Antonietta Raphaël (1895 – 1975), litvakų kilmės itališkojo ekspresionizmo pradininkė, gimė Kaune, rabino šeimoje. Po tėvo mirties, ankstyvoje paauglystėje, ji su mama emigravo į Londoną, čia baigė pianino klasę Londono Karališkojoje muzikos akademijoje. 1924 m. mirus mamai Antonietta išvyko iš Londono ir leidosi į kelionę po Europą. Roma apvertė jos gyvenimą aukštyn kojomis: čia Antonietta pradėjo studijuoti dailę, sukūrė šeimą, kartu su vyru tapytoju Mario Mafai subūrė Cavour‘o gatvės tapytojų grupę, žinomą Via Cavour vardu. Netrukus Antonietta perėjo prie skulptūros, lydėjusios menininkę visą likusį gyvenimą.

Šiuo metu vyksta derybos su Romoje veikiančiu studijų centru Centro Studi Mafai Raphaël dėl galimos Antoniettos parodos Kaune. Tikėtina, kad ji būtų eksponuojama A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, kuriame ir kalbėjomės su Antoniettos anūke Raffaella De Pasquale, vadovaujančia minėtam studijų centrui, ir meno istorike Serena de Dominicis.

Julijos Račiūnaitės nuotr.

Papasakokite apie Antoniettos gyvenimą Kaune.

Raffaella De Pasquale: Šis Antoniettos gyvenimo tarpsnis yra paslaptis, apie jį išlikę labai mažai informacijos. Ji iškeliavo iš Kauno būdama maždaug dešimties. Net tikslių jos gimimo metų nežinome – karo metu ji galėjo pakoreguoti datą pase. Tai galėjo būti bet kurie metai nuo 1885 m. iki 1889 m., bet galbūt ji buvo dar vyresnė. Jokių tai įrodančių dokumentų nėra išlikę. Tėra mažytė sena Antoniettos tėvo fotografija. Jis buvo rabinas čia, Kaune, kur ir mirė 1905 metais. Antoniettos parašytuose atsiminimuose pasakojama ir apie tėvą, ir jaunus rabinus, tėvo auklėtinius, ir apie namus, kuriuose gyveno jos šeima. Tačiau šie atsiminimai gana abstraktūs. Reikėtų pridurti, kad Antonietta turėjo labai lakią vaizduotę. Nežinia, kada jos pasakojami prisiminimai perauga į įsivaizduojamas istorijas, fantazijas.

Netgi jos vardą gaubia paslaptis. Antonietta nėra tikrasis vardas. Veikiausiai menininkė jį pasikeitė atvykusi į Londoną. Jos vardas galėjo būti Nikomora – tai senas žydiškas vardas, duodamas mergaitėms, gimusioms tam tikru vasaros laikotarpiu. Antoniettos pavardė „Raphaël“ taip pat veikiausiai yra sutrumpinta, pakoreguota pagal angliškąją tradiciją. Šį tą apie kūrėjos gyvenimo pradžią būtų galima išsiaiškinti būtent čia, Kauno archyvuose.

Tėvui mirus, Antonietta kartu su mama paliko Kauną ir persikėlė gyventi į Londoną. Tikėtina, kad čia tuo metu gyveno ir jos broliai. Įdomu, kad atvykusi į Italiją kūrėja beveik niekada neminėjo savo brolių, seserų. O juk gali būti, kad jos šeimoje buvo net 12 vaikų. Žinome šį tą tik apie vieną vyresnę seserį, irgi gyvenusią Londone, kurią Antonietta porą kartų yra minėjusi. Tačiau jos nebuvo labai artimos. Antonietta buvo labai stipri asmenybė ir tikra individualistė. Tiesa, dailininkė, yra nutapiusi abiejų savo tėvų portretus.

Įdomi, šiek tiek čiurlioniška kūrybinė Antoniettos evoliucija – nuo muzikos iki vaizduojamojo meno. Gal galėtumėte pakomentuoti šią slinktį Antoniettos gyvenime, kodėl ir kaip ji įvyko?

R. P.: Manau, nereikėtų lyginti jos ir Čiurlionio. Antonietta nepaprastai mėgo ir vertino muziką, baigė pianino klasę Londono Karališkojoje muzikos akademijoje, tačiau muzikos nekūrė – siekė tapti koncertuojančia pianiste. O tapyti profesionaliai ji pradėjo tik Romoje.

Serena de Dominicis: Tačiau jos pirmieji, tiesa, dar neprofesionalūs piešiniai pasirodė Londone, 1912 metais. Viena vertus, Antoniettos gyvenime muzika išliko svarbi ir jai pasirinkus dailę. Galima aptikti jos paveiksluose vaizduojamą pianiną, kitus instrumentus. Kita vertus, jau tuo metu, kai studijavo smuiką ir fortepijoną Londone, ji daugybę laiko praleisdavo muziejuose. Taigi, galima sakyti, kad ir muzika, ir dailė visada buvo jos gyvenimo dalis.

R. P.: Antonietta be galo mėgo groti, puikiai mokėsi, kaip minėjau, norėjo tapti koncertuojančia pianiste. Tačiau, pabandžius groti prieš publiką, ji suvokė, kad šio tikslo įgyvendinti nepavyks.

S. D.: Scenos baimė buvo tokia didelė, kad pianistė, prireikus pademonstruoti įgūdžius prieš žiūrovus, patyrė visišką nesėkmę. Antonietta norėjo kurti meną žmonėms, žiūrovams, tad, suvokusi, kad muzika šios galimybės jai nesuteiks, tiesiog pakeitė meno formą.

R. P.: Nežinau, kiek muziką Antonietta siejo su kūryba. Muzikuodama ji veikiau palaikė tam tikrą discipliną, praktikavosi. Ji niekada nenustojo groti, bet niekada muzikos nekūrė ir daugiau viešai nekoncertavo.

Įdomu, kad pirmas dalykas, ką menininkė padarė atvykusi į Romą, buvo nė kiek nesusijęs su muzika – ji užsirašė į piešimo akademiją. Išvykusi iš Londono, Antonietta savo gyvenimą pakeitė kardinaliai.

Julijos Račiūnaitės nuotr.

Kaip manote, kokia yra Antoniettos reikšmė jos amžininkų kūrėjų kontekste?

R. P.: Pati Antonietta, be abejo, patyrė didelę Mario Mafai įtaką. Ji pati kurį laiką nebuvo labai gerai žinoma. Kita vertus, galėtume pripažinti jos įtaką septyniasdešimtųjų Transavanguardia (itališkas neoekspresionizmas) judėjimo atstovams, tokiems kaip Mimmo Paladino, Enzo Cucchi. Gal tai nebuvo tiesioginė įtaka, tačiau jų darbuose matyti nemažai sąsajų.

Be abejo, Antonietta Raphaël yra svarbi Italijos dailei, tačiau ne savo sukurta mokykla, įtaka kitiems kūrėjams, bet savo išskirtinumu, originalumu. Iki Antoniettos tokios skulptūros nebuvo nei Romoje, nei Italijoje.

Jei supratau teisingai, itališkojo ekspresionizmo pavadinimas (Scuola di via Cavour) buvo pasirinktas pagal adresą, tiksliau – gatvės pavadinimą, kurioje nuo 1927 m. gyveno Antonietta Raphaël ir Mario Mafai.

R. P.: Tai tiesa. Antonietta supažindino Italiją su ekspresionizmu, tačiau reikia turėti omenyje, kad ekspresionizmas, skirtingai nei, tarkime, futurizmas tuo laikotarpiu nebuvo dominuojanti srovė Italijoje. Galima sakyti, kad Antonietta stipriai išplėtė Italijos meno lauką, suteikė jam laisvės, naikino galiojusius standartus. Kaip minėjau, ji buvo ne tik labai lakios fantazijos, bet ir stipri, revoliucingai mąstanti asmenybė. Antoniettai susipažinus su Mario Mafai ir Scipione, jie jau buvo tapytojai. Tačiau ji jų kūrybai ir visam Via Cavour judėjimui suteikė šio to autentiško ir fundamentalaus.

S. D.: Tai teisinga, jei kalbame apie ją kaip apie tapytoją, o su skulptūra yra dar šiek tiek kitaip. Yra dvi Antoniettos – tapytoja ir skulptorė.

Ir disciplinuota pianistė.

S. D.: Taip, taigi yra trys Antoniettos!

Julijos Račiūnaitės nuotr.

Įdomu, kad Antonietta pasirinko skulptūrą. Anuomet šioje srityje dominavo vyrai.

R. P.: Taip, taip. Kai kas sako, kad taip ji siekė atsiskirti nuo savo vyro Mario Mafai kūrybos, jo įtakos. Tai galėtų būti viena iš priežasčių. Tačiau taip pat manau, kad jai labai tiko skulptūra. Ji norėjo būti kuo arčiau meno kūrinio, jį liesti, turėti tiesioginį kontaktą su medžiaga, iš kurios gimsta darbas. Pamenu, kai mes buvome maži vaikai, ji labai mėgdavo mus čiupinėti, tarsi norėtų suformuoti iš mūsų kūnų skulptūras, o gal kažką iš mūsų anatomijos pritaikyti savo skulptūroje. Mes tiesiog lakstydavome po namus, o ji vis žiūrėdavo į mus tiriamu žvilgsniu.

Kaip pakomentuotumėte Antoniettos ir Mario Mafai santykius? Kokia jie buvo pora?

S. D.: Be abejo, jų santykiuose buvo šiek tiek konkurencijos. Antoniettai atvykus į Romą viena po kitos gimė trys dukros – Miriam (1926 m.), Simona (1928 m.) ir Giulia (1930 m.). Mario Mafai buvo aštuoneriais, gal devyneriais metais jaunesnis už Antoniettą, ko gera, dar nesubrendęs šeimyniniam gyvenimui, be to, jų charakteriai nepaprastai skyrėsi. Tarp jų būta didelės meilės, yra išlikę labai gražių laiškų, bet šeimyniniai jų santykiai buvo labai audringi. Taigi, po trumpo santuokinio gyvenimo jie išsiskyrė. Nepaisant to, Antoniettos dienoraštyje galima rasti labai daug sentimentų Mario atžvilgiu (jos dienoraštis buvo tikras dienoraštis, rašytas tik sau, be jokio ketinimo publikuoti).

Įdomu, kad per visą gyvenimą Mario ir Antonietta buvo vienas kitam labai svarbūs ir kolegiškai pagarbūs. Jie susitikdavo parodose, vienas su kitu konsultuodavosi meno, kūrybos klausimais. Galima sakyti, kad jų skyrybos buvo labai modernios, o šiuo modernumu Antonietta juk iš esmės pasižymėjo. Išsiskyrusi su Mario, ji niekada daugiau neištekėjo ir neturėjo kitų romantinių santykių. Skulptūra, menas buvo jos gyvenimo pagrindas.

Gal kiek per anksti klausti, tačiau kokios parodos galėtų tikėtis Kaunas?

S. D.: Svajojame apie parodą kuri galėtų paaiškinti Antoniettos gyvenimą, etapais pristatyti jos istoriją. Ją sudarytų piešiniai, tapyba, skulptūra. Meno kūriniai pasakotų apie įvairius jos gyvenimo momentus, vietas, kuriose ji gyveno, šeimą, motinystės laikotarpį. Labai svarbu pabrėžti jos, kaip klajoklės, keliautojos, savybes. Ji gimė Kaune, iš kurio jai teko bėgti. Italijoje jai taip pat teko bėgti nuo fašizmo. Taigi bėgimas irgi yra svarbus jos gyvenimo motyvas.

R.P.:  Taip pat įdomu, kad ji pati save visada laikė šiauriete. Žiemos metu Romoje ji be vargo visur sau vaikščiodavo nuogomis kojomis, tik su sandalais. Kartu ji buvo labai moderni, mėgo siūti sau rūbus, pvz., didžiulius darbinius šortus arba tunikas. Jos rūbai buvo itin patogūs ir labai skyrėsi nuo tuometinės italių aprangos. Antonietta buvo tvirtas žmogus, bet ir labai atviras naujovėms, visada domėjosi savo amžininkų kūryba. Pvz. vykstant didžiulei Jackson Pollock parodai 1950-aisiais ji be galo susidomėjo amerikiečio kūrybos principais, siekė kuo daugiau apie sužinoti apie menininką.

Taigi, grįžtant prie parodos, vyksiančios Kaune: norime kuo išsamiau atskleisti Antoniettos charakterį. Norėtume, kad paroda būtų kilnojamoji ir keliautų per visus kūrėjos istorijai svarbius miestus: Romą, Londoną, Kauną.

Julijos Račiūnaitės užrašytame pokalbyje taip pat dalyvavo meno istorikė Prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis, A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus vedėja Jurgita Rimkutė-Vainiuvienė.

 „Pranešimai apie Čiurlionio jubiliejaus minėjimą pasaulyje vis dar plaukia. Štai visai neseniai Lietuvą pasiekė žinia apie dėmesį Čiurlioniui Afrikoje. Kenijoje, Tanzanijoje, Mauricijaus saloje, Ugandoje, Etiopijoje <…> vietos gyventojai turėjo progos pasižiūrėti Čiurlionio paveikslų reprodukcijų. <…> Pasiekė žinia apie domėjimąsi Čiurlioniu Nepale, Naujojoje Zelandijoje… Gyvenimas teigia, kad Čiurlionio kelionė po pasaulį dar tik prasidėjo“, – pakiliais žodžiais baigiama Jono Bruverio sudaryta knyga „Čiurlioniui – 100“,  išleista 1977-aisiais, reflektavusi 1975-aisiais vykusį tapytojo ir kompozitoriaus šimtmečio jubiliejų. Anot knygos, švenčiama buvo visur – nuo Lietuvos iki Japonijos. „Nereikėtų visko, kas tuomet rašyta, priimti už gryną pinigą“, – šypsosi Osvaldas Daugelis, Nacionalinio Čiurlionio dailės muziejaus direktorius. Muziejus – pirmoji ir vienintelė jo darbovietė, taigi Čiurlionio kodą narstyti galime valandų valandas.

Pokalbį pradėjome prisimindami metafizines O. Daugelio vaikystės patirtis, įgytas žingsniuojant stikliniu M. K. Čiurlionio galerijos koridoriumi, – matyt, jas galima laikyti kolektyvinėmis visų, kas augo Kaune, patirtimis. Nors… gal amžius čia reikšmės neturi? Apie Čiurlionį pakiliai kalbėjo ir vos kelioms valandoms 1965 m. Kaune stabtelėjęs Jean-Paul’is Sartre’as, tiesa, kartu su juo keliavusios Simone de Beauvoir prisiminimuose didesnis akcentas teko tuometėje Skulptūros ir vitražo galerijoje (Sobore) sutiktam Juozo Mikėno „Rūpintojėliui“.

Susėdę su O. Daugeliu palietėme dvi svarbias Čiurlionio išvykas už Lietuvos ribų – pirmoji jų yra 1992-ųjų paroda Japonijoje, Sezon’o modernaus meno muziejuje (Sezon Art Museum) Tokijaus rajone Ikebukuro. Tuo metu direktoriaus Malvydo Sakalausko pavaduotojo mokslo reikalamas pareigas ėjęs O. Daugelis dabar sako, kad bandymų išvežti Čiurlionį į Japoniją būta ir anksčiau, kaip ir kvietimų, pavyzdžiui, į Venecijos bienalę, tačiau koją vis pakišdavo nestabili politinė situacija. Vis dėlto nuo 1975-ųjų, – kuomet Tretjakovo galerijoje Maskvoje jubiliejinės Čiurlionio parodos (66 kūriniai) atidarymo ilga meno ragautojų eilė laukė per naktį, – iki 1992-ųjų, kur prasideda mūsų pasakojimas, lietuviški paveikslai taip pat spėjo pabuvoti Vakarų Berlyne (1979 m., 38 kūriniai), Duisburge (1989 m., 17 kūrinių), Berlyne (1991 m., 5 kūriniai), Briuselyje (1991 m., 5 kūriniai), Bonoje (1992 m., 14 kūrinių). Į Tokijų vyko net 165 kūriniai, tiesa, didžiąją dalį ekspozicijos sudarė Čiurlionio grafika, natos, laiškai ir kt., paveikslų buvo 60.

Dar 1988-aisiais Kaune lankėsi tuomet jau buvęs Japonijos premjeras Yasuhiro Nakasone, kuriam didelį įspūdį padarė tiek mūsų tapytojo galerija, tiek liaudies instrumentų muziejus, – taip ir prasidėjo įvykių seka, kurioje svarbų vaidmenį suvaidino ir… japonų kauniečiams padovanotas modernus, „antras pagal gerumą Kaune“ fakso aparatas. Jis ne tik pagreitino bendravimą su Tekančios saulės šalimi, bet ir padėjo išspręsti lingvistines logistikos problemas, kurių kilo bendraujant su angliškai ir rusiškai nekalbėjusiais Suomijos pervežimų kompanijos darbuotojais, atvykusiais paveikslų išvežti į Helsinkį, iš kurio jie vyko į Tokijų. Anot muziejaus legendos, tas problemas bandyta spręsti ir pasitelkus estiškų–rusiškų pasikalbėjimų knygelę. Ne visi buvo itin patenkinti dėl to, kad tiek lietuviško meno keliauja į užsienį – Vilniuje buvo sudaryta speciali komisija, kuri sprendė, kurie darbai gali keliauti, kurie – ne. Galiausiai paveikslus iš Kauno išlydėjo automatais ginkluota policija, kurios automobilyje vyko ir O. Daugelis. Lietuvos–Latvijos pasienyje konvojų pasitiko sušalę latvių muitininkai… Egzotika? Gal tik dabar. Anuomet labiau rūpėjo, ar nepamiršta į visų paveikslų pakuotes įdėti silikagelio.

1992 m. kovo 27-ąją „Kauno tiesoje“ išspausdintas žurnalistės Ramutės Vaitiekūnaitės pokalbis su O. Daugeliu ir M. Sakalausku. Tuomet jie pabrėžė, kad parodos „M. K. Čiurlionis: Gyvenimas ir kūryba (Lietuvos fantastas ir mistikas)“ organizatoriai su kauniečiais „tarėsi dėl kiekvieno niuanso: apšvietimui, temperatūrai, drėgmei, ir kitiems parametrams jie preciziškai tikslūs <…> kas be ko, ekspoziciją aplankė ir imperatoriškoji pora <…> bilietas į parodą prilygsta neblogai išleistam atvirukui“. Akivaizdu, kad šiandien toks atidumas detalėms nebekelia nuostabos ir yra savaime suprantamas, tad, matyt, ir specialių komisijų, svarstančių, ką „galima“ vežti, ko – ne, aktualumas mažesnis. Straipsnyje taip pat minima, jog „nuostata, kad „Čiurlionis nepajudinamas“, saugojo trapius <…> paveikslus nuo kelionių į gamyklų, kolūkių, kultūros namus, nuo klajonių po TSRS“.

Sovietinę realybę palikus šone įdomu, kaipgi buvo palaikomas tas susidomėjimas Čiurlioniu už geležinės uždangos. Juk paskutinįkart iki 1979-ųjų, kai jo kūryba keliavo į Berlyną, menininko darbai užsienyje eksponuoti jau po jo mirties, 1912 m. Londone.

Istorijų daug. Pavyzdžiui, apie italų profesorę, kurią, studijavusią Maskvoje, draugai į tuomet užsieniečiams uždarą Kauną pažiūrėti Čiurlionio atvežė… perrengę vatine striuke. Arba apie 1986 m. Venecijoje vykusią parodą „Futurismo & Futurismi“, į kurią Čiurlionio tuometė valdžia neišleido. Neišleido, bet… jo talento gerbėjai parodoje įrengė juodai išdažytą kambarėlį, kuriame pakabino Čiurlionio reprodukcijas. Kalbama, kad vienas parodos organizatorių, taip pat domėjęsis Oskaru Milašiumi, net dešimt metų prašė leidimo atvykti į Kauną pamatyti Čiurlionio. Galima kalbėti ir apie dar ankstesnę epochą – 1948 m. vykusią Venecijos bienalę, kurios biuletenyje buvo publikuotas straipsnis „Kas pirmas – Čiurlionis ar Kandinskis?“, į kurį aštriai reagavo Vasilijaus Kandinskio našlė Nina. Žodžiu, daugiau ar mažiau, plačiau ar tyliau, Čiurlionis matomas ir regimas buvo visuomet. Tai patvirtina ir faktas, kad egzistuoja ne viena jo kūrinių klastotė. Jas muziejui ir dabar vis pasiūlo įsigyti koks trečiarūšis aukcionas. „Kartą atnešė į muziejų tokį paveikslą, neva Čiurlionio, kurį vos patyrinėję atradome, kad jis nutapytas ant leidinio, skirto 1910 m. mirusiam Levui Tolstojui atminti, viršelio, – aišku, iš mūsų paveikslas iškeliavo nepripažintas, bet po kurio laiko mačiau jį vienoje kolekcijoje“, – tikėkimės, būsimų savo memuarų puslapius sklaido O. Daugelis.

Tai tiek apie pirmuosius nepriklausomus Čiurlionio žingsnius svetur. Artimiausia svarbi Čiurlionio išvyka – 2018-ųjų balandį, kuomet Orsė muziejuje (Musée d’Orsay) Paryžiuje bus atidaryta Baltijos šalių šimtmečiui skirta tarptautinė paroda „Baltijos šalių simbolizmo dailė“, inicijuota Latvijos nacionalinio dailės muziejaus. Parodą kuruoja žymus šio laikotarpio dailės tyrėjas Rodolphe’as Rapetti, kuris su Orsė muziejaus vadove Laurence Des Cars neseniai lankėsi Kaune ir dairėsi po Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų ir jo padalinius. Nors buvo planuota tik žodžiu užtvirtinti, savo akimis įvertinti kai kuriuos jau atrinktus Čiurlionio ir kitų tapytojų darbus, iš Kauno į Paryžių keliausiančių paveikslų sąrašas netikėtai prasiplėtė. „Ankstyvąjį Kalpoką parodyti norėjome tik dėl konteksto, bet svečiai taip susižavėjo jį pamatę, kad beliko džiaugsmingai sutikti su jų pageidavimu“, – artimo bendravimo, ilgamečių ryšių puoselėjimo svarbą pabrėžia muziejaus direktorius ir prideda, kad su Baltijos simbolistų paroda bus atidarytas ir naujasis Orsė sezonas po rekonstrukcijos, o parodos laikotarpiu vyks ir koncertai, simpoziumas. Beje, paroda buvo planuojama surengti vėliau 2018-aisiais ir tik paskutinę minutę paankstinta iki balandžio – tai irgi pripažinimas turint omenyje, kokios užimtos ir svarbios Paryžiaus erdvės.

Iš daugiau nei 130 parodai atrinktų kūrinių, kuriuose aptikamos mitologijos, folkloro, fantazijų, sapnų ir vizijų pasaulio, dekadanso temos, net pusšimtis yra lietuviški. Orsė lankytojai pažindinsis su lietuvių simbolistais Čiurlioniu, Petru Kalpoku, Ferdinandu Ruščicu, Adomu Varnu, Antanu Žmuidzinavičiumi, Latvijos menininkais Janiu Rozentaliu, Vilhelmu Purvyčiu, estais Kristjanu Raudu ir Konradu Vilhelmu Magi’u ir kt., paroda bendrai rūpinasi Estijos dailės muziejus Taline, Latvijos nacionalinis dailės muziejus Rygoje, Lietuvos dailės muziejus Vilniuje ir M. K. Čiurlionio dailės muziejus Kaune. „Pagaliau Čiurlionis Paryžiuje bus ne vienas“, – ir vėl juokiasi O. Daugelis. Šypsosi, bet nejuokauja. 2000-aisiais Orsė muziejuje minėtas Čiurlionio 125-metis, čia tuomet eksponuoti 97 jo kūriniai.

„Kam čia reikia tuos paveikslus vežti, negi tik dėl to, kad imperatorius nusišypsotų?“, – nepatenkinti tuo, kad lietuviškos brangenybės gabenamos net į Japoniją, šaltą 1992 m. pradžios rytą klausė prie muziejaus konvojų pamatę kauniečiai. Galbūt tai – dar viena čiurlioniškoji legenda, galbūt – tuometinių nuotaikų koncentratas. 2018-aisiais ne vienas lietuvis turbūt labiau norėtų nuvykti į simbolistų parodos Paryžiuje atidarymą ir atsiriekti dalelę aplodismentų. Ir išties, juk tai mūsų šimtmetis. Tad, jei balandžio 9 – liepos 15 d. būsite Paryžiuje, užsukite pamatyti mūsų simbolizmo.

ciurlionis.lt

Osvaldo Daugelio pasakojimo klausėsi Kotryna Lingienė

Donato Stankevičiaus nuotr. 

Straipsnis publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. lapkričio nr. rubrikoje „Mėnesio tema“

2018 m. Lietuvos šimtmečio proga modernistinė Kauno architektūra drąsiai peržengs geografines, fizines ir mentalines Kauno ribas. Kilnojamoji paroda „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918–1940 m.“, pasveikinusi Vilnių, keliaus per Europos miestus – Paryžių, Romą, Vroclavą, Briuselį. Architektūros istorikė Marija Drėmaitė pasakoja apie šį projektą, plačiai atvėrusį apvalų langą kultūriniam lietuviško modernizmo eksportui.

Pristatykite šį projektą.

Kilnojamąją tarptautinę parodą, keliausiančią per Europą ir pasaulį, nusprendėme surengti Lietuvos šimtmečio proga. Galima sakyti, šio projekto idėją sužadino kelios tendencijos: tarptautiniame kontekste pastebima susidomėjimo Kauno modernizmu banga ir, mano nuomone, vis labiau ryškėjanti tendencija Lietuvos kultūrą pristatyti ne tik per vaizduojamąjį meną, teatrą, bet ir per architektūrą, dizainą. Paroda „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918–1940 m.“ kviečia įvertinti Kauno modernizmą tarptautiniame, pasauliniame kontekste. Ši paroda yra tarsi išbandymas, pasitikrinimas, juk pristatomas objektas, pretenduojantis į UNESCO pasaulio paveldo statusą. Kartu tai ir tikslinga viešinimo programa.

