Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istorikas doc. dr. Rūstis Kamuntavičius sako, kad nors kalbame apie Vasario 16-ąją, jos signatarus, tačiau jei objektyviai pažiūrėtume, kiek apie juos žinome, kiek atsimename, kiek nagrinėjame jų darbus, skaitome jų knygas ar esame įprasminę vietas, kur jie augo ar dirbo – turėtų apimti gėdos jausmas. „Lyg tai jie didvyriai, bet paklausus konkrečiau, kokie jie, stoja nejauki tyla. Pavyzdžiui, Steponas Kairys – mūsų socialdemokratijos pradininkas, socialdemokratas klasikine, gražia prasme. Kiek žmonių žino ir yra skaitę jo įdomių, kartais keistų, bet dažnai savo metui naujoviškų tekstų?“ – retoriškai klausia istorikas. 

Pasak R. Kamuntavičiaus, tarp Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų yra daugiau skirtumų, nei panašumų, todėl nenuostabu, kad nuomonės išsiskirdavo, būdavo trintys ir konfliktai. „Vienas didžiausių nesutarimų vyko svarstant, kaip traktuoti santykius su Vokietija – nagrinėjant šį klausimą vyko net durų trankymai ir demonstratyvūs išėjimai iš Tarybos“, – pasakoja VDU istorikas, bet čia pat priduria, kad nepaisant skirtumų, signatarai turėjo ir bendrų bruožų – visi buvo labai dinamiški ir dirbo Lietuvai bei dėl Lietuvos. „Tų laikų tikriausi idealistai ir vizionieriai kūrė naują valstybę ir naują visuomenę“, – įsitikinęs istorikas.

R. Kamuntavičiaus teigimu, bet kas tikrai nebūtų ėjęs ir pasirašinėjęs akto. „Vis tik tai buvo išskirtiniai ir drąsūs žmonės. Šalia esanti Gudija panašius dalykus darė, jiems nepasisekė, o mūsų signatarams – pasisekė“, – pabrėžia mokslininkas.

Docentas pasakoja, kad Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai buvo labai įdomūs ir mobilūs. „Jie visą laiką judėjo, kažkur bastėsi, vienoje vietoje ilgai neužsibūdavo“, – teigia istorikas. Paklausus, kurie signatarai jam labiausiai imponuoja, R. Kamuntavičius išskiria tris žemaičius: Jurgį Šaulį, Kazimierą Steponą Šaulį ir Stanislovą Narutavičių. 

Kodėl būtent šie signatarai – interviu su VDU Istorijos katedros dėstytoju, mokslininku, tyrinėtoju Rūsčiu Kamuntavičiumi.

R. Kamuntavičius. VDU nuotr.

Kas apskritai patraukė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarus susidomėti politika, valdymu? Kodėl jie pasirinko tokį kelią?

Vienareikšmiškai atsakyti sunku, tačiau galima teigti, kad renkant dvidešimt asmenų į Lietuvos Tarybą, buvo sąmoningai daroma, kad jie atstovautų skirtingoms Lietuvos dalims, apimtų kuo platesnį geografinį lauką. Lietuvą kūrė ne tik suvalkiečiai su J. Basanavičiumi priešaky, kaip daugelis galvoja. Dariau žemėlapį, kuriame žymėjau vietas, iš kurių signatarai kilę, kur mokėsi, studijavo, dirbo ir pan. Pabaigus darbą ir pažvelgus į žemėlapį, pasidaro labai aišku, kad tuo metu buvo siekiama, jog signatarai būtų iš skirtingų Lietuvos vietų (Žemaitijos, Aukštaitijos, Suvalkijos). Žemėlapyje labai gerai matyti, kad signatarams savotišku traukos centru buvo ir pietinė Latvija, kurioje kai kurie signatarai gimė, lankė mokyklas, studijavo. Gudija ar Lenkija buvo ne tokios populiarios kryptys. 

Taip pat buvo siekiama, kad Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai būtų skirtingų sluoksnių ir profesijų atstovai (kunigai, bajorai, valstiečiai, miestiečiai). Tačiau moterų nebuvo nei vienos. 

Lietuva buvo ir vis dar yra patriarchalinė valstybė, orientuota į šeimą, mūsų šaknyse vis dar gajus kaimiečio, orientuoto į ūkį (plačiąją prasme), genas. 

Kodėl nebuvo moterų?

Žiūrint iš mūsų laikų perspektyvos, tai atrodo labai keistai, tačiau iki tol nebuvo tokios tradicijos, kad moterys dalyvautų „paradinėje“ politikoje. Moterys į aktyvią demokratinę, organizacinę veiklą yra įtraukiamos ganėtinai vėlai, nors netiesiogiai politikoje dalyvavo visada. Lietuvoje moterims buvo leista balsuoti tik po I-ojo Pasaulinio karo, po Vasario 16-osios. Ir tai Lietuva tuomet buvo „avangardas“, nes, pavyzdžiui, tokiose demokratinėje valstybėse kaip Prancūzija moterims buvo leista balsuoti 1944 m., o Šveicarijoje – tik 1984 metais. Lietuva, galima sakyti, netgi buvo pirmaujanti, nes moterims leido balsuoti tarpukariu, kada kitos Vakarų valstybės to dar neleido. 

Kodėl buvo tiek daug kunigų?

Kunigai neturi šeimų, todėl gali daugiau laiko skirti politinei veiklai. Tradicinėje lietuvių kultūroje tas vyras, kuris veda, sukuria šeimą, „paskęsta“ buitiniuose reikaluose. V. Kudirka yra netgi prieš šimtą metų  sakęs – lietuviai, nekurkite šeimų, nes jei visi kurs šeimas, paskęs kaimuose ir nebus kam rūpintis valstybės reikalais, visa tauta išnyks.

Apskritai, iki pat XX amžiaus antros pusės, Lietuva buvo ne miestietiška, o kaimietiška valstybė, kurioje ir vyrai, ypač kalbantys lietuviškai, buvo daugiau prie ūkio ir į politiką nėjo. Galima sakyti, vyravo į save orientuota kaimietiška kultūra, o globalūs reikalai mažai kam rūpėjo.

Minėjote, kad Jums labiausiai imponuoja trys iš Žemaitijos kilę signatarai. Aptarkime juos. Kodėl Jurgis Šaulys?

Jurgis Šaulys – filosofijos daktaras, valstybės ir visuomenės veikėjas, kurio ranka, manoma, ir buvo parašytas Vasario 16-osios aktas. J. Šaulys gimė Balsėnuose (netoli Švėkšnos, Šilutės rajone). Mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje, bet iš jos buvo atleistas už lietuviškos spaudos laikymą ir platinimą. 1903 m. pradėjo studijuoti ekonomiką Berno universitete, kurį baigė filosofijos daktaro laipsniu. Net gyvendamas Šveicarijoje rūpinosi kultūra, susirašinėjo su lietuvių visuomenės veikėjais, rašė straipsnius į lietuvišką spaudą, redagavo įvairius laikraščius. J. Šaulys tapo vienu žymiausių Lietuvos diplomatų ir yra laikomas pirmuoju Lietuvos diplomatu, pačiu garsiausiu tarpukaryje, keliavusiu po visą pasaulį.

J. Šaulio žmona buvo Mafalda Salvatini – garsi operos dainininkė, kilusi iš pietinės Italijos, Neapolio apylinkių. 1908-1932 metais ji gyveno Berlyne, kur buvo vienu pagrindinių operos teatro sopranų. Koncertavo ir daugelyje kitų Europos miestų, įskaitant Rygą. Nuo 1908-ųjų ji buvo Didžiojo Meklenburgo kunigaikščio Adolfo Frydricho VI meilužė ir su juo susilaukė dviejų sūnų, iš kurių vienas, Rolf Gérard, tapo garsiu menininku ir įkūrė savo galeriją Askonoje, prie Lokarno.

Jurgis Šaulys. VDU archyvo nuotr. 

Taip sutapo, kad 1918 m., beveik tuo pat metu kai nusižudė Mafaldos vaikų tėvas, į Berlyną atvyko J. Šaulys. Neaišku, kaip ir kada tiksliai jie susipažino, tačiau žinoma, kad vestuvės įvyko 1933 m. Iš J. Šaulio korespondencijos matyti, kad vedybos su užsieniete Lietuvoje jam sukėlė problemų: nors buvo puikus diplomatas, tačiau negalėjo gauti ypač aukštų pareigų – tapti valstybės diplomatijos viršininku. Dėl to, jog žmona buvo ne lietuvė, J. Šauliui gimtinėje nuolat buvo prikaišiojama. Pats prezidentas A. Smetona ne kartą turėdavo jį užstoti.

J. Šaulys mirė po II-ojo Pasaulinio karo Lugane (Šveicarijoje), spėjama, kad jis buvo nunuodytas sovietų. Prestižiškiausiame Lugano rajone turėjo namą (pavadinimu „Casa Mafalda“, tuo metu buvo įprasta namus vadinti žmonų vardais) ir jame bandė organizuoti Lietuvos diplomatinę rezistenciją.

Su kolegomis buvome nuvykę į Luganą ir atradome tą namą. Įdomu tai, kad dabar šis namas priklauso  vienam turtingiausių lietuvių.

Kuo įdomus bendrapavardis, kitas Šaulys – Kazimieras Steponas?

Kunigas Kazimieras Steponas Šaulys gimė Stemplių kaime prie Švėkšnos. 1890–1895 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje, vėliau Sankt Peterburge ir Varšuvoje. 1899 m. įšventintas į kunigus. Aktyviai reiškėsi šalies politiniame ir visuomeniniame gyvenime. Dalyvavo 1905 m. Vilniaus Didžiajame seime, o 1917 m. – Lietuvių konferencijoje Vilniuje, kur buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. Pastaroji 1918 m. paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Dėstė Kauno kunigų seminarijoje (1906–1922 m.), po to – Vytauto Didžiojo universitete, Kaune. Buvo Teologijos fakulteto docentu, vėliau – profesoriumi.

Po II-ojo pasaulinio karo, pakviestas J. Šaulio, jis taip pat pabėga į Luganą, apsistoja Brigitiečių vienuolyne, iš kurio dirba „Amerikos balso“ radijui, kuria ir veda laidas, dirba įvairiose kitos medijose ir skleidžia lietuvybės idėjas iš Italijos. Taigi, nors būdamas toli nuo tėvynės, K. S. Šaulys liko aktyviu Lietuvos patriotu, nuolat skatinusiu lietuvius nenuleisti rankų kovoje už krašto politinę nepriklausomybę. Tai buvo aktyvus Pasaulio Lietuvių Bendruomenės narys. Jis ne kartą yra kalbėjęs per Lugano radiją, o jo žodžiai, pasakyti per „Amerikos balsą”, pasiekdavo ir Lietuvą.

Kazimieras Steponas Šaulys. VDU archyvo nuotr.

Vienuolyne yra išlikęs kambarys, kuriame jis gyveno. Su kolegomis buvome nuvykę į vienuolyną ir prikalėme atminimo lentą. Tai savo iniciatyva ir lėšomis padarė ilgametis Lietuvos garbės konsulas Tičino kantone Gintautas Bertašius.

Įdomus likimas laukė kito signataro, Stanislovo Narutavičiaus. Papasakokite apie jį.

Stanislovas Narutavičius buvo melancholiška asmenybė, kilusi iš kilmingųjų bajorų šeimos Telšiuose, kurioje kalbama lenkiškai. Jeigu paimtumėte Vasario 16-osios aktą ir pažiūrėtumėte parašus, tai pamatytumėte, kad jis savo pavardę parašė lenkiškai ir su „w“ – t. y., Narutowicz. Šiandieniniame kontekste, svarstant, ar leisti Lietuvos lenkams oficialiai naudoti „w“ raidę, galima skeptikams pirštu besti į aktą ir parodyti, kad tie žmonės, kurie kūrė dabartinę Lietuvą, nedarė iš to problemos. L. Mažyliui radus Vasario 16-osios aktą, mums, istorikams, ir buvo įdomiausia pamatyti ne patį tekstą, kuris buvo žinomas, bet būtent pamatyti, kaip pasirašė signatarai.

S. Narutavičiaus brolis – Gabrielius Narutavičius – tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu po I-ojo pasaulinio karo. Įsivaizduokite: vienas brolis pasirašo Nepriklausomybės aktą, o kitas tuo metu tampa Lenkijos prezidentu. Prezidentu išbuvo neilgai, buvo nušautas lenkų nacionalisto praėjus kelioms dienoms po išrinkimo, palaidotas garbingiausioje vietoje – Katedroje Varšuvoje.

Tai tragedija, parodanti XX a. Lietuvos ir Lenkijos santykių tragizmą. Kokie būtų santykiai su Lenkija, jei abu broliai būtų turėję galimybę bendradarbiauti? Galėjo gi būti glaudžiu saitu tarp abiejų valstybių. O dabar – vieną nušovė, o kitas nusišovė pats. Po visų įvykių (brolio nužudymo, pasaulinės krizės ir t. t.) signataras S. Narutavičius jautėsi nelaimingas ir, matyt, tuo momentu jam tai buvo vienintelė išeitis, tik atimti sau gyvybę (1932). 

Stanislovas Narutavičius. VDU archyvo nuotr.

Kodėl plačioji visuomenės dalis tiek mažai žino apie Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarus, jų veiklą, likimus?

Išsamiau nežinome nei apie vieną signatarą, nebent tik apie A. Smetoną ar J. Basanavičių. Tikrai reiktų papildomų, aktyvių tyrimų, nes kol kas yra pasitenkinama tik lozungais – „signatarai, Vasario 16-oji, labai gerai viskas“, bet iš tiesų tik nedaugelis išvardintų visų signatarų pavardes, jau nekalbant apie kitus gyvenimo ir darbo aspektus. 

Jeigu būtų atskiros Valstybės įsteigtos stipendijos, dotacijos tokiems tyrimams, kurie visa tai atskleistų ir įprasmintų, o svarbiausiai visiems suprantama kalba ir būdais išpopuliarintų – net neabejoju, kad atsirastų žmonių, kurie rašytų, kurtų parodas, netgi filmus ir pan., nes neatrastos įdomios medžiagos, net neabejoju, yra labai daug. Dabar daug kas palikta entuziastų reikalui ir dažnai mėgėjiškame lygyje vykdoma, o valstybė prie to mažai prisideda, deja. 

VDU inf.

Klimato kaita gali skambėti kaip abstrakti ir pribloškianti sąvoka, bet ar gali aktyvūs piliečiai ir vietos bendruomenės ką nors pakeisti? Šilainių sodai, tiksliau, Kauno tvirtovės VIII forte veikiantys aktyvistai su Evelina Šimkute priešakyje, kviečia virtualiai susitikti su įkvepiančiais pranešėjais NVO, socialinio verslo ir viešojo sektoriaus srityse, kurie kuria tvarius projektus ir imasi praktinių veiksmų, ne tik naudingų mūsų aplinkai, bet ir teigiamai veikiančių mūsų sveikatą ir gerovę. „Mūsų dėmesys bus sutelktas į miesto sodininkystę ir kompostavimą mieste“, — teigiama kvietime. Forumas „Veiksmai klimato srityje: miesto daržai ir kompostavimas mieste“ vyks kovo 5 d. 9-12 val. „Zoom“ platformoje (Registracijos nuoroda). Forumas vyks anglų kalba.

