1982-aisiais iš Maskvos į Alytų, kur įsidarbino vargonininke, atvykusi Marija Oniščik jau daug metų gyvena Kaune, kur įsikūrė įstojusi į universitetą. VDU Filosofijos katedroje įgijo daktaro laipsnį – taip, muziką pakeitė filosofija. O tuomet – architektūra. Kauno, bet ne tik jo. Marija labai norėtų daugiau keliauti. Kad ir po Lietuvą, kurią „teoriškai“, rengdama istorinę medžiagą TV laidai „Stop juosta“ (su jos kūrėjomis žurnale kalbėjomės lygiai prieš metus – sutapimas!), jau beveik visą spėjo ištyrinėti. Kol kas Marija keliauja savo tekstais, kuriuos prieš dvejus metus pradėjo publikuoti tinklaraštyje. Jis taip ir vadinasi – „Marijos tekstai“, arba „Marijos blogas“.
Pradėjusi nuo medžiagos apie VDU Filosofijos katedros istoriją publikavimo, nuo 2016-ųjų liepos iki dabar Marija aprašė nemažą dalį Kauno senamiesčio ir naujamiesčio. „Noriu aprašyti visą miestą“, – neslepia ji. Bet neapsiriboja architektūros ir miesto istorija. Į pokalbio galą su Marija dar aptarėme tuomet artėjusį vargonų muzikos koncertą. Baigiant rengti numerį, Marijos tinklaraštyje jau buvo įkelta ir jo apžvalga – detali, skaidri ir net kiek prablaivinanti. Tokių tikrai norėtųsi paskaityti daugiau, ir ne tik apie vargonus. Net jei nesupranti, kaip tie vargonai veikia ir kodėl. Paskaičius tikrai magės suprasti. Marija, laukiam naujų įrašų! O kol kas kalbam apie tai, kaip ir kodėl rašomas „Marijos blogas“.
Kai pasitvirtinome mėnesio temą, ilgai neteko galvoti, kad prisimintume jus – „Marijos blogas“ juk bene vienintelis toks apie Kauną.
Aš vis dėlto manau, kad mano blogas – ne dienoraštis. Bet dienoraštį irgi kartais rašau, visą gyvenimą. Ypač keliaudama – visada vežuosi užrašų knygelę. Ir svetimuose, ir net labai savuose miestuose kaskart iš naujo galima rašyti dienoraštį. Tokių užrašų turiu labai daug. Kai dar daugiau važinėdavau, neturėjau blogo. Jis radosi nustojus keliauti, kai netekau darbo, nebeturėjau pinigų – galima sakyti, iš bėdos. Kai negali išeiti į žmones, gali išeiti bent jau internete. Iš pradžių ketinau publikuoti praėjusių kelionių įspūdžius, bet supratau, kad kitiems nėra aktualu, kaip koks Liuksemburgas atrodė prieš keletą metų. Iki tinklaraščio rašymo pradžios daugiausia tekstų buvau parengusi apie Paryžių, bet dabar įrašų apie Kauną skaičius Prancūzijos sostinę lenkia gal dešimtgubai. Maloniausia, kad kai kuriuos mano tekstus publikuoja žiniasklaida. Tik ne visada man patinka, kaip tekstai suredaguojami, suskirstomi skyreliais, prirašomos antraštės, sukuriami anonsai.
Remiuosi tokia idėja, kad blogas yra vieta, kur galima publikuoti visokius tekstus. Galbūt kai kurių recenzijų dėl to negaliu parduoti, nes jie – „neformatas“. Aš noriu rašyti taip, kaip aš noriu, tokias recenzijas, kokias pati norėčiau skaityti, o ne kaip redaktoriai ar mokslininkai reikalauja. Blogas tam geriausia platforma. Vis dėlto tai ne dienoraštis, nes rašau aš blogą ne sau. Nors ir sau rašydamas visada mąstai, gal kada kas tavo paslaptis perskaitys, gal kam nors pakenksi. Tik vaikai turbūt apie tai negalvoja.
Ar sekate tinklaraščio skaitomumą?
Specialiai neseku, bet kai keliu naują tekstą, statistiką „išmeta“. Pavyzdžiui, tekstą apie Vienybės aikštę perskaitė gal 3 000 žmonių! Jis, matyt, ir bus visų laikų populiariausias. Apie kokį skverelį Senamiestyje, būna, tik apie 70 perskaito. Na, nemyli žmonės Senamiesčio, nesidomi juo. Įdomu, kodėl taip yra. Aišku, negaliu būti visiems vienodai įdomi ir aktuali.
O jūs visą miestą norite aprašyti?
Taip, noriu aprašyti visą Kauną. Bet daug kur dar nebuvau, daug ko nemačiau, ne viską žinau. Vilijampolė, Žaliakalnis, Panemunė, Šančiai, ooo… Būna, vis atidėlioji, po to sužinai, kad jau kažkas kai ką įdomaus ir nugriovė, nudažė, pastatė.
Kaip ieškote informacijos?
Jei pavyksta susitikti su žmonėmis, tai, žinoma, malonu, bet pirmiausia man padeda internetas, nors dabar stengiuosi mažiau laiko jame praleisti, ir knygos. Skaitydama apie Kauno istoriją susipažinau su visų savo buvusių kolegų istorikų darbais, ko iki tinklaraščio rašymo nebuvo tekę padaryti! Tuomet architektūros istorija. Anksčiau buvau mėgėja, dabar, tiek knygų perskaičiusi per dvejus metus, jaučiuosi profesionale. Nors, kiek suprantu, cechas manęs tokia nepripažįsta. Nors kas iš tų diplomų? Absoliučiai nieko. Atėjus į darbo pokalbį sako: „Kam jūs čia tą talmudą rodote?“ Per daug! Man kartais atrodo, kad šiuo metu kuo mažesnis išsilavinimas, tuo lengviau susirasi darbą.
