Gegužės 15-ąją iškilmingo Vytauto Didžiojo universiteto Senato posėdžio metu VDU Garbės daktaro regalijos buvo įteiktos VDU docentui Mykolui Jurgiui Drungai ir Bolonijos universiteto (Italija) profesoriui Stefano Bianchini. Pastarajam akademikui VDU Garbės daktaro vardas suteiktas už jo reikšmingą indėlį plėtojant tarptautinį universitetų bendradarbiavimą (jis yra vienas jungtinės studijų programos MIREES kūrėjų ir tarptautinis koordinatorius) bei nuopelnus vystant Rytų Europos ir Baltijos regiono politikos ir istorijos studijas. Apie tai, kaip italo akiratyje atsirado Baltijos regionas, už ką jis dėkingas VDU ir kokius iššūkius mato kalbant apie ateities Europos Sąjungą, turėjome garbės pasikalbėti dar iki iškilmingo VDU Senato posėdžio. „Taigi dar nėra su kuo sveikinti!“, – pradėdamas pokalbį S. ir S. Lozoraičių muziejuje, VDU istorijos menėje juokėsi prof. S. Bianchini.
Vis tiek sveikiname! Kaip sureagavote išgirdęs, kad Jums bus įteiktos VDU Garbės daktaro regalijos?
Nors daug metų prisidedu prie universitetų bendradarbiavimo, esame įvykdę ne vieną tarptautinį projektą, bet man ši žinia buvo siurprizas. Žinoma, priimu šias regalijas kaip pripažinimą, tai labai malonu ir man asmeniškai daug reiškia. Esu dėkingas savo draugams Lietuvoje jau vien už tai, kad apie mane pagalvojo.
Taigi labiau „draugai“ nei „kolegos“?
Be jokios abejonės. Jau ne vieną dešimtmetį rūpinuosi, kad Bolonijos universitetas megztų kuo daugiau tarptautinių ryšių, o man tai reiškia didelį tarptautinį draugų tinklą. Draugiškai, atvirai diskutuojant betarpiškoje atmosferoje daug lengviau pradėti ir vystyti projektus.
Ar prisimenate, kas konkrečiai paskatino domėtis Lietuva, Baltijos regionu?
Tai nutiko VDU ir Kaune atrastų draugų dėka! Pirmiausiai susipažinau su prof. Ineta Dabašinskiene – jai pirmąkart apsilankius Bolonijos universitete, Forlio akademiniame miestelyje, pradėjome kalbėti apie bendros studijų programos galimybes. Į šį projektą jį įtraukė prof. Egidijų Aleksandravičių ir šviesios atminties prof. Leonidą Donskį. Būtent Egidijus su Leonidu ir pastūmėjo mane, Balkanų ir Sovietų Sąjungos ekspertą, susidomėti Baltijos regiono istorija ir politikos raida. Mes daug diskutuodavome, kauniečiai man rekomenduodavo literatūros. Pasigilinus viskas tapo daug įdomiau, nei galėjo pasirodyti iš pradžių.
Italų žinios apie Baltijos regioną ribotos, turime tik vieną baltistą Pietro Umberto Dini, dirbantį Pizos universitete. Nėra paprasta šiuo regionu skatinti domėtis studentus. Čia irgi pasitarnavo diskusija su prof. E. Aleksandravičiumi – esame aptarę faktą, kad Lietuva nėra tik dabartinė šalies teritorija, turime nepamiršti ir Abiejų tautų respublikos bei Lietuvos didžiosios kunigaikštystės, apėmusios žemes nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Kai studentus kviečiu mąstyti šiomis kategorijomis, jie ima domėtis. Žinoma, ir pats VDU prisideda prie to, kad studentai iš Italijos čia atvyktų, net studijuotų lietuvių kalbą, taptų regiono ekspertais. Sakau „studentai iš Italijos“, nes turiu omenyje ne tik italus, bet ir atvykusius iš kitų šalių, studijuojančius tarptautinėse programose. Ir tai dar vienas dėmuo informacijos apie jūsų regioną sklaidoje.
