Kol praeiviai jau ne pirmą sezoną dirsčioja į pastoliais apkarstytą istorinį kino teatro pastatą Laisvės alėjoje (ir net jo iškaba šiuo metu atrodo, sakykim, savotiškai), „Romuva“ nemiega žiemos miegu. Vieną dramos teatro erdvių (Kęstučio g. 62) pavertus laikina kino sale joje sėkmingai rodomi lietuvių ir pasaulio filmai, bruzda premjeros, vyksta festivaliai. Kino teatras, vienintelis toks Kaune ir vienas nedaugelio Lietuvoje, gyvas. Apie sugrįžtuves į iš pagrindų suremontuotus namus dar bus progų pakalbėti plačiau. Kol kas – apie tai, kuo šiandien kvėpuoja Kauno kino centras „Romuva“, kalbamės su jo kino programų koordinatore Karolina Onusaityte ir direktore Monika Inčeryte.
Stebėdamos lankytojų srautą, kokias išvadas galite padaryt – ar kino erdvių Kaune pakanka? Ar žiūrovas sensta, o gal jaunėja?
K.O. Kaune turime ne tik tris kino teatrus, bet ir aktyvias kultūros įstaigas, pavyzdžiui, bibliotekos, Kauno menininkų namai, Kauno kultūros centras, kurie imasi iniciatyvos organizuoti filmų peržiūras, kino festivalius – Kaune kino erdvių tikrai netrūksta, džiugu, kad žiūrovai turi platų pasirinkimą.
Auditorija auga kartu su mumis. Pastebime, kad turime ir daug lojalių žiūrovų, kurie jau ne pirmą sezoną aktyviai lankosi „Romuvoje“. Žiūrovai, kurie mėgsta mūsų repertuaro filmus, dažnai su juo supažindina ir savo draugus, šeimos narius, kolegas, todėl žiūrovų ratas didėja organiškai. Auditorijos amžius labai įvairus – dažnai priklauso nuo pačių filmų, kadangi mūsų repertuaras įvairus, tai ir kiekvienas filmas turi savitą auditoriją. Sunkiausia pritraukti jaunąją auditoriją – moksleivius, studentus, kadangi jų tarpe trūksta nekomercinio kino pažinimo ir lankymosi kultūros, tačiau jaunųjų kino mėgėjų ratą aktyviai bandome praplėsti, pavyzdžiui, neseniai pradėta iniciatyva „Trečias ratas“.
Pokalbis po filmo „Sengirė“. „Romuvos“ archyvo nuotr.
Ar keičiasi kauniečių skonis – galbūt dabar labiau nei anksčiau populiaresni lietuviški filmai?
K.O. Lietuviškų filmų lankomumas pastaraisiais metais tikrai muša rekordus. Prie to prisideda tiek gerėjanti filmų kokybė, žanrų įvairovė, tiek didesnis Lietuvos kino centro finansavimas ir apskritai pakilimą išgyvenanti Lietuvos kino pramonė.
Kurie festivaliai „Romuvoje“ susilaukia daugiausiai susidomėjimo? Kodėl ne visi jie (tarkim, „Scanorama“), į kino teatrą užsuka?
K.O. Labai džiaugiamės, kad „Romuvoje“ kasmet vieši per 10 įvairiausių kino festivalių su skirtingomis filmų programomis. Kiekvienas festivalis savaip žavus ir laukiamas kino mylėtojų. Daugiausiai dėmesio sulaukia „Kino pavasaris“ ir „Žiemos ekranai“. Tik vienintelis šiaurės šalių kino forumas „Scanorama“ Kaune renkasi kitas erdves, tačiau „Romuvoje“ galima išvysti j platinamus filmus ir praėjus festivaliui, kas taip pat suteikia žiūrovui galimybę arčiau prisiliesti prie kino įvairovės.
Turite tokių tradicijų, kaip Kalėdų komedijų maratonas ar piknikas prieš sezono pabaigą. Kaip gimsta tokios netipiškos idėjos? Galbūt tariatės su nuolatiniais lankytojais?
