Kolektyvinė sąmonė dažnam girdėtas žodžių junginys su nujaučiama, gal kiek miglota reikšme. Atidžiau į jį įsiklausyti skatina šis laikotarpis, kai kiekvienam individualiai itin stipriai jaučiama kolektyvinių nuotaikų, nuostatų ir veiksmų įtaka. Apie įvairius šio reiškinio niuansus bei su juo susijusius pastebėjimus iš viešnagių Indijoje pasakoja antropologas, profesorius, humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės antropologijos centro vadovas Vytis Čiubrinskas.
Nuolatos primenamas pilietiškumas ir atsakomybė yra puiku. Bet būtų gerai šiuos dalykus matyti ne tiek instituciniu lygmeniu, kiek bendruomeniniu. Sutelkus bendruomenėse pilietiškumas taptų labai efektyvus.
Kolektyvinės sąmonės sąvoką galima analizuoti įvairiais skerspjūviais. Kokie aspektai siejami su socialine antropologija?
Derėtų pradėti nuo šią sąvoką išplėtojusio Émile’io Durkheimo ‒ socialinių mokslų, sociologijos klasiko. Jis supriešino kolektyvinę sąmonę su individualiąja. Pasak É. Durkheimo, kolektyvinė sąmonė pabrėžia tai, kad žmogus yra socialinė būtybė, ir tai, kad per ją suformuojamos normos, vertybės, kurios veikia kaip tam tikra kolektyvinė pajėga. Kad ir kolektyvinė sąžinė, imperatyviškai veikianti individą, – jos pavyzdys galėtų būti Centrinėje ir Rytų Europoje juntama atgaila dėl Holokausto.
Socialinėje ir kultūrinėje antropologijoje socialinio elgesio bei kolektyvinės sąmonės normos pirmiausia tyrinėjamos lauko tyrimuose. Lauko tyrimai, galima sakyti, yra etnografija. Jų pagrindas dažniausiai yra dalyvaujančio stebėjimo metodas, siekiant kuo giliau pažinti vietinių konkrečios grupės žmonių gyvenseną. Tai atliekant remiamasi emic (kaip patys žmonės mato, – red. past.) perspektyva ‒ ne tuo, ką žmonės sako ar ką sako apie tai, ką daro, bet tuo, ką jie iš tiesų daro. Tai itin svarbu, kadangi dažnai apie tai, ko žmonėms reikia arba ką jie žino, apie ką mąsto, yra sprendžiama, kaip sakoma, „iš kepurės“, t. y. atlikus apklausas ir užfiksuojant tik tai, ką žmonės sako.
Empirinių tyrimų metu žmonių grupė tiriama iš vidaus, taip pat tiriama, kaip tas vidus sąveikauja su išore. Taip kolektyvinę sąmonę, sąžinę, kolektyvinį elgesį, solidarumą ir kitus dalykus matome ir intrakultūrinėje, ir tarpkultūrinėje sąveikoje (viduje ir išorėje), bandome apčiuopti globalioje visuomenėje ir įvairovėje. Tai ir būtų ašis: kaip galime išryškinti mąstymo, elgesio, jausenos skirtumus, ir kartu: kokie yra kolektyvinio solidarumo, empatijos, mąstymo, elgesio panašumai? Pasineriame į tam tikrą empirinę terpę ir nagrinėjame sąryšingumą lyginamojoje perspektyvoje.
Ar galima kolektyvinę sąmonę lokalizuoti, pavyzdžiui, teigti, kad būna europietiškas, lietuviškas sąmoningumas? Ar galima sakyti, kad tam tikros grupės labiau linkusios į individualizmą, o kitos priešingai – smarkiai saistomos ir priklausomos nuo kolektyvinės sąmonės?
Mąstymo ir elgesio lokalizavimas arba įgrupinimas tegali būti labai sąlyginis ir santykinis, kadangi tai labai greitas būdas a priori nustatyti kolektyvinio elgesio modelius, o pastarieji yra tiesus kelias į stereotipus ir mentaliteto žemėlapius.
