Kauniečiai pamena vaikystėje lankytus muziejus: medžiagines šlepetes, smagiai slystančias ąžuoliniu parketu, blausią šviesą ant patamsėjusių didžiulių aliejinių drobių, baugias nariuotakojų vitrinas, skambančią Čiurlionio „Jūrą“, įspėjančius budėtojų žvilgsnius ir slapta pačiupinėtus eksponatus. Ne veltui viena svarbiausių šiuolaikinio muziejaus veiklos krypčių yra edukacija. Septynių muziejų darbuotojai maloniai sutiko atsakyti į kelis klausimus ir papasakojo apie įdomiausias muziejų siūlomas edukacinės veiklos rūšis, edukatoriaus darbo specifiką ir lūkesčius. Štai tie klausimai:

1. Kiek muziejuje vykdoma edukacinių programų, kokioms amžiaus grupėms jos skirtos?
2. Kuris iš edukacinių užsiėmimų jums patraukliausias? Kuris iš jų, jūsų nuomone, geriausiai atspindi muziejaus kryptį, įvaizdį, turimas kolekcijas?
3. Su kokiais sunkumais susiduriate dirbdami šį darbą? Kurios lankytojų grupės yra pačios jautriausios, reikliausios?
4. Jei galėtumėte, kuo papildytumėte, patobulintumėte esamas muziejaus edukacines programas?
5. Kaip pasikeitė muziejaus edukacinė veikla per pastarąjį dešimtmetį (ar jūsų darbo muziejuje laikotarpiu)?
6. Kaip, jūsų manymu, edukacinės programos keičia muziejaus, kaip institucijos, veidą?

Mykolo Žilinsko dailės galerijos (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus) edukatorė Nijolė Jurkuvienė

1. Šioje galerijoje vykdoma apie dešimt edukacinių programų. Jos yra skirtos ir ikimokyklinukams (mano mylimiausiems ir smalsiausiems), ir baigiamųjų klasių moksleiviams. Dirbame ir su neįgaliais vaikais bei pagyvenusiais žmonėmis, galerijos požemiuose yra įrengta unikali ekspozicija neregiams.
2. Edukologės veiklą pradėjau nuo savęs, savo šaknų pažinimo. 20 metų dirbau M. K. Čiurlionio dailės muziejuje gide – vedžiau ekskursijas apie Čiurlionio kūrybą ir liaudies meną, turėjau galimybę tyrinėti muziejaus fondus. Ten susidomėjau verpstėmis ir prieverpstėmis, pradėjau analizuoti baltų, aisčių simboliką. Dariau eskizus, rinkau medžiagą ir labai laukiau grįžtant Lietuvos nepriklausomybės, kai galėsiu tą medžiagą kam nors parodyti, ja pasidalyti. Per ilgus darbo metus sukauptą informaciją perteikiu muziejaus lankytojams dailės užsiėmimuose: piešiame gyvybės medį, tapome, mokomės atpažinti ženklų, simbolių reikšmes. Tarkim, kai kurie moksleiviai nusprendžia dalyvauti konkurse „Mano Lietuva“. Kokia toji Lietuva? Juk galima ne tik pilį su plaukiančia gulbele ežere pavaizduoti. Apie tautiškumą reikia kalbėti dar mūsų proprotėvių naudota simbolių kalba. Ši tema man ypač brangi. Beje, viena populiariausių galerijos edukacinių programų – „Vaikų dailės laboratorija“. Pagal ją vedamuose užsiėmimuose nuolatos dalyvauja vaikai iš viso Kauno. Vėliau jie atvyksta jau kaip studentai, pasakoja, kaip savo kūryboje pritaiko, ko buvo čia išmokę.
3. Galbūt kebliausia būna vesti edukacinius užsiėmimus, kai ateina didelė šeštokų, septintokų arba aštuntokų grupė. Sunkiausias žmogaus amžius – perėjimas iš vaiko į suaugusiojo gyvenimą. Todėl šiai kategorijai skiriu itin daug dėmesio. Iš pradžių kartais sulaukiu ir ironiškų šypsenėlių, bet jei įdomiai papasakoju apie paveikslus, jų prasmę, žmogaus dvasines problemas, paaugliai tikrai suklūsta. Negalima su jaunimu kalbėtis iš aukšto – reikia būti dėkingam, kaip šeimininkui, kurį aplankė mielas svečias. Lietuvoje mūsų ir taip nedaug, tad tą, kuris pas tave ateina, turi priimti kaip brangų turtą.
4. Mūsų ekspozicija labai turininga, deja, stinga edukacinių priemonių tinkamai ją pristatyti. Stažuodamasi Leipcige daug važinėjau, aplankiau gausybę muziejų. Buvo smagu žiūrėti, kaip mamos su vaikais dirba muziejaus dailės studijoje: dažai taškosi, spalvų kiek nori, personalas stebi, kad nieko nepristigtų, – tiesiog nuostabus žaidimas-spektaklis. Tokios laisvos, nevaržomos kūrybos labai norėčiau ir mūsų muziejuose daugiau matyti.

M. Žilinsko dailės galerija. Ugnės Balčiūnaitės nuotr.

www.ciurlionis.lt

Kauno rotušės (Kauno miesto muziejus) edukatorius Matas Toliušis

1. Šiuo metu vykdoma 12 edukacinių programų, kurios papildo muziejuje vedamas ekskursijas. Aptarnaujame grupes nuo pirmokų iki dvyliktokų. Pvz., 5–8 klasių moksleiviams siūlome programą „Laiško istorija“. Pasakojame apie informacijos sklaidos istoriją, po to jie patys turi galimybę parašyti laišką su tam pritaikyta plunksna, įdėti į voką ir išsiųsti. Vyresniems moksleiviams numatyta išvykstamoji programa, skirta Kauno architektūrai, pasakojanti apie Rotušės aikštę ir aplinkinius pastatus. Moksleiviai užduotis atlieka lauke, fotografuoja; grįžę į muziejų visi dalijamės įspūdžiais.
2. Kartais juokauju, kad šis pastatas yra viduramžių daugiafunkcis centras. Rūsiuose įrengtas kalėjimas, pirmame aukšte – prekybvietė, antrame – valdžios institucijos. Be abejo, turime įdomios istorinės medžiagos, bet ką gi lankytojas išsineša iš muziejaus? Emociją. Geriausias emocijas man galbūt žadina jau minėta „Laiško istorija“ ir kita programa „Miesto herbas“ – jos dalyviai iš molio nulipdo sau tokį herbą kaip suvenyrą. Beje, šie užsiėmimai vyksta ir anglų kalba. Dažniausiai atvyksta lietuvių moksleivių grupės, siejančios edukacinę išvyką su anglų kalbos pamoka. Rengiame „Smetoniškus kursus“ moterims. Jie puikiai tinka mergvakariams; įdomiausia, kad juos vedu aš! Dar viena puiki edukacinė programa, laikinai perimta iš Ryšių istorijos muziejaus, yra apie radijo prietaisus ir vadinasi „Alio, alio, kalba Kaunas, Lietuva“. Pavadinimas parinktas ne veltui – juk pirmieji radijo pranešėjo Petro Speičio žodžiai, 1926 m. birželio 12 d. pasklidę radijo bangomis, buvo kaip tik tokie.
3. Grupių tikrai būna pačių įvairiausių, jas reikia savotiškai „nuskenuoti“ ir atitinkamai elgtis. Jei matau, kad lankytojų dėmesys pasakojimui mažėja, iškart keičiu bendravimo formą į diskusiją, pereinu prie įdomesnio eksponato (pvz., didžiulio mamuto danties). Tarp gido ir grupės turi vykti dvikryptė komunikacija. Kitas svarbus sėkmės garantas – ribotas dalyvių skaičius. Geriausia bendrauti, kai jų ne daugiau kaip dvidešimt.
4. Išties esu atvykęs iš didesnio muziejaus su didesne eksponatūra ir kartais jos pasigendu. Kita vertus, šio muziejaus stiprybė yra simbolinė pastato reikšmė ir puikios erdvės. Neseniai muziejui pradėjo vadovauti naujas direktorius Gabrielius Sužiedėlis. Jis pasiryžęs visus penkis šio muziejaus skyrius padaryti kur kas atviresnius miestui ir Kauno bendruomenei, tam pasitelkti miesto kontekstą ir erdves, rengti daugiau išvykstamųjų ekskursijų.
5. Edukacija muziejuje yra viena iš komunikacijos su visuomene priemonių. Turinys, kurį mes saugome, ir tai, ką apie jį skelbiame, yra du lygiaverčiai muziejaus sėkmės ir populiarumo dėmenys. Norint sudaryti gerą muziejaus įvaizdį reikia ne vienų metų, nes muziejai neturi pinigų stambioms reklaminėms kampanijoms. Tam reikalinga vykusiai parengta muziejaus koncepcija ir tikri savo amato meistrai – XXI a. muziejininkai. Atėjo laikas pačiam muziejui ieškoti glaudesnio ryšio su savo miestu ir jo gyventojais.

Kauno rotušė. Giedrės Jankauskienės nuotr.

Kauno rotušė. Giedrės Jankauskienės nuotr.

www.kaunomuziejus.lt

Kauno pilies skyriaus (Kauno miesto muziejus) gidas edukatorius Giedrius Karpinskas

1. Šiuo metu Kauno pilies muziejuje vykdome šešias edukacines programas ir rengiame dvi ekskursijas: vidinę, pilies teritorijoje, ir išvykstamąją, apimančią Kauno senamiestį, Rotušės aikštę, iki Aleksoto regyklos, kurią pasiekiame tenykščiu funikulieriumi. Daugelis edukacinių programų pritaikytos įvairaus amžiaus moksleiviams, bet kelios jų gali tikti ir suaugusiesiems, pvz., „Pilies teismas“ (dalyviai pasiskirsto ir persirengia teisėjais, nusikaltėliais, raštininkais ir pilies bokšto menėje imituoja praėjusių amžių teismo procesą). Vien specialiųjų poreikių turintiems lankytojams skirtų programų kol kas neturime, bet kelias galime pritaikyti, tam puikiai tinka mūsiškės keramikos dirbtuvėlės.
2. „Kauno pilies teismo“ programoje tikrai norėčiau dalyvauti kaip lankytojas. Vis dėlto populiariausios yra keramikos dirbtuvėlės, tinkamos net darželinukams. Vaikai, be abejo, žino, jog iš molio galima nulipdyti indų ar kitokios buitinės keramikos pavyzdžių, bet retam kuriam dingteli, kad iš jo sumūryta ir ši didinga pilis.
3. Didelių sunkumų tikrai nepatiriame, veikiau tai pavadinčiau darbo pobūdžiu. Vaikai yra vaikai – kartais išdykę, kartais nelabai klusnūs. Itin svarbu, kad jiems nebūtų nuobodu. Darbas su suaugusiaisiais ir darbas su vaikais išties du skirtingi dalykai. Su vaikais viskas vyksta kitaip. Jie be galo smalsūs, daug klausinėja, jiems viską reikia tiksliai ir kantriai paaiškinti.
4. Naujausia edukacinė programa, kurios mums neabejotinai trūko, pradėta vykdyti tik prieš mėnesį. Tai šaudymas iš lanko ir arbaleto. Nors įranga palyginti brangi, tokie užsiėmimai tikrai pasiteisina – tiek vaikai, tiek suaugusieji lieka jais labai patenkinti. Be to, ši programa tiesiogiai susijusi su pilimi ir karyba: jos dalyviai išgirsta trumpą pasakojimą apie Kauno pilies apgultį, apie tai, kaip jos metu buvo naudojamasi lankais ir arbaletais. Be to, Pilies muziejuje ši edukacinė pramoga kainuoja ne daugiau už kitas.
5. Mūsų muziejus pradėjo savo veiklą 2011 m., taigi gana neseniai. Per šiuos metus neįvyko didelių pokyčių, tiesiog stengiamės tobulinti kiekvieną edukacinę programą, siekiame, kad jos papildytų muziejaus istorinį, kultūrinį kontekstą.
6. Kaip tik moksleiviai sudaro mūsų tikslinę auditoriją. Tad šio muziejaus veiklos rezultatai ir lankomumas tiesiogiai priklauso nuo edukacinių programų kokybės ir gebėjimo tinkamai jas pateikti.

Kauno pilis. Kauno rotušė. Giedrės Jankauskienės nuotr.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus gidė edukatorė Eglė Urmonavičiūtė

1. Edukacinių programų turime per dešimtį. Orientuojamės į moksleivius: pradinukus, 5–8 klasių ir 8–12 klasių moksleivius, bet turime ką pasiūlyti ir ikimokyklinio amžiaus vaikams.
2. Kurdami bet kurią programą atsižvelgiame į savo muziejaus turinį. Iškyla dilema: kas svarbiau – edukacijos patrauklumas ir smagumas ar prasmingumas? Šių dėmenų pusiausvyra tampa rimtu uždaviniu, turint omeny, kad pagrindinis mūsų turinio subjektas yra Maironis. Tad sėkmingai perteikti temą tampa šiokiu tokiu iššūkiu. Nenuostabu, kad labiausiai pavyksta tie edukaciniai užsiėmimai, per kuriuos vaikai vis dėlto gauna pažaisti. Po paprastos ekskursijos vaikai apie Maironį ar jo gyvenimą klausinėja gerokai mažiau nei po pavykusio žaidimo. Svarbu ne parodyti, o leisti atrasti patiems. Beje, mes turime visiškai naują interaktyviąją ekspoziciją „Lietuvių literatūra trumpai ir žaismingai“. Ji skirta žaisti, sukioti, kilnoti, spręsti uždavinius, vartyti knygas ir t. t. Viską, išskyrus eksponatus po stiklu, galima liesti ir tyrinėti pačiam.
3. Jautriausia grupė, ko gero, yra paaugliai. Beveik visada ji esti labai dinamiška, juk apima tiek stropius, tiek nuobodžiaujančius, tiek maištaujančius moksleivius. Vis dėlto sunkiausia, kai vaikai atitempiami į muziejų ne savo noru, pavyzdžiui, kai itin perfekcionistiškai nusiteikę pedagogai iš kito miesto atveža auklėtinių grupę į Kauną ir nusprendžia jiems aprodyti bent keturis didžiuosius muziejus. Tad labai stengiamės glaudžiai bendradarbiauti su mokytojais ir bent kiek koordinuoti tokias išvykas.
4. Būtų labai smagu pafantazuoti apie šiuolaikinių technologijų siūlomas galimybes interaktyviosioms ekspozicijoms, bet tai žvėriškai brangu.
5. Seniau nebuvo jokių informacinių technologijų, bet jų po truputį atsiranda, ir tai džiugina. Muziejus iš esmės yra itin statiška institucija, o lankytojai ir jų poreikiai kinta labai greitai. Kiekviena nauja karta yra kitoniška, o muziejai nespėja greitai prisitaikyti. Be abejo, galima kelti klausimą: kiek būtina tai daryti? Operatyviai rasti tinkamą ir modernią formą muziejaus turiniui pristatyti yra sunku ir, man regis, muziejai ne visada spėja tai įgyvendinti.
6. Muziejinkai visada diskutuoja tarpusavyje, koks yra muziejaus, kaip institucijos, tikslas, kokia misija. Galima rinktis: saugoti arba edukuoti, kitaip tariant, tarnauti visuomenei. Gerai parengta ir išplėtota, pagrįsta edukacija yra puikaus muziejaus įvaizdžio garantas. Muziejų privalumas yra įdomūs pasakojimai; neužtenka tik žiūrėti į eksponatą, reikia, kad jis būtų deramai pristatytas.

Maironio lietuvių literatūros muziejus. Teodoro Biliūno nuotr.

Maironio lietuvių literatūros muziejus. Teodoro Biliūno nuotr.

www.maironiomuziejus.lt

Vaikų literatūros muziejaus (Maironio lietuvių literatūros muziejus) vedėja Daiva Šarkanauskaitė

1. Esame parengę per dešimtį edukacinių programų įvairioms amžiaus grupėms. Didžiausią mūsų auditoriją sudaro darželinukai, bet ir suaugusiesiems turime ko pasiūlyti.
2. Populiariausia programa, ko gero, yra „Šmurkšt atgal į pasaką“. Ji skirta geriausioms lietuviškoms pasakoms pristatyti ir garsinti. Dalyviams siūloma persirengti pasakos herojais (herojais pasiskirstoma burtų keliu). Paskui jie knygos ištraukėle pristato savo veikėją, jį suvaidina. Be abejo, taip siekiama, kad vaikai užkibtų už šių pasakų ir bėgtų jų skaityti į biblioteką. Tiesą sakant, persirenginėjimo žaidimus be galo mėgsta tiek maži, tiek dideli.
3. Sunkumų lyg ir neturime: mūsų užsiėmimai yra įdomūs, patrauklūs ir smagūs, vaikai džiaugiasi ir juokiasi dalyvaudami muziejaus edukacijos programose. Įtraukti tikrai galima visus, kostiumų turime netgi tėveliams ir seneliams. Vaikų dėmesį palaikome įvairiais žaidimais, įtraukiančiais visą jų grupę. Nepamirštame paauglių – jiems skirta edukacinė programa pagal Birutės Mar knygą „Princesių sala“.
4. Pirmiausia mums labai reikia pastato restauracijos, su ja turėtų koja kojon žengti ekspozicijos modernizavimas. Esama puikių pavyzdžių Vakarų Europos sostinėse: Hagos vaikų knygos muziejus, Talino vaikų literatūros centras, apimantis biblioteką, muziejų, edukacines erdves. Be abejo, rengiame projektus; tai, ką dabar matote, įgyvendinome finansuojami Kultūros tarybos, kita vertus, labai svarbu, kad šis finansavimas nenutrūktų. Idėjų tikrai turime, tiesiog reiki dirbti, stengtis, viešintis.
5. Per šiuos metus muziejus dėl edukacijos programų tiesiog gerokai gyvesnis. Kai sukūrėme programas, pritaikytas neformaliajam švietimui, viskas iš esmės pasikeitė: turime konkretiems mokymosi etapams parengtus edukacinius užsiėmimus, tad mokytojos su moksleivių grupėmis atvyksta pagal suderintas mokyklos programas. Itin išaugo lankytojų skaičius.
6. Labai smagu, kai tie patys lankytojai apsilanko dar kartą, atsiveda savo draugus, šeimos narius. Geri atsiliepimai tikrai įprasmina muziejininkų triūsą.

Vaikų literatūros muziejus. Teodoro Biliūno nuotr.

Vaikų literatūros muziejus. Teodoro Biliūno nuotr.

www.maironiomuziejus.lt

Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus) vadovė Renata Mikalajūnaitė

1. Skiriame edukacijos programas vaikams ir suaugusiesiems. Turime „Jaunojo piliečio pamoką“ 1–5 klasių moksleiviams, tarsi įžangą į pilietinį ugdymą. Protų mūšis „Su valia ir su motoru ryžęsi kariauti orą!“, ko gero, tinka visoms amžiaus grupėms. Edukacinės programos „Aprangos kodas laikinojoje sostinėje“, „Romantika tarpukariu: apie meilę, flirtą ir kitas linksmybes“ arba „Propaganda prieš šimtą metų ir dabar – kaip ją atpažinti?“ skirtos jau vyresniems moksleiviams, tiesa, jas taip pat labai vertina ir suaugusieji. Reikėtų pridurti, kad mūsų dienomis pastaroji programa yra tikrai aktuali ir naudinga. Mūsų edukatorius neseniai dalyvavo mokymuose, skirtuose dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais asmenimis, tad šiuo metu kaip tik išbandome naujai parengtą edukacinę programą „Būk neabejingas“.
2. Tai labai individualu ir nulemiama skirtingų kiekvieno lankytojo interesų. Edukacinė programa „Aprangos kodas laikinojoje sostinėje“ yra tikrai mėgstama ir populiari, vis dėlto man pagal išsilavinimą (esu baigusi viešąją komunikaciją) ir pomėgius artimesnė propaganda, jos veikimo principai, metodai. Mūsų prezidentai, ypač Antanas Smetona su savo komanda, buvo puikūs propagandos meistrai, pati propaganda yra kur kas platesnė sąvoka, nei esame linkę manyti. Iš esmės visos Istorinėje Prezidentūroje vedamos edukacinės programos susijusios su šiam muziejui svarbiu laikmečiu, kontekstu, asmenybėmis, istoriniais faktais.
3. Be abejo, kartais pasitaiko, kad lankytojų grupė stokoja dėmesio, ypač jei prieš aplankydama mus, jau spėjo tądien apeiti dar penkis muziejus. Lankytojams toks informacijos kiekis tampa per didele našta. Vis dėlto manau, kad 80 procentų sėkmės priklauso nuo edukatoriaus. Jeigu žmogus gyvena tuo, ką daro, tiki tuo, ką kalba, ir pasitinka svečius kupinas entuziazmo, šie „užkimba“ labai greitai. Kartais sėdėdama viena kabinete girdžiu, kaip už sienos moksleiviai edukacijos programos dalyviai pradeda garsiai ir gražiai giedoti „Tautišką giesmę“, tada net pačiai kyla noras atsistoti (juokiasi).
4. Šiuo metu laikomės tokios politikos – kurdami naujos parodos koncepciją kartu kuriame ir jai skirtą edukacinę programą. Visi edukacijos elementai iš karto integruojami į parodą. Tai išties pasiteisina – į rengiamus projektus galime įtraukti ir šiek tiek edukacijai reikiamo inventoriaus, taigi pagausėja ir mūsų muziejaus materialinė bazė.
5. Tendencinga, kad muziejus tampa savotišku laisvalaikio ir pramogų centru. Jei pavyzdžiu laikytume naująjį Estijos nacionalinį muziejų (Tartu), būtų galima pasakyti, kad edukacinės programos tarsi praranda savo kontūrus, kitaip tariant, paroda tampa viena didžiule edukacine programa. Vien eksponatų apžiūros nebeužtenka. Interaktyvumas, galimybė lankytojui veikti pačiam, ką nors sukurti ar išbandyti tampa parodos organizavimo ašimi. Aišku, dalis jų vertina ir klasikinę ekspoziciją, o ši savo ruožtu priklauso nuo muziejaus pobūdžio, jo eksponatūros. Dailės ir, pavyzdžiui, istorijos muziejai labai skiriasi savo galimybėmis pritaikyti edukacinius elementus.

Valstybės diena LR Istorinės Prezidentūros sodelyje. Muziejaus archyvo nuotr.

Valstybės diena LR Istorinės Prezidentūros sodelyje. Muziejaus archyvo nuotr.

www.istorineprezidentura.lt

M. K. Čiurlionio galerijos (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus) ekskursijų vadovė ir edukatorė Dalia Bieliūnaitė

1. Šiuo metu mūsų galerijoje yra keturios Čiurlioniui skirtos edukacinės programos. Aptarnaujame visų amžiaus grupių lankytojus, taip pat sutrikusio intelekto asmenis ir neįgaliuosius.
2. Mano interesai vienaip ar kitaip susiję su Čiurlioniu, jo kūryba ir gyvenimu, taigi rinkčiausi programą, kurioje šio kūrėjo fenomenas aiškinamas kokiu nors specifiniu atžvilgiu, pavyzdžiui, „Čiurlionio kosmosas: nuo mito iki astronomijos“. Ši programa pagilina žinias apie astronominių ir astrologinių simbolių reikšmes Čiurlionio kūryboje. Mūsų edukacinės programos tikrai padeda užmegzti ryšį su platesne, įvairesne publika, nes vykstant užsiėmimams informacija perteikiama žaismingai, paprasta, aiškia kalba, papildoma kūrybinėmis užduotimis.
3. Pradėjome dirbti su sutrikusio intelekto asmenų grupėmis – dėl to labai džiaugiamės, kol kas sekasi tikrai neblogai, o didesnių sunkumų nepatiriame.
4. Labai norėčiau sukurti daugiau išvykstamųjų edukacinių programų, kad galėtume kartu su vaikais stebėti įvairius gamtos reiškinius (pavyzdžiui, besimainančius debesų pavidalus), diskutuoti apie tai, ką jie mato ir kaip šitai siejasi su Čiurlionio kūryba. Juk gamtos tema, kaip įkvėpimo ir idėjų šaltinis, šiam kūrėjui buvo labai artima ir brangi. Pasigendame edukaciniams užsiėmimams pritaikytų patalpų, kuriose jų dalyvių nevaržytų oficiali muziejaus aplinka.
5. Gerokai išaugo programų skaičius, be to, kaip jau minėjau, diegiame vadinamąją inkliuzinę edukaciją asmenims, turintiems specialiųjų poreikių. Kaip tik pastarosiomis savaitėmis išbandome jiems parengtas naujas programas.
6. Be abejo – muziejus tampa įdomus, norimas ir reikalingas visiems, visai bendruomenei, ne tik siauram specifinį išsilavinimą turinčių žmonių sluoksniui.

M. K. Čiurlionio galerijos archyvo nuotr.

www.ciurlionis.lt

Muziejus lankė Julija Račiūnaitė
Teodoro Biliūno nuotr.
Straipsnis publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. liepos nr. rubrikoje „Į temą“

Gali metų metus rašyti paraiškas, ieškoti įkvėpimo, formuoti komandas ir kelti tikslus. O gali tiesiog susėsti kavinėje ir jau po kelių savaičių kviesti į naujo mitinio herojaus sutiktuves. Būtent taip nutiko kūrėjams Tadui „Plūgui“ Vincaičiui, Mindaugui Arlinskui ir Kristinai Lisauskei. Susutikę Kauno paveikslų galerijoje veikiančioje kavinėje „Kultūra“ jie netikėtai apsimainė skirtingomis, tačiau idėjiškai artimomis mintimis ir, užuot išsiskirstę kiekvienas dirbti savo darbų, ėmė ir tas mintis suvienijo. Sulaukus Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ palaikymo užgimė naujas gatvės meno personažas – Kekto. Miestui jis čia pat, prie Kauno paveikslų galerijos, prisistatys jau liepos 15-ąją, šeštadienį. O kol kas sėdime su Kristina, Tadu ir Mindaugu toje pačioje „Kultūroje“ ir aiškinamės, kas nutiko.

Tadas, Kristina ir Mindaugas

Tadas: Na, kas nutiko, kas nutiko – tiesiog aš gyvenu Petrašiūnuose ir dažnai einu pasivaikščioti prie Kauno marių. Vis nužiūrėdavau HES’ą, kurio plokštumos man pasirodė labai patrauklios kokiam nors piešiniui. Marios pasufleravo, kad tai turėtų būti koks nors vandens gyvis. Idėją kurį laiką brandinau, o išgirdęs, kaip „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ narys Rytis Zemkauskas kalba apie žvėries mito sukūrimą kaip vieną KEKS’o programos dalių, supratau, kad reikia kuo greičiau paleisti mintį viešumon. Na, kad nesakytų vėliau, jog čia Plūgas tiesiog nusikopijavo idėją.

Mindaugas: Aš jau ne pirmus metus „Kultūroje“ rengiu „Kultūringo kino“ seansus. Neseniai Imantas Kaseta padėjo gauti leidimą viešai rodyti labai įdomų režisieriaus Kuba Goździewicz dokumentinį filmą „Rurales“ apie lenkų gatvės meno kūrėjus, važinėjančius po šalies provinciją, gerai leidžiančius laiką ir daug piešiančius. Apie tai ir papasakojau čia pat kavinėje prisėdusiam Plūgui, nes norėjau, kad jis prieš seansą nupieštų kokį nors darbą. Taip sutapo, kad greta sėdėjo ir Kristina su vyru. Plūgas parodė eskizus, ir jau po geros valandėlės buvome apmąstę visą gatvės meno gyvūno, tuomet dar neturėjusio vardo, idėją.

Kristina: Kekto pasirodys ne tik prie Kauno paveikslų galerijos. Kaip Plūgas jau minėjo, esame nužiūrėję jam vietą prie HES’o. Juk Kauno marios sukurtos užliejus čia buvusius kaimus, tad vandens gyvio čiuptuvas drauge ir pasakos vietos istoriją, privers čia besilankančius ja pasidomėti. Bus tiesiog įdomiau!

Mindaugas: Dar, greičiausiai, Kekto įkurdinsime ir mums savo bendrystės idėjomis labai artimo kauniečio Vytenio Jako „Kiemo galerijoje“. Taip, mūsų personažas – vandens gyvūnas, bet juk galerijoje stovi nemažai dėmesio susilaukusi vonia, tad vanduo niekur nedingsta!

Vadinasi, personažas padės atkreipti dėmesį į aktualias, gal net problemines Kauno vietas?

Mindaugas: Taip! Kekto nebus „šiaip sau“ personažas. Jis visuomet atsiras ten, kur yra apie ką padiskutuoti. Tai personažas, kuriam rūpi tai, kuo gyvena Kaunas, čia vykstantys meno, kultūros, paveldo procesai. Apie juos Kekto kalba savo kalba.

Kaip į idėją reagavo Kauno paveikslų galerijos, M. K. Čiurlionio nacionalinio dailės muziejaus kolektyvai?

Kristina: Teigiamai! Iš pradžių jiems rodėme „nuosaikesnį“ piešinio variantą, bet išsikalbėjus paaiškėjo, kad visų lūkesčiai ir vizijos dėl to, kaip gali atrodyti Kaunas ir kaip jame galima jaustis, sutampa. Dėl to labai smagu, nors ir netikėta. Buvome nuoširdžiai pasiruošę susitikimui, matyt, kolektyvas pajautė, kad ne šiaip sau papaišyti nusprendėm.

Mindaugas: Derinant piešinio reikalus su atsakingomis institucijomis reikalai pasisuko ir link „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos – girdėjome nuogastavimų, kad idėja per daug artima Plūgo jau minėtam R. Zemkausko projektui. Tad susitikome pakalbėti ir su KEKS’o komanda – ilgai netrukome, Kekto jau tapo programos dalimi. Neslėpsim, šis sprendimas turėjo įtakos personažo vardui.

Kekto vizualizacija / Plūgas

Ar Kekto gyvens tik Kaune?

Plūgas: Nebūtinai, kodėl gi, juk vandens visur yra. Galėtume su juo pakeliauti, gal net bendradarbiauti su kitais menininkais. Matysime, idėja neturi suplanuoto finišo.

Gatvės menas ir legalumas, viešumas – diskutuotina simbiozė. Plūgai, kaip ne vienerius metus Kauno ir kitų miestų sienas marginantis žmogus, ką apie tai manai?

Plūgas: Asmeniškai manau, kad gatvės meno festivaliai yra snobizmo viršūnė. Aišku, tai, ką dabar veikiame, jau nebėra gatvės menas. Jo ideologija neatsiejama nuo pogrindžio, prieštaravimo. Save vadinu legalių sienų piešinių autoriumi. Gerą terminą nugirdau Lenkijoje – neofreskos. Taiklu.

Kaip jautiesi, kai tavo darbus pakoreguoja kolegos, priešininkai ar kitos stichijos?

Manau, tai visiškai normalu. Pats nelendu prie tokių autoritetų, kaip, tarkime, Os Gemeos, kurių darbas puošia Kauno paveikslų galeriją. Bet jei kažkas taip daro, matyt, jiems šie menininkai nėra autoritetai. Gatvė yra labai tolerantiška.

Mindaugas: Plūgai, juk pats baiminaisi, kad čia, prie galerijos, Kekto visi numindžios. Bet man atrodo, kad tai nėra blogai. Toks gyvenimas.
—

Šeštadienį Kauno paveikslų galerijos terasoje Plūgui darbuojantis gros muzika ir vyks animacijos dirbtuvės. Visiems pasisveikinus su Kekto – „Kultūringo kino“ seansas. Daugiau informacijos feisbuke.

Mindaugas Arlinskas yra labai užimtas žmogus. Jo kompanija „Oro pagalvės“ užsiima reklaminių vaizdo klipų prodiusavimu ir gamyba, dirba su klipų ir filmų (pavyzdžiui, „Emilija iš Laisvės alėjos“) postprodukcija. Visai neseniai Mindaugas su kolegomis pristatė naują gatvės meno projektą „Kekto“, apie kurį plačiau kalbėjome čia.

