Neatsiejamas nuo Kauno, pavasario, Laisvės alėjos, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio, S. Daukanto gatvės ir daugelio kitų erdvių. Sinagoga, „Žalgirio“ arena, Kauno autobusų stotis, net klubas „Renginių oazė“ Šilainiuose – 28-asis festivalis „Kaunas Jazz“ iš tiesų apglėbs visą miestą. Prieš pat festivalio atidarymą apie tai, kiek visko lieka už kadro, kalbamės su vyriausiuoju „Kaunas Jazz“ gaisrininku Jonu Juču. Patirtis daro savo – pirmąjį klausimą uždavė pašnekovas!
Kuo galiu būti jums naudingas?
Naujausią „Kaunas pilnas kultūros“ numerį dedikavome 1988–iesiems. Taip, „Kaunas Jazz“ tada dar nevyko, bet įdomu, ką Jūs veikėte, kas atvedė iki minties organizuoti festivalį?
Tuomet dirbau Vilniuje. Keturiese – aš, Gintaras Rinkevičius, Romaldas Misiukevičius ir Marius Budnikas – kūrėme dabartinį Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą, kuris tuomet, tiesa, vadinosi Jaunimo orkestru. Taigi dirbau orkestre, bet nusprendžiau grįžti į Kauną. Pasikvietė Kauno valstybinės filharmonijos direktorius Justinas Krėpšta ir paskyrė pirmąją užduotį – suorganizuoti „Vilnius Jazz 1989“ grojusių muzikantų (lietuvis Petras Vyšniauskas, japonas Itoro Oki, iš Liuksemburgo atvykęs Michelis Pilzas, vokiečiai Christianas Ramondas ir Klausas Kugelis) koncertinį turą. Na, ir suorganizavome jiems koncertus Klaipėdoje, Kaune, Alytuje, Šiauliuose. Iššūkis buvo toks, kad koncertai negalėjo būti „minusiniai“. Pavyko.
Vėliau dar keli džiazo koncertai įvyko filharmonijoje, galiausiai nusprendėme 1991–aisiais surengti festivalį. Taigi priešistorė lyg ir paprasta, bet gana sudėtinga. Komunikacijos priemonės tuomet buvo sunkiai prieinamos. Ką jau kalbėti apie ekonominę blokadą, prasidėjusią po pirmojo festivalio. Benzino pilstymas, statinių saugojimas be jokių priešgaisrinių priemonių. Na, bet nesudegėm, nesusprogom. Dabar iš tų daugelio keistų, įdomių situacijų ima juokas, tada jo buvo mažiau.
Mums pasisekė, kad susidomėjo ir padėjo žmonės, kurie maniau, kad nesusidomės. Iškart gerai į mus žiūrėjo miesto valdžia. Dabar žiūrėti palankiai lengviau, kai yra rezultatai, o tuomet juk buvo tik projektas. Buvo daug abejojančių. Pavyzdžiui, Vilniuje susitelkusios žiniasklaidos priemonės, muzikos kritikai. Buvo ir besijuokusių.
O kodėl? Ar jie nesitikėjo, kad festivalis pavyks?
Tuo metu Kaunas buvo populiariosios muzikos sostinė. „Popcentras“, kitos organizacijos rengė daug įvairių pop muzikos koncertų, festivalių, vežė užsienio atlikėjus, klestėjo ir humoro ansambliai. Kitokių renginių lankomumas buvo, galima sakyti, sustojęs. Sunkiai sekėsi pritraukti auditoriją į klasikinės muzikos koncertus. Na, bet mums pavyko. Tiesa, svarstėme galimybę „Kaunas Jazz“ rengti kas du metus, pakaitomis su Birštono festivaliu, bet supratau, kad tai būtų problemiška.
Ar kiti festivalių organizatoriai įžvelgė konkurenciją?
Matyt, taip. Auditorija, rėmėjų pritraukimas – viskas turėjo įtakos. Mes iš karto buvome tarptautinis festivalis. Iš Vakarų šalių atsivežti svečius buvo labai sudėtinga. Mezgėme ryšius su tais, kurie galėjo gauti finansavimą savo šalyse. Neišgalėjome nupirkti lėktuvo bilietų, sumokėti realaus honoraro. Viešbutį, tiesa, apmokėdavome, transportu, maitinimu pasirūpindavome, bet honoraras labiau prilygdavo dienpinigiams. Tik nuo ketvirtojo festivalio prasidėjo augimas, atsirado galimybių. Visgi muzikantams iš Vakarų tiko ir paprastos sąlygos, jie atvažiuodavo pasižiūrėti egzotikos.
