Rytį Zemkauską Laisvės alėjoje pričiupome prieš pat Kalėdas, iki kurių jo dar laukė kelionė į Krokuvą – ten „Kaunas 2022“ mito programos kuratorius ketino pasidomėti, kaipgi gyvena kaunietiškojo Žvėries brolis, Krokuvos slibinas „Smok Wawelski“. Taip, 2022-aisiais Kaunas turės Žvėrį. Kas tai, koks to pavidalas, prasmė? Kuo žvėrys susiję su kultūra, klausiate?
Ryti, jau sausį publikai turėtų tapti pasiekiama Kauno Žvėries svetainė, taip? Tuomet viskas paaiškės? Girdėjau gandus, kad svetainė puikiai iliustruota.
Taip, ji beveik paruošta. Iliustracijas nupiešė Anderzakas, šiaip jau legendinis Kauno menininkas. Jis niekam neduoda interviu, jo beveik nesutiksi gatvėse. Jis gal net bus vienas Žvėries pasakų personažų prototipų. Gal net pats yra Žvėris, tūnantis Kauno užkaboriuose?
Tai bus savotiška šio menininko integracija į KEKS’ą, taip? Gal net vienintelė?
Jis apie tai net nežinos! Jei sužinotų, galbūt supyktų.
Kokį vaidmenį svetainė vaidins kauniečių gyvenimuose?
Noriu, kad tai taptų portalu, kuriame galėtume visi kartu kurti istorijas. Pagrindinę istoriją, vystyti toliau Kauno legendą. Ar mitą? Tyčia painioju terminus, nes noriu, kad atsirastų įvairių žanrų kūrinių. Tai bus Kauno pasakojimas. Man patiktų, kad žmonės ten prisijungtų, skaitytų ir būtinai rašytų, paspaustų tą mygtuką „Rašyk, aš laukiu“.
Tai… literatūrinis feisbukas?
Literatūrinis feisbukas Kaunui. Visiškai teisingai, to ir siekta. Žinoma, tikslas yra, kad jame galėtų dalyvauti bet kas pasaulyje. Kuo greičiau stengsimės viską išversti į anglų kalbą, kad pasakojimas būtų suprantamas ir nemokantiems lietuviškai. Bus vieta pagrindiniam pasakojimui, o šalia jo galės pintis ir kiti. Siūlysiu kurti legendas, istorijas apie savo rajoną, mikrorajoną, miestelį Kauno rajone… Ir tos istorijos neprivalo būti apie žilą senovę! Jos gali būti apie žilą šiandieną. Aš jau dabar girdžiu visokių istorijų apie tai, kaip į kultūros namus atvažiuoja Cicinas ir kas jam ten nutinka. Tai naujosios legendos, kodėl jų neužrašius? Tai įdomu.
Ir turbūt visiškai nėra svarbu, ar jose yra bent krislas tiesos?
Žinoma, kad nesvarbu. Mes fantazuojame ir aiškiai tai pasakome. Kai „Kaunas 2022“ sostinės rėmuose darome ką nors tikra, tai irgi pasakome. Siūlome ir kitiems atskirti fantazijas nuo tikrovės.
Mano nuomone, Kaunui visada truputį trūko fantazijos. Norisi ją savyje pažadinti. Kaunas turi beveik viską, ko reikia. O turint fantazijos galima gana greitai sukurti ir patogesnę tikrovę. Jei gali įsivaizduoti, tai gali ir įgyvendinti!
Anderzak iliustracija
Paminėjai anglų kalbą. O galima bus legendą užrašinėti, tarkime, jidiš, lenkų, kitomis Kaune anksčiau gausiai vartotomis kalbomis?
Ne problema, puiku, kad tik norėtų. Juk, pavyzdžiui, Avrahamas Mapu parašė labai svarbius žydų kultūrai kūrinius hebrajų kalba, bet padarė tai Kaune. Taigi jis ir mūsų rašytojas. Kultūros, aišku, skiriasi, bet jos susiliečia per miestą – miestas yra kūnas, ant kurio išsidėlioja tos kultūros.
Šoktelkime į 2022-uosius. Legenda surašyta, istorija sukurta. Kas tada? Knyga? Filmas?
Aš nežinau ir nenoriu žinoti. Turiu nežinoti! Jei žinosiu, trukdysiu kitiems, kelsiu reikalavimus, režisuosiu tikrovę. O kam? Matykime. Tai gali ir nepavykti, gali neatsirasti norinčių, gali nusibosti ar paaiškėti, kad idėja ne vietoje ir ne laiku. Visaip gali būti, bet tai ne priežastis nepradėti, nebandyti.