Dar jis turi dvi dukras – 5 ir 7 metų – ir su jomis važinėjasi po Kauną. Jis – su longboardu, dukros – su paspirtukais. Visi drauge mėgsta sėdėti kavinėse ir stebėti miestą. Be to, Mindaugas tęsia ne kur kitur, o Kaune pradėtas Vladislavo Starevičiaus tradicijas ir užsiima animacija. Ne tik pats užsiima, bet ir užima vaikus. Dažniausiai – ne savo. Apie tai ir kalbamės. 

Ar vesti animacijos dirbtuves vaikams pradėjai dėl to, kad pats esi jaunas tėtis? 

Ne, ne dėl to. Ši veikla prasidėjo dar iki tampant tėčiu. Su iš Kauno kilusiu didžėjumi Mantu Tolpežninku ir kitais draugais prieš kokius 8 metus sostinėje rengėme audiovizualinius vakarėlius „Go Gaga“. Mantas nusprendė, kad reikia ne tik naktinės programos, bet ir veiksmo dieną, tad suorganizavau stop motion animacijos dirbtuves. Man labai patiko! Susirinko įvairių dalyvių, tarp jų ir suaugusių. Lipdėme personažus iš plastilino, tai nebuvo labai patogu, nes galutinio vaizdo reikėdavo palaukti. Palipdai, nufotografuoji… Vaikai, iš karto nematydami rezultato, nuobodžiaudavo. Ilgai svarsčiau, kaip tai pakeisti.

Galiausiai „užsikabinau“ už japoniško prietaiso fenakistoskopo, tokio lyg apskritimo, ant kurio sienelių kas nors nupiešta, su skylute viduryje, per kurią žiūrėdamas matai tuos piešinius besisukančius, – štai ir animacija. Ieškojau būdo, kaip tai perkelti į dirbtuves. Pamačiau reklamą, kurioje piešiniai sukosi ant patefono, tai ir tapo raktu. Padalinau fenakistoskopo apskritimą į 12 dalių, optimaliausią kadrų skaičių, ir bandžiau sukti. Su paprastu naminiu patefonu nepavyko išgauti efekto, skolinausi didžėjinį, viską filmavau, keičiau kadrų skaičių… Galiausiai pavyko. 

Ir kas tada?

Keletą metų šie reikalai snaudė. Buvo darbų, šeimos reikalų… Tuomet inicijavau „Kultūringo kino“ – filmų peržiūrų – ciklą kavinėje „Kultūra“ Kauno paveikslų galerijoje. Dėliodamas programą prisiminiau dirbtuves – pamaniau, kad jos padės pritraukti žmonių. Ir vėl „užsikabinau“! Tuo metu su kolegomis persikraustėme į naują menų inkubatorių A. Mapu gatvėje, senamiestyje, ir ten atsivėrė visos galimybės daryti, ką tik noriu. Erdvė, įranga, simbolinė parama… Dirbtuvės vaikų dienos centruose – irgi inkubatoriaus projektas, aš buvau pakviestas dalyvauti kaip menininkas. Mėnesį važinėjau po Kauno regioną. Galbūt pradėsime panašią iniciatyvą ir Vilniuje, jau yra susidomėjusių institucijų – pavyzdžiui, Martyno Mažvydo biblioteka. Nors man, prisipažinsiu, įdomiausia dirbti su raw auditorija.

Ką tau, kaip kūrėjui, duoda bendravimas su vaikais, kurie iki šiol neturėjo nieko bendro su menu, animacija, galbūt apskritai gyvenimo spalvomis?

Aš pasikraunu. Tai mane labai įkvepia. Tai labai stipru. Nuvažiuoji į dienos centrą, susėda 7–8 metų vaikai, kurių veidus jau vagoja randai, jie jaučiasi ir yra daug labiau suaugę nei, tarkim, mano dukros. Jie iškart pasako, kad nieko nepieš ir nedarys. Tuomet kūryba tampa iššūkiu – turiu rasti būdą jiems sudominti, tobulinti savo bendravimo įgūdžius. Kai tai pavyksta man, ir vaikui pavyksta sukurti kažką savito – tada emocijos apima labai stiprios.

Ar po dirbtuvių palaikai su vaikais ryšį, domiesi, kaip jiems sekasi?

Po kurio laiko greičiausiai vėl visus aplankysiu. Per dirbtuves jie kūrė trumpo metro filmus. Labai trumpo! Animavo pavadinimą, kūrė dvi filmo scenas. Neslėpsiu – dominavo ugnies, šaudymosi vaizdai. Mokėsi montuoti. Stambus, tolimas planas, judesys. Kaip nupiešti vandenį. Galiausiai nupiešė pabaigos titrus – savo vardą. Po dirbtuvių baigsiu kurti kiekvieno vaiko filmuką ir važiuosiu visų aplankyti bei parodyti rezultatų. 

Įdomu, ar mokeisi, kaip bendrauti su vaikais?

Ne, rėmiausi nuojauta. Na, gerai, stepžukėje esu baigęs tris kursus dailės pedagogikos. Bet studijose su vaikais praktikos neturėjau. Dabar kliaujuosi nuojauta. Pažiūrėk į mane: kepurė, tatuiruotės, – jiems tai patinka, atrodau savas. Bendraujam kaip draugai, nors iš tiesų mokau juos techninių dalykų. Jei ateičiau su kostiumu ir kaklaraiščiu, skaityčiau iš knygelės, manau, tokio efekto nebūtų.

Iš tų vaikų gali išaugti menininkai?

Šimtu procentų. Kai vaikas ima piešti ir jam pavyksta, nepasakytum, ar jis atėjo į dienos centrą, ar mokosi menų mokykloje. Va, Šančių dienos centre viena mergaitė, gal aštuonmetė, atsikalbinėjo, kol sutariau, kad jei pieš per šį užsiėmimą, kitus du galės nepiešti. Ji nupiešė stiklinę, kurios viduje iš čiaupo tekėjo vanduo, galiausiai pasruvęs per kraštus. Bliamba, pagalvojau! Kosmosas!

Meno kalba paprasčiausia su vaikais kalbėti?

Aš manau, kad taip. Ypač tokia, kai gali ir nekalbantį, užsispyrusį, piktą vaiką palenkti. Tokių daug. Faina, kad jie mane pradeda kopijuoti! Dainavos rajone dienos centre atėjau į antrą užsiėmimą, visi buvo rankas išsipaišę. Sakė: žiek, Mindaugai!

Ar tave, kaip tėtį, keičia bendravimas su vaikais, kurie nėra tokie laimingi šiuo klausimu? Gal grįžęs namo savo dukroms tampi geresnis, o gal kaip tik griežtesnis?

Na, mano dukros ir taip gauna labai daug dėmesio. Jos ir piešia, ir fotografuoja. Eina į puikų darželį, lanko muziejus – pilnos įspūdžių. Kartą privačias animacijos dirbtuves surengiau joms namuose. Kažkaip… Maniškėms tai atrodė labiau juokas nei rimtas užsiėmimas. O grįžęs namo iš kitų dirbtuvių dažniausiai suprantu, kad mano vaikai iš tiesų ne tokie išdykę, kaip paprastai manau. Geri vaikai, klauso tėčio! 

Galbūt jau yra tavo veiklos įkvėptų bičiulių, bandančių užsiimti kuo nors panašiu?

Vienas draugas, irgi tėtis, dirbantis kūrybos direktoriumi reklamos agentūroje, jau bando. Anot jo, dirbtuvės yra, visų pirma, būdas savo paties vaikui parodyti, ką veiki darbe. O kiti bičiuliai visuomet palaiko. Didžėjai atvažiuoja pagroti, parodo savo techniką vaikams ir panašiai. 

Supratau, kad dar neišsiaiškinome, kaip tavo gyvenime atsirado animacija?! Ar šis pomėgis susijęs su vidžėjaus, vaizdo projekcijų kūrėjo, karjera?

Vaikystėje labiausiai mėgau plastilininius animacinius filmus! Jau daug vėliau Karalius iš tuometinio DJ kolektyvo „RyRalio“ užrodė čekų animatorių Janą Švankmajerį, kuris paliko neišdildomą įspūdį. 

Reikėtų paminėti vidžėjų kompaniją „Rüt Rüt“, ypač Emanuelį Ryklį, šiandien garsėjantį savo kavos menu. Labai patikdavo jų kurti koliažai, pats ėmiau tokius daryti – neslepiu, tikrai! Kaip vidžėjui man daug įtakos turėjo Chrisas Cunninghamas, dirbęs su tokiu atlikėju kaip Aphex Twin. Pačiam smagiausia būdavo vidžėjinti drum’n’bass’o, techno renginiuose. 

O animacijos pradininkas Vladislavas Starevičius, pradėjęs kurti Kaune?

O, labai! Pirmame „Kultūringo kino“ seanse rodžiau Donato Ulvydo dokumentinį filmą apie jį „Vabzdžių dresuotojas“. Manau, Kaune jis dar nepakankamai atrastas. Galbūt reikės ką nors šiuo klausimu nuveikti.

Kotryna Lingienė
Artūro Bulotos nuotr.
Interviu publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. liepos nr. rubrikoje „Mėnesio tema“

Futbolo klubas „Stumbras“ yra tarptautiškiausia ir jauniausia šalies ekipa. Dviejose 2013-aisiais įkurto, 2015-aisiais investuotojų iš užsienio nupirkto klubo komandose – net 20 legionierių iš Portugalijos, Brazilijos, Gruzijos, Malio, Etiopijos, Dramblio Kaulo Kranto, Prancūzijos, Ganos… Norinčių atvykti į Kauną ir čia pradėti savąją futbolininko karjerą daug – per gana trumpą laiką klubas įrodė, kad žaidėjais rūpinasi ir stengiasi ne tik padėti jiems tobulėti, bet ir žaisti kitose šalyse, stipresniuose klubuose. Tai – FK „Stumbras“ strategija. Apie jos prasmę ir darbą tiek su jaunais, tiek su pačiais jauniausiais sportininkais kalbame su prieš 40 metų profesionalaus futbolininko karjerą baigusiu portugalu Mariano Barreto. Trys jo asistentai – taip pat iš Portugalijos. Bet Lietuvos futbolo ateitis nuo to, kaip jiems seksis įgyvendinti savo vizijas, irgi priklauso.

Naujas futbolo klubo „Stumbras“ etapas, kartu ir jūsų gyvenimas Kaune, prasidėjo pernai kovą. Kaip įvertintumėte pastaruosius 15 mėnesių?

Praėjusį sezoną ir šį išskirčiau kaip atskirus etapus. Pradžioje į mus žiūrėjo, na, kaip į užsieniečius, atvykusius diktuoti savo taisyklių. Man tai – nieko naujo, jau du dešimtmečius dirbu įvairiose šalyse: Vokietija, Rusija, Saudo Arabija, Etiopija, Kipras, Angola… Visur į atvykėlius žiūri taip pat. Taigi tiesiog dirbome, per daug nieko neaiškindami, formavome komandą, stengėmės kuo geriau pasirodyti A lygoje, taip pat – kelti įsigytų jaunų žaidėjų lygį ir vertę. Viską įgyvendinome – sezoną baigėme 5 vietoje, tai aukščiausias komandos pasiekimas. Du lietuvius ir du užsieniečius išsiunčiau į stovyklas Portugalijoje. Futbolininkus siunčiame treniruotis, ne bandyti laimės – iš pradžių juos reikia gerai išmokyti, tik po to ieškoti naujų klubų. Bet ir čia yra ką papasakoti: Rimvydas Sadauskas buvo paskolintas vienam žymesnių Airijos klubų „Cork City“ ir jau grįžo, taip pat visai neseniai pasirašėme dvejų metų sutartį dėl vieno iš jauniausių mūsų žaidėjų Naurio Petkevičiaus – jis išvyksta į „Lille“ klubą, žaidžiantį aukščiausioje Prancūzijos lygoje.

Daug veiklos!

Tikrai taip. Taigi dabar ir vėl komplektuojame komandą. Daugelis mūsų žaidėjų labai jauni – išskyrus du, kuriems jau 24-eri, kitiems yra nuo 16-os iki 22-ejų. O Lietuvos čempionate komanda žaidžia prieš 28–30 metų žaidėjus – patyrusius futbolininkus. Taigi normalu, kad „Stumbrui“ tikrai ne visuomet sekasi. Jaunimas daro klaidų, jos kainuoja taškus. Mano pasirinkimas dirbti su jaunesniais žaidėjais daug ką stebina, bet nematau logikos prisipirkti vyresnių ir užimti 6-ą vietą. Geriau jau ją užimsiu su augančiais talentais, kurie taip įgaus patirties. Manau, tokia taktika turės įtakos Lietuvos futbolui apskritai. O mums tai naudinga, nes žaidėjus vėliau galime nukreipti į tarptautinę rinką.

Kaune norite įsteigti ir futbolo akademiją, tiesa?

Taip, dėl jos esame sutarę su Lisabonos klubu „Sporting“, jie pasirengę dalintis prekės ženklu, patirtimi, treneriais. Kauno regionui ir Lietuvai iš to bus daug naudos. Kalbamės su federacija, turime prašymų – mums reikia infrastruktūros. Šiuo metu abiem „Stumbro“ komandoms nuomojame aikštę, tai nėra pigu. Akademijoje lavintis galės visi karjeros futbole siekti norintys regiono vaikai. Su jais dirbs labai geri treneriai.

Galbūt to ir trūksta vis „buksuojančiam“ Lietuvos futbolui – kryptingo darbo nuo mažų dienų? Ar vis dėlto trūksta vietinių talentų?

Žiūrėkit, vienas geriausių jaunų žaidėjų, kuriuos man yra tekę matyti, – o per mano rankas praėjo tikrai nemažai vėliau tapusių žvaigždėmis – yra Nauris Petkevičius. Pamačiau jį dar penkiolikmetį ir iškart pasakiau tuometiniam treneriui, kad perleistų jį mums, kad galėtume užauginti. Neklydau. Lisabonos „Benfica“ buvo juo sužavėti, kiti klubai irgi.

Taigi problema ne talentai, o tai, kaip su jais dirbama. Reikia infrastruktūros, gerų trenerių ir disciplinos. Vien gero žaidimo nepakanka, futbolas nėra tik kamuolys ir stadionas. Žaidėjus mes auklėjame, padedame jiems tobulėti ir tapti iš tiesų geriems. Esu matęs daug jaunų talentų, su kuriais nedirbama, ir iškart žinodavau, kad jie bus prarasti. Gaila. Dėl to ir kuriame savo akademiją.

Visi „Stumbro“ legionieriai gyvena kartu, išnuomojome jiems viešbutį. Patys gaminasi valgyti, tvarkosi – ar daug žinote jaunų sportininkų, kurie patys sau skalbtų drabužius? Įvedę taisykles ir jų laikydamiesi, per metus nepatyrėme jokio incidento. Tai – treniruočių dalis. Taip pat ir atidumas mokslams, pagarba kitiems. Talentas, be abejo, irgi įeina į formulę.

Šeši iš mano treniruotų futbolininkų tapo pasaulio čempionais U21 grupėje. Tik du iš jų tęsė tarptautines karjeras – tai Luís Figo ir Emílio Peixe, dabar treniruojantis jaunimą. O kiti, anuomet gal net talentingesni, sulaukę 40-ies tegalėjo pasakoti, kad kadaise buvo pasaulio čempionai. Taip jau nutinka, ir tai – ne tik žaidėjų, bet ir vadybos, trenerių, visų kitų jų aplinkos žmonių problema.

Kada pats išmokote žaisti futbolą?

Gimiau Goa, bet ten gyvenau tik metus, vėliau tėvai grįžo į Portugaliją. Ten ir išmokau. Žinai, visų vaikų brangakmeniai yra kamuoliai. Vienur – krepšinio, teniso, Portugalijoje – futbolo. Net nežinau, kodėl, bet taip buvo visada. Daug talentingų žaidėjų iš buvusių kolonijų – Afrikos šalių, Brazilijos – pirmiausiai atvyksta į Portugaliją, vėliau tęsia karjerą kituose Europos klubuose. Na, o žaidžia pas mus visi ir visur.

Futbolą žaidžia visi, bet ne visi tampa treneriais. Koks jūsų kelias?

Treneriu dirbti ėmiau atsitiktinai. Buvau tikrai geras žaidėjas, dvidešimtmetis. Deja, per susidūrimą su priešininku trūko Achilo sausgyslė. Bent metams turėjau stabdyti karjerą, studijavau universitete. Ilgainiui supratau, kad nebegalėsiu būti futbolininkas – kai tik žaisdavau, lydėdavo didžiausi skausmai. Taigi sulaukęs kvietimo prisijungti prie komandos „Sporting“ ir treniruoti vaikus iki 10-ies metų, neatsisakiau. Po metų ėmiau treniruoti U19 jaunimą, per dvejus metus pasiekiau minėto rezultato, kai šeši iš komandos tapo pasaulio čempionais. Tuomet perėjau į pagrindinę komandą, padėjau į klubą atvykstantiems treneriams. Vėliau man pasiūlė vykti į Dortmundo klubą „Borussia“ – dirbau su žaidėju, patyrusiu traumą, po kurios, visi manė, jis nebeatsities. Bet po šešių mėnesių klubas laimėjo Čempionų lygą, o jis žibėjo visose rungtynėse. Taip prasidėjo tarptautinė mano karjera – vykau mokyti trenerių Rusijoje, dirbau su rinktinėmis Afrikos šalyse. Manau, man sekasi. Dirbu puikiose vietose. Padedu puikiems žaidėjams. Tai – mano geriausi medaliai.

Privalome paklausti – kaipgi tokiame margame žemėlapyje sušmėžavo Lietuva?

Netyčia. Planavau grįžti gyventi į Portugaliją, nes pasiilgstu gimtinės, savo draugų – matau juos gal kas porą metų. Sulaukęs Kaune klubą pirkusių investuotojų pasiūlymo dirbti su komanda pagal mano metodus, sutikau. Galimybė pasirodė tikrai įdomi. Be to, esu klubo dalininkas. Į Portugaliją, pas šeimą, skrendu dažnai, kartą į mėnesį, – anksčiau jie gyveno kartu su manimi, bet dabar jauniausias sūnus eina į mokyklą, pamanėme, kad jas dažnai keisti nebus gerai. Kaune jaučiuosi laimingas. Tikiuosi, kai jau išvyksiu ir vėl grįšiu po kelerių metų, pamatysiu savo augintus žaidėjus pasiekus aukščiausią lygį. Tai – mano svajonė ir tikslas, verčiantis dirbti. Dėl to ant manęs žaidėjai kartais net pyksta – noriu idealaus rezultato. Dirbu visą parą, be savaitgalių.

Ar per metus Kaune jau spėjote atrasti sau artimų vietų? Neskaitant stadiono.

Mano galva nuolat užimta – ieškau būdų padėti žaidėjams, ieškau klubų jiems žaisti, sprendžiu problemas. Pagalvoti apie visa tai dažniausiai einu prie Kauno pilies. Nemažai laiko praleidžiu ten, taip pat – Laisvės alėjoje. Ypač Sobore. Esu katalikas, bet einu ten ne melstis, o tiesiog pabūti – gerai jaučiuosi. Nuolatiniai lankytojai mane jau tikrai pažįsta.

FK STUMBRAS

Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys
Dainiaus Ščiukos nuotr.
Interviu publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. liepos nr. rubrikoje „Kaunietis“

Vaikystė, bėganti pataisos namuose, yra kiek kitokia. Vis dėlto vien dėl uždarų durų noras žaisti, kurti, būti nevaržomam niekur nedingsta. Apie kūrybinį proveržį, prieš dvejus metus pradėjusį keisti Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų gyventojų dabartį ir ateitį, kalbėjomės su projekto „(ne) LAISVAS menas“ vadove dr. Ingrida Veliute.

Papasakokite apie projekto „(ne) LAISVAS menas“ idėją, tikslus.

Pažintis su Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriumi-pataisos namais buvo visiškai spontaniška: profesorius Rolandas Rimkūnas atsitiktinai pasiteiravo, ar nenorėčiau aplankyti kalėjimo. Apsisprendimui laiko nebuvo, tad per daug nesvarstydama tiesiog sutikau vykti. Aplankius šią įstaigą, neliko abejonių dėl nepilnamečių kalinių meninės veiklos poreikio – džiaugsmo, vilties kibirkštėlės, sužibusios vaiko akyse pasiūlius naują užsiėmimą, po pirmojo susitikimo nebedavė man ramybės.

Pradėdami projektą „(ne) LAISVAS menas“, galvojome tik apie tam tikrus minimalius praktinius mokymus: spaudos ant marškinėlių, tatuiruočių, knygrišybos. Šiemet numatėme kur kas didesnius tikslus.

Visi Lietuvoje ruošiasi valstybės šimtmečio minėjimui. Bet ar tikrai visi? Mūsų komandos nuomone, kiekvienas pilietis turi teisę prisidėti prie šios valstybinės šventės. Todėl šiais metais mūsų pasirinkta projekto tema – „Aš – savo valstybės herojus“. Kartu su profesionaliais menininkais, jaunimu iš Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų bei Kauno jėzuitų gimnazijos auklėtiniais esame pasiryžę sukurti profesionalią animaciją (premjera planuojama Prevencijos dienų metu Kauno jėzuitų gimnazijoje). Šiam sumanymui įgyvendinti svarbiausia projekto dalyvius išmokyti bent minimalių darbo su vaizdo kūrimo ir redagavimo programomis įgūdžių. Jeigu menas bent kiek padės sumažinti socialinę atskirtį – būsime pasiekę savo tikslus.

Projekto archyvo nuotr.

Koks vaidmuo įgyvendinant šį projektą tenka Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Grafikos katedrai, Kauno jėzuitų gimnazijai?

Grafikos katedros darbuotojai su katedros vedėju Vaidu Naginioniu priešakyje yra pagrindinis šio projekto „variklis“. Visą pavasarį šioje katedroje susitikdavome su Kauno jėzuitų gimnazijos tarptautinio bakalaureato moksleivėmis, dalijomės pareigomis: kas paskelbs informaciją socialiniuose tinkluose, kas fotografuos, prisidės prie aprašymų, vėliau – prie animacijos kūrimo, Zin‘o sudarymo ir t. t. Gimnazistė Augustė Nomeikaitė jau yra kūrusi trumpametražį filmą „Repetita“, todėl animacijos kūrimas vykdant projektą „(ne) LAISVAS menas“ jai taps naudinga patirtimi prieš išsvajotas režisūros studijas.

Projekto senbuvių tikslas yra išlaikyti šiltą, darbingą atmosferą, įrodyti, kad skirtinga socialinė patirtis netrukdo kūrybiškumui ir komandinei veiklai. Šiaip ar taip, visi projekto dalyviai yra labai svarbūs ir turi gausybę veiklos.

Su kokia vaikyste susidūrėte apsilankiusi Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose?

Auginu du sūnus, stengiuosi, kad jie užsiimtų mėgstama veikla, būtų laimingi. Taigi, išvydus smalsius klegančius paauglius už grotuotų durų, prireikė ne vienos dienos, kol pavyko susitaikyti su šiuo atmintyje įstrigusiu vaizdu. Tai buvo viena iš paskatų grįžti ir parodyti šiems jauniems žmonėms kažką naujo: išpurkšti ant sienų jų pačių sukurtus superherojus, nešioti maišelius su kaukolėmis ir užrašais „Daugiau nebenusikalsk“ ir t. t. Manau, kad panašiai pasijunta visi projekto menininkai. Iš pradžių – nerimas, o paskui noras sugrįžti.

Iš tiesų, Kauno pataisos namuose dirbantys žmonės yra ne tik savo srities specialistai, bet ir išskirtinės asmenybės: Edita Simonavičiūtė, Almantas Atkočaitis, Vytautas Lamauskas ir daugelis kitų rūpinasi, kad vaikystė ten būtų šviesesnė. Tuo tarpu mes esame tarsi instrumentas tam pasiekti. Meninė veikla – gaivaus oro gurkšnis tiems jaunuoliams. Su pataisos namų darbuotojais kruopščiai deriname visus bendrus užsiėmimus, jų eigą, darbo priemones – kol kas dar nebuvo atmesta nė viena mūsų sugalvota idėja. Visiems darbuotojams labai norisi, kad auklėtinių vaikystė turėtų daugiau spalvų.

Projekto archyvo nuotr.

Ar pataisos namų auklėtiniai palankiai sutiko šią iniciatyvą?

Šie užsiėmimai tikrai nėra ir negali būti prievolė. Jaunimas iš pataisos namų ir Kauno jėzuitų gimnazijos prisijungė prie mūsų savanoriškai, todėl jokio pasipriešinimo iš jų pusės nejutome. Motyvacija bendradarbiauti ypač padidėjo po to, kai praėjusiais metais buvo atspausti jų pačių sukurti grafikos darbai, parengta ir atidaryta paroda. Prieš savaitę Grafikos katedros dėstytojas doc. Aurimas Švedas, jaunuoliams pasakodamas apie animacijos meną, taikliai pažymėjo, jog kiekvienas gali piešti, o komandinis darbas tą piešinį pajėgus „išjudinti“ – tuo remiamės šiais metais kurdami animaciją. Tokių menininkų kaip Rolandas Rimkūnas, Tadas Vosylius, Gintaras Česonis, Toma Šilinaitė, Inga Navickaitė ir kitų dėka jaunimas įgis tam tikrų praktinių žinių, darbo su įvairiomis programomis pagrindų. Tikiuosi, kad bendravimas su žmonėmis, sutiktais įgyvendinant minėtą projektą, padės dalyviams rasti prasmingesnį kelią ir lengviau integruotis į visuomenę. O tam labai svarbu idėjos ir kūrybiškumas.

Kokių netikėtumų patyrėte dirbdama prie šio projekto?

Jau beveik dešimt metų dėstau ir seniai neturiu viešo kalbėjimo baimės, tačiau praėjusių metų diskusijos moderavimas, pristatant projekto „ne (LAISVAS) menas“ rezultatus, buvo tikras iššūkis – reikėjo apgalvoti kiekvieną žodį. Tai, kas mums yra savaime suprantama: pavedžioti šunį, įsijungti Facebook, susitikti su draugais – nuteistiems paaugliams yra prarasta galimybė. Neįžeisti ir neužgauti kalbant apie jų gyvenimą yra labai sudėtinga, bet įmanoma.

Ką naujo asmeniškai išmokote, supratote bendraudama su projekto dalyviais?

Esu pakankami tolerantiška – tarptautiniuose projektuose yra tekę dirbti su neįgaliais ir turinčiais priklausomybių žmonėmis. Skirtumas tas, kad pataisos namuose nėra atsitiktinių gyventojų. Per tuos vaikus kažkas kažką yra praradęs – daiktus, sveikatą ar net gyvybę. Tačiau šie paaugliai yra pilnaverčiai žmonės ir mūsų valstybės piliečiai. Todėl dirbdama prie šio projekto supratau, kad turiu išmokti toleruoti minėtą praradimo aspektą, turiu stengtis, kad auklėtinių padėtis keistųsi.

Kokia „(ne) Laisvo meno“ iniciatyvos ateitis?

Šiuo metu yra pats projekto įgyvendinimo įkarštis, tad dar neturėjome laiko pagalvoti apie tolimą ateitį. Turbūt pastebėjote, kad projekto pavadinime dominuoja žodis „LAISVAS“ – kaip tik todėl manau, jog didėjanti kūrybinė komanda turės genialių minčių. Jeigu sėkmingai užbaigsime animacinį filmą (esu tikra, kad taip ir bus), tai 2018 m. labai norėtume nuvažiuoti į kitas Lietuvos mokyklas, jaunimo centrus ir kartu su Kauno jėzuitų gimnazijos moksleiviais papasakoti apie tą kitokią, „grotuotą“ vaikystę, o kartu apie gebėjimą priimti atgal į visuomenę suklupusius žmones. Taip Lietuvos gimtadienį atšvęstume kartu su savitais, bet kūrybiškais valstybės herojais.

Pašnekovę kalbino Julija Račiūnaitė

Projektą finansuoja:
Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Kauno miesto savivaldybės programa „Iniciatyvos Kaunui“.

Kiekvienas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ numeris pilnas daug pasiekusių ir siekiančių suaugusių žmonių istorijų. Gali būti, kad dalis tų žmonių svajoja vėl būti vaikais. Pats metas pakalbėti su kauniečiu, kuris, laimei, dar nespėjo suaugti.

Martinas Mia yra trylikametis. Jis domisi muzika ir sportu, klauso metalo ir šoka kapueirą. Gimė JAV, augo Indianoje ir Kentukyje, bet jau šešerius metus gyvena Kaune.

Kaip atsidūrei Kaune?
Gimiau Amerikoje, bet seneliai gyveno Lietuvoje, atvažiuodavome su tėvais jų aplankyti. Kartą, atvažiavę čia, pasilikome visam laikui. Man tada buvo septyni. Dar daug nesupratau, nebuvo didelio pasikeitimo. Atėjau į naują mokyklą. Nelabai jaučiausi, kad kažkuo skirčiausi. Labai natūraliai viskas. Kalbą mokėjau nuo mažens. Pirma išmokau anglų, tada lietuvių.

Kur tau labiau patiko? Ar galėtum palyginti gyvenimą ten ir čia?
Didžiausias skirtumas, kad čia esu laisvesnis, galiu važinėti po miestą, o ten tik viename kieme, nebent kur su tėvais nuvažiuodavom. Čia daugiau laisvės. Skiriasi visų bendravimas, Lietuvoje kitaip. Amerikoje nebūdavo taip saugu vienam kur išeiti, o čia nėra taip pavojinga. Čia jau nuo mažens pradeda pratinti vaikus vienus į mokyklą dieną važiuoti. Čia vaikai savarankiškesni.

Amerikoje į mokyklą ėjau iki pirmos klasės. Prisimenu vieną juokingą istoriją – visą laiką mokykloje sakydavau, kad man dantį skauda, nes labai bijodavau būti be mamos, tada mane nuvesdavo pas seselę, ir mama atvažiuodavo. O iš tikrųjų tai nieko man neskaudėdavo.

Kaip tavo gyvenime atsirado muzika ir kapueira?
Muzika atsirado pirmiau. Nuo mažens norėjau groti gitara. Kai atvažiavom į Lietuvą, pradėjau lankyti privačią muzikos mokyklą, grojau klasikine gitara, po to man pasiūlė stoti į Kačanausko muzikos mokyklą. Iš dvidešimt žmonių tik du žmonės galėjo įstoti. Aš įstojau, pradėjau groti elektrine gitara. Buvo labai smagu. Dabar jau groju šešis metus. Prieš metus pradėjau domėtis stipriau. Groti man patinkančius kūrinius.

Kodėl pasirinkai būtent elektrinę gitarą?
Matydavau, kaip rokeriai groja ant scenos, ir būdavo labai smagu žiūrėti. Įsivaizdavau, kad aš taip pats galėčiau kada nors daryti. Per televizorių matydavau Michaelį Jacksoną, prisimenu, AC/DC paliko didelį įspūdį.

Kokią muziką groji?
Muzikos mokykloje daugiau džiazą, bliuzą ar kokį Bachą. O grupėje, kuri dabar kuriasi, tai roką ir metalą. O labiausiai mėgstu sunkesnį metalą.

Kodėl metalas?
Man labai patinka tas jausmas, kai klausydamas metalo tarsi gauni adrenalino, tarsi jauti muziką pereinant per visą kūną.

Ar randi Kaune vietų, kur pasiklausyti metalo? Ar turi bendraminčių?
Vakar buvau koncerte klube „Lemmy“, tokie japonai buvo atvažiavę. Labai smagu buvo. Tik antrą kartą buvau „Lemmy“, kitą sezoną ten dažniau lankysiuos. O šiaip nėra daug vietų, kur nueiti, bet pradedu surasti daugiau žmonių, turinčių panašių pomėgių. Pradėjau lankyti styginių ir mušamųjų instrumentų būrelį. Pradėjome visi groti, pradėjau bendrauti su tais, kurie sunkesnio metalo klauso. Pakvietė į „Lemmy“, taip ir susipažinom.

