Penkiasdešimt metų viename darbe, vienose pareigose! Ir jokios rutinos. Maestro Petras Bingelis Kauno valstybiniam chorui pradėjo vadovauti būdamas vos 26-rių. Ne vienas naujai surinkto kolektyvo narys tuomet buvo už jį vyresnis. Pasitikdamas choro auksinį jubiliejų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas šiandien yra vyriausias kolektyve ir vienintelis jame esantis nuo pirmosios repeticijos. Be Kauno valstybinio choro neapsieina daugelis svarbiausių miesto ir šalies sukakčių, jis kviečiamas pasirodyti visame pasaulyje. Penkiasdešimties būti aktualiu, laukiamu, kviečiamu – svarbu. Tai tik įrodo, kad choro atliekamos muzikos keliamų emocijų neatkartos joks sintezatorius, joks dirbtinis intelektas.

P. Bingelis diriguoja ne tik chorams, bet ir orkestrams – Kauno kamerinį netgi pats įkūrė ir jam vadovavo. Dar jis yra Lietuvos muzikų sąjungos narys, Kauno Mikalojaus Konstantino Čiurlionio draugijos pirmininkas, VDU Muzikos akademijos Muzikos teorijos ir pedagogikos katedros profesorius, vienas Pažaislio muzikos festivalio įkūrėjų. Kur dar dainų šventės. Atrodo, moka vienu metu būti keliose vietose. Ir vis tik kiekvieną valandą dirbti chore: „Kartais mėgstu sakyti – auksiniais Panevėžio dramos teatro laikais Miltinį visada buvo galima rasti teatre, bet kuriuo paros metu, o Bingelį – Kauno filharmonijoje“. Afišomis nukabinėtame Kauno valstybinio choro vadovo kabinete, kuriame, neįtikėtina, telpa ir fortepijonas, susitikome pasikalbėti būtent choro įkūrimo dieną.

Kauno valstybinis choras 1969 m. spalio 23 d. KVC archyvas

Kaip jūs jaučiatės šiandien, spalio 23-ąją, prabėgus pusšimčiui metų nuo pirmosios choro repeticijos?

Labai sunku pasakyt, kaip žmogus jautiesi. Atrodo, kad viskas šiandien prasideda. Nes oras toks pats, tokia pat saulė, labai gerai atsimenu. Suvažiavo žmonės, laimėję tam tikrą konkursą, nors jo praktiškai nebuvo. Buvo priimti visi, kurie valdė balsą, valdė muzikinį raštą. Pagrindas buvo kauniečiai, bet atsikraustė ir iš kitur.

Kai pasižiūri į tuos penkiasdešimt metų… Tai yra patirtis, kurios niekur pasaulyje, jokioje knygoje, nerasi. Tai aš dabar galvoju, kad remiantis patirtimi, daug ką, ko visai nereikėjo, galima ir jau į šoną padėti, ir sutelkti dėmesį į tam tikras vertybes, kurios turi išlikti, kurias reikia dauginti ir sykiu puoselėti. Čia yra pagrindinis dalykas. Visa kita praeina. 

Kiekvienas laikotarpis turi tam tikrus uždavinius muzikoje. Juk tuos uždavinius arba sugebi atliepti, arba arba nesupranti, ko reikalaujama iš menininko. Jeigu supranti, tai reiškia, pataikei, bet jei nelabai susigaudai, tai yra tikras vargas visiems kitiems todėl, kad mene nėra išlygų. Arba sugebi, arba nesugebi. 

Anksčiau nesakydavo, tas ar anas talentingas. Sakydavo: „Va, jis drąsus“. Ta drąsa ir yra tas stimulas. Gyvenime, ypač muzikos mene,  kuriame daug rizikos, reikia turėti drąsos vadovauti. Kitaip tariant, reikia talento. Jeigu yra talentas ir jeigu pašaukimas yra teisingas, jeigu likimas tave pagriebė teisingai, tai jis tave nuves, nes likimas nesugaunamas, jis tave pagauna. 

Visada reikia rizikuoti?

Taip. Rizika gali paklaidinti, bet jei nesigauna, išmoksti pamoką, tai irgi vertybė. O didžiausia vertybė – patyrimas. Būti dirigentu ar dainininku niekas neišmokys, tik patirtis. Tokių, kurie turi tik diplomą, bet neturi gabumų, labai daug. Amatą turi, žino schemas, bet jie ne asmenybės. Individualybė  – galbūt, bet tai du skirtingi dalykai.

Kada jūs tai supratote?

Individualybė – tas, kuris neturėdamas įgimtų dalykų, nori pakeisti, iškeisti, sulaužyti, intrigą padaryti. Asmenybė – kuriantis žmogus. Jis turi tikslą sukurti. 

1969-aisiais lyg ir neturėjote ko laužyti – Kauno valstybinis choras buvo pirmas toks bent jau mūsų mieste. Kas buvo jūsų pavyzdžiai?

Ne visai tiesa. Pirmasis valstybinis choras Kaune buvo įkurtas 1940 metų lapkritį, jo dirigentas buvo Bronius Budriūnas. Atėjus vokiečiams jis buvo perkeltas į operos teatrą. Vilniuje prie Filharmonijos choras įkurtas pokariu, bet jis išsilaikė tik iki 1963 metų. Didesnioji jo dalis perėjo į naują Lietuvos valstybinį radijo ir televizijos chorą. Jam vadovauti buvo pakviestas legendinis dirigentas Lionginas Abarius, kuriam šiemet sukako 90 metų. Taip, kad aš jau turėjau iš ko pas pasimokyti, kaip kaip turi atrodyti valstybinis choras, kokie jo uždaviniai, ką jis turi daryti ir kaip jis turi gyvuoti. Aišku, apie sąlygas geriau nekalbėti. Visos valdžios ir vyriausybės meluoja. Aš galiu pasakyti aiškiai, be jokios rizikos. Ir dabar meluoja, ir tada, kai aš atvažiavau į Kauną dirbti. Sako, viskas bus, bendrabučiai, butai, atlyginimai, viskas bus, reikia tik pradėt. Ir tas viskas buvo melas. Nieko. Turėjau pradėt kovot, savivaldybėje prašyti, kad duotų žmonėms gyvenamąjį plotą, kitus dalykus. Bet aš nenoriu apie tai kalbėti.

Ir visa tai buvo jūsų atsakomybė? 

Taip, nebuvo kito žmogaus. Aš viską turėjau daryti, viską, aš buvau ir profsąjungos pirmininkas, ir kam reikėjo kokį vaiką į darželį užrašyti, aš turėjau eiti. Kilimėlį, mašiną, šaldytuvą – viskas ėjo per mane… Mane daug metų visada buvo galima rasti filharmonijoje, juk tai nenutraukiamas procesas. Reikia kiekvieną žmogų pajust, pasikalbėt. Justinas Marcinkevičius sakė, kad geru poetu tu gali ir nebūt, bet būt geru žmogum tu privalai. Taip ir su dirigento darbu. Žmogiškosios savybės daug lemia kolektyvo klimatui, susiklausymu. Pagaliau kam mes kuriam tą meną? Žmogui, tik žmogui. 

Dabar turiu visokeriopą patyrimą, bet daugiau nenorėčiau nuo to pradėti.

Ar ne todėl, kad jaunystėje drąsa remiasi avantiūrizmu, o subrendus – patirtimi?

Jaunystės laikais, kai baigiau konservatoriją, susapnavau tokį sapną, kad aš viską žinau, viską moku, viską suprantu. Atsikėliau ir viskas, nebeprisimenu! Prasidėjo ilgi metai ieškojimų ir bandymu atsiminti, ką mokėjau. Nežinau, ar viską atgaminau, bet daug metų reikėjo suprasti, ką sapnavau. 

P. Bingelis. Pirmasis koncertas Vilniaus filharmonijoje, 1970 m. KVC archyvas

O kaip formavote choro repertuarą? Ar ieškojote dar neatliktų, o gal primirštų kūrinių?

Viskas buvo pasakyta partijos: „Įkuriam Kaune valstybinį chorą, kuris propaguos lietuvių ir kitų tarybinių tautų chorinę muziką“. Viskas, jokių problemų su repertuaru! Bet reikėjo turėti drąsos tai keisti. Ne kartą girdėjau: „Ne tą jūs dainuojat“. 1971 metais jau giedojome Mocarto „Requiem“. Kilo kipišas: „Klausykit, mes įkūrėm chorą propaguoti tarybinę muziką, o jie „Requiem“ gieda“. Aplošiau juos – buvo Mocarto mirties 180-osios metinės, buvome pakvietę dirigentą iš Vokietijos. Kas gi prieš patį Mocartą ką nors gali pasakyti? Taip, žingsnis po žingsnio, atsirado visa pasaulinė klasika. Be jos gi negalima. Visas pasaulis gieda, kaimynai latviai kasmet važiuoja į Peterburgą, Maskvą klasikos atlikti, o mes? Įtraukėme į repertuarą – ir mus ėmė kviesti. Repertuaras išėjo platus, gilus, prasmingas, Lietuvoje tokie kūriniai, kaip Bethoveno „Missa Solemnis“ ar Haidno oratorijos, nebuvo skambėję, nes nebuvo tokių chorų. Radijo ir televizijos choras buvo labai geras, bet jis turėjo kitą užduotį. Partinė kultūra, viskas! O mes buvome toliau nuo Vilniaus, be to, filharmonijos kolektyvas, ne visai propagandinis. Vilniečiai pavydėjo, kad mes atliekame klasiką, o jie negali.

Filharmonijos vadovas Justinas Krėpšta man yra pasakojęs apie jūsų kelionę po Lietuvos bažnyčias atliekant Maironio kūrybą. Tai jau buvo visai prieš pat Nepriklausomybės atkūrimą, bet vis tiek reikėjo drąsos, tiesa?

1987 metais, kai buvo Maironio 125-osios gimimo metinės. Drąsos reikėjo, be abejo. Bet mes skaitovu būti pakvietėme Laimoną Noreiką, Justo Paleckio žentą. Galvojome, jei kas ir puls, tai pirmiausia jį… Bet gražiai vyniojomės, nors signalų buvo, kvietė aiškintis, žadėjom, kad paskutinį kartą, daugiau negiedosim. Bet buvo didžiulis palaikymas. Kaip šiandien atsimenu, žmonės išeina iš koncerto, laukia, sako: „Kad tik jūsų nesuimtų“. Giedojome kūrinius Maironio tekstams – Sasnauską, Naujalį, visą tai, kas buvo neleidžiama. 

Man su jumis kalbant nekyla nė menkiausia abejonė, kad visuomet buvote drąsus. O kaip choristai? Nebuvo besibaiminančių atlikti tai, kas negalima? O skundikų?

O kaip nedainuosi? Juk atlyginimą gauni. O skundikų buvo visuose kolektyvuose. Su tuo nepakovosi, juk nežinai, kas, nors nujauti. Kovoti su ta sistema niekam nepavyko. 

Grėsmės chorui būti išformuotam niekada nebuvo?

Išformuotam – ne, nebuvo, bent jau aš negirdėjau. Galėjo tik mane keisti, kaip vadovą. 

Kalbame apie pasaulio, lietuvių klasiką. O koks choro santykis su šiuolaikine muzika?

Lietuvių kompozitorių kūrinius, sovietiniais metais parašytais, atlikom. Po pirmą ir paskutinį kartą. O apskritai esame atlikę tokius kūrinius, kuriuos ne visi Europos chorai yra atlikę. Sakykime, Krzysztofas Pendereckis, lenkų kompozitorius – beveik visus jo kūrinius esame atlikę. Arba Arnoldo Schönbergo patys sudėtingiausi dalykai, kaip „Gurų giesmės“ (Gurre-lieder) ar „Jokūbo kopėčios“ (Die Jakobsleiter), kurį Lietuvoje ne visi chorvedžiai žino. Prieš porą metų Katovicų festivalis mus pakvietė atlikti pastarąjį, nes niekas Europoje jo nedainuoja. Ten yra katastrofa! Reikia ir pasiruošimo, ir ištvermės. Galvojome, gal neapsiimkime, nes atliksime kartą ar du, o sąnaudos labai didelės. Arba Viačeslavo Artiomovo „Requiem“. Siūlė kompozitorius jį Maskvos chorams, visi atsisakė. Skambina man Artiomovas: „Ar galite atlikti kūrinį stalinizmo aukoms atminti?“. Sakau, atvežkit natas, pažiūrėsim. Atvažiavo. Galvoju, jei jau Maskvos chorai atsisakė, reikia parodyti, kad Kaunas gali. Mes jį įkandom. Atlikom Maskvoje kelis kartus. Žmonės sėdėjo prie filharmonijos ant laiptų, klausėsi ir verkė. Juk kas antrą Stalino nusikaltimai palietę. 

Ar didelė kaita chore?

Dabar jau nebe. Prieš dvidešimt, trisdešimt metų buvo didelė. Žmonės ieškojo būdų užsidirbti. Dabar mes lanksčiai žiūrime, beveik visi choristai turi antrus darbus. Nors tai yra blogai. Nėra tiek laiko muzikai, kai turi galvoti apie išgyvenimą. Repetuoja ir žiūri, kada baigs. O ką gali padaryti? Valstybė vis žada pakelti atlyginimus, bet daug metų vis neprisivejam realios situacijos. Po keletą eurų – ne pakėlimas. Aišku, savivaldybė remti mūsų negali – mes valstybiniai, toks įstatymas. Bet kai kurias sporto šakas visgi gali remti. Ne kartą esu sakęs – jei savivaldybė duotų Kauno valstybiniam chorui bent trečdalį to, ką duoda kai kurioms sporto šakoms, tai mes apverstume pasaulį. Visi sužinotų, kad Kaunas yra Europos kultūros centras.

O kokios mokyklos ruošia būsimus Kauno valstybinio choro narius?

Šiuo metu pagrindas – VDU Muzikos akademija. Tai mes atkūrėme valstybinės konservatorijos fakultetą, inicijavome akademiją. Tai puiku, atsigavo ir Muzikinis teatras, atsirado galimybė įkurti miesto simfoninį orkestrą. Kai žmogus baigia tokius mokslus ir ateina čia, tai visai kitoks darbas – su juo viskas greičiau vyksta. 

Jūsų namai – Kauno valstybinė filharmonija – nedideli. Be to, statyti kitai paskirčiai – tarpukariu čia buvo Teisingumo rūmai. Kaip manote, ar choras būtų dar geresnis, jei turėtų atitinkamą koncertų salę?

Galbūt choro sukeliamas įspūdis būtų geresnis. Čia – kišenė, kamerinė muzika puikiai skamba. Mes savo balsais atliekame, bet kai atvykstantiems kolektyvams pastato mikrofonus… Neįmanoma sėdėti, garso per daug. Iš tiesų palietėte labai jautrų klausimą. Jei būtų, kaip aš sakiau, atitinkamas požiūris, būtų ir atitinkamos koncertinės salės. Latviai prisistatė, estai, lenkai prisistatė, mes – niekaip. Už tuos pačius Europos pinigus prisistatėm arenų. Žinoma, neblogai, bet kam kiekvienam miesteliui jų reikia? 

Na, taip, dainų šventės kiekviename mieste nevyksta.

Dainų šventės yra tautos mentaliteto patikrinimas, bet šiuo metu su jomis situacija Lietuvoje yra prasta. Latvijoje tai – prioritetas numeris vienas. Ir viskas tuo pasakyta – viskas priklauso nuo valstybės požiūrio. Lietuvoje dauguma chorų išnyko. Vaikai nedainuoja… Kaune iš pusšimčio mokyklų likę gal trys mišrūs chorai. Tai kas auga? Vaiko vidinis pasaulis tuščias, siauras. Jam reikia eiti į sporto areną, rėkti, kovoti už kažką, muštis, daužytis. Gerai, aišku, reikia sirgti už savo komandą. Bet tai ugdo visai kitus jausmus. Taip, kad mes labai slystam. Nežinau, dedu šiek tiek vilčių į dabartinį Prezidentą. Jis ir pats dainavęs, suvokia šiuos dalykus. Gal pasuks šalį šia linkme? Jei tauta nedainuos, praras kalbą. Kas yra liaudies daina? Tai paminklas. Liaudies daina išugdė mentalitetą. 

Petras Bingelis. Rolando Vaizgėlos nuotr.

Pakalbėkim malonesnėmis temomis. Prisipažinsiu, kad aš Kauno valstybinį chorą dažniausiai girdžiu per LRT radiją šeštą ryto. Kiek žinau, naujausią Tautiškos giesmės versiją įrašėte Valstybės atkūrimo šimtmečio proga, bet ir ankstesniąją šis choras įgiedojo. Kodėl būtent jūs?

Mus pakvietė. Bet, tiesą sakant, nenoriu girtis, bet ir tada, ir dabar mūsų choras yra vienas stipresnių kolektyvų. Esame pripažinti ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Sako, tokių turtingo tembro kolektyvų beveik nebelikę. 

Ar yra kūrinys, kuris jums, kaip dirigentui, daugiausiai emocijų sukelia?

Nėra tokių kūrinių, kurie nesukeltų jaudulio. Nėra. Jei nesukelia, vadinasi… Žinote, moderniški kūriniai yra parašyti. Juose sunku užčiuopti kažką, dėl ko verta jaudintis. Tokių stengiamės ir neatlikti. Klasika tuo tarpu yra sukurta. 

Gimtadienį penktadienį, spalio 25-ąją švęsite su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru atlikdami vieną kūrinį – Carlo Orffo „Carmina Burana“. Kodėl jį?

Tai kūrinys, reikalaujantis iš choro visokeriopo pasirengimo – tiek techninio, tiek vokalinio, ir atskleidžiantis visas galimybes. Ne bet kas gali jį atlikti. Be to, šventė yra šventė. Galvojome apie Hendelio oratoriją „Mesijas“, bet dvi su puse valandos…

Tai jau darbas, ne šventė.

Tikra tiesa. Reikia pasilikti laiko ir tiesiog pabūti kartu.

Jubiliejinis Kauno valstybinio choro koncertas. Informacija ir bilietai
kvch.lt

Kotryna Lingienė © Kaunas pilnas kultūros

Niekada man Kauno nebus per daug.

Jeigu rašyčiau knygą, statyčiau spektaklį ar norėčiau sužinoti istorinių įdomybių apie Kauną ar savo gimtąją gatvę, kur pirmiausia reikėtų traukti? Turbūt – ant Parodos kalno, į raudonų plytų pastatą, kurio trečiajame aukšte galima rasti Kaunistikos skaityklą. Keletą dešimčių metų atkakliai augančiam miesto archyvui padėka yra išreikšta ne kartą. Pavyzdžiui, skaityklos pėdsaką atrasime sekdami Tilmansų šeimos istoriją, kuriai skirta šiuo metu M. Žilinsko dailės galerijoje vykstanti paroda, arba versdami daugelį Kaunui dedikuotų knygų. Regis, be Kaunistikos skaityklos žinios ir jos rašytinių bei vaizdinių lobynų apie miestą iš pagrindų nedaug ir papasakosi. 

Kaunistikos pradžia ir palikimas  

1987 metais ant Parodos kalno įsikūrusi Kauno apskrities viešoji biblioteka (KAVB) laukia atnaujinimo, masyviam bibliotekos archyvui netrukus teks atrasti laikiną prieglobstį kitur – tai pats metas apsilankyti Kaunistikos skaitykloje. Migravusi tarp K. Donelaičio ir Radastų gatvėse esančių pastatų, skaitykla vis mainė savo pavadinimą. 1971 metais skaitytojai lankėsi KAVB Lituanistinės literatūros skyriuje, nuo 1979 metų – Kraštotyros. O persikėlus į Mažojo ąžuolyno prieglobstį, 1993 metais, įsikūrė šiandien ir kauniečiui, ir svečiui iš kito miesto ar šalies pažįstama Kaunistikos skaitykla.

Neretam kyla klausimas apie tokį neįprastą vardą, kurio Lietuvoje dažnai nesutiksi – ir patiems skaityklos specialistams dėl jo įtvirtinimo yra tekę kreiptis į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją. Tačiau šiomis dienomis kaunistika jau yra atradusi vietą savo skaitytojų šnekose bei rašytiniuose darbuose (ne be Vytauto Didžiojo universiteto istorikų pagalbos) ir tapusi tikrų tikriausia Kauno vizitine kortele. Kaip giminingą pavyzdį skaityklos specialistai nurodo Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešąją biblioteką, kuri internetinę kraštotyros svetainę pakrikštijo „Raseinistika“, tačiau, pavyzdžiui, vilnistikos juk neaptiksi. O ir ne visų miestų, apskričių bibliotekos tokias miestui ir jo apylinkėms dedikuotas skaityklas išvis beturi. 

O kodėl Kaunas turi? Kiekvienas pasakojimas apie Kaunistikos skaityklą prasideda nuo dviejų iškilių jo darbuotojų – Elenos Stankaitienės ir Chuano Viktoro Spitrio, sukūrusių aukštus bibliotekinius standartus savo miesto istorijai kaupti ir skleisti. Už begalinį dėmesį detalėms ir lyg neypatingiems, tačiau Kauno tyrimams aktualiems šaltiniams, tokiems kaip renginių lankstinukai, Kraštotyros skyrius kolegų dar būdavo pravardžiuojamas Krapštotyra. Dėl tokio bibliotekininkų atsidavimo skaitykla žinota ir kaip Spitrio Kaunistikos institutas, taip pažymint skaityklos vadovu 1961–1993 metais buvusio Urugvajaus lietuvio vaidmenį. Su ilgamete kolege E. Stankaitiene jiedu bibliotekai paliko visa kam pradžią davusią Kaunistikos kartoteką, specialistų kruopščiai dabar jau elektroniniuose žinynuose pildomą iki šiol. 

Iš medinių į skaitmenines lentynas

Skaityklos pavadinimai kito, tačiau per tiek metų jos tikslai išliko tie patys – kaupti ir skleisti informaciją apie Kauną. Nors, kaip mini skaityklos specialistai, naudojamos priemonės visgi kinta bėgant metams. Kaunistikos popierinė kartoteka buvo „užkonservuota“ dar 2003-iaisiais, ir nuo tol tos lentynose sutalpintos stalčiukų eilės, pilnos popierinių kortelių su rašytinėmis nuorodomis į šaltinius, tampa įrašais elektroniniame kataloge ir žinynuose. Bibliotekai, kaip ir kitoms atminties institucijoms, patiriant skaitmenizaciją, kyla klausimas apie tokių skaityklų kaip Kaunistikos poreikį ateityje. 

Atsakymas ateina pats, kai prireikia sužinoti daugiau, tarkim, apie keistus radinius Laisvės alėjos kasinėjimų vietoje, bevardes skulptūras Žaliakalnyje ar sudominusius istorinius pastatus J. Gruodžio gatvėje. Ar kai tampa aktualios įdomybės apie miesto laiptus, kurortus ir paplūdimius, praeitame amžiuje tarp Senamiesčio ir Panemunės puškavusį Kauno siaurąjį geležinkelį „kukušką“ ar karuseles Mažajame ąžuolyne. Ne viską pavyks atrasti vien įprasta paieška internete, o apsilankius skaitykloje informacijos ieškojimo būdų įvairiuose žinynuose dažnam teks mokytis iš naujo, padedamam darbuotojų.

Galiausiai kuo daugiau pasikliauti, jeigu ne Kaunistikos skaityklos specialistais, kasdien atrenkančiais patikimiausią informaciją apie rūpimą miestą? Bibliotekininko darbas reikalauja ne tik specialybės žinių, bet ir spartos bei nuojautos, kur tarp sukauptų šimtų tūkstančių įrašų galėtų slėptis atėjusiam skaitytojui reikalingas faktas. Lankytojui atnešus laikraščio iškarpą, ilgamečio darbo skaitykloje ištreniruota akis pažins konkretų šaltinį net iš popieriaus spalvos, faktūros, storumo ir senumo. Kiek sunkiau gali būti nebent pateikus kartą bibliotekininkų iš tiesų gautą užklausą – surasti „viską apie Kauną“. 

Atmintis pildoma kasdien 

„Negalime blogai dirbti“, – sako Kaunistikos skaityklos vadov4, KAVB Kaunistikos grupės vyriausioji bibliografė Dalia Giniuvienė. Išties ant skaityklos darbuotojų pečių gula nemaža atsakomybė už tai, kiek ir koks Kaunas bus matomas lankytojų darbuose bei pasakojimuose. Todėl šaltiniai nuolat atnaujinami – peržiūrimi svarbiausi miesto įvykiai, kuriuos būtų galima nušviesti Kaunistikos skaityklos kuriamuose el. ištekliuose. Specialistai žinos ir tai, kas tuo metu yra svarbiausia miesto aktualija ir kuo skaitytojai domėsis ateityje, bei visuomet turės ką pasiūlyti besidominčiajam. Patys tai akylai fiksuoja tiek darbo metu, tiek laisvalaikiu – tad ir mieste praūžusi, Ąžuolynui žalos padariusi audra pateks į bibliotekininko objektyvą. 

Kaunistikos skaitykloje ne tik renkama bei skleidžiama informacija, tačiau ir prisidedama prie jos išteklių kūrimo, ir ne tik rašytine forma. Besidominčius skaitykla pakvies į savo parengtas virtualias ir gyvas parodas apie Kauną – upių miestą, Kauno ąžuolyną, karikatūras iš tarpukario kauniečių gyvenimo ir daugelį kitų temų, taip pat – į ekskursijas, pristatymus, edukacinius žaidimus. Skaityklos iniciatyva, bendradarbiaujant su Kauno miesto savivaldybe, ant poros pastatų sienų pasirodė dvi naujos atminimo lentos. V. Putvinskio gatvėje 2011 metais įamžintas kraštotyrininkas, muziejininkas, pedagogas Pranas Juozapavičius – jo žmonos skaityklai dovanoti rankraščiai yra vienas išsamiausių tekstinių ir vizualinių šaltinių besidomintiems Kauno mikrorajonais. Žaliakalnyje, Višinskio gatvėje, bendra iniciatyva dar 2008 metais pagerbtas istorikas, filosofas, Vytauto Didžiojo, Vilniaus ir Bonos universitetų profesorius Zenonas Ivinskis. 

Kaunistikos skaitykla – ir sau, ir bendruomenei

Kokį lankytoją Kaunistikos skaitykloje būtų galima sutikti, pavyzdžiui, įprastą trečiadienį? Vieno tipažo tikrai nėra – per daugelį metų popierinę kartoteką ir elektroninius žinynus vartė tiek mėgėjai, tiek specialistai. Mokslo metais, žinoma, padaugėja lietuvių ir užsieniečių studentų, rašančių akademinius darbus apie Kauną ar jo apylinkes. Dar iki jų atėjimo apsilanko dėstytojai, pagal skaityklos turimus šaltinius parengiantys studentams užduotis – taipprisidedama prie tam tikrų istorinių laikotarpių ar temų aktualizavimo. 

