„Ant kopėčių? Taip, galiu užšokti, tuoj. Nors vaikystėje labai bijodavau, kad nepagausiu bendramokslio, šie triukai spausdavo ašaras“, – beria suomė Aino Mäkipää. Ji mus priima pilkokame verslo centre (kai buvo statomas, matyt, vadintas kitaip) Aleksote, erdvios ir šiltos salės sieną puošia simpatiškas anų laikų reliktas – freska. Aino su kolegomis dėsto pirmajame Lietuvoje šiuolaikinio cirko centre „Cirko Sapiens“. Už šio pavadinimo stovi tarptautinė scenos menų komanda „Teatronas“. Jos subūrėjas, 2019 m. įsimintiniausiu Kauno menininku išrinktas Gildas Aleksa dabar savo dėmesio centrą perkėlė sostinėn, o rudenį atidarytam cirko centrui vadovauja Monika Citvaraitė-Lansbergienė.
Aino Lietuvoje ir Kaune atsidūrė neatsitiktinai – gimtojoje Suomijoje, Lahti mieste, ji baigė prieš porą dešimtmečių įkurtą cirko mokyklą „Salpaus Circus Artist Education“. Jos absolventai įgyja profesinį išsilavinimą, pati mokykla yra didesnio darinio, siūlančio įgyti įvairiausias specialybes, dalis. Aino specializacija – ne kopėčios, kaip jau supratote, ir ne oro akrobatika, nors šiuos įgūdžius irgi mielai pademonstravo. Mūsų pašnekovės sritis – kiniškas stulpas, kurio istorija siekia šimtmečius ir prasidėjo nuo to, kad ant stulpų treniruodavosi… kariai. Dar Aino vaikus ir suaugusiuosius, gebančius nugalėti baimę, moko vaikščioti ant lyno. Ir žongliruoti.
Jei domitės oro akrobatika, turėtumėte susipažinti su Aino kurso drauge amerikiete Lyla Goldman. Ji irgi įsikūrė Kaune. Trečiasis kursiokas iš Lahti – Kęstas Matusevičius. Turbūt nereikia sakyti, kad lietuvis. Trijulė studijų metu taip susibičiuliavo, kad įkūrė trupę. „Kanta Company“ savo spektaklį „Nutikimai“ rodė pernai, festivalyje „Cirkuliacija“, vykusiame Dainavos mikrorajone. Šiemet „Cirkuliacijos“ nebuvo, bet trupė lašinių neaugina. Naujo jų spektaklio „Drabužiai ir mes“, kuriame oro akrobatika dera su kinišku stulpu, eskizą matė laimingieji tarptautinio „Naujojo cirko savaitgalio“ lankytojai. Išties, kai kas šiemet visgi įvyko…
Čia galiu išduoti, kad su Aino iš tiesų susipažinau ant ledo. Taip, Kauno ledo arenoje, kur, kai nėra karantino, moterys ir merginos kas savaitę susibėga pasimokyti žaisti ledo ritulį. Kolegę į treniruotę atsivedė „Cirko Sapiens“ vadovė Monika. Joks stereotipas, kad visi suomiai moka žaisti ledo ritulį, o mums, pradedančiosioms, legionierė tikrai į naudą. Aino juokiasi, kad iš tiesų ritulį gainiotis ir čiuožti mažieji suomiukai mokosi per fizinio lavinimo pamokas. Mokėsi ir ji. Visgi varžytis nėra jos mėgstamiausias užsiėmimas, įdomiau – išreikšti save. Ir, žinote, tai, ką ji su plačia šypsena, be jokio jaudulio išdarinėja ant guma padengto stulpo, įspūdingiau už dar vieną įvartį.
Gaila, šįkart gyvai nepamatėme, ką ant kiniško stulpo galima nuveikti dviese ar trise. Galima net smagiai sau nukristi, jei žinai, kada sustoti. Keli centimetrai nuo žemės. Svarbiausia – nugalėti baimę. Vaikams paprasčiau, nes jie nežino, kas bus, jei nukrisi. O vyresniems šiek tiek sudėtingiau. Čia vėl grįžtu prie ledo ritulio treniruočių – pirmosiose iš tikrųjų mokėmės gerai nukristi. Nes gerai čiuožti – toli gražu ne viskas.
Su vaikais dirbti smagu, jie smalsūs, tik gal susikalbėti kartais sudėtinga. O su suaugusiaisiais cirko dėstytoja kasdien mokosi ir pati. Ji cirke nuo devynerių. Kaune moko ir mažesnius pipirus. Mūsų mieste mergina jaučiasi puikiai, jau turi mėgstamų bėgiojimo maršrutų palei Nemuną, atranda VDU Botanikos sodą, Žaliakalnį, kitus rajonus. Sakoma, kad cirko artistai nuolat „ant lagaminų“ – visgi dabartinė situacija neleidžia nieko planuoti toli į ateitį. Bet pakeliauti ji norėtų. Kartu su „Kanta Company“ ir trupės kūriniais.
Aino sutinka, kad Suomijoje šiuolaikinio cirko padėtis daug geresnė nei Lietuvoje – šis žanras ten tiesiog daugiau metų. Daug sako jau vien tai, kad Lahti, miestas, ne ką didesnis už Kauną, sutraukia studentų iš viso pasaulio. Bet šiuolaikinio cirko epicentru reikėtų laikyti šalis, esančias piečiau. O kaip „Cirko Sapiens“ perspektyvos? Aino tiki, kad beribės. Kaip ir pats šiuolaikinis cirkas – tai toli gražu ne klišėmis ar pigiais triukais paremtas produktas, skirtas prajuokinti iki ašarų. Tai scenos menas, kuriame dera teatras, šokis, kūno kultūra ir tiek linksmi, tiek labai rimti dalykai. Liūdni – taip pat. Juk šiemet „Cirkuliacija“ turėjo vykti buvusio Kauno geto teritorijoje Vilijampolėje. Kūnu išsakyti galima viską. Svarbiausia nebijoti.
Kotryna Lingienė
Arvydo Čiukšio nuotr.
Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. gruodžio nr. „Kūnas“. Skaitmeninį archyvą rasite čia.