Anne-Marie Goussard jau turbūt nebesuskaičiuotų, kelintas jos apsilankymas Kaune buvo kovą, kai ji viešėjo Frankofonijos mėnesio renginiuose. „Manau, tai puikus mūsų šalių draugystės simbolis“, – sako ji, o į renginius kviečia ir tuos, kurie iki šiol nesidomėjo frankofoniškų šalių kultūra. Kauną ši prancūzė vadina miesto Trua, esančio Šampanės-Ardėnų regione, šiaurės rytų Prancūzijoje, broliu ir teigia, kad šių miestų istorija labai panaši. Apie tai su Lietuvos garbės konsule, Prancūzijos ir Lietuvos asociacijų koordinacijos vadove galima kalbėti valandų valandas.
Vasarį, kai A-M. Goussard dar buvo Prancūzijoje, įdomiausia buvo išgirsti apie jos pažinties su Lietuva pradžią. Neperdėsiu sakydama, kad ji su mūsų šalimi ir mintimis, ir darbais buvo juodžiausiomis akimirkomis, nors absoliutaus palaikymo Prancūzijoje, ypač tarp socializmui simpatizavusių intelektualų, tuomet nesulaukė. Cituoju portale „Bernardinai.lt“ 2010 m. sausį publikuotą Sandros Kulakuskienės straipsnį: „Šių metų sausį Paryžiaus leidykla „L’Harmattan“ serijoje „Mare Balticum“ išleido knygą, kurios pavadinimą „Des murs a abattre“ būtų galima išversti taip: „Sienos, kurias reikia nugriauti“ arba tiesiog „Sienos nugriauti“. Knyga turi paantraštę „Angažuotos kovotojos už laisvę liudijimas: Maskva, Vilnius, Kaliningradas, Jamba, Kijevas“.“ Straipsnyje taip pat pastebima, kad mano pašnekovės su Lietuva prieš 30 metų nesiejo niekas – nei giminystė, nei draugai, nei mokslinis interesas: „Jos antikomunistinių nuotaikų pradžia siejasi su marksistiniais Prancūzijos dėstytojais. Pati situacija, kai kažkas gali primesti ideologiją, formuoti sąmonę „klasių kovos“ kryptimi, jai buvo visiškai nepriimtina, ir ji tai jaunatvišku užsidegimu atmetė.“ Taigi stebuklu vadinti to, kas virto tvaria draugyste, irgi nereikėtų. Galbūt moralės pergale?
1992-ieji Vilniuje. Prie Prancūzijos ambasados sustojo sunkvežimis su vaistais
Ar tai – atsitiktinumas, kad Jūsų dėmesį patraukė Lietuva, o ne Latvija ir Estija, kurių politinė situacija buvo labai panaši?
Mėgstu sakyti, kad Lietuva ir Prancūzija yra kultūriškai labai artimos. Ta pati Asterikso dvasia, laisvės ir rezistencijos mišinys. Lietuva – tai kitas Laisvės vardas.
Teko skaityti, kad pirmojoje Jūsų kelionėje į Lietuvą 1991 m. pradžioje „dalyvavo“ net keturi sunkvežimiai, pilni vaistų ir kitos labdaros. Kaip sugebėjote tiek visko surinkti, ar žinojote, kam visa tai vežate?
1990-ųjų gruodį Trua vykusioje Rezistencijos savaitėje lankėsi lietuvių delegacija iš Kauno. Jie itin plačiai paskleidė žinią apie politinę situaciją Lietuvoje ir šalies istoriją. Kai prasidėjo tragiškieji Sausio įvykiai, į mane, ragindami ko nors imtis, kreipėsi labai daug žmonių. Naujienoms pasiekus vietos laikraščius, pradėjome rinkti labdarą – drabužius, vaistus, kitus daiktus. Vieno rankinio klubo, kuriame žaidė lietuvis, prezidentas turėjo transporto kompaniją – jis aprūpino sunkvežimiais.
Keliavome per Vokietiją, Lenkiją, Baltarusiją – aiškinome, kad humanitarinė pagalba skirta Minskui. Galiausiai pasukome į kairę, link Lietuvos. Muitinėje vyko itin audringa diskusija su sovietų kareiviais.