Bibliotekos archyvuose žinių bagažą pildo kraštotyrininkai, tarp kurių yra ir nuolatinių garbaus amžiaus lankytojų, ir kraštotyros būrelių vadovų. Skaityklos specialistai pastebi, jog skaitytojai pradeda labiau domėtis savo gyvenamosios aplinkos istorija, ieško gimtosios gatvės ir joje esančių objektų istorijų. Neseniai, pavyzdžiui, grupelė Žaliakalnio senjorų rinko informaciją apie savo mikrorajoną, kuria remdamiesi rengė sau ir besidomintiems ekskursijas. Bendradarbiavimas su tokiomis iniciatyvomis kaip „Ekskursas“, „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ į Kaunistikos skaityklą atveda ir specialistų, ir savanorių, leidžiančių čia savo vasaras. 

Kaunistika domina ne tik Kaune gimusius ar augusius žmones. Apie pusę milijono įrašų aštuoniomis kalbomis turinti skaitykla užklausų gauna ir iš kitose, artimesnėse ar tolimesnėse šalyse gyvenančių asmenų, kalbančių angliškai, vokiškai bei kitomis kalbomis. Žinia gali atskrieti, kaip neseniai nutiko, ir iš Brazilijos. Dažnas domisi savo giminės genealogija, tačiau jeigu ieškomas žmogus nebus pasižymėjęs vieša veikla, užfiksuota bibliografiniuose šaltiniuose arba viename pirmųjų Lietuvoje tokių elektroninių žinynų „Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas“ (atminimas.kvb.lt) – teks keliauti į archyvą ir ten ieškoti nepublikuotų šaltinių. 

KAVB Informacinių paslaugų skyriaus Kaunistikos grupės vyresnysis bibliografas Mindaugas Balkus, kurio disertaciją „Visuomenės ir viešosios erdvės lituanizavimas Kauno mieste 1918–1940 m.“ galima rasti skaityklos lentynose, mini Kaunistikos kaitą keičiantis visuomenei. Kaunui turtėjant gyventojų iš vis įvairesnių šalių, gali būti, jog po dvidešimties ar trisdešimties metų skaitykla bus pildoma įrašais, aktualiais besidomintiems ryšiais tarp Kauno ir, pavyzdžiui, Afrikos šalių. 

Pasiteiravus, ar visgi nepabosta tas pats miestas, kuriame ir gyvenama, ir apie kurį kasdien darbe galvojama, atsakymu atskrieja perfrazuota citata iš grupės „Fojė“ repertuaro: „Niekada man Kauno nebus per daug.“ Be to, Kaunas atrodo kaip niekada didelis, kai kiekvienas pastatas, skulptūra, gatvė perskaitomi giliau matančiomis, daugiau žinančiomis akimis – Kaunistikos skaityklos specialisto ar lankytojo. 

Už pasakojimus nuoširdžiai dėkojame Kaunistikos skaityklos darbuotojams D. Giniuvienei, M. Balkui, A. Skrockaitei, R. Vaitilavičienei. 

Vaida Stepanovaitė
Luko Mykolaičio nuotr.

Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. spalio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Kaip šiandienos architektūrą pritaikyti ne tik mūsų, bet ir ateities reikmėms? Kaip suderinti tradicijas ir inovacijas? Į šiuos klausimus atsakymo ieškos Kauno technologijos universiteto (KTU) dirbtuvių „KTU miestelio vartai“ dalyviai, kursiantys universiteto miestelio vartų koncepciją.

Šios lapkričio 12-13 d. „DesignLibrary Kaunas“ (K. Baršausko g. 59) vyksiančios dirbtuvės – Kauno architektūros festivalio (KAFe2019) dalis. Ne vieną profesionalą ar architektūros mėgėją žavintis Tarptautinis architektūros festivalis vyksta Kaune kas trejus metus.

Kurs studentai ir jauni profesionalai

Planuodami kelionių maršrutus dažnai pirmenybę teikiame miestams, kurie garsėja savo architektūra. Jau esame įpratę lankytis senamiesčiuose ar paveldą išlaikiusiose bažnyčiose, tačiau vis dažniau kelionių gidai rekomenduoja pamatyti vietas, pasižyminčias išskirtine architektūra. 

Tad ir šių vartų tikslas – aiškiai įženklinti juntamus studentų miestelio „įėjimo taškus“ – kad jame esančios funkcijos kuo labiau atsispindėtų viešoje erdvėje. 

Renginio metu studentai ir jauni profesionalai turės galimybę prisidėti prie idėjos studentų miestelio vartams – rekonstruoti susidėvėjusią infrastruktūrą bei saugoti paveldą. 

Pasak KTU Statybos ir architektūros (SAF) docento Martyno Marozo, ne visada reikia naujų ir didelių pastatų. Tai yra puiki galimybė jauniems architektams realizuoti save tiek kūrybinėje, tiek profesinėje aplinkoje. 

„Sutaupytus pinigus investuosime į tą aplinką, kuri jau yra dabar. Norime, kad miestelis būtų žalias, kad atsirastų natūrali jungtis tarp Kauno miesto ir Studentų miestelio“, – sako M. Marozas.

Sukurti miesto dvasią nereikia didžiulių pastatų

„Kaskart turime skirtingą temą, kuri, mūsų manymu, yra tam laikotarpiui aktuali. Šių metų tema – „įženklinantys“ (angl. landmark) pastatai – klausiame, ar jie įtvirtina, ar griauna miesto tapatybę. Pavadinimas parodo to festivalio kryptį, kuri atsiranda iš to, kad visuomenė pradeda domėtis statybos procesais, miesto plėtros procesais“, – apie festivalį sako KTU SAF docentas Gintaras Balčytis, KAFe2019 vadovas.

G. Balčytis. Asmeninio archyvo nuotr.

Anot jo, pastatytas vadovaujantis modernistiniais principais, KTU studentų miestelis turi savitą architektūrą. Miestelio vartų idėjos gali apimti viską: nuo netradicinių architektūros formų iki inovatyvių atsinaujinančios energetikos, išmanių technologijų koncepcijų, ar kitų meninių ir technologinių instaliacijų. Tai turėtų būti idėjos, kurios „įženklintų“ studentų miestelio pradžią ir pabaigą.

„Įženklinanti architektūra – tai yra miesto ar vietovės identitetą atspindinti ir pabrėžianti architektūra“, – teigia G. Balčytis ir atkreipia dėmesį į tai, kad įženklinantys pastatai nebūtinai yra dideli ir dominuojantys, kaip kad dažnai manoma. Kur kas svarbiau tai, kad įženklinanti architektūra kuria miesto dvasią.

Studentų miestelis – vieta, kurioje egzistuoja kitos taisyklės

Dirbtuvių metu bus vertinama ne tik objekto erdvinė išraiška, bet ir sprendinių pagrįstumas, sąsaja su kontekstu, inovatyvumas, funkcionalumas ir kiti aspektai.

„Tai yra galimybė studentams parodyti, ką jie moka. Tai – projektas, kuris gali padėti aiškiau pažymėti miestelio ribas, jo teritoriją. Norime, kad lankytojas jaustųsi taip, lyg vis dar būtų mieste, bet visgi ir kitoje vietoje, kurioje egzistuoja kitos taisyklės, šeimininkauja kitas savininkas“, – sako M. Marozas.

M. Marozas. Asmeninio archyvo nuotr.

Jis teigia, kad taip pat svarbu, kad studentams šioje erdvėje būtų patogu leisti laiką ne tik paskaitų metu, bet ir po jų. Studentų miestelis gali pavirsti miesto teritorija su savo unikaliu charakteriu ir su aiškiai apibrėžta teritorija. 

Dirbtuvėse „KTU miestelio vartai“ gali dalyvauti tie studentai ir profesionalai, kurių studijos ar veikla yra susijusios su architektūra ir pramoniniu dizainu, kuriems įdomi galimybė įtraukti projektą į savo darbų portfolio. Komandas taip pat gali papildyti specialistai iš inžinerijos, IT, rinkodaros ir kitų sričių. 

„Neprisirišame prie jokių prioritetų. Dirbtuvės yra susijusios su kūryba, kviečiame bent kažkiek kūrybinių profesijų atstovus – tačiau turbūt didžioji dalis profesijų ir yra tokios. Skatiname jungtis tuos jaunus žmones, kurie norėtų prisidėti prie miesto teritorijos įženklinimo“, – teigia M. Marozas.

Stipriausias idėjas sieks įgyvendinti

Įženklinimas, anot jo, yra susijęs su gebėjimu pastebėti kultūrinius bei architektūrines problemas, jas spręsti.

„Priklausomai nuo komandų kiekio, tikimės gerų, stiprių idėjų, kurių pagrindu būtų galima išrinkti vieną geriausių, vieną stipriausių. Gali būti net ne viena, o kelios sėkmingos idėjos – norėtume jas įgyvendinti. Norime pastatyti tai, ką studentai yra pasiūlę“, – sako M. Marozas.

Dirbtuvėse sukurta ir išrinkta miestelio vartų koncepcija bus plėtojama ją įgyvendinant. Koncepcijos kūrėjai bus įtraukti į miestelio vartų autorių sąrašą ir/arba prisidės prie tolesnio koncepcijos vystymo.

Pasak „KAFe 2019“ vadovo G. Balčyčio, kiekvienas miestas, kiekviena savivalda stengiasi realizuoti įvairiausius projektus, kad pastatytų įženklinančios architektūros pastatą – juk tai yra svarbus miestų plėtros procesas.

„Visuomenės interesas yra labai didelis – įvairūs projektai sulaukia užklausų. Festivaliu norime parodyti, kad miestą kuria ne tik architektai, bet daug įvairių žmonių, tarp jų – ir miesto gyventojai, su kuriais būtina tartis ir viešinti parengtus projektus“, – teigia G. Balčytis. 

Dirbtuvėse kviečiami dalyvauti tie studentai ir profesionalai, kurie susiję su architektūra ir pramoniniu dizainu bei norėtų įsitraukti projektą į savo portfolio. Komandas taip pat gali papildyti ir kiti specialistai iš inžinerijos, IT ar rinkodaros sričių. Komandos narių skaičius – iki 5 žmonių. Plačiau.

Dalyvavimas nemokamas, dalyvių skaičius ribotas. Komandų registracija iki lapkričio 6 d. el. paštu rinkodara@ktu.lt

KTU inf.

„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ organizuotas „Istorijų festivalis“ kauniečius ir miesto svečius pakvietė į pažintį su išnykusiu Aleksotu. Jį virtualios realybės (VR) būdu atgaivino Kauno technologijos universiteto Informatikos fakulteto (KTU IF) Virtualiosios realybės laboratorijos („VRLab“) komanda.

Aleksotas daugeliui atrodo kaip pilkas pramoninis rajonas, siejamas su uždarytais sovietiniais kariniais daliniais ar senais apleistais pastatais. Laiko dulkėse paskendo jo didybė: ne visi Aleksoto ir Kauno miesto gyventojai žino apie mūsų laikų nesulaukusius objektus, vertus pasididžiavimo.

Vienas jų – tai architekto Mykolo Songailos projektuotas Viesulavos akademinis miestelis, kur tarpukariu iškilo įspūdingi VDU Fizikos ir Chemijos fakulteto rūmai. Deja, Antrojo pasaulinio karo metais jie buvo susprogdinti. Unikalią progą rūmams atgimti suteikė KTU mokslininkai – ekskursijos metu, pasitelkiant naujausias VR technologijas, buvo atgaivinta dalis išnykusių pastatų ir vietų.

Prikelti pastatai – naujas traukos objektas

Turo vadovas-gidas, įstaigos „Unikalus paveldas“ vadovas Jonas Oškinis pasakoja, kad susidomėjimą Aleksotu paskatino ekskursijų ciklas „Kaunas – dizaino miestas“. Jame įvairioms bendruomenėms pristatomi kaimynystėje gyvenę Pirmosios Respublikos architektai bei dailininkai. 2017 metais buvo sukurta ekskursija „Nuo Aleksoto panoramos į Aleksoto gatvę senamiestyje“, kurios metu suprasta, kad šiame rajone egzistavo ne vienas įspūdingas pastatas, sunaikintas II pasaulinio karo metu.

Pasak J. Oškinio, tuomet kilo klausimas, kaip būtų galima parodyti įspūdingą pastato tūrį ir aukštį ne tik juodai baltoje atvirutėje. „Mes, Kauno gidai, esame iš dalies nedėkingoje padėtyje – Kauną nuo Vilniaus skiria vos 100 kilometrų, tačiau daugelis užsienio turistų po sostinės kitu sustojimu renkasi Kryžių kalną ar pajūrį. Vadinasi, turime skirti papildomų pastangų ir parodyti kažką nematyto, netikėto. Lygiai tas pats galioja kalbant apie miesto ekskursijų dalyvius – negalime visą laiką rodyti Karo muziejaus ar Centrinio pašto, reikia rasti naujų „kampų“, – kalbėjo J. Oškinis.

Gido planuose – ekskursija, kur virtualiosios realybės technologijos būtų panaudotos ne vieno objekto apžiūrai. Neišlikusių ir planuojamų atkurti objektų sąraše: Technikos fakulteto dirbtuvės, didžiausias XX a. pradžios pastatas Lietuvoje – Dirižablių angaras, buvę Kauno aerodromo pastatai ir architekto Stasio Kudoko projektuota Aleksoto pradžios mokykla.

Paieškos archyvuose ir skaitmenizacija

„Sužinojęs apie „Istorijų festivalį” kreipiausi į KTU Rinkodaros ir komunikacijos departamentą, kuris savo ruožtu nukreipė į KTU Informatikos fakulteto docentą Tomą Blažauską. Jis supažindino su savo komanda – virtualiosios realybės laboratorijos technologijų ekspertais Andriumi Paulausku ir Luku Paulausku. Papasakojus idėją, jie pasakė – „Šaunu, jungiamės. Istorinio pastato rekonstrukcijos dar nesame darę“, – su šypsena prisiminė pašnekovas.

Pastato modelį parengęs KTU IF „VRLab“ 3D modeliuotojas Lukas Paulauskas sako, kad projektas yra labai įdomus, tačiau ir sudėtingas. „Daugiausiai problemų kėlė tinkamų šaltinių, kuriais remiantis būtų galima atkurti instituto 3D modelį, trūkumas. Buvo remtasi rūmų architektūriniais brėžiniais, tačiau klausimų kėlė to meto nuotraukos, kuriose kai kurios pastato vietos atrodė neatitinkančios brėžinių“, – pasakojo L. Paulauskas – „Atrodo, valandų valandas praleidome nagrinėdami tas nuotraukas, spręsdami, ar tikrai matome pastato detalę, ar tai tiesiog pilka dėmė“.

Planuose – nauji objektai, kylantys istoriniai lėktuvai

Ekskursijos vadovas J. Oškinis per artimiausius trejus metus tikisi paruošti ir ekskursijoms įveiklinti kitus dingusius Aleksoto pastatus. „Laukia skirtingos techninės užduotys – jei milžiniškas Dirižablių angaras buvo didelio lauko gale, tai Kudoko mokykla yra tarsi ištirpusi, susiliejusi su rajonu, jos „viduryje” dabar stovi pastatai. Reikia sugalvoti, kaip atvaizduoti tokį pastatą, taigi laukia ir daugiau įdomių iššūkių“, – vardino J. Oškinis. Gido teigimu, ekskursiją „Dingęs Aleksotas“ ketinama išplėsti ir bendradarbiaujant su Lietuvos aviacijos muziejumi bei Kauno aeroklubu. „Galbūt virtualios realybės akiniuose bus galima matyti ir dinamiškus vaizdus, pavyzdžiui – kylančius prieškarinius lėktuvus“.

KTU IF „VRLab“ vadovo nuomone, technologijos turi būti taikomos ne vien pramogai, o ir kaip edukacinė priemonė. „KTU laboratorija aktyviai įsitraukia į Vytauto Didžiojo Karo muziejaus projektus. Viena naujausių iniciatyvų – „Lietuvos geležinkeliams“ sukurta šimtmečio pokyčius atspindinti papildytosios realybės traukinių ekspozicija. „Dingęs Aleksotas“ yra duoklė mylimam Kaunui – norime, kad kuo daugiau žmonių susipažintų su mūsų miestu ir jo paslaptimis. Taip pat šis produktas yra viena iš pirmųjų dovanų Kaunui artėjant „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ metams“, – kalbėjo A. Paulauskas.

J. Oškinio teigimu, po ekskursijos didžiausias komplimentas yra tuomet, kai žmogus sako, kad niekada nėra buvęs šioje gatvėje ir nežinojo, kad Kaune buvo tokie pastatai. „Jei nors vienam žmogui, ypač jaunimui, tai bus priežastis apsilankyti Kaune, manau, jau yra gerai. O galbūt ir pažintis su virtualiosios realybės technologija paskatins jaunimą mokytis naujųjų technologijų, įstoti į aukštąją mokyklą ir gyventi Kaune,“.

KTU inf.

Naujoje, bet „lyg čia buvusioje“ vietelėje Kauno senamiestyje susitikti pasiūlė pačios „Sviesto sviestuoto“ įkūrėjos Dovilė Stonė ir Milda Beržanskaitė. Jų produkcijos – Palemone, „prie traukinio bėgių“, gaminamų įvairių riešutų sviestų (iš tiesų reikia sakyti „kremų“) ir ne tik – vilniečiai randa sostinėje veikiančioje kavinėje „Chaika“, tad ir su šios kauniete atžala merginos iškart susidraugavo. Vidudienį „Chaika“ ūžia nuo atsigrožėti jos interjeru ir atsivalgyti veganiškų tortų negalinčių lankytojų minios, o mes susėdusios sukame „Sviesto sviestuoto“ laikrodį atgal. 

„Sviestas sviestuotas“ jau nebėra jaunas verslas, tiesa?

Dovilė: Aha, paramų jau nebegalime gauti. Eina šešti įmonės metai.

Milda: O pradėjom savo virtuvėje lygiai prieš šešerius metus, spalį. 

Tai jau pragyvenote sunkiausius etapus?

D.: Etapai vis nauji. Pradžioje rūpestį kėlė techniniai dalykai, mąstėme, kaip čia įsivažiuoti, kaip įtikinti kitus. 

M.: Dabar yra sunkusis konkurencijos augimo etapas.

D.: Kai pradėjome, buvome vienintelės riešutų sviesto gamintojos Lietuvoje, o dabar jau pačios nebesusekame, kiek ko kur randasi. Taigi gryninamės, kur link norime judėti. Juk visi įsivaizduoja, kad verslas turi augti iki begalybės. Mes savo ateitį įsivaizduojame kitaip ir vertybes versle matome kitokias. Kartais net suabejojam, ar čia mes kažko nesuprantam, ar tie, kurie klausia, kada plėsimės. 

Kokia jūsų vizija? Kur po dar šešerių metų save matote?

M.: Nebūtinai „Sviestas sviestuotas“ tiek gyvuos, visko gali būti. Tikimės, kad ir toliau nebūsime didžiųjų tinklų parduotuvėse, bet bendradarbiausime su mažais verslais, krautuvėlėmis, kavinėmis, ir to pakaks išgyventi.

O kodėl nenorite dirbti su didžiaisiais?

D.: Daug kas susideda. Bijome iš rankų procesą paleisti. Apskritai gal nelabai norime didžiulio verslo, taip savęs nematome. Be to, labai vertiname vietines iniciatyvas ir jas norime per bendradarbiavimo tinklą stiprinti. Taip, buvimas didelėse parduotuvėse būtų patogus klientams, bet jis augintų vieną korporaciją. Mažieji partneriai tai iškart pajustų. 

Kaip tas bendradarbiavimo tinklas atrodo? Ar bendraujate ne tik verslo, bet ir, tarkim, tvarumo, kitais gyvenimiškais klausimais?

D.: Įvairių partnerių yra. Esame sutikę mažų verslų, kurie mąsto kaip eiliniai biznieriai. Su kitais požiūriai sutampa, tikrai pasikalbam ir žmoniškai, atsiranda ryšys. Atveži pati produktus, paplepi. Praktiniai dalykai irgi svarbūs. Iš „Chaikos“, va, dėžes susirenkam ir dar kartą panaudojam. Kadangi vertybės sutampa, mums negėda paprašyti neišmesti, o jiems ne problema palaikyti, kol vėl atvažiuosim. 

Kaip dar kuriate tvarumą versle?

M.: Mūsų produktas veganiškas. Pabrėžiame augalinės mitybos vertę. 

D.: Esam lokalios – tai, manau, vienas iš esminių tvarumo principų. Užsienyje naujų rinkų neieškome, juk ten irgi yra kas pagamina skanų riešutų sviestą. Nebent emigrantai dovanoms perka. Tiesa, kai pradėjome, ieškojome pigumo, greitumo ir patogumo, kad pasiektume kuo daugiau žmonių. Pavyzdžiui, stiklainius į burbulinę plėvelę pakuodavom. Bet jau seniai tam naudojam popierių, neretai atlikusį nuo kitų gamybos reikalų. Šis tas, tiesa? Pakuoti vis tiek reikia, to neišvengsi. Stiklas irgi pasirinktas dėl tvarumo, nors plastiką gal patogiau būtų siųsti.

Mačiau, kai feisbuke paskelbėt, kad didesnį kiekį kremo siūlote plastikiniame kibirėlyje, viena klientė iškart supyko, kad netvaru.

D.: Aha, buvo taip. Liūdna, kai žmonės mato tik vieną momentą, bet ne mūsų vertybių ir darbo principų visumą. Ką daryti, jei žmonės nori didesnio kiekio? Siunčiant tokio dydžio ir svorio stiklainį reikėtų kalno apsauginio plastiko. Tenka ieškoti kompromiso. Žodžiu, mes jai pasiūlėm, kad galėsim į tą patį kibirėlį naują porciją sudėti. Bet žmonės tokia galimybe retai kada pasinaudoja. 

Jūs viską pačios darot?

D.: Taip, visiškai viską. Milda iliustruoja, pačios komunikuojam, pačios gaminam. Galime reaguoti į poreikius, gaminame tiek, kiek tą mėnesį reikia, produkcija neužsistovi. Mes net partnerius skatiname po nedaug užsisakyti, kad nereikėtų išmesti. Susidėliojam maršrutą ir pačios vežiojam po Vilnių ir Kauną. 

M.: Prekiaujame ir kitur Lietuvoje, keliolikoje miestų ir miestelių. Ten produkciją jau siunčiame. 

Ar jau visi žino, kas tas riešutų sviestas?

D.: Čia visai juokinga istorija. Mes terminą vertėme iš anglų kalbos, ir reikėdavo žmonėms aiškinti, kad tai nėra pieno produktas. Pavyko. Tada atsirado nauja direktyva – nebegalime savo produkcijos vadinti sviestu būtent dėl šios priežasties! Dabar pirkėjai skaito: „A, čia riešutų kremas… Tai čia nebe tas?“ Žodžiu, dabar gaminame kremą, o sviestas liko tik pavadinime. 

Kaip gimė turbūt kaunietiškiausias jūsų gaminys „Laikinoji sostinė“?

M.: Tai mūsų meilės Kaunui rezultatas. Vis galvojome, kaip susieti tą jausmą ir sviestą. Taip ir tarpukario architektūra ant etiketės nusipiešė.

D.: Ėmėm labiau ją pastebėti, į ekskursijas vaikščioti. Kai tik turim svečių, vedamės juos į V. Putvinskio gatvę pasigrožėti architektūra. O ir Laikinosios sostinės šimtmetis stuktelėjo. Šis kremas trijų sluoksnių – neatsitiktinai. Visą legendą sudėjome į aprašymą. 

Kiek ekologiškas jūsų gyvenimo būdas?

M.: Stengiamės. Bet, va, apsiperkame dideliuose prekybos centruose. Einam mažais žingsniais. Jei geriu gėrimą per plastikinį šiaudelį, tai jau bijau, kad kas pamatys.

D.: Aha, nors vis dar dažnai nepaklausia, ar reikia šiaudelio, tad rezultatas nuo manęs lyg ir nepriklauso. Visgi, kai zero waste tapo mada, aš tapau skeptiškesnė. Norisi atsitraukti, išsigryninti, kas yra tikra, o kas tik verslo noras išnaudoti naują nišą, vadinamasis greenwashing. 

Būtent apie tai yra tavo, Dovile, mitų dekonstravimo tinklaraštis „Šiaip tai“, tiesa?

D.: Taip, jis gimė iš asmeninio domėjimosi ir nuolatinio konfrontavimo. Pastebiu, kad internetas pilnas neatitikimų, tad pamaniau, kad ne tik man vienai būtų įdomu paieškoti tiesos. Ne tik apie ekologiją, bet ir apie ją. Bandau suprasti ir atsirinkti. Va, viena drabužių kompanija skelbia, kad surenka dėvėti nebetinkamus rūbus ir už tai suteikia nuolaidą kitam pirkiniui. Gražu, sakysit. Bet ar tai draugiška aplinkai, ar tėra pirkimo skatinimas? 

Aha, apie pirkimą. Ar dalyvausite kalėdinėse mugėse?

D.: Kalėdiniu laikotarpiu koncentruojamės į gamybą, ne į muges. Turim daug nuolatinių klientų. Varom dviem etatais!

Ar pačios jau atsivalgėte savo kūrinių?

D.: Kiekvieną dieną juos valgom. Milda labai mėgsta „Laikinąją sostinę“. Man patinka aguoninis kremas, jis turėjo būti tik Kalėdoms, bet daug kas pamėgo. Mėgstam gaminti namuose, įvairiems patiekalams naudojam savo sviestą. Nuolat eksperimentuojam, kartais ir netyčia naujas receptas gimsta, kaip chalva. Sviestas tiesiog sušoko į gabalėlius. Valgom, galvojam – skanu, kodėl gi nepasiūlius kitiems? Apie pakuotę svarstėme – plastikas negerai, bet nebūna chalvos stiklainiuose. Visgi mūsiškė „Geriau nei chalva“ stiklainiuose gerai jaučiasi. 

M.: Va, karijų riešutų pirmąkart paragavom salotose ir pagalvojom, kad čia gali išeiti kažkas įdomaus. Pavyko karijų ir datulių duetas „Karamia“. O kartais riešutai skanūs, bet kremas iš jų – nelabai. 

Kaip mažas verslas ilsisi? Ar turite kada išeiti atostogų, kai viską darote pačios?

M.: Sunku atitrūkti, bet jau išmokome ilsėtis. Leidžiame sau nedirbti savaitgaliais, o ir tie savaitgaliai kartais pailgėja, ypač vasarą, kai užsakymų mažiau. Išbėgam į kiną, koncertus, knygų pristatymus. 

D.: Jei tik spėjam. Pirmaisiais „Sviesto sviestuoto“ metais socialinis gyvenimas tikrai kentėjo, nes neapskaičiuodavome laiko. Taip nesunku perdegti. Dabar, per vasarą atsipūtusios, rudenį vėl mokomės disciplinos. Kalėdinis laikotarpis visada sunkus, bet jau susitaikom, kad nugaras skaudės, miego trūks. Bet žinai, kad tai praeis. Po Kalėdų informuojam klientus, kad ilsėsimės, ir išeinam trumpų atostogų. Visgi jaučiame atsakomybę prieš partnerius, nuolatinius klientus. Jei tik fiziškai išvykstam kur nors, vienu metu visiems atsargos baigiasi! 