2009-aisiais, kai Europos kultūros sostine buvo Vilnius, vyko, mano akimis, labai sėkmingas projektas „Haiku Vilniui“. Tuomet haiku rašyti irgi buvo raginami visi, poeziją publikuodavo net ant lauko reklamos stendų, leido atvirukus, knygą. Kolektyvinės literatūros ir jos sklaidos paralelių galima išvesti, ar ne?
Tikimės, kad rasis turinio, kurį bus galima skleisti, taip pat, kad tas turinys bus mums naudingas. Mito programa, kaip projekto „Kaunas 2022“ dalis, iš principo yra skirta būti naudinga kitoms programoms, ji joms reikalinga. Ir gera ši programa yra tuo, kad veikia visas auditorijas, tai yra vaikas gali slibiną nupiešti, o suaugusysis gali jį įsivaizduoti kaip bendruomenę, kaip saugumą ir pasitikėjimą savimi, suprasti, kad pats Kaunas su visais savo gyventojais yra savotiškas legendinio Žvėries kūnas. Taip jį, beje, įsivaizduoja Anderzakas. Jam mes esame to mistinio Žvėries kūnas, apsivijęs savimi Santaką.
Vienas toks neaiškumas, kalbant apie žvėris ir Kauną, yra tauro legendos atsiradimas, tauro virtimas stumbru, tuomet vėl tauru… Ar pasitelkus fantaziją tą neaiškumą būtų galima išspręsti? O gal fantazijos ir nereikia?
Žinai, stumbras ir tauras Kauno simboliais tapo dėl tos pačios priežasties, dėl kurios galėtų juo tapti slibinas. Kas nors tiesiog norėjo ir to pasiekė. Mano supratimu, slibinas yra kur kas tam patogesnis simbolis, nes jau savaime mitologinis. Daug seksualesnis, europietiškesnis už stumbrą, turi paslapties, pavojaus ir kitų dalykų, kuriais negali pasigirti stumbras ar tauras. Žinoma, pastarieji niekur nedings, mes norime tik praturtinti paskojimus, o ne juos paneigti ar pakeisti.
Kalbant apie tauro legendą, ji, deja, labai skurdi, prieštaraujanti pati sau ir joje nėra net meilės istorijos, jau nekalbant apie legendai beveik privalomą transcendenciją. Nežinau, kodėl tas ne itin gudrus žolėdis atsidūrė herbe. Deja, mieli bičiuliai, man atrodo, kad iki šiol neturime tokios legendos, kuri įkvėptų.
O jei legendas stumtelėtume į šoną ir pakalbėtume apie gyvūniją Kaune apskritai? Čia juk yra kuo pasidomėti, ką papasakoti. Zoologijos sodas, muziejus…
Taip, ir visa tai yra Tado Ivanausko nuopelnas. Tai buvo asmenybė, įgyvūninusi tarpukario miestą zoologijos sodu ir muziejumi. Jis pats važiavo į Pietų Ameriką, ten gaudė anakondas ir vežė jas į Kauną.
Asmenybė, kuri gali įkvėpti mitą?
Visiškai taip! Lietuviškasis Indiana Džounsas. Pats tikriausias, patyręs daug nuotykių. Net rengdavosi panašiai. Sukurkite kas nors dokumentinį, o gal net meninį filmą apie jo kelionę į Braziliją.
Ar teko girdėti ką nors apie endemines gyvūnų rūšis Kauno regione?
Aha, aha, teko. Skaičiau diplominį darbą apie moliuskus, kurie gyvena Nemune ir Kauno mariose. Nesu tikras tik dėl detalių, ar tai kaunietiška rūšis, ar koks porūšis. Žmonės ieško ir randa! Mes juk apie tuos moliuskus tikrai negalvojame, laukiame, kol išlįs stumbras, vadiname jį girių valdovu, o tai – jau savaime nesąmonė, nes tais laikais Lietuvoje gyveno meškos. Kaip toks stumbras galėjo būti meškų valdovas? Su kryžiumi kaktoje, pagoniškoje legendoje? Įsiklausykim, kiek esam pripainioję. Gal galime geriau?
O kaip reagavai, kai vasarą beveik paraleliai radosi, bet į „Kaunas 2022“ darniai įsiliejo Kekto, mistinis vandens gyvūnas, kurio čiuptuvas nupieštas ant Kauno paveikslų galerijos fasado? Pamenu, idėjos autoriai kiek sunerimo išgirdę, kad jau yra vienas planas Kauno Žvėriui, ir bijojo, kad gali negauti leidimo jį piešti.
