Ruošiantis susitikimui su projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ (KEKS) komandos nare Ana Čižauskiene, žinoma, teko pamąstyti apie tai, kaipgi vis dar tolimai atrodantys 2022-ieji siejasi su numerio tema, kurios įvykiai blykstelėjo prieš tris dešimtmečius. Lyg ir niekuo, lyg ir per daug to laiko praėjo ir dar praeis. Kalbantis su Ana, atsakinga už gegužės 18–19 dienomis „Žalgirio“ arenos amfiteatre vyksiantį „Europos kultūros sostinės forumą 2018“, taip pat skaitant gretimuose puslapiuose nugulusius pankavusio akademiko Ryčio Bulotos prisiminimus, domintis Jono Oškinio parengtu pasivaikščiojimu po 1988-uosius, atsakymas vis dėlto pats nugulė tarp eilučių. Kad dar po keliasdešimties metų netektų rinkti dokumentų po trupinėlį, kad nereikėtų ieškoti po visą pasaulį išsibarsčiusių ir dažnai vis kitaip interpretuojamų faktų, galų gale, kad geros, sveikos, šviežios iniciatyvos netaptų vien blykstelėjimais, tam, kad kūryba ir kūriniai įgautų daugiau tvarumo. Tam jau dabar yra projektas „Kaunas 2022“. Būsimos Europos kultūros sostinės (EKS) titulą Kaunas, beje, iškovojo beveik lygiai prieš metus, 2017-ųjų kovo 29-ąją. Taigi su Ana kalbame ir apie tai, kas vyks gegužę, ir apie tai, kokie buvo pirmieji KEKS’o metai.
„Žalgirio“ arena. Organizatorių nuotr.
Ar pernai balandį komanda įsivaizdavo, kad 2018-aisiais vyks tokios apimties darbai?
Ilsėtis neplanavome, iškart šokome į darbus. Turėjome, lyginant su kai kuriomis dėl įvairių priežasčių vėlokai paskelbtomis sostinėmis, laiko prabangą, bet kartu išsikėlėme ir didelius, galbūt optimistinius, tikslus, taigi nenorėjome švaistyti laiko. Aišku, tokio spartaus augimo nebuvome numatę. Ieškome balanso strateginio planavimo srityje, mezgame ryšį su Kauno miesto ir Kauno rajono gyventojais, įvairiomis čia veikiančiomis interesų grupėmis.
Turbūt pažindinantis vis atsiranda ir neplanuotų veiksmų, darbų?
Šiemet planavome du didžiuosius renginius, forumą ir jaunimo stovyklą, apie kurią KEKS’o atstovės jums pasakojo vasario numeryje, bet, štai, ką tik prabėgo Tarptautinė laimės diena, kuri spontaniškai išaugo į labai ryškų reikalą, nes mintis pasirodė tikrai užkrečiama. Tikimės, kad kitąmet į šį laimės šventimą įsilies ir kitos kultūros sostinės.
Forumas mums – tarsi tramplinas gilesnei diskusijai ir pažinčiai su programa, naujiems tarptautiniams ryšiams. Programoje – trys linijos. Kaip kultūros sektoriaus dalyviai gali bendradarbiauti efektyviau tarpusavyje, su kitais sektoriais, su valdžios ir administracijos atstovais? Kaip mes galime sutvirtinti ryšį tarp kultūros srities ir gyventojų, lankytojų? Kaip mes galime sutvirtinti tarptautinius ryšius?
Ar planuojate, kad forumas bus kasmetis?
Kol kas nesame nusprendę, ar rengsime jį kitąmet – galbūt lokaliu lygmeniu. 2020-aisiais jis tikrai vyks ir bus tarptautinis. Vis dėlto vietos žmonės mums ne mažiau svarbūs nei svečiai, todėl ir į pirmąjį renginį daug jų pakvietėme. Tai Kauno bendruomenių ir kultūros institucijų, Lietuvos jūrų muziejaus, MO muziejaus, Lietuvos valdovų rūmų atstovai. Žinome, kad jie daro didelius dalykus, gali pasidalyti išskirtinėmis praktikomis.
Manau, ne visada spėjame pasigilinti į tai, ką daro kolegos, esame per daug pasinėrę į savo problemas. Forumas turi galimybę tapti platforma apsikeisti žiniomis, rūpesčiais, sprendimų būdais, tapti labiau matomais vieni kitiems. Mano svajonė – kad forumas taptų įdomus ir atviras visiems miesto gyventojams, ne tik kultūros sektoriui.