Gal galėtumėte pakomentuoti parodos organizatorių pabrėžiamą sąsają tarp optimizmo ir Kauno architektūros?

Optimizmo, kaip parodos gairės, idėja kilo iš nepasitikėjimo modernizmo terminu. Kalbu apie nepasitikėjimą, nes trys parodos kuratoriai – Vaidas Petrulis, Giedrė Jankevičiūtė ir aš pati – kritiškai žiūrime į šio termino taikymą, jei architektūra, turinti modernizmo bruožų, yra atsiribojusi nuo naujos socialinės programos diegimo. Žvelgiant giliau – būdinga, kad modernistinė architektūra atsiranda kartu su tam tikra socialine programa, skirta arba sukurti naujai visuomenei, arba jai atliepti. Galima sakyti ir taip: arba susiformavusiai naujajai visuomenei prireikia ir naujos, funkciniu bei estetiniu atžvilgiu kitokios architektūros, arba naujoji visuomenė yra kuriama pasitelkiant architektūrą, pavyzdžiais galėtų būti Tarybų Rusija ar Veimaro respublika (Bauhauzo mokykla). Porevoliuciniai eksperimentai visada būna patys radikaliausi.

Kauno modernizmo architektūra pasižymi modernistinės estetikos bruožais, bet kokia gi buvo naujoji Kauno socialinė programa? Tikriausiai tik viena – naujosios sostinės sukūrimas. Funkciniu atžvilgiu tuometiniai pastatai nėra radikalūs, nepasižymi išskirtinai naujomis planavimo idėjomis. Nors, aišku, įdomi ta Panemunės būstinė, 1922 m. suprojektuota Šveicarijos architekto Eduardo Pejerio, ar ne? E. Pejerio darbą galima laikyti jau visiškai nauju gyvenimo planavimo projektu, pristatančiu naujo mikrorajono idėją: kompleksinio, apimančio didelę teritoriją, su naujo tipo namais, gatvių išplanavimu, socialine infrastruktūra. Tačiau tokios idėjos dažniausiai likdavo tik popieriuje. Kauno architektūra savo prigimtimi vis dėlto yra labiau tradicinė, pasižyminti dideliu reprezentacijos, monumentalumo poreikiu. Štai, pavyzdžiui, pagrindiniai pastatų fasadai buvo daug puošnesni už galinius – tokių ir panašių dėsnių pastebėjome, todėl nenorėjome, kad modernizmo terminas klaidintų. Taip priėjome prie klausimo – kas yra idėjiniu požiūriu bendra, būdinga Kauno modernizmui, ką jis išreiškia? Iš tiesų, jis išreiškia ne radikalųjį modernumą, bet optimizmą, būdingą tuometinėms Europoje naujai susikūrusioms valstybėms, kurių sienos buvo perbraižytos po Pirmojo pasaulinio karo. Žodis „optimizmas“ asociatyviai primena stiliaus (pvz., „modernizmas“) pavadinimą, nors tai ne stilius, veikiau tam tikra sąmonės būsena, kuri yra optimistinė: mes statome naują sostinę, kuriame naują valstybę, naują identitetą.

Su kokiais aptariamo 1918–1940 m. laikotarpio aspektais žiūrovas susipažins parodoje?

Na, to laikotarpio Kaunas yra įdomus kaip vieta, kurioje įgyvendinamas naujosios sostinės projektas. Viena parodos dalis bus skirta penkiems pastatams, per kuriuos simboliškai pasakojama apie sunkumus ir svarstymus, patirtus naujosios sostinės statytojų. Išoriškai visi penki objektai tenkina tuometinį moderniosios reprezentacijos poreikį, tačiau šių pastatų vidus atskleidžia ir labai daug to, kas buvo vadinama „tautinio stiliaus paieškomis“. Tyrinėdami 1918–1940 m. laikotarpį mes susiduriame su tam tikru naujosioms valstybėms būdingu kompleksu, skatinusiu būti moderniomis, bet kartu siekti išlaikyti savitumą, išskirtinumą Europos erdvėje.

Taigi, turime penkis pastatus: per kurį iš jų geriausiai galima reprezentuoti nacionalinį identitetą? Žinoma, per nacionalinį muziejų (Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų – aut. past.). Toliau sostinei reikėjo tarytum kokio mauzoliejaus, modernaus tautos panteono ir kartu paminklo Nepriklausomybei – juo tapo Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilika. Trečia, valstybei labai svarbi buvo karinė galia – visą tarpukarį juk buvo ruošiamasi karui, Europa gyveno militarinėmis nuotaikomis ir kariuomenė buvo tarsi valstybingumo garantas. Taip atsirado Kauno įgulos karininkų ramovės pastatas, su visu tautiniu naratyvu interjere. Ketvirtasis pastatas – tai Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmai, simbolizuojantys ekonominę galią, ekonominį savarankiškumą. Juk buvo kuriama visiškai nauja, valstybės remiama pramonė (maisto, žemės ūkio ir pan.). Galiausiai – Kauno centrinis paštas, naujosios komunikacijos simbolis, skelbiantis, kad Kovno nuo šiol yra Kaunas ir senuoju adresu į šį miestą siuntiniai nebepateks.

Tad viena parodos dalis yra skirta „tautos statybai“ atskleisti per penkių simbolinę reikšmę turinčių pastatų istoriją. Kita dalis pasakoja apie to meto sparčią ūkinę miesto modernizaciją. Kuriant sostinę, teko spręsti labai daug ūkinių problemų! Atgavus Nepriklausomybę, Kaunas visiškai neatitiko didingo nacionalinio naratyvo – gatvės grįstos tik kai kur, kanalizacijos nėra. Modernizuojant miestą, kilo klausimas ir dėl valstybę administruojančių įstaigų – joms visoms reikėjo rasti tinkamą vietą. Švietimo sistema patyrė radikalias reformas. Pradedant pradinėmis mokyklomis ir baigiant universitetu – viskas buvo steigiama naujai. Dar viena įdomi sritis – rekreacija. Didelis miestas, daug sunkiai dirbančių jo gyventojų, tad privalu numatyti patogias poilsio zonas: aplink miestą buvo kuriama jį supančių kurortų – Panemunė, Kulautuva ir kt. –infrastruktūra. Po truputį sportas tapo naujojo žmogaus ugdymo priemone, atsirado treniruoto kūno kultas, tad naujajai visuomenei ir naujajai valstybei prireikė tokių objektų kaip stadionas, sporto halė. Ir, žinoma, buvo didelė modernių pramogų, kurias pirmiausia reprezentuoja daugybė tuo metu veikusių kino teatrų, paklausa. Kaip matote, ši parodos dalis pasižymi visa ko gausa: kiek daug visko pastatyta, kiek atsirado naujų miesto funkcijų ir pan.

Kodėl pasirinkote parodą eksponuoti Paryžiuje, Romoje, Vroclave ir Briuselyje?

Mūsų 2018 m. maršrutas bus toks: startuosime Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilniuje, siekdami labai aiškaus propagandinio tikslo – parodyti Kauną Vilniui. Žinoma, vilniečiai jau daug girdėjo apie Kauno architektūrą, bet tikrai dar ne visi atvyko jos pasižiūrėti. Paroda Vilniuje, manau, yra ir tam tikras pareiškimas mūsų kultūrinei bendruomenei, o kartu ir pačios parodos patikrinimas, išbandymas.

Po to keliausime į užsienį, į UNESCO būstinę Paryžiuje. Ir vėl – tikslas labai aiškus: pristatyti UNESCO, pasaulinei bendruomenei tai, ką siūloma įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą. Gera paroda gali atskleisti daug daugiau, nei oficialia kalba parašytas dosjė. Iš Paryžiaus vyksime į Romą, kur gegužės mėnesį išskirtiniame architekto Renzo Piano suprojektuotame trijų pastatų komplekse numatyti renginiai, skirti Lietuvai, galima sakyti, tai bus Lietuvos kultūros dekada Romoje. Jos metu įvyks Mirgos Gražinytės diriguojamas koncertas, daug kitų meninių renginių, o kartu bus pristatoma ir ši paroda. Toliau – Vroclavas. Vroclavo Architektūros muziejus yra svarbus pirmiausia savo specifika, paskirtimi, tuo, kad yra skirtas būtent architektūrai. Taip pat mums yra labai svarbu palaikyti glaudesnius kultūrinius ryšius su Lenkija. Kita vertus, Vroclavas vasarą yra gausiai lankomas turistų, pats muziejus turi gerą reputaciją, į jį aktyviai eina žmonės, besidomintys architektūrine kultūra, taigi ši vieta yra tinkama kaip informacinės sklaidos erdvė. Parodos Vroclave metu bus rengiamas simpoziumas, kuriame svarstysime Centrinės ir Rytų Europos tarpukario šalių modernizmo architektūros kontekstą, santykį tarp centro ir periferijos, tarp grynojo, bauhauziškojo, Le Corbusier tipo modernizmo ir regioninių, „paraštinių“, mažiau žinomų modernizmo atmainų.

Taip pat deriname parodos eksponavimo klausimą su Estijos nacionaline biblioteka Taline, nes būtent Taline šiemet vyks Europos architektūros istorikų tinklo kongresas. Tai labai rimtas renginys, organizuojamas kas dvejus metus. Labai svarbu, kad kuo daugiau profesionalų gautų žinią apie Kauną ir kartu apsvarstytų Baltijos modernizmą. Na, o vėliau numatoma kelionė į Briuselį, Belgijos karališkąjį dailės muziejų Bozarą. 2018 m. 6 ar 7 Europos šalys mini savo šimtmečius, o Bozaras rengia specialius renginius, skirtus būtent šimtmečių programai. Paroda apie Kauno modernizmą bus pristatyta pasauliniame simpoziume, skirtame naujųjų miestų, naujųjų sostinių kūrimuisi, formavimuisi. Toks renginys pritrauks ne tik šios srities profesionalus, bet ir politikus. Taigi, programa kol kas tokia.

Ar nesvarstėte galimybės pristatyti šią parodą ir Kaune?

Svarstėm, svarstėm! Netgi turime tokių planų, bet dėl to dar kol kas diskutuojama. Labai susidraugavome su KEKS’o (projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ – aut. past.) komanda. Kartu su paroda visur keliaus ir KEKS’o atributika, ir kvietimas aplankyti Kauną 2022 metais. Taip pat tariamės su Kauno miesto muziejumi dėl parodos perdavimo Kaunui, šiam muziejui, kai bus užbaigtas parodos eksponavimo maršrutas. Čia būdama ji galėtų praversti KEKS’o reikmėms arba keliauti toliau, jei prireiktų užsienyje pristatyti Kauną. Kaip tik šiandien apie tolesnius parodos eksponavimo planus eisiu kalbėtis su Izraelio atstovais, žinau, kad ir Kinija jos norėtų. Bet kokiu atveju būtina nuvežti parodą ir į JAV, Čikagą. Juk būtent čia galiausiai įsitvirtino daugybė 1918–1940 m. Kaune dirbusių architektų, inžinierių. O štai 2019 m. Bauhauzo mokykla mini šimtmetį – ta proga Vokietijoje vyks dideli renginiai, tad deramės su jų rengėjais dėl Kauno modernizmo pristatymo.

Kodėl parodos akcentu pasirinkote Jurgio ir Aleksandros Iljinų namą su apvaliu langu?

Kaip sakoma, idėjos sklando ore. Kai galvojome apie parodos pavadinimą, galintį kitaip atskleisti Kauno modernizmą pasauliniame modernizmo kontekste, parodos architektai Ieva Cicėnaitė ir Matas Šiupšinskas ieškojo vizualaus parodos rakto, jos akcento. Viskas vyko vienu metu: ir A. Funko suprojektuoto Iljinų namo archyvinių nuotraukų peržiūra, ir raktažodžio „optimizmas“ pasirinkimas, ir parodos dizainerio Lino Gliaudelio idėjos (parodos dizaino varianto, kuriame išryškinama apskritimo formos „O“ raidė) pristatymas. Architektai savo ruožtu pristatė tą švytintį, apvalų Iljinų valgomojo langą kaip parodos akcentą. Būtent apie šią „O“ raidę, arba, kitaip tariant, apvalų langą, ir konstruojama parodos koncepcija. Beje, apskritimas, taikytas tarpukario architektūroje, buvo universali forma, lengvai įtraukianti kaunietiškąjį modernizmą į tarptautinio modernizmo kontekstą. Visi juk atpažįsta tuos apvalius langus kaip labai ryškią to laikotarpio formą, tam tikrą orientyrą.

Mariją Drėmaitę kalbino Julija Račiūnaitė
Dainiaus Ščiukos nuotr.
Straipsnis publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. lapkričio nr. rubrikoje „Kaunas – UNESCO Dizaino miestas“

Isiah Medina – Kanados avangardo vunderkindu tituluojamas režiserius iš Toronto, 10-ajame Tarptautiniame Kauno kino festivaltyje pristatantis debiutinį savo filmą „88:88” (2015), sužavėjusią tarptautinių Lokarno bei Toronto kino festivalių publiką bei kritikus.

„88:88” – neįtikėtino jautrumo ir grožio filmas, itin inovatyviai nagrinėjantis laiko ir kino santykį. I. Medina filme rodo Vinipegą jame gyvenančių žmonių akimis – jų kasdienybės grožį, skurdą, juoką ir meilę. 88:88 – tai skaičiai, pasirodantys laikrodyje, nesumokėjus sąskaitų ir atjungus elektrą, primenantys apie tam tikrų sąskaitų neišvengiamumą. Užuot žiūrovams siūlęs konkrečias siužeto linijas, itin inovatyvus režisieriaus braižas perteikia švystelėjančius įspūdžius iš filmo personažų kasdienybės, surinktus įvairiomis filmavimo priemonėmis, nuo mobiliųjų telefonų iki 16 mm kino juostos. Anot kino kritiko Marko Peransono, „penkiose Medinos minutėse yra daugiau negu daugumoje kino filmų šių dienų kino festivaliuose“. Kino kritikas Phil Kildiron rašo, kad teigti, kad „88:88” yra šedevras – nepakankama: „šedevrai – praeities teritorija; Medina žengė pirmąjį žingsnį į ateitį“.

Šis pokalbis su pirmąsyk į Kauną atvykstančiu režisieriumi (Susitikimas su Isiah Medina ir filmo „88:88“ seansas – gruodžio 3 d. 16 val.) – apie filosofiją, padariusią itin ryškią įtaką jo kino mąstymui, ateities projektus ir labiausiai jį įkvepiančius režisierius.

Režisierius Isiah Medina

Kodėl pasirinkote būtent kiną kaip savo kuriamo meno rūšį? O galbūt kinas pasirinko jus?

Būdamas 11-os metų, perskaičiau Dantės „Dieviškąją komediją“ su savo draugu Eriku Bergu (jis, beje, vaidina „88:88”). Šios poemos forma, skiemenų skaičius, rimavimo shcemos, ryšys tarp poezijos ir skaitmenų mane itin sužavėjo. Erikas ir aš rašydavome kartu ir aš jam vis papasakodavau, kaip regėdavau tai, ką jis parašydavo – o jis teigdavo, kad tai skamba kaip filmas, kurį turėčiau režisuoti. Būtent nuo tada ir ėmiau dirbti kine, meno srityje, kuri yra puiki erdvė tyrinėti ryšį tarp poezijos ir matematikos.

Vidurinėje mokykloje ėmiau skaityti filosofijos knygas ir atradau filosofiją Alain Badiou, kuris teigia, kad filosofija neturi tiesų, o teturi tuščią Tiesos idėją. Filosofija yra veikiama anapus jos esančių tiesų: politikos (Gėrio), mokslo (Tiesos), meno (Grožio) ir meilės. Kinas šiai lygčiai nepriklauso, jis laisvai skolinasi iš teatro, tapybos, muzikos, tačiau kartu yra įkvėpiamas politinių įvykių, romantinių santykių, matematikos formulių. Kinas veikia montažo principu, ir aš pagalvojau, kad galiu visus šiuos skirtingus elementus sumontuoti, atskleidžiant kiekvieną atskirą tiesą, ir taip sukurti aplinkio pasaulio atvaizdą.

Todėl kiną regiu ne kaip meną, o kaip dar vieną Vakarų filosofijos rūšį: tiek kinas, tiek filosofija turi tokį patį ryšį su savo aplinka, prasidėdami nuo Niekio idėjos (Platono, Dekarto, Hėgelio, Badiou darbuose) – kine būtent Niekio idėja kartu sulaiko atvaizdus. Todėl man kinas – tai būdas mąstyti apie išorę, mąstyti šalia jos, ir būti jos veikiamam. Filmai nuostabūs tuo, kad atskleidžia mūsų pojūčių vidų; mūsų pojūčiai gali būti racionaliai suvokiami – išties, jausminiai mūsų pojūčiai jau savaime yra priklausomi nuo sąvokų, taip pat kaip kino kadras naudoja montažą sukurti judesio iliuziją.

Kadras iš filmo

Kino kritikai jūsų filmą lygina su vėlyvaisiais Jean-Luc Godard’o ir, turbūt neišvengiamai, Michael’o Snow darbais. Kas padarė įtaką jūsų kinematografinei mąstysenai?

Mąstant apie kiną kaip apie filosofiją, žinoma, kad filosofai padarė įtaką mano mąstysenai. Bet kalbant specifiškai apie kiną, pastaruoju metu mąstau daug apie George’ą Lucas’ą („Žvaigždžių karų“ režisierių – aut.past.). Darbas su erdve kaip su mėlynu ekranu ir sukurti būtent tą filmą, kokį nori, kad ir už kino tradicijų ribų – tai man itin svarbios temos. Lucas‘o filme „THX 1138” tuščias, baltas fonas tampa personažų kalėjimu, neleisdamas jiems susigaudyti erdvėje. Tačiau kurdamas „Žvaigdžių karus: epizodą II – klonų ataka“ , šis tuščias fonas bei jo susvetimėjimas tampa laisvės sąlyga. Darbas su susvetimėjimu, dirbtinumu kaip laisvės sąlyga yra tai, kas mane įkvėpia pastaruoju metu. Vietoje sugrįžimo į autentišką, betarpišką santykį tarp erdvės ir mūsų pojūčių, mėlynojo ekrano naudojimas reiškia naujos erdvės, kurioje būtų galima tiek mąstyti, tiek egzistuoti, sukūrimą. Tad sukurti filmus, kurie žiūrovams pristato Platoniškąją demokratijos kritiką ir kartu tebelieka filmais vaikams yra kažkas neįtikėtino.

Edwardas Yangas yra dar vienas kino kūrėjas, kurio kūryba yra tarsi atkeliavusi iš praeities, ypač jo požiūryje į šiuolaikinį gyvenimą, kuriame nei Konfucionizmas, nei Vakarų demokratija nebegali suteikti kognityvinio mūsų pasaulio žemėlapio. Jo dabartinės minčių istorijos tikslingumas ir globalizacijos gynyba yra itin svarbūs šiandienai. Savo žinių kaupimo-sugrąžinimo projektu mane taipogi įkvepia Hollis Frampton. Žinoma, Zorns Lemma taipogi yra įspūdingas matematinio mąstymo kine pavyzdys, kinematografiškai pristatydamas pasirinkimo aksiomą – ir kone Magelanišką bandymą atsekti meta-istorinę tekmę.

Mane taipogi įkvepia Nagisa Oshima, savo kine kvestionuodamas savo šalies kino ir politinę praeitį bei sukurdamas itin paveikų kino permąstymo ir praeities formų nekartojimo argumentą tam, kad aiškiai permąstyti šią istoriją. Į dabartį jis žvelgia su didele drąsa. Baigdamas noriu paminėti, kad diskusijos apie kiną bei draugystė su Kelley Dong, Alexandre Galmard, Isaac Goes, Erik Berg, Neil Bahadur, Avery Medina, Rachelle Manlansing, Phil Coldiron, Ryan Krahn ir „Quantity Cinema“ yra niekada neišsenkantis įkvėpimo šaltinis.

Kadras iš filmo

Jūsų filmas „88:88” yra susietas su politine tematika. Ar menas kada nors gali būti apolitiškas? Ar menas ir politika gali būti atskirti?

„88:88” yra taipogi susietas su menu, ir jeigu filmai gali kalbėti apie filosofiją, galime teigti, kad „88:88” taip pat žvelgia į mokslą ir meilę. Man atrodo, kad išlaikyti šį atstumą yra itin svarbu, nes matome tendenciją politinius veiksmus perkelti į meno kūrinius. Vietoje to turėtumėme žvelgti į meną kaip į darbovietę ir joje vykstančius piktnaudžiavimus, išnaudojimą ir darbo mechanizavimą. Kaip galime meno darbovietėje atrasti teisingumą?

Bet žvelgti į meno kūrinį ir iš jo tikėtis politinės žinutės sukelia grėsmę šių kontekstų sumaišymu ir negebėjimu atskirti, kas yra kas, sunaikinant abiejų sferų paveikumą. Yra itin svarbu suprasti Grožio ir Gėrio skirtumus – ir kaip jie skiriasi nuo Tiesos. Šių kategorijų skirtumai reikalingi aiškiems veiksmams ir mąstysenai. Išsyk susiejant viską su viskuo kitu teigiame, kad viskas yra tolygu. Aš nemanau, kad tai tiesa – arba kūryba būtų neįmanoma.

Galbūt galėtumėte papasakoti apie žmones, regimus filme „88:88”? Ar jie – draugai, šeima, ar nepažįstamieji?

Jie yra mano šeima, draugai, su kuriais užaugau, mylimieji ir kovos draugai.

Koks jūsų ateities projektas?

Kartu su „Quantity Cinema“ kuriame filmą pagal Nick Srnicek and Alex Williams knygą „Išrandant ateitį“ („Inventing the Future“).

www.kinofestivalis.lt

Parengta pagal Tarptautinio Kauno kino festivalio inf.

Tyliai išėjęs atostogų, lygiai taip pat tyliai šį sausį apie savo grįžimą į miesto renginių kalendorių pranešė Tarptautinis Kauno kino festivalis. Pirmasis jo veiksmas buvo Valentino Klimašausko kuruota paroda, vykusi ne Kaune ir net ne Lietuvoje, o internetinėje erdvėje. Apie festivalį jau daug kalbėjime, o dabar įvairių išsiplėsti leidžiančių klausimų turime Kaune gimusiam, ilgai Vilniuje dirbusiam, aktyvius pusantrų metų Atėnuose praleidusiam (per šį produktyvų laikotarpį kuratorius spėjo pristatyti knygą, sukuruoti porą parodų ir rezidencijų programą), nuolat pirštą ant projektų visame pasaulyje pulso laikančiam Valentinui Klimašauskui, šiandien gyvenančiam Rygoje. Beje, jis – ir itin pagaulaus literatūrinio kūrinio, iš skirtingų šaltinių internete sukompiliuotos fiktyvios autobiografijos „Alfavilnius“ autorius, sakantis, kad jei kauniečiai būtų atviresni ir smalsesni skaitytojai bei leidėjai, tokie kūriniai apie jų miestą „pasirašytų“ greičiau. Dar jis – leidinio apie skirtingus būdus, kaip tekstuose „talpinti“ parodas, „B ir / arba parodos gidas, kuris ieško savo parodos“, pristatyto įvairiose vietose, tarp jų ir knygų mugėje Niujorko MoMA PS1, autorius. Visko daug ir drąsiai. Taip jau būna su tais po pasaulį pasklidusiais kauniečiais, tiesa?

„Mes visi esame gyvenę Kaune, nepasisekusiame modernistiniame mieste, kuris teikia vilčių“, – tokį sakinį apie Kauną siūlei interpretuoti menininkams, dalyvavusiems videoparodoje „Portalai arba lokacijų paieška Kaune“, kuri buvo pristatyta žurnalo „Spike“ internetinėje svetainėje. Kur tu pats matai didžiausią Kauno nesėkmę, kur – viltį?

Mano santykis su Kaunu itin konfliktiškas. Kaip kaunietis dažnai bandau surasti kokių nors svarbesnių su miestu susijusių istorijų, juolab kad jų žinojimas ar vengimas greičiausiai suformavo ir mano asmenybę. Pradėsiu nuo to, kad labiau padėjau pažinti Kauną tik iš jo išvykęs. Tikriausiai to priežastis yra ta, kad ir pats Kaunas tik neseniai pradėjo atrasti savo istorinę savimonę. Paliekant nuošalėje Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubą, būtina prisiminti, kad tai, visų pirma, yra miestas, kuriame gimė itin svarbios pasaulio istorijai asmenybės, tokios kaip žmogaus teisių gynėja Emma Goldman, filosofas Emanuelis Levinas, radikalus avangardistas ir FLUXUS’o įkūrėjas Jurgis Mačiūnas, t. y. asmenybės, kurios praturtino mūsų pačių, kaip pasaulio gyventojų, pasaulio piliečių, sampratą ir suteikė mums daugiau teisių, laisvių, žinojimo. Kaunas turi ne itin su Kaunu susijusį M. K. Čiurlionio muziejų, jaukią mažų mastelių modernizmo architektūrą.