Aš iškart sakiau, kad turime Kekto įtraukti į pasakojimą. Kaip kas nors galėjo jiems neleisti? Jie jau yra miesto kūno kūrėjai. Kiekvienas čia gyvenantis yra to kūno kūrėjas, įsivaizduojantis tai, ką nori įsivaizduoti. Svarbiausia – kad nežinome, kaip tai baigsis.
Vengiu sakyti, kaip Žvėris turi atrodyti, kokia turi būti pasakojimų forma. Nereikia tos autorystės. Tik siūlau skaityti įvairių šalių pasakojimus, legendas, mitus ir daug vaikščioti po Kauną. Dieną, vakare, naktį, ten, kur niekad nėjome. Ten kažkas gyvena. Įsiklausykime – tai ir bus meilės Kaunui pradžia. Kai suvoki, kad ketvirtadalį metų viena Laisvės alėjos pusė neturi saulės, tame pavėsyje įžvelgi naujų dalykų.
Miestas tik tada tampa gyvas ir amžinas, kai jame apsigyvena mitologinė būtybė. Atsiranda, ne yra sukuriama vieno konkretaus žmogaus.
Yra dar tokia frazė „pažadinti žvėrį savyje“. Ar tai – asmeninis palinkėjimas kiekvienam kauniečiui?
Taip. Tai ir bus programos esmė 2022-aisiais. Žadinsime Žvėrį. Vasarą jis pasirodys, galiausiai su juo sudarysime neterminuotą sutartį. Miestas atsibus. Vaikas galbūt nupieštų, kad atsibudęs Žvėris apsikabins Kauną ir jį sergės nuo negandų. Man galbūt atrodo, kad tai yra pirmasis ir bus paskutinis miesto gyventojas.
Tai paminklo jam statyti nereikės, tiksliau, nebus kam?
Baikite su tais paminklais – nebent kas nors sukurtų povandeninį. Juk turime potvynius ir atoslūgius, kuriuos, beje, valdo Kekto. Gal, jam sumažinus vandens lygį, išnirtų jo uodega? Bet ko nors projektuoti ir statyti tikrai neplanuojame. Paminklai statomi viduje, o mums reikia rūpintis ekonomika.
Sakote, kad jau apmąstytas Žvėries monetizavimo mechanizmas?
Labai tikiuosi, kad bus marškinėlių, raktų pakabučių ir viso kito, kad pavyks tą pamažu sukurtą įvaizdį parduoti turistams. Visa tai, apie ką mąstome, turi didžiulę ekonominę reikšmę, kitaip net neverta pradėti įgyvendinti. Turime galvoti apie tai, iš ko gyvensime, kaip miestas turtės. Vienas iš kultūros sostinės tikslų, mano giliu įsitikinimu, yra tai, kad Kaunas nuo šiol gyventų turtingiau, kad tie pinigai, kurie dabar investuojami į kultūrą, vėliau atneštų ir ekonominę naudą. Tampame labiau sofistikuoti, taigi didėja tikimybė, kad geriau gyvensime. Man šis ryšys daugiau nei akivaizdus. Jei pinigai išleidžiami fejerverkams, tai tas pats, kas išmesti juos į balą, – ką gi po to valgysime? Turime rūpintis palikimu. Šia prasme „Kaunas 2022“ – tai edukacinis projektas, kuris mus visus augina.
Paskutinis klausimas – techninis. Kaip pasieksite tuos žmones, kuriems internetas nėra kasdienis dalykas? Kaip jie galės prisidėti prie mito kūrimo?
Jau veikia mūsų bendruomenių, jaunimo, Kauno rajono programos, kurių įrankis ir yra tiesioginis, asmeninis kontaktas su žmonėmis. Per jas skleisime savo klausimą. Pasakojimai jau užrašinėjami, tiesa, kitam projektui, inicijuotam olandų, – „Antklodė Europai“.
Šiaip ar taip, tikslo įtraukti visus neturime. Kas norės, tas prisidės, tai savanoriškas dalykas. Negalime reikalauti istorijų, negalime persistengti. Palikime žmonėms teisę neprisijungti prie kultūros sostinės, netgi nemėgti jos ir nebijoti šito pasakyti. Balansą palaiko diskusija, mes gi įvairūs. Jei kultūros sostinės palikimas bus supratimas, kad mes labai įvairūs ir mes susitarėme šįkart nesusitarti, tai jau bus didelis pasiekimas. Iki šiol tokio sutarimo nėra, esame linkę pribaigti vienas kitą iki galo. O tai – labai primityvus buvimas.
Žvėris gyvena adresu www.kaunolegenda.lt.
www.kaunas2022.eu
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. sausio rubrikoje „Kaunas 2022“. Žurnalo archyvą rasite čia.