Kęstutis Zenonas Šafranavičius gyvena Aukštuosiuose Šančiuose, o keturias dienas per savaitę jį aplankyti galima centre, V. Putvinskio gatvėje. 42-uoju numeriu pažymėtame name Pirmosios Respublikos metais veikė Argentinos konsulatas, vėliau Sovietų Sąjungos prekybos atstovybė, čia dirbo ir Lenkijos karo atašė. Iš didelio balkono būdavo net priimami kariniai paradai. Visa tai ponas Šafranavičius papasakojo atrakinęs savo antikvariato-galerijos „GK galerija“ duris ir pakvietęs į vieną jos erdvių, gausiai apstatytą paveikslais. Juos, knygas, fotografijas, plokšteles ir daug kitų objektų, kuriuos galima rinkti, apžiūrėti galite antradieniais–penktadieniais, o jei norėtumėte šeštadienį, užsukite gegužės 26-ąją. Tądien vyks antroji Kauno menininkų namų inicijuota Putvinskio gatvės diena, taigi net tie gatvės gyventojai ir veikėjai, kurie savaitgaliais ilsisi, bus įvykio vietoje.
Norisi sužinoti, kas jus paskatino užsiimti kolekcionavimu, antikvaro veikla?
Kolekcionavimas – tai požiūris į gyvenimą. Šiaip jau kolekcionuoja visi, tik daugelis nenori to pripažinti ar nekreipia dėmesio. Bet juk trys skirtingi puodeliai arbatai gerti, aš manau, jau kolekcijos pradžia.
Tai specifinė veikla, jai reikia daug žinių, pomėgio neskubant kaupti gėrybes ir bandyti joms surasti vietą. Pradėjau kolekcionuoti beveik nuo gimimo! Kiek save atsimenu, visada ką nors kolekcionavau. Nei mama, nei tėtis nebuvo kolekcionieriai, bet gal protėviai tokių pomėgių turėjo? Mokykloje man buvo labai įdomu istorija, geografija ir panašios disciplinos. O tai labai susiję su kolekcionavimu! Pavyzdžiui, pašto ženklai – Kaune sovietiniais laikais, neskaitant filatelistų klubų, buvo vienintelė parduotuvė dabartinėje S. Daukanto gatvėje, kur galėjai nusipirkti pašto ženklų iš tokių valstybių, kaip Kuba ar Nikaragva. Tiesa, gali būti, kad spausdinti jie buvo Lietuvoje.
Informacija, kurią renka kolekcionieriai, yra įvairi. Žinau daug žmonių, renkančių medžiagą apie Kauno miestą. Iš šių kolekcijų sudaromos ir leidžiamos knygos. Vienas žymiausių kauniečių, prof. Liudas Mažylis, irgi kolekcionierius, ir aš esu įsitikinęs, kad jei nebūtų, tai nebūtų ir suradęs Nepriklausomybės Akto. Tai kolekcionieriaus nuojauta, kitoks, nei akademinio istoriko mąstymas. Toks įdomumas ir yra variklis. Įdomių temų juk begalės.
Pagal specialybę esu inžinierius statybininkas, tai visai nesusiję su tuo, ką veikiu. Gal tik per gyvenimą sukauptas patyrimas padeda. Dabar kolekcionavimas, antikvaro veikla man yra ir verslas, tik ne visada labai sėkmingas. Vidutinė klasė Lietuvoje sumažėjusi, kolekcionierių nedaug. Bet žmonės užeina, perka. Užsieniečiai, pavyzdžiui, domisi senomis plokštelėmis, leistomis „Melodijos“. Man smagu, kai jie ką nors atranda.
Kada įsikūrėte šiose patalpose?
Čia veikiame šešti metai. Kai įsigijome, jos buvo apgadintos. Sovietų okupacijos metais čia buvo pašto sandėliai, anksčiau ir žmonės gyveno. Įdėjome daug darbo ir kantrybės, kad būtų ne tik saugu, bet ir šviesu, na, panašu į galeriją. Šioje salėje kartais vyksta parodos – vis kreipiasi dailininkai. Galima eksponuoti apie 30 darbų.
