Futbolo klubas „Stumbras“ yra tarptautiškiausia ir jauniausia šalies ekipa. Dviejose 2013-aisiais įkurto, 2015-aisiais investuotojų iš užsienio nupirkto klubo komandose – net 20 legionierių iš Portugalijos, Brazilijos, Gruzijos, Malio, Etiopijos, Dramblio Kaulo Kranto, Prancūzijos, Ganos… Norinčių atvykti į Kauną ir čia pradėti savąją futbolininko karjerą daug – per gana trumpą laiką klubas įrodė, kad žaidėjais rūpinasi ir stengiasi ne tik padėti jiems tobulėti, bet ir žaisti kitose šalyse, stipresniuose klubuose. Tai – FK „Stumbras“ strategija. Apie jos prasmę ir darbą tiek su jaunais, tiek su pačiais jauniausiais sportininkais kalbame su prieš 40 metų profesionalaus futbolininko karjerą baigusiu portugalu Mariano Barreto. Trys jo asistentai – taip pat iš Portugalijos. Bet Lietuvos futbolo ateitis nuo to, kaip jiems seksis įgyvendinti savo vizijas, irgi priklauso.
Naujas futbolo klubo „Stumbras“ etapas, kartu ir jūsų gyvenimas Kaune, prasidėjo pernai kovą. Kaip įvertintumėte pastaruosius 15 mėnesių?
Praėjusį sezoną ir šį išskirčiau kaip atskirus etapus. Pradžioje į mus žiūrėjo, na, kaip į užsieniečius, atvykusius diktuoti savo taisyklių. Man tai – nieko naujo, jau du dešimtmečius dirbu įvairiose šalyse: Vokietija, Rusija, Saudo Arabija, Etiopija, Kipras, Angola… Visur į atvykėlius žiūri taip pat. Taigi tiesiog dirbome, per daug nieko neaiškindami, formavome komandą, stengėmės kuo geriau pasirodyti A lygoje, taip pat – kelti įsigytų jaunų žaidėjų lygį ir vertę. Viską įgyvendinome – sezoną baigėme 5 vietoje, tai aukščiausias komandos pasiekimas. Du lietuvius ir du užsieniečius išsiunčiau į stovyklas Portugalijoje. Futbolininkus siunčiame treniruotis, ne bandyti laimės – iš pradžių juos reikia gerai išmokyti, tik po to ieškoti naujų klubų. Bet ir čia yra ką papasakoti: Rimvydas Sadauskas buvo paskolintas vienam žymesnių Airijos klubų „Cork City“ ir jau grįžo, taip pat visai neseniai pasirašėme dvejų metų sutartį dėl vieno iš jauniausių mūsų žaidėjų Naurio Petkevičiaus – jis išvyksta į „Lille“ klubą, žaidžiantį aukščiausioje Prancūzijos lygoje.
Daug veiklos!
Tikrai taip. Taigi dabar ir vėl komplektuojame komandą. Daugelis mūsų žaidėjų labai jauni – išskyrus du, kuriems jau 24-eri, kitiems yra nuo 16-os iki 22-ejų. O Lietuvos čempionate komanda žaidžia prieš 28–30 metų žaidėjus – patyrusius futbolininkus. Taigi normalu, kad „Stumbrui“ tikrai ne visuomet sekasi. Jaunimas daro klaidų, jos kainuoja taškus. Mano pasirinkimas dirbti su jaunesniais žaidėjais daug ką stebina, bet nematau logikos prisipirkti vyresnių ir užimti 6-ą vietą. Geriau jau ją užimsiu su augančiais talentais, kurie taip įgaus patirties. Manau, tokia taktika turės įtakos Lietuvos futbolui apskritai. O mums tai naudinga, nes žaidėjus vėliau galime nukreipti į tarptautinę rinką.
Kaune norite įsteigti ir futbolo akademiją, tiesa?
Taip, dėl jos esame sutarę su Lisabonos klubu „Sporting“, jie pasirengę dalintis prekės ženklu, patirtimi, treneriais. Kauno regionui ir Lietuvai iš to bus daug naudos. Kalbamės su federacija, turime prašymų – mums reikia infrastruktūros. Šiuo metu abiem „Stumbro“ komandoms nuomojame aikštę, tai nėra pigu. Akademijoje lavintis galės visi karjeros futbole siekti norintys regiono vaikai. Su jais dirbs labai geri treneriai.
Galbūt to ir trūksta vis „buksuojančiam“ Lietuvos futbolui – kryptingo darbo nuo mažų dienų? Ar vis dėlto trūksta vietinių talentų?
Žiūrėkit, vienas geriausių jaunų žaidėjų, kuriuos man yra tekę matyti, – o per mano rankas praėjo tikrai nemažai vėliau tapusių žvaigždėmis – yra Nauris Petkevičius. Pamačiau jį dar penkiolikmetį ir iškart pasakiau tuometiniam treneriui, kad perleistų jį mums, kad galėtume užauginti. Neklydau. Lisabonos „Benfica“ buvo juo sužavėti, kiti klubai irgi.