Tačiau Kaunas yra ir trauminė vieta, tam tikras mažas dvidešimto amžiaus modernizmo utopijos ir katastrofos modelis. Pačioje dvidešimto amžiaus pradžioje jis buvo carinės Rusijos tvirtovė, o po Pirmojo pasaulinio, tiksliau, nuo 1926 m., naujai statoma laikinoji sostinė tapo A. Smetonos diktatūros erdve (rekomenduojama literatūra apie tuometinės demokratijos būklę ir šiandieninį jos vertinimą – Zenono Norkaus „Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai“). Sovietinės okupacijos ir Antrojo pasaulinio metais miestas nukraujavo ir dėl trėmimų, emigracijos, prisidėdamas prie savo žydų tautybės gyventojų skerdynių. Kiek vėliau, jau tarybiniu laikotarpiu, miestas itin išsiplėtė, sulaukė gyventojų migracijos iš provincijos, tapo tikriausiai labiausiai industrializuotu miestu Lietuvoje, sporto, turizmo, edukaciniu centru.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje mieste buvo kilę stiprūs atgimimo ir ekologinis judėjimai, tarkime, Laisvės alėja buvo paskelbta nerūkymo zona, pradėti statyti vandens valymo įrenginiai, vykdomos kitos ekologinės akcijos. Dar vėliau, jau atgavus nepriklausomybę dešimtame dešimtmetyje, kapitalizmas čia parodė visas savo grimasas ir kumščius – subankrutavo industrija, intelektas, ir pinigai „nutranzavo“ į sostinę ar į emigraciją, gatvės lygmenyje miestą valdė mafija, pamažu Kaunas tapo sintetinių narkotikų ir netikrų pinigų padirbinėjimo lyderiu šiaurės Europoje.

Žodžiu, net ir punktyriškai pralekiant per XX a. Kauno istoriją, sunku apčiuopti miesto tapatybės pulsą, kuris trūkinėja ir yra labiau susijęs su nuolatine kaita, praradimais (tautinės įvairovės, tolerancijos, demokratijos, žmonių ir pan.) nei aiškiai išreikšta pilietine vizija. Taigi, iš čia ir „Mes visi esame gyvenę Kaune, nepasisekusiame modernistiniame mieste, kuris teikia vilčių“.

O vilties teikia daug kas. Mieste atsiranda vis daugiau kritiškų iniciatyvų, pavyzdžiui, šiemetinė Kauno bienalė (kuratorė Paulina Pukytė, Laima Kreivytė, Udi Edelman, kiti) tyrinėja su atmintimi, nacionalizmu, žydų tragedija ir kitkuo susijusias temas.  Knygynas „Six Chairs“, socialinis centras „Emma“, tarptautinė rezidencija „Šilainiai Project“ ir kitos didesnės bei mažesnės seniau egzistuojančios ir naujos iniciatyvos rodo, kad miestas tampa vis socialesne vieta.

Salomėjos Marcinkevičiūtės nuotr.

Žinoma, klausiu ir kaip pavyko internetinė paroda – ar tai buvo daugiau racionalus, ar konceptualus sprendimas? Ar teko domėtis jos lankytojų geografija? Beje, kodėl būtent platformoje „Spike Art“ vyko paroda, koks ryšys tarp žurnalo ir festivalio?

Kaip dažnai būna, renkantis projekto formatą nemažai įtakos turi finansinės ar techninės galimybės. Kaip ir galima tikėtis darant projektus internete ir juose dalyvaujant tarptautiniams dalyviams, lankytojų geografijos statistika labai įvairi, tačiau vis dėlto koreliuoja su bendra žurnalo skaitytojų terpe, taip vadinama Vidurio, ar Centrine, Europa, dėl ko ir buvo pasirinkta bendradarbiauti su šiuo žurnalu, kurio pagrindinis biuras ir galerija šiuo metu yra Berlyne.

Kokią didžiausią pamoką apie šiuolaikinį meną Lietuvoje išmokai per dešimtmetį, praleistą dirbant ŠMC kuratoriumi?

Patirtis didžiausiame šiuolaikinio meno centre Baltijos šalyse, kuris turi itin profesionalią ir dažnai atsinaujinančią komandą, leidžia matyti didesnį peizažą ir formuluoti platesnius klausimus. Pavyzdžiui, kokia to paties ŠMC įtaka meno scenai, ypač lyginant su šalimis, kurios tokios institucijos neturi? Arba, prisimenant Andy Warholo tezę, kad šiuolaikinis menas yra tai, kas bus madinga po dešimt metų, galima paklausti, o kas naujo yra dabar ir ar tai neatrodys neautentiška po dešimties metų? Kokios parodų ar kūrinių temos yra aktualios ir kurios – nebe? Turint galvoje, kad Lietuvoje menininkų visada daugiau, nei galima pakviesti į parodą, kaip skaidriai vyksta menininkų atranka? Jei meno centrai įsipareigoja vietinei auditorijai pademonstruoti ir pasaulinius meno procesus, kaip tai padaryti netampant madingas sroves sekiojančia ir savanoriškai save kolonizuojančia institucija? Kartais itin paprasti klausimai yra patys sudėtingiausi. Pavyzdžiui, kas yra talentas? Kodėl kai kurie menininkai yra sėkmingesni ar produktyvesni už kitus? Kodėl mūsų regione tiek mažai menininkų, kurie dirbtų su tokiomis temomis, kaip migracija, lygios teisės, ekologija, dirbtinis intelektas ir panašiai?

Ar įmanoma lyginti ŠMC su Rygos šiuolaikinio meno centru „kim?“, kuriame dabar dirbi?

ŠMC turi tikriausiai šiuolaikiniam menui eksponuoti labiausiai tinkamą pastatą visoje Šiaurės ir Centrinėje Rytų Europoje, kuris, lyg dar to būtų negana, yra pačiame Vilniaus senamiestyje. 25 metų trukmės patirtis, kuri ne visada buvo tokia lengva, kaip kartais gali atrodyti iš šono, prisidėjo prie šiuolaikinio meno eksponavimo kultūros puoselėjimo ir vystymo Lietuvoje, itin kokybiško mūsų scenos reprezentavimo užsienyje, pavyzdžiui, Venecijos bienalėje. Šie procesai Latvijoje ar Estijoje dar tik vyksta, jų institucijos yra jaunesnės ir gerokai mažesnio mastelio. Kita vertus, Kaunas turi nuostabias muziejines erdves, tačiau dėl jų panaudojimo norėčiau išlikti gana kritiškas.

„kim?“ programų vadovas esi dar tik keletą mėnesių. Kaip tave sutiko Ryga?

Tai, kad Ryga pasikvietė kuratorių iš užsienio, yra pareiškimas visai Baltijos scenai, kad „kim?“ yra tarptautiškesnė institucija nei kitos, todėl ir pati Ryga sutiko smalsiai. Kita vertus, Ryga yra gana dinamiškas miestas. Kitais metais prasidės naujoji Rygos bienalė su graike kuratore Katerina Gregos, yra planuojami pora muziejų, kurie statomi apjungiant privačias, valstybės ir verslo iniciatyvas, todėl Latvijos scenoje pastebimas tam tikras sujudimas ir jaudulys. Mano pirmi mėnesiai Rygoje labiau susiję su scenos (auditorijos, menininkų ir institucijų) tyrimais, pirmieji susitikimai paprastai būna šilti ir gana daug menininkų bei institucijų siūlo įvairias bendradarbiavimo galimybes.

Tarptautiškumas „kim?“ nurodomas kaip vienas esminių akcentų. Kaip į jį žiūri iš programų vadovo pozicijos? Ar naudoji asmeninę lietuviškumo kortą, tiksliau, ar kreipi dėmesį į tėvynainius, ar lietuviškas menas tau šiuo atveju lygus bet kurios kitos šalies menui?

Tarp mūsų planų yra ir siekis kiek įmanoma labiau išlipti iš nacionalizmo ir regionalizmo žabangų, kita vertus, visai dažnai kyla klausimas, kodėl vienos meno scenos yra sėkmingesnės ir autonomiškesnės nei kitos. Tokia, pavyzdžiui, yra Vilniaus meno scena, kuri yra gana gyvybinga ir įvairi, todėl tikrai neišvengsime jos atstovų „kim?“.

Artėja Baltijos seserų šimtmetis, ar jo rėmuose turėsi projektų? Gal labiau latviškų nei lietuviškų?

Taip, artimiausias didelis bendras 2018 m. projektas yra Baltijos šiuolaikinio meno trienalė, kuri pirmiausia atsidarys Vilniuje, tada Taline, o kitų metų rudenį – ir Rygoje. Kiti „kim?“ šimtmečio projektai yra bendradarbiavimo projektai su menų centru BOZAR Briuselyje, šiuolaikinio meno centru „Bunker“ Krokuvoje, parodų erdve SIC Helsinkyje, fondais „Paraguy Press“ ir „Ricard“ Paryžiuje.

Prieš dešimt metų dalyvavai ir tapai konkurso „Sukurk Lietuvai viziją“ laureatu. Kaip dabar vertini savo tuomet užrašytą „WikiLietuvos“ teoriją? Ar priartėjome prie šios vizijos, ar reikėtų ją perdirbti, o gal ji vis dar galioja raidė į raidę, kaip buvo parašyta?

Žinojimas retai pralenkia patirtį, o galios struktūros, kurioms tokios vizijos ir rašomos, stengiasi išlaikyti status quo, jos bijo pokyčių ir vizijų. „Wikibendruomenės“, kaip bendrai kuriamo postvalstybinio derinio, idėja nėra nauja, ir gan didelė pasaulio dalis juda šia linkme. Mūsų valstybė dažnai panaši į gana konservatyvią savimi patenkintų valdininkų valdomą savimi nepatenkintų piliečių šalį, todėl mano pasiūlymas gal labiau buvo bandymas galvoti apie naują žodyną, kalbą, kuria mes kalbame apie save ir savo ateitį, su kalbos vartojimu susijusį žinojimą, permąstyti kalboje įsitvirtinusias ideologines nuostatas ir panašiai.

Sėkmingiausia Lietuvos vizija tikriausiai laikyčiau Gedimino laiškus, kuriais jis kvietė amatininkus ir prekeivius į Vilnių ir garantavo jiems mokestines nuolaidas bei konfesinę toleranciją. Būtent šie laiškai, o ne Geležinio vilko sapnas sukūrė Vilnių, o per Vilnių ir Lietuvą bei mus. Tie laiškai turėjo kelias prasmes, o viena jų sakė, kad Vilnius yra atviras ir liberalus miestas. Aišku, tai irgi veikė kaip triukas, nes to meto politinė aplinka nebuvo tokia taiki  ir skaidri, kaip norėtųsi manyti. Bet klausimas išlieka – kaip mums būti atviresniems pasauliui, ateičiai, naujoms galimybėms?

Jan Kampshoff nuotr.

Kaip kuratorius daug dirbi su dizainere Gaile Pranckūnaite. Kur jūsų tandemo stiprybė?

Pasinaudodamas proga norėčiau padėkoti ir daugiau žmonių, su kuriais dirbau ar dirbu šiuo metu, dizaineriams, leidėjams, kuratoriams, rašytojams, redaktoriams, menininkams, artimiesiems. Meno ar net literatūriniai projektai yra bendras daugelio talentingų profesionalų rezultatas.

Kaip ankstesnių bienalių kontekste vertini Lietuvos pasirodymą besibaigiančioje šiemetėje Venecijos bienalėje? Kokį atgarsį, impulsą meno temperatūrai Lietuvoje šis pasirodymas galėtų sukelti?

Šįkart nebuvau, tačiau kažkokio sukrėtimo tikėtis būtų sunku, nes Lietuvą reprezentuojantis menininkas Žilvinas Landzbergas prieš tai turėjo savo solo parodą ŠMC ir tik vėliau paroda pavirto Venecijos projektu.

Kuris šiandien kuriantis lietuvis menininkas yra didžiausias Lietuvos meno ambasadorius užsienyje? Ar galės kas nors artimu metu pakeisti šioje pozicijoje lyderiaujančius M. K. Čiurlionį ir J. Meką?

Jei atsakyčiau, pasielgčiau neetiškai ir neracionaliai, nes menas yra gyvas procesas, nauja besikeičianti politinė tikrovė ar technologiniai atradimai nuolat keičia vertybių parametrus. Lietuva turi kelias sėkmingai kuriančias menininkų kartas, todėl siurprizų galima laukti iš bet ko.

Grįžo Tarptautinis Kauno kino festivalis, ar grįši į jį bei Kauną ir tu?

Tikiuosi. Mes turime planų su knygynu „Six Chairs Books“, kuriuos rekomenduoju aplankyti (šiuo metu knygynas įsikūręs Kauno menininkų namuose – aut. past.), be to, mūsų filmas dar nebuvo rodomas jokiame Kauno didžiajame ekrane.

www.kim.lv

www.selectedletters.lt

Valentiną Klimašauską kalbino Daina Dubauskaitė

Interviu publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. lapkričio nr. rubrikoje „Kaunietis“

Kaunas kaip filmavimo aikštelė lyg ir nebestebina – čia sukurtas ne vienas lietuviškas ir užsienietiškas filmas, štai miniserialas „Tokyo Trial“ neseniai nominuotas „Emmy“ apdovanojimui. Visgi kaskart, netikėtame kontekste pamačius pažįstamą vaizdą, tampa įdomu, kaip gi nutiko, kad, rodos, su Lietuva nieko bendra neturintys kūrėjai pasirinko šį kraštą. Pastaruoju metu net kelis tokius klaustukus iškėlė muzikos grupių „Varsovie“ (Prancūzija) ir „Diary of Dreams“ (Vokietija) vaizdo klipai, kuriuose šmėžuoja Centro, Panemunės, Šančių, Aleksoto vaizdai. Į visus klausimus atsakyti gali šių muzikos klipų autorius kaunietis Rytis Titas. Pažindinamės!

Ryti, kaip apskritai pradėjai filmuoti muzikinius klipus?

Mano karjera vaizdo klipų kūrime – gana atsitiktinė, pagal išsilavinimą esu maisto technologijų ir inžinerijos magistras. Atradau pomėgį filmuoti gana neseniai, prieš 4-5 metus. Pirmieji klipai buvo gana mėgėjiški, dar nedirbau su profesionalia įranga. Berods, pirmasis muzikinis klipas buvo mano gerų draugų metalo grupės „Luctus“ kūriniui „Nežiūrėk, nežibėk“.  Tai buvo vienas pirmųjų mano „kameros palaikymų rankose“. Vėliau sekė „fan video“ grupės „Antis“ dainai „Kurti“, kurio vaizdai buvo panaudoti projekcijoms koncertų cikle „Zombiai atrieda atidunda“. Tikrai įvertinimas. Aplinkiniai skatino tai daryti toliau, nes progresavau. O tada „pagavau kablį“ ir intensyviai dirbau, pakeičiau profesinę sritį į kameros operatoriaus, čia man labai padėjo manimi patikėjusi televizija (Rytis dirba operatoriumi laidose „7 Kauno dienos“ ir „Stop juosta“, – red. past.), ir šiandien jau leidžiu sau sakyti, jog dirbu profesionaliai.

Metus pradėjai su prancūzais „Varsovie“, kaip Kaune filmuotam kūrinio „Lydia Litvak“ klipui sekėsi iki šiol? Ar dar dirbsi su šia grupe?

O taip, ne paslaptis, kad jau intensyviai planuojame kelis naujus „Varsovie“ video klipus, kurie, tikėtina, pasirodys kitų metų pavasarį, grupei išleidus naują albumą. Jau nuo pat pradžių su šiais vyrukais iš Grenoblio iš karto radome bendrą kalbą, kūrėme bendras vizijas.

„Lydia Litvak“ kūrinio idėja, žinutė ir Kauno miestas tiesiog skleidė tas pačias nuotaikas ir jausmus. Įvyko sinergija.  Reikia paminėti, jog šis klipas sudalyvavo kasmėnesiniame rumunų festivalyje „Bucharest Shortcut Cinefest“ , kur gavo geriausio mėnesio muzikinio vaizdo klipo įvertinimą. Labai gaila, jog nepavyko pačiam apsilankyti, bet festivalio organizatoriai patvirtino, jog Bukarešto žiūrovai klipą pasitiko ir įvertino puikiai. Taigi  „Lydia Litvak“ tapo mano vizitine kortele.

„Lydia Litvak“ filmavimo metu / Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip susipažinai su darkwave muzikos kūrėjais „Diary of Dreams“, kurie ką tik pristatė visa tavo kurtų klipų trilogiją? Ar esi grupės gerbėjas? Kaip, galų gale, vyko toks didelės apimties darbas – kas tau talkino?

Mano pirmoji pažintis su „Diary of Dreams“ muzika įvyko jau daugiau nei dešimtį metų, mokyklos laikais. Puikiai pamenu, buvau 11-oje klasėje, ir tada muzikiniai atradimai man, kaip jaunuoliui, turėjo labai didelę įtaką. Tais pačiais metais grupė pirmąjį kartą koncertavo Vilniuje ir jau tai atrodė „kažkas tokio“! Apie tai, kad po dešimties metų kursiu jiems video klipus,  nebuvo net minties.

Pirmą kartą su „Diary of Dreams“ dirbti pradėjome prieš porą metų, kai aš, dar nepatyręs muzikinių video klipų kūrėju norintis būti grupės gerbėjas, pasisiūliau vieną nufilmuoti, tiesiog iš idėjos. Taip gimė pirmoji mūsų nuotolinė bendradarbystė – klipas kūriniui „Ikarus“. Žinoma, nuo to laiko bendravome, grupė sekė mano naujuosius darbus ir pažangą, taigi dėl naujosios trilogijos įgyvendinimo kreipėsi patys.

Suplanavome biudžetą, „Diary of Dreams“ vokalisto Adriano atvykimą į Kauną, ir visa kita. Kameros darbus, režisūrą, montažą –  viską atlikau pats. Tačiau šių klipų „filmavimo aikštelėse“ man padėjo daug draugų ir artimųjų. Tiesiog žmonės iš artimiausios aplinkos, daugelis kurių net neturi nieko bendrą su vaizdo klipų kūrimu. Bet dirbome kaip „asai“ (šypsosi).

Pirmame klipe grupės narių nėra, bet kituose jie jau atsiranda, vadinasi, lankėsi Kaune, ar tai buvo natūrali įvykių seka?

Pirmojo klipo „Hiding Rivers“ personažas – mergaitė, patekusi į gana painų ir, kaip įprasta vaiko gyvenime, sraunų savo svajonių ir realybės mišinį, kuriame ji klaidžioja po labai introvertišką ir labia jautrų pasaulį. To pasaulio mes nusprendėme netrikdyti jokiais kitais personažais. Tai buvo vienintelė priežastis klipe nesifillmuoti grupės nariams.

Kuriant klipus „Epicon“ ir „Hell in Eden“ į Kauną atskrido pasifilmuoti grupės lyderis Adrianas, su juo – ir klavišininkas Maksas, kuris tuo pačiu atlikinėjo fotosesiją nuotraukomis naujojo albumo bukletui, viršeliui. Intensyviai dirbome tris dienas Kauno centre, Šančiuose, Panemunėje ir Palemone. Adrianas ir Maksas liko sužavėti miestu. Maksas važinėjant vis sakydavo: „vau, aš čia viską noriu fotografuoti!“.  Pasirinktos lokacijos tiesiog „rovė stogą“ (šypsosi).

Filmavimo akimirkos / Asmeninio archyvo nuotr.

Filmavimo akimirkos / Asmeninio archyvo nuotr.

Filmavimo akimirkos / Asmeninio archyvo nuotr.

Ar galime tikėtis „Diary of Dreams“ koncerto Kaune?

Manau tikrai atvyktų, šie klipai puiki užuomina Kauno koncertų organizatoriams! Na, bent jau tuo, kad kitus „Diary of Dreams“ klipus gaminsime Lietuvoje, praktiškai neabejoju.

O gal planuose yra ir klipų lietuvių muzikantams?

Kol kas ne. Su užsieniečiais dirbti daug lengviau. Jie planuoja albumus, turus, tai generuoja bent šiokį tokį pelną, dalis kurio skiriama rinkodarai, šiuo atveju tai – muzikos klipai. Jie savo ruožtu reklamuoja albumą arba turą. Į klipo kūrėją žiūrima kaip į žmogų, kuris turi kompetencijos tai padaryti. Lietuvoje panašių žanrų atlikėjai neturi tiek daug auditorijos, taigi daug kas telieka „idėjiniame“ lygmenyje.

Rytis Titas video @ Facebook 

Pašnekovą kalbino Daina Dubauskaitė

© Kaunas pilnas kultūros

„Bressonas jau yra, aš noriu tapti Aleksandru Macijausku“, – juokiasi A. Macijauskas prisiminęs savo repliką po kolegos Antano Sutkaus kadaise išsakyto komplimento, neva jis fotografuoja taip gerai, kaip prancūzų klasikas Henri Cartier-Bressonas.

Siauromis Aleksoto gatvelėmis prieinu Pievų gatvę. Aleksandras plačiai atveria savo namų duris, pakviečia vidun ir paprašo likti su batais, nes namuose vėsu. Šalia esančio kambario plokštumos nuklotos fotografijomis – čia maketuojama knyga kitam žinomam fotografui Edmundui Kolevaičiui. Pastaraisiais metais savo kolegoms A. Macijauskas sudarė daugiau nei dvidešimt knygų, o fotoaparato į rankas beveik neima: „Lakstyti gatvėmis energijos nebeturiu, o debesų ir paukštukų fotografija manęs nedomina.“

Kaip turbūt dauguma kauniečių, užaugau su A. Macijausko ir jo kartos humanistų fotografų darbais. Žymųjį „Ratą“ bei serijas „Veterinarijos klinikos“, „Lietuvos turgūs“ žinau mintinai. Šis fotografijos klasikas, kaip fotožurnalistui, buvo ne tik vienas mokytojų, bet ir didelis autoritetas dėl savo drąsos laužyti fotografijos taisykles ir kalbėti nepataikaujančiomis žiūrovui temomis.

Puikiai pamenu, kaip anuomet mane, dar moksleivį, per vieną parodos atidarymą Kauno fotografijos galerijoje užkalbino A. Macijauskas.

„Tai tu irgi fotografuoji?“, – rodydamas pirštu į man ant kaklo kabantį „Zenitą“ paklausė jis. Iš to jaudulio likusio mūsų pokalbio nepamenu, bet eidamas iš galerijos stebėjausi, kuo fotografijos klasikui gali būti įdomu kalbėti su fotografu paaugliu.

Kaunas ir fotografija man visuomet buvo susiję. Pradėjęs domėtis ja, gyvenau tarsi rojuje – eidamas Vilniaus gatve sutinku Romualdą Rakauską, Romualdas Požerskis pakviečia į savo studiją A. Mapu gatvėje, o galerijoje užkalbina pats A. Macijauskas. Kaune gyvieji klasikai yra išties gyvi, jie yra pasiekiami ir atsako į tavo klausimus. Taip gali jaustis dalimi reikšmingos bendruomenės, kurią sėkmingai toliau kuria Fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius.

Interviu sąmoningai nesiruošiau, nes žinau, kad pokalbiai su Aleksandru visuomet nuveda į netikėčiausias temas. Vis dėlto užsirašiau keletą dalykų, kurie labiausiai domina ir mane patį – apie fotografiją ir šeimą, pažintį su Lietuvos žmogumi, įkvėpimus ir iškvėpimus, ir, žinoma, Kauną.

Artūro Morozovo nuotr.

Mano nuostabi žmona

„Mano draugai netikėjo, kad aš galiu tapti šeimos žmogumi. Žinote, aš taip pat. Tai buvo didžiulė meilė. Supraskite, aš visuomet buvau prieš visas taisykles, taip pat ir prieš santuoką. Buvau „žiaurus“ anarchistas. Bet viską pakeitė meilė“, – dvidešimtmetį save prisimena fotografas ir priduria, kad tuomet gyvenime jau buvo patyręs labai daug.

Su savo žmona medike Nijole Aleksandras susipažino vienuose Kauno šokiuose. Dėl jos dėmesio teko pakovoti gal pusmetį, tačiau juos vienijo pomėgis šokti: „Kaunas tuomet buvo pilnas šokių salių.“

Po metų draugystės pora nuėjo „susirašyti“ ir tik tada jis nuvažiavo pažindintis su uošviais. Pasiteiravus, kas pasikeitė po santuokos, atsako akimirksniu: „Žinote, atsirado baimės jausmo.“

Santuoka privertė subręsti ir tapti atsakingesnį, o žmona pati A. Macijauskui į rankas įdavė fotoaparatą ir paskatino tobulėti.

Kuomet fotomenininkas pradėjo kurti savo žymiuosius ciklus, buvo priverstas įsigyti automobilį ir su juo keliauti po įvairius Lietuvos turgus. Kartu su juo vykdavo ir šeima.

„Žmona pritepa sumuštinių, dar neprašvitus sėdame į mašiną, miegančius vaikus suguldome ant galinės zaparožiečio sėdynės ir lekiame į, tarkim, Mažeikius. Kol aš fotografuoju, žmona su vaikais vaikštinėja. Tai buvo puikūs laikai. Ne tik man – šios kelionės vaikams yra vienas smagiausių vaikystės prisiminimų“, – tikina fotografas ir priduria, kad jį visuomet labai palaikė Nijolė. Dažnai šeimos santaupos buvo skiriamos Aleksandro fotografijai ar knygoms leisti.

„Mano žmona – nuostabi“, – pokalbio metu vis kartoja Aleksandras.

Talentas ar juodas darbas

Bendraudamas su A. Macijausku, nustembu, nes visuomet kalba nuo fotografijos labai greitai pasisuka link literatūros, mėgstamų rašytojų citavimo. Tad smalsauju, kas gi jo kūrybingumui darė didžiausią įtaką.

„Tėvų, senelių auklėjimas, kuris atvedė prie svarbaus supratimo apie literatūros svarbą. Ją skaičiau visą gyvenimą, net jaunystėje sėdėdamas kalėjime. Mokykloje pasitaikė geri mokytojai, kurie sugebėjo įtraukti į įvairią saviveiklą. Turėjau ir kitą pusę – tai gatvės patirtis, už kurią, deja, ir patekau į cypę.

