Muitinės gatvėje trečiąją dešimtį bemaž įpusėjęs gyvuoja baras „Blue Orange“ (kitaip „BO“ ar tiesiog Boškė), pagimdęs, išugdęs ir išmokslinęs kartų kartas stropių barų lankytojų. Apie boškiečių bendruomenės ypatybes, baro istorinius momentus ir tai, kodėl į jį ėjo, eina ir eis puikūs žmonės, papasakojo šio baro vadovė Virgita Kuprėnienė ir vadybininkė Vaida Diliūtė.
Grįžkime į pradžią. „Blue Orange“ skaičiuoja jau 24-us darbo metus.
V. K.: Mes, kaip įmonė, skaičiuojame netgi 25-us, nes įsikūrėme 1994-aisiais. Kadangi remontą atlikome savo rankomis (dažėme, griovėme, tempėme iš namų daiktus), paties baro atidarymas užtruko iki 1995 m. gegužės 5 dienos.
Viskas prasidėjo nuo noro atidaryti kitokį, „nekaunietišką“ barą – nepuošnų, demokratišką, labai draugišką ir artimą žmonėms, į kurį galima ateiti nepasipuošus, nepasidažius (anuomet tai juk buvo bemaž privaloma). Atidarė barą trys draugai, Deivis, Ričardas ir Ramūnas, jo pagrindiniai įkvėpėjai yra Deivis ir Claudia Mačiuliai – mano brolis ir jo žmona. Pradėjus plėtoti šią idėją, Deividas atstovavo praktiškiesiems reikalams, o Claudia generavo idėjas – būtent ji sugalvojo barui pavadinimą. Claudia mėgo poetą siurealistą Polį Eliuarą ir pavadinimą parinko pagal vieno eilėraščio eilutę: „pasaulis kaip mėlynas apelsinas“. Versijų apie pavadinimo kilmę esame girdėję įvairiausių ir juokingiausių, bet jis tikrai nereiškia „Žydrosios austrės“, kaip teigia vienas iš gandų.
Ar yra nuolatinių lankytojų, kurie nuo pat baro atidarymo lankose Boškėje reguliariai?
V. K.: Tokių, kurie 20 metų sėdėtų čia kiekvieną dieną ar savaitę, neprisimenu, tačiau progomis sugrįžtančiųjų tikrai yra. Jie atvyksta su šeimomis, vaikais, o šiuo metu vieno nuolatinių lankytojų dukra pas mus dabar sukasi virtuvėje. Daugybė žmonių čia susipažino, susituokė, pradėjo bendrus verslus ar projektus.
Sakytum, dinastija.
V. K.: Taip, senieji lankytojai užaugino mums naująją boškiečių kartą.
Kaip atrodė Kauno barai tuo metu, kai atsidarėte? Ar savam žanrui atstovavote vieni?
V. K.: Šiek tiek panašios krypties barų buvo: „Antis“, „Skliautai“, ir dabar dar išlikusi studentų mėgta „Kregždutė“.
Mėnesio tema. Apie mėlyną apelsiną
Kaip jūsų publika keitėsi bėgant metams, kokia ji dabar?
V. K. Dabar ji jauna ir įvairi.
V. D.: Kita vertus, pastebėjome, kad pastaruoju metu į barą atsigręžia vis daugiau vyresnės kartos lankytojų. Įdomu, kad senoji bohema nepaprastai gerai sutaria su šiuolaikiniu hipsteriaujančiu jaunimu.
Papasakokite, kokie įvykiai per porą dešimtmečių buvo nutikę šiame bare, kurie iš jų, jūsų nuomone, buvo linksmiausi, kvailiausi, gražiausi?
V. K.: Istorijų buvo be galo daug. Prisiminusi jas, nebežinau, ar tai tikrai juokinga, bet faktas, kad jos mums būdingos. Vienas iš baro įkūrėjų ir senbuvių Ramūnas pasakojo, kad vakarėlio metu kaimynų svečias savo automobiliu užstatė baro įėjimą. O boškiečiai turi specifinį teisybės supratimą ir prireikus moka greitai susivienyti dėl bendro tikslo. Taigi, visi boškiečiai išbėgo į lauką, prišoko prie mašinos ir plikomis rankomis ją pernešė į gatvės vidurį. Gatvėje kaipmat susidarė kamščiai, visi pradėjo piktintis, pypsėti garso signalais – kilo didelis nepasitenkinimas. Tokiu būdu, boškiečių padedamas, automobilio savininkas gavo rimtą viešą pamoką.