M.: Mėnesį verslas atostogavo, kai abi baiginėjom mokslus. Buvo ir supykusių: „Kaip mano šeima be jūsų sviesto?“

D.: Manau, neįprasta į verslą žiūrėti iš žmogiškosios pusės, kad už prekės ženklo yra realūs žmonės, kurių niekas nepakeičia.

facebook.com/riesutusviestai
sviestuotas.lt

Kotryna Lingienė
Dainiaus Ščiukos nuotr.

Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. lapkričio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia

Andrius Stakelė – šokio scenoje gerai žinomas vardas. Savo karjerą pradėjęs kaip šokėjas ir choreografas, menininkas jau kurį laiką auga ir kaip elektroninės muzikos kompozitorius, kuriantis muziką šokio spektakliams, intensyviai bendradarbiaujantis su nepriklausomais Lietuvos ir užsienio kūrėjais. Negana to, kompozitoriaus ir šokėjo talentus menininkas sėkmingai jungia šokio trupėje „Nuepiko“, kurią įkūrė drauge su šokėjais Mariumi Pinigiu ir Mariumi Paplausku. Kalbėdamas su Juste Litinskaite menininkas dalinasi mintimis apie susidomėjimą elektronine muzika, iššūkius lydinčius kuriant muziką šokio spektakliams ir kintantį individualų muzikinį braižą.

Papasakokite, kaip iš šokėjo tapote kompozitoriumi?

Viskas įvyko labai paprastai. Tikriausiai visiems šokėjams pasitaiko akimirkų, kai norisi padaryti pertrauką šokyje, atrasti save iš naujo. Prieš kelerius metus visai netikėtai pradėjau studijuoti elektroninę muziką ir šokį Danijoje. Kadangi daug mano bendraminčių ir draugų yra šokėjai, vos grįžęs į Lietuvą sulaukiau pasiūlymų kurti muziką jų projektams. Jiems labai patiko tuometinė mano muzikinė raiška. Nusprendžiau gilinti savo žinias šioje srityje, taigi lankiau garso režisūros kursus Lietuvoje.

Ar šokėjo patirtis praverčia kuriant muziką šokio spektakliams?

Taip. Jaučiu, kokie garsai veikia kūną ir kaip muziką pritaikyti prie judesio. Tačiau labai sunku kurti muziką sau pačiam. Štai, kad ir dabar, kuriant muziką naujam šokio trupės „Nuepiko“ spektakliui „Perdegimas“, susiduriu su sunkumais. Jau lyg ir sukurta muzika toms spektaklio dalims, kuriose šoka Marius Pinigis ir Marius Paplauskas, tačiau vis dar nesu pabaigęs savo solinio pasirodymo muzikos. Panašiai nutiko ir kai kūriau muziką pirmajam „Nuepiko“ spektakliui „(g)round zero“. Delsiau iki paskutinės akimirkos, kol galiausiai sukūriau muziką savo pasirodymui vos per kelias valandas. Viskas išsisprendžia aplankius įkvėpimui. 

Ką veikiate šiuo metu? 

Dirbu prie jau minėto „Nuepiko“ spektaklio „Perdegimas“. Taip pat dirbu Kauno choreografijos mokykloje. Ten su keliais kitais muzikantais įgyvendiname gyvos muzikos projektą „Vibracijos“. Jungiame gyvą atlikimą ir elektroniką. Tai visai įdomus išbandymas. O visai neseniai bendradarbiaudamas su Mariumi Paplausku pradėjau kurti muziką vaizdo klipams. 

Kaip prasidėjo draugystė su elektronikos žanru? 

Mane labai įkvepia elektroninės muzikos kūrėjas James‘as Holden‘as. Jis nuostabus muzikantas, pats kuria muzikos instrumentus garsams skleisti. Nuo susidomėjimo jo kuriama muzika viskas ir prasidėjo. 

Kaip nepriklausomam kompozitoriui, ar jums svarbu, kad pagal jūsų kuriamą muziką žmonės šoktų? 

Geras klausimas. Artimiausiu metu planuoju išleisti naują dainą, tikėkimės, ir su vazido klipu. Bandau pradėti naudoti savo balsą, pristatyti save kaip atlikėją. Pažiūrėsime, ar žmonės šoks…

Kur galima išgirsti Jūsų muzikos ne spektakliams? 

Turiu „Soundcloud“ ir „Facebook“ puslapius, kuriuose dalinuosi sukurta muzika. Juose mane galima rasti kaip „Stakele“. Nors jau senokai ten pristačiau ką nors naujo. Šiuo metu noriu atsiskleisti ir kaip atlikėjas, pradedu naudoti balsą. Keičiasi mano muzikinis braižas, tobulėju. Štai, kad ir spektaklio „Perdegimas“ skambesys bus visai kitoks, nei buvo tas, kurį žiūrovai girdėjo spektaklyje „(g)round zero“. Mąstau ir apie vinilinės plokštelės išleidimą, jei tik pavyks rasti tam finansavimo. 

Esate minėjęs, kad muziką spektakliams pradedate kurti nuo raktinių žodžių apie kuriuos sukasi spektaklio ašis, stengiatės įsivaizduoti spektaklio temą ir joje užkoduotas emocijas, ieškote tinkamų garsų, iš kurių vėliau gimsta muzika…

Taip. Pavyzdžiui, reikia muzika perteikti srovenimo, ėjimo per vandenį jauseną. Tuomet pradedu mąstyti su kokias žodžiais tai siejasi. Ūkas, burbuliavimas, lengvumas, vakuumas. Mąstau, kokiais garsais galėčiau išreikšti šiuos žodžius. Tai tampa atspirties tašku. Po to prasideda žaidimas garsais, jų moduliavimas, kol atrandu būtent tai ko reikia kuriamai scenai. 

O kaip yra su nepriklausoma kūryba? Ar yra temos, nuo kurių jose atsispiriate, kurias plėtojate muzikos pagalba? Ar visgi pradedate nuo žaidimų garsais? 

Turbūt, kaip ir daugelis kūrėjų, dirbu labai įvairiai. Kartais prisėdu ir tiesiog bespaudinėdamas pianino klavišus atrandu nuostabią harmonija, kuri pradeda stipriai veikti. Taip atsiranda atspirties taškas, prie kurio prijungiu kitas melodijas. Pavyzdžiui, dabar, prisimindamas savo ankstesnę kūrybą, stebiuosi, kaip galėjau tai sugalvoti ar padaryti. Kartais mane įkvepia tam tikri įvykiai, kartais – emocijos. Viskas telpa į muziką. 

Esate minėjęs, kad su kone didžiausiais iššūkiais susidūrėte kurdamas muziką šokio teatro „Dansemos“ spektakliui „Šviesiukai“, skirtam 0-2 m. amžiaus žiūrovams. Gal galite apie šį muzikinį projektą ir jį lydėjusius iššūkius papasakoti daugiau? 

Nebeprisimenu, ką reiškia būti kūdikiu, todėl prieš pradedant kurti muziką spektakliui teko labai daug skaityti, aiškintis į kokius garsus reaguoja kūdikiai, kokie garso dažniai jiems tinkami, o kurie juos gąsdina. Tik gerai perpratus teoriją buvo galima sukurti muzikinius skambesius spektakliui. Tai buvo labai įdomus procesas. Nebuvo lengva, tačiau drauge su spektaklio choreografe Birute Banevičiūte kalbėjomės apie įvairius raktinius dalykus. Aš į viską pažiūrėjau savaip. Iki tol „Dansemos“ spektaklių melodijos dažnai buvo labai vaikiškos. O štai mano sukurtas skambesys – labiau elektroninis. Jis patiko ir kūdikių tėveliams. Jei kažką panašaus kurčiau dabar, viskas būtų kiek kitaip, nes mano požiūris į muziką jau kur kas platesnis. Kompozitoriumi dirbu vos kelerius metus. Dar tik ieškau savęs, natūralu, kad daug kas keičiasi. 

Netrukus su šokio trupe „Nuepiko“ ir vėl keliausite po Lietuvą su didelio populiarumo susilaukusiu spektakliu „(g)round zero“, o lapkričio pabaigoje pristatysite naują spektaklį „Perdegimas“. Ką Jums reiškia „Nuepiko“ eksperimentai? Kokių iššūkių ir kokių laisvių tai atneša, kaip šokėjui ir kaip muzikantui?

Manau, kad kiekvieną projektą lydi tam tikri iššūkiai ir galimybės tobulėti. Tobulėti galima ir dirbant vienumoje, namuose, jei tik to norisi. Tačiau, kiekvienas projektas iššaukia tam tikras naujas mintis. Pavyzdžiui, visai neseniai dirbau projekte „Namas nr. 1“. Jis buvo įdomus tuo, kad reikėjo sukurti muziką iš aplinkos garsų. Teko įrašinėti žmonių pašnekesius, įvairius namo garsus, traškesius. O štai kuriant muziką spektakliui „Perdegimas“ reikėjo permąstyti „perdegimo“ reiškinį, atrasti su juo besisiejančius raktinius žodžius, kuriuos vėliau galėčiau išreikšti muzika. 

Jūsų veikla labai įvairiapusiška. Ar dėl to kartais netenka „perdegti“? 

Perdegimas – labai įdomus dalykas. Pamenu vieną nutikimą. Kartą dirbau viename projekte, kuris turėjo būti pristatytas Olandijoje, nors pasiruošimo darbai prasidėjo dar Lietuvoje. Čia sukūriau spektaklio muzikos griaučius, bet nieko apčiuopiamo dar neturėjau. Tada nuvykau į Olandiją. Šokėjai repetavo, tačiau manęs vis prašė muzikos dar nekurti, sakydami, kad laiko yra tikrai pakankamai, tad viską, be abejo, suspėsime. Galiausiai to ėmiausi likus keturioms dienoms iki spektaklio premjeros. Tokio streso dar nebuvau patyręs. Kūriau muziką stebėdamas repetuojančius šokėjus, čia ir dabar. Pavyko sukurti tikrai gerų kūrinių, po premjeros susilaukiau nemažai pagyrų. Tačiau, patyriau didžiausią perdegimą savo gyvenime. Nesinorėtų to kartoti, tačiau kartais būtent perdegimo dėka pavyksta sukurti tikrai gražius dalykus. Nors šiaip, svarbiausia atrasti balansą. Kartais reikia perdegti, o kartais pabūti ramybės būsenoje. 

Šokio spektaklis „(g)round zero“:

Lapkričio 30 d. Klaipėda (Kultūros fabrikas)
Gruodžio 7 d. Alytus (Alytaus teatras)
Gruodžio 18 d. Vilnius (Menų spaustuvė)
Gruodžio 20 d. Panevėžys (Juozo Miltinio teatras)
Gruodžio 21 d. Kaunas (Kauno miesto kamerinis teatras)

Bilietus platina: Tiketa
Idėja: Marius Pinigis
Choreografija ir atlikimas: Marius Paplauskas, Marius Pinigis, Andrius Stakelė
Muzika: Andrius Stakelė
Šviesų dailininkas: Vladimiras Šerstabojevas

„Nuepiko“ inf.

Ar daugės moterų IT srityje?

Didesnėje dalyje informatikos studijų programų merginos tesudaro 20 proc. ar net mažiau studentų. „Nuobodu“, „sunku“, „neįdomu“ – tokius pasiteisinimus jau seniai girdi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Informatikos fakulteto dekanė prof. Daiva Vitkutė-Adžgauskienė ir kiekvieną jų gali lengvai paneigti. Informatikos pagrindus įgijusi tada, kai dar tik pradėjo atsirasti pirmieji personaliniai kompiuteriai, buvusi tarp pradininkų, kuriant ir pristatant pirmąsias interneto ir skaitmeninio mobilaus ryšio technologijų paslaugas Lietuvos rinkai, profesorė įsitikinusi, jog informatika – tai įdomi, įvairiapusė veikla, dažnai klaidingai siejama vien su rutininiais programavimo darbais.

Pirmaisiais metais tiek įmonės, tiek juo labiau paprasti vartotojai skeptiškai vertino interneto paslaugas, nesuvokė jų naudos.

Apie tai, kodėl moterų gretos IT srityje pradėjo retėti maždaug nuo 1984-ųjų metų, ką padarė ir turėtų padaryti ugdymo įstaigos, kad ši statistika keistųsi, ir kaip panaudoti tinkamus įrankius ir gerąsias praktikas, kad programavimo mokymas būtų įdomus – išsamiame ir šiandien reikalingame pokalbyje su prof. D. Vitkute-Adžgauskiene.

Inžinieriaus matematiko diplomą su pagyrimu gavote KTU Skaičiavimo technikos fakultete. Ar čia ir buvo pamatas Jūsų informatikės karjeros startui? Kaip vertinate tuometines studijas, ypač kai dabar galite situaciją palyginti iš kitos barikadų pusės?

1985 metais ši studijų programa vadinosi „Taikomoji matematika“. Ji buvo šiandieninių informatikos studijų programų pirmtakė. Joje be programavimo ir informacinių technologijų teko studijuoti ir nemažai matematikos dalykų, tad studijos padėjo įgyti ir teorinių, ir praktinių informatikos žinių. Tiesa, personalinių kompiuterių laikmetis dar buvo tik beprasidedąs, tai programavimo praktika buvo susijusi su kelių kartų kompiuteriais.

Įdomu tai, kad mano studijų metais dauguma studijuojančių informatiką (taikomąją matematiką) buvo merginos – vaikinai grupėje sudarė tik ketvirtadalį. Tai net geresnis santykis merginų naudai, negu tų metų tendencijos kitose šalyse – pavyzdžiui, JAV Nacionalinio mokslo fondo (NSF) duomenimis, 1985 m. tarp įgijusių kompiuterių mokslo (angl. computer science) aukštojo mokslo diplomus 37 proc. buvo moterys.  

Vėliau apsigynėte disertaciją tema „Adaptyvių prognozuojančių valdymo sistemų projektavimas“. Kas paskatino siekti mokslininkės kelio? 

Ko gero, visą laiką ieškojau informatiko kvalifikacijos reikalaujančių darbų, kuriuose reikėtų ne vien siaurai taikyti specialybines žinias, bet ir kurti, ieškoti inovatyvių sprendimų, eiti dar nepramintais keliais. Tokios galimybės buvo vykdant mokslinius tyrimus, kuriant kompiuterinius sudėtingų dinaminių sistemų modelius ir jais grįstas intelektualias skaitmenines valdymo sistemas. 

Vėliau ši nepramintų kelių paieška nuvedė į išeivijos verslininko Juozo Kazicko įkurtą įmonę „Omnitel“, kurioje buvo idealios galimybės susipažinti su naujausiomis IT ir telekomunikacijų technologijomis, ir kurti sprendimus, kurių Lietuvos rinkoje dar nebuvo. 1995 m. „Omnitel“ pirmoji Lietuvoje pristatė visiems prieinamas interneto ir skaitmeninio mobilaus ryšio (GSM) paslaugas, teko tiesiogiai dalyvauti jas kuriant. 

Sunku patikėti, jog tais pirmaisiais metais tiek įmonės, tiek juo labiau paprasti vartotojai skeptiškai vertino interneto paslaugas, nesuvokė jų naudos, tad teko pasitelkti įvairius kūrybinius sumanymus, kaip tą naudą išryškinti, kaip dar nebrandžias technologijas padaryti kuo patogesnes vartotojui. Tai buvo neįkainojama patirtis, labai įdomus darbas ir tuo pačiu patvirtinimas to, jog informatikams atsiveria daugybė galimybių, kuriant ir diegiant informacines technologijas įvairiose srityse, praktiškai valdant įrankius, kurie keičia įvairių sričių verslą ir visuomenę. Tik svarbu neužsidaryti siaurame specialybės rate, siekti kuo platesnių žinių tiek sparčiai besivystančioje IT srityje, tiek geriau susipažįstant su sritimis, kuriose yra palanki dirva kurti inovacijas informacinių technologijų pagrindu. Nepakanka vien mokėti programuoti, nors tai ir būtina sąlyga informatikui. Džiugu, kad VDU Informatikos fakultete, su kuriuo šiuo metu susijusi mano pagrindinė veikla, pavyksta studijų programas orientuoti į platesnio profilio informatikų rengimą, ir tai atsispindi sėkmingose absolventų karjerose. 

Jau užsiminėte, kad dar Jūsų studijų laikais merginos aktyviau domėjosi IT studijų kryptimis. Kokia situacija šiandien? Ar Lietuva išskirtinė tokiu pasiskirstymu ir ką apie tai manote Jūs?

Dabartiniu metu situacija aukštosiose mokyklose ir IT kompanijose – ne merginų naudai. Didesnėje dalyje informatikos studijų programų merginos tesudaro 20 proc. ar net mažiau. Tokia situacija ne tik pas mus, bet ir JAV bei kitose šalyse. Tiesa, kai kuriose specialybėse, pavyzdžiui, susijusiose su multimedijos technologijomis, šis procentas didesnis, siekia ir 50 proc. 

Kompiuterių mokslo istorijoje ne vienai moteriai yra pripažįstami išskirtiniai pasiekimai šioje srityje. Tai ir pirmąja programuotoja tituluojama Bairono dukra Ada Lovelace, ir kompiliatorių kūrimu pasižymėjusi Grace Hoppers, kuriai priskiriamas ir kompiuterių sutrikimų įvardijimas „bug“ terminu, ir kuriai pirmajai 1969 m. buvo suteiktas kompiuterių mokslo „Metų žmogaus“ titulas, ir asemblerio programavimo kalbos pradininkė Kathleen Booth, ir daug kitų. 

Moterų gretos IT srityje pradėjo retėti maždaug nuo 1984-ųjų metų. Daugelis analitikų tą susieja su personalinių kompiuterių paplitimu, dariusiu įtaką tam tikrų stereotipų įsivyravimui visuomenėje. Pradėjo įsigalėti nuomonė, jog kompiuteris yra labiau „vyriškas“ prietaisas. Galbūt dėl to kompiuteriai įvairiomis progomis dažniau būdavo dovanojami būtent berniukams ir šis jau vaikystėje besiformuojantis stereotipas išliko ir mokyklose. Prie to prisidėjo ir nepakankamai dinamiškas programavimo technologijų vystymasis. Įtakos turėjo ir ne visų mokyklų sugebėjimas perteikti informatikos spalvingumą, įvairių šios srities veiklų galimybes, technologijų įvairovę, pritaikomumą įvairiose veiklos srityse. Tad ne kartą kalbant su gimnazistėmis apie jų tolimesnius studijų planus nuskambėdavo gana kategoriškos nuomonės – „nuobodu“, „gana jau tos mokyklinės informatikos“ ir kt. 

Tokia situacija būdinga ne tik Lietuvai, bet ir kitoms šalims. Formuojasi įvairios iniciatyvos, skatinančios merginas rinktis IT profesijas (pvz. „InfoBalt“ iniciatyva „WomenGoTech“ ir daugelis kitų). Tačiau aiškesnių pokyčių kol kas nematyti.

Bet, kaip jau buvo minėta, kai kuriose dinamiškiau besivystančiose informatikos srityse,  pavyzdžiui, multimedijos technologijose, studijuojančių merginų skaičius jau dabar ženkliai didesnis. Šiose srityse projektavimo aplinkos yra artimos realiai aplinkai, kurioje manipuliuojama realiais objektais (pvz. „Photoshop“, „3ds Max“, „Blender“ ir kt.), tad vyrauja visai kiti darbo principai, vartotojas gauna galimybę pritaikyti pakankamai sudėtingus vaizdų apdorojimo algoritmus nesigilindamas į detales, įrankį naudodamas panašiai kaip realaus pasaulio instrumentą. VDU programos „Multimedijos ir interneto technologijos“ populiarumas tarp stojančiųjų tai patvirtina. 

Tendenciją, jog patrauklesnis informatikos metodų pateikimas, jų susiejimas su realaus pasaulio problemomis gali pritraukti daugiau moterų į informatikos studijas, patvirtina ir įvairūs užsienio universitetų bandymai. Pavyzdžiui, kai kurios JAV aukštosios mokyklos (Carnegie Mellon universitetas, Harvey Mudd koledžas) pabandė tokiu būdu pertvarkyti ir pervadinti savo informatikos programas, pavyzdžiui, akcentuoti ne programavimo kalbą „Java“, o mokslo ir inžinerijos problemų sprendimą, įžanginius informatikos dalykus sieti su realiais IT bandymais biologijoje, vaizdų ir garso apdorojimui ir pan., daugiau veiklų organizuoti grupėse. Tokie veiksmai davė savo rezultatus ir merginų skaičius studijų programose išaugo nuo 7-10 proc. iki 40-50 proc. Tai dar kartą įrodė, kad merginoms (ir ne tik) svarbu akcentuoti, jog informatika nėra vien tik rutininis programavimo darbas, o ir programavimo mokymas gali būti įdomus, jei panaudojami tinkami įrankiai ir pavyzdžiai.   

Ar daug merginų „atkrenta“ studijų metu? 

Jei jau merginos pasirenka studijuoti informatiką, jos studijose dažnai netgi stropesnės nei vaikinai. Nesugebėjusių susikoncentruoti studijoms ir dėl to iškrentančių vaikinų dalis, tiesą sakant, netgi didesnė nei merginų. 

Pabrėžėte mokyklos vaidmenį formuojant informatikos įvaizdį. Juk būtent čia moksleivis apsisprendžia, ką įrašys studijų pasirinkimų lape. Kaip vertinate techninių specialybių svarbos nušvietimą dar mokyklos suole?

Mokykla tikrai galėtų labiau atskleisti įvairiapusį informatikos pasaulį. Robotika, daiktų internetas, išplėstinė ir papildyta realybė, mobilios aplikacijos, 3D modeliavimas, dirbtinis intelektas – visa tai informatikos pamokas gali paversti išties įdomiomis, įtraukiančiomis, skatinančiomis ir toliau domėtis. Daug kas ir dabar daroma, tačiau ne visur tai pavyksta dėl tinkamų priemonių ar žinių trūkumo.

Taip pat, mažiau matematiką ir techniškąsias disciplinas mėgstančių vaikų požiūrį į informatiką galėtų pakeisti tinkamai parinktos priemonės. Žemesnėse klasėse vaikai mielai dirba su vaizdinio programavimo aplinkomis („Scratch“, „Logo“ ir t. t.), tačiau ir vyresnėse klasėse programavimo mokymui vis daugiau šalių rekomenduoja naudoti lengviau įsisavinamas programavimo kalbas, pvz. „Python“ (JAV, Australija ir kt.). Tai ne tik lengviau išmokstama ir paprasčiau objektinio programavimo paradigmą atskleidžianti programavimo kalba, ji plačiai paplitusi ir šiandienos praktiniuose taikymuose, įskaitant dirbtinio intelekto, duomenų analitikos uždavinių sprendimą. Lietuvos mokyklose daugiausia naudojama sudėtingesnė C++ vargu ar padeda plėsti susidomėjusiųjų informatika ratą. Gal verta būtų pagalvoti apie kelių programavimo mokymo būdų derinimą, sudarant sąlygas tobulėti šioje srityje gabesniems, tačiau padedant „prisijaukinti“ programavimą ir mažiau į techniškuosius mokslus linkusiems vaikams?

Įtakos požiūriui į informatiką bei programavimą turi ir draugiškos programų projektavimo aplinkos parinkimas – vaikai žymiai geriau išmoksta programuoti, jei, rašydami ar koreguodami programos kodą, jie šalia esančiame lange mato, kaip keičiasi rezultatas. Tokias priemones šiandien bandoma kurti įvairių programavimo kalbų mokymui. Pavyzdžiu galėtų būti buvusio „Microsoft“ programuotojo Chris Granger sukurta eksperimentinė atvirojo kodo projektavimo aplinka „Light Table“, leidžianti realiame laike vizualizuoti „Python“ ir „Javascript“ kodo rezultatą. Šio eksperimento buvo imtasi nusivylus tuo, jog programuotojai realiai tepanaudoja tik labai mažą dalį galimybių žinomoje programų kūrimo aplinkoje „Microsoft Visual Studio“, kurios projektavimui Chris Granger kaip tik ir vadovavo.  

Daug kalbama apie glaudesnį informatikos integravimą į mokyklų programas. Tačiau tokia integracija negali būti susieta vien su informatikos pamokomis. Kitų šalių patirtis, įskaitant ir nuolat pavyzdžiu laikomą Suomiją, rodo, kad tokio tikslo reikia siekti integruotai per įvairius mokykloje dėstomus dalykus, pavyzdžiui, algoritminio mąstymo ugdymą siejant su matematikos, biologijos ir kitų pamokų turiniu. 

Ar įsidarbinant IT srityje dar jaučiamas nevienodas darbdavių požiūris į vyrus ir moteris IT specialistes? Kalbant tiek apie užduočių paskirstymą, tiek apie atlyginimų dydį?

Požiūris į merginas IT srityje tikrai nėra kažkuo ypatingas. Kaip dažniausiai pareigingos ir stropios darbuotojos jos yra vertinamos darbdavių. Tik jų dabartiniu metu nėra daug. Programinės įrangos kūrėjų komandą sudaro ne vien programuotojai, bet ir analitikai, sistemų architektai, testuotojai. Merginos sėkmingai gali atlikti visus šiuos darbus, o atlyginimas priklauso nuo darbo, kurį atlieki.

Kokios perspektyvos informatiko darbams ateityje? Ir kaip šios perspektyvos vertintinos per moterų įsitraukimo prizmę? 

Prognozuojant, kaip artimesnėje ir tolimesnėje ateityje gali atrodyti informatiko darbai, moterų perspektyvos išties geros.

Iš vienos pusės, auga įvairių sričių verslo įmonių poreikiai – verslas ieško inovacijų, kurios šiais laikais yra didžiąja dalimi grįstos kūrybišku informacinių technologijų panaudojimu. Tad plataus profilio IT specialistai, gerai žinantys šiuolaikinių informacinių technologijų galimybes, jų panaudojimo dėsningumus, gebantys įvertinti jų vystymosi perspektyvas, parinkti ir sukomponuoti tinkamus technologinius sprendimus konkrečiam verslui ar verslo sričiai, galiausiai, koordinuoti šio sprendimo įgyvendinimo projektą, yra labai laukiami. Ir čia merginoms ypač palankios galimybės, kadangi tokio pobūdžio darbas joms tikrai tinkamas. Tik nereikia galvoti, kad tai darbas, kuriam visai nereikia algoritmavimo bei programavimo žinių. IT ekspertu gali tapti tas, kuris ne tik turi bazines algoritmavimo/programavimo žinias, bet ir turi pakankamai plačias ir gilias įvairių IT technologijų žinias, leidžiančias planuoti įvairių veiklų pertvarką ir inovacijas šių technologijų pagrindu.

Iš kitos pusės, pats programavimas neišvengiamai turi keistis. Jis turi labiau atsigręžti į žmogų –programuotoją. Juk dabar programuotojai daugeliu atvejų (su mažomis modeliais grįsto programų projektavimo išimtimis) yra priversti dirbti su vienokiais ar kitokiais teksto redaktoriais, t. y. rankiniu būdu redaguoti programos kodą, vietoje galimybės manipuliuoti atitinkamos srities objektais patogioje projektavimo aplinkoje, o tuo pačiu ir geriau jausti tos srities specifiką. 

