Spalio 23 d. Kauno dizaino įvykio kontekste vyks kūrybinės dirbtuvės, kviesiančios įvairių sričių ir profesijų vizionierius kurti Kauno ateities versijas, pasitelkiant mokslinės fantastikos žanro resursus. Dirbtuves ves šios srities specialistai prof. Vicas Callaghanas, dr. Ping Zheng bei biologijos mokslų daktaras, mokslo populiarintojas, kino ekspertas Rolandas Maskoliūnas, su kuriuo žurnalo „Kaunas pilkas kultūros“ spalio numeryje pasikalbėjome apie artėjantį renginį bei dažnai netikėtus mokslinės fantastikos ir realybės sąlyčio taškus.

Ruošiatės kūrybinėms dirbtuvėms Kauno dizaino įvykio metu ‒ papasakokite plačiau apie šių dirbtuvių turinį ir tikslus. 

Organizuojame mokslinio fantastinio prototipavimo seminarą darbiniu pavadinimu „Kaunas Futures“ (Kauno ateitys). Tai bus vienos dienos seminaras su teorine ir praktine dalimis. Renginys skirtas įsivaizduoti alternatyvias Kauno ateitis. Mokymuose dalyvaus du šios srities specialistai iš Jungtinės Karalystės, savo veikloje naudojantys mokslinio fantastinio prototipavimo metodą. Šiuo renginiu siekiame, kad žmonės perprastų minėtą metodą ir išmoktų jį taikyti. Kitais metais ketiname organizuoti tarptautinį literatūrinį-vizualinį konkursą, kuriame kviesime dalyvius parašyti, nupiešti ar kaip kitaip sumodeliuoti kurią nors Kauno ateities versiją, iš dalies remiantis tomis tendencijomis ir kompetencijomis, kurios jau yra vystomos Kaune ‒ ekonomikos, politikos, kultūros, mokslo ir kitose srityse.

Kalbant apie kontekstą, mokslinio fantastinio prototipavimo metodas yra naudojamas ir populiarus visame pasaulyje. Didžiosios valstybės daug investuoja į savo ateities vizijų kūrimą ir tendencijų vystymą, kartais tam pasitelkdamos rašytojus fantastus ar režisierius, jų kūrybą. Jau Antrojo pasaulinio karo metais sąjungininkai samdė mokslinės fantastikos autorius generuoti originalias idėjas. 2011 m. JAV saugumo departamento užsakymas rašytojams ir futuristams – sukurti galimas užpuolimų versijas. Tą daro ir didžiosios kompanijos, tokios kaip „Microsoft“ ir „Google“. Jie ne tik yra įdarbinę futuristus, kurie siūlo, kokius produktus reikėtų sukurti ateityje, ar bando nuspėti visuomenės reakciją į juos, bet taip pat kuria ir apsakymų rinkinius. Štai čia turiu vieną pavyzdį (parodo atsineštą knygą – red past.) – Masačusetso technologijos instituto kasmetinį apsakymų rinkinį. Ne tik apsakymų, kaip matote, čia yra ir komiksų. Nagrinėjamos įvairios temos ‒ nuo dirbtinio intelekto iki išmanaus namo, implantų vystymosi tendencijų ir taikymo pasekmių, paliečiamos antiutopinės, distopinės temos. Kitaip tariant, tai yra fantastų būdas parodyti ir blogas ateities versijas, įspėti, taip pat sukurti ką nors optimistiško ir priimtino visuomenei.

Yra ir tokių specialių projektų kaip „Hieroglyph“ ‒ tai tekstų rinkinys, kurio autorių užduotis buvo įsivaizduoti būtent teigiamas ateities versijas. Kalbant apie praktinę prototipavimo arba fantastų vizijų reikšmę ‒ galbūt matėte 1997 m. filmą „Gattaca“? Moksliškai šis filmas nėra tikslus, bet jo meninė, filosofinė iškalba buvo tokia reikšminga, kad 2008 m. Amerikoje priimtas įstatymas „Genetic Information Nondiscrimination Act“, ribojantis darbdavio ar draudiko galimybes naudotis asmens genetine informacija. Pavyzdžiui, sužinojęs, kad žmogus turi kokį nors genetinį defektą, draudikas neturi teisės padidinti draudimo įmokų. Taigi, meninės ar literatūrinės idėjos gali turėti poveikį įstatymų leidybai, mokslui ir technologijoms.

Kuo susiję dizainas ir mokslinė fantastika?

Esama tam tikrų kūrybingumo lavinimo, taikomojo fantazavimo metodikų. Tarkime, Vytauto Didžiojo universitetas turi Verslumo akademiją, kurios specialistai dirba vadinamojo „design thinking“ srityje. Tai iš esmės yra atskira pakraipa, skirta suvokti, kad mus supantis dizainas gali ne tik atlikti estetinę funkciją, bet ir ugdyti žmones, suburti juos generuoti idėjas, įkvėpti ir panašiai. Įvairios kompanijos naudoja šią dizaino metodiką, kai, sakykime, sukurtą naują produktą ar technologiją reikia pritaikyti ir adaptuoti visuomenėje. Dizainas turi būti draugiškas žmogui ir turi didelę reikšmę tam, kad vartotojas neišsigąstų naujovės, suprastų, kaip ir kur ją gali panaudoti.

Pasakojote apie atvejį, kai įstatymų kūrimą paveikė mokslinės fantastikos siužetai. Įdomu, ką dar iš mokslinės fantastikos srities galėtume laikyti bent iš dalies išsipildžius šiais laikais?

Yra keli įdomesni pavyzdžiai. Žanro klasikas, rašytojas Arthuras C. Clarke’as pirmasis sugalvojo geostacionarių žemės palydovų sistemą, kuri dabar naudojama ryšio sistemoms. Vėliau jis pusiau juokais, pusiau rimtai apgailestavo, kad šios idėjos neužpatentavo. Sergejų Briną inspiravo virtuali tikrovė, aprašyta Nealo Stephensono romane „Lavina“. „PayPal“ įkūrėją Peterį Thielą – kriptovaliutos schemos kitame rašytojo romane „Kriptonomikonas“. Elonas Muskas savo raketų programoje irgi remiasi fantastų kūryba. Viena iš jūroje esančių platformų, skirtų daugkartinio panaudojimo raketų nusileidimui, vadinasi „Of Course I Still Love You“ (OCISLY) ‒ tai žodžiai iš knygos „Keliautojo kosmostopu vadovas po galaktiką“ („The Hitchhiker’s Guide to the Galaxy“). Kitaip tariant, naujosios kartos antreprenerius, verslininkus stipriai įkvepia mokslinė fantastika. Jie užaugo su tomis knygomis.

Dažniausiai mąstant apie ateities miesto viziją pirmiausia prieš akis iškyla megapolis, milžiniško skruzdėlyno vaizdinys. Kokios, jūsų nuomone, galimos Kauno ‒ palyginti nedidelio, retai apgyvendinto, žalio miesto ‒ ateities projekcijos? Kokie galėtų būti blogasis ir gerasis scenarijai šiam miestui?

Reikėtų to paklausti būsimojo seminaro dalyvių, kurie, tikiuosi, bus įvairių sričių atstovai ‒ menininkai, mokslininkai, architektai, savivaldos atstovai. Tema iš tiesų aktuali. Kalbant apie Kauną, galima pasitelkti Amerikos atvejį. Vašingtonas ‒ netradicinė sostinė, gana žalias miestas, nesukeliantis tokio skruzdėlyno įspūdžio kaip Niujorkas ir, matyt, su juo nekonkuruojantis. Mes turime Vilnių ir Kauną. Galima sugalvoti, kaip pasidalinti kai kuriomis funkcijomis, kaip specializuotis, kad sustiprintume valstybę ir visuomenę. Ne konkuruodami, kur neverta (nors konkurencija, be abejo, yra gerai), bet vystydami savo jau turimas kryptis arba išrasdami ką nors naujo. Pirmas į galvą ateinantis pavyzdys ‒ Kaune besivystantis medicininis turizmas. Turiu omenyje plastinę chirurgiją, bet ne tik ją. Ši sritis tapo tarsi medicininių technologijų branduoliu (klasteriu), kaip Vilnius tampa biotechnologijų centru („ThermoFisher“, TEVA, „Biotechpharma“ ir pan.). Šį virsmą lėmė keli žmonės su fantazija, kurie matė viziją ir sugebėjo tinkamai investuoti, išlaikyti specialistus, sugebėjo pritraukti daugiau investicijų ir t. t.

Taip viskas ir prasideda ‒ kartais tereikia vieno ar dviejų vizionierių, kartais juos turi palaikyti ir miestas. Jeigu miestelėnai, verslo ir kultūros politikos kūrėjai turės šiek tiek daugiau fantazijos, galėsime dar sparčiau ir tikslingiau judėti į priekį. Žinoma, jeigu mums reikia to spartesnio progreso ‒ gal kai kuriais atvejais kaip tik tempą reikia truputį lėtinti, labiau mėgautis sukurta aplinka, skatinti tvarumą ir mažinti visuomenės streso lygį.

Kuo mokslinė fantastika ar labai tolimos ateities vizijos gali praversti, padėti mums kasdienoje?

Pusiau juokais, bet dažnai sakau, kad kuo daugiau sužinau apie technologijas, tuo atsargiau jomis naudojuosi. Kitaip tariant, tiek mokslo, tiek mokslinės fantastikos žinios praplečia akiratį ir leidžia geriau įvertinti įvairių reiškinių galimybes ir grėsmes. Pasitaiko, kad žmonės labai greitai ir nerūpestingai ima naudoti naujus, patraukliai pateikiamus produktus ar technologijas, bet laikui bėgant paaiškėja, kad tuo lengva piktnaudžiauti. Jos nepakankamai saugios. Jei nebūsi pasiruošęs, apsvarstęs pasekmių asortimento, neturėsi elgesio ir apsisaugojimo įgūdžių ‒ nukentėsi. Neseniai kalbėjausi su Lietuvos kibernetinio saugumo centro vadovu, kuris vardijo, kiek pinigų prarandama ir kaip galima nukentėti, pavyzdžiui, naudojant nepatikrintas trečiųjų šalių technologijas ‒ mastai yra didžiuliai. Manau, kad žinios kartu su vaizduote padeda šiek tiek numatyti ateities tendencijas, įsivaizduoti grėsmes ir tuomet nuo jų apsisaugoti. 

Kokius veikalus, kūrinius, filmus rekomenduotumėte dabartinei fantastų auditorijai ar šios srities pradedančiajam? 

Na, be abejo, yra vadinamieji klasikai, kurie tikrai turėjo labai daug idėjų. Tai jau minėtas A. C. Clarke’as, Robertas Sheckley, Isaacas Asimovas, S. Lemas ‒ savo laiku jie buvo labai inovatyvūs ir originalūs. Aišku, XXI amžiuje kūrinių stilius, pasakojimo tempas kinta. Be to, šiuo metu dominuoja tęsiniai ir ciklai, kas man nelabai patinka, nes taip geros idėjos paskęsta gausybėje veiksmo. Vis dėlto kelis šiuolaikinius autorius rekomenduočiau: visų pirma Peterį Wattsą ir jo romaną „Aklaregystė“ apie sąmonės prigimtį ir unikalias mūsų smegenų savybes, Ramezo Naamo „The Nexus Trilogy“ apie vaistus, sustiprinančius smegenų veiklą ir netgi galinčius sujungti individų smegenis, Paolo Bacigalupi romaną „Prisukama mergina“ apie ateityje laukiančius klimato pokyčius ir energijos deficitą, kylančio vandenynų lygio pasekmes, epidemijas. Taip pat vienas įdomiausių autorių šiuo metu yra Tedas Chiangas, rašantis tik apsakymus. Jis rašo nedaug, bet kuria itin originalias vizijas.

Iš filmų man patiko Spike’o Jonezo „Ji“ filmo idėja. Tai pasakojimas apie žmogų, kuris įsimyli savo dirbtinio intelekto asistentą, panašų į mūsų naudojamą „Siri“ ar „Cortana“. Taip pat rekomenduočiau filmą „Ratas“ apie tai, kaip mus gundo socialinių tinklų technologijos ir kokios gali būti to pasekmės. Ir filme, ir D. Eggerso knygoje (kuri, beje, irgi labai įtaigi) teigiama, kad visada atsiras žmonių, kurie siūlys jums beveik nemokamai naudotis viena ar kita technologija, bet iš tiesų patys naudosis jumis, jūsų duomenimis. Tai šiuo metu ir daro didžiosios korporacijos. 

Kokie pasaulio miestų pavyzdžiai, jūsų nuomone, galėtų pretenduoti į ateities miesto titulą?

Man patinka Ciurichas. Berods prieš keletą metų jis buvo pripažintas geriausiu miestu gyventi pasaulyje. Tie geriausių miestų sąrašai sudaromi ganėtinai objektyviai, atsižvelgiant į labai įvairius aspektus. Bet, kaip kauniečiui, imponuoja Kaunas. Jis vis labiau tvarkomas, tad ir gyventi čia vis smagiau, bent jau man. Manau, kad mūsų miesto kryptis teisinga, atsiras koncertų salė, kitų kultūros bei mokslo objektų. Tik gal reikėtų išgryninti vystymosi idėjas ir prioritetus, labiau subalansuoti plėtrą. Ir, aišku, nugriauti daugiaaukštę stovėjimo aikštelę greta „Akropolio“ (juokiasi).

Julija Račiūnaitė

Arvydo Čiukšio nuotr., fotografuota Maironio lietuvių literatūros muziejaus Vaikų literatūros skyriuje

Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. spalio numeryje „Projekcijos“. Numerį perversti galite čia.

Pasvajokim. Eini sau Laisvės alėja, o ten, kur nors netoli fontano, iš medinio pastatėlio rūksta dūmai, virsta garai, liejasi diskusijos. Filosofų pirtis būtų išties drąsus kvietimas apnuoginti ne tik argumentus, bet ir kūnus. Debiutinio Kauno dizaino įvykio metu pirtis tikrai stovi, tik ne Laisvės alėjoje, o prie „Žalgirio“ arenos. 

Taigi aišku, svajoti nebereikia: šiuolaikinė, absoliučiai lietuviška ir net kaunietiška, išskirtinio dizaino, įkvėpta pandemijos apversto pasaulio pirtis jau egzistuoja. Jos autoriai – ne vienu dizaino „oskaru“ jau apdovanotų baldų kūrėjas, įmonės „jot.jot“ vadovas Jurgis Garmus ir jo partneris, pusbrolis Aleksandras Lukėnas, užkietėjęs estetas ir inžinierius. 

Galbūt savomis rankomis ir galvomis išgryninta koncepcija pusbroliams taps nauju gyvenimo etapu? Kol kas prisėdę viename rudenėjančios A. Mickevičiaus gatvės kiemų kalbamės apie pirtį-prototipą, kuri šiuo metu stovi netoli Žiežmarių.

Pusbroliai. A. Čiukšio nuotr.

Jurgis pokalbį pradėjo nuo pasakojimo apie pavasarį sustojusius tarptautinius projektus. O tuomet išsidavė, kad įvedus karantiną iš pradžių ėmė Neryje gaudyti lašišas – tai buvo viena senų svajonių. 

„Man visuomet patikdavo ištrūkti į gamtą. Pirmos karantino savaitės prabėgo kaip atostogos, bet vėliau jau norėjosi kažko imtis. Taip sutapo, kad karantino metu ir pusbroliui, dirbančiam naftos platformose, sustojo darbai. Gerdami kavą nusprendėm tą kažką ir pastatyti, o tada jau žiūrėti, ar patys naudosim, ar parduosim. Norėjosi iššūkio – tiek dizaino sprendimų paieškos, tiek konstrukcinio galvosūkio. Iškart nutarėme neiti tradiciniu keliu.“

Kuo ši pirtis ypatinga konstrukciniu požiūriu?

Tai medžio masyvo pastatukas, ne karkasinis, ir jis yra kilnojamas. Ieškojome sprendimo, kad konstruktyvas tuo pačiu būtų ir apdaila – vidaus ir lauko. Paprastai, jei statai karkasinį pastatą, konstruktyvas ir šiltinimas yra slepiami apdailos medžiagomis – tiek iš lauko, tiek iš vidaus. O mūsiškio principas panašus į rąstinio namo. Naudota CE24 sertifikuota mediena karkasiniam namui statyti, kurią paprastai montuoja kas 60 cm vertikaliai. O mes ją paguldėme ir suštabeliavome. 

Kadangi pastatėlis kilnojamas, reikėjo rimto rėmo. Aleksandras gerai moka virinti, taigi nusipirkom metalo, atsivežėm į vietą, susibetonavom polius, pasidarėm stelažą ir ant jo suvirinom karkasą. Sukrovėm medį, užlydėm stogą. Nesamdėm kitų žmonių, viską darėm patys. Iš viso sugaišome trisdešimt darbo dienų. Čia svarbus žodis „darbas“, nes daug laiko praleidome tiesiog mąstydami, ar pavyks tai, ką įsivaizduojame. Iškart žinojome, kad tai turi būti mobili konstrukcija, galinti keliauti iš vietos į vietą, tad negalėjome nepagalvoti apie vibracijas kelionės metu. Be to, svarbus niuansas – temperatūrų svyravymai. Gali būti labai karšta, o nenaudojant pastato – gal ir minusas? Tad ne visos medžiagos ir standartiniai sprendimai mums buvo tinkami. Grindims ieškojom ko nors elastingo ir nelaidaus drėgmei, nejautraus transportavimo vibracijoms – visa tai užtrunka. Taigi, nors rankos ir niežtėjo imtis darbo, teko ir gerai pasukti galvas. 

Pastatę sienas, pirmiausia jas… uždegėme. Dažniausiai deginta mediena naudojama apdailai, estetiniais sumetimais. Ji deginama prieš montuojant ant fasado. O mūsiškė konstrukcija leido tą daryti vietoje, efektyviai, deginti didelį plotą vienu metu. Šis procesas buvo pakankamai greitas.

Kokią medieną naudojote?

Igno Maldžiūno nuotr.

Visa konstrukcija – iš pušies. Visgi ši mediena pačioje pirties zonoje nėra tinkama, nes sakai gali ištekėti. Tad ten naudojome liepą – tai lapuotis, sakų neturi, tinka pirčiai. Gultams naudojome tamsesnę medžiagą – juodalksnį – tai ir estetinis pasirinkimas, norėjosi kontrasto. 

Kokių dar netipiškų lietuviškai pirčiai sprendimų prigalvojote?

Išskirčiau gultus. Dažniausiai pirtyse konstruojami lyg ir laiptai su priešpakopėmis. Tai vizualiai gana sunkus objektas. Be to, jei nori gulintį ant viršutinio laiptelio žmogų padoriai išperti, prieiti nepatogu, apatinės pakopos trukdo. Tad suprojektavome vizualiai lengvesnį ir naudojimui patogesnį apatinį laiptą, kuris juda bėgeliais, stalčiaus principu. Apskritai daug dėmesio skyrėme tam, kas iš pirmo žvilgsnio, ypač kai pirtyje pilna garų, nepastebima. Dairėmės į lietuviškas staliavimo tradicijas ir atradome tokį įdomų suleidimą, vadinamą „kregždės uodega“. Tad, net jei atsiguli pirtyje ant grindų po gultais, yra kuo pasigrožėti. Nesinorėjo dirbti tik tam, kad greičiau baigtume ir objektą parduotume – kaip sakoma, krapštėm, krapštėm ir iškrapštėm. Norėjosi, kad vizualiai viskas „zvimbtų“. Trys dienos šen ar ten, nebuvo svarbu. 

Kiek žmonių telpa jūsų pirtyje?

Pastato plotas – 16 kv. m, po lygiai užima priešpirtis ir pati kaitinimosi zona. Komfortabiliai joje jaustis gali, manau, kokie aštuoni žmonės. Mes patys jau viską išbandėme. Pusbrolis turi draugą – profesionalų pėriką. Aš pats, beje, iki tol niekada nebuvau didelis pirties gerbėjas. Taigi patyriau atradimą – žmogus tikrai žino, ką daro. Procesas buvo lėtas, pirmas užėjimas visai ramus, jis papasakojo, kad pirtis – tai vieta, kurioje protėviai ne tik prausdavosi po darbų, bet ir gimdydavo, ir mirusius prausdavo. Iškart supratau, kad joks čia ne vakarėlis. Didėjant kaitrai, patirčių buvo vos ne sakralinių. Kai jau atrodydavo, kad viskas, įleisdavo gaivaus oro ar užpildavo šalto vandens ant kaktos balansui. Malonu, kad profesionalas teigiamai įvertino mūsų eksperimentą, įskaitant ir teisingai įvestą ventiliaciją – jis pats, beje, eilines pirtis, kuriose tiesiog labai karšta, vadina orkaitėmis. 

Taigi išmokai eiti į pirtį. O ką dar – gal apie save – sužinojai statybų procese, sutapusiame su karantinu? 

Kiekvienu gyvenimo etapu vis ką nors savyje atrandi. O karantinas viską dar labiau paaštrino, sujautrino. Supratau, kad buvau pasiilgęs žmonių. Iki karantino buvau jau smarkokai įsisukęs į tą profesinį ratą. Skraidai, važinėji, lakstai, skubi įtikėjęs ta savo idėja iki fanatizmo… Nerandi laiko seniems draugams, net giminėms. Per karantiną ir mamai dažniau ėmiau skambinti. Tėvams maisto veždavau. Neprivalėjau to daryti, bet tiesiog norėjosi. 

Šiaip nebuvo labai baisu, kai viskas ėmė stoti. Ir net jei „jot.jot“, mano kūdikis, apskritai dingtų – na, ir kas? Galvos juk niekas man nenukirs. Veikčiau ką nors kita, turbūt nenutolčiau labai smarkiai nuo to, ką dariau iki šiol. Gal pasikeistų mastelis? Gal gaminčiau suvenyrus, o gal pastatus statyčiau? Jaučiu trauką proporcijos paieškoms gyvenime, ir to iš manęs niekas neatims. Pirtis – irgi minčių atspindys. Ne mano vieno, mūsų abiejų. Mūsų su Aleksu suvokimas apie estetiką išties panašus, tad didelių ginčų nebuvo. Tiesiog dalinomės pasiūlymais. 

Mes apie pirtį išgirdome kaip apie galimą Dizaino įvykio renginį – tai yra, ji galėtų atsidurti miesto centre, o žmonės, joje susėdę, diskutuotų svarbiomis temomis. Kaip manai, ji tiktų urbanizuotoje vietoje, ne kur nors sodyboje?

Tikiu, kad radome dizaino sprendimą, kuris nėra įprastas pirties koncepcijai, tad objektas tiktų tiek gamtoje, tiek miesto aikštėje, negadintų konteksto. Tikrai būtų įdomu pamatyti, kaip kas nors garuojantis iš pirties išlįstų Laisvės alėjoje ir vandeniu nusipiltų. 

Jurgis Garmus. A. Čiukšio nuotr.

Kokia pirties ateitis?

Įdėjau feisbuke nuotrauką – pasidžiaugiau naujiena ir tiesiog pasiūliau įsigyti, jei ką domina. Norinčių jau yra, gal keturiasdešimt žinučių gavau, galvojame, tariamės. Tas įrašas, beje, sulaukė, mano akimis, fenomenalaus dėmesio – net daugiau, nei pasidžiaugimai, kad „jot.jot“ kūriniai įvertinti tarptautiniais apdovanojimais. Taigi, karantino projektas, manau, tikrai pasiteisino. Puikiai praleidome laiką. Per tiesioginius kasdienius darbus su pusbroliu buvome atitolę, retai bendraudavome, tad dabar buvo įdomu ir technines mįsles spręsti kartu, ir pakvatoti, ir paprakaituoti iš peties. Be to, didelis pliusas – dirbti gamtoje.

Ar galvojote apie masinę tokių objektų gamybą?

Kaip jau sakiau, susidomėjimas yra. Vieniems kaina rūpi, kitiems – techniniai sprendimai. Be to, reikia pasakyti, kad mūsų sukurta struktūra nebūtinai turi būti naudojama pirčiai. Tūris tiktų ir nedideliam „pabėgimo“ nameliui su virtuvėle ir lova. O gal stilingam sandėliukui? Tad mąstome apie galimas prototipo modifikacijas ir gal net būsimą kolekciją. Tiesą sakant, jau kalbamės ir su galimu atstovu Švedijoje. 

Negaila bus paties pirmojo gaminio parduoti? Juk kūrėte „kaip sau“.

Net labiau nei „kaip sau“! Išspaudėme iš savęs tai, ką galėjome geriausio. Buvo labai malonu patiems tai padaryti. Bet ne, perleisti kitiems negaila. Bus kitų, ir juos bus paprasčiau gaminti, juk jau yra brėžiniai, 3D modeliai. Tik gal patys savo rankomis jau nebestatysime. Geriau galvosime, kaip surikiuoti gamybą, kad viskas vyktų kuo optimaliau, o gal kursime naują objektą? 

Pirtis jau prie „Žalgirio“ arenos! M. Plepio / Kaunas 2022 nuotr.

Vienas Kauno dizaino įvykių ryškiausių renginių – dizaino artefaktų ir idėjų iš skirtingų pasaulio miestų paroda „Pandemijos vaizduotė“ viešosiose Kauno erdvėse: kavinėse, muziejuose, gatvėse. Paroda trunka visą savaitę ir supažindina tiek su praktiškais, tiek utopiniais sprendimais, kurie buvo sukurti dizainerių iš Prancūzijos, Šveicarijos, Vokietijos, Švedijos, Lietuvos bei kitų šalių.

Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys
Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. spalio numeryje „Projekcijos“. Numerį perversti galite čia.

UNESCO kūrybiškų miestų tinklas sukurtas 2004 metais. Techniškai šio tinklo tikslą galima apibrėžti kaip bendradarbiavimo skatinimą tarp miestų, kurie siekia pasitelkti ir vystyti kūrybiškumą kaip tvarios miestų plėtros, socialinės įtraukties ir gyvybingumo variklį. Vis dėlto bet kokią grandiozinę misiją įdomiausia pažinti per apčiuopiamus jos rezultatus. Didžiausias Kanados Kvebeko provincijos miestas Monrealis prie šios programos prisijungė dar 2006 metais, kai tinklui priklausė vos devyni nariai, o šiandien jų net 246! Po nekukliu skaičiumi slepiasi miestai, kuriems priskiriama viena iš septynių kūrybinių krypčių – jos potencialą skatinama auginti ir aktyviai įtraukti į miesto formavimą. Muzika, kinas, tautodailė ir amatai, gastronomija, literatūra, medijų menas, dizainas – būtent pastarasis paskirtas Monrealiui (o nuo 2016 metų ir Kaunui).

Mažiau resursų, daugiau kūrybiškumo

Monrealis turi senas amatų, rankdarbių, objektų išsaugojimo, taisymo ir naujos paskirties jiems ieškojimo tradicijas. „Istoriškai prancūzakalbiai kvebekiečiai nebuvo ypač turtingi, todėl turėjo būti labai išradingi. Aš manau, kad būtent iš čia kyla Monrealio dizaino unikalumas“, – pasakojo Monrealio dizaino biuro vadovė Marie-Josée Lacroix. Kvebeko provincijos dizaineriai vieni pirmųjų atsižvelgė į aplinkosaugos klausimus, pradėjo savo darbe taikyti atkūrimo bei pakartotinio panaudojimo principus. Tokios praktikos motyvacija galėjo būti faktas, kad retas architektūros ar dizaino lauko kūrėjas turėjo galimybių dirbti su prabangiomis medžiagomis ir prašmatniais projektais. „Tačiau aš manau, kad tai pliusas, nes tokia situacija privertė Monrealio architektus ir dizainerius ieškoti kūrybiškų sprendimų“, – mintimis dalinosi M. J. Lacroix. 

Šiandien Monrealyje dirba maždaug 25 tūkstančiai dizaino profesionalų. Vienas pagrindinių Dizaino biuro tikslų – pasirūpinti, kad visi šie žmonės galėtų pilnai prisidėti prie miesto gyventojų gerovės kūrimo. M. J. Lacroix pabrėžia, kad biuras nuolat ieško bei siekia kurti darbo vietas dizaineriams lokaliuose projektuose. Susirasti tiek darbą vietoje, tiek vietinių darbuotojų šiandien ypač svarbu dėl to, kad pandemijos metu prekių eksportas ir importas sulėtėjo. Valstybės siekia užtikrinti, kad pavojaus atveju piliečiai galėtų išgyventi vien iš vietinės produkcijos, o tam dažnai prireikia dizaino sprendimų. Šis sudėtingas pandemijos laikotarpis tik dar labiau išryškino tai, kad dizaineriai ir architektai yra ypač svarbūs ieškant būdų perkurti miesto struktūras – tai, kaip mes gyvename ir vartojame. 

Naujas turgus Monrealio Adam gatvėje, 2020 m. vasara. Naujas viešas erdves gyventojams „Bleu Tomate“ suprojektavo įmonės „Design par Judith Portier“ ir „Dupont Blouin Architectes“. Ville de Montreal/ Hochelaga-Maisonneuve nuotr.

Dizainas ir viešos erdvės

Į dalyvavimą UNESCO kūrybiškų miestų programoje Monrealio dizaino biuras pažvelgė kaip į įsipareigojimą oficialiai ir viešai skatinti kokybišką, originalų, naują dizainą ir skleisti žinią apie jo naudą bei siekti dizaino laukui užtikrinti nuolatinius pakankamus žmogiškuosius ir finansinius resursus. Šių siekių vedamas Monrealio dizaino biuras įgyvendino aibę iniciatyvų. Viena jų – tai prieš dešimt metų pradėtas tęstinis viešųjų bibliotekų kūrimo projektas. Didele dalimi šio projekto sėkmę nulėmė požiūris į viešąsias erdves – dizaineriai labai glaudžiai bendradarbiavo su būsimais lankytojais, bibliotekininkais ir kitais darbuotojais, kurie kuriamose patalpose praleis nemažai laiko. Monrealyje šios naujo tipo bibliotekos įgavo „Trečiosios lokacijos“ pavadinimą, nes jų funkcija ir populiarumas peržengė įprastas bibliotekas – čia jaunimas mielai renkasi leisti laisvalaikį ar susitikti, aplink net sumažėjo nusikaltimų skaičius.

