Spalio 23 d. Kauno dizaino įvykio kontekste vyks kūrybinės dirbtuvės, kviesiančios įvairių sričių ir profesijų vizionierius kurti Kauno ateities versijas, pasitelkiant mokslinės fantastikos žanro resursus. Dirbtuves ves šios srities specialistai prof. Vicas Callaghanas, dr. Ping Zheng bei biologijos mokslų daktaras, mokslo populiarintojas, kino ekspertas Rolandas Maskoliūnas, su kuriuo žurnalo „Kaunas pilkas kultūros“ spalio numeryje pasikalbėjome apie artėjantį renginį bei dažnai netikėtus mokslinės fantastikos ir realybės sąlyčio taškus.
Ruošiatės kūrybinėms dirbtuvėms Kauno dizaino įvykio metu ‒ papasakokite plačiau apie šių dirbtuvių turinį ir tikslus.
Organizuojame mokslinio fantastinio prototipavimo seminarą darbiniu pavadinimu „Kaunas Futures“ (Kauno ateitys). Tai bus vienos dienos seminaras su teorine ir praktine dalimis. Renginys skirtas įsivaizduoti alternatyvias Kauno ateitis. Mokymuose dalyvaus du šios srities specialistai iš Jungtinės Karalystės, savo veikloje naudojantys mokslinio fantastinio prototipavimo metodą. Šiuo renginiu siekiame, kad žmonės perprastų minėtą metodą ir išmoktų jį taikyti. Kitais metais ketiname organizuoti tarptautinį literatūrinį-vizualinį konkursą, kuriame kviesime dalyvius parašyti, nupiešti ar kaip kitaip sumodeliuoti kurią nors Kauno ateities versiją, iš dalies remiantis tomis tendencijomis ir kompetencijomis, kurios jau yra vystomos Kaune ‒ ekonomikos, politikos, kultūros, mokslo ir kitose srityse.
Kalbant apie kontekstą, mokslinio fantastinio prototipavimo metodas yra naudojamas ir populiarus visame pasaulyje. Didžiosios valstybės daug investuoja į savo ateities vizijų kūrimą ir tendencijų vystymą, kartais tam pasitelkdamos rašytojus fantastus ar režisierius, jų kūrybą. Jau Antrojo pasaulinio karo metais sąjungininkai samdė mokslinės fantastikos autorius generuoti originalias idėjas. 2011 m. JAV saugumo departamento užsakymas rašytojams ir futuristams – sukurti galimas užpuolimų versijas. Tą daro ir didžiosios kompanijos, tokios kaip „Microsoft“ ir „Google“. Jie ne tik yra įdarbinę futuristus, kurie siūlo, kokius produktus reikėtų sukurti ateityje, ar bando nuspėti visuomenės reakciją į juos, bet taip pat kuria ir apsakymų rinkinius. Štai čia turiu vieną pavyzdį (parodo atsineštą knygą – red past.) – Masačusetso technologijos instituto kasmetinį apsakymų rinkinį. Ne tik apsakymų, kaip matote, čia yra ir komiksų. Nagrinėjamos įvairios temos ‒ nuo dirbtinio intelekto iki išmanaus namo, implantų vystymosi tendencijų ir taikymo pasekmių, paliečiamos antiutopinės, distopinės temos. Kitaip tariant, tai yra fantastų būdas parodyti ir blogas ateities versijas, įspėti, taip pat sukurti ką nors optimistiško ir priimtino visuomenei.
Yra ir tokių specialių projektų kaip „Hieroglyph“ ‒ tai tekstų rinkinys, kurio autorių užduotis buvo įsivaizduoti būtent teigiamas ateities versijas. Kalbant apie praktinę prototipavimo arba fantastų vizijų reikšmę ‒ galbūt matėte 1997 m. filmą „Gattaca“? Moksliškai šis filmas nėra tikslus, bet jo meninė, filosofinė iškalba buvo tokia reikšminga, kad 2008 m. Amerikoje priimtas įstatymas „Genetic Information Nondiscrimination Act“, ribojantis darbdavio ar draudiko galimybes naudotis asmens genetine informacija. Pavyzdžiui, sužinojęs, kad žmogus turi kokį nors genetinį defektą, draudikas neturi teisės padidinti draudimo įmokų. Taigi, meninės ar literatūrinės idėjos gali turėti poveikį įstatymų leidybai, mokslui ir technologijoms.
Kuo susiję dizainas ir mokslinė fantastika?
