„Norėjau parodyti įvairų miestą. Mes labai romantizuojame tarpukario Kauną, bet tai nebuvo tik „Metropolis“ ar Spaudos baliai“, – pasakoja istorikė Giedrė Milerytė-Japertienė, knygoje „Kai Kaunas buvo Kaunas“ nukelianti į dvi 1938 metų vasaros dienas. 

Kauną leidyklos „Tyto Alba“ išleistoje knygoje matome tarpukario valdininko, gyvenančio Klaipėdoje ir į gimtąjį miestą atvykusio sutvarkyti reikalų, akimis. Keliaudamas per miestą pasakotojas atskleidžia, kur mėgsta lankytis kauniečiai, ką jie valgo, kaip rengiasi, kaip keliauja, pramogauja, kokie gandai sklando mieste. Nuo pirmosios šalies poros iki vargingų kvartalų, nuo Prisikėlimo bažnyčios iki Nuodėmių gatvės. Kaunas knygoje – jaunas, augantis, modernus ir labai įvairialypis miestas. 

Lapkričio 28 d. knyga bus pristatyta Kauno menininkų namuose, gruodžio 12 d. – Istorinėje LR Prezidentūroje, o gruodžio 4 d., trečiadienį, 18 val. Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje Giedrė Milerytė-Japertienė į susitikimą kviečia vilniečius. Kol kas – pokalbis su knygos autore.

Knygoje „Kai Kaunas buvo Kaunas“ patraukliai atskleidžiate tarpukario Kauno gyvenimą. Kaip kilo idėja šio miesto istoriją papasakoti pagaviai tarsi literatūros kūrinį, kurio veiksmas trunka vos dvi dienas?

Gyvendama Kaune ir studijuodama istoriją Vytauto Didžiojo universitete perskaičiau daug įvairiausių mokslinių darbų apie šį miestą. Teko klausyti profesoriaus Zigmanto Kiaupos kurso, skirto Kauno istorijai, ir mane labai sužavėjo miesto praeitis. Vėliau ir pačiai teko parašyti keletą mokslinių straipsnių bei knygų, tačiau kažkuriuo metu suvokiau, kad net kai kurie mano draugai ir giminaičiai mokslinių darbų neskaito. Juos domina visai kitokio pobūdžio literatūra. Taip gimė mintis sujungti mokslo teikiamas žinias ir laisvalaikio skaitymus. Į nuorodų persunktą tekstą „įkėliau“ išgalvotą herojų, kurio akimis matome Kauną. Labai tikiuosi, kad jis padės populiarinti daugybę kolegų atliktų Kauno istoriją tyrinėjančių mokslinių darbų.    

Kas gi tas paslaptingasis pasakotojas, kurio akimis matome Kauną – nuo Finansų ministerijos kuluarų ir juose sklindančių gandų iki Nuodėmių gatvės, nuo Spaudos balių iki „Brazilkos“? 

Pagrindinis knygos herojus – 38-erių nevedęs valdininkas. Gal dėl to, kad nevedęs, o gal ir dėl kitų aplinkybių jis yra pasiturintis miestietis, šiuo metu gyvenantis Klaipėdoje. Jaunai valstybei reikėjo specialistų valstybės įstaigose, tad jį išsiuntė dirbti į uostamiestį. Jis mėgsta Klaipėdą, tačiau Kaunas – vaikystės, jaunystės ir studijų miestas. Kaune gyvena sesuo su šeima ir brolis. Čia jis sutinka draugų, į miestą žvelgia imliomis, pasiilgusiomis akimis. Kaune jis praleido daugybę metų, tad gali puikiai palyginti, kaip buvo ankščiau ir kaip yra dabar, t. y., 1938 metais. 

Pasakotojas – Lietuvos kariuomenės atsargos karininkas dalyvavęs Nepriklausomybės kovose. Vėliau jis baigė Lietuvos universitetą ir įsidarbino valstybės tarnyboje. Jo pažįstamų ratas labai platus. Atvirai kalbant, šis pasakotojas – toks žmogus, kokiu norėčiau būti to meto Lietuvoje. Į jį sudėjau pagrindines savo vertybes ir nuostatas. 

Kodėl pasakojimui pasirinkote būtent 1938 metus? Tai gana paradoksalus laikas. Viena vertus, tai Kauno, modernios sostinės, klestėjimo laikas. Kita vertus, autoritarizmo metai, kai daug demokratinių laisvių jaunoje valstybėje buvo suvaržyta. 

1938 metų birželį pasirinkau labai sąmoningai. Pirmiausia norėjau, kad tai būtų vasaros pradžia. Tuomet jau malonu tiesiog vaikščioti po miestą, bet vasaros sezonas dar visiškai neįsibėgėjęs ir tarnautojai dar dirba valdiškus darbus. 1938 metai – aukščiausias Kauno modernizacijos momentas, valstybės gyvenimo dar nedrumsčia baisios geopolitinės katastrofos. Dar turime Klaipėdą, dar neatgautas Vilnius. Tai lyg paskutinė „rami“ vasara. O autoritarinis A. Smetonos valdymas knygoje aprašomas tik tiek, kiek tai turėjo įtakos eilinio kauniečio kasdienybei. Daugiausia tai buvo judėjimo laisvės suvaržymas. Aukštuomenės gyvenimo nuotrupos apačias pasiekdavo tik kaip gandai. Todėl tik jais ir dalijasi ir pasakotojas.  

Tarpukario Kaunas dažnai idealizuojamas, yra daug mitų apie šį laiką, tačiau jūs anaiptol nepiešiate tik idiliško gyvenimo. Atmosferą kuria ir juokeliai apie režimą, atveriate ir socialinį kontekstą, kad miestas – ne tik kavinės, mados, bet ir skurdas, vargšų kvartalai „Brazilka“ ir „Argentinka“ ir t. t. Kokį tarpukario vaizdą jums buvo svarbu pateikti?

Norėjau parodyti įvairų miestą. Mes labai romantizuojame laikinosios sostinės Kauną. Kartais atrodo, kad jis tik Spaudos baliai, diplomatinės arbatėlės, „Metropolio“ restoranas ar „Konrado“ užeiga. Taip, be jų Kaunas neįsivaizduojamas, tačiau to meto gyvenimo kasdienybę nuspalvindavo ir šimtai studentų, tūkstančiai darbininkų ir dešimtys vargetų miesto centre. Žmonės ėjo į parduotuves, turgus, knygynus, kirpyklas, maldos namus ir valdiškas įstaigas. Jie judėjo įvairiausiu visuomeniniu transportu, lankė teatrą ir koncertus, žiūrėjo kiną, ir traukė poilsiauti. Mieste gyveno įvairi visuomenė ir man bent truputį norėjosi ją parodyti. Tad mėginau prisiliesti tiek prie aukštuomenės, tiek prie varguomenės ir bent iš dalies atspindėti, kuo gyveno ir vieni, ir kiti.   