Apie tai, kad programavimo technologijų vystymasis savo tempais atsilieka nuo kitų IT technologijų vystymosi, pasisako daugelis žinomų šios srities pripažintų profesionalų. Programuotojų įrankiai turėtų keistis dar ir dėl to, kad, sparčiai augant programinės įrangos kūrimo ir palaikymo poreikiams, nesugebama parengti tiek programuotojų, kiek jų reikėtų, ir tuštėjančios vietos skaičiuojamos šimtais tūkstančių visame pasaulyje. Tuo tarpu programinė įranga šiandien kuriama praktiškai visoms veiklos sritims, nuo jos priklauso daugelio gyvybiškai svarbių sistemų veikimas (lėktuvai, automobiliai ir t. t.). Programoms sudėtingėjant, nebegalima pasikliauti rankinio programų kūrimo ir testavimo veiklomis, netgi jei jos dalinai automatizuotos. Čia charakteringu galima įvardinti 2007 m. įvykį Oklahomoje (byla „Bookout“ prieš „Toyota“), kai „Toyota Camry“ programinės įrangos klaida, dėl kurios mašina tapo nevaldoma, buvo pripažinta mirtinos avarijos priežastimi ir kompanijai teko išmokėti 3 mln. dolerių kompensaciją. Tačiau, siekiant įrodyti šią klaidą, prireikė dviejų programavimo ekspertų komandų, įskaitant itin patyrusius NASA ekspertus, ir net 28 (!) mėnesius trukusios analizės. Problemos priežastimi buvo įvardintas taip vadinamas spageti programinis kodas, susiformavęs skirtingiems programuotojams „lipdant“ skirtingus kodo fragmentus ir nepakankamai laikantis struktūros ir programavimo stiliaus reikalavimų. Tad, sistemoms sudėtingėjant, darbo su programine įranga technologijos turi neišvengiamai keistis, pasitelkiant dirbtinį intelektą ir visa tai, kas šiandien yra pažangiausia. Programuotojų laukia iššūkis – sukurti inovacijas programuotojams, t. y. sau patiems. 

Tuo pačiu būtų sudarytos galimybės platesniam ratui žmonių kurti nesudėtingas programas pagal atskirų sričių specifiką, net ir turint mažai programavimo žinių. Kvalifikuotų programuotojų pajėgos atsilaisvintų sudėtingų sistemų ir patiems programuotojams skirtų inovatyvių įrankių rengimui.

Grįžtant prie merginų, visi šie prognozuojami programavimo technologijų pokyčiai neišvengiamai programavimą padarys draugiškesnį ir prieinamesnį, tai tikrai turėtų padaryti įtaką merginoms renkantis IT specialybes.

VDU inf.

Lapkričio 16–17 d. Kaune pirmą kartą vyksianti meno leidinių mugė „Kaunas Art Book Fair“ lankytoją kviečia ne tik daugiau sužinoti apie meninę leidybą, bet ir pasinaudoti galimybe išgirsti daug įvairių pasakojimų iš pačių menininkų, leidėjų, kūrėjų bei knygynų atstovų lūpų. 

„Visuomenei tokia mugė padės atrasti daug skirtingų istorijų, persmelktų kūrybiška, vizualine, grafine kalba ir žadina vaizduotę“, – sako „Kaunas Art Book Fair“ vadovė Viktorija Mašanauskaite-Rinkšelė, kiekvieną mugės lankytoją ragindama savaitgalį susiplanuoti taip, kad iš jos išsineštų patį geriausią patyrimą.

„Kaunas Art Book Fair“ – tai mugė, išskirtinai orientuota į meno leidinių kultūrą. Kaip kilo mintis ją organizuoti? 

Šio renginio idėja gimė įgyvendinant Kauno fotografijos galerijos projektą „Lietuvos fotografijos leidinių pristatymas užsienio knygų mugėse ir festivaliuose“, kurio dėka per paskutinius penketą metų teko dalyvauti tokiuose renginiuose kaip Niujorko ir Los Andželo meno leidinių mugės Jungtinėse Amerikos Valstijose, fotografijos leidinių mugės „Polycopies“ ir „Cosmos“ Prancūzijoje, „Unseen“ fotografijos festivalis Amsterdame, Fotografijos knygų festivalis Vienoje ir kt. Pastebėjome, jog kartais apie Lietuvoje leidžiamus vienų ar kitų leidėjų meno leidinius daugiau kalbama užsienyje negu namuose. Pasigedome platformos, kur koncentruotai, vienu metu būtų galima susipažinti su skirtingais menininkais, jų kūryba ir leidybiniais projektais bei įsigyti vieną ar kitą originalią knygą. Taip pat iš leidėjų pusės trūko progos susitikti su kitais operatoriais ir pasidalinti skirtingomis patirtimis. Taigi patys ėmėmės Kauno meno leidinių mugės iniciatyvos. 

Tokio pobūdžio renginys Kaune vyks pirmą kartą, nors užuomazgų buvo jau ir anksčiau. Kaip manote, kodėl tik dabar?

Užuomazgų tikrai būta, ir nenorime skelbtis tą Lietuvoje darantys pirmą kartą. Pavyzdžiui, Vilniuje visai neseniai, knygos dizaino konferencijos „6pt“ metu, jau antrą kartą vyko „Naked print“ mugė. Tačiau Kaune tokio pobūdžio renginio niekada nebuvo. 

Mintis Kauno fotografijos galerijoje surengti meno leidinių mugę mūsų galvose sukosi jau kelerius metus. Tikriausiai tą laiką kaupėme patirtį lankydamiesi kitose mugėse tam, kad galėtume startuoti tinkamai pasiruošę. Taip jau sutapo, kad šių metų balandžio mėnesį Los Andželo meno leidinių mugėje lankėmės tuo pačiu metu kaip ir knygyno „Six Chairs Books“ įkūrėja Justina Zubaitė. Susiklostė puikios aplinkybės užsimegzti Kauno fotografijos galerijos ir šio knygyno kolaboracijai bei kartu organizuoti šių metų mugę „Kaunas Art Book Fair“. 

Kuo meno leidinių mugė skiriasi nuo tradicinės knygų mugės? 

Mugė iš principo skiriasi turiniu, nors forma tokia pati kaip ir įprastų knygų mugių. Tačiau šiuo atveju pristatomos ir pardavinėjamos knygos yra meninio turinio: tai gali būti tapybos, grafikos ar fotografijos albumai, šiuolaikinio (ir ne tik) meno teorijos knygos, paties menininko rankų darbo, riboto tiražo, išskirtinės spaudos ar įrišimo knygos, katalogai, žurnalai, zinai ar kiti eksperimentiniai leidiniai. Dažnai meno leidinių mugėje leidinius pristato patys menininkai, leidėjai ar dizaineriai, todėl apie kiekvieną knygą galima sužinoti daug daugiau nei įprastai.

Kaip tokie renginiai atrodo užsienyje? Kokios tendencijos vyrauja? 

Tokie renginiai užsienyje yra labai spalvingi visomis prasmėmis. Paprastai meno leidinių mugėse dalyvauja daug skirtingų ir aktyviai veikiančių leidėjų – pradedant nuo meno mokyklų studentų, baigiant pripažintais ir tarptautiniais leidėjais. Labai dažnai pirkėjas gali rasti aktyvistinio turinio, atliepiančio šiandieninį kontekstą, leidinių. Taip pat paprastai vyksta įvairūs lydintys renginiai: knygų pasirašymai, pristatymai, skaitymai, dirbtuvės – visa tai šiemet galės patirti ir „Kaunas Art Book Fair“ lankytojai.

Kokia meno mugių vertė miestui, visuomenei ir visai meno bendruomenei? 

Pirmiausia, tai jau iš „Kaunas Art Book Fair“ pavadinimo galima atpažinti, kokiame mieste jis vyksta. Manome, jog šiuo atveju Kaunas bus pažymėtas tarptautiniame leidybos žemėlapyje. Renginiu siekiama, jog bėgant metams jis pritrauktų vis daugiau tarptautinės publikos: tiek užsienio leidėjų, tiek lankytojų. Žvelgiant lokaliau, Kaunas, jeigu neskaičiuotume kalėdinių projektų, iki šiol neturėjo knygų mugės, todėl šiuo įvykiu mes siūlome kažką naujo. Svarbu paminėti, jog tą darome savo iniciatyva, be Kauno miesto savivaldybės paramos, tačiau džiaugiamės Lietuvos kultūros tarybos palaikymu.

Visuomenei meno leidinių mugė yra galimybė susipažinti ir atrasti daug skirtingų istorijų, pasakojimų, tyrimų, perteiktų kūrybiška, vizualia, grafine kalba, vienu metu. Taip pat proga sutikti žmones, kuriančius tokias knygas, ir praturtinti savo vaizduotę. O meno bendruomenei mugė pirmiausia yra šventė, taip pat proga susitikti su kitais kūrėjais, leidėjais, apsikeisti patirtimis ir galimybė papasakoti apie savo kūrybą platesnei visuomenei.

Koks Lietuvos visuomenės požiūris į meno leidinį?

Tai išsiaiškinsime renginio metu (šypsosi). Nors iš praktikos galima pastebėti, kad gana nemaža dalis visuomenės ne visada drįsta atversti ne tekstu išreikštą knygą. Taip pat panašu, jog trūksta žinių, kodėl kartais išskirtinio leidinio kaina yra daug didesnė nei įprasto, didelio tiražo romano. Kita vertus, būna ir atvirkščiai, kai meno knygos kaina yra labai nedidelė. Šiuo renginiu siekiame priartinti meno leidinius prie platesnės visuomenės, o edukacinės programos metu dar giliau supažindinti su knygų turiniu ir meninės leidybos išskirtinumais.

Su kokiomis problemomis paprastai susiduria meno leidinių leidėjai? 

Dažniausiai tai yra ribota skaitytojų, pirkėjų bendruomenė. Taip pat finansiniai iššūkiai leidžiant knygas. Tikimės, jog šis renginys praplės auditoriją ir ateityje nesusidursime su panašiomis problemomis.

Kas laukia „Kaunas Art Book Fair“ lankytojo?

„Kaunas Art Book Fair“ lankytojo laukia renginys, kurio metu bus galima susipažinti su pakankamai plačiu ir įvairiu knygų spektru. Kauno fotografijos galerijoje įsikurs daugiau nei 20 leidėjų, knygynų ir menininkų iš Lietuvos bei užsienio. Erdvę papildys ir vienos svarbiausių meno bei literatūros knygų leidyklų „Steidl“ rinktinių knygų paroda, kurios išskirtinę kokybę ir dizaino reputaciją visame pasaulyje užsitarnavę leidiniai tapo neatsiejama meno gerbėjų ir profesionalų bibliotekų dalimi. Parodoje bus galima susipažinti su Roberto Franko, Dayanitos Singh, Richardo Serros, Henrio Leutwylerio ir kitų autorių kūryba. O mugėje bus galima rasti nuo Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto (VDA KF) grafikos studentų eksperimentų iki riboto tiražo, rankų darbo, ekspertų įvertintų „NoRoutine Books“ leidinių. Dalyvaujantys menininkai Visvaldas Morkevičius ir Inga Navickaitė-Drąsutė pristatys fotografines savileidybos knygas, knygynai „Juodas Šuo“ ir „Tūkstantis ir viena knyga“ – skirtingų leidėjų ir menininkų tiek naujas, tiek jau pavartytas teorines ir vizualines knygas. Kauno modernaus meno fondas ir galerija „Meno parkas“ atsiveš tapybos albumus, o svečiai iš Latvijos „FK Magazine“ ir „Milda Books“ – šiuolaikinę Latvijos fotografiją. Risografijos studija „Kitokia grafika“ lankytojus žavės unikaliu risografijos spaudos būdu spausdintais jaunųjų menininkų komiksais, zinais, meniniais plakatais ir atvirukais. Grafikos plakatų taip pat turės menininkė AsurSura. Į Kauną atvyks ir klaipėdiečių, kurie pristatys Violetos Bubelytės knygą, iš kurios bus galima pasidaryti asmeninę parodą, nes kiekvienas „puslapis“ yra atskira fotografija, taip pat apsilankys kūrybinė platforma „Menų Zona“, pristatanti dažnai rankų darbo ir šilkografijos būdu  spaustas knygeles. Mugėje turėsime ir keletą premjerų, tokių kaip Laimos Kreivytės „Artumo Aritmetika“ ar Dainiaus Junevičiaus stereoskopinių vaizdų albumas „Iškilioji Lietuva, 1861–1918“. Ir tai ne viskas: visai netoliese, exFotostudijoje (Rotušės a. 1.), vyks edukacinė programa, kurių metu vyks paskaitos, diskusijos, knygų pristatymai, skaitymai bei menininko ir žurnalo „Starship“ (Berlynas) leidėjo Martino Ebnerio filmų programa „Nėra lengva, bet“. O mažieji mugės dalyviai galės pasijusti tikrais menininkais dalyvaudami grafikės Ievos Stankutės kūrybinėse dirbtuvėse „Ateina vaikai, išeina menininkai“, kurių metu, duodami laisvę akvarelei ir vaizduotei, galės sukurti įvairiausius personažus. 

Nors mugė debiutinė, sunku aprėpti ir papasakoti viską, kas laukia lankytojo. Programa tikrai nemaža, todėl visiems susidomėjusiems rekomenduojame savaitgalį suplanuoti taip, kad per dvi dienas mugėje susipažintų su kuo įvairesniais leidiniais ir iš jos išsineštų ne tik naujų knygų, bet ir kuo didesnį ir gilesnį patyrimą apie meninę leidybą.

„Kaunas Art Book Fair“ yra atvira ir nemokama visiems.

Mugės ir parodos darbo laikas: šeštadienis 11:00 – 19:00 / sekmadienis 10:00 – 18:00

Vieta: Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2/ exFotostudija, Rotušės a. 1.

Organizuoja Kauno fotografijos galerija

Edukacinę programą kuruoja „Six Chairs Books“

Iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Daugiau informacijos apie dalyvius ir programą www.kaunasartbookfair.com

Visas renginio naujienas sekite Instagrame @kaunas_art_book_fair

Organizatorių inf.

„Palaipsniui iš kuklaus renginio festivalis išaugo į solidžią šiuolaikinės muzikos vitriną, kurioje kasmet – panašiai ir kartu skirtingai skleidžiasi naujos ar seniau sukurtos muzikos, simfonijos, šokiai, psalmės, koncertai, rapsodijos, siuitos, pokalbiai, istorijos pamokos“, – taip save pristato šiuolaikinės akademinės muzikos festivalis „Iš arti“. Jis, vienintelis toks vidurio Lietuvoje, organizuojamas nuo 1997 metų ir grįš jau lapkričio 16-ąją. Pastaruosius dešimt už festivalio vairo stovi kompozitorė Zita Bružaitė, šiemet administracinę darbo dalį perleidusi Kauno ir Lietuvos kultūros pasaulį puikiai išmanančiai Andrijanai Filinaitei. Du puodeliai kavos, vienas – arbatos. Susispietėme arčiau tam, kad pakalbėtume apie tai, kas yra „Iš arti“. 

Gal pradėkime nuo to, kaip judvi susipažinote?

Zita Bružaitė: Čia kaip toje pasakoje, seniai, seniai… Gal kažkas pirštu dūrė, gal kažkas pamojo, bet mes atsidūrėme kartu ir vieną festivalį praleidome kartu. Ir labai sėkmingai. Dabar, praėjus dar keleriems metams, galiu atvirai pasakyti, kad ieškau pamainos sau. Juk sėdint vienoje kėdėje regėjimas apsiblausia, tampi vienodas, trafaretinis, ir jei festivalį myli, turi jį su meile paleisti, kad jis augtų. Tokia mano intencija buvo prisivilioti Andrijaną. 

Andrijana Filinaitė: Aš pasisiūliau. Su Zita esame pažįstamos dar nuo 2013 m., kuomet trumpai dirbau festivalyje. Tą kartą, vos baigus studijas, po darbo teatre, vėl atsidūriau muzikos pasaulio sūkuryje. Bendravimas su Lietuvos ir užsienio atlikėjais be galo praturtino mane, su muzika ir muzikoje gyvenančią nuo vaikystės.

Z.: Pasisiūlė, ir tai buvo labai malonu. Iškart suvokiau, kad ji – tas žmogus. Pasijaučiau saugi. Andrijanoje matau tai, ką aš įkūriau 2009 metais. Baimės didelės akys: „Kas čia bus?  Ar taip galima?“. Žinoma, administraciniame darbe daug atsakomybės. Manau, vykusiai nusikračiau šių pareigų.

A.: Menine dalimi rūpinasi Zita. Manau, kad reikia atskirti atsakomybes, nesikišant į kitų žmonių, ypač profesionalų, darbą. Tuomet viskas vyksta sklandžiau ir paprasčiau. Būnant šalia tokių žmonių, kurie puikiai išmano savo sritį, augi ir pats. Esu dėkinga gyvenimo aplinkybėms, kad tokių žmonių, kurie savo srityje geriausi, per gyvenimą esu sutikusi ne vieną ir ne du. Tai gyvenimo mokykla, kurios nesuteiks joks universitetas.

Z.: Andrijana yra konteksto žmogus, gyvenantis muzika. Joje matau ne tik administratorę.

Kalbame apie šiuolaikinę akademinę muziką. Visgi turbūt samprata „šiuolaikinis“ per 20 metų gerokai pasikeitė?

Z.: Visiškai pasikeitė. Bet kas yra „šiuolaikinis“? Festivalį atidarysime Maurice Ravel valsu, parašytu lygiai prieš šimtmetį. Visokiausių metaforų buvo apie šį kūrinį – šokis ant vulkano, Europos krachas, baigt. Galime vesti paraleles su šių dienų įvykiais, tiesa? 

Apskritai festivalio koncertų programos nėra sukompiliuotos atsitiktinai. Pirmoji, įvairi ir kontekstuali, vienijama per šokio prizmę. Ji taip ir vadinasi – „Mašinos ir šokiai“. Koncertą ves 75-metį šiemet švenčiantis Giedrius Kuprevičius – tai viena iš daugelio festivalio progų ir sukakčių. Kitos programos atspindi konkretų laikmetį, šiandienos skaudulius. Gamta – vyraujanti tema. Žinote, anksčiau būdavo, kad užduodavau atlikėjams toną, pasiūlydavau temą – „gelbėkitės“. Šįkart atsitiko priešingai – temą padiktavo konkretūs kūriniai. 

Šiemet išgyvensime be chorinės muzikos, bet šio žanro apetitą patenkinome koncertų bažnyčiose ciklu „Motetų vėrinys“, kurį dedikavome Juozo Naujalio 150-osioms gimimo metinėms.  Jame skambėjo ir šiuolaikinių autorių kūriniai. 

Ar festivalis užsako kūrinius?

Z.: Taip, ir tai yra mūsų išskirtinumas. Pabrėžiu – mes stengiamės, kad kiekvienas autorius gautų bent simbolinį atlygį už savo kūrinį. Tai yra muzikos autorių festivalis. Paprastai juk biudžetą suvalgo kelionės, atlikėjų honorarai, salės, reklama… 

A.: Šiemet festivalis turi naujieną – tai konkursai „SymphoChance“ ir „ChamberChance“ lietuvių ir užsienio autorių kūriniams simfoniniam orkestrui ir kamerinei muzikai. Buvo pateiktos paraiškos ir iš Japonijos, ir iš JAV, Italijos, Ispanijos. Tarptautinė komisija išrinko lietuvius autorius. „SymphoChance“ laimėjo Rytis Mažulis su „Ex Machina“ – kūrinio premjera vyks pirmajame festivalio koncerte. „ChamberChance“ laureatas – Linas Rupšlaukis, jo kūrinio premjerą taip pat išgirsime festivalyje.

Kuo būtent šie kūriniai išsiskyrė bendrame kontekste?

Z.:  Kūrėjai buvo kviečiama teikti kūrinių idėjas ir ankstesnius savo darbus, kad komisija galėtų įvertinti, kokia dermė tarp idėjos ir kūrybos. Ypatingų formalių kriterijų neturėjome. Vertinimas mene juk dažnai subjektyvus. Įdomumo dėlei pasakysiu, kad prieš metus rengiau projektinį konkursą festivalį APEX, kuris buvo skirtas aranžuotės menui. Kaip man skaudėjo širdį, kai tarptautinė komisija nugalėtojais išrinko vien užsieniečius! 

Festivalis šiemet vyksta išskirtinai vien filharmonijoje, nors anksčiau aplankydavo ir kitas erdves Kaune. Kodėl?

Z.: Viskas priklauso nuo kolektyvų, idėjų. Šiemet nemažai dėmesio skyrėme būtent konkursui. Yra buvę koncertų ir galerijose, be abejo – bažnyčiose, net „Akropolyje, kai visas prekybos centro skleidžiamas fonas buvo nutildytas – tai buvo sudėtinga suderinti su verslu. Visgi pagrindinis mūsų partneris nuo pat festivalio atsiradimo yra Kauno valstybinė filharmonija. Jie mums gelbėja ir žmogiškaisiais resursais, ir infrastruktūra. Ir auditorija! Aš, žinote, jau persirgau ta liga –- netradicinių erdvių pageidavimais. Viskas yra puiku iki tol, kol tave, kaip organizatorių, užpila klausimais – kur persirengti? Kur tualetai? Kas atveš, kas išveš? Sąmata išauga, ir tos formos fantazijos užleidžia vietą buičiai. 

A.: Buvo  toks periodas, kai to reikėjo.

Z.: Kartais išsiilgstu mažų nuodėmių, performatyvių dalykų. Todėl nesakau, kad tai nesugrįš. Visgi labiau norisi koncentruotis į turinį, kad tai būtų kokybiška ir tvaru. 

Zita, jūs ir – galbūt „visų pirma“ – esate kompozitorė. Suprantama, norint kurti, administracinis darbas nepadeda. Todėl smagu, kad radote pamainą. O kas jus, kaip kūrėją, jaudina pasaulyje? 

Z.: Nežinau, iš ko nepasisemti tų idėjų. Visgi labiausiai, ko gero, mane pakrauna žmogiškieji, psichologiniai dalykai. Taip pat ir meno kūriniai, perleisti per tam tikrą emocinę rietuvę. Tokius pamačius, perskaičius, kitaip patyrus atsiranda kontekstas naujam kūriniui.

A.: Kad Zitos kūriniai yra ypač paveikūs, esu įsitikinusi ne kartą ir ne du. Teko atlikti jos kūrinį „Elegija“ – per visus koncertus publika tiesiog verkė, o paskutiniame ir pati vos susilaikiau. 

Andrijana, žongliruoji daugeliu sričių – dabar dažniausiai bendraujame Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus klausimais, anksčiau dažniau kalbėdavomės apie paveldosaugą. Taip pat tavo vardą tenka matyti koncertų afišose. Taigi kas tau yra didžiausia kūryba?

A.: Ir teatre esu dirbusi! Savęs kūrėja laikyti, ko gero, negalėčiau. Aišku, atlikdamas tam tikrą kūrinį tampi jo dalimi, klausytojo suvokimas priklauso nuo to, kaip tą kūrybą pateiksi. Tad, atsakant į klausimą, tai dainavimas. Muzika. Dabar dažniausiai atlieku klasiką, bet esu dainavusi chore, turiu patirties elektroninėje muzikoje, džiaze.

O koks judviejų santykis su populiariąja muzika?

Z.: Sveikas. Nesu priešiškai nusiteikusi. Jei muzika egzistuoja – folkloras, rokas, kiti žanrai – jei tik tai tave paliečia, užgauna, kodėl gi ne. Kodėl gi ne Stingas, kodėl gi ne „Colours of Bubbles“? Nors, pavyzdžiui, mano profesorius a. a. Julius Juzeliūnas mane labai saugojo nuo populiarių dalykų. Dabar žiūrima demokratiškiau, liberaliau.

A.: Pritariu – nereikia būti kategoriškam. Daug kas priklauso nuo to, kokioje aplinkoje tu augai ir ką klausė tavo tėvai. Saviesiems esu dėkinga – namuose skambėjo „AC/DC“, Michaelis Jacksonas, Madonna. Į juos niekada nespjausiu, nes tai kokybiška. 

Dar taip paklausiu – jei nebūtų galimybės būti finansuojamam Lietuvos kultūros tarybos ar kitų fondų, ar galėtų tokio formato festivalis, kaip „Iš arti“, egzistuoti?

Z.: Ne, nemanau. Galėtume kalbėti apie komercinius renginius, bet ne apie lietuviškos akademinės muzikos puoselėjimą. Tai turi būti palaikoma nacionaliniu lygmeniu. Pasižiūrėjus į finansinį kultūros puodą galima sakyti, kad nėra jau taip blogai. Gausėja kultūros ir meno produktų, patys jau nebeaprėpiame, nespėjame visko aplankyti. Gal tik trūksta finansinių modelių įvairovės, galimybės rinktis, kur aplikuoti, kaip, pavyzdžiui, yra Šiaurės šalyse. 

Grįžkime dar prie festivalio! Atidarymo vakarą trumpai apžvelgėme. Ką dar pristatytumėte plačiau, nei telpa į afišą?

Z.: Jei manęs paklaustumėte, kas festivalio žvaigždės, kaip dažnai nutinka interviu metu… „Iš arti“ nėra paprastų atlikėjų. Visi – žvaigždės. Pradedant nuo džiazo, akademinės, šiuolaikinės muzikos figūros Motiejaus Bazaro ir tęsiant visais kitais. Pavyzdžiui, pirmąkart festivalyje dalyvaus ansamblis „Musica humana“. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras jau dalyvavęs nekart. Kauno styginių kvartetas – taip pat dažnas svečias. Laikausi principo, kad mūsų miesto kolektyvai turi augti kartu su mūsų ir užsienio atlikėjų muzika. Turiu paminėti mecosopraną Karin Lovelius, tikrąją primadoną, įspūdingo tembro atlikėją, turinčią platų repertuarinį arsenalą. Karūnuoti ją galima už Richardo Wagnerio ir Richardo Strausso operų interpretacijas. Ji pasirodys su ansambliu „Mykorrhiza“. Ir dar dvi žvaigždės, galima sakyti, atsitiktinai atsidūrusios kartu. Baigiamajame koncerte Klaipėdos kameriniam orkestrui diriguos Normunds Šnē. Tai garsaus latvių „Sinfonietta Rīga“ dirigentas, neretai į pasaulį „išnešantis“ ir lietuvių kūrybą. 

A.: Ir lenkai „Kwartludium“, koncertavę gausybėje festivalių nuo Australijos, Japonijos iki JAV!

Z.: Jie truputėlį „crazy“! Išties kitokie, daug improvizuojantys. Manau, šis ansamblis koncerte mažojoje filharmonijos salėje išsidūks. 

Festivalis „Iš arti“ Kauno valstybinėje filharmonijoje vyks lapkričio 16–22 d. Jo programą rasite čia ir čia. 