Taip pat dizaino sprendimai Monrealyje taikyti ir urbanistinių infrastruktūrų statybų, rekonstrukcijų bei atnaujinimų vietose. Anot M. J. Lacroix mieste ilgai buvo ignoruojamas poreikis tvarkyti senas požemines vandentiekio bei dujotiekio infrastruktūras, todėl užlaikyta problema galiausiai privertė tvarkyti viską iš pagrindų. Dėl to mieste atsirado aibė pavojingų ir triukšmingų statybviečių, kurios kelia dulkes, yra nepatrauklios ir nemalonios. Dizainas pavertė šias vietas saugesnėmis, padėjo nukreipti žmones bei eismą aplink jas ir informuoti piliečius, kodėl čia tokia netvarka ir kas čia bus pasibaigus darbams. Po nuodugnių testų, įsitikinus, kad įrankis tiks ir žmonėms su regos bei judesio negaliomis, buvo sukurti specialūs grafiški, lengvai atpažįstami informacijos stendai, kuriuos lengva perkonstruoti ir adaptuoti prie skirtingų dydžių statybviečių. Šis sprendimas leido sumažinti darbams reikalingų finansų bei laiko kiekį. „Manau, tai puikus pavyzdys, kaip prasmingas dizainas gali būti galingas efektyvumo bei produktyvumo įrankis ir pagerinti kasdienę gyventojų patirtį mieste“, – džiaugėsi M. J. Lacroix.

Dizaino specialistai aktyviai dirba ir su pandemijos akistatoje iškilusiomis problemomis. Laikantis sveikatos apsaugos reikalavimų, Monrealyje buvo perorientuotos įvairios viešos vietos: uždarytos ir pėstiesiems paskirtos ištisos gatvės, perstruktūruotos maitinimo įstaigų bei parduotuvių erdvės, įrengtos laikinos konstrukcijos. Vasarą mieste veikė dizaino laboratorijos, kuriose ne tik testuotos įvairios idėjos, bet ir suburta multidisciplininė dizaino komanda, stebėjusi ir vertinusi žmonių reakcijas į erdvių pakitimus. Pasakodama apie nesenus pokyčius M. J. Lacroix aiškino, kad dizainerių dėka šiais sunkiais laikais miestas sugebėjo labai greitai adaptuotis, o dizainas Monrealiui ir jo gyventojams suteikė džiaugsmo, malonumo bei grožio.

Nauji gatvių žymėjmo būdai – „Libres Cours“ idėjos dalis. Autoriai. NIPpaysage + Paprika + Signature Design Communication + ATOMIC3. Mathieu Rivard nuotr.

Nuo Monrealio iki Detroito iki Nagojos

Verta nepamiršti, kad kiekvienas dizaino miestas yra tinklo dalis, todėl savo pasiekimais ir idėjomis Monrealis mielai dalinasi su kitais programos nariais. Nuo pandemijos pradžios UNESCO programos nariai surengė aibę internetinių seminarų ir konferencijų. M. J. Lacroix neįkainojama laiko galimybę patirtimi dalintis su kolegomis iš viso pasaulio ir tiki, kad tinklo svarba ateityje tik augs, nes šalims vis dažniau tenka spręsti globalias problemas. Kiekvienas iš keturiasdešimties dizaino miestų gali tinklui pasiūlyti ir iš jo pasiimti ką nors unikalaus ir prasmingo. 

Naujas turgus Monrealio Adam gatvėje, 2020 m. vasara. Naujas viešas erdves gyventojams „Bleu Tomate“ suprojektavo įmonės „Design par Judith Portier“ ir „Dupont Blouin Architectes“. Olivier Blouin ir Mélanie Dusseaul nuotr.

Kadangi Monrealis tinklo veikloje dalyvauja jau seniai, o ir Dizaino biuras yra įžengęs į antrąjį savo veiklos dešimtmetį, Kanados didmiestis jau spėjo išbandyti daug sėkmingų ir nesėkmingų projektų, todėl programoje neretai prisiima mentoriaus poziciją. Ilgus metus Monrealyje vystyti Komercijos dizaino apdovanojimai padėjo pagerinti parduotuvių, plaukų salonų, restoranų ir kitų prekybos bei paslaugų vietų kokybę. Dabar šią praktiką savo miestuose pritaikė ir Detroitas bei Kortreikas. Dar vieną sėkmingą dizaino projektą – specialų suvenyrų lankstinuką su produktais, kuriuos kuria profesionalūs dizaineriai ir kurie padeda atskleisti miesto dvasią, dabar Monrealis pritaikyti sau padeda Nagojos, Sen Etjeno ir Dandžio miestams. Žinoma, net ir tinklo senbuviui yra ko išmokti. M. J. Lacroix pasakojo, kad ją ypač įkvepia Helsinkio pavyzdys, kur dizaino profesionalai aktyviai prisideda prie miesto vystymo, dizainas yra vertinamas ir politikai į jį žvelgia kaip į itin svarbų vietovės identiteto dėmenį. „Tikimės vieną dieną pasiekti tokį dizaino įtraukimo į savivaldybės darbotvarkę lygį“, – sakė Dizaino biuro vadovė. Monrealis į UNESCO Dizaino miesto vardą žvelgia ne kaip į titulą, o kaip į užduotį ir siekiamybę – visų programos narių tinklas yra nuostabus resursas šiame kelyje. 

Justė Vyšniauskaitė

Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. spalio numeryje „Projekcijos“. Numerį perversti galite čia.

„Vitrum festival“, šiemet, dvidešimtojo jubiliejaus proga, pasipuošęs kodiniu žodžiu „pulsas“, – tai didžiausias stiklo meno festivalis Baltijos šalyse. Festivalio metu pristatomos parodos, dirbtuvės, seminarai, siekiama permąstyti medžiagos aktualumą ir įtaką šiandienos kultūrai, inovatyviai žvelgti į medžiagiškumo sampratą šiuolaikiniame mene. Šiemet, nuo spalio iki pat metų pabaigos, festivalis pasklis po kelias Kauno ir Kauno rajono erdves, kvies ne tik į parodas, bet ir į edukacijas. Apie savo santykį su stiklu mums pasakoja dvi festivalio dalyvės – jo vadovė, menininkė Julija Pociūtė ir Estijos atstovė Eeva Käsper. Abiejų kūrėjų darbai bus eksponuojami Kauno rajono muziejuje.

Festivalis šiemet mini dvidešimtmetį. Kadangi jis vyksta kas trejetą metų, turbūt renginio raidos etapus įžvelgti lengviau  nei tiems festivaliams, kurie grįžta kasmet. Julija, ar „Vitrum“ bent kiek primena pirmuosius festivalius, o gal visai pasikeitė?

Julija: Sakyčiau, neprimena, bet šiemet ir bandome sugrąžinti bendruomenę, kuri apibrėžta vienos srities – stiklo meno. Pirmasis festivalis prasidėjo nuo Lietuvos, Latvijos, Estijos. Jo pradininkė buvo menotyrininkė Raimonda Simonaitienė. Kompanija žmonių nuvyko į Daniją, aplankė didelę europinę parodą ir nusprendė, kad ir mūsų regione galima visiems susitikti. Taigi tai buvo menininkų ir menotyrininkų iniciatyva – periodiškai susitikti, pabendrauti, pamatyti, kas ką veikia.

Dabar nesame orientuoti į Baltijos šalis, tik būtent šiemet norėjosi užkabinti retrospektyvą, tad skelbėme atviro kvietimo parodą Baltijos šalių menininkams – tiek jauniems, tiek vyresniems. Žinoma, dalyvių skaičiui turėjo įtakos pastarojo meto įvykiai. Ne vienas menininkas susidūrė su nežinomybe. Ypač jei specialiai parodai nori sukurti darbą, bet nesi tikras, ar paroda įvyks, tada motyvacija ne tokia didelė. Visgi paroda bus – pavadinta „Skaidri erdvė“, veiks spalio 9–gruodžio 13 dienomis Kauno rajono muziejuje Raudondvaryje.

Ką bendra turi Lietuvos, Latvijos, Estijos stiklo mokyklos?

Julija: Viskas priklauso nuo personalijų. Sovietų okupacijos laikais menininkams daug įtakos turėjo čekų stiklo tradicija, daugelis vienaip ar kitaip – visi skirtingai – ją interpretavo. Sakyčiau, lietuvių ir latvių mokyklos artimesnės, o estai arčiau skandinavų. Jie ir technologijas kitas naudoja. 

Eeva, metas išgirsti, koks jūsų santykis su stiklu. Ar jis keičiasi? 

Eeva: Mėgstu sakyti, kad stiklo galimybės – neišsemiamos. Nesu turėjusi tokios idėjos, kurios negalėčiau išreikšti stiklu. Mėgstu dirbti rankomis, mėgstu techninius iššūkius. Darbas su stiklu – ilgas procesas, tad galima vystyti kelias idėjas vienu metu. Nemaža mano kūrinių dalis kalba apie suvokimą, įžvalgą. Apie tai dvi mano skulptūros, kurios bus rodomos festivalyje – „On the other Side“. Pastaraisiais metais dirbu su vadinamąja origamio serija: pradedu nuo popieriaus lankstymo, ilgo ir meditatyvaus proceso. Tuomet nuimu sulankstyto popieriaus gipso formą ir perkeliu visa tai į stiklą, kuris lankstiniui suteikia optinę dimensiją. Naujos perspektyvos ir transformacijos žiūrovui suteikia netikėtą erdvės suvokimą. Apskritai daugelis mano darbų paremti asmeniniais potyriais, tarpinėmis sąmonės būsenomis – tai trapi, kontempliatyvi suvokimo aplinka. 

Julija, dėstote VDA Kauno fakultete, kurį ir esate baigusi. Kaip keičiasi studentų vizijos, lūkesčiai renkantis šią profesiją? 

Julija: Ateina tie, kuriems įdomus stiklas kaip medžiaga. Akademijoje turime projektuojamųjų specialybių, kurioms karantinas lyg ir nepadarė įtakos, nes prie kompiuterio visur gali sėdėti. Su stiklu kitaip: reikia bazės, purviniesi rankas, įneri fiziškai. Studentų mažėjimo tendencija pastebima – turbūt visur panašiai. Nors Latvijoje nebuvo didesnių reformų, jie turi tą pačią Rygos akademiją, į kurią visi veržiasi. Estijoje, kaip ir pas mus, stojančiųjų mažiau. Bet nelaikau to didele problema – specialybė labai įdomi, bet jai reikia platesnio konteksto. Studijuodamas medžiagą negali vien ja apsiriboti. Žinoma, tada galima klausti, kam reikia stiklo meno festivalio – visgi jis atsispiria nuo ankstesnių laikų ir išlaiko medžiagiškumo, materialumo apribojimą. 

Julija Pociūtė. „Between the sight“. Autorės archyvas

Turbūt nė vienas mūsų neįsivaizduoja gyvenimo be stiklo. Visgi kada iš statybinės medžiagos, kad ir lango, dekoratyvaus objekto, tai tampa deklaracija ir savyje koduoja kai ką daugiau nei apsauginė funkcija ar pasigėrėjimo jausmas? Tas „daugiau“ juk gali būti ir žinutė, ir funkcija. 

Julija: Sakote „langas“, bet tai irgi jau senamadiškas požiūris – juk ir telefono ekranas, kurį nuolat liečiame, yra stiklinis. Industrijoje stiklo medžiaga eina koja kojon su pasauliu, naujomis technologijomis. Meno pasaulyje stiklas turi savo specifiką, išskiriančią jį iš kitų sričių – juvelyrikos, tekstilės, keramikos. Skirtumas tas, kad stiklas yra gana sudėtinga medžiaga, jei pats vienas nori sukurti ką nors itin didelio. Dažniausiai dirbama grupėmis. XX a. 6 dešimtmetyje prasidėjo vadinamasis „studio movement“, tuomet medžiaga išėjo iš pramonės ribų – menininkai ėmė burtis į studijas ir stiklą naudoti sau, laisvai, ne tiražavimui, ne užsakovams. Grįžtant į šiuos laikus, manau, kad specializacija nėra tokia svarbi – menininkas nebeprivalo mokėti dirbti rankomis. Gali būti skulptorius, kuris tik projektuoja, o tavo gaminiai gimsta manufaktūrose. Lygiai taip ir kitų vizualiųjų menų sričių atstovai naudoja stiklą, jei to reikia jų idėjoms – kreipiasi į studiją ir užsako. 

Iš tiesų nesunku užsižaisti stiklo grožiu, žinant taisykles, ką ir kaip padarius kokį rezultatą gausi – tai labai malonu. Arba gali eiti konceptualesniu keliu. Yra efekto siekiančių, yra žiūrinčių plačiau. Festivalyje šiemet norime itin plataus spektro. Atsižvelgiame ir į žiūrovą. Albos Folgado kuruojamoje parodoje „Aštri stiklo briauna“ medžiagą tyrinėsime filosofiškai – ji vyks galerijoje „Meno parkas“. Na, o bendruomenės susiėjimas, kaip minėjau, vyks Raudondvaryje – ten išvysime daugiau vadinamojo „krafto“, sujungto su konkretaus menininko idėja.

Festivalio kodiniu žodžiu šiemet pasirinktas „pulsas“ – tai gali būti ne tik organizmo funkcijos imitacija, tačiau ir pojūtis, kai susidūrus su nepatogiomis situacijomis užginčijamos nusistovėjusios taisyklės. Kokios tai taisyklės ir situacijos? 

Julija: Tai A. Folgado mintis. Ji atsispyrė nuo stiklo savybių – skaidrumo ir nepermatomumo, nes nori apie kalbėti apie šias savybes mūsų visuomenėje. Tad ir menininkai parinkti tokie, kurie susiduria su socialiniais barjerais.

Festivalio metu daugiausia dėmesio bus skirta iššūkių įveikimui, akcentuojant jausmus ir reakcijas, kurios kyla, kai žmogus stumiamas už savo galimybių ribų. Tą akimirką ramybę ir paklusnumą pakeičia įniršis ir pasipriešinimas. Ar šie negatyvūs jausmai gali tapti katalizatoriumi kūrybai? 

Julija: Manau, taip, socialinės neteisybės stebėjimas ir interpretavimas juk nėra naujas dalykas meno pasaulyje. Problema, asmeninis susidūrimas su negatyvu gali virsti menininko pastebėjimu. Su kuratore A. Fulgado diskutuojame, kiek menas gali turėti realios įtakos. Jei norite iš tiesų ką nors pakeisti, ar menas yra tinkama forma? Mano manymu, menas pajėgus tik atkreipti dėmesį. 

Eeva: Apskritai manau, kad negatyvios emocijos yra destruktyvios. Bet turiu asmeninį pavyzdį – sudaužyta širdimi sukūriau darbų serija, kuri, galima sakyti, mane kaip menininkę perkėlė į naują lygmenį. Visgi nesakyčiau, kad tai buvo negatyvių emocijų įtaka – galbūt greičiau atvertos sielos. Seriją pavadinau „Slowly Sinking“.

Ar pasisemia menininkai įkvėpimo iš naujų technologinių sprendimų, o galbūt patys padiktuoja tai, kas gali tapti inovacija?

Julija: Kiekvienu atveju gimus idėjai turi sumąstyti kelią jos įgyvendinimui. Ne visuomet toks kelias jau yra kito eitas, turi būti pirmas, sugalvoti, kaip apeiti tai, kas atrodo neįmanoma. Galiu pasidalinti savo pačios studentišku pavyzdžiu: sumaniau perkelti fotografiją ar piešinį į stiklą. Galima naudoti stiklo sukepimo technologiją: sudedi keletą lakštų, kiši į krosnį ir aukštoje temperatūroje jie tarpusavyje susilydo. Ir yra atitinkamų medžiagų, kurios nepaveikios karščiui. Viena tokių – grafitas. O patį stiklą su smėliasrove gali numatinti, pašiaušti – tada ant jo gali piešti, ir po krosnies piešinys išlieka. Ta technologija tuomet man pasirodė įdomi, bet daugiau jos neplėtojau. O kalbant apie įkvėpimą iš technologijų, tai, tarkime, stiklo pjovimas – dabar gali tai daryti vandens srove, tai atveria naujas galimybes menininkams. 

Eeva: Mano nauji kūriniai gimsta intuityviai, o ne todėl, kad galvočiau: „Metas nuveikti ką nors inovatyvaus.“ Vėliau, žiūrėdama į juos, kartais pamanau, kad, taip, tai buvo naujas priėjimas prie formos, medžiagų kombinavimo, kitų vizualinių aspektų. Pamenu, kai Talinas buvo Europos kultūros sostine, dalyvavau projekte „World of Glass“, kuriame iš stiklo kūrėme muzikos instrumentus. Šioje muzikos ir stiklo simbiozėje buvau ir menininkė, ir projekto vadovė, ir studentų kuratorė. Dirbome su norvegų muzikantais Terje Isungsetu ir Arve Henriksenu. Jie Taline rengė koncertus, kuriuose grojo estų studentų sukurtais instrumentais – patys jokių nurodymų prieš kūrybinį procesą nedavė, stiklo menininkams buvo suteikta visiška laisvė. Koncertai sulaukė didelės sėkmės, pamenu, vienas žurnalistas rašė: „Stiklas ir muzika – lyg sutverti vienas kitam, niekas kitas negalėtų skambėti taip trapiai.“

Arve Henriksen koncerte „World of Glass“. „All that Jazz“ nuotr.

facebook.com/vitrumfestival 

Kotryna Lingienė

Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. spalio numeryje „Projekcijos“. Numerį perversti galite čia.

Nuo paskelbimo, kad 2022-aisiais Kaunas taps Europos kultūros sostine, praėjo jau daugiau nei treji metai. Įdomu ne tik stebėti vis stiprėjančias, savarankiškėjančias programos sroves, bet ir matyti vis daugiau į šį „žaidimą“ įsitraukiančių žmonių. „Kaunas 2022“ rubrikoje jau pasakojome apie eigulį-laikrodžių kolekcionierių, smėlio dėžių daržininkus, Kauno marių palaidotų istorijų saugotojus ir daugelį kitų, kurių be šios programos turbūt nebūtume pažinę. Arba jie nebūtų pradėję auginti salierų tarp daugiabučių. Šventė smagiausia ta, kurią susikuri pats, ir 2022-aisiais už šventinę nuotaiką – ne tik per atidarymą ir uždarymą – taip pat būsime atsakingi visi. Kaip įtraukti, pritraukti ir katalizuoti, kaip išmokti nebijoti žodžio „kultūra“, nagrinėjame su „Kaunas 2022“ direktore Virginija Vitkiene ir programos vadove Ana Kočegarova.

Pokalbyje neaptarėme, bet būtina paminėti, kad karantino metu „Kaunas 2022“ po Kauno rajono kiemus pažėrė daug mažų švenčių – projektas „Kultūra į kiemus“, kurio žiūrovai šventė balkonuose, įvertintas tarptautiniu mastu.  Politikos inovacijų instituto (The Innovation in Politics Institute) apdovanojimų kategorijoje „Susidorojant su Covid-19“ projektas pateko į geriausiųjų dešimtuką. Martyno Plepio / „Kaunas 2022“ archyvo nuotr.

Kultūros sostinių tradicija Europoje gyva jau daugiau nei tris dešimtmečius. Ar visada tai buvo metus trunkantys renginiai su dideliais „bum“ pradžioje ir pabaigoje?

Ana Kočegarova: Tiesą sakant, pirmosios kultūros sostinės buvo labai koncentruotos laike ir panašios į festivalius. Tai buvo aukštos meninės kokybės renginių programos, skirtos pristatyti vertingiausią tos šalies kultūrą. Metams bėgant pastebėtas labai platus kultūros sostinės programų poveikis skirtingiems sektoriams – turizmui, miestų investiciniam patrauklumui, be to, poveikis miestiečių savimonei, savijautai savame mieste. Išaugęs gyventojų pasididžiavimas savo miestu labai susijęs su didžiaisiais kultūros sostinių renginiais – tai ypatingos šventės. Žinoma, kultūros sostinės metais didelis kokybinis šuolis įvyksta visame kultūros sektoriuje. 

Žodžiu, kai pastebėtas toks platus poveikis, programą koordinuojanti Europos Komisija nutarė strategiškiau ją pakreipti ir iš anksto paskatinti miestus jau rengiant programą apmąstyti tą būsimą poveikį. 

Kalbant apie tuos atidarymus, kuriuos mums pavyko pamatyti – ne tik pasižmonėti, įvertinti atlikėjus, meninius sprendimus tuose renginiuose, bet ir perprasti tų renginių kūrimo principus, metodiką – man labiausiai įsiminė ne finansiškai brangiausios šventės. Įspūdingiausi renginiai tie, kurie įspūdingi ne tik svečiui, bet ir miestiečiams, ir kurie nėra tiesiog šventė. Tai būna pasakojimas apie miestą, kurio autoriais gali būti patys miestiečiai. Gyventojų įtrauktis į kūrimo procesą, jų balsas renginio naratyve man atrodo lemiamas sėkmės faktorius.

Virginija Vitkienė: Kaip Ana minėjo, Europos kultūros sostinės ir jų programos krypsta nuo festivalinio prie dalyvaujamojo formato. Žinoma, negalima pamesti profesionalaus meno akiračio, bet Kauno programoje mes irgi labai daug dėmesio skiriame dalyvaujamajai kultūrai. Uždavinys projekto kūrėjams yra įtraukti vietos organizacijas, vietos bei tarptautinius menininkus ir būtinai vietos žmones, kad jie būtų ne vien žiūrovai, bet ir dalyviai. Man įspūdį paliko Europos kultūros sostinės atidarymas Vroclave, kur atidaryme dalyvavo pusantro tūkstančio žmonių – aktorių, atlikėjų, šokėjų, dainininkų. Beveik visos kultūros organizacijos dalyvavo keturiose procesijose, suplaukusiose į vieną pagrindinę miesto aikštę. Net tramvajai tapo festivalio dalyviais – miestas buvo atviras žmonėms, atviras švęsti. 

Abi paminėjote bendruomenių ir žmonių įsitraukimą. Kiek man tenka stebėti „Kaunas 2022“ inicijuotus ar įkvėptus renginius, ypač Kauno rajone, neretai tai yra sušiuolaikintos, suaktualintos – ir tokios smagios! – vietos tradicijos. Tradicijos, kurios miestiečiui gal atrodo nuobodžios, senos, bet reikia visai nedaug, kad derėtų bendrame kultūros sostinės audinyje. Ar toks ir buvo tikslas pačioje pradžioje, kai formavote programą – ne tik kurti naują kultūrą ir diktuoti naują šventimo būdą, bet ir prisiminti tai, kas iš tikrųjų lietuviška, autentiška, kaunietiška?

V. V.: Jau rengdami paraišką įtraukėme ir Kauno rajoną, bet iš pradžių gana mechaniškai. Manėme, kad ir modernizmo, ir atminties, ir jaunimo temas tuo pačiu būdu vykdysime ir Kaune, ir Kauno rajone. Ir po pirmų metų supratome, kad tai neveikia. Tada atsirado unikali Šiuolaikinių seniūnijų programa. Pradėjome kiekvienoje seniūnijoje nuo bendruomenės susibūrimo, visų aktyvių ir norinčių prisidėti žmonių bei įstaigų atstovų, kad jie išsakytų savo džiaugsmus, problemas ir nuoskaudas, įvardytų vietas, kurias nori paviešinti ar pataisyti, pasitelkę kultūros įrankius. O jeigu toje seniūnijoje jau vyksta renginys, tai jį ir stipriname bendromis jėgomis. Manau, Kauno rajone šita sritis ir kryptis labai sėkmingai išsivystė. 

2022-iesiems numatome dvidešimt penkiose Kauno rajono seniūnijose po renginį arba meno programą. Tikimės, kad šis projektas liks Kauno rajone kaip jų kultūros strategija tolesniam kultūros vystymui. Nes būtent dabar pradėjo bendradarbiauti iki tol rečiau kartu dirbdavę kultūros centrai su seniūnijomis, mokyklomis, su privačiu verslu, neformaliomis ir formaliomis bendruomenėmis. Jeigu pavyktų išlaikyti šią sinergiją ir po 2022-ųjų, tai būtų didžiausias laimėjimas.

A. K.: Aš dar papildyčiau apie festivalius. Rengiantis 2022-iesiems gimė ne viena panaši programa. Konkrečiai rajonui buvo sukurtas Šiuolaikinių seniūnijų modelis, taip pat miestas ir dalinai rajonas įsitraukė į tokius festivalius kaip Tarptautinė laimės diena ir Istorijų festivalis, Kauno dizaino įvykis ir „Fluxus“ festivalis bei kiti.

Mes nesiekiame užkrauti antstato jau esamam kultūriniam gyvenimui, veikiau pratęsti tai, kas jau yra. Šiuolaikinių seniūnijų modelis grįstas akupunktūra ir tyrimais – stebime, kokie yra daigai ar jau subrendę kultūriniai reiškiniai, ar mąstoma bendruomeniškai, kaip galima tuos renginius ar tas tradicijas dar praturtinti, padaryti matomas tarptautiškiau, pailginti jų gyvavimą.

„Fluxus“ festivalis ir jo kulminacija – kopimas į Parodos kalną yra turbūt ryškiausias, smagiausias įvykis – tikrai nežinai, ką ten gali pamatyti. Visgi lietuviški paradai tokie jau būna – visi rimti, valdiški, kad tik nesusijuoktų. O „Fluxus“, kartu su prieš keletą metų vykusia Šančinių eisena-paradu, yra tikras Kauno karnavalas, kurio labai trūko. Trūko progų tiesiog pasipuošti, pabūti, kuo nesi, pasijuokti. Ar specialiai planavote tokį, sakykime, vadovėline prasme ne meno renginį, o pramoginį?

A. K.: Tai buvo labai spontaniška. Pirmasis „Fluxus“ festivalis vainikavo 2018 m. vasarą vykusią „100 pirmų kartų“ stovyklą, kurioje dalyvavo jaunimas iš visos Europos. Kilo mintis padaryti čia ką nors tokio neįprasto. Nes šventė ir yra kažkas nekasdieniška. Gal uždaryti gatvę… Tai baigėsi tokiu renginiu, kuris tikrai nebuvo numatytas kaip tradicija. Tiesą sakant, derindami visus uždarymo leidimus, aiškindami policijos viršininkams, transporto atstovams, kokia renginio prasmė ir kam visa tai daroma, patys gerai nežinojom, ar žmonės iš viso susirinks. Pasirodo, kaip sakai, tokio renginio Kaune baisiai trūko. Visi entuziastingai priėmė kvietimą ir neliko abejonių, kad jį reikia kartoti.

Matyt, kartais iš kultūros sostinės irgi dažnai tikimasi labai brandaus, labai kokybiško kultūrinio rezultato, bet kartais menininkų ar kultūros funkcija yra sustabdyti eismą ir suteikti sceną žaidimui ar kiekvieno individualumui, kūrybiškumui. Vis patys aiškinamės, kas per reiškinys yra ta „Fluxus“ programa. Ji, viena vertus, garsina „Fluxus“ meno ištakas ir sąsają su Kaunu. Kita vertus, „Fluxus“ yra tiesiog įkvėpimas bendruomeninei programai. Gal tokie „Fluxus“ aspektai kaip „pasidaryk pats“ ar antielitarizmas ir buvo lemtingi įsivaizduojant, kas turėtų būti ta kultūros sostinės bendruomenių programa.

Ar sutiktumėt, kad lengvesnio formato, ne tokie rimti renginiai taip pat prisideda prie kultūros sostinės vertybių sklaidos? Galbūt tie žmonės, kurie neina į tokius renginius kaip Istorijų festivalis, nesidomi modernizmu, nedalyvauja Kultūros sostinės forume ar kitaip nereaguoja į tai, ką KEKS’as daro, susižavi spalvingais „Fluxus“ festivalio ar Laimės dienos pareiškimais?

A. K.: Kultūros sostinė nėra nei baleto sostinė, nei klumpių sostinė – tai yra kultūros sostinė pačia plačiausia prasme, ir taip mes turime mąstyti savo biure – ne apie vieną kokią auditoriją, kuriai gal save priskiriame, bet apie visų miestiečių ir miesto svečių interesus ar komunikacijos burbulus. Negalime leisti savo įpročiams, savo galvosenai varžyti kultūros sostinės programos. Auditorijų vystymo aspektas labai svarbus tokiuose renginiuose kaip „Fluxus“ festivalis. Taip, jis pritraukia tam tikrą auditoriją, kurią tu, Kotryna, apibrėžei, bet sužaidę karnavale, pasimatavę kokį naują vaidmenį jie toliau gilinasi į vakaro programą – juk užkopęs į Parodos kalną randi ir daugiau veiksmo. Šiemet, pavyzdžiui, visi žiūrėjo filmą apie Kauno bendruomenes, sužinojo, kaip kauniečiai telkiasi ir ką veikia skirtinguose mikrorajonuose. Pamatė puikų „Auros“ šokio teatro spektaklį, kitas kultūrines iniciatyvas. Auditorijų vystymas – kertinė sąvoka visuose mūsų atviruose kvietimuose ir mūsų pačių planuojamoje programoje.

V. V.: Vis primename ne tik sau, bet ir partneriams, kad čia ne Europos meno sostinė. Menas, maistas, mada, popkultūra, rimtoji kultūra – visa yra kultūra ir norėsime, kad 2022-aisiais tai atsispindėtų. Tiek per tris didžiuosius renginius, tiek, pavyzdžiui, itin sėkmingo jau dukart įvykusio scenos menų festivalio „ConTempo“ metu. Jis aukščiausios klasės atlikėjų pasirodymus išneša į miestą, į rajoną, pas tas auditorijas, kurios neateitų į teatrą. Užklumpa netyčia.

