Praėjusį rudenį Kauno menininkų namuose prasidėjo rezidencinio pobūdžio laboratorijų projektas, kviečiantis kūrėjus tirti meno prieinamumo problematiką, dirbti su jiems nauja ir dar nepažįstama bendruomene, kartu mokytis ir plėsti kompetencijas su ekspertų – pasirinktas bendruomenes artimai pažįstančių žmonių – pagalba. Prie projekto entuziastingai prisijungė trys menininkės: šokėja ir choreografė Vilma Pitrinaitė, tarpdisciplininio meno kūrėja Marija Nemčenko ir šokio pedagogė, atlikėja bei choreografė Indrė Puišytė-Šidlauskienė. Visos jos skirtingais būdais kūrybai pasitelkia bei tiria žmogaus kūną ir judesį. Projekto rezultatus kūrėjos pristatys sausio 28 d. virtualiame renginyje „Prisilietimas, bendruomenė ir karantinas“. O žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ puslapiuose su rezidencijų dalyvėmis aptarėme jų projektų sumanymus, darbą karantino metu bei norą žiniomis ir idėjomis dalintis su kitais.
Jaunas maištas
Vilma Pitrinaitė prie Kauno menininkų namų projekto prisijungė norėdama orientuotis į naują auditoriją – ne šiuolaikinio šokio žiūrovus, o jaunimą, kuris neina žiūrėti šokio spektaklių, nes tai jiems neatrodo įdomu. Dažnai eksperimentinis, konceptualus šokis jauniems žmonėms yra sunkiai prieinamas dėl menkos informacijos sklaidos, edukacijos spragų ar kitų priežasčių. „Manau, kad tokio provokuojančio, klausiančio, verčiančio mąstyti, socialiai ir politiškai angažuoto šiuolaikinio šokio publika tikrai egzistuoja ir būtent tarp jaunimo. Tik šie žmonės dar nežino, kad jiems šiuolaikinis šokis patinka. Tai yra auganti žiūrovų karta, kurią būtina prisijaukinti“, – sumanymą aiškino Vilma. Pasitelkdama savo ir kitų šokėjų kūnus bei judesį menininkė kūrybiškai eksperimentuoja su pop ir underground kultūromis, provokacija, realizmu, humoru, spalvomis ir emocijomis. Naudodama jaunimui patrauklią stilistiką ir muziką Vilma siekia šiuolaikinį šokį ne tik paversti prieinamu jaunajai kartai, bet ir kalbėti jų kalba.
„Visiems žmonėms būtina saviraiška, o šokio menas mane visada domino kaip kažkas, ką kiekvienas daro savaip. Kai atrandi save, supranti, kad kitų tokių kaip tu nėra – tai padeda žmonėms mylėti save, o tada ir kitus. Be to, meninės veiklos sudaro sąlygas įvairaus amžiaus, skirtingų interesų ir galimybių asmenims burtis, būti solidariems, bendrai mokytis, plėsti akiratį, tobulėti, galų gale – leisti laiką ekonomiškai nenaudingiems dalykams. Tai yra maištavimas prieš sistemą, kurioje laisvalaikis vis trumpėja ir jo kokybė vis prastėja dėl laiko, energijos, išsilavinimo stokos ir dėl to, kad reikia įsisprausti į rėmus bei būti geresniam už kitus“, – įžvalgomis dalinosi šokėja. Rezidencijos metu Vilma kartu su jaunimo bendruomene per judesį analizuoja maištininkės figūrą ir protesto reiškinį.
„Maištininkė šiandien skamba kaip kokios pasiutusios feministės šmėkla, besivaidenanti rimtiems ponams valdžioje, šeimos galvoms ir verslo lyderiams. Lietuvoje net tarp jaunimo nepopuliarūs alternatyvūs gyvenimo būdai ir troškimas kelti sumaištį, o protesto kultūra dar tik mezgasi. Rezidencijos metu kviečiu jaunimą į pasipriešinimo judėjimus pažvelgti plačiau, dekonstruoti maištininkės figūrą ir naujai ją interpretuoti, tarsi reabilituojant. Perversmo idėja ir dinamika slepia teigiamą kūrybinę energiją. Maištas kyla iš esminio poreikio nepasiduoti ir neatsižadėti tikėjimo geresnio gyvenimo galimybe. Šio projekto kūrinyje pasipriešinimas traktuojamas ir kaip savitas asmeninis ritualas, išreikštas šokiu ir muzika“, – pasakojo choreografė.