K.O. Tokios idėjos mums pačios smagiausios – netipiškas kino programas vertiname ne tik mes patys, bet ir „Romuvos“ savanoriai, žiūrovai. Visos jos kyla norint paįvairinti kino repertuarą, palepinti žiūrovus bei pritraukti naujus, kuriuos apsilankyti „Romuvoje“ pritrauktų ne tik filmai, bet ir jauki, netradicinė kino teatro atmosfera. Dažniausiai šios netipiškos idėjos gimsta mūsų komandoje, tačiau į jaunimui skirtas veiklas įtraukiame savanorius, kurie tikrai turi svarų indėlį.
Lauko kino atidarymas „Romuvos“ kiemelyje. „Romuvos“ archyvo nuotr.
Ar atranda nekomercinį kiną Kaune studijuojantys užsieniečiai?
K.O. Kadangi rodome europietišką kiną, dažnai sulaukiame žiūrovų, kurie ateina pažiūrėti filmų, sukurtų jų gimtinėje. Kartais ateina ir į lietuviškus filmus, jei šie turi angliškus subtitrus. Deja, filmai su papildomais angliškais subtitrais mūsų repertuare apsilanko ne taip dažnai, tačiau galime pagirti kino festivalius – dauguma iš jų festivalio metu stengiasi rodyti filmus tiek su lietuviškais, tiek su angliškais subtitrais.
Kiek svarbūs „Romuvoje“ savanoriai? Kaip manote, kodėl jie renkasi laisvas valandas leisti kino teatre? Negi tik dėl nemokamų bilietų?
K.O. „Romuvos“ savanorius branginame ir džiaugiamės, kad turime ne vieną, kuris su mumis draugauja jau ne vienerius metus. Priklausomai nuo projekto, kartais savanorių įtraukiame daugiau, kartais mažiau – jie atlieka ne tik techninius darbus kaip bilietų tikrinimas, tačiau prisideda ir savo idėjomis, pristato filmus, padeda su renginių sklaida.
Didžiausia motyvacija jiems ne nemokami bilietai, o laikas praleistas kartu, idėjų realizavimas ir suteikta kūrybinė laisvė.
Arbata su savanoriais. „Romuvos“ archyvo nuotr.
„Romuva“ yra „Europa Cinemas“ tinklo narė. Ką tai reiškia eiliniam žiūrovui?
M.I. „Romuva“ priklauso Europos kino teatrų tinklui „Europa Cinemas“, tad dalyvaujame tarptautinėje erdvėje ir domimės tuo, kas vyksta aplinkui, stengiamės įveikti iššūkius. „Europa Cinemas“ tinklas ypač vertingas tuo, kad jam priklauso labai skirtingi kino teatrai – nuo stambių kino teatrų tinklų iki pavienių keliasdešimties vietų kino salių atokiausiose Europos vietose. Tad visada gali rasti kino teatrą, kuris artimas tau veikla, repertuaru, žiūrovų įpročiais ar personalo klausimais bei pasidalinti patirtimi. Mes, būdami „Europa Cinemas“ dalimi, pirmenybę teikiame europietiškam kinui, o narystė atveria kelius kurti tarptautinį bendradarbiavimą, rengti naujus projektus bei dalintis patirtimi.
Ką, kaip būtent nekomercinio kino erdvės atstovės, galvojate apie „Garso“ atvejį Panevėžyje? Kaune žmonės kavingais veidais kartą jau išgelbėjo „Romuvą“, bet Vilniaus „Lietuvą“ teko paaukoti.
M.I. „Garsas“ Panevėžyje labai aktyviai vysto savo veiklą ir yra tikrai ryški nekomercinio bei kokybiško kino šviesa Panevėžio krašte. Net jei dabartinis kino teatro pastatas nebus išsaugotas, labai tikimės, kad jiems bus suteikta tinkama vieta nuolatinei veiklai – tikrai svarbu tęsti „Garso“ veiklą.
Dažnas kaunietis stabteli ties „tikrąja“ „Romuva“. Tad negaliu nepaklausti – kaip sekasi statybos? Kada jau tas atidarymas?
M.I. Tikriausiai mes patys labiau nei kas kitas laukiame grįžimo į „Romuvą“. Laikinojoje salėje esame jau treti metai ir, kaip jauku čia bebūtų, nekantraujame grįžti į savas patalpas. Tikimės, kad šių metų rudenį.
Kotryna Lingienė