Taigi problema ne talentai, o tai, kaip su jais dirbama. Reikia infrastruktūros, gerų trenerių ir disciplinos. Vien gero žaidimo nepakanka, futbolas nėra tik kamuolys ir stadionas. Žaidėjus mes auklėjame, padedame jiems tobulėti ir tapti iš tiesų geriems. Esu matęs daug jaunų talentų, su kuriais nedirbama, ir iškart žinodavau, kad jie bus prarasti. Gaila. Dėl to ir kuriame savo akademiją.
Visi „Stumbro“ legionieriai gyvena kartu, išnuomojome jiems viešbutį. Patys gaminasi valgyti, tvarkosi – ar daug žinote jaunų sportininkų, kurie patys sau skalbtų drabužius? Įvedę taisykles ir jų laikydamiesi, per metus nepatyrėme jokio incidento. Tai – treniruočių dalis. Taip pat ir atidumas mokslams, pagarba kitiems. Talentas, be abejo, irgi įeina į formulę.
Šeši iš mano treniruotų futbolininkų tapo pasaulio čempionais U21 grupėje. Tik du iš jų tęsė tarptautines karjeras – tai Luís Figo ir Emílio Peixe, dabar treniruojantis jaunimą. O kiti, anuomet gal net talentingesni, sulaukę 40-ies tegalėjo pasakoti, kad kadaise buvo pasaulio čempionai. Taip jau nutinka, ir tai – ne tik žaidėjų, bet ir vadybos, trenerių, visų kitų jų aplinkos žmonių problema.
Kada pats išmokote žaisti futbolą?
Gimiau Goa, bet ten gyvenau tik metus, vėliau tėvai grįžo į Portugaliją. Ten ir išmokau. Žinai, visų vaikų brangakmeniai yra kamuoliai. Vienur – krepšinio, teniso, Portugalijoje – futbolo. Net nežinau, kodėl, bet taip buvo visada. Daug talentingų žaidėjų iš buvusių kolonijų – Afrikos šalių, Brazilijos – pirmiausiai atvyksta į Portugaliją, vėliau tęsia karjerą kituose Europos klubuose. Na, o žaidžia pas mus visi ir visur.
Futbolą žaidžia visi, bet ne visi tampa treneriais. Koks jūsų kelias?
Treneriu dirbti ėmiau atsitiktinai. Buvau tikrai geras žaidėjas, dvidešimtmetis. Deja, per susidūrimą su priešininku trūko Achilo sausgyslė. Bent metams turėjau stabdyti karjerą, studijavau universitete. Ilgainiui supratau, kad nebegalėsiu būti futbolininkas – kai tik žaisdavau, lydėdavo didžiausi skausmai. Taigi sulaukęs kvietimo prisijungti prie komandos „Sporting“ ir treniruoti vaikus iki 10-ies metų, neatsisakiau. Po metų ėmiau treniruoti U19 jaunimą, per dvejus metus pasiekiau minėto rezultato, kai šeši iš komandos tapo pasaulio čempionais. Tuomet perėjau į pagrindinę komandą, padėjau į klubą atvykstantiems treneriams. Vėliau man pasiūlė vykti į Dortmundo klubą „Borussia“ – dirbau su žaidėju, patyrusiu traumą, po kurios, visi manė, jis nebeatsities. Bet po šešių mėnesių klubas laimėjo Čempionų lygą, o jis žibėjo visose rungtynėse. Taip prasidėjo tarptautinė mano karjera – vykau mokyti trenerių Rusijoje, dirbau su rinktinėmis Afrikos šalyse. Manau, man sekasi. Dirbu puikiose vietose. Padedu puikiems žaidėjams. Tai – mano geriausi medaliai.
Privalome paklausti – kaipgi tokiame margame žemėlapyje sušmėžavo Lietuva?
Netyčia. Planavau grįžti gyventi į Portugaliją, nes pasiilgstu gimtinės, savo draugų – matau juos gal kas porą metų. Sulaukęs Kaune klubą pirkusių investuotojų pasiūlymo dirbti su komanda pagal mano metodus, sutikau. Galimybė pasirodė tikrai įdomi. Be to, esu klubo dalininkas. Į Portugaliją, pas šeimą, skrendu dažnai, kartą į mėnesį, – anksčiau jie gyveno kartu su manimi, bet dabar jauniausias sūnus eina į mokyklą, pamanėme, kad jas dažnai keisti nebus gerai. Kaune jaučiuosi laimingas. Tikiuosi, kai jau išvyksiu ir vėl grįšiu po kelerių metų, pamatysiu savo augintus žaidėjus pasiekus aukščiausią lygį. Tai – mano svajonė ir tikslas, verčiantis dirbti. Dėl to ant manęs žaidėjai kartais net pyksta – noriu idealaus rezultato. Dirbu visą parą, be savaitgalių.
Ar per metus Kaune jau spėjote atrasti sau artimų vietų? Neskaitant stadiono.
Mano galva nuolat užimta – ieškau būdų padėti žaidėjams, ieškau klubų jiems žaisti, sprendžiu problemas. Pagalvoti apie visa tai dažniausiai einu prie Kauno pilies. Nemažai laiko praleidžiu ten, taip pat – Laisvės alėjoje. Ypač Sobore. Esu katalikas, bet einu ten ne melstis, o tiesiog pabūti – gerai jaučiuosi. Nuolatiniai lankytojai mane jau tikrai pažįsta.
Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys
Dainiaus Ščiukos nuotr.
Interviu publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. liepos nr. rubrikoje „Kaunietis“