V. D.: Nepamenu, dėl kokių priežasčių, bet kartą baro lankytojai apsaugos automobilį susuko į maistinę plėvelę ir privyniojo ją prie gatvės stulpo. Labai gražus, prasmingas poelgis.
V. K.: Kartą vienas lankytojas ilgokai užtruko tualete. Galiausiai iš jo išlindo visas susivyniojęs į tualetinį popierių – „mumifikavosi“. Atrodė tikrai įspūdingai.
V. D.: Vieną vakarą bare buvo tiršta žmonių. Kažkas vienoje salėje pradėjo groti gitara. Tada kitas gretimoje salėje išsitraukė dūdą – taip po truputį susidarė muzikos grupė. Bare buvę žmonės susikibo į ratelį ir pradėjo kartu šokti. Viskas prasidėjo spontaniškai ir išaugo iki gero „giminių baliaus“.
V. K.: Atsimenu, kartą ryte atėjome į darbą ir radome visą barą išpieštą kreidelėmis, mat vieną vyresnės kartos dailininką (nepamenu pavardės) sugriebė įkvėpimas, ir jis pradėjo piešti – ant sienų, ant grindų.
Toleruojate tokius saviraiškos protrūkius?
V. K.: Taip, kol tai nekenkia svečių, darbuotojų sveikatai ir įrangai. Aną kartą net buvo gaila trinti piešinį, bet teko plauti grindis.
V. D.: Jis ir dabar ateina, atsineša dažų, drobę, tapo lankytojus.
Virgita – kairėje, Vaida – dešinėje. Artūro Bulotos nuotr.
Ar švenčiate Boškėje asmenines šventes?
V. K.: Visada švenčiame! Esame gimtadienių ir visokių kitų progų šventėjai.
Ar yra tekę čia atsivesti mamą?
V. D.: Mano močiutė prie baro gėrė šotus.
V. K.: Mūsų vaikai irgi čia šventė savo gimtadienius nuo mažų dienų. Draugams tai atrodė labai kieta.
Neseniai atidarėte naują barą – „B2O“. Palyginkite juos.
V. K.: O juk manėme, kad niekada nebūsime tinklas, nors – niekada nesakyk „niekada“. Šie barai panašūs savo atmosfera – meniška, demokratiška, atvira. Atidarėme jį šiek tiek „užaugusiems“ boškiečiams. Jausdavome, kad kartais žmonės nori ir ramiai pasišnekėti, kavos išgerti, tą pačią mamą atsivesti, buvo matyti – pirmajai Boškei šiek tiek stinga kamerinės aplinkos, ji juk gan siautulinga vieta.
Ar svarstote ir trečio, ketvirto, penkto baro galimybę?
V. K.: Trys – gražus skaičius! Kažkaip tas trečias baras kalbantis vis išsprūsta. Neseniai mums su broliu sėdint antrojoje Boškėje priėjo vienas senas boškietis. Jis mums padovanojo močiutės jam duotą pinigėlį, litą, ir pasakė: „Labai ačiū jums už antrąjį „BO“. Po daugelio metų grįžęs iš užsienio apsilankiau pirmajame bare ir pasijaučiau jam truputėlį per senas, taigi mane nusiuntė čia. Šitas pinigėlis yra jūsų trečiajai Boškei, kad sugrįžęs galėčiau eiti jau į ją.“
Virgita – kairėje, Vaida – dešinėje. Artūro Bulotos nuotr.
Tuomet laukiame trečiojo baro. O ką planuojate nuveikti pirmajame „BO“?
V. K.: Žodis „planuoti“ nelabai tinka, nes šis pastatas jau parduodamas.
O ne!
V. K.: Visi taip reaguoja, taip reagavome ir mes, kai sužinojome. Tai nebūtinai reiškia, kad mes išsikraustysime, nes naujasis savininkas gali būti suinteresuotas išlaikyti barą. Papasakosiu tokį juoką: kažkada Balandžio pirmosios proga mes paskelbėme, kad atidarome barą „BO“ Vilniuje. Po to mus pasiekė toks kiekis CV ir įvairiausių siūlymų, kad, jei būtume norėję ar planavę, būtume galėję atidaryti puikų barą su nuostabia komanda sostinėje. BO mums pirmiausiai yra žmonės, tiek svečiai, tiek komanda. Vadinasi, nesvarbu, kur mes būsime, vis viena gyvuosime ir bursime aplink save puikius žmones.
„BO“ atstoves kalbino Julija Račiūnaitė
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. birželio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.