Kartais, paėjus keletą žingsnių į šoną, tampa sunku suprasti, ką gyventojai turi suprasti KEKS’ui padedant. Ar tai, kaip įdomiau leisti laisvalaikį? Kaip jie pajus KEKS’o poveikį?
Mūsų tikslas – kad žmonės žinotų, kad gyvena kultūros sostinėje. Bet kartais žmonėms reikia visai ko kito. Norėčiau, kad būtų kuo mažiau žmonių, kurie manytų, kad kultūra yra ne jiems. Tai susiję su stereotipų griovimu, naujais pasiūlymais, kultūros priartinimu – kartais netgi geografiniu.
Neseniai teko lankytis Airijos mieste Limerike, kuris EKS’o titulo nelaimėjo, bet džiaugėsi itin stipria nacionalinės kultūros sostinės programa. Buvo parengtas išsamus tyrimas apie tai, kaip programa paveikė vietos gyventojus. Apie 70 proc. apklaustųjų teigė, kad svarbiausias metų renginys, sukėlęs daugiausia pasididžiavimo, jiems buvo paradas, kurio pagrindinė herojė buvo gigantiška lėlė-močiutė, „apsigyvenusi“ Limerike. Gyventojams tai buvo nepaprastas įvykis, nuspalvinęs miesto kasdienybę ir paskatinęs kitaip jį pamatyti. EKS’o programų kūrėjai inicijuoja daug socialinių, edukacinių, pokyčių projektų, tačiau kelių dienų paradas gali sukurti didžiulę
Na, bet vienas kitam juk netrukdo? Labai artimas pavyzdys – Šančių paradas. Žmonėms pražygiavus ir apie Žemuosius Šančius išgirdus visam miestui, niekas nesibaigė, bendruomenė susitinka nuolat ir tikslingai – teko skaityti, kad statoma Šančių opera. Galima tik pasigrožėti paradu, bet galima ir nerti gilyn.
Tikrai taip. Iš Žemųjų Šančių bendruomenės mes semiamės įkvėpimo. Norisi, kad šis pavyzdys daugintųsi, nesvarbu, kokia forma. Svarbu sudaryti sąlygas, galimybes, paskatinti žmogų jaustis to dalimi, suteikti įrankius prisidėti, pasufleruoti.
Kartais tenka išgirsti ir neigiamą nuomonę apie tokį betarpišką bendruomenės įtraukimą į kultūros lauko auginimą. Dalis žmonių, matyt, labiau norėtų naujo Šiuolaikinio meno centro Kaune. Kaip patenkinti jų norus?
Todėl ir siekiame programos balanso. Tikrai norime, kad ji atlieptų įvairius interesus ir pomėgius. Paradas nereiškia, kad nebus surengta aukštos kokybės profesionalaus meno parodų. Atvirkščiai, turime rūpintis, kad projekto programa ir tikslai būtų suprantami ir atviri kuo įvairesnėms žmonių grupėmis. Vienoms Kaunas taps baleto sostine, kitoms – paradų.
Kiekviena grupė juk turi teisę turėti norų ir juos garsiai išsakyti – programa iš esmės finansuojama miesto ir šalies biudžeto lėšomis, nors siekiama ir glaudesnio bendradarbiavimo su verslu, tiesa? Ar yra skaičiavimų, kiek KEKS’as kainuos vienam mokesčių mokėtojui?
Miesto ir rajono savivaldybių indėlis į programą skaičiuojamas proporcingai gyventojų skaičiui ir įvertintas apytiksliai 40 Eur asmeniui per 6 metus. 40 Eur tavo atžalos edukacijai per 6 metus – juokingi pinigai, tiesa? Turint omenyje programos grąžą ir planuojamą efektą tai yra nedidelė investicija.
Mūsų biudžetas, lyginti su kitomis EKS, yra nedidelis. Bet kuriuo atveju negalime daryti kompromisų kalbėdami apie programos kokybę. Turime užtikrinti kokybiškiausią kultūrinę paslaugą. Žinoma, tai kainuoja. Ir tai atsipirks. Yra įvairių būdų pamatuoti, kaip. Pavyzdžiui, per turizmą. Dažnai susiduriame su nuomone, kad KEKS’as yra tradicinis kultūros projektas, paliesiantis nedidelę saujelę žmonių, bet tai yra kur kas plačiau.
Kiek žmonių, beje, galės apsilankyti forume?