„ConTempo“ šiemet aplankė ir Kauko laiptus. Martyno Plepio / „Kaunas 2022“ archyvo nuotr.

2022-ieji atrodo taip toli, bet gal bent išduosite, jei ne kaip švęsime, tai kuriomis datomis būtinai reikės būti mieste?

A. K.: Kviečiame pasižymėti raudonai tris 2022-ųjų savaitgalius, kai tikrai norėsite būti Kaune ir pasikviesti giminių, bičiulių, išskleisti sofas svetainėse. Tai yra sausio 21–23 d., gegužės 20–22 d. ir lapkričio 25–27 d. Tai mūsų didžiųjų renginių trilogija, trys pikai, didžiausios šventės, kai visos miesto kertės prabus. Programą kurs šimtai skirtingų organizacijų iš Lietuvos ir Europos. Kaunas tikrai taps, bent jau atidarymo metu, Europos dėmesio centru, tarptautinių žurnalų antraštėse matysit jo pavadinimą. Jau dabar intensyviai dirbame prie renginių dramaturgijos ir meninės koncepcijos, kad tai nebūtų tik importiniai tuo metu gastroliuojančių atlikėjų repertuarai. Kad tie įvykiai pasakotų apie mūsų miestą ir miestiečiai pajustų, jog tie renginiai yra apie juos, jiems skirti, jiems atviri. Jeigu ne paskatintų labiau didžiuotis savo miestu, tai bent jau pajusti kaunietišką dvasią. Visa kita kol kas palikim intrigai. 

kaunas2022.eu

Kotryna Lingienė
Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. lapkričio nr. „Šventės“

Kauno senamiestyje esančioje Benediktinių gatvėje lankiausi pirmą kartą – pokalbiui į svečius mane pasikvietė daugeliui puikiai pažįstamas Kauno rotušės ceremonmeisteris ir jaunavedžių sergėtojas Kęstutis Kazys Ignatavičius. Vos peržengus durų slenkstį, mano dėmesį patraukė namus puošianti elektrinė gitara – pasirodo, be didelių darbų, atliktų miesto labui, pašnekovas dar yra buvęs legendinio ansamblio „Aitvarai“ vadovu bei solo gitaristu ir 1967–1975 m. kartu su grupe šokdinęs būrius klausytojų. Dėl šių malonių prisiminimų Kęstutis savo gyvenimą dalina į du skirtingus etapus, apie kuriuos ir pasikalbėjome.

Kęstuti, papasakokite savo gyvenimo istoriją.

Kadaise buvau žinomas muzikantas, tačiau po kurio laiko nusprendžiau nuo to truputį pailsėti ir kartu su Sąjūdžiu kūriau savivaldą. Mane išrinko į Kauno pirmosios tarybos deputatus ir paskyrė būti Kauno rotušės ceremonmeisteriu bei metrikacijos vadovu – nuo čia prasidėjo kitas gyvenimo etapas, per kurį nuveikiau kur kas daugiau, negu tik kaip metrikacijos vedėjas, sutuokęs bent 45 tūkstančius porų.

Apie mano pasiekimus, dirbant rotušės ceremonmeisteriu, mažai kas žino iki pat šių dienų. Mėgstu sakyti, kad per 25 metus įgyvendinau 25 gerus darbus: nuo miesto dienos iki miesto globėjo Šventojo Mikalojaus įteisinimo. Retkarčiais kas nors paklausia, kaip visos šios idėjos man gimė, o aš ir galvoju: kam gi daugiau, jeigu ne žmogui, kuris 30 metų kasdien dirba rotušėje. Ėmiau domėtis istorija – labai džiaugiuosi, kad mano kuklus triūsas buvo įvertintas ir šio mokslo specialistų. Profesorius Zigmantas Kiaupa mane yra pavadinęs Kauno rotušės ir miesto istorijos saugotoju. Matyt, dariau kažką teisingai. Tiesa, baigiau konservatoriją ir mokiausi architektūros, tačiau man, kaip ir mano kolegai Liudui Mažyliui, tai netrukdė. Jis irgi nebuvo istorikas, tačiau puikiai suprato ir surado Vasario 16-tosios Aktą. Manau, kad kartais žmogus, nesusietas su konkrečia moksline veikla, gali atrasti daug daugiau dalykų. 

Po kiek laiko ėmiau galvoti: o kodėl Kaunas neturi savo miesto dienos? Vilnius ir kiti miestai turi, o Kaunas – ne, todėl kartu su savo vadovaujamu Kauno deputatų klubu nusprendžiau organizuoti istorikų konferencijas. Jų metu daug dėmesio skyrėme diskusijoms ir tinkamiausios datos paieškoms. Po keleto metų svarstymų išrinkome tinkamiausią ir patogiausią datą – gegužės 20-tąją, kurią 1999 metais ir įteisino tarybos nariai. Tai viena iš mano kukliųjų iniciatyvų, kurią įgyvendinau siekdamas to, kas man tuo metu atrodė labai svarbu ir reikalinga Kaunui.

Ilgainiui tai paskatino galvoti ir apie kitus dalykus, kurių trūksta miestui. Štai, norėdami įregistruoti santuoką, turime parodyti pasą ar kortelę – mano akimis, juos turėtų turėti ir miestas, tačiau mano mylimas Kaunas neturėjo. Zigmanto Kiaupos teigimu, Kaunas turėjo kelias privilegijas, tačiau pirmosios buvo dingusios, o trečioji, pati seniausia, gulėjo Rusijos archyvuose. Man seniausias išlikęs dokumentas pasirodė labai reikšmingas, tad nusprendžiau pasinerti į paieškas ir galiausiai ta kopija iš Sankt Peterburgo mane pasiekė. Po to prasidėjo kitos veiklos – privilegijos man neužteko. Taip įsitraukiau į visus šiuos Kauno istorijos žaidimus ir jie tapo didžiule mano gyvenimo dalimi.

Kaunas – vienintelis Lietuvos miestas, priklausantis Naujosios Hanzos miestų sąjungai. Kaip jūs matote šią šventę?

Kaunas niekuomet nebuvo Hanzos sąjungos narys – taip tvirtina istorikai ir aš tuo tikiu. Taip, XV a. Kaune, Rotušės aikštėje, turėjome Hanzos pirklių kontorą. Joje buvo reguliuojamos prekybininkų veiklos, tarpininkaujama santykiuose su vietos valdžia ir savivalda, kuri gynė miesto interesus, tačiau ji nebuvo visateisė sąjungos narė. Kurį laiką ji veikė, buvo naudinga pirkliams, tačiau po kurio laiko karalius ėmė gauti skundų dėl trukdymo prekybai, tad buvo priimtas sprendimas ją uždaryti. Turint omenyje, kad kontora čia buvo, ryšys su Hanzos sąjunga irgi buvo, nuspręsta ją atgaivinti, ir dabar Kaunas – Naujosios Hanzos miestų sąjungos narys. 

Puikiai atsimenu 2011 m. lapkritį Kaune surengtas tarptautines Naujosios Hanzos dienas, kurios kasmet vyksta viename iš Naujosios Hanzos sąjungos miestų. 

Kauno miesto gimtadienis ir Kauno Hanzos dienos pastaraisiais metais vyko tuo pačiu metu. Kaip šios šventės susijusios?

Niekaip. Čia buvo padaryta klaida. Na, galbūt ne visai klaida – miesto savivaldybė priėmė sprendimą sujungti šias dvi sėkmingas, nieko bendro tarpusavyje neturinčias šventes ir pavadino jas Kauno Hanzos dienomis. Gegužės 20-toji – didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio diena, kuri minima  privilegijoje, gautoje iš Sankt Peterburgo. Pasirodo, karalių, didįjį kunigaikštį ir miestelėnus pasiekė žinia, kad Kaunas yra visiškai sudegęs, o visi protėvių dokumentai – sunaikinti, todėl miestas yra atstatomas, mokesčiai kuriam laikui nuimami, o miesto teritorija praplečiama. Tai buvo minima Kauno atgimimo privilegijoje, dėl kurios gegužės 20-tąją ir švenčiame gimtadienį. Hanzos dienos ten net neminimos, ir istorikai šiam sujungimui nepritarė. Ėmėme reikalauti pokyčių, dabartinis meras su savo tarnybomis sureagavo ir šventes visgi atskyrė. 

Kuo lankytoją galėtų nustebinti Kauno Hanzos dienos?

Kiekviena šventė turi turėti savo stuburą, aplink kurį viskas ir sukasi. Kauno Hanzos dienos nebuvo prisirišusios prie vieno konkretaus dalyko – vyravo įvairiausi viduramžių vaidinimai, eisenos, pirkliai, iškilmingi korimai ir kitos panašios veiklos. Žinoma, 2011 metais, kai šventė buvo tarptautinė ir sulaukėme svečių iš visos Europos, programa džiugino įdomiausiais dalykais – vieną pats pasiūliau ir vedžiau.

Nuo senovės Kaunas garsėjo vaško lydymu, tad nusprendžiau atidengti krosnis, kurios guli giliai po žeme Rotušės aikštėje. Gaila, atidaryti pavyko tik vieną iš jų. Anot istorikų, viduramžiais iš aplinkinių kaimų į Kauną veždavo vašką, jį lydydavo ir plukdydavo į Hanzos miestus parduoti. Tai atkartoti pasiūliau ir renginio dienomis: rotušėje prie krosnies šurmuliuojantys svečiai buvo pasitinkami, jiems į rankas įteikiami vaško gabalėliai, kuriuos raginome mesti į krosnį. Išlydę vašką, jį atspaudavome ir taip išgavome tris Kauno vaško akmens gabalus, kuriuos vėliau išdalijome – po vieną galite rasti Kauno miesto muziejuje ir pas mane namuose.

Vaško lydymas Lietuvoje labai išvystytas, o vienintelė Europoje išlikusi krosnis yra Kaune, prie rotušės. Atidengta krosnis dabar tapo labai gražios tradicijos dalimi. Fontano aplink nėra, tai žmonės ten mėto pinigus. Po kurio laiko įtaisėme latakėlius ir pradėjome pinigus rinkti – juos išdaliname tiems, kuriems reikia labiau. Turbūt tai vienintelė vieta pasaulyje, kurioje žmonės pinigus meta ne į fontaną, o į krosnį.

Dėl jūsų iniciatyvos šiandien galime džiaugtis Kauno miesto gimtadieniu. Kokios mintys sukasi galvoje, kai pagalvojate apie šią šventę?

Tai pati pirma šventė, kurią organizavau kartu su būriu pagalbininkų. Tarpukario Lietuvoje buvo švenčiama Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena, kurios metu Nemune vykdavo didžiuliai laivų paradai. Nusprendžiau visa tai pakartoti. Neįsivaizduojate, kas darėsi Kaune – apie 100 tūkstančių žmonių sustojo ant krantinių ir tiltų laukdami parado, o jis buvo labai prastas. Tik 20 laivų – 2 baržos ir 18 laivelių. Grojo muzika, plaukė laivai, iliuminuoti prie Aleksoto tilto. Iš baržų šaudė fejerverkai, o nuo tilto krito ugnies siena. Man patiko, gaila tik, kad laivų buvo labai mažai.

Šiemet Kauno miesto gimtadienis vyko pasaulį gąsdinančios pandemijos akivaizdoje. Ar dalyvavote šventėje?

Taip, savotiškai. Savo kieme nufilmavau sveikinimą grodamas gitara ir dainuodamas dainą apie Kauną. To ir užteko – gi visi sėdi namuose, visiems tai artima. Karantinui palaisvėjus, Kauno miesto gimtadienio proga savo kieme padariau šventę kaimynams. Pasikviečiau draugų muzikantų, su kuriais paruošėme programą ir per nuotolį džiuginome būrius žmonių. Daugelis atsinešė vaišių ir kartu su manimi atšventė miesto gimtadienį.

Pakalbėkime apie Šv. Mikalojaus dieną. Daug metų kviečiate kauniečius ir miesto svečius drauge švęsti Kauno globėjo, Kalėdų Senelio pirmtako Šv. Mikalojaus šventę. Jeigu neklystu, kasmet gruodžio 6 dieną pats ir vaidinate Šv. Mikalojų. Ką byloja šio asmens legenda?

Koks miestas nenorėtų, kad miesto globėjas būtų Kalėdų Senelio pirmtakas? Idėja kilo man pačiam – gyvenu Benediktinių gatvėje, o apačioje yra Šv. Mikalojaus neparapinė bažnyčia. Pamenu, kai mane rinko į deputatus, pažadėjau ją atstatyti, nes tuo metu ten buvo didžiulis sandėlis. Domėjausi tiek Šv. Mikalojaus vardu, tiek pačia bažnyčia, originalia jos architektūra ir aura, kuri užplūsta kūną vos ten apsilankius. Ėmiau ieškoti sąsajų. Vilnius turėjo Šv. Kristoforą, o Kaunas nieko – kaip taip gali būti? Kreipiausi į Edmundą Antaną Rimšą, kuris knygoje „Lietuvos heraldika“ rašė, jog Šv. Mikalojus buvo randamas Kauno antspauduose. Matyt, buvo kažkuo susijęs su miestu, tad nusprendžiau pasidomėti.

Knygose jis vadinamas stebukladariu – mat visi, prašantys pagalbos, jos sulaukdavo. Legendos byloja, kad jis nuo vergijos išgelbėjo tris merginas, kurias tėvas iš skurdo buvo nusprendęs parduoti. Mikalojus buvo turtingas, paėmė tris krepšelius auksinių pinigų ir kelias naktis iš eilės juos vis metė pro langą – tėvas radęs apsidžiaugė ir dukrų nepardavė. Tai buvo dovana vargstantiems – iš jos ir kilo Kalėdų Senelio istorija, kuria remiamasi iki šiol.

Kartu su savivaldybės atstovais buvome nuvykę į Italiją, Bario miestą, kuriame yra katedra, pastatyta Šv. Mikalojui. Virš rūsio, kur yra altorius, buvo palaidota karalienė Bona Sforza, kuriai valdovas Žygimantas Senasis buvo padovanojęs Kauno kraštą. Matyt, dėl to karalienė ir liepė antspaudais paminėti Šv. Mikalojų. Viskas susisieja su Kaunu, todėl atstovai ir sutiko, kad jis taptų miesto globėju.

Leidžiu sau galvoti, kad aš pats esu susietas su Šv. Mikalojumi. Kai reikėjo atnaujinti Benediktinių gatvės apačioje esančią bažnyčią, aš kaip deputatas radau tam resursų, tačiau iki galo to padaryti man nepavyko. Trūko dingusio varpo. Tuomet mane paskyrė dirbti į rotušę, kurios bokšte radau dingusį varpą ir grąžinau atgalios. Ilgainiui pastebėjau, kad mano namai, bažnyčia ir rotušės bokštas yra vienoje tiesioje linijoje. Atrodo, kad viskas buvo suplanuota iš anksto: jeigu atstatysi bažnyčią, atsidursi rotušėje, jeigu nueisi ten – rasi varpą. Žinoma, pats susigalvojau tokį pasiteisinimą, tačiau viskas keistai sutampa. Nesu fanatikas, tačiau manau, kad šventieji yra tie, į kuriuos reikia žiūrėti kaip į gyvenimo pavyzdžius, o ne jiems melstis.

Ar kada pagalvojote, kodėl visa tai jums taip svarbu?

Stengiuosi būti visur ir visuomet. Mano gyvenimo kredo – Lietuvos himno trečioji eilutė: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia.“ Visuomet norėjau atstatyti tai, kas buvo uždrausta ir uždaryta sovietų okupacijos metais. Turiu nepaprastai daug idėjų ir su Lietuvos roko pradžia – neseniai filmavausi dokumentiniame filme, kurį stato Audrius Juzėnas. Nusivežiau gitarą, pagrojau ir papasakojau apie visą pradžią. Norisi ir tai atgaivinti, nes su kolegomis iki šių dienų retkarčiais susitinkame pagroti.

O kodėl man svarbu? Žinai, istorijoje dalyvauju tiesiogiai. Savivaldybėje turbūt esu vienintelis pirmosios atkurtos savivaldos deputatas, išlikęs nuo pačios pradžios. Man gera saugoti istoriją, faktus ir ieškoti trūkstamų duomenų. Iki šiol išgyvenu dėl vienų nesusigrąžintų rotušės dokumentų – yra tokia pusės tūkstančio metų senumo savivaldos knyga, kurią saugo Vilnius. Kadangi neturime kur saugoti patys, gavome pasiūlymą ją nusifotografuoti. Juokinga, tiesa? Žinoma, tai istorikų reikalas, tačiau manau, kad kartais jų geriems darbams reikia ir kitų pagalbos.

Mėgstu istoriją ir dalykus, kurie yra susiję su dabartine tikrove. Džiaugiausi išsiaiškinęs, kodėl 1408 m. vasario 14 d. Vytautas Didysis Kaunui suteikė Magdeburgo teises. Kodėl? Ir kodėl Birštone? Kaunas taip mylėjo ir garbino Vytautą Didįjį, o jis net nesiteikė atvykti į Kauną? Netikėjau tuo, todėl ėmiau analizuoti ir ieškoti dokumentų. Pasirodo, Birštone yra Vytauto kalnas ir dvaras, kuris buvo skirtas medžioklėms. Darau prielaidą, kad per Šv. Valentino dieną Vytautas Didysis, sėkmingai sumedžiojęs taurą, Kauno miestelėnų prašymu toje vietoje ir uždėjo antspaudą. Tikimės ten pastatyti paminklėlį, prie kurio galės fotografuotis visi, įsimylėję Kauną. Labai įdomu gilintis.

Kodėl Kaunas, o ne kiti Lietuvos miestai?

Esu kaunietis. Gimęs tuomet, kai tėvai dar gyveno prie Rotušės aikštės. Nelabai toli ir pabėgau – pradėjau ten dirbti. Ilgainiui tėvai persikėlė į Benediktinių gatvę, nes aikštė per Nemuno potvynius visuomet būdavo apsemiama iki antro aukšto. Galbūt pamenu, gal sapnavau ar kažkas pasakojo, bet 1946 metais iš mūsų buto antro aukšto kartu su tėvais plaukėme per Rotušės aikštę. O gal to ir nebuvo.

Ir šiaip – Kaunas. Labai gražus vardas. Įsikūręs dviejų didžiausių upių santakoje. Čia gimiau, gyvenu, kvėpuoju jo oru ir džiaugiuosi nuostabiai gražiu miestu, todėl tik Kaunas. Daugiau niekas kitas. 

Monika Balčiauskaitė
Arvydo Čiukšio nuotr.
Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. lapkričio nr. „Šventės“

Kartais stebi žmogų iš tolo, skaitai apie jį, matai jo darbus, ir vis neapleidžia mintis, kad norėtumei jį pažinti artimiau ir suprasti. Toks jausmas manyje seniai kirbėjo apie menininką Vytenį Jaką. Tuo labiau, kad jau antrus metus kaip gidė keliauju po Kauno istoriją ir įvairiais teminiais pjūviais vedžioju po miestą ir miestiečius, ir miesto svečius. Bet  buvau tarp tų, kuri „Kiemo galeriją“ ir rožinį dramblį atrado viena iš paskutiniųjų, kuriai tik visai neseniai kitokia simbolika pradėjo kalbėti ir Vytauto Didžiojo paminklas prie savivaldybės, iš Vytenio Jako inicijuoto meninio projekto www.matyti.lt sužinojus tikrąsias jo pastatymo ir atkūrimo aplinkybes. 

Vytenį Jaką pirmąkart sutikau vasaros viduryje, užsukusi į jo kiemą, vedama nerimo. Mat, visai neseniai buvau gavusi kvietimą sienų meno tema pavedžioti po Kauną LRT „Labas rytas, Lietuva“ žurnalistus. Užsukau norėdama išskaityti „Kiemo galerijoje“ daugiau nei radau oficialioje spaudoje ir galbūt pakalbinti kiemo gyventojus ar net, jei pavyks, patį menininką. Man pasisekė: sutikau jį su jo ištikimąja gauruotąja bičiule Meška išeinančius pasivaikščioti į Nemuno salą. Jiedu pavedžiojo mane po kiemą, o paskui nulydėjo V. Putvinskio gatve. Pakeliui mus užpuolė netikėtas lietus, palindome po Kauno menininkų namų stogeliu ir visą tą laiką kalbėjomės apie meną, apie kūrybą, apie paminklą, apie Vytenio inicijuotą „Kaimynų dieną“, bet ne žodžio apie jį patį kaip žmogų. 

Todėl kai pakviečiau Vytenį pasikalbėti, sakydama, kad noriu apie jį parašyti, trumpam atitraukdama nuo naujo gimstančio piešinio ant Kačerginės parduotuvės „Bostonas“ sienos, sakiau  jam: noriu išgirsti, iš kur visa tai? Iš kur toks noras gaivinti miesto erdves, telkti kaimynus? Iš kur ta reakcija į kitų nematomus patyčių užuominų koduotes? 

Ir štai, ką sužinojau. 

„Aš esu žmogus, kuris neturėjo gimti“, – ramiai šypsosi Vytenis Jakas, jau nuo pirmųjų sakinių įvesdamas į savo sudėtingo gyvenimo istoriją. „Nešiodama mane 1964 m. mano mama varžė pilvą beveik iki paskutiniųjų dienų, slėpdama savo paklydimo įrodymą nuo artimųjų akių. Mamai mano būsimoji močiutė pasakė, kad į namus su vaiku ant rankų negrįžtų. Galbūt dėl to man taip svarbu laisvė, taip svarbu išsivaduoti iš gniaužtų.“ 

Pamažu sužinau, kad Vytenis ir augo nemylimas. Augo Kaune, pastate, kur dabar kasdien skamba muzika, o prieš karą veikė žydų realinė gimnazija –  J. Naujalio mokyklos patalpose kurį laiką sovietmečiu veikusiame vaikų internate. Paklaustas, kada tai buvo, atsako: „Tikrai dar gyvenau ten, kai susidegino R. Kalanta, 1972 m.“ 

Patyčios, žeminimas – ir vyresniųjų vaikų, ir sovietinės sistemos vaikų namų auklėtojų – kasdienė kova už paprastą būtį ir orumą – taip menininkas prisimena savo vaikystės ir paauglystės laiką. „Turbūt tikrai dėl to pastebiu kitų, kas jie bebūtų, žeminimo, patyčių apraiškas mus supančioje aplinkoje ir negaliu į jas nereaguoti. Man skauda. Fiziškai skauda.“

Septynerių Vyteniui buvo trumpam sužibusi viltis turėti šeimą, augti apsupam meilės – berniuką susirado ir iš internato pasiėmė mama. Bet dažnai po nakties jis atsikeldavo šlapioje lovoje, ir mamos namuose buvo kumščiais gydomas patėvio. Į internatą vaikas pasiprašė grįžti pats. 

Į profesionalų meną Vytenis keliavo lėtai. Nors piešti, eskizuoti traukė nuo vaikystės, apie menininko kelią negalvojo. Baigęs aštuonias klases internate, kaip sako pats, kad iš jo pabėgtų, įstojo į  Alytaus politechnikumą mokytis mechanikos. „Nieko gyvenime nebuvo be reikalo. Ten išmokau suprasti, skaityti, braižyti brėžinius, ir tai dabar labai praverčia“ – prisimena menininkas. Jaunatviškam avantiūrizmui nuvedus į Jakutiją („važiavau dirbti studentų statybininkų būriuose“), ten sutiko būsimąją žmoną jakutę, galvojo studijuoti teisę. Bet vieną dieną, gatvėje sutikus portretu nešiną žmogų, lyg perkūnas trenkė supratimas: mano kelias – dailininko. Ir būtent Jakutijoje juo pradėjo eiti – baigė tapybos ir pedagogikos studijas. Grįžęs į Lietuvą su žmona įsikūrė Marijampolėje, susilaukė dviejų dukterų ir sūnaus. Vytenis prisimena, kaip jų vaikai su kitais gatvės, kurioje įsikūrė, vaikais kūrė ir savo tėvams rodė vaikiškus spektaklius. Jau tuo metu menininkas piešė scenografijas ir savo vaikų, ir miesto teatro spektakliams. 

V. Jakas Kiemo galerijoje. Teodoro Biliūno / KPK nuotr.

Net vienuolika metų Vytenis Jakas tarnavo kariškiu. Paklausus, ar iš tų laikų ir jo įprotis nešioti kepurę su snapeliu, išgirstu, jog ne. Pasirodo, šis įprotis likęs dar iš vaikystės. „Ar galima sakyti, kad kepurė – jūsų įvaizdžio dalis?“ – kiek provokuoju. „Niekada apie tai negalvojau. Niekada negalvojau apie savo įvaizdį. Kepurė – labai patogu, apsaugo ir nuo saulės, ir nuo šalčio. Man nepatinka, kai šąla galva, galvą reikia saugoti“, – žvelgia iš po kareiviškos kepurės skvarbios ir šiltos akys. 

1994 – 2004 m. Marijampolėje „Geležinio vilko“ batalione Vytenis dirbo kariuomenės dailininku. „O kaip laisvės troškimas, ar jo neteko paminti?“, – klausiu, prisimindama pirmuosius mūsų pokalbio sakinius.  „Ne, ten buvau kaip niekada iki tol laisvas“, – atsako. Visas savo idėjas jis papasakodavęs viršininkei, ji – vadovui, šis išskirdavęs lėšų, ir taip gimė be galo daug darbų: LDK kunigaikščių paveikslų, kariuomenės muziejaus interjeras, ekspozicija, staugiančio geležinio vilko skulptūra. Blizgančiomis akimis Vytenis prisimena, kaip pirmąją jo darbo dieną – 1994 m. birželio 6-ąją – Geležinio Vilko dieną – jis buvo pristatytas kaip naujas narys per septyniasdešimties kariškių grupei, kurie, davus ženklą, visi kartu sustaugė kaip vienas galingas vilkas. Ir tą akimirką gimė idėja sukurti Geležinio Vilko skulptūrą, kuri iki šiol puošia Marijampolės karinio miestelio teritoriją. Jau tada menininkas vartė tarpukario spaudą, ieškojo medžiagos, kuo tuo metu alsavo Lietuvos kariuomenė, kas buvo svarbu, kokius elementus perkelti į atsikūrusios Lietuvos kariuomenės erdvę. „Akys užkliūdavo ir už straipsnių apie Vytauto Didžiojo paminklą Kaune, bet jo istorija man pradėjo rūpėti, kai į jį įsižiūrėjau jau gyvendamas čia“, – vėl persikelia iš praeities į dabartį menininkas. 

„Kodėl iš kariuomenės pasitraukėte, juk tokia rami ir šilta vieta? Nes jau padarėte, ką galėjote?“, – klausiu. „Iš dalies, ir taip. Bet yra ir kita istorijos pusė. Gerąjį, manimi pasitikintį viršininką pakeitė kitas, kuris pradėjo sakyti: darysi tai, ką aš noriu, ir taip, kaip aš noriu. Tad, supratau, atėjo laikas į atsargą,“ – verčia dar vieną gyvenimo istorijos puslapį Vytenis. 

„2006 m., būdamas keturiasdešimt dviejų, įstojau į VDA, Kauno fakultetą, tapybos studijas. Ir jau vienas – su žmona nusprendėme, kad santykį su vienas kitu galime išsaugoti tik nebegyvendami kaip šeima – atsikrausčiau į vieną iš Kauno kiemų. Pilką, apleistą, šiukšliną, su nesisveikinančiais kaimynais – visiškai kitokį, nei palikau savo vaikų vaikystės namuose.“  

Ketveri metai bakalauro studijų – slegiantis, pilkas, niūrus, nešvarus Kaunas, bet per šiuos metus  menininkas dar nesistengė kažką keisti. Paskui – magistro studijos Prancūzijoje, Anže mieste. Pasak Vytenio, būtent Prancūzijoje jam pradėjo atsiverti akys: „Kiek ten bendrystės pajautos, kiek meno gatvėse, kiemuose, susijusio su ten gyvenusių, gyvenančių ir kuriančių erdves ir menininkų, ir tiesiog eilinių žmonių.“ 

„Bet daugiausia, – sako Vytenis, – parsivežiau iš Belgijos“. Kas iš ten? „Supratimas, jog bendra būtis sieja ne tik žmones, bet ir augalus, gyvūnus. Pradžioje stebėjausi, kokie netvarkingi jų parkai – apaugę žolėm, su išgriuvusiais medžiais. Bet mačiau, kad juose – ne vienos šiukšlės,“ – dalinasi pašnekovas. „Kas belgams yra bendra būtis su gamta, padėjo suprasti vienas įvykis: atvažiavome į gamtą, taip, kaip įprasta atvažiuoti pas mus Lietuvoje – kūrenti ugnį, kepti šašlykus, gerti alų. Prie mūsų būrelio priėjo pagyvenusi moteris ir maloniai pasisveikinusi paprašė kalbėti šiek tiek tyliau – nes netoliese elnė užvakar atsivedusi elniuką. Tai man buvo lyg trinktelėjimas į galvą. Aš praregėjau.“

Grįžęs į Lietuvą 2012 m. Vytenis Jakas jau sako nebegalėjęs joje gyventi taip, kaip anksčiau. Tuo metu Kaunas ėmėsi valyti Santakos ir Nemuno salos brūzgynus, miestiečiai džiaugėsi, kad atsiveria erdvės žmogui, o Vytenis pasakoja tada matęs tik į visas puses nuo pjūklų skuodžiančius kiškius, draskomus paukščių lizdus, Nemunu ir Nerimi plaukiančius laukinių gyvūnų lavonus. „Žadėjau supilti kalvelę ir pastatyti kryžių gyvūnų genocido aukoms, be kažkaip tuomet dar neišėjo“, – tarsi pripažindamas savo žmogišką silpnumą, dalinasi šiandien jau daugybės meninių projektų Kaune autorius. 