Knygoje miesto gyvenimas labai gyvas, pateikiate ir daug įdomių, smagių detalių. Pavyzdžiui, kad tarpukario Kaune paplitusi dieta – sauja šieno. Tiesa? Iš kur tokia informacija?

Sunku pasakyti, ar tai tiesa. Tai spaudoje pateikiama informacija. Pasakotojas tai pateikia kaip girdėtą dalyką. Gal tai ir tiesa, o gal tiesiog eilinis išsigalvojimas vaikantis sensacijų. To meto spaudai taip pat buvo svarbios intriguojančios naujienos. 

Knygos pasakotojas nebijo gandų, dalijasi perskaitytomis ar išgirstomis žiniomis. Jam svarbu papasakoti, kaip jis mato ir jaučia viską, kas vyksta aplinkui. Jis dalijasi savo impresijomis.  

Nesate kaunietė, tad kaip susidomėjote, pamilote tarpukario Kauno istoriją? Tiesa, kad čia kaltas ir Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“?

Taip, tikrai kaltas. Mokykloje ši knyga paliko didelį įspūdį. Ir ne vien tik kaip meilės istorija. Labiau nei uždrausta kunigo meilė traukė magiškas miestas. Žinojau, kad miestas, kurį galėčiau pažinti, jau nebetoks, tačiau labai norėjosi praverti laikinosios sostinės istorijos užuolaidas.  

Gyvenau nedideliame Vilkyškių miestelyje, toli nuo didžiųjų centrų, tad Kaunas tapo savotiška vieta iš literatūros. Nežinia kodėl, atsirado jausmas, kad tai magiškas miestas, kuriame gyveno labai įdomūs, nepaprastų istorijų kupini žmonės. Pradėjus studijuoti Vytauto Didžiojo universitete atsirado galimybė susipažinti su miestu. Jame gerą dešimtmetį buvo mano „pasaulio centras“.  

Pastaraisiais metais tarpukario Kaunas sulaukia didelio susidomėjimo: žmonės tyrinėja miestą, leidžiasi į ekskursijas, ieško įvairiausių istorijų. Kaip manote, kodėl būtent dabar tarpukario Kaunas išgyvena tokį susidomėjimą? 

Turbūt viskas gyvenime juda savotiškais ciklais. Prisimenu, kad toks pagyvėjimas, susidomėjimas Kaunu jau buvo ir prieš gerą dešimtmetį. Buvo išleista ne viena tarpukariui skirta knyga, kiekvienais metais organizuojama Kauno istorijos konferencija. Pastaraisiais metais padaugėjo ekskursijų, miesto istorijomis domisi vis daugiau žmonių. Gal kaip tik dabar ateina tas laikas, kai „Kaunas vėl yra Kaunas“.

„Tyto Alba“ inf.

Gruodžio 5 d., ketvirtadienį, Vilniuje, „Kablys+Kultūra“ (Kauno g. 5), ir gruodžio 10 d., antradienį, Kaune, Kameriniame teatre (Kęstučio g. 74A), įvyks šokio teatro „Okarukas“ trečiojo sezono premjera – antikinės Aristofano politinės satyros „Paukščiai“ interpretacija šiandienos Lietuvos aktualijų kontekste.

Tai – šokio spektaklis, apglėbiantis visą disciplinų paletę – jame svarbus vaidmuo atitenka ir žymaus post-industrinės muzikos kompozitoriaus ir atlikėjo Phil Von (Prancūzija) muzikai, taip pat  prancūzų kompiuterinės grafikos menininko Servovalve video projekcijai, kostiumams, šviesoms, tekstui, teatrinės išraiškos formoms, šiuolaikinio šokio, butoh ir flamenko technikoms.

„Paukščiai“ yra labai rimta politinė satyra, durianti tiesiai į problemos širdį“ – choreografė Sakurako.

Šis nekanoninis scenos meno performansas tyrinėja laisvės temą ir žmogaus nepasotinamą valdžios siekimą nagrinėjant utopijos koncepciją. Demokratijos trapumas, atsakomybės už visuomenės gerovę stoka bei nusivylusiųjų emigracija į įsivaizduojamas utopijas išlieka tokios pat aktualios šiandien Lietuvoje, kaip buvo senovės Graikijoje V a. prieš mūsų erą, kai ši politinė satyra buvo parašyta ir pristatyta pirmą kartą.

Pagrindiniai „Paukščiai“ pjėsės personažai Peisetairas, kurį įkūnija aktorius ir šokėjas Gytis Ivanauskas, ir jo draugas Euelpidas, kurio vaidmenį kuria Ričardas Bartašius, perkeliami iš antikinių Atėnų į šiuolaikinį Vilnių, iš kur jie, nusivylę Lietuvos politine situacija, nutaria emigruoti ir patenka į sudėtingą bei įspūdingą paukščių pasaulį.

Spektaklio anonse rašoma: „Žmonės niekada nesustoja svajoję apie tai, kad jie galėtų skraidyti ir būti laisvi kaip paukščiai. Jei tik jie galėtų pabėgti nuo įvairiausių taisyklių, normų ir konvencijų, jei tik sugebėtų ištrūkti iš viso to, kas juos slegia kasdienybėje. Jei tik galėtų rasti prieglobstį kažkur fantazijų ir laisvės vietoje, kažkur tarp žemės ir dangaus, kur taptų sparnuotais karaliais, savo pačių sukurtame rojuje…“

Daugiau apie artėjančią premjerą pasakoja šokio teatro „Okarukas“ įkūrėja, idėjos autorė, choreografė Sakurako.

Kodėl trečiajam „Okaruko“ šokio spektakliui rinkotės Aristofano teksto motyvus?