Kotryna Lingienė 

Įsivaizduokime, kad Kaunas ir Kauno rajonas yra atviras, patogus ir draugiškas visiems, kad visi gali daryti tai, kas jiems patinka ir leidžia jaustis laimingais, o mieste ar rajone vykstantys kultūros renginiai ir lankomi objektai yra prieinami jauniems ir vyresniems, sveikiems ir turintiems negalią, miesto gyventojams ir atvykusiesiems. Šiandien vieni su kitais mes bendraujame ženklais ir simboliais, mums informacijos reikia greitai, aiškios ir nesunkiai pastebimos. Ypač jos reikia tiems žmonėms, kurie neturi daug laiko, sveikatos, ir galimybių skirti aplinkos tyrinėjimui.

Apie tai, kas yra svarbu, kad miestas taptų draugiškas ir gyventojams, ir atvykusiems, ir ką mes dėl to galime padaryti, seminarą ir kūrybines dirbtuves, skirtas architektams, dizaineriams, kultūros institucijų sprendimų priėmėjams ves tarptautinio tinklo „Dizainas visiems“ konsultantas bei „Avanti-Avanti“ studijos Barselonoje įkūrėjas dizaineris Alex Dobaño.

Jūsų dėmesiui – trumpas interviu su dizaineriu apie tai, kaip dizaino sprendimai gali keisti miesto patrauklumą.

Alex, papasakokite apie dabartinius savo darbus: ką dabar darote svarbaus ir įspūdingo?

Manau, mums pavyko specializuotis muziejų ir aplinkos komunikacijų dizaine.  Ši dizaino kryptis mums atvėrė kelią tokiems projektams kaip Madrido pėsčiųjų ženklinimo sistemos planas „Read Madrid“ (Leer Madrid). Taip pat jau 15 metų dirbame kultūrinio turizmo srityje: mūsų agentūra yra atsakinga už Šventosios Šeimos (Sagrada Familia) bažnyčios Barselonoje komunikacijos ženklų ir nuorodų planavimą bei dizainą. Keturi milijonai lankytojų praėjusiais metais teigė, kad jų lankymosi patirtis žymiai pagerėjo: jie tiesiog daugiau nebepaklysta!

Keletą pastarųjų metų kuriame komunikacijų dizainą valstybiniams meno ir korporatyviniams muziejams, tokiems kaip Pablo Pikaso muziejaus, šiuolaikinio meno muziejaus (MACBA) Barselonoje, Barselonos šiuolaikinio kultūros centro (The Barselona Contemporary Culture Centre / CCCB), kompanijos „Grifols“. Mes jiems patariame, kaip geriau komunikuoti su potencialiais ir esamais lankytojams.

Apie ką Jūs kalbėsite ir ko mokysite Kaune?

Kalbėsiu apie dizaino visiems poveikį, koncentruodamasis į tvarų turizmą. Ar žinojote, kad miestai, kurie integruoja dizainą visiems į savo turizmo strategijas, pritraukia 27 proc. daugiau lankytojų?

Taip pat kalbėsiu apie įrankius, kuriuos mes naudojame, pristatydami vartotojų įvairovės perspektyvą, pritaikomą kompleksinei komunikacijai, aplinkai, miestams, įrangai, pastatams.

Kodėl tai yra svarbu?

Kad miestai taptų gyvybingesni, draugiškesni, tvaresni, atviresni.

Kas ir kodėl turėtų ateiti į Jūsų dirbtuves lapkričio 20-22 d. Kaune? 

Profesionalai, kurie dirba arba domisi tvaria miesto plėtra, miesto plėtros darbuotojai, architektai, atsakingieji už judumo aspektus arba turizmo plėtrą. Taip pat kultūros sektoriaus darbuotojai ir tie žmonės, kurie intuityviai jaučia, kad vartotojų poreikių įvairovės atliepimas dizaino sprendimais gali pagerinti turistinę ir kultūrinę patirtį. 

Jūsų nuomone, kokį svarbiausią poreikį turi atliepti miestas, norėdamas tapti labiau patraukliu atvykstantiems?

Dizainas visiems yra metodologija: mes turime formulę, kuri užtikrina dizaino visiems projektų sėkmę – 40 proc. aistros, 40 proc. empatijos ir 20 proc. verslo vizijos. 

Ačiū už pokalbį!

Daugiau informacijos apie viešą dizainerio paskaitą yra čia, o registracija į kūrybines dirbtuves architektams ir dizaineriams yra čia.

„Kaunas 2022“ inf.

Nacionalinio Kauno dramos teatro repertuare jau dešimtmetį gyvuoja spektaklis „Palata“, į kurį bilietai išgraibstomi akimirksniu. Žiūrovai turbūt sutiktų, kad šio kūrinio sėkmės paslaptis yra Rolandas Kazlas, Antonas Čechovas ir spektaklio bendražmogiškumas. O ką apie fenomenalią kūrinio sėkmę mano pats spektaklio idėjos autorius, režisierius, aktorius Rolandas Kazlas?

Prieš dešimtmetį, premjeros išvakarėse sakėte, jei pastatymas pagal A. Čechovo kūrinius „Palata Nr. 6“ ir „Juodasis vienuolis“ gali atstoti vaistus, tai jis paveikus padėti išgyti nuo chaoso, sutrikimo ir išsibarstymo. Tas vaistas reikalingas – žiūrovai lanko „Palatą“ ne po viena kartą. Kas tą lemia?

Tai tik spektaklis, bet sprendimas jį statyti Nacionalinio Kauno dramos teatro Ilgojoje salėje buvo teisingas. Nesinori dangstytis skambiais žodžiais, bet prisiminti pačią pradžią – prieš dešimt metų man paskambino teatro vadovas Egidijus Stancikas ir pasiūlė atvykti. Apžiūrint sales ir, užėjus į Ilgąją salę, aš iš karto prisiminiau aiškiai suskambant viduje žodį „Palata“ – štai, kur galėtų būti Čechovo kūrinys, apie kurį galvojau anksčiau. Pati erdvė davė impulsą. Dabar spektaklis neatsiejamas nuo jos. 

Aišku, kaip režisierius galiu pasakyti, kad spektaklis keitėsi kaip geras vynas ir dabar mes vaidiname geriau negu prieš dešimt metų, o žiūrovai klauso žymiai geriau. Jeigu pačioje pradžioje ateidavo tikėdamiesi kažko kito, tai dabar žiūri visai kitaip ir ne po vieną kartą. Iš kur tų žmonių atsiranda, nes visada pilnos salės? Nors spektaklis nėra lengvas, jame perteikiami apysakose išrašyti mums svarbūs dalykai – gyvenimas, jo prasmė, kaip surasti savo nišą jame, kaip saugoti, kuo užpildyti. Yra ir vienatvės,  mirties, ligos temos. Daugybė temų, jos visos persipynę ir aš džiaugiuosi, kad spektaklyje pavyko jas sudėlioti. „Palata“ prabėga kaip ir visas žmogaus gyvenimas. Ir nors tai griežtos slaugos palata, aš į šį spektaklį važiuoju kaip į sanatoriją.

Papasakokite, kaip ruošiatės atvykimui į Kauną ir susitikimui su kolegomis.

Ir su teatro kolektyvu, ir su spektaklyje vaidinančiais aktoriais mes tapome bičiuliais. Valanda prieš spektaklį ir valanda po spektaklio mums būna smagus susitikimas, nes aptariame kultūros ir meno naujienas, savo naujienas, paklausinėjame, kaip kam sekasi. Liubomiras Laucevičius ir Lili Stepankaitė pirmieji atsiunčia pasveikinimo žinutę per Kalėdas ir Velykas. Be galo malonu jiems atsakyti.

 Noriu padėkoti visiems aktoriams, pirmiausiai Liubomirui Laucevičiui, be kurio nebūtų „Palatos“ – dėl jo ir ryžausi statyti spektaklį, nes jis gali sukurti stiprų vaidmenį, pakelti tokį krūvį, bėgant metams išlaikyti puikią formą, – jis yra profesionalumo pavyzdys. Norėčiau pakalbėti apie kiekvieną aktorių. Su Dainiumi Svobonu turime vieną sceną, bet joje mes kiekvieną kartą susitinkam naujai ir kas kartą tikimės naujo dialogo, stengiamės suvaidinti skirtingai, kad patiems tai netaptų rutina. Raimonda Šukytė, kuri subtiliai kuria seselės vaidmenį, yra ne tik aktorė, bet ir režisieriaus padėjėja. Ji prižiūri spektaklį ir slaugo ligonį kaip Dievo dovaną turinti seselė. Arūnas Stanionis su didžiuliu pasimėgavimu įkūnija sanitarą Nikitą ir aš stebiuosi, kaip jo vaidmuo auga ir kaip jis gerai jaučiasi jame, bei yra labai įtikinamas. Artūras Sužiedėlis, su kuriuo pirmąkart susitikome „Palatoje“, labai imlus, jautrus aktorius, vėliau dar kartą jį pasikviečiau į režisuojamą spektaklį Jaunimo teatre „Raštininkas Bartlbis“. Norėtųsi dar susitikti. Lili Stepankaitė… Taip jau sudėliotas spektaklis, kad ji pasirodo pačioje pabaigoje. Nedidukas vaidmuo, bet ji visada pasiruošusi, atlieka jį su tokia atsakomybe, kad belieka tik žavėtis. Tiesa, iškilus būtinybei įvesti aktorių, prisijungė Ričardas Vitkaitis, kuris, nors ir įnešė savo spalvų, bet atrodo kaip čia buvęs ir dalyvavęs nuo pirmųjų repeticijų. Talentingam aktoriui, regis, tas yra būdinga.

Spektakliui gyvuojant jau dešimt metų naudinga yra ir tai, kad jį prižiūri režisierius. Juk spektaklis kaip sodas, kurį laikui bėgant reikia apgenėti, apravėti ir palaistyti, nes kitaip apžels. Iš savo patirties žinau, – kai režisierius stebi spektaklį, aktorius pasitempia, negali vaidinti puse kojos ir panašiai. Beje, aktoriui nereikėtų to daryti niekada ir vaidinti ne puse, o abejomis, o gal net pustrečios kojos (šypsosi).

Džiaugiuosi, kad mūsų „Palata“ pulsuoja kaip vienas mechanizmas. Norėčiau padėkoti garso operatoriui Ramūnui Peršoniui, kuris su mumis nuo pirmųjų repeticijų, garso operatoriui Mariui Jadkauskui ir šviesų dailininkui Sauliui Laucevičiui, kurie dirba labai atsakingai. Aš matau šių ir daugelio kitų žmonių pastangas, kad spektaklis būtų kokybiškas ir esu labai dėkingas. 

Spektaklio pradžioje vyksta mizanscena – renkantis publikai jūsų herojus Gromovas guli geležinėje ligonio lovoje. Ar stengiatės pajausti, koks žiūrovas renkasi, ar atsiribojate tuo momentu?

Anksčiau, pirmaisiais metais bandydavau nuspėti. Atrodydavo, kad renkasi  labai triukšminga publika, nusiteikusi kitam, ar net nenusiteikusi žiūrėti spektaklį. Patyriau, kad kartais renkasi nenuspėjamai tyli publika arba ateina triukšminga žmonių minia, bet prasidėjus pirmoms minutėms, nuščiūva, klauso mūsų. O būna gal tiesiog atsitiktinai atklydę žmonės, aplankę Kauną, žiūri spektaklį. Tai jaučiama. Bet brangiausi tie žiūrovai, kurie ateina specialiai į „Palatą“. Toji publikos transformacija man yra pati didžiausia staigmena – ne tik spektaklis išliko tam pačiam lygmenyje, bet vis geresnė publika renkasi į jį. Tai pats didžiausias atpildas už pastangas.

Minėjote, kad spektaklis yra neatsiejamas nuo Ilgosios salės erdvės. Ši salė reikalauja remonto. Jeigu tai įvyktų, ką tai reikštų spektakliui? 

Manau, jeigu perkeltume į kitą sceną, tai būtų šiokia tokia butaforija. Kol Ilgoji salė yra, tol joje būsime ir liksime. Noriu, kad liktų ir visas kolektyvas. Po 50-ojo spektaklio surengėme nedidelį paminėjimą, o tų paminėjimų jau būta nemažai. Visada susirinkę klausiame: „Paskutinis, ar ne?“. Vis dar ne paskutinis ir jau artėjame prie kito, trijų šimtų suvaidintų spektaklių, jubiliejaus. Tiesą sakant, reta tokios lemties spektaklių, o dešimtmetis – tai trečdalis mano kūrybinės biografijos teatre. Tai yra daug. Esu vaidinęs ir ilgiau, bet tiek ilgai ir tokį dramatišką spektaklį – niekada. Tai rodo, kad ir klasika dar reikalinga, ir autorius girdimas šiais laikais, ir mes išlaikome kokybę. Norisi palinkėti šiam spektakliu, kad palata neužsidarytų.     

Spektaklis „Palata“ tradiciškai rodomas antradieniais ir trečiadieniais Nacionalinio Kauno dramos teatro Ilgojoje salėje. Lapkričio 19 dieną vyks jau 278-asis spektaklis. Po trečio skambučio žiūrovai neįleidžiami. Tam yra labai rimta priežastis – palatoje-celėje vyksta labai svarbus, nepertraukiamas ligonio ir gydytojo pokalbis. Jį reikia išgirsti nuo pirmos sekundės. 

Jolanta Garnytė-Jadkauskienė
NKDT inf.

„Norėjau parodyti įvairų miestą. Mes labai romantizuojame tarpukario Kauną, bet tai nebuvo tik „Metropolis“ ar Spaudos baliai“, – pasakoja istorikė Giedrė Milerytė-Japertienė, knygoje „Kai Kaunas buvo Kaunas“ nukelianti į dvi 1938 metų vasaros dienas. 

Kauną leidyklos „Tyto Alba“ išleistoje knygoje matome tarpukario valdininko, gyvenančio Klaipėdoje ir į gimtąjį miestą atvykusio sutvarkyti reikalų, akimis. Keliaudamas per miestą pasakotojas atskleidžia, kur mėgsta lankytis kauniečiai, ką jie valgo, kaip rengiasi, kaip keliauja, pramogauja, kokie gandai sklando mieste. Nuo pirmosios šalies poros iki vargingų kvartalų, nuo Prisikėlimo bažnyčios iki Nuodėmių gatvės. Kaunas knygoje – jaunas, augantis, modernus ir labai įvairialypis miestas. 

Lapkričio 28 d. knyga bus pristatyta Kauno menininkų namuose, gruodžio 12 d. – Istorinėje LR Prezidentūroje, o gruodžio 4 d., trečiadienį, 18 val. Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje Giedrė Milerytė-Japertienė į susitikimą kviečia vilniečius. Kol kas – pokalbis su knygos autore.

Knygoje „Kai Kaunas buvo Kaunas“ patraukliai atskleidžiate tarpukario Kauno gyvenimą. Kaip kilo idėja šio miesto istoriją papasakoti pagaviai tarsi literatūros kūrinį, kurio veiksmas trunka vos dvi dienas?

Gyvendama Kaune ir studijuodama istoriją Vytauto Didžiojo universitete perskaičiau daug įvairiausių mokslinių darbų apie šį miestą. Teko klausyti profesoriaus Zigmanto Kiaupos kurso, skirto Kauno istorijai, ir mane labai sužavėjo miesto praeitis. Vėliau ir pačiai teko parašyti keletą mokslinių straipsnių bei knygų, tačiau kažkuriuo metu suvokiau, kad net kai kurie mano draugai ir giminaičiai mokslinių darbų neskaito. Juos domina visai kitokio pobūdžio literatūra. Taip gimė mintis sujungti mokslo teikiamas žinias ir laisvalaikio skaitymus. Į nuorodų persunktą tekstą „įkėliau“ išgalvotą herojų, kurio akimis matome Kauną. Labai tikiuosi, kad jis padės populiarinti daugybę kolegų atliktų Kauno istoriją tyrinėjančių mokslinių darbų.    

Kas gi tas paslaptingasis pasakotojas, kurio akimis matome Kauną – nuo Finansų ministerijos kuluarų ir juose sklindančių gandų iki Nuodėmių gatvės, nuo Spaudos balių iki „Brazilkos“? 

Pagrindinis knygos herojus – 38-erių nevedęs valdininkas. Gal dėl to, kad nevedęs, o gal ir dėl kitų aplinkybių jis yra pasiturintis miestietis, šiuo metu gyvenantis Klaipėdoje. Jaunai valstybei reikėjo specialistų valstybės įstaigose, tad jį išsiuntė dirbti į uostamiestį. Jis mėgsta Klaipėdą, tačiau Kaunas – vaikystės, jaunystės ir studijų miestas. Kaune gyvena sesuo su šeima ir brolis. Čia jis sutinka draugų, į miestą žvelgia imliomis, pasiilgusiomis akimis. Kaune jis praleido daugybę metų, tad gali puikiai palyginti, kaip buvo ankščiau ir kaip yra dabar, t. y., 1938 metais. 

Pasakotojas – Lietuvos kariuomenės atsargos karininkas dalyvavęs Nepriklausomybės kovose. Vėliau jis baigė Lietuvos universitetą ir įsidarbino valstybės tarnyboje. Jo pažįstamų ratas labai platus. Atvirai kalbant, šis pasakotojas – toks žmogus, kokiu norėčiau būti to meto Lietuvoje. Į jį sudėjau pagrindines savo vertybes ir nuostatas. 

Kodėl pasakojimui pasirinkote būtent 1938 metus? Tai gana paradoksalus laikas. Viena vertus, tai Kauno, modernios sostinės, klestėjimo laikas. Kita vertus, autoritarizmo metai, kai daug demokratinių laisvių jaunoje valstybėje buvo suvaržyta. 

1938 metų birželį pasirinkau labai sąmoningai. Pirmiausia norėjau, kad tai būtų vasaros pradžia. Tuomet jau malonu tiesiog vaikščioti po miestą, bet vasaros sezonas dar visiškai neįsibėgėjęs ir tarnautojai dar dirba valdiškus darbus. 1938 metai – aukščiausias Kauno modernizacijos momentas, valstybės gyvenimo dar nedrumsčia baisios geopolitinės katastrofos. Dar turime Klaipėdą, dar neatgautas Vilnius. Tai lyg paskutinė „rami“ vasara. O autoritarinis A. Smetonos valdymas knygoje aprašomas tik tiek, kiek tai turėjo įtakos eilinio kauniečio kasdienybei. Daugiausia tai buvo judėjimo laisvės suvaržymas. Aukštuomenės gyvenimo nuotrupos apačias pasiekdavo tik kaip gandai. Todėl tik jais ir dalijasi ir pasakotojas.  

Tarpukario Kaunas dažnai idealizuojamas, yra daug mitų apie šį laiką, tačiau jūs anaiptol nepiešiate tik idiliško gyvenimo. Atmosferą kuria ir juokeliai apie režimą, atveriate ir socialinį kontekstą, kad miestas – ne tik kavinės, mados, bet ir skurdas, vargšų kvartalai „Brazilka“ ir „Argentinka“ ir t. t. Kokį tarpukario vaizdą jums buvo svarbu pateikti?

Norėjau parodyti įvairų miestą. Mes labai romantizuojame laikinosios sostinės Kauną. Kartais atrodo, kad jis tik Spaudos baliai, diplomatinės arbatėlės, „Metropolio“ restoranas ar „Konrado“ užeiga. Taip, be jų Kaunas neįsivaizduojamas, tačiau to meto gyvenimo kasdienybę nuspalvindavo ir šimtai studentų, tūkstančiai darbininkų ir dešimtys vargetų miesto centre. Žmonės ėjo į parduotuves, turgus, knygynus, kirpyklas, maldos namus ir valdiškas įstaigas. Jie judėjo įvairiausiu visuomeniniu transportu, lankė teatrą ir koncertus, žiūrėjo kiną, ir traukė poilsiauti. Mieste gyveno įvairi visuomenė ir man bent truputį norėjosi ją parodyti. Tad mėginau prisiliesti tiek prie aukštuomenės, tiek prie varguomenės ir bent iš dalies atspindėti, kuo gyveno ir vieni, ir kiti.   

Knygoje miesto gyvenimas labai gyvas, pateikiate ir daug įdomių, smagių detalių. Pavyzdžiui, kad tarpukario Kaune paplitusi dieta – sauja šieno. Tiesa? Iš kur tokia informacija?

Sunku pasakyti, ar tai tiesa. Tai spaudoje pateikiama informacija. Pasakotojas tai pateikia kaip girdėtą dalyką. Gal tai ir tiesa, o gal tiesiog eilinis išsigalvojimas vaikantis sensacijų. To meto spaudai taip pat buvo svarbios intriguojančios naujienos. 

Knygos pasakotojas nebijo gandų, dalijasi perskaitytomis ar išgirstomis žiniomis. Jam svarbu papasakoti, kaip jis mato ir jaučia viską, kas vyksta aplinkui. Jis dalijasi savo impresijomis.  

Nesate kaunietė, tad kaip susidomėjote, pamilote tarpukario Kauno istoriją? Tiesa, kad čia kaltas ir Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“?

Taip, tikrai kaltas. Mokykloje ši knyga paliko didelį įspūdį. Ir ne vien tik kaip meilės istorija. Labiau nei uždrausta kunigo meilė traukė magiškas miestas. Žinojau, kad miestas, kurį galėčiau pažinti, jau nebetoks, tačiau labai norėjosi praverti laikinosios sostinės istorijos užuolaidas.  

Gyvenau nedideliame Vilkyškių miestelyje, toli nuo didžiųjų centrų, tad Kaunas tapo savotiška vieta iš literatūros. Nežinia kodėl, atsirado jausmas, kad tai magiškas miestas, kuriame gyveno labai įdomūs, nepaprastų istorijų kupini žmonės. Pradėjus studijuoti Vytauto Didžiojo universitete atsirado galimybė susipažinti su miestu. Jame gerą dešimtmetį buvo mano „pasaulio centras“.  

Pastaraisiais metais tarpukario Kaunas sulaukia didelio susidomėjimo: žmonės tyrinėja miestą, leidžiasi į ekskursijas, ieško įvairiausių istorijų. Kaip manote, kodėl būtent dabar tarpukario Kaunas išgyvena tokį susidomėjimą? 

Turbūt viskas gyvenime juda savotiškais ciklais. Prisimenu, kad toks pagyvėjimas, susidomėjimas Kaunu jau buvo ir prieš gerą dešimtmetį. Buvo išleista ne viena tarpukariui skirta knyga, kiekvienais metais organizuojama Kauno istorijos konferencija. Pastaraisiais metais padaugėjo ekskursijų, miesto istorijomis domisi vis daugiau žmonių. Gal kaip tik dabar ateina tas laikas, kai „Kaunas vėl yra Kaunas“.

„Tyto Alba“ inf.

Gruodžio 5 d., ketvirtadienį, Vilniuje, „Kablys+Kultūra“ (Kauno g. 5), ir gruodžio 10 d., antradienį, Kaune, Kameriniame teatre (Kęstučio g. 74A), įvyks šokio teatro „Okarukas“ trečiojo sezono premjera – antikinės Aristofano politinės satyros „Paukščiai“ interpretacija šiandienos Lietuvos aktualijų kontekste.

Tai – šokio spektaklis, apglėbiantis visą disciplinų paletę – jame svarbus vaidmuo atitenka ir žymaus post-industrinės muzikos kompozitoriaus ir atlikėjo Phil Von (Prancūzija) muzikai, taip pat  prancūzų kompiuterinės grafikos menininko Servovalve video projekcijai, kostiumams, šviesoms, tekstui, teatrinės išraiškos formoms, šiuolaikinio šokio, butoh ir flamenko technikoms.

„Paukščiai“ yra labai rimta politinė satyra, durianti tiesiai į problemos širdį“ – choreografė Sakurako.

Šis nekanoninis scenos meno performansas tyrinėja laisvės temą ir žmogaus nepasotinamą valdžios siekimą nagrinėjant utopijos koncepciją. Demokratijos trapumas, atsakomybės už visuomenės gerovę stoka bei nusivylusiųjų emigracija į įsivaizduojamas utopijas išlieka tokios pat aktualios šiandien Lietuvoje, kaip buvo senovės Graikijoje V a. prieš mūsų erą, kai ši politinė satyra buvo parašyta ir pristatyta pirmą kartą.

Pagrindiniai „Paukščiai“ pjėsės personažai Peisetairas, kurį įkūnija aktorius ir šokėjas Gytis Ivanauskas, ir jo draugas Euelpidas, kurio vaidmenį kuria Ričardas Bartašius, perkeliami iš antikinių Atėnų į šiuolaikinį Vilnių, iš kur jie, nusivylę Lietuvos politine situacija, nutaria emigruoti ir patenka į sudėtingą bei įspūdingą paukščių pasaulį.

Spektaklio anonse rašoma: „Žmonės niekada nesustoja svajoję apie tai, kad jie galėtų skraidyti ir būti laisvi kaip paukščiai. Jei tik jie galėtų pabėgti nuo įvairiausių taisyklių, normų ir konvencijų, jei tik sugebėtų ištrūkti iš viso to, kas juos slegia kasdienybėje. Jei tik galėtų rasti prieglobstį kažkur fantazijų ir laisvės vietoje, kažkur tarp žemės ir dangaus, kur taptų sparnuotais karaliais, savo pačių sukurtame rojuje…“

Daugiau apie artėjančią premjerą pasakoja šokio teatro „Okarukas“ įkūrėja, idėjos autorė, choreografė Sakurako.

Kodėl trečiajam „Okaruko“ šokio spektakliui rinkotės Aristofano teksto motyvus?

Atsitiktinai, bet ko gero nieko nėra atsitiktinio. Tuo metu dirbau su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos O. Koršunovo studentais, ruošėmės butoh egzaminui. Butoh mene choreografija atsiranda iš vaizdinio. Tad kūrėme etiudus, ieškojome judesių paukščiams, įklimpusiems naftoje, pavaizduoti – jie nori vėl pakilti į orą ir nesuvokia savo padėties fatališkumo. Gavosi geri eskizai, nesinorėjo jų paleisti į orą. Tuo pačiu metu dailės akademijoje scenografijos studentai ruošėsi savo egzaminui – Marina Jasinskaja, su kuria teko dirbti anksčiau, kūrė kostiumus ir grimą Aristofano „Paukščiams“. Pamačiusi juos, supratau, kad mano kuriamas šokis ir jos kostiumai bei grimas puikiai dera. Šis atsitiktinumas virto į dar vieną performansą dailės akademijos krematoriume – mano studentai šoko butoh paukščius, įklimpusius naftoje, apsirengę Marinos kurtais Aristofano „Paukščiams“ kostiumais. Buvo akivaizdu, kad idėją reikia vystyti toliau ir man buvo įdomu pačiai imtis Aristofano, nes iki dabar kuriu spektaklius tik pagal savo scenarijus, o ne kieno nors parašytą tekstą. Tuomet gavome dalinį finansavimą iš Kultūros tarybos. Ir čia sugrįžo antikinis chrestomatinis Aristofanas. (Šypsosi) Pradėjusi skaityti jo tekstą, pajutau, koks didelis iššūkis manęs laukia. Kaip surasti bendrą vardiklį tarp antikinės komedijos ir šokio? Kokiomis priemonėmis išnarstyti Aristofaną?

