Į Nacionalinį Kauno dramos teatrą ir kitas erdves grįžo tarptautinis šokio festivalis AURA28 (skaičiai pavadinime simbolizuoja 28-erius festivalio metus), šiemet pagrindiniu programos akcentu pasirinkęs Izraelio šokį. Stebint pasaulinę šiuolaikinio šokio sceną, o ir lankiusis pastaruosiuose festivaliuose Kaune, tai nestebina – greičiau džiugina ir garantuoja, kad turime progą patirti išgrynintą, savitikslėmis detalėmis neperkrautą šokio meną.
Festivalio premjera, įvyksianti spalio 5 d. – spektaklis „Žala“ (Damage), kurį su šokio teatro „Aura“ trupe stato Izraelio choreografas Gilas Kereris. Jis su šeima iš Tel Avivo į Kauną atvyko likus lygiai dviem savaitėms iki premjeros, o su mumis susitiko šokėjams dar neišsiskirsčius po repeticijos. Laiko nedaug!
Gilai, jūs – ką tik po pirmojo susitikimo su šokėjais. Kokie įspūdžiai?
Labai geri! Mano asistentas Elonas Kaune jau keletą dienų, taigi šokėjai pradėjo dirbti su juo. Buvau maloniai nustebintas pažangos – ne tik judesių, bet ir atmosferos prasme. Nors susitikome tik šiandien, atrodė, kad jau esame pažįstami ir šnekame viena kalba.
Kaip užsimezgė jūsų ir šokio teatro „Aura“ pažintis?
Praėjusiais metais Birutė Letukaitė viešėjo tarptautinėje Jeruzalės šokio savaitėje (The Jerusalem International Dance Week), kurią organizuoja šokio teatras „Machol Shalem“. Per šį showcase tipo renginį Izraelio choreografai naujus savo kūrinius pristato iš viso pasaulio atvykusiems festivalių ir teatrų atstovams. Birutei patiko trumpas mano ir šokėjos Korinos Fraiman numeris. Pradėjome bendrauti, iš pradžių „Aura“ ketino mane kviesti rezidencijai Kaune, vėliau ėmėme kalbėti apie bendradarbiavimą kuriant spektaklį, ir štai aš čia, o premjera – jau po poros savaičių.
Ar „Žala“ – visiškai naujas jūsų kūrinys? Apie ką jis?
Kūrybinio proceso pradžia dažniausiai primena rūką, kuris sklaidosi gryninant idėjas, o tam reikia laiko. Paprastai spektakliui sukurti man prireikia 4 ar 5 mėnesių – žinoma, su šokėjais dirbame ne kasdien ir repeticijos ne tokios ilgos kaip čia, su „Aura“. Taigi „Žala“ – naujas spektaklis, bet jame naudoju ir keletą Izraelyje jau apmąstytų, ištyrinėtų, su tenykščiais šokėjais išbandytų idėjų. Aišku, nauja trupė – ir vėl viskas kitaip.
Pagrindinė spektaklio tema užkoduota jo pavadinime. Tai – spektaklis apie žalą, kurią darome sau kaip individams ir kaip visuomenei. Nebūtinai tikslingai, nebūtinai su pykčiu, dažnai to net nežinodami. Jei žaloju aplinką, kaip tai veikia mane? Jei žaloju save, kaip tai veikia kitus? Mąstau apie žalą kaip apie ciklą.
Kalbant apie „Aurą“ dažnai pabrėžiamas šokėjų techniškumas. Koks jūsų pirmasis įspūdis?
Žinoma, pastebėjau tai. Bet pats, net ir būdamas profesionalus šokėjas, ne visuomet remiuosi į techniką. Ir turiu pasakyti, kad „Auros“ šokėjai ne tik labai techniški profesionalai, bet ir labai atviri žmonės. Jie pasirengę priimti naują informaciją, šviežias idėjas. Tai nuostabu – spektaklio kūrimas tampa mokymosi procesu ir jiems, ir man. Ne visi šokėjai būna tokie – kitiems tiesiog patinka daryti tai, ką jie geriausiai išmano.
Teko skaityti, kad pats pradėjote nuo tautinių šokių. Kiek tuomet jums buvo metų?
Izraelis – imigrantų šalis, taigi mūsų tautiniai šokiai įkvėpti daugelio kitų šalių – Rytų ir Centrinės Europos tautų, Jemeno, Maroko – tradicijų. Tautiniai šokiai Izraelyje labai populiarūs, šoka ir visai maži vaikai, ir senjorai. Tautinių šokių esmė – ne forma ir technika, o išraiškos laisvė ir džiaugsmas, kuris profesionalaus šokio pasaulyje dažnai nustumiamas į antrą planą. Pats pradėjau 13-os ir manau, kad tai buvo vienintelis būdas tapti šokėju. Vėliau studijavau baletą, modernųjį šokį.
Ne kiekvienas šokėjas, net ir labai norėdamas, gali tapti choreografu. Koks buvo jūsų kelias?
Tapęs profesionaliu šokėju supratau, kad šiuolaikinis šokis – ne visai tai, ką įsivaizduoja paauglys, norėdamas tapti profesionaliu šokėju. Daug dalykų šiame pasaulyje mane erzino. Taigi nusprendžiau pabandyti kurti pats, išsiaiškinti, ar tai man reikšminga. Žinoma, pradžioje buvo labai baisu. Trejus metus ir šokau, ir dirbau choreografu – dabar jau po truputį „išiminėju“ save iš savo spektaklių. Choreografija užima vis daugiau laiko. Neturiu savo trupės, esu nepriklausomas kūrėjas, kaskart tenka nuomotis studiją. Izraelyje turime puikią choreografų asociaciją. Ji, įkurta prieš porą dešimtmečių, dabar vienija per 80 narių ir labai daug padeda, ypač administracijos ir biurokratijos prasme.
Smagu matyti tarp šokėjų šmirinėjantį jūsų sūnų. Ar jis jau bando šokti? Dažnai keliaujate su šeima?
Jam 2 metai ir 3 mėnesiai ir taip, šokti jam labai patinka. Ypač patinka būti studijoje, nors kartais ir trukdo šokėjams. Ar pats juo taps? Nežinau, jei tik norės, tikrai nedrausiu. Kartu keliaujame ne visada, bet dabar pasitaikė gera proga – Kaune praleisime kelias savaites, iš Izraelio čia netoli. Dažnos kelionės nuo šiuolaikinio šokio neatsiejamos, taigi, sukūrus šeimą, gyventi ir dirbti tampa šiek tiek sudėtingiau.
Ar bus progų „Žalą“ pamatyti tiems, kurie nedalyvaus festivalyje?
Taip, toks ir yra tikslas – kad spektaklis būtų rodomas Lietuvoje ir užsienyje. Tikiuosi, ir Izraelyje – jau kalbame apie tai.
Gunars Bakšejevs
Dainiaus Ščiukos nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. spalio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.