1992-aisiais pas mus antrąkart grojo Heinz Affolter grupė. Surengiau jiems ir turą Latvijoje, Estijoje. Planavome ir iki Sankt Peterburgo nuvykti, bet tenykščiai organizatoriai nesurengė koncerto. Kad kompensuočiau tai, nusivežiau muzikantus į Nidą. Tuomet dar nesudėtingai buvo galima patekti į Kaliningradą, taigi aplankėme ir kurortus kitoje Kuršių nerijos pusėje. Man asmeniškai tie apšiurę kaimeliai ir Lenino statulos atrodė baisiai, Lietuvoje tuomet jau buvo daug tvarkingiau. Bet muzikantams viskas buvo labai įdomu, pleškino fotoaparatais.
Kada prasidėjo didieji festivalio koncertai Vienybės aikštėje? Juk ne pirmaisiais metais?
Ne, tikrai ne. Lauko koncertus pradėjome gal prieš 15 metų.
Pirmasis festivalis vyko VDU Didžiojoje salėje, naktiniai jam session’ai viešbučio „Takioji Neris“ bare. Vėliau „Vakaro“ kavinėje, vadinamajame „Versalyje“. Vyko jam session’ai ir Architektų namuose, „Baltijos“ restorane, kur dabar VDU bendrabutis. Keturi koncertai VDU, du naktiniai, tiek ir to festivalio būdavo. Beje, rengdavome dieninius koncertus, žmonių jie surinkdavo mažiau, nes džiazistai mėgsta pamiegoti.
Vėliau atsirado ir projektas bažnyčioje. Gal trečiais festivalio metais radosi varpų koncertų tradicija, tai buvo Giedriaus Kuprevičiaus iniciatyva, jis karilionu skambins ir šiemet. Po truputį sukonstravom ir lauko sceną, plėtėmės į kitas erdves.
Ar buvo taip, kad kurį laiką teko aiškinti, ką čia darote, įtikinėti, o vėliau jau patys žmonės pradėjo siūlyti savo paslaugas, erdves?
Konkretaus momento nebuvo, bet pasiūlymų pastaruosius dešimt metų labai daug. Mūsų galimybės visgi ribotos, nesinori labai nusismulkinti. Turime pagrindinę ir labai visų mylimą VDU Didžiąją salę, džiaugiamės gerais santykiais su dabartine universiteto vadovybe, kuri mumis tiki.
Ar tai vienintelė festivalio erdvė, kuri nepasikeitė?
Taip, taip, ir kol mūsų neišvarys, laikysimės įsikibę. Beje, įdomu, kad Sovietų okupacijos metais šis VDU pastatas statytas kaip politinio švietimo namai. Vilniuje pagal labai panašų projektą iki Nepriklausomybės atkūrimo nebaigti statyti ir tik vėliau baigti Kongresų rūmai. Rygoje, beje, irgi yra panašus pastatas, tik dar didesnis. Taigi sostinėje, dirbdamas LVSO, išpūtinėjau sovietinę dvasią lauk, tada grįžęs į Kauną tai dariau kartu su VDU vadovybe. Išpūtėme!
Tik vienais metais neradome bendros kalbos su universitetu ir buvome trumpam persikraustę į dabartinius „Tautos namus“. Bet VDU salėje akustika džiazui labai tinkama. Jei tik joje būtų 300 vietų daugiau… Kadangi taip nėra, vieną koncertą turime rengti ir koncertą „Žalgirio“ arenoje.
Grįžkime dar prie pirmojo festivalio. Jums tai buvo pirmas tokio masto renginys. Komanda mažesnė, nei dabar. Ar buvote kažko rimtai nepaskaičiavę?
„Kaimiškai“ dėliojome biudžetą, bet kad labai būtume apsiskaičiavę, nepasakyčiau. Matot, pirmasis festivalis buvo organizuojamas su Kauno valstybine filharmonija. Buvo liepta nepridaryti nuostolių. Blogiausiu atveju mane būtų atleidę iš darbo, bet mes susitvarkėme. Antrąjį festivalį jau organizavome savarankiškai. Taip, yra buvę nelengvų metų, kai teko galvoti apie namų užstatymą ir paskolos ėmimą, bet taip pasielgti neteko.
Asmeninio archyvo nuotr.
Žinote, link ko mes lenkiame? Norisi pašnekėti apie rėmėjus, verslininkus, kurie pirmieji patikėjo džiazu Kaune.