Lietuviai iš tikrųjų labai nustebo mus išvydę. Vilniuje paskambinome pažįstamiems, kurie mūsų laukė oro uoste. Jie negalėjo patikėti, kad atvažiavome automobiliais ir sunkvežimiais.
Kas paskatino vėl ir vėl grįžti į Lietuvą? Ar per pirmąją kelionę sutikti lietuviai tapo draugais?
Prancūzijoje koordinavome apie 50-ies nevyriausybinių organizacijų veiklą, skirtą padėti Lietuvai. Iš pradžių tai buvo humanitarinė pagalba, bet labai greitai ėmėmės ir kitų darbų. Tai – palaikymas stojant į Europos Sąjungą ir NATO, pagalba ekonominiam ir politiniam vystymuisi, darbas su mokslininkais, universitetais… Neįsivaizdavome, kad viskas vyks taip greitai. Ir, tiesa, Lietuvoje jaučiamės kaip namuose, čia jau daugiau nei 25 metus turime tikrų draugų.
Anne-Marie Goussard (antra iš kairės) su lietuviais draugais
Ar vienas tikslų pradėjus bendradarbiauti su Lietuva buvo prancūziškųjų vertybių ir kultūros sklaida?
Mūsų tikslas buvo aiškus – palaikyti lietuvių kovą dėl laisvės ir nepriklausomybės. Palaikiau prieš komunizmą kovojusias Baltijos šalis, Rytų Europą, lygiai taip pat palaikau žmones Vietname, Angoloje.
Nors savo atsakyme Baltijos šalis ir Rytų Europą paminėjote atskirai, daugelio europiečių akyse tai – vienas vienetas. Turistams sovietinis palikimas atrodo labai egzotiškas, o lietuviams tai – savotiškas kompleksas. Ar verta su tuo kovoti?
Svarbu parodyti tai, kas liko po okupacijos – tokius objektus, kaip Genocido aukų muziejus ir Grūto parkas. Lygiai taip pat svarbu pristatyti ir Lietuvos kultūrą – architektūrą, istoriją, gastronomiją.
Esate Lietuvos garbės konsulė Šampanės-Ardėnų regione, vadovaujate Lietuvos ir Prancūzijos asociacijų koordinacijai. Kokia tai veikla?
Kaip konsulė, padedu lietuviams spręsti Prancūzijoje kylančias problemas, plėtoju santykius tarp Lietuvos ir Prancūzijos – dirbame kartu su ambasada.
Asociacija kiekvieną savaitę tūkstančiams adresatų Prancūzijoje platina pranešimus spaudai apie Baltijos šalis. Dirbame ne tik su lietuviais – taip pat ir su gruzinų, rumunų, lenkų, ukrainiečių bendruomenėmis.
Ar daug sutinkate lietuvių Prancūzijoje?
Yra dvi pagrindinės jų grupės – tai šeimos, kurios į Prancūziją atsikraustė dar tarpukariu, ir tie, kurie atvyko jau atkūrus Nepriklausomybę. Nemažai studentų, atvykstančių metams ar dviem, bet daug ir sukūrusių Prancūzijoje šeimas. Labai malonu susipažinti su jų atžalomis lietuvių bendruomenės mokykloje.
Kokius asociacijos pasiekimus išskirtumėte kaip svarbiausius per 25 metus?
Džiaugiamės Prancūzų kultūros centru ir jo vadovės Birutės Strakšienės pasiekimais.
Apskritai džiugu, kad jau ketvirtį amžiaus kuriame bendrą ir labai gyvą istoriją. Mums garbė, kad Lietuvoje dislokuoti Prancūzijos kariai. Juk, kovodami už Lietuvos laisvę, drauge kovojame už savo pačių laisvę, už Europą. Tęsiame jau labai seną istoriją.
–
Su Anne-Marie Goussard susirašinėjo Kotryna Lingienė. Interviu publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. kovo rubrikoje „Mėnesio tema“.
Pašnekovės asmeninio archyvo nuotr.