Jau treti metai bendradarbiauju su keramike Kristina Alšauskiene, ji čia veda edukacines keramikos pamokas. Džiaugiuosi, kai ateina visai nedideli, gal trejų ar penkerių, vaikai ir čia draugiškai lipdo, grožisi, namo išsineša savo rankdarbius. Keramika, sakyčiau, pagyvina mūsų galerijos veiklą. O jei vaikai ateina ir čia gerai jaučiasi, vadinasi, erdvės energetika gera!
Dainiaus Ščiukos nuotr,
O kaip jaučiatės V. Putvinskio gatvėje? Kuo ji jus patraukė?
Kai ieškojome patalpų galerijai-antikvariatui, ieškojome patalpų įvairiose centro vietose. Man šios patalpos iškart labai patiko, ir pastatas turi rimtą istoriją. Aš juk istorijos mėgėjas, negalėjau nepasidomėti!
Greta esantys muziejai irgi labai tinka, kaip kaimynai. Pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo karo muziejus – čia, kur sėdime, matote tik menus, o kita patalpa skirta su karyba susijusiems objektams. Be to, aš turiu ir daugiau veiklų kitur mieste, tad V. Putvinskio gatvė labai patogi strategiškai. Šioje patalpoje vyksta ir Kauno apskrities totorių bendruomenės susirinkimai, aš esu bendruomenės pirmininkas.
Jūs totoris?
Laikau save totorių kilmės lietuviu, nors totoriško kraujo manyje daugiau nei pusė. Alytaus totorių bendruomenės pirmininkas Ipolitas Makulavičius yra mano pusbrolis, mano mama – nuo Alytaus. Lietuvoje totorių bendruomenė gyvena daugiau nei 600 metų.
Ar didelė ji Kaune?
Kai mane prieš kokius dešimt metų išrinko pirmininku, pirmiausiai „suskaičiavau aveles“. Suradome apie 150 totorių kilmės žmonių, bet jų yra kur kas daugiau. Asimiliacijos procesas buvo labai stiprus, žmonės net užmiršo savo kilmę. Aš, kaip mėgėjas pasigilinti, pagal pavardes pradedu įtarinėti, kad totorių kilmės žmonių galėtų būti ir mūsų bendruomenėje! Kartais pakanka apie močiutes, senelius, kaimus pasikalbėti, ir žmonės labai nustemba. Iranėnų genetinis kodas Lietuvoje paplitęs, čia jau kalbu ne tik apie totorius, bet ir apie kitas iš Vidurio Azijos atėjusias ar atvestas tautas. Be to, Lietuva yra tokioje nedėkingoje vietoje, kad per ją vis žygiavo kokios nors kariuomenės, kuriose tarnavo įvairių tautybių žmonės, vyko mūšiai.
Mūsų giminė, mes taip manome, nors parašyta niekur nėra, yra nuo Krymo. Galima spėti pagal pavardes ar giminės ženklus – tamgas, kurios vėliau tapo totorių herbų dalimi. Mūsų herbe matoma tamga, strėle perverta širdis, gali būti iš XII–XIII amžiaus.
Dainiaus Ščiukos nuotr,
Ar bendruomenės susirinkimuose labiau sprendžiate kasdienius reikalus, ar minite šventes, puoselėjate papročius?
Užsiimame tik kultūrine veikla. Neturime pagrindinės religijos, yra ir islamo išpažinėjų, ir katalikų, ir liuteronų – tai bendrauti netrukdo. Dainos, šokiai yra beveik išnykę. Aš dar šiek tiek atsimenu iš vaikystės, bet dabar to neturime. Pradėjęs veiklą bandžiau įskiepyti vaikams to tautiškumo, nupirkome kostiumus, išmokėme kelias dainas totorių kalba – turėjome J. Gruodžio konservatoriją baigusią ansamblio vadovę, kurios tėvas buvo atvažiavęs iš Ufos, taigi ir jis, ir jo vaikai kalbėjo Kazanės dialektu.