Kokios to grėsmės?
Iš to kyla svetimo baimė, neapykanta kitam ir t. t. Kolektyvinis mąstymas, elgesys, jausena, moralė galimi tyrinėti, apčiuopti tik holistiškai ir lyginamojoje perspektyvoje. Tirdami per mano minėtą ir antropologijoje prioritetinę emic perspektyvą, iš tiesų suprasime, ar mes išvis ką nors galime lokalizuoti, ar ne. Be abejo, tam tikrų schemų esama: modernizmas ir tradicionalizmas (moderni kolektyvinė sąmonė ir tradicinė kolektyvinė sąmonė), industrinis ir agrarinis pasaulis, medžiotojai rankiotojai ir evoliucinė schema ir t. t. Taip pat esti ir tam tikrų apriorinių analitinių kategorijų, pvz., Pierre’o Bourdieu sąvoka „habitus“ ‒ žmonėms yra socialiai įskiepyti įpročiai ir nuostatos, pagal kurias jie atitinkamai elgiasi ir mąsto. Dar kognityvinėje antropologijoje turime schema (arba schemata) kategoriją, pagal kurią esti tam tikra tvarkymosi patirtis, stumianti visą žmogiškąjį organizavimąsi.
Tokios analitinės kategorijos galimos, bet empirinis tyrimas antropologijoje išlieka prioritetas. Labai sąlygiškai kalbėdami apie tai, kad vieni dariniai, bendruomenės, visuomenės labiau linkę į individualizmą, o kiti – į kolektyvizmą, iškart aptinkame įprastą schemą ‒ Vakarų individualizmas ir Rytų kolektyvizmas. Tokiu atveju kriterijais tampa kapitalizmas arba asmeninio apsisprendimo teisė. Bet jei žvelgsime iš konkrečios bendruomenės pusės, jos akimis, ‒ visada rasime ir to, ir ano ‒ ir kolektyvizmo, ir individualizmo. Skirsis proporcijos.
Lietuva taip pat yra įvairi. Nelygu kokius žmonių telkinius tiriame. Labai neatsakinga būtų vadovautis viešumoje palaikomomis idėjomis bei institucijų, pvz., valstybės, žiniasklaidos, švietimo sistemos, lūkesčiais. Tokie kolektyviniai lūkesčiai labai akivaizdūs: pilietiškumo lūkestis, atsakomybės prieš visuomenę ir pasaulį lūkestis, savanoriškos pagalbos lūkestis ‒ instituciškai žiūrint, viso to yra pilna, bet tai gali mus užliūliuoti. Štai ir dabar, pandemijos metu, stebime viešumoje skatinamą solidarumą, savanoriškos pagalbos pliūpsnį, bet patyrinėję šiuos procesus iš vidaus pamatysime daugybę individualizmo, savanaudiškumo, asmeniškumų, taip pat įsisenėjusių kolektyvinės atsakomybės, sąžinės bėdų ir spragų.
Kokių gerųjų susitelkimo atvejų būtų galima aptikti mūsų visuomenėje (pavyzdžiui, prisimenant Sąjūdį)?
Pirmiausia galbūt nereikėtų per daug vartoti žodžio „mūsų“. Kalbant apie konkrečius pozityvius susitelkimus (kad ir dabartinės pandemijos atveju), akivaizdu, kad jie įvyksta grėsmės akivaizdoje, ‒ tai ne lokalu, o globalu. Lygiai taip pat ir Sąjūdis turėtų būti matomas Centrinės ir Rytų Europos pakilimo kontekste, greta Aksominės, Oranžinės revoliucijų. Dainuojanti revoliucija yra Berlyno sienos griūties dalis, o Sąjūdis sietinas su lenkų „Solidarumu“ ir kitu Centrinės ir Rytų Europos kraštų pilietiniu-nacionaliniu aktyvizmu ‒ tai reikėtų turėti galvoje ir „nenusimūsinti“. Tiek Sąjūdis, tiek pandemija yra puikūs pavyzdžiai, bet juos svarstant reikėtų įvesti tam tikrą balansą ‒ tai istoriškai susiklostę ir regioniškai bei globaliai įvykę susitelkimai. Taip pat reikėtų turėti omenyje, kad kolektyviniai susitelkimai nebūtinai pozityvūs ‒ puikiai žinoma, kad jie gali būti ir destruktyvūs.