Ir koks pirmasis, naujai pradėjusio matyti savo aplinką, menininko darbas? 45 skulptūros iš šiukšlių Nemuno saloje 2013 m., sukurtos per du mėnesius. „O, kaip smagiai tada praleidau laiką!“, –  vėl valiūkiškai šypsosi pašnekovas. Neklausęs niekieno leidimo, skulptūras kūrė iš armatūros, betono gabalų, daugybės tuščių butelių ir kitų saloje rastų atliekų. Anot Vytenio, miesto valdžios dėmesio jo projektas sulaukė tik tuomet, kai salą papuošė vienas į kitą besidaužančių butelių, nudažytų Lietuvos trispalvės spalvomis, instaliacija. Per keletą dienų sala buvo išvalyta ir nuo skulptūrų, ir nuo likusių šiukšlių. Šio projekto nuotraukas menininkas panaudojo savo magistro darbe „Įvietintas meninis aktyvizmas“. Išgirdusi tai, šyptelėju: Vytenis Jakas nesiblaško, nuoširdžiai dirba pagal įgytą specialybę iki šiol.   

V. Jakas Kiemo galerijoje. Teodoro Biliūno / KPK nuotr.

Vytenis Jakas, tikroji pavardė – Jakunskas (dar viena slapta korta, atidengta vis nuoširdesnio pokalbio metu), pavardę pakeitęs į Jaką („nes tiems prancūzams niekaip nesigavo ištarti mano pavardės, vis vadino „Žakas“) po studijų Prancūzijoje, dar pusmečiui į ją grįžo ir planavo gyventi. Bet pabuvęs eiliniu paryžiečiu, suprato, kad didmiestis – ne jam, kad jo vieta – Lietuvoje, kad savo pajautomis, įgytomis žiniomis ir patirtimi yra reikalingas čia. Ne visai patogus, ne visai suprantamas, vienų vadinamas provokatoriumi ir Don Kichotu, kitų – originaliu, išskirtiniu menininku, meno kalba gebančiu atkreipti dėmesį į įsišaknijusias, bet dėl to dažnai jau ir nepastebimas problemas, o man po šio pokalbio – pirmiausia – Žmogus. 

Žmogus, kurį pakviečiau nulipti nuo pastolių prie Kačerginės parduotuvės sienos ir trumpam palikti iki pusės nuogo Judos Zubavičiaus, su grupele bičiulių karštą vasaros dieną plaukiančio Nemunu prie Kačerginės, portretą. Judos, nacių nužudyto žydo, gyvenusio kieme, kur dabar gyvena ir Vytenis Jakas, kur paprašytas Ditos Zubavičienės, holokaustą išgyvenusios Judos žmonos, Vytenis ant vienos iš sienų perkėlė jų šeimos nuotraukas. 

V. Jako darbas Kačerginėje. Šie žmonės – tarpukariu Kačerginėje poilsiavusių žydų kilmės kauniečių draugų kompanija. Jų istorija aprašyta Istorijų festivalio puslapyje. A. Aleksandravičiaus / Kaunas2022 nuotr.

Žmogus, kuris visą šį laiką, kol jo klausinėjau, valgė pupelių sriubą, bulvinius blynus, gurkšnojo arbatą ir tarpuose, vis atsiprašydamas manęs, rūkė. Toks pats žmogus kaip aš, tik giliau jaučiantis pasaulį, ir daug stipriau tikintis nei aš, kad gali jį padaryti bent šiek tiek geresne vieta gyventi, kalbėdamas taip, kaip moka – meno kalba. 

Neringa Daniulaitienė

Vos prieš 5 mėnesius Girstupio gatvėje įsikūrusio indiško restorano „Challapalli“ duris man pravėrė šios autentiškos vietos šeimininkas Phaneendranathas Challapalli. Svajojęs gyventi Prancūzijoje, 2016 metais magistrantūros studijoms pašnekovas nusprendė pasirinkti Kauno technologijos universitetą ir liko čia vedamas svajonių, meilės maisto gamybai bei naujam miestui – Kaunui.

Iš Tenalio miesto, esančio Indijos Andhra Pradešo valstijos Guntūro rajone ir garsėjančio menu, kultūra bei drama, kilęs Phaneendranathas, Kauną pamilo iškart: „Prieš atvykdamas čia, lankiausi Paryžiuje, tačiau ilgainiui supratau, kad tas miestas – ne man. Ten visko buvo tiesiog per daug. Kaune jaučiausi daug patogiau ir ramiau, todėl po trejų čia praleistų metų išdrįsau pradėti savo verslą.“

Rodydamas spalvingus Indiją primenančius paveikslus, puošiančius „Challapalli“ restorano sienas, savininkas ir virtuvės šefas Phaneendranathas pasakojo, kad tai – svajonė, mintyse kasdien kirbėjusi pastaruosius šešerius metus. Dar gyvendamas Indijoje, kiekvieną sekmadienį pašnekovas gamindavo maistą bažnyčiai, kurioje lankydavosi kartu su šeima – ten pamažu ir prasidėjo gaminimo didesnėms žmonių bendruomenėms kelionė. 

Įgūdžių neapleido ir persikraustęs į Kauną, mat bent kartą per mėnesį Lietuvos krikščionių studentų bendrijos renginiuose jis gamindavo visiems nariams: „Kiekvieno renginio metu stengiausi ruošti skirtingus, daugelio dar neragautus patiekalus. Buvo įdomu stebėti aplinkinių reakcijas ir išklausyti pastabas, į kurias atsižvelgėme sudarydami restorano „Challapalli“ meniu. Tiesą sakant, galvodamas apie verslo kūrimą, ilgai svyravau tarp keleto visiškai nesusijusių sričių, tačiau šie potyriai ir aplinkinių palaikymas padėjo suvokti, kad gebu gaminti maistą, patinkantį ne tik mano šeimai, bet ir kitiems. Tai ir pamaniau – kodėl gi neįkūrus indiško restorano Kaune?“

Patys pirmieji Phaneendranatho žingsniai kulinarijos link žengti namų virtuvėje, kai padėdavo mamai ruoštis įvairiausioms šventėms, kurių Indijoje per metus būna labai daug. Ne tik pačių švenčių, bet ir joms ruošiamo maisto. Įsivaizduokite, 4 ar 5 asmenų šeimos kaskart laukia mažiausiai 15 patiekalų degustacijos, kurių ruošimui prireikia net 18 skirtingų rūšių prieskonių. Švenčių laikotarpiu didžiulis dėmesys visuomet skiriamas vegetariškiems skoniams, kurių kasdieniame indų maisto racione dažnai neišvysime, ir vienam kitam patiekalui su mėsa. Dažniausiai šventės trunka savaitę, o kartais netgi ilgiau, tad būna ne tik kuo pasigrožėti, bet ir ko paskanauti.

Spalio 26 dieną prasidėjo Dašera (angl. Dussehra), trunkanti net devynias dienas. Pasirodo, tai viena svarbiausių metų švenčių, per kurią, tikima, prabunda dievai, o žmonės gali užsiimti žemės ūkio ir kariniais reikalais. Iš pašnekovo pasakojimų mane labiausiai suintrigavo tradicinė indų šventė Dyvalis (angl. Diwali) – ji ypač svarbi hinduistams, sikhams ir džainams. Tai lyg šviesų pynė, skirta pasidžiaugti gėrio pergale prieš blogį. Vienas pagrindinių šios šventės akcentų – lemputės, žvakės ir fejerverkai, nuspalvinantys visą padangę. Phaneendranathas minėjo, kad visas pagrindines indų šventes jis stengiasi švęsti, nesvarbu kur būtų – tai labai svarbi jo gyvenimo dalis. „Challapalli“ restorane lapkritį kartu su kolegomis jie ketina surengti ir tradicinės Dyvalio šventės minėjimą, kuriame lankytojus pasitiks ne tik su gardžiais patiekalais bei skanėstais, bet ir su šviesomis (deja, Lietuvoje įvestas karantinas, tad šventė, minima lapkričio 14-ąją, atidėta smagesniems laikams, bet vakarienę iš „Challapalli“ tikrai galite užsisakyti, – red. past.)

Buvau skaičiusi, kad pagal Indijoje vyraujančias tradicijas moterys yra atsakingos už patiekalų ruošimą ir pateikimą visai šeimai, nes tai laikoma didžiausiu malonumu ir privilegija. Bet, anot Phaneendranatho, visa tai praeityje ir didžiulio skirtumo nebėra – dabar svarbiausia pačių žmonių noras ir gyvenimo būdas. Dėl to restorane „Challapalli“ klientams maistą gamina ir retkarčiais žmones aptarnauja pats restorano savininkas, apie tai nedrąsiai svajojęs daugelį metų.

Monika Balčiauskaitė

Arvydo Čiukščio nuotr.

Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. lapkričio nr. „Šventės“. Skaitmeninį žurnalo archyvą rasite čia. 

Kolektyvo šventė su tūkstančiais žmonių! Skamba neįtikėtinai, tačiau taip įvairiausias progas minėdavo Lietuvos fabrikų bendruomenės. Su šokiais, muzika, savadarbiais žaidimais ir gausiomis vaišėmis. Tokių švenčių ir kitų fabrikų bendruomenių tradicijų dokumentacija prieš kelerius metus pateko į kuratorės Auksės Petrulienės rankas ir netrukus virto parodomis. Šiuo metu Kauno paveikslų galerijoje galima pamatyti jau trečiąją „Didžiosios pramonės“ ciklo parodą, skirtą fabrikui „Inkaras“. Prieš tai ekspozicijose pristatyta didžiausia tekstilės įmonė „Drobė“ ir mažiausia – „Kaspinas“ bei J. Janonio popieriaus fabrikas ir jo istorija. Su A. Petruliene pasikalbėjome apie grandiozines fabrikų šventes bei tradicijų tąsą šiandien. 

Auksė Petrulienė parodoje apie „Inkarą“. Justės Vyšniauskaitės nuotr.

Kodėl fabrikų kultūra atsidūrė muziejuje?

Industrinė atmintis sparčiai nyksta: sugriuvę didžiuliai sovietmečio fabrikai, besikeičiančios jų teritorijos, dingę produkcijos pavyzdžiai ir įrengimai, laukinės privatizacijos įkarštyje pražuvę archyvai. Nuostabu, kad po šiais griuvėsiais išliko gyvastingos fabrikų bendruomenės – buvę darbuotojai vis dar susiję gyvais ryšiais, nors jų fabrikai nebeegzistuoja jau porą dešimtmečių. Nuo 2017 m. Kauno paveikslų galerijoje, įsikūrusioje bendruomenių erdvėje „Mažosios istorijos“, su buvusių fabrikų žmonėmis, menininkais ir muziejininkais rengiame parodas. Industrinę praeitį mes truktelėjome iš istorijos paraštės pačiu laiku – kol tai netapo trūkstama grandimi mūsų tapatybės evoliucijoje.

Kaip ir kodėl atsirado tradicija švęsti fabrikuose?

Šventės – natūrali atsvara darbui. Industrializacijos metu fabrikų gaudesys nustelbė lietuviškas žemės darbų pabaigtuvių dainas, tačiau poreikis švęsti darbą niekur nedingo. Didesnių Kauno fabrikų kolektyvai jau prieškariu turėjo organizuotą laisvalaikį. Štai Kauno popieriaus fabrikas įdiegė ne tik pažangiausią švedišką popieriaus gamybos įrangą – iš švedų jie perėmė ne mažiau pažangią tradiciją rūpintis darbuotojų gerove. Buvo sukurta maloni poilsio aplinka – gėlynas fabriko teritorijoje, ir skatinama žmonių saviraiška – jau prieškariu fabrikas turėjo savo pučiamųjų orkestrą. Labora et celebra! 

Kaip atrodė šios šventės? Kas jas organizuodavo?

Šventės buvo puiki proga pasirodyti gausiems fabrikų saviveikliniams kolektyvams – chorams, šokių, dainų ansambliams. Šventes fabrike rengdavo kultmasinės (kultūrinės-masinės) veiklos organizatorius, profsąjungos aktyvistai arba tiesiog bibliotekos vedėja.

Ką švęsdavo?

Žinoma, tekdavo švęsti ir privalomąsias, oficialias sovietmečio šventes: vykdavo Gegužės 1-osios paradai (po jų – baliukai draugų rateliuose), Gegužės 9-oji, Kovo 8-oji, Naujieji Metai su už talonus dalinamais šventiniais paketais – deficitiniais žirneliais ir „šampanu“. Vaikams buvo organizuojamos „eglutės“ – susitikimai su Seniu Šalčiu.

Fabrikų darbuotojai prisimena ypač smagias profesines šventes: J. Janonio popieriaus fabrikas trečią rugsėjo šeštadienį švęsdavo Miškininko dieną, „Inkaras“ – paskutinį gegužės sekmadienį Chemiko dieną. Šios šventės vykdavo fabrikų kurortinėse zonose – stovyklų ar profilaktoriumų lauko estradose, kur pasirodydavo gausūs kolektyvai, o po to gamtoje vykdavo įvairūs žaidimai ir šėlionės. Tai būdavo tikrai grandiozinės šventės – juk fabriko kolektyvą sudarydavo du, trys tūkstančiai žmonių.

Inkariečiai Chemiko dienos šventėje, 1984 m.  E. Nicienės archyvas.

Tradicinėje J. Janonio fabriko Miškininko šventėje, 1983 m. Fotografas R. Požerskis. Iš leidinio „J. Janonio popieriaus fabrikas“.

Vestuvės dažnai irgi tapdavo fabriko švente. Jauni specialistai, paskirti į fabriką, neretai ten sutikdavo savo antrąją pusę. Vedybos tarp bendradarbių buvo įprastas reiškinys – čia dirbdavo ištisos šeimos. Tai ir švęsdavo fabrikai kaip viena draugiška šeima – gimtadienius, ypač audringai – jubiliejines darbuotojų sukaktis. „Drobiečiai“ netgi turėjo specialiai sukurtą suvenyrą, kurį įteikdavo sukaktuvininkui – tekintą metalinę taurelę su metų skaičių žyminčiais rėželiais ant kojelės. Sugebėdavo atšvęsti ir katalikiškas šventes, Kalėdas ir Velykas, cechuose, mažesniais bendradarbių būreliais, be didelio triukšmo, neoficialiai, nors visi apie tai žinojo.

Ar šventėse būdavo pamėgtų žaidimų?

Senoje G. Jaronio fotografijoje užfiksuota janoniečių šeimų šventė fabriko bendrabutyje. Ten vykstantis žaidimas su kėdėmis atrodo mistiškas. Mus pasiekė tik sustingęs momentas, žaidimo taisyklės neišliko, tačiau galima susikurti savas.

Turime išsaugotų ir labai poetiškų šventės atrakcijų – tostų, kuriuos J. Janonio fabriko mechanikas Jokūbas Tomaševičius pats sueiliuodavo ir skaitydavo bendradarbiams sukaktuvininkams. Anuomet šventėse buvo daug daugiau valgoma, geriama ir šokama.

J. Janonio fabriko mechaniko Jokūbo Tomaševičiaus eiliuotas tostas. G.Tomaševičės archyvas.

Ar šventėse dalyvaudavo ir vadovai, o gal nuo jų tai buvo slepiama?

Sovietmečio fabrikuose santykis tarp administracijos ir darbuotojų buvo visai kitoks nei dabar – artimesnis. Visi stengėsi išgyventi planinės ekonomikos realybėje – priešai ir skriaudėjai gyveno Maskvoje, o administracija ir darbininkai padėjo vieni kitiems gudriai apeiti beprotiškus „centro“ nurodymus. Administracija ir profsąjungos rūpindavosi šventėmis – skirdavo tam lėšas. J. Janonio fabriko direktorius Burba netgi pastatė darbuotojams pokylių rūmus ant Kauno marių kranto! 1976 m., statydamas fabriko darbuotojų valčių „garažą“ – elingą, jis sugebėjo čia įrengti pokylių salę, pirtelę, kambarius nakvynei. Už tai partiniame susirinkime gavo papeikimą, o „janoniečiai“ – puikius pokylių rūmus: kiek vestuvių čia atšokta, kiek triukšmingų švenčių būta! Fabrikų įkūrimo jubiliejai buvo pažymimi kapitališkai – „Inkaro“ penkiasdešimtmečiui (1933–1983) teritorijoje pastatytas memorialinis akmuo, atidaryta poilsio zona su grandioziniu fontanu. 

Jubiliejinėse fabrikų šventėse dalyvaudavo ir svarbūs svečiai. J. Janonio fabriko 50-mečio šventėje apsilankė Algirdas Mykolas Brazauskas. Vaišės vyko kultūros namų salėje – čia darbuotojai buvo surengę kulinarijos parodą. Brazauskas pasirinko stalą su „Ragučio“ alaus bačka ir sumuštiniais su lašiša, ikrais – deficitiniais delikatesais, gautais tiesiai iš „Tulpės“, kur dirbo vienos „janonietės“ pažįstama. Gurkšnodamas alų Brazauskas pasakė: „Čia stovėsiu ir pasiliksiu, kur alaus bačkutė ir geri sumuštiniai.“

J. Janonio popieriaus fabriko 50-mečio šventė, 1983 m., A. Gulbinavičienės fotoarchyvas.

Ar tų laikų šventės turi ką nors bendro su dabartiniais įmonių baliais?

Idėja labai panaši – cementuoti kolektyvą, motyvuoti darbuotojus dovanojant jiems malonius laisvalaikio renginius. Tik anuomet žmonės patys kurdavo švenčių programas ir dekoracijas, fabriko saviveiklininkai koncertuodavo. Senis Šaltis nebuvo samdomas – tai būdavo savas persirengėlis, kuris nors šmaikštus ir žodžio kišenėje neieškantis fabriko darbuotojas ar net darbuotoja. Dabar įmonių šventės dažnai patikimos profesionalams – švenčių organizatoriams, animatoriams, samdytiems muzikos ar teatro kolektyvams. 

Ar tokių švenčių fenomenas vis dar gyvas? Ką iš senųjų tradicijų galėtume pasiimti ir pritaikyti šiandien? 

Pačių sukurtos šventės traukiasi iš mūsų skubančios kasdienybės. Traukiasi kartu su nuoširdaus bendravimo atmosfera darbo kolektyve, nyksta taip pat greitai kaip emocingi ir tvirti ryšiai tarp žmonių. Štai ir mūsų Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus – savotiškas kultūros fabrikas su dviem šimtais darbuotojų. Kadaise čia vykdavo nerealūs naujametiniai baliai su įstabia pačių muziejininkų sukurta teatralizuota programa. Tačiau dabar paskutiniai metų mėnesiai muziejuje yra tapę įtemptu trigubų ataskaitų, rodiklių skaičiavimo ir metinių planų užbaigimo metu. Tiesiog nelieka nei entuziazmo, nei laiko šventės organizavimui ir repeticijoms. Tempas ir per greitai bėgantis laikas atima mūsų šventes.

Išleistuvės į pensiją 1980 m. Autorius nežinomas

Šventė „Inkaro“ kolektyviniame sode. E. Nicienės archyvas.

Galbūt neverta tikėtis, kad tokios pat grandiozinės fabrikų šventės galėtų vykti dabar. Tačiau man nuostabus ir pritaikomas atrodo nekomercinis švenčių pobūdis, kai jas organizuoja pats darbo kolektyvas. Kai šventę sukuria kažkas kitas, žinoma, sutaupai savo laiką ir energiją, tačiau tuo pat metu jautiesi labiau jos žiūrovas nei dalyvis. Todėl labai norėtųsi sugrąžinti bent dalelę žmonių entuziazmo tikrai savos šventės sukūrimui. 

ciurlionis.lt 

Justė Vyšniauskaitė

Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. lapkričio nr. „Šventės“. Skaitmeninį archyvą rasite čia. 

Ankstesniuose žurnalo numeriuose jau esame aptarę, kaip šoko ir linksminosi kaunuomenė praėjusio amžiaus antroje pusėje ir šio pradžioje. Nuo bigbito iki reivo. Dabar vėl apie elektroninę šokių muziką, kurios vakarėlių kultūrai nemažą įtaką padarė užgriuvusi pandemija, sustoję lėktuvai, pinigines ištuštinę klubinėtojai. Vieni rekomenduoja didžėjams keisti profesijas, kiti turi didesnių planų. Po M. Žilinsko dailės galerija prieš penkerius metus pradėjęs veikti klubas „Lizdas“ – prie pastarųjų. Ir visai nesvarbu, kad žmonių jame telpa saujelė, o fotografuoti negalima. Legenda tokia gyva, kad kartą per kelis mėnesius „Lizdas“, kaip tas moliūgas, virsta „Prisukamo Abrikoso“ karieta ir išvažiuoja į vis kitą Kauno vietą. Ten dešimtimis skaičiuoji jau ne šokėjus, o didžėjus. Kaip per mažiau nei dešimtmetį tapti neatsiejama Kauno kultūros dalimi, pasakoja vieni iš idėjos autorių ir vieni iš „Lizdo“ sukėjų Žilvinas Širka ir Mantas Pakeltis. Patys, žinoma, irgi didžėjai.

Naktinių klubų lankytojai švenčia kiekvieną savaitgalį. Kaip jums atrodo, kodėl tokia tradicija gaji? Kodėl dalis žmonių penktadienio vakarą eina linksmintis ir taip ilsėtis, o dalis – miegoti?

Žilvinas Širka: Aš manau, kad žmonės stresuoja būdami toje kasdienos realybėje, kuri ne visada yra pakenčiama. Tada ateina savaitgalis ir per jį turi išleisti visus piktuosius demonus. Čia jei labai trumpai, bet jei gilintumėmės į visos elektroninės šokių muzikos kultūros ištakas prieš keliasdešimt metų, reikia pastebėti, kad ji tokia atskalūniška ir iš pradžių neturėjo tokių klubų, kaip įsivaizduojame dabar. Vadinamieji reivai vykdavo sandėliuose, atokiai nuo kitų akių, ir dažniausiai elektroninė muzika prigydavo tokiose vietose, kur buvo daug gamyklų ir jų darbininkų, kitų sunkiau gyvenančių, atstumtų visuomenės sluoksnių. Detroitas, Čikaga… Žmonėms reikėjo kaip nors išleisti garą. Bet, tiesą sakant, nežinau, ar galima linksminimąsi kiekvieną savaitgalį vadinti švente.

Tiesa, juk ir praėjusio „Lizdo“ sezono šūkis buvo „Į klubą kaip į darbą“. Visgi labiau turbūt juokais, kviečiant nepraleisti susitikimų?

Mantas Pakeltis: Taip, toks yra visas šiuolaikinis socialinis būvis. Aš, pavyzdžiui, nespėju su visais susitikti darbo dienomis, nes turi pasportuoti, pavalgyti, grįžti namo pamiegoti. O savaitgalis toks, na, ką? Kitą dieną nereikia į darbą, tai gali sau leisti truputį ištrūkti. Yra ir kultūrinė tradicija. Į teatrą – kokį trečiadienį, ketvirtadienį – į kiną, penktadienį – į diskoteką, o likusį savaitgalį – pagal likusias jėgas.

Ž. Š.: Šventėje turbūt svarbiausias ir yra tas socializavimosi aspektas. Nuo Vienos balių iki diskotekų rūsiuose. Viso ko jungiamoji ašis yra bendravimas.

Kaip tik šiame žurnalo numeryje publikuojame skaitinį apie tarpukario salonų kultūrą. Šeštadieniais po pietų žmonės – kviestiniai – rinkdavosi aptarti įvairiausių meno ir gyvenimo reikalų. Tiesioginės paralelės su naktiniu klubu čia, žinoma, neišvesi, bet štai ir „Lizde“ taikote veidų kontrolės principą, bet ko neįleidžiate. Ar tam, kad bendraminčiai jaustųsi gerai ir saugiai?

Ž. Š.: Na, iš dalies taip. Ne tik dėl veidų kontrolės, bet ir dėl pačios muzikos bei mūsų kuriamo turinio susiformuoja tam tikras žmonių sluoksnis. Tai ir gerai, ir blogai, nes būna tokių, kurie eina į klubą visiškai ne dėl muzikos, o dėl tų kitų pažįstamų, kuriuos ten sutiks. Ta lankytojų rūšis, vadinamieji rūkyklos klubinėtojai, muzikos ir neišgirsta, net neprieina iki šokių aikštelės.

Velykos pagal didžėjus. Tautvydo Stuko nuotr.

Bendravimas juk, kaip jau nusprendėme, yra kertinis dalykas. Ir jei sutariame, kad kassavaitgalinis vakarėlis – ne šventė, eikime prie susitikimo priežasties – jūsų komandos organizuojamo ciklo „Prisukamas Abrikosas“. Šie grandioziniai kelių salių renginiai įspūdingose, dažnai industrinėse erdvėse neretai sutampa su valstybinėmis šventėmis, tiksliau, jų išvakarėmis – nes kitą dieną niekam nereikia dirbti, tiesa?

Ž. Š.: Yra tas dalykas, bet ne mažiau svarbus yra migravimas. Kaunas kurį laiką buvo netgi toks miestas, į kurį per šventes grįžtama, o ne iš kurio išvažiuojama. Būtent dėl to ir pradėjome rengti tas šventes, kad bičiuliai turėtų vietą susitikti. Pirmieji „Abrikosai“ nebuvo tokie jau grandioziniai – į „PuntoJazz“ palėpę tilpdavo pora šimtų draugų, ir tai tikrai būdavo toks savotiškas salonas. Bet pats pirmasis šio pavadinimo renginys buvo visai neypatinga proga ir gana atsitiktinis. 

M. P.: Kalėdos, kaip tema, atsirado tada, kai mes patys vienu metu buvom truputį atitolę nuo visų grojimų ir vakarėlių. Toks „Abrikosas“, koks jis yra dabar, koks jis išaugo, prasidėjo buvusio Ryšių muziejaus „Kiemelio 837“ vidinėje salėje. Didelė salė buvo, vestuvinė, mes nepasikuklinom, prisirinko nežmoniškai daug žmonių.

Ž. Š.: Kalbant apie muziką, prasidėjo viskas nuo drum’n’bass, o atnaujinę kalėdinę veiklą trejus metus šventėme su gyvais „Golden Parazyth“ koncertais. Vėliau jis padarė atskirą renginį, o mes pamatėme, kad nebūtinai jis ir buvo svarbiausias elementas. Svarbiausia buvo laukinė vakarėlio nuotaika, visiems tiesiog reikėjo atsitikti. Aš atsimenu, kad ten buvo net apdraskytų žmonių.

M. P.: Buvo sudraskytų nugarų ir dužusių širdžių. Prarastų sąmonių vakarėlis. Visi šoko už didžėjaus, vienintelis apšvietimas buvo tokia girlianda prie DJ stalo. Dar buvo vizualizacija, kurią nugriovė per pirmas dvi vakarėlio valandas.

Ž. Š.: Perėjo kiaurai ekraną. Buvo smagu. Manau, visa tai vyko prieš šešerius ar septynerius metus, dar iki atidarant „Lizdą“.

M. P.: Tada atsirado tradicija. Persikraustėm į buvusias „Exit“ klubo patalpas A. Jakšto gatvėje, pradėjom galvoti, gal reikia daryti dažniau, nes visai fainai susitikt su visais. Renginiai vis augo, augo, ir dabar „Abrikosas“ yra toks, koks yra.

Kokių dar esat tų vietų apėję? Manau, kad tiems, kas jūsų renginiuose nesilanko, bus visai įdomu išgirsti, kad tokiose vietose apskritai gali vykti renginiai.

Duetu: Dabartinis Kauno kultūros centras – tada „Tautos namai“, „Stumbro“ bravoras, kur dabar klubas „Lemmy“… Radijo gamykla, „Pergalės“ gamykla, „Drobės“ fabrikas.

Ž. Š.: Ir dar Buitinės chemijos fabrikas, kur mes toksines atliekas valėme su kaukėmis. Nežinau, kiek buvo saugu daryti ten renginį.

Prieš Vėlines įprastai šokama. Šiemet nebuvo galimybės. „Prisukamo Abrikoso“ archyvų nuotr.

„Prisukamo Abrikoso“ vieta dažniausiai slepiama iki paskutinės minutės. Žmonėms dabar jau nusispjaut, kur bus, vis tiek eis. Bet ar pastebėjot, kad kai kurie rajonai yra mažiau patrauklūs? 

Ž. Š.: Dabar jau galiu pasitikėti savimi ir sakyti: „Galiu daryti renginį Aleksoto mėsos fabrike arba galiu daryti Vilijampolėj, vis tiek žmonės ateis.“ 

M. P.: Buvo toks laikas, kai viską turėjai būtinai daryti centre. Neduok Dieve, reikės pavažiuoti truputį toliau, ant kalno kur nors užkilti. Tai viskas, batai, nieks neateis, gali pamiršti.

Ž. Š.: Čia dar vienas lūžio taškas – apšokom visą centrą ir pradėjom kažkur kitose miesto pusėse dairytis. Pamatėm, kad efektas nėra labai blogas, o kaip tik įdomu truputėlį paklajoti, paieškoti tos vietos, kažkokiose tamsiose gatvelėse rasti keletą pasimetusių, vakarėliui pasiruošusių margų žmonių. 

Kartais pati erdvė sukuria temą ir nuotaiką. Ten reikia tik pastatyti sceną, kaip „Pergalės“ gamykloje, ir efektas bus, o kartais reikia ir kelias savaites dirbti, kaip radijo gamykloj, kur yra daug mažų erdvelių. Kuri būsimą pojūtį žmogui, galvoji, kaip jis įėjęs į tą renginį tą erdvę pamatys, kur jis eis, kaip ten jausis.