Visą gyvenimą manęs neapleido smalsumas, noras pažinti. Tam puikiai tiko žurnalistinė veikla, kuri labai praplėtė akiratį – važiavau į netikėtas vietas, pažinau įdomių žmonių“, – prisimena kadaise spaudoje dirbęs klasikas. Jo noras laužyti taisykles atsispindėjo ir fotografijoje – A. Macijauskas buvo pirmasis, kuris ėmė nuosekliai fotografuoti su vaizdą deformuojančiu plačiu objektyvu, rinktis tuomet nepateisinamus rakursus.

Fotografas įsitikinęs, kad didžiausias fotografo priešas yra „ponas tinginys“. Nors Aleksandras sako, kad fotografui ypač svarbus prigimtinis formos jausmas, paklaustas apie įkvėpimo paieškas, jis šypteli: „Norint ko nors pasiekti, reikia labai daug juodai dirbti. Geriausias įkvėpimas yra kryptingas darbas ir tobulėjimas.“.

A. Macijauskas mini ir kitą labai svarbią aplinkybę kūrėjui – tai buvimą bendruomenėje.

Artūro Morozovo nuotr.

Žaliakelnis Kaunas

Žymioji Lietuvos humanistų fotografų karta yra siejama su Kaunu ar jo rajonu. Teiraujuosi Aleksandro, ką jam ir jo kūrybai reiškia šis miestas. Pašnekovas nieko neatsakęs pakyla nuo kėdės, lentynoje suradęs savo knygą atverčia vieną iš puslapių ir beda pirštu į savo rašytą dedikaciją miestui:

„Kaunas – mano pradžia ir, tikiuosi, pabaiga. Jame įvyko ir tęsiama viskas, kas vadinama gyvenimu. <…> Vandeningas žaliakelnis Kaunas pasirodė dėkingas kūrybai, nes čia gyvena visuomet viskuo nepatenkinti, kovingiausi Lietuvos piliečiai, amžini visokių revoliucijų šalyje iniciatoriai. Ir šiandien jiems laisvė nepakankama, netobula, nesoti. Ir mano kūryba labai netobula.“

Sugrįžęs prie mano klausimo apie aplinkybes, formavusias jo kūrybinę asmenybę, papildo, kad jį, be abejo, formavo ir tarpukario tradicija:

„Tarpukaris Kaunui davė labai daug. Mes manėme, kad esame fotografijos pionieriai. Iš tikro mes tik pratęsėme Kolupailos, Buračo, Daugėlos, Karpavičiaus darbą. Turėjome galimybę semtis iš prieškario fotografų ir buvom paveikti to laikmečio kultūrinio palikimo.“

Bendraujant su A.  Sutkumi, R. Rakausku ir kitais žinomais fotomenininkais visuomet pabrėžiama bendruomenės svarba. Niekas iš jų nekalba vien apie save, kaip nepriklausomą kūrėją. Tam antrina ir A. Macijauskas:

„Mes greit supratome bendruomeniškumo galią – jei kuriam nors padėsime išeiti į pasaulį, jis ir mus ten atsives. Visuomet, siųsdami savo fotografijų į užsienį, įdėdavome ir kolegos darbų. Mes vieni kitiems padėdavome gyventi. O kai jau gyveni, galima ir kurti. Beje, mums labai pasisekė, kad turėjome A. Sutkų ir jo ypatingą derybininko talentą.“

„Kitas dalykas, kas mus vienijo, – tai laisvės troškimas. Laisvė yra nuostabus dalykas, apie ją mes visi svajojome“, – šypsosi vienas žymiausių visų laikų Lietuvos fotografų.

Severinos Venckutės nuotr

A. Macijauską kalbino Artūras Morozovas

Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. gruodžio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“

Galvoju, ką aš prisimenu apie šį žmogų arba – ką prisiminti turėčiau? Nesinori rašant pasitelkti manieros, kuri sudarytų prielaidą, kad jo nėra. Jis yra, tik labai sudėtinga su juo pasimatyti.

Kai man buvo užduotas klausimas, su kuriuo iš vyresniosios kartos lietuvių fotografų norėčiau pasikalbėti apie šių dienų aktualijas fotografijoje, aš nė kiek neabejodamas ištariau Romualdo Rakausko vardą. Deja, tuomet net neįtardamas, kad tai padaryti bus taip sunku. Gerą mėnesį skambindavau maestro. Esame neblogai pažįstami, todėl jis niekada nepasakė „ne“ šiai idėjai. Bet nepasakė ir „taip“. Nuolat atidėliodamas mūsų susitikimą, R. R. (taip jis pasirašo savo knygose) sakydavo, kad dėl įvairių negalavimų dabar niekur neinąs, daug gulinėja ir dažnai jaučia, kad „galva nebe ta“. Galima tai suprasti turint omenyje ir tai, kad tarp azartiško kalbintojo ir kalbinamojo yra gražus 44 metų skirtumas.

Ir dabar dar viduje esu pasiryžęs smagiam dialogui prie kavos puodelio, bet ranka jau rašo tai, ką pavyko aptarti telefonu, kai maestro buvo žvaliau nusiteikęs. Vėliau net skambinau savo ryšio operatoriui ir klausiau, ar galėčiau gauti pokalbio įrašą, bet patarė kreiptis nebent į STT.

Taip jau būna. Klausiate, kodėl būtent R. R.? Atsakysiu, kad yra net dvi priežastys. Pirmoji ta, kad, kalbant apie fotografiją, pastarasis yra iš tų, kurie atitinka legendinį posakį „turi akį“. Kai žvilgsnis bėgioja po jaunystėje jo užfiksuotus miesto šurmulio vaizdus, kompozicijas, pagautas situacijas, emocijas ir jų išskirtinumą, abejonių nekyla. Pamenu, prieš keletą metų Laisvės alėjoje stovėjau rankoje laikydamas fotoaparatą ir kalbėjau telefonu. Priėjo maestro, paėmė fotoaparatą ir padarė keletą mano portretų. Tikrai geri. „Turi akį“, jau tada taip pagalvojau. Ir dabar prisimenu tuos kadrus. Tik užtrukčiau mėnesį archyve, kol juos rasčiau.

Kita priežastis yra asmenybė. Pažįstantys R. R. tikrai pasakys, kad tai labai komunikabilus ir draugiškas žmogus. Nestokojantis humoro jausmo ir protingų sąmojų pokalbiui palaikyti. Turėčiau su tuo sutikti, bet kartu nuolat neapleidžia mintis, kad visada šalia fasadinės pusės yra ir toji, kuri nė kiek nepagražintai parodo žmogaus gyvenimą, be jokių „perlipimų per save“ ar išmoktų elgesio normų. Kur gerumas sumišęs su elementariu nuovargiu, o situacijos priverčia būti griežtesnį, nei aplinkiniai galėtų tave įsivaizduoti.

O maestro atsako:

„Ėjau su gerumu per gyvenimą ir niekada negavau per galvą. Gal tai kokia genetika? Aš nesugebėčiau būti dviveidis, nebent labai trumpai. Žinai, sunku turėti du veidus. Sunku nesuklysti, kurį kada rodyti. Gyvenimas, aplinka labai žmogaus nepakeičia, koks esi, toks esi. Vidus – nepakomanduojamas.

O šaip tai man sekėsi. Atrodo, kad atsidūriau būtent ten, kur gyvenimo man ir skirta. Gavau tą „viską“. Neįsivaizduoju, ar būčiau galėjęs daryti ką nors kita. Tikriausiai ne. Truputėlį rašiau, bet būtų buvę sudėtinga prasibrauti tarp tų literatų grandų. Nežinau. Jau būdamas universitete, kur baigiau tris lituanistikos kursus, fotografuodavau leidiniams „Literatūra ir menas“ bei „Mūsų gamta“. Man tikrai sekėsi. Susiklostė aplinkybės, kad gavau butą Kaune ir galimybę dirbti žurnale „Nemunas“. Lenkiu kepurę prieš jį. Visi tie žmonės, kuriuos sutikdavai ir turėdavai galimybę pabendrauti… Ir ne akimirką – po kelias valandas. Visi jie buvo gilios ir savitos asmenybės. Buvo labai įdomu. Kasdien jaučiau malonumą dirbdamas. Taigi tikrai galiu save apibūdinti, kaip J. Grušas rašė, kad „laimingasis – tai aš“.“

Romualdas Rakauskas

Nuolat kartojat, kad jums sekėsi. Bet gal prie to prisidėjo ir laikmetis. O ir konkurencija buvo mažesnė. Kaip manote, ar lengva dabar būti fotografu?

Be jokios abejonės. Buvo labai geras laikas. Su fotografija susijęs dalykas – paroda ar koks albumas – visiems buvo įvykis. Buvo daug susidomėjimo. Buvo poreikis tokios fotografijos. Ir leidyklos laukdavo – tik duok. O dabartinis laikmetis tai, sakyčiau, toks „užmušantis“, kai jaunas žmogus mato, kiek visko prileista, kaip perpildyta erdvė. Atrodo, kad jam gali ir rankos nebepakilti. Kaip jaunikliui Donatui pačiam atrodo?

Aš lygiai tos pat nuomonės. Kvailesnį apima neviltis, protingesniam įsijungia savikritika. Tik išskirtiniais atvejais atsiranda kas nors, ko neveikia tie išoriniai informacijos srautai.

Jo jo, talentas turbūt yra stebuklas. Kažkoks protu nepaaiškinamas dalykas, kaip tie talentai išlenda, susiformuoja ir kaip jiems būna duodama kryptis.

O kaip jūs tą kryptį įgavote, kas jus suformavo? Ir kuo šiuolaikiniam kūrėjui reikėtų domėtis?

Galiu pasakyti, kad visai nesidomėjau, kas fotografijoje padaryta, arba labai mažai. Mane žavėjo tie tikrieji menai, pavyzdžiui, tapyba. Atsimenu, pasisekė tais laikais su menininkų grupe išvažiuoti į Italiją. Kažkiek tų pinigėlių tuomet skirdavo buvimui, tai, žinok, už visus juos prisipirkau klasikos – Botticelli, Raffaëlli… Fotografijos albumų gal ir buvo, bet aš į juos net nepažvelgiau.

Donatas Stankevičius

Paminėjote „tikrąjį meną“. Nesunku suprasti, kad galbate apie klasikinę dailę. O, kalbant apie fotografiją, ar dar yra reikalinga tokia, kuri buvo ir gal dar yra laikoma menine?

Manau, kad ji buvo ir bus. Priėjimas skiriasi. Mano laikais daug kas atėjo iš žurnalistikos. Kažkuria prasme darė tai, ko tuometinė spauda reikalavo, bet kartu pasidarydavo ką nors sau, ir tai jau buvo laikoma kūryba. Dabar turbūt irgi žmonės daro tai, kas suprantama plačiajai visuomenei, tam, kad išgyventų, o kuria kitus dalykus išskirtinai dėl savęs, kas vėliau kartais įgauna ir tą meninį svorį.

Taip, dabar truputį kiti laikai. Vien ką duoda skaitmeninė era. Kaip manote, ar tai padeda, ar kenkia fotografijai. Ir ar ilgainiui rasis kažkas, kas pakeis skaitmeninę fotografiją? Turite tokią ateities viziją?

Aš, ačiū Dievui, neperėjau prie to, jau nebereikėjo. Bet vis dėlto manau, kad puikus dalykas ir kad nelabai kas skaitmeninę fotografiją galėtų pakeisti. O gal? Gal atsiras kas nors tokio, kad tik akimi pamatei – pach, ir pasidarei? Velnias žino. O šiaip tai visas tas darbas… Aš pats viską dariau. Ir juostas ryškinau, ir spausdinau, ir retušavau, tai galiu pasakyti, kad tai kūrybiniam procesui nieko nei prideda, nei duoda. Praktiškai skaitmeninė fotografija labai patogi, kai be jokio ryškinimo pamatei, po to atsirinkęs ištrynei, ko nereikia. Galbūt kalbu tai manantiems, kad anksčiau tik išskirtinį kadrą nuspausdavai. Nė velnio. Aš ir daugelis kitų „šaudydavom“ krūvas juostų. Daug ką reiškia dalis sekundės, tai jeigu galvosi, ar čia spausti jau, ar dar pataupyti, nieko nebus. Tik įdomiausia, prisiminus tuos savo geruosius kadrus, kad, rupūže, vis dėlto būdavo tas pirmas geras. Po to dar spėdavai keletą padaryti toje situacijoje, bet pirmas būdavo prasmingiausias ir įdomiausias.

Yra toks posakis, kad nusipirkęs smuiką dar netampi smuikininku. Fotografijoje, atrodo, jo pritaikyti negalime. Bet, vis dėlto, gal palinkėtumėte ką nors tiems, kurie nori tapti fotografais? Ar verta tapti? Ar gal kaip tik atkalbėtumėte juos nuo to?

(Juokiasi.) Matai, tikrai, juo yra gimstama. Ką tu man galėjai pasiūlyti? Muzika kokią ar dar ką nors (juokiasi)? Ne. Čia yra paprastas daykas. Jeigu tau iš vidaus yra duota ir užkoduota, tai prasiveržia. Galima labai norint ką nors išspausti, bet tai niekada neatrodys išskirtinai ir bus labai „pritempta“.

Romualdą Rakauską kalbino ir savo patyrimą užrašė Donatas Stankevičius

Nuotraukos iš fotografų archyvų

Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. gruodžio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“

Gruodžio žurnalą dedikavome fotografams, tris pagrindinius mėnesio straipsnius taip ir konstravome – fotografas kalbina fotografą. Jau dalinomės Donato Stankevičiaus ir Romualdo Rakausko bei Artūro Morozovo ir Aleksandro Macijausko pašnekesiais, metas ir šiam.

Fotografo Artūro Bulotos pasisodintas fotografas Artūras Politovas ne kartą per pokalbį pabrėžė, kad nemėgsta iščiustinimų ir per akivaizdžios kokybės. Būtent todėl nė minties imti perrašinėti jo žodžius, „tempti“ juos prie norminės kalbos. Ir platesnės įžangos čia iš tiesų visai nereikia.

Kada galima pradėti save vadinti fotografu?

Daug priklauso nuo to, ką esi nuveikęs fotografijoje. Ar duodi peno pilkai liaudies masei, ar esi įvertintas fotografijos guru ir mokytojų. Kalbant apie dėmesį feisbuke, man nereikia tūkstančio like’ų, svarbu, kad būtų du trys iš tų fotografų, kuriuos aš pats dievinu.

Ar manai, kad dar liko, ką fotografuoti?

Sunkiai, bent jau man – sunkiai. Pradėjau rimtai fotografuoti prieš keturis metus ir nuo to laiko po žanrus nešokinėjau. Taip ir liko portretai, kartais su mobilka pažaidžiu.

Tiesiog dokumentuoji aplinką?

Taip taip, pakeliui, daugiausia pakeliui.

O kaip galima dokumentuoti portretą?

Surengi sesiją, kartais mokamą, kartais nemokamą, jeigu žmogus neturi pinigų. Aš visada sakau: pas mane labai brangu arba už dyką. Pas mane „žiauriai“ brangu, nes aš sveikatą atidaviau per keturis metus. Pats žinai: nugara, akys – viskas kenčia per fotografiją, kai prie kompiuterio tenka tiek sėdėti. Žmonos ar draugės vietoj su savimi negyvenčiau, vien dėl to, kad fotografija tapo mano gyvenimo pagrindu, viskas aplinkui pamiršta, man tai – kaip narkotikai.

Artūro Politovo autoportretas

Kiek skiri laiko darbui?

Kiek skiriu laiko? Net dabar, kalbėdamasis su tavimi, galvoju apie portretą, apie fotografiją. Galima sakyti – ištisai, kiaurą parą, tai kaip kazino, kaip narkotikai.

O grįžtant šiek tiek atgal – kiek laiko jau fotografuoji?

Fotografavau kaip ir visi žmonės žemėje – baliai, gimtadieniai, vaikų gimimai. Vėliau pajudėjau meninės fotografijos link. Dabar jau viskas kitaip. Galima sakyti, užsikrėčiau fotografija vien per feisbuką, matydamas daug gerų darbų. Vien dėl to ir pradėjau. Anksčiau dundukas buvau, nesuprasdavau spalvų, kas spalvota, gražu, gražios mergos, o dabar jau turiu visai kitą pasaulėžiūrą fotografijos.

Pasakyk, kas tau yra gera nuotrauka? Iš ko ji susideda? Kaip dabar matai?

Kaip matau dabar? Kuo mažiau kokybės, kuo mažiau iščiustinimų. Dabar kokius porą metų matau taip. Pasakysiu taip, žurnalų „Žmonės“ ir „Stilius“ jau tris metus neskaitau. Vien dėl fotografijų. Man neįdomu, negaliu žiūrėti. Nu tos pakazuchos, supranti, ir išdirbimai tų nuotraukų, išlyzinimai. Aišku, čia reikia visiems šito dalyko, reikia, bet aš pats… Nespalvotai fotografijai pirmą vietą skiriu. Juoda ir balta yra viskas.

Nes gryna tada viskas, neturi už ko pasislėpti?

Ne, nesimakaluoja spalvos. Nors aš ir su spalvom pasižaidžiu, ten pagiria mane tie gurai, žinai. Nu mano spalvų matymą, kad nesipjautų, derintųsi. Jeigu juosta fotkinčiau, ieškočiau tik su pasibaigusia garantija, supranti?

Kad duotų įdomumo?

Nu jo, kaip tau pasakyt, kad tokį retro duotų. Skaitmena klasiką nužudė. Geriausi fotografai lietuvių, geriausi fotografai pasaulio. Prieš keturis metus aš net nežinojau, kas tas Sutkus yra, nežinojau išvis. Jokio fotografo nežinojau. Rakauską žinojau, kad mergas nuogas fotkina. Viskas, vienintelį Lietuvoj žinojau. Prieš tris keturis metus.

O dabar? Pasakyk, kas yra tavo topai?

Gurai? Nu užvedė mane stipriai ant fotografijos amžiną atilsį Aleksandras Pilko, žydų fotografas. Jis Ukrainoje gyvenęs, amžiną atilsį jau, pernai mirė. Mano mokytojas jis,  skambindavomės, jis mane mokindavo. Tekstūrėles kaip uždėt, žinai. Dramatizmo jis turi daug. Ir pas mane likę tokio, žinai… dramatizmo. Man patinka tokios nuotraukos, toks stilius.

Danisevičius – dievas. Lietuvos. Ramūnas Danisevičius man numeris vienas. Viskas. Jo matymas, nuotraukų pavadinimai. Atrodo, iš šūdo… nieko ten toj nuotraukoj nėra,  pavadinimą kaip „kala“ – žvengiu už pilvo susiėmęs paskui. Bendrauju su juo.

Antanas Sutkus tai vienareikšmiškai. Irgi davė man jo kūryba stimulo, postūmio į priekį. Bijau, kad dar kažko nepaminėjau…

Va, yra londonietė – Jonė Reed. Va ten tai darbai. Pakirto mane, aš ją neseniai radau, prieš kokius metus laiko. Biškį nužudė mane, supranti… nužudė kaip entuziastą.

„Apie genijų“. Artūro Politovo nuotr.

Kokių ieškai modelių?

Pradėjau fotkinti gimusią anūkę. Tada – moterys. O dabar viskas. Jau tokį kaip tu pagavęs už barzdos tempčiau fotkint. Geras personažas.

O kaip tu dirbi su modeliu?

Draskau. Pamatytum – pabėgtum. Supranti, aš chamavoju. Kai nieko nevyksta, pradedu ir rėkti, ir keiktis, kad emocijos kadre būtų. Pravirkdęs nesu, gal pamato iš mano gatvės kalbos, gal pripranta iškart prie mano tono. Nu kaip, čia, jeigu matau, kad nepagaunu rezultato, tada prasideda šūkavimai.

Kaip manai, ką feisbukas padarė fotografijai? Ką gero ir ką blogo?

Blogo padarė tai, kad atima laiko. Pusantro mėnesio iškentėjau, bet vėl įlindau. Dabar neseniai. Nu kaip kazino. Kaip kokainas. Žiauru. Bet jeigu ne feisbukas, nu nebūčiau žinojęs, kad ta fotografija yra. Nesidomėjau, nei aš į bibliotekas eidavau, nei į parodas eidavau. Neįdomu išvis buvo. O paskui po biškį, po biškį.

Ai, nepaminėjau, nuo ko pradėjau fotografuot. Anūkė gimė. Aš pats savo nuotraukų tik keletą turėjau labai mažiuko. Pagalvojau, anūkę reikia fotkinti, ir užsikabliavau. Paskui, už kokių poros metų į www.efoto.lt nulindau. Ten pradėjo gerai sektis. Girti pradėjo visi. Aišku, labai nemėgstu, kai giria. Toks kažkoks nepatogumas yra. Dėkoti irgi nemėgstu. Ojezau, pasiūlo į geresnį lygį tą nuotrauką, niekad nedėkoju. Aišku, gal čia chamskai, kad nedėkoju, bet negaliu per save peršokt jau. Ir kai giria, labai nepatogiai jaučiuosi.

Keliaudamas fotografuoji?

Taip, kiek keliavau, tiek fotkinau. Ir personažų ieškodavau gatvėje. Kelionės tašė 15 kg sverdavo. 300-ukas, 85-ukas, D4-as, objektyvų keturis penkis įsimesdavau, nors tik porą naudodavau. Geriausiai man pavykdavo su 300-uku. Ir sesijoj gerai, „ištaško“ viską „žiauriai“, ir žmonės labiau atsipalaiduoja, kai aš toliau, dėl to dar gerai. Tai va, daugiausia naudoju 85-uką ir 300-uką.

85-ukas – išvis toks portreto standartas.

Taip, taip, 70×200 dar geras, o fotkint fotkinu dabar daugiausia su mobiliu. Retai kada dabar su fotiku.

Skelbi daug feisbuke ir instagrame?

Jo jo, instagrame daugiau, feisbuke irgi įdedu, sakau, su pertraukom. Va, pertrauką padariau, visi pradėjo klaust, kur dingęs, ir vėl bim. Tai va, kas liečia like’us, sakau, man reikia dviejų trijų, man daugiau gali nebūt.

O tu turi savo žinią, kurią perduodi?

Metai bėga, man jau 52, tas gyvenimas toks linksmas mano buvo. Dabar jaučiasi ir fotografijoje turbūt, tokia drama, ir dar tas Aleksandras Pilko man ir mano kūrybai padarė tokią įtaką, dramatizmo įnešė. Klausdavau jo apie techniką, tekstūras. Sako, eini gatve, matai kokį asfaltą įtrūkusį, sieną kokią – ir fotkini, kad turėtum savo tekstūras, o paskui naudoji.

Bet dabar nesikabinu už tų manipuliacijų. Daugiau, kad gryna būtų. Su mobilka pažaidžiu, „Pixar“ ir panašiomis programėlėmis – ten jų visokių yra, gali visko prigalvot. Dar Albertas Pocėjus irgi, man jo darbai taip iš dalies patinka, bet jis irgi padarė įtakos fotografijai mano – kas liečia mergas, tą padraskymą tokį, tai jis man davė. Vieną kartą buvau 5 valandas pas jį. Pas vienintelį ir buvau. Bet nesigailiu. Štuką litų atidaviau, net nesigailiu.

Ką pasakytum žmogui, kuris tik pradeda fotografuoti?

Aš tai iškart į klasiką nerčiau, klasikinius darbus, geriausius pasaulyje. Bet, aišku, Lietuvoj iš meninės fotografijos, meninio portreto neuždirbsi. Be šansų. Uždirbsi iš popso.

„Žiauriai“ nemėgstu nėštukių fotografijų. Vestuvinių nemėgstu. Krikštynų nemėgstu. Nežinau, kodėl, negaliu žiūrėti. Retai kada pats palaikinu vestuvines nuotraukas, nėštukių išvis praleidžiu. Kaip dabar madoj tas nėštukes fotkint, o aš negaliu žiūrėt. Konservatorius dėl šito klausimo. Arba galėtų bent į viešą erdvę neduot. Nu, aišku, žmonės reklamuojasi, nori klientūros, dėl to ir deda. O tokie storžieviai konservatoriai kaip aš negali žiūrėt. Ne vienas aš esu, kuris žiūri kreivai į komercinę fotografiją.

O kaip tu žiūri į peizažą?

Tik minimalistinis. Jokių daug spalvų. Jokių ten plastmasinių tų nubėgimų vandens, negaliu žiūrėt, jau per gerklę eina. Žvaigždučių tų danguj su išlaikymu irgi negaliu žiūrėt. Va, peizažistas yra geras lietuvis, Vokietijoj gyvena, Rolandas Urbonavičius.

Papasakok apie šviesą. Mėgsti natūralią šviesą, taip?

Taip. Man studija yra šermenys. Turiu draugelį Irmantą Korelavičių, pas jį į studiją galėčiau eiti kiekvieną dieną fotkinti. Jis mane pamato susiraukusį ir viskas, sako, supratau. Tiktai natūrali šviesa. Tiktai.

Kas tau svarbu kalbant apie šviesą? Ko tu ieškai?

Nieko aš neieškau. Man gal išeina. Nei aš žiūriu, nei ką. „Varau“ pagal intuiciją, ir viskas. Dar pakalba kartais, kad man išeina ta kompozicija. Nei tų kompozicijų žiūriu, nieko, nieko. Toks Ilja Sivakoffas, vestuvininkas, profų lygis, klausia – kaip tu padarai? Sakau, nieko nežiūriu. Ir paskui paskaičiau vieno prancūzų gero klasiko, nepamenu pavardės, mintį – jis irgi sako nežiūrėti į kompoziciją.

Dabar seniai fotkinau, jau kokių porą mėnesių nefotkinau. Archyvai pilni guli netvarkytų nuotraukų. Tuo metu atrodo šūdas, nieko gero, o dabar sėdi, tvarkai, redagavimas – 70 proc. sėkmės.