Forumo pranešėjai — Helene Gallis, socialinio verslo „Nabolagshager“ direktorė (Norvegija); Jūratė Žaltauskaitė, Vytauto Didžiojo universiteto docentė, ekologijos ir aplinkotyros mokslų daktarė; Egidijus Bagdonas, VšĮ „Kauno Tvirtovės Parkas“ l.e.p. direktorius; Rūta Lukošiūnaitė, tvarumo praktikė, Šilainių sodų vystytoja; Jūratė Jackytė, Kauno miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro specialistė, PSO Sveiko miesto koordinatorė Kauno mieste ir kiti. Daugiau apie šio forumo ir platesnių diskusijų poreikį papasakojo „Kauno pilno kultūros“ skaitytojams jau pažįstama dr. Jūratė Žaltauskaitė.

VIII fortas. R. Barono nuotr.

„Gamta ir Tvirtovė“ – taip pavadinta šiuo metu ruošiama tarpdisciplininiu bendradarbiavimu pagrįsta paroda, kurią šiais metais galės apžiūrėti visi, kuriems smalsu, kaip šiuo metu sugyvena būtent gamta ir tvirtovė. VšĮ „Kauno Tvirtovės Parkas“ ir „Šilainiai Project“ komanda, lydimi VDU mokslininkų, pasinėrė į aplinkotyros studijas. Kultūra, paveldas, gamta ir klimato kaita yra dažnai aptarinėjami visuomenėje ir politikoje, tačiau, mokslininkės Jūratės Žaltauskaitės nuomone, trūksta iniciatyvų, kurios siekia šias temas nagrinėti tarpsritiškai. Tokie tyrimai ir projektai iš prigimties yra labai kompleksiški ir sunkiai apibrėžiami, todėl būtent tokios parodos gali padėti mums visiems susipažinti ne tik su aplinka, kuri mus supa, bet ir suprasti savo ryšius su ja.

Tokios paveldo teritorijos kaip Kauno tvirtovė yra ne tik istorijos ir kultūros židiniai, tai yra vietos, kur prieglobstį randa daugybė augalų ir gyvūnų, kuriems kitaip mieste vietos neatsirastų. Siekiant šias teritorijas valdyti darniai, turime turėti galimybę į jas pažvelgti iš skirtingų perspektyvų. Tarpdisciplininis bendradarbiavimas tarp aplinkotyros mokslininkų, paveldosaugininkų ir bendruomeniškumo puoselėtojų gali tapti tuo kaleidoskopu, kuris padės pamatyti kaip darna tarp gamtos ir tvirtovės gali būti puoselėjama kūrybiškai ir bendruomeniškai.

VDU Gamtos mokslų fakulteto, Aplinkotyros katedros docentė, kuri šiandien su mumis dalijasi savo įžvalgomis iš neseniai atliktų tyrimų bei pasakoja apie tokių projektų svarbą. Jūratę Žaltauskaitę kalbina Rūta Lukošiūnaitė, projektų, siekiančių kontekstualizuoti darnumo sampratą konkrečiose vietose, bendrakūrėja.

Gal pradėkime nuo pačios parodos. Papasakokite apie ką ši paroda, kurią ruošiate?

Mes pakviesti tam, kad atstovautume aplinkos pusę. Kauno Tvirtovės Parkui svarstant objektų priežiūros klausimus dažnai iškyla senos ir naujos taršos temos. Kadangi objektų daug, norėjosi jų inventorizacijos. Siekiant naujų įveiklinimo formų, pirmiausia yra svarbu suprasti dabartinę situaciją, ypač jei norime kurti saugias ir bendruomeniškas erdves. Taip čia ir atsirado VDU Aplinkotyros katedra. Mes bandome susisteminti pagrindines su aplinka susijusias problemas ir atlikti mokslinius tyrimus. Tam, kad tokia informacija neužsiliktų stalčiuose ir mokslinėse laboratorijos, ir yra ruošiama ši paroda.

Tai kokios gi tos pagrindinės problemos Kauno tvirtovės teritorijose?

Apibendrinant galima sakyti, kad didžiausia problema šiose teritorijose, kuri yra akivaizdi visiems, yra atliekos. Atliekos likusios ir iš seniau, ir tos, kurias aplinkiniai gyventojai suneša ar net suveža didžiuliais kiekiais į šias teritorijas. Tokie kiekiai mums sako, kad kažkas sąmoningai renkasi atliekas versti saugomose teritorijose. Be to, patys tvirtovės pastatai ir struktūros daug kur yra pažeistos. Nors šios teritorijos stipriai prisideda prie biologinės įvairovės palaikymo mieste, jose taip pat gausu invazinių rūšių. Prieš tai niekada nebuvo domėtasi vandens ar dirvožemio kokybe šiose teritorijose. Neturint šių duomenų nėra galimybės nuspręsti, kokias veiklas galima skatinti ir kokias problemas reikėtų spręsti nedelsiant.

Ruošiantis šiai parodai ne tik apžiūrėta, kokios atliekos vis atsiranda Kauno tvirtovės teritorijose bet, kaip minėjote, atliekate ir mokslinius tyrimus. Kokie tai tyrimai?

Detalesniems tyrimams pasirinkome Vlll fortą. Buvo paimti paviršinio dirvožemio (iki 20 cm gylio) ir paviršinio vandens mėginiai. Laboratorijoje vis dar analizuojame sunkiųjų metalų ir maisto medžiagų kiekius, paimtuose mėginiuose. 

 Kodėl tokių tyrimų įtraukimas į informacijos parengimą šiai parodai yra svarbus?

Tai yra esminis elementas kalbant apie arba priimant bet kokius su teritorijos naudojimu susijusius sprendimus. Tokia informacija taip pat yra svarbi svarstant lankytojų saugumo klausimus. Kai svarstome šiuos klausimus, be tokių duomenų mes nežinome, su kokia situacija turime dirbti, ir yra labai sunku ieškoti sprendinių kai nežinome, visų pirma, kokią problemą bandome spręsti. Kalbant apie patį Vlll fortą, jei bendruomenė jungiasi, įsikūrinėja miesto sodus, tai mes turime žinoti, ar ten yra saugu auginti daržoves, ar ne. Tokia mokslinė informacija leidžia kalbėti argumentuotai ir greičiau pajudėti nuo abstrakčių spėliojimų prie konkretesnių sprendinių paieškos.

Ką šiuo metu galite pasakyti apie Vlll forto paviršinius vandenis?

Iš pradinių vandens kokybės tyrimų matome, kad kai kuriose vietose sunkiųjų metalų koncentracijos viršija leistinas Lietuvoje normas paviršinio vandens telkiniams. Pavyzdžiui, neženkliai yra viršijama vario koncentracija. Sunkiųjų metalų duomenys rodo, kad problema vandenyje nėra didelė, tačiau jei kalbame apie maisto medžiagų rodiklius, čia situacija šiek tiek kitokia. Šiuo metu turime tik fosforo duomenis, kurie mums sako, kad Vlll forto paviršinio vandens telkiniai išpildo visą spektrą — nuo geros iki labai blogos kokybės. Tirdami šiuos duomenis labai aiškiai pamatytume, kad į forto teritoriją užterštas vanduo atiteka neaiškios kilmės vamzdžiais. Šie vamzdžiai yra gan lengvai pastebimi. Blogas kvapas, keista spalva ir tyrimai identifikuoja, kad yra viršijama fosforo koncentracija ir kad tai gali būti tarša, ateinanti iš aplinkinių namų. Savivaldybė turėtų nagrinėti, kokia situacija su prisijungimu prie miesto nuotekų tinklo. Toliau bandysime matuoti kitas maistines medžiagas.

Skamba nekaip. Ką galite pasakyti apie Vlll forto paviršinį dirvožemį?

Paviršinio dirvožemio mėginiai kol kas įvertinti tik iš sunkiųjų metalų perspektyvos. Čia situacija taip pat nėra labai gera. Beveik visuose mėginiuose viršijama vario norma. Daug kur viršijamos cinko ir nikelio normos. Kai kur kur viršijama ir chromo norma. Kai kur šios koncentracijų normos viršijamos jau ne procentais o netgi dvigubai ar trigubai. Šie duomenys rodo, jog tai yra netipinės koncentracijos, ir jos tokios aukštos būtent dėl žmonių taršos. Ar tai istorinės taršos pasekmės, ar dabartinės nėra aišku, nes tyrinėjome tik paviršinį dirvožemį. Būtų naudinga pažiūrėti ir giliau. Mėginiai paimti iš giliau parodytų istorinę taršą ir leistų suprasti, ar tai tarša, kylanti iš gilesnių sluoksnių, ar ji labiau susijusi su dabartinėmis praktikomis, kaip tręšimo ir pesticidų naudojimas. 

Be šių nekokių rezultatų, yra ir kuo pasidžiaugti. Neaptikome, kad būtų viršyta norma labai kenksmingų, toksiškų metalų, tokių kaip kadmis ir švinas. Tyrimai aktyvios daržininkystės vietose parodė, kad ten sunkiųjų metalų koncentracijos nepadidėjusios ir užterštumo problemos neradome.

Atrodo, kad ir džiugu ir liūdna. Gal galite padėti suprasti, ką šie rezultatai mums sako apie situaciją Vlll forte?

Iš rezultatų matom tokias paraleles, kad tų pačių metalų koncentracijos viršijamos ir dirvožemyje, ir vandenyje. Kadangi šie metalai yra gan mobilūs, jie nesunkiai išsiplauna iš dirvožemio ir patenka į forto kanalą. Natūralu, jog vandenyje viršijimai yra mažesni, nes vanduo juda greičiau, o dirvožemis yra labiau linkęs kaupti tokias medžiagas. Šie rezultatai rodo, kad tai yra konkrečios vietos problematika. Taip pat rezultatai mums sako, kad mes turime tvarkyti šias teritorijas. Saugomos teritorijos statusas mus informuoja, kad mes turime pasirinkti draugiškus aplinkai, tvarius tvarkymo būdus. Kadangi situacija nėra bloga ir nėra vienodai pasiskirsčiusi visoje teritorijoje, galima strategiškai identifikuoti taškus, kuriuos sutvarkius situacija galėtų greitai pasitaisyti. Šie tyrimai yra tik pradiniai ir atliekami pirmą kartą, viename iš daugybės Kauno tvirtovės parko valdomų objektų. Šių įžvalgų negalima pritaikyti bendrai visai tvirtovei. Tai yra pirmas pilotinis tyrimas, kuris rodo visai neblogus rezultatus, o svarbiausia, rodo, kad mums reikia tyrinėti plačiau ir toliau.

O kaip suprasti šiuos rezultatus Vlll forto lankytojams ir žmonėms, kurie naudojasi šia teritorija?

Šie rezultatai svarbiausi turėtų būti tiems, kurie užsiiminėja miesto daržininkyste. Svarbu yra tinkamai pasirinkti daržininkystės vietą, o gal net svarstyti sodininkauti pakeltose lysvėse. Kadangi tai nėra labai didelė tarša, bendruomenė gali lengvai prisidėti prie išvalymo ir tvarkymo. Turėtų būti galvojama apie tai, kaip išvalyti problemines vietas, pavyzdžiui, tokias, kaip sukauptų atliekų krūvos, iš kurių ir išsiplauna daug teršalų. Pasidomėti palankiais aplinkai metodais, tarkim, augalais, kurie padėtų tą taršą subalansuoti. Tokios veiklos gali suburti bendruomenę ir visuomenę bendram tikslui. Ir jei bendruomenė prisideda prie savo aplinkos kokybės gerinimo, pati bendruomenė tik stiprėja ir mes visi nuo to tik gyvename geriau.

Kaip šios tyrinėjamos medžiagos juda aplinkoje?

Ya daug faktorių, nuo kurių priklauso medžiagų kaupimasis ir judėjimas. Tiriamos medžiagos juda per vandenį ir dirvožemį. Atkreipiant dėmesį į reljefą ir nuolydžius galime nuspėti, kur gali vykti sankaupos ir kur yra didesnė rizika rasti aukštesnes koncentracijas. Galimų judėjimo kelių yra ne vienas, todėl labai svarbu žiūrėti, kokia yra aplinka, kas ir kaip ja naudojasi. Pagrindiniai vario ir cinko šaltiniai dirvožemyje dažniausiai yra trąšos ir pesticidai, kuriuos į dirvožemį atneša patys žmonės. Kiekvienas sunkusis metalas yra labai skirtingas ir atlieka skirtingas funkcijas bei juda skirtingai. Kai kurie sunkieji metalai yra ir mikro maisto medžiagos (pvz., varis ir cinkas), kurios yra mūsų organizmui labai reikalingos. Maži jų kiekiai mums nėra kenksmingi. Kadangi šios medžiagos patenka ir į mitybos grandinę, ateityje reikėtų ištirti koncentracijas augaluose. Nors kiekviena augalų rūšis savaip kaupia tokias medžiagas, metalai dažniausiai kaupiasi šaknyse. Yra augalų rūšių, kurios kaupia šias medžiagas labai smarkiai, ir jos galėtų būti auginamos būtent ten, kur yra problemos. Šios medžiagos taip pat gali keliauti iš šaknų į antžeminę augalo dalį, kur jos gali kauptis, arba kurią mes po to galime nupjauti ir, pavyzdžiui, panaudoti biokuro reikmėms.

Kaip galime kartu su gamta palaikyti dirvožemio ir vandens sveikatą?

Jautrių teritorijų valymui augalai yra labai plačiai naudojami, nes negalime rinktis jokių drastiškų mechaninių ir cheminių dirvožemio valymo metodų. Tokie drastiški metodai didina riziką kitų pavojingų medžiagų atsiradimui bei gali sugriauti jautrias egzistuojančias struktūras. Paprasčiausias būdas yra pasirinkti tinkamas augalų rūšis, kuriomis džiaugiasi lankytojai, kurios neardo saugomų struktūrų ir yra vietinės kilmės. Mes išvalome dirvožemį ir tuo pačiu turime augalą, kuris suriša anglies dvideginį (viena iš pagrindinių šiltnamio efektą skatinančių atmosferinių dujų) iš atmosferos, vadinasi, prisideda prie klimato kaitos švelninimo. Kuriame aplinką, kurioje malonu apsilankyti ir būti. Priimti sprendimą būtent taip valyti ir valdyti teritorijas yra noro ir žinių reikalas. Bendradarbiavimas, moksliniai tyrimai ir nuolatinis noras gerinti ir saugoti unikalias Kauno tvirtovės erdves yra labai svarbūs elementai. Tam, kad toks noras neišblėstų ir nedirbtume su sena informacija, reikalingi pakartotiniai tyrimai. Labai dažnai jų atlikinėti nereikia. Sunkiuosius metalus dirvožemyje užtektų tirti kas kelis metus. Paviršinius vandenis reikėtų tirti dažniau, o dar svarbiau būtų susitvarkyti su nežinia iš kur atvestais vamzdžiais.