Esama tam tikrų kūrybingumo lavinimo, taikomojo fantazavimo metodikų. Tarkime, Vytauto Didžiojo universitetas turi Verslumo akademiją, kurios specialistai dirba vadinamojo „design thinking“ srityje. Tai iš esmės yra atskira pakraipa, skirta suvokti, kad mus supantis dizainas gali ne tik atlikti estetinę funkciją, bet ir ugdyti žmones, suburti juos generuoti idėjas, įkvėpti ir panašiai. Įvairios kompanijos naudoja šią dizaino metodiką, kai, sakykime, sukurtą naują produktą ar technologiją reikia pritaikyti ir adaptuoti visuomenėje. Dizainas turi būti draugiškas žmogui ir turi didelę reikšmę tam, kad vartotojas neišsigąstų naujovės, suprastų, kaip ir kur ją gali panaudoti.
Pasakojote apie atvejį, kai įstatymų kūrimą paveikė mokslinės fantastikos siužetai. Įdomu, ką dar iš mokslinės fantastikos srities galėtume laikyti bent iš dalies išsipildžius šiais laikais?
Yra keli įdomesni pavyzdžiai. Žanro klasikas, rašytojas Arthuras C. Clarke’as pirmasis sugalvojo geostacionarių žemės palydovų sistemą, kuri dabar naudojama ryšio sistemoms. Vėliau jis pusiau juokais, pusiau rimtai apgailestavo, kad šios idėjos neužpatentavo. Sergejų Briną inspiravo virtuali tikrovė, aprašyta Nealo Stephensono romane „Lavina“. „PayPal“ įkūrėją Peterį Thielą – kriptovaliutos schemos kitame rašytojo romane „Kriptonomikonas“. Elonas Muskas savo raketų programoje irgi remiasi fantastų kūryba. Viena iš jūroje esančių platformų, skirtų daugkartinio panaudojimo raketų nusileidimui, vadinasi „Of Course I Still Love You“ (OCISLY) ‒ tai žodžiai iš knygos „Keliautojo kosmostopu vadovas po galaktiką“ („The Hitchhiker’s Guide to the Galaxy“). Kitaip tariant, naujosios kartos antreprenerius, verslininkus stipriai įkvepia mokslinė fantastika. Jie užaugo su tomis knygomis.
Dažniausiai mąstant apie ateities miesto viziją pirmiausia prieš akis iškyla megapolis, milžiniško skruzdėlyno vaizdinys. Kokios, jūsų nuomone, galimos Kauno ‒ palyginti nedidelio, retai apgyvendinto, žalio miesto ‒ ateities projekcijos? Kokie galėtų būti blogasis ir gerasis scenarijai šiam miestui?
Reikėtų to paklausti būsimojo seminaro dalyvių, kurie, tikiuosi, bus įvairių sričių atstovai ‒ menininkai, mokslininkai, architektai, savivaldos atstovai. Tema iš tiesų aktuali. Kalbant apie Kauną, galima pasitelkti Amerikos atvejį. Vašingtonas ‒ netradicinė sostinė, gana žalias miestas, nesukeliantis tokio skruzdėlyno įspūdžio kaip Niujorkas ir, matyt, su juo nekonkuruojantis. Mes turime Vilnių ir Kauną. Galima sugalvoti, kaip pasidalinti kai kuriomis funkcijomis, kaip specializuotis, kad sustiprintume valstybę ir visuomenę. Ne konkuruodami, kur neverta (nors konkurencija, be abejo, yra gerai), bet vystydami savo jau turimas kryptis arba išrasdami ką nors naujo. Pirmas į galvą ateinantis pavyzdys ‒ Kaune besivystantis medicininis turizmas. Turiu omenyje plastinę chirurgiją, bet ne tik ją. Ši sritis tapo tarsi medicininių technologijų branduoliu (klasteriu), kaip Vilnius tampa biotechnologijų centru („ThermoFisher“, TEVA, „Biotechpharma“ ir pan.). Šį virsmą lėmė keli žmonės su fantazija, kurie matė viziją ir sugebėjo tinkamai investuoti, išlaikyti specialistus, sugebėjo pritraukti daugiau investicijų ir t. t.
Taip viskas ir prasideda ‒ kartais tereikia vieno ar dviejų vizionierių, kartais juos turi palaikyti ir miestas. Jeigu miestelėnai, verslo ir kultūros politikos kūrėjai turės šiek tiek daugiau fantazijos, galėsime dar sparčiau ir tikslingiau judėti į priekį. Žinoma, jeigu mums reikia to spartesnio progreso ‒ gal kai kuriais atvejais kaip tik tempą reikia truputį lėtinti, labiau mėgautis sukurta aplinka, skatinti tvarumą ir mažinti visuomenės streso lygį.
Kuo mokslinė fantastika ar labai tolimos ateities vizijos gali praversti, padėti mums kasdienoje?
