Kolektyvo šventė su tūkstančiais žmonių! Skamba neįtikėtinai, tačiau taip įvairiausias progas minėdavo Lietuvos fabrikų bendruomenės. Su šokiais, muzika, savadarbiais žaidimais ir gausiomis vaišėmis. Tokių švenčių ir kitų fabrikų bendruomenių tradicijų dokumentacija prieš kelerius metus pateko į kuratorės Auksės Petrulienės rankas ir netrukus virto parodomis. Šiuo metu Kauno paveikslų galerijoje galima pamatyti jau trečiąją „Didžiosios pramonės“ ciklo parodą, skirtą fabrikui „Inkaras“. Prieš tai ekspozicijose pristatyta didžiausia tekstilės įmonė „Drobė“ ir mažiausia – „Kaspinas“ bei J. Janonio popieriaus fabrikas ir jo istorija. Su A. Petruliene pasikalbėjome apie grandiozines fabrikų šventes bei tradicijų tąsą šiandien.
Auksė Petrulienė parodoje apie „Inkarą“. Justės Vyšniauskaitės nuotr.
Kodėl fabrikų kultūra atsidūrė muziejuje?
Industrinė atmintis sparčiai nyksta: sugriuvę didžiuliai sovietmečio fabrikai, besikeičiančios jų teritorijos, dingę produkcijos pavyzdžiai ir įrengimai, laukinės privatizacijos įkarštyje pražuvę archyvai. Nuostabu, kad po šiais griuvėsiais išliko gyvastingos fabrikų bendruomenės – buvę darbuotojai vis dar susiję gyvais ryšiais, nors jų fabrikai nebeegzistuoja jau porą dešimtmečių. Nuo 2017 m. Kauno paveikslų galerijoje, įsikūrusioje bendruomenių erdvėje „Mažosios istorijos“, su buvusių fabrikų žmonėmis, menininkais ir muziejininkais rengiame parodas. Industrinę praeitį mes truktelėjome iš istorijos paraštės pačiu laiku – kol tai netapo trūkstama grandimi mūsų tapatybės evoliucijoje.
Kaip ir kodėl atsirado tradicija švęsti fabrikuose?
Šventės – natūrali atsvara darbui. Industrializacijos metu fabrikų gaudesys nustelbė lietuviškas žemės darbų pabaigtuvių dainas, tačiau poreikis švęsti darbą niekur nedingo. Didesnių Kauno fabrikų kolektyvai jau prieškariu turėjo organizuotą laisvalaikį. Štai Kauno popieriaus fabrikas įdiegė ne tik pažangiausią švedišką popieriaus gamybos įrangą – iš švedų jie perėmė ne mažiau pažangią tradiciją rūpintis darbuotojų gerove. Buvo sukurta maloni poilsio aplinka – gėlynas fabriko teritorijoje, ir skatinama žmonių saviraiška – jau prieškariu fabrikas turėjo savo pučiamųjų orkestrą. Labora et celebra!
Kaip atrodė šios šventės? Kas jas organizuodavo?
Šventės buvo puiki proga pasirodyti gausiems fabrikų saviveikliniams kolektyvams – chorams, šokių, dainų ansambliams. Šventes fabrike rengdavo kultmasinės (kultūrinės-masinės) veiklos organizatorius, profsąjungos aktyvistai arba tiesiog bibliotekos vedėja.
Ką švęsdavo?
Žinoma, tekdavo švęsti ir privalomąsias, oficialias sovietmečio šventes: vykdavo Gegužės 1-osios paradai (po jų – baliukai draugų rateliuose), Gegužės 9-oji, Kovo 8-oji, Naujieji Metai su už talonus dalinamais šventiniais paketais – deficitiniais žirneliais ir „šampanu“. Vaikams buvo organizuojamos „eglutės“ – susitikimai su Seniu Šalčiu.
Fabrikų darbuotojai prisimena ypač smagias profesines šventes: J. Janonio popieriaus fabrikas trečią rugsėjo šeštadienį švęsdavo Miškininko dieną, „Inkaras“ – paskutinį gegužės sekmadienį Chemiko dieną. Šios šventės vykdavo fabrikų kurortinėse zonose – stovyklų ar profilaktoriumų lauko estradose, kur pasirodydavo gausūs kolektyvai, o po to gamtoje vykdavo įvairūs žaidimai ir šėlionės. Tai būdavo tikrai grandiozinės šventės – juk fabriko kolektyvą sudarydavo du, trys tūkstančiai žmonių.
Inkariečiai Chemiko dienos šventėje, 1984 m. E. Nicienės archyvas.
Tradicinėje J. Janonio fabriko Miškininko šventėje, 1983 m. Fotografas R. Požerskis. Iš leidinio „J. Janonio popieriaus fabrikas“.
Vestuvės dažnai irgi tapdavo fabriko švente. Jauni specialistai, paskirti į fabriką, neretai ten sutikdavo savo antrąją pusę. Vedybos tarp bendradarbių buvo įprastas reiškinys – čia dirbdavo ištisos šeimos. Tai ir švęsdavo fabrikai kaip viena draugiška šeima – gimtadienius, ypač audringai – jubiliejines darbuotojų sukaktis. „Drobiečiai“ netgi turėjo specialiai sukurtą suvenyrą, kurį įteikdavo sukaktuvininkui – tekintą metalinę taurelę su metų skaičių žyminčiais rėželiais ant kojelės. Sugebėdavo atšvęsti ir katalikiškas šventes, Kalėdas ir Velykas, cechuose, mažesniais bendradarbių būreliais, be didelio triukšmo, neoficialiai, nors visi apie tai žinojo.
