Būna poetai, būna poezijos mėgėjai ir būna poetautojai. Šį lyg ir klubą, o gal srovę, prieš penkerius ar šešerius metus pradėjo Rūta Vyžintaitė. Prieš trejus prisijungė Tadas Greičiūnas, kurį artimieji vadina Tačkiu. Su juo ir prisėdau patyrinėti, kaip veikia poetautojai ir kaip poezija veikia juos.
Jau po mūsų susitikimo, prieš pat Velykas, prie ant plauko pakibusios „Orbitos“ Vytauto parke poetautojai pristatė naujausią, jau ketvirtą, poezijos zino „Dešra ant žaizdos“ numerį. Jį raskite mieste ir drąsiai vartokite. Leidėjai ziną vadina gatvės žurnalu, jis laisvesnis nei kiti poeziją Lietuvoje spausdinantys, tiesa, atranka egzistuoja. Taigi pirmiausia Tado klausiu, kaip atrasti gerą eilėraštį. „Man svarbiausia ir įdomiausia yra jausmas – ne jausmai, o gebėjimas pajausti aplinką, vidų, būsenas. Dar įdomu per eilėraštį įlįsti į kito kailį. Kitiems svarbi technika, kaip susižaidžia žodžiai, temos. Dar yra žiūrinčių, kas galų gale pasakyta – ar tai įdomu, protinga, revoliucinga?“
Nenorėčiau, kad būtų tik taip, bet tiesa, rašymas mane nuramina – po kurio laiko įdomu patyrinėti savo sąmonės srauto išeigą ir suvokti, kas ir kaip buvo, taigi tai ir terapija, ir dienoraštis, ir nuotraukos.
Aptarėme ir tendencijas, tai yra instagraminę poeziją, pasaulyje šturmuojančią tikrų knygų topus. Yra juk ir Kaune sėkmingų pavyzdžių, tik gal feisbuke. Tadas, nors pats sekamų autorių neturi, mano, kad žmonės turi teisę to nelaikyti poezija. Pastebiu, kad gal žodžių junginys, kuris ką nors kam nors paliečia, kartais yra prasmingesnis interneto srauto panaudojimas nei dar vienas selfis. Bet tada pašnekovas man primena, kad, pavyzdžiui, japoniškieji haiku juk irgi yra selfiai. „Juk haiku esmė kadaise buvo greitai nusakyti rašančiojo jauseną – gauni laišką, o jo pradžioje trys eilutės apie siuntėjo vidinę būseną, aplinką, tos dienos orą. Ko gi ne selfis?“
Nenoriu skrolinti, tad kamantinėju Tadą apie poetautojams palankiausias Kauno vietas. Apie Vytauto parką jau sakėm, poetautojai taip pat yra būrę žmones aplink neįžengiamą Jurgio Mačiūno skverą (čia su Tadu sutariame, kad jau pats jo egzistavimas yra poezija), kuriame savo eilės skaitė poetai, ir kvietę į „Mažąjį Paryžių“, vieną seniausių Kauno kavinių.
„Paryžius“ yra legenda, jis visiems patinka – tai Rūta savininko paklausė, ar galima, ir buvo galima. Ten nieko nereikia – įkrenti į sustingusį laiką. Žavinga.“ Apskritai, sako Tadas, įdomu atlikti veiksmą ten, kur dar niekas to nedarė, bet kai tokių netipiškų pasirinkimų daugėja, ima ir kyla noras surengti ką nors tipiškesnio: „Užknisa bumai ir mados – darykim antibumą.“ Keistos kavinaitės, pamirštos maitinimo įstaigos – tipiška ar ne? Rekomenduoju – birželio 29 d. vyks mėgstamiausio eilėraščio skaitymai „Godo“, įvairiai kultūrai, tiek didžėjų, tiek kino, tiek poezijos ar aktų, svetingame Laisvės alėjos bare.