Yra 350 vietų, dalyviai sparčiai registruojasi, tai džiugina. Dalyvavimas nemokamas, galima rinktis ir specializuotas dirbtuves, tiesa, jos jau beveik užpildytos. Tarp besiregistruojančiųjų gausu socialinių iniciatyvų, bendruomenių centrų, nevyriausybinių organizacijų atstovų, yra ir verslininkų. Dalis užsiregistravusiųjų – tie, kurie pradėjo dalyvauti jau paraiškos rengimo etape, kiti susidomėjo tik dabar. KEKS’as tik įsivažiuoja, forumas – vienas iš renginių, kuriuose mes pradedame kalbėti apie ateitį.
Būtų sunku sudaryti EKS’o programą be visapusiško kultūros sektoriaus įsitraukimo 2022-aisiais. Šiuo metu tikrai nėra per vėlu susipažinti. Dabar komanda užsiėmusi mažiau matomais darbas, tik nedidelę laiko dalį skiriame konkrečių kultūros renginių programai dėlioti. Kiek daugiau – planuoti vizijos įgyvendinimo etapus. Ką mes turime padaryti? Kokios organizacijos turi įsitraukti? Kokios partnerystės padės pasiekti norimą efektą? Galbūt ne viską galime pradėti dabar pat, bet svarbu išgirsti įvairias iniciatyvas.
Svarbu išgirsti ir tai, ką sako oponentai, tiesa?
Viena didžiausių rizikų EKS’ui yra atskirtis – tam tikrų žmonių grupių jausmas, kad jos neįtrauktos ar sulaukia per mažai dėmesio. Kiek yra tekę matyti, EKS’ui įprasta, kad oponentų yra – dalis programą naudoja kaip platformą savo pozicijoms reikšti. Tai normalu, nes EKS’as didelis ir paprastas taikinys. Tai gali būti dėl nesupratimo ar nesusikalbėjimo, galbūt – taktiniai žaidimai. Vis dėlto matyti, kad visų tikslai panašūs. Galbūt skiriasi strategijos, bet dėl to nevengiame dirbti su įvairiais žmonėmis.
Tarp pranešėjų – ir miestų, buvusių Europos kultūros sostinėmis jau prieš kurį laiką, kaip, pavyzdžiui, Liverpulis (Didžioji Britanija), atstovai, ir svečiai iš šiemet šį titulą švenčiančių Valetos (Malta) ir Leuvardeno (Nyderlandai). Kaip rinkotės, ką kviesti?
Laimėjęs kultūros sostinės titulą Kaunas savaime pateko į EKS’o šeimų tinklą, kuriame periodiškai susitinka buvusios, esamos ir būsimos sostinės. Kai kurių EKS’ų komandos išsiskirsto vos pasibaigus metams, kiti projektai vienas ar kitais būdais tęsiami. Liverpulis ir Stavangeris (Norvegija) šiemet švenčia EKS’o dešimtmetį, abiejų vadovai ir komandų nariai atvyksta į Kauną.
Kodėl Liverpulis? Šis miestas dažnai minimas įvairiuos tyrimuose ir konferencijose, nes projektas turėjo detaliausią, įvairiais pjūviais programą išanalizavusį poveikio tyrimą. Jam vadovavo viena EKS’o komisijos narė, kuri taip pat vertino ir Kauno paraišką.
Ar Kaunas ir Liverpulis turi panašumų?
Daugelio miestų, kurių atstovai svečiuosis forume, istorijos kažkuo panašios į Kauno. Daugelis yra išgyvenę identiteto virsmą iš postindustrinio miesto į kūrybinį, kultūrinį centrą. Liverpulio metai kaip EKS’o sutapo su dideliu ekonominiu augimu, tuomet britų vyriausybė regionui skyrė didelį dėmesį. Projektas išliko atmintyje, tapo atspirties tašku naujam miestiečių žvilgsniui į savo aplinką. Didžiuotis savo miestu – svarbus EKS’o bruožas. Liverpulio atveju EKS’as iš kultūrinio projekto tapo plačiau suvokiama programa, kuri turi be galo didelę socialinę įtaką. Tada radosi naujų vertinimo kriterijų, keliamų EKS’o paraiškoms. Beje, Liverpulyje į EKS’o programą labai smarkiai įsijungė verslas. Apie tai, taip pat apie institucijų bendradarbiavimą, pasakos Kaune jau neblogai pažįstamas, su KEKS’o programa taip pat dirbantis Lewisas Biggsas ir jo kolega Neilas Petersonas.
Kalbėjome, kad verslininkai jau dabar aktyviai registruojasi į forumą. Kas jiems aktualu KEKS’e, neskaitant viešumo ir garbės?