Rūtos Lukošiūnaitės ir dr. Jūratės Žaltauskaitės pokalbis baigėsi pozityvia nata. Tarpdisciplininio bendradarbiavimo užuomazgų Lietuvoje jau yra. Nors finansavimą tokiems projektams gauti vis dar yra sunku, aplinkotyros ir kultūros sąveikavimas vyksta. Tai yra įdomi ir naujai besiformuojanti sritis, kuri besikeičiančiomis klimato sąlygomis taps vis svarbesnė. Mokslininkė tikisi, kad tokių projektų, kaip ši paroda, iniciatoriai nepraras entuziazmo, nes „tik dėka tokių entuziastų mes stebime atsikuriančias rajonų bendruomenes, kurios aktyviai įsijungia į savo miesto aplinkos tvarkymą ir gerinimą ir taip mes sprendžiame daugybę aplinkos, socialinių ir ekonominių problemų“. Sekite Kauno tvirtovės parko interneto svetainę www.kaunotvirtovė.lt ir nepraleiskite progos sužinoti daugiau apie gamtą ir tvirtovę.

Iliustracijas kūrė Ugnė Balčiūnaitė.

Forumą finansuoja Šiaurės ministrų biuras Lietuvoje.

Partneriai: VšĮ Kauno tvirtovės parkas ir Vytauto Didžiojo universitetas.

Organizatorius: VšĮ Penki, keturi plius, projekto vadovė Evelina Šimkutė, tel. 8 621 56879,        el. p. silainiuprojektas@gmail.com www.silainiaiproject.com

Facebook renginys: https://www.facebook.com/events/439905410769315

Pasibaigus karantinui galėsite apllankyti į parodą „Gamta ir Tvirtovė“, tuomet  — užsirašyti į kompostavimo mieste dirbtuves Kauno tvirtovės VIII forte.

„Šilainiai Project“ inf.

Netoli „Žalgirio“ arenos (pakeliui ir greitojo maisto užkandinė yra) ir visai prie pat Krepšinio namų. Strategiškai puikioje vietoje įsitaisiusi viena iš dviejų (arba trijų, jei, kaip pašnekovai siūlo, skaičiuosime „15min.lt“ padalinį „24sek“) krepšinio žiniasklaidos gigančių Lietuvoje. Ir jokios ironijos žodyje „gigantas“ ieškoti nereikia: dešimtimis tūkstančių skaičiuojamos tinklalaidžių – kelių per savaitę – perklausos, per du tūkstančius rėmėjų „Patreon“ platformoje, minučių tikslumu tinklalapyje atsirandančios naujienos, septyniolika bendradarbių, artimi kontaktai su komandomis, kelionės į karštus krepšinio taškus pasaulyje… Na, pripažinkime, kultūros žiniasklaidai iki tokių auditorijų Lietuvoje (ir ne tik čia) toli. Bet su kolegomis pasidalinti patirtimi visuomet įdomu. O ir proga yra – kovo 10 d. „Basketnews“ sukanka šešiolika metų. Apie niekada nesustojantį krepšinio traukinį kalbamės su projekto vyriausiuoju redaktoriumi Jonu Miklovu ir save labiau komentatoriumi, nei žurnalistu, vadinančiu Karoliu Tiškevičiumi.

Jonai, negi tu esi šiame projekte nuo pat pradžių?

Jonas: Esu! Man tuomet buvo 19 metų. Projektą įsteigė mano bičiuliai, o aš prisijungiau kaip žurnalistas. Laikui einant tapau vienu iš dalininkų.

Iš kur devyniolikmečio žurnalistinė patirtis?

Jonas: Pradėjau apie 2003 metus, kai tėvai nupirko kompiuterį ir įvedė internetą. Su broliu susikūrėme tinklalapiuką „nba.dar.lt“ ir turėdavome apie penkiasdešimt skaitytojų – neįsivaizduoju, kaip jie mus rasdavo, kaip jie skaitydavo paauglių iš anglų kalbos verstus tekstus, įkeltus kitą dieną po NBA rungtynių. Tuo metu buvo populiari susirašinėjimo programa „mIRC“, ten radom kitų žmonių, turėjusių kitą tinklalapį, tada dar kitą… Tada jau gimė „Eurobasket.lt“ ir tuomet „Basketnews.lt“. Taigi savo mokykla galiu vadinti skaitymą – išsižiojus – kaip rašo amerikiečiai. Pavyzdžiui, buvo tokia legenda Markas Steinas, dirbęs ESPN, dabar jis dirba „New York Times“. 2019 m. pasaulio čempionate buvome kolegos! Priėjau, paspaudžiau jam ranką, kažką pasakiau – mačiau, toks didelėmis akimis buvau ne vienas. 

Karoli, kaip tu atsiradai čia?

Karolis: Mes su Jonu pažįstami nuo mano karjeros pradžios. Dirbau „Žalgirio“ radijuje apie 2009 m., tad susitikdavome spaudos konferencijose, pasilabindavome. Po poros sezonų radijuje ir kelių projektų čempionatų metu jis pakvietė mane į „Basketnews“ kurti radijo laidą apie krepšinį. Pirmiausia ji buvo transliuojama stotyje „Tau“, tada „Extra FM“. Po kurio laiko bendradarbiavimas nutrūko, ir prieš porą metų sugrįžau, tik jau į kitą formatą. Kaip krepšinio tinklalaidė buvome antri Lietuvoje – pirmasis startavo Donatas Urbonas iš „15min.lt“. Esam kalbėję, kokie tuo metu buvom trumparegiai – juk galėjom iš karto tokį formatą kurti. 

Ar su kolegomis iš kitų specializuotų portalų bei didžiosios žiniasklaidos labiau bendradarbiaujat, ar konkuruojat

Karolis: Mes visi esame draugeliai, bet ir konkurentai. Kaip ir krepšininkai – spaudžia ranką prieš rungtynes, bet jų metu nori gerklę perkąsti. Kreipiame dėmesį į peržiūras, kas geriau pavaro, ką daugiau komentuoja, kas didesnį furorą sukelia, greičiau praneša. 

Yra puikiausių, pavyzdžiui, kriminalinių naujienų reporterių, kurie dešimtis metų pasakoja, kur kas sprogo, kas ką partrenkė. Bet jie tuo negyvena, neserga savo sritimi ta hobio prasme. O tarp sporto ir kultūros žurnalistų matau paralelę – mes ir po darbo tą patį veikiame. Nebūna, kad pavargstate nuo krepšinio?

Jonas: Karolis manęs vis klausia, kodėl aš nežiūriu LKL (kurią jis komentuoja). Aš nebenoriu! 

Karolis: Jis nežiūri LKL, bet daugiausia apie LKL kalba tinklalaidėse. Šiandien, va, apie penketukus pradėjome kalbėti, ir jis sau traukia į penketuką krepšininkus, nors nežino, kaip jie dabar lošia. 

Ar komandos turi savo mėgstamus žurnalistus, kuriems simpatizuoja?

Karolis: Manęs „Žalgiris“ nemėgsta… Galbūt dėl pasisakymų. Nepamirškim, kad aš, kaip kaunietis ir buvęs „Žalgirio“ dalimi, esu net dirbęs „Ryte“. Bet man neįdomu tik gražiai kalbėti, smagu ir patrolinti, ir specialiai eiti prieš populiariausią nuomonę. Taip smagiau ir man, ir žiūrovams. 

Čia įdomu, kad tu esi dirbęs ir klubuose, ir kaip nepriklausomas žurnalistas. Kas smagiau – viešai palaikyti vieną pusę ir už tai gauti atlyginimą, ar būti neutraliam, bet laisvam?

Karolis: Apskritai save labiau komentatoriumi vadinčiau. O apie tą dvilypumą… Lietuva yra nuostabi šalis ta prasme, kad tu gali dirbti ir klube, ir žiniasklaidos priemonėje, ir lygoje. Man yra buvę visi trys atvejai vienu metu, tikrai daug kolegų balansuoja su dviem. Tai turbūt nereiškia, kad mums trūksta specialistų, labiau tai, kad visiems vienodai. Per maža šalis, kad tai būtų problema.

Jonas: Aš nesu klube dirbęs, bet mes, kaip „Basketnews“, teikiame komunikacijos paslaugas kelioms LKL, NKL komandoms, dirbame su nacionaline ir moterų lygomis. Tai daro jau kiti darbuotojai, ne aš asmeniškai. Pats dabar išvis apsiriboju tinklalaidėmis bei išvykomis su „Žalgiriu“, kurių metu kalbinu žaidėjus. Turiu daug vadybinio darbo, tai užima laiko. 

Ir dar knygą išleidai! Kas dar neskaitė „Aš – stebuklas, jūs nepastebėjote?“ apie romanoviškąjį periodą „Žalgiryje“, būtinai turėtų tai padaryti. Ar nesulaukei ją parašęs grasinimų? Juk tiek pikantiškų faktų atskleista. 

Jonas: Jokių laiškų nebuvo. Tik po poros mėnesių prisistatė tas žmogus, kuris mane su Vladimiru Romanovu suvedė. Norėjo kelias knygas gauti, aš jam su parašais nunešiau, kad ir Vladimirui į Maskvą nusiųstų. Sako, aš tau pranešiu, ką jis sakė, tau nepasakytų, ką mano, o man pasakys. Dar po kokio mėnesio jis man skambina ir sako: „Nu va, šnekėjau su Vova, tai viskas gerai, tu nesinervink, buvo pora vietų, kur jam nepatiko, bet tik pora.“

Karolis: Bet įsižeidusių tikrai yra. 

Jonas: Aha, yra vaikščiojusių, kalbėjusių, kad viskas ne taip. 

Vadinasi, buvo ažiotažas. Ar pardavimai tai atspindėjo? Ir ar bus antroji knyga?

Jonas: Leidykla iš pradžių atspaudė 2000 kopijų – Lietuvoje tai bestselerio tiražas. Jį iššlavė dar iki antrojo, 5000 tiražo pasirodymo. Pernai prieš šventes visgi egzempliorių vėl nebeliko, nors Kalėdoms gi visi perka knygas. Tuomet dar 2000 išleista, taigi iš viso 9000. O antrajai knygai minčių yra, bet jas kol kas esu nustūmęs šonan. Kada nors visgi reiks, negaliu būti „one hit wonder“. 

Taigi apie tinklalaides. Jūs per savaitę sugeneruojate neįtikėtiną kiekį turinio – keturias, penkias laidas apie „Eurolygą“, NBA, atsakinėjat į sekėjų klausimus… Ir sakydami „jūs“ turim omenyje daug skirtingų žmonių. 

Jonas: Man iškart atrodė, kad tai turi būti platesnis projektas, nei tiesiog „Basketnews“ laida. Pirmiausia, kai dar nebuvo aiškaus plano, kaip viskas vyks, tinklalaides Karolis vedė su savo pasikviestu Vytautu Mikaičiu, pirmasis pašnekovas buvo žalgirietis Artūras Milaknis. Tik vėliau prisijungiau aš, treneris Tomas Keršis, kiek vėliau projektai „Užkalti halės langai“ su Ryčiu Vyšniausku priešakyje ir Karoliu Kadikinu, atstovaujančiu eilinio fano perspektyvai, ir „ENBAS“ – geriausiai NBA suprantantis žmogus Lietuvoje Rokas „Jama“ Grajauskas bei jo pasivadintas Mykolas Jankaitis. Ir taip visi sau kalbame po „Basketnews“ vėliava. 

Praėjusį pavasarį, kitaip nei antrojo karantino metu, sporto varžybos išvis nevyko. Ar tuomet tinklalaidėmis ir pradėjote turtinti ištuštėjusią dienotvarkę?

Jonas: Žinoma. Kai viskas sustojo, buvome pirmieji, kurie kažką ėmė daryti. Kolegos tiesiog užsidarė, išėjo iš studijų, visi kokiam mėnesiui buvo dingę. O mes sau per „Zoom“, iš namų, sugalvojom naujų temų.

Karolis: Net iš studijos aną pavasarį paskutiniai išėjom. Kaip tie „Titaniko“ muzikantai, iki paskutinės minutės tikėjom, kad gal dar neskęstam. Aš, beje, šviesą išjungiau.

Kiek turite perklausų ar peržiūrų po geros „Žalgirio“ pergalės, į kurią tinklalaidės formatu reaguojate paprastai pernakt?

Jonas: Vaizdo formatu peržiūrų būna apie 20–25 tūkstančiai. Audio – dar apie 3000. O reaguoti, žinoma, stengiamės kuo greičiau. Žinios sensta, be to, kuo anksčiau įkelsi laidą, tuo daugiau surinksi peržiūrų. Dėl to irgi lenktyniaujame. Net sekmadieniais darom laidas – nes kiti daro pirmadieniais!

Ar dažnai pašnekovai prašo ką nors tinklalaidėse iškirpti, ištrinti?

Karolis: Pasitaiko. Gediminas Žiemelis (neseniai įsigijęs areną ir steigiantis krepšinio klubą Vilniuje, – red. past.) buvo vienas jų. Rašo man: „Ai, gal to neminim? Gal to nededam?“ Galiausiai įdėjau viską ir pagalvojau, kad bus, kaip bus. Bet gerai suėjo, manau, jie savo tikslus irgi pasiekė, jei jų turėjo. Bet atvejai reti. Tinklalaidė tuo ir įdomus žanras, kad beveik niekada nekarpai to, ką prišneki ar ką pašnekovas leptelėjo.

Jonai, užsiminei, kad dirbate su moterų krepšinio komunikacija. Kaip vertinate šios sporto šakos žiūroviškumo perspektyvas? Nes iki šiol Lietuvoje ji šešėlyje.

Jonas: Moterų krepšinis visame pasaulyje šešėlyje. Kalbant apie NBA, pavyzdžiui, jie savo varžybų „burbule“ nešioja rožinius WNBA džemperius – bandoma taip moterų krepšinį reklamuoti. Bet ir ten pilna klausimų, pradedant nuo atlyginimų skirtumo, kuris yra milžiniškas. 

Bet turime Justės Jocytės atvejį, kai penkiolikmetė sukėlė didelį ažiotažą. 

Jonas: Na, taip, ji pažaidė Lietuvoje ir po dviejų mėnesių išvažiavo į Prancūziją, nes gavo kontraktą su „Asvel“. Tai tie du mėnesiai ir buvo Lietuvos moterų krepšinio lygos viršūnė. O dabar ir vėl niekam neįdomu. Bet taip yra ir kitose sporto šakose – vyrus žiūri labiau. 

