Įžengus pro vienintelės tokios Kaune, išskirtinai katinams skirtos, prieglaudos duris, pasitinka kelios dešimtys viltingų akių porų. Didžioji dalis šių akių priklauso „Katino svajonės“ globojamiems keturkojams, tačiau šiltai kiekvieną gyvūnų mylėtoją priima ir organizacijos savanoriai. Tai žmonės, kurie savo asmeninį laiką ir energiją skiria katinėlių gelbėjimui bei priežiūrai. Su prieglaudos įkūrėjomis Laima Buragiene ir Daiva Žiurinskiene kalbėjomės apie priežastis, paskatinusias atidaryti „Katino svajonę“, įvairias pagalbos gyvūnams formas ir namų ieškančių katinėlių kasdienybę.
Prieglaudai „Katino svajonė“ paaukoti ir prisidėti prie naujų namų katinėliams galite čia arba čia.
Kaip kilo idėja įkurti išskirtinai katinams skirtą prieglaudą?
Daiva: Taikos prospekte tuomet buvo didžiulė laukinių kačių populiacija – ją pamačiusi supratau, kad reikia kažką daryti. Tada mes su Laimute, kuri irgi įžvelgė ir norėjo spręsti šią problemą, susipažinome gyvūnų globos puslapyje.
Laima: Tarp šių beglobių katinėlių atsirado sergančių ir jauniklių, kuriems priežiūra ir gydymas buvo būtini. Ši mudviejų pastebėta problema paskatino pradėti veiklą. Prisijungus dar vienai iš prieglaudos įkūrėjų – Ilonai, viskas išsirutuliojo į katinukų gelbėjimui, globai ir priežiūrai skirtą iniciatyvą. Pradžia buvo išties sunki, viską darėme iš savo asmeninių lėšų: mokėjome už katinų gydymą, sterilizaciją, maistą, kiek vėliau, pastebėję mūsų veiklą, gyvūnų mylėtojai pradėjo aukoti pinigus. Kai prieglaudos savanorių gretos pasipildė dar keliais žmonėmis, nusprendėme kurti organizaciją, kad veikla vyktų sklandžiau ir efektyviau. Taip atsirado „Katino svajonė“, neseniai atšventusi jau septintąjį gimtadienį.
Kaip per septynerius veiklos metus pasikeitė prieglauda?
Laima: Viskas keitėsi labai iš lėto – po truputį didėjo veiklos apimtys. Šiandien galime priimti daug daugiau katinukų nei veiklos pradžioje. Taip pat anksčiau globotiniai atkeliaudavo iš artimos, mums pažįstamos aplinkos, esančios šalia mūsų darboviečių ar gyvenamųjų vietų. Po truputį tinklas išsiplėtė visame Kaune, o šiandien į mus pagalbos kreipiasi ir žmonės iš Kauno rajonų ar net tolimesnių gyvenviečių. Nuo prieglaudos įkūrimo iki dabar jau esame suradę namus daugiau nei 1500 katinėlių.
Kiek žmonių dabar aktyviai savanoriauja prieglaudoje?
Laima: Aktyviai savanoriaujančių dabar yra penkiolika, bet dar tiek pat prieglaudoje apsilanko retkarčiais, pagal savo galimybes. Žmonės randa skirtingų būdų prisidėti prie mūsų veiklos: kas gamina guoliukus, kas taiso draskykles, kas atneša laikraščių, kas fotografuoja ir rūpinasi informacijos sklaida, rašo straipsnius ar platina skelbimus. Priimame visas savanoriavimo formas.
Kaip savanoriai suranda jus, o jūs – juos? Kas žmones paskatina skirti asmeninį laiką prieglaudos priežiūrai?
Daiva: Dažniausiai savanoriai mus suranda internete. Kartais žmogus tiesiogiai susiduria su problema ir ją spręsdamas įsijungia į mūsų veiklą. Taip pat būna, kai iš šios prieglaudos gyvūnų mylėtojas pasiima katinuką ir vėliau grįžta čia savanoriauti.
Laima: Skirti savo laiką ir energiją šiai veiklai paskatina paprasčiausias žmogiškumas. Tiesiog, kai eidamas gatve pamatai sergantį, sužeistą gyvūną, negali ramiai praeiti, ignoruodamas problemą. Tikiu, kad žmonės iš esmės visada nori padaryti ką nors gero ir nesavanaudiško, o darbas prieglaudoje yra būtent toks. Manau, pasirūpinti bejėgiu gyvūnu yra kiekvieno pareiga.
Kokios žmogaus savybės labiausiai padeda norint dirbti su gyvūnais, jiems padėti?
Daiva: Ypač naudingas išsilavinimas medicinos srityje, nes dažnai katinams reikalingas gydymas: mes leidžiame jiems vaistus, plauname žaizdas, į akis lašiname lašus.
Laima: Žinoma, ypač svarbu mylėti gyvūnus, tačiau ta meilė turi būti protinga ir atsakinga. Kai gyvūnui visiškai nebeįmanoma padėti, reikia vadovautis protu, o ne emocijomis. Kai gyvūnas kankinasi, kartais vienintelis humaniškas žingsnis yra padėti jam neskausmingai, oriai išeiti.