Pusiau juokais, bet dažnai sakau, kad kuo daugiau sužinau apie technologijas, tuo atsargiau jomis naudojuosi. Kitaip tariant, tiek mokslo, tiek mokslinės fantastikos žinios praplečia akiratį ir leidžia geriau įvertinti įvairių reiškinių galimybes ir grėsmes. Pasitaiko, kad žmonės labai greitai ir nerūpestingai ima naudoti naujus, patraukliai pateikiamus produktus ar technologijas, bet laikui bėgant paaiškėja, kad tuo lengva piktnaudžiauti. Jos nepakankamai saugios. Jei nebūsi pasiruošęs, apsvarstęs pasekmių asortimento, neturėsi elgesio ir apsisaugojimo įgūdžių ‒ nukentėsi. Neseniai kalbėjausi su Lietuvos kibernetinio saugumo centro vadovu, kuris vardijo, kiek pinigų prarandama ir kaip galima nukentėti, pavyzdžiui, naudojant nepatikrintas trečiųjų šalių technologijas ‒ mastai yra didžiuliai. Manau, kad žinios kartu su vaizduote padeda šiek tiek numatyti ateities tendencijas, įsivaizduoti grėsmes ir tuomet nuo jų apsisaugoti.
Kokius veikalus, kūrinius, filmus rekomenduotumėte dabartinei fantastų auditorijai ar šios srities pradedančiajam?
Na, be abejo, yra vadinamieji klasikai, kurie tikrai turėjo labai daug idėjų. Tai jau minėtas A. C. Clarke’as, Robertas Sheckley, Isaacas Asimovas, S. Lemas ‒ savo laiku jie buvo labai inovatyvūs ir originalūs. Aišku, XXI amžiuje kūrinių stilius, pasakojimo tempas kinta. Be to, šiuo metu dominuoja tęsiniai ir ciklai, kas man nelabai patinka, nes taip geros idėjos paskęsta gausybėje veiksmo. Vis dėlto kelis šiuolaikinius autorius rekomenduočiau: visų pirma Peterį Wattsą ir jo romaną „Aklaregystė“ apie sąmonės prigimtį ir unikalias mūsų smegenų savybes, Ramezo Naamo „The Nexus Trilogy“ apie vaistus, sustiprinančius smegenų veiklą ir netgi galinčius sujungti individų smegenis, Paolo Bacigalupi romaną „Prisukama mergina“ apie ateityje laukiančius klimato pokyčius ir energijos deficitą, kylančio vandenynų lygio pasekmes, epidemijas. Taip pat vienas įdomiausių autorių šiuo metu yra Tedas Chiangas, rašantis tik apsakymus. Jis rašo nedaug, bet kuria itin originalias vizijas.
Iš filmų man patiko Spike’o Jonezo „Ji“ filmo idėja. Tai pasakojimas apie žmogų, kuris įsimyli savo dirbtinio intelekto asistentą, panašų į mūsų naudojamą „Siri“ ar „Cortana“. Taip pat rekomenduočiau filmą „Ratas“ apie tai, kaip mus gundo socialinių tinklų technologijos ir kokios gali būti to pasekmės. Ir filme, ir D. Eggerso knygoje (kuri, beje, irgi labai įtaigi) teigiama, kad visada atsiras žmonių, kurie siūlys jums beveik nemokamai naudotis viena ar kita technologija, bet iš tiesų patys naudosis jumis, jūsų duomenimis. Tai šiuo metu ir daro didžiosios korporacijos.
Kokie pasaulio miestų pavyzdžiai, jūsų nuomone, galėtų pretenduoti į ateities miesto titulą?
Man patinka Ciurichas. Berods prieš keletą metų jis buvo pripažintas geriausiu miestu gyventi pasaulyje. Tie geriausių miestų sąrašai sudaromi ganėtinai objektyviai, atsižvelgiant į labai įvairius aspektus. Bet, kaip kauniečiui, imponuoja Kaunas. Jis vis labiau tvarkomas, tad ir gyventi čia vis smagiau, bent jau man. Manau, kad mūsų miesto kryptis teisinga, atsiras koncertų salė, kitų kultūros bei mokslo objektų. Tik gal reikėtų išgryninti vystymosi idėjas ir prioritetus, labiau subalansuoti plėtrą. Ir, aišku, nugriauti daugiaaukštę stovėjimo aikštelę greta „Akropolio“ (juokiasi).
Julija Račiūnaitė
Arvydo Čiukšio nuotr., fotografuota Maironio lietuvių literatūros muziejaus Vaikų literatūros skyriuje
Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. spalio numeryje „Projekcijos“. Numerį perversti galite čia.