Mane labiausiai patraukė tai, kad autorius tekste įpina realių tuometinių aktualijų politinius sprendimus, detaliai vaizduodamas demokratijos situaciją Atėnuose. „Paukščiai“ yra labai rimta politinė satyra, durianti tiesiai į problemos širdį ir tai mane įkvėpė panaudoti Aristofano politinės satyros karkasą kalbėjimui apie šlubuojančią šiandieninę politinę situaciją Lietuvoje. Regis, per tiek amžių iš esmės mažai kas pasikeitė. Supratau, kad apie tai tiesiog būtina kalbėti, būtina apnuoginti šį apgailėtiną vaizdą – kaip dėl savo gražių pažadų tautos išrinktieji „tarnauti“, labai greitai apsvaigę nuo valdžios, ima „valdyti“ ir netgi kenkti. Lietuvai ypač aktuali emigracijos tema tapo leitmotyvu ir taip šiame spektaklyje susijungė šiuolaikinė realybė ir turtingas antikos klasiko vaizduojamas pasaulis, butoh vaizdiniai, flamenko ir kitos technikos.

Papasakokite detaliau, kaip ši dramaturginė medžiaga pasitarnauja šokiui?

Pati istorija yra daugiasluoksnė, savyje talpinanti labai daug informacijos – vaizduojami keli savo logika skirtingi pasauliai, dievai, žmonės, paukščiai, transformacijos, visuomenės psichologija, ištisa mitologinė struktūra. Man kaip butoh šokėjai transformacija yra aktuali ir šis tekstas atrodo turintis begalę klodų bei vaizdinių. Ieškodami būdų atskleisti Aristofano „Paukščius“ mes su komanda tiesiog mėgaujamės procesu – judesiai, įvairios šokio technikos, vaidyba, mizanscenos – viskas ateina su didžiuliu malonumu. Tiesiog maudomės disciplinų fantasmagorijoje ir darom viską, kad šią patirtį perduotume žiūrovui.

Taip pat manau, kad mano pasirinkta interpretacijos forma suteikia šiam antikiniam kūriniui šviežumo, parodo jo stipriąsias puses ir nemirštantį aktualumą.

Negana to, Senovės Graikija yra mūsų kultūros lopšys – čia gimė tiek demokratija, tiek teatras. Šiandien norisi persvarstyti šių dviejų reiškinių pamatus ir funkcijas. Kurdami spektaklį keliame kelis klausimus. Ar šiame pasaulyje veikia demokratija? Kodėl mes vis dar kuriame teatrą? Kokia teatro funkcija mūsų vartotojiškoje visuomenėje?

Kuo šis performansas išsiskiria iš kitų šiuolaikinių spektaklių Lietuvoje?

Viena šio spektaklio stiprybių yra specialiai jam sukurtos muzikinės kompozicijos, kurios gimsta repeticijų metu ir proceso eigoje. Jų autorius Phil Von iš Prancūzijos yra ir Tūtlio paukščio karaliaus vaidmens kūrėjas, turintis savitą muzikinę filosofiją ir išvystęs unikalų elektroninės post-industrinės muzikos, persipynusios su flamenko motyvais, stilių. Dar vienas išskirtinumas – šiuolaikinis šokis praturtintas mano atsinešta butoh technika. Lietuvos scenos mene tokio derinio paprasčiausiai nėra.

Ar bendras vardiklis, vienijantis šį tarpdisciplininį darinį, yra šokis?

Tai yra judesys. Svarbiausias šio performanso uždavinys yra sodrią tekstinę informaciją transformuoti į judesį. Būtent dėl to, čia radosi aibė technikų – nuo vogue iki baleto. Panašiai, kaip ir kalbant, kartais vieną ar kitą frazę norisi pasakyti svetima kalba, nes taip bus tiksliau. Taip ir mes ieškome savitos judesių kalbos.

Papasakokite daugiau apie šio projekto kūrybinę komandą. Kiek jos nariai prisideda prie kūrybinio proceso?

Kiekvienas komandos narys yra unikalus ir pasirinktas dėl tam tikrų savybių, sugebėjimų, kurių reikia šiam projektui įgyvendinti. Stengiuosi įgalinti ir pajungti stipriąsias kiekvieno jų savybes. Kūrybiniame procese dalyvaujame visi – eksperimentuojame, ieškome, kalbamės.

Pagrindinis spektaklio vaidmuo atiteko įspūdingos asmenybės savininkui – virtuozui aktoriui bei šokėjui ir choreografui Gyčiui Ivanauskui, kuris dažnai kūrybinį procesą pakreipia netikėta linkme ir dėl to spektaklis pasidengia dar vienu sluoksniu. Jau minėjau, kad vieną iš pagrindinių vaidmenų kuria daugiabriaunis menininkas Phil Von, kuris ne tik šoka, dainuoja ir vaidina scenoje, bet taip pat ir kuria viso spektaklio muziką. „Okarukas“ komandą papildė ir „Apeirono“ teatro aktoriai bei O. Koršunovo vaidybos studentės.

Projektą dalinai finansuoja Lietuvos Kultūros Taryba.

Šokio teatro „Okarukas“ inf.

Kiekvienas žmogus nori būti išklausytas ir išgirstas, ar tai būtų mintys apie kasdienę rutiną, ar apie laimingas akimirkas, ar apie slegiančias problemas. Vis dėlto šiandien nuolat skubančiame pasaulyje apie sunkumus dažnai nėra kam išsipasakoti. Siekiant keisti šią situaciją ir norint žmogui suteikti galimybę pasikalbėti apie tai, kas kelia nerimą, graužia ir slegia, prieš 16 metų buvo įkurta „Pagalbos moterims linija“. Tai savanoryste grįsta organizacija, kuri teikia nemokamą emocinę pagalbą telefonu bet kuriuo paros metu. Pokalbiai nėra įrašinėjami ar registruojami, taip užtikrinant visišką skambinančiojo anonimiškumą. Linijoje dirba specialius mokymus baigę savanoriai, kurie yra pasirengę skambinančiuosius išklausyti, pasistengti suprasti, padėti susigaudyti jausmuose ir įvertinti savo situaciją iš šalies. 

Per daugiau nei 16 veiklos metų „Pagalbos moterims linija“ neabejotinai pasikeitė. Organizacija užgimė 2003 metais Klaipėdoje, kiek vėliau buvo įkurtas Kauno padalinys, o šiandien veikia ir Vilniaus „Pagalbos moterims linija“. Kauno padalinio vadovė, psichologė Aušrinė Krikščionaitienė prisimena, kad prieš 12 metų įsijungti į šią veiklą ją paskatino savanoriavimo, neatlygintinos pagalbos kitam idėjos. „Man visada rūpėjo ir moters emancipacija bei savirealizacija“, – savo motyvaciją aiškino pašnekovė, pati prie telefonų išbudėjusi apie 1 000 valandų. Dar viena priežastis, skatinanti savanoriauti, – noras atrasti ir realizuoti save, nuveikti kažką prasminga ir tiesiog gera. Šią paskatą paminėjo ir dar dvi mano pašnekovės: „Pagalbos moterims linijos“ savanorių koordinatorė Aušra Stankūnienė ir savanorė Lina. Vienai iš pašnekovių užsiminus apie moterų bendrystės idėją, jos visos pritardamos palinksėjo galvomis.

Verta paminėti, kad į savanorystę šioje įstaigoje žiūrima labai rimtai – kiekvienas žmogus prieš pradėdamas teikti emocinę paramą turi pabaigti 100 valandų trunkančius kursus, o po jų įsipareigoja išbudėti 350 valandų. Vis dėlto nuoširdaus noro padėti šie įsipareigojimai neatbaido – šiandien „Pagalbos moterims linijoje“ Kaune, Klaipėdoje ir Vilniuje dirba net 124 savanoriai. Įdomi ir pačių kursų struktūra bei akcentuojami momentai. Pirmiausia susidomėjęs žmogus turi pereiti atranką, kurioje siekiama išsiaiškinti, ar kandidatas tinkamas šiam darbui. Žinoma, svarbiausias kriterijus yra noras padėti kitam žmogui, tačiau taip pat reikalinga empatija ir individo emocinis stabilumas. Po atrankos būna teoriniai ir praktiniai kursai, kuriuose daug dėmesio skiriama pačiam savanoriui, jo problemoms, gebėjimui šnekėti apie sunkumus ir juos spręsti. „Visų pirma savanoris turi norėti ir mokėti pasirūpinti savimi. Tik žinodami, kaip spręsti savo pačių sunkumus, jų nuo savęs neslėpdami, galime padėti kitam“, – aiškino Aušrinė. Anot psichologės, viena svarbiausių savanorio savybių yra gebėjimas užmegzti žmogišką ryšį su pašnekovu, kartu išgyventi stiprias emocijas, nes būtent tai gydo labiausiai.

Ši veikla suteikia spektrą teigiamų ir neigiamų emocijų. Savanorių koordinatorė Aušra pasakojo, kad labiausiai asmeniškai sujaudinusias istorijas kartais tenka parsinešti namo, su jomis kurį laiką gyventi, tačiau organizacija stengiasi sukurti kuo geresnes sąlygas, kad blogi jausmai netrikdytų savanorių gyvenimo. Po budėjimo savanoriai visada asmeniškai aptaria pamainą su savo užnugariu. Tai skatina kalbėti apie darbo metu patirtus emocinius išgyvenimus ir sunkumus. „Taip galime pačios reflektuoti save, aiškintis, kodėl konkretus skambutis ar situacija sukėlė tam tikrus jausmus“, – praktikos reikalingumą aiškino Aušra. Juk pokalbis yra tai, kas leidžia pagalbos ieškančioms moterims susidėlioti savo mintis, pasijusti geriau, todėl toks pats pokalbis, išklausymas bei parama yra naudingas ir savanorėms. Taip pat šiame darbe svarbus saikas – įprastai prie telefonų budima keturis kartus per mėnesį. Savanorė Lina pripažino, kad kartais norėtųsi budėti ir dažniau, tačiau prisimindama kursų metu iš mokytojų išgirstus žodžius pridūrė: „Pagrindinis resursas – mes pačios, todėl svarbu savęs per daug neapkrauti, įvertinti savo emocinę būseną.“

„Pagalbos moterims linijos“ nuveiktus darbus galima apskaičiuoti ir įvertinti pagal atsakytų skambučių bei atrašytų laiškų skaičių, veiklos metus ar savanorių kiekį, tačiau čia svarbiausias yra kokybinis matmuo. „Savanoriaudama išmokau, kad tiesiog daryti gerus darbus negana, juos reikia daryti gerai. Man buvo nuostabu atrasti, koks didelis sustyguotas mechanizmas veikia mūsų organizacijoje tam, kad pagalba būtų teikiama kokybiškai ir savanorės jaustųsi gerai, nepervargtų, tobulėtų bei būtų laimingos“, – pasakojo Aušra. Paklaustos, ką savo darbe laiko sėkme, pašnekovės atsakė, kad labiausiai motyvuoja žinojimas, jog jų pastangos yra naudingos, o paprasčiausias ir labiausiai praturtinantis veiklos įprasminimas yra išgirsta padėka. Vis dėlto, kaip pastebėjo Aušrinė, ši pagalbos linija yra skirta moterims, išgyvenančioms krizę, todėl savanoriai tikrai nesitiki po kiekvieno pokalbio sulaukti žodžio „ačiū“. „Labai džiugina, kai paprasčiausiai jauti, kad pokalbio metu pašnekovė atsipalaiduoja, nurimsta, reflektuoja savo jausmus. Žinoma, dažniausiai per vieną pokalbį rimtos problemos iš esmės nepavyks išspręsti, bet tokie maži žingsneliai geresnės būsenos link yra labai naudingi“, – sėkmės apibrėžimą pateikė „Pagalbos moterims linijos“ vadovė. „Manau, kad sėkmė yra jau tai, kad žmogus paskambina. Pagalbos ieškojimas parodo nusiteikimą spręsti savo problemas, o tai žingsnis, kuris reikalauja stiprybės“, – kolegių mintis papildė savanorė Lina.

Taigi, kokios tiksliai pagalbos galima tikėtis paskambinus į „Pagalbos moterims liniją“? Išgirdusi šį klausimą psichologė Aušrinė pirmiausia pabrėžė, kad savanoriai čia teikia emocinę pagalbą aktyviai klausydamiesi pašnekovės. Šiame darbe neužtenka tiesiog girdėti, reikia sugebėti įsigilinti į nusakomą problemą, stengtis ją suprasti. Toks aktyvaus klausymosi metodas dažnai leidžia ir pačiai pagalbos ieškančiai moteriai geriau suprasti savo situaciją bei ją keisti. „Kartais pašnekovė po pokalbio sako, kad labai gerai jai patariau, nors išties savanoriai dažniausiai tiesiog išklauso, leidžia skambinančiajai susidėlioti savo mintis. Tikiu, kad pats tvirčiausias sprendimas yra tas, prie kurio žmogus prieina pats“, – Aušrinei antrino Lina. Visos pašnekovės sutarė, kad šis darbas joms padėjo išsiugdyti gebėjimą išklausyti ir suprasti kitą žmogų. „Kalbėdamasi su įvairiomis moterimis ir gilindamasi į jų problemas supratau, kad kiekvienas žmogus yra savo gyvenimo ekspertas. Šis žinojimas padeda man pačiai užtikrintai rinktis savo kelią“ – sakė Aušra.

„Pagalbos moterims linijos“ pagrindinė veikla yra emocinė parama, teikiama pokalbio, elektroninio laiško arba gyvo susirašinėjimo internetu – chato forma. Tačiau „Kauno moterų linija“ taip pat vykdo ir kitokias veiklas: rengia seminarus, kūrybinio rašymo dirbtuves, psichologo konsultacijas bei organizuoja pagalbos programą žmonėms, nukentėjusiems nuo smurto. Dar visai neseniai, spalį, užgimė ir visai nauja bendra „Kauno moterų linijos“ ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus iniciatyva. „Pagalbos moterims linijos“ savanorės Kauno paveikslų galerijoje vykstančioje parodoje „Atminties popierius“ kvietė miestiečius kurti bendrą origamio instaliaciją. Pašnekovės pasakojo, kad ši idėja gimė norint sujungti meną su socialine iniciatyva. Beieškant bendradarbiavimo formų su muziejumi atsirado ir parodos koncepcija – drauge sukurta instaliacija iš nedidelių origamio technika išlankstytų žmogeliukų. „Susitikimo metu nuspręsta, kad pagrindinė iniciatyvos idėja turi būti bendrystė. Norėjosi į šį projektą įtraukti daugiau moterų, ne tik mūsų savanores, akcentuojant komandinį darbą bendro tikslo link. Žmogeliukai buvo lankstomi, nes jie tarsi simbolizuoja žmogišką ryšį ir emocijas. O origamį pasirinkome, nes ši technika nesudėtinga, ja gali lankstyti ir vaikai, ir tėveliai, ir seneliai“, – projekto idėją aiškino Aušra. Rezultatų pristatymas numatomas gruodžio 12 dieną, o vėliau (jei žiemiški orai ir kitos popieriui nepalankios sąlygos nepakiš kojos) instaliacija keliaus per skirtingas vietas, skleisdama žinią apie „Pagalbos moterims liniją“, savanorystę ir bendrystę.

Tai, kad „Pagalbos moterims linijoje“ dirba beveik išskirtinai moterys, manęs nenustebino, tačiau mintyse vis tiek sukosi paskutinis klausimas: o ką reikia daryti, jei esi vyras, bet irgi nori padėti? Aušrinė patikino, kad nors Kaune šiandien savanoriauja tik moterys, Klaipėdoje prie telefonų budi ir vyrai. Pašnekovės sutarė, kad vyrai turėtų palaikyti, skatinti ir gerbti moteris, nesistengti atimti iš jų mėgstamos veiklos bei leisti realizuoti save. Žinoma, tos pačios taisyklės galioja ir moterims, kalbant apie vyrus. Svarbiausia lygybė, abipusė pagarba ir teigiamos intencijos. Mano pašnekovės nuoširdžiai tiki, kad kiekvienas žmogus nori daryti gerus darbus, nes tai kiekvieno iš mūsų prigimtis.

pagalbosmoterimslinija.lt

Justė Vyšniauskaitė
Elijaus Kniežausko nuotr.

Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. gruodžio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia

Režisierė Kamilė Gudmonaitė Nacionaliniame Kauno dramos teatre stato spektaklį „Panika“ pagal šiuolaikinio suomių dramaturgo Mikos Myllyaho pjesę. Ją pasirinko dėl keletos temų sankirtos: vyriškumo problematikos, psichinės sveikatos ir emocinio atvirumo, jautrumo. Be to, šis spektaklis – tarsi organiškas ankščiau jos kurtų spektaklių tęsinys.

Kuria iš savo patirčių 

„Mintį spektakliui gali įkvėpti ne tik dabartis, bet ir praeityje įvykę išgyvenimai, atsitikimai, vaikystės patirtys. Kartais idėja išsivysto tik per ilgą laiką, pribręsta, tačiau tai visada ateina ne iš išorės, o iš to, kas patiriama mano pasaulyje, visumos. Man kūryba – labai asmeniškų patyrimų, pojūčių transformavimas“, – sako K. Gudmonaitė ir priduria: „Tam, kad suprasčiau savo protą, kartais darau įvairiausius dalykus: atlieku praktikas tylos stovyklose, važiuoju į kalnus, keliauju, skaitau knygas apie psichoterapiją ir budizmą, tyrinėju save. Tačiau dažniausiai po intensyvaus „sąmoningo“ etapo ateina momentas, kai vos tik rodos, kad pasiekiu kažkokį aiškumą, staiga nutinka kas nors, kas įrodo, kad vis dar esu tame pačiame taške. Kiekvieną žinojimą pakeičia nežinojimas. Spektakliai padeda nors laikinai kažką apie save suprasti, nors ir ne visi, ir ne visada.“ 

K. Gudmonaitė nuo pat savo režisūrinio starto labiausiai ištikima socialinio žanro teatrui – tai laukas, kuriame ji kuria ir tyrinėja, tačiau apsiriboti neketina. „Gal ir galima sakyti, kad tai – mane dominanti kryptis, bet aš neįsikabinu į terminus ar teorijas. Jei man norėtųsi kurti spektaklį remiantis viena Nyčės eilute, tai ir kurčiau, tik gali būti, kad tai kažkuria prasme vis tiek taptų socialiniu spektakliu“, – šypsosi režisierė.

Prieš keletą metų spektaklyje „Trans Trans Trance“ ji užčiuopė lytiškumo temą, bet per moters ir translytiškumo perspektyvą. „Keturi“, sukurtas Nacionaliniame Kauno dramos teatre, žiūrovus grąžino į ankstyvąją jaunystę, kuomet jaunus žmonės „auklėjo“ gatvė, o filosofiniai klausimai maišėsi su gatvės kultūra. Naujausioje premjeroje „Panika“ kūrėjai norisi gręžtis į vyrus, patyrinėti, kaip jie jaučiasi suaktyvėjusio feminizmo amžiuje. Ši intelektuali ir aštri komedija pasakoja apie tris draugus, kurie stengiasi „susitvarkyti savo gyvenimus“. Pasitelkę rytų praktikas ir psichoterapiją, jie leidžiasi į absurdišką, komišką ir rimtą savęs pažinimo kelionę, kuri pamažu atskleidžia vyriškumo, kaip socialinio antspaudo, problematiką. 

Išstumtų, atmestinų jausmų pripažinimas ir integravimas

Jai įdomus žmogus, individas, nes esame socialios būtybės, kurios koegzistuoja tarpusavyje. K. Gudmonaitę domina sociopolitiniai klausimai, socialiniai konstruktai, lyties, vyro ir moters galios santykiai, engiamųjų ir marginalizuotų grupių atskirtis. Tačiau paskutiniu metu aktualiausias klausimas – mūsų išstumtų, atmestinų asmenybės bruožų ar jausmų pripažinimas ir integravimas. „Psichinė sveikata ir vyriškumas – dviejų temų sankirta, dėl kurios pasirinkau statyti šią pjesę. Mano šeimoje vyrai nedaug kalbėdavo apie savo jausmus, emocinę ar psichinę sveikatą. Pjesėje būtent ir kalbama apie tai, kas nutinka vyrams, kai šie ilgus metus neįvardija ar kitaip gniaužia savo jausmus. Norisi garsiai kalbėti, kad tai, kaip tu jautiesi, net jeigu tau sunku, patiri netektį, jautiesi silpnas, turi psichologinių problemų, yra natūrali žmogaus egzistavimo dalis“, – pasirinkimą komentuoja režisierė. Poreikis apie tai kalbėti atėjo iš vaikystės. „Užaugome nelabai mokėdami atvirai kalbėtis su tėvais apie savo emocijas, nes jų pačių tėvai nekalbėdavo su jais, tad pamažu ėmėme mokytis patirti pasaulį protu, užgniauždami tam tikrus pojūčius, baimes, jausmus. Vis dėlto matau pokytį – mūsų karta kreipia dėmesį į atvirumą, kalbėjimąsi. Tarp mano kartos žmonių vis dažniau minimas žodis „psichoterapija“ – nuo jo pamažu tarsi nusiima kažkoks gėdos šydas. Tačiau įdomu ir tai, kad mūsų karta taip nori „viską išsigydyti“, kad tampa nebeaišku, ar tos traumos ir krizės yra tikros, ar išgalvotos. Mes norime „saugių erdvių“, „saugių situacijų“, bandome kontroliuoti savo gyvenimą, tačiau kartais nesibaigiančios analizės būna per daug“, – vardija režisierė. 

Nors K. Gudmonaitė mano, kad vidinėms krizėms lyties nėra, vis tik pjesėje akcentuojama vyrų problematika. „Mūsų visuomenėje vyras vis dar asocijuojamas su dominavimu ir galia. Tobulas šiuolaikinis vyras – verslus, sėkmingas, išlaikantis ir aprūpinantis šeimą. Toks požiūris uždeda didelės atsakomybės jungą vyrams, kurie nesijaučia atitinkantys šio stereotipo. Pasak sociologo A. Tereškino, jau kurį laiką susiduriame su tokiu reiškiniu kaip „nesaugus vyriškumas“ – vyrai, mėgindami išlaikyti savo, kaip vyro, statusą, patiria daug daugiau nerimo, streso, depresijos ir nepasitikėjimo savimi nei moterys. Kaip sako vienas spektaklio personažas, „vyrai klampoja per vyriškumo pelkę ir bėga nuo savęs, savo jausmų, o jų akis pamažu aptraukia liūdesys“, – pasakoja kūrėja.

Išėjimas iš #positivevibes pasaulio

Šiandien socialiniuose tinkluose žymūs vyrai, neretai aktoriai, pasakoja apie savo vidines psichologines problemas, prisipažįsta sergantys depresija. Kaip K. Gudmonaitė vertina tokią viešą terapiją? „Viena vertus, labai gerai, kad mes pagaliau išeiname iš to #positivevibes pasaulio, kur viskas pagražinta Instagram filtrais, dominuoja nuolatinis grožio ir laimės kultas, kuris yra visiškas melas. Džiaugiuosi, kad mes išdrįstame pripažinti, kad, pavyzdžiui, dažniau bijome nei nebijome. Labai svarbu pripažinti ir įvardyti sau, ką jauti, ir suvokti, kad taip vadinami „neigiami“ jausmai iš tiesų yra dalis tavo gyvenimo. Kita vertus, tikiuosi, kad „būti silpnam“ netaps savotišku trendu ir nevirs būdu siekti populiarumo“, – teigia ji.

Su patikima komanda apie… meilę

Į spektaklį „Panika“ režisierė pakvietė tris aktorius: Mantą Zemlecką, Gytį Laskovą ir Vaidą Maršalką. „Su Mantu Zemlecku ir Gyčiu Laskovu jau esame kūrę ne vieną spektaklį. Jaučiu, kad jie yra tie karžygiai, kurie eina kartu su teatru, kurį kuriu. O su Vaidu Maršalka man visada norėjosi dirbti, bet niekad nesusikirsdavo keliai. Labai džiaugiuosi aktorių komanda, nes jie – drąsūs, jauni vyrai, kurie yra atviri tiek temai, tiek pasauliui. Spektaklio scenografė, vaizdo projekcijų ir kostiumų dailininkė Barbora Šulniūtė jautriai „gaudo“ šiuolaikinio vyro visatą. Žinau, kad teatre juokaujama, kad aktorių sąstatas kaip spektaklyje „Keturi“ – trys aktoriai ir du iš jų – tie patys, bet spektaklis bus visai kitoks, nors yra temų, kurios netyčia tarpusavyje „susišaukia“. Šį kartą tyrinėjame jausmus ir stebime mylinčius, besikapanojančius, sprendžiančius problemas vyrus, susiduriančius su giliomis, tikromis bei įsivaizduojamomis krizėmis ir mėginame kalbėtis. Galų gale, spektaklis, o ne, ir vėl – apie meilę“, – šypsosi K. Gudmonaitė.

Perengė Gustė Naricynaitė 
Premjera „Panika“– gruodžio 18, 19 ir 20 dienomis Nacionaliniame Kauno dramos teatre Rūtos salėje.
Fotografijų autoriai Monika Penkutė ir Donatas Stankevičius 
NKDT inf.

Ar daugės moterų IT srityje?

Didesnėje dalyje informatikos studijų programų merginos tesudaro 20 proc. ar net mažiau studentų. „Nuobodu“, „sunku“, „neįdomu“ – tokius pasiteisinimus jau seniai girdi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Informatikos fakulteto dekanė prof. Daiva Vitkutė-Adžgauskienė ir kiekvieną jų gali lengvai paneigti. Informatikos pagrindus įgijusi tada, kai dar tik pradėjo atsirasti pirmieji personaliniai kompiuteriai, buvusi tarp pradininkų, kuriant ir pristatant pirmąsias interneto ir skaitmeninio mobilaus ryšio technologijų paslaugas Lietuvos rinkai, profesorė įsitikinusi, jog informatika – tai įdomi, įvairiapusė veikla, dažnai klaidingai siejama vien su rutininiais programavimo darbais.

Pirmaisiais metais tiek įmonės, tiek juo labiau paprasti vartotojai skeptiškai vertino interneto paslaugas, nesuvokė jų naudos.

Apie tai, kodėl moterų gretos IT srityje pradėjo retėti maždaug nuo 1984-ųjų metų, ką padarė ir turėtų padaryti ugdymo įstaigos, kad ši statistika keistųsi, ir kaip panaudoti tinkamus įrankius ir gerąsias praktikas, kad programavimo mokymas būtų įdomus – išsamiame ir šiandien reikalingame pokalbyje su prof. D. Vitkute-Adžgauskiene.

Inžinieriaus matematiko diplomą su pagyrimu gavote KTU Skaičiavimo technikos fakultete. Ar čia ir buvo pamatas Jūsų informatikės karjeros startui? Kaip vertinate tuometines studijas, ypač kai dabar galite situaciją palyginti iš kitos barikadų pusės?

1985 metais ši studijų programa vadinosi „Taikomoji matematika“. Ji buvo šiandieninių informatikos studijų programų pirmtakė. Joje be programavimo ir informacinių technologijų teko studijuoti ir nemažai matematikos dalykų, tad studijos padėjo įgyti ir teorinių, ir praktinių informatikos žinių. Tiesa, personalinių kompiuterių laikmetis dar buvo tik beprasidedąs, tai programavimo praktika buvo susijusi su kelių kartų kompiuteriais.