Kodėl?

Karolis: Mes dažnai, bandydami būti itin politkorektiški ir teisingi, vengiame pasakyti tai, kas akivaizdu. Vyrų rezultatai aukštesnio lygio ir galimybės didesnės. Žiūrovas mato aukštesnio lygio sportą. Žinoma, intriga moterų sporte tikrai yra, jis gražus, kitoks, bet tai tiesiog kitas fiziškumo lygis. Būtent dėl to moterys nesivaržo su vyrais. 

Jonas: Beje, kalbant apie patį žiūrovą ir grįžtant prie tinklalaidžių, kadangi matome, kas klauso audioformatą – 96 proc. yra vyrai. Nors tinklalapyje šis santykis yra 80/20. 

O koks visų laikų skaitomiausias „Basketnews“ straipsnis?

Jonas: Kobe Bryanto žūtis pernai sausį.

Gal reikėtų pagerinti atmosferą. Jūs patys mokate žaisti krepšinį?

Karolis: Mes taip manom. 

basketnews.lt

Kotryna ir Kęstutis Lingiai
Donato Stankevičiaus nuotr.
Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2021 m. kovo nr.

„Atsimenu, kaip Sąjūdžio mitinguose žmonės paklausė: „Kai mes tapsim nepriklausomi, kada gyvensim kaip Švedijoje?“ Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, akademikas, amžiną atilsį, Eduardas Vilkas tuomet atsakė: „Tada, kai ir dirbsim kaip Švedijoje“. Kažkas patikslino: „Na, po penkerių ar septynerių metų“. Žmonės švilpė ir buvo nepatenkinti – kodėl taip ilgai. O dabar, ko gero, niekas nemano, kad ir po dešimtmečio pas mus bus taip, kaip Švedijoje. Kita vertus – tuomet niekas negalvojo, kad Lietuva bus NATO narė“, – Kovo 11-osios išvakarėse Sąjūdžio laikų lūkesčius prisimena istorikas, politologas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Antanas Kulakauskas.

Profesorius pažymi, jog nors svarbiu faktoriumi, leidusiu Lietuvai atkurti nepriklausomybę, tapo Sąjūdžio susikūrimas, sąlygas šio judėjimo atsiradimui sukūrė „perestroikos“ politika, kurią inicijavo tuometinis SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas. 

Sovietų Sąjungai „perestroikos“ demokratizacijos, modernizacijos procesai baigėsi krachu, o tautoms, kurios tada buvo ypač pribrendusios nepriklausomybei, jie atvėrė viltį taikiai siekti Molotovo-Ribentropo pakto pasekmių panaikinimo. Pastarajame pakte, slaptuose jo protokoluose, nacistinė Vokietija ir SSRS pasidalino įtakos sferomis: pasiskirstė, kam turėtų atitekti Vidurio Rytų Europos valstybės.

„1988-1989 metais Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio, kaip ir Latvijos bei Estijos liaudies frontų, pagrindinis siekis buvo, kad aukščiausi SSRS valdžios organai oficialiai pripažintų slaptuosius Molotovo-Ribentropo pakto susitarimus. Galų gale, Sovietų Sąjungos liaudies deputatų suvažiavimas 1989-ųjų pabaigoje pripažino jų egzistavimą – taip atsirado tarptautinės teisės pagrindas siekti panaikinti tą neteisybę, SSRS įvykdytą agresijos ir aneksijos aktą. Pakto pripažinimas demaskavo melą, neva Baltijos šalys pačios savo noru buvo įstojusios į Sovietų Sąjungą. Tad jau nuo 1989 m. rudens buvo aišku, kad per artimiausius Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimus (jie turėjo įvykti 1990 m. vasario pabaigoje) arba po jų greičiausiai iškils nepriklausomybės klausimas“, – Kovo 11-osios Akto priešistorę pasakoja prof. A. Kulakauskas.

Antanas Kulakauskas. VDU nuotr.

Į Sąjūdį panašūs judėjimai, liaudies frontai kūrėsi ne tik Baltijos šalyse, bet ir Ukrainoje, Baltarusijoje, Gruzijoje, Azerbaidžane… Tarp svarbiausių jų siekių pradžioje buvo ne nepriklausomybė, o respublikų teisių išplėtimas – kad nereikėtų visko derinti su Maskva. Pasak profesoriaus, Lietuvos žmonės palaikė ryšius su šiais frontais – o, pavyzdžiui, aktyvus Sąjūdžio veikėjas ir būsimas Kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras, diplomatas ir Užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas buvo tas žmogus, kuris neformaliai organizavo ir koordinavo spaudos, atstovavusios daugelio Sovietų Sąjungos respublikų ir regionų liaudies frontams bei apskritai opozicijai, leidybą Lietuvoje ir jos siuntimą adresatams visoje SSRS.

Prof. Antanui Kulakauskui neoficialiai, neakivaizdžiai, daugiausia per Lietuvos Aukščiausios Tarybos deputatu išrinktą bičiulį Vytenį Povilą Andriukaitį, teko prisidėti prie paties Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto kūrimo – anot jo, svarstymų buvo daug, dvejota, ar reikėtų skelbti nepriklausomybę iškart, ar neskubėti kaip latviai ir estai, kurie pradžioje siekė didesnės autonomijos SSRS viduje. Buvo nuspręsta nelaukti – tam pritarė ir Lietuvos diplomatai Vašingtone. Su jais, tarp jų ir tuometiniu Lietuvos pasiuntinybės JAV patarėju Stasiu Lozoraičiu, Sąjūdžio vadovybė su Vytautu Landsbergiu priešakyje tarėsi telefonu.

„Reikalas tas, kad 1990-ųjų vasario mėnesį senoji Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba jau buvo paskelbusi neteisėtais 1940 m. mūsų šalies stojimo į SSRS aktus. Taigi, pagal Lietuvos teisinę sistemą, šalies priklausomybė Sovietų Sąjungai buvo neteisėta. Kilo klausimas – ar iškart ir vienašališkai paskelbti „skyrybas“, ar priimti aktą, konstatuojantį priklausomybę SSRS neteisėta, deklaruojantį nepriklausomybės siekį ir inicijuojantį derybas dėl praktinio siekio įgyvendinimo. Juk Akto paskelbimas yra viena, tačiau yra kariuomenės, dujų, elektros ir kiti klausimai“, – prisimena istorikas.

Žinoma, net ir galiausiai nusprendus paskelbti Nepriklausomybės atkūrimą ir tai, kad priklausomybė SSRS buvo neteisėta ir yra panaikinama, pati Sovietų Sąjunga šių panaikinimų iškart nepripažino. Tačiau pagal tarptautinius teisės principus, Lietuva turėjo teisę tapti vėl nepriklausoma valstybe – kadangi Vasario 16-osios Aktu paskelbta šalies nepriklausomybė buvo panaikinta neteisėtai.

„Kitaip tariant, Kovo 11-osios Lietuva yra Vasario 16-osios Lietuvos tęsinys. Tai yra ta pati valstybė, valdžios, sistemos požiūriu. Todėl, paskelbus Nepriklausomybės atkūrimo aktą, trumpam, bene dvidešimčiai minučių, buvo grąžinta 1938-ųjų Konstitucija, paskutinė tos pirmos nepriklausomos Respublikos Konstitucija. Aišku, ji negalėjo veikti, nes jau neatitiko to meto socialinės, ekonominės tvarkos, todėl netrukus ją pakeitė laikinoji Konstitucija“, – patikslina VDU profesorius, pastebėjęs, jog valstybės atkūrimo veiksmas įvardijamas ir Vasario 16-osios akte, tačiau ten ši formuluotė tėra fikcija, įtraukta diplomatiniais sumetimais. Juk pastarasis aktas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės neatkūrė – valstybė buvo kuriama iš naujo.

1990 m. balandžio 7 d. Vingio parkas. Romualdo Požerskio nuotr.

Neskaitant Baltijos valstybių, likusioje Sovietų Sąjungoje nepriklausomybės klausimo niekas nekėlė iki pat 1990-ųjų. „Tačiau Maskvoje atsirado aštri kova tarp liberalesnės pakraipos žmonių ir konservatyviai nusiteikusios komunistinės vadovybės dalies, kuri nenorėjo nieko keisti, nes matė, kad pradėjus keisti Sovietų Sąjungą ji gali visai subyrėti. Jie buvo teisūs – bet jie ir patys padarė viską, kad jų prognozės išsipildytų“, – pastebi istorikas.

Prof. A. Kulakausko teigimu, Lietuvos apsisprendimas skelbti Nepriklausomybės atkūrimą paaštrino Sovietų Sąjungos krizinę situaciją – labiau, nei Latvijos ar Estijos. Lietuva 1990-ųjų kovą paskelbė visišką nepriklausomybę, o kaimyninės Baltijos šalys savo nepriklausomybės aktais gegužę dar pripažino buvimą SSRS sudėtyje, tik autonomišką. Latvija ir Estija savo nepriklausomybę paskelbė ir antrą kartą – 1991 m. rugpjūtį, po Maskvos pučo.

Vis dėlto, šiek tiek perdedama, kai sakoma, jog mūsų šalis SSRS griūtyje atliko lemiamą vaidmenį – tiksliau būtų teigti, jog Lietuva paspartino sąjungos dezintegracijos procesus. „Jeigu Borisas Jelcinas, tuometinis Rusijos TSFR vadovas, būtų susitaręs su Michailu Gorbačiovu, Sovietų Sąjunga galėjo ir nežlugti. Aišku, Baltijos šalys būtų nepriklausomos, o kitos sovietinės respublikos greičiausiai būtų likusios pertvarkytoje sąjungoje“, – sako istorikas.

Vertindamas Lietuvos nueitą kelią per pastaruosius tris dešimtmečius po nepriklausomybės atkūrimo, prisimenant Sąjūdžio laikų lūkesčius, prof. A. Kulakauskas tikina, jog, kaip dažnai nutinka didelių permainų laikotarpiu, teko šiuo tuo nusivilti – pavyzdžiui, žmonės tada tikėjosi staigių teigiamų pokyčių, gyvenimo kokybės, prilygstančios Skandinavijos šalims. Tačiau, nepaisant to, daugelyje sričių pažanga buvo dar geresnė, nei viltasi.

„Žinoma, tuomet niekas rimtai negalvojo, kad Lietuva bus NATO narė. Europos Sąjungos tuo metu nė nebuvo. Galvojome, kad būsime nepriklausoma, atskira valstybė, kuri draugiškai sugyvena ir su Rytais, ir su Vakarais. Bet pasaulis nuėjo ne ta kryptimi – ir Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos valstybėms, įstojimas į ES bei NATO buvo gyvybiškai svarbus dalykas, norint eiti Vakarų civilizacijos keliu, į kurį buvo pasukta dar XIII amžiuje, ir išvengti priklausomybės nuo Rusijos. Esame nedidelė valstybė, turime paisyti, norime to, ar nenorime, didesniųjų politikos, ypač todėl, kad esame Vakarų rytinis pakraštys“, – komentavo VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorius.

VDU inf.

„Veikti ar / ir būti?“ – klausimas, kuris įvairiomis kino formomis ir pasakojimais skleisis kovo 18⎯balandžio 5 dienomis virtualiai vyksiančio „Kino pavasario“ teminėje programoje. Ji šiemet pakeis festivalyje rengtas autorines retrospektyvas. Su kasmet besikeičiančiomis festivalio metų temomis siejama ir dar viena „Kino pavasario“ dovanojama patirtis – kovo 20–21 d. Kauno autobusų stotyje, o nuo kovo 22 dienos MO muziejaus terasoje bus galima aplankyti „Kino pavasario“ vaizdo ir garso meno instaliacijas.

Siekdamas tarpdiscipliniškumo ir kinui artimos kalbos, festivalis vizualinio identiteto kūrybos procese 2020 ir 2021 metais daug dėmesio skyrė vaizdo raiškai. Taip pernai ir šiemet gimė po instaliaciją, interpretuojančią festivalio metų temas („Ateitys“ ir „Veikti ar / ir būti?“). Šie kūriniai – įvairių sričių menininkų bendradarbiavimo rezultatas, atskleidžiantis festivalio metų temų nuotaikas, suvokimą ir pajautimą per vaizdo darbų ir specialiai kurtos muzikos dermę.

Pernai per kelias dienas „Kino pavasaris“ buvo perkeltas į skaitmeninę erdvę, taigi instaliacijos pristatyti nespėta, tačiau šiemet festivalio sumanytojai pakvies išvysti abi. Šių metų festivalio vaizdo ir garso meno instaliacija prasmingai atliepia ir vizualiai perteikia teminę filmų programą. Kauniečiai ją išvys pirmieji jau šį savaitgalį. Laimės dienos proga instaliacija bus rodoma Kauno autobusų stotyje šeštadienį ir sekmadienį nuo vidurdienio.

Šių metų pagrindinė „Kino pavasario“ tema artima ir daugelį metų ištikimai festivalį palaikančiam didžiajam rėmėjui ERGO, kuris pristato 11 filmų teminę programą. 5 programos filmai bus prieinami virtualiojo festivalio žiūrovams, o kiti 6 filmai lauks kino teatrų didžiųjų ekranų.

Kovo 18⎯balandžio 5 dienomis festivalis vyks naujame „Kino pavasario“ virtualiajame kino teatre filmai.kinopavasaris.lt, naujos kartos televizijos TELIA TV filmų nuomoje ir namų kino platformoje „ŽMONĖS Cinema“.

Kodėl šių metų „Kino pavasario“ teminė filmų programa pavadinta „Veikti ar / ir būti?“, kokie įvairaus laikmečio ir žanrų žinomų režisierių kūriniai laukia žiūrovų ir kokie nauji filmai siejami su pagrindine tema, paklausėme festivalio programos sudarytojų Mantės Valiūnaitės, Aistės Račaitytės ir Andrejaus Tănăsescu.

Trumpai papasakokite apie festivalio temą ir teminę programą „Veikti ar / ir būti?“.

Mantė: Tema ir teminė programa mano mintyse pradėjo vystytis po per pirmą karantiną pamatyto filmo Kelly Reichardt „Naktiniai judesiai“ ir Toddo Hayneso „Saugi“. Tarp jų užsimezgęs dialogas pasirodė neįtikėtinai aktualus šiandienėje situacijoje. Kai savo mintimis pasidalijau su kolegomis, kartu išgryninome klausimą „Veikti ar / ir būti?“. Tai klausimas, kuris padeda iš naujo permąstyti savo, kaip asmens ir kaip bendruomenės, elgesį ir pasirinkimus. Norėjosi teminėje programoje gręžtis į praeitį ir skirtinguose kontekstuose atrasti šį klausimą, kuris dažnai iškyla, kai radikaliai keičiasi aplinka ir seni veikimo modeliai nebetinka.