O tėvai neprieštarauja, kad lankaisi tokio pobūdžio klubuose, kur daug suaugusiųjų su žalingais įpročiais?
Dėl to, kad rūko ir geria, kažkaip neimu į galvą, pats to nenoriu daryti, negalvoju apie tai. Mama pasitiki, nes supranta, kad aš nesu linkęs prie tokių dalykų. Aš pats suprantu, kad tai nėra geras dalykas. Man rūpi muzika.

Kaip atradai kapueirą? Ir kaip žmogui, kuris nežino, kas tai yra, apibūdintum šį užsiėmimą?
Kapueira – tai brazilų kovos menas su akrobatikos, muzikos ir šokio elementais. Iš pradžių, antroj klasėj, du tris metus lankiau karatė. Bet nustojau. Po to per draugus, kurie užsiima akrobatika, atradau kapueirą. Kai atėjau, maniau, kad bus visokie spyriai ore ir vertimaisi, bet supratau, kad ten ir šokio, ir muzikos nemažai. Kapueira per judėjimą padeda pažinti savo kūną.

O Kaune yra kapueiros būrelių?
Kaune kapueira nėra labai populiari. Yra tik viena grupė, „Kaunas Capoeira“. Jie pradėjo nedidelėje salėje, bet jau plečiasi. Dabar užsiėmimai vyksta ir mokyklose, ir mažų vaikų daug. Rengiami pasirodymai, ne konkursai ar varžybos, tai taikus sportas. Kartais išeinam į miestą, pasidarom treniruotę gatvėje. Labai patinka, galima pasirodyti prieš kitus. Praeitą vasarą dažnai išeidavom, po to ateidavo naujų žmonių į grupę.

Kaip suderini kapueirą ir metalą?
Būna, kad vieną mėnesį labiau ant kapueiros užsivedu, kitą ant muzikos.

Kur mėgsti Kaune lankytis?
Jei su draugais, prie Kauno pilies dažniausiai, dar Santakoje. Nebūnu daug mieste, nes būnu užsiėmęs būreliuose. Gyvenu Kalniečių rajone, ten daugiausia būnu.

Įsivaizduok, tu tampi Kauno meru. Pirmas dalykas, kurį labiausiai norėtum pakeisti?
Gal panaikinčiau tokias vietas kaip visokios landynės, bandyčiau Kauną padaryti saugesnį visiems. Gal reikėtų labiau tvarkyti apleistus namus, nes ten būna susitikimo vietos. Bet ir tai pradeda tvarkyti. Seniau su riedlente nemažai treniravausi, tai trūkdavo vietų, kur važinėtis. Anksčiau labai norėjau įkurti skeitparką.

Ne per mažas Kaunas?
Ne, užtenka. Ne viską dar atradau.

Kaip manai, ką mes galėtume padaryti gyvendami Kaune, kad mums čia būtų geriau ir įdomiau? Kokias iniciatyvas galėtume pradėti patys?
Gal reikėtų atviriau žiūrėti į visokias naujoves. Pavyzdžiui, kiti žmonės, matydami, kad kas gatvėje šoka kapueirą, pasišaipytų. Bet manau, reiktų pasižiūrėti iš kitos pusės, kad „o gal ir man reiktų pabandyti“. Trūksta atvirumo. Daugiau nelabai ko trūksta.

Pabaigoje banalus klausimas – kuo nori būti užaugęs?
Jau nuo pat vaikystės norėjau būti rokeriu. O dabar neįsivaizduoju, ką reikės studijuoti. Vis dar noriu būti rokeriu. Nemanau, kad visada tai pavyksta, bet noriu turėti vilčių.

Kaip tau atrodo, ką reikia daryti norint tapti rokeriu?
Pirma reikėtų labai gerai ištobulinti grojimą grupėje. O po to pradėti groti klubuose, ir gal pastebėtų kažkas.

O jei ne rokeriu, kuo dar?
Visai norėčiau būti sporto treneriu, gal kapueiros treneriu. Apie išvažiavimą negalvoju, bet jei turėčiau rokerio karjerą, gal tektų. Bet nutolti nenorėčiau. Vis tiek, manau, sugrįžčiau. Pirmas planas – sukurti grupę.

Edvinas Grin
Donato Stankevičiaus nuotr.
Interviu publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. liepos nr. rubrikoje „Kaunietis“

Gegužę projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė2022“ kartu su VDU verslo praktikų centru sėkmingai išleido pirmosios praktinės moksleivių ugdymo programos „Kauno iššūkis“ absolventus, intensyviai dirbusius prie jiems skirtų miesto kultūrinių, socialinių ir verslo iššūkių. Apie iššūkius, naująją kartą, „keks’iukus“ ir jaunimui atsivėrusias galimybes pasakoja projekto „Kaunas 2022“ jaunimo platformos „Kylantis Kaunas“ kuratorė Vaida Venckutė, augusi Žaliakalnyje, įsimylėjėlės akimis į savo miestą žiūrinti ir šiandien. Mėgstanti važinėtis dviračiu ir tikinti, kad čia labai geros sąlygos kurti. Anot jos, Kaunas yra „kompaktiškas miestas judėjimo požiūriu, bet kūrybiniu požiūriu – toks didelis ir neribotas“.

Apie „Kauno iššūkį“ ir visus kitus iššūkius neišvengiamai pakalbėsime. Bet pirma papasakok, kaip atsidūrei ten, kur atsidūrei. Kokį bagažą atsinešei?

Atėjau iš kultūrinio lauko, studijavau kultūros vadybą. Man visada patiko dirbti ties skirtingais projektais, nuolat migravau tarp įvairių meno sričių. Bet visą gyvenimą jutau stiprią trauką edukacijai, buvo įdomu ją jungti su kultūra. Dar studijavau Vilniaus pedagoginiame, dabartiniame Edukologijos, universitete, kur įgijau pedagogo kvalifikaciją. Po to dirbau didžiuliame Švietimo ir mokslo ministerijos projekte, bet ten man pritrūko kultūros ir kūrybos. O dirbant kultūros sferoje man pristigdavo edukacijos. Dabar mano karjeroje ir gyvenime vis daugėja projektų, suliejančių šias veiklas. Dėl to ir prisijungiau prie KEKS’o komandos – sukūrėme specialią programą jaunimui, kuri kartu kultūrinė ir edukacinė. Suradau vietą, kur šie du laukai susijungia ir įgyja daugiau prasmės.

„Kaunas 2022“ paprogramė „Kauno iššūkis“. Pristatyk ją žmogui, kuris nieko nėra apie tai girdėjęs.

Tai unikali galimybė jaunam žmogui įgyti žinių ir įgūdžių, negaunamų mokyklos suole, tačiau labai reikalingų šiuolaikinei visuomenei. Su visa pagarba švietimo sistemai, žinios, suteikiamos mokykloje, yra tikrai svarbios, bet neparuošia gyvenimui. Tad šios programos tikslas ir yra įgalinti jaunus žmones gauti reikiamų asmeninio tobulėjimo, bendravimo komandoje, kūrybinio proceso, verslumo įgūdžių. Kad jie, būdami dar mokyklos suole, kai patiria didžiausią krizę, kai stokodami laiko nespėja pagalvoti, kur link judės jų gyvenimas, galėtų susipažinti ne tik su teorinėmis žiniomis, bet pabandyti atrasti save kaip žmogų, paieškoti savo pomokyklinio vaidmens visuomenėje. Vadiname „Kauno iššūkį“ unikalia edukacine programa moksleiviams. Siekiame, kad tai nebūtų savitiksliai, trumpalaikiai mokymai, o labiau veiktų kaip vis atkuriama ekosistema. Įtraukiame moksleivius, skiriame jiems mokymų ciklą, save išbandyti leidžiančias praktines užduotis. O mūsų didysis tikslas – kad galiausiai patys moksleiviai kurtų KEKS’o turinį. Ruošdami paraišką nutarėme, kad ši edukacinė dalis bus atviriausia. Nusprendėme, kad, užuot formavę ją patys, jaunimui suteiksime reikiamus įrankius, kad šie kurtų programą, kuri patinka jiems,  ir, ieškodami savo santykio su Kaunu, suprastų, kad tai jie daro įtaką miestui ir gali čia projektuoti sau patrauklų gyvenimą patys.

Kokių lūkesčių turite šiam nemenkam iššūkiui?

Daug tyrimų rodo, kad Kaunas yra stipriai mažėjantis miestas, o daugiausia mažėja jaunimo auditorija. Vienas iš pagrindinių pačių jaunuolių nurodomų argumentų – jie neranda pakankamai patrauklių kultūrinių paslaugų. Įprastai kultūros operatorius kuria turinį iš savo perspektyvos, įsivaizduodamas, kas turėtų būti įdomu jaunimui. Mes norime truputėlį apversti šią sistemą ir leisti jaunimui pačiam kurti, įtraukti jį šiandien, kad ateityje dirbtų mūsų komandoje. Pagalvojome taip: dabar 2017-ieji, KEKS’as vyks 2022-aisiais, po penkerių metų; šiuo metu dirbame su 15–19 metų jaunuoliais, kuriems tada bus 20–24 metai, vadinasi, jie bus baigę studijas, savo sričių profesionalai. Jie bus miesto darbo jėga. Tad norime jau nuo dabar juos sudominti, motyvuoti, padėti ir paremti.

Visi skambiai sako, kad Lietuvos ateitis jaunimo rankose. Bet neteisinga eliminuoti dabartį, nes ir dabar jaunimas yra reikšminga visuomenės dalis, ją įtraukę, mes ir padėsime tą ateitį sukurti kiek geresnę. Tam reikia, kad jaunuoliai jaustųsi integruoti į miestą, norėtų čia gyventi, kurti, dirbti, linksmintis. Šis modelis tuo ir unikalus bei patrauklus. Daug diskutuoju su pirmaisiais mūsų alumnais, ir jie apibendrina šioje programoje įgytą patirtį sakydami, kad iš tikrųjų pirmą kartą kažkas pasiteiravo jų nuomonės ir į ją atsižvelgė. Kad jie iš tikrųjų mato galimybių turėti poveikį, kad gali kurti, kurti miestui, pasirinkti profesiją, kultūrines veiklas. Kitas tikslas – didinti pačios kultūrinės veiklos patrauklumą. Jaunimui kultūros laukas atrodo nepelningas, uždaras, sunkus. Norisi jiems leisti jau dabar prisijaukinti, pamatyti, kas tai yra, išsibandyti. Ir kad po to patys nuspręstų veikti ir galėgtų džiugtis savo projektais ateičiai.

Todėl turbūt logiška, kad tai buvo anksčiausiai pradėta veikti KEKS’o programa?

Iš dalies taip. Pirmą etapą pradėjome jau 2016 metais, kai galvojome patį modelį, kaip programą padaryti patrauklią jaunimui. „Kauno iššūkis“, sugalvota drauge su jaunimu, yra dalis vienos iš šešių didžiųjų KEKS’o programų, priklausanti platformai „Kylantis Kaunas“ ir tuo pačiu ją formuojanti. Supratome, kad naivoka tiesiog imti ir sakyti paaugliams „Kurkit!“, kad svarbu sugalvoti metodologiją ir palaipsniui kurti tą didžiąją programą – įtraukus jaunimą.

Gegužę išleidote pirmąją šios programos absolventų laidą. Jie turi galimybę savanoriškai prisijungti prie KEKS’o ir toliau augti bei lemti pokyčius. Kaip tai vyks ir ar juntamas įsitraukimas ir noras prisijungti? Kokie įspūdžiai?

Vadiname šį projektą „pilotiniu“, paleidome jį, kad išbandytume, ar mūsų metodai veikia. Dalyvavo 38 moksleiviai. Ar jie jautėsi įsitraukę? Taip, iš dalies. Nors, be abejo, tam reikia laiko. Ypač su jaunimu, nes jie hiperaktyvūs, turintys tūkstančius veiklų, jų galvos veikia visiškai kitaip negu, pavyzdžiui, mano. Tą energiją reikia suvaldyti, ir tai nuolatinis procesas. Tačiau, bendrai žiūrint, jie labai patenkinti. Jiems patiko būti mokymų dalimi ir kad jie buvo integruoti ir supažindinti su pačiu KEKS’o aparatu. Pavyzdžiui, jie turėjo keturis praktinius iššūkius, kuriuos sprendė remdamiesi žiniomis, įgautomis per mokymų sesijas. Šios užduotys buvo labai aktualios ir patiko dalyviams. Jie įvertino, kad tai nėra kažkoks burbulas, kai liepiama sugalvoti nežinia ką neegzistuojančio ir praktiškai nepritaikomo. Pamatė, kad dirba su realiai veikiančiais, jiems pažįstamais miesto dariniais. Ir kad jų nuomonė ir sprendimai yra svarbūs. Tai buvo labai geras išbandymas, jie turėjo ir idėjų pitch’us, pristatė savo pasiūlymus tų įstaigų ar iniciatyvų atstovams. Mes sujungiame visas skirtingas grupes – kultūrinį, verslo, švietimo sistemos lauką ir moksleivius.

Kokie buvo tavo minėti praktiniai iššūkiai ir kokių pasiūlymų gavote iš moksleivių?

Vienas iš iššūkių – Kauno miesto muziejaus situacija. Tuo metu jis buvo performuojamas, ieškota naujo vadovo. Užduotis buvo išanalizuoti muziejaus atvejį ir surasti, kaip šis turėtų pasikeisti, kad trauktų jaunimą ten nueiti. Muziejus gavo daug pasiūlymų, ypač orientuotų į edukacinių programų kūrimą, daug kritikos sulaukė ekspozicija. Labai įdomu, kad moksleiviai patys įvertino, kad muziejus nėra pritaikytas neįgaliesiems. Muziejaus atstovas buvo nustebęs, kad buvo indentifikuotos tokios konkrečios ir opios problemos. Alumnai pasigedo kūrinių pristatymo, pasiekiamumo, interaktyvumo. Labai teigiamai dalyviai įvertino po muziejų vedžiojusius gidus. Didžioji dalis niekada nebuvo ten lankęsi.

Kitas iššūkis buvo KEKS’o komunikacija. Patys matome, kad visa ji skirta tam tikrai auditorijai, nepasiekiame moksleivių ir jaunimo. Tad šie, analizuodami mūsų vykdomas priemones, pateikė siūlymus, kaip mes galėtume išplėsti komunikaciją ir pritraukti jaunimo auditorijos. Jie atliko tikrai stiprią visų kitų Europos kultūros sostinių analizę, kaip jos pateikia save viešojoje medijoje, davė daug gerų patarimų mūsų komunikacijos vadovei. Bet daugiausia jie bandė susitelkti struktūriškai – nuo rudens planuoja įgyvendinti atskirą renginių ciklą moksleiviams. Tai jie supranta kaip komunikacijos formą, skatinančią KEKS’o žinomumą moksleivių ir jaunimo auditorijoje.

Vienas iš praktinių iššūkių buvo „Verslas moksleiviams“, skirtas skatinti santykiui tarp Kauno verslo įmonių ir jaunimo. Siekiama, kad verslui taptų aktuali moksleivių auditorija, nes šiai labai trūksta pažinties su profesijomis. Vyrauja požiūris, kad moksleivis nėra pakankamai atsakingas atlikti praktiką ar naudingą įmonei veiklą. Tad jaunimas svarstė, kokį paketą siūlyti verslui, kad šis priimtų jaunimą su specialybėmis supažindinančioms stažuotėms.

Dar vienas iššūkis buvo skirtas „Europos jaunimo sostinės“ projektui. Kaunas kaip tik šiuo metu ruošia paraišką. Šio projekto komanda pasitelkė būtent moksleivių auditoriją, kad ši padėtų atrasti miesto unikalumą iš jaunimo perspektyvos.

Kokie tolimesni alumnų planai?

Ši programa nėra baigtinė. Pirmieji alumnai – vadiname juos „keksiukais“ – įkūrė klubą. Šią vasarą „keksiukai“ jau dirbs ir nuo rudens įgyvendins tai, ką sugalvojo per mokymų programą: rengs moksleiviams skirtas edukacines programas ir ekskursijas po miestą, susitikimus su jiems įdomiais žmonėmis. Tai jie jau patys planuoja. Aš kaip projekto kuratorė esu jų mentorė, padedu. Jie sako: „Mes turime be galo daug idėjų ir mums reikia žmogaus, kuris padėtų tas idėjas įžeminti.“ Didžiojo KEKS’o vaidmuo ir yra būti visada šalia, juos lydėti, supažindinti su žmonėmis, su lauku, suteikti reikiamus įrankius, patarti, kaip planuoti biudžetą, kaip derėtis su rėmėjais, susirasti lokaciją ir panašiai. Be abejo, ne visi alumnai, dalyvavę pirmuosiuose mokymuose, yra įsitraukę į veiklas, bet tai įprasta. Visuomenėje irgi didžioji dalis dalyvauja, o ne kuria. Po programos moksleiviai turi laisvę pasirinkti, ar nori toliau dirbti kurdami programą ir, natūralu, kita dalis labiau nori būti dalyviais. Šiuos kviečiame jungtis prie festivalių, organizacijų, jie labai nori savanoriauti. Žodžiu, kuriame tinklą moksleivių, kurie jau įgiję tam tikrų įgūdžių. Nuo rugsėjo mėnesio rinksime naują „Kauno iššūkio“ dalyvių grupę, ir pirmieji alumnai taps tų grupių koordinatoriais, dalysis sukaupta patirtimi. Tolimoje vizijoje matome, kad moksleiviai galėtų perimti visą programos kuravimą. Galbūt net pasukti projektą visai kita linkme. Prognozuoju, kad šis lūžis galėtų pradėti vykti jau po dvejų metų. Kaip minėjau, ši programa yra atvira, nebijome, kad dabartinius metodus pakeis kiti. Tai natūralu.

Ką daryti moksleiviams, kurie skaito šį interviu ir nori prisijungti prie programos? Kur kreiptis ir gauti  informacijos?

Informacija bus paskelbta KEKS’o puslapyje ir feisbuke, taip pat laukia viešas pristatymo renginys. Reikės siųsti savo motyvaciją ir tikrai visi norintys galės prisijungti. Kviečiame ne tik mieste, bet ir Kauno rajone gyvenančius moksleivius. Skatiname aktyvesnį bendravimą tarp miesto ir rajono. Vėlesniuose „Kylančio Kauno“ programos etapuose atsiras papildomų programų, daugiau kūrybinių, skirtų, pavyzdžiui, skaitmeninėmis kūrybos technologijomis besidomintiems, ir panašiai. Kiekvienas moksleivis, skaitantis šį tekstą, ras, kur prisijungti. Jei ne prie „Kauno iššūkio“, tuomet sulaukęs, kada prasidės kitos programos.

Kaip apibūdintum naująją kartą?

Gal nenorėčiau kalbėti apie jų konkrečias savybes, nes ši karta, kaip ir bet kuri kita, negali būti taip paprastai apibūdinama. Tačiau bendrai galėčiau ją pavadinti labai laiminga karta, nes ji gyvena didžiulių galimybių laiku. Man atrodo, dar nė viena karta, nei Lietuvoje, nei Europoje, neturėjo tokio informacijos pasiekiamumo, tiek progų kurti ir judėti. Manau, kad jie „sukals“ gerą ateitį. Tik, kaip ir minėjau, ne tik ateitis yra jų rankose, bet ir dabartis. Ir mums reikia maksimaliai bandyti juos padrąsinti, vertinti ir suteikti visapusiško mokymosi proceso sąlygas. Man labai patinka būti arti jaunų žmonių, nes jie daug ko išmoko, jų mąstymas ir dinamika yra kitokie. Iš to kyla ir kritinių momentų – jiems sunku koncentruotis, jie savaip suvokia atsakomybę. Bet man atrodo, kad šie žmonės yra be galo laimingi. Ir man patinka būti šalia laimingų žmonių.

Kaip manai, ar šios kartos jaunimui jau būdingas tas žinojimas, kad nuo jų pačių įsitraukimo ir iniciatyvų priklauso daugybė pokyčių?

Aš norėčiau tikėti, kad jie taip mąsto, bet realybė dar šiek tiek kitokia. Dėl to ir atsirado ši programa – jaunimui dar reikia pastiprinimo, kurį ir bandome suteikti. Jie tikrai drąsūs, pasitikintys savimi, bet ar jaučiasi galintys kurti pokyčius? Kol kas, manau, ne visai. Programa ir siekia parodyti, kad jie gali turėti įtakos. Dabar yra lūžio momentas.

Ko pati tikiesi iš šio projekto? Koks būtų tavo kaip programos kuratorės laimingiausias scenarijus?

Visų pirma, labai tikiuosi, kad kiekvienas šios programos dalyvis vienu ar kitu būdu susikurs sau sėkmingą ateitį. Kad bus drąsus ieškoti, nebebijos klysti ir ras kelią, kuriame nori ir gali veikti. Tokia mano vizija kiekvienam jų individualiai. Vizija bendrai? Kad tai bus unikali, itin didelė ir įdomi europinė programa, sukurta jaunimo. Tokia, kokios net nesufantazuotume. Įsivaizduoju, kad 2022 m. dalyvausiu KEKS’o renginiuose ir sakysiu: „Wow“, nes nebūčiau pagalvojusi, kad taip gali vykti. Tai bus inovatyvu, patrauklu, tarptautiška. Kad jie atsivers pasauliui ir mąstys plačiau.

Kokia tavo motyvacija dirbant su jaunimu? Kada jautiesi geriausiai, lyg ko nors pasiekusi? Kokia viso to prasmė?

Prasmė tokiame darbe yra visa ko variklis. Labiausiai motyvuota jaučiuosi, kai įžvelgiu ją savo veikloje. Daug bendraudavau su mokytojais, mokyklų administracija, jie mane protindavo, kad mes duodame labai, labai daug, bet grąžos niekada negauname, nes tie žmonės gal tik būdami 30–40 metų panaudoja žinias ar įgūdžius, kuriuos padėjai jiems gauti prieš penkiolika ar daugiau metų. Tai įdomus momentas man pačiai – daryti nematant rezultatų iš karto, bet žinoti, kad prisidedi prie žmogaus gyvenimo sėkmės ateityje, padedi jam rasti save. Tai nuolatinis iššūkis, bet ir nuolatinis tobulėjimas. Kadangi su jaunimu jau dirbu 8 metus, matau, kaip skiriasi kartos, kaip kiekviena atsineša ką nors kito. Man labai patinka stebėti ir mokytis iš šio pokyčio. Manau, kad jauni žmonės  reiškia naujoves, jie yra pulsas, kuris visad jaučiamas. Ir jie kurs dar didesnes naujoves ateityje. Tad būti šalia dabar ir padėti metu, kai jie dar formuojasi, man yra labai svarbu ir įdomu. Manau, kad jaunuoliai, su kuriais aš dirbu, ir bus ateities prezidentai, ateities verslo ir kūrybinės bendruomenės lyderiai. Galimybė leisti laiką su jais yra neįkainojama. Tai labai daug duoda mano asmenybei ir kartu tikiuosi, kad kiekvienam žmogui nors kiek padeda mano darbas. Prasminga kurti ateičiai.

Ar dabar pats geriausias laikas būti jaunu žmogumi?

Galima sakyti, kad taip.

Kokią tu save prisimeni kaip vaiką, kaip paauglę?

„Išsitaškiusi“. Visą laiką buvau tokia. Gerai, kad moksluose pakankamai sekėsi, tai joks pedagogas ar mokytojas negalėdavo pykti, nes rezultatai kaip ir būdavo geri. Bet man reikėdavo visko labai daug, patikdavo visada mokytis, patirti, vien todėl esu stipriai motyvuota matyti jaunimą. Man visą laiką norėjosi ir norisi ieškoti. „Vaikystė“ įdomus terminas – nežinia, kada prasideda ir baigiasi. Man atrodo, mes vaikais išliekame visą gyvenimą ir kol išliekame, yra įdomu gyventi.

kaunas2022.eu

Edvinas Grin
Artūro Bulotos nuotr.
Interviu publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. liepos nr. rubrikoje „Mėnesio tema“

Amerikiečių tenoras Lawrence Brownlee ir Kauno miesto simfoninio orkestro muzikantai jau turėtų būti artimi bičiuliai. Ar bent jau suprasti vieni kitus be žodžių. Juk prieš keletą keletą metų drauge Kaune įrašytas albumas „Virtuoso Rossini“ buvo nominuotas „Grammy“ apdovanojimui klasikinio vokalo kategorijoje. Darbas tęsiasi – liepą Lawrence Brownlee ir vėl sutikome Kauno valstybinės filharmonijos koridoriuje. Šio vizito metu tenoras Kaune nekoncertavo, bet klasikinės muzikos gerbėjai, neabejojame, dar gyvena ankstesnių koncertų įspūdžiais. Belieka tikėtis, kad netrukus jų ausis pasieks viešnagės mūsų mieste rezultatas, įrašytas į kompaktinį diską.

Prieš įrašų su orkestru sesiją prisėdę paplepėti su vienu paklausiausių pasaulio tenorų bel canto repertuare išsidavėme, kad žurnalo „Kaunas pilno kultūros“ mėnesio tema – vaikystė, tad apie ją pokalbis ir mezgėsi. Daug keliaujantis muzikantas tikrai turi ką apie tai papasakoti. Galbūt perskaičius šį straipsnį ir Kaune padaugės tenorų? Arba… fotografų – baigiantis susitikimui vokalistas dar spėjo papasakoti, kad mėgsta fotografuoti kolegas muzikantus, bet planuoja parduoti įspūdingą savo įrangos kolekciją, nes tiesiog nebeturi tam laiko.

Kauno miesto simfoninio orkestro archyvo nuotr.

Kaip jums patinka Kaune?

Aš čia jau ketvirtą ar penktą kartą, su orkestru nemažai įrašinėjame. Jaučiuosi čia savas, patinka grįžti, kaskart įdomiai praleidžiu laiką. Po įrašų rytoj tikiuosi pažaisti tenisą, praėjusį kartą, pamenu, smagiai pasivaikščiojome po naktinį Kauną, jo parkus.

Šį mėnesį Kaune kalbame apie vaikystę. Norime įkvėpti jauniausius kauniečius lankyti būrelius, susirasti hobių. Taigi gal papasakotumėt, kaip jūsų gyvenime atsirado ir tokią svarbią vietą užėmė muzika?

Užaugau JAV, Ohajo valstijoje, vidurio vakaruose. Muzika mūsų šeimoje visuomet buvo svarbi, abu mano tėvai dainuoja, dainuodavo man augant namuose, taip pat jie – aktyvūs vietinės bažnyčios bendruomenės nariai. Mano tėtis vadovavo chorui, taigi muzika man visuomet atrodė artima, tai mano tapatybės dalis. Tiesa, pats iš pradžių nedainavau – grojau instrumentais! Pianinu, gitara, trimitu… Dainuoti pradėjau gal dvylikos. Žinoma, bažnyčioje. Visiems patiko, mane gyrė.

Ir tuomet nusprendėte, kad dainavimas taps jūsų karjera?

Šiek tiek vėliau. Vidurinėje mokykloje grojau grupėse, orkestre, dainavau chore. Vienas mokytojas įtikino mane, kad turiu unikalų balsą, puikiai tinkantį klasikai tiesa, jis tai darė ilgai. Atsikalbinėjau, kad nenoriu tapti profesionaliu dainininku, dainuoti klasiką – man tai atrodė nuobodu! Prisipažinsiu, tuomet apie klasiką nedaug težinojau. Kai ėmiau domėtis, supratau, kad iš tiesų galėčiau tai dainuoti, ir nusprendžiau labai rimtai pabandyti tapti operos dainininku.

Kodėl ši muzika atrodė nuobodi? Ir kuris kompozitorius pakeitė nuomonę?

Tikrai dėl nežinojimo. Europoje – gilios klasikinės muzikos tradicijos, JAV tokių nėra. Amerikiečiams vaikams opera skamba kaip kažkas tolimo, ji galbūt pažįstama iš absurdiškų reklamų, kuriose nuo dainavimo byra stiklai, ir panašiai.

Pirmasis kompozitorius, kuriuo tikrai susidomėjau, buvo Mocartas. Jo kūryba man patinka tuo, kad nesidomintiems klasikine muzika skamba labai paprastai, bet pasigilinus supranti, kokia ji sudėtinga. Skambesys paprastas, bet jį sukurti ir atlikti labai sunku. Visuomet sakome, kad už Mocarto nepasislėpsi. Turi labai gerai žinoti, ką darai, kitaip skambėsi tragiškai. Taigi jei Mocartas jums „klausosi“ lengvai ir maloniai, vadinasi, jo kūrybą atlieka itin profesionalūs muzikantai.

Kokius svarbiausius patarimus jums yra davę vokalo mokytojai?

Turėjau keturis mokytojus. Su viena bendrauju iki šiol! Reikės aplankyti. Visi jie man teigė, kad svarbiausia yra dainuoti taip natūraliai, kaip tik įmanoma. Dažnai operos dainininkai mano, kad turi „sukurti“ balsą dainavimui, jam suteikti papildomų atspalvių, kurių natūralus jų balsas neturi. Bet dainavimas iš tiesų yra kalbėjimo pratęsimas. Jei kalbate vienaip, dainuojate – kitaip, sunkiau, aprkraučiau, tai nebus geras rezultatas. Gyventi su muzika ir stengtis, kad žmonės girdėtų džiaugsmą jums dainuojant – tai vienos svarbiausių pamokų.

Lawrence Brownlee archyvo nuotr.

Turite vaikų? Ar jie namuose klauso klasikinės muzikos?

Taip, du. Žmona neseniai atsiuntė vaizdo klipą, kuriame mano sūnus planšetėje stebėjo mane dainuojantį. Sekundei atsisuko į mamą, pritariamai linktelėjo ir vėl nukreipė žvilgsnį į planšetę. Taigi galima sakyti, kad klasikinės muzikos namuose jie pasiklauso (juokiasi!).

Mano sūnui septyneri, jis – autistas. Jo „iPad“ grotuve daug vazido klipų ir žaidimų. Taip pat ir mano albumų. Kartais, būdamas namuose, girdžiu, kaip jis kitame kambaryje manęs klauso. Kartą, kai sūnui ne itin gerai sekėsi mokykloje, jo mokytoja irgi įjungė mano albumą. Vėliau pasakojo, kad nurimo visa klasė!

Penkerių duktė irgi žino, ką aš veikiu. Sako, „Aha, mano tėtis dainuoja operoje, aaaaaaaa“.

Ar toliau pažindinsite juos su klasikine muzika?

Be abejo, tačiau neversiu jų daryti to, kas jiems neįdomu ar nepatinka, lygiai kaip niekas nevertė manęs. Noriu, kad jie žinotų, kas tai yra, ir tai vertintų. Juk neįdomu būtų klausyti tik vienos rūšies muzikos ar vaikščioti visuomet į tuos pačius renginius. Aš pats klausau labai įvairių atlikėjų, turiu daug muzikantų draugų, grojančių roko, džiazo grupėse. Mėgstu gospelą, hiphopą, r&b. Tai, kad dainuoju klasiką, jokiu būdu nereikškia, kad tik ją ir mėgstu.

Kokia jūsų mėgstamiausia grupė?

O! Jų labai daug. Augdamas dainavau gospelą, tad čia galiu paminėti grupę „Commissioned“, kurią tuomet labai mėgdavau. Rekomenduoju ir soul bei funk kolektyvą „Mint Condition“, dėl jų ėjau iš proto. Labai mėgstu vokalinį džiazą, čia išskirčiau „Take 6“, pernai jie pasirodė Kaune, tiesa? Tuomet labai, labai mėgstu „Earth, Wind & Fire“. Taigi turiu galybę mėgstamų grupių, visas jas „vežiuojuosi“ savo grotuve.

Kai grįžtate iš gastrolių ar kitų kelionių, kaip kompensuojate vaikams be jūsų praleistą laiką?