Kas liečia kadravimą, aš vapšė glušas. Viskas kompe, kūryba prasideda kompiuteryje. Failą pasiimi ir pradedi žaisti su juo, tekstūrą gal užmeti kokią, nespalvotai, šviesą dirbtinę kartais padarau, kurios reikia. Kai kur užtamsini, kai kur pašviesini. Nekreipiu dėmesio į aštrumus. Gali man neryškus biški būt, kaip ten tas, nubėgęs kaip akys gali fokusas būt. Matai, gal dėl to, kad aš parodų nedarau. Parodą daryčiau, iškart išlįstų galai, ko čia per telefoną, per kompą neįžlibinsi.

Įvairiai esame interpretavę sąvoką „kaunietis“ – taip pavadintoje rubrikoje svečiavosi Kaune augę, bet toli gyvenantys kultūros lauko žmonės, taip pat į mūsų miestą trumpam ar ilgam užsukę ar tolimais giminystės saitais su juo susiję žmonės. Šis kaunietis – išskirtinis. Jis mėgsta triukšmingą gyvenimo būdą. Gyvena Kaišiadorių apylinkėse, tiesa, tik vasaromis – atvėsus visuomet vyksta į pietus. Keliauja oru, bet vengia skristi virš atvirų vandenų. Susipažinkite – mažasis erelis rėksnys Kaunas. Pristatome ir jo žmoną Metidą bei galbūt tolimą giminaitį Nemuną.

Deja, akis į akį su Kaunu, Metida ir Nemunu susitikti mums nepavyko. Naujuosius metus šie paukščiai, įveikę beveik 10 tūkstančių kilometrų, sutiko Zimbabvėje, o gal ir Zambijoje. Jų kelionę atidžiai seka ornitologai. Du jų, trijulės krikštatėviai ir projekto „Paukščiai – Lietuvos ambasadoriai“ inciatoriai – Saulius Rumbutis ir Deivis Dementavičius, priėmė mus savo kabinete Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje. Tai šios įstaigos garbei pavadintas mūsų straipsnio herojus Kaunas. Metidos vardą „atnešė“ advokatų kontora „Žabolienė ir partneriai METIDA“, o Nemunas taip pramintas todėl, kad sužieduotas Šilutės rajone, netoli Nemuno deltos.

Mažasis erelis rėksnys. Vytauto Knyvos nuotr.

„Lietuvoje paukščius žieduojame jau daug dešimtmečių, tokiu būdu jie tampa žinios apie mūsų šalį nešėjais – savotiškais ambasadoriais, tad šimtmečio proga norėjome tai pabrėžti, garsinant Lietuvos vardą, kartu atkreipti ir lietuvių dėmesį į paukščių apsaugą“, – projekto, skirto Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, priešistorę pasakoti pradeda pats nuo 1976-ųjų šia veikla užsiimantis S. Rumbutis.

Matyt, kiekvienas žino apie Ventės ragą (ornitologinė stotis 1929 m. buvo įkurta profesoriaus Tado Ivanausko iniciatyva), kuriame per metus sužieduojama apie 80–100 tūkst. paukščių, bet tai – migrantai, ne Lietuvos gyventojai. „Lietuvius“ tenka žieduoti ten, kur jie peri, tai gana sudėtingas, daug žinių, atidumo ir laiko reikalaujantis procesas, tuo užsiima labai nedaug žmonių, ir žiedų užmaunama daug mažiau nei Ventės rage. Tiesa, informacijos grįžta vos apie 2 procentus metalinių žiedelių, dažniausiai paukščius pagavus ar juos radus nugaišusius: „Taigi nors sužieduojame ir šimtus paukščių, žinių apie jų migracijos maršrutus sulaukiame, palyginti, mažai, o neatsakytų klausimų apie tai, kur tie lietuviški paukščiai žiemoja, kuo jie minta, kaip keliauja, vis dar labai daug – iš esmės kiekvienas paukštis naudingas moksliniu požiūriu.“

Stambesniesiems paukščiams naudojami specialūs spalviniai žiedai su didesniais skaitmenimis, kuriuos užfiksuoja geras teleobjektyvas, teleskopas ar kokybiški žiūronai. Pranešimų apie tokius žiedus sulaukiama gerokai daugiau – apie 20 proc. Naujausios šioje srityje naudojamos technologijos, kuriomis „aprūpinti“ Kaunas, Metida ir Nemunas, – saulės baterijomis maitinami GPS siųstuvai, tvirtinami prie paukščio nugaros ir duomenis siunčiantys realiu laiku. Tai nėra pigu (todėl ir „akredituotųjų“ paukščių ne, tarkime, simbolinis šimtas, o trys) – pats siųstuvas kainuoja apie 1 200 Eur, taip pat reikia mokėti už ryšį, reikalingą perduoti duomenis, yra logistikos išlaidų.

Saulius Rumbutis ir Deivis Dementavičius. K. Lingio nuotr.

„Užsienyje tokių projektų, kaip mūsiškis, partneriais neretai tampa telekomunikacijos bendrovės“, – pastebi S. Rumbutis. Jis taip pat džiaugiasi, kad iniciatyvos paskyra feisbuke „Padėkime ereliams“ sulaukia vis daugiau skaitytojų dėmesio, o susidomėjusieji projektu neretai jį paremia ir finansiškai.

„Mes, kaip muziejaus darbuotojai, specializuojamės retesnių, plėšriųjų paukščių stebėjimo ir apsaugos srityse, norime būtent į juos atkreipti visuomenės dėmesį“, – kodėl projektui pasirinkti mažieji ereliai rėksniai, argumentuoja S. Rumbutis. Jis su kolega, tame pačiame kabinete sėdinčiu D. Dementavičiumi, „pažįsta“ šimtus šios rūšies atstovų Lietuvoje. Taigi klausiame – kokių „tikro lietuvio“ bruožų turi mažasis erelis rėksnys?

„Pastovumas. Jie kad ir toli nukeliauja, kaip lietuviai emigrantai, jaučia tėvynės ilgesį. Jei tik nežūsta, grįžta į tas pačias vietas, peri toje pačioje poroje. Prieraišūs, sėslūs – visai kaip mes, nedaug kartų nuo žagrės nutolę. Gana taikūs. Žinoma, sąlyginai. Jei išsirita du jaunikliai, vyresnysis jaunėlį stumia nuo maisto, kapoja, taigi retai kada užauga abu. Lietuvis dėl žemės brolį gali pakasti, tai čia panašiai, – juokiasi S. Rumbutis. – Jei apskritai kalbėtume apie lietuviškus paukščius, tai minėtume baltąjį gandrą, juodąjį gandrą ir mažąjį erelį rėksnį – Lietuvėlė tokia maža, o šių rūšių apie 15 proc. pasaulinės populiacijos čia gyvena, čia jiems tinkamiausios sąlygos: drėgna, gausu tinkamo maisto – varliagyvių, smulkiųjų graužikų.“ Įdomu tai, kad panašių gamtinių sąlygų Afrikoje ieškantys mažieji rėksniai ten minta ir kaloringais bei lengvai pačiumpamais skėriais, netgi sekioja paskui šių kolonijas.

Metas artimiau susipažinti su rugsėjį iš Lietuvos link Afrikos patraukusiais, balandį sugrįžti turinčiais Kaunu, Metida ir Nemunu. Pasakoja S. Rumbutis: „Porelę pagavome prie lizdo Kaišiadorių rajone, jie turėjo didelį jauniklį ir jį gynė nuo plėšrūnų. „Pasiūlėme“ jūrinio erelio iškamšą ir paleidome jo balsą, pora „užpuoliką“ atakavo, tuo metu ir pagavome, pamatavome, pasvėrėme, uždėjome siųstuvus ir atsisveikinome.“ Tai, kad pavyko sužieduoti porą (Lietuvoje jų peri apie 1 800–2 500), yra didelis ir ne itin dažnas pasiekimas, nes paprastai lizdą gina patinas, taigi patelė lieka nepažymėta.

Kauno (žalia spalva) ir Metidos (raudona spalva) kelias iš Lietuvos į Afriką

Nemunas – ypatingas paukštis, mažojo ir didžiojo rėksnio hibridas. Didysis yra tikrai retas, tad jam sudėtinga susirasti porą. Šios rūšys artimos, palikuonys yra vaisingi, o tai – irgi retas atvejis gamtoje. Nemunas įdomus ir tuo, kad didžiojo ir mažojo erelio rėksnio migracijos keliai skiriasi. Didysis keliauja Vakarų Europos pakraščiu ir kerta Gibraltaro sąsiaurį (arba nekerta ir lieka žiemoti Ispanijoje), o mažasis skrenda pro Baltarusiją, Ukrainą, Turkiją, Izraelį ir tuomet į Afriką. „Nemunas blaškėsi, iš pradžių keliavo didžiojo rėksnio keliu, vėliau visgi pasirinko mažojo“, – rodydamas į kompiuterio ekrane ką tik atidarytus naujausius kelionės žemėlapius sako S. Rumbutis.

Sausio 21-ąją projekto „Padėkime ereliams“ feisbuke publikuotas atnaujintas Metidos (raudona spalva) ir Kauno (žalias spalva) kelionės „dienoraštis“

Paklaustas apie tai, ar žiedai paukščiams turi kokį nors neigiamą fizinį poveikį, D. Dementavičius neneigia, kad tokia galimybė yra – tarkime, paukštis, žiedui už ko nors užkliuvus, gali žūti, vis dėlto tai svetimkūnis, bet tokie atvejai – reta išimtis ir iš esmės žiedai įtakos išgyvenamumui neturi: „Štai seniausias Lietuvoje žieduotas jūrinis erelis jau sulaukė 19,5 metų.“

Projekto iniciatoriai sako, kad būtų įdomu ir patiems pakeliauti bei savo akimis pamatyti, kaipgi „ambasadoriams“ – šiems ar ateities kartų – sekasi Afrikoje, žinoma, viskas priklauso nuo biudžeto. Čia pat ornitologai papasakojo, kad prieš kurį laiką, kai technologija buvo brangesnė, paskui sužieduotus jauniklius važiavo jų kolegos iš Estijos – ne tik mokslinio intereso vedami, bet ir dėl to, kad, jei paukštis žūtų, galėtų susigrąžinti siųstuvą. O statistika čia ne tokia ir linksma – pirmosios savo kelionės metu žūsta apie 70–80 proc. nepatyrusių mažųjų rėksnių.

2017 m. projekto „Paukščiai – Lietuvos ambasadoriai“ dalyviai ornitologai apžiedavo jau 149 paukščius – juoduosius gandrus, jūrinius erelius, mažuosius erelius rėksnius, ruduosius ir juoduosius peslius, erelius žuvininkus. Vienas didžiojo ambasadorių būrio narių – juodasis gandras – rugsėjį nufotografuotas Vengrijoje. Kol kas, be GPS siųstuvų duomenų, daugiau atgarsių apie „akredituotuosius ambasadorius“ – Kauną, Nemuną ir Metidą, negirdėti, bet šimtmečio projektas juk dar tik įsibėgėjo. „Užpernai vieną mažojo ir didžiojo rėksnio hibridą irgi buvome pažymėję siųstuvu, juo labai susidomėjo ispanų ornitologai, specialiai važiavo fotografuoti, mums atsiuntė nuotraukų“, – pasakoja kauniečiai, sutikdami, kad dėmesys projektui užsienio spaudoje būtų pripažinimas. Tiesa, pirmųjų Zimbabvės dienraščių puslapių tikėtis neverta, nes paukščių stebėjimas iš esmės baigiasi… Izraelyje: „Ir iš ten turime „lietuvių“ nuotraukų – keli vokiečiai specialiai apsistoja netoli žuvininkystės tvenkinių, kuriuose stabteli mūsų juodieji gandrai“. Fotografai mėgsta jūrinius erelius – šie nėra tolimi migrantai, jų nuotraukos į Lietuvą atkeliauja iš Vengrijos, Lenkijos, Vokietijos.

www.facebook.com/padekimeereliams

Ornitologus kalbino Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys

Interviu publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. sausio nr. rubrikoje „Kaunietis“

Įsimintiniausias 2017 m. Kauno menininkas į susitikimą su mumis nė trupučio nevėluoja ir jame užtrunka ilgiau, nei galėtų. Jau atsisveikindamas prisimena, kad galėtų dar šį tą parodyti, ir netrukus iš lifto išnyra su… fasado detale rankoje. Žvelgiant į specialiai Kauno autobusų stoties fasadui suprojektuotos ir pagamintos detalės pjūvį akys projektuoja padangų vėžes sniege. O tai jau beveik architektūrinė poezija, tiesa?

Jau turbūt supratote, kad kalbamės su praėjusią vasarą Kauno metų architektu (PILOTAS.LT) išrinktu, su kolegomis iš „Dviejų grupės“ Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija bei Aplinkos ministerijos apdovanojimu už geriausią negyvenamąjį pastatą apdovanotu GIntaru Balčyčiu. Proga ir vėl šventiška – Įsimintiniausio 2017 m. Kauno menininko titulas apdovanojimuose, kuriuos tradiciškai surengė Kauno menininkų namai. Į šį titulą taip pat pretendavo tapytojai Povilas Ramanauskas ir Rosanda Sorakaitė bei operos solistas Liudas MIkalauskas. Pastarasis surinko daugiausiai publikos balsų, o Gintarą Balčytį įsimintiniausiu įvardino komisija. Šią sudarė menotyrininkė Linara Dovydaitytė, menininkas ir POST galerijos direktorius Andrius Pukis, muzikologas Edvardas Šumila bei architektūrologė Jūratė Tutlytė.

Sveikiname, Gintarai. Kaip jaučiatės tapes įsimintiniausiu menininku Kaune?

Įvertinimo sulaukti, aišku, visuomet džiugu. Žinoma, šiek tiek nustebau, nes architektūra nėra ta sritis, kuri visuomenėje būtų laikoma dideliu menu. Ji sukelia prieštaravimų, nemažai įvykių, taip pat ir Kaune, iš dalies su šia sritimi susiję. Gatvių, aikščių tvarkymas – tai daugiau konflikto, nei meno sritis.

Kaip manote, ar faktas, kad ne tapytojas, aktorius, o architektas šiemet išinktas įsimintiniausiu, prisidės prie visuomenės suartėjimo su architektūra?

Kartais ir pats susimąstai, kas ta architektūra. Ar tai techninis mokslas, ar menas, ar šiaip statyba? Saviraiška? Aišku, man, kaip architektui, džiugu ir svarbu, kad žmonės pradeda pastebėti, šiuo atveju, teigiamus architektūros pokyčius. Dažnai ši sritis priimama kaip nekilnojamasis turtas, ypač jei nėra daug puošybos, dominuoja stiklas – tuomet pastatas laikomas dėže, apie architektūrą lyg nėra ką ir kalbėti. Taigi šiuo atveju, gavęs tokį apdovanojimą, tikrai pasijauti menininku. Ir tai prideda tikėjimo, kad žmonėms gyvenimo aplinka, jos grožis, funkcionalumas yra svarbūs.

Susitikome jūsų ir kolegų architektūros studijos „Dviejų grupė“ (projekto autoriai – Gintaras Balčytis, Jurgita Šniepienė, Kęstutis Vaikšnoras ir Paulius Vaitiekūnas, – red. past.) projektuotoje Kauno autobusų stotyje, ką tik atšventusioje pirmąjį savo gimtadienį. Būtent už šį projektą Jums ir suteiktas Įsimintiniausio menininko titulas. Akivaizdu, kad projektas veikia ir yra lankomas ne tik dėl pagrindinės savo funkcijos, bet ir dėl čia nuolat vykstančių renginių. Ar apie tai, kad rekonstruojama stotis įgys papildomą funkciją, teko galvoti dirbant?

Tai, kad čia vyksta koncertai, spektakliai, rodomas kinas, mane ir džiugina, ir stebina. Džiugina todėl, kad mūsų suprojektuota erdvė, pasirodo, rado naują paskirtį, tapo multifunkcine. Man tai netikėta.

Greičiausiai tai susiję su meno, kaip reiškinio, supratimu. Ši sąvoka keičiasi, ribos, apibrėžiančios, kas yra menas, jau beveik išsitrynė. Nebesvarbu, ar turi menininko diplomą, svarbu, ką darai, ar tai įdomu žmonėms, ar veikia.

Žinote, projektavimo stadijoje buvo įvairių kalbų – pavyzdžiui, kad čia tiesiog prekybos centras. Taip, komercinė veikla čia vyksta, bet ji nėra pagrindinis akcentas ar svarbiausia paskirtis.

Nežinau, kaip dažnai Jums tenka į stotį užbėgti kaip miestiečiui, ne kaip architektui. Galbūt per metus į šį pastatą pradėjote žūrėti kitaip? Kas Jums pačiam čia pabiausiai patinka?

Man labiausiai patinka erdvė, kuri yra pastate. Tie apvalūs stoglangiai sukuria visai kitokį jausmą, nei apimantis įėjus į prekybos centro dėžutę, kurioje vienas per kitą tave bando pagauti prekybininkai. Tokia jau tų pastatų apskirtis. O čia siekėme padaryti taip, kad žmogaus nuotaika, savijauta atėjus iš gatvės ir einant iki autobusų laukimo aikštelės, nepasikeistų.

Ta natūrali šviesa pastate yra didelis privalumas, visuomet stengiuosi ją išnaudoti. Pati architektūra, mano matymu, yra labiau erdvė, kurią aprėmina sienos, lubos, stogas, Jei erdvę pavyksta gražiai padaryti, kad žmogus jos nepastebėtų, bet labai gerai jaustųsi, tai, manau, yra didžiausias architekto pasiekimas.

Fasadai irgi svarbu, juk jais pastatas kalbasi su greta esančiais, save pozicionuoja. Šia prasme stotis yra dėkingas objektas, tai vienas miesto architektūrinių ir urbanistinių ženklų, užprogramuotas būti kitoks, nei visi, tai greičiausiai prisidėjo prie įvairių apdovanojimų.

Sunku klausti architekto, ką jis planuoja nuveikti šiemet, visgi… Kas toliau?

Architekto darbo specifika yra tokia, kitaip nei kitų menininkų, kad mes patys sau nedirbame. Turime turėti užsakovą ir vienaip ar kitaip pildyti jo norus. Kadangi Kaune daugiau stočių kol kas nenumatoma (juokiasi)… Šiuo metu projektuojame nemažą biurų pastatą Savanorių prospekte, yra ktų planų. Bet negalėčiau sakyti, kad autobusų stotis atnešė daug kitų užsakymų.

O ar turite svajonių objektą?

Turbūt neturiu tokio, kurį norėčiau suprojektuoti. Gal tai ir negerai? Visgi neišsipildę lūkesčiai kartais blogiau, nei negalvojimas apie tai.

Mano akimis žiūrint, architektui didžiausia svajonė yra geras klientas. Nelabai svarbu, kokios funkcijos pastatą sukurti, esu tikras, net ir sandėlį ar kitą utitlitarų patatą galima paversti tikru meno objektu. Idealu, kai išsilavinęs klientas tiksliai žino, kokios funkcijos nori, ką norėtų gauti, bet tuo pačiu ir supranta, kad architektas yra kūrėjas, o gera architektūra sukuria pridėtinę vertę investicijai. Taigi geriausi kūriniai – tai visų pirma supratingi ir geri klientai, visų antra – architekto gebėjimai ir labai didelis darbas.

Čia architektūra ir vėl skiriasi nuo kitų meno sričių. Tokį pastatą, kaip šis, projektuoja ne vienas žmogus, Kur dar visos kitos darbų dalys? Konstrukcijos, vandentiekis, elektra. Pagaminama tūkstančiai, tikrai tūkstančiai brėžinių vien tam, kad veiktų funkcja ir rastųsi, šiuo atveju, meno kūrinys. Gal kai kas vis dar įsivaizduoja, kad architektas rūkydamas pypkę nupaišo, ir viskas, menas. Taip dabar nėra. Gal koks Mikelandželas taip darė.

Daugiau apie Įsimintiniausio Kauno menininko apdovanojimus: www.kmn.lt

Gintarą Balčytį kalbino Kotryna Lingienė.
Eglės Jasiukaitytės nuotr.
© Kaunas pilnas kultūros

Pasveikinę Kauno menininkų namų suburtos komisijos Įsimintiniausiu 2017 m. Kauno menininku išrinktą architektą Gintarą Balčytį suskubome skambinti ir daugiausiai internetu balsavusios publikos balsų susižėrusį operos solistą Liudą Mikalauską. Jis į 20-uosius Įsimintiniausio menininko rinkimus pasiūlytas Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus už pasiekimus muzikos srityje ir ryškius praėjusių metų vaidmenis Kauno muzikiniame teatre.

Su itin užimtu bosu kalbėjomės pirmąją muzikinių nuotykių kupino vasario dieną. Liudą Mikalauską Kauno valstybiniame muzikiniame teatre šį mėnesį galėsite išvysti E. Chagagortiano komiškoje operoje vaikams „Ausinė kepurė“ (vasario 4 d.) ir G. Rossini komiškoje operoje „Sevilijos kirpėjas“ (vasario 4 d.). Vasario 6-ąją L. Mikalauskas pasirodys operetės spektaklyje „Skaniausias kokteilis“ Kauno valstybinėje filharmonijoje. Vasario 3-ąją ir 11-ąją – pasirodymai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (F. Lehar operetė „Linksmoji našlė“ ir R. Šerkšnytės opera vaikams „Penki Merės stebuklai“). Vėliau publikos numylėtinis vyks į Lietuvos 100-mečio gastroles Suomijoje (Vasario 13-17 d.), o prieš išvykdamas 5 JAV (čia gastroliuos vasario 20 – kovo 5 d.) suspės sudalyvauti Šimtmečiui skirtame koncerte Sintautuose (vasario 18 d.).

Laba diena, Liudai! Sveikinimai su publikos simpatijų prizu Įsimintiniausio Kauno menininko apdovanojimuose. Kadangi ne mes pranešėme jums šią žinią, įdomu, kaip reagavote vos ją išgirdęs?

Visų pirma, smagu! Labiausiai smagu dėl to, kad tai – publikos simpatijų prizas. Man visuomet buvo ir yra svarbiausia tai, ką apie mano darbus galvoja publika, kaip juos vertina žmonės. Neįdomu, ką sako muzikologai, esu šia profesija nusivylęs. Kai vyksta premjeros, jie visi kažkur prapuola, tepasirodo viena ar dvi recenzijos. Taigi malonu, kad šįkart įvertino tie, kurie man svarbūs.

Jūs – įsimintiniausias žiūrovams, o kuris vaidmuo praėjusiais metais įsimintiniausias buvo Jums?

Be abejo, tai Giedriaus Kuprevičiaus iniciatyva Reformacijos 500 metų jubiliejui – tezių opera „Liuterio durys“. Kol kas ji rodyta tik po kartą Vilniuje ir Kaune, abi salės buvo pilnutėlės, tad tikiuosi, kad šiemet progų atlikti Liuterio vaidmenį turėsiu daugiau. Maestro, mano brangus bičiulis, šį vaidmenį rašė konkrečiai man, mąstydamas, kaip jis skambės mano balse. Esu jam dėkingas už nepaprastai gražią partiją. Apskritai darbas buvo labai malonus – ir su režisieriumi Gyčiu Padegimu, ir su choru „Vilnius“, ir su kolegomis solistais. Sukūrėme gražų spektaklį, man jame vaidinti – didelis džiaugsmas.

„Liuterio durys“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Ar turite daugiau planų Kaune 2018-aisiais?

Kaune, turiu pasakyti, veiklos man vis mažėja. Tai studijų metais intensyviau darbavausi Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, dabar vis rečiau dalyvauju naujų spektaklių kūrime – nebesuspėju, dienotvarkė įtempta, neretai tenka specialiai ieškoti laiko būti su šeima. Kalbant apie Lietuvą, užsienį, tos veiklos tikrai netrūksta. Šiemet kelis mėnesius, pavyzdžiui, praleisiu JAV.

Žinote, aš visuomet save laikiau ir laikau Kauno menininku. Juk apibūdinimas „Kauno menininkas“ nereiškia, kad jis veikia tik Kaune. Tai leistų manyti, kad jis kitiems neįdomus. Kaip tik vertybė tame, kad kūrėjas neapsistoja vienoje vietoje, o yra reikalingas visur Lietuvoje ir pasaulyje, kuria prasmingus dalykus ir garsina savo miesto vardą.

Ar Jūsų užimtumas susijęs su vėl grįžusiu dėmesiu klasikinei muzikai?

Dėmesys grįžo, kai jį į klasikinę muziką atkreipė televizija, įvilko ją į populiarų formatą – turiu omenyje tokius projektus, kaip „Triumfo arka“. Tuo džiaugiuosi, tai tikrai praplėtė mano auditoriją. Nekantriai laukiu, kol koncertų sumažės, jaunesni atlikėjai mane nustums į šoną – gal juokinga taip kalbėti, man tik 32-ji! Ir, tiesą sakant, nemoku atsisakyti įdomių pasiūlymų, vis apsikraunu, taigi darbo tikrai nemažėja.

„Liuterio durys“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Ar lieka laiko pamąstyti apie svajonių vaidmenį?

Svajonės pildosi tuomet, kai kompozitorius įvertina tavo talentą, aktorinius gebėjimus ir rašo specialiai tau, kaip buvo „Liuterio durų“ atveju. Tai paglosto savimeilę. Daugelį „svajonių vaidmenų“ spėjau atlikti studijų metais – tai ir Mefistofelis, kurį dainavau gal 10-yje spektaklių, Pilypas „Don Karle“ – viena didžiausių boso svajonių. Apskritai visuomet pamilstu tuos personažus, kuriuos tuo metu kuriu. Visi jie įdomūs, verti įsigilinimo, džiaugiuosi kiekviena suteikta galimybe.