V. Čiubrinskas su kolega is Amritsaro universiteto Indijoje
Ar, jūsų nuomone, žiniasklaidoje per daug euforijos šiuo klausimu?
Ne, taip nemanyčiau. Nuolatos primenamas pilietiškumas ir atsakomybė yra puiku. Bet būtų gerai šiuos dalykus matyti ne tiek instituciniu lygmeniu, kiek bendruomeniniu. Sutelkus bendruomenėse pilietiškumas taptų labai efektyvus.
Iki pastarųjų įvykių, priminusių apie valstybių sienas, pasaulis nuosekliai darėsi vis globalesnis. Kaip kinta nuolat keliaujančio, ne kartą gyvenamąją vietą keitusio ar emigravusio ir sugrįžusio asmens santykis su gimtąja socialine terpe, jos nuostatomis?
Esame pilni stereotipų ir mentalinių žemėlapių ‒ judėjimas po pasaulį efektyviai juos laužo. Prigimtiškumo santykis yra labai santykinis dalykas ‒ aš pats akcentuočiau kelis dalykus: pirmiausia keliaujant, tai yra žvelgiant iš išorės, daug geriau matyti namai, be to, daug labiau brangini tai, ką juose palikai. Kad ir lietuviškos juodos duonos skonį ‒ juodų duonų daug, bet lietuviško skonio niekur nėra. Tikrai galiu patvirtinti, kad vėliausiai nutautėja skrandis ‒ ne veltui tarp ketvirtos kartos lietuvių kilmės amerikiečių tebėra mėgstamas kugelis.
Antra, keliaudamas tampi kultūriniu vertėju ‒ atpažįsti kitą savyje (ir atvirkščiai). Keliaujant tarytum pasitvirtina antropologijos moto ‒ paversti svetimą savu. O save, savo kultūrą, aplinką keliaujant reikėtų kvestionuoti kaip tam tikra prasme svetimą, ją tyrinėjant nepersiimti savaime suprantamumu. Tai labai svarbu. Taip pat svarbu, kad kelionės ir gyvenimas kituose kraštuose yra ne tik įdomybė ar pažinimas, bet ir moralinis žingsnis ‒ pakeliavus kyla grėsmė persiimti moraliniu pliuralizmu. Bet labiausiai akcentuočiau kultūrinio vertėjo perspektyvą, kaip išties atveriančią ir keičiančią žmogų.
Ko gera, keliaudami žmonės yra tarytum įstumiami į antropologinius svarstymus ir įgyja didesnį šansą tapti jūsų minėtais kultūriniais vertėjais?
Taip, nes supranta, kad, nepaisant didžiulės įvairovės ir skirtumų, visi esame ta pati žmonija, tos pačios planetos gyventojai. Atsiranda daugiau empatijos, solidarumo, žlunga išankstinės nuostatos. Be to, suvokiama, kad nesi svetimas kitur, ‒ tai irgi gali nustebinti. Atrodytų, kad esi iš labai toli ir labai kitoks, bet paverti svetimą savu, o save pradedi matyti kito akimis.
Daug laiko praleidote dirbdamas Indijoje. Kokie kolektyvinės elgsenos, mąstysenos ypatumai jus stebino atvykus iš Lietuvos, galbūt pasirodė itin nutolę nuo mūsiškio pasaulėvaizdžio?