Mano galva, vienas sudėtingiausių, gal net nelabai pavykęs renginys iš esmės buvo statybų aikštelėje. Tai buvusi „Aušros“ spaustuvė, dabar ten įsikūręs spa. Viskas ten atrodė gerai, bet tas pastatas buvo visiškai kiauras. Langai yra, langų nėra, nesuprasi. Nėra stabilių sienų. Mes nujautėm, kad bus sudėtinga. Kai tikrinom garsą, išėjau į lauką ir supratau, kad ten girdisi taip pat kaip viduje. O aplink gi stoties rajonas, mediniai nameliai be garso izoliacijos… Aišku, atvyksta ir policija, tenka šnekėtis su pareigūnais, bandyti tempti gumą, aiškinti, kad nusuksi garsą į kitą pusę arba pritildysi, bet, aišku, to nedarai, nes vakarėlis turi tęstis.

Ar jūsų pasirinktos renginių erdvės turi įtakos atlikėjų sąrašui? Skambesiui, kurį norit tą naktį skleisti?

Ž. Š.: Aš matyčiau viską kitaip. Skambesys vienoje scenoje vienoks, kitoje kitoks. Dėliodamas scenografiją, kuri atsiranda tam tikroje salėje, galvoji, kaip sukurti atmosferą tai vietai. Nes juk gauni tik sienas. Okey, yra gamyklų, kur randi kažkokį industrinį kraną, ir tai jau diktuoja tam tikrą temą. Jeigu tai tiesiog kažkokia salė, kuri yra gamyklinė, tuščia, tada lengviau paruošti tą vietą pagal muziką, kuri ten skambės. 

Sunku patikėti, bet tai vyko šią vasarą. Vytenio Sidabro nuotr.

Kalbamės spalio pabaigoje, paskutinės naujienos – šokti saugiai ir oficialiai galima iki vidurnakčio. Jūsiškis „Prisukamas Abrikosas. Visi Šventieji“ ta proga planuojamas pradėti antrą popiet. Skamba įdomiai (Galiausiai renginys  buvo  atšauktas, – red. past.). Visgi, atmetus apribojimus, kokių šiai renginių serijai turite ambicijų?

M. P.: Kiekvieną kartą renginius norisi padaryti vis geriau ir profesionaliau. Nebėra jau tai visiškas reivas, kaip būdavo prieš ketverius metus. Man norisi – čia nėra mūsų visų nuomonė – turėti kažkokią vieną vietą ir joje bazuotis, pavyzdžiui, metus. Kad galėtume dar labiau ją paruošti ir joje vystyti tam tikrus projektus. Nes kitą kartą tiesiog nespėji pakankamai anksti susirasti konkrečios vietos, nespėji pristatyti tam tikro meninio projekto, video ar šviesos instaliacijos. 

Ž. Š.: Čia galiu pridurti, kad renginio vietą paprastai skelbiame prieš pat vyksmą nebūtinai tik dėl ažiotažo. Kartais tikrai pasitvirtinam lokaciją likus šešioms dienoms… Tai amžinas vargas. Kita vertus, jei įsirengsime erdvę ilgam, kaip daug kas dabar daro, ką ir Mantas siūlo… bijau, kad gali dingti spontaniškumas. 

M. P.: Bet gal metas subręsti? Stresas mane jau ima erzinti. Nebe taip patinka.

Ž. Š.: Žinoma, maža tikimybė, kad kada nors paleisime tą savo „Prisukamą Abrikosą“. Jis jau nebe nuo mūsų priklauso. Kažkas sakė, kad tai jau tapo miesto tradicija. 

M. P.: Todėl norėtųsi išplėsti visa tai – gal daryti koncertus dieną ar dvi prieš, atvežti instaliacijas, kurias būtų galima aplankyti iki renginio. O tada jau reivas.

Ž. Š.: Tai patogi platforma bandyti daryti ką nors naujo ir įdomaus. Atvežti kokį nors sudėtingą, brangų užsienio performansą, nuo nulio pradėti tą visą veiklą rizikinga. Bet čia, po skėtiniu projektu, matom galimybių daryti įdomius koncertus, kurių Kaunui trūksta. Trūksta dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, mažai koncertų salių. Bet mes savo kailiu išmokome, kaip visa tai daryti fabrike ar kitoje netipinėje erdvėje. Turime ir kitų tarpdisciplininių vektorių, kuriuos norime vystyti ir pačiame „Lizde“ – tarkime, vasarį prasidėjo bendradarbiavimas su Kauno miesto simfoniniu orkestru. Paliksiu kabliuką pabaigai, ką gi mes su jais ruošiame.

Daina Dubauskaitė

Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. lapkričio nr. „Šventės“

Apie miestų plėtrą ir modernizavimą dažnai kalbama kaip apie visą teritoriją apimantį reiškinį, bet dažnai užmirštama, kad kone visais atvejais miestas yra skirtingų istorinės, kultūrinės reikšmės zonų darinys. Šančiai – išskirtinė Kauno miesto teritorija, kurią, pasak šančiškių, reikia išsaugoti ir puoselėti, tačiau ir pritaikyti šiandienos gyventojų poreikiams. Dėl šios priežasties Žemųjų Šančių gyventojai ryžosi per trejus metus suplanuoti šios miesto dalies urbanistinę ir architektūrinę viziją.

Siekiant tinkamai ir profesionaliai vizualizuoti idėjas, Šančių gyventojams pagalbą teiks KTU Statybos ir architektūros fakulteto (KTU SAF) profesorius Kęstutis Zaleckis bei mokslo grupė „Kultūrinė ir erdvinė aplinka“, o parengtas planas bus įteiktas Kauno savivaldybei.

Projekto rengėjai tikina, kad teritorijos planavimo projekto rengimas bendruomenės iniciatyva yra pirmas toks atvejis Lietuvoje. Tai, pasak K. Zaleckio, yra žavinga ir verta dėmesio, kadangi bendruomenės įsitraukimas į urbanistikos planavimą yra kritiškai svarbus, tačiau dažniausiai apsiribojama apklausomis, kurios iš dalies trukdo generuoti išties novatoriškas idėjas.

„Neretai tiesiog trūksta informacijos kaip bendruomenės gali prisidėti prie miestų, mikrorajonų planavimo projektų, tad šis atvejis unikalus“, – teigia K. Zaleckis.

Tačiau, pasak profesoriaus, esminė dilema – kaip įtraukti bendruomenę į plano kūrimo procesą, kai jai trūksta žinių kaip paruošti profesionalų dokumentą. Šioje bei kitose srityse į pagalbą pasitelkiami SAF mokslininkai.

K. Zaleckis. KTU nuotr.

Patys vystys Šančių naratyvą

Projekto „Genius loci: urbanizacija ir pilietinė bendruomenė“ rengime mokslininkai bei kiti partneriai užtikrina dalies duomenų rinkimą bei jų apdorojimą, įvairių techninių procesų įgyvendinimą, tačiau kone svarbiausia bendruomenei – dalyvauja konstruojant interaktyvių Žemųjų Šančių praeities, dabarties ir ateities žemėlapius.

Pastaruosius žemėlapius bendruomenės nariai galės komentuoti, pildyti turima informacija ir savomis idėjomis bei rinkti labiausiai Šančių dvasią atspindinčias ir vertingas vizualizacijas. Visa tai sukurs pagrindą Šančių ateities vizijoms.

Tačiau K. Zaleckis pabrėžia, kad Statybos ir architektūros fakulteto mokslininkai bei jų žinios šiame projekte yra tik įrankiai: „Urbanistikoje, darniame vystyme negalima „numesti“ bendruomenėms kažkokio modelio iš viršaus. Tai turėtų būti pačių gyventojų poreikius atitinkantys sprendimai. Be jų įtraukimo į procesą tai tiesiog nėra įmanoma.“

Žemėlapių centre – socialiniai reiškiniai

Norint iš esmės pažinti Šančių dvasią ir suvokti kokių pokyčių šiai miesto daliai reikia, projekto vystymui pasitelkta plačiai Švedijoje naudojama sociotopų kartografavimo metodika – specifinių socialinių reiškinių, tokių kaip kaimynų susitikimo vietų ar populiarių vaikų žaidimų aikštelių, ženklinimas žemėlapiuose. Toks būdas neapriboja tyrėjų tik esminėmis miesto zonomis jas apžvelgiant paviršutiniškai, bet suteikia galimybę nagrinėti mažiau reikšmingus objektus, erdves ir zonas itin detaliai, kone mikroskopiniu lygmeniu.

„Mikrorajonų bendruomenės, kaip ir bet kokios kitos ekosistemos, vis skirtingose erdvėse turi tam tikrus ritualus – kur valgo, kur miega, kur buriasi bendrauti. Deja, bet tokie ritualai bendruosiuose planuose neatsispindi“, – pabrėžia K. Zaleckis.

Pasak jo, tokį sociotopų žemėlapį, atskleidžiantį kur ir ką žmonės veikia, mokslininkams sudarys pati bendruomenė. Pagal surinktus duomenis, įvairių kūrybinių dirbtuvių, diskusijų metu jie bus vizualizuojami ir pateikiami Šančių bendruomenės verdiktui.

Vėlesniuose projekto etapuose šis žemėlapis bus pildomas įtraukiant ir gamtinę Šančių įvairovę, siekiant išsaugoti biologinius išteklius bei prognozuoti galimus priimtų sprendimų poveikius teritorijoms.

Paskatins kitų bendruomenių iniciatyvumą

Pasak profesoriaus K. Zaleckio, norint, kad ir kitos bendruomenės vykdytų tokius ar panašius projektus, svarbi ir aktyvių bendruomenės gyventojų kritinė masė. Šančiai Kaune yra unikalūs tuo, kad nuolat imasi panašių iniciatyvų, o tai rodo, kad aktyvių gyventojų čia daug. 

„Be abejo, ir patys Žemieji Šančiai turi itin stiprią aurą, gilią istorinę vertę, kurią, matomai, gyventojai nori išsaugoti“, – pastebi jis.

Tuo tarpu kiti Kauno mikrorajonai galimai dar neturi suformuoto tam tikro unikalaus urbanistinio identiteto arba jo neatpažįsta. Tokiu atveju, pasak profesoriaus, net jei bendruomenė būtų aktyvi, tačiau gyventų labiau neutralioje miesto teritorijoje, turbūt taip pat nesiimtų tokių iniciatyvų, nes gal dar net nebūtų ką išsaugoti.

K. Zaleckis taip pat pripažįsta, kad neretais atvejais bendruomenės nėra intensyviai skatinamos imtis veiksmų savo gyvenamųjų rajonų naudai ar net nebūna supažindinamos su turimomis galimybėmis.

„Bendruomenės nėra patogios miestų administracijoms, nes pastarosioms paprasčiau planuoti ir įgyvendinti projektus, kai interesų grupių planavimuose yra mažiau, o jų kompetencijos yra didesnės. Paprastas gyventojas galbūt sunkiau supras kas nurodyta brėžiniuose, tačiau tai, ką jis žino apie paties mikrorajono ypatumus yra neįkainojama“, – sako jis.

Šančių gyventojų iniciatyva gali tapti paskata ir kitoms bendruomenėms imtis veiksmų planuojant savo mikrorajonus – tik patys gyventojai žino kaip rajonas matomas jų akimis ir kaip jame elgiamasi. Turint gausą kokybinių duomenų, jie gali pasitarnauti efektyviam urbanistiniam miesto planavimui dar labiau akcentuojant mikrorajono stipriąsias savybes bei neutralizuojant negatyvius jo aspektus.

KTU  inf.

Kolektyvinė sąmonė dažnam girdėtas žodžių junginys su nujaučiama, gal kiek miglota reikšme. Atidžiau į jį įsiklausyti skatina šis laikotarpis, kai kiekvienam individualiai itin stipriai jaučiama kolektyvinių nuotaikų, nuostatų ir veiksmų įtaka. Apie įvairius šio reiškinio niuansus bei su juo susijusius pastebėjimus iš viešnagių Indijoje pasakoja antropologas, profesorius, humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės antropologijos centro vadovas Vytis Čiubrinskas.

Nuolatos primenamas pilietiškumas ir atsakomybė yra puiku. Bet būtų gerai šiuos dalykus matyti ne tiek instituciniu lygmeniu, kiek bendruomeniniu. Sutelkus bendruomenėse pilietiškumas taptų labai efektyvus. 

Kolektyvinės sąmonės sąvoką galima analizuoti įvairiais skerspjūviais. Kokie aspektai siejami su socialine antropologija?

Derėtų pradėti nuo šią sąvoką išplėtojusio Émile’io Durkheimo ‒ socialinių mokslų, sociologijos klasiko. Jis supriešino kolektyvinę sąmonę su individualiąja. Pasak É. Durkheimo, kolektyvinė sąmonė pabrėžia tai, kad žmogus yra socialinė būtybė, ir tai, kad per ją suformuojamos normos, vertybės, kurios veikia kaip tam tikra kolektyvinė pajėga. Kad ir kolektyvinė sąžinė, imperatyviškai veikianti individą, – jos pavyzdys galėtų būti Centrinėje ir Rytų Europoje juntama atgaila dėl Holokausto. 

Socialinėje ir kultūrinėje antropologijoje socialinio elgesio bei kolektyvinės sąmonės normos pirmiausia tyrinėjamos lauko tyrimuose. Lauko tyrimai, galima sakyti, yra etnografija. Jų pagrindas dažniausiai yra dalyvaujančio stebėjimo metodas, siekiant kuo giliau pažinti vietinių konkrečios grupės žmonių gyvenseną. Tai atliekant remiamasi emic (kaip patys žmonės mato, – red. past.) perspektyva ‒ ne tuo, ką žmonės sako ar ką sako apie tai, ką daro, bet tuo, ką jie iš tiesų daro. Tai itin svarbu, kadangi dažnai apie tai, ko žmonėms reikia arba ką jie žino, apie ką mąsto, yra sprendžiama, kaip sakoma, „iš kepurės“, t. y. atlikus apklausas ir užfiksuojant tik tai, ką žmonės sako. 

Empirinių tyrimų metu žmonių grupė tiriama iš vidaus, taip pat tiriama, kaip tas vidus sąveikauja su išore. Taip kolektyvinę sąmonę, sąžinę, kolektyvinį elgesį, solidarumą ir kitus dalykus matome ir intrakultūrinėje, ir tarpkultūrinėje sąveikoje (viduje ir išorėje), bandome apčiuopti globalioje visuomenėje ir įvairovėje. Tai ir būtų ašis: kaip galime išryškinti mąstymo, elgesio, jausenos skirtumus, ir kartu: kokie yra kolektyvinio solidarumo, empatijos, mąstymo, elgesio panašumai? Pasineriame į tam tikrą empirinę terpę ir nagrinėjame sąryšingumą lyginamojoje perspektyvoje. 

Ar galima kolektyvinę sąmonę lokalizuoti, pavyzdžiui, teigti, kad būna europietiškas, lietuviškas sąmoningumas? Ar galima sakyti, kad tam tikros grupės labiau linkusios į individualizmą, o kitos priešingai – smarkiai saistomos ir priklausomos nuo kolektyvinės sąmonės? 

Mąstymo ir elgesio lokalizavimas arba įgrupinimas tegali būti labai sąlyginis ir santykinis, kadangi tai labai greitas būdas a priori nustatyti kolektyvinio elgesio modelius, o pastarieji yra tiesus kelias į stereotipus ir mentaliteto žemėlapius. 

Kokios to grėsmės?

Iš to kyla svetimo baimė, neapykanta kitam ir t. t. Kolektyvinis mąstymas, elgesys, jausena, moralė galimi tyrinėti, apčiuopti tik holistiškai ir lyginamojoje perspektyvoje. Tirdami per mano minėtą ir antropologijoje prioritetinę emic perspektyvą, iš tiesų suprasime, ar mes išvis ką nors galime lokalizuoti, ar ne. Be abejo, tam tikrų schemų esama: modernizmas ir tradicionalizmas (moderni kolektyvinė sąmonė ir tradicinė kolektyvinė sąmonė), industrinis ir agrarinis pasaulis, medžiotojai rankiotojai ir evoliucinė schema ir t. t. Taip pat esti ir tam tikrų apriorinių analitinių kategorijų, pvz., Pierre’o Bourdieu sąvoka „habitus“ ‒ žmonėms yra socialiai įskiepyti įpročiai ir nuostatos, pagal kurias jie atitinkamai elgiasi ir mąsto. Dar kognityvinėje antropologijoje turime schema (arba schemata) kategoriją, pagal kurią esti tam tikra tvarkymosi patirtis, stumianti visą žmogiškąjį organizavimąsi.

Tokios analitinės kategorijos galimos, bet empirinis tyrimas antropologijoje išlieka prioritetas. Labai sąlygiškai kalbėdami apie tai, kad vieni dariniai, bendruomenės, visuomenės labiau linkę į individualizmą, o kiti – į kolektyvizmą, iškart aptinkame įprastą schemą ‒ Vakarų individualizmas ir Rytų kolektyvizmas. Tokiu atveju kriterijais tampa kapitalizmas arba asmeninio apsisprendimo teisė. Bet jei žvelgsime iš konkrečios bendruomenės pusės, jos akimis, ‒ visada rasime ir to, ir ano ‒ ir kolektyvizmo, ir individualizmo. Skirsis proporcijos.

Lietuva taip pat yra įvairi. Nelygu kokius žmonių telkinius tiriame. Labai neatsakinga būtų vadovautis viešumoje palaikomomis idėjomis bei institucijų, pvz., valstybės, žiniasklaidos, švietimo sistemos, lūkesčiais. Tokie kolektyviniai lūkesčiai labai akivaizdūs: pilietiškumo lūkestis, atsakomybės prieš visuomenę ir pasaulį lūkestis, savanoriškos pagalbos lūkestis ‒ instituciškai žiūrint, viso to yra pilna, bet tai gali mus užliūliuoti. Štai ir dabar, pandemijos metu, stebime viešumoje skatinamą solidarumą, savanoriškos pagalbos pliūpsnį, bet patyrinėję šiuos procesus iš vidaus pamatysime daugybę individualizmo, savanaudiškumo, asmeniškumų, taip pat įsisenėjusių kolektyvinės atsakomybės, sąžinės bėdų ir spragų. 

Kokių gerųjų susitelkimo atvejų būtų galima aptikti mūsų visuomenėje (pavyzdžiui, prisimenant Sąjūdį)? 

Pirmiausia galbūt nereikėtų per daug vartoti žodžio „mūsų“. Kalbant apie konkrečius pozityvius susitelkimus (kad ir dabartinės pandemijos atveju), akivaizdu, kad jie įvyksta grėsmės akivaizdoje, ‒ tai ne lokalu, o globalu. Lygiai taip pat ir Sąjūdis turėtų būti matomas Centrinės ir Rytų Europos pakilimo kontekste, greta Aksominės, Oranžinės revoliucijų. Dainuojanti revoliucija yra Berlyno sienos griūties dalis, o Sąjūdis sietinas su lenkų „Solidarumu“ ir kitu Centrinės ir Rytų Europos kraštų pilietiniu-nacionaliniu aktyvizmu ‒ tai reikėtų turėti galvoje ir „nenusimūsinti“. Tiek Sąjūdis, tiek pandemija yra puikūs pavyzdžiai, bet juos svarstant reikėtų įvesti tam tikrą balansą ‒ tai istoriškai susiklostę ir regioniškai bei globaliai įvykę susitelkimai. Taip pat reikėtų turėti omenyje, kad kolektyviniai susitelkimai nebūtinai pozityvūs ‒ puikiai žinoma, kad jie gali būti ir destruktyvūs.

V. Čiubrinskas su kolega is Amritsaro universiteto Indijoje

Ar, jūsų nuomone, žiniasklaidoje per daug euforijos šiuo klausimu?

Ne, taip nemanyčiau. Nuolatos primenamas pilietiškumas ir atsakomybė yra puiku. Bet būtų gerai šiuos dalykus matyti ne tiek instituciniu lygmeniu, kiek bendruomeniniu. Sutelkus bendruomenėse pilietiškumas taptų labai efektyvus. 

Iki pastarųjų įvykių, priminusių apie valstybių sienas, pasaulis nuosekliai darėsi vis globalesnis. Kaip kinta nuolat keliaujančio, ne kartą gyvenamąją vietą keitusio ar emigravusio ir sugrįžusio asmens santykis su gimtąja socialine terpe, jos nuostatomis? 

Esame pilni stereotipų ir mentalinių žemėlapių ‒ judėjimas po pasaulį efektyviai juos laužo. Prigimtiškumo santykis yra labai santykinis dalykas ‒ aš pats akcentuočiau kelis dalykus: pirmiausia keliaujant, tai yra žvelgiant iš išorės, daug geriau matyti namai, be to, daug labiau brangini tai, ką juose palikai. Kad ir lietuviškos juodos duonos skonį ‒ juodų duonų daug, bet lietuviško skonio niekur nėra. Tikrai galiu patvirtinti, kad vėliausiai nutautėja skrandis ‒ ne veltui tarp ketvirtos kartos lietuvių kilmės amerikiečių tebėra mėgstamas kugelis.

Antra, keliaudamas tampi kultūriniu vertėju ‒ atpažįsti kitą savyje (ir atvirkščiai). Keliaujant tarytum pasitvirtina antropologijos moto ‒ paversti svetimą savu. O save, savo kultūrą, aplinką keliaujant reikėtų kvestionuoti kaip tam tikra prasme svetimą, ją tyrinėjant nepersiimti savaime suprantamumu. Tai labai svarbu. Taip pat svarbu, kad kelionės ir gyvenimas kituose kraštuose yra ne tik įdomybė ar pažinimas, bet ir moralinis žingsnis ‒ pakeliavus kyla grėsmė persiimti moraliniu pliuralizmu. Bet labiausiai akcentuočiau kultūrinio vertėjo perspektyvą, kaip išties atveriančią ir keičiančią žmogų. 

Ko gera, keliaudami žmonės yra tarytum įstumiami į antropologinius svarstymus ir įgyja didesnį šansą tapti jūsų minėtais kultūriniais vertėjais?

Taip, nes supranta, kad, nepaisant didžiulės įvairovės ir skirtumų, visi esame ta pati žmonija, tos pačios planetos gyventojai. Atsiranda daugiau empatijos, solidarumo, žlunga išankstinės nuostatos. Be to, suvokiama, kad nesi svetimas kitur, ‒ tai irgi gali nustebinti. Atrodytų, kad esi iš labai toli ir labai kitoks, bet paverti svetimą savu, o save pradedi matyti kito akimis. 

Daug laiko praleidote dirbdamas Indijoje. Kokie kolektyvinės elgsenos, mąstysenos ypatumai jus stebino atvykus iš Lietuvos, galbūt pasirodė itin nutolę nuo mūsiškio pasaulėvaizdžio?

Galbūt reikėtų žvelgti per jau akcentuotą kolektyvizmo-individualizmo prizmę. Atrodytų, kad Indijoje visuomenė iš tiesų gerokai labiau susisaisčiusi socialiniu solidarumu, kurį galėtume pavadinti labiau kolektyvistiniu. Bet tas socialinis solidarumas yra veikiau tradicinis-bendruomeninis, o ne pilietinis. 

Kastų skirtumai galbūt labiausiai krinta į akis ‒ griežtas visuomenės susiskirstymas į socialines kategorijas, kurios tikrai persmelkia mąstymą, elgesį, moralę, emocijas. Kastos įstatymu yra uždraustos, bet institucionalizuotos per vadinamąją antidiskriminacinę politiką. Pavyzdžiui, tam tikrų žemųjų kastų nariams suteikiamos kvotos į aukštąsias mokyklas ar valstybines institucijas, taigi kastiškumas turi sąlygas egzistuoti formaliai. O neformaliai jis akivaizdžiai egzistuoja per elgseną viešosiose vietose (pavyzdžiui, atstumo laikymąsi), kūno kalbą. Ir taip yra ne tik provincijoje ‒ mieste tai matoma per darbų susiskirstymą, pavyzdžiui, rankų darbas laikomas žemesniųjų kastų atstovams skirtu užsiėmimu. Taip pat laikraščiuose rasime sutartinės santuokos skelbimų, kuriuose potencialiam sutuoktiniui taikomi konkrečios kastos reikalavimai. Kitas nemažas skirtumas yra hierarchija ‒ didžiulė pagarba mokytojui, viršininkui, rodoma išreikštu asistavimu ir patarnavimu. 

Privati pradinė mokykla Indijoje

Pasiruošimas bendruomeniniams pietums Indijoje

Štai ir pietūs!

Šnekant apie pasaulėžiūrinę pusę, į akis krinta ramybė, „ramus skubėjimas“, Rama principas: sakykime, kad judrios miesto sankryžos viduryje sėdi šuo ir kasosi ausį ‒ vairuotojai jį ramiai apvažiuoja, nenaudodami jokio garsinio signalo. Arba traukinių stotyje, judrioje ir sausakimšoje vietoje, šuo ar kitas padaras ramiai sau miega, ir niekas nedrįsta kreipti dėmesio ar jam trukdyti. Dėl to ramaus skubėjimo justi tam tikras balansas. Kalbant apie kolektyvizmą, svarbu paminėti su ramybe susijusią ypatybę ‒ nėra tiek daug egocentriško džiavimosi ir iš to kylančių kraštutinumų. Indijoje labai svarbi darna, t. y. dharma ‒ dėsnis, reiškiantis savaiminę tikrovės tvarką, skatinantis neiti į kraštutinumus, pasitikėti likimu. Taip pat labai svarbi karma – geros karmos nuolat linkima, ja stipriai tikima. 

Reikia nepamiršti milžiniškos gyvenimo būdų įvairovės (veikiausiai būdingos bet kuriai didesnei šaliai) ‒ ten paraleliai verda lūšnynų, profesorių ir studentų, aukštųjų kastų gyvenimas. Indija yra ne tik, kaip įprasta sakyti, religijų, kalbų, papročių, bet ir gyvenimo būdų įvairovė, pasižyminti ryškiais kontrastais. 

Kokią įtaką kolektyvinės sąmonės dalyvavimas individo gyvenime turi jo prasmės, pilnatvės, saugumo pojūčiui? 

Įtakos ji turi neabejotinai, o kaipgi kitaip? Tai yra socialinė gramatika, kuri žmogui yra imperatyvas, nes jis – socialinė būtybė. Be viso to trijų spalvų medžiagos gabalo nevadintumėm vėliava. Ir jokia sąžinė mūsų negraužtų. 

vdu.lt

Julija Račiūnaitė
Pašnekovo asmeninio archyvo nuotr.
Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. gegužės nr. „Kolektyvinė sąmonė“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Pandemijos akivaizdoje būriai optimistų yra įsitikinę, jog pamažu pradėsime pasaulį matyti kiek kitaip: į savas problemas žvelgsime lyg į bendras, o į visuomenę – kaip į daugybę asmenų, konkuruojančių dėl kolektyvinės gerovės. Žinoma, yra ir kritikų, tyrinėjančių katastrofas bei dėmesį skiriančių visiems, kurie gali suklupti ir suklysti. Bet ar ne visuomet kiekviena nelaimė buvo skirtinga ir praradimas egzistavo greta laimėjimo? Apie nūdieną laiškais besišnekučiuodama su Tomu Šinkūnu, išskirtinai filosofinių knygų leidyklos „Jonas ir Jokūbas“ vadovu, mintyse nenutraukiamai mąsčiau apie kiek kitokio pasaulio, į kurį greit įžengsime, kontūrus. Juos iš įvairiausių perspektyvų ir pamėginome aptarti. Tomas šiuo metu gyvena Vilniuje, bet studijavo filosofiją Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, o jam dėstė Viktoras Bachmetjevas. Nuo čia ir reikėtų pradėti. 

Galbūt informatyvus čia būtų Kierkegaard’o požiūris, kad išorinis pasaulis nėra svarbus – svarbiausia yra sielos iš(si)gelbėjimas. Pasak autoriaus, didžioji dauguma žmonių gyvena absoliučiame nežinojime, kas jie yra. Šiandien tai galioja ir mums. 

Galbūt žinote, kaip 2015 m. Viktorui Bachmetjevui kilo mintis įkurti leidyklą „Jonas ir Jokūbas“, leidžiančią filosofines knygas?

Be pavienių iniciatyvų, nuo 2011 m. filosofinių knygų leidyba Lietuvoje buvo sustojusi. Leidyklos įkūrimu norėta parodyti, kad filosofija nėra mirusi ir kad yra žmonių, kuriems jos reikia. O Viktoras turėjo labai ryškią viziją leisti gražias, geras ir teisingas knygas. Dalį tos vizijos vystome toliau.

Kodėl tik dalį?

Ne visos knygos, kurias leidžiame dabar, yra teisingos. Tikriausiai net nėra būtinos. Jų tikslas kiek mažiau apibrėžtas. Apskritai knygų leidyba man primena bandymą rasti šviesos jungiklį tamsiame kambaryje. Filosofinių knygų atvejis yra šiek tiek kitoks, nes šviesa paprasčiausiai neveikia.

Ar dar buvo kokių didesnių pokyčių per šiuos penkerius leidyklos gyvavimo metus?

Pradėjome leisti filosofines knygas vaikams ir tapome tarptautine leidykla (išleidome originalių filosofinių kūrinių anglų kalba). Bet turbūt svarbiausias pokytis yra tai, jog po truputį tampame daugiau negu leidykla. Jau seniai turime sugalvoję aibę dalykų, kurie ilgainiui turėtų pakeisti bei suformuluoti Lietuvoje naują filosofinį landšaftą, tačiau tai paslaptis, todėl garsiai įvardyti šiuo metu, deja, negalime. 

Kuo dabar gyvena leidykla?

Šiuo metu – nerimu. Artėjame prie Søreno Kierkegaard’o knygos „Nerimo sąvoka“ išleidimo (knyga jau išleista, – red. past.). Jausmas svaiginantis: visai kaip knygoje, stovime ant bedugnės krašto ir bijome nukristi, bet tuo pačiu metu kažkas viduje mums liepia šokti. Nors atrodo, jog knygų leidyboje adrenalino mažai, tačiau panašus jausmas aplanko su kiekviena knyga.

O visomis kitomis prasmėmis virusas mūsų nepalietė. Filosofinės knygos yra išrinktųjų, pamišėlių ir kankinių reikalas, todėl menkais pardavimais nesiskundžiame. 