–

Liudą Mikalauską kalbino Kotryna Lingienė © Kaunas pilnas kultūros
Tezių operos „Liuterio durys“ fotografijų autorius – Dmitrijus Matvejevas
Daugiau apie Įsimintiniausio Kauno menininko apdovanojimus: www.kmn.lt

Pirmąkart apie aukštosios veterinarijos mokyklos steigimą Lietuvoje garsiai ir oficialiai prabilta lygiai prieš šimtą metų – po karo paprasčiausiai trūko specialistų. 1922-aisiais Veterinarijos skyrius įkurtas Lietuvos universiteto Medicinos fakultete, po šešerių metų jis uždarytas, pusšimtis studentų mokslus tęsė užsienyje. 1936-aisiais Vilijampolėje, Valstybinio veterinarijos bakteriologijos instituto rūmuose, iškilmingai pasveikinti 25 pirmieji Veterinarijos akademijos studentai. 1938-aisiais pastatytos modernios klinikos, augo ir visas akademijos miestelis, šiandien įtrauktas į kultūros paveldo objektų sąrašą ir funkcionalia modernistine savo autentika žavintis ne tik akademijos studentus, bet ir kino kūrėjus.

Mus Stambiųjų gyvūnų klinikoje priėmusi vienintelė žirgų osteopatė Lietuvoje Giedrė Vokietytė, tiesa, 2013 m. baigė jau Lietuvos sveikatos mokslų universitetą – 2010 m. Lietuvos veterinarijos akademija sujungta su Kauno medicinos universitetu: „Kas pasikeitė? Miestelyje iškilo naujų modernių pastatų, į mus galbūt pradėjo žiūrėti rimčiau – patys susijungimo bijojome, bet veterinarijos mokykloms jungtis su medicinos – normali pasaulinė praktika, ypač pasiteisina bendra administracija.“

Į administracinius reikalus nebesigilinome – pokalbis sukosi apie žirgus, arklius ir kitus gyvūnus. Labiausiai – apie fotosesijoje su savo gydytoja dalyvauti sutikusį elegantišką juodąjį žirgą Džiazą, kurio tikrasis vardas yra FBI.

„Džiazas klinikoje šiuo metu didžiausias gražuolis, bet sulaukiame labai įvairių pacientų, juk esame ligoninė, ne žirgynas – kartais sunku suvokti, kokiomis sąlygomis gyvūnus laiko žmonės, tai turbūt ir sudėtingiausia – matyti juos kenčiančius, – sako būsimiems kolegoms dėstanti, bet daktaro laipsnio kol kas nesiekianti mergina. – Man patinka būti su gyvūnais, juos gydyti, o doktorantūra reikštų daugiau mokslinio darbo, straipsnių rašymo – tiesioginiam darbui laiko liktų mažiau.“ Giedrė palaiko ryšį ypač su sunkesniais ligoniais, kuriuos pavyksta pastatyti ant kojų, – na, bent jau su jų šeimininkais, kurie atsiunčia nuotraukų ar kitaip perduoda linkėjimų.

Pati paauglystėje jodinėjusi gydytoja rinkosi šią specialybę, nes tikėjosi, kad reikės mažiau laiko leisti su žmonėmis, daugiau – su, jos žodžiais, tyresniais už juos gyvūnais. „Tikrovėje daugiau tenka dirbti su savininku, psichologiškai jį ruošti, nuteikiant, kad žirgas nebegalės sportuoti, negalės padaryti to, kam galbūt buvo įsigytas.“ Vienas iš Giedrės, kaip osteopatės, tikslų, yra padėti gyvūnams išvengti operacijų ir būsimų traumų. „Kaip ir sportuojantiems žmonėms, taip ir žirgams reikia masažo, magnetų, kitos fizioterapijos – malonu, kad tokia kultūra jau atėjo ir į Lietuvą, sportininkai atsižvelgia į mūsų rekomendacijas.“ Giedrė teigia, kad žirgai iš esmės nėra skirti šokinėti per kliūtis, anatomiškai tai daug geriau sekasi šunims. Sportinių žirgų gydymas ambulatorinėse išvykose, beje, Lietuvoje pradėtas tik apie 2002 m. Apskritai galima paminėti kad šio mokslo vystymąsi buvo gerokai pristabdžiusi okupacija, taigi atkūrus Nepriklausomybę teko vytis kitas Europos šalis, o šiandien mokslą Lietuvoje dėl tinkamo kokybės ir kainos jau renkasi ir švedai, vokiečiai.

Stambiųjų gyvūnų klinikoje dažniausi pacientai yra arkliai ir karvės, taip pat atvyksta ožkų, avių, alpakų. Bene egzotiškiausias pastarojo meto pacientas – kupranugaris, tiesa, kaunietis, zoologijos sodo gyventojas. Giedrė ir jos kolegos dirba ne tik klinikoje – tenka pavažinėti ir po Lietuvą, ir po kitas šalis. Beveik daktarai Aiskaudos, tiesa?

Kaip jau minėjome, Giedrė – vienintelė savo specializacijos atstovė Lietuvoje. „Mane įkvėpė į Lietuvą atvykdavę specialistai, o svajonę įgyvendinti padėjo ir investavo akademija, už tai jai esu tikrai dėkinga“, – sako osteopatė ir prideda, kad tai tikrai sudėtingesnis ir daugiau jėgų reikalaujantis darbas už, tarkime, smulkiųjų gyvūnų gydymą – jau vien dėl proporcijų. Vis dėlto jos pasekėjų, suprantančių reabilitacijos, sveikatingumo palaikymo svarbą, akademijoje jau yra, tad tokių profesionalų ratas Lietuvoje, tikimasi, didės. „Žinoma, daugiau studentų renkasi dirbti su smulkiaisiais gyvūnais – galbūt dėl to, kad mažiau žmonių jų bijo, nors aš pati asmeniškai baiminuosi nedidelių šunų“, – juokiasi iš Panevėžio kilusi mūsų gidė po LSMU Veterinarijos akademiją. Sako, norėtų didelio šuns, kaip ir žirgo, bet su abiem geistų praleisti daug laiko, o tai šiuo metu tikrai neįmanoma: „To supratimo apie atsakomybę dėl kito gyvybės palinkėčiau visiems svajojantiems apie didesnį ar mažesnį gyvūną.“

Beje, apie dydžius. Pasitaiko „tarpklinikinių“ kuriozų – pavyzdžiui, į Dr. Leono Kriaučeliūno smulkių gyvūnų kliniką atvežama nedidelė ožkytė, o į Giedrės valdas – didelis šuo. „Na, juk stambus jis labai“, – suprasti, kodėl juos siunčia į kitą pastatą, būna, niekaip nenori šeimininkai.

Ar įmanoma, romantiškai tariant, užkalbėti arklius? Ar tai – vienas gydytojo darbo metodų? „Gyvūnai reaguoja į balso tembrą, rankų judesius, tavo emocijas – negalima prie jų eiti staiga, dominuoti, nesvarbu, koks tai gyvūnas“, – aiškina Giedrė. Anot jos, fiziologiškai mes nesame tokie jau ir skirtingi, juk žinduoliai, tik… gyvūnai nemeluoja.

–

LSMU Veterinarijos akademijoje lankėsi Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys
Dainiaus Ščiukos nuotr.
Straipsnis publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. sausio nr. rubrikoje „Mėnesio tema“

Atkeliavusi į Tado Ivanausko zoologijos muziejų „Kaunas pilnas kultūros“ žurnalistė Julija Račiūnaitė išgirdo nemažai įdomių faktų: ar žinojote, kad T. Ivanausko muziejuje yra patalpa, kur nuostabiose medinėse spintose saugomi 194 477 vabzdžiai? Arba kad 2011–2013 m. Krekenavoje vykdavo Nacionaliniai taksidermijos konkursai (juose T. Ivanausko muziejaus iškamšos pelnydavo prizines vietas)?  Arba kad apžiūrėję senovinės krokodilo iškamšos letenėlę pamatysite etiketę, rašytą dar paties T. Ivanausko ranka?

Apie šį egzotišką muziejų ir taksidermisto amatą kalbėjomės su Eksponatų gamybos ir restauravimo skyriaus kolektyvu: skyriaus vedėju Viliumi Bruču, vyr. dailininke Valdone Bručiene ir meistru Valentinu Juška. Įdomus pokalbis prasidėjo nuo restauruojamo kiek papilkusio varano, gulinčio dirbtuvėse ant stalo tarp kitų iškimštų žvynauodegių.

Vilius Bručas (V. B.): Čia restauruojamas varanas. Valentinai, kiek jam metų?

Valentinas Juška (V. J.): 30 metų. Tais laikais eksponatai buvo kemšami šiaudais ir moliu. Na, ir pjuvenomis.

O kuo dabar kemšate?

V. J.: Kartais kemšame specialia kimšimo medžiaga, bet dažnai atsisiunčiame gyvūnų formų iš už Atlanto. Šių formų, ant kurių maunamas kailis, būna dviejų trijų dydžių, jos labai lengvos – nesunku tokias iškamšas pakelti ir transportuoti. Be to, šios amerikietiškos formos labai kokybiškos, matosi kiekviena gyvūno sausgyslė. O va šitas dalykėlis (rodo į seną elnio iškamšą, – aut. past.) dviese vos pakeliamas. Jo viduje yra gipso. Nežinome, kiek jam metų, nes jis su kitais eksponatais kadaise atkeliavo iš Jėzuitų gimnazijos sukauptos kolekcijos.

Ar turite iškamšų archyvus, fondus?

V. B.: Be abejo: žuvų, vabzdžių, žinduolių – visokiausių turime. Geriausiai apie muziejaus kolekcijų sudarymą, jo plėtrą jums papasakotų atskirų skyrių vedėjai. O mes esame tarsi muziejaus menininkai.

Kokią iškamšą pagaminti sunkiausia, kokią lengviausia?

V. J.: Na, prieš kokius aštuonerius metus esu daręs pačią didžiausią iškamšą per mūsų muziejaus istoriją – baltojo raganosio. Kritęs raganosis atkeliavo iš Kauno zoologijos sodo. Gyvūnas svėrė beveik 3 tonas, odos storis buvo 5 cm, visos odos plotas sudarė 12 kvadratinių metrų. Prie šio projekto dirbome pusantrų metų. Taip pat senais laikais Sankt Peterburge yra tekę dirbti su mamutuko iškamša. Odos storis apie 3 cm, labai ilgi gaurai. Šis mamutukas buvo parafinuotas. Naudojant parafinavimo metodą, audiniuose esantis vanduo pakeičiamas parafinu. Siekiant parafiną užfiksuoti, iškamša būdavo įdedama į tam tikrą beorę šaldymo kamerą – kaip matote, tai gana sudėtingi dalykai.

O kokios iškamšos lengviausiai „pasiduoda“ – pagaminamos greičiausiai?

V. J.: Greičiausiai – paukščiai. Beje, seniausia (XIX a.) muziejaus iškamša yra paukštis – vištelė. Ji priklausė dar Tado Ivanausko tėvui. Ir su paukščiais ne viskas taip paprasta – didžiausių problemų kelia riebūs paukščiai, mat riebalus reikia išvalyti.

V. B.: Šiuo metu turime ant stalo gulbę – labai riebi, labai. Oda jau išdirbta ir chemiškai apdorota, bet riebalo vis viena esama. Jeigu jo nors kiek lieka, reiškia, kad kandys ir kiti mažieji gyvūnėliai puls iškamšą. Kita vertus, bėgant laikui kai kurie darbai palengvėjo. Štai (pakelia kibirą, – aut. past.) – ši masė skirta plytelėms klijuoti, bet mums ji tobulai tinka odai tvirtinti prie modelių (formų). Tokios masės panaudojimo galimybes atrado muziejaus darbuotojas, išvažiavęs padirbėti į Afriką, nors jos įsigyti galima čia pat, Kaune.

Ar tenka gaminti iškamšas ne tik šiam muziejui?

V. B.: Kaip tik Jūrų muziejui ruošėme ruoniuką, nors mūsų skyrius daugiausia dirba su šio muziejaus ekspozicija.

Kur gaminamos stiklinės žvėrelių akys?

V. B.: Pademonstruokime pavyzdžių (iš stalčiaus ištraukia krūvą skirtingų akių, duoda palaikyti ir apžiūrėti, – aut. past.). Akis gauname iš įvairių taškų. Geriausias – iš Amerikos. Kaimynystėje neblogai akis gamina latviai. Štai, pasižiūrėkite, kaip skiriasi stiklinės amerikietiškos ir plastmasinės baltarusiškos antilopės akys. Kai šios akys (amerikietiškos, – aut. past.) įtaisomos, žvėris atrodo labai gražiai. Kai kurias mažas akytes, pavyzdžiui, žuvų, spaudžiame iš organinio stiklo ir dažome patys, nes užsakyti iš užsienio firmų neapsimoka.

Papasakokite apie žuvų kimšimo specifiką.

V. B.: Žuvis ruošti yra sudėtinga. Reikia išmanyti chemiją ir labai atsargiai elgtis su žvynais – kitaip jie išsiskės ir išbyrės. Lašišinių žuvų neįmanoma iškimšti – tenka daryti atliejas. Kitas pavyzdys – „Megos“ prekybvietės akvariume padvėsė juodapeliakis ryklys. Galiu pasakyti, kad ryklį iškimšti yra ypač sunku – jo odos paviršius yra kaip švitrinis popierius, tad po dienos darbo rankų oda paraudonuoja, skauda, o su pirštinėmis dirbti negalima. Be to, žuvys keičia spalvą – blunka, tad jas tenka dažyti, išpiešti jų ornamentus, nupurkšti jas su aerografais. Muziejaus ekspozicijoje turime vadinamąjį „Jūros dugną“ – jame dažais padengta visa augalija ir žuvys, kiekvienas žvynelis.

Esate baigęs tapybą?

V. B.: Į  tapybą  kažkada buvau įnikęs, gal dėl to tie dažai man žinomi ir artimi. O šiaip esu baigęs buvusį Stepo Žuko technikumą, meninį medžio apdirbimą.

Kas muziejuje yra atsakingas už peizažus, freskas, esančias dioramų fone? Ar jas tapo taksidermistai?

V. B.: Taip, už jas atsakingas mūsų skyrius. Seniau čia dirbo vienas tapytojas, irgi baigęs Stepo Žuko technikumą, – Jonas Valeika.

Valdonė Bručienė (V.  Br.): Jis buvo natūralistas. Kai ką nors nutapydavo, atrodydavo, gyvai matai tą vaizdelį. J. Valeikai priklauso daugumos ištapytų dioramų autorystė. Nors kažkiek jų darė ir kiti autoriai, studentai.

Ką darote, jei turite seną eksponatą, pakitusiomis spalvomis, ir nežinote, kaip jis turėtų atrodyti nudažytas?

V. Br.: Šiais laikais viskas internete. Seniau, kai tik pradėjau dirbti, prieš 39 metus, man atnešdavo kokią žuvį, praradusią spalvą, ir tiesiog nupasakodavo išvaizdą. Klausydama pasakojimo aš ją turėdavau nudažyti. Kartais atsirasdavo koks piešinukas, o štai nuotrauka buvo absoliuti retenybė.

Kaip muziejuje buvo kuriami dioramose vaizduojamų scenų siužetai, gyvūnų išraiškos, judesiai?

V. J.: Tais laikais, kai buvo kuriamas muziejaus priestatas (atidarytas 1981 m., – aut. past.), dirbo labai rimta taksidermistų komanda – jų darbas prilygo profesionalių skulptorių meistrystei. Specialistų gaminamos iškamšos būdavo itin ekspresyvios, imituodavo dinamišką judesį. Nuo molinių figūrų būdavo atliejamos formos, ant jų dedama oda. Tais laikais darant įvairias iškamšas būdavo nuperkami gyvūno griaučiai, kuriuos tarsi dėlionę sudėdavome į vientisą skeletą, ant tų griaučių dėdavome tinklą, o ant to tinklo – molį. Atsimenu, vieną kartą džiaugėmės užbaigę didžiulę stumbro figūrą, kurią lipdėme kelis mėnesius. Kitą rytą atėjome į darbą – stumbro pilvas nukritęs.

Kokių dar kuriozų esate patyrę šiame darbe, neminint nukritusio stumbro pilvo?

V. J.: Kartą per Laisvės alėją reikėjo išvežti raganosio iškamšą. Ją lydėjo policija, o iš paskos ėjome mes – jo gamintojai. Vaizdelis labai priminė laidotuvių procesiją. Tą sceną fiksavo žurnalistai, o praeiviai baisiai stebėjosi.

Ar kinta nuolatinė Tado Ivanausko muziejaus ekspozicija?

V. Br.: Taip, ji papildoma naujais eksponatais, kartais eksponatą pakeičiame kokybiškesne tos rūšies gyvūno iškamša.

Iš kur gyvūnai atsiranda muziejuje?

V. B.:  Daugiausia – iš Kauno zoologijos sodo. Pavyzdžiui, didysis pitonas, žirafa ir Kasparas (baltosios meškos iškamša, – aut. past.) yra iš ten. O štai begemotas (rodo fotografiją, – aut. past.), kurį neseniai restauravome, buvo cirko artistas. Kaip matote, dantys nupjauti, kad žmonės jo mažiau bijotų per cirko pasirodymus. Iškamšai dantis atkūrėme.

Kas jus pačius mokė taksidermijos?

V. B.: Mano mokslai vyko labai paprastai. Štai, atnešiau jums parodyti savo pirmąją kimštą lydeką. Pradėjęs čia dirbti, nuvažiavau į „Urmo“ bazę, nusipirkau lydeką, per internetą atsisiunčiau 2 val. trukmės filmą ir pagal filme rodomą pavyzdį bandžiau dirbti savarankiškai. Po kokios ketvirtos lydekos esmę pagavau. O šiaip taksidermijos įmanoma išmokti tik ilgametės praktikos būdu.

Ar juntamas užsienio turistų susidomėjimas T. Ivanausko muziejaus kolekcija?

V. B.: Labai. Šiaip čia dirbti aš pradėjau sargu. Pamenu, kad žmonės, apžiūrėję ekspoziciją, išeidami dėkodavo už nuostabų muziejų. Išties, tai išskirtinio lygio muziejus, turintis daugybę eksponatų, aiškiai ir išsamiai apie juos pateiktą informaciją. O 2019 m. šiam muziejui sukanka 100 metų – beveik kaip Lietuvos valstybės atkūrimui.

Gal šimtmečio proga žadate plačiajai auditorijai pristatyti kokį įspūdingą eksponatą?

V. Br.:  Hm… Na, gal nebent paltusą (norvegiška žuvis, – aut. past.). Šimtmečio paltusą, sveriantį beveik 200 kg!

Kas yra brangiausia gaminant iškamšą?

V. J.: Meilė darbui.

–

Eksponatų gamybos ir restauravimo skyriuje lankėsi Julija Račiūnaitė

Luko Mykolaičio nuotr.

Interviu publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. sausio rubrikoje „Mėnesio tema“

zoomuziejus.lt

„Jau prieš kurį laiką, supratęs, kad artėja diena, kuomet švęsime Valstybės atkūrimo šimtmetį, pradėjau mąstyti, ką gi išskirtinio galėtų sugroti Kauno miesto simfoninis orkestras“, – pasitikdamas mus Kauno valstybinėje filharmonijoje koncertinės programos „Atgimstanti šimtmečio muzika“ priešistorę pasakoti pradeda orkestro vadovas Algimantas Treikauskas.

Ši programa vienintelį kartą bus atlikta penktadienį, Vasario 16-ąją. Vakaro pristatyme spaudai kalbama apie muzikinį istoriją ir dabartį jungiantį tiltą – daugiau apie jo statybas pakalbėjome su A. Treikausku ir vienais elektro-simfoninės siuitos „Vardan Tos“ autorių bei koncerto solistais Motiejumi ir Mykolu Bazarais.

Programos repeticija. Motiejus (kairėje) ir Mykolas Bazarai.

A. Treikauskas: Žinote, ieškodamas džiaugsmingo, iškilmingo kūrinio progai žvalgiausi tarp repertuarinių simfoninės muzikos kūrinių, konsultavausi su kompozitoriais. Visgi tokių per visą šimtmetį nedaug tesukūrėme. Būtent tarpukariu klestėjo chorinė kultūra, buvo rašomos operos. Sovietų okupacijos metais muzika kurta visai kitokioms, mums svetimoms progoms.

Apie tai, ką Šimtmečiui galėtume paruošti, pradėjome kalbėtis su Motiejumi Bazaru. Taip ir radosi idėja tą šimtą metų pristatyti visai kitokia forma – sujungėme simfoninį orkestrą, džiazo – roko grupę, elektroninę muziką. Naujajame kūrinyje yra ir labai aiškių temų, ir tokių, kurias teks atrasti klausantis. Norėjosi grįžti į aukso amžių ir, turbūt labiausiai jaunimui, parodyti gražiausius kūrinius. Tai ir „Kur bėga Šešupė“, ir „Lietuviais esame mes gimę“. Kitas dainas galbūt reikės atpažinti vos iš kelių natų.

Koncertą pradėsime praėjusio šimtmečio vieno didžiausių praėjusio šimtmečio korifėjų Balio Dvariono Koncertu smuikui ir orkestrui. B. Dvarionas buvo pedagogas, pianistas, dirigentas, taip pat ir kompozitorius. Simboliška, kad kūrinį atliks puikus solistas, kaunietis smuikininkas Kostas Tumosa, gimęs tuo laiku, kai atkurta Nepriklausomybė, 1990 metais.

Dar vienas išskirtinis vakaro akcentas bus istoriko Aivaro Lileikos pristatomas Lietuvos kelias link Valstybės atkūrimo – nuo 1905 iki 1918 metų. Esu užtikrintas tuo, kad priešistorę žino ne visi, o ji be galo svarbi.

Kaip vyko programos „Atgimstanti Šimtmečio muzika“ kūryba? Dirbote visi kartu ar atskirai, ir tik vėliau sujungėte idėjas į vieną programą?

Motiejus Bazaras: Nuo idėjos iškristalizavimo iki konkrečių darbų praėjo daug mėnesių. Darbas buvo komplikuotas iš dalies dėl to, kad ambicijos tikrai didelės. Pirminė idėja, kurią mes atsinešėme į orkestrą, buvo chorinės tarpukario dainos. Visuomet akcentuojame šį laikotarpį, kaip tam tikrą aukso amžių, tad idėja aranžuoti A. Treikausko jau minėtas chorines dainas, taip pat ir „Jaunimo giesmę“, gimė šiek tiek anksčiau, trūko tik akcento, kad suvienytume visas pajėgas ir paruoštume vientisą, didingą kūrinį. Tuo akcentu ir tapo Valstybės atkūrimo šimtmetis.

Žinoma, negalėjome apsieiti ir be šio laikmečio ženklų, ką jau anksčiau buvome numatę koncepcijoje. Taigi turime unikalų miksą. Simfoninis orkestras, ritmo grupė ir elektronika. Skirtingų epochų simboliai.

Ar elektroninė muzika šiuo atveju cituoja tarpukarį, ar pasakoja atskirą muzikinę istoriją?

Mykolas Bazaras: Andrius „Phun Thomas“ Laucevičius, su kuriuo kartu dirbame šiame projekte, tokių kūrinių, kaip ne tik Lietuvoje išpopuliarėjęs house muzikos hitas „Sultry Blue“, autorius, įvairių projektų narys, tikrai turėjo kuo praturtinti mūsų idėjas. Pavyzdžiui, šio laikmečio skiriamasis bruožas – semplinimo technika, be kurios apsieiti muzikinėje sintezėje praktiškai neįmanoma.

Apskritai aš Motiejaus minėtą komplikaciją supaprastinčiau iki šiuolaikinio darbo pobūdžio. Iš tiesų dirbame komandoje, vieni kuria muziką, kiti orkestruoja, treti aranžuoja. Kiekviena sritis turi savo specifiką, vienas žmogus to šiandien turbūt neapsiimtų. Darbas šiais laikais labiau komplikuotas, bet ir žmonių pajėgų yra daugiau. Ta prasme projektas tikrai sėkmingas, nes daug žmonių galėjo pasidalinti savo idėjomis, pritaikyti savo patirtį.

Motiejus Bazaras, Algimantas Treikauskas ir Mykolas Bazaras

Vasario 16-ąją suplanuota dešimtys svarbių ir įdomių renginių. Kaip nuramintumėte tuos, kurie neturės galimybės penktadienį apsilankyti Kauno valstybinėje filharmonijoje? Galbūt kūrinys atgims kitose erdvėse, kituose miestuose, šalyse?

A. Treikauskas: Matote, tai ir yra proginio atlikimo esmė. Galbūt progą pakartoti rasime 2022-aisiais, kai Kaunas bus Europos kultūros sostinė?

Kuo šis koncertas kitoks pačiam orkestrui? Ar tuo, kad vienintelis, ar tuo, kad Šimtmečiui dedikuotas? 

A. Treikauskas: Visa tai, ką pasakėte, tiesa. Viskas koncerte yra. Jis kitoks. Žinoma, mes grojame su roko, džiazo, pop muzikos grupėmis ir atlikėjais. Štai ir savo 13-ojo gimtadienio koncerte vasario 9-ąją pasirodėme su puikia džiazo vokaliste Marjorie Barnes.

Brolius Bazarus pažįstu kaip puikius instrumentalistus. Tai, kad jie trise – Motiejus, Mykolas ir Benediktas – turi savo grupę trise, kuria savo programą, kaip ansamblis pasirodo koncertuose…

Motiejus ir Mykolas Bazarai (choru): … tai jau šventė!

A. Treikauskas: Tikrai, šventė ir mums, ir jums, kad jūs turite simfoninį orkestrą!

Motiejus Bazaras: Taip, programos modelių buvo tikrai įvairių. Bet jų įgyvendinti su tokio dydžio pajėgomis galimybės iki šiol neturėjome. Labai džiaugiamės, kad tokia simboline proga galime įprasminti savo mintis.