Aistė: Man festivalio tema prasideda egzistenciniu klausimu, ar apskritai gyventi. Įvairių neteisybių akivaizdoje, laukiant liūdnų prognozių ir kasdien vis artėjančios mirties. Jei pasirenkamas gyvenimas, jis mus kasdien pastato į situacijas, kuriose renkamės tarp aktyvaus ir pasyvaus buvimo. Šis klausimas nepaprastai platus: nuo atkaklaus Sizifo maišto prieš gyvenimo absurdą ridenant į kalną vis vieną nusiritantį akmenį iki konkretaus aktyvizmo, kovojančio prieš politines sistemas, socialinę neteisybę arba žmonių abejingumą klimato problemoms.

Andrejus: Manau, kad „Veikti ar / ir būti?“ yra itin aktuali festivalio tezė. Tai – svarbus ženklas, kad auditorija statoma akistaton su esminiais kasdienybės klausimais, kurių padariniai paveikia visuomenę ir plečiasi už jos ribų. Mūsų pasyvusis ar (re)aktyvusis santykis su pavaizduotomis idėjomis, situacijomis ar emocijomis yra dialogo tarp kino ir auditorijos branduolys. Kiekviename žiūrove sukelta trintis yra svarbus ir būtinas procesas, dėl kurio sąmoningai analizuojame savo padėtį ir santykį su supančiu pasauliu.

Kokį vieną iš teminės programos filmų rekomenduotumėte?

Aistė: „Gatvės vaikai“ (Streetwise, rež. Martin Bell, 1984). Viena vertus, gyvenimas gatvėje yra nuožmi kasdienė kova už išlikimą ir radikalus maištas prieš skaudžias aplinkybes arba sistemą, kurioje individas nepritapo. Kita vertus, šis pasirinkimas ⎯ tai kartu ir tam tikras apsisprendimas nebebandyti kiekvieną akimirką kažkuo tapti, įrodyti, įtikti, o lengvas plaukimas pasroviui, buvimas čia ir dabar, tarsi rytdiena neegzistuotų. Tik ar šis pasaulis yra iki galo svetingas pasirinkusiesiems ne veikti, o būti?

Kadras iš filmo „Gatvės vaikai“

Mantė: Paprasta filmo „Žaliasis spindulys“ (The Green Ray, rež. Éric Rohmer, 1986) istorija apie Delfiną, kuri jaučia spaudimą iš aplinkos ir iš pačios savęs, kaip galima geriau praleisti atostogas ir pamiršti buvusį vaikiną, tampa metafora apie autentišką egzistenciją. Tiksliau netgi būtų pasakyti, priimti save tokią, kokia esi, ir kiek daug laisvės tuomet atsiranda. Kai Delfina supranta, kad visų draugių patarimai, kaip reikia gerai leisti laiką, jai netinka, pagaliau pripažįsta sau, ko iš tiesų trokšta.

Kadras iš filmo „Žaliasis spindulys“

Andrejus: Shirley Clarke kurtas „Jason Holliday portretas“ (Portrait of Jason, 1967) įkūnija slidžią ribą tarp autentiškumo ir vaidybos tiek savo formaliąja, novatoriška „cinéma verité“ struktūra, tiek pagrindiniu subjektu J. Holliday. 12 valandų trukęs filmavimas pateikiamas eliptiškai. Žiūrovas stebi J. Holliday pasakas apie ekstravagantišką jo gyvenimo būdą, kurios atskleidžia egzistencinę vaidybos būtinybę homoseksualiam afroamerikiečiui, gyvenančiam 1960-ųjų JAV.

Kokie nauji kitų programų filmai siejasi su festivalio tema?

Aistė: Įdomiausia tai, kad klausimas „Veikti ar / ir būti?“, kilęs iš šiandienos neapibrėžties, tapo labai įdomia filmų skaitymo priemone. Užduodant jį skirtingiems filmams, veriasi gyvenimiška išmintis. Tikrai daug filmų per klausimo „Veikti ar / ir būti?“ prizmę suskamba naujai. Galima paminėti „Quo Vadis, Aida?“ (rež. Jasmila Žbanić), „Kino mirtis, mano tėčio taip pat“ (The Death of Cinema and My Father Too, rež. Dani Rosenberg), „Šuo, kuris negalėjo neloti“ (The Dog Who Wouldn’t Be Quiet, rež. Ana Katz) ir kiti. Ką jau kalbėti apie ne vieno dokumentinio kino programos filmų herojus, kurie su minėtu klausimu susiduria kiekviename žingsnyje.

Andrejus: Atkreipčiau dėmesį į filmus „Natūrali šviesa“ (Natural Light, rež. Dénes Nagy) ir „Saulėlydžio bučinys“ (Twilight’s Kiss, rež. Ray Yeung). „Natūrali šviesa“ – tiksliais psichologiniais niuansais konstruojama kare patiriama moralinė dilema, o „Saulėlydžio bučinys“ – egzistencinė subtilaus grožio dilema, pasverianti tikrą laimę ir savirealizaciją prieš asmeninę atsakomybę šeimai ir visuomenės lūkesčiams.

Mantė: Pagrindinę temą labai taikliai atskleidžia ir filmas „Likit sveiki, pone Vongai“ (Goodbye Mister Wong, rež. Kiyé Simon Luang), kuriame pagrindinės veikėjos pasirinkimai simbolizuoja Laoso šalies vidinį pasipriešinimą Kinijos įtakai. Jos pasirinkimas veikti atvirai, išsakant nepatogią tiesą ponui Vongui ir pasipriešinant jo spaudimui kyla iš vidinės stiprybės, tikėjimo savo vertybėmis ir principais. Meilės istorija šiame filme tampa politine žinute.

Taip pat paminėčiau filmą „Karalių naktis“ (Night of the Kings, rež. Philippe Lacôte), kuriame pagrindinis veikėjas dėl išorinių aplinkybių priverstas pasakoti istoriją iki pat aušros – nuo to priklauso jo gyvybė. Šis performatyvusis jo veiksmas tampa mirties ar išlikimo klausimu, jis priverstas veikti, kad išsaugotų savo buvimą.

Žinomų režisierių kūriniai

Be programos sudarytojų rekomenduotų filmų, virtualiojo „Kino pavasario“ teminėje programoje žiūrovai ras ir vienu iš geriausių visų laikų rumunų filmų vadinamą kūrinį „Atkūrimas“ (Reenactment, 1968). Režisierius Lucianas Pintilie poetiškai ir griežtai kritikuoja klastingą, kompromituojančią galios prigimtį. Taip pat rekomenduojama atkreipti dėmesį į Rosos von Praunheim provokuojantį žvilgsnį į gėjų gyvenimus 8-ojo dešimtmečio Vokietijoje filme „Ne homoseksualas yra iškrypęs, o visuomenė, kurioje jis gyvena“ (It Is Not the Homosexual Who Is Perverse, But the Society in Which He Lives).

Kadras iš filmo „Atkūrimas“

6 teminės programos filmai laukia, kol atsidarys kino teatrai. Didžiuosiuose ekranuose teminę programą atskleis režisieriaus Dereko Jarmano nepaprastai intymus dienoraštis „Mėlyna“ (Blue, 1993), vieno politiškiausių Afrikos kino balsų Medo Hondo filmas „O, saule“ (Oh, Sun, 1967), Tomáso Gutiérrezo Alea „Neguodžiantys atsiminimai“ (Memories of Underdevelopment, 1968) apie revoliucinius procesus Kuboje.

Teminę programą papuoš filmo „Degantis“ režisieriaus iš Pietų Korėjos Lee Chang-dong intelektuali drama „Mėtinis saldainis“ (Peppermint Candy, 2000). Žiūrovai taip pat turės galimybę pamatyti bene garsiausią feministinį filmą kino istorijoje ⎯ Chantal Akerman dramą „Žana Dilman, Komercijos krantinė 23, 1080 Briuselis“ (Jeanne Dielman, 23, Quai Du Commerce, 1080 Bruxelles, 1975) ⎯ ir 1977 metais Berlyno „Auksinį lokį“ laimėjusį filmą „Pakilimas“ (The Ascent) – paskutinį Larisos Šepitko filmą, vadinamą vienu geriausių vėlyvojo sovietmečio kino kūrinių.

Projektą remia Lietuvos kino centras, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Europos Sąjungos programa „Kūrybiška Europa“ MEDIA ir Vilniaus miesto savivaldybė. Festivalis „Kino pavasaris“ yra nepriklausoma privati iniciatyva.

„Kino pavasario“  inf.

Jei lieptumėte amerikiečiui per mėnesį pastatyti tiltą, jis rastų šimtą būdų, kaip šią idėją įgyvendinti. Tačiau jei tą patį pasakytumėte slovakui – šis rastų tiek pat pasiteisinimų, kodėl to padaryti nepavyks. Būtent šiuo atžvilgiu lietuviai yra panašūs į slovakus – kartais esame pernelyg kuklūs“, – apie kultūrinius skirtumus užsimena kunigas misionierius Rastislav Dluhy, kartu su broliu kunigu Peter Hertel šiuo metu einantis Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) kapeliono pareigas. Pasak prieš dvejus metus į Kauną iš Slovakijos atvykusių kunigų redemptoristų, iš pradžių jiems lietuviai pasirodę kaip pernelyg užsisklendę savyje, tačiau su laiku jie pastebėjo, jog abi tautos pasižymi gausybe talentingų ir kūrybingų žmonių.

Apie kunigo pašaukimą, Lietuvą, universiteto kapelionų pareigas ir kodėl šiuo įtemptu laikotarpiu svarbu neprarasti vilties – interviu su VDU kapelionais, kunigais misionieriais – tėvu Rastislav Dluhy ir tėvu Peter Hertel.

Kaip prasidėjo jūsų kelias į kunigystę? Kada supratote, jog norite su tuo sieti savo gyvenimą?

R. Dluhy. Būdamas vaikas ir jau paauglys apie kunigystę negalvojau. Lūžis įvyko, kai man buvo 16 metų. Kartą per mėnesį kaimo, kuriame gyvenau, bažnyčioje kartu su šeima atlikdavome išpažintį. Kartais mus, vaikus, tą padaryti priversdavo mama.  Po vieno tokio priverstinio apsilankymo bažnyčioje, per išpažintį pajaučiau neapsakomą Dievo meilę. Slovakijoje turime tokį posakį: „Jaučiausi lyg žuvis, papuolusi į vandenį”. Maždaug tuo metu ir ėmiau galvoti apie kunigystę. Nors ilgą laiką tokias mintis slopinau, tačiau jos niekur nedingo. Priešingai, kas vakarą vis įkyriau lįsdavo į galvą ir neleisdavo užmigti. Pasakiau sau, kad reikia pabandyti. Po pirmųjų dvejų studijų metų vis dar nebuvau tikras tuo, ką darau, tačiau būti seminarijoje man patiko. Netrukus supratau, kad tai yra pašaukimas, o Dievas man paruošė planą. Kunigo kelias iš manęs neatėmė laisvės, priešingai – apipylė dovanomis, kuriomis aš stengiuosi dalintis su žmonėmis. Laisvė būna dvejopa. Šiandien ji mums asocijuojasi su galimybe daryti, ką nori. Aš manau, kad laisvė yra daryti gera. Todėl, kai prieš įšventinimą man reikėjo rinktis būti kunigu ar gyventi pasaulietinį gyvenimą, aš rinkausi ne tarp blogo ir gero, o tarp gero ir labai gero. Dvasininko kelias nėra lengvas, jį, kaip ir šeimyninį gyvenimą, lydi įvairūs iššūkiai. Tačiau kunigystė – labai gražus pašaukimas.

P. Hertel. Užaugau katalikų šeimoje, kurioje nuo mažens buvo skiepijamos krikščioniškos vertybės, todėl bažnyčioje lankydavausi gana dažnai. Būdamas 14-os, sulaukiau pakvietimo dalyvauti  15 dienų trukmės rekolekcijose, kurių tikslas – laikinai atsitraukti iš įprastinės veiklos ir susitelkti tik į dvasinį gyvenimą. Kadangi rekolekcijos vyko vos už kelių kilometrų nuo mano namų, pagalvojau, jog jei man nepatiks – pėstute grįšiu namo. Tačiau man ten patiko taip, jog jau po kelių dienų pajutau Dievo meilę ir vidinį lengvumą. Tai buvo turbūt pats stipriausias momentas, nuo kurio ir pradėjau galvoti apie kunigo pašaukimą. Tą pastebėjo vietos klebonas, todėl kai po dvylikos klasių reikėjo apsispręsti, kokią specialybę rinktis, jis mane pakvietė stoti į seminariją. Net kai mano bendramokslius vieną po kito ėmė kankinti abejonės dėl pašaukimo, supratau, jog eidamas šiuo keliu jaučiuosi puikiai, o per penkerius studijų metus nė karto neuždaviau sau klausimo – ką aš čia veikiu? Krizinis momentas ištiko tik prieš pat įšventinimą į kunigus, kuomet įsimylėjau. Tuomet pasirinkimas tikrai neatrodė lengvas. Visgi, po ilgų apmąstymų ir maldų, likau su Dievu ir Bažnyčia, o ne su moterimi. Savo sprendimo niekada nesigailėjau.

Kaip atsidūrėte Lietuvoje ir tapote VDU kapelionais?

R. Dluhy. Maždaug prieš penkerius metus, gavusi Lietuvos vyskupų kvietimą įsikurti Lietuvoje ir atlikti misijas, mūsų redemptoristų vienuolija-kongregacija prieš trejus metus nusprendė atsiliepti į šį kvietimą: tarnystei į Lietuvą atsiuntė du misionierius – mane ir mano brolį kunigą Petrą. Kaune gyvename nuo 2018 m. rugsėjo, o arkivyskupo Kęstučio Kėvalo kvietimu nuo praėjusių metų rugsėjo einame VDU kapelionų pareigas.

P. Hertel. Pirmą kartą Lietuvoje lankiausi tuomet, kai buvo svarstoma čia atlikti misiją, taigi kai kuriuos žmones čia jau pažinojome, turėjome su jais šiokį tokį ryšį.

Rastislav Dluhy, Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas ir Peter Hertel

Lietuvoje gyvenate jau porą metų. Kaip sekėsi prisitaikyti: išmokti lietuvių kalbą, kokius ryškiausius kultūrinius skirtumus pastebėjote tarp Slovakijos ir Lietuvos?

