VšĮ „Kauno hospiso namai“ gruodžio 29 dieną paminėjo penkerių metų sukaktį. Namų direktorė Kristina Krasko žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ gruodžio numeryje, dedikuotame geradariams, pasakojo apie šiuos metus, praleistus hospiso darbuotojų, savanorių ir pacientų bendruomenėje, ir apie darbą, kurio misija – prasmingas paskutinis žmogaus gyvenimo etapas.
Papasakokite apie Kauno hospiso namų veiklą.
Kauno hospiso namai teikia nemokamą paliatyvią pagalbą nepagydomiems pacientams bei jų artimiesiems. Kol kas neturime stacionaraus pastato ir kol kas teikiame pagalbą tik namuose.
Ar Vilniuje esantis hospisas turi pastatą?
Tikrai taip. Tiek Vilniaus hospisas, tiek hospisai visame pasaulyje priima pacientus ir stacionare, ir lanko juos namuose. Negaliu pasakyti, kad mums bus lengviau, atsiradus pastatui. Bet tikrai bus lengviau tiems žmonėms, kuriems reikia hospiso ‒ jie žinos, kur gali kreiptis. Daugybė žmonių netgi bijo ieškoti pagalbos, mano, kad su užgriuvusiais sunkumais privalo susitvarkyti patys, negali užkrauti rūpesčio artimuoju kitiems. Nors pastato labai tikimės ir laukiame, tačiau negalime sau leisti dirbti tik jam atsiradus. Teikiame pagalbą, nepaisydami nei stogo, nei priemonių stygiaus. Šiandien turime 10 darbuotojų ir savanorių komandą. Pirmo vizito metu pacientą aplanko socialinis darbuotojas, gydytojas ir slaugytoja. Įvertinę konkrečią situaciją jie sprendžia, kokią individualią pagalbą pacientui mes galime suteikti. Pirmiausia pacientą aptarnauja medicininis personalas, siekiantis patenkinti fiziologinius žmogaus poreikius. Tik tada galime kalbėti apie bendravimą, žaidimą šaškėmis, muzikos terapiją ar kaniterapiją.
Atvykstate su gyvūnais?
Taip, tarp savanorių turime ir kvalifikuotų kaniterapeučių, kurios pas pacientus atvyksta su gyvūnais, žinoma, jei pacientai to nebijo ir pageidauja. Jie pacientai nenori didelių gyvūnų ‒ ieškome mažesnių. Kai pacientas dalinasi savo polinkiais, išsako, ko nori ir kas jam nepatinka ‒ tai jau yra gyvenimas.
Kas yra paliatyvioji pagalba?
Tai yra medicininė, socialinė, psichologinė, dvasinė, juridinė pagalba pacientui ir jo artimiesiems. Paliatyvi pagalba teikiama terminalinės būklės pacientams, ji padeda žmogui paskutiniu gyvenimo etapu. Nepamirškime, kad šie pacientai yra jautriausia visuomenės dalis, o mūsų užduotis – palydėti žmogų, padėti jam oriai patirti paskutinę gyvenimo kelionę.
Kokių sričių specialistai dirba hospise?
Visi 10 darbuotojų yra išklausę paliatyvios pagalbos kursą. Čia dirba gydytojai, slaugytojos, slaugytojos padėjėja, kineziterapeutas, savanorių koordinatorius ir dvasinis asistentas.
Kaip į jūsų veiklą įsijungia savanoriai?
Turime daugiau nei šimtą savanorių. Jų yra nemažai, tačiau nepakankamai. Pagal mūsų organizacijos taisykles savanoriauti galima iki dviejų valandų per savaitę. Tokios pozicijos laikomės, kadangi norime, kad savanoris dirbtų tik tada, kai yra pasirengęs, kai gali skirti tam laiko, atitrūkti nuo kitų darbų, šeimos rūpesčių, studijų. Savanoriauja įvairių sričių specialistai ‒ iš tiesų prie komandos gali prisidėti kiekvienas, kuris kreipiasi į hospisą. Koordinatorius pasikalba su savanoriu, duoda užpildyti anketą. Kiekvienas savanorio vizitas pas pacientą yra suderinamas su koordinatoriumi ir likusia komanda. Taip pat turime „Google“ grupę, kurioje visi savanoriai bendrauja, pasidalina savo veiklos rezultatais po apsilankymo pas pacientą ‒ papasakoja, ką sutiko, ką nuveikė, ko prašė pacientas.