Mykolas Bazaras: Ką jau kalbėti apie pačią Kauno valstybinę filharmoniją. Tai irgi puikus architektūrinis tarpukario simbolis. Ši erdvė yra kūrinių dalis.

Repeticija

Grįžkime dar prie programos sudėties. Ar ruošiant ją teko atrasti netikėtų tarpukario perliukų, kurių iki šiol visuomenė nežinojo ar buvo pamiršusi?

Motiejus Bazaras: Rėmėmės kūriniais, kurie būtų visiems atpažįstami, toks buvo tikslas. Šaradų nebus. Bet, taip, ruošdami šį projektą – manau, jis ateityje pildysis ir kitokiomis temomis – tikrai esame atradę dainų, kurias aranžuojant išryškėjo įdomių muzikinių detalių. Tai galėtų prisidėti prie istorinių dainų populiarinimo jaunimo tarpe.

Koncerto pradžia – 17 valandą. Kaip iki tol švęsite Valstybės atkūrimo šimtmetį?

A. Treikauskas: Mes su kaimynais esame suplanavę visi drauge 11 valandą ryte iškelti Lietuvos vėliavą. Aukštai, kad matytųsi iš toli.

Mykolas Bazaras: Mes jau juokavome tarpusavyje, ilgasis savaitgalis, šventės… Mums tai yra proga tikrai daug groti. Visas šventes praleidžiame tai darydami. Ir iš tiesų pats pasirodymas mums jau yra vėliava. Tai yra pats geriausias šventimas!

Motiejus Bazaras: Taip, mums koncertas ir bus Vasario 16-osios akcentas.

Mykolas Bazaras: O kol kas nuo ryto iki vakaro dirbame „Vardan Tos!“.

—

Koncertinė programa „Atgimstanti Šimtmečio muzika“
Vasario 16 d., penktadienį, 17 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje

Kauno miesto simfoninis orkestras
Vyr. dirigentas Constantine Orbelian
Vadovas Algimantas Treikauskas

Balys Dvarionas – Koncertas smuikui ir orkestrui h-moll;
Rimantas Giedraitis, Grupė „Broliai Bazarai“, Andrius „Phun Thomas“ Laucevičius – Elektro-simfoninė siuita „Vardan Tos“.

Solistai
Kostas Tumosa (smuikas), Motiejus Bazaras (klavišiniai), Mykolas Bazaras (bosinė gitara), Benediktas Bazaras (mušamieji), Andrius „Phun Thomas“ Laucevičius (elektronika)

Dirigentas
Vilmantas Kaliūnas (Lietuva – Vokietija)

kaunosimfoninis.lt

—

Algimantą Treikauską bei Mykolą ir Motiejų Bazarus kalbino Kotryna Lingienė.
Kęstučio Lingio nuotr.

© Kaunas pilnas kultūros

Keliskart per metus įprastą rutiną sutrikdo šeimyninės, bendruomeninės, religinės, profesinės, valstybinės šventės ir jų reikšmę pabrėžiantys ritualai. Vienas tokių ritualų – pareiga iškelti vėliavą. Paryčiais, pasistiebus ant taburetės ir kišant vėliavos kotą į jam skirtą laikiklį išraiškingu „laisvės barikadose“ judesiu, pradeda vaidentis sutartinai besišypsantys, šiltai tupintys ir šį plūkimąsi su trispalve stebintys kaimynai. Nulipęs nuo taburetės ir atgavęs kvapą, kaipmat praregi, kad visi aplinkiniai namai jau papuošti plevėsuojančiomis vėliavomis („Kada spėjo?!“), ir šventė, kaip kasmet, nesunkiai įveikia kasdienybės snūdą. Šiais metais, siūbuojant ant taburečių su trispalvėmis rankose, smagu žinoti, kad Lietuva ir jos skiriamasis simbolis – vėliava – kartu dalijasi šimtmečio jubiliejų: 1918 m. balandžio 25 d. Lietuvos Taryba galutinai patvirtino Lietuvos vėliavos projektą su trimis vieno pločio horizontaliomis juostomis – geltona, žalia, raudona.

Pasakojimas šį kartą ne vien apie Kauną, veikiau – apie Lietuvą, tačiau kauniečiams bus smagu žinoti, kad už „saulę, šviesą ir gerovę“ simbolizuojančią geltoną spalvą Lietuvos vėliavoje turime būti dėkingi garsiajam archeologui, dailininkui, Kauno miesto muziejaus direktoriui Tadui Daugirdui, papildžiusiam dvispalvės (žalios su raudona) vėliavos projektą. Trijų spalvų istoriją, simbolio svarbą „Kaunas pilnas kultūros“ žurnalistei Julijai Račiūnaitei komentuoja Lietuvos heraldikos komisijos pirmininkė dr. Agnė Railaitė-Bardė.

Dr. Agnė Railaitė-Bardė. Asmeninio archyvo nuotr.

Dingęs Vytis

Lietuvos trispalvės istorija ilga ir paini. XVIII a. pabaigoje – XX a. pradžioje, ieškant tautinių spalvų, buvo galvojama ir apie vieną spalvą, ir apie dviejų, trijų spalvų derinius, sudaromus iš mėlynos, žalios, raudonos, baltos ir geltonos. Tokių derinių galima priskaičiuoti ne vieną dešimtį. Įdomu, kad dėl sudėtingų politinių sąlygų tautinio atgimimo metais pirmieji Lietuvos vėliavos variantai atsirado užsienyje. Ypač daug jų sukūrė Amerikos lietuvių draugijos. 1905 m. Lietuvos tautinės vėliavos klausimas jau buvo keliamas ir Lietuvoje. Jonas Basanavičius pasisakė už raudoną vėliavą su baltu raiteliu jos viduryje, teigdamas, kad tai yra seniausia Lietuvos vėliava. Tuokart ši idėja buvo atmesta dėl nepageidaujamų revoliucinių asociacijų, kurias kėlė raudona spalva. Po dvylikos metų Jonas Basanavičius vėl pasiūlė tą pačią vėliavą. Ir šį kartą jo idėja liko neįgyvendinta, esą, ją per daug sudėtinga pasiūti. Paprastesnės vėliavos spalvų buvo nuspręsta ieškoti liaudies dirbiniuose. Ilgai buvo svarstomos įvairių spalvų kombinacijos, kol 1918 m. balandžio 25 d. Lietuvos Taryba patvirtino šių trijų – geltonos, žalios ir raudonos – tautinę vėliavą, tačiau su Vyčiu raudoname lauke viršutiniame kampe. Po ketverių metų Lietuvos valstybės Konstitucijoje dėl nežinomų priežasčių tautinei trispalvei be Vyčio ženklo buvo suteiktas valstybės vėliavos, kurioje paprastai vaizduojamas valstybės herbas, statusas. Tačiau ir vėliau – iki pat Antrojo pasaulinio karo – netilo diskusijos dėl Lietuvos vėliavos, vėl buvo siūlomi įvairūs jos pakeitimo variantai.

Pusė amžiaus žmonių atmintyje

100 metų vėliavai – gana solidus laikotarpis, tik turėkime galvoje, kad pusę šio laiko Lietuvoje mūsų trispalvė buvo uždrausta ir gyvavo tik žmonių atmintyje. Džiugu, kad jos viešumu ir laisvės deklaravimu rūpinosi lietuviai išeivijoje.

Galima būtų sakyti, kad kuo senesnis simbolis, tuo jis svarbesnis, garbingesnis, bet, kita vertus, ne mažiau svarbu, kokią prasmę ir reikšmę vienam ar kitam simboliui suteikia žmonės. Pavyzdžiui, raudona vėliava su Vyčiu savo istoriją skaičiuoja nuo XV a. ar dar anksčiau, tačiau tiek prieš 100 metų, atkuriant valstybę, tiek prieš 28 metus, atkuriant nepriklausomybę, Lietuvos trispalvei buvo suteiktas prioritetas.

Už išskleistą autentišką vilnonę tarpukarį menančią vėliavą dėkojame Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus Taikomosios dailės skyriaus rinkinių saugotojai Redai Stuinienei. Teodoro Biliūno nuotr.

Istorinės vėliavos renesansas

Iš tikrųjų mūsų visuomenėje pastebimas vis didesnis Lietuvos istorinės vėliavos populiarumas. Viena vertus, galbūt taip yra todėl, kad viešojoje erdvėje kyla neigiamų Lietuvos trispalvės asociacijų su Afrikos šalių vėliavomis, nors čia nėra nieko blogo – daugybė šalių turi labai panašias trispalves ar dvispalves vėliavas (pavyzdžiui, Lenkijos, Monako ir Indonezijos vėliavos). Tad vis labiau gaivinama istorinė atmintis, iškelianti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus, kai raudona vėliava su Vyčiu buvo vienas svarbiausių valstybės simbolių. Be to, galbūt pagaliau atsikratoma ir raudonos spalvos baimės, susiformavusios dėl sovietmečio paliktų randų. Juk raudona ir sidabrinė buvo dažniausiai pasirenkamos spalvos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės heraldikoje. Dar viena galima istorinės vėliavos vis didėjančio populiarumo priežastis – žinomų Lietuvos visuomenės veikėjų siekis skatinti Lietuvos žmones naudoti istorinę vėliavą.

Simbolių poreikis

Mano nuomone, heraldinių simbolių, vėliavų, įvairios patriotinės atributikos poreikis Lietuvoje tikrai didėja, bent jau viešojoje erdvėje. Žinoma, tai labiau pastebima per įvairias valstybines šventes, dainų šventes, tarptautinius sporto renginius. Valstybiniai simboliai vienija, išskiria mus iš kitų. Šiuo metu, artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, šis poreikis dar labiau išaugęs. Tai rodo ir pastaruoju metu siunčiamos užklausos Lietuvos heraldikos komisijai.

Ką mums reiškia vėliavos

Vėliava – vienas svarbiausių valstybės simbolių. Jo genezės pradžia siekia Antikos laikus, kai romėnai vėliavą, kaip ir kitus kariuomenės ženklus, naudojo ne tik praktiniais tikslais, bet ir karių dvasiai stiprinti. Ji laikyta šventa ir taikos metu saugota šventyklėlėje, o vėliavos praradimas užtraukdavo neišdildomą gėdą. Vėliavos reikšmė ir su ja susiję ritualai ypač išpopuliarėjo viduramžiais. Bet ir šiais laikais garbė, vienybė yra neatsiejamos nuo valstybės vėliavos ar kito valstybinio atributo. Tai visuomenę konsoliduojantys ir istorinę atmintį palaikantys simboliai. Nesuvieniję jėgų ir be savo šaknų, kokį valstybingumą galėtume kurti?

Tadas Daugirdas darbo kabinete © Kauno miesto muziejus

Julijos Račiūnaitės tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. vasario rubrikoje „Mėnesio tema“

www.prezidentas.lt

„Gerai, šeštadienį galime susitikti, tik paskambinkite man devintą ryto“, – greitakalbe tarsteli profesorius Liudas Mažylis. Šeštadienis, devinta ryto: „Užsukite vienuoliktą, bet trumpam, ruošiuosi komandiruotei.“ Vienuoliktą fotografas Donatas Stankevičius segasi savo dviratį prie kito, kuriuo į Vytauto Didžiojo universitetą prieš kurį laiką jau atmynė mūsų herojus. Kiek visko norisi šio žmogaus paklausti! Jau besiskirstydami sužinojome naujieną – vasario pabaigoje Vilniaus knygų mugėje Liudas Mažylis pristatys… trilerį. Kas seka praėjusių metų kovą (tądien, kai Kaunas paskelbtas 2022-ųjų Europos kultūros sostine, nuostabi diena buvo, tiesa?) Vokietijos diplomatiniame archyve Berlyne Vasario 16-osios akto originalą radusio kauniečio feisbuką, žino, kad rašytojo talento jam tikrai netrūksta. Kaip ir… chemiko. Ir detektyvo. Ir…

Liudai, kadangi kiekviename numeryje lukštename vis kitą temą, iki šiol jūsų nepakalbinome tik todėl, kad laukėme tam geriausio momento. Tinkamesnio nei Valstybės šimtmetis, matyt, nerastume. Nors turbūt kaip tik dabar ir vėl visi nori su jumis pašnekėti?

Žinote, tos bangos labai įdomios. Dabartinę sieju su tuo, kad paskutinėms metų dienomis atsiradau reitingų lentelėje. Dabar naujas pliūpsnis, bet gali būti, kad jis susijęs, kaip sakote, su Vasario 16-ąja.

Kaip manote, jei Nepriklausomybės akto jums ar kam kitam rasti iki šiol nebūtų pavykę, ar būtų tas Šimtmečio minėjimas toks svarbus?

Nekukliai pasakysiu, bet vienas iš motyvų ieškoti akto buvo savotiškas nerimas, kad Šimtmetis, kaip ir 99-osios, 98-osios metinės, gali būti švenčiamas valdiškai, atvirai kalbant – nuobodžiai. Nerimas mane užvaldė 2017-ųjų pradžioje, kai jau matėsi Šimtmečio iškilmių kontūrai. Dar pastūmėjo apsilankymas Vilniuje Vasario 16-ąją ir nusivylimas, kad, išėjęs į Gedimino prospektą, matai tik bebaigiančius degti lauželius. O kur toliau? Net nueiti nėra kur, simbolinio koncerto – ir to nebėra. Tai ir buvo viena paskatų važiuoti ir ieškoti. Kas tuomet galėjo planuoti rasti tą iš po kerplėšos išplaukiantį šamą? Na, bet ką nors surasti planavau, smulkesnių žuvelių, kurios šiek tiek mus suaktyvintų, leistų naujai pasižiūrėti į situaciją prieš šimtą metų ir dabar.

O tai, kas įvyko, kai atsirado Aktas, buvo turbūt niekam, įskaitant mane, neplanuota. Dabar aš vis aiškinu, ir visi su tuo linkę sutikti, kad Akto dingimas, nebuvimas suformavo tam tikrą iki galo nesuvoktą žaizdą ar net smegduobę tautos savivokoje. Praradome, neturime, galbūt patys kalti? Tikrai ne patys – juk buvo Antrasis pasaulinis karas! O kai Aktas atsirado, iš duobės lyg vulkanas išsiveržė vientisas džiaugsmas. „Džiaugsmas“ sakau, nes jokios kitos reakcijos nepajutau. Jūs klausiate, kas būtų, jei nebūtų, – na, matyt, būtų ta neįvardyta stoka, nepakankamumas.

Pafantazuokime. O jei Aktas nebūtų dingęs?

O!

Ar būtų galėję įvykiai po poros dešimtmečių Lietuvai susiklostyti kitaip?

Klausimas jūsų tikrai šviežias, nesu atlikęs namų darbų. Bet tikrai nemanau. Juk vienijo idėja. Airijos, štai, Nepriklausomybės aktas nedingo, estai nesiskundžia, kad jiems kas nors būtų dingęs. Valstybių istorijos rutuliojasi savitomis vagomis.

Ta smegduobė, apie kurią kalbėjau, svarbi pasidarė jau po sovietmečio, mano kartos žmonėms. Juk kaip tik sovietmečiu apie tai kalbėti buvo draudžiama, net už žodžių junginio „Vasario 16-oji“ paminėjimą buvo galima skaudžiai nukentėti. Tada aplink šią datą bei dingimo faktą ir susiformavo skausmo sindromas, slėgęs nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo Kovo 11-ąją. Lyg ir toliau Vasario 16-ąją nutylėjome, nors ir nebebuvo tam priežasčių, – bent aš jaučiau tam tikrą tarpukario epochos nureikšminimą. Manau, Šimtmetis – pats laikas visavertiškai grįžti į šimto metų senumo įvykius, į tarpukarį.

Aš manau, kad jums tikrai yra tekę pasidomėti visų signatarų biografijomis…

… ir vėl labai sunkus klausimas!

… taigi norėčiau paklausti, kurie jų ir šiandien, jūsų manymu, būtų labai naudingi Lietuvai?

Tikrai visi! Kaip įmanydamas nė vieno iš 20-ies nenoriu išskirti kaip svarbesnio. Kiekvienas mūsų turi teisę kuriam nors herojų simpatizuoti. Pridurčiau, kad kaži ar teisingai elgiamės, kai sureikšminame būtent tas 20 asmenybių. Mums su kolegomis rekonstruojant ano meto įvykius iškyla labai įdomių dalykų. Tarkime, kaip 1917 metų Lietuvių konferencijoje Vilniuje buvo formuojama Lietuvos Taryba. Nors ir vyko karas, buvome okupuoti, vyko realūs rinkimai, slaptas balsavimas. Buvo atvejų, ir ne vienas, kai, dabartiniais terminais, aukštą reitingą turėję visuomenės veikėjai – pavyzdžiui, kunigas Juozas Stankevičius, – atsisakė, atšaukė savo kandidatūras, atsisakė politikų karjeros. Jie dirbo kitus ne mažiau svarbius darbus Lietuvai, o dabar pamirštame juos, kaip politikus, paminėti. Taigi sakyčiau, kad jų daugiau, kur kas daugiau negu 20!

Žinoma, per šiuos mėnesius dažniau minėti tenka du asmenis. Tai – daktaras Jurgis Šaulys. Man asmeniškai trumpai užtruko nustatyti, kieno ranka rašytas aktas, bet, norint tai patvirtinti, praėjo daug laiko, ir tik anų metų gale mano prašymu kriminalistikos ekspertai pristatė nepaprastai išsamų tyrimą. Jo rezultatai patvirtino (rodo kelių puslapių ilgumo pažymą, – aut. past.), kad abu svarbūs dokumentai, Vasario 16-osios aktas ir Gruodžio 11-osios dokumentas, yra identiški laiškui, pasirašytam Jurgio Šaulio, – beje, susijusiam su tais įvykiais. Iš mūsų buvo išreikalauta net 10 jo rašysenos pavyzdžių!

Antrasis dažnai minimas, dėl labai paprastos istorinės priežasties, yra Petras Klimas. Jis buvo vienintelis, kuris tomis dienomis rašė dienoraštį (rodo knygos pavidalu išleistą Petro Klimo dienoraštį, – aut. past.), visi kiti nespėdavo. Tiesa, buvo toks laikas, kai jie organizavo Lietuvių konferenciją 1917 m. vasarą, kai, jo žodžiais, „neturiu kada prisėsti prie dienoraščio“, taigi nuoseklus rašymas buvo keletui mėnesių nutrūkęs, bet vėliau pratęstas, taigi ir Vasario 16-oji čia aprašyta. Skaitant teko iš arčiau Klimą pažinti, dienoraštyje gausu emocijų. Jis nepaprastai taikdariška asmenybė, numanomai gilus žmogiško bendravimo diplomatas, tačiau, grįžęs vakare, jis parašydavo ir ironiškai, ir net labai kandžiai! Tokios šaižios etiketės klijuojamos kolegoms, kad mažiems vaikams to dienoraščio skaityti negalima! Matyt, dėl savęs paties reikėdavo tas etiketes suklijuoti.

Jūs ir pats feisbuke rašote dienoraštį, net labai išskirtinį – detektyvinį, literatūrišką. Ar jaučiate tam pareigą?

Nežinau, kas įvyko. Kažin kodėl artėjant 99-osioms Valstybės metinėms pajaučiau būtinybę fiksuoti viską, kas tomis dienomis vyko. Matyt, tam, kad įvyktų savotiškas stebuklas, kuris ir įvyko. Feisbuko įrašuose radosi neįtikėtinų dalykų – užrašiau aplinkybes, kaip atsiras Vasario 16-osios dokumentas. Paraidžiui! Archyvo darbuotojai išneša ir klausia, ar tai ne tas dokumentas, kurio jūs taip ieškote… Taip ir įvyko! Tai yra mistika, kiti pasauliai, angelai! Paaiškinti to negaliu. Beje, archyvo Berlyne darbuotojo, kuris mane ir suorientavo ieškoti būtent ten, pavardė yra „Angelas“ – Engel.

Susitikome dar vieną simbolinę Lietuvai dieną – Sausio 13-ąją. Žinoma, paraleles norisi vesti tarp 1991-ųjų įvykiams įtakos turėjusios Kovo 11-osios ir Vasario 16-osios. Koks didžiausias panašumas? Ar tai, kad abiem atvejais tai buvo labai šviesių žmonių susibūrimai? Ar kad abiejų aktų iškart nesekė ginkluotas puolimas?

Mes kartais, aukas skaičiuodami, be reikalo nuslystame į kiekybę. Sausio 13-ąją jų buvo 14, bet nukentėjusiųjų, pavyzdžiui, patyrusių akustines traumas, – daug daugiau. Taigi reikšminga ne kiek, o kaip, kokiais brutaliais, nežmoniškais metodais mus dar kartą buvo bandoma sutramdyti. Dukart per XX amžių išslinkome per adatos skylutę, abu kartus – ir 1918-aisiais, ir 1990-aisiais – susiklosčius absoliučiai unikalioms ir Lietuvai labai palankioms aplinkybėms.

1918-aisiais aukų nebuvo, bet jų skaičiavimas prasidėjo 1919–1920-aisiais, ir vėl ne aukas skaičiuočiau, o vertinčiau bendrą situaciją. Antrojo pasaulinio karo rezultatas Lietuvai buvo ypač žiaurus jau ir skaičiais. O jei dar priskaičiuosime ginkluotą pasipriešinimą pokariu, tremtis? Mes labai nukentėjome, bet ir aną, ir šį laikotarpius įveikėme iškeltomis galvomis.

Žmonių santalkos aplinkybės labai panašios, tiesa?

Visiškai taip. Esminis skirtumas tik vienas. Kovo 11-osios akte remiamės anuo, Vasario 16-osios. Vis tiek vienas jų pasirašytas anksčiau. Taigi 1990-aisiais buvo lengviau, nes Vasario 16-osios aktas tiko tam atvejui ir, neduok Dieve, tiktų ateityje. Pasimelskime, kad tų atkūrimų daugiau nebereikėtų ir kad Lietuva, kaip demokratinė, nepriklausoma respublika, vystytųsi dar 100 ir daugiau metų.

Grįžtant į šiandieną, į sausio 13-ą, sutinku su teigiančiais, kad tikrasis Nepriklausomybės antspaudas uždėtas būtent per sausio įvykius, agresijos fone.

Kiek žinau, esate aistringas „Žalgirio“ gerbėjas.

Taip, vakar buvau arenoje, stebėjau kovą su „Unicaja“!

Man asmeniškai gražu, kad sportininkai savo pergalėmis skleidžia žinią apie Lietuvą. Neteko to stebėti Sovietų okupacijos metais, bet neabejoju, kad tuomet tos pergalės buvo dar svaresnės. Ar tai, ne tik varžybų rezultatai, svarbu ir jums?

Man visuomet svarbūs išliks Sabonio kartos pasiekimai, kaip betarpiška įžanga į ką tik aptartą valstybės atgimimą. Jei eitume gilyn į sovietinę praeitį, taip, tai buvo vienintelis tautiškumo, istoriškumo simbolis tuometei jaunajai kartai, visi kiti buvo draudžiami.

Jau ne kartą esu sakęs, kad prie disidentų savęs nepriskiriu – na, kaip kiti pasakoja, kad, būdami spaliukais, mokytojai ką nors draudžiamo pasakė, kad ir apie tą pačią Vasario 16-ąją. Man, doram kauniečiui paaugliui, yra tekusi laimė „Žalgirio“ didesnių ir mažesnių sėkmių bangas stebėti dar nuo Modesto Paulausko laikų. Tai tikrai padarė neišnaikinamą įspaudą  mano asmenybei. Kauno „Žalgiris“ – tai tiesioginė paralelė su tuo, ką galima vadinti lietuviškumu, patriotizmu. Kitaip nebuvo galima.

Taigi ne visada politikai geriausiai reprezentuoja Lietuvą, ar ne?

Anaiptol.

Liudą Mažylį kalbino Kotryna Lingienė
Donato Stankevičiaus nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. vasario rubrikoje „Mėnesio tema“

Kokia atsisakymo atitikti visuomenės standartus kaina ir kas nutinka, kai pagaliau susitinki tikrąjį „Aš“? Stiprus perspektyvių šokėjų duetas, pulsuojanti elektroninė muzika ir latvių aukštosios mados prekės ženklo One Wolf kostiumai – visa tai šokio teatro „PADI DAPI Fish“ kūrėjų Niels Claes ir Gintarės Marijos Ščavinskaitės šokio spektaklyje „Aside“, kuris į Kauną atvyksta pirmą kartą ir kviečia susitikti Kauno kultūros centre „Tautos namai“ vasario 23 d. 19 val. Šia proga dalinamės Gretos Seiliūtės parengtu interviu su spektaklio kūrėjais su Gintare ir Niels apie projekto idėją, paauglystės patirtis ir kūrybinius iššūkius.

Esate jauni ir daugumai galbūt menkiau pažįstami kūrėjai. Papasakokite apie save.

Gintarė: Kai vaikystėje manęs paklausdavo kuo noriu būti užaugusi, visada atsakydavau jog būsiu dainininkė, aktorė, šokėja arba matematikos mokytoja. Be pastarojo viskas bylojo apie mano meniškąją prigimtį. Nusprendžiau vidurinę mokyklą pabaigti kartu su šokiu ir jau nuo to momento žinojau, kad noriu visą savo gyvenimą sieti su tuo. Po studijų patekau į Kauno šokio teatrą „Aura“. Turėjau garbės susipažinti ir dirbti su daugybe įvairių menininkų ir tai dar sustiprino mano norą tęsti kelionę šioje srityje.

Ten susipažinau ir su šokėju Niels Claes. Mūsų idėjos ir požiūris į pasaulį sutapo ir visada gebėjome surasti bendrą kalbą bei suprasti vienas kitą. Tad pradėję laisvai samdomų atlikėjų karjerą iškart nusprendėme imtis veiklos kartu. Svarstėme, kur galėtume įgyvendinti savo idėjas – taip atkeliavome į Klaipėdą, kur šokio teatras „PADI DAPI Fish“ mus šiltai priėmė.