Projekto pradžioje Vilma kartu su projekte dalyvaujančiais ekspertais išsigrynino idėją, kad svarbus darbo elementas yra grupės dinamika, kolektyvo tarpusavio pagalbos ir pasitikėjimo ryšių kūrimas, ne tik šokio technikos ir kūrybiškumo lavinimas. Šią strategiją šokėja siekia taikyti virtualioje erdvėje, nes, pasikeitus aplinkybėms, gyvi užsiėmimai vykti negalėjo. Pokalbio metu feisbuke Vilmos sukurta grupė – projekto platforma, sujungianti menininkę su jaunimo auditorija – gyveno pirmąsias savo dienas. Platformoje vyko dalyvių prisistatymai, pirmosios užduočių interpretacijos ir žaidimai. Atsiradus galimybei Vilma tikisi projektą pratęsti gyvų susitikimų metu.
Šilainių stadionas
Marija Nemčenko rezidencijoje dalyvauja kaip „BRUT Collective“ – architektūrinio bei socialiai grįsto meno kolektyvo, įkurto kartu su vengrų kuratore Anna Tudos – atstovė. Abi kolektyvo narės aktyviai domisi ir mėgėjiškai užsiima sportu. Iš asmeninio susidomėjimo kilo ir bendrų darbų idėja – matydamos meno bei sporto sričių privalumus, kūrėjos nusprendė ieškoti būdų juos sujungti. „Manau, tai galėtų tapti įrankiu skirtingiems žmonėms rasti sąlyčio taškų“, – mintimis dalijosi Marija. Prie Kauno menininkų namų projekto ji prisijungė, norėdama toliau tirti šią temą ir kartu su mentoriais ieškoti būdų efektyviau pasiekti savo auditoriją – Šilainių mikrorajono daugiabučiuose gyvenantį jaunimą.
Marija jau kurį laiką dirba su žmonėmis, kurie Lietuvoje ir užsienyje gyvena daugiabučiuose, pastatytuose XX a. 7–9 dešimtmečiais. Menininkė analizuoja šias vietas supančias stigmas bei gretimas viešąsias erdves ir jų pokyčius. „Lietuvoje viešosios erdvės dažnai tampa automobilių stovėjimo aikštelėmis. Taip nebelieka vietų, kur žmonės galėtų susitikti, judėti ir žaisti“, – pasakojo rezidencijos dalyvė. Siekdama spręsti šią problemą, Marija vysto „Mūsų stadiono“ projektą. Ši idėja kilo analizuojant sporto svarbą buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse bei darbininkų kolektyvuose.
„Judėjimas buvo labai svarbus, norint palaikyti žmonių protinę, fizinę ir socialinę veiklas, o stadionas, kaip architektūrinis objektas, tapo kolektyvinio sporto vieta“, – aiškino menininkė. Savo idėjas Marija siekia pritaikyti Šilainių daugiabučių kiemuose ir meną bei sportą padaryti prieinamą ten gyvenančiam jaunimui. Kūrėja tikisi, kad projektas paskatins bendruomeninį organizuotumą, kokybišką jaunimo užimtumą bei lavinimą.
Rezidencijos metu Marija planavo organizuoti gyvus susitikimus su Šilainių mikrorajono jaunimu, kurių metu būtų pristačiusi „Mūsų stadiono“ idėją, kūrybinius užsiėmimus, filmų peržiūras ir kitas veiklas, padedančias atrasti sporto bei meno sąlyčio taškus. Deja, karantino metu tokias idėjas teko atidėti. Dabar siekiama įdarbinti skaitmenines medijas ir Šilainių žaidimų aikštelėse esančius objektus – ypač tuos, kurie jau nebenaudojami. Rezidencijoje jungiami šokis ir boksas, atkreipiant dėmesį į tai, kad kovos sporte galioja tokie principai kaip ritmas, žingsnis, priešininko pajautimas ir plastika, o judesio mene reikia fizinio pasirengimo ir ištvermės.
Marija dirba su fizinio lavinimo ir bokso trenere Ilma Pašluostaite ir šokėju Evgeniy Kalachovu, su kuriais kuria vaizdo įrašus. Juose pateikiamos instrukcijos, kaip naudojant žaidimų aikštelių objektus galima praktikuoti bokso arba šokio pradmenis, žingsnelius ir kitus judesius. „Nesiorientuoju į rezultatą, kuris būtinai liktų fiziniu pavidalu. Labiausiai norisi uždegti žmones šia idėja, kad galėtų toliau ieškoti būdų, kaip viešąją erdvę kūrybiškai pritaikyti jiems naudingai veiklai“, – pasakojo Marija.