R. Dluhy. Labai mėgstu mokytis naujas kalbas. Palyginimui, išmokti anglų kalbą buvo niekis, ispanų kalbą taip pat labai greitai perpratau, tačiau lietuvių kalba – itin sunki. Ji labai gražiai, egzotiškai skamba. Tačiau džiaugiuosi, jog jau galime laisvai ja susikalbėti. Taip, mes darome klaidų, tačiau žmonės žiūri į tai atlaidžiai. Kalbant apie kultūrą ir mentalitetą – lietuviai ir slovakai yra labai panašūs.  Ir vieni, ir kiti turi mažos šalies mentalitetą bei yra labai kuklūs, nuolankūs. Iš vienos pusės tai yra gerai, iš kitos – ne, nes dažnai bendraudamas su žmonėmis pastebiu juose nepilnavertiškumo jausmą. Su vienu amerikiečiu teko turėti pokalbį, kurio metu jis man pasakė: jei per mėnesį lieptumėte pastatyti tiltą, jūs, slovakai, sugalvotumėte šimtą pasiteisinimų, kodėl to padaryti neįmanoma, o mes – tiek pat priežasčių, kodėl tai padaryti įmanoma. Būtent šiuo atžvilgiu lietuviai yra labai panašūs į slovakus – kartais esame nedrąsūs. Tačiau tiek Slovakijoje, tiek Lietuvoje man teko sutikti labai daug talentingų ir kūrybingų žmonių.

P. Hertel. Kai atvykome į Lietuvą, pirmąjį pusmetį vis pasikalbėdavome tarpusavyje, kad sutinkame nemažai liūdnų žmonių. Tačiau kuomet apsilankėme Dainų slėnyje vykusioje Dainų šventėje, pakeitėme savo nuomonę, nes pamatėme, kad lietuviai gali ir moka džiaugtis gyvenimu, mėgsta dainuoti. Vis dėl to, bendraudamas su žmonėmis vis dar pastebiu juos savyje tarsi tebenešiojant išlikusias nuoskaudas, sunkumą iš sovietmečio.

Esate VDU kapelionai. Kaip šiuo pandeminiu laikotarpiu atrodo jūsų darbo diena?

R. Dluhy. Pirmiausia, norime pasiūlyti viską, ką galime mes, kaip kunigai, suteikti: sakramentus, artumą žmonėms, galimybę susitikti ir pasikalbėti – tiesiog padėti jauniems žmonėms ir VDU darbuotojams žmogiškai ir dvasiškai augti. VDU taip pat turime koplyčią, kurioje ne karantino metu ne tik aukojamos mišios, bet ir vyksta įvairūs susitikimai. Šiuo metu susitikimus organizuojame nuotoliniu būdu, kurių metu žmonės gali plačiau susipažinti su Biblija ar šv. Juozapu, kadangi šie metai, prasidėję praėjusių metų gruodį, yra popiežiaus Pranciškaus paskelbti šv. Juozapo metais.

P. Hertel. Vos po kelių savaičių nuo mūsų tarnystės pradžios šalyje prasidėjo karantinas, todėl veiklas vykdome daugiausia nuotoliniu būdu. Iš pradžių norėjome su studentais ir universiteto darbuotojais susitikti gyvai, universiteto koplyčioje, tačiau kol kas iš visų planuotų renginių pavyko suorganizuoti tik žygį „Atrask Kauną“, kurio metu spėjome susipažinti su dalimi bendruomenės narių. Nuotoliniu būdu vykdėme ir tebevykdome keletą veiklų, kursų, kurie sulaukė nemažo studentų susidomėjimo. Mūsų noras – pasibaigus karantinui, nors vieną dieną per savaitę susitikti gyvai universitete, kur bendruomenės nariai galėtų ne tik melstis kartu su tikinčiaisiais ar atlikti išpažintį, bet ir turėtų galimybę pasikalbėti, pabūti kartu. Šiuo metu daugiausia komunikuojame VDU Akademinės sielovados socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje, taip pat organizuojame ir asmeninius nuotolinius susitikimus su norinčiais dalyvauti įvairiose veiklose, atlikti išpažintį ar tiesiog pasikalbėti. Tikiuosi, kad mūsų gretos tik gausės, nes prasmingas bendravimas visada yra dovana. 

Kokiais klausimais į Jus kreipiasi studentai, universiteto bendruomenės nariai šiuo neramiu ir nežinomybės kupinu laikotarpiu?

R. Dluhy. Karantino metu jauni žmonės dažniausiai nori susitikti pasikalbėti arba atlikti išpažintį. Daugiausia sulaukiama kreipimųsi iš norinčių pasikalbėti apie santykius su šeima ar brangiais žmonėmis. Nemažai jaunų žmonių vis dar ieško savo gyvenimo kelio ir trokšta pasikalbėti su kunigu, išgirsti jo nuomonę, patirtį, jie nori tiesiog būti priimti, suprasti ir išgirsti.

P. Hertel. Į mus taip pat kreipiasi norintys savo gyvenimą susieti su tarnyste ir ieškantys būdų, kaip tą padaryti. Tad tikrai tikimės artimiausiu metu pradėti daugiau dirbti šioje srityje, nes norime pasidalinti savo patirtimi.

Šiemet šv. Velykas, kaip ir praėjusiais metais, sutiksime karantine, kuomet daugelis ir vėl negalės pasimatyti su savo artimais žmonėmis. Ko palinkėtumėte universiteto bendruomenei šiuo nelengvu laikotarpiu?

R. Dluhy. Kaip kapelionai ir kaip krikščionys, mes esame tikėjimo ir vilties žmonės. Viltis ir tikėjimas yra ypač svarbūs sunkiais laikais. Norėčiau visiems universiteto darbuotojams palinkėti, kad šis šv. Velykų laikas būtų vilties laikas. Matome, jog šiuo metu ir gamtoje viskas atsinaujina – ištirpo ledai, po truputį pradeda žydėti augalai. Linkiu, kad ir į mūsų gyvenimus ateitų toks laikas, kuomet ištirps susikaupę ledai, o prisikėlęs Kristus suteiktų ramybę mums visiems šiuo nelengvu laikotarpiu. Jėzus pasakė: „Nebijokite, aš esu su jumis“. Ramybė yra drąsa. Būtent ramybės ir norėčiau visiems palinkėti.

P. Hertel. Pavasarį  džiaugiamės nauja gyvybe, per šv. Velykas švenčiame gyvenimo pergalę prieš mirtį. Kad tai suvoktume, reikia ne tik išminties, tikėjimo, proto, bet ir širdies. Kiekvienas iš mūsų esame dovana šiam pasauliui. Norėčiau palinkėti, kad kiekvienas universiteto bendruomenės narys būtų gražiu žmogumi, gyvenančiu gražų, prasmingą gyvenimą, iš kurio trykštų tiek išmintis, tiek tvirtybė.

VDU inf.
Asm. archyvų nuotr.

Kaip skelbėme anksčiau šiandien, Prezidentinės Valdo Adamkaus bibliotekos ir Danos Gedvilienės fondo premija (5 tūkst. eurų) paskirta gamtininkui, režisieriui Mindaugui Survilai už filmą „Sengirė“, kuriuo jis atkreipė plačiosios visuomenės dėmesį į neeksploatuojamų miškų išsaugojimo būtinybę.  

Kaip pasakoja M. Survila, mes, žmonės, esame atsakingi už tai, kad nyksta senieji miškai. Nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, kokia bus visuomenė ir kur mes gyvensime. Pasako jo, lietuviai turi dar tikrai unikalių ir vertingų miško lopinėlių, kuriuos norėtųsi išsaugoti. „Studijų metais galvodavau – kaip būtų gerai, kad miškų situacija Lietuvoje pagerėtų. Pastaruosius penkerius metus galvoju – kad tik nepablogėtų. Miško pramonė generuoja didžiules pajamas ir, dėka to, geba samdyti labai įtakingus lobistus, kurie daro įtaką žmonėms, priimantiems reikiamus sprendimus. Kuo toliau, tuo tai labiau matosi.  O mes, miškų vertę skaičiuojantys ne pinigine išraiška, tokių resursų neturime. Tačiau kas mus visus vienija – įsitikinimas širdyje, kad esame teisūs, ir didžiulis noras prisidėti prie senųjų miškų išsaugojimo. O tokių miškų išlikimu besirūpinančių žmonių yra daug“, – tikina Prezidento V. Adamkaus premijos laureatas M. Survila.

Interviu su gamtininku ir režisieriumi – apie filmą „Sengirė“, problemas, su kuriomis susiduria „šiuolaikinis miškas“, ir kodėl miškas yra visuotinė vertybė.

Kaip Jūsų gyvenime atsirado miškas?

Miškuose, pelkėse vaikščiodavau ir mėgdavau būti nuo pat vaikystės. Vaikai turi stiprų sąžiningumo jausmą – kuomet ateini ir pamatai, kad iškirstas tavo mėgstamas miškas, pasidaro liūdna. Tada pradedi galvoti, ką daryti su tuo liūdesiu… Kaip vaikas, žinoma, nieko per daug negali padaryti, todėl pasirinkau fotografuoti miško grožį, jo gyvūnus, paukščius ir jų lizdus.

Tuometinė mano biologijos mokytoja Snieguolė Čekienė, pamačiusi darytas nuotraukas, paskatino visa tai apibendrinti – taip gimė pirmieji vaikiški-moksliniai darbai (nuotraukos ir jų aprašymas, kada ir kur tai pavyko užfiksuoti), pradėjau važinėti po jaunųjų mokslininkų konkursus.

Mokyklos laikais būdavau vienišas, nepritapėlis – bendraamžiai ieškodavo nuotykių, rinkdavosi baliavoti, o mes su broliu nuotykių ieškodavome gamtoje, braidydavome po nendrynus iki pusės, ieškodavome lingių lizdų. Kaip vėliau sakydavo senelis: „Mindaugas grįžta, sėda ant sava motacykla ir lakia pas sava paukštytes“. 

Nuo penktos klasės žinojau, kad būsiu biologas. Todėl kryptingai mokiausi, ir pavyko ne tik įstoti į biologiją, bet ir sėkmingai užbaigti studijas, nors pirmieji kursai buvo sunkūs – chemijų keturios rūšys, fizika, aukštoji matematika… Galvodavau, dieve, dieve, ką aš čia darau, aš gi tik į mišką pas savo tuos paukščiukus noriu.

Ir dabar, jeigu man būna blogai – važiuoju į mišką. Atrodo, ten nieko neveiki, sugaišti tik laiką, tačiau mintys visos susidėlioja, nurimsti ir tarsi ateina atsakymas, ką reikia daryti, kad pasiektum savo tikslų.

Kada pradėjote filmuoti?

Filmuoti norėjau dar mokykloje, tačiau tuomet filmavimo kameros kainavo panašiai kaip namas. Pamenu, kai buvau devintoje klasėje, atvažiavo televizija filmuoti, kaip aš vaikštau po miškus. Man ta televizinė kamera atrodė kaip didžiausias stebuklas, aš vien tik į ją ir žiūrėjau. Filmavimų pabaigoje įsidrąsinau paprašyti pažiūrėti „pro akutę“. Ir dabar dar puikiai prisimenu, kur koks mygtukas, kaip ją apglėbti, net ir kameros kvapą atmenu…

Kai buvau jau studentas, antrame kurse brolis iš JAV lauktuvių parvežė videokamerą – tokią mažytę, ir kokybė jos buvo labai prasta, tačiau tada man tai buvo pati didžiausia ir vertingiausia dovana. Taip pradėjau po truputį ir filmuoti.

Ar tada ir gimė idėja sukurti filmą apie mišką?

Taip, labai norėjosi papasakoti žmonėms, kaip aš matau mišką ir su kokiomis problemomis susiduria gamta. Iš pradžių turėjau idėją sukurti tradicinį filmą apie gamtą, t. y. rodyti vaizdus ir užkadriniu balsu pasakoti, kas vyksta. Tačiau suvokiau, kad dauguma žmonių, kurie nesidomi gamta, tokių filmų nemėgsta ir jų nežiūri.

Suvokiau, kad žmonės myli tada, kai pažįsta, o saugo tada, kai jau myli. Tikslas buvo, kad žmonės įsimylėtų mišką. Tuomet vyko ilgas pasiruošimas sukurti tokį filmą, kuris būtų įdomus žmonėms, kurie nemėgsta „tipinių filmų apie gamtą“.

Pasirinkome „eiti per širdis“ ir pasakoti apie miško privalumus, jo grožį ir gyventojus, o ne rėkti apie egzistuojančias akivaizdžias problemas. Tai nėra mokslinis filmas – esu tarpininkas tarp mokslo ir paprastų žmonių.

Visgi kino teatrai buvo skeptiški tokiam „Sengirės“ kuriamam formatui, kuriame nėra užkadrinio balso ir muzikos, o patys kadrai gana ilgi, todėl prognozavo, kad filmas nebus populiarus. Tačiau mes likome su komanda prie tokio „rizikingai kitokio“, mums patinkančio formato, ir, visų nuostabai, tai pasiteisino – dokumentinio filmo žiūrimumas sumušė visus rekordus. Jis buvo rodomas nuo Lietuvos iki Sidnėjaus, Tokijaus, Niujorko. Kas įdomiausia, nors publika ir jos santykis su mišku labai skyrėsi, po filmo visur būdavo tie patys klausimai ir tas pats jausmas, nes giliai – visų genai tie patys.

Kuo ypatinga sengirė – kitaip tariant, senas miškas?

Jeigu, tarkim, Egipto piramidę su šiuolaikine technika galima išardyti ir vėl sustatyti atgal, tai, iškirtus Sengirę, niekada „nesustatysi“ taip, kaip buvo, ir apskritai reiks laukti kelis šimtus metų, kad sugrįžtų Sengirė su savo 10 tūkst. įvairiausių rūšių. Senas medis, kad ir mieste, žmogui daug vertingesnis, nei pasodintas jaunas – duoda daugiau drėgmės, mažina temperatūrą ir palaiko bioįvairovę. Juolab kad mokslininkai dar iki galo nežino, ką mes turime miškuose ir kuo tai galėtų būti naudinga žmonijai, pavyzdžiui, virš 30 proc. grybų, kurie nėra ištirti, slepiasi po žeme.

Labiausiai miškų saugojimu ir atkūrimu šiuo metu pasaulyje rūpinasi Anglija ir Danija – valstybės, kurios savo miškus praktiškai visai sunaikino ir tik supratusios, ką iš tiesų prarado, pradėjo elgtis kitaip. Pamenu, kaip danai, atvažiavę į Lietuvą ir pamatę vieversį, liko sužavėti, jiems tai kaip stebuklas, nes Danijoje vieversiai jau didžiulė retenybė – ten tiek išsiplėtęs žemės ūkis, kad vieversiams nėra kur gyventi. 

Po „Sengirės“ filmo seanso užsieniečiai labai pavydžiai sakydavo – kokie jūs laimingi, kad turite tokius miškus. Tačiau  vėliau jiems tekdavo paaiškinti, kad šis filmas „sudėtas“ iš mažyčių, pačių vertingiausių Lietuvos miško lopinėlių. Filmas – tai pasaka apie girią, kurios neturime. Tačiau, palyginus su kitomis valstybėmis, dar turime tikrai unikalių ir vertingų miško lopinėlių, kuriuos norėtųsi išsaugoti.