Jauniausiam savanoriui yra 10 metų, savanoriauja ir moteris su mažais vaikais, o vyriausia mūsų savanorė yra aštuoniasdešimt dvejų. Yra buvę ir taip, kad pirmiausia savanoriauti pasirenka vaikai, o po kurio laiko prisijungia ir jų tėvai. Negaliu įvardyti vienos dominuojančios grupės, kuri labiausiai linkusi į savanorystę. Tiesiog, kai žmogus supranta, kad jam to reikia, jis į mus kreipiasi. Kiekvienas pasirenka, kur ir ką veiks savanoriaudamas. Ir aš, ir savanorių koordinatorius kiekvieną savaitę siūlome veiklas ir savanoriai renkasi, ką norėtų ir galėtų nuveikti. Įvairiai deriname vizitus į pacientų namus. Kiekvieno iš jų tikslai taip pat skirtingi ‒ juk visų pirma kiekvienas ateina pas pacientą kaip žmogus, taigi atsineša ir pacientui dovanoja kažką savo. Neprisistatome su savo specialybe ar pareigomis ‒ ateiname tiesiog žmogiškai būti paciento namuose, kalbėtis ir klausytis, neprimetant pacientui to, ko jis galbūt nepageidauja. Kadangi ne pacientai lankosi pas mus, o mes pas juos, turime gerbti jų namų taisykles, pavyzdžiui, neleisti per daug vandens plaudami rankas. Atsižvelgti į tokias smulkmenas ir iš tiesų pažinti pacientą galime tik su savanorių pagalba. Tiesą sakant, pacientas su jį lankančiu savanoriu kartais tampa atviresnis nei su savo artimaisiais. Ligoninėje paprasčiau ‒ visi žino tvarką, tiesiog ateini į palatą ir atlieki reikiamas procedūras. Ateidamas pas žmogų į namus turi atsiklausti dėl savo žingsnių ir veiksmų.
Beje, visa hospiso bendruomenė susitinka kiekvieną mėnesį. Susitikimai būna labai įvairūs: kartais mokymai su pasikviestu lektoriumi, kartais koncertas, kurio einame klausytis drauge, gali būti ir paciento išvyka, jo gimtadienio šventė. Kartais netgi vykstame į piligrimines keliones. Taip susitinkame ir pažįstame vieni kitus. Kitaip savanoriai pažinotų tik darbuotojus, bet ne vienas kitą. Kadangi dirbame labai jautrioje srityje, stengiamės palaikyti bendruomeniškumą. Juolab kad savanoriai dažnai graužiasi, jaučiasi nepakankami padėję ar netgi pasakoja gavę iš paciento kur kas daugiau, nei patys pajėgė suteikti.
Kaip padedate savanoriams ir darbuotojams įveikti darbe pasitaikančius sunkumus?
Kaip jau minėjau, rengiame susitikimus kiekvieną mėnesį, taip pat nuolat kontaktuojame telefonu. Matydami itin sunkias situacijas, kai išeina ilgai globoti pacientai (nors pasitaiko atvejų, kai globojame juos vos vieną dieną ar net nespėjame atvykti ‒ tik pasišnekėti telefonu), rengiame susitikimus, kviečiame savanorių koordinatorių, psichologą ir kalbamės su tais, kuriuos netektis palietė. Ypač nelengva, jei per labai trumpą laiką mus palieka daug pacientų ‒ deja, taip atsitiko per praėjusias Kalėdas. Pati esu dirbusi savanorių koordinatore, tad pažinojau ir pažįstu kiekvieną savanorį ir žinau, kad esu už juos atsakinga. Esame suinteresuoti, kad savanoriai liktų organizacijoje, tad rūpinamės jų mokymu, augimu ir reabilitacija. Stengiamės įsiklausyti į jų poreikius ‒ pavyzdžiui, net apmokytas savanoris gali jaustis nedrąsiai pirmą kartą atlikdamas tam tikras procedūras. Tokiu atveju pas pacientą su savanoriu keliauja darbuotojas, jį padrąsina, pamoko.
Kokia buvo jūsų, kaip specialistės, kelionė iki šio darbo?
Į savanorių koordinatorės pareigas prieš ketverius metus mane pakvietė hospiso steigėja Žanna Jankovskaja. Pradžioje tikrai nebuvau ta, kuri pati siūlėsi, kėlė ranką ir sakė: „Aš pirma, aš padėsiu.“ Buvau iš tų sėdinčiųjų salės gale: „Padėsiu, jei labai reikės.“ Tačiau, kai pakvietė, sutikau iškart.
