Jau penktadienį, birželio 28 d. Kauno menininkų namuose prasideda drauge su festivaliu „Poetinis Druskininkų ruduo“ organizuojamos „Poezijos dienos 2019“ – savaitgalis, dedikuotas poezijai ir pokalbiams apie ją. Šalia diskusijų, skaitymų ir filmų peržiūrų, šeštadienį 19 val. į sceną kils projektas „Dragons/Doyle“, eksperimentuojantis su garsu ir poezija.
„Dragons/Doyle“ (DE/NL) – duetas, tyrinėjantis meditatyvius garso efektus kartu su abstrakčia performatyvia poezija. Daugiakalbės istorijos atsiranda ir pranyksta, žodžiams išnyrant ir paskęstant garso bangose, virpėjime. Duetas kviečia atsipalaiduoti ir pasiduoti garsinei kelionei, ir pajusti kaip tarsi didysis banginis vandenynai pradeda judėti aplink. Duetą sudaro Stephen Doyle, muzikantas-perkusininkas, gyvenantis ir dirbantis Amsterdame (NL), ir Kaune gimusi bei augusi tarpdisciplininė menininkė, atlikėja, šokėja Agnė Auželytė.
Paulinos Drėgvaitės ir Edvino Grin pokalbis su Agne Auželyte prieš šeštadienio pasirodymą KMN– apie kūrybines praktikas, aktyvizmą ir poezijos bei muzikos santykį.
Agnė Auželytė. Asmeninio archyvo nuotr.
Kūrybinį kelią pradėjai nuo šiuolaikinio šokio ir performanso meno, tiesa? Papasakok plačiau, kodėl būtent šios meno kryptys patraukė tavo dėmesį pirmiausiai ir kokie etapai lydėjo iki taško, kuriame atsidūrei dabar.
Teatras ar apskritai scenos menai nuo vaikystės traukė, pirmus šiuolaikinio šokio spektaklius gyvai pamačiau čia, Kaune, tarptautiniame „Auros“ šokio festivalyje, ir nusekiau paskui į „Auros“ studiją, kur daugelis lietuvių šokėjų yra pradėję savo kelią. Vėliau viskas sniego gniūžtės efektu nusirito.
Šiuolaikinį šokį studijavai Škotijoje, vėliau persikėlei gyventi į Berlyną. Koks tau pasirodė kultūrinis klimatas Škotijoje? Ir ar Berlyne jautiesi radusi „namus“?
Škotijoje buvau studentė, tai buvo visai kitas santykis su tuo kultūriniu klimatu. Ką tik baigus mokyklą, išvykus gyventi kitur tik griebi viską, ką gali, kol susigaudai, kas ir kaip. Bet kas liečia šokį, apskritai Didžioji Britanija gan konservatyvi, ir tas jautėsi ir studijų metais. Turbūt į Berlyną ir nunešė noras ieškot labiau tarpdisciplininių, eksperimentinių formų, laisvės, kiek kitokio, nors ir daug labiau komplikuoto konteksto. O namai, manau, daugeliui daug keliaujančių ir tarptautiniam kontekste dirbančių žmonių yra gal kiek abstrakti sąvoka. „Mano kūnas – mano namai“, sakydavo viena mano mokytoja. Tikiuosi rasti ramybę su tokia idėja, bet kol kas, žinoma, tiek kūrybiškai tiek buitiškai Berlynas – namai.
Ar stebi Lietuvos kultūrinį lauką? Ko čia pasigendi ir kokius ryškiausius pokyčius pastebi?
Visuomet stengiuosi sekti kas vyksta Lietuvoje, tiek mene, tiek politikoj, apskritai. Kartais, žinoma, man atrodo, kad ką matau iš šono, iš toliau, gal neatitinka realybės, bet visada juk kiekvienas žiūrim iš savo varpinės. Pokyčiai didžiuliai, ypač pastaruosius penkerius metus. Puiku matyti nepriklausomus kūrėjus, ne vien didžiuosius teatrus, didesnę įvairovę, smagu, kad vyksta menų rezidencijos, laboratorijos. Užsienyje dirbantys grįžta, Lietuvoj dirbantys išvažiuoja, vyksta keitimasis idėjom. Dažnai Berlyne ar kur kitur sutinku žmones iš Lietuvos, ar dirbusius ten, ar turinčius kažkokį ryšį su Lietuva, tuose pačiuose projektuose ar seminaruose, pasidalinam idėjomis, stiprėja tas jausmas, kad visi esam labiau tarptautinėje bendruomenėje, nebe čia ir ten.
Į muzikinius projektus įsitraukei palyginus neseniai, prieš kelis metus. Su menininke Shelley Etkin subūrei feministinę grupę „Vagittarius Rising“ – ar tai buvo tavo pirmasis susidūrimas su muzikinėmis praktikomis? Papasakok daugiau apie šį projektą. Ar vis dar kuriate kartu?