Ar šventėse būdavo pamėgtų žaidimų?
Senoje G. Jaronio fotografijoje užfiksuota janoniečių šeimų šventė fabriko bendrabutyje. Ten vykstantis žaidimas su kėdėmis atrodo mistiškas. Mus pasiekė tik sustingęs momentas, žaidimo taisyklės neišliko, tačiau galima susikurti savas.
Turime išsaugotų ir labai poetiškų šventės atrakcijų – tostų, kuriuos J. Janonio fabriko mechanikas Jokūbas Tomaševičius pats sueiliuodavo ir skaitydavo bendradarbiams sukaktuvininkams. Anuomet šventėse buvo daug daugiau valgoma, geriama ir šokama.
J. Janonio fabriko mechaniko Jokūbo Tomaševičiaus eiliuotas tostas. G.Tomaševičės archyvas.
Ar šventėse dalyvaudavo ir vadovai, o gal nuo jų tai buvo slepiama?
Sovietmečio fabrikuose santykis tarp administracijos ir darbuotojų buvo visai kitoks nei dabar – artimesnis. Visi stengėsi išgyventi planinės ekonomikos realybėje – priešai ir skriaudėjai gyveno Maskvoje, o administracija ir darbininkai padėjo vieni kitiems gudriai apeiti beprotiškus „centro“ nurodymus. Administracija ir profsąjungos rūpindavosi šventėmis – skirdavo tam lėšas. J. Janonio fabriko direktorius Burba netgi pastatė darbuotojams pokylių rūmus ant Kauno marių kranto! 1976 m., statydamas fabriko darbuotojų valčių „garažą“ – elingą, jis sugebėjo čia įrengti pokylių salę, pirtelę, kambarius nakvynei. Už tai partiniame susirinkime gavo papeikimą, o „janoniečiai“ – puikius pokylių rūmus: kiek vestuvių čia atšokta, kiek triukšmingų švenčių būta! Fabrikų įkūrimo jubiliejai buvo pažymimi kapitališkai – „Inkaro“ penkiasdešimtmečiui (1933–1983) teritorijoje pastatytas memorialinis akmuo, atidaryta poilsio zona su grandioziniu fontanu.
Jubiliejinėse fabrikų šventėse dalyvaudavo ir svarbūs svečiai. J. Janonio fabriko 50-mečio šventėje apsilankė Algirdas Mykolas Brazauskas. Vaišės vyko kultūros namų salėje – čia darbuotojai buvo surengę kulinarijos parodą. Brazauskas pasirinko stalą su „Ragučio“ alaus bačka ir sumuštiniais su lašiša, ikrais – deficitiniais delikatesais, gautais tiesiai iš „Tulpės“, kur dirbo vienos „janonietės“ pažįstama. Gurkšnodamas alų Brazauskas pasakė: „Čia stovėsiu ir pasiliksiu, kur alaus bačkutė ir geri sumuštiniai.“
J. Janonio popieriaus fabriko 50-mečio šventė, 1983 m., A. Gulbinavičienės fotoarchyvas.
Ar tų laikų šventės turi ką nors bendro su dabartiniais įmonių baliais?
Idėja labai panaši – cementuoti kolektyvą, motyvuoti darbuotojus dovanojant jiems malonius laisvalaikio renginius. Tik anuomet žmonės patys kurdavo švenčių programas ir dekoracijas, fabriko saviveiklininkai koncertuodavo. Senis Šaltis nebuvo samdomas – tai būdavo savas persirengėlis, kuris nors šmaikštus ir žodžio kišenėje neieškantis fabriko darbuotojas ar net darbuotoja. Dabar įmonių šventės dažnai patikimos profesionalams – švenčių organizatoriams, animatoriams, samdytiems muzikos ar teatro kolektyvams.
Ar tokių švenčių fenomenas vis dar gyvas? Ką iš senųjų tradicijų galėtume pasiimti ir pritaikyti šiandien?
Pačių sukurtos šventės traukiasi iš mūsų skubančios kasdienybės. Traukiasi kartu su nuoširdaus bendravimo atmosfera darbo kolektyve, nyksta taip pat greitai kaip emocingi ir tvirti ryšiai tarp žmonių. Štai ir mūsų Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus – savotiškas kultūros fabrikas su dviem šimtais darbuotojų. Kadaise čia vykdavo nerealūs naujametiniai baliai su įstabia pačių muziejininkų sukurta teatralizuota programa. Tačiau dabar paskutiniai metų mėnesiai muziejuje yra tapę įtemptu trigubų ataskaitų, rodiklių skaičiavimo ir metinių planų užbaigimo metu. Tiesiog nelieka nei entuziazmo, nei laiko šventės organizavimui ir repeticijoms. Tempas ir per greitai bėgantis laikas atima mūsų šventes.
Išleistuvės į pensiją 1980 m. Autorius nežinomas
Šventė „Inkaro“ kolektyviniame sode. E. Nicienės archyvas.
Galbūt neverta tikėtis, kad tokios pat grandiozinės fabrikų šventės galėtų vykti dabar. Tačiau man nuostabus ir pritaikomas atrodo nekomercinis švenčių pobūdis, kai jas organizuoja pats darbo kolektyvas. Kai šventę sukuria kažkas kitas, žinoma, sutaupai savo laiką ir energiją, tačiau tuo pat metu jautiesi labiau jos žiūrovas nei dalyvis. Todėl labai norėtųsi sugrąžinti bent dalelę žmonių entuziazmo tikrai savos šventės sukūrimui.
Justė Vyšniauskaitė
Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. lapkričio nr. „Šventės“. Skaitmeninį archyvą rasite čia.