Dažnai mokiniams sakau, ką daryti miške – vasarą nueiti į mišką, susirasti kokį nors seną medį ar kelmą, pasirinkti popieriaus A4 dydžio plotą ir į jį žiūrėti bei įsižiūrėti 15 minučių, niekur nesiblaškant. Matysit, kiek ten yra įvairios gyvybės. Dažnai, žiūrint į tokį mažą plotelį, ateina suvokimas, koks didingas ir įvairus pats senas miškas.

Kaip vertinate miškų situaciją Lietuvoje?

Miškų situacija Lietuvoje negerėja, o miško pramoninkų nors ir yra nedaug, bet jie labai galingi. Negalėjau patikėti išgirdęs buvusio aplinkos ministro žodžius, kad reikia apmokestinti tokius miškus, kurie yra nekertami, o tuos, kurie kertami, nuo mokesčių atleisti. Sunkiai suvokiama, bet taip, tokie žodžiai nuskambėjo garsiai iš aplinkos ministro.

Dabar po truputį ruošiamasi jauninti kertamų medžių amžių. Tačiau, aktyvios visuomenės dėka, tai kol kas pavyksta pristabdyti. Visgi labai svarbu, kad tokių aktyvių žmonių atsirastų kur kas daugiau. Žmonėms reikia pamiršti tą sovietinį mąstymą, kad aš esu mažas sraigtelis ir nieko nelemiu. Tai yra labai klaidingas įsitikinimas, ir tokia ideologija siekiama dusinti visuomenę. Tik visuomenės kritinė masė, kuri iš tiesų yra įsigilinusi į klausimus, susijusius su miškais, gali daryti įtaką patiems politikams. Nes renkami politikai, norėdami atsidurti ar išsilaikyti politinėje erdvėje, turi atsižvelgti į žmonių lūkesčius. Palaipsniui tai ir matome – jei užpraeituose rinkimuose į savo partijos programą aplinkosauginius klausimus buvo įrašiusi tik viena partija, tai šiuose rinkimuose tai buvo padariusios  daugelis partijų.

ES deklaruoja, kad 10 procentų šalies teritorijos turi būti griežtai saugoma. Biologams savaime aišku, kad griežtai saugoma ten, kur visiškai nesikiša žmogus. O kaip „griežtai saugomą“ apibrėš politikai – kol kas neaišku. Labai tikiuosi, kad visuomenė bus aktyvi ir bus priimti gamtai, o ne pramonininkams palankesni sprendimai.

Erelis. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ką Jums asmeniškai reiškia Prezidentinės Valdo Adamkaus bibliotekos ir Danos Gedvilienės fondo skirta premija?

Esu gavęs įvairių apdovanojimų, tačiau šis man iš tiesų reiškia labai daug ir jį priimti birželio 5 d. – Tarptautinę aplinkos apsaugos dieną – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Botanikos sode bus didelė garbė. Šis įvertinimas yra ne man, bet visai „Sengirės“ filmo ir „Sengirės fondo“ komandai, kurioje savanoriškai dirba virš 40-ies aktyvių žmonių. Labai džiaugiuosi, kad likimas mus suvedė ir galiu su jais būti bei mokytis iš nuostabios komandos. 

Šis įvertinimas – lyg užtaisas daugeliui metų eiti į priekį ir bus kaip priminimas nesustoti, kai būna sunku. 

Lietuvoje yra labai daug gamtai nusipelniusių žmonių, ir tikrai nesijaučiu išskirtinis. Esame skirtingi, dirbame skirtingais metodais, tačiau dėl vieno bendro tikslo – natūralios gamtos išsaugojimo. Naudodamasis proga noriu padėkoti visiems žmonėms, nevyriausybinėms organizacijoms už didžiulį kasdieninį darbą. Be Jūsų, mielieji, Lietuva būtų gerokai, gerokai niūresnė.

Ar esate numatęs, kaip panaudosite premiją (5 tūkst. eurų)?

Premija – nuveiktų darbų įvertinimas. Tad nesustosime ir pusę sumos skirsime tolesnei švietėjiškai veiklai (interaktyvios platformos kūrimui), o likusius pinigus – Sengirės fondui, kuris vykdo tiesioginę senųjų Lietuvos miškų įsigijimo ir saugojimo veiklą. Nupirktu dar vienu sklypu galės džiaugtis ne viena žmonių karta. Manau, tai vienas iš geriausių būdų įprasminti jo ekscelencijos Valdo Adamkaus įvertinimą.

Kai tik įkūrėme Sengirės fondą, tikėjausi  per metus surinkti apie 8 tūkst. eurų, o susirinkome 128 tūkstančius. Tai parodo, kad yra labai daug žmonių, kurie nors ir po keletą eurų, bet nori prisidėti prie Lietuvos miškų, su visa gyvybe juose, išsaugojimo. Ir tai suteikia vilties.

VDU inf.

Kauno bigbendas, įkurtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įkandin, jau tris dešimtmečius yra neatsiejama ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos džiazo kultūros dalis. Nuo įkūrimo pradžios beveik du dešimtmečius Kauno bigbendui vadovavęs legendinis Romualdas Grabštas suformavo stiprią, profesionalų ir universalų požiūrį į muziką puoselėjančią tradiciją, kuri Kauno bigbende ryški ir šiandien.

Nuo 2018-ųjų Kauno bigbendo vyr. dirigento pareigos priklauso Jievarui Jasinskiui. Nors pirmąjį Kauno bigbendo vedlį jis pažino tik iš kolegų pasakojimų, maestro buvimą šalia sako jaučiantis kiekvienoje repeticijoje. J. Jasinskis džiaugiasi Kauno bigbendo viduje tvyrančia draugiška ir kūrybiška atmosfera, perduodama iš kartos į kartą, ir prasitaria, jog Kauno bigbendas labai pasiilgo koncertų. Tad radijo stoties „LRT Klasika“ balandžio 30-ąją tiesiogiai transliuojamas Kauno bigbendo koncertas ne tik žymės solidžią orkestro sukaktį, bet ir suteiks galimybę orkestrui vėl susitikti su seniai išsiilgtu klausytoju.

Apie Kauno bigbendo gimtadienio koncerto programą, bigbendo dirigento funkcijas ir besikeičiančias kartas orkestre – pokalbis su Jievaru Jasinskiu.

Balandžio 30-ąją „LRT Klasikos“ eteryje numatyta tiesioginė koncerto transliacija, kuria minėsite Kauno bigbendo 30-metį. Kuo bus ypatinga koncerto programa?

Balandžio 30-ąją pasirinkome neatsitiktinai – šią dieną švenčiama Tarptautinė džiazo diena. Koncerte skambėsiančią muziką iliustruos muzikologės Laimos Slepkovaitės pasakojimai apie bigbendo atliekamus kūrinius. Visos kompozicijos yra mūsų pačių labai mėgstama repertuaro dalis, tačiau mums svarbu šiuo koncertu atspindėti ir džiazo stilių raidą. Tad į vieną valandą bandysime sutalpinti šimtmetį apimančią džiazo istoriją, nors tai bus nemažas iššūkis, nes bigbendinis džiazas per šimtą metų sparčiai vystėsi ir gana stipriai keitėsi. 

Kauno bigbendas mini solidžią sukaktį. Ar koncerte atsispindės ne tik džiazo muzikos, bet ir Kauno bigbendo istoriškumas?

Sudarydami programą labiau orientavomės į Kauno bigbendo universalumą nei istoriškumą, norėjome atskleisti visas orkestro spalvas. Žinoma, universalumas nėra išskirtinai Kauno bigbendo bruožas, nes visi bigbendai atlieka labai įvairų bigbendinio džiazo repertuarą. Bet šį kartą išsikėlėme tikslą įvairovę ir universalumą atskleisti viename koncerte. 

Kas yra bigbendinis džiazas? Dažnam klausytojui bigbendas asocijuojasi su svingo era. 

Svingas yra bigbendo klasika, nes joje klestėjo bigbendo žanras. Svingą aš pats labai mėgstu, jį groti labai svarbu ir smagu. Tačiau nuo svingo eros praėjo labai daug laiko, bigbendo muzika nuo tada smarkiai evoliucionavo. Dabar bigbendas atlieka labai įvairią muziką, net eksperimentinę. Turbūt nėra tokio muzikos stiliaus, kurio bigbendo orkestras negalėtų groti. Tą ir bandysime atskleisti savo koncerte, nes ne kiekvienas džiazo mylėtojas yra įsigilinęs į bigbendo galimybes. Prisipažinsiu, jog ir aš pats apie bigbendą žinojau gana nedaug, tad nebuvau didelis jo fanas. Tačiau pradėjęs dirbti Kauno bigbende, pamėgau kompozicinius šio žanrus aspektus. Džiazas juk paremtas improvizacija, kurios yra ir bigbende. Tačiau čia yra septyniolika muzikantų, tad atlikimo specifika skirtinga – kūrinio struktūroje atsiranda naujų padalų, kartais net priartėjama prie akademinės muzikos, tad čia galiu atsiskleisti ne tik kaip muzikantas, bet ir kūrėjas. Aš mėgstu kurti muziką, gal net labiau nei groti kaip solistas, tad bigbendo reiškinys man tikrai yra labai artimas. 

Kokios yra bigbendo dirigento užduotys? Iš jo tikimasi, jog ne tik diriguos, bet ir komponuos bei aranžuos?

Nėra taisyklės, kad bigbendo vadovas būtinai turi kurti ar aranžuoti, dažnai taip susiklosto natūraliai. Aš tapau Kauno bigbendo dirigentu todėl, kad mėgstu aranžuoti. Bigbendo vadovas labai skiriasi nuo simfoninio ar kamerinio orkestro dirigento, kur dirigentas yra pats svarbiausias asmuo, visuomet esantis orkestro priekyje. Bigbendo specifika dirigento nereikalauja, nes orkestras funkcionuoja ir be jo, tad dirigentas čia tiesiog dirba vadovaujamąjį darbą – repeticijose orkestrui padeda išgauti kuo tobulesnį skambesį. Aš diriguoju tik per repeticijas, o koncertuose esu vienas iš bigbendo muzikantų. Mėgstame juokauti, kad mūsų dirigentas yra būgnininkas, nes jis palaiko reikiamą tempą. 

Kauno bigbendo vardas figūruoja labai plačiuose kontekstuose. Grojate ne tik džiazą, bet ir klasiką, koncertuojate su populiariosios muzikos atlikėjais. 

Grojame viską. Džiazo repertuaras yra milžiniškas, bet mums dažnai tenka dalyvauti ir populiariosios muzikos projektuose, nes bigbendas turi ritmo grupę. Tačiau ir popsą mėgstame papuošti bigbendiškais elementais, kad skambėtų džiaziškiau. Apskritai, neįsivaizduoju, kokio stiliaus negalėtų groti bigbendas. Galbūt nepavyktų atlikti styginio kvarteto, nes bigbende nėra styginių instrumentų. Bet vis tiek sugalvotumėme, kaip prisitaikyti. Man asmeniškai su bigbendu labiausiai patinka groti solistų iš užsienio atsivežtą repertuarą. Atmintin įsirėžė koncertas su pasaulinio garso pianistu Peteriu Beetsu, tąkart grojome Frédérico Chopino opusus, aranžuotus bigbendui. Nepakartojama patirtis buvo scenoje groti kartu su legendinės grupės „Yellowjackets“ saksofonininku Bobu Mintzeriu, tai buvo vienas pirmųjų mano koncertų su Kauno bigbendu. Buvo net sunku patikėti, kad tai realu, tad tiesiog negaliu nepasidalinti šiais prisiminimais. 

Kauno bigbendas yra ne tik orkestras, bet ir Kauno džiazo kultūros simbolis. Kuo dar jis reikšmingas Kaunui ir Lietuvos muzikinei kultūrai? 

Manau, jog kiekvienam miestui yra labai svarbu turėti tokį džiazo orkestrą, nes pasaulinėje praktikoje bigbendas yra laikomas didele vertybe. Lyg ir natūralu, jog didesni miestai turi simfoninius orkestrus, o bigbendo orkestras turėtų būti traktuojamas lygiaverčiai. Kauno bigbendui šiemet sukanka trisdešimt metų, tad vien jo egzistencija yra vertinga Kauno miesto tradicija, kuria reikia didžiuotis, gilinti ir skleisti kuo plačiau. Kauno bigbendas yra ir tam tikras laisvės simbolis, nes įsikūrė vos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, su kuria atlaisvėjo ir Lietuvos džiazo kultūra ir raiška. Šis orkestras yra tik dvejais metais jaunesnis už mane! Man tai atrodo įspūdinga, labai džiaugiuosi galėdamas būti jo dalimi. 

Kauno bigbende kaip atlikėjas pradėjote dirbti prieš vienuolika metų, tad kartu su juo esate šiek tiek daugiau nei trečdalį orkestro gyvavimo laiko. Tikriausiai jau spėjote pajusti ir kartų kaitą?

Vienuolika metų man kaip muzikantui yra labai daug. Kauno bigbendas buvo mano pirmas oficialus darbas, tad atrodo, jog jame groju jau visą amžinybę. Visus vienuolika metų orkestre mane lydi toks mistinis motyvas – niekuomet nebendravau su legendiniu Romualdu Grabštu, tačiau jaučiu, kad jis visuomet čia, šalia. Be istorijų apie jį nebūna nei vienos repeticijos, kažkas vis tiek bent žodeliu jį pamini. Šitas dalykas niekuomet nesikeičia. Tačiau kartų kaita orkestre yra neišvengiama. Vis gi turime muzikantų kurie Kauno bigbende groja nuo pat pirmos orkestro gyvavimo dienos. Įdomu pasiklausyti jų pasakojamų istorijų – kartais pasidalina ir pikantiškais faktais. Bet yra ir liūdnoji pusė. Orkestro amžius yra solidus, tad kartais su jo nariais tenka atsisveikinti todėl, kad jie išeina iš gyvenimo. Kita vertus, Kauno bigbendas nuolat pasipildo jaunais muzikantais, kurie įneša svarų kūrybinę indėlį, tad džiaugiuosi, jog orkestre yra ir pastovumo, ir kaitos, nes tai sukuria dinamiką. 

Kartos Kauno bigbende ne tik keičiasi, bet ir susitinka.

Tikrai taip. Kauno bigbende aš esu vienas jauniausių narių, vadovauju už save vyresniems. Tačiau sprendimus dažniausiai priimame visi, nes man svarbu patirties ir įkvėpimo semtis iš žmonių, turinčių gerokai didesnę patirtį nei aš. Tuomet gimsta gražūs dalykai. Tikrai nepameluosiu sakydamas, kad atmosfera Kauno bigbende yra labai draugiška ir smagi. Visi vieni iš kitų mokosi, ir smagu, jog ne vien jaunesni iš vyresnių, ir tai yra labai įdomu. 

Kol leido galimybės, su Kauno bigbendu daug keliavote. Kokias patirtis parsivežėte iš koncertinių kelionių? Ar bigbendo reiškinys užsienio kontekstuose populiarus?