Atsitiktinai, bet ko gero nieko nėra atsitiktinio. Tuo metu dirbau su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos O. Koršunovo studentais, ruošėmės butoh egzaminui. Butoh mene choreografija atsiranda iš vaizdinio. Tad kūrėme etiudus, ieškojome judesių paukščiams, įklimpusiems naftoje, pavaizduoti – jie nori vėl pakilti į orą ir nesuvokia savo padėties fatališkumo. Gavosi geri eskizai, nesinorėjo jų paleisti į orą. Tuo pačiu metu dailės akademijoje scenografijos studentai ruošėsi savo egzaminui – Marina Jasinskaja, su kuria teko dirbti anksčiau, kūrė kostiumus ir grimą Aristofano „Paukščiams“. Pamačiusi juos, supratau, kad mano kuriamas šokis ir jos kostiumai bei grimas puikiai dera. Šis atsitiktinumas virto į dar vieną performansą dailės akademijos krematoriume – mano studentai šoko butoh paukščius, įklimpusius naftoje, apsirengę Marinos kurtais Aristofano „Paukščiams“ kostiumais. Buvo akivaizdu, kad idėją reikia vystyti toliau ir man buvo įdomu pačiai imtis Aristofano, nes iki dabar kuriu spektaklius tik pagal savo scenarijus, o ne kieno nors parašytą tekstą. Tuomet gavome dalinį finansavimą iš Kultūros tarybos. Ir čia sugrįžo antikinis chrestomatinis Aristofanas. (Šypsosi) Pradėjusi skaityti jo tekstą, pajutau, koks didelis iššūkis manęs laukia. Kaip surasti bendrą vardiklį tarp antikinės komedijos ir šokio? Kokiomis priemonėmis išnarstyti Aristofaną?

Mane labiausiai patraukė tai, kad autorius tekste įpina realių tuometinių aktualijų politinius sprendimus, detaliai vaizduodamas demokratijos situaciją Atėnuose. „Paukščiai“ yra labai rimta politinė satyra, durianti tiesiai į problemos širdį ir tai mane įkvėpė panaudoti Aristofano politinės satyros karkasą kalbėjimui apie šlubuojančią šiandieninę politinę situaciją Lietuvoje. Regis, per tiek amžių iš esmės mažai kas pasikeitė. Supratau, kad apie tai tiesiog būtina kalbėti, būtina apnuoginti šį apgailėtiną vaizdą – kaip dėl savo gražių pažadų tautos išrinktieji „tarnauti“, labai greitai apsvaigę nuo valdžios, ima „valdyti“ ir netgi kenkti. Lietuvai ypač aktuali emigracijos tema tapo leitmotyvu ir taip šiame spektaklyje susijungė šiuolaikinė realybė ir turtingas antikos klasiko vaizduojamas pasaulis, butoh vaizdiniai, flamenko ir kitos technikos.

Papasakokite detaliau, kaip ši dramaturginė medžiaga pasitarnauja šokiui?

Pati istorija yra daugiasluoksnė, savyje talpinanti labai daug informacijos – vaizduojami keli savo logika skirtingi pasauliai, dievai, žmonės, paukščiai, transformacijos, visuomenės psichologija, ištisa mitologinė struktūra. Man kaip butoh šokėjai transformacija yra aktuali ir šis tekstas atrodo turintis begalę klodų bei vaizdinių. Ieškodami būdų atskleisti Aristofano „Paukščius“ mes su komanda tiesiog mėgaujamės procesu – judesiai, įvairios šokio technikos, vaidyba, mizanscenos – viskas ateina su didžiuliu malonumu. Tiesiog maudomės disciplinų fantasmagorijoje ir darom viską, kad šią patirtį perduotume žiūrovui.

Taip pat manau, kad mano pasirinkta interpretacijos forma suteikia šiam antikiniam kūriniui šviežumo, parodo jo stipriąsias puses ir nemirštantį aktualumą.

Negana to, Senovės Graikija yra mūsų kultūros lopšys – čia gimė tiek demokratija, tiek teatras. Šiandien norisi persvarstyti šių dviejų reiškinių pamatus ir funkcijas. Kurdami spektaklį keliame kelis klausimus. Ar šiame pasaulyje veikia demokratija? Kodėl mes vis dar kuriame teatrą? Kokia teatro funkcija mūsų vartotojiškoje visuomenėje?

Kuo šis performansas išsiskiria iš kitų šiuolaikinių spektaklių Lietuvoje?

Viena šio spektaklio stiprybių yra specialiai jam sukurtos muzikinės kompozicijos, kurios gimsta repeticijų metu ir proceso eigoje. Jų autorius Phil Von iš Prancūzijos yra ir Tūtlio paukščio karaliaus vaidmens kūrėjas, turintis savitą muzikinę filosofiją ir išvystęs unikalų elektroninės post-industrinės muzikos, persipynusios su flamenko motyvais, stilių. Dar vienas išskirtinumas – šiuolaikinis šokis praturtintas mano atsinešta butoh technika. Lietuvos scenos mene tokio derinio paprasčiausiai nėra.

Ar bendras vardiklis, vienijantis šį tarpdisciplininį darinį, yra šokis?

Tai yra judesys. Svarbiausias šio performanso uždavinys yra sodrią tekstinę informaciją transformuoti į judesį. Būtent dėl to, čia radosi aibė technikų – nuo vogue iki baleto. Panašiai, kaip ir kalbant, kartais vieną ar kitą frazę norisi pasakyti svetima kalba, nes taip bus tiksliau. Taip ir mes ieškome savitos judesių kalbos.

Papasakokite daugiau apie šio projekto kūrybinę komandą. Kiek jos nariai prisideda prie kūrybinio proceso?

Kiekvienas komandos narys yra unikalus ir pasirinktas dėl tam tikrų savybių, sugebėjimų, kurių reikia šiam projektui įgyvendinti. Stengiuosi įgalinti ir pajungti stipriąsias kiekvieno jų savybes. Kūrybiniame procese dalyvaujame visi – eksperimentuojame, ieškome, kalbamės.

Pagrindinis spektaklio vaidmuo atiteko įspūdingos asmenybės savininkui – virtuozui aktoriui bei šokėjui ir choreografui Gyčiui Ivanauskui, kuris dažnai kūrybinį procesą pakreipia netikėta linkme ir dėl to spektaklis pasidengia dar vienu sluoksniu. Jau minėjau, kad vieną iš pagrindinių vaidmenų kuria daugiabriaunis menininkas Phil Von, kuris ne tik šoka, dainuoja ir vaidina scenoje, bet taip pat ir kuria viso spektaklio muziką. „Okarukas“ komandą papildė ir „Apeirono“ teatro aktoriai bei O. Koršunovo vaidybos studentės.

Projektą dalinai finansuoja Lietuvos Kultūros Taryba.

Šokio teatro „Okarukas“ inf.