Beje, visuomet maniau, kad priprasiu eiti į pacientų namus, matyti sudėtingas situacijas. Bet galų gale tiesiog suvokiau, kad aš ne robotas ir kol esu žmogus ‒ priprasti neįmanoma. Su laiku ir su patirtimi ateina tik žinojimas, kaip konkrečioje situacijoje elgtis, bet ne pripratimas. Atsimenu savo pirmąjį pacientą, pirmąjį savanorį, taip pat ir paciento būklę, diagnozę. Pamenu, kaip stovėjau už savanorio nugaros ir jaučiausi labai nedrąsiai. Tad šiandien lydėdama žmogų pas pacientą puikiai suprantu, kaip jis jaučiasi. Supratau, kad tikrai matau šios veiklos prasmę, turiu padėti žmonėms ir šiandien negaliu būti niekur kitur. Be to, čia dirba nuostabi komanda, būti kartu su jais man yra didžiulė garbė. Nežinau didesnės ir kilnesnės misijos nei ši ‒ padėti žmogui, kuriam niekas kitas padėti nebegali. Juk hospiso darbuotojus motyvuoja ne atlyginimas ‒ pragyvename iš rėmėjų lėšų, „dviejų procentų“ ir savanoriško darbo.
Į kokias praktikas, galbūt užsienyje veikiančius hospisus orientuojatės?
Praktikų yra daug ir įvairių: Rusijoje hospisai veikia nuo 1907 m., Anglijoje maždaug nuo 1960 m. Vien Lenkijos hospisus suskaičiuoti sunku ‒ jų yra kiekviename mieste. Amerikoje taip pat veikia labai plačiai ir rimtai išvystytas hospisų tinklas. Ten ir savanorystė yra savaime suprantama veikla ‒ o mes jos dar tik mokomės, pratinamės. Kartais net pasitaiko nuomonių, kad tik nieko neveikiantis žmogus gali sau leisti savanoriauti. Kaune pagal gyventojų skaičių turėtų veikti trys hospisai, o veikia vienas ir be stacionaraus pastato. Vis dėlto mes norime augti čia, Kaune, kaip tie, kuriems svarbus kokybiškas žmogaus gyvenimas. Mes žmogui padedame ne numirti, bet kokybiškai ir oriai gyventi. Mums rūpi, kad žmogus galėtų ir norėtų tęsti gyvenimą, gyventą iki ligos ‒ juk niekas dar nesibaigė.
Kaip pacientai jus suranda?
Pas mus pacientai patenka gavę siuntimą iš šeimos gydytojo. Dažniausiai kreipiasi artimieji, prašydami pagalbos ‒ juos mes ir nukreipiame pas šeimos gydytoją, kartais juos nukreipia dar ligoninėje. Kartais žmonės apie mus išgirsta iš žiniasklaidos, tad sakau: apie mus rašomi straipsniai yra skirti ne mums, o mūsų pacientams. Svarbiausia, kad pacientą pasiektų žinia, jog juo bus pasirūpinta. Be to, juk padedame ir pacientų artimiesiems, kuriems taip pat reikia bendravimo, psichologinės pagalbos, žinių apie slaugymą. Jiems taip pat reikia atokvėpio, išvykos, galų gale daugybė jų yra dirbantys. Štai vieną kartą teko padėti mamai, slaugiusiai savo vaiką, panirusį į komą ‒ išleisdavome ją į darbą. Taigi padedame visai šeimai.
Teikiate ir teisinę pagalbą.
Netiesiogiai. Jei tokios pagalbos prireikia, padedame žmogui rasti specialistą ir tinkamą pagalbos būdą. Kaip ir visose situacijose ‒ jei specialisto neturime, mes jo ieškome, kad paciento poreikis būtų patenkintas. Netgi tikėjimo, religijos klausimais ‒ esame krikščioniška organizacija, tačiau jei žmogus priklauso kitai konfesijai, ieškome reikiamo šventiko, o jei netikintis ‒ nieko neperšame ir neagituojame.
Kaip, be savanorystės, galima paremti, padėti Kauno hospiso namams?
Galima mus paremti ‒ internetiniame hospiso puslapyje esame paskelbę sąrašą reikalingiausių daiktų. Visad trūksta higienos priemonių: sauskelnių, palučių, įklotų, prausiklių, kremų, šampūnų, prausimo kepurių. Taip pat labai reikalingi įvairūs įrenginiai, skirti judėjimui, kineziterapijai: keltuvai, vėžimėliai, kopikliai. Šie dalykai nėra kompensuojami, ilgus metus žmogui jų tenka laukti eilėje. Visad galite padovanoti tai, kas atliko išėjus artimiesiems. Tiesą sakant, būdų yra įvairiausių: galite suorganizuoti koncertą, galite sekti mus socialiniuose tinkluose, galite aukoti, galite apie mus rašyti ir kalbėti, galite ką nors sukurti ar pagaminti, galite mus pasikviesti į svečius ar patys apsilankyti. Net ir mažiausias dėmesio ženklas svarbus ‒ jis rodo, kad rūpime.
Julija Račiūnaitė
Luko Mykolaičio nuotr.
Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. gruodžio numeryje „Geradariai“. Numerį perversti galite čia.