K. Lingio nuotr.
Esate dėstęs ir ne vienam lietuviui, ar teko pasidomėti jų karjeros keliais?
Žinoma, ir man malonu, kad daug jų dirba VDU. Taip pat žinau, kad vienas studentas VDU įgijo daktaro laipsnį, vėliau dėstė mūsų tarptautinėje programoje MIREES, o dabar dirba Novi Sade, Serbijoje. Turiu pasakyti, kad didžiajai daliai MIREES studentų sekasi tiesiog puikiai. Štai prieš porą savaičių dalyvavau konferencijoje Niujorke ir susitikau net aštuonis MIREES absolventus, skaičiusius ten pranešimus! Dalis jų jau įgiję daktaro laipsnį ar ruošiasi disertacijos gynimui tokiuose universitetuose, kaip Oksfordas, Kembridžas, Harvardas. Ir tai – mūsų ir VDU bendros programos nuopelnas.
Kokias vertybes – nebūtinai tik akademines – stengiatės perduoti studentams?
Bene svarbiausia yra suprasti, kad gyvename Europos Sąjungoje, esame bendros sistemos dalis ir turime mokėti toje sistemoje veikti. Todėl didelį dėmesį skiriu tarptautinėms programoms, kurios išmoko studentus komandinio darbo principų, suteikia galimybę keliauti, pažinti kitas kultūras, papročius, netgi gastronomiją. Visa tai yra kultūros elementai, kuriuos būtina suprasti, nevalia viso dėmesio skirti tik savo pasirinkto dalyko studijoms. Anaiptol – socialiniai įgūdžiai pasitarnauja sėkmingoms studijoms, padeda išplėsti požiūrio kampą.
Man aktualu, kad dabartiniai studentai suvoktų, jog yra ateities Europos elitas, turėsiantis užtikrinti taiką ir integraciją. Tai milžiniška užduotis, ypač šiandien, kai kyla populizmo, rasizmo, ksenofobijos bangos, sunku suprasti jos svarbą. Bet tai, mąstant apie ateitį, būtina.
Visuomet bandau išaiškinti, kaip svarbu būti europiečiais. Čia irgi negaliu nepaminėti a.a. L. Donskio. Su juo ir prof. I. Dabašinskiene esame išleidę knygą, tyrinėjančią bendrą Europos atmintį („European Memory: A Blessing or a Curse?“, – red.past.). Kiek daug bendro dar nežinome, neprisimename! Juk daug metų mums buvo teigiama, kad tokios sienos, tokios valstybės, kokios dabar yra suformuotos, yra istorijos pabaiga. Bet ar būtų jos tokios, kokios yra, be, tarkime, Bonos Sforcos, iš Italijos atvykusios į LDK? Ar būtų itališkasis renesansas toks, koks buvo, be flamandų tapytojų? Ar būtų Italijos pusiasalyje tiek UNESCO saugomų objektų, jei ne tie žmonės, kurie į pusiasalį atvykdavo tikrai ne turistiniais tikslais, bet vis tiek prisidėjo prie kultūros vystymosi? Taip mąstant Europa tampa daug artimesnė, lengviau priimti žmogaus ir lyčių teises, lygybę tarp skirtingas religijas išpažįstančių žmonių. Tai – ir Europos ateitis, ir praeitis.
K. Lingio nuotr.
Ar Jūsų tikėjimas ES niekada nebuvo susvyravęs?
Jei atvirai, kai prieš porą dešimtmečių dėsčiau apie ES plėtrą, apie ateitį mąsčiau daug pozityviau. Dabar irgi esu entuziastingai nusiteikęs, bet tuo pačiu ir labai susirūpinęs. Negali nematyti ES ir pasaulį kamuojančių problemų, nebeveikiančių ir laužomų taisyklių. Neturime vieno vieneto, galinčio padėti išspręsti šias problemas. Taigi, nors esu optimistas, bet nerimauju, kad ES, kaip eksperimentas, gali žlugti, o tai turėtų labai daug neigiamos įtakos visų Europoje gyvenančių žmonių ateičiai.
