Urbanistinė sodininkystė – toks madingai skambantis, bet lietuviams išties artimas terminas. Kai praėjusiais metais lankiausi Kauno tvirtovės VIII forte jau beveik keturis dešimtmečius prižiūrimuose soduose, tenykštės moterys – sveikatos kupinos, besišypsančios – pasakojo, kad lysvių ilgesys jas apėmė iškart iš kaimo atsikrausčius į miestą. Nereikia nė Šilainių – pasidairykite po bet kurio mikrorajono daugiabučių kiemus. Dabar gal rečiau, bet prieš keliolika metų po balkonais augdavo ne tik dekoratyviniai augalai, bet ir prieskoniai bei daržovės. Ir nereikia to nurašyti lietuviškumui. Nuo sėklelės augintas, savo rankomis laistytas, puoselėtas, kad ir kreivokas – visuomet gardesnis nei parduotuvės lentynoje lyg juvelyrikos parduotuvėje išstatytas užsieninis.
Vietoje auginamų, vietinių vartojamų kultūrų vertė keleriopa. Čia ir logistikos kaštai bei sunkvežimių ar lėktuvų keliama tarša, ir tiesiog biolaukų suderinamumas. Na, išsiplėčiau aš čia, bet tokie pavyzdžiai kaip Alinos ir Manto Butrimų iniciatyva Eiguliuose tikrai įkvepia mąstyti, kas aš, kas tikroji mano aplinka, ką dedu į save ir ką pati galiu dėl to padaryti. Ne tik dėl savęs – dėl kaimynų, bendruomenės, Kauno. Su antrus metus Kiemo daržą auginančia Alina susiskambinome, beje, tą keistą gegužės savaitę, kai snigo. Sakė, nekantrauja palanges okupavusias pupeles perkelti į lysves kieme. Vasaros pabaigoje reikės aplankyti ir savo akimis įsitikinti, kokie gi tie „eiguliniai“ salierai.
A. Butrimės nuotr.
Koks jūsų santykis su šiuo mikrorajonu, jo architektūra, vietos bendruomene?
Mes su Mantu ir mažieji daržininkai – rajono naujakuriai, prieš dvejus metus atsikraustėme į šį tuomet labai svetimą ir nepažįstamą rajoną. Mus sužavėjo didelės erdvės namie ir kieme, visai šalia esantis Kalniečių parkas, netoliese – Kleboniškio miškas. Buvo vasara, pro visus langus džiugino žaluma daugiabučių rajonui neįprastai erdviame kieme. Įpusėjus pirmam rudeniui, paromis pliaupiant lietui, buvo mažiau džiaugsmo, šviesiai pilki išdidūs daugiaaukščiai nuo lietaus tamsėjo, atrodė, kad tai ne lietaus lašai, o jų liūdesio ašaros monotoniškai beldžia į palanges. Užteko vieno sezono be žalumos, kad suprastume, kokia ji šioje gelžbetonio oazėje svarbi.
Per pirmus metus pastebėjome ir žmonių uždarumą. Atsikraustėme iš mažo jaukaus daugiabučių kiemo, kur išėjęs į lauką visada rasdavai bendravimo ieškančių žmonių, neradęs greitai jų sulaukdavai. Iš pradžių tai mums buvo neįprasta, bet labai greitai pripratome ir čia persikraustę to paties ieškojome. Turbūt nieko keisto, kad to neradome, tad stebėjome kiemą ir savęs klausėme, kodėl šunelius vedžiojantys nesustoja ilgesniam pokalbiui, kodėl mamos su vaikais įsikuria prie skirtingų smėlio dėžių, kodėl iš skirtingų namų išėję pavaikštinėti ir, regis, vienodai nuobodžiaujantys ir bendravimo išsiilgę žmonės praeina vienas pro kitą net nežvilgtelėję į akis.
A. Butrimės nuotr.
A. Butrimės nuotr.
Kaip ir kada užsimezgė Eigulių sodų idėja?
Idėja gimė Mantui pirmąją mūsų žiemą Eiguliuose. Regis, visiška utopija, pakalbėjome, pasijuokėme ir pasimiršo. Kalbėjome dar ne vieną kartą, bet tai atrodė tokia svetimybė šioje gelžbetonio oazėje, kad patiems buvo sunku ja patikėti. Tačiau atsirado, kas ne tik patikėjo, bet ir paskatino įgyvendinti. Kauno miesto V. Kudirkos bibliotekos Parko padalinyje vykusiose kūrybinėse baltojo molio dirbtuvėse Mantas šia mintimi pasidalijo su Raimonda Šiudeikyte – Eigulių „Fluxus Labas“ agente. Taip prasidėjo mūsų draugystė ir Kiemo daržo gimimas. Esame dėkingi Raimondai – be jos palaikymo Kiemo daržas ir būtų tik utopinė idėja.
Veiksmas vyksta smėlio dėžėse. Kodėl būtent jose? Ar neprieštarauja mažieji kaimynai, kad jų teritorijoje auga pomidorai?