Nuo pat pradžių mums daug padėjo visa Rimšelių šeima. Politiko Klemenso Rimšelio brolis tuo metu direktoriavo Kauno saldainių fabrike. Pinigų duoti negalėjo, bet davė saldainių. Daug saldainių. Mes juos pardavinėdavome per koncertų pertraukas. Dabar taip negalėtum elgtis, turbūt net nesugalvotum, bet tais laikais buvo normalu. Nuo ketvirtojo festivalio, Kauno saldainių fabriką nupirkus „Kraft Jacobs Suchard“, ši įmonė tapo mūsų mecenatu ir buvo juo du dešimtmečius. Prieš keletą metų, reorganizavus kompaniją, situacija pasikeitė. Paprastai kalbant, Baltijos šalims šiuo metu vadovaujama iš Lenkijos ir Šveicarijos, taigi ir rinkodaros logika kita.
Su „Lietuvos ryto“ grupe taip pat bendradarbiaujame nuo pirmojo festivalio. Pasikartosiu, bet tada būdavo paprasčiau, ir „Kauno diena“ buvo mūsų rėmėjai. Būdavo, kad ir keli bankai, kelios IT kompanijos vieną festivalį remdavo. Tokios aršios konkurencijos nebuvo. Dabar ieškodamas rėmėjų turi pasirinkti. Apskritai jų yra sumažėję.
Kaip manote, kodėl taip yra?
Priežasčių greičiausiai ne viena, manau, verslo rėmėjų ir toliau mažės, taigi galiu tik pasidžiaugti, kad miestas ir valstybė mus jau pastebėjo ir jų palaikymas yra nuolatinis. Be to, auga biudžeto dalis, surenkama parduodant bilietus. Sekant suomių, estų praktika reikėtų pasiekti tokį balansą, kai trečdalį biudžeto sudaro rėmėjų lėšos, trečdalį – valstybės parama, trečdalį – bilietai. Artėjame prie šios formulės.
Situacija nuolat keičiasi ir toliau tikrai keisis. Anksčiau tiesiog pasikviesdavai verslininką į koncertą, kitais metais jau prieidavai pabendrauti, pasidomėdavai, ar patinka. Tuomet jau galima kalbėti apie bendradarbiavimą. Dabar toks metodas retai kada veikia. Savininkai neretai patys nebevaldo įmonių ir nepriima tokių sprendimų, patiki juos rinkodaros vadovams. Norint sudominti reikia pradėti nuo žemiausio laiptelio. O tai užima daug laiko ir sudėtinga, juolab kad yra tokia didelė renginių pasiūla. Bet, jei ko nors labai nori, tai padarai. Sulaukiame ir pasiūlymų iš įmonių, tai tikrai labai smagu.
Svarbi abipusė nauda, pridėtinė vertė, partnerystė. Dabar jau įgyvendiname idėjas, dėl kurių anksčiau nebūdavau suprastas ar galbūt nebūdavome pajėgūs tai padaryti. Pridėtinė vertė nebūtinai yra finansinė, džiaugiuosi, kad vis daugiau žmonių tai supranta. Tada visiems smagiau. Visi jaučiasi festivalio šeimos nariais. Pavyzdžiui, šiemet su „Volfas Engelman“ išvirėme „Kaunas Jazz“ gėrimą.
A, galiu papasakoti ir seną istoriją iš šios srities. Prisimenat tokius šokoladinius batonėlius „Jazz“? Iš tos pačios serijos, kaip „Tiko“, „Ralis“, „Dar2“, „Manija“… Taigi „Jazz“ buvo mūsų mecenato produktas, sukurtas specialiai „Kaunas Jazz“.
Istorija!
Dar papasakokite apie draugystę su kaimyniniais festivaliais. Kuo toks bendradarbiavimas grįstas?
Kai dirbau seimo nariu (2000–2004 m.), buvau Baltijos asamblėjos kultūros komiteto narys. Vienais metais pasistengiau, kad komiteto posėdis vyktų Kaune ir sutaptų su „Kaunas Jazz“. Tuomet koncertas, pamenu, vyko buvusiame „Laisvės“ kino teatre, irgi jau buvusiame „Combo“ klube. Gal posėdyje, gal koncerte, sutarėme, kad jauniems Lietuvos, Latvijos ir Estijos muzikantams reikia padėti. Latvijos ir Estijos festivaliuose imti rengti konkursai, jų laureatai groja pas mus. Tai laisvos formos susitarimas, kasmet žiūrime, ką įdomaus ir naudingo galime padaryti.
Yra tokių užsieniečių, kurie kasmet į Kauną atvyksta būtent dėl festivalio?