Daiva: Turime taisyklę – negalima kankinti gyvūno. Gyvūnų globėjai ir prieglaudos savanoriai turi suprasti ir gebėti priimti šį sprendimą. Iš esmės pasisakome už kokybišką gyvūnų priežiūrą, kad gelbėjimas nevyktų vien dėl gelbėjimo, o išties būtų naudingas.
Prieglaudoje šiuo metu yra šešiasdešimt katinų, o dar kelios dešimtys glaudžiasi savanorių namuose bei veterinarijos klinikose. Kaip keturkojams sekasi sugyventi tarpusavyje? Ar pasitaiko linksmų kuriozų?
Laima: Prieglaudoje katinai erdvę dalinasi draugiškai, tačiau, žinoma, visko pasitaiko. Pagal savo charakterį, amžių ir sveikatos būklę katinėliai yra suskirstyti į kelis kambarius. O krėsti išdaigas mėgsta visi. Man atmintyje labiausiai įsirėžė, kai viena katytė pradraskė ant lango pritvirtintą tinklelį ir jau kitą dieną išvažiavo į namus – turbūt labai skubėjo pas naujuosius šeimininkus.
Prie prieglaudos gyvena maždaug penkiolikos metų katė vardu Limarija. Ji buvo viena pirmųjų „Katino svajonės“ gyventojų. Vis dėlto gyventi viduje jai nepatiko, todėl greitai rado būdų pabėgti į lauką. Tačiau toli niekada nesitraukia, tebėra prieglaudos dalimi, tik gyvena po atviru dangumi. Žmonės visada tikisi, kad jaunus kačiukus pavyks išsiauklėti, tačiau yra tokių kačių, kurios pačios nusprendžia, kaip elgtis ir gyventi joms geriau, – tokia ir mūsų Limarija.
Kaip atrodo katino kasdienybė prieglaudoje?
Laima: Naktį katinai miega, o ryte į prieglaudą ateina merginos, kurios gyvūnus pamaitina, pakeičia vandenį, išvalo kraiką, guoliukus. Ryte katinėlius lanko tie savanoriai, kurie dirba vakarinėse pamainose, slenkančiu grafiku, studentai arba pensininkai. Dieną katinėliai vėl gyvena savarankiškai, o vakare ateina kiti savanoriai po savo dienos darbų.
Kokiais dar būdais padedate beglobiams katinėliams?
Daiva: Sterilizuojame daug benamių kačių. Į mus dėl to kreipiasi mažesni miesteliai ir įmonės – paskutinė tokia buvo „Nemunas“, kurios teritorijoje buvo septyniolika kačių.
Laima: Sterilizacija yra investicija į ateitį, nes, jei šiandien nesterilizuosime benamių gyvūnų ir kiekviena katė atsives po maždaug keturis kačiukus, bus be galo sunku juos visus išgelbėti. Reikia suprasti, kad visos laukinės katės neatras namų, o kai kurios iš jų yra pratusios ir moka išgyventi lauke, žmonės jas pašeria, rūpinasi. Šios katės nenorėtų atsidurti tarp keturių sienų, tačiau mažyliai lauke išgyventi nesugeba. Todėl sterilizacija yra būtina, o jos metu katės gauna ir kitokią privalomą veterinarinę pagalbą.
Daiva: Dar mes dalinamės informacija apie dingusius katinėlius, bandome padėti keturkojams atrasti savo šeimininkus, o šeimininkams – keturkojus.
Su kokiais didžiausiais sunkumais šiandien susiduria prieglauda?
Laima: Didžiausia problema šiandien yra patalpos, o tiksliau tai, kad kitą vasarą jų tikriausiai nebeliks. Mes glaudžiamės garažų rajone, kurį planuojama griauti. Nuomojamas namelis, kuriame įsikūrėme, nėra tobulas: jame šildytis tenka elektra, o tai brangu, vandenį atsinešame iš šalia esančių garažų, nes savo neturime, o stoge atsivėrė skylės. Vis dėlto šiose patalpose galime priglausti kelias dešimtis katinėlių ir tai mums svarbiausia. Bet dėl suplanuoto pastato griovimo šiandien turime ieškotis naujų namų.
Taip pat labai norėtume, kad į mūsų veiklą įsijungtų daugiau jaunų žmonių. Norisi užsiauginti atsakingą, patikimą jaunąją kartą, kuri ateityje galėtų iš mūsų perimti visą prieglaudos valdymą. Be to, prieglaudoje labai trūksta stiprių rankų, todėl ypač laukiame vyrų savanorių.
Ką dar reikėtų žinoti apie „Katino svajonę“?