Namuose nebūnu apie 10 mėnesių per metus. Taigi, kai grįžtu, nedirbu. Turiu tam galimybę, nes šiuo metu esu karjeros ir balso pike, man jau 44-ri, taigi nereikia mokytis daug naujų kūrinių, tiek daug repetuoti. Namuose būnu tėčiu. Pasiimu vaikus iš mokyklos, apsiperku, plaunu indus ir visa kita – tai, ką paprastai veikia mano žmona, kuomet aš būnu išvykęs. Suprantu, kad jai tuo metu sunku, tad bandau kompensuoti, kiek įmanoma. Ateityje, manau, keliausiu mažiau, nes tikrai norėčiau daugiau laiko būti namuose. Jaučiuosi gerai, manau, gerai kontroliuoju balsą, bet… tarptautinę karjerą darau nuo 15-os!

Ar jūsų karjera džiaugiasi jūsų tėvai?

O, taip. Jie labai manimi didžiuojasi, kai turi galimybę, atvyksta manęs paklausyti. Mama lankėsi koncerte Londone, tėtis atvyksta į pasirodymus JAV. Kartais juokais stebisi, kaip gi aš tapau operos dainininku. Be abejo, visuomet mane palaiko. Jie irgi daug naujo sužinojo apie klasikinę muziką. Pamenu, mano karjeros pradžioje tėtis vis klausdavo, kas vyksta scenoje, o dabar, remdamasis patirtimi, gali būti ir labai rimtas kritikas.

Lawrence Brownlee archyvo nuotr.

Gal kartais randate laiko apsilankyti gimtajame mieste ir užsukti į bažnyčią, kurioje pradėjote dainuoti?

Kai tik būnu namuose, mane visuomet pakviečia padainuoti. Ir dažniausiai sutinku. Tie žmonės mane pažįsta nuo vaikystės, jie – mano šeima. Jie didžiuojasi manimi, tad padainuoti jiems – mažiausia, ką galiu padaryti.

kaunosimfoninis.lt
lawrencebrownlee.com

Vienas žymiausių tarpukario Kauno architektų Edmundas Alfonsas Frykas daugiabutį adresu Gedimino g. 48 suprojektavo gydytojo ir visuomenės veikėjo Prano Gudavičiaus užsakymu 1929-aisiais. Išnuomojęs kitus išskirtinio art deco stiliaus pastato aukštus, pirmajame apsigyveno ir kliniką įkūrė pats užsakovas, po kelerių metų tapęs Lietuvos gydytojų sąjungos pirmininku ir Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi. 1944-aisiais P. Gudavičius pasitraukė į Vakarus, 1956-aisiais mirė Niujorke. O kaip jo namas? Namas buvo nacionalizuotas, butai – išdalyti ir padalyti.

Iki 1989-ųjų jame gyvenusiam žydų tautybės gydytojui (!) persikėlus į Izraelį, erdvų, daugiau nei 100 kv. m., butą trečiame aukšte įsigijo medikų (!!!) pora. Į tris pasaulio šalis pro langus „žiūrinčiame“ bute praleidę beveik tris dešimtmečius, šiemet senjorai persikraustė į mažesnį būstą, o butą įsigijo jauni Kauno verslininkai, nusprendę dalį finansų investuoti į tarpukariu statytą nekilnojamąjį turtą.

Su jais, Karoliu Baniu ir Petru Gaidamavičiumi, kalbamės tuščiame bute trečiame aukšte. Keli minkšti baldai svetainės centre, jaukiai plyštelėjęs paveikslas, kurį naujieji šeimininkai rado buto rūsyje, lyg čia buvusi, bet kitur įsigyta komoda ir… viskas. Pirmasis įspūdis čia primena ekskursiją renovuotame Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, tapusiame eksponatu. Tiesa, straipsnio „herojus“ dar tik laukia restauratorių. Jiems pasidarbavus į butą galės užsukti visi, to norintys ir tai vertinantys. Pagyventi, sudalyvauti parodos atidaryme ar vakarienėje. Ar tokių butų-ne butų su istorija Kaune bus daugiau, šįkart neklausiame. Tiksliau, paliekame mintį atvirą – juk atėję pakalbinti naujųjų šeimininkų prasilenkėme su projekto „Kaunas 2022“ komandos nare, atsakinga už programą „Dizainas laimei“, Jūrate Tutlyte.

Kas jus, kaip investuotojus, paskatino susidomėti būtent šio laikotarpio nekilnojamuoju turtu?

Karolis: „Prieš keletą metų suaktyvėjo kalbos apie tai, ar Kauno modernizmas gaus Europos paveldo ženklą, bus įvertintas UNESCO. Iš dalies tai paskatino investuoti būtent į paveldo sąraše esančius objektus, ne į tiesiog senus pastatus.

Jei asmeniškai ir nuo pradžių, tai man daug įtakos padarė fortepijono mokytoja muzikos mokykloje, kurios tėtis tarpukariu buvo kelių seimų narys. Ji vis rodydavo to laikmečio nuotraukas, mane žavėjo kostiumai, kitos detalės, namų svetainės stumdomomis durimis… Vėliau studijavau politikos mokslus, domėjausi istorija, konkrečiai šiuo laikotarpiu.“

Petras: „Man pirmiau gimė meilė nekilnojamam turtui (juokiasi). Užsiimu tarptautine prekyba, vienu metu ėmė trūkti kažko artimo, apčiuopiamo, nes visa veikla „kabėjo internete“. Ėmiau daugiau keliauti, aplankiau tokius miestus, kaip Niujorkas, Paryžius, ir tuomet, grįžęs į Kauną, pamačiau kai ką labai panašaus, artimo niujorkietiškai dvasiai. To tikrai nesitikėjau!“

Karolis: „Vienas pirmųjų butų, kurį apžiūrėjome prieš trejus metus, buvo Juozo Daugirdo name Vytauto prospekte. Erdvus koridorius, dvi svetainės, kurias galima sujungti pobūviui, net tokios detalės, kaip mygtukas tarnui iškviesti vonioje. Likome sužavėti funkcionalumo, erdvių ir dizaino prasmingumo ir kuo daugiau objektų aplankėme, tuo labiau ta meilė stiprėjo.

Neabejoju, kad artėjant 2022-iesiems visuotinis susidomėjimas tarpukariu tik didės. Mes ir toliau medžiojame butus, tiesa, šis išskirtinis tuo, kad labai mažai pakeistas. Daug mūsų lankomų objektų padalinti, išskaidyti, jų interjero detalės suniokotos.“

Petras: „Manau, taip yra todėl, kad žmonės, kurie į šiuos butus atsikraustė ar buvo atkraustyti po karo, nevertino to grožio, nes jį kūrė ne patys, ne savo rankomis.“

Karolis: „Čia nieko nekeisime, išskyrus vamzdynus, visa kita restauruosime arba grąžinsime į pirminę stadiją, kaip, pavyzdžiui, radiatorius. Radome kompaniją, kuri gamina senovinio tipo, špižinius, tiesa, jau ekonomiškesnius radiatorius. Užsakėme ir dvigubus medinius langus virtuvei bei voniai, kuriose šiuo metu sudėti plastikiniai.“

Petras: „Atrodo, čia niekad negyveno vaikai, nes visi durų stiklai yra autentiški.“

Karolis: „Kai kur stiklai matiniai, koridoriuje ir darbo kambaryje – skaidrūs. Buvę savininkai sakė, kad galbūt jie sovietiniai. Bet kai per Muziejų naktį lankėmės J. Gruodžio memorialiniame muziejuje, aptikome ten identiškus stiklus. Kalbėjome su muziejininke, ji patikino, kad jie nekeisti, autentiški. Darome prielaidą, kad ir mūsų buto stiklai autentiški.“

Karolis Banys ir Petras Gaidamavičius

Ar statybų profesionalai Kaune moka dirbti su paveldu?

Petras: „Pamatysime! Ir tikrai mielai paviešinsime procesą, transliuosime jį.“

Karolis: „Mums, beje, labai pasisekė, nes šio pastato antrame aukšte yra vienõs garsiausių Kauno architekčių Gražinos Janulytės-Bernotienės biuras. Ji labai mėgsta tarpukarį ir labai saugo šį pastatą. Kalbėjome su ja, ji mielai konsultavo ir teikė rekomendacijas.“

Kokią šio buto viziją matote? Kaip jį atversite kauniečiams, svečiams?

Petras: „Jis ir dabar atviras. Mes juk čia esame (juokiasi)!“

Karolis: „Kol kas vieno atsakymo neturime, bet svarstome, kad tai galėtų būti apartamentai, įdomūs keliautojams, kurie domisi architektūra, konkrečiai modernizmu. Tokių kol kas Kaune nėra, bent jau mes apie juos nežinome.“

Petras: „Šiemet idėjų sėmėmės Tel Avive. Sužavėjo bauhauzo pastatas, kuriame veikia viešbutis, vyksta parodos – ne tik bendrose erdvėse, bet ir kambariuose veikia ekspozicijos, menininkų kūrinius galima įsigyti.“

Karolis: „Kodėl gi šiame bute negalėtų veikti pop-up galerija, pop-up restoranas ar pop-up teatras? Planuojame darbus baigti kitų metų pradžioje. Užsuksite, pamatysite.“

Ar yra planuose daugiau objektų, kuriuos įsigytumėte, sutvarkytumėte ir atvertumėte jų duris?

Karolis: „Skelbimus sekame kasdien, tai jau tapo hobiu. Kartais kreipiamės vien dėl smalsumo, nes norime aplankyti paveldinį objektą, nors pirkti intencijos neturime. Tai tarsi pramoga.“

Petras: „Kartais tokios apžiūros pasibaigia ir liūdesiu. Tarkim, savininkas pasipasakoja, kad ką tik nudaužė visas art deco puošmenas, „kad neturėtumėt reikalų su paveldu“.“

Įdomu ir labai pragmatiška, tiesa? Vis dėlto kaip verslui įžvelgti paveldo prasmę? Ar prasminga investuoti į patį miestą, kultūrą?

Karolis: „Daugumai verslininkų, kurie šiuo metu to nedaro, trūksta elementarių žinių. Kai pradedi domėtis savo miesto aplinka, istorija, architektūra, supranti ir moralinę, ir finansinę vertę. Viešbučių, kurie yra tiesiog viešbučiai, jau turime daug. Jie patogūs, bet neįdomūs. Galbūt Kauno verslininkams sudėtinga įsigyti objektus? Kai kurie tikrai stipriai suskaidyti, supirkti visų butų neįmanoma.“

Petras: „Dar yra paveldo mitai. Kokių tik mums nepripasakoja savininkai!“

Karolis: „Ir iš bičiulių girdime, žiniasklaidoje rašoma, kad paveldosaugininkai yra siaubūnai, kurie ateina ir baudžia. Visgi, kadangi mes norime būtent išsaugoti tai, kas sukurta, visuomet sulaukiame tik pozityvių atsakymų ir pagalbos.“

Petras: „Paveldosaugininkai irgi gyvena 2017-aisiais. Todėl mitų bijoti nereikia. Susitikite, pasikalbėkite.“

Šiuo metu parduodamas ir Kauno centrinis paštas. Gal dalyvausite aukcione? Kas jame galėtų nutikti?

Petras: „Ne, mums šis objektas didokas. Bet visokių minčių esame turėję. Pavyzdžiui, tarptautinis muziejus galėtų įsteigti savo filialą.“

Karolis: „Nematau problemos ir tokiam objekte įrengti tarptautinių biurų. Kabinetai ten nėra maži. Galbūt startuoliams tiktų? Multifunkcis pastatas, su viešomis ir privačiomis erdvėmis?“

Kaip, jūsų nuomone, dabartiniams paaugliams, kurie 2022-aisiais, Kaunui esant Europos kultūros sostine, bus ryškiausi jos veidai ir ambasadoriai, įskiepyti tą simpatiją kaunietiškai aplinkai?

Karolis: „Žmonėms patinka istorijos. Kodėl gi nepradėjus nuo tokio tipo ekskursijų – pasakojant asmeniškas istorijas? Mane, va, patraukė nuotraukos. Šventės, taurės, šokiai… Įdomi apranga… Tai buvo kažkas kitoniško. Galbūt tai patrauktų ir šiandienos vaikus.“

Beje, ko jūs, kaip miestiečiai, tikitės iš Europos kultūros sostinės titulo? Ką jis mums duos?

Karolis: „Jau dabar duoda. Jau kuris laikas stebime Kauno renesansą. Žmonės tampa atviresni. Jie geriau supranta, ką turi, ir nori tai rodyti kitiems. Dalyvaujame šiame pabudime, žadiname kauniečius. Ką tai duos miestui? Gal láimės? Gal atsikratysime kompleksų? Bus daugiau renginių, veiklų, žmonės dažniau pamatys vieni kitus, taps atviresni, draugiškesni.“

–

kaunas2022.eu

Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys
Dainiaus Ščiukos nuotr.
Interviu publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. rugpjūčio nr. rubrikoje „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“

Ieva ruošiasi ketvirtam kursui Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur studijuoja daug jėgų ir laiko reikalaujančią specialybę – atlikimo vokalą. Jos brolis Lukas aktyviai plečia siuvinėjimo verslą. Bet tai šio straipsnio, numerio temos ir Kauno, kaip Lietuvos aviacijos lopšio, kontekste tėra detalės. Ievą ir Luką aplankėme Aleksote esančiame S. Dariaus ir S. Girėno aerodrome, kuriame „dangiškos“ Liekių giminės atstovai, galima sakyti, užaugo. O dabar patys drauge su bendraminčiais, šeimininkaujančiais kaimyniniuose angaruose, „augina“ aerodromą ir, kaip patys sako, mažąją, nekomercinę aviaciją Kaune bei Lietuvoje. Jie – asociacijos „Pilotai.lt“ įkūrėjai ir Lietuvos aeroklubo bei Lietuvos ultralengvųjų orlaivių pilotų federacijos nariai.

„Viso ko pradžia tikriausiai galima laikyti mūsų senelį Alfonsą Liekį, kuris buvo vienas iš pirmųjų ir garsiųjų skraidyklių sporto ir konstravimo pradininkų Lietuvoje, savo veiklą pradėjęs Šilutėje. Vėliau jo pėdomis pasekė ir mūsų tėvelis, kuris skraidyti pradėjo 13-os, galiausiai šia aistra užkrėtė ir mus su Luku“, – pasakoja Ieva. Lukas skraido nuo 16-os, taigi jau dešimt metų, Ieva pradėjo prieš penkerius, sulaukusi 17-os. Mergina aerodrome leidžia vasaras, kai nevyksta studijos, tiesa, ir per jas savaitgaliais ištaiko progą grįžti namo. „Šiam virusui vaistų nėra, troškulys numalšinamas tik skraidant, kuo daugiau skraidai – tuo ramiau gyvent, o kai tik skrydžių mažiau, viruso simptomai paūmėja“, – juokiasi pilotė.

Užsisakyti pramoginį skrydį dviviečiu ultralengvuoju lėktuvu virš Kauno – gana populiari pramoga. Tokių ketvirtį valandos trunkančių skrydžių klubas per mėnesį (sezonas paprastai trunka nuo balandžio iki rugsėjo ar spalio) įvykdo per šimtą. Paklaustas, kokios priežastys dažniausiai lemia tokius skrydžius, Lukas juokiasi, kad absoliuti dauguma tėvų, kuriems skrydžio kuponą įteikė vaikai, kadaise svajojo būti pilotais. Užsienio turistams paskraidyti virš Kauno irgi siūloma, tiesa, kol kas tokių keleivių aerodrome nedaug – matyt, sudėtinga ekspromtu keisti sustyguotą dienotvarkę. Pavadinkime tai niša ateičiai, nors Liekių šeimos atstovai pripažįsta, kad pramoginiai skrydžiai – labiau klubo įvaizdžio reikalas nei pagrindinis pajamų šaltinis.

Ieva, dažnai skraidinanti keleivius, pastebi, kad kvapą jos pakeleiviams dažniausiai gniaužia ne tik netikėti pojūčiai, bet ir raudoni Kauno senamiesčio stogai, Pažaislio vienuolynas, akimirkos prieš saulėlydį ir Kauno marios, kurios… savo spalvą keičia kone kiekvieną savaitę. Kaip geriau tai pamatyti nei iš paukščio skrydžio? Apie 10 proc. išbandžiusių pramoginį skrydį „užsikabina“ ir į aerodromą grįžta jau mokytis…

… jei norite tapti ultralengvojo lėktuvo pilotu, kreipkitės į Ievą ir Luką. Visiškai rimtai – dviviečio lėktuvo licenciją galima gauti porą mėnesių aktyviai paprakaitavus aerodrome. O tuomet kelionė iš Kauno iki, tarkim, Druskininkų truks vos 35 minutes. Apskristi galėsite ir visą Baltijos jūrą ar net toliau. Patikėkite, tai bus visai kitokios atostogos, nei keliaujant kemperiu, automobiliu, traukiniu ar net įprastais lėktuvų reisais. Lukas, remdamasis asmenine aviaturisto patirtimi, teigia, kad tarp pilotų galioja nerašytas draugiškumo kodeksas – kaip priimsi svečius tu, taip priims tave. Ir dažniausiai vieni kitus pilotai priima kaip šeimos narius.

Tokių aviaturistų į Kauną užsuka vis daugiau – birželį baigtas tvarkyti 1 130 m ilgio ir 50 m pločio kilimo-tūpimo takas, dabar galintis priimti ir didesnius, šešiaviečius, lėktuvus, taigi pagaliau galima teigiamai atsakyti į užklausas, kurių netrūkdavo ir anksčiau. Štai liepą savaitgalį Kaune leido net 20 lėktuvų iš Šveicarijos, vėliau jie skrido į Palangą, Estiją. Tiesa, kol kas, nusileidus viename seniausių Europoje – 2015 m. šventėme jo šimtmetį – aerodromų, nakvynės dar tenka ieškoti mieste. Aviakempingą, kuris, tikėtina, bus patrauklus ir kitomis transporto priemonėmis keliaujantiems, bet pro langą lėktuvus matyti mėgstantiems, planuojama atidaryti jau kitąmet, netrukus aerodrome ims veikti ir kavinė. Spagečiai su lėktuvais skamba geriau nei bet koks įprastas dienos pietų pasiūlymas! Bet ir dabar užsieniečius dažniausiai žavi tai, kad S. Dariaus ir S. Girėno aerodromas yra beveik pačiame miesto centre. Tai unikalu Europos mastu. O ar dėl to nekyla žemiškų problemų?

„Kartais pasigirsta gyventojų skundų dėl triukšmo, bet valdžios atsakymas visuomet toks pats: aerodromas yra istorinė vertybė, jam daugiau nei 100 metų, jis buvo ir bus“, – pasakoja Lukas ir ranka moja link naujų namų kvartalo visai greta aerodromo. Šių gyventojai tokia kaimynyste džiaugiasi, jiems tai – romantika. O kai kurie Aleksoto ir Fredos gyventojai, prisižiūrėję veiksmo danguje virš namų, ateina ir mokytis pilotuoti.

Beje, Kauno vaikai lėktuvus jaukintis pradėti gali jau aštuonerių, prisijungę prie Broniaus Oškinio vaikų aviacijos mokyklos Kauno vaikų aviacijos eskadrilės. Jiems sukonstruotos unikalios mokomosios skraidyklės, specialia priemone iškeliamos į 15–20 metrų aukštį.

Jau minėjome kad Aleksoto aerodromas yra Lietuvos aviacijos lopšys. Geriau už mus tai galėtų papasakoti Lietuvos aviacijos muziejaus, esančio čia pat, aerodrome, edukatoriai. Dar aerodrome susipažinsite su parasparniais, oro balionais, akrobatiniais skrydžiais – iš esmės visa aviacijos „gama“. Ir visa tai miesto centre.

pilotai.lt

Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys
Donato Stankevičiaus nuotr.
Interviu publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. rugpjūčio nr. rubrikoje „Mėnesio tema“

Pažaislio vienuolynas, vienas gražiausių brandžiojo baroko pavyzdžių Šiaurės Rytų Europoje, jau daugiau nei 350 metų dalyvauja Kauno istorijoje. Nuo pat 1664 m., kai LDK kancleris Kristupas Žygimantas Pacas dovanojo Pažaislio dvarą vienuoliams kamalduliams, čia meldžiamasi už taiką ir ramybę Lietuvai, be to, šiuo metu Pažaislio vienuolyno ansamblis yra ir vienas svarbiausių kultūrinių turizmo traukos centrų Kaune. Čia laukiami piligrimai, turistai, menininkai, vasarą vyksta muzikos festivaliai, Žolinės atlaidai. Apie tai, kaip po šiais skliautais sugyvena kazimieriečių vienuolijos bendruomenė ir plūstantys iš viso pasaulio lankytojai, kalbėjomės su seserimi Juta (Edita Kunickaite).

Gyvenate ir dirbate nuostabios architektūros ir gamtos paveldo apsuptyje. Be abejo, Pažaislio architektūrinį ansamblį galima laikyti vienu gražiausių Kauno turistinio žemėlapio taškų bei viena iš Kauno turizmo ambasadų. Papasakokite apie Pažaislio kultūros ir turizmo centro veiklą.

Tikra tiesa, kad Pažaislio vienuolyno ansamblis yra vienas lankomiausių Kauno kultūrinių objektų. Neslėpsiu, tuo mes tikrai džiaugiamės ir didžiuojamės. Pažaislio kultūros ir turizmo centras šių metų balandį atšventė savo gyvavimo dešimtmetį. 2014 m. mus aplankė 35 000, o 2016 m. – jau 40 000 lankytojų, taigi turistų srautas kol kas tik didėja. 2011 m. pietinėje oficinoje duris atvėrė muziejinė ekspozicija, edukacinė klasė. Čia vyksta edukaciniai užsiėmimai, skirti įvairioms amžiaus grupėms, šeimoms (pvz., „Šeimos tinginiadieniai“). Taip pat esame parengę edukacinių programų, skirtų šio vienuolyno istorijai, bet kartu norime, kad lankytojai susipažintų su dabartinėmis šios vietos šeimininkėmis, jų gyvenimu. Juk žmonėms dažnai yra šiek tiek neaišku, kokia čia mistinė, antgamtiška bendruomenė ir „su kuo ji valgoma“.

Ką veikiate per edukacinius užsiėmimus?

Edukaciniams užsiėmimams „Kazimieriečių paveldas“ buvo pagamintos lėlės, kurios aprengtos tiksliomis kopijomis aprangos, kazimieriečių dėvimos nuo praėjusių laikų iki šiandien. Papasakojame, kokia kiekvienos aprangos detalės paskirtis, pavyzdžiui, kodėl mums reikalingas škaplierius, kodėl vienuoliai nešioja rožinį, kaip ir kodėl bėgant laikui keitėsi galvos apdangalas, kaip skiriasi seserų apranga skirtingais tarnavimo vienuolyne etapais. Sakysime, sutikę vienuolę su baltu nuometu, žinosite, kad ji yra novicija, t. y. kandidatė į vienuoles, dar tik pradedanti savo vienuoliškąjį gyvenimą. O jei nuometas yra štai toks, tamsus (rodo į savo nuometą), žinosite, kad tai jau kurį laiką tarnaujanti kazimierietė (juokiasi).

Dar esame parengę edukacinę programą „Po vaistažolių pasaulį“. Užsiėmimus veda sesuo Renata. Ji pasakoja lankytojams apie senąsias vienuolių kamaldulių tradicijas, jų sukurtus receptus. Kamaldulių parašytas originalių receptų knygeles radome Kauno regioniniame valstybės archyve. Knygelėse galima rasti daug naudingų ir įdomių patarimų, tarkime, sužinoti, kaip ir kokiais vaistais, tepalais ar nuovirais gydyti rožę, niežus ir panašiai.

Ar šie vaistai veiksmingi?

Šitų mes nebandėme (juokiasi)! Šiais laikais, jei žmogus turi rimtų nusiskundimų, jis keliauja pas gydytoją. Lietuvoje dažnos peršalimo ligos. Vienas vaistų receptų (be abejo, užrašytas lotyniškai) yra skirtas peršalimui gydyti ir įdomus tuo, kad į jo sudėtį įeina alus. Broliai kamalduliai savo laiku turėjo alaus bravorą Pažaislio palivarke. Pasigamintą tamsų alų jie pakaitindavo, įdėdavo daug medaus, įmaišydavo prieskonių (pipirų, gvazdikėlių) ir tokį gėrimą duodavo gerti peršalusiam, kosinčiam žmogui. Tarp kitko, šis receptas yra puikus – jį išbandėme ir pačios. Per edukacinius užsiėmimus alaus nekaitiname, tiesiog supažindiname su įvariausiomis žolelėmis, tinktūromis ir pan. Vienintelis vaistų gaminimo pagal senuosius receptus keblumas tas, kad kai kurios vaistažolės, augusios čia XVII a., paprasčiausiai išnyko, kai kurių nebeįmanoma gauti arba pagal tų laikų lotyniškus pavadinimus augalai nebeatpažįstami.

Taip pat vienuolyne vyksta daug ekskursijų. Vienu metu seserys pačios vesdavo ekskursijas, tačiau ilgainiui priėjo prie išvados, kad jų pašaukimui labiau reikalingas maldos gyvenimas. Lai seserys meldžiasi už visus atvykstančiuosius, už gides ir jų nudirbamus darbus – mūsų nuomone, tai bus tikslingiau. Bet ir dabar pasitaiko lankytojų, pageidaujančių susitikti su kuria nors iš seserų, nes labai šiltai prisimena buvusį bendravimą ar yra girdėję gerų atsiliepimų.

1992 m. Pažaislis buvo grąžintas katalikų bažnyčiai (prieš tai keliems dešimtmečiams buvo priskirtas tuomečiam Kauno valstybiniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui). Kaip per tą laiką pasikeitė Pažaislio vienuolyno gyvenimas, kokia kryptimi jis juda šiandien?

Vienuolynas, kaip institucija, yra skirtas Dievui garbinti, tai yra vieta, kurioje turi būti daug maldos. Kartais tenka žmonėms priminti, kad pirminė šios vietos paskirtis – ne turizmas. Pačiam šio architektūrinio ansamblio fundatoriui Kristupui Zigmundui Pacui statant Pažaislį nė į galvą nešovė, kad ši vieta kada nors taps paveldo objektu. Jo paliktuose raštuose, testamente aiškiai parašyta: „Ši vieta yra skirta maldai.“ Skirta tam, kad vienuoliai aukotų savo gyvenimą maldai, konkrečiai – melstų Lietuvai taikos ir ramybės. Sovietmečiu šis vienuolynas buvo praradęs savo tikrąją paskirtį, todėl šiandien norėtume sulaukti kuo daugiau žmonių, atvykstančių melstis, laukiame atkeliaujančių sekmadienį į mišias, lankančių paveikslą „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu“ (2000 m. iš katedros jis buvo grąžintas Pažaisliui). Tokia tad ir būtų mūsų judėjimo kryptis.

Kaip suderinate gausiai turistų lankomo objekto gyvenimą su vienuolyno vidaus gyvenimu?

Psalmėje yra tokie žodžiai: „Jei Dievas nestato, veltui statytojas vargsta“. Jei seserys neieškos kompromiso, tai ir joms, ir lankytojams bus prastai. Gelbsti tai, kad pats Pažaislio architektūrinis ansamblis yra nemažas, iki šių dienų išlaikęs savo simetriją ir suskirstytas į labai aiškias dalis: šiaurinę, pietinę, rytinę ir vakarinę. Dabar mes kalbamės vakarinėje dalyje, bet štai rytinė dalis – tik seserims skirta klauzūra, pašaliečiams uždara vienuolyno vieta. Šiaurinė dalis atiduota turistams, per ją jie patenka į bažnyčią, o norinčios ten melstis seserys patenka per pietinę vienuolyno dalį. Taip pat šiaurinėje dalyje yra įrengtas rekolekcijų centras. Čia gyvena įvairiais tikslais atvykstantys žmonės. Šiuo metu rekolekcijų centre kaip tik vyksta dailės terapijos pleneras. Taigi, šiaurinė dalis atiduota visuomenės kultūriniams poreikiams. Na, o pietinėje, uždarojoje, vienuolyno dalyje ant durų yra pakabinti prašymai laikytis tylos, neiti į patalpas. Tiesą sakant, iš pradžių buvo sunku pripratinti lankytojus paisyti šių užrašų, bet per dešimt metų po truputį jie išmoko gerbti tylą ir privačią seserų erdvę.  

Kas labiausiai domina ir stebina į Pažaislį atvykstančius turistus iš užsienio, Lietuvos?

Tikrai galiu pasakyti, kad užsienio turistus ypač stebina tai, jog vienu metu vienuolyne buvo įrengta psichoneurologijos ligoninė. Jie itin domisi sovietmečiu, t. y. tuo metu, kai po Antrojo pasaulinio karo seserys buvo išvarytos iš vienuolyno, o Pažaislis paverstas ligonine, vėliau archyvu, o galiausiai – M. K. Čiurlionio muziejaus padaliniu. Taip pat juos stebina, kad šis vienuolynas dabar yra gyvas, veikiantis pagal paskirtį, kad seserų kongregacija ir nuolat čia besilankantys turistai darniai sugyvena po vienu stogu. Lankytojai visada labai džiaugiasi sutikę seserį ir su ja pasikalbėję, kai kurie ir asmenukėse nori kartu įsiamžinti, bet žinote – kai kas mėgsta fotografuotis, kai kas – ne.

Ką reikėtų žinoti pirmą kartą vykstant į Pažaislį?

Pirmiausiai tai, kaip minėjau, kad Pažaislis yra veikiantis vienuolynas. Čia gyvenančios seserys meldžiasi, prižiūri ir brangina šią vietą. Juk be seserų Pažaislis būtų visiškai kitoks. Bent man taip atrodo. Taip pat įdomu, kad per įvairius šio vienuolyno gyvavimo laikotarpius, sunkmečius, karus – per visus 350 metų – jis veikė pagal paskirtį ir buvo gyvenamas vienuolių. Be abejo, keli periodai iškrinta: sovietmetis, Pirmasis pasaulinis karas, kai, išsikrausčius provoslavų vienuoliams, vienuolynas kurį laiką buvo tuščias ir tarsi niekam nepriklausė. Tačiau per visą savo 350 metų istoriją Pažaislis tik penkiasdešimt metų nepriklausė bažnyčiai. Įdomu, kad šie faktai neretai nustebina būtent lietuvaičius, prisimenančius Pažaislį kaip ligoninę ar muziejų, o apie čia gyvenusius brolius kamaldulius, caro laikais gyvenusius provoslavų vienuolius ar XX a. pradžioje atvykusias į Pažaislį kazimierietes jie nežino.

Kokia istorija, susijusi su šia vieta, Jums asmeniškai yra labai brangi, jaudinanti?

Oi, kad tų istorijų labai daug! Turbūt man asmeniškai brangiausia būtų istorija apie kazimieriečių atvykimą į Pažaislį 1920 metais. Mūsų kongregacijos įkūrėja motina Marija Kaupaitė atkeliavo iš Amerikos į Kauną ir rinko vietą savo steigiamam vienuolynui. Po Pirmojo pasaulinio karo Pažaislis buvo be langų, be durų, žodžiu, tikrai tragiškos būklės. Ši vienuolė kartu su dar trimis seserimis nepabūgo perimti tokio objekto.

Į Lietuvą kazimierietes pakvietė tuometis archivyskupas Juozapas Jonas Skvireckas ir kiti vyskupai. Kvietimo priežastis buvo lietuviškų mokyklų stygius pocarinėje Lietuvoje – kas nors turėjo jas įsteigti. Čikagoje kazimierietės buvo įsteigusios jau ne vieną lietuvišką mokyklą, visos seserys buvo tuometės naujos kartos pedagogės ir turėjo pakankamai patirties tam, kad Lietuvoje būtų pagaliau atgaivinta lietuviška mokykla. Net šiurpas krečia įsivaizdavus, kiek turėjo nuveikti keturios seserys. Tik pagalvokit: 1920 metai, ruduo, purvas, vežimu atitarški į didžiulį apleistą vienuolyną. Muziejuje mes turime seserų surašytą aktą, atskleidžiantį, kokį Pažaislį jos rado atvykusios. To meto žmonės vis dėlto buvo labai preciziški – akte išsamiai, su visomis smulkmenomis aprašoma, kiek durų, kiek langų buvo likę, kiek suolų, stalų. Iki 1924 m. vienuolės jau dirbo „Saulės“ gimnazijoje, turėjo pradžios mokyklą, o seserų skaičius perkopė šešias dešimtis. Norėtųsi per ketverius metus tiek pajėgti.

