loretos Asanavičiūtės – gyvenimus rinkinys, iš esmės – regiono istorijos vadovėlis. Tikiuosi, ji bus išversta ir į lietuvių kalbą. Prieš keletą metų rašytojas, pristatydamas „Baltijos sielas“ Vilniuje, buvo apsistojęs ambasados rezidencijoje, ten ir gimė knygos apie Zwartendijką idėja.“
Adriaanas: „Įdomu tai, kad „Baltijos sielos“ įkvepia keliauti po regioną – tiek olandus, tiek skandinavus. Knyga naudojama kaip gidas. Pernai, sėdėdami Pilies gatvėje Vilniuje, netyčia sudalyvavome paskaitoje, per kurią profesorius, pasakodamas danų grupei apie Vilnių, citavo „Baltijos sielas“.“
Ambasadorius: „J. Brokkeno tinklaraštyje perskaičiau, kad olandų turistai po Vilnių vaikšto nešini šiomis knygomis, taigi mūsų ambasados praktikanto paprašiau paruošti turistinį maršrutą. Jį galima parsisiųsti iš rašytojo ir leidyklos tinklalapių.“
–
Pašnekovų mintis užrašė Kotryna Lingienė. Tekstas publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. spalio nr. („Monumentas“) rubrikoje „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“