Kiekvienas žmogus nori būti išklausytas ir išgirstas, ar tai būtų mintys apie kasdienę rutiną, ar apie laimingas akimirkas, ar apie slegiančias problemas. Vis dėlto šiandien nuolat skubančiame pasaulyje apie sunkumus dažnai nėra kam išsipasakoti. Siekiant keisti šią situaciją ir norint žmogui suteikti galimybę pasikalbėti apie tai, kas kelia nerimą, graužia ir slegia, prieš 16 metų buvo įkurta „Pagalbos moterims linija“. Tai savanoryste grįsta organizacija, kuri teikia nemokamą emocinę pagalbą telefonu bet kuriuo paros metu. Pokalbiai nėra įrašinėjami ar registruojami, taip užtikrinant visišką skambinančiojo anonimiškumą. Linijoje dirba specialius mokymus baigę savanoriai, kurie yra pasirengę skambinančiuosius išklausyti, pasistengti suprasti, padėti susigaudyti jausmuose ir įvertinti savo situaciją iš šalies. 

Per daugiau nei 16 veiklos metų „Pagalbos moterims linija“ neabejotinai pasikeitė. Organizacija užgimė 2003 metais Klaipėdoje, kiek vėliau buvo įkurtas Kauno padalinys, o šiandien veikia ir Vilniaus „Pagalbos moterims linija“. Kauno padalinio vadovė, psichologė Aušrinė Krikščionaitienė prisimena, kad prieš 12 metų įsijungti į šią veiklą ją paskatino savanoriavimo, neatlygintinos pagalbos kitam idėjos. „Man visada rūpėjo ir moters emancipacija bei savirealizacija“, – savo motyvaciją aiškino pašnekovė, pati prie telefonų išbudėjusi apie 1 000 valandų. Dar viena priežastis, skatinanti savanoriauti, – noras atrasti ir realizuoti save, nuveikti kažką prasminga ir tiesiog gera. Šią paskatą paminėjo ir dar dvi mano pašnekovės: „Pagalbos moterims linijos“ savanorių koordinatorė Aušra Stankūnienė ir savanorė Lina. Vienai iš pašnekovių užsiminus apie moterų bendrystės idėją, jos visos pritardamos palinksėjo galvomis.

Verta paminėti, kad į savanorystę šioje įstaigoje žiūrima labai rimtai – kiekvienas žmogus prieš pradėdamas teikti emocinę paramą turi pabaigti 100 valandų trunkančius kursus, o po jų įsipareigoja išbudėti 350 valandų. Vis dėlto nuoširdaus noro padėti šie įsipareigojimai neatbaido – šiandien „Pagalbos moterims linijoje“ Kaune, Klaipėdoje ir Vilniuje dirba net 124 savanoriai. Įdomi ir pačių kursų struktūra bei akcentuojami momentai. Pirmiausia susidomėjęs žmogus turi pereiti atranką, kurioje siekiama išsiaiškinti, ar kandidatas tinkamas šiam darbui. Žinoma, svarbiausias kriterijus yra noras padėti kitam žmogui, tačiau taip pat reikalinga empatija ir individo emocinis stabilumas. Po atrankos būna teoriniai ir praktiniai kursai, kuriuose daug dėmesio skiriama pačiam savanoriui, jo problemoms, gebėjimui šnekėti apie sunkumus ir juos spręsti. „Visų pirma savanoris turi norėti ir mokėti pasirūpinti savimi. Tik žinodami, kaip spręsti savo pačių sunkumus, jų nuo savęs neslėpdami, galime padėti kitam“, – aiškino Aušrinė. Anot psichologės, viena svarbiausių savanorio savybių yra gebėjimas užmegzti žmogišką ryšį su pašnekovu, kartu išgyventi stiprias emocijas, nes būtent tai gydo labiausiai.

Ši veikla suteikia spektrą teigiamų ir neigiamų emocijų. Savanorių koordinatorė Aušra pasakojo, kad labiausiai asmeniškai sujaudinusias istorijas kartais tenka parsinešti namo, su jomis kurį laiką gyventi, tačiau organizacija stengiasi sukurti kuo geresnes sąlygas, kad blogi jausmai netrikdytų savanorių gyvenimo. Po budėjimo savanoriai visada asmeniškai aptaria pamainą su savo užnugariu. Tai skatina kalbėti apie darbo metu patirtus emocinius išgyvenimus ir sunkumus. „Taip galime pačios reflektuoti save, aiškintis, kodėl konkretus skambutis ar situacija sukėlė tam tikrus jausmus“, – praktikos reikalingumą aiškino Aušra. Juk pokalbis yra tai, kas leidžia pagalbos ieškančioms moterims susidėlioti savo mintis, pasijusti geriau, todėl toks pats pokalbis, išklausymas bei parama yra naudingas ir savanorėms. Taip pat šiame darbe svarbus saikas – įprastai prie telefonų budima keturis kartus per mėnesį. Savanorė Lina pripažino, kad kartais norėtųsi budėti ir dažniau, tačiau prisimindama kursų metu iš mokytojų išgirstus žodžius pridūrė: „Pagrindinis resursas – mes pačios, todėl svarbu savęs per daug neapkrauti, įvertinti savo emocinę būseną.“

„Pagalbos moterims linijos“ nuveiktus darbus galima apskaičiuoti ir įvertinti pagal atsakytų skambučių bei atrašytų laiškų skaičių, veiklos metus ar savanorių kiekį, tačiau čia svarbiausias yra kokybinis matmuo. „Savanoriaudama išmokau, kad tiesiog daryti gerus darbus negana, juos reikia daryti gerai. Man buvo nuostabu atrasti, koks didelis sustyguotas mechanizmas veikia mūsų organizacijoje tam, kad pagalba būtų teikiama kokybiškai ir savanorės jaustųsi gerai, nepervargtų, tobulėtų bei būtų laimingos“, – pasakojo Aušra. Paklaustos, ką savo darbe laiko sėkme, pašnekovės atsakė, kad labiausiai motyvuoja žinojimas, jog jų pastangos yra naudingos, o paprasčiausias ir labiausiai praturtinantis veiklos įprasminimas yra išgirsta padėka. Vis dėlto, kaip pastebėjo Aušrinė, ši pagalbos linija yra skirta moterims, išgyvenančioms krizę, todėl savanoriai tikrai nesitiki po kiekvieno pokalbio sulaukti žodžio „ačiū“. „Labai džiugina, kai paprasčiausiai jauti, kad pokalbio metu pašnekovė atsipalaiduoja, nurimsta, reflektuoja savo jausmus. Žinoma, dažniausiai per vieną pokalbį rimtos problemos iš esmės nepavyks išspręsti, bet tokie maži žingsneliai geresnės būsenos link yra labai naudingi“, – sėkmės apibrėžimą pateikė „Pagalbos moterims linijos“ vadovė. „Manau, kad sėkmė yra jau tai, kad žmogus paskambina. Pagalbos ieškojimas parodo nusiteikimą spręsti savo problemas, o tai žingsnis, kuris reikalauja stiprybės“, – kolegių mintis papildė savanorė Lina.