Labiausiai dabar mėgstu skaityti memuarus. Tokiose knygose daug naudingos informacijos galima rasti, kas kada ką pastatė, ir panašiai. Pavyzdžiui, šio namo, prie kurio sėdime, žalių plytelių fasadas pabaigtas 1914 metais, spėjo prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą (sėdėjome mes „Knygų ministerijoje“, Laisvės al. 29, – red. past.).
Gal turite ką parekomenduoti?
Konkrečiai apie Kauną nedaug kas rašė. Bet visada žavi gerų rašytojų parašyti tekstai. Pavyzdžiui, Birutės Pūkelevičiūtės prisiminimai „Aštuoni lapai“. Koks stilius! Man vienas geriausių lietuvių literatūroje. Ir tokia meilė miestui, kurį teko palikti jaunystėje! Nepatinka, kai, tarkime, save per daug sureikšmina. Bet tai vis tiek informacijos šaltinis. Todėl man įdomiausia, kai yra surašyti adresai. Jei jų nėra, neturiu ko pasisemti!
Ar skaitymas padėjo ir lietuvių kalbą išmokti?
Žinoma. Tam, kad rašytum, reikia skaityti, o tam, kad skaitytum, reikia rašyti. Studijavau savarankiškai. Vienas draugas bandė mokyti, bet jam greitai baigėsi kantrybė su tokia negabia mokine. Taigi pasiėmiau vadovėlį, bet jis sovietinis, labai juokingas. Tokie pavyzdžiai buvo: „Kur tavo partijos bilietas“? Neilgai jį naudojau.
Jūs ir ekskursijas vedate, tiesa?
Taip, žinios „lipa per ausis“, norisi jomis dalintis. O aš ir įpratusi būti dėstytoja. Labai noriu ekskursantų. Pernai jų buvo daugiau, bet dabar gal jau per daug tų nemokamų pasivaikščiojimų organizuojama, aš norėčiau užsidirbti.
Pavyzdžiui, labai daug visko sužinojau apie Lietuvos miestus ir miestelius rengdama medžiagą naujam laidos „Stop juosta“ sezonui. Taip įdomu, aš net daugiau suruošiu, nei jiems reikia. Taigi jei kas norėtų tokių išvažiuojamųjų eskursijų, aš mielai. Pati ne visuose miesteliuose esu buvusi, arba buvau labai seniai, sovietiniais laikais, bet tikrai daug galiu papasakoti, o ir pačiai gyvai pamatyti būtų į naudą. Iš nuotraukų ne visada viską gali nuskaityti, o kur dar galimybė susitikti vietos gyventojus, kurie čia pat gali kokią nors istoriją papasakoti.
Turbūt gausiausia tekstų rubrika tinklaraštyje yra „Kaunas nykstantis ir išnykęs“, o gal turite idėjų naujoms serijoms?
Taip, norėčiau rengti, pavyzdžiui, pasivaikščiojimų po Žaliakalnį ar Centrą ciklą, kur apie pastatų istorijas man bevaikštinėjant pasakotų čia gyvenantys žmonės. Bet kartais susimąstau: gal jau visi žino tai, ką rašau, kuo domiuosi? Man įdomu, kaip miestas keičiasi, stebiu, kada kokį namuką nugriauna, kas stovėjo vietoj to ar ano pastato. Tenka ir tekstus prieš atiduodant žiniasklaidai kartais pakoreguoti, atnaujinti informaciją.
Ar yra Kaune viena gatvė, gal kvartalas, kur jums geriausia, kur galite pasisemti įkvėpimo?
Man viskas įdomu, kas susiję su istoriniu Kaunu. Įsivaizduoju, kad Vilnius irgi galėtų būti įdomus, bet jo aš absoliučiai nepažįstu. Kai viską žinai, jau ne taip įdomu grįžti, nors, žinoma, vis kokia nauja detalė išlenda. Kiekviename kieme galima ką nors surasti. Kaunas tokio tipo miestas, baisiai įdomus! Bet galiu pasakyti mylimą architektą. Tai yra Vladimiras Dubeneckis.
Kas jo žavi labiausiai?
Šiluma, tikrumas. Jis yra tikras, ne „pagal madą“, ne „pagal užsakymą“. Žavi ir ta regima evoliucija jo darbuose. Pradėjo Čiurlioniu, laikinąja galerija, juo ir baigė, nors muziejaus atidarymo nesulaukė. Kalbant apie mėgstamas vietas, matyt, Pelėdų kalnas man viena šilčiausių vietų Kaune. Ypač dėl Dubeneckio projektuotų pastatų. Beje, tai buvo pirmieji visuomeniniai pastatai Kaune po Pirmojo pasaulinio karo. Malonu, kad ta aura išliko. Užėjus į galeriją mielai pasitinka, darbuotojai myli tą pastatą, gali daug papasakoti. O žinote, kad ten tvora pavogta iš VII forto?
Kotryna Lingienė
Donato Stankevičiaus nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. rugpjūčio rubrikoje „Kaunietė“. Žurnalo archyvą rasite čia.