TIkrai taip. Italai, norvegai, amerikiečiai. Daug lietuvių emigrantų, per „Kaunas Jazz“ planuojančių atostogas namuose. Apskritai festivalio lankytojų skaičius kasmet auga, bet ne taip sparčiai, kaip mes galbūt norėtume, nors pratiname prie džiazo nuo mažų dienų. Suprantu, nemažai žmonių iš tiesų nebegyvena Kaune, Lietuvoje. Dėl svarbių priežasčių, ne tik dėl atlyginimų. Bet čia jau politika.
Kaip per 28 metus pasikeitė jūsų pareigos, gal, tiksliau, veiklos sritys?
Visada buvau festivalio vadovas. Esu išbandęs turbūt visas sritis, o kurių nespėjau, išbandė mano dukra Indrė Jučaitė. Ji dar visai maža būdama festivalyje pardavinėdavo bukletus. Kitais metais jau susitarė su draugėmis, kad jos pardavinės, o ji vadovaus prekybai. Taigi jos įsiliejimas į kolektyvą labai natūralus.
Dabar mažiau užsiimu organizaciniais darbais. Spaudžiu rankas. Ir… dirbu gaisrininku.
28–aisiais festivalio metais gaisrų dar kyla?
Tikrai taip, va, ir šiandien vieną užgesinau. Visi kolektyve viską žino tol, kol neįvyksta situacija, kurios nebegali išspręsti, tada skambina man. O aš jau mąstau, ką įmanoma padaryti, kad nebūtų kriminalo, cha cha!
Pamenu, Indrė pribėgo penktadienio vakarą, dar vykstant koncertui. Pusę vienuoliktos. Tėvai, sako, viskas, amerikiečiai lipa į lėktuvą Niujorke, bet su jais grojantis argentinietis Herman Romero neturi Lietuvos vizos! Tuo metu „Finnair“ kompanija buvo mūsų rėmėjai. Paskambinau į jų atstovybę Niujorke, pažadėjau, kad vizą jam parūpinsime jau atvykusiam. Mane įtikinėjo, kad į lėktuvą įleisti be vizos jo negali, nes aviakompanijai gresia šimtatūkstantinė bauda. Galiausiai susitarėme, kad atsiųsiu jiems faksu mano pažadą įrodantį dokumentą. Lietuvoje naktis, Niujorke – popietė, taigi ir Lietuvos ambasada jau baiginėjo darbą, nebegalėjo padėti. Šiaip ne taip pavyko susisiekti su tuometiniu užsienio reikalų ministru, beje, mėgstančiu džiazą. Primenu, pusė vienuoliktos vakaro. Vienas jo deleguotas vaikinas su taksi nuvyko į ministeriją, nusiuntė faksą į „Finnair“ atstovybę Niujorke, ir… Romero įlipo į lėktuvą. Gerai, kad muzikantai buvo atvykę anksčiau! Tai buvo vadybininkės neapsižiūrėjimas, bet viskas baigėsi taip gerai, kad Hernan Romero dar ne kartą pas mus atvyko.
Ir tai tik viena iš daugybės tokių istorijų. Tokia grupė, pamenu, skubėjo išvykti į Taliną, o iš ten buvo suplanavę keltu persikelti į Helsinkį, iš ten skristi namo. Bet jie buvo pasiskolinę būgnus, į kurių dėklą vienas muzikantų įsidėjo savo piniginę. Po koncerto būgnų savininkas juos išsivežė – į pajūrį… Kreipiausi į festivalio rėmėjus, išsiaiškinau, kieno automobilis greičiausias. Vienas puikus kaunietis sutiko padėti, „davė gazo“, prisivijo būgnus prie Kryžkalnio ir, aišku, spėjo parvežti dokumentus muzikantui.
Dabar tokių esminių problemų jau nebūna ir dėl to, kad paprastėja vizų klausimai visame pasaulyje. O ir patirtis daro savo, Indrė viską susitvarko iš anksto. Aš gal būdavau labiau atsipalaidavęs.
Bet taip ir gimsta legendos! O jei pabandytume visus 28 metus sutraukti į vieną sakinį? Kodėl jūs organizuojate „Kaunas Jazz“?
Man įdomu ir smagu. Ypač tada, kai matai laimę akyse žmonių, išėjusių iš gero koncerto. Nebūtinai jie turi asmeniškai padėkoti, svarbu, kad aš matau, jog jiems „faina“. Tai neapsakomas jausmas.
–
„Kaunas Jazz 2018“ įvairiose miesto erdvėse vyks balandžio 19-30 dienomis. Daugiau informacijos, tiksli programa ir bilietai: www.kaunasjazz.lt
–
Su Jonu Juču kalbėjosi Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys
© Kaunas pilnas kultūros