Taigi, kokios tiksliai pagalbos galima tikėtis paskambinus į „Pagalbos moterims liniją“? Išgirdusi šį klausimą psichologė Aušrinė pirmiausia pabrėžė, kad savanoriai čia teikia emocinę pagalbą aktyviai klausydamiesi pašnekovės. Šiame darbe neužtenka tiesiog girdėti, reikia sugebėti įsigilinti į nusakomą problemą, stengtis ją suprasti. Toks aktyvaus klausymosi metodas dažnai leidžia ir pačiai pagalbos ieškančiai moteriai geriau suprasti savo situaciją bei ją keisti. „Kartais pašnekovė po pokalbio sako, kad labai gerai jai patariau, nors išties savanoriai dažniausiai tiesiog išklauso, leidžia skambinančiajai susidėlioti savo mintis. Tikiu, kad pats tvirčiausias sprendimas yra tas, prie kurio žmogus prieina pats“, – Aušrinei antrino Lina. Visos pašnekovės sutarė, kad šis darbas joms padėjo išsiugdyti gebėjimą išklausyti ir suprasti kitą žmogų. „Kalbėdamasi su įvairiomis moterimis ir gilindamasi į jų problemas supratau, kad kiekvienas žmogus yra savo gyvenimo ekspertas. Šis žinojimas padeda man pačiai užtikrintai rinktis savo kelią“ – sakė Aušra.

„Pagalbos moterims linijos“ pagrindinė veikla yra emocinė parama, teikiama pokalbio, elektroninio laiško arba gyvo susirašinėjimo internetu – chato forma. Tačiau „Kauno moterų linija“ taip pat vykdo ir kitokias veiklas: rengia seminarus, kūrybinio rašymo dirbtuves, psichologo konsultacijas bei organizuoja pagalbos programą žmonėms, nukentėjusiems nuo smurto. Dar visai neseniai, spalį, užgimė ir visai nauja bendra „Kauno moterų linijos“ ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus iniciatyva. „Pagalbos moterims linijos“ savanorės Kauno paveikslų galerijoje vykstančioje parodoje „Atminties popierius“ kvietė miestiečius kurti bendrą origamio instaliaciją. Pašnekovės pasakojo, kad ši idėja gimė norint sujungti meną su socialine iniciatyva. Beieškant bendradarbiavimo formų su muziejumi atsirado ir parodos koncepcija – drauge sukurta instaliacija iš nedidelių origamio technika išlankstytų žmogeliukų. „Susitikimo metu nuspręsta, kad pagrindinė iniciatyvos idėja turi būti bendrystė. Norėjosi į šį projektą įtraukti daugiau moterų, ne tik mūsų savanores, akcentuojant komandinį darbą bendro tikslo link. Žmogeliukai buvo lankstomi, nes jie tarsi simbolizuoja žmogišką ryšį ir emocijas. O origamį pasirinkome, nes ši technika nesudėtinga, ja gali lankstyti ir vaikai, ir tėveliai, ir seneliai“, – projekto idėją aiškino Aušra. Rezultatų pristatymas numatomas gruodžio 12 dieną, o vėliau (jei žiemiški orai ir kitos popieriui nepalankios sąlygos nepakiš kojos) instaliacija keliaus per skirtingas vietas, skleisdama žinią apie „Pagalbos moterims liniją“, savanorystę ir bendrystę.

Tai, kad „Pagalbos moterims linijoje“ dirba beveik išskirtinai moterys, manęs nenustebino, tačiau mintyse vis tiek sukosi paskutinis klausimas: o ką reikia daryti, jei esi vyras, bet irgi nori padėti? Aušrinė patikino, kad nors Kaune šiandien savanoriauja tik moterys, Klaipėdoje prie telefonų budi ir vyrai. Pašnekovės sutarė, kad vyrai turėtų palaikyti, skatinti ir gerbti moteris, nesistengti atimti iš jų mėgstamos veiklos bei leisti realizuoti save. Žinoma, tos pačios taisyklės galioja ir moterims, kalbant apie vyrus. Svarbiausia lygybė, abipusė pagarba ir teigiamos intencijos. Mano pašnekovės nuoširdžiai tiki, kad kiekvienas žmogus nori daryti gerus darbus, nes tai kiekvieno iš mūsų prigimtis.

pagalbosmoterimslinija.lt

Justė Vyšniauskaitė
Elijaus Kniežausko nuotr.

Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. gruodžio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia

Režisierė Kamilė Gudmonaitė Nacionaliniame Kauno dramos teatre stato spektaklį „Panika“ pagal šiuolaikinio suomių dramaturgo Mikos Myllyaho pjesę. Ją pasirinko dėl keletos temų sankirtos: vyriškumo problematikos, psichinės sveikatos ir emocinio atvirumo, jautrumo. Be to, šis spektaklis – tarsi organiškas ankščiau jos kurtų spektaklių tęsinys.

Kuria iš savo patirčių 

„Mintį spektakliui gali įkvėpti ne tik dabartis, bet ir praeityje įvykę išgyvenimai, atsitikimai, vaikystės patirtys. Kartais idėja išsivysto tik per ilgą laiką, pribręsta, tačiau tai visada ateina ne iš išorės, o iš to, kas patiriama mano pasaulyje, visumos. Man kūryba – labai asmeniškų patyrimų, pojūčių transformavimas“, – sako K. Gudmonaitė ir priduria: „Tam, kad suprasčiau savo protą, kartais darau įvairiausius dalykus: atlieku praktikas tylos stovyklose, važiuoju į kalnus, keliauju, skaitau knygas apie psichoterapiją ir budizmą, tyrinėju save. Tačiau dažniausiai po intensyvaus „sąmoningo“ etapo ateina momentas, kai vos tik rodos, kad pasiekiu kažkokį aiškumą, staiga nutinka kas nors, kas įrodo, kad vis dar esu tame pačiame taške. Kiekvieną žinojimą pakeičia nežinojimas. Spektakliai padeda nors laikinai kažką apie save suprasti, nors ir ne visi, ir ne visada.“ 

K. Gudmonaitė nuo pat savo režisūrinio starto labiausiai ištikima socialinio žanro teatrui – tai laukas, kuriame ji kuria ir tyrinėja, tačiau apsiriboti neketina. „Gal ir galima sakyti, kad tai – mane dominanti kryptis, bet aš neįsikabinu į terminus ar teorijas. Jei man norėtųsi kurti spektaklį remiantis viena Nyčės eilute, tai ir kurčiau, tik gali būti, kad tai kažkuria prasme vis tiek taptų socialiniu spektakliu“, – šypsosi režisierė.