Pažaislis žavi ne tik architektūra, bet ir puikiai tvarkomu sodu. Kokia praktine veikla šiame vienuolyne mėgstate užsiimti?

Mes dirbame viską! Jeigu reikia, keliauji į sodą, jeigu reikia, marinuoji virtuvėje agurkus. Neskirstome darbų į malonius ir nemalonius, tiesiog darome tai, kas turi būti padaryta. Pavyzdžiui, šiandien seserys šiauriniame sode skynė uogas. Sodų yra trys – rytiniame sode auga daug obelų, taigi nuo rugpjūčio ten skinsime obuolius. Pietiniame sode yra nuostabus vyšnių sodas – ypač gražu, kuomet jos žydi. Galbūt man mieliausias yra ruduo, obuolių raškymo metas. Aš kažkaip linkstu prie obuolių!

pazaislis.org

Julija Račiūnaitė
Dainiaus Ščiukos nuotr.
Interviu publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. rugpjūčio nr. rubrikoje „Mėnesio tema“

Paklaustos, kokias tris Kauno vietas rekomenduotų svečiams, TV kanalo „LRT Kultūra“ laidos „Stop juosta“ kūrėjos Jurgė Pridotkaitė ir Svetlana Gužauskienė juokiasi, kad tiesiog pasiūlytų pasižiūrėti visus laidos epizodus. O jų – jau 30. 15 pristato modernistinę kauno architektūrą, 15 – „pramoninius“ tarpukario maršrutus nuo tekstilės, chemijos, maisto iki aviacijos, ne mažiau svarbios ir asmenybės. Žmonės, negailėję jėgų, proto, finansų tarpukariu, kiti, tęsę, kiek tai buvo įmanoma, pirmųjų pradėtus darbus sovietmečiu, ir tie, kurie miesto istoriją tyrinėja ir susidomėjimą ja žadina šiandien. Kiekviena laida – konstruktyvus, gyvas, staigmenų pažeriantis dialogas tarp praeities ir šiandienos. Ir kartu – sustabdytas laikas, įamžintas etapas. Todėl ir „Stop juosta“.

Kitą sezoną laidos komanda, jau įvertinta „Pragiedruliais“ kaip geriausios dokumentinės laidos kūrėjai, ieškos kaunietiškojo modernizmo pėdsakų kituose Lietuvos miestuose, kuriuose tarpukariu pastatus projektavo laikinosios sostinės architektai. Taigi nuo Kauno niekur toli nepabėgs. Na, gal į Berlyną, kuriame, atrodo, yra atradę kūrybinės energijos šaltinį. „Daugiau kaip prieš metus savo iniciatyva lankėmės Berlyne vykusioje Kauno modernizmo parodoje. Parengę reportažą įsiūlėme jį parodyti LRT laidoje „Labas rytas“, įtikinome kauniečius architektus važiuoti į laidą ir tokiu būdu atstovauti miestui bei pristatyti tuo metu dar mažai kam žinomą Kauno modernizmą“, – pasakoja laidos prodiuserė ir redaktorė Jurgė. Su ja ir režisiere Svetlana susitikome Kauno geležinkelio stotyje – pro šalį dundėję traukiniai padėjo palaikyti pokalbio tempą.

Abi kuriate ir TV laidą „Septynios Kauno dienos“. Kaip radote laiko ir noro dar vienam ypač kaunietiškam projektui „Stop juosta“? Beje, ar seniai dirbate dviese?

Jurgė: „Esu dirbusi daugelyje TV kanalų – vos tik tapdavo neįdomu, išeidavau. Ir vis matydavau, kaip dirba Svetlana, garsiai svajodavau dirbti su ja. Prieš keletą metų susitikome, ir anksčiau rodyta laida „Septynios Kauno dienos“ virto nauju TV žurnalu „7 Kauno dienos“.

Prieš daugiau nei dvejus metus, sumanius „Stop juostą“, televizijai teko įrodyti, kad dar vienos laidos tikrai reikia. Tuo metu nei apie kultūrą Kaune kas labai kalbėjo, nei tas Kaunas kam rūpėjo. O mes, Laisvės alėjos vaikai, – ir LRT Kauno redakcija įsikūrusi čia pat, – vis tikėjome, kad galima ją prikelti. Mums sakė: ką jūs čia gaivinate, leiskite tai Laisvės alėjai ramiai numirti. Laimei, idėja patikėjo UNESCO ir suteikė „Stop juostos“ projektui patronažą.

Abiem skaudėjo širdis dėl to, kad tradiciškai visi renginiai, visas dėmesys – Vilniuje. Iš pradžių subūrėme idėjinę komandą, kurioje buvo ir menininkų, ir bankininkų, daug planavome. Tuomet nieko neįvyko, bent taip atrodė – idėjos išplito, o po metų mintys virto kūnu. Iš pradžių gal buvome per daug užsimojusios, o dabar darome tai, ką išmanome geriausiai. Smagu, kad tai, kas šiandien verda Kaune, iš dalies yra mūsų anuometinių svaičiojimų rezultatai.“

Vienas įdomiausių „Stop juostos“ momentų yra amžininkų, dirbusių ar kūrusių objektuose, į kuriuos užsuka maršrutai, pasakojimai. Iš jų degančių akių ir besiliejančių istorijų galima spręsti, kad, matyt, dažnai esate pirmosios, paprašiusios pasidalinti savo atsiminimais? Ar tenka laidos svečius ilgai įkalbinėti?

Svetlana: „Visaip būna. Kartais įkalbinėjame, bet vėliau pasakojimo sustabdyti neįmanoma. Labai smagu, o ir svarbu tai fiksuoti. Jau du mūsų laidos herojai – mokytojas Vytautas Sabataitis ir Vytautas Narkevičius, pastatęs ne vieną tekstilės fabriką Kaune – paliko šį pasaulį, taip pat norėčiau paminėti ir šviesaus atminimo prof. Leonidą Donskį, dalyvavusį pirmuosiuose filmavimuose. Taigi kartais mes ne tik pirmieji, bet ir paskutinieji fiksuotojai.“

Jurgė: „Laikas šiame projekte labai svarbus. „Stop juosta“ stabdo akimirkas. Kai pašnekovai pradėjo išeiti, supratome, kad ši laida jau yra istorinė, nors į didelius įvertinimus iš pradžių nepretendavome.“  

Bet jau sulaukėte bene svarbiausio lietuviškoje televizijoje įvertinimo – „Pragiedrulių“ apdovanojimo. Kaip manote, ar tai susiję su padidėjusiu dėmesiu Kaunui, prie kurio neabejotinai prisidėjo ir pati laida?

Jurgė: „Kai trejus metus tą vaiką čiūčiuoji ir jis ima žengti pirmuosius žingsnius, tai priimi natūraliai. Taip turi būti! Vaikas išlipo iš vystyklų, dabar belieka žiūrėti, ar neužsigaus eidamas.

Kaune mūsų už rankų negraibsto, daugiausia komplimentų girdime iš kitų miestų. Štai skambina vienas vyriškis iš Žemaitijos, sako: ką jūs čia darot? Galvoju, nagi tikrai – ką mes čia darome? Gal kažką negerai darome? O jis, pasirodo, mūsų laidai prasidėjus daugiau niekuo užsiimti negali, taip įdomu, kad turi iki pabaigos pažiūrėti. Vilniečiai sako: koks gražus tas jūsų Kaunas, atvažiuosime pažiūrėti gyvai.

Kauno grožis subtilus, reikia mokėti jį pamatyti, taip pat ir mokėti parodyti. Laidoje tai daro profesionalūs architektai, menotyrininkai, istorikai – Jolita Kančienė, doc. dr. Vaidas Petrulis, doc. dr. Kastytis Antanaitis, bibliotekininikas Alvydas Surblys ir kiti.

Matyt, ruošdamiesi laidai ir per filmavimą ekspertai irgi kažką nauja atranda?

Svetlana: „Tikrai taip. Pavyzdžiui, nuostabių atradimų muzikiniame teatre patyrėme su architektūros istorike Jolita Kančiene – radome Kipro Petrausko grimo kambarį, o jame – praustuvą su autentiškomis art deco detalėmis, taip pat įdomu buvo stebėti architektūrologo Vaido Petrulio emocijas įžengiant į „Dirbtinio pluošto“ gamyklos patalpas.“

Jurgė: „Beje, senosiose „Dirbtinio pluošto“ patalpose, manau, lankėmės paskutiniai. Įmonės atstovams lyg nesmagu buvo, kad viskas aptrupėję, o mums tai kaip tik pasirodė labai vertinga. Nedaug belikę autentiškų to meto gamyklų interjerų. Pamatę laidą, supratę, ką ir kodėl fiksuojame, džiaugėsi ir „pluoštiečiai“.“

Kokio amžiaus yra „Stop juostos“ auditorija?

Jurgė: „Jau po kelių pirmųjų laidų gavome laišką iš vienos Kauno rajono mokyklos. Dėkojo už tai, kad laida puikiai tinkama rodyti per patriotinio ugdymo valandėles, klausė, ar bus daugiau maršrutų.

Taigi taip jau nutiko, kad orientuojamės į jaunimą. Gal dėl to, kad mus pačias supa daug jaunų žmonių? Galvojame, kaip jiems tą istoriją sugromuliuoti, įpumpuoti pasididžiavimo, kad jie pamėgtų Lietuvą, savo tapatybę, suvoktų, kokie esame.

Mūsų komandoje taip pat dirba jaunimas, kurį pradžioje tenka laikyti už rankos. Vėliau rezultatai džiugina. Laidą montuoja Juozapas Tamošiūnas ir Akvilė Matulaitytė, filmuoja Rytis Titas ir Marius Staronis. Žurnalistė – Justina Vertelkaitė, garso režisierė – Lina Pranaitytė.  Laidos vinjetės autorius – Večiaslav Berežok – žinomas plastelino animatorius. Mūsų vinjetė – nulipdyta iš plastelino​!

Kalbėdamos su laidos pašnekovais, amžininkais, matome, koks fantastiškas jų tikėjimas besikuriančia valstybe ir meilė Lietuvai. Išvykę mokytis į užsienį būtinai grįždavo ir visas savo žinias bei sugebėjimus realizuodavo Lietuvoje. Dėl to Kaune per nepilnus 20 tarpukario metų buvo pastatyti tūkstančiai pastatų, „užsukta“ daug pramonės šakų.“

Svetlana: „Peržiūrinėdamos Lietuvos archyve rastą medžiagą ne kartą pastebėjome, kaip skiriasi žmonių veidai tarpukariu, sovietmečiu ir dabar. Kiekvienas laikametis turi savo ženklus, savo veidus. Tarpukario veiduose – daug laisvės ir meilės.“  

Tiesa, laidose pristatote ir per sovietinę okupaciją statytus objektus, sovietinę pramonę. Ar niekas nėra apkaltinęs to laikotarpio romantizavimu?

Svetlana: „Ar galima istorija romantizuoti? Nuo istorijos nepabėgsi. Mūsų tikslas – parodyti kas buvo – pramonė susikūrė tarpukariu, sovietmečiu – transformavosi, plėtėsi, o  nepriklausomybės laikotarpiu beveik viskas dingo.“

Jurgė: „Kalbant apie Kauną, kurdamos laidas supratome, kad pramonę iš esmės nužudė laukinis privatizavimas. Visai neseniai – prieš 20 metų.“

Svetlana: „Taip, pramonės maršrutai iš esmės buvo pramonės griuvėsių skaičiavimas. Jaunimas tai turėtų žinoti. Istorijos vadovėliai bus rašomi vėliau.“

Jurgė: „Tuo pačiu įsitikinome, kad tarpukariu žmonės iš tiesų dirbo vardan tos Lietuvos. Pramonininkai dosniai investavo į kultūrą, švietimą, rėmė menininkus, studentus. Jei turi daug – daliniesi. Tai buvo norma. Sovietmetis ją panaikino.“

Ko laidos gerbėjai gali tikėtis naujame sezone?

Jurgė: „Toliau tyrinėsime modernizmą, tik jau visoje Lietuvoje, kokia ji buvo tarpukariu. Iš Kauno, tiesa, visiškai neišvažiuojame – architektai, gyvenę Kaune, dirbo visoje Lietuvoje. Iš esmės sujungsime taškus. Juktarpukariu augo ne tik Kaunas, bet mažesnieji miestai.

Čia prie mūsų ekspertų komandos prisidės nauji veidai – architektūros istorikės dr. Marija Drėmaitė, dr. Viltė Migonytė, Lietuvos miestų architektai ir istorikai bei visas būrys amžininikų.

Dar pasidžiaugsiu, kad šiuo metu savo laidas verčiame į gestų kalbą. Vėliau planuojame ir titrus kitomis kalbomis. Visas „Stop juostos“ laidas galite pamatyti LRT mediatekoje, naujas laidos sezonas – nuo rugsėjo 11-os dienos“.

facebook.com/stopjuosta

Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys
Donato Stankevičiaus nuotr.
Interviu publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. rugpjūčio nr. rubrikoje „Į temą“

Šiemet sukanka 40 metų nuo tada, kai Kauno miesto kameriniame teatre, 1976-aisiais užgimusiame kaip Stanislovo Rubinovo Jaunimo muzikinė studija, buvo suvaidintas pirmasis spektaklis – Giedriaus Kuprevičiaus opera „Ten, viduje“. Tik po dešimtmečio studija tapo Kameriniu, pirmiau jaunimo, vėliau – miesto – teatru. Dar vėliau teatro veidą formavo Stanislovo Rubinovo sūnus Aleksandras, jis rengė ir monospektaklių festivalį „MonoBaltija“. Apie šiuos kaunietiškojo teatro istorijos etapus tenka kalbėti būtuoju laiku, bet pats Kamerinis vietoje nestovi, nemiega ir nesiilsi.

Su Kauno miesto kamerinio teatro vadove Jurga Knyviene, menotyrininke, teatrologe, anksčiau dirbusia su Nacionalinio Kauno dramos teatro komunikacija, susitikome pačiame darbų įkarštyje. Užsukę į dekoracijų dirbtuve virtusią pagrindinę salę pokalbį pratęsėme teatro bendravardžiame bare, ir įkarščio, atrodo, nuslopinti nepavyko. Pagreitis, planai, premjeros ir kartu gana daug erdvės tiems, kurie dar tik ieško savo santykio su teatru. Tiek žiūrovams, tiek kūrėjams. Trečius savo naujo gyvenimo metus skaičiuojantis teatras iki Naujųjų pristatys tris premjeras, čia rugsėjį vyks ir festivalis „Išeities taškas“.

Pasiruošimo įkarštyje / Donato Stankevičiaus nuotr.

Jau beveik dveji metai, kaip stojote už Kauno miesto kamerinio teatro vairo. Bet darbus pradėjote kaip laikinoji vadovė, tiesa?

Taip, spalį bus dveji metai. 2015 m. spalį, Savivaldybės pakviesta, atėjau į teatrą daryti permainų. Juridiniai dalykai – kitas klausimas. Su jais daug kas nesutiko, todėl buvo kilę nesutarimų tarp buvusios teatro valdžios ir Savivaldybės, kaip teatro steigėjo. Vis dėlto, kai buvo įsteigta nauja viešoji įstaiga, pradėjome žiūrėti į priekį, nebe atgal.

Ką radote atėjusi į Kamerinį teatrą? Kas nustebino, kas galbūt ir pradžiugino?

Šis teatras, kiek man pačiai buvo tekę jame lankytis, buvo sudaręs nebijančios eksperimentuoti, netradicinės institucijos įvaizdį. Bet, kai atėjau čia dirbti, supratau, kad teatrą buvo ištikusi labai stipri izoliacija nuo pokyčių, aplinkos, visuomenės, šiuolaikinės kultūros. Su tuo ir dirbame – naikiname izoliaciją.

Ar daug tenka dirbti tam, kad grąžintumėte tikėjimą šiuo teatru? O gal jauni kūrėjai kaip tik mielai sutinka bendradarbiauti?

Kadangi ateidama dirbti teatralų bendruomenėje nebuvau naujokė, pasiūlymai bendradarbiauti pasipylė gana greitai. Drąsiai paskelbėme, kad teatras tampa atviras, tad problemos prisikviesti žmones nebuvo ir iki šiol nėra. Tuo džiaugiuosi, vadinasi, kažką darome teisingai.

Atsiverti pirmiausia siekiame jaunimui. Daugumai jaunų žmonių teatras nėra įdomi sritis, nors teatralams atrodo, kad tai ištisas pasaulis, kuriame telpa viskas. Į tai ir norime atkreipti jaunimo dėmesį. Šiuolaikinio teatro samprata apima daug dalykų – ne tik žanrine prasme, kaip tik, žanrų ribos baigia išsitrinti.

Intensyviai siekiame suburti tuos Lietuvoje – galbūt prisitrauksime ir užsieniečių, – kas užsiima interaktyviuoju teatru. Šio irgi yra labai įvairaus – tai ir fizinis interaktyvumas, ir technologijų naudojimas, ir technologizuoto mąstymo jungtys su fiziniu buvimu. Jaunam žmogui, pratusiam nuolat jausti interaktyvų kontaktą, turėtų būti keista – ir aš tai labai gerai suprantu – vien sėdėti salėje ir stebėti, kaip kažkas kažką daro gyvai.

Šią vasarą teatre kaip tik vyko šios srities dirbtuvės moksleiviams, tiesa? Kaip sekėsi?

Užsiėmimų rezultatai visada priklauso nuo turinio. Gyvas bendravimas naudingas tuo, kad tu gali matyti, kas kabina, kas nekabina, kas aktualu. Gali paklausti, pasidomėti, pakreipti. Į dirbtuves susirinko įvairaus amžiaus paauglių, „Forumo teatro“ situacijų laboratorijoje buvo 7–8 klasių grupių, dalyvavo ir vyresnių; su jais ir režisieriumi Antanu Gluskinu daug kalbėjome apie interaktyvųjį teatrą, pasakojome ir klausinėjome.

Mus domina, kas vaikams, paaugliams svarbu. Kaip jie renkasi filmus, hobius? Dėl to ir organizuojame festivalį „Išeities taškas“ – nusprendėme pradėti aiškintis, kas jaunimui aktualu. Juk šiai amžiaus grupei spektaklių iš esmės nėra. Kaune po Lėlių teatro atkarpos vaikai daug metų nebeturėjo ką žiūrėti. Nacionaliniame Kauno dramos teatre rodoma „Mechaninė širdis“, ir viskas. Kai keletą metų neturi ką pažiūrėti, tiesiog atpranti, tai normalu.

Papasakokite daugiau apie „Išeities tašką“. Jauni jauniems?

Festivalis debiutavo pernai, susikvietėme daugiausia studentus, taip pat mėgėjus. Šiemet programa jau platesnė, bet taip, schemą galima vadinti „jaunimas – jaunimui“. „Išeities taškas“ yra tai, nuo ko mes pradedame, kas mus motyvuoja žengti pirmyn, kurti, eiti į teatrą.

Ar labiausiai pasisekę festivalio spektakliai turi šansų tapti repertuariniais?

Į tai žiūrime laisviau, nenorime teatro per daug institucionalizuoti, siekiame, kiek įmanoma, jį palikti laisvą nuo įsipareigojimų. Jei kam psichologiškai patogiau manyti, kad tai repertuarinis spektaklis, tai prašom. Bet jei spektaklį norima vežti kitur, tobulinti, keisti, jo visai nebūtina oficialiai įtraukti į vieno teatro repertuaro sąrašą. Apskritai, kai formavome programą, aktyviai kvietėme kitus teatrus, kurie dirba mūsų norima linkme, kuria tai, ko trūksta Kaune. Todėl mūsų repertuarą sudaro ne vien pačių prodiusuoti spektakliai.

Kurie tai teatrai?

Pernai labai entuziastingai pas mus važiavo „Apeirono“ teatras ir Klaipėdos jaunimo teatras, atvažiuoja „Dansema“ su spektakliais kūdikiams, interaktyvusis objektų teatras vaikams „Stalo teatras“, „OKT / Oskaro Koršunovo teatras“, „Bad Rabbits“, kurie pas mus net išleido premjerą, nes neturi savo patalpų. Tokių teatrų daug ir dar daugėja. Nacionalinio teatro salės jiems dažnai per brangios arba sunku jas gauti, o mes lankstesni. Bandome miestiečiams pasiūlyti tai, ko jie nepamatys kitur, stengiamės nedubliuoti nei Lėlių, nei Muzikinio, nei Dramos teatro pasiūlos. Nors su pastaruoju mūsų repertuaras, matyt, panašiausias, bet interaktyviojoje kryptyje matome savo nišą.

Koks Kamerinio teatro santykis su lietuviška dramaturgija? Ar jaučiate moralinę pareigą palaikyti jaunuosius kūrėjus?

Kol kas tiesioginio kontakto su jais neturėjome. Medžiagos į teatrą ateina per režisierių sumanymus, tai nebūtinai dramos, mąstome apie sceninį įvykį. Nors nacionalinė dramaturgija pas mus užima turbūt pusę repertuaro, tai nebūtinai jaunų žmonių darbai, ir net nebūtinai dramaturgų. Tai ir režisierių inscenizacijos pagal lietuviškas knygas ar, „Alksniškių“ atveju, paties Gyčio Padegimo pagal istorinę medžiagą parašyta pjesė.

„Alksniškės“ / Teatro archyvo nuotr.

Ar teatro naujakurys – baras „Kamerinis“ – suveikė kaip tikslinga žinutė į teatrą nevaikštantiems kauniečiams?

Žinoma. Atidarius barą labai daug kauniečių sužinojo, kad toks teatras apskritai egzistuoja. Ne visi, žinoma, ateina ir į spektaklius, bet tikrai yra jau įprantančių eiti ne tik į barą, bet ir į teatrą.

O koks jums pačiai Kamerinio spektaklis artimiausias?

Nenorėčiau išskirti. Kiekvienas jų turi savo funkciją. Tą patį vieni žiūri su ašaromis akyse, kiti išeina po ketvirčio valandos. Mano mėgstami režisieriai galbūt yra tie, kurie nori dirbti su jaunimu, bet ne tik jie. Reikalingos ir kitos nuotaikos, juk nebūni visada linksmas, kartais reikia ir pasirūpinti, pajusti skausmą, sentimentą, taip tampi turtingesnis. Ir tą patį spektaklį, būdamas kitokios nuotaikos, pamatai vis kitaip.

Kaip žiūrite į Kauno mažojo teatro prijungimą prie jūsiškio? Gavote spektaklių, žmonių, patalpų?

Tikimės gauti jo patalpas, kurios grįžo Savivaldybės žinion. Pasitarę su Kamerinio bendruomene jau žinome, ką jose veiktume. Yra Kauno mažojo teatro spektaklių, kuriuos verta rodyti. Padirbėjus su režisieriais, atgaivinus, atnaujinus, galėtume tose pačiose patalpose juos rodyti.

Dar Kaune buvo Pantomimos teatras, savo laiku revoliucinis įvykis. Ar tenka prisiminti jį, pasvarstyti, ar būtų vietos pantomimai Kameriniame? Ar tai atviras klausimas?

Jei yra žmonių, kurie ką nors nori daryti, tegul užsuka, apsvarstysime, galbūt rasime būdą tai įgyvendinti. Pantomima irgi buvo prijungta prie „Auros“ ir nunyko. Lygiai tas pats su Mažuoju, tik jame nebuvo net trupės, tik administracija ir repertuaras.

Dalies kultūros lauko dalyvių požiūris į tokias naujoves, kaip prijungimai, uždarymai, yra iš esmės neigiamas. Ar tai – baimė netekti garantijų?

Negali atsakyti vienareikšmiškai. Etatinės struktūros, biudžetiniai teatrai suformuoja įprotį nesirūpinti tuo, ką darai, ar darai įdomiai ir ar kam nors to reikia. Kita vertus, visiškai projektinis teatras yra organizacijos ir vadybos prasme labai sudėtingas dalykas. Aktoriai, dirbantys keliuose teatruose, sunkiai randa laiko. Lietuvoje nėra įprasta pastatyti spektaklį ir intensyviai rodyti jį kelias savaites ar mėnesius. Žiūrovai prie to nepratę. Spektaklis turi gyvuoti keletą metų, o kad jis gyvuotų, turi būti nuolat rodomas, turi būti visiems tinkamos tam datos. Tai padaryti sunku. Bet įmanoma. Kita vertus, šiuo metu itin didelė aktorių migracija. Atsitinka, kad spektaklis, rodytas sezoną ar tik pusę, aktoriams sulaukus kitų pasiūlymų, nebegali egzistuoti. Taip net negali būti kalbos apie moralinį atsipirkimą.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Papasakokite apie sezono premjeras. Ko laukti?

Pirmoji premjera jau rugsėjį – koprodukcija su teatru „Utopia“ ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Tai Gintaro Varno kurso diplominio darbo pagrindu sukurtas spektaklis „Pagalvinis“ pagal airių dramaturgo Martino McDonagho pjesę. Viena pagrindinių pjesės temų – smurtas prieš vaikus, bet spektaklyje režisierius į pirmą vietą iškelia menininko, kūrėjo temą. Tokiu būdu jis netampa socialinės realybės atspindžiu. Čia kalbama apie kūrinius, kuriuos autorius nori išsaugoti, bet pagal juos įvykdyti nusikaltimai, tad jėgos struktūros verčia kūrinius sunaikinti. Rimtas, skaudus, kartu keistas, makabriškas spektaklis. Tikras Varno spektaklis su jaunais jo mokiniais.

Jau repetuojame vyresniems paaugliams skirtą spektaklį su Antanu Gluskinu pagal kol kas vienintelę kaunietės Justinos Stučinskaitės knygą „Ačiū, gyvenu gerai“, kurią ji būdama devyniolikmetė, studijuodama mediciną. Tai spektaklis apie prarastą meilę, prarastą ryšį. Kaip iš to išbristi, kaip vėl atrasti save, kaip tu pasikeiti per tokią patirtį? Dalį pagrindinės herojės vidinio monologo spektaklio žiūrovai matys savo mobiliuosiuose telefonuose ar planšetėse, parsisiuntę spektaklio programėlę. Spektaklis vadinsis „Ti“, jo premjera – spalio antroje pusėje.

Trečioji premjera – gruodžio pradžioje. Keturios aktorės su režisieriumi Dariumi Rabašausku kuria spektaklį apie mirties pavidalus. Jis, paremtas mitologija ir senąja pasaulėvoka, vadinsis „4 Mortos“. Spektaklio tikslas – sukurti pojūtį, kad mirtis yra mūsų dalis, o ne atskiras, bauginantis dalykas. Visi turime savo mirtelę, kuri yra šalia mūsų ir padeda gyvenime. Jei greit mirsiu, ką dabar turėčiau daryti? Kaip dabar turėčiau elgtis, žinodamas, kad mirsiu? Tai turėtų būti linksmas spektaklis. Jame netiesiogiai remiamasi ir Gintaro Beresnevičiaus kūryba, jo humoristiniu požiūriu į mitologiją, ir lietuvių liaudies humoristiniu požiūriu į mitines būtybes.

kamerinisteatras.lt

Jurgą Knyvienę kalbino Kotryna Lingienė
Interviu publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. rugsėjo nr. rubrikoje „Mėnesio tema“

Kurdamas nepatogų teatrą, jaunas režisierius Gildas Aleksa nežaidžia saugiai ir kaskart nuginkluoja neblėstančiu entuziazmu ir viena už kitą ryškesnėmis idėjomis. Įkūręs „Teatrono“ trupę ir įsteigęs nepriklausomų scenos menų platformą „Šelteris“, jis neketina sustoti. Cirko palapinė miegamajame rajone, „Otelas“ laiptinėje, į užsieniečius atsižvelgiančių spektaklių platforma ar spektaklis apsaugos darbuotojams – tik keletas šio menininko užmojų.

Kaip atsidūrei teatre?

Čia ta banali situacija, kai tėvai tau sako – susirask normalią profesiją. Ilgą laiką aš turėjau būti chemikas, genetikas ir panašiai. Kai tėvams užsiminiau, kad noriu užsiimti teatru, jie, paklausę savo draugų, sutiko. Bet tada pasakė: „Tik į Maskvą!“ Aš tuo metu nieko nežinojau apie rusų teatrą, bet pagalvojau: jeigu tėvams tai yra kažkas tokio, tai ir man. Sėdom į mašiną ir išvažiavom į Maskvą. Ne veltui Rusija – taip ten viskas keista, tokia konkurencija, hierarchija. Atsimenu savo stojamuosius: nežinau kodėl, bet labai mėgino profesorius mane provokuoti, o mane taip juokas ėmė. Galiausiai mane priėmė, aš net supykau, matyt, nenorėjau įstoti. Po to tokia juokinga teta „Prada“ kostiumėliu ir labai prarūkytu balsu pasakė, kad įstojau ne į režisūrą, o į aktorinį. Tada stojau į režisūrą, paaiškėjo, kad renkamas muzikinio teatro režisierių kursas, – tai man buvo neįdomu. Nusprendžiau pastudijuoti aktorinį ir perstoti kitais metais, pasirašėm popierius. Bet galiausiai nesurinkau pinigų studijoms ir gyvenimui Maksvoje. Ten labai brangu. Nenorėjau ten būti. Pamenu, įeini į režisūros katedrą, ir ten dešra smirda. Tas dešros kvapas man taip ir liko. Matyt, tvyro jis ten ir iki šiol. Likau Kaune. Metus depresavau. Po to paskambinau Aidui Giniočiui. Buvau labai naglas, atėjau pas jį, primėčiau savo pjesių prirašytų. Ir įstojau vis dėlto. Pavėluotai, pavasarį. Taip ir įgijau amatą, kurio nebūčiau įgijęs Maskvoje.

Tau svarbi ir teatro edukacija?

Vėlai atėjau į teatrą, gal šešiolikos metų. Ir dar pirmas spektaklis buvo Gintaro Varno „Ruzvelto aikštė“. Atėjau visas išsipuošęs kaip pridera, o ten choras sako: „Jie nupjovė jam dešinę plaštaką, jie nupjovė jam varpą.“ Tada supratau, kad teatras gali būti visoks. Pradėjau lankyti studiją Dramos teatre. Ten mane greitai įvedė į teatro realybę. Pajutau didžiulę meilę. Dabar esu įgyvendinęs vieną savo svajonių – dirbu teatro mokytoju toje pačioje studijoje.

Po darbo dienos su vaikais esi visiškas lavonas. Tu jiems viską atiduodi ir grįždamas namo tikiesi neįvažiuoti į stulpą. Bet matyti, kaip jie mąsto, kaip jie keičiasi teatre, ir suvokti, kad tavo rankose yra būsimi chuliganai, žudikai, prievartautojai ir prezidentai, yra ypatingas jausmas. Kaip tu juos pakreipsi arba kokį kultūrinį suvokimą įdiegsi, yra tavo rankose, jokiu būdu to negalima daryti atsainiai.

Ar galima teigti, kad esi nusivylęs institucijomis? Kas netenkino įprastų teatrų organizacijoje, kad nusprendei kurti savąjį ir įsteigei trupę „Teatronas“, o vėliau ir nepriklausomų scenos menų platformą „Šelteris“?

Mokydamasis dramos studijoje lankydavausi teatre ir supratau, kad mano amžiaus grupei nėra ką žiūrėti. O mano toks jau būdo bruožas – viskas, ką darau, atsirado iš poreikio kurti tai, ko nėra – teatras, cirkas ir t. t. Pradžia teatre buvo kaip minų laukas, nors žinojau, kad noriu tai daryti.

Ilgą laiką mes, scenos menininkai, Kaune zyzėm, kad nėra vietos alternatyviems scenos menams. Vienus metus turėjome savo patalpas „Juzėje“, buvo žiauriai šalta, bet žiūrovai vis tiek ėjo. Tada „Tautos namuose“ atsirado šilta salė, ir jie norėjo mūsų. Supratau, kad būtų tiesiog niekšiška nepriimti pasiūlymo. Norėjome dalintis, burti ir kitus menininkus į tą erdvę, paskelbėme atvirą kvietimą ir… jokio susidomėjimo. Visi nori finansavimo, rėmimo, profesionalios salės. Tada supratau, kad reikia keisti požiūrį.

