„Mano šeimoje beveik visi muzikantai, bet, pasirodo, šokio genai – stipresni“, – šypsosi už stalo, išnešto į kiemą, savo šeimą sodindama Areta Beinarytė-Nosovienė. Jos vyras Vladimiras, į Lietuvą atvykęs iš Voronežo miesto Rusijoje, iš pradžių šoko Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Vilniuje, vėliau persikraustė į Klaipėdą. Įsidarbinęs besikuriančiame Muzikiniame teatre susipažino su tuomet neseniai Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigusia pianiste Areta. Čia gimė Julijus ir Jokūbas, o tada, kai Kaune vienas liko Aretos tėvas, šeima persikėlė į Kauną, kur prie kompanijos netruko prisijungti jaunėlė Stefanija. Čia, Vilijampolėje, skambant muzikai – tai garsiai, tai tik galvose – kalbamės apie tai, kaip po vienu stogu telpa šitiek spalvų, garsų ir talentų.
Julijų, Jokūbą ir Stefaniją galbūt matėte televizijos ekrane, o gal Palangos ir Šventosios, Kauno, kitų Lietuvos miestų gatvėse. Kaip „In*Beat“ studijos veidus ar tiesiog labai aistringus džemintojus. Kurortuose prieš keletą metų šeimynos trio repetavo savo programą, kurią vėliau pristatė laidoje „Lietuvos talentai“. „Norėjome, kad žmonės ekrane mus atpažintų, už mus balsuotų, bet balsų nebuvo per daug“, – dabar jau kvatoja, prisiminęs televizinius vojažus, Julijus.
Šokis „Happy“, rodytas ir Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, ir giminių vestuvėse bei jubiliejuose, – turbūt geriausiai žinomas „In*Beat“ familijos kūrinys. „Įsikvėpėme pamatę C2C klipą „Happy“, bet tai juk nieko blogo“, – sako Jokūbas. Stefanija priduria, kad šis projektas buvo malonus tuo, kad buvo galima šeimai būti drauge ir dar dirbti: „Daug kalbam apie tai, kad reikia šokti kartu, bet ne visada ką nors padarom.“
Pirmasis iš trijų vaikų šokti pradėjo Julijus, vėliau tapęs ir Lietuvos hiphopo čempionu. Viskas dėl to, kad mama judriam paaugliui neleido lankyti karatė, tad dvylikametis, gatvėje pamatęs breiko šokėją, įkalbėjo jį išleisti į Kauno vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmus – tuos ant Parodos kalno, projektuotus Edmundo Alfonso Fryko. Prie Julijaus netruko prisijungti ir vos metais ir trimis mėnesiais jaunesnis Jokūbas: „Nelabai turėjau ką veikti ir nors sakiau, kad nedarysiu nieko, ką daro brolis, nusekiau iš paskos.“ Broliai su šypsenomis mini pirmąjį savo trenerį Vladislovą Bogomolovą, kuris paaugliams suteikdavo daug laisvės: „Atrakindavo duris, paleisdavo muziką ir leisdavo bendrauti.“
„O aš labai norėjau įrodyti broliams, kad galiu būti tokia pati kaip jie“, – į pokalbį įsijungia Stefanija, nuo šešerių J. Naujalio muzikos mokykloje skambinusi fortepijonu ir vieną dieną pareiškusi, kad to daryti nebenori – nori šokti gatvėje! Tiesa, ji mokėsi ir Irenos Ribačiauskaitės baleto studijoje, ir būdama dar visai vaikas jau dirbo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Kartu su tėčiu – abu netgi vaidino viename spektaklyje. Stefanija „Spragtuke“ vaidino mažąją Mariją, o Vladimiras – jos krikštatėvį Droselmajerį. Anot Aretos, šis vaidmuo jos vyrui tiko bene labiausiai. O Stefanija dėl užverto fortepijono dangčio visai nesigaili. Gatvės šokių etapą ji pradėjo nuo electric boogie. Žinoma, baleto pamokos nepasimiršo.
Dainiaus Ščiukos nuotr.
Besišnekučiuojant Julijus išsiduoda, kad nuo 2007 m. gyvavusios, studija virtusios gatvės šokėjų komandos „In*Beat“, išauginusios ne vieną talentų kartą ir po savo stogu priglaudusios pačių įvairiausių stilių – nuo hiphopo iki bačiatos ar lindihopo atstovų, šiuo metu nėra: „Visi išsibarstėme, kas Maltoje, kas Nyderlanduose, kas ne šoka, o video montuoja – čia aš apie save.“ Mama čia sūnui pritaria, kad iš šokėjo profesijos daug pinigų neuždirbsi, o sukūrus šeimą finansai tampa labai svarbu. Julijaus dukra, šešiametė, beje, jau šoka. Ir net yra nominuota už geriausią improvizaciją. O jaunas tėtis dar žada pasirodyti aikštelėje: „Noriu grįžti į popingo sceną, bet tiesiog kaip šokėjas, ne mokytojas.“ Ir liepia būtinai pasižiūrėti dokumentinį filmą apie gatvės šokius Lietuvoje „The Circle“, kurį „In*Beat“ sukūrė 2012 m.
Stefanija vaikus moko, bet aiškina, kad jai priimtinesnis „metodas žodžiu“. Tai yra su mokiniais ir kitais šokėjais jai smagiau bendrauti, nei juos mokyti: „Malonu ateiti prie šokėjo ir pagirti jį, pasakyti, ką daro gerai, paskatinti – žodžio galia didelė.“ Bet jei norite judėti taip laisvai kaip Stefanija, susiraskite feisbuke šokio trupę „Faceless Artist“. Pirmadieniais ir trečiadieniais moterų šokėjų mafija renkasi A. Puškino gimnazijoje.
O Jokūbas samprotauja, kad grįžti prie darbo su vaikais būtų pats laikas: „Šiemet dar dalyvausiu konkursuose, bet daugiau nebebandysiu – apskritai dabar tiek daug visko veikiu, kad planuoju ko nors atsisakyti ir pradėti mokyti kitus.“ Jam atrodo, kad „In*Beat“ vardas jaunajai kartai skamba svariai, tad būtų neprotinga jo neišnaudoti edukacijai. Dabar ir pats daug mokosi iš tėčio, su kuriuo anksčiau bendraudavo daug mažiau: „Tėtis man sako, kad yra kaip knyga, kurios jokioje bibliotekoje nerasčiau.“
Vladimiras mums pasakoja, kad, jo įsitikinimu, muzika yra kūno vergė, o kai kūnas ją glosto, gimsta šokis. 50-ies, kaip ir daugelis šokėjų, baigęs karjerą teatre, vyras jau 18 metų yra pensininkas. Dabar jis rašo eilėraščius, tai – „kitoks šokis“. Ir tiki, kad kiekvieną rytą žmogus yra jaunas, o vakare, išmokęs ką nors nauja, tampa protingu. Jokūbas tėčio eilėraščius mokosi mintinai.
Dainiaus Ščiukos nuotr.
„Aš manau, kad mūsų šeima vieną dieną subręs bendram projektui, ir net įsivaizduoju: salė, ant sienų pakabinti tėčio eilėraščiai, mama skambina pianinu, mes su Jokūbu šokam, Julijus filmuoja…“, – visiems netikėtai prabyla Stefanija. „Režisuok, skamba gerai“, – kiek nustebę jai atsako broliai. O tada mes išjungiam diktofoną, pagarsinam muziką, ir Nosovai eina šokti.
Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. spalio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.