Prieš keletą metų spektaklyje „Trans Trans Trance“ ji užčiuopė lytiškumo temą, bet per moters ir translytiškumo perspektyvą. „Keturi“, sukurtas Nacionaliniame Kauno dramos teatre, žiūrovus grąžino į ankstyvąją jaunystę, kuomet jaunus žmonės „auklėjo“ gatvė, o filosofiniai klausimai maišėsi su gatvės kultūra. Naujausioje premjeroje „Panika“ kūrėjai norisi gręžtis į vyrus, patyrinėti, kaip jie jaučiasi suaktyvėjusio feminizmo amžiuje. Ši intelektuali ir aštri komedija pasakoja apie tris draugus, kurie stengiasi „susitvarkyti savo gyvenimus“. Pasitelkę rytų praktikas ir psichoterapiją, jie leidžiasi į absurdišką, komišką ir rimtą savęs pažinimo kelionę, kuri pamažu atskleidžia vyriškumo, kaip socialinio antspaudo, problematiką. 

Išstumtų, atmestinų jausmų pripažinimas ir integravimas

Jai įdomus žmogus, individas, nes esame socialios būtybės, kurios koegzistuoja tarpusavyje. K. Gudmonaitę domina sociopolitiniai klausimai, socialiniai konstruktai, lyties, vyro ir moters galios santykiai, engiamųjų ir marginalizuotų grupių atskirtis. Tačiau paskutiniu metu aktualiausias klausimas – mūsų išstumtų, atmestinų asmenybės bruožų ar jausmų pripažinimas ir integravimas. „Psichinė sveikata ir vyriškumas – dviejų temų sankirta, dėl kurios pasirinkau statyti šią pjesę. Mano šeimoje vyrai nedaug kalbėdavo apie savo jausmus, emocinę ar psichinę sveikatą. Pjesėje būtent ir kalbama apie tai, kas nutinka vyrams, kai šie ilgus metus neįvardija ar kitaip gniaužia savo jausmus. Norisi garsiai kalbėti, kad tai, kaip tu jautiesi, net jeigu tau sunku, patiri netektį, jautiesi silpnas, turi psichologinių problemų, yra natūrali žmogaus egzistavimo dalis“, – pasirinkimą komentuoja režisierė. Poreikis apie tai kalbėti atėjo iš vaikystės. „Užaugome nelabai mokėdami atvirai kalbėtis su tėvais apie savo emocijas, nes jų pačių tėvai nekalbėdavo su jais, tad pamažu ėmėme mokytis patirti pasaulį protu, užgniauždami tam tikrus pojūčius, baimes, jausmus. Vis dėlto matau pokytį – mūsų karta kreipia dėmesį į atvirumą, kalbėjimąsi. Tarp mano kartos žmonių vis dažniau minimas žodis „psichoterapija“ – nuo jo pamažu tarsi nusiima kažkoks gėdos šydas. Tačiau įdomu ir tai, kad mūsų karta taip nori „viską išsigydyti“, kad tampa nebeaišku, ar tos traumos ir krizės yra tikros, ar išgalvotos. Mes norime „saugių erdvių“, „saugių situacijų“, bandome kontroliuoti savo gyvenimą, tačiau kartais nesibaigiančios analizės būna per daug“, – vardija režisierė. 

Nors K. Gudmonaitė mano, kad vidinėms krizėms lyties nėra, vis tik pjesėje akcentuojama vyrų problematika. „Mūsų visuomenėje vyras vis dar asocijuojamas su dominavimu ir galia. Tobulas šiuolaikinis vyras – verslus, sėkmingas, išlaikantis ir aprūpinantis šeimą. Toks požiūris uždeda didelės atsakomybės jungą vyrams, kurie nesijaučia atitinkantys šio stereotipo. Pasak sociologo A. Tereškino, jau kurį laiką susiduriame su tokiu reiškiniu kaip „nesaugus vyriškumas“ – vyrai, mėgindami išlaikyti savo, kaip vyro, statusą, patiria daug daugiau nerimo, streso, depresijos ir nepasitikėjimo savimi nei moterys. Kaip sako vienas spektaklio personažas, „vyrai klampoja per vyriškumo pelkę ir bėga nuo savęs, savo jausmų, o jų akis pamažu aptraukia liūdesys“, – pasakoja kūrėja.

Išėjimas iš #positivevibes pasaulio

Šiandien socialiniuose tinkluose žymūs vyrai, neretai aktoriai, pasakoja apie savo vidines psichologines problemas, prisipažįsta sergantys depresija. Kaip K. Gudmonaitė vertina tokią viešą terapiją? „Viena vertus, labai gerai, kad mes pagaliau išeiname iš to #positivevibes pasaulio, kur viskas pagražinta Instagram filtrais, dominuoja nuolatinis grožio ir laimės kultas, kuris yra visiškas melas. Džiaugiuosi, kad mes išdrįstame pripažinti, kad, pavyzdžiui, dažniau bijome nei nebijome. Labai svarbu pripažinti ir įvardyti sau, ką jauti, ir suvokti, kad taip vadinami „neigiami“ jausmai iš tiesų yra dalis tavo gyvenimo. Kita vertus, tikiuosi, kad „būti silpnam“ netaps savotišku trendu ir nevirs būdu siekti populiarumo“, – teigia ji.

Su patikima komanda apie… meilę

Į spektaklį „Panika“ režisierė pakvietė tris aktorius: Mantą Zemlecką, Gytį Laskovą ir Vaidą Maršalką. „Su Mantu Zemlecku ir Gyčiu Laskovu jau esame kūrę ne vieną spektaklį. Jaučiu, kad jie yra tie karžygiai, kurie eina kartu su teatru, kurį kuriu. O su Vaidu Maršalka man visada norėjosi dirbti, bet niekad nesusikirsdavo keliai. Labai džiaugiuosi aktorių komanda, nes jie – drąsūs, jauni vyrai, kurie yra atviri tiek temai, tiek pasauliui. Spektaklio scenografė, vaizdo projekcijų ir kostiumų dailininkė Barbora Šulniūtė jautriai „gaudo“ šiuolaikinio vyro visatą. Žinau, kad teatre juokaujama, kad aktorių sąstatas kaip spektaklyje „Keturi“ – trys aktoriai ir du iš jų – tie patys, bet spektaklis bus visai kitoks, nors yra temų, kurios netyčia tarpusavyje „susišaukia“. Šį kartą tyrinėjame jausmus ir stebime mylinčius, besikapanojančius, sprendžiančius problemas vyrus, susiduriančius su giliomis, tikromis bei įsivaizduojamomis krizėmis ir mėginame kalbėtis. Galų gale, spektaklis, o ne, ir vėl – apie meilę“, – šypsosi K. Gudmonaitė.