Nematomas šokis
Indrė Puišytė-Šidlauskienė Kauno valstybiniame muzikiniame teatre šokti pradėjo būdama septynerių. Pradėjusi karjerą kaip balerina, laikui bėgant menininkė pajuto norą išmėginti įvairius šokio stilius ir įstojo į choreografiją, kur susipažino su šiuolaikiniu šokiu, kurį kuria dabar. Kauno menininkų namų rezidencinio pobūdžio laboratorijų metu Indrė siekia padėti šokį atrasti žmonėms su regos negalia.
„Visada jautriai reaguodavau matydama mieste žmonėms su negalia nepritaikytas erdves, tačiau negalvodavau, kad kaip menininkė galiu kaip nors šią situaciją pakeisti. Neseniai supratau, kad atėjo ta akimirka, kai turiu galimybę žiniomis pasidalinti su regos negalią turinčių žmonių bendruomene ir padėti jiems pajusti, kas yra šokis“, – savo pasirinkimą aiškino choreografė. Indrė pasakojo, kad pradėjusi analizuoti, kas jau nuveikta šokio srityje Lietuvoje, suprato, jog būtent žmonių su regos negalia bendruomenė buvo likusi beveik nepaliesta.
„Kadangi tai auditorija, su kuria anksčiau nesu dirbusi, viskas prieš rezidencijai prasidedant atrodė vienaip, tačiau tik susidūrusi su šia bendruomene, o tiksliau pirmiausia su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kultūros ir meno projektų centro vadove Lina Puodžiūniene, galėjau tiksliau apsibrėžti, kas yra įmanoma, o kas ne“, – mintimis dalijosi šokėja. Indrė su trejetu užsiėmimų dalyvių Laura, Simonu ir Ieva porą kartų per savaitę dirba internetu. „Žmonės labai sunkiai įsivaizduoja, kaip virtualiai dirbame su neregiais. Tačiau mes turime kalbos dovaną ir jaučiame vieni kitus, todėl tai vyksta gana sklandžiai. Jeigu būtume vienoje erdvėje, galėčiau per lytėjimą padėti jiems pajusti, ką bandau pasakyti. Tačiau to nebuvimas irgi turi savų pliusų. Dabar kiekvienas dalyvių judesys ateina iš savęs, asmeninio suvokimo ir to, kaip dirba kūnas“, – apie virtualų darbą pasakojo choreografė.
Šokėja bando žodžiais Lauros, Simono ir Ievos sąmonėje sukurti vaizdinius ir per juos įtraukia dalyvius į judėjimo procesą. Per judesį Indrė moko dalyvius atpalaiduoti raumenis ir mąstymą, susieti kūną su kvėpavimu ir mintimis iškeliauti į kitą erdvę. „Tada kūnas pradeda judėti kitaip, nei yra pratęs. Kai atsipalaiduoja, žmogus iš naujo įvertina savo aplinką, gerėja jo gyvenimo kokybė“, – aiškino choreografė. Po praktinio užsiėmimo būna refleksija ir įspūdžių aptarimas – kaip dalyviai jautėsi, ar iškilo kokių klausimų, kas buvo sunku, o kas lengviau. Indrė tikina, kad šis procesas ne tik padeda žmonėms su regos negalia atrasti dar nepažintas judėjimo galimybes, bet leidžia augti ir jai: „Tai tam tikras mano, kaip menininkės, įprasminimas – galiu savo žiniomis dalintis su žmonėmis, kuriems to reikia. Be to, iš dalyvių pati pasisemiu be galo daug pozityvios energijos. Manau, kad kiekvienas iš jų galėtume pasimokyti gyvenimo džiaugsmo bei smalsumo.“
Choreografė čia sustoti neplanuoja ir ruošia projektą šiai iniciatyvai tęsti. Kol kas planai orientuoti į būtent šią auditoriją, tačiau ateityje užsiėmimai galėtų būti pritaikyti ir platesnei bendruomenei. „Noriu sukurti apčiuopiamą medžiagą – metodiką, kuria neregių bendruomenė bei žmonės, norintys su ja dirbti, galėtų naudotis ir tęsti kūno pajautimo bei judesio užsiėmimus ir be manęs“, – idėjomis dalinosi rezidencijos dalyvė.
Justė Vyšniauskaitė
Arvydo Čiukšio nuotr.
Straipsnis publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. gruodžio nr. „Kūnas“. Skaitmeninį archyvą rasite čia.