Įsteigęs „Šelterį“, iškristalizavau tris punktus, kurie reikalingi, kad funkcionuotų meninė institucija: konceptas, tvarka ir kokybė. Iš esmės, apie kokią tik teatrinę instituciją Kaune bekalbėtum, netgi teatrai, kurie turėjo galimybę reformuotis, visi pametė savąjį identitetą. Taip veikiančios institucijos mažina žmonių, kurių teatro poreikį manasis teatras galėtų patenkinti, motyvaciją. Kai aš juos kviečiu, jie man sako: mes jau buvome teatre, matėm, neįdomu. Nežinau, gal aš tiesiog jaučiu tam tikrą nepalankumą patogiai sėdintiems žmonėms. Aišku, iš to apmaudo, ne kad savęs, o savo aktorių negaliu išlaikyti. Dėl to pikta nuėjus į instituciją, kurioje žmogus gauna garantuotą darbo užmokestį ir drįsta neateiti į darbą ar nenorėti dirbti. Kai esi nepriklausomas, labai aiškiai matai, ar tu esi reikalingas, ar ne. Rekomenduočiau valstybės išlaikomiems teatrams pabandyti bent pusmetį veikti nepriklausomai. Šaltas dušas garantuotas.

Mes įsikūrėme, nes yra tam poreikis. Turime nuolat žinoti, ko reikia žiūrovams. Aš noriu jiems suteikti galimybę praktikuoti demokratiją. Turėti galimybę pasirinkti tai, ko nori, eiti ten, kur patinka. Nepritariu idėjai, kad teatre gali būti vienas žiūrovas.

Turbūt natūralu, kad kada nors tavo trupės aktoriai nebenorės dirbti neatlygintinai. Ar esi tam pasiruošęs?

Tikimės, kad išeis įrodyti Kaunui arba valstybei, kad mes esame reikalingi. Siekiame finansavimo ir palaikymo. Nesiskundžiame, o veikiame kryptingai. Gal viena iš priežasčių, kodėl aktoriai nori dirbti su manimi, yra ta, kad tai nėra mano vizijos teatras, tai yra mūsų vizijos teatras. Visi esame lygūs. Kai tu vaidini „Teatrone“, tu nešioji linoleumus, montuoji dekoracijas ir visa kita. Tai, be abejo, darau ir aš.

Gildas Aleksa / Donato Stankevičiaus nuotr.

Vasarą organizavai šiuolaikinio cirko festivalį „Cirkuliacija“. Kaip atradai šiuolaikinį cirką ?

Kai pamačiau tą žanrą, susižavėjau. Apsidairiau aplinkui, o to nėra, nevyksta. Išsikėliau uždavinį padaryti, kad būtų. „Menų spaustuvėje“ vyko Baltijos ir Šiaurės šalių šiuolaikinio cirko atstovų susirinkimas, ten Lietuvai atstovavo tik viena profesionali cirkinininkė ir viena mergina iš salės – Marija Baranauskaitė, klounė. Pamaniau, kad reikia jas abi pasikviesti. Jei jos kuria užsienyje, reikia pažiūrėti, ką jos gali sukurti čia.

Labai ilgai bijojau atvežti spektaklius, rinkti juos, būti programeriu, dar labiau bijojau pastatyti palapinę cirkui. Bet galiausiai pastatėme palapinę Eigulių rajone, ir bendruomenė iškart pradėjo reaguoti, bendrauti su atvykusiais menininkais. Viena gyventoja negalėjo sau leisti įsigyti bilieto, užsieniečiai „susimetė“. Daug žmonių klausinėjo, kur gyvūnai, tada kalbėjome su jais apie tai, kas yra šiuolaikinis cirkas, aiškinome, kad retai kada jame sutiksi gyvūnų. Lūžo visi mano stereotipai apie lietuvius, buvome labai šiltai priimti, publika dalyvavo, įsitraukė. Pradžioje keikiausi, kad labai nenoriu palapinės, bet, pamatęs rezultatą, kitiems metams turiu numatęs dar vieną palapinę, vėl noriu pastatyt ją pilkame pilkame rajone ir pažiūrėti, kas nutiks. Nes tai duoda kažką labai gero ir atperka visas nemigo naktis.

Teatrą norėtum matyti išeinantį už centro ribų?

Apskritai kultūrą ir meną norėčiau matyti išeinančią už centro, kad pasiektų visus. Su scenos menais yra toks dalykas – labai retai žmogus skaito, kas čia ką sukūrė, jis tiesiog eina į teatrą kaip instituciją. Todėl, kad ateitų ir pas tave, neužtenka pasakyti „mes kitokie“. Cirkas tam labai palankus. Atkeliavome pas žmones patys. Kai kas mus pamatė tiesiog pro langą ir atėjo. Dabar turiu mintį imtis Šekspyro „Otelo“ ir galbūt rodyti šį spektaklį gyvenamo namo laiptinėje.

Esi gyvenęs Izraelyje. Papasakok apie tai. Ar dėl to tavo spektakliuose vyrauja karo tema? Kodėl ji tau tokia svarbi?

Išvažiavau būdamas penkerių, grįžau – penkiolikos. Buvome ekonominiai emigrantai. Aš puikiai žinau, ką reiškia ta frazė „mes grįšime į Lietuvą, kai užsidirbsime pakankamai pinigų“ – suprask, niekada. Mes grįžome į Lietuvą tik dėl to, kad ant mūsų miesto mėtė bombas. Būdamas penkiolikos, tūnodamas bunkeryje su šeima, besislėpdamas nuo bombų, ištariau genialią frazę. Pasakiau tėvams: „Ar jums neatrodo, kad ne savo karą kariaujam?“. Suprasčiau, jeigu būtume žydai, jei mylėtume tą šalį, bet mums ten nė vienam nebuvo gerai. Mano tėtis yra išlipęs iš autobuso, kuris po penkių minučių sprogo. O aš augau su visa Izraelio propaganda, kad reikia ginti šalį ir į rankas imti ginklą. Bet tada pagalvoji, kam kentėti: kai kiti žmonės gyvena tokiomis sąlygomis ir vis tiek nagais kabinasi į šalį, nes ten nori gyventi, o mes, keturi lietuviai, svajojame tik apie Lietuvą.

Atsimenu, kai grįžau į Kauną, atvažiavau į Šilainius, visur aplink pilka. Kieme su lėlėm žaidė dvi mergaitės, o šalia jų gulėjo benamis. Tai mano pirmas vaizdas atvykus į Lietuvą. Mano mama susilažino su mokyklos direktoriumi, kad aš išmoksiu lietuvių kalbą, nes jis nenorėjo manęs priimti. Aišku, kad išmokau. Pamenu, vos grįžus, pirmas mano klausimas per lietuvių pamoką buvo, ar yra „o“ nosinė.

Keisčiausia, ko nėra Izraelyje, bet pilna Lietuvoje, tai nuolatinė baimė dėl savo saugumo. Ten tu aiškiai žinai, kas tavo priešas. O čia savas kaimynas gali tave išprievartauti, tave gali pervažiuoti girtas vairuotojas, gyveni tarsi nuolatinėje karo būsenoje, kuri vadinama taika. Dėl to pirmas „Teatrono“ spektaklis „Kas prieš karą, pasiduokit“ atsirado po kraupių įvykių, kai mergina buvo pagrobta ir sudeginta mašinoje. Mums visiems iškilo klausimas – ar tai yra taika? Mes gyvename iliuzijoje, kad viskas yra gerai, bet toli gražu.

Savo spektakliuose nevengi socialinių ir politinių temų. Ar sutinki, kad menininkas turi prisiimti atsakomybę ir kalbėti apie tai, kas aktualu visuomenei?

Kai klausia, kodėl tau rūpi, atsakau, kad man rūpi iš menininko, iš kultūrininko pusės. Taip tiesiog neturi būti. Kodėl pas mane turi ateiti aktorius arba žiūrovas, kuris nesijaučia laisvas? Jeigu mes skelbiamės, kad esame laisva, demokratiška šalis, tačiau kultūra ar švietimas diegia tam tikras kitus žmones žeidžiančias normas, o aš savo rankose turiu prieigą prie žiūrovo, aišku, kad tuo pasinaudosiu.

Kas laukia „Teatrono“ trupės naujame sezone ir koks repertuaras prisiglaus po „Šelterio“ stogu?

Naujame sezone trupė neturės išeiginių. Spektaklius rodyti pradėsime spalio mėnesį. Lapkričio mėnesį laukia bendras projektas su Kauno menininkų namais. Karo muziejuje kursime interaktyvų spektaklį-ekskursiją, tokį distopinį vaizdelį su visiškai nelaiminga istorija ir daugybe propagandos. Laukia premjera Alytuje. Dar šį sezoną norime suspėti pastatyti spektaklį apie sektą. Spektaklis taip ir vadinsis – „Sekta“. Spektaklio mintis – sukurti sektą su visais ritualais, garbinimais, kurioje visi žiūrovai būtų dalyviai. Labai gera forma tiek socialinei kritikai, tiek menui. Gegužės mėnesį atvyks režisierius iš Los Andželo, su kuriuo dirbsime prie trilogijos žydiško mito Golemo tema. Žiemą vyksime į Italiją, ten rodysime spektaklį „Kas prieš karą, pasiduokit“. Italai kažkodėl labai jį mėgsta.

„Šelteryje“ pristatysime tris naujas platformas. Pirmoji pradės veikti jau lapkričio mėnesį – tai užsieniečiams draugiški, kalbos barjero neturintys spektakliai, tinkami visiems, kas nesupranta lietuviškai. Platforma buvo užpildyta neįtikėtinai greitai, net teko kai kurių pasiūlymų atsisakyti. Šioje platformoje pasirodys tokios meninkės kaip Gintarė Minelgaitė su „Gora Parazyth“ ar Karolina Žernytė su „Pojūčiu teatru“. Gal įtrauksime ir šiuolaikinį šokį.

Kita platforma – vaikiški spektakliai. Supratome, kad tai dar irgi neišnaudota sritis. O pavasarį laukia trečioji platforma, kuri vadinsis „boost’as“. Idėja kilo iš paprasto poreikio – nė vienas Lietuvos teatrų festivalis nevykdo atviro kvietimo programų. Jie visi susiskambina, atrenka programą per pažįstamus ar rekomendacijas. Galimybė ten patekti jauniems kūrėjams yra nulinė. Taigi turime mintį sukviesti festivalių ir teatrų atstovus ir parodyt work in progress, kad jie galėtų nusipirkti produkcijos kitiems metams. Ką nors naujo. Mūsų erdvė yra atvira, mes esame atviri. Gana skųstis, kad nėra vietos.

Kas tave motyvuoja imtis tiek daug veiklos vienu metu?

Jeigu manęs tai nevežtų, aš to nedaryčiau, nesu mazochistas. Visi tie projektai man pačiam svarbūs, o ypač, kai jauti, kad tai ne tik smagu, bet ir reikalinga. Tai geriau nemiegot, nevalgyt, bet padaryt.

Koks yra šiandienos teatras ir kur link juda? Kokia tavo paties vizija teatrui?

Teatras juda kryptingai. Deja, Kaunas teatro prasme žlugęs. Aš kalbu apie visus institucinius Kaune esančius teatrus. Jie eina į savidestrukciją. Kol menininkai neišlįs iš savo komforto zonos, tol nieko nebus.

Mano teatro vizija – plėsti „Šelterio“ platformą, ieškoti ir burti daugiau bendraminčių. O užsidirbsime užsienyje. Per šiuos metus padažnės mūsų kelionių į užsienį. Ten jaučiamės labiau įvertinti, bet tai suveikia priešingai ir motyvuoja, analizuojame, kodėl čia žmonės reaguoja reaguoja taip, o ne kitaip. Ieškome sprendimų ir vis kitokio būdo prieiti prie žiūrovo. Ne skundžiamės, o veikiame. Be aktorių aš niekas. Tai rodo ir mano spektakliai.

facebook.com/teatronas

Gildą Aleksą kalbino Edvinas Grin
Donato Stankevičiaus nuotr.
Interviu publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. rugsėjo nr. rubrikoje „Mėnesio tema“

San Franciske gyvenantis ir dirbantis kultūros lauko ekspertas Alan Brown, Kaune viešėjęs „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kvietimu, ne tik dalinosi patirtimi atviroje paskaitoje, bet ir domėjosi tuo, kuo gyvena miesto teatrai, muziejai, kitos įstaigos. Daug dėmesio auditorijos įsitraukimui savo darbe skiriantis amerikietis po paskaitos apie naujus meno programų planavimo būdus sutiko atsakyti į keletą klausimų apie savo patirtį ir JAV vyraujančias tendencijas, taip pat padiskutavo apie tai, kokius konkrečius žingsnius naujos kokybės link galima žengti čia, Kaune.

Sveiki atvykę į Kauną! Kadangi lankotės čia „Kaunas 2022“ komandos kvietimu, pradėkime nuo jūsų požiūrio į Europos kultūros sostinių idėją apskritai.

Taip, aš pirmąkart Lietuvoje, taigi esu naujokas jūsų bendruomenėje. Naujokas ir Europos kultūros sostinėse – apie idėją girdėjęs esu, bet JAV nieko panašaus nėra. Manau, tai puiki programa, suteikianti miestui galimybę sutelkti visas jėgas vystymuisi ir identiteto kūrimui. Norėčiau, kad tokia programa veiktų ir valstijose!

Kaunas, manau, turi šansą savo bendruomenei suteikti daugiau galimybių atskleisti kūrybiškumą. Skatinčiau komandą jau dabar pradėti auginti tą kūrybinį raumenį ir nebijoti užimti lyderio poziciją. Tai nebūtinai reiškia, kad turite kliautis užsienio specialistais – kaip tik, prasmingiau vystyti tai, ką turite čia. Žinau, tai sunku, nes kiekvienoje bendruomenėje yra tokių kultūros įstaigų vadovų, kurie nemano, kad jiems reikia pagalbos. Taigi, manau, didžiausias „Kaunas 2022“ iššūkis – sutelkti kultūros bendruomenę mokymosi procesui.

Daug meno ir kultūros institucijų Lietuvoje ir regione yra visiškai išlaikomos valstybės, taigi jų darbuotojai dažnai nemato prasmės labiau stengtis. Ar turite darbo su tokiomis organizacijomis patirties?

Kai nėra motyvacijos rizikuoti, antreprenerystės kultūrą organizacijoje sukurti labai sunku. Išties, kam stengtis, jei jau yra biudžetas kitiems metams? JAV, beje, daugelis kaip tik norėtų daugiau valstybės paramos, ir tam yra rimtų argumentų. Visgi mūsų antreprenerystės ekosistema – labai konkurencinga. Tai turi prasmės. Jei, pavyzdžiui, sukursi gerą spektaklį ir jis pateks į Brodvėjų, tavo teatras uždirbs milijonus.

Visi supranta, kad negali per daug atsipalaiduoti ir nuolat remtis tomis pačiomis formulėmis. Pasaulis keičiasi tokiu pačiu greičiu, nesvarbu, esi Londone ar Kaune. Keičiasi visuomenė ir jos skonis menui. Pastarasis keliauja šviesos greičiu, to nesustabdysi. Taigi ir aplinka, supanti institucijas, keičiasi itin greitai.

Tarkime, jauniems žmonėms būtina vizualinė stimuliacija. Visuomenės skonis krypsta link tarpdiscipliniškumo, kūrinių, jungiančių šokį, muziką ir kitus menus. Tai vyksta televizijoje, ir būtent ji, realybės šou, gasdina kūrėjus ir kuratorius. Įsijunkite „X Factor“ – šiek tiek hiphopo, operos, klounų… Tikras varjetė. Žmonėms tai patinka ir jie nesigilina, kaip tai vadinasi. Žanrai nebesvarbūs. O institucijos, tuo tarpu, rūpinasi itin siauromis meno nišomis. Taigi tarp jų ir visuomenės gilėja takoskyra. Visgi daugelis kuratorių ir kitų kultūros darbuotojų nuoširdžiai nori išlikti reikalingi, taigi galėčiau tik palinkėti, kad jie nebijotų rizikuoti ir keistis.

Alan Brown / Remio Ščerbausko nuotr.

Ar ateityje bus vietos tradiciniams teatrams ar koncertų salėms?

Be jokios abejonės. Nemanau, kad reikia rinktis tarp klasikinės ir šiuolaikinės kultūros. Atvirkščiai, švęskime istoriją. Teatrui visuomet reikės Šekspyro, tik jis bus šiuolaikiškai interpretuotas.

Žinote, apmaudu, kad JAV mokyklose beveik nebeliko meno istorijos. Suaugę žmonės baigia koledžus ir iš esmės nieko nežino apie meną.

Matyt, tai reiškia, kad edukatoriaus rolės turi imtis kultūros institucijos?

Vis dažniau. Ir tai – kontroversiška. Kai kurie profesionalai tiki, kad meno nereikia aiškinti, jis turi kalbėti už save. Visiškai su tuo nesutinku. Jei žiūrovai ar klausytojai neturi patirties, jiems reikia padėti. Paaiškinti, kuo vienas ar kitas pasirodymas išskirtinis, į ką atkreipti dėmesį. Sakyčiau, institucijos netgi turi pareigą padėti publikai įvertinti tai, ką jos pristato.

Šioje srityje esu atlikęs nemažai rinkos tyrimų. Pavyzdžiui, teatrai naudoja daug resursų tam, kad po spektaklių įvyktų diskusijos – čia pat, teatre. Visgi tyrimai rodo, kad žmonės apie tai, ką matė teatre, daug mieliau šneka… eidami namo. Vadinasi, pagalbos jiems reikia būtent šioje vietoje. Galbūt maketuojant programėlę reikėtų įtraukti keletą klausimų, kuriuos žiūrovai galėtų užduoti vienas kitam?

Kiek jūsų tyrimuose svarbūs socialiniai tinklai?

Mūsų kompanija siūlo programą – įrankį, kuris padeda įstaigoms pačioms tyrinėti savo ir analogiškų kompanijų duomenis. Rezultatai ten kalba patys už save. Jaunesnioji publikos dalis nuo telefonų neatplėšiama, kito būdo juos pasiekti praktiškai nėra. Beje, ir vidutinio amžiaus žmonės jau visiškai drąsiai perka bilietus į renginius mobiliuosiuose telefonuose. Vadinasi, savo tinklapį pritaikyti telefonams yra ne prabanga, o būtinybė.

Jau kuriamos ir pjesės, kurių veiksmas vyksta tai feisbuke, tai scenoje. Ši tendencija provokuoja, trina ribą tarp fantazijos ir realybės. O tarp jų laviruoti jauniems žmonėms labai patinka.

Pakalbėkime apie rėmimą. Kaip kalbėti su verslininkais, kad jie matytų investicijų į kultūrą prasmę?

O, egzistuoja labai daug požiūrių! Kai kurios korporacijos, pavyzdžiui, skatina savo darbuotojus savanoriauti kultūros institucijose, už tai jiems suteikia laisvadienių. Tai padeda vystyti lyderystės įgūdžius, ypač jauniems darbuotojams. Žinoma, dažnai pasitaiko ir tiesiog rinkodara pagrįsto rėmimo „iš išskaičiavimo“, tai yra, kompanijai įdomu tai, kiek ir kaip ji bus pristatyta. Filantropai tiesiog dovanoja lėšas, neretai JAV jie tai daro užsisakydami staliuką gala vakarienių metu. Visgi JAV kultūros įstaigų biudžetuose tai nesudaro žymios dalies. Iš esmės filantropija užsiima tik itin didelės įmonės.

Kaip manote, ar mažesnės irgi turėtų?

Kai kuriose JAV bendruomenėse veikia konsoliduoti korporatyvinio rėmimo fondai. Vieną metų ketvirtį įstaigoms ir organizacijoms neleidžiama individualiai kreiptis dėl rėmimo, o įmonės tuo metu perveda lėšų į centrinį fondą, kuris vėliau proporcingai išdalinamas. Kai kurioms kompanijoms tai padeda išlaikyti gerą įvaizdį ir „užsidėti varnelę“, likusią metų dalį jos nieko neberemia. Visgi ne visoms kultūros įstaigoms ir organizacijoms tai patinka, nes principas demokratiškas – reikia dalintis! Didieji žaidėjai paprastai tiki, kad kreipdamiesi individualiai pasiektų daugiau.

Taigi manau, kad mažiems verslams kultūra remti sudėtingiau, nebent jie tame mato tiesioginę naudą. Norėčiau išgirsti apie daugiau atvejų, kai tą naudą aktyviai padeda kurti pačios kultūros įstaigos. JAV, pavyzdžiui, kai kurie džiazo orkestrai korporacijų darbuotojus moko improvizacijos ir darbo komandoje. Teatro žmonės gi biurų darbuotojams dėsto scenos iškalbą, šokėjai moko stovėsenos. Praktiška, tiesa? Visgi tai kol kas tėra išimtys, iki šiol santykis tarp verslo ir kultūros yra „prašau, prašau, duokit pinigų, nupirkit bilietų“. O aš siūlau pagalvoti apie tai, kaip kultūra gali padėti verslui tapti sėkmingesniu.

Alan Brown / Remio Ščerbausko nuotr.

Pabaigai – apie žiniasklaidą ir jos, kaip tarpininko, vaidmenį kultūros institucijų ir auditorijos santykiuose. Kas turėtų rūpintis meno žurnalistikos, kritikos kokybės lygiu?

Valstijose žurnalistikos lygis apskritai kritęs ir krenta toliau. Manau, tai, kad trūksta gero kritinio požiūrio, yra grėsmė meno sektoriui. Žiniasklaida, kaip auditorijos įsitraukimo stimuliatorius, čia vaidina esminę role. Kaip iš naujo sukurti kritikos lauką? Meno, kultūros organizacijos yra subjektyvios – visi nori teigiamų atsiliepimų. Visgi ir neigiami yra labai svarbūs tam, kaip visuomenė apskritai supranta meną. Atsiliepimai žadina apetitą, žmonėms įdomu, ką apie vieną ar kitą kūrinį, veiksmą, spektaklį mano kiti žmonės. Tad teatrai, manau, turėtų žiūrovams po spektaklio išsiųsti bent po dvi recenzijas – ne vieną, daugiau, nes nėra vienos teisingos nuomonės.

Manau, kritikos žanro atkūrimas galėtų būti viena „Kaunas 2022“ krypčių. Tuo suinteresuotos turėtų būti ir institucijos. Gal net reikėtų kviestis kritikus iš užsienio, kad jie patirtimi pasidalintų su jaunais žurnalistais?

Parengta pagal Kaunas 2022 inf.
www.kaunas2022.eu

Kauno valstybinį lėlių teatrą praėjusio šimtmečio viduryje įsteigė dramos aktoriai Stasys Ratkevičius (1917–2010 m.) ir Valerija Gruodytė-Ratkevičienė (1916–2004 m.). Dar 1958 m. Marijampolėje žiūrovai pirmą kartą išvydo spektaklį „Stebuklingasis Aladino žibintas“. 1960 m. teatras persikėlė į Kauną, į tarpukariu veikusio kino teatro „Odeon“ (sovietmečiu – „Baltija“, „Pionierius“) patalpas. Nuo to laiko šis teatras tapo neatskiriama Kauno teatrų gyvenimo dalimi. Iš jų visų Lėlių teatras išsiskiria savo užkulisiais. Gamybinio cecho darbuotojų veikla, jų meistriškumas, sugebėjimas prikelti lėles gyvenimui turi lemiamos įtakos kuriamo spektaklio įtaigai ir sėkmei. Būtent šių specialistų dėka Joriko kaukolė lėlės rankoje yra laikoma taip, kaip ją ir dera laikyti prityrusiam Hamletui. Pokalbyje dalyvavo beveik visi cecho darbuotojai: dailininkai, butaforai, lėlių dekoratoriai, dailidės. Nors visas kolektyvas smagiai juokavo, o į savaime suprantamus klausimus atsakinėjo darniu unisonu, vis dėlto išsamiausiai apie cecho veiklą papasakojo Baltijos šalių lėlininkų legenda, šiuo metu jau „pasiėmęs atostogų neribotam laikui“, lėlių konstruktorius Algimantas Kumpikas ir pastatyminės dalies vedėja Jolanta Gipienė.

Kada ir kodėl susidomėjote teatru, lėlių gamyba?

Algimantas Kumpikas: Susidomėjau 1971-aisiais. Tuo metu gyvenau, kaip sakoma, bendroje virtuvėje su bendravardžiu Algimantu Balčiūnu (amžinąjį atilsį). Būtent jis mane pakvietė dirbti į Lėlių teatrą, tiesa, ne kaip konstruktorių, o kaip garso režisierių. Man tik pradėjus dirbti, techninis lygis teatre buvo gana žemas. Visos lėlės buvo sunkiai valdomos, nekaip pagamintos. Kurį laiką lėlių konstruktoriaus vietoje dirbo net du inžinieriai, bet jie čia neužsibuvo. Vis dėlto šiame darbe būtina turėti tam tikrą gyslelę, reikia, kad iš esmės perprastum lėlės mechanikos principus ir sugebėtum prisitaikyti prie kiekvieno naujo užsakymo reikalavimų. Teatro direktorius ir režisierius pastebėjo, kad man neblogai sekasi tvarkytis su lėlėmis. Jie suprato, kad į garso režisieriaus vietą žmogų surasti galima greitai, tačiau į lėlių konstruktoriaus – labai sunku. Būdavo netgi taip, kad grįžęs po darbo namo ir atsigulęs į lovą visą naktį galvodavau mechanizmus. Štai vieną kartą „Kauno tiesa“ ėmė iš manęs interviu. Jie paklausė, kada mane užplūsta kūrybinis įkvėpimas, o aš atsakiau, kad naktį, gulint lovoje. Straipsnio antraštė skambėjo taip: „Kauno valstybinio lėlių teatro konstruktorius Algis Kumpikas kuria lėles lovoje“. Tai, žinoma, humoras, bet juk iš tiesų nėra buvę, kad vos pasižiūrėjus į eskizus viskas akimirksniu tampa aišku. Iki išbaigto kūrinio visad laukia ilgas kelias. Teatre mes nuolat deramės, pykstamės, šūkaujam – kol pasiekiame tikslą, vyksta karas! Dabar, štai, šypsomės jums, bet, vos tik išeisite, pasipuošime fanarais (juokiasi)!

Kokių išbandymų patiriate dirbdami šį darbą?

A. K.: Mano pagrindinė užduotis yra techninė: siekiu, kad lėlė būtų pajėgi atlikti kuo daugiau judesių, kad būtų aktoriui paklusni ir jis su lėle galėtų kuo geriau pasirodyti. Per lėlę aktorius perteikia viską: jausmus, tekstą, judesius. Per 45 darbo metus savo rankose man teko laikyti labai daug įvairių personažų – šio darbo procesas niekada nesikartoja. Tad kiekvienas spektaklis man tampa nauju iššūkiu ir reikalauja tam tikrų technologiškai sudėtingų operacijų. Mūsų kolektyvo darbas yra išskirtinai komandinis – tu neįdėsi lėlei akies, kol neišdžiūvo kito lėlininko ant jos uždėtas papier-mâché sluoksnis. Vieni lėlėms klijuoja plaukus, kiti jas dažo, o aš prižiūriu, kad visos jos (marionetės, gapitinės, štokinės lėlės) veiktų taip, kaip dera. Daug tenka tartis ir su spektaklių dailininkais – viena yra dailininko eskizai, nugulę ant popieriaus, o visai kas kita sukurti lėlę, kuri būtų gyva, judėtų, vaidintų. Per tiek metų sukaupta nemažai patirties, bet, štai, užleidau vietą naujam konstruktoriui (Tomui Zinkui – aut. past.), kuris tikrai puikiai darbuojasi ir pasiūlo daug naujovių. Po truputį išeidamas iš teatro labai džiaugiuosi, kad palieku savo vietoje tinkamą šiam darbui žmogų.

Kokie numatomi spektakliai jūsų kolektyvui bus didžiausias iššūkis?

Jolanta Gipienė: Na, ir šiuo metu darome dekoracijas spektakliui, kurio repeticijos prasidės šeštadienį, tad labai skubame. Didžiausias iššūkis, ko gera, yra kalėdinis laikotarpis. Jam numatyti net du spektakliai: vieną – Didžiojoje salėje – statys Sigutis Jačėnas (režisierius) ir Sergejus Bocullo (dailininkas), kitą – Mažojoje salėje – kurs jaunosios kartos kūrėja Daina Ulmytė, šio spektaklio dailininkė, režisierė ir aktorė. Kalėdų metas visada būna pats tikriausias maratonas. Kalėdiniai spektakliai rodomi jau nuo gruodžio pradžios. Per dieną atliekami du vaidinimai, tad nuolat dirba dvi skirtingos sudėties aktorių grupės. Tiek aktoriams, tiek mums tuo metu tenka iš tiesų smarkiai suktis.

Sakykite, ar pasitaiko tokių atsitikimų, kai, aptikę kur gatvėje numestą patrauklų audeklo gabalą ar įdomią detalę, ją pasiimate į teatro dirbtuves su mintimi kada nors panaudoti?

Visi vieningai: Taip!

J. G.: Tiesą pasakius, kartais net prie konteinerių randame gerų dalykų – esame radę senovinį lagaminą, puikių skrybėlaičių. Jei pamatai kokį neblogą suvažinėtą plastiko lakštą, iš karto jį čiumpi – o gal prireiks?

A. K.: Taip, po to pribėga žmogus ir sako: „Čia mano, atiduokit!“

J. G.: Čia jau meluoji, Algi!

Gal galėtumėte glaustai, etapais nupasakoti lėlės pagaminimo procesą?

A. K.: Iš pradžių režisierius su dailininku aptaria spektaklio viziją. Dailininkas paruošus eskizus kurį laiką derina su režisieriumi. Suderintus eskizus kartu su techniniais lėlės brėžiniais dailininkas atveža mums. Sovietmečiu reikėdavo pristatyti eskizus, darbo brėžinius ir lėlės maketą. Na, ir dabar kai kurie dailininkai sukuria maketus, bet seniau tai buvo privaloma. Mūsų darbas vyksta po truputį, tariantis su režisieriumi, dailininku ir aktoriumi, kuriam tą lėlę teks valdyti. Reikia įvertinti daugybę veiksnių, pvz., ar aktorius yra kairiarankis, ar dešiniarankis. Turime sužinoti kuo daugiau apie režisieriaus ir dailininko viziją: kokia turėtų būti lėlės faktūra, tekstūra, kur lėlė veiks, ar ji bus matoma gyvai, ar ji bus paslėpta už pertvaros, ar ji bus marionetė ir t. t.

J. G.: Yra atsitikę taip, kad dailininkas, ką tik pagamintą lėlę atgabenus į sceną, liepia ją išnešti. Kartais pasitaiko visokiausių nesusišnekėjimų su dailininku, pvz., pagamintos lėlės dydis neatitinka jo įsivaizduoto dydžio. Yra lėlių, kurios „atgyja“ labai greitai, o kartais, kad ir kiek ją betaisytumėm, lėlė niekaip nesugeba statyti kojų teisingai.

A. K.: Galiu pridėti, kad konstruktorius pats turi išmokti sklandžiai valdyti lėlę. Tik tada, kai ji pasiduoda man, galiu ją ramia širdimi atiduoti aktoriui. Jeigu lėlė klauso manęs, jau galiu instruktuoti aktorių apie lėlės sugebėjimus – kaip ji juda, eina.

J. G.: Tikrai yra buvę tokių istorijų, kai į Algį kreipiasi aktorius dėl neva nepaeinančios lėlės. O Algis lėlę paima į savo rankas, ir ji kuo puikiausiai vaikšto.