Perengė Gustė Naricynaitė 
Premjera „Panika“– gruodžio 18, 19 ir 20 dienomis Nacionaliniame Kauno dramos teatre Rūtos salėje.
Fotografijų autoriai Monika Penkutė ir Donatas Stankevičius 
NKDT inf.

Režisierė Uršulė Bartoševičiūtė praėjusį birželį nugalėjo Nacionalinio Kauno dramos teatro konkursą „IDėja 2019“. Praėjus pusmečiui, jauna menininkė debiutuoja šiame teatre, analizuodama pirmųjų kartų temas, apčiuopiamas Kaino ir Abelio istorijoje. Premjera „Iš kūno ir kraujo“ vyks sausio 29, 30 ir vasario 19 dienomis Mažojoje scenoje. 

Režisierė – Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos (LMTA)  bakalaurė (kurso vadovai Agnius Jankevičius ir Jonas Vaitkus). Šiuo metu U. Bartošvičiūtė tęsia magistro studijas (kurso vadovė Yana Ross). Menininkė yra pristačiusi savo spektaklius Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, Klaipėdos dramos teatre, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. U. Bartoševičiūtė yra asistavusi režisieriams: Oskarui Koršunovui, Yanai Ross, Sonyai Schönberger, Matthew Evansui („Forced Entertainment“), taip pat yra režisavusi pjesių skaitymus festivaliuose „Dramokratija“ ir „Versmė“. Uršulės kūrybinės paieškos susijusios su moters identiteto analize, statuso ir kontrolės mechanizmų tyrimu, religinių modelių raiška ateistinėje visuomenėje. Publikuojame teatro atstovės Jolantos Garnytės-Jadkauskienės parengtą pokalbį su menininke. 

Spektaklis kuriamas pagal dramaturgo Mato Vildžiaus pjesę „Iš kūno ir kraujo“. Kokie keliai suvedė su šia medžiaga? 

Mane jau seniai domino Kaino ir Abelio istorija. Skaitydama įvairias šios istorijos interpretacijas, radau Byron’o misteriją „Kainas“. Su dramaturgu iš jo „pasiskolinome“ struktūrą. Nauja Mato pjesė rašyta specialiai šitam pastatymui ir proceso metu keičiasi. Tai, mano manymu, labai svarbu, – tekstas yra sudėtingas, pakankamai archajiškas, vietomis eiliuotas, bet pjesė kinta ne tam, kad paprastėtų – tokiu būdu ieškome šios istorijos atspindžių savyje. Man regis, pjesės gyvybė atsiranda tuomet, kai „nebetarnauji“ tekstui, nelaužai galvos, kaip išspręsti sceną, kuri monumentali, nepakeičiama. Pasisekė turėti šalia dramaturgą, kaip didžiausią pagalbininką, kuris gali įdėti į žodžius tai, ką mes su aktoriais galvojame. Dramaturgija keičiasi talkininkaujant dramaturgui, bet ne Byron’o šmėklai.

Kokios svarbiausios šio kūrinio temos? Kaino ir Abelio motyvas suponuoja religinę temą. Ar taip galima teigti? 

Religinė tema yra fonas, šaltinis, iš kurio šita istorija ateina,  – ji yra užrašyta Senajame Testamente, tačiau religija nėra centrinė pjesės tema. Mes imamės pirmųjų žmonių mirties precedento tyrimo, kraujo linijos svarbos. Man įdomi žmogžudystė, kraujo praliejimas – trapi žmogaus riba tarp buvimo ir nebebuvimo. Kalbamės su aktoriais apie tai, kad žmogžudystė, kaip aktas, privalėjo įvykti, tik kyla klausimas: per kurį asmenį šitas aktas pirmą kartą pasaulyje būtų įvykęs? Per Kainą, Abelį, Adomą, ar Adą? Visi jie yra ribinėje situacijoje, ir visi jie galėtų atlikti pirmąjį žudymo aktą. Tai yra įvykis, kuris turėjo nutikti, tam, kad įvyktų drugelio efektas, – visa tai, kas įvyko po to. Tam, kad Ievai ir Adomui būtų duotas sūnus Setas, kad Nojus pastatytų laivą – viskas būtų nušluota nuo žemės paviršiaus ir t.t. Tam, kad susiformuotų didžiuliai istoriniai, naratyviniai klodai, archetipai, kad gyvybė galėtų tapti vertybe, peržengtų fiziologinę savo prasmę, kad vėliau galėtume analizuoti žmogaus laikyseną mirties akivaizdoje, mirties apeigą ir tradiciją. Tai yra didžiulė jėga. Mirtį galima suvokti dvejopai: kaip fizinį aktą ir metafizinį procesą. Kainas klausia, kas ta mirtis: „Kas už manęs šešėliu tūno?“, jo paieškos susijusios su bandymu aprėpti, įvardyti tai, kas žmogų lydi visą gyvenimą – savo baigtinumo perpratimą. O Ada, jo žmona, pasakoja apie tai, koks pažeidžiamas, trapus ir trumpalaikis mūsų fizinis kūnas. Kraujas – dviprasmiškas. Tai skystis, pernešantis deguonį, palaikantis mus gyvus, ir skystis, įteisinantis mūsų šeiminę, dvasinę priklausomybę. Tik ar kažkam esu sava, nes mus jungia kraujo linija? 

„Iš kūno ir kraujo“. D. Breivė ir A. Alešiūnas. Repeticija. D. Stankevičiaus nuotr.

Pjesėje Kainas nuo pat pradžių priešinasi savo šeimos – Adomo, Abelio, Ados, Ievos nuolankumui Dievui ir kelia daug klausimų: kokia gyvybės prasmė, kas laukia po mirties? 