Kokias knygas iš jūsų asortimento skaitytojai aktyviau renkasi pandemijos akivaizdoje?

Tiesą pasakius – jokių. Neturime literatūros, kuri būtų aktuali šioje situacijoje. Galime parekomenduoti knygų žmonėms, kurie nori suvokti humanitarinių mokslų padėtį Lietuvoje, susipažinti su tyliojo pamišimo samprata ar radikaliai kitaip pažvelgti į tai, kas yra filosofija.

Kaip ir sakiau, filosofijos knygos dažniausiai nėra tas objektas, kurį žmonės perka dėl išorinių aplinkybių. Atsiradus klausimui, ieškomas platesnis, negu paties žmogaus žinios, atsakymas. Žinoma, yra pirkėjų, kurie perka knygas todėl, kad jos gražiai atrodo. Dieve, padėk jiems. 

Žmonija dabar susiduria su turbūt didžiausia mūsų kartos krize. Galvodami apie sprendimus bei alternatyvas dažnai klausiame savęs, kokiame pasaulyje gyvensime audrai atsitraukus. Kaip jūs matote šią situaciją? Ar tikite, jog tai smarkiai pakeis mūsų suvokimą apie kasdienius dalykus?

Visgi sakyčiau, jog mūsų kartai tai antra krizė – ankstesnė buvo 2008 m., kai pasaulį „netikėtai“ užklupo finansinė krizė. Po to pasaulis pasikeitė, bet pamoka nebuvo išmokta. Šiandien, žinoma, ne bankų godumas atvedė mus į šią situaciją, o paprasčiausias santykis su gamta. Kažkas buvo išreiškęs ekologinius nuogąstavimus, kad per daug kišamės į gamtinius procesus: kertame medžius, griauname ekosistemas ir valgome neaiškų maistą, todėl gamta mums grąžina skolą. Taip toli neičiau. Per pastaruosius 70 metų žmonija pamiršo, kas yra badas ar katastrofa, todėl nenuostabu, kad filosofija tapo prestižo dalyku. Tik ne Lietuvoje, žinoma. Todėl dabar menkus dalykus esame linkę pervertinti, o tuo pat metu vykstančius tektoninius lūžius pramiegame.

Atėjusi krizė išryškino ir didžiulę nelygybę, todėl mažiausiai ji naudinga demokratijai. Jau ir taip įsisiūbavę demokratijos ardymo procesai Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vengrijoje bei Lenkijoje tik greitės. Nuolatinis dėmesio nukreipimas, melagystės, kitų kaltinimas bei nesantaika yra įsigalėję, todėl krizė – puikus būdas nukreipti dėmesį nuo esminių procesų. Galima sakyti, jog šiandienės technologijos niekuo nesiskiria nuo melo formavimo procesų, naudotų prieš 100 metų. Žmogaus prigimtis ta pati. Roland’as Breeur savo knygoje „Lies – Imposture – Stupidity“ apie tai ir kalba: šiandien tiesa yra menkavertė, o melas – stiprus.

Nuo to pabėgti galima mažiau sekant kitus (ne tik feisbuke). Kaip sakė Kierkegaard’as, žmogus gali būti atrandamas tik tampant sąmoningam, suprantant save per refleksiją. Betarpiškas santykis su aplinka daro mus aplinkos bei mūsų pačių įkaitais.

Estų kompozitorius Arvo Pärtas kaip tik neseniai interviu teigė, jog tai, su kuo kiekvienas susiduriame šiandien, parodė, jog žmonija yra vienas organizmas, o žmogaus egzistavimas yra įmanomas tik santykyje su kitomis gyvomis būtybėmis. Kaip tai interpretuotų „Jonas ir Jokūbas“ leidžiami autoriai?

Knygose, kurias esame išleidę, nėra tiesiogiai kalbama apie žmogų ir gamtą. Pavyzdžiui, Platonui, Descartes’ui, Levinui ir kitiems svarbiausia visgi buvo žmogus, jo sielos likimas. 

Galbūt informatyvus čia būtų Kierkegaard’o požiūris, kad išorinis pasaulis nėra svarbus – svarbiausia yra sielos iš(si)gelbėjimas. Pasak autoriaus, didžioji dauguma žmonių gyvena absoliučiame nežinojime, kas jie yra. Šiandien tai galioja ir mums. 

Viena iš krizės pamokų galėtų būti bendra žmonių emocijų galia, padedanti įgyvendinti radikalius pokyčius, siekiant pristabdyti pandemiją kolektyvine sąmone. Kaip manote, ar tai pagelbėtų?

Keblus klausimas. Emocijos iki pat XVI a. buvo laikomos iš esmės ydingu dalyku žmogaus gyvenime. Dauguma filosofų teigė, kad jeigu žmogų valdo aistros ar emocijos, vadinasi, žmogus niekuo nesiskiria nuo gyvulio. Galbūt tik XX a. pradžioje buvo mėginama šį požiūrį sušvelninti teigiant, jog emocijos savyje neša tam tikrą žinojimą, kuris nėra tiesiogiai prieinamas mūsų protui. Turinį (pyktį, meilę, pavydą, padėką ir pan.) reikia ne suprasti, o pajusti. Tačiau nevaldomos emocijos gali atnešti daugiau neigiamų pasekmių, todėl reikia jas pažaboti protu bei suteikti tikslą.

Kalbant apie žmonių emocijų galią bei radikalius pokyčius, iškart galvoju apie pasinaudojimą žmonių emocijomis, kurios nuvedė tautas prie didžiųjų pasaulio kataklizmų. Kita vertus, šiandienos apsišvietusi visuomenė geba sąmoningai suvokti viruso sklidimo principą ir atsakingai kartu reaguoti. Įvedus emociją, galima labai greitai nueiti prie principo „daugiau galios, mažiau laisvių“. Net neabejoju, jog ne viena valstybė tokiu keliu ir pasuks.

O kaip teigiamai, jūsų nuomone, kiekvieną iš mūsų gali paveikti šiandieniai apribojimai? 

Esminė pamoka – paprasčiausia ir nuoširdžiausia forma išmokti būti su pačiu savimi.

Vienas to atspalvis galėtų pasireikšti permąstant informacinių technologijų ir žmogaus ryšį: kiek laisvių šiandien atiduodame internetui; ar yra dalykų, kurių internetas apie mus nežino; ką veikčiau, jeigu šalyje dingtų internetas.

Bet tai yra tam tikros asketiškos buvimo formos ir ne kiekvienas su jomis susitaikys. Žmogus juk yra laisvas visomis prasmėmis.

Grįžkime prie leidyklos. Kas krizės situacijoje leidyklai padeda išlaikyti sąmoningumą?

Sąmoningumo išlaikymui labiausiai galėtų padėti Platono dialogas „Charmidas“. Jame kalbama apie tai, kas yra santūrumas (sōphrosynē). Dialogas, žinoma, prasideda komiškai – draugų kompanijoje Charmidas skundžiasi, kad jam skauda galvą. Atsitiktinai pro šalį einantis Sokratas pakviečiamas padėti Charmidui surasti vaistų nuo galvos skausmo. Iš esmės, tai dialogas apie proto sveikumą bei blaivumą, kuriame pateikiami šeši sōphrosynē apibrėžimai: sōphrosynē kaip ramumas, drovumas ar užsiėmimas savo reikalais, kaip darymas gera, savęs pažinimas ir pažinimo pažinimas. Taigi žmogus žino tai, ką jis pats žino, ir tai, ko nežino. Tai veda žmogų prie darbų, kuriuos jis žino galįs atlikti, ir prie darbų, nuo kurių skauda galvą. 

Kokią knygą iš „Jonas ir Jokūbas“ knygų sąrašo pasiūlytumėte mūsų skaitytojams ir kodėl?

Pasiūlyčiau Nerijaus Mileriaus „Žiūrėti į žiūrintįjį: kinas ir prievarta“. Šioje knygoje nagrinėjama prievarta metakine, kuriame aptariami M. Antonioni, S. Kubricko, M. Haneke’s bei A. Amenábaro kino kūriniai ir jų vizualizuotos kinematografinės prievartos formos. Ši knyga leidžia mums į save pažiūrėti per prievartos prizmę. Gan vertingas dalykas, turint omenyje, kaip puikiai sugebėjome eliminuoti skausmą iš savo kasdienybės.

Drąsesniems ir labiau filosofijos ištroškusiems siūlyčiau Deleuze’o ir Guattari „Kas yra filosofija?“. Labai sudėtinga knyga, kurioje pristatomas radikaliai kitoks požiūris į filosofiją.

jonasirjokubas.lt 

Monika Balčiauskaitė
Kipro Štreimikio nuotr.
Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. gegužės nr. „Kolektyvinė sąmonė“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Agnietės Lisičkinaitės močiutė Idalija buvo viena iš legendinio išraiškos šokio kolektyvo „Sonata“ (jame Kira Daujotaitė išaugino tokias profesionales, kaip Birutė Letukaitė ir Aira Naginevičiūtė) šokėjų. Idalijai ištekant, trupės šokėjos į Kauno rotušės aikštę atnešė – žinoma, šokdamos – sidabrinį samtį su išgraviruotu užrašu „Sonata“. Prie samčio buvo pririštas ilgas kaspinas, viskas buvo šiek tiek „dunkaniška“ – ta prasme, kad Isadorai Duncan būtų patikę. Ir, nors Idalija tapo ne profesionalia šokėja, o medike, samtį su visais „Sonatos“ kerais paveldėjo Agnietė. „Samtis su manimi keliauja per visus Vilniaus butus“, – juokiasi Šiuolaikinio šokio asociacijos pirmininkė, šokėja, choreografė. Pirmojo karantino metu ji su kolegomis iš visos Lietuvos žybtelėjo gyvomis „Šokio pusryčių“ transliacijomis, daugeliui atstojusiomis rytinę mankštą. Antrojo karantino metu su Agniete „zoominamės“, o fotografuotis ji nusprendė sostinės Menų spaustuvėje, kur praleidžia daugybę savo gyvenimo valandų.

Taigi ne tik tėvams, bet ir močiutei reikia dėkoti, kad šokis Lietuvoje turi tave. Bet kaip pati supratai, kad gyvenime nori judėti ir save išreikšti kūnu?
Tiesa, giminė visą laiką jautė nostalgiją ir palankumą šokio sričiai. Pati tuomet dar išraiškos šokio būrelį buvusiame „Treste“ pradėjau lankyti šešerių. Su choreografe Aira Naginavičiūte dirbu iki šiol. Kaune atšokau, kol baigiau vidurinę, tada įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją – vėl pas Airą. Jau septintoje klasėje žinojau, kad tai mano sritis, kad joje jaučiuosi labai saugiai, išpildau save. Man sekėsi, visada jaučiau šeimos palaikymą – sistemingai ėjau iki ten, kur esu dabar. 

Ką apie tavo dabartinę veiklą mano močiutė?
Ji yra mačiusi visus mano darbus. Be abejo, šokio raiška šiandien visai kitokia, tad įdomu turėti artimą žmogų, kuris matė tą kaitą. Jai turbūt visgi artimesni spektakliai, kuriuos šoku pas Airą. Kai 2014 m. su Sigita Juraškaite Menų spaustuvėje pristatėme darbą „Popular problems“, man buvo neramu, kaip močiutė reaguos – pasirodymas prasideda nuo to, kad mes taškomės pagal Shakiros muziką. Bet, kadangi močiutė yra intelektualė iš didžiosios I, ji mano ieškojimus priima kaip natūralią raidą, inovatyvius sprendimus, nors pačiai artimesni klasikiniai pastatymai. Aišku, čia svarbus ir mūsų tarpusavio ryšys, puikiai sutariame, tad galbūt kartais ji subjektyvi. Bet jai patinka šiuolaikinis menas. 

Minėjai, kad jau mokykloje jauteisi saugi šokyje. Ar pasikeitė ta būsena persikrausčius į Vilnių, nors vis dar mokeisi pas tą pačią choreografę? 

Visada gyvenau burbuluose: aštuntoje klasėje perėjau į Kauno dailės gimnaziją, kuri buvo didelis kūrybinis burbulas. Tada įstojau į akadę, kuri buvo kitas burbulas. Iki magistro studijų, neskaitant poros trumpų mainų programų, nebuvau išvykusi, tad savo braižą ir identitetą kaip šokio menininkė pradėjau formuoti tik baigusi studijas, atsidūrusi tame taške, kai jau nebepriklausiau jokiai institucijai. Būdamas trupės dalimi, vis tiek klausai vadovo, nėra diskusijų apie skirtingus diskursus, galimybių reikštis individualiai. 

Ar manai, kad kiekvienas šokėjas svajoja tapti choreografu?
Oi, ne. Iš viso neplanavau būti choreografe, kai baigiau bakalaurą, sakiau, kad būsiu šokėja, manęs kūryba netraukė, bet… tiesiog neturėjau kur šokti. Sulaukiau kvietimo šokti „Auroje“, ir iš karto atsisakiau. Tokia buvau ne viena, taigi tiesiog susiėjom ir nusprendėm: „Tai jei nėra galimybės niekur šokti, reikia patiems pasidaryti tą galimybę.“ Taip gimė pirmieji darbai, supratau, kad tai įdomu – galiu būti ant scenos taip, kaip pati įsivaizduoju. Apetitas auga bevalgant. Bet vis dar esu sukūrusi tik vieną spektaklį, kuriame pati nešoku, tebejaučiu poreikį pati lipti į sceną. Išpildyti save kaip šokėją. Tai, beje, dažnas choreografų vidinis konfliktas – kada nustoti? Kaip įvertinti, ar tai padeda tavo darbui? 

Ar kituose šokėjuose ieškai savęs ar artimiausio savo kūnui kūno, kuris gali išpildyti tavo, kaip choreografės, vizijas?
Ne. Aš ieškau ne formos prasme, ne kūno turinio prasme, o mąstymo prasme. Man svarbu, kad sutaptų požiūris į darbą ir kūrybinį procesą, atlikėjo ar bendraautorio matymo laukas. Juk šiuolaikinis šokis turi begalę porūšių, tad atsirinkti tuos, su kuriais gali judėti viena linkme, irgi procesas. Bet gal man tik šiandien, lapkričio 16-ąją, taip atrodo? Rytoj galiu atsikelti ir sakyti: „Man reikia šokėjų tokių kaip aš, 1 m 60 cm, kurie šoka ant žemės.“ Bent jau iki šiol to nebuvo.

Kaip nusprendei būti dar ir biurokrate, tai yra, tapti Šiuolaikinio šokio asociacijos pirmininke? Matyt, dabar turi daug papildomo darbo, kuris neregimas scenoje.
Kai baigiau akademiją, daviau sau pažadą, kad noriu gyventi iš šokio. Nenoriu turėti pašalinių veiklų. Kultūros sritis ne iš lengvųjų, žmonėms dažnai tenka eiti į kompromisus, dirbti papildomus darbus. Aš to nenorėjau. Nenorėjau eiti į komerciją, dalyvauti šokio projektuose. Mano siekis – kurti tą prasmingą kultūros bendruomenę ir padėti jai. Tiesa tokia, kad visada tokia buvau – buvau seniūnė tiek mokykloje, tiek akademijoje, buvau studentų atstovybės narė, gebėjau burti, komunikuoti. Ir ką, pernai vyko asociacijos posėdis. Pati savęs nesiūliau, nes šiame darbe neišmanau tikrai daugybės dalykų, bet, manau, buvau išrinkta kaip jaunas kraujas, kuris situaciją mato šviežiau. Devynis mėnesius atlieku šias pareigas, dar labai daug turiu išmokti, ir tai iš tikrųjų keičia mano poziciją šokio lauke.

Ar lipdama ant scenos – nebūtinai scenos, vasaros pabaigoje juk surengei performansą prie Baltarusijos ambasados, buvai sulaikyta, gavai administracinę baudą – galvoji apie tai, kad savo asmeniu atstovauji visai Lietuvos scenai?
Kai ėjau protestuoti prie ambasados ir kai žinojau, kad tikrai būsiu sulaikyta, mąsčiau, ar pirmininkas turėtų tai daryti? Ir tada supratau, kad vadovauju ne advokatų asociacijai, vadovauju šokio menininkų asociacijai, mes kalbame apie individualumą, saviraišką. Taip, aš privalau reikštis kaip menininkė ir tada stovėti kaip pirmininkė. Tik tokiu būdu galiu išlaikyti savo vidinę viziją. Mano buvimo pirmininke tikslas nėra būti lauko veidu, tikslas yra tam laukui padėti ir išmušti kuo geresnes sąlygas ateičiai.

O kaip manai, kur yra riba tarp šokio ir socialinio pareiškimo, kaip šiuo atveju prie Baltarusijos ambasados? Kodėl tau svarbu tai daryti?
Jau gana ilgai tyrinėju tai, kad šiuolaikinis šokis gali būti socialaus aktyvumo įrankis. Meninis projektas vadinasi „Hands Up“. Man svarbu, kad meno kūriniai turėtų žinutę ir patys reikštų nuomonę. Tai prasidėjo 2015-aisiais, kai su Greta Grinevičiūte pristatėme pirmą bendrą projektą „B ir B dialogas“. Vienas pagrindinių B & B tikslų yra garsiai stovėti už LGBTQ+ bendruomenę, aktyviai bendradarbiaujame ir su Lietuvos gėjų lyga, ir su kitomis organizacijomis, kovojančiomis už lygias teises. Tikiu, kad meno kūrinys gali paskatinti socialinius pokyčius ir vis tiek likti menu. Ir man tai tiesiog įdomu. 

„Hands Up“ yra apie protestą. Kartais klausiu savęs: gal tiesiog geriau eiti ir protestuoti? Kam laikyti tas rankas iškėlus scenoje? Gal reikia realiai eiti ir daryti fizinį veiksmą, kad kažkas keistųsi? Vis dėlto visi mes turime savus kovos įrankius. Šokis yra mano kovos įrankis, mano plakatas. Galbūt jis atves į teatrą naujų žmonių?

Gera tema – auditorijų plėtra. Neseniai filmavaisi LRT Plius inicijuoto projekto „Šokis plius miestas“ ciklo, kuris įgyvendintas kartu su Lietuvos šokio informacijos centru ir Architektūros fondu, vaizdo klipe Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose. Buvau pamiršusi, kokie jie nuostabūs. Ar tokie darbai, kuriuose dera keli menai – šokis, architektūra, muzika (kompozitorius – Adas Gecevičius, – red. past.) – gali paskatinti gilesnį susidomėjimą bent vienu jų, apskritai kultūra kaip mus supančia aplinka?
Vienareikšmiškai. Kiekvienas kokybiškas ir profesionalus ėjimas į viešesnę erdvę atveria naują auditoriją. Puikiausias pavyzdys – G. Grinevičiūtės premjera „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“, kurią anonsavo „Panorama“. Mano tėtis, kuris jokio meno nežiūri, pamatė Gretutę per televiziją ir skambina man šeštadienį, sako: „Buvau prisijungęs, žiūrėjau Gretos spektaklį.“ Man atrodo, tai buvo pirmoji lietuviška šokio spektaklio premjera online, ir tai suveikė. Mums atsivėrė nauji keliai, nauji pasauliai, kurie neužsidarys po karantino. Sunku, bet ir nuostabu.

O kalbant apie Sporto rūmus ir projekto „Šokis plius miestas“ Vilniaus dalį, manau, ciklas labai stiprus tuo, kad penkiuose klipuose pasirodo skirtingi menininkai – choreografai ir šokėjai – su savo žinutėmis. Man Lietuvos šokio informacijos centras iškart pasiūlė ne tiesiog šokti, o padaryti „Hands Up“. Taigi itin daug ruoštis nereikėjo, gal tik kartą susitikome su režisieriumi Jevgenijumi Tichonovu. Jis jau buvo peržiūrėjęs mano medžiagas, išsakiau, kas norėčiau, kad liktų, – reikėjo rasti kompromisą tarp architektūros ir šokio. Filmavome aštuonias valandas, fiziškai buvo sudėtinga, bet verta vardan tokio kūrinio. Tokie projektai įrodo, kad šis menas – tai ne tik šokis, jis daugiasluoksnis ir neprivalo tarpti teatre. Viskas priklauso nuo mūsų kūrybiškumo raumens. Todėl pandeminį laikotarpį vertinu kaip pratybas, kiek galima dar išgalvoti.

Kaip suteiki kūnui progą pailsėti?
Nešoku tiek, kad nualinčiau tą kūną iki negalėjimo, bet šiaip jau svarbu ne tik atgaivinti kūną, bet ir jį paruošti. Stengiuosi kuo reguliariau daryti savo aštangos jogos rutinėlę. Kai laikai kūną nuolatinėje lengvoje parengtyje, tai padeda sumažinti neigiamas pasekmes. O tada jau paprasti dalykai: karšta vonia, gulėjimas lovoje, tiesiog leidimas sau atsipalaiduoti.

Dabar aš sėdžiu namuose, ir tu sėdi namuose. Iš kur semiesi įkvėpimo, kai viskas ekrane? Ar pakanka skaitmeninio įspūdžio?
Man su suskaitmenintu turiniu sudėtinga. Filmų daug žiūriu, bet su teatru prasčiau, nes labai daug jo suskaitmeninta nekokybiškai, nepritaikyta ekranui. Čia pamoka visiems: jeigu nori kelti ką nors į internetą, tai turi būti padaryta internetui. O inspiracijos… Man kūryba yra lyg maisto gaminimas. Tu gamini, gamini, gamini, ir staiga ateina laikas, kai jau produktai baigiasi ir reikia važiuoti į parduotuvę apsipirkti. Tuomet ieškai būdų atsitraukti, įsikvėpti. O būdai kiekvienam skirtingi.

lcda.lt 
Be Kompanijos

Kotryna Lingienė
Kipro Štreimikio nuotr.

Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. gruodžio nr. „Kūnas“. Skaitmeninį archyvą rasite čia.

„If a man‘s being is dwelling, then man must dwell poetically.“ (Martin Heidegger)

Šie kūrybingi žmonės tvirtai stovi ant žemės, bet kartu yra paskendę nuolatinėje gyvenimo kūryboje. Po kelerių metų gal jau bus aišku, kaip šį teatrą apibrėžti, o kol kas jie – nauja banga, su kiekvienu projektu atnešanti galimybę sugrįžti į save. Oficialiai veikiantys jau metus, bendradarbiaudami su meno ir kitų sričių atstovais, jie kūrė, filmavo, dalyvavo ir per tuos mažus tarpus tarp karantinų spėjo nuveikti tiek, kad „Kosmos Theatre“ jau oficialiai pripažinti profesionalia meno įstaiga. Bet su teatro vadovu Dariumi Vizbaru ir režisieriumi Žilvinu Vingeliu apie jų kūrybinius vingius tarp seno ir naujo, mokslo ir meno pasikalbėjome dar prieš tai.

Smagiausi tie procesai, kuriuose esi visiškai laisvas klysti, nes niekas nežino, kaip turi būti. Ir kartu tu pats bandai rasti tas taisykles, kuriomis paskui kiti galėtų remtis. 

Kaip prisistatytumėte žmonėms, kurie jūsų nežino?  

Žilvinas Vingelis: Esame vizualinių eksperimentų ir kultūrinių inovacijų teatras, kuris stengiasi tradicinio teatro formas lygiavertiškai jungti su šiuolaikinėmis technologijomis. Bendradarbiaujame su programuotojais, mokslininkais ir netgi filosofais. Esame savotiškas tarpininkas tarp naujojo ir senojo pasaulių. „Kosmos“ būtent ir yra apie praeitį ir ateitį, jų buvimą kartu viename – tokioje laiko mašinoje mes ir veikiame.

Menas yra visai kitokia mąstymo forma nei mokslas, jis yra lankstesnis, gilesnis.  Manau, toks skirtingų sričių jungimas atspindi šiandieną.

Ž. V.: Mus domina tikslieji mokslai, bet ne tokie, kaip įsivaizduojame mokykloje. Tarkim, astrofizikoje yra tokių teorijų, kurios jau beveik menininkų teorijos – jos vadinamos mokslinės vaizduotės teorijomis. Jų neįmanoma nei įrodyti, nei paneigti, nes jos yra už eksperimento ribų. Tokios idėjos šiek tiek atspindi tai, ką mes darome. Tai lyg bandymas mesti akmenuką tolyn, imtis ne to, kas lengvai apibendrinama, o leistis į tą nežinomybę, kuri nėra nei realybė, nei sapnas, ne socialinis, o visiškai siurrealistinis teatras toje tarpinėje būsenoje tarp realybės ir sapno, tarp humanitarinių ir tiksliųjų mokslų, tarp praeities ir ateities. 

Darius Vizbaras: Kaip ir kiti teatrai, mes stengiamės aplink save suburti artimus žmones, kurie galėtų vadintis „Kosmos Theatre“ mokslo taryba. Mums svarbūs humanitarinių ir tiksliųjų mokslų keliu einantys žmones, jie mūsų autoritetai, įkvėpėjai ir draugai. 

Perkonstruodami tradicinį teatrą ir eidami kitokiu, gal net sunkesniu keliu, žengiate didelį žingsnį, bent jau Lietuvos kontekste.

D. V.: Meninio ieškojimo nereikėtų skirstyti į svorio kategorijas. Mes drąsiai ir skirtingais formatais ieškome – nuo gyvų iki internetinių pasirodymų, mobiliųjų programėlių iki virtualios realybės ir filmų bandymų, – ir tai nėra sudėtingumas, tiesiog kitoks kelias ir kitoks ieškojimas. Kai kurių dalykų nežinome ir sakom: gerai, tada bandom ir eksperimentuojam. Lyginant Lietuvą su pasauliu, pas mus labai stiprus dramos teatras. Tai kitoks kultūrinis laukas, kuriame mes skirtingai augome ir skirtingai vystėmės. Nėra jokio tiesioginio kelio, tik, kaip Žilvinas sakė, eksperimentas, kurį pradėjęs nežinai, ką gausi. Bet būtent taip atrandi kažką, kas galbūt jungiasi ar nesijungia, veikia ar neveikia, ir taip judi į priekį.

„Jei žmogus negali rinktis, jis liaujasi buvęs žmogumi“, – kai išgirdau šią mintį, man ji asocijavosi su Žilvino režisuota (anti)utopija „Protestas“. Joje vaizduojamas žmogus tokioje pozicijoje, kurioje jis negali pasislėpti. Žmonija parodyta kaip savotiška nykstanti rūšis. Ar toks ir yra jūsų žvilgsnis į ateitį? 

Ž. V.: Mūsų nuojautos spektaklyje išdidintos. Spektaklis visada yra kaip perspėjimas ir siūlymas pamąstyti. Bet aš turiu idealistinio tikėjimo, kad akistatoje su technologijomis ir greitėjančiu pasauliu paprasčiausi žmogiški poreikiai neišnyks. Man patiko Gintauto Mažeikio mintis, kad galime dabar pagaminti traukinį, kuris važiuos 500 km/h greičiu, ir taip greitai keliaudami nieko nepamatytume ir nepatirtume. Nemanau, kad toks asfaltinis, technokratinis procesų greitinimo siekis kelia mums grėsmę ir taip sustiprės, kad užmigdys tuos paprasčiausius žmogiškus poreikius. Apie tai iš dalies mes ir norime kalbėti. Tikriname, kaip technologijos gali infiltruotis į teatrą ir tapti ne priešu žmogui, o kaip tik padėti pamąstyti apie jį patį, priminti jam kažką seno, paprasto ir esminio apie gyvenimą.

D. V.: Manau, kad technologijos pačios savaime nėra nei geros, nei blogos, nei moralios, nei amoralios, svarbu, kas jas naudoja. Mes matome jas prieš akis ir norime panaudoti teatre. Po dešimties metų tos technologijos gal bus pasikeitusios ir neaišku į ką išvirs, taigi negali nei savęs apibūdinti, nei pasakyti, kaip tai toliau vystysis.

„Protestas“. Tomo Tereko nuotr.

Kaip įvyko Kamerinio operos teatro virsmas į „Kosmos Theatre“?

D. V.: Labai organiškai. Baltijos kamerinio teatro tuometinis vadovas J. Sakalauskas mane pakvietė jam vadovauti, porą metų dirbome kartu, tada jis išvyko į Klaipėdą, paskui į Operos ir baleto teatrą, o įstaigą paliko man. Tada susipažinau su tikrais operos kūrėjais ir atlikėjais, vienas iš jų T. Motiečius – jis kartu su D. Kazonaite sugalvojo padaryti muzikinį teatralizuotą koncertą. Taip susipažinome su Žilvinu, ir po šito koncerto sumanėme visa tai auginti į didesnį dalyką. Taip organiškai kelerius metus vis augom. Netrukus supratome, kad Baltijos kamerinis operos teatras visiškai nebesusijęs su mūsų veikla, nes operų pastaruosius trejus metus nebestatome. Dabar su Žilvinu, A. Šiuriu ir D. Gecaite esame surengę daug projektų ir renkamės žmones, kurie prie mūsų prisijungs.

Ž. V.: Pirmasis spektaklis, įvykęs dar Baltijos kameriniame operos teatre 2017 m. kovą vadinosi „Lila, slaptasis demiurgo žaidimas“ – tai buvo šešėlių, lėlių, gyvos operos ir šiuolaikinio teatro koliažas, jungiantis baltų, indų ir kitus kosmologinius mitus. O tam, kad žmonės geriau suprastų spektaklį, išleidome „Demiurgo manifestą“, kuris dabar pervadintas į „Kosmos“ manifestą, ir ta premjera praktiškai ir buvo „Kosmos Theatre“ gimimo data. 2019 m. surengėme dirbtuves „Kosmos Theatre Lab“ (dar su Baltijos kamerinio pavadinimu) ir jau tada mūsų kolegos ir draugai mus pradėjo vadinti kosmosiečiais. 

„Zugzwang“ – pirmojo teatro sezono – atidarymas. Donato Stankevičiaus nuotr.

„Zugzwang“ – pirmojo teatro sezono – atidarymas. Donato Stankevičiaus nuotr.