A. K.: Yra net ir ilgus metus išdirbusių aktorių, kurie prie tam tikrų lėlių taip ir nepriprato, nesugebėjo jų įvaldyti. Šiaip vienos sudėtingiausių lėlių yra marionetės. Vilniuje yra tekę matyti japonų spektaklį, kuriame lėlė buvo sujungta 47 siūliukais. Lėlės valdymas Japonijoje yra iš kartos į kartą perduodama profesija, kuriai perprasti prireikia viso gyvenimo. Japonijos lėlių teatro atstovai teigė, kad atvykus pas juos 5 metų praktikai galima būtų tik šiek tiek pramokti šio meno.

Ar yra buvę, kad jūsų sukurta, įsivaizduota lėlės asmenybė, jos charakteris skiriasi nuo to, kaip aktorius ją atskleidžia ir išpildo?

J. G.: Nelabai, nes gamindami lėlę nuolat diskutuojame su aktoriumi. Palaipsniui atsiranda bendra pajauta, kada lėlės veidas turi būti piktesnis, akys labiau primerktos, kitoniška eigastis. Kartais ir režisierius įsikiša, liepia grįžti prie ankstesnio varianto, pakeisti vienus ar kitus lėlės charakterio niuansus. Niuansų tikrai yra daug. Pavyzdžiui, mūsų pagaminta lėlė žiūri į viršų (lėlė turi žiūrėti daugmaž į žiūrovus), o režisierius pakeičia jos vietą scenoje, ir štai ji žiūri ne į žiūrovus, bet į apšvietėjus. Tuomet tenka perdaryti lėlės akis.

A. K.: Kažkada Kauno dramos teatras užsakė didžiulę, 2,5 metro aukščio lėlę, kurią turėjo valdyti net trys aktoriai. Būtent šiuo atveju buvo labai sunku nutaikyti, kad lėlės žvilgsnio tektų ir balkone, ir parteryje sėdintiems žiūrovams. Taigi galvą jai teko ne kartą perdaryti. Vieną kartą mane, kaip konstruktorių, pakvietė į Rygos operos ir baleto teatrą. Rygos teatras nerado jiems tinkamo žmogaus visame Pabaltijyje. Taline rygiečiams pasiūlė kreiptis į Kauną, pas mus, mat Talino teatro festivalyje kartu su Birute Cvirkiene buvome laimėję pirmąją vietą. Taigi, rygiečiai kreipėsi į Kauną. Jiems irgi darėme lėles milžines. Įsivaizduokite – 8 metrų aukščio. Jos buvo kaip trijų aukštų namas! Aišku, ten, Rygoje, viskas buvo kompiuterizuota, lėles reikėjo valdyti su tokiais strypais… Tai buvo pirmas tokio dydžio užsakymas – nuoširdžiai baiminausi, kad mane išvarys nė nenupirkę bilieto į traukinį. Bet galiausiai viskas baigėsi gerai, buvau patenkintas ir aš, ir Rygos teatro kolektyvas.

Sakykite, kuo Kauno lėlių teatras yra unikalus, išsiskiriantis iš kitų lėlių teatrų?

A. K.: Gal aš trumpai pasakysiu. Mane yra siuntę į Maskvą pasidalinti šio amato žiniomis ir patirtimi, patobulinti savo įgūdžių. Įdomu tai, kad beveik nieko negalėjau pasimokyti iš tarptautiniu mastu garsaus Maskvos S. Obrazcovo teatro. Girtis nepatogu, tačiau techniškai Kauno lėlių teatras buvo pažengęs toliau. Kodėl? Todėl, kad Maskvoje jie per metus parengdavo vieną, pusantro spektaklio, o mes – keturis, penkis. Tobulėjome sparčiau, nes dirbti teko didžiuliu tempu. Turėdamas tokį krūvį, savo amato uždavinius sprendi visą laiką: nėra skirtumo, kur tai darai, teatre ar lovoje. Tenka būti itin pasitempusiems: Kaunas yra nedidelis miestas, beveik visi mūsų spektakliais besidomintys žmonės susirenka į premjerą, ir viskas – spektaklis jau peržiūrėtas. Rengiant repertuarą dažnai vaidenasi, kad nėra ką rodyti, nors dirbame tikrai nemažai. Na, o Maskvoje – kol spektaklį peržiūri visa žiūrovų auditorija, spėja užaugti nauja karta. Ten dar 1936 m. pastatė „Don Žuaną“. Jį rodo iki šiol, jau beveik 100 metų! Anksčiau mes daug važinėdavome po Lietuvos miestus, miestelius, kaimus, taigi spektaklio „galiojimo laikas“ būdavo pratęsiamas. Aišku, ir dabar aktyviai dalyvaujame festivaliuose, kartais išvažiuojame. Išvada tokia – turime statyti daug spektaklių, jei nenorime, kad mums paspaustų rankas, gražiai padėkotų ir atsisveikintų.

Gal galėtumėte atskleisti kokį nors privatų lėlių gamintojų pokštą ar lėlininkų terminą, kurį vartojate tarpusavyje?

J. G.: Siūlome vienas kitam eiti į vonią. Šiaip joje atliekame skalbimo, dažymo darbus. Jei kolega prasikalsta, pavėluoja į darbą ar ką nors pamiršta, siunčiame jį į vonią persiauklėti.

Ar teko kada sukurti lėlę, kuri savo charakteriu, fiziniais bruožais primintų jus pačius, jums būtų itin artima?

A. K.: Direktorių esame sukūrę ne kartą (juokiasi). Taip, dažniausiai lėlės išeina panašios į direktorių. O kartais jos sutampa su aktoriumi, kuris jas valdo. Į mane su lėlės charakteriu pataikyti sunku – kalta šukuosena. Pačių lėlių mums yra tekę kurti visokiausių – tik barbių niekada negaminome. Šiaip būdavo tokių iškilių menininkų, kaip dailininkas Vitalijus Mazūras, kuris mūsų cechą visuomet girdavo.

J. G.: Na, į silkių fabriką važiuoti taip pat pasiūlydavo. Sakydavo: „Nemokat jūs čia nieko daryt, važiuokit sau sūrių spaust. Arba į silkių fabriką.“

A. K.: Mazūras pykdavo, jei matuodavome lėles su metru. Jis mums sakydavo: „Meno su metru matuoti negalima.“ Pats paimdavo žirkles ir iš pirmo karto nukirpdavo kokį nors audeklą taip, kaip reikia. Bet dažniausiai vis dėlto jis mus girdavo. Vilniuje gyvendamas jis sakydavo, kad Kaunui galima patikėti bet kokį spektaklį, užsakymą – jie padarys. Kartą buvo atkeliavę pasitobulinti ir aktoriai iš Švedijos (vėliau ir mes buvome juos aplankę). Man pademonstravus, kaip iš detalių surenkame savo gamintą Buratiną, jie buvo be galo nustebę ir nesuprato, kokiu būdu įmanoma taip sumanyti. Per viešnagę vienas švedas manęs paklausė: „Kiek jūs Kauno lėlių teatre tų lėlių turite?“ Atsakiau, kad tiek, kiek jūsų miestelyje yra gyventojų – apie 20 000. Išties savo lėlių tiksliai niekad neskaičiavome. Tačiau pagalvokime: per metus įvyksta keturi penki spektakliai, kiekvienam iš jų prireikia nuo 20 iki 40 lėlių, taigi skaičius tikrai įspūdingas. Esame nemažai važinėję po tarptautinius festivalius ir manau, galime įvertinti, kad šis mūsų cechas tikrai yra toli pažengęs ir įgudęs atlikti net labai sudėtingas užduotis.

J. G.: Cecho darbuotojų sudėtis nesikeičia jau daugelį metų, esame „apsišlifavę“. Tik, štai, Algelis išėjo „atostogauti“. Bet vis viena jis mus lanko, konsultuoja. Kai neberandame sprendimo, pasikviečiame Algimantą, ir jis atvažiuoja su trim gerais sprendimais (sugalvotais per naktį).

Kas lėlių laukia pasibaigus spektakliui?

J. G.: Jų laukia mūsų lėlių muziejus! Vienos lėlės yra tinkamesnės muziejaus ekspozicijai nei kitos, savo ruožtu ekspoziciją kartkartėmis keičiame, papildome. Senais laikais pasidalydavome lėlėmis su mokyklomis, tačiau dabar stengiamės jas rinkti, panaudoti mūsų muziejaus edukacinėms programoms. Vaikai per užsiėmimus gali lėles liesti, su jomis žaisti. Rudenį rengiame populiarumo sulaukusią šventę „Į pasakų šalį su fotoaparatu“. Šiais metais taip pat šia švente atidarysime sezoną (rugsėjo 3 dieną). Iš senų rekvizitų suformuojame lauke kompozicijas, kurias galima įamžinti. Ruošiamės nuo ankstyvo ryto: sunešame lėles, dekoracijas į lauką ir vis žvalgomės į dangų…

A. K.: …o kai dekoracijas baigiame komponuoti, pradeda lyti, ir nešame viską atgal į vidų (juokiasi).
Kokia linkme šis teatras juda, kaip jis pasikeitė per pastaruosius dešimtmečius?

A. K.: Tuo metu, kai aš atėjau į teatrą, lėlės vaidino tik už širmos, spektakliai vykdavo panašiai kaip turguje senais laikais. Tačiau po truputį lėlės perėjo į pirmąjį scenos planą – tai reiškia, kad artistas lėlę pradėjo vedžioti priešais save ir pats tapo matomas. Norint tobulėti labai reikalingi festivaliai – tikslinga žinoti, kokiomis kryptimis teatrai juda, kas pirmauja, kas ką naujo sugalvoja.

J. G.: Teatras pasikeitė technologiškai, jo galimybės labai padidėjo, pavyzdžiui, scenoje atsirado vaizdo projekcijų, kurios, beje, tapo labai populiarios. Jei spektaklyje vaizdo projekcijos nėra, tai jau kaip ir ne spektaklis, nėra į ką žiūrėti (juokiasi)! Be abejo, šiuo metu tai madingas dalykas, kita vertus, jei projekcija yra meniška, techniškai nepriekaištinga, nieko čia bloga.

A. K.: Seniau, sovietmečiu, dirbdavome tik su savais. Tačiau labai smagu, kad šiuo metu atvyksta daug režisierių iš įvarių pasaulio kampelių. Kai kurie ir lieka, štai Lesia Lučko (iš Ukrainos) čia dirba jau su penktu spektakliu.

J. G.: Išties, su ukrainiečių kolektyvu bendradarbiauti buvo labai įdomu. Jie dirba šiek tiek kitaip, yra be galo kruopštūs, pedantiški. Visai kitas darbo stilius. Lėlininkai atsiveža naujų medžiagų, kurių nerastume savo prekybvietėse ar nežinotume jų pritaikymo galimybių. Štai jie iš Ukrainos atsivežė tokią izoliacinę medžiagą, kuri idealiai pakeičia poroloną ir, palyginti su juo, kur kas ilgiau išlieka nesusidėvėjusi.

Kokiam spektakliui svajojate sukurti lėles?

J. G.: Galbūt mes, kaip šio cecho darbuotojai, labiau fantazuojame ne apie konkrečius siužetus, pasakas, spektaklius, o apie naujus teatro dailininkus, su kuriais norėtume bendradarbiauti, kurie į teatrą atneštų naujų idėjų, medžiagų, technologijų.

Kokį spektaklį publika priima šilčiausiai, kuris yra pats populiariausias?

J.G.: Iš senesnių spektaklių labai mylimas yra „Zuikio kaprizas“, skirtas mažiems vaikams. Per jį aktoriai daug bendrauja su publika. Iš naujausių, modernių spektaklių šiuo metu populiari yra „Pelenė“. Statome skirtingus spektaklius skirtingų amžiaus grupių vaikams, esame statę spektaklių ir suaugusiesiems.

Kaip šiuolaikiniai vaikai reaguoja į klasikinį lėlių teatro spektaklį?

J. G.: Žiūrovai dažniausiai išeina laimingi, dėkoja.

A. K.: Vieną kartą pasitaikė mokytoja, kuri apkaltino mus baisių lėlių gaminimu ir liepė eiti į „Merkurijų“ pasižiūrėti gražiųjų barbių. Taigi, visi supranta tuos mūsų kūrinius savaip. Mano galva, dar yra daugybė vaikų, kurie sielojasi dėl herojaus likimo, įsijaučia į vaidmenį ir panašiai. Suomijoje kartą rodėme „Tris paršiukus“. Tame spektaklyje baisus vilkas kaip tik pasirodo pirmajame scenos plane ir klausia žiūrovų, kur pasislėpė paršiukai. Vaikai vilkui rodė į priešingą pusę, kad tik jį suklaidintų. Gražu žiūrėti, kaip vaikai gyvena spektakliu.

kaunoleles.lt

Lėlių teatre lankėsi ir pašnekovus kalbino Julija Račiūnaitė
Donato Stankevičiaus nuotr.
Interviu publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. rugsėjo nr. rubrikoje „Mėnesio tema“

Jei už nuopelnus paminklų kūrimo srityje reikėtų kam nors pastatyti paminklą, Kaune dėl šios garbės galėtų varžytis du rimti kandidatai – Robertas Antinis ir Robertas Antinis. Abiejų, tėvo ir sūnaus, kūryba yra giliai įleidusi šaknis į Kauno kraštovaizdį. Šen bei ten dreifuojantys miestiečiai akistatoje su menininkų kūriniais praleidžia galybę laiko, dažniau juos matydami kaip organišką, vietinės aplinkos dalį, bet kartais stabteldami ir įsižiūrėdami. Įsiveržėme į Roberto Antinio (g. 1946 m.), Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, studiją būtent tam, kad kiek galėdami įdėmiau įsižiūrėtume į monumento fenomeną. Malonu pridurti, kad, be šios temos, mums buvo pasiūlyta citrininių saldainių, šildytuvas ir patogios vietos atsisėsti.

Esate Laisvės alėjos čiabuvis – kaip, jūsų akimis, ši alėja keitėsi, kokia buvo vaikystėje, kokia ji dabar?

Laisvės alėja buvo judresnė, visko buvo daugiau: elektros laidų, autobusų, vežimų. Buvo trys perėjos – abiejuose galuose ir viduryje. Tokie vaiko įspūdžiai: mašinos važiuoja, dūmai rūksta, daug veiksmo. Atsimenu, kaip tėvas bėga per bromą, bandydamas spėti į autobusą (stotelė buvo šalia). Motina man pasakojo apie moteris Laisvės alėjoje. Jos apsirengdavo geriausiais drabužiais ir eidavo vidurine alėjos juosta, tarp liepų. Mama sakė, kad anais laikais Laisvės alėja visoms, kurios mėgdavo pasirodyti, prilygdavo podiumui. Barselonoje gatvė La Rambla savo esme panaši į Laisvės alėją, bet daug turtingesnė – ja eini eini, o pabaigoje laukia jūra. O kas laukia Laisvės alėjos pabaigoje?

Soboras.

Panašu, kad taip. Bet, štai, menininkas, artėdamas prie kelio pabaigos, gali sukurti visokiausių situacijų, stabtelėjimų, pauzių. O pauzės yra labai vertingas dalykas kūryboje. Pats praeivis irgi gali tapti meno kūriniu. Bet šituos žodžius – „meno kūrinys“, reikia labai atsargiai vartoti. Kartais jie pakvimpa naftalinu.

O kaip jūsų kelias pasuko į Rygą?

Per tolimas lankas nuo mūsų temos. Kaip bebūtų, gyvenimas Rygoje man buvo naudingas. Įgyti naują rakursą menininkui visada į naudą. Tėvas tai išreikšdavo sakydamas: „Kaip čia man pasisukti ant kito šono?“ Štai ir dabar – klausimas man buvo užduotas vienas, o aš nuvinguriavau visai į kitą šoną. Tačiau pasižiūrėjimo iš šono galima palinkėti visiems. Įdomu būtų sukurti situaciją, kurioje galėtumei kūrinį ir jo suvokėją stebėti iš šalies. Esmė yra ne pats kūrinys, bet santykis tarp jo ir žiūrovo. Jei į savo darbą žiūri labai jau tiesmukai, gali tapti aklas. Nors gal ir aklam tapti yra neblogai. Aš esu Dvyniai ir, kad ir ką besakyčiau, už minutės sakysiu priešingai. Vienos tiesos nėra. Jei pokalbis vyktų po valandos, mano atsakymai jau būtų kitokie. Kaip gali tai žinodamas kurti paminklus, kurie yra statiški ir skelbia vieną, dažniausiai neįdomią, deklaratyvią tiesą? Kaip menininkui veikti? Artėju prie temos, dėl kurios čia ir susirinkome.

Panašu, kad su „Aukos lauku“ (paminklas Laisvės alėjoje Romui Kalantai atminti – aut. past.) jums pavyko įveikti šią problemą.

Man tiesiog pasisekė. Yra tokie dalykai kaip sėkmė, stebuklai. Seniau jais netikėjau, o dabar pradėjau tikėti. Ir ne todėl, kad pasidariau kaip senolė, lankanti čigones. Kita prasme. Paminklo kūrimo laikais nebuvau priklausomas nuo valdininkų – štai ir sėkmė. Tai buvo pereinamosios valdžios laikai – nebuvo vieno miesto vado, jie mainėsi ir gal dėl to buvo demokratiškesni. Galiu pridurti, kad Vilniuje ar kitame didesniame mieste to projekto nebūtų buvę įmanoma įgyvendinti. Štai neseniai kalbėjomės su žmona (ji psichologė) apie paminklo kūrimo sąlygas. Demokratiškoje šalyje tai tarsi turėtų būti daroma skelbiant viešąjį konkursą. Bet juk konkursas irgi yra suvaržymas. Konkursas neužtikrina, kad darbus atrinks tinkami žmonės. Kol kas nuolat turime tiesiog viltis, kad komisijos nariai bus geri. Ką reiškia „geri“? Kompetentingi. Be to, yra menininkų, išvis nesugebančių dirbti pagal užsakymą. Bet dabar vėl pažiūrėsiu kitu kampu: Renesanso meistrui užsakovas pateikdavo labai detalias instrukcijas, o rezultatas vis viena būdavo genialus. Taigi, manyje sukirbėjo „dvynys“. Visą laiką abejoju – abejoti, manau, yra gerai.

Ar kuriant „Aukos lauką“ atėjo ta aiškumo akimirka, kad būtent ši, o ne kita idėja yra tinkama kūrinio versija?

Atsakydamas norėčiau šį tą prisiminti iš vaikystės. Mažytė, keliolikos kvadratinių metrų tėvo dirbtuvė buvo už čia pat, už sienos. Joje jis visą laiką lipdydavo ir lipdydavo. Bet „Eglę“ (skulptūra „Eglė žalčių karalienė“ Palangoje – aut. past.), jos mažytį eskizą, jis lipdė ne dirbtuvėje, o lovoje. Tuo metu dar buvau vaikas, bet atsimenu, kaip staiga jis mamai sušuko: „Suradau! Aš ją į rutulio formą įdėsiu!“ Šį jo sakinį labai gerai įsidėmėjau. Mat pradžioje turėjo būti stovinčios Eglės skulptūra. Nuo stovinčios Eglės jis perėjo prie erdvinio, ažūrinio varianto – Eglės, įkomponuotos į rutulio formą. Kita vertus, kaip „dvynys“ galiu pratęsti: net kai paminklas buvo užbaigtas ir pastatytas, tėvas nesiliovė kurti jo eskizų ir jį lipdyti. Jis toliau gludino tą pačią temą, tą pačią kompoziciją, tą patį išdėstymą, nors Lietuvoje antros „Eglės“ niekada nebūtų statę. Tai yra beprotybės momentas. Prieš pastatant šį paminklą eskizinių jo variantų buvo šimtai, o pastačius – dešimtys. Ir iš tiesų kai kas toje vis iš naujo kuriamoje „Eglėje“ pavykdavo geriau, kai kas – blogiau, nei toje, kuri yra Palangoje. Taigi, viena vertus, jis gulėdamas lovoje sušuko „Suradau!“, kita vertus, ir suradęs nebaigė tobulinti kūrinio. Dirbo toliau lyg išprotėjęs. O dėl tų nušvitimų – man irgi kartais pasitaiko tokių momentų. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti tie 19 akmenų Kalantos paminkle. Atsimenu, kaip man einant Ąžuolynu toptelėjo, jog šie akmenys taip pat gali būti sudegę, jie gali būti iš metalo. Nuo pat pradžių žinojau, kad noriu išlaikyti autentišką įvykio plotą, kad paminklas turi būti išdėstytas horizontalioje plokštumoje.

Kodėl horizontalumas šiuo atveju buvo toks svarbus?

Reikėjo atsižvelgti į šalia paminklo vietos augančių medžių vertikales. Vertikalių medžių ir horizontalios plokštumos santykis man pasirodė iškalbingas. Labai svarbus buvo ir vietos autentiškumas. Dar man norėjosi, kad būtų kuo mažiau „plepumo“. Apie paminklų plepumą: pastebėjau, kad kuo valstybė arčiau diktatūros, tuo jos paminklai deklaratyvesni, literatūriškesni, didesnio mastelio – keliolikos ir daugiau metrų. Auklėjantys, pamokantys. Iki 20 a. paminklas ir suvokėjas buvo labai griežtai atskirti. O pagal dabartinę paminklo sampratą – priešingai. Interaktyvumas tapo paminklo pagrindu, akcentuojama paminklo ir suvokėjo sampyna. Tai keli visiems žinomi šiuolaikinio paminklo bruožai: interaktyvumas, kontekstualumas, informatyvumas, originalumas. Šių dalykų visiškai nebuvo Lietuvoje 20 a. pirmoje pusėje. Ir apskritai Lietuvoje paminklo sąvoka buvo gan svetima. Tarpukario laikais progresyvesni, vakaruose mokslus baigę žmonės domėjosi Prancūzijos spauda ir menu, iš jo mokydavosi. O tuometiniai klasikai, įėję, beje, į vietinę meno istoriją, skaitydavo kitokią spaudą ir pavyzdžiais laikydavo kokius nors, blogąja prasme, vokiškus paminklus, labiau primenančius 19 a. vidurio skulptūrą. Kartą atsitiktinai patekau į Prancūzijos provinciją ir net išsižiojau – lietuvaitiški paminklai! Nei giriu, nei peikiu, bet srovės matyti. Sekti, kopijuoti, netgi plagijuoti reikia ir intelekto, ir sugebėjimų.

Prieš 15 metų, pastačius jūsų paminklą Romui Kalantai, buvo girdėti prieštaringų atsiliepimų. Šiais metais toje pačioje Laisvės alėjoje nutūpė Jono Vileišio figūra, beje, taip pat sukėlusi nemažai diskusijų. Kaip pakomentuotumėte paminklo evoliuciją Lietuvoje?

Pasakysiu tiek, kad esu pasišlykštėjęs tomis natūralistinėmis figūroms, kurios šen bei ten sėdi ant suoliuko ir galima su jomis nusifotografuoti. Nieko nėra nykiau nei tokia figūros traktuotė. Jų prikurta ne šimtais – tūkstančiais. Kiekvienoje šalyje, kiekviename mieste. Atrodytų, neblogai – interaktyvu, sėskis, fotografuok, bet mano galvoje šiam reiškiniui apibūdinti sukasi vienas žodis – kičas. Aišku, esama ir labai gerų realistinių paminklų. Net ir šiais laikais galima sukurti tiesiog realistinę galvą, kuri būtų įdomi, menine prasme informatyvi, iškalbinga. Bet ir čia būtinas originalumas. Skulptūra turi tarytum žaisti su aplinka. Auguste’as Rodinas jau 19 a. pabaigoje „Kale miestelėnus“ pastatė tokiame aukštyje, kad žiūrovas galėtų su jais kontaktuoti. Tai reiškia, kad žmonija jau prieš šimtą metų suvokė žiūrovo ir paminklo kontakto svarbą.

Dėl piktų, kontroversiškų komentarų. Ar yra tekę išgirsti tokį komentarą, kuris jums būtų įstrigęs?

Papasakosiu populiariausią, kuris visuomet šauna į galvą. Kelerius metus iš eilės šalia paminklo Kalantai sėdėjo tokia sena moteriškė ir laikė plakatą, o ant plakato buvo užrašyta: „Noriu stačio“. Žodžiu, ji norėjo vertikalaus paminklo. Kęstutis Navakas tuomet pakomentavo, kad visuomet kokiai nors bobutei Petro Mazūro berniukas (skulptūra „Žmogus“ – aut. past.) turi būti aprengtas kelnaitėmis, o čia Kalanta turėtų būti stačias (tikslaus kalambūro, deja, nepamenu). Ne vienus metus bobutė ten sėdėjo. Kažkuris menotyrininkas ją net fotografavo prie to paminklo – nuotrauka dabar labai praverstų mano monografijai.

Publikos reakcija į kūrinį gali būti ir labai priešiška, bet kartais ji veikia menininką kaip kuo puikiausi komplimentai.

Štai buvo du genialūs menininkai: Alexanderis Calderis, kuris teigė, kad skulptūra turi būti mobili, kad judėtų kartu su nuolat kintančiu, judančiu pasauliu, ir Salvadoras Dalí, kuris, išgirdęs tokį teiginį, atsakė: „Idiotas! Priešingai – meno uždavinys yra priversti stabtelėti.“ Abu jie genijai, bet mąsto priešingai.

Jūs irgi minėjote pauzės svarbą.

Pauzę minėjau ne ta prasme. Net judriausiuose A. Calderio kūriniuose galima surasti pauzių. Man artimi Johno Cage’o samprotavimai apie tylą. Muzikoje pauzė yra itin reikšminga. Visame mene tuštuma, tyla yra labai svarbi. Apsieisiu be detalių, bet sykį buvau vieno rimto konkurso vertinimo komisijos narys. Konkursui buvo pateiktas kūrinys, kuriame galėjai aptikti ir erdvę, ir tuštumą, ir pauzę, ir ažūrą. Aš sakiau: „Šiame darbe yra iškalbinga pauzė, ji sukuria kažką naujo.“ O kitas profesorius man sakė: „Ne! Yra baronka ir yra skylė, kurioje nieko nėra.“ Darbo autorius, dar būdamas bakalauro studentas, studijavo daoizmą, išmanė tylą ir tuštumą. O žmonės, nuo kurių priklauso jaunoji karta, leidžia sau šnekėti tokias nesąmones – matote, kaip nirštu. Ar galima šitaip? Tuštuma, pauzė dažnai juk yra galingesnė už kūrinį. Kūrinio suvokėjas yra tikrasis kūrinys. Kiekvienas kūrinys (paminklas taip pat) dar prieš pasirodant suvokėjui jau yra jo viduje. Pamatęs kūrinį jis tik atpažįsta tai, ką nešiojasi savyje. Pagal savo intelektą ir vidinį pasaulį – atpažįsta arba ne. Apie meno kūrinį turi samprotauti, galvoti, mąstyti suvokėjas, o menininko užduotis yra jį užkabinti, pastūmėti. Tai yra visiems žinomi dalykai. Stereotipinis mąstymas yra didžiausias meno priešas, o didžioji dauguma meno mokytojų moko būtent stereotipų ir yra didžiausi žalotojai. Labai dažnai studentui gerai perteikus kokį nors stereotipą visi džiaugiasi ir ploja. Bet studentas, nuėjęs visai nauju keliu ir sukūręs visai nematytą objektą, dažnai būna pačių dėstytojų nesuprastas ir nepalaikomas. Vis dėlto kaip tik tai yra tikras, geras kelias menininkui. Pačioje pradžioje žmonės net ir neturi menininko suprasti. Ir čia mes grįžtame į pradžią – prie tos protestuojančios bobutės. Imkit dar saldainių, merginos.

Pašnekovą kalbino Julija Račiūnaitė

Dainiaus Ščiukos nuotr.

Interviu publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. spalio nr. rubrikoje „Mėnesio tema“

1940-ųjų birželį olandas Janas Zwartendijkas, jau porą metų Kaune vadovavęs bendrovės „Philips“ atstovybei, paskirtas laikinuoju Nyderlandų karalystės, tuomet jau okupuotos Vokietijos, konsulu. Iškart po paskyrimo Lietuvą okupavo sovietai. Į šviežiai iškeptą konsulą, turėjusį pareigas atlikti tik formaliai, su prašymu padėti ištrūkti iš Lietuvos kreipėsi Olandijoje gimusi žydė, Lenkijos pilietė. Visos istorijos čia papasakoti neįmanoma, bet ji baigėsi tuo, kad dėl konsulo pastangų nuo Holokausto išsigelbėjo keli tūkstančiai žmonių. Išties nedaug žmonių, palyginti su Chiune’ės Sugiharos vardo žinomumu ir aktualumu, žino apie Janą Zwartendijką. Tylusis herojus? Galima taip sakyti. Kaune jo asmenybė kol kas niekaip neįamžinta, neskaitant memorialinės lentos Laisvės alėjoje, žyminčios, kad čia veikė Nyderlandų konsulatas. Tiesa, tik iki 1928-ųjų, taigi… Bet kaip įamžinti? Kaip pabusti iš kolektyvinės amnezijos ir ne tik prisiminti, bet ir pripažinti, kad Kaunas – ne homogeniškas, o daugiakultūris miestas? Negi išties reikės statyti paminklą? Gal ne. Klausimų daug, juos kelti projekto „Kaunas 2022“ komanda siūlo platformoje „Atminties biuras“. Tik atsakyti turi jau ne komanda.

Nyderlandų Karalystės nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Gijsbertas Hendrikas Christiaanas van der Lingenas irgi nenori spręsti vienas. Su ambasadoriumi pasikalbėti apie jo tautiečio atminimą susėdome, atrodo, olandiškiausioje Kauno vietoje, kurioje lankėmės ir rengdami rugsėjo numerį – tai galerija „Nyčės ūsai“, kurioje šeimininkauja Elzė Hoogduijn ir jos vyras Adriaanas, Kaune taip pat kuriantis ir kitą verslą. Visai kaip Janas Zwartendijkas prieš 80 metų, tiesa? Įdomu buvo ne tik paklausinėti, bet ir išgirsti, kaip apie istoriją diskutuoja du Lietuvai neabejingi olandai. Įdomių ryšių tarp dviejų šalių tikrai yra. Beje, ir skirtumų – paminklai ir statulos Olandijoje ne itin madingi, bent jau pastaruosius 500 metų, nuo tada, kai tose žemėse siautėjo ir stabus naikino ikonoklastai.

Ambasadorius: „Pirmąkart apie Janą Zwartendijką išgirdau Budapešte praėjusią savo kadenciją. Lankiau herojams, per Antrąjį pasaulinį karą išgelbėjusiems tūkstančius gyvybių, skirtą parodą. Joje buvo pristatyti Carlas Lutzas, Raoulis Wallenbergas, Oskaras Schindleris… ir, dideliam mano nustebimui, Janas Zwartendijkas. Pamaniau, labai jau olandiškas vardas! Žinoma, netrukau išsiaiškinti, kas jis. Netrukus po to persikėliau į Lietuvą ir, praleidęs Vilniuje vos dvi savaites, buvau pakviestas sakyti kalbos apie Zwartendijką į Valstybinį Vilniaus Gaono žydų muziejų. Nemanau, kad tai sutapimas. Kalbėjau apie tai, ką reiškia rizikuoti savo gyvybe dėl nepažįstamų žmonių. Juk, išvykęs iš Kauno, jis toliau dirbo kompanijoje „Philips“ Nyderlanduose, ir, jei ten kas būtų sužinojęs apie jo iniciatyvas Lietuvoje, nebūtų paglostęs. Vis dėlto jis rizikavo. Kalbėjau ir apie tai, kad, jei kas nors panašaus masto įvyktų šiandien, Zwartendijko pozicijoje būčiau aš. Ar būčiau toks drąsus kaip jis? Negaliu pasakyti. Galbūt. O gal ir ne.

Vėliau supratau, kad nedaug kas žino apie Zwartendijką. Yra Sugiharos muziejus, parkas, atminimo lentos… Viskas teisingai, juk Chiune’ė Sugihara taip pat išgelbėjo tūkstančius, bet reikia nepamiršti, kad, jei ne Zwartendijkas ir jo vizų iniciatyva, Sugihara nebūtų galėjęs to padaryti.