Visos trys Baltijos regiono šalys šiemet mini Šimtmečius. Tiesa, jie skirtingi, kaip ir šventimo būdai. Kokius svarbiausius praėjusio šimtmečio etapus išskirtumėte Jūs, kaip regiono specialistas?
Reikia pabrėžti tai, kad Šimtmečiai švenčiami būnant didelės ES šeimos narėmis. Juk negalima neprisiminti, kad pirmasis Nepriklausomybės eksperimentas žlugo, vėliau sekė ilgas ir sudėtingas okupacijos periodas. Europos kontekstas atkūrus Nepriklausomybę svarbus, nes jis suteikia saugumą, stabilumą, ekonominį augimą. Ne toks smagus faktorius yra Lietuvoje mažėjanti, o visoje Europoje senstanti populiacija, ir čia reikia pripažinti, kad mums reikia daugiau žmonių. Turime nuspręsti, kaip juos integruosime, kaip edukuosime. Edukacija čia labai svarbi, apmaudu, kad jai politiniame lygmenyje visur skiriama nedaug dėmesio. Nesu tikras, kiek kultūrine prasme esame pasiruošę šiam iššūkiui.
Daug lietuvių, nepriklausomai nuo jų amžiaus, išsilavinimo, socialinės padėties bijo, kad atviros sienos reiškia mūsų kalbos, tradicijų išnykimą. Ar tokią baimę galima kuo nors pakeisti?
Suprantu tai kaip aukos vaidmens pasirinkimą, ir tai tikrai nėra vien lietuvių ypatybė. Tokių baimių turinčių grupių ar judėjimų daug įvairiose šalyse. Esu įsitikinęs, kad Europa kaip sistema gali šį nesaugumo jausmą išgydyti. Žinoma, niekas neneigia, kad pavojų nuolat kyla, bet, pasikartosiu, dabartinis kontekstas užtikrina taiką ir vystymąsi. Išstojimas iš ES, beje, negarantuoja, kad sienos grįš į tas pačias pozicijas, kuriose buvo stojant į sąjungą. Pavyzdžiui, „Brexit“ kontekste nėra aišku, koks vaidmuo teks Škotijai, Šiaurės Airijai. Ar Jungtinė Karalystė išliks Jungtine? Arba Ispanija ir Katalonija.
Vaistas yra integracija. Pabrėžiu, integracija, ne asimiliacija. Tai du skirtingi dalykai, o atskirti juos galime tik diskusijos – ilgos, nelengvos diskusijos – būdu. Sutikite, kad diskusija visgi geriau nei karas ar gyvenimas baimėje.
K. Lingio nuotr.
Tikrai taip. Artėja iškilmingas VDU Senato posėdis, taigi turime baigti, bet, kaip ne pirmą kartą Kaune esančio žmogaus, turime paklausti, ką artimo esate atradęs mūsų mieste?
Tokių vietų ne viena. Labai mėgstu gatvelę, nuo Rotušės aikštės einančią link Nemuno, pro Vytauto bažnyčią. Ypatingas ir Santakos parkas, kavinių ir jaunimo pilna Vilniaus gatvė. Mėgstu pasivaikščiojimus Laisvės alėjoje, smagu, kad daugelis pastatų pagaliau renovuojami. Žinoma, atkreipiu dėmesį į modernizmą, kai kurie namai panašūs į esančius Forlyje! Bet man įdomiausi senesni, raudonų plytų, pastatai.
O ką patartumėte pamatyti Bolonijoje?
Pirmiausiai – Bolonijos universitetą, jis seniausias Europoje, įkurtas 1088 metais. Turime labai įdomų muziejų, kuriame rasite mokymo priemonių, naudotų dar XV amžiuje. Taip pat – anatominį teatrą medicinos studentams. Vėliau tiesiog pasivaikščiokite mieste, po arkadomis. Santo Stefano aikštėje – net 7 bažnyčios, šią vietą vadiname Mažąja Jeruzale.
Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys © Kaunas pilnas kultūros
–