Tadas skaito mėgstamą. Aistės Pilkauskaitės nuotr. Daugiau akimirkų iš praėjusio vyksmo „Godo“ rasite čia.
Beje, apie aktus. Poetautojai prieš keletą metų vykdė ciklą „Papozuok poezijai“. Buvo net Jonavoje, dalyvavo ir Gintaras Patackas: „Ateina žmonės, pasiklauso poeto eilių, poetas išsirenka žmogų, kuriam tuo metu parašys eilėraštį, ir rašo.“
„POzuok POezijai“ Kauno fotografijos galerijoje. Martos Stankevičiūtės nuotr. Daugiau jų rasite čia.
Kalbantis apie kavines ir ne, dar įsiterpiu, kad visai neseniai juk „Kaunas 2022“ programos „Kauno iššūkis“ idėjų miestui konkursą laimėjo „Puota“ – iniciatyva skaityti poeziją troleibusuose. „Manau, tai yra puiku, – sako Tačkis. – Žaviuosi ir gatvės muzika, ir kitomis meno viešose erdvėse formomis, kurių Lietuvoje gal dar mažoka, bet pakeliavus po Europą galima rasti gerų pavyzdžių, kad ir Prancūzijoje, tramvajuose, vyksta net mini teatro spektakliai.“ Įdomu, ar šiuolaikinis žmogus tokių įvykių viešajame transporte netraktuoja kaip kišimosi į asmeninę erdvę? Juk taip patogu troleibuse žiūrėti serialą ar dėliotis darbus. „Reikia tai daryti. Reikia tirpdyti mūsų, šiauriečių, ledus.“
Ir tada Tadas man prisipažįsta, kad iš esmės kiekvienas žmogus yra poetas. „Mūsų galvose ir jausmuose verda ištisinė poezija, tik ne kiekvienas ryžtasi tai užfiksuoti, o ir ištransliuoti.“ Čia išsikalbame, kad juk rašymas dažnai pasirenkamas kaip būdas pasveikti: „Pažįstu nemažai žmonių, kurie rašė ir nustojo, sako, kad tai jiems tebuvo terapinis periodas – apmaudu, nes jie gerai rašė, galėjo toliau varyti, bet va.“ O ar Tadui, kuris, jei dar neminėjau, irgi poetas, rašymas yra terapija?
„Nenorėčiau, kad būtų tik taip, bet tiesa, rašymas mane nuramina – po kurio laiko įdomu patyrinėti savo sąmonės srauto išeigą ir suvokti, kas ir kaip buvo, taigi tai ir terapija, ir dienoraštis, ir nuotraukos.“
Ir galingas. „Eilėraštis gali sukelti ir karą, ir revoliuciją, nes sugeba į žmogų patekti pro užrakintas duris. O jei jau patenka į vidinius namus, tai įveda juose savo tvarką.“ Ieškantiems masinio naikinimo, o gal kūrimo, ginklų, turėtų patikti. Bet ar galima išmokti būti poetu? Apskritai juo tapti? Argi poetais negimstama?
Tačkis. Luko Mykolaičio nuotr.
„Pirmiausia reikia išmokti nemeluoti sau. Rašymo technikos pramokti nėra sudėtinga, bet išmokti įvaldyti protą, jį paleisti ir pagauti, sustabdyti ar užkurti vidinį ginčą jau sunkiau. Poezija yra daug darbo su savimi“, – sako Tadas. Jam atrodo, kad geras poetas nebūtinai net skaito poeziją. Geras poetas nebijo nusirengti.
Tokių Tadas ir jo poetautojai draugai ir ieško. Gatvėje, žinoma. Dar neprasikalusių, dar nedrįstančių ir bijančių. Tokių labai daug. Jei ką, Tadas bando surasti ir suskaičiuoti visus Kauno poetus. Nes, įsivaizduojat, nėra tokio sąrašo.
Kotryna Lingienė
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. gegužės numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.