Šių metų Tarptautinis Kauno kino festivalis „Videogramos“ (rugsėjo 17–27 d.) plečiasi ir dėmesį skiria įvairiems formatams: filmams, šiuolaikiniam videomenui, diskusijoms ir meno instaliacijoms. Pagrindinė festivalio „Videogramos“ tema — tai žmonių ryšiai: su savo kūnu, visuomene, sveikatos sistemomis ir institucijomis, gamtine aplinka, technologijomis, šių ryšių daugialypiškumas, įvairovė ir trapumas.
Didelę festivalio renginių dalį sudaro kuruotos filmų programos, pristatančios unikalias temas bei filmų formatus. Vienos jų – tai festivalio kuratorės Viktorijos Šiaulytės parinktos peržiūros apie medžiagų ekologijas, jų sąsajas su technologijomis bei šių materijos ir technologijų sąryšių generuojamus geopolitinius klausimus.
Kodėl tave sudomino būtent šios temos?
Iš pradžių mane domino išmaniosios erdvės, jų atsiradimo istorija bei jomis grįsti geresnės ateities pažadai – nuo išmaniųjų namų iki išmaniųjų miestų. Ką reiškia, jog namų erdvė registruoja ir reaguoja į gyventojo įpročius ir poreikius, kokia tai komunikacija? Taip atradau antropologės Shannon Mattern knygą „Purvas ir duomenys. Kodas ir molis“ (Dirt and Data. Code and Clay). Ji tarsi kviečia permąstyti išmanumo sąvoką ir, apžvelgdama įvairialypę urbanistikos istoriją nuo pat šumerų , argumentuoja, kad tokios medžiagos kaip molis, popierius, plienas ir kt. nuo senovės laikų sudarė miestų informacinių sistemų pagrindą. Man rodos, šis dėmesys medžiagiškumui, atsigręžimas į tradicinių architektūros, meno technologijų išmanumą yra labai įdomus ir galbūt gali pasiūlyti taip trūkstamą kritišką požiūrį į naujausias technologijas. Įdomu, kokias technologijas, istorijas bei politinius ryšius įgalina įvairios medžiagos bei ištekliai, kokį jie turi informacinį potencialą.
Kita vertus, geografė Kathryn Yusoff teigia, jog geologija kaip mokslas, pažįstantis ir tyrinėjantis būtent įvairias neorganines medžiagas ir jų savybes, yra neatsiejamas nuo kolonializmo istorijos ir kolonijinio pasaulio supratimo. Medžiagų savybių supratimas, jų katalogizavimas neatsiejamas nuo kolonijinio nuosavybės supratimo (anglų kalboje property reiškia ir medžiagos savybę, ir privačią nuosavybę); taip pat įtvirtino skirtį tarp organiškumo ir neorganiškumo, tarp žmogiškumo ir nežmogiškumo. Anot Yusoff, ši skirtis tarp gyva ir negyva, žmogiška ir nežmogiška taip pat neatsiejama nuo vergovės įtvirtinimo ir rasizmo, kai priverstinė juodaodžių darbo jėga buvo priskirta prie „nežmogiškumo“ kategorijos, prie to, kas yra kažkieno nuosavybė. Todėl neatsitiktinai didelė dalis darbų šioje programoje kalba apie kolonializmo istoriją.
Kadras iš filmo „Mouthful“
Shirin Sabahi filme „Mouthful“ pasakojama apie menininko Noriyuki Haraguchi kūrinio „Matter and Mind“, kuris 1977 m. buvo sukurtas ir įtrauktas į pastovią Teherano šiuolaikinio meno muziejaus ekspoziciją, gyvenimą. „Matter and Mind“ instaliacija – tai stačiakampis metalinis baseinas, pripildytas naudotos variklio alyvos. Laikui bėgant šis kūrinys tapo „norų šuliniu“, į kurį lankytojai mesdavo monetas ir kitus dalykus. Filme tarsi nagrinėjamos gamtinių išteklių, politikos ir meno temos. Kaip, tavo manymu, visus šiuos dėmenis keičia laikas, turint omenyje, kad kūrinys sukurtas 1977–aisiais, o filme rodoma jo renovacija 2018-aisiais?