Apskritai Lietuvoje totorių kalba išnyko XVII amžiuje. Iš Krymo, dabartinio Kazachstano, Pavolgio į Lietuvą suvažiavo stepių gyventojai, kurie tarpusavyje sunkiai susikalbėjo, nors visi buvo laikomi totoriais. Iš dabartinės LDK teritorijos XVII amžiuje dalis totorių pabėgo, nes buvo persekiojami prieš islamą nusiteikusių žmonių. Jie nusėdo prie Juodosios jūros, dabartinėje Rumunijos teritorijoje. Prie Konstancos miesto gyvena apie 30 tūkst. totorių, kurie kalba ta kalba, kuria XVII amžiuje buvo kalbama LDK! Mes visiškai neseniai tai sužinojome. Žinote, galima būtų iš jų tą kalbą išmokti!
Kaip įdomu.
Na, ilgai galėčiau pasakoti. Man atrodo, tai, kas dar išlikę, atrasti ir susisteminti yra labai svarbu. Esame įsteigę virtualų muziejų, kol kas jis pradinėje stadijoje, patalpinta dalis medžiagos. Dabar sulaukėme šiek tiek finansavimo iš Tautinių mažumų departamento prie LR Vyriausybės, galėsime judėti toliau, daryti, ką esame užsibrėžę. Projektas yra, galima sakyti, amžinas.
Ką dar veikiate?
Jau 12-us metus organizuojame šachmatų turnyrą. Tarp totorių nemažai šachmatininkų. Kauno šachmatų federaciją įkūrė jau miręs mūsų bendruomenės narys, buvęs Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas, KTU docentas Romualdas Makaveckas. Taip ir vadinasi – Kauno šachmatų federacijos garbės prezidento Romualdo Makavecko vardo greitųjų šachmatų turnyras. Jis rugsėjo 15 d. vyks Kauno įgulos karininkų ramovėje. Turnyras tarptautinis, turi neblogą reitingą, jame dalyvauja Lietuvos geriausieji. Pats žaidžiu mėgėjiškai, bet organizuoti tai netrukdo, tiesa?
Dar turime Generolo Juzefo Beliako vardo Lietuvos totorių karo istorijos klubą, kuris yra Kauno karo istorijos klubo partneris ir bendražygis. Mano giminėje buvo net trys generolai. Karyba juk buvo vienas populiariausių užsiėmimų tarp totorių, čia tik aš inžinierius statybininkas! Turiu surinkęs daug ikonografinės medžiagos, daiktų, taigi vieną galerijos patalpų planuoju skirti karo istorijai.
Metas pakalbėti apie tai, dėl ko pas jus užsukau. Ką pernai per Putvinskio gatvės dieną pasiūlėte praeiviams ir gatvės gyventojams? Atviras duris?
Panašiai. Apėjau, pasižiūrėjau, ką kolegos veikia, – kai kas patiko, kai kas nelabai. Nelabai – tai, kad tokių kaip aš, kad savo eksponatus išneštų į lauką, kviestų pasidomėti, daugiau nebuvo. Gatvėje daug įvairių veiklų, gal tik komercijos mažokai. Vykstant Putvinskio gatvės šventei norėtųsi dar daugiau renginių. Bet, kaip šventė, ji labai reikalinga. Ir ne tik šioje gatvėje! Tik gal kitos neturi tokios šaunios istorijos… Šiemet, manau, irgi dalyvausime. Reikės pakalbinti keramikę Kristiną, pernai ji negalėjo dalyvauti. Šiame pastate, kurio įvairių laikotarpių nuotraukų kolekciją turiu surinkęs, yra ir užuolaidų salonas, gal irgi prisijungs? Pernai mūsų kaimynas keramikas Gediminas Šibonis savo bute buvo surengęs ekskursiją, ir pas jį, ir pas mus buvo tikrai daug lankytojų. O mano toks ir yra tikslas – kad čia būtų žmonių.
Kęstutį Zenoną Šafranavičių kalbino Kotryna Lingienė
Dainiaus Ščiukos nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. gegužės rubrikoje „Kaunietis“. Žurnalo archyvą rasite čia.