Kiek žinau, jau baigėte interaktyvios virtualios realybės filmo „Your Dream“ filmavimus. Su kokiais iššūkiais susidūrėte? 

Ž. V.: Taip, filmavimas baigtas, dabar vyks montažo darbai, kuriuose visa magija turėtų susikurti, ir tada kartu su scenarijumi viskas turėtų keliauti ant Lietuvos kino centro stalo. Turėjome labai puikias pratybas, nes rudenį filmavome kitą virtualios realybės filmą „Nepažįstamoji“ apie dailininkę Marianą Veriovkiną. Bet dabar pirmą kartą dirbom su tokiu ilgo metro filmu, ir jame vaidino labai puikūs aktoriai: R. Cicėnas, V. Riaubaitė, P. Simutytė. Techniškai šitie filmavimai buvo be galo sudėtingi, pusę metų ruošėm penkių minučių sceną. Įdomu, kaip pavyks, nes iš tiesų prigalvota įvairių dalykų, kurie VR dar iki šiol nebuvo naudojami, bet mums pavyko rasti tinkamą VR‘ui kampą, išnaudojant jo pliusus ir minusus. 

Paradoksalu: esate teatras, bet filmuojate filmą.

Ž. V.: Neturime apibrėžto formato, o teikdami paraišką svarstėme ir apie kiną, tačiau iš tiesų po penkerių metų jau turėtų būti aišku, kad toks dalykas kaip VR nėra kinas, nes jis veikia ne tais principais. Kai kuriais aspektais jis netgi yra artimas teatrui – gali pasirinkti žiūros tašką, o veiksmas vyksta aplink tave. Tai ir kinas, ir šiek tiek teatras, ir dar kažkas labai savito, ką ir bandome tame filme nagrinėti. O filmas yra sapnų simuliacija, kurią įmanoma išreikšti virtualia realybe. Gal net daug paveikiau nei kine ar teatre. Visa šio filmo esmė ta, kad tu nestebi veiksmo, o esi jame. Tai lyg spektaklis vienam žiūrovui didžiuliame teatre, pridedant kino vizualinę laisvę. Labai įdomu dalyvauti kuriant filmo meninę gramatiką. Smagiausi tie procesai, kuriuose esi visiškai laisvas klysti, nes niekas nežino, kaip turi būti. Ir kartu tu pats bandai rasti tas taisykles, kuriomis paskui kiti galėtų remtis. 

„Your Dream“. Dovydo Zintiko nuotr.

Atrodo, kad stebėdami jūsų netradicinius pasirodymus žiūrovai galėtų savo įprastą būseną „susprogdinti“ ir atrasti kitokias, dar nepažintas būsenas, todėl jūs kol kas panašiausi į siurrealistus. 

Ž. V.: Gal net techno-siurrealististus. Pas mus viskas persipynę. Mūsų sapniška realybė prasiplečia į visas pseudorealybes: virtualias, garsines, sapno ir kitas nebuitiškas. O kol kas einame eksperimento keliu, vedami smalsumo. Su siurrealizmu, manau, rastume daug bendra. Vis dėlto sunkiausia šnekėti apie save pačius, nes mes stengiamės likti tame estetiniame, intelektualiniame ir sapniškame lygmenyje, iš kurio nežinai kaip išeiti, o jį nagrinėjant galima kalbėti apie žmogaus dvasios paslaptis. Kaip publika sako, „teatras po smėliu“.

D. V.: Manau, mes siekiame leisti žmogui lyg pro rakto skylutę pažiūrėti į paslėptus dalykus, kurių įprastai gyvendami nepamatom. Su kiekvienu savo kūriniu duodam žmogui pamatyti šį tą daugiau.

Ž. V.: Stengiamės pataikyti į tą vaizdą, garsą ir atmosferą, kurioje žmogus mąstytų apie save patį. Leisti jam nugrimzti į savo paties sapną, į savo paties vaizdinių pasaulį. Ir tobulu atveju tie spektakliai galėtų turėti savotišką psichoterapinę reikšmę. Bet visada tai susiję su paties žiūrovo indėliu. Atsakymų nežinome, bet galime pakviesti į kelią, kuris mums atrodo prasmingas.

kosmostheatre.com/manifesto
facebook.com/kosmostheatre

 Austėja Auškalnytė

Prieš beveik porą metų Kauno menininkų namų repertuare buvo galima išvysti pirmąjį  dokumentikos peržiūrų ciklo „Common People“ renginį – tada pristatytas filmas „Tyla – tai krintantis kūnas“ (angl. „Silence is a Falling Body“). Nuo tada laiko ciklo žiūrovai turėjo progą pamatyti jau penkiolika dokumentikos žanro filmų, iš kurių šeši rodyti šiemet. Su programos kuratoriais Karoliu Žuku („Kitas kinas“) ir Edvinu Grinkevičiumi (Kauno menininkų namai) aptarėme dokumentinio kino iššūkius ir išskirtinumą, ciklo filmų temas bei ateities planus. 

Svarbiausia, kad kinas suteiktų žiūrovui malonumą – tai nebūtinai turi būti tokia pramoga kaip holivudiškas pasivažinėjimas amerikietiškais kalneliais, tačiau džiaugsmą gali teikti ir kažkokios žinios, kurias gauni iš filmo, estetinis malonumas ar įtraukianti istorija.

Kas, neskaitant dokumentikos žanro, vienija ciklo filmus?

Karolis: Filmai susiję tuo, kad tai yra pasakojimai apie žmones ir bendruomenes. Manau, juos galima įvardinti kaip įvairių asmenybių portretus. Didžioji dalis šių filmų pasižymi jautrumu ir intymumu. 

Karolis Žukas. Gerdos Žemaitytės ir Ernesto Lylaus nuotr.

Edvinas: Dar svarbu atrodo tai, kad, pristatydami šiuos pasakojimus apie subkultūras bei unikalias asmenybes ir bendruomenes, mes pasirenkame aktualizuoti konkrečias problemas bei įvykius, kurie mums nėra svetimi, nors filmai buvo sukurti skirtingose šalyse. Rodyti filmai nebuvo išskirtinai nauji ar festivalių žvaigždės, tačiau jie suteikia balsą tiems žmonėms, kurie dažnai lieka neišgirsti. 

Edvinas Grinkevičius. Ernesto Lylaus nuotr.

Ciklo programoje gausu filmų, vaizduojančių žmones, kurie puoselėja netradicines pažiūras, gyvenimo būdą ar veiklą, kurie dažnai atsiduria visuomenės paraštėse. Pagal kokius kriterijus pasirinkote filmus ir jų pristatomas asmenybes?

Karolis: Pirmiausia mes vertinome pačių filmų kokybę. Dažnai stengėmės stebėti aplinką, atsižvelgti į aktualijas ir apie jas kalbėti – pavyzdžiui, įvykių Baltarusijoje akivaizdoje, pasirinkome filmą „Grynas menas“ (angl. „Pure art“ – interviu su šio filmo režisieriumi Maksimu Švedu publikavome rugpjūčio „Kauno pilno kultūros“ numeryje, jį rasite ir internete, – red. past.), kuris pasakoja apie laisvę ar tiksliau nelaisvę toje šalyje, Baltarusijos žmones bei menininko asmenybę. Taip pat, kaip ir minėjo Edvinas, norėjome atrasti istorijas, kurioms skiriama nedaug dėmesio ir kurios pasakojama apie tam tikras temas iš neįprasto požiūrio kampo.

Edvinas: Nuo šių metų į peržiūras pradėjome kviesti skirtingus ekspertus: menininkus, kuratorius, tyrėjus, kurie renginių metu pristato filmus. Taip siekiame praturtinti filmo žiūrėjimo patirtį ir praplėsti kontekstą. Pavyzdžiui, stebint filmą vaizduojantį amerikietišką kultūrą ar septyniasdešimtuosius, gali būti sunkiau suprasti, kodėl tai yra svarbu šiandien. Tačiau, jei pristatymą lydi žmogus, kuris savo asmenine ar darbo patirtimi gali priartinti šią problemą prie mūsų ir ją padaryti prieinamesne, filmas kitaip atsiskleidžia žiūrovui. 

Man taip pat ypač įsiminė filmo „Grynas menas“ peržiūrą supusios aplinkybės. Vertindami sudėtingą situaciją, mes taip pat siekėme išreikšti palaikymą Baltarusijos žmonėms – peržiūrą padarėme nemokama, o auditoriją kvietėme vietoj bilieto įsigijimo paremti aktyvistų fondą. Mes buvome sutarę su filmo režisieriumi Maksimu Švedu, jog jis nufilmuos ir atsiųs mums pristatymą, tačiau kurį laiką mums niekaip nepavyko su juo susisiekti. Netrukus sužinojome, jog jis buvo įkalintas. Galiausiai M. Švedas buvo išleistas ir įdomu, kad vėliau nufilmuotame vaizdo pristatyme jis pasakojo ne tik apie „Gryną meną“, bet ir dalinasi įvykių refleksija bei informacija apie naują filmą, už kurį galimai buvo areštuotas. Manau, kad toks glaudus rodomo filmo ir realių įvykių ryšys kuria papildomą peržiūrų vertę. 

„Pure Art“

Kodėl pasirinkote pristatyti ir rodyti būtent dokumentinius filmus?

Edvinas: Manau, kad šiais laikais vyrauja didelis informacijos perteklius. Norėdamas fikcinių istorijų, aš asmeniškai dažnai renkuosi žiūrėti serialus, nes, mano nuomone, yra daug gerų serialų ir daug blogų vaidybinių filmų. O dokumentinis kinas šioje perpildytoje medijoje suteikia kažką kitokio, įgauna naujas prasmes ir funkcijas. Pavyzdžiui, net jei filmas nėra ypač aukšto meninio lygio, jis vis tiek gali tau suteikti naujas žinias. Tiesa, mums buvo svarbu bandyti išlaisvinti šį žanrą iš jį supančių stereotipų – kad tai automatiškai yra nuobodu, kad tai yra išskirtinai tik informacijos perteikimo bei edukacijos būdas. Išties, dokumentika gana dažnai įgauna „kalbančių galvų“ formatą, bet mes su Karoliu norėjome atrasti ir pristatyti kitokį dokumentinį kiną – labiau kūrybinį ar vizualų. 

Pristatydami projektą kėlėte klausimą, ar dokumentinis kinas turėtų atspindėti tikrovę ar kūrėjo viziją. Kokia yra jūsų pačių nuomonė šiuo klausimu ir ar ją pakeitė ciklo filmai?

Karolis: Manau, kad kalbant apie dokumentikoje dažnai brėžiamą liniją, kur yra fikcija, o kur tikrovė, galima iš praeito sezono išskirti du filmus – „Krestonas“ (angl. „Crestone“) ir „Ursus“ fabriko simfonija“ (angl. „Symphony of the Ursus Factory“). Abiems filmams iš esmės galima priskirti ne tik dokumentinio bet ir vaidybinio, meninio kino žanrus – čia veikia tikri žmonės savo realioje aplinkoje, tačiau jie atlieka tam tikrus choreografinius ar vaidybinius veiksmus. Man tokie projektai yra ypač įdomūs. Žmonių įtraukimas į kūrybinį procesą, o ne jų parodymas iš šalies interviu formatu, atrodo originalesnis ir paveikesnis.

Kadras iš filmo „Symphony of the Ursus Factory“. Jasmina Wojcik

Edvinas: Dokumentinis kinas išsilaisvina iš jį supusių stereotipų ir vis dažniau jo kūrėjai atsiriboja nuo įprastų klišių. Ne taip retai dokumentikos režisieriai atvirai renkasi parodyti pusiau tikrus pasakojimus, manipuliuoja tiesa, taip keldami naujus klausimus. Manau, kad režisieriaus santykis su žmonėmis, kurių istorija yra pasakojama, dažnai atskleidžia skirtingas filmo kūrimo paskatas, o tuo pačiu ir nulemia pasakojimo formą. Pavyzdžiui, vienaip dokumentika atrodys, jei filmo autoriai patys priklauso pristatomai bendruomenei, ir visai kitaip, jei jie su šiais žmonėmis neturi nieko bendro. 

Kodėl kino forma yra tinkama ir gali paveikiai pasakoti tokias istorijas bei paskatinti tikrą pokytį?

Karolis: Filmo kūrimas gali paskatinti pokytį tiesiogiai įtraukdamas pačias bendruomenes. „Ursus“ fabriko simfonijos“ atveju buvusių fabriko darbuotojų bendruomenei labai svarbus turbūt buvo pats filmavimo procesas. Jie filme labai noriai dalijasi savo prisiminimais ir tai įprasmina jų patirtį. Vėliau galima kalbėti, kokį poveikį filmai daro žiūrovams. Kinas yra viena paveikiausių ir lengviausiai prieinamų meno formų. Dokumentika patraukli tuo, kad gali intymiai pavaizduoti tikras istorijas. Žinoma, svarbu, kaip istorija yra pateikiama. Juk ji gali būti rodoma glamūriškai, patraukliai ir socialines temas vaizduoti holivudiškai. Iš čia kyla svarbus dokumentinio kino klausimas, kokią prieigą pasirenka režisierius.  

Verta paminėti, kad didžioji dalis pasirinktų filmų buvo asmeniški projektai patiems jų kūrėjams – tai nebuvo užsakyti ar iš komercinės paskatos filmuoti darbai. Pavyzdžiui, „Krestonas“ režisierė filmavo savo draugų kompaniją, „Ursus“ fabriko simfonijos“ režisierės tėvas dirbo šiame fabrike, o „Milford Graves Full Mantis“ vienas iš režisierių buvo žymaus perkusininko mokinys. Toks artimas ryšys leido sukurti jautrius asmenybių portretus, kas turėtų jaustis ir žiūrovui. 

Kokie buvo didžiausi šio projekto iššūkiai? Kaip karantinas pakeitė projekto formą?

Karolis: Esant galimybei, visada norisi turėti gyvą kontaktą, todėl karantinas išties tapo iššūkiu. Jis pakankamai stipriai sujaukė planus ir turiu pripažinti, kad iki galo nespėjome paruošti virtualių peržiūrų taip, kaip norėjome. Aktyvių diskusijų su auditorija, kurios mums atrodo svarbios, perkelti taip greitai nepavyko. Ateityje tikrai ieškosime įtraukesnio virtualių peržiūrų formato. 

Edvinas: Taip pat šiemet projektas praplėtė savo geografines ribas – pradėjome filmus rodyti ne tik Kauno menininkų namuose, bet ir Kirtimų kultūros centre Vilniuje. Vienas didžiausių iššūkių buvo pritraukti mums naują Vilniaus auditoriją ir atsidurti tame pačiame renginių žemėlapyje su sostinėje vasarą vykstančiais kino festivaliais bei kitais projektais.  

Kodėl pasirinkote partnerystę su Kirtimų kultūros centru Vilniuje?

Edvinas: Kauno menininkų namai ir Kirtimų kultūros centras turi nemažai sąlyčio taškų savo veiklų kryptyse – abiems įstaigoms svarbu tapti kiek įmanoma atviresnėmis ir lengviau pasiekiamomis. Dėl tokio idėjinio artumo mums nekilo jokių abejonių dėl šios partnerystės. 

Karolis: Mano požiūriu, Lietuvoje yra didelis nepriklausomų iniciatyvų – kino klubų ir neoficialių peržiūrų – trūkumas. Viskas pakankamai centralizuotai vyksta kino teatruose. Tai viena iš priežasčių, kodėl mes nuo pat pradžių rinkomės projektui ne tradicinę kino teatro erdvę. Be to, kamerinė aplinka gali suteikti peržiūrai tam tikro jaukumo ir asmeniškumo, o šio ciklo turiniui tai labai tinka. Smagu buvo vasarą peržiūras organizuoti kiemelyje, kur visi susirinkę susėda ant žolės ir kartu kolektyviai reaguoja į filmą – atsiranda natūrali ir laisva atmosfera. 

Kinas kieme. Ramūno Vaicekausko nuotr.

Kokią auditoriją dažniausiai pritraukia ciklo filmai? Ar ateityje tikitės plėsti savo žiūrovų gretas?

Edvinas: Tikimės, kad gausime palaikymą ir galėsime tęsti ciklą ir 2021 metais. Esame numatę, kad filmai turėtų būti rodomi ir su lietuviškais bei žmonėms su klausos negalia pritaikytais subtitrais. Manau, kad atviresnė prieiga gali sukurti platesnę auditoriją. Dabar pagrindiniai ciklo filmų žiūrovai yra jaunimas. Šią auditoriją ir laikome esmine, tačiau pastebėjome, kad peržiūrose, kuriose buvo naudojami lietuviški subtitrai, sulaukėme daugiau vyresnio amžiaus žmonių. Tokių skirtingų amžiaus grupių susirinkimas toje pačioje peržiūroje padeda megzti naują dialogą ir parodo, kad juos gali traukti tos pačios temos, kas gali nustebinti. 

Karolis: Noriu paantrinti Edvinui dėl titrų žmonėms su klausos negalia. Man šiandien sunku suprasti, kodėl tokie titrai nėra naudojami visuose kino teatruose ir visuose festivaliuose. Kalbant apie auditoriją iš esmės, pastebime, kad yra žmonių, kurie sugrįžta į praktiškai visas peržiūras – pati ciklo specifika pritraukia tam tikro kino žiūrovą. Tačiau dokumentika nėra pats prieinamiausias pramoginis žanras, todėl didesnę dalį auditorijos, ko gero, patraukia būtent jiems aktuali konkretaus filmo tema. 

Edvinas: Man tai atrodo kaip tam tikra kino klubo tąsa – čia turime pagrindinį žiūrovų branduolį, tačiau įvairios temos gali pritraukti vis naują auditoriją, taip plėsti žiūrovų gretas ir tuo pačiu jų akiratį. Išties kitais metais norime dar labiau paskatinti aktyvų dialogą tarp ciklo žiūrovų diskusijų ir pokalbių formatu.

Kas vis dėlto yra tie paprasti žmonės ar, kitaip tariant, kodėl pasirinktas toks pavadinimas?

Edvinas: Manau, kad šio ciklo išskirtinumas yra tai, kad mes nesiekiame įvairių bendruomenių pavaizduoti herojiškai ar nugludintai, tarsi tai būtų Holivudo filmas, kuriame viskas rodoma gražiausioje šviesoje. Su tuo ir susijęs pavadinimas „Common People“ – tai yra paprasti žmonės, kurie mus supa. Cikle rodyti filmai atskleidžia šių subkultūrų veikėjų ir bendruomenių įvairiapusiškus portretus. Rodomos istorijos neslepia problemiškų aspektų, todėl tai veikia kaip pasiūlymas, pirmiausia šias asmenybes matyti kaip žmones, o ne tam tikras etiketes, suprasti jų gyvenimo patirčių kompleksiškumą, o ne priskirti grupei vieną apibūdinimą. 

Kino peržiūra. Gerdos Žemaitytės ir Ernesto Lylaus nuotr.

Pabaigai. Kas paverčia filmą geru?

Karolis: Sunkus klausimas! Aš pats žiūriu labai įvairų kiną ir skirtingi filmo bruožai man sukelia geras emocijas – tai gali būti ir blogas filmas, kuris yra toks blogas, kad jį žiūrėti smagu, ir aukštos meninės vertės filmas, kuris pasakoja originalią istoriją ar jautriai pristato įdomią asmenybę. Svarbiausia, kad kinas suteiktų žiūrovui malonumą – tai nebūtinai turi būti tokia pramoga kaip holivudiškas pasivažinėjimas amerikietiškais kalneliais, tačiau džiaugsmą gali teikti ir kažkokios žinios, kurias gauni iš filmo, estetinis malonumas ar įtraukianti istorija.

Edvinas: Man geras kinas yra asmeniškas kinas. Turiu galvoje, ne tik man vienam (nors tai irgi svarbu, kad susikurčiau savo santykį su filmu), tačiau patiems filmo kūrėjams asmeniškas pasakojimas, su kuriuo jie jaučia glaudų ryšį bei kurį kuria dėl sau svarbių priežasčių. Jeigu kalbame apie dokumentinį kiną, tai leidžia filmo veikėjams geriau atsiskleisti, o kūrėjams ir tuo pačiu metu žiūrovams prie jų prieiti arčiau. Taip pat man gero kino bruožas yra tai, kad tu nori jame pasilikti ilgiau – net filmui pasibaigus.

Justė Vyšniauskaitė
kmn.lt

„Ant kopėčių? Taip, galiu užšokti, tuoj. Nors vaikystėje labai bijodavau, kad nepagausiu bendramokslio, šie triukai spausdavo ašaras“, – beria suomė Aino Mäkipää. Ji mus priima pilkokame verslo centre (kai buvo statomas, matyt, vadintas kitaip) Aleksote, erdvios ir šiltos salės sieną puošia simpatiškas anų laikų reliktas – freska. Aino su kolegomis dėsto pirmajame Lietuvoje šiuolaikinio cirko centre „Cirko Sapiens“. Už šio pavadinimo stovi tarptautinė scenos menų komanda „Teatronas“. Jos subūrėjas, 2019 m. įsimintiniausiu Kauno menininku išrinktas Gildas Aleksa dabar savo dėmesio centrą perkėlė sostinėn, o rudenį atidarytam cirko centrui vadovauja Monika Citvaraitė-Lansbergienė.

Aino Lietuvoje ir Kaune atsidūrė neatsitiktinai – gimtojoje Suomijoje, Lahti mieste, ji baigė prieš porą dešimtmečių įkurtą cirko mokyklą „Salpaus Circus Artist Education“. Jos absolventai įgyja profesinį išsilavinimą, pati mokykla yra didesnio darinio, siūlančio įgyti įvairiausias specialybes, dalis. Aino specializacija – ne kopėčios, kaip jau supratote, ir ne oro akrobatika, nors šiuos įgūdžius irgi mielai pademonstravo. Mūsų pašnekovės sritis – kiniškas stulpas, kurio istorija siekia šimtmečius ir prasidėjo nuo to, kad ant stulpų treniruodavosi… kariai. Dar Aino vaikus ir suaugusiuosius, gebančius nugalėti baimę, moko vaikščioti ant lyno. Ir žongliruoti.

Jei domitės oro akrobatika, turėtumėte susipažinti su Aino kurso drauge amerikiete Lyla Goldman. Ji irgi įsikūrė Kaune. Trečiasis kursiokas iš Lahti – Kęstas Matusevičius. Turbūt nereikia sakyti, kad lietuvis. Trijulė studijų metu taip susibičiuliavo, kad įkūrė trupę. „Kanta Company“ savo spektaklį „Nutikimai“ rodė pernai, festivalyje „Cirkuliacija“, vykusiame Dainavos mikrorajone. Šiemet „Cirkuliacijos“ nebuvo, bet trupė lašinių neaugina. Naujo jų spektaklio „Drabužiai ir mes“, kuriame oro akrobatika dera su kinišku stulpu, eskizą matė laimingieji tarptautinio „Naujojo cirko savaitgalio“ lankytojai. Išties, kai kas šiemet visgi įvyko… 

Čia galiu išduoti, kad su Aino iš tiesų susipažinau ant ledo. Taip, Kauno ledo arenoje, kur, kai nėra karantino, moterys ir merginos kas savaitę susibėga pasimokyti žaisti ledo ritulį. Kolegę į treniruotę atsivedė „Cirko Sapiens“ vadovė Monika. Joks stereotipas, kad visi suomiai moka žaisti ledo ritulį, o mums, pradedančiosioms, legionierė tikrai į naudą. Aino juokiasi, kad iš tiesų ritulį gainiotis ir čiuožti mažieji suomiukai mokosi per fizinio lavinimo pamokas. Mokėsi ir ji. Visgi varžytis nėra jos mėgstamiausias užsiėmimas, įdomiau – išreikšti save. Ir, žinote, tai, ką ji su plačia šypsena, be jokio jaudulio išdarinėja ant guma padengto stulpo, įspūdingiau už dar vieną įvartį. 

Gaila, šįkart gyvai nepamatėme, ką ant kiniško stulpo galima nuveikti dviese ar trise. Galima net smagiai sau nukristi, jei žinai, kada sustoti. Keli centimetrai nuo žemės. Svarbiausia – nugalėti baimę. Vaikams paprasčiau, nes jie nežino, kas bus, jei nukrisi. O vyresniems šiek tiek sudėtingiau. Čia vėl grįžtu prie ledo ritulio treniruočių – pirmosiose iš tikrųjų mokėmės gerai nukristi. Nes gerai čiuožti – toli gražu ne viskas. 

Su vaikais dirbti smagu, jie smalsūs, tik gal susikalbėti kartais sudėtinga. O su suaugusiaisiais cirko dėstytoja kasdien mokosi ir pati. Ji cirke nuo devynerių. Kaune moko ir mažesnius pipirus. Mūsų mieste mergina jaučiasi puikiai, jau turi mėgstamų bėgiojimo maršrutų palei Nemuną, atranda VDU Botanikos sodą, Žaliakalnį, kitus rajonus. Sakoma, kad cirko artistai nuolat „ant lagaminų“ – visgi dabartinė situacija neleidžia nieko planuoti toli į ateitį. Bet pakeliauti ji norėtų. Kartu su „Kanta Company“ ir trupės kūriniais. 

Aino sutinka, kad Suomijoje šiuolaikinio cirko padėtis daug geresnė nei Lietuvoje – šis žanras ten tiesiog daugiau metų. Daug sako jau vien tai, kad Lahti, miestas, ne ką didesnis už Kauną, sutraukia studentų iš viso pasaulio. Bet šiuolaikinio cirko epicentru reikėtų laikyti šalis, esančias piečiau. O kaip „Cirko Sapiens“ perspektyvos? Aino tiki, kad beribės. Kaip ir pats šiuolaikinis cirkas – tai toli gražu ne klišėmis ar pigiais triukais paremtas produktas, skirtas prajuokinti iki ašarų. Tai scenos menas, kuriame dera teatras, šokis, kūno kultūra ir tiek linksmi, tiek labai rimti dalykai. Liūdni – taip pat. Juk šiemet „Cirkuliacija“ turėjo vykti buvusio Kauno geto teritorijoje Vilijampolėje. Kūnu išsakyti galima viską. Svarbiausia nebijoti.

facebook.com/Cirko.Sapiens

Kotryna Lingienė

Arvydo Čiukšio nuotr.

Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. gruodžio nr. „Kūnas“. Skaitmeninį archyvą rasite čia.

Jūratė Imbrasaitė Sausio 13-osios įvykius prisimena kaip studentė, kuri su draugais, kaip pati sako, tuo metu gyveno ir darė tai, kas tuo metu atrodė savaime suprantama. „Buvome labai jauni entuziastai, norėjome kuo greičiau priduoti V. Lenino raštus į makulatūrą, būti laisvi ir nepriklausomi, gyventi kaip mūsų bendraamžiai demokratinėse šalyse ir daug vilčių dėjome į ateitį“, – savo kartą apibūdina J. Imbrasaitė, kuri savo kelią susiejo su sociologija ir šiuo metu yra Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentė.

J. Imbrasaitė pasakoja, kad prieš ištinkant Sausio 13-osios įvykiams jaunimo gretose vyravo euforija, ypač tarp VDU studentų. „Buvo nuojauta, kad esame istorinių įvykių sūkuryje. Buvome optimistai, tokie daug entuziazmo turintys revoliucijos studentai“, – pasakoja J. Imbrasaitė. Pokalbyje su ja – apie tai, kaip Sausio 13-osios įvykiai supurtė jaunų žmonių siekius.

Jūratė Imbrasaitė. Asm. archyvo nuotr.

Prieš trisdešimt metų buvote Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) studentė. Kaip tuo metu atrodė Jūsų, kaip jauno žmogaus, gyvenimas besivaduojančioje iš priespaudos Lietuvoje?

Buvo labai įdomu. VDU buvo tik prieš metus atkurtas universitetas, kuriame paskaitas skaitė puikūs profesoriai iš Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV). Natūralu, kad pastarieji „atskraidino“ kitokią bendravimo ir dėstymo kultūrą. Gaudavome daugybę įdomios ir iki tol negirdėtos mokslinės informacijos, kuri anksčiau buvo cenzūruojama ir nebuvo viešai skelbiama. Ypač imponavo atvirai išsakomas dėstytojų požiūris į istorinius įvykius ir to meto politines aktualijas, žmonių elgesį, religiją. Kitas dalykas, kuris mus visus žavėjo – buvo betarpiškas bendravimas su dėstytojais tiek paskaitų metu, tiek ir po jų.

Studentų tuo metu antrame kurse buvo palyginti mažai, todėl vieni kitus pažinojome ir glaudžiai bendravome. Dažnai rytais, po užsienio kalbos paskaitų, susitikdavome „Metropolio“ kavinėje, kurioje aptardavome viską – nuo asmeninių, universiteto reikalų iki šalies ir pasaulio įvykių.  Prie mūsų kartais prisijungdavo ir dėstytojai – ypač bendrauti ir diskutuoti su studentais mėgdavo Milda Danytė, Linas Bulota, Gintaras Beresnevičius. O kai orai atšilo – „diskusijų klubą“ perkeldavome ant universiteto rūmų, esančių S. Daukanto gatvėje, stogo. Liūdna, tačiau ant to paties stogo VDU studentai buvo susirinkę stebėti Sausio 13-osios naktį žuvusio Tito Masiulio  laidotuvių eiseną K. Donelaičio gatve link Petrašiūnų kapinių.

Ar rinkdavotės prie strateginių objektų, važiuodavote į mitingus?

Iki Sausio 13-osios įvykių visi, kas galėjo, budėjo prie strategiškai svarbių objektų. Bet tas budėjimas, bent man, daugiau priminė folkloro ar dainų šventę. Žmonės dainuodavo, šokdavo, būdavo dalinama karšta arbata – tokia puiki, bendruomeniška atmosfera, kurią iki šiol labai gera prisiminti. Mažai kas tikėjosi, kad strateginiai objektai bus iš tikrųjų puolami.  