Taigi pamaniau, kad būtų gerai kaip nors įprasminti šią istorinę figūrą Kaune, tik tai turėtų būti ne paminklas jam pačiam, – jis to nebūtų norėjęs – bet jo poelgiui. Įprasminantis tai, kad reikia rūpintis kitais žmonėmis ir jų saugumu.“

Adriaanas: „Apie Lietuvą ir Baltijos šalis buvau daug skaitęs, nes dažnai keliaudavau aplankyti tuomet būsimos žmonos Elzės. Sugiharos istorija buvo lyg atsvara visam tam siaubui, įvykusiam per karą. Bet apie Zwartendijką daugiau sužinojau tik užsukęs į Sugiharos namus-muziejų Žaliakalnyje.

Neneigsiu, tai labai graži ir įdomi atrasti istorija. Vis dėlto olandai – kuklūs žmonės, mes nelinkę kurti asmenybės kulto. Japonai galbūt koncentruojasi ties vienu asmeniu, Sugihara, bet Nyderlanduose tai būtų keista. Taigi man patinka monumento, kaip jo poelgio simbolio, idėja. Tai – ilgaamžiškiau. Lietuvoje vyrauja šioks toks įamžinimo kultas, čia tiek daug memorialinių lentų, ypač Kaune. Čia gyveno tas, o čia dirbo tas… Kai paklausiu lietuvių, kas buvo vienas ar kitas žmogus, 9 iš 10 prisipažįsta nežinantys.“

Elzės Hoogduijn nuotr.

Ambasadorius: „Paminklo idėją palaiko Nyderlandų vyriausybė, „Philips“, daug Lietuvos organizacijų – LR Užsienio reikalų ministerija, Kauno miesto savivaldybė, žydų bendruomenė. Visi sutariame, kad paminklo reikia. Tai turėtų būti šviesos paminklas, nes šviesa – tai viltis. Taigi Holokausto memorialas, pabrėžiantis ne tamsiąją istorijos pusę, bet faktą, kad buvo žmonių, kuriems rūpėjo kiti ir jie dėl jų stengėsi.

Bendrauju su Zwartendijko dukra Edith ir sūnumi Janu. Jie, dideliam mano džiaugsmui, sutinka su pasiūlymu ir siekia išlaikyti atitinkamą kuklumo lygį. Juk toks poelgis – vidinės kultūros dalykas. Arba turi tai, arba, na, nesi visai geras žmogus. Taigi šiuo atveju kuriant paminklą labai svarbu nepersistengti.

Spalį į Kauną iš Nyderlandų turėtų atvykti šviesos menininkų komanda, kurią lydės šviesos festivalio „GLOW Festival“ Eindhovene direktorius. Jie bendraus su miesto architektu, paveldo atstovais, savivaldybe.

Labai tikiuosi, kad paminklas bus baigtas iki mano kadencijos pabaigos 2018-ųjų vasarą. Žinau, kad 2018-ieji Lietuvai ypač svarbūs, taip pat žinau, kaip nuoširdžiai Kaunas ruošiasi 2022-iesiems. Taigi manau, kad šis paminklas gali būti tik draugystės pradžia. Jei kas nors panašaus į „GLOW Festival“ galėtų vykti Kaune, miestui tai reikštų labai daug. Per festivalio savaitę Eindhoveną aplanko daugiau nei 700 tūkstančių žmonių. Žodžiu, mąstau pragmatiškai. Tokie mes, olandai.“

Elzės Hoogduijn nuotr.

Adriaanas: „O kaip einasi su knyga?“

Ambasadorius: „A, taip. Žymus olandų rašytojas Janas Brokkenas turėtų parašyti knygą apie Zwartendijką. Negaliu papasakoti per daug, nes rašytojas – jis, bet tikiuosi labai gero rezultato.

Janas Brokkenas yra knygos „Baltijos sielos“, Olandijoje parduotos daugiau nei 90 tūkst. tiražu, autorius. Knyga – tai pasakojimų apie Baltijos šalių kultūros ir istorijos figūrų – nuo Romaino Gary iki Loretos Asanavičiūtės – gyvenimus rinkinys, iš esmės – regiono istorijos vadovėlis. Tikiuosi, ji bus išversta ir į lietuvių kalbą. Prieš keletą metų rašytojas, pristatydamas „Baltijos sielas“ Vilniuje, buvo apsistojęs ambasados rezidencijoje, ten ir gimė knygos apie Zwartendijką idėja.“

Adriaanas: „Įdomu tai, kad „Baltijos sielos“ įkvepia keliauti po regioną – tiek olandus, tiek skandinavus. Knyga naudojama kaip gidas. Pernai, sėdėdami Pilies gatvėje Vilniuje, netyčia sudalyvavome paskaitoje, per kurią profesorius, pasakodamas danų grupei apie Vilnių, citavo „Baltijos sielas“.“

Ambasadorius: „J. Brokkeno tinklaraštyje perskaičiau, kad olandų turistai po Vilnių vaikšto nešini šiomis knygomis, taigi mūsų ambasados praktikanto paprašiau paruošti turistinį maršrutą. Jį galima parsisiųsti iš rašytojo ir leidyklos tinklalapių.“

–

Pašnekovų mintis užrašė Kotryna Lingienė. Tekstas publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. spalio nr. („Monumentas“) rubrikoje „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“

kaunas2022.eu

Karolina Freino (g. 1978) – Vroclave gyvenanti lenkų menininkė, rugsėjį palikusi pirmąją savo žymę Kaune. Žymė skirta nušviesti čia gimusiai istorinei figūrai, apie kurią šiame kontekste beveik niekas nekalba – Emmai Goldman (1869–1940). „Kalbant apie Emmą, labiausiai man patinka tai, kad ji buvo tiek nepriklausoma savo mintimis, kad kartais jas atstumdavo ir artimiausi bendražygiai, – tai parodo charakterio stiprybę“, – sako Karolina mums prisėdus puodelio arbatos po to, kai kartu aplankėme A. Mickevičiaus gatvėje esantį socialinį centrą „Emma“, pavadintą garsiosios anarchistės garbei. Arbatą gėrėme likus kelioms valandoms iki 11-osios Kauno bienalės pagrindinės parodos atidarymo – šioje parodoje ir eksponuojamas K. Freino darbas „Santaka. Paminklas Emmai Goldman“. Bienalės buklete rašoma, kad K. Freino darbai – tai vizualiai patrauklios konceptualios mįslės, kviečiančios žiūrovą kartu konstruoti jų reikšmę. Pats metas įminti vieną kitą pinklę.

Pradėkime nuo tavo darbo idėjos. Kaip pasirinkai Emmą Goldman?

Apie ją žinojau anksčiau, nes domiuosi feminizmo istorija ir save laikau feministe. Sulaukusi kvietimo dalyvauti bienalėje, šį balandį pirmąkart apsilankiau Kaune – tiesa, dar iki kelionės bienalės kuratorė Paulina Pukytė manęs paklausė, ar žinau, kad būtent čia gimė Emma Goldman, ir galbūt norėčiau su šiuo faktu padirbėti. Faktas mane tikrai sudomino, atsakiau teigiamai, su išlyga, kad rasiu mane tenkinantį būdą. Tad atvykdama jau buvau susikoncentravusi, o tai man nedažnai nutinka keliaujant į nepažįstamą vietą. Kaune praleidau keletą dienų, daug vaikščiojau su bienalės komanda. Vieną pusdienį praleidau viena ir atklydau į Santaką. Nežinau, kaip vietiniams, bet mane šios vietos energija tiesiog pribloškė – ir dėl fizinio dviejų upių susiliejimo, ir dėl to, kad tokia nuostabi gamta yra tiesiog miesto centre.

Važiuodama namo mąsčiau jau apie du dalykus, su kuriais norėjau dirbti – Emmą ir Santaką. Surasti tarp jų ryšį, turintį prasmę, buvo problemiška. Daug skaičiau ir galvojau. Tyrinėdama įvairius inžinerinius sprendimus, naudojamus vandenyje, stabtelėjau ties plūdurais. Perskaičiau, kad jūrinių – savo darbe panaudojau būtent tokį, ne upinį, nes jūriniai didesni – plūdurų viršuje pritaisomos lempos, blyksinčios vieną Morzės abėcėlės raidę, o jos reikšmė svarbi navigacijoje. Pamaniau, kad tokiu būdu būtų galima perduoti žinutę nuo Emmos Goldman, ir galiausiai nusprendžiau išmirksėti visą jos autobiografiją. Mane suviliojo mintis, kad galiu sukurti monumentą, kuris sekundė po sekundės, taip, kaip eina gyvenimas, pasakoja asmens istoriją. Žinai, paminklai dažniausiai kalba ne to asmens, kuriam yra skirti, žodžiais – tam įtakos turi ir užsakovai, ir menininkai. Žinoma, mano, kaip kūrėjos, dalis šiame darbe irgi yra, bet stengiausi suteikti Emmai galimybę kalbėti už save.  

Jos žodžiai ir pats monumentas į vienį susijungia tik šioje vietoje. Visi mano darbai yra pritaikyti konkrečioms lokacijoms, taigi būdamas ne Santakoje šis prarastų savo prasmę. Santaka šiame kontekste reiškia bendrystę, jėgų suvienijimą, bendrą tikslą ir solidarumą – visa tai Emmai buvo labai svarbu. Tai buvo jos filosofijos ir požiūrio į visuomenę ašis.  Autobiografiją ištransliuoti man padėjo Marekas Korzeniowskis, atlikęs programavimo ir elektronikos dizaino darbus. Jo apskaičiavimais, visas tekstas bus išblyksėtas per maždaug 25 dienas. Sukūrėme ir svetainę, kuri padeda dešifruoti Morzės abėcėlę. Taigi monumentas interaktyvus ir dvisluoksnis. Papildomą prasmės sluoksnį kuria plūduras, kuris šioje aplinkoje atrodo labai natūraliai, taigi jei nežinai, kad jo ten neturėtų būti, nepamatysi ir mano kūrinio. Jis yra, bet turi būti atrastas. Visai kaip Emma Goldman: ji tarsi yra Kaune, bet šiuolaikiniame diskurse nėra atstovaujama. Taigi paminklas jai – būdas parodyti, kad ji laukia, kol bus atrasta. Turiu pasakyti, kad nors gyveno prieš daugiau nei 100 metų, ji mąstė net labai šiuolaikiškai.

Karolinos Freino nuotr.

Karolinos Freino nuotr.

Ar šis darbas yra natūrali tavo kūrybos tąsa?

Pagal darbo procesą ir išraiškos priemones – taip. Jau daugiau nei 10 metų dirbu viešosiose erdvėse, laikinos mano instaliacijos pasižymi efemeriška estetika. Skiriasi galbūt tai, kad atvykdama jau žinojau temą. Nors buvau atvira ir kitoms galimybėms, galiausiai jos nekeičiau.

Kaune gimė ne tik Emma Goldman, bet ir daug kitų įdomių, svarbių istorijoje žmonių, lietuvių, žydų ir kitų tautybių atstovų, kurie iš šio miesto išvyko ne savo noru – tiesiog tokios nepatogios būdavo aplinkybės. Kaip tinkamai juos pagerbti įvertinant tai, kad jų nuopelnai mums lyg ir nepriklauso? Galbūt monumentai jiems turi turėti ir edukacinę paskirtį? Šiandien Kaunas – lietuviškiausias šalies miestas, bet toks visada juk nebuvo.

Žinoma, vienas mano darbo tikslų yra kvestionuoti dabartinį naratyvą ir tai, kaip dabartis atspindi praeitį. Požiūris į istoriją priklauso nuo to, kas ją rašo. Reikėtų nepamiršti, kad istorija pasitelkiama ir kuriant šiuolaikinę politiką ir naratyvus. Lenkijoje panašiai – mūsų šalis buvo itin daugiakultūrė, ypač rytuose. Kai kuriuose miesteliuose žydų tautybės gyventojai sudarė daugumą. Čia gyveno lietuviai, baltarusiai, rusai, vokiečiai, lenkai, ukrainiečiai, totoriai. Daugiakultūriškumas ne visuomet reiškė harmoniją, jis taip pat kėlė įtampą, nereikia to pamiršti. Po karo Lenkija tapo monolitiška, o tuos 50 metų, kol buvome Rytų bloke, apie istoriją laisvai kalbėti apskritai nebuvo įmanoma, tai buvo įrankis manipuliacijai. Jei kas ir liko po karo, tai buvo taip „ištaisyta“, kad nebeliko. Taigi šiandien kalbėti apie praeitį labai svarbu, netgi jei turime žvelgti į tuštumą. Tai ne tik padeda atskleisti, kas buvo slepiama, bet ir parodo, kaip istorija gali būti formuojama siekiant dabartinių tikslų ir kokie sąmoningi turime būti stebėdami šiuos procesus.

Jau aplankei dalį bienalės ekspozicijos, kaip savo darbą matai bendrame jos ir šiemetės temos – paminklo klausimo – kontekste?

Taip sutapo, kad mačiau tuos darbus, kurie yra ne Kauno centre, daugelis jų Vilijampolėje, kurioje anksčiau gyveno žydai. Ta prasme mano darbas susijęs su ne vienu kitu – pamačiusi juos supratau, kiek žydiškasis paveldas šiemet bienalėje svarbus. Apskritai, dalyvaudama tokio tipo renginiuose ir festivaliuose, visumą suvokiu kaip mozaiką – kiekvienas menininkas turi savo horizontą, bet visi jie susilieja į vieną didelį pasakojimą, kuris tikrai praturtina ir suteikia naujų žinių.

Socialiniame centre „Emma“. Artūro Bulotos nuotr.

Kad jau susitikome A. Mickevičiaus gatvėje, negaliu nepaklausti ir apie jį. Kiek šis poetas, jo istorinė figūra svarbūs tau, kaip lenkei?

Kiekvienas lenkas, pažadintas vidury nakties, pasakytų, kas tas Mickevičius – žinotų vardą ir mokėtų kelias poezijos eilutes, bet nesu tikra, ar kuris nors turėtų stipresnį santykį. Sakyčiau, Mickevičius Lenkijoje labai smarkiai „įpaminklintas“ ir todėl tolimas. Man, moksleivei, jis dėl to net neatrodė reali asmenybė – buvo tiesiog per didis. Be abejo, tai priklauso nuo mokytojų. Mūsų nemokė apie jo žmogiškąją pusę, nepasakojo apie neramų jo, kaip revoliucionieriaus, gyvenimą, progresyvias jo idėjas ir veiklą apskritai. Manau, ši jo kūrybingumo pusė nėra plačiai žinoma, tai trukdo įsigilinti į jo poeziją ir apskritai pajusti ryšį tarp istorijos ir dabarties. Mickevičiaus eilės dažnai laikomos nuobodžiomis, sunkiomis skaityti, bet manau, kad, visai kaip Emma Goldman, jis gali būti labai reikšmingas ir šiais neramiais laikais. Tiesą sakant, abejoju, kad daug lenkų skaitytų Mickevičių laisvalaikiu. Pati, šiuolaikinio teatro interpretacijų dėka, tik pradedu jį atrasti. Žodžiu, – bet tai tik mano nuomonė – sakyčiau, kad jis lenkų kultūroje labai didis ir kartu visai ne.

Ar sutartų Emma Goldman ir Adomas Mickevičius?

Nors chronologiškai tai nebūtų įmanoma, manau, būtų įdomu. Nesu atidžiai išstudijavusi poeto gyvenimo, tad nepažįstu jo taip gerai, kaip dabar pažįstu Emmą. Skaitant jos biografiją mane sužavėjo, kad ji tikrai daug dėmesio skyrė visiems savo sutiktiems žmonėms. Apie kiekvieną asmenį parašytos bent kelios eilutės, pabrėžiant pozityvias asmenybės ir jos veiklos puses. Jei ir nesutikdavo su vieno ar kito požiūriu, jį gerbdavo, ir tai netrukdydavo draugystei. Taip pat ji garsėjo tuo, kad buvo puiki pašnekovė ir kalbėtoja. Ir Goldman, ir Mickevičius buvo laisvos, progresyvios asmenybės, kurioms rūpėjo socialinės problemos, tad manau, kad jų pokalbis būtų įdomus ir intensyvus.

kaunobienale.lt
karolinafreino.com

Karoliną Freino kalbino Kotryna Lingienė
Artūro Bulotos ir Karolinos Freino nuotr.

Interviu publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. spalio nr. rubrikoje „Mėnesio tema“

1997-ųjų rudenį Arvydas Žalpys, baigęs karjerą Kauno menininkų namuose, prieš keletą metų su bendraminčiais atstatęs paminklą „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ Karo muziejaus sodelyje, pirmąkart atrakino pastato Rotušės g. 27 duris jau kaip naujosios Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galerijos „Meno parkas“ direktorius. Baigiantis 2017-iesiems su menininku ir kuratoriumi A. Žalpiu ir jo kolegėmis bent keletą valandų galėtume šnekėti vien apie šiais metais įgyvendintus projektus Kaune ir užsienyje. Žinoma, metai – jubiliejiniai, tad ir įvykių daug. Bet visi jie neatsitiktiniai ir nevienkartiniai. „Meno parkas“ – bene daugiausia tarptautinių ryšių primezgusi Kauno galerija, kurios pažinčių tinklas driekiasi per Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją, Ispaniją, Portugaliją, Didžiąją Britaniją, JAV… Ir, žinote, visi šie dalykai, sutekėję į „Meno parko“ jubiliejų, svariai prisidėjo prie šio žurnalo numerio temos užtvirtinimo. Taigi su galerijos direktoriumi ir jį vis papildančiomis kolegėmis Giedre Legotaite ir Lina Šniraite-Mikalauskiene kalbamės apie meno eksportą ir… tikimės, kad bus proga išgirsti ir visą paminklo Karo muziejaus sodelyje atstatymo istoriją.

Kokios sąlygos 1997-aisiais buvo rastis galerijai Kaune?

Arvydas Žalpys: Tai buvo Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus sprendimas – manau, natūralus: tuomet Lietuvos kultūriniame gyvenime viskas keitėsi, niekas nebevaržė kūrinių, projektų turinio. Be to, Sąjunga turėjo pastatų, tai buvo didelis pliusas. Kaune ir dabar trūksta parodinių erdvių, anuomet trūko dar labiau, taigi kilo idėja kurti galeriją. Šis judėjimas tuomet tik formavosi, Vilniuje keletą metų veikė „Vartai“, Kaune – jau nebeegzistuojanti Alberto galerija, vėliau kryptį pakeitęs Kauno „Langas“. Taigi aš buvau vienas tų, kuriuos pakvietė naujoje galerijoje dirbti. Jau turėjau tarptautinių meno projektų kuravimo patirties taigi nusprendžiau surizikuoti, nors galerininko veiklos iki tol nebuvau išbandęs.

O kaip mezgėsi pirmieji tarptautiniai ryšiai?

A. Ž: Taip jau susiklostė, kad turėjau platų draugų ratą. Vieni turėjo kultūrai artimų pažįstamų ar giminių Paryžiuje, kiti – Vokietijoje. Atkūrus nepriklausomybę Lietuvos menas tapo aktualus, imta kalbėti, kad reikia jį populiarinti užsienyje, tad tie draugai ir pažįstami mane tiesiog įstūmė į veiklą. Viskas rutuliojosi greitai, stipriai, su dideliu entuziazmu. Vakarai mus palaikė finansiškai, nes buvo tuo suinteresuoti.

Kurie lietuviai menininkai tuomet Vakarams buvo įdomiausi? Ar jūsų požiūris į tai, ką reikia vežti, ir priimančių reakcija sutapdavo?

A. Ž.: Tie eksperimentai buvo labai gera patirtis – dėl tokių sąlygų, tokio pasitikėjimo ir dabar kartais tenka ilgai pakovoti. Vyravo tokia filosofija – jei yra kuratorius, vadinasi, reikia juo pasitikėti. Jei padarysi blogai, nebebūsi kviečiamas kuruoti projektų ateityje. Nurodymų, kokių ir šiandien tenka išgirsti, nebuvo. O projektai buvo dideli, iškart trijų Baltijos šalių, su užsienio kuratoriais važinėjome ir po Latviją bei Estiją, atrinkinėjome darbus, bet patvirtinimų, svarstymų nebuvo. Svarbiausia buvo tai, ar produktas kokybiškas. Kadangi veikla buvo aktyvi ir vaisinga, galiu teigti, kad dirbome kokybiškai. Rodėme geriausius to laiko menininkus, dėl kurių indėlio į Kauno meninį gyvenimą niekas neabejojo, – Rimvidą Jankauską-Kampą, Eimutį Markūną, Naglį Rytį Baltušniką, Česlovą Lukenską, Eleną Balsiukaitę – visus, kurių parodas čia lankydavo. Stengėmės pademonstruoti, kiek daug gerų menininkų turime, įrodyti, kad tiek metų būdami „už borto“ nesėdėjome rankų sudėję.

Giedrė Legotaitė, Lina Šniraitė-Mikalauskienė, Arvydas Žalpys

Giedrė Legotaitė: ir dabar tikslas tas pats, tik gal labiau renkamės, kur juos rodyti.

A. Ž.: Aha, tikslas tas pats, tik tuomet mūsų visi laukė, žiūrėjo išplėtę akis, o dabar nebesame tokie atraktyvūs politine prasme, dalyvaujame didelėje konkurencinėje kovoje.

O kada tas politinis atraktyvumas baigėsi? Kuomet į Lietuvą nebežiūrėjo kaip į naują šalį?



A. Ž.: Atidarius „Meno parką“ banga dar tęsėsi. 1999-aisiais būtent todėl pradėjome tęstinį tarptautinių šiuolaikinio meno mainų projektą „Meno linija“. Viskas vyko labai spėriai! Pavyzdžiui, viena KTU profesorė atvedė pas mus lenkų galeristą, per jį radosi kita Lenkijos galerija, per Lenkų kultūros centrą užmezgėme dar daugiau ryšių. Labai daug jų užmegzti padėjo ir tuometinis Vokietijos kultūros atašė Lietuvoje. Taigi dar keletą metų padidinto dėmesio tikrai buvo, didelė dalis tuo metu eksportuotų projektų vyko su užsienio partnerių parama, ypač Vokietijoje. Vėliau atsirado kitų naujų pavadinimų Europos žemėlapyje, mes tapome senbuviais, manau, tai normalu – ėmėme kapstytis patys.

Sunku buvo?

A. Ž.: Tarptautinis partnerių ratas išliko didelis, kartu pradėjome aplikuoti į europinius projektus. Vieną, antrą, trečią laimėjome. Tai – nuolatinis darbas, be lėšų juk nieko nenuveiksi. Vyksta nuolatiniai mainai – važiuojame į užsienį patys, tuomet laukiame menininkų iš svetur Lietuvoje. Visgi „Meno parko“ prioritetas yra eksportas – tai yra, kasmet daugiau parodų surengiame užsienyje, nei užsieniečiai – pas mus. Grįžtamasis ryšys vis dėlto privalomas, galbūt kai kam atrodo, kad čia tik mūsų laukia, kol ką nors atvešime, bet taip nėra. Menininkai iš kitų šalių lygiai taip pat nori savo kūrybą pristatyti svetur.

Ar skiriasi parodų, projektų pateikimas skirtingose šalyse? Ar koreguojate idėjas priklausomai nuo kelionės tikslo, gal net galerijos pobūdžio?

G. L.: Taip, kiekvieną kartą mąstome apie ekspoziciją konkrečiai vietai. Kartais iš tiesų bandome nuspėti, kas labiau tiktų vienai ar kitai tautai. Kai aplikuojame dalyvauti šiuolaikinio meno mugėse, turime pateikti stendų planus, ir jei, tarkime, į vieną mugę nebūname atrinkti, niekada to paties projekto neteikiame kitai.

A. Ž.: Nėra tokių pačių parodų. Be abejo, jei tik yra galimybė adaptuoti tai, kas mums patiems aktualu, kuo tikime, kad tai neliktų tik vienkartinis įvykis, tai visuomet malonu. Pavyzdžiui, Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės projektą „Gamtos gurmano kabinetas“ adaptavome Londono galerijai „Unit 1 Gallery |Workshop“, jis ten puikiai tiko.

Darbe

Užsiminėte apie šiuolaikinio meno muges – labai gerai, turime ko paklausti. Lietuvoje tokios meno vartojimo patirties nėra daug – juk vyksta tik „Art Vilnius“. Kaip tokiose mugėse dalyvaujama? Ar rūpinatės tik savo stendu, ar ieškote partnerių? Kaip tai atsiperka, kas motyvuoja dalyvauti?

G. L.: Pasiruošimas aplikuoti, erdvių tyrimas, projektų rengimas, medžiagos apie menininkus ruošimas užtrunka, patvirtinus dalyvavimą, darbas tęsiamas nuotoliniu būdu. Procesas netrumpas. Žinoma, dalyvavimo tikslas yra tai, kad menininkų darbai rastų kelią pas kolekcionierius. Kitas svarbus dalykas yra mezgami santykiai. Ieškome, ką galėtume pasikviesti į galerijos kas dvejus metus rengiamą festivalį „Kaunas mene“, dairomės aktualių menininkų, pažindinamės su užsienio galerijomis. Arvydas minėjo Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės parodą Londone – „Unit 1 Gallery | Workshop“ pati mus rado būtent mugėje. Vėliau Kaune rengėme jų fotografijos parodą.

A. Ž.: Pastaraisiais metais pasikeitė mugių formatas. Anksčiau jos tikrai buvo labiau orientuotos į kolekcionierius. Dabar kai kurios pasiekė tokį kokybės lygį, kad, ten patekus, tiek galerijos, tiek jos menininkų vertė gerokai ūgteli. Tai Lietuvoje apie meno rinką sunku kalbėti, o užsienyje ji verda, gerų menininkų daug. Perkamas menininkas – tas, kuris turi solidžią biografiją, legendą, kitų svertų, padedančių apsispręsti tiems, kurie perka investuodami.

Kurios mugės yra pačios svarbiausios?

A. Ž.: Žinoma, „Art Basel“. Nėra nė vienos galerijos, kuri nesvajotų ten būti. Dėl savo kokybės, apimties ir kitų aspektų tai be galo įspūdingas renginys, diktuojantis šiuolaikinio meno tezes. Ar kuri nors lietuvių galerija galėtų ten dalyvauti? Abejoju. Tai brangu finansiškai, be to, neturime nė vienos, kuri būtų tokio pajėgumo.

Bet jei vertiname tik meninį aspektą, lietuvių kūrėjai juk gali būti ir yra ten eksponuojami?

G. L.:Taip, bet kuo daugiau dalyvauji tokiuose renginiuose, tuo geriau supranti, kad vertinamas ne tik menas.

A. Ž.: Geras menininkas negali būti be galerijos, o galerija – be menininko. Vertinant galerijas žiūrima į visumą. Galbūt į pasiūlymą įtrauksi itin gerą menininką, bet, kaip galerija, būsi kotiruojama ne tame lygmenyje – tuomet į vardą bus pasižiūrėta kaip į atsitiktinį reiškinį. Mes paprastai sulaukiame gerų vertinimų, vis dėlto iki „Art Basel“ lygio mums dar reikia augti. Kaip ir iki „Armory Show“ Niujorke ar FIAC Paryžiuje. Lyg ir galėtume bandyti, bet juk patekimas – dar ne viskas. Bet kuri mugė – tai labai didelės investicijos.

Mugėse svarbu tai, kad menininko kūrybą pamatys labai didelis skaičius žmonių per labai trumpą laiką, – tam galbūt galėtų prilygti nebent Venecijos ar Liono bienalė. Kalbu apie dešimtis tūkstančių žiūrovų – tai milžiniška sklaida. Ne tik menininkui, bet ir galerijai, miestui. Beje, galioja bendra taisyklė – stenduose nerašomos šalys, tik miestai. Taigi net Berlyne, kur ką tik dalyvavome meno mugėje „Positions“, tenka išgirsti klausimą „Kur tas Kaunas?“. Pagalvoji, mes čia kartais save taip sureikšminame, bet išvažiavus…

Giedrė Legotaitė

Taigi važinėdami dirbate ir Lietuvos, Kauno kultūros ambasadorių darbą…

A. Ž.: Beje, kai kada tai tampa net barjeru lankytojams. Singapūre, pavyzdžiui, dalis lankytojų dirstelėję į stendo pavadinimą taip ir nedrįso peržengti jo ribos. Bet, žinoma, negirdėtas miestas ir sudomina. Daug profesionalų stabteli, pasidalija gerais įvertinimais. Pavyzdžiui, Berlyne Bukarešto bienalės kuratorė tarstelėjo, kad mūsų stendas – vienintelis, vertas dėmesio.

G. L.: Tame pačiame Berlyne prieš keletą metų stendą aplankę ir darbą įsigiję kolekcionieriai po kurio laiko atvažiavo į Kauną papildyti kolekcijos. Smagu!

A. Ž.: Taip, visada smagu, kai įvyksta ta tikroji „mugė“, kad padedame menininkams. Būkime atviri – Lietuvoje darbų nuperkama labai nedaug.

Kodėl gi Lietuvoje neatgimsta meno kolekcionavimo, galų gale pirkimo namams, dovanoms kultūra?

G. L.: Manau, kad tai tiesiog nėra pirmo būtinumo dalykas. Gyventi juk nėra paprasta. Nekalbu apie milijonierius, kurie gali sau tai leisti, bet nežino, kad gali turėti kolekciją, kad tai prestižo reikalas.

A. Ž.:Tai, kad jaunoji karta, kuri galėtų pirkti, bet neperka ir net neina į galerijas, manau, yra pasekmė niekad nesibaigiančios švietimo reformos. Kultūros politika irgi kuriama vis iš naujo kiekvieno naujo ministro. Kai pradėjau dirbti, nuolat sulaukdavome mokinių ekskursijų. Palaipsniui tai baigėsi. To nėra programoje, mokytojai turėtų tam aukoti savo asmeninį laiką. Kad žmogui reikėtų kultūros, jis turi būti su ja auginamas nuo mažų dienų.

Ar lietuviai ir užsieniečiai renkasi tuos pačius jūsų atstovaujamus menininkus?

A. Ž.: Tikrai ne. Yra tų pačių pavardžių, bet tada lietuvių pirkėjų du trys – tie, kurie į pirkimą žiūri per kitą prizmę, ne ieško paveikslo, kuris tiktų prie raudonos linijos ant kilimo. Čia reikia padėkoti mūsų interjero dizaineriams, išmokiusiems klientus derinti meno kūrinius prie baldų. Taigi man tenka net važiuoti iki pirkėjo namų pažiūrėti, ar darbas tiks. Kartais pavyksta perkalbėti, pakabinti žmogui gerą darbą ir kartu su juo pamatyti, kaip namai praturtėjo.

To, ką perka lietuviai, į tarptautines muges nevežame. Bet, kadangi vis tiek iš to verslo nepadarysi, tokių prie interjero derinamų darbų nebereklamuojame. Eksponuojame tuos menininkus, kuriuos verta pirkti, ir tai ne tik mūsų, kaip galerijos, nuomonė. Galerijų, kurios parduoda interjero elementus, gausu ir be „Meno parko“. Kažkada juk turi subręsti ir pradėti save vertinti, tiesa?

Na, 20-metis – jau branda. Beje, kaip jį paminėsite?

A. Ž.: Tokią, sakykime, „ataskaitinę“ 20-mečio parodą šiemet jau surengėme VDA „Titanike“ Vilniuje. Lapkričio 15-ąją trumpam susitiksime Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, ten pristatysime galerijos 20-mečio leidinį. Tą patį vakarą atidarysime parodą „Ne muziejus…“, joje dalyvaus galerijos menininkai. Be to, kol vyks paroda, lankytojų klausime, ar reikia Kaunui Šiuolaikinio meno centro. Vyks savotiškas patariamasis referendumas. Mes savo atsakymą jau žinome – patikėkit, kiek projektų tenka atsisakyti vien dėl to, kad mieste nėra jiems tinkamų erdvių.

–

„Ne muziejus…“ veiks iki gruodžio 8 d.

www.menoparkas.lt

Galerijoje lankėsi Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys

Donato Stankevičiaus nuotr.