Galima, žinoma, svarstyti apie Irano naftos ekonomikos vystymąsi antroje XX a. pusėje (filme galima matyti, kad būtent Irano alyva naudota darbui) ir visus politinius pokyčius; apie globalios šiuolaikinio meno sferos įsitvirtinimą su tokiomis parodomis kaip „Documenta“ (nes Noriyuki Haraguchi darbus Teherano muziejus įsigijo po jų pristatymo „Documentoje“), apie modernaus meno muziejų politiką ir galų gale apie naftą kaip mūsų pastarųjų dešimtmečių ekonomikos ir politikos absoliutų pagrindą. Bet manau, kad Shirin, sekdama šio japonų menininko darbo istoriją, sąmoningai nedaro didaktinių išvadų ir šie klausimai iš tiesų paliekami atviri žiūrovams.
Viename pokalbyje menininkė yra minėjusi, jog Noriyki Haraguchi pasirinko naftą kaip medžiagą savo kūriniui būtent dėl savybės, jog ji, skirtingai nei stovintis vanduo, „negenda“. Tad įdomu, kad ji atrado tą laiko dimensiją meno kūrinyje, kuris turėjo egzistuoti kaip nekintanti konstanta.
Kadras iš filmo „Mouthful“
Filme „Tellurian Drama“ nagrinėjamos dekolonizacijos, geocentrinių technologijų ir komunikacijos sampratos, kai 2020 m. Indonezijoje kilo mintis atgaivinti 1923 m. įkurtą radijo stotį kaip naują istorinį ir turistų traukos objektą. Kaip manai kaip senųjų geoinžinerinių technologijų kolonijinis krūvis gali „nusiskaityti“ dabarties turistams?
Šiame darbe, manau, įdomu tai, jog menininkas spekuliacijai pasirenka būtent laikotarpį nuo Olandijos išėjimo iš Indonezijos iki šiandien kilusios idėjos atkurti šį techno-gamtinį objektą kaip turistinį tašką. Man regis, šis filmas kelia klausimą, ar tokia, menininko žodžiais, „kolonializmo griuvėsių kaip geoinžinerinės technologijos aparato“ ir vietos tradicinių praktikų naudoti kalnuotas vietoves kaip komunikacijos technologiją sintezė apskritai įmanoma, ar tai tarsi praeities utopija.
Filipos César filme „Quantum Creole“ taip pat nagrinėjama kolonializmo tema. Pasakojama, kaip Vakarų Afrikoje kreolai įausdavo užšifruotus socialinio ir politinio pasipriešinimo pranešimus tekstilės gaminiuose, taip priešindamiesi kolonistų kalbai ir technologijoms. Kaip manai, ar galėtum rasti ir įvardyti panašių pavyzdžių dabarties pogrindžio judėjimuose?
Nesu tikra, kas šiandien politine prasme būtų laikoma „pogrindžiu“ – nebent pogrindį suprastume kaip užšifruotą praktiką, kurios galios struktūros negali perskaityti. Kalbant apie patį filmą, spekuliuočiau, kad jis vėlgi nurodo į mūsų ryšio su medžiagomis „perrašymo“, „perkodavimo“ potencialą – filme kalbama ne tik apie audimo raštus kaip pasipriešinimo technologiją, bet ir apie vietos ilgamečių medvilnės auginimo tradicijų tęstinumą, kuris irgi dalinai įgalino šį pasipriešinimą.
O grįžtant prie pogrindžio idėjos, prisimenu, jog menotyrininkė ir aktyvistė Lucy Lippard rašo ir apie galios ryšius pogrindyje tiesiogine to žodžio prasme. Ji kalba apie atvejus, kai požemio teritorijos parduodamos skalūnų gavybos bendrovėms, neatsižvelgiant į tai, kas stovi „ant“ žemės. Daugybė išteklių išgavimo būdų bei už jų stovinčios didžiulės korporacijos ir valstybės struktūros sudaro tarsi „požeminę ekonomiką“, kaip tai vadina Lippard. Apie šios požeminės ekonomikos pasekmes Australijoje bei besitęsiančią kolonijinę politiką bus ir Karrabing filmų kolektyvo peržiūra, į kurią taip pat norėčiau visus kauniečius pakviesti.
Eglė Trimailovaitė
Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. rugsėjo numeryje „Požemiai“. Numerį perversti galite čia.