Daug apie tai galvojame, norime užmegzti sveiką santykį su verslo sektoriumi, kad jis turėtų tęstinumą ir ilgesnį poveikį visam kultūros sektoriui. Bendradarbiavimas dabar minimalus. Susikalbėjimo nedaug, nors visas kultūros sektorius jau kalba ekonominiu žargonu. Norėtųsi laužyti tam tikrus mitus, ieškoti abipusės naudos šios programos kontekste, kurti naujus bendradarbiavimo modelius.
Turbūt sudėtinga ieškoti paralelių su šimtamete verslo kultūra Anglijoje.
Sutinku. Vis dėlto EKS’as turi stiprų emocinį faktorių, galima sakyti, patriotiškumo elementą. sujungiantį visus vienam tikslui. Verslas yra linkęs į tai reaguoti, programa juk garantuoja didelį pasiekiamumą.
Žodžiai „verslas“, „komercija“ lietuvių sąmonėje turi daug neigiamų atspalvių. Ypač kultūros lauke. Ar KEKS’as, kaip projektas, pajėgus pakeisti šį suvokimą?
Tikiuosi, kad KEKS’as gali prisidėti prie pokyčių. Man nesunku suprasti, kodėl tokių baimių yra. Neretai verslo principus taikant kultūroje yra pamirštami tam tikri dėmenys – edukacinis, dvasinis, moralinis. Kartu neretai kultūros projektai iš verslo pusės suvokiami kaip prašantys, dejuojantys. Čia turime mokytis iškomunikuoti kultūros ar meno naudą, poveikį. Dėl to KEKS’o kontekste matuoti poveikį, apie ką dažnai užsimename ir kas, sutinku, gali skambėti keistai, mums yra labai svarbu. Tai principinis dalykas – kultūra yra daugiau nei tik šventė, jos poveikis ilgą laiką rezonuoja.
Poveikio matavimo principų tinklelį šiuo metu ruošiame, dirbame kartu su Kauno universitetais, konsultuojamės su kitomis kultūros sostinėmis. Matavimai prasidės jau šiemet ir tęsis bent iki 2023-ųjų, galbūt ir ilgiau.
—
Jie turi, ką papasakoti
Visą pranešėjų sąrašą ir tikslią forumo programą rasite forumas.kaunas2022.eu. Toliau – tik dalis veidų, vardų, pareigų ir patirčių. Į „Europos kultūros sostinės forumą 2018“ galite registruotis iki balandžio 30 d.
Auksė Petrulienė
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
„Psilikono teatro“ įkūrėja papasakos apie bendruomenių platformą „Mažosios istorijos“, veikiančią M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje.
Gintarė Masteikaitė
Lietuvos šokio informacijos centras ir Šokio teatras „Dansema“
Kultūra nuo kūdikystės? Taip. Kūdikių teatras? Tikrai taip. Gintarė papasakos apie šokio teatro „Dansema“ patirtį su pačiais mažiausiais.
Brigitte Christensen
Orhusas, 2017
Iš Danijos atvyksianti Brigitte papasakos apie unikalų ir labai jautrų bendruomenių teatro projektą „Eutopia“, subūrusį įvairias Orhuse gyvenančias tautines mažumas.
Dominika Kawalerowicz
Vroclavas, 2016
Vroclavas – Kauno miestas-partneris. 2016-aisiais ši kultūros sostinė išsiskyrė įspūdinga programa, dalis komandos iki šiol tęsia savo veiklą. Dominika pristatys Vroclavo ir savo, kaip EKS’o programų vadovės, patirtį.
Pavlina Petrova
Plovdivas, 2019
Pavlina pristatys Bulgarijoje šiuo metu vykstantį meno rezidencijų projektą „Baba Residency“ – jauni kūrėjai apgyvendinami pas močiutes kaimuose, kur mokosi tradicinių amatų, kulinarijos, kitų papročių, kuriuos vėliau pritaiko savo praktikoje.
Rytis Zemkauskas
Kaunas, 2022
Futuristinis Kauno programos fantasto pranešimas – apie EKS’ą, kaip šansą Europos Sąjungai ir įkvėpimą naujiems jos modeliams.
Rolf Norås
Stavangeris, 2008
Stavangerio EKS’ui vadovavęs Rolfas kartu su Neilu Petersonu (Liverpulis, 2008) įkūrė EKS’o šeimų tinklą, taip pat atliko keletą EKS’o patirčių bei pamokų tyrimų. Vienas jų publikuotas kaip knyga ir vadinasi „Ką darytumėte kitaip, jei žinotumėte tai, ką žinote dabar?“.
Aną Čižauskienę kalbino Gunaras Bakšejevs
Artūro Bulotos nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. balandžio rubrikoje „Kaunas 2022“. Žurnalo archyvą rasite čia.