Labai gerai prisimenu, kai po repeticijos su dainų ir šokių ansamblio „Suktinis“ draugais spontaniškai sėdome į taksi ir su tautiniais drabužiais važiavome į Sąjūdžio mitingą Gedimino aikštėje, o ten – entuziazmas ir protesto dvasia. 

Kai ilgai esi „uždarytas“ – laisvės pojūtis ir noras ištrūkti dar labiau sustiprėja. Tremties, partizaninio karo ir sovietinio laikotarpio traumos bei užspausti jausmai išsiveržė ir virto ne tik neišmatuojamais lūkesčiais, bet ir entuziazmu bei didžiuliu noru iš pagrindų keisti gyvenimą savo šalyje.  Iš dalies, galbūt, tai šiek tiek kažkuo primena dabartinę karantino situaciją, kuri daugeliui sukelia svajonę susitikti, apsikabinti, sukelia begalinį norą glėbesčiuotis ir būti kartu, kažką visiems nuveikti.

Ar buvo kokia bent menkiausia nuojauta, kad toks optimizmas apgaulingas, ir laukia kruvini įvykiai?

Buvo įvykę daug mitingų, buvo paskelbta nepriklausomybė, buvome praėję ekonominę blokadą, buvo panaikinti arba sušvelninti tam tikri apribojimai, todėl niekas nuoširdžiai nesitikėjo, kad kažkas bus, kad „ištiks“ sausio 13-osios naktis ir bus pralietas kraujas. Juk iki tol viskas vyko taikiai, laisvė buvo iškovota dainomis, maldomis, vienybe ir dialogu, todėl, kad bus smogta fiziškai, buvo daugeliui šokas ir didelis pasimetimas. Juolab kad ir M. Gorbačiovas turėjo pažangaus ir  demokratiją remiančio politiko įvaizdį. 

Kokia Jums asmeniškai buvo Sausio 13-osios naktis?

Labai gerai prisimenu tą naktį. Pažadino sirenos gaudimas bei sukrėstų šeimos narių bėgiojimas link televizijos aparato ir atgal. Man papasakojo, kad buvo šaudoma į žmones ir kad buvo užimtas televizijos bokštas Vilniuje. Daugiau jokios informacijos. Visiška nežinia ir pasimetimas. Neturėjome jokios informacijos, kas dar vyko ir kas vyksta. Ta nežinia labiausiai ir slėgė. Vaizduotė piešė visokius scenarijus. Juk tais laikais nebuvo nei interneto, nei mobilių telefonų. 

Puolėme į gatvę. Pasukome prie Kauno miesto savivaldybės. Ten jau buvo susirinkę nemažai žmonių. Bet kokia nauja informacija apie įvykius Vilniuje susirinkusiai miniai buvo pranešama per garsiakalbį. Labai gerai prisimenu tą palengvėjimo jausmą, kai stovėdami prie savivaldybės sužinojome, kad TV studija Kaune pradėjo darbą, ir per garsiakalbį išgirdome virpantį Modesto Patašiaus balsą. Būdama minioje jaučiau, kad įtampa kažkiek nuslūgo. Gatvėje būti buvo daug ramiau nei namuose.

Kadangi buvo tikimasi galimo kitų komunikacijos ir ryšių objektų puolimo, gyventojai buvo kviečiami vykti prie šių objektų. Arčiausiai buvo TV centras Vaižganto gatvėje, todėl ten ir ėjome. Link TV centro Vaižganto gatvėje tamsoje traukė būriai žmonių, pastebėjau link jo važiuojantį sunkvežimį su rąstais, pagaliais ir visokiais kitokiais dalykais, skirtais statyti užkardas.

M. Mažvydo biblioteka paversta Raudonojo kryžiaus būstine. J. Imbrasaitės asm. archyvo nuotr.

Tankų nepraeinama barikada – iš medinių lentų. J. Imbrasaitės asm. archyvo nuotr.

Žalias emaliuotas naktipuodis į kurį žmonės metė savo TSRS karinius bilietus. J. Imbrasaitės asm. archyvo nuotr.

Kokie jausmai iš to meto liko labiausiai įstrigę iki šių dienų?

Daugybė jausmų. Siaubas, liūdesys, užuojauta dėl žuvusiųjų ir sužeistųjų, kartais bejėgiškumas. Iki šiol yra kraupu klausyti tą naktį buvusiųjų prie Vilniaus TV bokšto ir Seimo rūmų pasakojimų, žiūrėti filmuotus kadrus. Tuo metu filmuoti kadrai ir nuotraukos kelia šiurpą. Sausio 13-osios naktį supratau, kad riba tarp gyvenimo ir mirties iš tikrųjų yra labai trapi.

Asmeniškai labiausiai bijojau sausio 14-osios nakties. Jeigu tankai šaudė į žmones ir per juos važiavo sausio 13-osios naktį, ko galima laukti kitą naktį?  Visi supratome, kad riba buvo peržengta ir galima tikėtis bet ko.  Puikiai supratome, kad politikoje laimi pragmatiški motyvai, ir kitos valstybės tikrai nepuls mūsų gelbėti. Tarptautinė situacija irgi nebuvo nepalanki – JAV su koalicijos partneriais pradėjo bombarduoti Irako pajėgas, kurios tuo metu buvo okupavusios Kuveitą, ir viso pasaulio žiniasklaida savo dėmesį buvo susikoncentravusi būtent į tuos įvykius. Daugelis iš mūsų stebėjo televizorių ir vis vylėsi pamatyti, kad pasaulio žiniasklaida bent keliais sakiniais užsimina apie įvykius Lietuvoje, tačiau nieko…

Dar Sausio 13-osios naktį tuometinė VDU prorektorė Liucija Baškauskaitė Kauno televizijos studijoje ėmė skaityti pranešimus, į darbus įtraukdama ir studentus. Studentai rinko informaciją, vertė pranešimus į anglų kalbą. Ėmėme patys pasakoti pasauliui, kas vyksta Lietuvoje. L. Baškauskaitė mums tapo ryžtingo ir nepasiduodančio lyderio pavyzdžiu. Būtent jai, pirmiausia, esame dėkingi, kad tuo metu jautėmės istorinių įvykių dalimi.

Į Seimo rūmų sieną atremti medicininiai neštuvai. J. Imbrasaitės asm. archyvo nuotr.

Ką darėte po Sausio 13-osios nakties?

Po Sausio 13-osios nakties važiavau ir į Sitkūnų radijo stotį. Visi žmonės, kurie važiuodavo budėti toliau prie strateginių objektų, buvo kviečiami būtinai su savimi vežtis asmens dokumentą, kad, jeigu būtų sužeisti ar žūtų, būtų aišku, kam pranešti. Taip pat turėdavo ir daug šilčiau apsirengti, nes užėjo šalčiai, ir temperatūra būdavo apie -15-20 laipsnių. Pamenu, kaip visi susiburdavome prie didelio laužo, šildydavomės. Budėjimas prie strateginių objektų po Sausio 13-osios įgijo jau visai kitą prasmę. 

Vėliau, po keleto dienų su kursiokais važiavome į Vilnių traukiniu – buvome labai sukrėsti įvykių ir norėjosi viską pamatyti savo akimis bei nufotografuoti. M. Mažvydo biblioteka buvo paversta Raudonojo kryžiaus būstine, o už Seimo rūmų, kitoje pusėje, į sieną atremti stovėjo medicininiai neštuvai. Tuo metu šalyje vyravusią atmosferą gerai atspindėjo užrašai lietuvių, anglų, ukrainiečių kalbomis prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos (dabartinio Seimo) rūmų. Gedimino prospekte buvo didžiulė barikada su užrašu „Laisvė“ ir „Lietuvos širdis“,  žemiau angliškai buvo parašyta „Freedom for Baltic Countries“. Seimo rūmai buvo aptverti tvora iš geležinių strypų ir spygliuotos vielos, ant kurios žmonės buvo prikabinę piešinių ir karikatūrų su įvairiais užrašais, aplinkui mėtėsi garbės raštai su V. Lenino atvaizdais. Prie tos tvoros pastebėjome rudo popieriaus lakštą su užrašu „Gelbėjimo komitetui gelbėti“, o po juo sniege stovėjo žalias emaliuotas naktipuodis, į kurį žmonės buvo sumetę savo TSRS karinius bilietus. (Norėčiau priminti, kad Sausio 13-osios perversmui įgyvendinti praktikoje Lietuvos komunistų partija (TSKP) sudarė vadinamąjį „nacionalinio gelbėjimo komitetą“ ir tikėjosi, kad nepatenkinti blogėjančia ekonomine padėtimi Lietuvos gyventojai šį komitetą parems). 

Manau, daugelis dalyvavusių Sausio 13-osios įvykiuose užsimerkę grįžta dabar jau trisdešimt metų į praeitį ir išgyvena tai vėl. Žvelgiant į viską iš šios dienos perspektyvos, labai tiktų perfrazuoti garsaus prancūzų rašytojo Anatolijaus Franco posakį, kad revoliuciją pradeda idealistai, o vėliau viską į savo rankas perima pragmatikai. Belieka pasidžiaugti, kad mums visiems pavyko – Lietuva yra nepriklausoma demokratinė valstybė. Sausio 13-oji buvo žiaurumo pikas mūsų kelyje į nepriklausomybę, ir esame labai dėkingi visiems buvusiems kartu, o ypač žuvusiems, jų artimiesiems, daugybei sužeistųjų bei suluošintųjų prie TV bokšto Vilniuje. 

Rimgailė Dikšaitė

VDU inf.

J. Imbrasaitės fotografijos

Praėjusį rudenį Kauno menininkų namuose prasidėjo rezidencinio pobūdžio laboratorijų projektas, kviečiantis kūrėjus tirti meno prieinamumo problematiką, dirbti su jiems nauja ir dar nepažįstama bendruomene, kartu mokytis ir plėsti kompetencijas su ekspertų – pasirinktas bendruomenes artimai pažįstančių žmonių – pagalba. Prie projekto entuziastingai prisijungė trys menininkės: šokėja ir choreografė Vilma Pitrinaitė, tarpdisciplininio meno kūrėja Marija Nemčenko ir šokio pedagogė, atlikėja bei choreografė Indrė Puišytė-Šidlauskienė. Visos jos skirtingais būdais kūrybai pasitelkia bei tiria žmogaus kūną ir judesį. Projekto rezultatus kūrėjos pristatys sausio 28 d. virtualiame renginyje „Prisilietimas, bendruomenė ir karantinas“. O žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ puslapiuose su rezidencijų dalyvėmis aptarėme jų projektų sumanymus, darbą karantino metu bei norą žiniomis ir idėjomis dalintis su kitais.

Jaunas maištas

Vilma Pitrinaitė prie Kauno menininkų namų projekto prisijungė norėdama orientuotis į naują auditoriją – ne šiuolaikinio šokio žiūrovus, o jaunimą, kuris neina žiūrėti šokio spektaklių, nes tai jiems neatrodo įdomu. Dažnai eksperimentinis, konceptualus šokis jauniems žmonėms yra sunkiai prieinamas dėl menkos informacijos sklaidos, edukacijos spragų ar kitų priežasčių. „Manau, kad tokio provokuojančio, klausiančio, verčiančio mąstyti, socialiai ir politiškai angažuoto šiuolaikinio šokio publika tikrai egzistuoja ir būtent tarp jaunimo. Tik šie žmonės dar nežino, kad jiems šiuolaikinis šokis patinka. Tai yra auganti žiūrovų karta, kurią būtina prisijaukinti“, – sumanymą aiškino Vilma. Pasitelkdama savo ir kitų šokėjų kūnus bei judesį menininkė kūrybiškai eksperimentuoja su pop ir underground kultūromis, provokacija, realizmu, humoru, spalvomis ir emocijomis. Naudodama jaunimui patrauklią stilistiką ir muziką Vilma siekia šiuolaikinį šokį ne tik paversti prieinamu jaunajai kartai, bet ir kalbėti jų kalba.

„Visiems žmonėms būtina saviraiška, o šokio menas mane visada domino kaip kažkas, ką kiekvienas daro savaip. Kai atrandi save, supranti, kad kitų tokių kaip tu nėra – tai padeda žmonėms mylėti save, o tada ir kitus. Be to, meninės veiklos sudaro sąlygas įvairaus amžiaus, skirtingų interesų ir galimybių asmenims burtis, būti solidariems, bendrai mokytis, plėsti akiratį, tobulėti, galų gale – leisti laiką ekonomiškai nenaudingiems dalykams. Tai yra maištavimas prieš sistemą, kurioje laisvalaikis vis trumpėja ir jo kokybė vis prastėja dėl laiko, energijos, išsilavinimo stokos ir dėl to, kad reikia įsisprausti į rėmus bei būti geresniam už kitus“, – įžvalgomis dalinosi šokėja. Rezidencijos metu Vilma kartu su jaunimo bendruomene per judesį analizuoja maištininkės figūrą ir protesto reiškinį. 

„Maištininkė šiandien skamba kaip kokios pasiutusios feministės šmėkla, besivaidenanti rimtiems ponams valdžioje, šeimos galvoms ir verslo lyderiams. Lietuvoje net tarp jaunimo nepopuliarūs alternatyvūs gyvenimo būdai ir troškimas kelti sumaištį, o protesto kultūra dar tik mezgasi. Rezidencijos metu kviečiu jaunimą į pasipriešinimo judėjimus pažvelgti plačiau, dekonstruoti maištininkės figūrą ir naujai ją interpretuoti, tarsi reabilituojant. Perversmo idėja ir dinamika slepia teigiamą kūrybinę energiją. Maištas kyla iš esminio poreikio nepasiduoti ir neatsižadėti tikėjimo geresnio gyvenimo galimybe. Šio projekto kūrinyje pasipriešinimas traktuojamas ir kaip savitas asmeninis ritualas, išreikštas šokiu ir muzika“, – pasakojo choreografė.

Projekto pradžioje Vilma kartu su projekte dalyvaujančiais ekspertais išsigrynino idėją, kad svarbus darbo elementas yra grupės dinamika, kolektyvo tarpusavio pagalbos ir pasitikėjimo ryšių kūrimas, ne tik šokio technikos ir kūrybiškumo lavinimas. Šią strategiją šokėja siekia taikyti virtualioje erdvėje, nes, pasikeitus aplinkybėms, gyvi užsiėmimai vykti negalėjo. Pokalbio metu feisbuke Vilmos sukurta grupė – projekto platforma, sujungianti menininkę su jaunimo auditorija – gyveno pirmąsias savo dienas. Platformoje vyko dalyvių prisistatymai, pirmosios užduočių interpretacijos ir žaidimai. Atsiradus galimybei Vilma tikisi projektą pratęsti gyvų susitikimų metu.

Šilainių stadionas 

Marija Nemčenko rezidencijoje dalyvauja kaip „BRUT Collective“ – architektūrinio bei socialiai grįsto meno kolektyvo, įkurto kartu su vengrų kuratore Anna Tudos – atstovė. Abi kolektyvo narės aktyviai domisi ir mėgėjiškai užsiima sportu. Iš asmeninio susidomėjimo kilo ir bendrų darbų idėja – matydamos meno bei sporto sričių privalumus, kūrėjos nusprendė ieškoti būdų juos sujungti. „Manau, tai galėtų tapti įrankiu skirtingiems žmonėms rasti sąlyčio taškų“, – mintimis dalijosi Marija. Prie Kauno menininkų namų projekto ji prisijungė, norėdama toliau tirti šią temą ir kartu su mentoriais ieškoti būdų efektyviau pasiekti savo auditoriją – Šilainių mikrorajono daugiabučiuose gyvenantį jaunimą.

Marija jau kurį laiką dirba su žmonėmis, kurie Lietuvoje ir užsienyje gyvena daugiabučiuose, pastatytuose XX a. 7–9 dešimtmečiais. Menininkė analizuoja šias vietas supančias stigmas bei gretimas viešąsias erdves ir jų pokyčius. „Lietuvoje viešosios erdvės dažnai tampa automobilių stovėjimo aikštelėmis. Taip nebelieka vietų, kur žmonės galėtų susitikti, judėti ir žaisti“, – pasakojo rezidencijos dalyvė. Siekdama spręsti šią problemą, Marija vysto „Mūsų stadiono“ projektą. Ši idėja kilo analizuojant sporto svarbą buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse bei darbininkų kolektyvuose. 

„Judėjimas buvo labai svarbus, norint palaikyti žmonių protinę, fizinę ir socialinę veiklas, o stadionas, kaip architektūrinis objektas, tapo kolektyvinio sporto vieta“, – aiškino menininkė. Savo idėjas Marija siekia pritaikyti Šilainių daugiabučių kiemuose ir meną bei sportą padaryti prieinamą ten gyvenančiam jaunimui. Kūrėja tikisi, kad projektas paskatins bendruomeninį organizuotumą, kokybišką jaunimo užimtumą bei lavinimą. 

Rezidencijos metu Marija planavo organizuoti gyvus susitikimus su Šilainių mikrorajono jaunimu, kurių metu būtų pristačiusi „Mūsų stadiono“ idėją, kūrybinius užsiėmimus, filmų peržiūras ir kitas veiklas, padedančias atrasti sporto bei meno sąlyčio taškus. Deja, karantino metu tokias idėjas teko atidėti. Dabar siekiama įdarbinti skaitmenines medijas ir Šilainių žaidimų aikštelėse esančius objektus – ypač tuos, kurie jau nebenaudojami. Rezidencijoje jungiami šokis ir boksas, atkreipiant dėmesį į tai, kad kovos sporte galioja tokie principai kaip ritmas, žingsnis, priešininko pajautimas ir plastika, o judesio mene reikia fizinio pasirengimo ir ištvermės.  

Marija dirba su fizinio lavinimo ir bokso trenere Ilma Pašluostaite ir šokėju Evgeniy Kalachovu, su kuriais kuria vaizdo įrašus. Juose pateikiamos instrukcijos, kaip naudojant žaidimų aikštelių objektus galima praktikuoti bokso arba šokio pradmenis, žingsnelius ir kitus judesius. „Nesiorientuoju į rezultatą, kuris būtinai liktų fiziniu pavidalu. Labiausiai norisi uždegti žmones šia idėja, kad galėtų toliau ieškoti būdų, kaip viešąją erdvę kūrybiškai pritaikyti jiems naudingai veiklai“, – pasakojo Marija.

Nematomas šokis

Indrė Puišytė-Šidlauskienė Kauno valstybiniame muzikiniame teatre šokti pradėjo būdama septynerių. Pradėjusi karjerą kaip balerina, laikui bėgant menininkė pajuto norą išmėginti įvairius šokio stilius ir įstojo į choreografiją, kur susipažino su šiuolaikiniu šokiu, kurį kuria dabar. Kauno menininkų namų rezidencinio pobūdžio laboratorijų metu Indrė siekia padėti šokį atrasti žmonėms su regos negalia. 

„Visada jautriai reaguodavau matydama mieste žmonėms su negalia nepritaikytas erdves, tačiau negalvodavau, kad kaip menininkė galiu kaip nors šią situaciją pakeisti. Neseniai supratau, kad atėjo ta akimirka, kai turiu galimybę žiniomis pasidalinti su regos negalią turinčių žmonių bendruomene ir padėti jiems pajusti, kas yra šokis“, – savo pasirinkimą aiškino choreografė. Indrė pasakojo, kad pradėjusi analizuoti, kas jau nuveikta šokio srityje Lietuvoje, suprato, jog būtent žmonių su regos negalia bendruomenė buvo likusi beveik nepaliesta. 

„Kadangi tai auditorija, su kuria anksčiau nesu dirbusi, viskas prieš rezidencijai prasidedant atrodė vienaip, tačiau tik susidūrusi su šia bendruomene, o tiksliau pirmiausia su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kultūros ir meno projektų centro vadove Lina Puodžiūniene, galėjau tiksliau apsibrėžti, kas yra įmanoma, o kas ne“, – mintimis dalijosi šokėja. Indrė su trejetu užsiėmimų dalyvių Laura, Simonu ir Ieva porą kartų per savaitę dirba internetu. „Žmonės labai sunkiai įsivaizduoja, kaip virtualiai dirbame su neregiais. Tačiau mes turime kalbos dovaną ir jaučiame vieni kitus, todėl tai vyksta gana sklandžiai. Jeigu būtume vienoje erdvėje, galėčiau per lytėjimą padėti jiems pajusti, ką bandau pasakyti. Tačiau to nebuvimas irgi turi savų pliusų. Dabar kiekvienas dalyvių judesys ateina iš savęs, asmeninio suvokimo ir to, kaip dirba kūnas“, – apie virtualų darbą pasakojo choreografė. 

Šokėja bando žodžiais Lauros, Simono ir Ievos sąmonėje sukurti vaizdinius ir per juos įtraukia dalyvius į judėjimo procesą. Per judesį Indrė moko dalyvius atpalaiduoti raumenis ir mąstymą, susieti kūną su kvėpavimu ir mintimis iškeliauti į kitą erdvę. „Tada kūnas pradeda judėti kitaip, nei yra pratęs. Kai atsipalaiduoja, žmogus iš naujo įvertina savo aplinką, gerėja jo gyvenimo kokybė“, – aiškino choreografė. Po praktinio užsiėmimo būna refleksija ir įspūdžių aptarimas – kaip dalyviai jautėsi, ar iškilo kokių klausimų, kas buvo sunku, o kas lengviau. Indrė tikina, kad šis procesas ne tik padeda žmonėms su regos negalia atrasti dar nepažintas judėjimo galimybes, bet leidžia augti ir jai: „Tai tam tikras mano, kaip menininkės, įprasminimas – galiu savo žiniomis dalintis su žmonėmis, kuriems to reikia. Be to, iš dalyvių pati pasisemiu be galo daug pozityvios energijos. Manau, kad kiekvienas iš jų galėtume pasimokyti gyvenimo džiaugsmo bei smalsumo.“ 

Choreografė čia sustoti neplanuoja ir ruošia projektą šiai iniciatyvai tęsti. Kol kas planai orientuoti į būtent šią auditoriją, tačiau ateityje užsiėmimai galėtų būti pritaikyti ir platesnei bendruomenei. „Noriu sukurti apčiuopiamą medžiagą – metodiką, kuria neregių bendruomenė bei žmonės, norintys su ja dirbti, galėtų naudotis ir tęsti kūno pajautimo bei judesio užsiėmimus ir be manęs“, – idėjomis dalinosi rezidencijos dalyvė. 

kmn.lt

Justė Vyšniauskaitė

Arvydo Čiukšio nuotr.

Straipsnis publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. gruodžio nr. „Kūnas“. Skaitmeninį archyvą rasite čia.

Nebūtina mokėti užsienio kalbų, kad galėtum sėkmingai perteikti savo idėjas ir vizijas.Tam gali užtekti ir paprasčiausio lapo popieriaus, pieštuko ir šiek tiek įgūdžių. Tuo yra įsitikinusi KTU Statybos ir architektūros fakulteto doktorantė Ingrida Povilaitienė, gyvenime pasirinkusi ir iliustratorės kelią. 

Vaikiškoms knygutėms ir mobiliųjų telefonų žaidimams skirtingus pasaulius ir ten gyvenančius personažus kurianti Ingrida tiki, kad net ir skaitmenizuotame pasaulyje pamatinių piešimo principų žinojimas suteikia pranašumą. Moksleivius savo gebėjimus pasitikrinti ji kviečia vasario 13 d. prof. A. Žmuidzinavičiaus piešimo olimpiadoje.

Su Ingrida pasikalbėjome apie jos profesinį kelią, patirtį užsienyje bei piešimo įgūdžių tobulinimą.

Ingrida Povilaitienė. Gintauto Rapalio nuotr.

– Kada pajutote potraukį piešimui ir kaip jis atvedė į architektūros studijas?

– Šis pomėgis atėjo dar iš vaikystės. Namuose su sese daug piešdavome. Vėliau sekė vaikų dailės mokykla. Persikėlus į Šiaulius mokykloje turėjau nuostabią mokytoją M. Ruzgytę. Laukdavome jos vedamų dailės pamokų, kur išbandydavom įvairias piešimo technikas, skirtingus stilius. 

Jos paskatinti dalyvaudavome pleneruose, performansuose, konkursuose. Be meno, mokykloje puikiai sekėsi ir tikslieji mokslai, tarp jų fizika bei matematika. Logiškas žingsnis buvo rinktis architektūrą, kuri apjungia humanitarinius ir tiksliuosius mokslus. 

Ruošiantis stojimams sudalyvavau A. Žmuidzinavičiaus piešimo olimpiadoje. Ši olimpiada puiki galimybė išbandyti save, ypatingai šiemet, kai dėl susiklosčiusios situacijos renginys vyks nuotoliniu būdu. 

Jei moksleiviai nebūtinai planuoja stoti į architektūros studijas, tačiau linksta link studijų, kurios yra susijusios su taikomaisiais ar vaizduojamaisiais menais, verta sudalyvauti ir sužinoti savo gebėjimus Lietuvos mastu. Pasikonsultuoti ir pabendrauti su dėstytojais parodant ankstesnius darbus ir sužinoti, kur galima tobulėti.

– Architektai vis daugiau darbo atlieka kompiuterinėmis programomis, tai kodėl dar vis svarbūs piešimo ranka įgūdžiai?

– Bet kokia technologija ar programa yra tarsi savotiškas naujas pieštukas – įrankis. Norint jį valdyti reikia suprasti pagrindinius dėsnius. Erdvės pojūtis, proporcijų, perspektyvos suvokimas, atspindžių, šešėlių ir šviesos taisyklių žinojimas padeda kurti tikroviškesnes vizualizacijas ir kompiuterinėje erdvėje. 

Meną reikia išjausti, bet piešime iš tikrųjų yra ir labai daug taisyklių. Svarbiausia, kad erdvės pojūtis ir jos perteikimas yra išugdomas, tik vieniems prireikia daugiau laiko ir pastangų, kitiems mažiau. Kasdieninis piešimas lavina ranką, neretai būna, kad po ilgesnės pertraukos pradėjus vėl piešti, atrodo, pamiršti kaip valdyti pieštuką. 

Kalbant apie taikomuosius menus, prisiminkim, kad tai nėra tik laisva kūrėjo vidaus išraiška. Taikomieji menai turi funkcinę paskirtį, šių menų rezultatai yra neatskiriama kasdienio žmonių gyvenimo dalis. Svarbu, kad kūrėjo užmanymas būtų perteiktas tiksliai, vengiant dviprasmybių.

Deja, žodžius mes dažnai interpretuojame skirtingai, o aiškiai piešiniu perteiktą vaizdą suvoksime kur kas panašiau. Sugebėdamas gerai piešti tu gali labai greitai savo idėjas, tai ką jauti ir turi galvoje perkelti ant popieriaus ir leisti kitam suprasti. Tai tampa tarsi atskira kalba, kurią suvokti gali visi. 

– Studijų metais praktikos ir žinių sėmėtės Kinijoje, Turkijoje bei Vokietijoje, ar ten irgi pravertė ši „kalba“? 

– Kinijoje keletą mėnesių praleidau architektūros įmonėje „mažame“, vos poros milijonų gyventojų miestelyje – Changzhou. Aš, lietuvė, ir kita praktikantė, ispanė, buvome vienintelės užsienietės kiniškame kolektyve. 

Matėme, kad kinai dirba daug, turi stiprius įgūdžius, tačiau jiems tikrai trūksta laisvės išraiškos ir drąsos tiesiog pateikti idėjas vaizdu, eskizuoti. Tai tuo daugiausia mes ir užsiėmėme, kadangi reglamentų skaityti negalėjome ir kalbos nesupratome, tai dirbome su idėjų generavimu, vizualizavimu. 

Kitose šalyse daugiau gilinausi į urbanistinio planavimo ir aplinkos psichologijos aspektus, čia piešimo reikėjo mažiau. 

Changzhou, Kinija. Asmeninio archyvo nuotr.

Projektavimo procesai

– Kaip jūsų gyvenime atsirado iliustratorės veikla? Ar nesijaučiate, kad ji nutolina nuo architektūros?

– Kaip papildoma, mylima veikla užsiimdavau iliustravimu tiek studijų metais, tiek jau dirbant urbanistikos srityje. Vėliau ši veikla iš papildomos tapo pagrindine. Taip jau atsitiko, kad mano vyras su bendraminčiais kuria mobiliuosius žaidimus vaikams. Prisijungiau prie jų kompanijos. Iliustruoju ir vaikiškas knygutes. Nuo architektūros/urbanistikos tikrai nesu nutolusi – ir ne tik doktorantūros studijos, edukacinė veikla ar dalyvavimas urbanistinėse iniciatyvose skatina nuolatos galvoti apie mūsų kuriamą aplinką. Juk iliustracijomis irgi iš esmės kuriami pasauliai, miestai, pastatai – tik jie yra virtualioje erdvėje. 

Tikrai nemažai žmonių, baigusių architektūros studijas, pasirenka kurti ir tuos įsivaizduojamus pasaulius. Įdomu ir, kad ieškant darbuotojų įmonės dažnai renkasi tuos, kurie nebūtinai yra įvaldę kompiuterines programas, bet geba nupiešti ir perteikti įsivaizduojamą erdvę, suvokia esminius dėsnius ir taisykles.

Žaidimas – nuo eskizo iki galutinio vaizdo

– Ką patartumėte besiruošiantiems stoti į architektūros egzaminą?

– Ruoštis iš anksto. Šiais laikais internete yra daug įvairiausių mokamųjų vaizdo įrašų, iš kurių galima mokytis, pasidomėti papildomomis pamokomis. Tikėti savimi ir jausti, kad piešimas yra tavo kelias.

KTU Statybos ir architektūros fakultetas kviečia 10-12 klasių moksleivius ir mokytojus dalyvauti kasmetinėje prof. A. Žmuidzinavičiaus piešimo olimpiadoje. Šiemet olimpiada vyks nuotoliu per ZOOM platformą vasario 13 d. Pradžia 10 val. Registracija – saf.ktu.edu

Viktorija Petraitytė

KTU inf.