Pavienių susidūrimų su garsais buvo ir prieš tai, bet daugiau kolaboruojant su garso menininkais tarpdiscipliniuose projektuose. „Vagittarius Rising“ buvo labiau performansas ar tam tikra akcija nei muzikinė grupė. Nors pirmais metais daug naudojom muzikinės grupės įvaizdį, kaip idėją. Vienas mūsų socialinių eksperimentų buvo sukurti tam tikrą internetinę legendą. Paskutinis pasirodymas įvyko Berlyne, „ngbk“ galerijoj per „Coven“ kolektyvo organizuoto festivalio „LUCKY“ uždarymą ir tapo tarsi laidotuvėmis mūsų „grupei“ – sąmoningai norėjom užbaigti. Per tris metus šiame projekte daug buvo visko išgyventa ir pasakyta, bet pajautėme, kad forma, kurioje „Vagittarius Rising“ egzistavo mums nustojo tarnauti kūrybiškai, išaugome, atėjo laikas paleisti, transformuoti tas pačias idėjas ar problemas į kitas formas. Dabar kuriame filmą apie „Vagittarius Rising“ kaip praktiką, idėją. Man visada buvo labai svarbu nebijoti užbaigti kažką, kai tai išsisemia, „nestumti“ „per jėgą“. Bet tuo pačiu rasti gerą vietą archyve, tinkamą dokumentacijos formą. Kartais atrodo, kad daugelis mano projektų labai skirtingi, taigi laikui bėgant svarbu surasti tęstinumą.
Savo meninėse praktikose nevengi politinių temų, įtrauki feminizmo idėjas. Ar tau svarbu kurti politišką meną? Koks meno ir aktyvizmo santykis? Ar, manai, kad menas gali būti laikomas aktyvizmo forma?
Man sunku įsivaizduoti, kaip menas gali nebūti politiškas. Man atrodo, visas menas yra politiškas, tik gal vieni kūrėjai sąmoningai tai supranta, ar pristato savo idėjas taip, o kiti ne. Bet viskas, ką mes nusprendžiame sukonstruoti ir padėti į viešą erdvę, turi efektą tiems, kurie su tuo susiduria, kultūra formuoja visuomenę, menas šioje plotmėje turi labai daug galios, tai – labai politinis santykis. Dėl aktyvizmo – tai labai sunkus klausimas, su kuriuo dažnai susiduriu. Nenoriu prisiimti darbų, kurių nedarau, o aktyvizmo srity yra daug ką nuveikti ir yra daugybė žmonių, kurie daro tuos darbus. Tačiau, žinoma, tam tikra prasme, tai, kaip aš pasirinkau gyventi irgi man yra aktyvizmo forma, ir menas irgi gali būti ir, dažnų kūrėjų atveju, yra aktyvizmo forma.
„Dragons/Doyle“. Tom O Doherty nuotr.
Kaip ir kada susikūrė „Dragons/Doyle“?
Aš ir Stephen Doyle kartu buvom ture pernai rudenį su dar keletu bendrų draugų iš Berlyno, su keliais skirtingais eksperimentinės muzikos projektais: „Otolitos“, „Kvt“, „Agente Costura“. Abu tuo metu keliavom su soliniais pasirodymais, bet pastebėjom, kad mūsų kuriami garsai papildo vienas kitą, tai gana natūraliai taip susiklostė, kad pradėjom groti kartu. Grįžę į Berlyną po turo praleidome gal dieną įrašinėdami ir taip gimė „Dragons/Doyle“.
„Dragons/Doyle“ kūryboje muzika susitinka su poezija – ar abu šie poliai jums vienodai svarbūs? Kas įkvepia tekstus jūsų dueto kūrybai?
Mes labiau matom savo kūrybą kaip muziką nei poeziją. Žodžiai, tekstai atsiranda, bet dažnai yra iškarto dekonstruojami, susilieja su į bendrą garso bangą. Mes ieškome įdomaus skambesio, kaip žodžiai gali sukurti patirtį klausytojui labiau per savo vibraciją nei prasmę. Aš rašau tekstus, tačiau pasirodymo metu viskas – improvizacija, laisvas minčių srautas. Kaip jau sakiau, nenorime teikti per daug reikšmės turiniui, labiau patyrimui, garsiniam išgyvenimui.
„Dragons/Doyle“ kūrybą pristatote įvairiausiuose kontekstuose. Kokiose netikėčiausiose ar įdomiausiose vietose yra tekę groti?
Turo metu Serbijoje teko groti sudegusioje jachtoje, kuri Jugoslavijos respublikos laikais priklausė diktatoriui Tito. Šiuo metu laive gyvena žmonių kolektyvas, kuris rengia skaitymus, diskusijas, koncertus, tai egzistuoja kaip viena iš alternatyvių erdvių, platforma renginiams, kuriems kitu atveju gal kol kas nėra vietos Belgrade, kur vis dar jaučiasi visai neseniai vykusio karo pasekmės.
Šiuo metu keliaujate, esate muzikiniame ture. Gal jau spėjote patirti nuotykių?
Kasdien kelyje visada netrūksta nuotykių – kam yra tekę būti bet kokiose gastrolėse, žino. Bet viską pažadame su nuotraukom ir video įrodymais po turo.
Daugiau apie „Poezijos dienas 2019“
KMN inf.