Įdomu tai, kad mano studijų metais dauguma studijuojančių informatiką (taikomąją matematiką) buvo merginos – vaikinai grupėje sudarė tik ketvirtadalį. Tai net geresnis santykis merginų naudai, negu tų metų tendencijos kitose šalyse – pavyzdžiui, JAV Nacionalinio mokslo fondo (NSF) duomenimis, 1985 m. tarp įgijusių kompiuterių mokslo (angl. computer science) aukštojo mokslo diplomus 37 proc. buvo moterys.  

Vėliau apsigynėte disertaciją tema „Adaptyvių prognozuojančių valdymo sistemų projektavimas“. Kas paskatino siekti mokslininkės kelio? 

Ko gero, visą laiką ieškojau informatiko kvalifikacijos reikalaujančių darbų, kuriuose reikėtų ne vien siaurai taikyti specialybines žinias, bet ir kurti, ieškoti inovatyvių sprendimų, eiti dar nepramintais keliais. Tokios galimybės buvo vykdant mokslinius tyrimus, kuriant kompiuterinius sudėtingų dinaminių sistemų modelius ir jais grįstas intelektualias skaitmenines valdymo sistemas. 

Vėliau ši nepramintų kelių paieška nuvedė į išeivijos verslininko Juozo Kazicko įkurtą įmonę „Omnitel“, kurioje buvo idealios galimybės susipažinti su naujausiomis IT ir telekomunikacijų technologijomis, ir kurti sprendimus, kurių Lietuvos rinkoje dar nebuvo. 1995 m. „Omnitel“ pirmoji Lietuvoje pristatė visiems prieinamas interneto ir skaitmeninio mobilaus ryšio (GSM) paslaugas, teko tiesiogiai dalyvauti jas kuriant. 

Sunku patikėti, jog tais pirmaisiais metais tiek įmonės, tiek juo labiau paprasti vartotojai skeptiškai vertino interneto paslaugas, nesuvokė jų naudos, tad teko pasitelkti įvairius kūrybinius sumanymus, kaip tą naudą išryškinti, kaip dar nebrandžias technologijas padaryti kuo patogesnes vartotojui. Tai buvo neįkainojama patirtis, labai įdomus darbas ir tuo pačiu patvirtinimas to, jog informatikams atsiveria daugybė galimybių, kuriant ir diegiant informacines technologijas įvairiose srityse, praktiškai valdant įrankius, kurie keičia įvairių sričių verslą ir visuomenę. Tik svarbu neužsidaryti siaurame specialybės rate, siekti kuo platesnių žinių tiek sparčiai besivystančioje IT srityje, tiek geriau susipažįstant su sritimis, kuriose yra palanki dirva kurti inovacijas informacinių technologijų pagrindu. Nepakanka vien mokėti programuoti, nors tai ir būtina sąlyga informatikui. Džiugu, kad VDU Informatikos fakultete, su kuriuo šiuo metu susijusi mano pagrindinė veikla, pavyksta studijų programas orientuoti į platesnio profilio informatikų rengimą, ir tai atsispindi sėkmingose absolventų karjerose. 

Jau užsiminėte, kad dar Jūsų studijų laikais merginos aktyviau domėjosi IT studijų kryptimis. Kokia situacija šiandien? Ar Lietuva išskirtinė tokiu pasiskirstymu ir ką apie tai manote Jūs?

Dabartiniu metu situacija aukštosiose mokyklose ir IT kompanijose – ne merginų naudai. Didesnėje dalyje informatikos studijų programų merginos tesudaro 20 proc. ar net mažiau. Tokia situacija ne tik pas mus, bet ir JAV bei kitose šalyse. Tiesa, kai kuriose specialybėse, pavyzdžiui, susijusiose su multimedijos technologijomis, šis procentas didesnis, siekia ir 50 proc. 

Kompiuterių mokslo istorijoje ne vienai moteriai yra pripažįstami išskirtiniai pasiekimai šioje srityje. Tai ir pirmąja programuotoja tituluojama Bairono dukra Ada Lovelace, ir kompiliatorių kūrimu pasižymėjusi Grace Hoppers, kuriai priskiriamas ir kompiuterių sutrikimų įvardijimas „bug“ terminu, ir kuriai pirmajai 1969 m. buvo suteiktas kompiuterių mokslo „Metų žmogaus“ titulas, ir asemblerio programavimo kalbos pradininkė Kathleen Booth, ir daug kitų. 

Moterų gretos IT srityje pradėjo retėti maždaug nuo 1984-ųjų metų. Daugelis analitikų tą susieja su personalinių kompiuterių paplitimu, dariusiu įtaką tam tikrų stereotipų įsivyravimui visuomenėje. Pradėjo įsigalėti nuomonė, jog kompiuteris yra labiau „vyriškas“ prietaisas. Galbūt dėl to kompiuteriai įvairiomis progomis dažniau būdavo dovanojami būtent berniukams ir šis jau vaikystėje besiformuojantis stereotipas išliko ir mokyklose. Prie to prisidėjo ir nepakankamai dinamiškas programavimo technologijų vystymasis. Įtakos turėjo ir ne visų mokyklų sugebėjimas perteikti informatikos spalvingumą, įvairių šios srities veiklų galimybes, technologijų įvairovę, pritaikomumą įvairiose veiklos srityse. Tad ne kartą kalbant su gimnazistėmis apie jų tolimesnius studijų planus nuskambėdavo gana kategoriškos nuomonės – „nuobodu“, „gana jau tos mokyklinės informatikos“ ir kt. 

Tokia situacija būdinga ne tik Lietuvai, bet ir kitoms šalims. Formuojasi įvairios iniciatyvos, skatinančios merginas rinktis IT profesijas (pvz. „InfoBalt“ iniciatyva „WomenGoTech“ ir daugelis kitų). Tačiau aiškesnių pokyčių kol kas nematyti.

Bet, kaip jau buvo minėta, kai kuriose dinamiškiau besivystančiose informatikos srityse,  pavyzdžiui, multimedijos technologijose, studijuojančių merginų skaičius jau dabar ženkliai didesnis. Šiose srityse projektavimo aplinkos yra artimos realiai aplinkai, kurioje manipuliuojama realiais objektais (pvz. „Photoshop“, „3ds Max“, „Blender“ ir kt.), tad vyrauja visai kiti darbo principai, vartotojas gauna galimybę pritaikyti pakankamai sudėtingus vaizdų apdorojimo algoritmus nesigilindamas į detales, įrankį naudodamas panašiai kaip realaus pasaulio instrumentą. VDU programos „Multimedijos ir interneto technologijos“ populiarumas tarp stojančiųjų tai patvirtina. 

Tendenciją, jog patrauklesnis informatikos metodų pateikimas, jų susiejimas su realaus pasaulio problemomis gali pritraukti daugiau moterų į informatikos studijas, patvirtina ir įvairūs užsienio universitetų bandymai. Pavyzdžiui, kai kurios JAV aukštosios mokyklos (Carnegie Mellon universitetas, Harvey Mudd koledžas) pabandė tokiu būdu pertvarkyti ir pervadinti savo informatikos programas, pavyzdžiui, akcentuoti ne programavimo kalbą „Java“, o mokslo ir inžinerijos problemų sprendimą, įžanginius informatikos dalykus sieti su realiais IT bandymais biologijoje, vaizdų ir garso apdorojimui ir pan., daugiau veiklų organizuoti grupėse. Tokie veiksmai davė savo rezultatus ir merginų skaičius studijų programose išaugo nuo 7-10 proc. iki 40-50 proc. Tai dar kartą įrodė, kad merginoms (ir ne tik) svarbu akcentuoti, jog informatika nėra vien tik rutininis programavimo darbas, o ir programavimo mokymas gali būti įdomus, jei panaudojami tinkami įrankiai ir pavyzdžiai.   

Ar daug merginų „atkrenta“ studijų metu? 

Jei jau merginos pasirenka studijuoti informatiką, jos studijose dažnai netgi stropesnės nei vaikinai. Nesugebėjusių susikoncentruoti studijoms ir dėl to iškrentančių vaikinų dalis, tiesą sakant, netgi didesnė nei merginų. 

Pabrėžėte mokyklos vaidmenį formuojant informatikos įvaizdį. Juk būtent čia moksleivis apsisprendžia, ką įrašys studijų pasirinkimų lape. Kaip vertinate techninių specialybių svarbos nušvietimą dar mokyklos suole?

Mokykla tikrai galėtų labiau atskleisti įvairiapusį informatikos pasaulį. Robotika, daiktų internetas, išplėstinė ir papildyta realybė, mobilios aplikacijos, 3D modeliavimas, dirbtinis intelektas – visa tai informatikos pamokas gali paversti išties įdomiomis, įtraukiančiomis, skatinančiomis ir toliau domėtis. Daug kas ir dabar daroma, tačiau ne visur tai pavyksta dėl tinkamų priemonių ar žinių trūkumo.

Taip pat, mažiau matematiką ir techniškąsias disciplinas mėgstančių vaikų požiūrį į informatiką galėtų pakeisti tinkamai parinktos priemonės. Žemesnėse klasėse vaikai mielai dirba su vaizdinio programavimo aplinkomis („Scratch“, „Logo“ ir t. t.), tačiau ir vyresnėse klasėse programavimo mokymui vis daugiau šalių rekomenduoja naudoti lengviau įsisavinamas programavimo kalbas, pvz. „Python“ (JAV, Australija ir kt.). Tai ne tik lengviau išmokstama ir paprasčiau objektinio programavimo paradigmą atskleidžianti programavimo kalba, ji plačiai paplitusi ir šiandienos praktiniuose taikymuose, įskaitant dirbtinio intelekto, duomenų analitikos uždavinių sprendimą. Lietuvos mokyklose daugiausia naudojama sudėtingesnė C++ vargu ar padeda plėsti susidomėjusiųjų informatika ratą. Gal verta būtų pagalvoti apie kelių programavimo mokymo būdų derinimą, sudarant sąlygas tobulėti šioje srityje gabesniems, tačiau padedant „prisijaukinti“ programavimą ir mažiau į techniškuosius mokslus linkusiems vaikams?

Įtakos požiūriui į informatiką bei programavimą turi ir draugiškos programų projektavimo aplinkos parinkimas – vaikai žymiai geriau išmoksta programuoti, jei, rašydami ar koreguodami programos kodą, jie šalia esančiame lange mato, kaip keičiasi rezultatas. Tokias priemones šiandien bandoma kurti įvairių programavimo kalbų mokymui. Pavyzdžiu galėtų būti buvusio „Microsoft“ programuotojo Chris Granger sukurta eksperimentinė atvirojo kodo projektavimo aplinka „Light Table“, leidžianti realiame laike vizualizuoti „Python“ ir „Javascript“ kodo rezultatą. Šio eksperimento buvo imtasi nusivylus tuo, jog programuotojai realiai tepanaudoja tik labai mažą dalį galimybių žinomoje programų kūrimo aplinkoje „Microsoft Visual Studio“, kurios projektavimui Chris Granger kaip tik ir vadovavo.  

Daug kalbama apie glaudesnį informatikos integravimą į mokyklų programas. Tačiau tokia integracija negali būti susieta vien su informatikos pamokomis. Kitų šalių patirtis, įskaitant ir nuolat pavyzdžiu laikomą Suomiją, rodo, kad tokio tikslo reikia siekti integruotai per įvairius mokykloje dėstomus dalykus, pavyzdžiui, algoritminio mąstymo ugdymą siejant su matematikos, biologijos ir kitų pamokų turiniu. 

Ar įsidarbinant IT srityje dar jaučiamas nevienodas darbdavių požiūris į vyrus ir moteris IT specialistes? Kalbant tiek apie užduočių paskirstymą, tiek apie atlyginimų dydį?

Požiūris į merginas IT srityje tikrai nėra kažkuo ypatingas. Kaip dažniausiai pareigingos ir stropios darbuotojos jos yra vertinamos darbdavių. Tik jų dabartiniu metu nėra daug. Programinės įrangos kūrėjų komandą sudaro ne vien programuotojai, bet ir analitikai, sistemų architektai, testuotojai. Merginos sėkmingai gali atlikti visus šiuos darbus, o atlyginimas priklauso nuo darbo, kurį atlieki.

Kokios perspektyvos informatiko darbams ateityje? Ir kaip šios perspektyvos vertintinos per moterų įsitraukimo prizmę? 

Prognozuojant, kaip artimesnėje ir tolimesnėje ateityje gali atrodyti informatiko darbai, moterų perspektyvos išties geros.

Iš vienos pusės, auga įvairių sričių verslo įmonių poreikiai – verslas ieško inovacijų, kurios šiais laikais yra didžiąja dalimi grįstos kūrybišku informacinių technologijų panaudojimu. Tad plataus profilio IT specialistai, gerai žinantys šiuolaikinių informacinių technologijų galimybes, jų panaudojimo dėsningumus, gebantys įvertinti jų vystymosi perspektyvas, parinkti ir sukomponuoti tinkamus technologinius sprendimus konkrečiam verslui ar verslo sričiai, galiausiai, koordinuoti šio sprendimo įgyvendinimo projektą, yra labai laukiami. Ir čia merginoms ypač palankios galimybės, kadangi tokio pobūdžio darbas joms tikrai tinkamas. Tik nereikia galvoti, kad tai darbas, kuriam visai nereikia algoritmavimo bei programavimo žinių. IT ekspertu gali tapti tas, kuris ne tik turi bazines algoritmavimo/programavimo žinias, bet ir turi pakankamai plačias ir gilias įvairių IT technologijų žinias, leidžiančias planuoti įvairių veiklų pertvarką ir inovacijas šių technologijų pagrindu.

Iš kitos pusės, pats programavimas neišvengiamai turi keistis. Jis turi labiau atsigręžti į žmogų –programuotoją. Juk dabar programuotojai daugeliu atvejų (su mažomis modeliais grįsto programų projektavimo išimtimis) yra priversti dirbti su vienokiais ar kitokiais teksto redaktoriais, t. y. rankiniu būdu redaguoti programos kodą, vietoje galimybės manipuliuoti atitinkamos srities objektais patogioje projektavimo aplinkoje, o tuo pačiu ir geriau jausti tos srities specifiką. 

Apie tai, kad programavimo technologijų vystymasis savo tempais atsilieka nuo kitų IT technologijų vystymosi, pasisako daugelis žinomų šios srities pripažintų profesionalų. Programuotojų įrankiai turėtų keistis dar ir dėl to, kad, sparčiai augant programinės įrangos kūrimo ir palaikymo poreikiams, nesugebama parengti tiek programuotojų, kiek jų reikėtų, ir tuštėjančios vietos skaičiuojamos šimtais tūkstančių visame pasaulyje. Tuo tarpu programinė įranga šiandien kuriama praktiškai visoms veiklos sritims, nuo jos priklauso daugelio gyvybiškai svarbių sistemų veikimas (lėktuvai, automobiliai ir t. t.). Programoms sudėtingėjant, nebegalima pasikliauti rankinio programų kūrimo ir testavimo veiklomis, netgi jei jos dalinai automatizuotos. Čia charakteringu galima įvardinti 2007 m. įvykį Oklahomoje (byla „Bookout“ prieš „Toyota“), kai „Toyota Camry“ programinės įrangos klaida, dėl kurios mašina tapo nevaldoma, buvo pripažinta mirtinos avarijos priežastimi ir kompanijai teko išmokėti 3 mln. dolerių kompensaciją. Tačiau, siekiant įrodyti šią klaidą, prireikė dviejų programavimo ekspertų komandų, įskaitant itin patyrusius NASA ekspertus, ir net 28 (!) mėnesius trukusios analizės. Problemos priežastimi buvo įvardintas taip vadinamas spageti programinis kodas, susiformavęs skirtingiems programuotojams „lipdant“ skirtingus kodo fragmentus ir nepakankamai laikantis struktūros ir programavimo stiliaus reikalavimų. Tad, sistemoms sudėtingėjant, darbo su programine įranga technologijos turi neišvengiamai keistis, pasitelkiant dirbtinį intelektą ir visa tai, kas šiandien yra pažangiausia. Programuotojų laukia iššūkis – sukurti inovacijas programuotojams, t. y. sau patiems. 

Tuo pačiu būtų sudarytos galimybės platesniam ratui žmonių kurti nesudėtingas programas pagal atskirų sričių specifiką, net ir turint mažai programavimo žinių. Kvalifikuotų programuotojų pajėgos atsilaisvintų sudėtingų sistemų ir patiems programuotojams skirtų inovatyvių įrankių rengimui.

Grįžtant prie merginų, visi šie prognozuojami programavimo technologijų pokyčiai neišvengiamai programavimą padarys draugiškesnį ir prieinamesnį, tai tikrai turėtų padaryti įtaką merginoms renkantis IT specialybes.

VDU inf.

Lapkričio 16–17 d. Kaune pirmą kartą vyksianti meno leidinių mugė „Kaunas Art Book Fair“ lankytoją kviečia ne tik daugiau sužinoti apie meninę leidybą, bet ir pasinaudoti galimybe išgirsti daug įvairių pasakojimų iš pačių menininkų, leidėjų, kūrėjų bei knygynų atstovų lūpų. 

„Visuomenei tokia mugė padės atrasti daug skirtingų istorijų, persmelktų kūrybiška, vizualine, grafine kalba ir žadina vaizduotę“, – sako „Kaunas Art Book Fair“ vadovė Viktorija Mašanauskaite-Rinkšelė, kiekvieną mugės lankytoją ragindama savaitgalį susiplanuoti taip, kad iš jos išsineštų patį geriausią patyrimą.

„Kaunas Art Book Fair“ – tai mugė, išskirtinai orientuota į meno leidinių kultūrą. Kaip kilo mintis ją organizuoti? 

Šio renginio idėja gimė įgyvendinant Kauno fotografijos galerijos projektą „Lietuvos fotografijos leidinių pristatymas užsienio knygų mugėse ir festivaliuose“, kurio dėka per paskutinius penketą metų teko dalyvauti tokiuose renginiuose kaip Niujorko ir Los Andželo meno leidinių mugės Jungtinėse Amerikos Valstijose, fotografijos leidinių mugės „Polycopies“ ir „Cosmos“ Prancūzijoje, „Unseen“ fotografijos festivalis Amsterdame, Fotografijos knygų festivalis Vienoje ir kt. Pastebėjome, jog kartais apie Lietuvoje leidžiamus vienų ar kitų leidėjų meno leidinius daugiau kalbama užsienyje negu namuose. Pasigedome platformos, kur koncentruotai, vienu metu būtų galima susipažinti su skirtingais menininkais, jų kūryba ir leidybiniais projektais bei įsigyti vieną ar kitą originalią knygą. Taip pat iš leidėjų pusės trūko progos susitikti su kitais operatoriais ir pasidalinti skirtingomis patirtimis. Taigi patys ėmėmės Kauno meno leidinių mugės iniciatyvos. 

Tokio pobūdžio renginys Kaune vyks pirmą kartą, nors užuomazgų buvo jau ir anksčiau. Kaip manote, kodėl tik dabar?

Užuomazgų tikrai būta, ir nenorime skelbtis tą Lietuvoje darantys pirmą kartą. Pavyzdžiui, Vilniuje visai neseniai, knygos dizaino konferencijos „6pt“ metu, jau antrą kartą vyko „Naked print“ mugė. Tačiau Kaune tokio pobūdžio renginio niekada nebuvo. 

Mintis Kauno fotografijos galerijoje surengti meno leidinių mugę mūsų galvose sukosi jau kelerius metus. Tikriausiai tą laiką kaupėme patirtį lankydamiesi kitose mugėse tam, kad galėtume startuoti tinkamai pasiruošę. Taip jau sutapo, kad šių metų balandžio mėnesį Los Andželo meno leidinių mugėje lankėmės tuo pačiu metu kaip ir knygyno „Six Chairs Books“ įkūrėja Justina Zubaitė. Susiklostė puikios aplinkybės užsimegzti Kauno fotografijos galerijos ir šio knygyno kolaboracijai bei kartu organizuoti šių metų mugę „Kaunas Art Book Fair“. 

Kuo meno leidinių mugė skiriasi nuo tradicinės knygų mugės? 

Mugė iš principo skiriasi turiniu, nors forma tokia pati kaip ir įprastų knygų mugių. Tačiau šiuo atveju pristatomos ir pardavinėjamos knygos yra meninio turinio: tai gali būti tapybos, grafikos ar fotografijos albumai, šiuolaikinio (ir ne tik) meno teorijos knygos, paties menininko rankų darbo, riboto tiražo, išskirtinės spaudos ar įrišimo knygos, katalogai, žurnalai, zinai ar kiti eksperimentiniai leidiniai. Dažnai meno leidinių mugėje leidinius pristato patys menininkai, leidėjai ar dizaineriai, todėl apie kiekvieną knygą galima sužinoti daug daugiau nei įprastai.

Kaip tokie renginiai atrodo užsienyje? Kokios tendencijos vyrauja? 

Tokie renginiai užsienyje yra labai spalvingi visomis prasmėmis. Paprastai meno leidinių mugėse dalyvauja daug skirtingų ir aktyviai veikiančių leidėjų – pradedant nuo meno mokyklų studentų, baigiant pripažintais ir tarptautiniais leidėjais. Labai dažnai pirkėjas gali rasti aktyvistinio turinio, atliepiančio šiandieninį kontekstą, leidinių. Taip pat paprastai vyksta įvairūs lydintys renginiai: knygų pasirašymai, pristatymai, skaitymai, dirbtuvės – visa tai šiemet galės patirti ir „Kaunas Art Book Fair“ lankytojai.

Kokia meno mugių vertė miestui, visuomenei ir visai meno bendruomenei? 

Pirmiausia, tai jau iš „Kaunas Art Book Fair“ pavadinimo galima atpažinti, kokiame mieste jis vyksta. Manome, jog šiuo atveju Kaunas bus pažymėtas tarptautiniame leidybos žemėlapyje. Renginiu siekiama, jog bėgant metams jis pritrauktų vis daugiau tarptautinės publikos: tiek užsienio leidėjų, tiek lankytojų. Žvelgiant lokaliau, Kaunas, jeigu neskaičiuotume kalėdinių projektų, iki šiol neturėjo knygų mugės, todėl šiuo įvykiu mes siūlome kažką naujo. Svarbu paminėti, jog tą darome savo iniciatyva, be Kauno miesto savivaldybės paramos, tačiau džiaugiamės Lietuvos kultūros tarybos palaikymu.

Visuomenei meno leidinių mugė yra galimybė susipažinti ir atrasti daug skirtingų istorijų, pasakojimų, tyrimų, perteiktų kūrybiška, vizualia, grafine kalba, vienu metu. Taip pat proga sutikti žmones, kuriančius tokias knygas, ir praturtinti savo vaizduotę. O meno bendruomenei mugė pirmiausia yra šventė, taip pat proga susitikti su kitais kūrėjais, leidėjais, apsikeisti patirtimis ir galimybė papasakoti apie savo kūrybą platesnei visuomenei.

Koks Lietuvos visuomenės požiūris į meno leidinį?

Tai išsiaiškinsime renginio metu (šypsosi). Nors iš praktikos galima pastebėti, kad gana nemaža dalis visuomenės ne visada drįsta atversti ne tekstu išreikštą knygą. Taip pat panašu, jog trūksta žinių, kodėl kartais išskirtinio leidinio kaina yra daug didesnė nei įprasto, didelio tiražo romano. Kita vertus, būna ir atvirkščiai, kai meno knygos kaina yra labai nedidelė. Šiuo renginiu siekiame priartinti meno leidinius prie platesnės visuomenės, o edukacinės programos metu dar giliau supažindinti su knygų turiniu ir meninės leidybos išskirtinumais.

Su kokiomis problemomis paprastai susiduria meno leidinių leidėjai? 

Dažniausiai tai yra ribota skaitytojų, pirkėjų bendruomenė. Taip pat finansiniai iššūkiai leidžiant knygas. Tikimės, jog šis renginys praplės auditoriją ir ateityje nesusidursime su panašiomis problemomis.

Kas laukia „Kaunas Art Book Fair“ lankytojo?

„Kaunas Art Book Fair“ lankytojo laukia renginys, kurio metu bus galima susipažinti su pakankamai plačiu ir įvairiu knygų spektru. Kauno fotografijos galerijoje įsikurs daugiau nei 20 leidėjų, knygynų ir menininkų iš Lietuvos bei užsienio. Erdvę papildys ir vienos svarbiausių meno bei literatūros knygų leidyklų „Steidl“ rinktinių knygų paroda, kurios išskirtinę kokybę ir dizaino reputaciją visame pasaulyje užsitarnavę leidiniai tapo neatsiejama meno gerbėjų ir profesionalų bibliotekų dalimi. Parodoje bus galima susipažinti su Roberto Franko, Dayanitos Singh, Richardo Serros, Henrio Leutwylerio ir kitų autorių kūryba. O mugėje bus galima rasti nuo Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto (VDA KF) grafikos studentų eksperimentų iki riboto tiražo, rankų darbo, ekspertų įvertintų „NoRoutine Books“ leidinių. Dalyvaujantys menininkai Visvaldas Morkevičius ir Inga Navickaitė-Drąsutė pristatys fotografines savileidybos knygas, knygynai „Juodas Šuo“ ir „Tūkstantis ir viena knyga“ – skirtingų leidėjų ir menininkų tiek naujas, tiek jau pavartytas teorines ir vizualines knygas. Kauno modernaus meno fondas ir galerija „Meno parkas“ atsiveš tapybos albumus, o svečiai iš Latvijos „FK Magazine“ ir „Milda Books“ – šiuolaikinę Latvijos fotografiją. Risografijos studija „Kitokia grafika“ lankytojus žavės unikaliu risografijos spaudos būdu spausdintais jaunųjų menininkų komiksais, zinais, meniniais plakatais ir atvirukais. Grafikos plakatų taip pat turės menininkė AsurSura. Į Kauną atvyks ir klaipėdiečių, kurie pristatys Violetos Bubelytės knygą, iš kurios bus galima pasidaryti asmeninę parodą, nes kiekvienas „puslapis“ yra atskira fotografija, taip pat apsilankys kūrybinė platforma „Menų Zona“, pristatanti dažnai rankų darbo ir šilkografijos būdu  spaustas knygeles. Mugėje turėsime ir keletą premjerų, tokių kaip Laimos Kreivytės „Artumo Aritmetika“ ar Dainiaus Junevičiaus stereoskopinių vaizdų albumas „Iškilioji Lietuva, 1861–1918“. Ir tai ne viskas: visai netoliese, exFotostudijoje (Rotušės a. 1.), vyks edukacinė programa, kurių metu vyks paskaitos, diskusijos, knygų pristatymai, skaitymai bei menininko ir žurnalo „Starship“ (Berlynas) leidėjo Martino Ebnerio filmų programa „Nėra lengva, bet“. O mažieji mugės dalyviai galės pasijusti tikrais menininkais dalyvaudami grafikės Ievos Stankutės kūrybinėse dirbtuvėse „Ateina vaikai, išeina menininkai“, kurių metu, duodami laisvę akvarelei ir vaizduotei, galės sukurti įvairiausius personažus. 