Pasaulyje bigbendų kultūra tikrai labai smarkiai išvystyta – yra ir nacionaliniai, ir miestų bigbendai, jų yra daug ir visur. Kai Šiauliuose vyksta bigbendų festivalis, orkestrų atvažiuoja tiek daug, kad net sunku suprasti, iš kur jų tiek randasi. O kelionės dabar  – labai skaudus klausimas. Nėra galimybių koncertuoti apskritai, apie koncertines išvykas net nėra ką kalbėti. Kita vertus, koncertinių kelionių nebūdavo tiek jau daug ir iki pandemijos, nes veiklos netrūksta ir Lietuvoje. Tačiau iš kitų bigbendo narių pasakojimų žinau, kad kai kurios išvykos buvo tikrai įsimintinos. Įspūdį visiems paliko kelionė į Suomiją, kur Kauno bigbendas grojo su kompozitoriumi Jukka Linkola. Jo kompoziciją grosime ir balandžio 30-osios koncerte – įtraukėme jį į glaustą džiazo istoriją, nes džiazo kontekstuose jo figūra labai svarbi. Kadangi pats tame koncerte nedalyvavau, galiu tik įsivaizduoti, kokia nuostabi muzikinė patirtis tai buvo mano kolegoms. 

Sulig pandemija buvo apribotos ne tik koncertinės kelionės, bet ir visa koncertinė veikla. Kaip prisitaikote prie situacijos?

Apribota koncertinė veikla mums reiškia didelį pokytį. Su džiaugsmu prisimename vasarą, kai situacija buvo šiek tiek atlaisvėjusi. Pamenu – koncertavome ir buvome labai laimingi, nes nesitikėjome, kad 2020-aisiais dar teks išeiti į sceną. Bet tikrai nereikia vien liūdėti. Kai kultūros renginiai vėl buvo atšaukti, ėmėme koncentruotis į įrašus, nes tai yra labai geras būdas tobulėti ir praktikuotis, o tuo pačiu ir palikimas ateities kartoms. Šiuo metu planuojame džiazo albumą, kuriame skambės lietuvių kompozitorių kūriniai. Šis projektas yra vertas dėmesio, nes pagrindinis jo tikslas yra skatinti ir puoselėti Lietuvos kompozitorių kūrybą bigbendui, kuri šiandienos kontekstuose nėra gausi. Kaip pagrindinę albumo kryptį pasirinkome Lietuvos saksofonininkus, nes jų yra labai daug, tad suteiksime jiems erdvę atsiskleisti ir kaip muzikantams, ir kaip kūrėjams.  Dabar labai laukiame koncerto tiesioginiame „LRT Klasikos“ eteryje. Nors studijoje nebus nei vieno žiūrovo, publika mus girdės tiesiogiai, tad mums šių dienų kontekste tai prilygs pilnaverčiam koncertui. Pandemijos akivaizdoje veiklą tenka keisti ir ieškoti būdų, kaip prisitaikyti prie situacijos, bet viskas įmanoma, tad stengiamės gyvuoti pilnavertiškai. Laukiame ir savo tikrojo trisdešimtmečio – Kauno bigbendo įkūrimo data laikoma gruodžio 19-oji, tad turime vilties, jog pavyks suorganizuoti didelę paminėjimo šventę. Su koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ vadovu Vaidu Andriuškevičiumi tikimės, jog per savo gimtadienį klausytojus pakviesime į naujos kompaktinės plokštelės „Jazz Up“ sutiktuves. Laukia ir kiti metai, kurie bus labai svarbūs, nes Kaunas taps Europos kultūros sostine, nusimato daug renginių. Ateitis daug žadanti, tad tikimės, kad viskas bus gerai ir jos labai laukiame. 

Transliaciją rengia radijo programa LRT KLASIKA, Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, Koncertinė įstaiga „Kauno santaka“ ir Lietuvos džiazo federacija. 

Justina Paltanavičiūtė

Koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ inf.

Kauno bigbendo archyvo nuotr.

„Kino pavasaryje“ rodoma nauja dokumentinė juosta „Gunda“ – asmeniškiausias ir svarbiausias režisieriaus Viktoro Kossakovskio darbas. Pasak filmo vykdomojo prodiuserio Joaquin’o Phoenix’o, į trumpąjį „Oskaro“ pretendentų sąrašą už geriausią dokumentinį patekęs filmas „Gunda“ – tai hipnotizuojantis, ypač svarbus kino pasakojimas, patvirtinantis, kad visi padarai žemėje myli ir kenčia vienodai.

Filmo, kurį didžiuosiuose kino teatrų ekranuose gali pamatyti Vilniaus ir Kauno žiūrovai, veiksmas vyksta fermoje, kur precizišku kameros darbu fiksuojamas pagrindinių veikėjų – paršavedės Gundos, dviejų sumanių karvių ir dėmesį pavergiančios vienakojės vištos – gyvenimas ir gamtos harmonija skatina žiūrovą įdėmiai pažvelgti į dažnai nematomų gyvūnų būtį, prisiminti įgimtą gyvybės vertę.

„Buvau miesto vaikas, tačiau būdamas ketverių, kelis mėnesius praleidau kaime, kur sutikau savo geriausią draugą Vasią, – interviu pradžioje prisimena Viktoras Kossakovskis. ⎯ Jis buvo daug jaunesnis už mane – vos kelių savaičių, tačiau laikui bėgant jis tapo mano geriausiu draugu, o kartu praleistas laikas yra vienas brangiausių mano vaikystės prisiminimų. Vieną dieną, kai dar buvome visiškai jauni, Vasia buvo nužudytas ir kiaulienos kotletų pavidalu patiektas Naujųjų Metų vakarienei. Buvau visiškai sugniuždytas ir tą pačią akimirką tapau, tikriausiai, pirmuoju vaiku vegetaru Sovietų Sąjungoje. Todėl vėliau, pasirinkęs kino kūrėjo kelią, visada norėjau sukurti filmą apie būtybes, su kuriomis dalijamės pasauliu.“

Paskutinis jūsų filmas „Akvarelė“ atskleidė gamtos didybę ir galią per įvairias vandens formas. „Gundoje“ parodote gamtos artumą ūkiuose. Tiek viename, tiek kitame filme galime užčiuopti tarp žmogaus veiklos ir jo aplinkos esantį konfliktą. Ar pastebite bendrą liniją, jungiančią šiuos du filmus?

Tikrai taip. Tiesą pasakius, dar įtraukčiau filmą „Tegyvuoja antipodai!“; pastarasis kartu su „Akvarele“ ir „Gunda“ galėtų sudaryti tokią laisvą trilogiją. Labai daug keliavau po pasaulį ir sutikau daugybę žmonių, kurie kitaip mąsto, atrodo ir jaučia, – aš pats, kurdamas šiuos filmus, tapau kitu žmogumi. Supratau, kad mūsų požiūriui į aplinką labiausiai trūksta pagarbos – žmonėms, gamtai ir ypač gyvūnams, su kuriais dalijamės šia planeta. Žinau, kad negaliu pakeisti šio pasaulio ir kad mano filmai negali to padaryti, bet jaučiau, kad turiu ko nors imtis. Negaliu žmonėms sutrukdyti daryti tai, ką jie daro, bet galbūt galiu bent jau priversti juos atidžiau pažvelgti į tai, ką jie dažnai neigia arba naikina.

Visuomenė dažnai teisinasi tuo, kad istoriškai žmonės visada buvo aukščiau kitų gyvybės formų, kad nežmogiškųjų būtybių gyvenimas iš prigimties yra mažiau vertingas nei mūsų. Ar „Gunda“ siekia pakeisti tokį požiūrį?

Mano mintis labai paprasta: mes, kaip žmonės, esame pasirengę pakeisti savo požiūrį į kitas būtybes. Galbūt tai labai optimistinė perspektyva, bet bent jau yra keletas užuominų, kodėl tai gali būti įmanoma. 

Kai rašiau scenarijų, dar nebuvau skaitęs Yuvalo Noaho Harari knygos „21 pamoka XXI amžiui“, tačiau vėliau, perskaitęs kai kurias jo tezes, supratau, kad tai labai panašu į tai, ką mėginau pasakyti. Žmonių požiūris laikui bėgant keičiasi ir norėčiau manyti, kad iš savo patirties galime pasimokyti tam tikrų dalykų. Keletą šimtų metų stengėmės išmokti jausti pagarbą žmogaus gyvybei. Prireikė šimtmečių vien tik pripažinti, kad visi žmonės nusipelno vienodų teisių. 

Galbūt dabar galime žengti kitą žingsnį ir sutikti, kad kiekvienas gyvas padaras jas turi. Kiaulės, drugeliai, drambliai – visi turi lygiai tokią pačią teisę gyventi šioje planetoje. Mes ne visada turėtume atsidurti visatos centre – galime viską padaryti geriau, nesame pabaisos. Juk galų gale supratome, kad ir vergija buvo neteisinga, pradėjome gerbti moterų, skirtingų lyčių žmonių teises. Man tai ženklas, kad vis geriau suprantame supantį pasaulį.

Kaip pasirinkote gyvūnus šiam filmui? Nedažnai ekrane matome paršelį, karvę, vištą.

Viskas dėl mano vaikystės draugo paršelio. Buvo akivaizdu, kad jis – protingas padaras. Vasia mylėjo mane, o aš mylėjau jį. Tas prisiminimas lėmė, kad Gunda, su kuria susipažinome pačią pirmąją ieškojimų dieną, tapo pagrindine veikėja. Tiesą pasakius, paprastai labai ilgai užtrunku, kol atrandu savo filmo esmę. Šįkart viskas vyko labai paprastai: vos tik atidariau kiaulidės duris, Gunda priėjo prie manęs ir savo prodiuserei Anitai Rehoff Larsen pasakiau: „Mes radome savo Meryl Streep.“

Esu pastebėjęs, kad kai žiniasklaidoje kalbama apie gyvūnus, dažnai tai būna populiarūs, mieli, visų pamėgti padarai, tokie kaip banginiai, pandos, delfinai ar koalos, o aš nenorėjau mielų gyvūnų. Jaučiau, kad jie neperduos mano žinutės. Pasaulyje – milijardai kiaulių ir beveik visos jos gyvens daugiausia metus. 1,5 milijardo karvių nužudysime po dvejų ar ketverių metų. Kasmet 50 milijardų viščiukų nesulaukia vienų. Mes apie tai nemąstome. 

Pabandykite tokį eksperimentą: įsivaizduokite stipresnes už mus būtybes – superžmones, ateivius, protingesnę už mus rasę, kuri atima iš mūsų ką tik gimusius kūdikius ir juos suvalgo ar nužudo. Taip mes elgiamės su gyvūnais. Istoriją rašo nugalėtojai. Kol kas „laimėjome“ žemės istoriją, bet niekas nežino, kaip bus toliau.

Kaip manote, kodėl visuomenė klaidingai vertina fermose gyvenančių gyvūnų emocinius ir intelektualinius sugebėjimus?

Visas mūsų elgesys su gyvūnais yra pagrįstas klaidinga nuomone. Kai kuriose šalyse galioja įstatymai, kuriuose aiškiai nurodoma, kad gyvūnai nenukenčia. Tai absurdas. Visi, dažniau susiduriantys su gyvūnais, supranta, kad jie jaučia, yra sąmoningi. Kažkur giliai žinome, kad tai tiesa, tačiau tyliai nusprendėme nekreipti į tai dėmesio ir neleidžiame gyvūnams gyventi normalaus gyvenimo.

Pavyzdžiui, „Gundoje“ matome, kiek laiko gyvūnai praleidžia knaisiodami žemę. Dideliuose ūkiuose jie gyvena ant betoninių grindų ir neturi galimybės knisti – elgtis taip, kaip jiems įprasta. Karvės gali gyventi dešimt ar dvidešimt metų, o mes jas nužudome po 3–4 metų ar dar mažiau. Filme matote seną karvę – pamąstykite, kaip beprotiška, kad daugelis žmonių niekada nebus matę senos karvės! Ji nugyveno visavertį gyvenimą, turėjo jai skirtą likimą ir visą savo patirtį perduoda vien akimis. Jei žvelgiate atidžiai, negalite to nepastebėti. Jei žmonės tiki, kad turime sielą, jie turėtų pripažinti, kad ir gyvūnai ją turi.

Kadrai iš filmo „Gunda“

„Gundoje“ nėra nė vieno žmogaus, dialogų, subtitrų, išskyrus gyvūnų garsus. Kodėl?

Apie gyvūnus sukurta daugybė filmų. Paprastai juose, bandydami kažką paaiškinti, kalba žmonės. Tai atitraukia dėmesį nuo pačių gyvūnų. Nenorėjau jų globoti ar humanizuoti. Filmai, rodantys gyvūnų skerdimą ir visas siaubingas to proceso detales, taip pat neveikia. Tai yra propaganda ir žmonės ją blokuoja. Todėl norėjau pažiūrėti, ką kamera gali padaryti pati. Kinas sukurtas tam, kad pamatytumėte tai, ko galbūt įprastai nematote, jis gali suteikti emocinį, patyriminį požiūrį į temą. Atrodė tinkama grįžti į kino pradžią. Norėjau parodyti, kaip gyvūnai bendrauja. Jei gerai įsiklausysite, išgirsite, kaip Gunda su mumis kalbasi. Negalėjau iš jos atimti balso.

Ką norėtumėte, kad žiūrovai, pažiūrėję „Gundą“, išsineštų iš kino salės?

„Gunda“ siunčia labai paprastą žinutę: galime būti geresni. Noriu padėti žmonėms žengti pirmą žingsnį ⎯ nustoti toleruoti žudymą. 1900 metais Levas Tolstojus esė „Pirmasis žingsnis: esė apie dietos moralę“ rašė, kad mes tol iš esmės nepakeisime savo gyvenimo, kol nenustosime žudyti. Tai, kad žmonės žudo, yra ne tiek skirtingų ideologijų pasekmė, kiek kažkas atavistinio. Neužtenka vien tik to, kad sutinkame nežudyti. Turime suvokti, kad pats žudymas, nesvarbu, ką nužudome, yra siaubingas dalykas. Kai tai suprasime, karas išnyks. Tolstojus tai parašė dar prieš 120 metų, o dabar būtų pats laikas tą suprasti.

Visą balandžio 30 – gegužės 6 dienomis Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių kino teatruose „Forum Cinemas“, „Pasaka“, „Skalvija“, „Arlekinas“, „Atlantis Cinemas“, „Apollo“ vyksiančio „Kino pavasario“ programą rasite čia.

Projektą remia Lietuvos kino centras, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Europos Sąjungos programa „Kūrybiška Europa“ MEDIA ir Vilniaus miesto savivaldybė. Festivalis „Kino pavasaris“ yra nepriklausoma privati iniciatyva.

Festivalio inf.