Niels: Šokį pamilau dar vaikystėje, o kai tapau paaugliu ir pastebėjau, jog jis padeda išreikšti jausmus, meilė dar labiau išaugo. Dėl to nusprendžiau studijuoti šokį ir man pasisekė, jog savo kelyje galėjau mokytis iš įkvepiančių choreografų. Jausdamas, jog galiu papasakoti žiūrovui daugiau ir siekdamas kūrybinės laisvės, nusprendžiau tapti laisvai samdomu šokėju. Džiaugiuosi, jog projektas vyksta kartu su Gintare ir šokio teatru „PADI DAPI Fish“, kurie suteikia man kūrybinę laisvę ir teigiamą iššūkį kurti kokybišką produkciją.

Organizatorių archyvo nuotr.

Kam ir kaip kilo spektaklio idėja? 

Didėjant įtampai tarp žmonių, turinčių skirtingą požiūrį, mūsų dėmesį patraukė stereotipų taikymas ir žmonių skirstymas į kategorijas.  Kai pradėjome apie tai diskutuoti, pastebėjome, kad daugybė žmonių susiduria su tomis pačiomis kliūtimis savo gyvenime. Nesvarbu ar kalbame apie odos spalvą, seksualinę orientaciją, negalią, lyčių skirtumus ar kilmės vietą –  visi norime rasti savo vietą visuomenėje. Kodėl mes visi, susidurdami su tais pačiais iššūkiais, vistiek nesuprantame vieni kitų?  Ir kaip jaučiasi tie, kurie neatitinka visuomenės normų? Kadangi translytiškumo tema ypač išryškina šią problematiką, nusprendėme ja pasiremti kuriant šį spektaklį.

Pasirinkote Lietuvoje jautrią ir dažnai tabu laikomą temą. Ką norite pasakyti žiūrovams?

Norime parodyti kitą šios temos pusę, kuri daugumai atrodo tolima ir jų neliečianti, tačiau kiekvienas turime abejonių, kompleksų, ypač, kai ryškiai skiriamės nuo daugumos. Esame linkę pamiršti, jog kiekviena istorija – daugiabriaunė ir nėra vieno teisingo kelio ar atsakymo. „Kitokiems“ žmonėms dažnai nesuteikiame šanso būti suprastiems. Norime parodyti, jog, jei žmonės būtų atviresni vieni kitiems, visuomenėje ir politikoje nebūtų tiek problemų.

Apibendrinant, norime parodyti, jog neapykanta žmonėms, kurių nesuprantame, virsta tyčiojimusi, nepaisant to, ar tai darome sąmoningai ar ne. Tokie veiksmai gali turėti rimtų pasekmių šių žmonių emocinei būsenai ir savivertei. Nesiekiame piršti propagandos apie lygybę, tiesiog norime priminti, jog svarbu elgtis su kitais taip, kaip norime, jog su mumis elgtųsi, būti atviriems ir suprasti vieniems kitus.

Organizatorių archyvo nuotr.

Kokiai auditorijai skirtas spektaklis, kodėl?

Tema pati savaime aktuali paaugliams, nes kalba apie vidines kovas, kurios vyksta formuojantis asmenybei, tačiau norime sukurti spektaklį, kuris paliestų kiekvieną.

O kokios jūsų paauglystės patirtys, kaip jos siejasi su spektakliu?

Niels: Mano atmintyje paauglystė – sunkiausi mano gyvenimo metai. Bandžiau suprasti, kas iš tiesų esu ir kur priklausau. Buvo sunku ir dėl to, jog patyriau patyčias, tačiau einant metams ėmiau suprasti ir iš manęs besityčiojusiųjų pusę – jie tiesiog nesuprato mano požiūrio. Šis žinojimas man labai padėjo, todėl tikiu, jog paaugliams svarbu suprasti, kad jie ne vieninteliai taip jaučiasi.

Gintarė: Negalėčiau pasakyti kad turėjau sunkią paauglystę. Bet visuomet buvau „tas vaikas ant tvoros“ – nuo mažens mėgdavau stebėti ir tyrinėti žmonių elgseną, bandydama rasti priežastis, pateisinimus jų veiksmams. Žinoma, noras pritapti, man nebuvo svetimas, vis ieškojau savo vietos „socialinėse džiunglėse“. Per daug nesiplečiant, sukausi gan ekstremaliose grupuotėse idant greičiau suprasčiau pačią save, bei kitų vertybines sistemas – taip susidėliojau savąsias. Šis polinkis stebėti ir analizuoti manęs neapleido iki šiol, tad sukauptą patirtį, įžvalgas apie patirtas situacijas sudėjau ir į spektaklį.

Kokie didžiausi judviejų iššūkiai šokio spektaklio „Aside“ kūrybiniame procese?

Savo spektakliu norime  atskleisti daug nagrinėjamos temos sluoksnių, todėl yra rizika, jog pradėsime kartotis, taigi iššūkis mums – kaip sukurti choreografiją auditorijai priimtina kalba ir kartu neprarasti temos daugiasluoksniškumo.

Organizatorių archyvo nuotr.

Šokio spektaklio „Aside“ kūrybinė grupė:
Produkcija: Šokio teatras „PADI DAPI Fish“
Idėjos autoriai, choreografai ir šokėjai: Gintarė Marija Ščavinskaitė, Niels Claes
Garso dizaineris: Andrius Stakelė
Kostiumai: One Wolf
Teatro meno vadovė: Agnija Šeiko
Vasario 23 d., 19 val.
Kauno kultūros centras „Tautos namai“, Vytauto pr. 79
Bilietai: internetu.lt

Šokio teatro „PADI DAPI Fish“ informacija

Galvoju, ką aš prisimenu apie šį žmogų arba – ką prisiminti turėčiau? Nesinori rašant pasitelkti manieros, kuri sudarytų prielaidą, kad jo nėra. Jis yra, tik labai sudėtinga su juo pasimatyti.

Kai man buvo užduotas klausimas, su kuriuo iš vyresniosios kartos lietuvių fotografų norėčiau pasikalbėti apie šių dienų aktualijas fotografijoje, aš nė kiek neabejodamas ištariau Romualdo Rakausko vardą. Deja, tuomet net neįtardamas, kad tai padaryti bus taip sunku. Gerą mėnesį skambindavau maestro. Esame neblogai pažįstami, todėl jis niekada nepasakė „ne“ šiai idėjai. Bet nepasakė ir „taip“. Nuolat atidėliodamas mūsų susitikimą, R. R. (taip jis pasirašo savo knygose) sakydavo, kad dėl įvairių negalavimų dabar niekur neinąs, daug gulinėja ir dažnai jaučia, kad „galva nebe ta“. Galima tai suprasti turint omenyje ir tai, kad tarp azartiško kalbintojo ir kalbinamojo yra gražus 44 metų skirtumas.

Ir dabar dar viduje esu pasiryžęs smagiam dialogui prie kavos puodelio, bet ranka jau rašo tai, ką pavyko aptarti telefonu, kai maestro buvo žvaliau nusiteikęs. Vėliau net skambinau savo ryšio operatoriui ir klausiau, ar galėčiau gauti pokalbio įrašą, bet patarė kreiptis nebent į STT.

Taip jau būna. Klausiate, kodėl būtent R. R.? Atsakysiu, kad yra net dvi priežastys. Pirmoji ta, kad, kalbant apie fotografiją, pastarasis yra iš tų, kurie atitinka legendinį posakį „turi akį“. Kai žvilgsnis bėgioja po jaunystėje jo užfiksuotus miesto šurmulio vaizdus, kompozicijas, pagautas situacijas, emocijas ir jų išskirtinumą, abejonių nekyla. Pamenu, prieš keletą metų Laisvės alėjoje stovėjau rankoje laikydamas fotoaparatą ir kalbėjau telefonu. Priėjo maestro, paėmė fotoaparatą ir padarė keletą mano portretų. Tikrai geri. „Turi akį“, jau tada taip pagalvojau. Ir dabar prisimenu tuos kadrus. Tik užtrukčiau mėnesį archyve, kol juos rasčiau.

Kita priežastis yra asmenybė. Pažįstantys R. R. tikrai pasakys, kad tai labai komunikabilus ir draugiškas žmogus. Nestokojantis humoro jausmo ir protingų sąmojų pokalbiui palaikyti. Turėčiau su tuo sutikti, bet kartu nuolat neapleidžia mintis, kad visada šalia fasadinės pusės yra ir toji, kuri nė kiek nepagražintai parodo žmogaus gyvenimą, be jokių „perlipimų per save“ ar išmoktų elgesio normų. Kur gerumas sumišęs su elementariu nuovargiu, o situacijos priverčia būti griežtesnį, nei aplinkiniai galėtų tave įsivaizduoti.

O maestro atsako:

„Ėjau su gerumu per gyvenimą ir niekada negavau per galvą. Gal tai kokia genetika? Aš nesugebėčiau būti dviveidis, nebent labai trumpai. Žinai, sunku turėti du veidus. Sunku nesuklysti, kurį kada rodyti. Gyvenimas, aplinka labai žmogaus nepakeičia, koks esi, toks esi. Vidus – nepakomanduojamas.

O šaip tai man sekėsi. Atrodo, kad atsidūriau būtent ten, kur gyvenimo man ir skirta. Gavau tą „viską“. Neįsivaizduoju, ar būčiau galėjęs daryti ką nors kita. Tikriausiai ne. Truputėlį rašiau, bet būtų buvę sudėtinga prasibrauti tarp tų literatų grandų. Nežinau. Jau būdamas universitete, kur baigiau tris lituanistikos kursus, fotografuodavau leidiniams „Literatūra ir menas“ bei „Mūsų gamta“. Man tikrai sekėsi. Susiklostė aplinkybės, kad gavau butą Kaune ir galimybę dirbti žurnale „Nemunas“. Lenkiu kepurę prieš jį. Visi tie žmonės, kuriuos sutikdavai ir turėdavai galimybę pabendrauti… Ir ne akimirką – po kelias valandas. Visi jie buvo gilios ir savitos asmenybės. Buvo labai įdomu. Kasdien jaučiau malonumą dirbdamas. Taigi tikrai galiu save apibūdinti, kaip J. Grušas rašė, kad „laimingasis – tai aš“.“

Romualdas Rakauskas

Nuolat kartojat, kad jums sekėsi. Bet gal prie to prisidėjo ir laikmetis. O ir konkurencija buvo mažesnė. Kaip manote, ar lengva dabar būti fotografu?

Be jokios abejonės. Buvo labai geras laikas. Su fotografija susijęs dalykas – paroda ar koks albumas – visiems buvo įvykis. Buvo daug susidomėjimo. Buvo poreikis tokios fotografijos. Ir leidyklos laukdavo – tik duok. O dabartinis laikmetis tai, sakyčiau, toks „užmušantis“, kai jaunas žmogus mato, kiek visko prileista, kaip perpildyta erdvė. Atrodo, kad jam gali ir rankos nebepakilti. Kaip jaunikliui Donatui pačiam atrodo?

Aš lygiai tos pat nuomonės. Kvailesnį apima neviltis, protingesniam įsijungia savikritika. Tik išskirtiniais atvejais atsiranda kas nors, ko neveikia tie išoriniai informacijos srautai.

Jo jo, talentas turbūt yra stebuklas. Kažkoks protu nepaaiškinamas dalykas, kaip tie talentai išlenda, susiformuoja ir kaip jiems būna duodama kryptis.

O kaip jūs tą kryptį įgavote, kas jus suformavo? Ir kuo šiuolaikiniam kūrėjui reikėtų domėtis?

Galiu pasakyti, kad visai nesidomėjau, kas fotografijoje padaryta, arba labai mažai. Mane žavėjo tie tikrieji menai, pavyzdžiui, tapyba. Atsimenu, pasisekė tais laikais su menininkų grupe išvažiuoti į Italiją. Kažkiek tų pinigėlių tuomet skirdavo buvimui, tai, žinok, už visus juos prisipirkau klasikos – Botticelli, Raffaëlli… Fotografijos albumų gal ir buvo, bet aš į juos net nepažvelgiau.

Donatas Stankevičius

Paminėjote „tikrąjį meną“. Nesunku suprasti, kad galbate apie klasikinę dailę. O, kalbant apie fotografiją, ar dar yra reikalinga tokia, kuri buvo ir gal dar yra laikoma menine?

Manau, kad ji buvo ir bus. Priėjimas skiriasi. Mano laikais daug kas atėjo iš žurnalistikos. Kažkuria prasme darė tai, ko tuometinė spauda reikalavo, bet kartu pasidarydavo ką nors sau, ir tai jau buvo laikoma kūryba. Dabar turbūt irgi žmonės daro tai, kas suprantama plačiajai visuomenei, tam, kad išgyventų, o kuria kitus dalykus išskirtinai dėl savęs, kas vėliau kartais įgauna ir tą meninį svorį.

Taip, dabar truputį kiti laikai. Vien ką duoda skaitmeninė era. Kaip manote, ar tai padeda, ar kenkia fotografijai. Ir ar ilgainiui rasis kažkas, kas pakeis skaitmeninę fotografiją? Turite tokią ateities viziją?

Aš, ačiū Dievui, neperėjau prie to, jau nebereikėjo. Bet vis dėlto manau, kad puikus dalykas ir kad nelabai kas skaitmeninę fotografiją galėtų pakeisti. O gal? Gal atsiras kas nors tokio, kad tik akimi pamatei – pach, ir pasidarei? Velnias žino. O šiaip tai visas tas darbas… Aš pats viską dariau. Ir juostas ryškinau, ir spausdinau, ir retušavau, tai galiu pasakyti, kad tai kūrybiniam procesui nieko nei prideda, nei duoda. Praktiškai skaitmeninė fotografija labai patogi, kai be jokio ryškinimo pamatei, po to atsirinkęs ištrynei, ko nereikia. Galbūt kalbu tai manantiems, kad anksčiau tik išskirtinį kadrą nuspausdavai. Nė velnio. Aš ir daugelis kitų „šaudydavom“ krūvas juostų. Daug ką reiškia dalis sekundės, tai jeigu galvosi, ar čia spausti jau, ar dar pataupyti, nieko nebus. Tik įdomiausia, prisiminus tuos savo geruosius kadrus, kad, rupūže, vis dėlto būdavo tas pirmas geras. Po to dar spėdavai keletą padaryti toje situacijoje, bet pirmas būdavo prasmingiausias ir įdomiausias.

Yra toks posakis, kad nusipirkęs smuiką dar netampi smuikininku. Fotografijoje, atrodo, jo pritaikyti negalime. Bet, vis dėlto, gal palinkėtumėte ką nors tiems, kurie nori tapti fotografais? Ar verta tapti? Ar gal kaip tik atkalbėtumėte juos nuo to?

(Juokiasi.) Matai, tikrai, juo yra gimstama. Ką tu man galėjai pasiūlyti? Muzika kokią ar dar ką nors (juokiasi)? Ne. Čia yra paprastas daykas. Jeigu tau iš vidaus yra duota ir užkoduota, tai prasiveržia. Galima labai norint ką nors išspausti, bet tai niekada neatrodys išskirtinai ir bus labai „pritempta“.

Romualdą Rakauską kalbino ir savo patyrimą užrašė Donatas Stankevičius

Nuotraukos iš fotografų archyvų

Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. gruodžio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“

Režisierius Gytis Bernardas Padegimas nesistengia būti madingas. Jam svarbiausia – spektaklio siunčiama žinutė. Apie premjerinį spektaklį „Noktiurnas“ Kauno miesto kameriniame teatre – neįprastos struktūros pjesės pasirinkimą ir temos aktualumą, darbą su aktoriumi Dovydu Stončiumi, kūrybinį procesą ir spektaklio siunčiamą žinutę – su spektaklio režisieriumi G. Padegimu kalbasi teatrologė Kristina Apanavičiūtė.

„Noktiurnas“ – ilgai brandinta ir visuomenei aktuali pjesė

Ši pjesė manyje kirba jau eilę metų. Ji kalba apie labai svarbią problemą, kuri darosi vis aktualesnė. Tai yra atleidimo tema. Mes labai mokame kaltinti, kiršinti, susipriešinti ir labai nemokame atleisti vieni kitiems. Man atrodo, gyvendami krikščioniškoje šalyje, mes esame visiškai pamiršę, kad krikščionybė visą laiką moko teisti ne asmenį, bet jo blogus darbus. Pats žmogus sutvertas pagal Dievo atvaizdą. Jo orumas negali būti trypiamas ir žeidžiamas. Galima teisti tik blogus žmogaus darbus, jo ydas, nusikaltimus. Pas mus priešingai – užpuolamas ir naikinamas pats žmogus. Ši pjesė kaip tik ir leidžia kalbėti apie tą mechanizmą. Netgi po labai didelių, sunkių, lemtingų įvykių, susijusių su žmogaus netektimi yra atgaila, atsiprašymas bei misericordia (lot. gailestingumas). Pas mus tai yra pamiršta. Jei žmogus prasikalto arba kažkam atrodo, kad prasikalto, jis yra persekiojamas, naikinamas, žeminamas. Man atrodo, kad viena emigracijos iš Lietuvos priežasčių būtent ir yra žmogiškojo orumo deficito sindromas, jog negerbiamas žmogaus orumas. Mane maloniai nustebino Vilniuje ant troleibuso pamatyta Romeno Gari citata „Vienintelio dalyko, kurio negalima atleisti, tai neatleidimo. Šią formulę naudojame kuriant spektaklį. Visada yra krikščioniškas gailestingumas ir atleidimas.

Man svarbi ir įdomi yra knygos tema. Kažkada buvo sakoma, kad ji yra geriausias draugas. Knyga yra ir galinga psichoterapijos priemonė. Žmogus rašydamas knygą, o ir ją skaitydamas, gali nuskaidrėti, sudeginti eilę negatyvių savo išgyvenimų. Jeigu nori eiti į priekį – turi susitaikyti su savimi, savo praeitimi, aplinka ir aplinkiniais. Atgailauti ir atsiprašyti tų, kuriems suteikei skausmą. Žinoma, reikia kantrybės, bet knyga prasiskverbia į tavo emocinį ir dvasinį gyvenimą bei jį aktyvuoja.

„Noktiurnas“. Dovydas Stončius ir Gytis Padegimas. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Dovydas Stončius – apgalvotas pasirinkimas

Dovydą Stončių pastebėjau, kai jis dar buvo moksleivis. Su Loreta Vaskova jie mokėsi vienoje klasėje, dramos studijoje pas Reginą Šaltenytę. Taip pat jie vaidino mano magistrantės iš Skandinavijos spektaklyje. Tuokart Dovydą ir įsiminiau. Kaip ir dauguma Gintaro Varno studentų, mano įsitikinimu, Dovydas Stončius yra aukšto profesinio pajėgumo ir lygmens aktorius. Aš galvojau apie keletą aktorių, bet taip jau atsitiko, kad Dovydas puikiai atliko mažesnį vaidmenį – Carą Aleksandrą I mano spektaklyje „Karalienė Luizė“ Klaipėdos dramos teatre. Pradžioje visada duodu aktoriui nedidelį vaidmenį, vėliau didesnį, o galiausiai didžiausią. Man nereikia daryti net aktorių atrankų. Aš visus matau ir žinau. Stebiu kaip jie vaidina akademijoje, žiūriu jų diplominius spektaklius. Man pasirodė, kad ir kokybiškai ir kiekybiškai Dovydas Stončius yra pribrendęs monospektakliui ir būtent šiam vaidmeniui.

Šiuolaikinė pjesė su neįprasta kalbos struktūra

Pradžioje buvo kalbos problemų, bet vėliau priėjome išvadą, kad tai yra personažas, kuris yra rašytojas: rašo knygą, gyvena su žodžiais, žaidžia ir ieško tinkamiausio. Kartu jis yra ir vienišas žmogus, gyvenantis ir dirbantis knygyne. Tai reiškia jog žodis, metafora, įvaizdis, inversija, įvairūs tokie literatūriniai terminai jam yra įaugę į kraują. Ne veltui Romualdas Rastauskas yra minėjęs, jog ši pjesė, kalbos prasme, yra paskutinio dešimtmečio viena įdomiausių amerikietiškų pjesių, pasižyminti poetine struktūra. Mums tikrai reikėjo ieškoti, kad tai nebūtų toks paprastas, buitinis kalbėjimas. Žodžio bei teksto struktūra turi girdėtis. Tai nėra lengva. Mūsų teatras yra paniręs į vaizdus, reginius. Visą eilę metų žodis buvo nustumtas į antrą, trečią poziciją. Matome kaip negailestingai jaunieji režisieriai net pačias žymiausias klasikines pjeses kupiūruoja, perdaro. Aš tokios drąsos neturiu. Manau, kad jeigu paimi tam tikrą tekstą, struktūrą, tu turi ją ne dekonstruoti ir laužyti, o ieškoti kaip ją pateikti. Ne sutrupinti autorių, bet kaip priaugti iki jo lygmens. Ši pjesė kaip tik yra šiuolaikinė, tačiau jos kalbos struktūra nėra paprasta ar prasta. Tai nėra gatvinė kalba, o labiau literatūrinė nei šnekamoji.

Man atrodo, kad šiuo metu, po daugybės vaizdų ir instaliacijų, yra pakankamai inovatyvu teatre vėl iš arti, stambiu planu pamatyti gyvą žmogų. Ir tai yra paaiškinimas, kodėl mes vaidiname knygynuose bei bibliotekose. Spektaklio forma – knygos pristatymas. Norisi, kad tai būtų autentiška. Kad pati erdvė ir joje esančios knygos kurtų atmosferą, kurią aprašė pjesės autorius Adamas Rappas.

Kūrybinis procesas tęsiasi jau keletą metų

Pati pjesė patraukė dar net neturint realios perspektyvos ją realizuoti scenoje. Tai, kad mums buvo suteikta galimybė realizuoti šį kūrinį Kauno miesto kamerinio teatro scenoje – mus labai džiugina. Turint galvoje, koks pakankamai įvairus yra teatro repertuaras, šis spektaklis jį turėtų dar labiau praturtinti.

Spektaklio kūrimo procesas yra labai įdomus, kadangi jis tęsiasi jau keletą metų. Tai yra tarsi sluoksnių dėjimas. Vasarą mes savaitę dirbome mano sodyboje. Tuo metu išnagrinėjome detaliai visą pjesę, tačiau tai nebuvo pirmas mūsų prisėdimas prie jos. Pradėjome ją nagrinėti jau prieš metus. Ir šiuo metu mes labai įdomiai repetuojame – tarp Vilniaus ir Kauno. Į knygynų ir bibliotekų erdves mes išeisime tik prieš premjerą.

Visam mūsų darbui reikia labai gilios analizės. Reikia pasitelkti psichoanalizę, Froidą, nes procesai, kurie vyksta su žmogumi yra labai gilūs, skausmingi, paliečiantys jo pasąmonę, giluminę esmę. Juos suvokti, suprasti – labai svarbu. Teksto daug, jį reikia įkrauti ir jis turi būti prasmingas. Kuomet aktorius monospektaklyje yra stambiu planu, niekas negali būti sumeluota. Aktorius turi žinoti ir suprasti viską. Tuo tarpu žiūrovas nebūtinai turi viską suprasti pažodžiui ir paraidžiui. Jis daug ką priima ir supranta subjektyviai. Jeigu jis mato, jog aktorius turi žinią ir žino, ką ir kodėl sako, tuomet tas suvokimas pasiekia ir žiūrovą.

Gytis Padegimas. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Spektaklis nebijantiems mąstyti ir jausti

Šis spektaklis turėtų būti didelė staigmena ir netikėtumas. Ne veltui jis bus rodomas kitokiose erdvėse nei įprasta. Į jį eiti siūlyčiau geranoriškai nusiteikus. Nebūtinas joks specialus pasiruošimas, bet reikia būti nusiteikusiam mąstyti ir jausti. Yra toks terminas mąstanti širdis. Jurgis Brėdikis, akademikas, kuris operavo širdis, yra pasakęs, jog „pirmiausia į informaciją reaguoja ne galva, ne smegenys, o širdis.“ Norisi, kad žiūrovas būtų pasiruošęs reaguoti protu ir širdimi.

Empatijos jausmo mūsų visuomenėje trūksta labiausiai. Spektaklis turėtų padėti ugdyti šį jausmą. Jame nebus jokios didaktikos ar moralo, o tik gilus suvokimas, jog be kito žmogaus mes negalime nieko.

Aš visada galvoju apie spektaklio siunčiamą žinutę ir niekuomet nesistengiu būti madingu. Mane domina tikrumas, nuoširdumas, autentika, o šie dalykai niekada nesensta. Gyvenimas yra toks sunkus ir pilnas iššūkių, todėl teatras neturėtų stumti žmogaus į depresiją. Jis turi padėti išgyventi iššūkius. Teatras turi būti kaip draugas, o draugas yra tas žmogus, kuris tau padeda išgyventi sunkiausias akimirkas. Ir padeda labai dažnai vien tik savo buvimu. Užtenka pabūti kartu ir pajausti bendrumą, palaikymą, solidarumą. Tuomet ateina suvokimas, sprendimas. Į spektaklius mes ateinam kaip pas artimus žmones, o ypač į tokius spektaklius kaip šis. Čia žiūrovai yra arti aktoriaus, vienoje erdvėje. Aktorius kalbasi su jais ir jiems, atveria savo praeitį, traumas vardan to, kad jas išsigydytų ir padėtų išgyti kitiems.

—

Vasario 27 d. 17:30 val. Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (Radastų g. 2) įvyks susitikimas su spektaklio kūrėjais.

Spektaklio „Noktiurnas“ premjera – kovo 16, 17, 18 d. Kauno centriniame knygyne (Laisvės al. 81), kovo 23 d. Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyriuje (Donelaičio g. 8, II a.). Bilietais prekiauja „Tiketa“.

Kauno miesto kamerinio teatro inf.