Nors mugė debiutinė, sunku aprėpti ir papasakoti viską, kas laukia lankytojo. Programa tikrai nemaža, todėl visiems susidomėjusiems rekomenduojame savaitgalį suplanuoti taip, kad per dvi dienas mugėje susipažintų su kuo įvairesniais leidiniais ir iš jos išsineštų ne tik naujų knygų, bet ir kuo didesnį ir gilesnį patyrimą apie meninę leidybą.

„Kaunas Art Book Fair“ yra atvira ir nemokama visiems.

Mugės ir parodos darbo laikas: šeštadienis 11:00 – 19:00 / sekmadienis 10:00 – 18:00

Vieta: Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2/ exFotostudija, Rotušės a. 1.

Organizuoja Kauno fotografijos galerija

Edukacinę programą kuruoja „Six Chairs Books“

Iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Daugiau informacijos apie dalyvius ir programą www.kaunasartbookfair.com

Visas renginio naujienas sekite Instagrame @kaunas_art_book_fair

Organizatorių inf.

„Palaipsniui iš kuklaus renginio festivalis išaugo į solidžią šiuolaikinės muzikos vitriną, kurioje kasmet – panašiai ir kartu skirtingai skleidžiasi naujos ar seniau sukurtos muzikos, simfonijos, šokiai, psalmės, koncertai, rapsodijos, siuitos, pokalbiai, istorijos pamokos“, – taip save pristato šiuolaikinės akademinės muzikos festivalis „Iš arti“. Jis, vienintelis toks vidurio Lietuvoje, organizuojamas nuo 1997 metų ir grįš jau lapkričio 16-ąją. Pastaruosius dešimt už festivalio vairo stovi kompozitorė Zita Bružaitė, šiemet administracinę darbo dalį perleidusi Kauno ir Lietuvos kultūros pasaulį puikiai išmanančiai Andrijanai Filinaitei. Du puodeliai kavos, vienas – arbatos. Susispietėme arčiau tam, kad pakalbėtume apie tai, kas yra „Iš arti“. 

Gal pradėkime nuo to, kaip judvi susipažinote?

Zita Bružaitė: Čia kaip toje pasakoje, seniai, seniai… Gal kažkas pirštu dūrė, gal kažkas pamojo, bet mes atsidūrėme kartu ir vieną festivalį praleidome kartu. Ir labai sėkmingai. Dabar, praėjus dar keleriems metams, galiu atvirai pasakyti, kad ieškau pamainos sau. Juk sėdint vienoje kėdėje regėjimas apsiblausia, tampi vienodas, trafaretinis, ir jei festivalį myli, turi jį su meile paleisti, kad jis augtų. Tokia mano intencija buvo prisivilioti Andrijaną. 

Andrijana Filinaitė: Aš pasisiūliau. Su Zita esame pažįstamos dar nuo 2013 m., kuomet trumpai dirbau festivalyje. Tą kartą, vos baigus studijas, po darbo teatre, vėl atsidūriau muzikos pasaulio sūkuryje. Bendravimas su Lietuvos ir užsienio atlikėjais be galo praturtino mane, su muzika ir muzikoje gyvenančią nuo vaikystės.

Z.: Pasisiūlė, ir tai buvo labai malonu. Iškart suvokiau, kad ji – tas žmogus. Pasijaučiau saugi. Andrijanoje matau tai, ką aš įkūriau 2009 metais. Baimės didelės akys: „Kas čia bus?  Ar taip galima?“. Žinoma, administraciniame darbe daug atsakomybės. Manau, vykusiai nusikračiau šių pareigų.

A.: Menine dalimi rūpinasi Zita. Manau, kad reikia atskirti atsakomybes, nesikišant į kitų žmonių, ypač profesionalų, darbą. Tuomet viskas vyksta sklandžiau ir paprasčiau. Būnant šalia tokių žmonių, kurie puikiai išmano savo sritį, augi ir pats. Esu dėkinga gyvenimo aplinkybėms, kad tokių žmonių, kurie savo srityje geriausi, per gyvenimą esu sutikusi ne vieną ir ne du. Tai gyvenimo mokykla, kurios nesuteiks joks universitetas.

Z.: Andrijana yra konteksto žmogus, gyvenantis muzika. Joje matau ne tik administratorę.

Kalbame apie šiuolaikinę akademinę muziką. Visgi turbūt samprata „šiuolaikinis“ per 20 metų gerokai pasikeitė?

Z.: Visiškai pasikeitė. Bet kas yra „šiuolaikinis“? Festivalį atidarysime Maurice Ravel valsu, parašytu lygiai prieš šimtmetį. Visokiausių metaforų buvo apie šį kūrinį – šokis ant vulkano, Europos krachas, baigt. Galime vesti paraleles su šių dienų įvykiais, tiesa? 

Apskritai festivalio koncertų programos nėra sukompiliuotos atsitiktinai. Pirmoji, įvairi ir kontekstuali, vienijama per šokio prizmę. Ji taip ir vadinasi – „Mašinos ir šokiai“. Koncertą ves 75-metį šiemet švenčiantis Giedrius Kuprevičius – tai viena iš daugelio festivalio progų ir sukakčių. Kitos programos atspindi konkretų laikmetį, šiandienos skaudulius. Gamta – vyraujanti tema. Žinote, anksčiau būdavo, kad užduodavau atlikėjams toną, pasiūlydavau temą – „gelbėkitės“. Šįkart atsitiko priešingai – temą padiktavo konkretūs kūriniai. 

Šiemet išgyvensime be chorinės muzikos, bet šio žanro apetitą patenkinome koncertų bažnyčiose ciklu „Motetų vėrinys“, kurį dedikavome Juozo Naujalio 150-osioms gimimo metinėms.  Jame skambėjo ir šiuolaikinių autorių kūriniai. 

Ar festivalis užsako kūrinius?

Z.: Taip, ir tai yra mūsų išskirtinumas. Pabrėžiu – mes stengiamės, kad kiekvienas autorius gautų bent simbolinį atlygį už savo kūrinį. Tai yra muzikos autorių festivalis. Paprastai juk biudžetą suvalgo kelionės, atlikėjų honorarai, salės, reklama… 

A.: Šiemet festivalis turi naujieną – tai konkursai „SymphoChance“ ir „ChamberChance“ lietuvių ir užsienio autorių kūriniams simfoniniam orkestrui ir kamerinei muzikai. Buvo pateiktos paraiškos ir iš Japonijos, ir iš JAV, Italijos, Ispanijos. Tarptautinė komisija išrinko lietuvius autorius. „SymphoChance“ laimėjo Rytis Mažulis su „Ex Machina“ – kūrinio premjera vyks pirmajame festivalio koncerte. „ChamberChance“ laureatas – Linas Rupšlaukis, jo kūrinio premjerą taip pat išgirsime festivalyje.

Kuo būtent šie kūriniai išsiskyrė bendrame kontekste?

Z.:  Kūrėjai buvo kviečiama teikti kūrinių idėjas ir ankstesnius savo darbus, kad komisija galėtų įvertinti, kokia dermė tarp idėjos ir kūrybos. Ypatingų formalių kriterijų neturėjome. Vertinimas mene juk dažnai subjektyvus. Įdomumo dėlei pasakysiu, kad prieš metus rengiau projektinį konkursą festivalį APEX, kuris buvo skirtas aranžuotės menui. Kaip man skaudėjo širdį, kai tarptautinė komisija nugalėtojais išrinko vien užsieniečius! 

Festivalis šiemet vyksta išskirtinai vien filharmonijoje, nors anksčiau aplankydavo ir kitas erdves Kaune. Kodėl?

Z.: Viskas priklauso nuo kolektyvų, idėjų. Šiemet nemažai dėmesio skyrėme būtent konkursui. Yra buvę koncertų ir galerijose, be abejo – bažnyčiose, net „Akropolyje, kai visas prekybos centro skleidžiamas fonas buvo nutildytas – tai buvo sudėtinga suderinti su verslu. Visgi pagrindinis mūsų partneris nuo pat festivalio atsiradimo yra Kauno valstybinė filharmonija. Jie mums gelbėja ir žmogiškaisiais resursais, ir infrastruktūra. Ir auditorija! Aš, žinote, jau persirgau ta liga –- netradicinių erdvių pageidavimais. Viskas yra puiku iki tol, kol tave, kaip organizatorių, užpila klausimais – kur persirengti? Kur tualetai? Kas atveš, kas išveš? Sąmata išauga, ir tos formos fantazijos užleidžia vietą buičiai. 

A.: Buvo  toks periodas, kai to reikėjo.

Z.: Kartais išsiilgstu mažų nuodėmių, performatyvių dalykų. Todėl nesakau, kad tai nesugrįš. Visgi labiau norisi koncentruotis į turinį, kad tai būtų kokybiška ir tvaru. 

Zita, jūs ir – galbūt „visų pirma“ – esate kompozitorė. Suprantama, norint kurti, administracinis darbas nepadeda. Todėl smagu, kad radote pamainą. O kas jus, kaip kūrėją, jaudina pasaulyje? 

Z.: Nežinau, iš ko nepasisemti tų idėjų. Visgi labiausiai, ko gero, mane pakrauna žmogiškieji, psichologiniai dalykai. Taip pat ir meno kūriniai, perleisti per tam tikrą emocinę rietuvę. Tokius pamačius, perskaičius, kitaip patyrus atsiranda kontekstas naujam kūriniui.

A.: Kad Zitos kūriniai yra ypač paveikūs, esu įsitikinusi ne kartą ir ne du. Teko atlikti jos kūrinį „Elegija“ – per visus koncertus publika tiesiog verkė, o paskutiniame ir pati vos susilaikiau. 

Andrijana, žongliruoji daugeliu sričių – dabar dažniausiai bendraujame Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus klausimais, anksčiau dažniau kalbėdavomės apie paveldosaugą. Taip pat tavo vardą tenka matyti koncertų afišose. Taigi kas tau yra didžiausia kūryba?

A.: Ir teatre esu dirbusi! Savęs kūrėja laikyti, ko gero, negalėčiau. Aišku, atlikdamas tam tikrą kūrinį tampi jo dalimi, klausytojo suvokimas priklauso nuo to, kaip tą kūrybą pateiksi. Tad, atsakant į klausimą, tai dainavimas. Muzika. Dabar dažniausiai atlieku klasiką, bet esu dainavusi chore, turiu patirties elektroninėje muzikoje, džiaze.

O koks judviejų santykis su populiariąja muzika?

Z.: Sveikas. Nesu priešiškai nusiteikusi. Jei muzika egzistuoja – folkloras, rokas, kiti žanrai – jei tik tai tave paliečia, užgauna, kodėl gi ne. Kodėl gi ne Stingas, kodėl gi ne „Colours of Bubbles“? Nors, pavyzdžiui, mano profesorius a. a. Julius Juzeliūnas mane labai saugojo nuo populiarių dalykų. Dabar žiūrima demokratiškiau, liberaliau.

A.: Pritariu – nereikia būti kategoriškam. Daug kas priklauso nuo to, kokioje aplinkoje tu augai ir ką klausė tavo tėvai. Saviesiems esu dėkinga – namuose skambėjo „AC/DC“, Michaelis Jacksonas, Madonna. Į juos niekada nespjausiu, nes tai kokybiška. 

Dar taip paklausiu – jei nebūtų galimybės būti finansuojamam Lietuvos kultūros tarybos ar kitų fondų, ar galėtų tokio formato festivalis, kaip „Iš arti“, egzistuoti?

Z.: Ne, nemanau. Galėtume kalbėti apie komercinius renginius, bet ne apie lietuviškos akademinės muzikos puoselėjimą. Tai turi būti palaikoma nacionaliniu lygmeniu. Pasižiūrėjus į finansinį kultūros puodą galima sakyti, kad nėra jau taip blogai. Gausėja kultūros ir meno produktų, patys jau nebeaprėpiame, nespėjame visko aplankyti. Gal tik trūksta finansinių modelių įvairovės, galimybės rinktis, kur aplikuoti, kaip, pavyzdžiui, yra Šiaurės šalyse. 

Grįžkime dar prie festivalio! Atidarymo vakarą trumpai apžvelgėme. Ką dar pristatytumėte plačiau, nei telpa į afišą?

Z.: Jei manęs paklaustumėte, kas festivalio žvaigždės, kaip dažnai nutinka interviu metu… „Iš arti“ nėra paprastų atlikėjų. Visi – žvaigždės. Pradedant nuo džiazo, akademinės, šiuolaikinės muzikos figūros Motiejaus Bazaro ir tęsiant visais kitais. Pavyzdžiui, pirmąkart festivalyje dalyvaus ansamblis „Musica humana“. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras jau dalyvavęs nekart. Kauno styginių kvartetas – taip pat dažnas svečias. Laikausi principo, kad mūsų miesto kolektyvai turi augti kartu su mūsų ir užsienio atlikėjų muzika. Turiu paminėti mecosopraną Karin Lovelius, tikrąją primadoną, įspūdingo tembro atlikėją, turinčią platų repertuarinį arsenalą. Karūnuoti ją galima už Richardo Wagnerio ir Richardo Strausso operų interpretacijas. Ji pasirodys su ansambliu „Mykorrhiza“. Ir dar dvi žvaigždės, galima sakyti, atsitiktinai atsidūrusios kartu. Baigiamajame koncerte Klaipėdos kameriniam orkestrui diriguos Normunds Šnē. Tai garsaus latvių „Sinfonietta Rīga“ dirigentas, neretai į pasaulį „išnešantis“ ir lietuvių kūrybą. 

A.: Ir lenkai „Kwartludium“, koncertavę gausybėje festivalių nuo Australijos, Japonijos iki JAV!

Z.: Jie truputėlį „crazy“! Išties kitokie, daug improvizuojantys. Manau, šis ansamblis koncerte mažojoje filharmonijos salėje išsidūks. 

Festivalis „Iš arti“ Kauno valstybinėje filharmonijoje vyks lapkričio 16–22 d. Jo programą rasite čia ir čia. 

Kotryna Lingienė 

Įsivaizduokime, kad Kaunas ir Kauno rajonas yra atviras, patogus ir draugiškas visiems, kad visi gali daryti tai, kas jiems patinka ir leidžia jaustis laimingais, o mieste ar rajone vykstantys kultūros renginiai ir lankomi objektai yra prieinami jauniems ir vyresniems, sveikiems ir turintiems negalią, miesto gyventojams ir atvykusiesiems. Šiandien vieni su kitais mes bendraujame ženklais ir simboliais, mums informacijos reikia greitai, aiškios ir nesunkiai pastebimos. Ypač jos reikia tiems žmonėms, kurie neturi daug laiko, sveikatos, ir galimybių skirti aplinkos tyrinėjimui.

Apie tai, kas yra svarbu, kad miestas taptų draugiškas ir gyventojams, ir atvykusiems, ir ką mes dėl to galime padaryti, seminarą ir kūrybines dirbtuves, skirtas architektams, dizaineriams, kultūros institucijų sprendimų priėmėjams ves tarptautinio tinklo „Dizainas visiems“ konsultantas bei „Avanti-Avanti“ studijos Barselonoje įkūrėjas dizaineris Alex Dobaño.

Jūsų dėmesiui – trumpas interviu su dizaineriu apie tai, kaip dizaino sprendimai gali keisti miesto patrauklumą.

Alex, papasakokite apie dabartinius savo darbus: ką dabar darote svarbaus ir įspūdingo?

Manau, mums pavyko specializuotis muziejų ir aplinkos komunikacijų dizaine.  Ši dizaino kryptis mums atvėrė kelią tokiems projektams kaip Madrido pėsčiųjų ženklinimo sistemos planas „Read Madrid“ (Leer Madrid). Taip pat jau 15 metų dirbame kultūrinio turizmo srityje: mūsų agentūra yra atsakinga už Šventosios Šeimos (Sagrada Familia) bažnyčios Barselonoje komunikacijos ženklų ir nuorodų planavimą bei dizainą. Keturi milijonai lankytojų praėjusiais metais teigė, kad jų lankymosi patirtis žymiai pagerėjo: jie tiesiog daugiau nebepaklysta!

Keletą pastarųjų metų kuriame komunikacijų dizainą valstybiniams meno ir korporatyviniams muziejams, tokiems kaip Pablo Pikaso muziejaus, šiuolaikinio meno muziejaus (MACBA) Barselonoje, Barselonos šiuolaikinio kultūros centro (The Barselona Contemporary Culture Centre / CCCB), kompanijos „Grifols“. Mes jiems patariame, kaip geriau komunikuoti su potencialiais ir esamais lankytojams.

Apie ką Jūs kalbėsite ir ko mokysite Kaune?

Kalbėsiu apie dizaino visiems poveikį, koncentruodamasis į tvarų turizmą. Ar žinojote, kad miestai, kurie integruoja dizainą visiems į savo turizmo strategijas, pritraukia 27 proc. daugiau lankytojų?

Taip pat kalbėsiu apie įrankius, kuriuos mes naudojame, pristatydami vartotojų įvairovės perspektyvą, pritaikomą kompleksinei komunikacijai, aplinkai, miestams, įrangai, pastatams.

Kodėl tai yra svarbu?

Kad miestai taptų gyvybingesni, draugiškesni, tvaresni, atviresni.

Kas ir kodėl turėtų ateiti į Jūsų dirbtuves lapkričio 20-22 d. Kaune? 

Profesionalai, kurie dirba arba domisi tvaria miesto plėtra, miesto plėtros darbuotojai, architektai, atsakingieji už judumo aspektus arba turizmo plėtrą. Taip pat kultūros sektoriaus darbuotojai ir tie žmonės, kurie intuityviai jaučia, kad vartotojų poreikių įvairovės atliepimas dizaino sprendimais gali pagerinti turistinę ir kultūrinę patirtį. 

Jūsų nuomone, kokį svarbiausią poreikį turi atliepti miestas, norėdamas tapti labiau patraukliu atvykstantiems?

Dizainas visiems yra metodologija: mes turime formulę, kuri užtikrina dizaino visiems projektų sėkmę – 40 proc. aistros, 40 proc. empatijos ir 20 proc. verslo vizijos. 

Ačiū už pokalbį!

Daugiau informacijos apie viešą dizainerio paskaitą yra čia, o registracija į kūrybines dirbtuves architektams ir dizaineriams yra čia.

„Kaunas 2022“ inf.

Nacionalinio Kauno dramos teatro repertuare jau dešimtmetį gyvuoja spektaklis „Palata“, į kurį bilietai išgraibstomi akimirksniu. Žiūrovai turbūt sutiktų, kad šio kūrinio sėkmės paslaptis yra Rolandas Kazlas, Antonas Čechovas ir spektaklio bendražmogiškumas. O ką apie fenomenalią kūrinio sėkmę mano pats spektaklio idėjos autorius, režisierius, aktorius Rolandas Kazlas?

Prieš dešimtmetį, premjeros išvakarėse sakėte, jei pastatymas pagal A. Čechovo kūrinius „Palata Nr. 6“ ir „Juodasis vienuolis“ gali atstoti vaistus, tai jis paveikus padėti išgyti nuo chaoso, sutrikimo ir išsibarstymo. Tas vaistas reikalingas – žiūrovai lanko „Palatą“ ne po viena kartą. Kas tą lemia?

Tai tik spektaklis, bet sprendimas jį statyti Nacionalinio Kauno dramos teatro Ilgojoje salėje buvo teisingas. Nesinori dangstytis skambiais žodžiais, bet prisiminti pačią pradžią – prieš dešimt metų man paskambino teatro vadovas Egidijus Stancikas ir pasiūlė atvykti. Apžiūrint sales ir, užėjus į Ilgąją salę, aš iš karto prisiminiau aiškiai suskambant viduje žodį „Palata“ – štai, kur galėtų būti Čechovo kūrinys, apie kurį galvojau anksčiau. Pati erdvė davė impulsą. Dabar spektaklis neatsiejamas nuo jos. 

Aišku, kaip režisierius galiu pasakyti, kad spektaklis keitėsi kaip geras vynas ir dabar mes vaidiname geriau negu prieš dešimt metų, o žiūrovai klauso žymiai geriau. Jeigu pačioje pradžioje ateidavo tikėdamiesi kažko kito, tai dabar žiūri visai kitaip ir ne po vieną kartą. Iš kur tų žmonių atsiranda, nes visada pilnos salės? Nors spektaklis nėra lengvas, jame perteikiami apysakose išrašyti mums svarbūs dalykai – gyvenimas, jo prasmė, kaip surasti savo nišą jame, kaip saugoti, kuo užpildyti. Yra ir vienatvės,  mirties, ligos temos. Daugybė temų, jos visos persipynę ir aš džiaugiuosi, kad spektaklyje pavyko jas sudėlioti. „Palata“ prabėga kaip ir visas žmogaus gyvenimas. Ir nors tai griežtos slaugos palata, aš į šį spektaklį važiuoju kaip į sanatoriją.

Papasakokite, kaip ruošiatės atvykimui į Kauną ir susitikimui su kolegomis.

Ir su teatro kolektyvu, ir su spektaklyje vaidinančiais aktoriais mes tapome bičiuliais. Valanda prieš spektaklį ir valanda po spektaklio mums būna smagus susitikimas, nes aptariame kultūros ir meno naujienas, savo naujienas, paklausinėjame, kaip kam sekasi. Liubomiras Laucevičius ir Lili Stepankaitė pirmieji atsiunčia pasveikinimo žinutę per Kalėdas ir Velykas. Be galo malonu jiems atsakyti.

 Noriu padėkoti visiems aktoriams, pirmiausiai Liubomirui Laucevičiui, be kurio nebūtų „Palatos“ – dėl jo ir ryžausi statyti spektaklį, nes jis gali sukurti stiprų vaidmenį, pakelti tokį krūvį, bėgant metams išlaikyti puikią formą, – jis yra profesionalumo pavyzdys. Norėčiau pakalbėti apie kiekvieną aktorių. Su Dainiumi Svobonu turime vieną sceną, bet joje mes kiekvieną kartą susitinkam naujai ir kas kartą tikimės naujo dialogo, stengiamės suvaidinti skirtingai, kad patiems tai netaptų rutina. Raimonda Šukytė, kuri subtiliai kuria seselės vaidmenį, yra ne tik aktorė, bet ir režisieriaus padėjėja. Ji prižiūri spektaklį ir slaugo ligonį kaip Dievo dovaną turinti seselė. Arūnas Stanionis su didžiuliu pasimėgavimu įkūnija sanitarą Nikitą ir aš stebiuosi, kaip jo vaidmuo auga ir kaip jis gerai jaučiasi jame, bei yra labai įtikinamas. Artūras Sužiedėlis, su kuriuo pirmąkart susitikome „Palatoje“, labai imlus, jautrus aktorius, vėliau dar kartą jį pasikviečiau į režisuojamą spektaklį Jaunimo teatre „Raštininkas Bartlbis“. Norėtųsi dar susitikti. Lili Stepankaitė… Taip jau sudėliotas spektaklis, kad ji pasirodo pačioje pabaigoje. Nedidukas vaidmuo, bet ji visada pasiruošusi, atlieka jį su tokia atsakomybe, kad belieka tik žavėtis. Tiesa, iškilus būtinybei įvesti aktorių, prisijungė Ričardas Vitkaitis, kuris, nors ir įnešė savo spalvų, bet atrodo kaip čia buvęs ir dalyvavęs nuo pirmųjų repeticijų. Talentingam aktoriui, regis, tas yra būdinga.

Spektakliui gyvuojant jau dešimt metų naudinga yra ir tai, kad jį prižiūri režisierius. Juk spektaklis kaip sodas, kurį laikui bėgant reikia apgenėti, apravėti ir palaistyti, nes kitaip apžels. Iš savo patirties žinau, – kai režisierius stebi spektaklį, aktorius pasitempia, negali vaidinti puse kojos ir panašiai. Beje, aktoriui nereikėtų to daryti niekada ir vaidinti ne puse, o abejomis, o gal net pustrečios kojos (šypsosi).

Džiaugiuosi, kad mūsų „Palata“ pulsuoja kaip vienas mechanizmas. Norėčiau padėkoti garso operatoriui Ramūnui Peršoniui, kuris su mumis nuo pirmųjų repeticijų, garso operatoriui Mariui Jadkauskui ir šviesų dailininkui Sauliui Laucevičiui, kurie dirba labai atsakingai. Aš matau šių ir daugelio kitų žmonių pastangas, kad spektaklis būtų kokybiškas ir esu labai dėkingas. 

Spektaklio pradžioje vyksta mizanscena – renkantis publikai jūsų herojus Gromovas guli geležinėje ligonio lovoje. Ar stengiatės pajausti, koks žiūrovas renkasi, ar atsiribojate tuo momentu?

Anksčiau, pirmaisiais metais bandydavau nuspėti. Atrodydavo, kad renkasi  labai triukšminga publika, nusiteikusi kitam, ar net nenusiteikusi žiūrėti spektaklį. Patyriau, kad kartais renkasi nenuspėjamai tyli publika arba ateina triukšminga žmonių minia, bet prasidėjus pirmoms minutėms, nuščiūva, klauso mūsų. O būna gal tiesiog atsitiktinai atklydę žmonės, aplankę Kauną, žiūri spektaklį. Tai jaučiama. Bet brangiausi tie žiūrovai, kurie ateina specialiai į „Palatą“. Toji publikos transformacija man yra pati didžiausia staigmena – ne tik spektaklis išliko tam pačiam lygmenyje, bet vis geresnė publika renkasi į jį. Tai pats didžiausias atpildas už pastangas.

Minėjote, kad spektaklis yra neatsiejamas nuo Ilgosios salės erdvės. Ši salė reikalauja remonto. Jeigu tai įvyktų, ką tai reikštų spektakliui? 

Manau, jeigu perkeltume į kitą sceną, tai būtų šiokia tokia butaforija. Kol Ilgoji salė yra, tol joje būsime ir liksime. Noriu, kad liktų ir visas kolektyvas. Po 50-ojo spektaklio surengėme nedidelį paminėjimą, o tų paminėjimų jau būta nemažai. Visada susirinkę klausiame: „Paskutinis, ar ne?“. Vis dar ne paskutinis ir jau artėjame prie kito, trijų šimtų suvaidintų spektaklių, jubiliejaus. Tiesą sakant, reta tokios lemties spektaklių, o dešimtmetis – tai trečdalis mano kūrybinės biografijos teatre. Tai yra daug. Esu vaidinęs ir ilgiau, bet tiek ilgai ir tokį dramatišką spektaklį – niekada. Tai rodo, kad ir klasika dar reikalinga, ir autorius girdimas šiais laikais, ir mes išlaikome kokybę. Norisi palinkėti šiam spektakliu, kad palata neužsidarytų.     

Spektaklis „Palata“ tradiciškai rodomas antradieniais ir trečiadieniais Nacionalinio Kauno dramos teatro Ilgojoje salėje. Lapkričio 19 dieną vyks jau 278-asis spektaklis. Po trečio skambučio žiūrovai neįleidžiami. Tam yra labai rimta priežastis – palatoje-celėje vyksta labai svarbus, nepertraukiamas ligonio ir gydytojo pokalbis. Jį reikia išgirsti nuo pirmos sekundės. 

Jolanta Garnytė-Jadkauskienė
NKDT inf.