Daiva: Manau, kad kiekvienas žmogus turėtų įsivaizduoti, kas yra prieglauda, kaip ji atrodo, koks čia vyksta gydymas, kaip gyvena gyvūnai. Didžioji dalis žmonių turi susidarę klaidingą įspūdį apie gyvūnų prieglaudas, galvoja, kad katinus, kurie per tam tikrą laiką nesuranda namų, mes užmigdome. To niekada nedarome! Katinėliai gyvena čia, kol randa tikruosius namus. Taip pat kartais žmonės sako, jog yra per jautrūs apsilankymui prieglaudoje, nes jiems bus labai gaila gyvūnų. Norime padrąsinti užsukti visus abejojančius, nes čia katinai gyvena prižiūrimi, pavalgę, turi savo loveles ir žaislus, o lankytojai gali praskaidrinti globotinių rutiną.
Svarbiausia prieglaudos misija – surasti katinams mylinčius namus. Vis dėlto augintinio įsigijimas turėtų būti apsvarstytas ir atsakingas žingsnis. Ką reikia žinoti prieš priglaudžiant katiną?
Daiva: Pirmiausia žmogus turėtų apsvarstyti, ar tikrai gali namuose laikyti katiną: ar nėra jam alergiškas, ar neturi mažų vaikų, kurie gali skriausti gyvūną, ar turi tam lėšų. Jeigu katiną priglausti nori senas žmogus, prašome, kad imtų vyresnį gyvūną, nes būna tokių atvejų, kai katinai pergyvena savo šeimininkus ir grįžta į prieglaudą. Taip pat prieš parsigabenant gyvūną į namus reikia iš anksto paruošti svarbiausius reikmenis – katinas turėtų rasti maisto ir kraiką.
Laima: Žmonėms, norintiems pasiimti katiną, labai rekomenduojame pirmiausia kelis kartus ateiti į prieglaudą, čia praleisti šiek tiek laiko, įsitikinti, ar katinas tikrai yra jiems tinkamas gyvūnas, ir atrasti tą katinėlį, su kuriuo užsimezga ryšys. Žmonės, kurie į gyvūno įsigijimą žiūri tikrai atsakingai, prieglaudoje apsilanko ir du, ir tris, ir keturis kartus.
Daiva: Toks pasiruošimas leidžia išvengti gyvūnų sugrįžimo atgal į prieglaudą. Vienas iš mūsų katinų namus surado tik iš trečio karto. Pirmieji šeimininkai katiną grąžino, nes nepavyko su juo draugiškai sugyventi – katinas namie buvo šeimininkas. Antrieji gyvūną išsivežė į Fredą ir jau kitą rytą sulaukėme prašymo katiną pasiimti atgal, nes jis sėdėjo ant durų viršaus ir vaikai bijojo praeiti. Galiausiai prieglaudoje apsilankė šeima iš Marijampolės, o išdykęs katinas prie šio vyro elgėsi taip, tarsi su juo būtų praleidęs visą gyvenimą. Iš šio pavyzdžio galima pastebėti, kaip svarbu, kad sutaptų katino ir šeimininko asmenybės.
Kiek katinų glaudžiasi jūsų pačių namuose?
Daiva: Aš turiu penkis katinėlius. Mūsų – savanorių – namuose prieglobstį atranda tie katinai, kurie dažnam prieglaudos lankytojui atrodo nepatrauklūs arba bailūs. Viena mano katytė yra žvaira, turi šešis pirštus ir neturi uodegos. Jos niekas nenorėjo, tačiau man ji tokia pat miela kaip ir kiti katinai.
Laima: Mano namuose gyvena šeši katinai. Jie pas mane taip pat atsidūrė dėl įvairių sveikatos problemų – vis dėlto namuose ligotus katinus daug lengviau prižiūrėti. Kartais taip atsitinka, kad priglaudi katiną pas save laikinai, tačiau jis ten praleidžia pusę metų, tą erdvę jau laiko savo tikraisiais namais ir nesinori to iš jo atimti.
Kokiais būdais kiekvienas žmogus galėtų prisidėti prie beglobių gyvūnų gerovės ir padėti prieglaudai?
Laima: Galima savarankiškai nuvežti beglobius katinus sterilizacijai į veterinarijos kliniką. Žinoma, tuomet teks sumokėti kažkiek pinigų, bet tai investicija į benamių kačių populiacijos kontrolę ir gerovę. Žiemą nepamaišys ir laukinių katinėlių pamaitinimas, nes šiuo metų laiku jie maisto susimedžioti nelabai gali.
Mums ypač reikalingi žmonės, kurie galėtų katinukus priglausti savo namuose laikinai. Mažus katinėlius reikia du kartus nukirminti, tada skiepyti ir tik po skiepų karantino praėjus trims savaitėms jie gali apsigyventi prieglaudoje kartu su visomis kitomis katėmis. Tuo rūpinasi tiek mūsų savanoriai, tiek žmonės atradę „Katino svajonę“ atsitiktinai ir pasisiūlę padėti. Vis dėlto tokių laikinos prieglaudos taškų reikėtų daugiau. Taip pat prieglaudą galima paremti finansiškai arba tapti jos savanoriu.
Justė Vyšniauskaitė
Arvydo Čiukšio nuotr.