Galbūt reikėtų žvelgti per jau akcentuotą kolektyvizmo-individualizmo prizmę. Atrodytų, kad Indijoje visuomenė iš tiesų gerokai labiau susisaisčiusi socialiniu solidarumu, kurį galėtume pavadinti labiau kolektyvistiniu. Bet tas socialinis solidarumas yra veikiau tradicinis-bendruomeninis, o ne pilietinis.
Kastų skirtumai galbūt labiausiai krinta į akis ‒ griežtas visuomenės susiskirstymas į socialines kategorijas, kurios tikrai persmelkia mąstymą, elgesį, moralę, emocijas. Kastos įstatymu yra uždraustos, bet institucionalizuotos per vadinamąją antidiskriminacinę politiką. Pavyzdžiui, tam tikrų žemųjų kastų nariams suteikiamos kvotos į aukštąsias mokyklas ar valstybines institucijas, taigi kastiškumas turi sąlygas egzistuoti formaliai. O neformaliai jis akivaizdžiai egzistuoja per elgseną viešosiose vietose (pavyzdžiui, atstumo laikymąsi), kūno kalbą. Ir taip yra ne tik provincijoje ‒ mieste tai matoma per darbų susiskirstymą, pavyzdžiui, rankų darbas laikomas žemesniųjų kastų atstovams skirtu užsiėmimu. Taip pat laikraščiuose rasime sutartinės santuokos skelbimų, kuriuose potencialiam sutuoktiniui taikomi konkrečios kastos reikalavimai. Kitas nemažas skirtumas yra hierarchija ‒ didžiulė pagarba mokytojui, viršininkui, rodoma išreikštu asistavimu ir patarnavimu.
Privati pradinė mokykla Indijoje
Pasiruošimas bendruomeniniams pietums Indijoje
Štai ir pietūs!
Šnekant apie pasaulėžiūrinę pusę, į akis krinta ramybė, „ramus skubėjimas“, Rama principas: sakykime, kad judrios miesto sankryžos viduryje sėdi šuo ir kasosi ausį ‒ vairuotojai jį ramiai apvažiuoja, nenaudodami jokio garsinio signalo. Arba traukinių stotyje, judrioje ir sausakimšoje vietoje, šuo ar kitas padaras ramiai sau miega, ir niekas nedrįsta kreipti dėmesio ar jam trukdyti. Dėl to ramaus skubėjimo justi tam tikras balansas. Kalbant apie kolektyvizmą, svarbu paminėti su ramybe susijusią ypatybę ‒ nėra tiek daug egocentriško džiavimosi ir iš to kylančių kraštutinumų. Indijoje labai svarbi darna, t. y. dharma ‒ dėsnis, reiškiantis savaiminę tikrovės tvarką, skatinantis neiti į kraštutinumus, pasitikėti likimu. Taip pat labai svarbi karma – geros karmos nuolat linkima, ja stipriai tikima.
Reikia nepamiršti milžiniškos gyvenimo būdų įvairovės (veikiausiai būdingos bet kuriai didesnei šaliai) ‒ ten paraleliai verda lūšnynų, profesorių ir studentų, aukštųjų kastų gyvenimas. Indija yra ne tik, kaip įprasta sakyti, religijų, kalbų, papročių, bet ir gyvenimo būdų įvairovė, pasižyminti ryškiais kontrastais.
Kokią įtaką kolektyvinės sąmonės dalyvavimas individo gyvenime turi jo prasmės, pilnatvės, saugumo pojūčiui?
Įtakos ji turi neabejotinai, o kaipgi kitaip? Tai yra socialinė gramatika, kuri žmogui yra imperatyvas, nes jis – socialinė būtybė. Be viso to trijų spalvų medžiagos gabalo nevadintumėm vėliava. Ir jokia sąžinė mūsų negraužtų.
Julija Račiūnaitė
Pašnekovo asmeninio archyvo nuotr.
Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. gegužės nr. „Kolektyvinė sąmonė“. Žurnalo archyvą rasite čia.