Mūsų kiemas tikrai labai įdomus – turime net aštuonias dideles smėlio dėžes. Aštuonios, viena šalia kitos! Neįtikėtina, ar ne? Regis, net projektuotojai nuspėjo, kaip žmonės bus susvetimėję. Dvi gelžbetonio dėžės jau seniai vaikų nenaudojamos, pernai įsikūrėme vienoje, ilgiausiai nežaistoje, šiemet planuojame įsikurti dar vienoje. Mažiesiems liko dar šešios, iš jų naudojamos tik keturios. Mums tai buvo labai patraukli vieta – greta smėlyje kapstėsi ir vis prie mūsų prisijungdavo ir mažieji daržininkai. Iš nenaudojamos smėlio dėžės išėjo pakelta lysvė. Nesinorėjo kurti naujo svetimo objekto, norėjome prisijaukinti ir praplėsti funkcionalumą to, kas jau yra, bet nenaudojama. Prie mūsų prisijungė ir daugiau kaimynų – tai nustebino ir labai nudžiugino. Susipažinome su Kiemo daržo kolegomis – Daivos ir Leonardo šeima, jų mažąja daržininke. Drauge atvežėme tikrai nemažai kokybiškos žemės ir pradėjome kurti – smagiai, kartu.
A. Butrimės nuotr.
Ką augina eiguliečiai? Ar pasirinkimas slepia kokią idėją – galbūt viskas iš kaimų, „tikrų“ sodų atsivežta? O gal auginate produktus kokiam nors konkrečiam receptui?
Pirmąjį daržo sezoną auginome viską, ką sugalvojome, nuo ridikėlių iki moliūgų. Tai buvo įdomus ir sėkmingas eksperimentas, aplinkos tolerancijos kitokioms idėjoms išbandymas. Šio daržo tikslas nebuvo pavalgyti – tai labiau edukacinis daržas miesto vaikams ir įdomi patirtis, kai išėjęs į kiemą gali nusiskinti ir čia pat suvalgyti žemuogę, salotos lapą, išsirauti ridikėlį, namo sriubai parsinešti saliero žalumos. Mes čia radome bendraminčių, smagų bendravimą – tai, ko mums trūko kieme.
Kiek kaimynų sodininkauja? Ar skirstotės darbais, lysvėmis, dar kaip nors, o gal viskas daug paprasčiau?
Kiemo daržą kūrė dvi šeimos ir Manto idėją nuo pat pradžių labai palaikiusi Raimonda. Visų tikslas buvo tas pats – bendravimas ir noras čia pat, šalia namų, turėti mažą daržiuką. Prie jo priežiūros ir derliaus vartojimo prisideda visi norintys, net negalime pasakyti, kiek iš tiesų kaimynų įsitraukė į šį eksperimentą. Džiugino iš jo „dingstančios“ piktžolės, nuskanaujamos žemuogės ir žalumynai, nes tai rodė, kad bendruomenė priėmė šią idėją, kad sulaukiame tylaus palaikymo. Gal šiemet šie tylieji pagalbininkai prisijungs ir kursime kartu. Jei ne – ir toliau džiaugsimės tyliu palaikymu.
Ar pastebėjote, kad šiemet sodininkystė, nors jau kurį laiką palengva aktualėjo, tapo dar svarbesnė? Skaičiau, kad, prasidėjus pandemijai, stojant darbams, uždarant parduotuves, JAV sėklų pardavimai gerokai išaugo. Matyt, yra ir finansinių, ir emocinių aspektų. Kaip pas mus?
Sunku kalbėti už kitus, bet turime prisipažinti: palanges daigyklomis ir vazonėliais apstatėme prieš pat karantino paskelbimą – mums tai tikrai turėjo labiau emocinės reikšmės. Rūpinimasis augalais, jų augimo stebėjimas teikia daug ramybės ir džiaugsmo, kurių tuo metu tikrai labai trūko.
A. Butrimės nuotr.
Ką apskritai žmogui duoda kapstymasis lysvėje – be patenkinto pilvo? Ar iš tiesų pagerėja psichologinė savijauta, rankas panardinus į dirvožemį?
Iš tiesų, užsiimant rimta sodininkyste, kur daug monotonijos, galima nurimti ir atsipalaiduoti, panardinti rankas į dirvožemį ir pusdienį kapstytis. Mūsų daržiukas mažas, penkių suaugusiųjų ir trijų vaikų susitikimai prie jo labai dinamiški – pakraunantys energija, optimizmu ir džiaugsmu, kad šalia yra žmonių, norinčių bendrauti ir kurti gyvesnį, jaukesnį kiemą. Net nuotraukose jaučiamas judesys ir džiaugsmas, tikėjimas tuo, ką darome.
Pro langus pastebėjome, kad ant suoliuko prie Kiemo daržo vis prisėda ir vyresni kaimynai, Kiemo daržo atsiradimas ne vieną paskatino pokalbiui, naujai pažinčiai. Tikimės, kad psichologinė savijauta pagerėjo ne tik tiems, kurie kapstėsi, bet ir stebėjusiems, palaikiusiems, apie idėją diskutavusiems.
Ar sunku tapti sodininku? Nuo ko reikėtų pradėti kauniečiui, gyvenančiam daugiabutyje?
Tapti sodininku ar daržininku tikrai lengva, jei išdrįsti pradėti. Mums pernai tai atrodė utopinė idėja, kurią įgyvendinti padėjo kalbėjimas apie ją ir palaikantys žmonės. Turbūt svarbiausias patarimas ir yra – ieškokite bendraminčių, kalbėkite, bendraukite ir kurkite!
A. Butrimę kalbino Kotryna Lingienė
Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. birželio numeryje „Flora“. Numerį perversti galite čia.