Man kirba klausimas, ar visi žmonės kažkuriuo metu savo gyvenime kaip nors reflektuoja savo egzistenciją? Netgi tie, kurie yra už sociumo ribų? Veikiausiai taip, veikiausiai mes visi kažkuriuo metu pagalvojame: kodėl?, kam? Ypatingai jauname amžiuje. Kainas jaučia nepasitenkinimą, nes jam kyla per daug klausimų ir jis negauna jokių atsakymų. Ar Kainas privalo jausti padėką už tai, kad jį pagimdė? Na, visuomenė veikiausiai sakytų „taip“, bet jeigu mes kiekvienas atsigręžtume į save ir pagalvotume… Aš dėkingas tėvams už ką? Už tai, kad įvyko jų meilės aktas, kuris po devynių mėnesių išstūmė mane į šitą pasaulį, ir išmetė į visą šitą košę? Kad ir kaip gražu kartais tame gyvenime būna, bet čia verda smala. Tai Kainas su šita mintimi ir gyvena. Kodėl aš gyvenu? Kodėl aš egzistuoju? Aš gimti neprašiau. Aš negaliu geriau pasakyti negu tą kūrinyje pasakė Matas Vildžius: „Aš gimti nenorėjau ir čia yra ne dovana.“

Kainas pasirenka kruviną auką. Kaip tai paveikia likusiuosius? 

Kainas pirmą kartą pamato juos kažkokius paprastus ir nuoširdžius. Baigiasi spekuliacijos, manipuliacijos, galios žaidimai, kontrolės mechanizmai. Viskas tampa labai realu, labai apčiuopiama, nes tas negyvas kūnas paradoksaliai išvalo jų erdvę. Neuždeda nuodėmių, o nuvalo visą falšą – visą melą. Mūsų tikslas yra neteisti Kaino ir Abelio, nes teisimas yra diagnozė, o mes ne medikai ir recepto, deja, išrašyti negalime. Juk nežudymas irgi yra žmogaus valios pastanga.

Uršulė Bartoševičiūtė. D. Stankevičiaus nuotr.

Kraujo prasmę aptarėme. O kuo svarbus kitas simbolis –  kūnas ir kūniškumas? 

Kūnas man svarbus kaip labai trapi erdvė, kurioje telpa visa tai, ką mes vadiname savimi. O kaip kartais disonuoja tai, kas vyksta tavo viduje su tuo, kas vyksta išorėje. Galvoju: ar kūnas tik tam, kad nešiotų mano smegenis? Gal. O gal smegenys yra tik viena didelė, informacijos prigrūsta skrynia, kurioje viskas putoja, bet iš to nieko neįvyksta. 

Kainas žudo netuščiai. Jis mato brolio skerdžiamus pirmagimius bandos jauniklius. Šiltas gyvūnas, kuris žiūrėjo į akis ir… vienas peilio dūris ir jo nebėra. O kaip būtų su žmogumi? Ar jis irgi tiesiog atšąla? Žmogų nuo gyvenimo iki negyvenimo skiria vienas, mažas įvykis, maža nelaimė ir viskas, – tavęs nėra. Visos tavo aspiracijos, ateitis, polėkiai, meilė, šeimyninis gyvenimas – jo nebėra. Akies mirksnis – štai kas skiria mane nuo tos gyvos avelės, kuri žiūri į akis, gali žaisti ir skleidžia šilumą ir negyvos avelės, kuri yra tik mėsos išklotinė. Tai va toks tas mūsų kūnas – labai gražus ir daug talpinantis, bet labai trapus. 

Ar po šio spektaklio nebūtų prasminga rengti klausimų-atsakymų sesijas, susitikimus su žiūrovais?

Aš labai norėčiau, aš visada to labai noriu. Man susitikimas su žiūrovu yra esminis. Visada. Ir netgi jeigu lieka du žiūrovai. Neturiu atsakymų, nežinau jų, aš tyrinėju. Ir teatre atsakymų nerandu, randu tik klausimą, iš kurio vyniojasi dar šimtas vienas klausimas.

Spektaklį taip pat kuria scenografė Gintarė Jonaitytė, kostiumų dailininkė Liucija Kvašytė, kompozitorė Juta Pranulytė. 

Vaidina: Andrius Alešiūnas, Andrius Gaučas, Jurgita Maskoliūnaitė, Henrikas Savickis, Deividas Breivė. 

Nacionalinio Kauno dramos teatro inf.

Kol praeiviai jau ne pirmą sezoną dirsčioja į pastoliais apkarstytą istorinį kino teatro pastatą Laisvės alėjoje (ir net jo iškaba šiuo metu atrodo, sakykim, savotiškai), „Romuva“ nemiega žiemos miegu. Vieną dramos teatro erdvių (Kęstučio g. 62) pavertus laikina kino sale joje sėkmingai rodomi  lietuvių ir pasaulio filmai, bruzda premjeros, vyksta festivaliai. Kino teatras, vienintelis toks Kaune ir vienas nedaugelio Lietuvoje, gyvas. Apie sugrįžtuves į iš pagrindų suremontuotus namus dar bus progų pakalbėti plačiau. Kol kas – apie tai, kuo šiandien kvėpuoja Kauno kino centras „Romuva“, kalbamės su jo kino programų koordinatore Karolina Onusaityte ir direktore Monika Inčeryte.

Stebėdamos lankytojų srautą, kokias išvadas galite padaryt – ar kino erdvių Kaune pakanka? Ar žiūrovas sensta, o gal jaunėja? 

K.O. Kaune turime ne tik tris kino teatrus, bet ir aktyvias kultūros įstaigas, pavyzdžiui, bibliotekos, Kauno menininkų namai, Kauno kultūros centras, kurie imasi iniciatyvos organizuoti filmų peržiūras, kino festivalius – Kaune kino erdvių tikrai netrūksta, džiugu, kad žiūrovai turi platų pasirinkimą.

Auditorija auga kartu su mumis. Pastebime, kad turime ir daug lojalių žiūrovų, kurie jau ne pirmą sezoną aktyviai lankosi „Romuvoje“. Žiūrovai, kurie mėgsta mūsų repertuaro filmus, dažnai su juo supažindina ir savo draugus, šeimos narius, kolegas, todėl žiūrovų ratas didėja organiškai. Auditorijos amžius labai įvairus – dažnai priklauso nuo pačių filmų, kadangi mūsų repertuaras įvairus, tai ir kiekvienas filmas turi savitą auditoriją. Sunkiausia pritraukti jaunąją auditoriją – moksleivius, studentus, kadangi jų tarpe trūksta nekomercinio kino pažinimo ir lankymosi kultūros, tačiau jaunųjų kino mėgėjų ratą aktyviai bandome praplėsti, pavyzdžiui, neseniai pradėta iniciatyva „Trečias ratas“. 

Pokalbis po filmo „Sengirė“. „Romuvos“ archyvo nuotr.

Ar keičiasi kauniečių skonis – galbūt dabar labiau nei anksčiau populiaresni lietuviški filmai?

K.O. Lietuviškų filmų lankomumas pastaraisiais metais tikrai muša rekordus. Prie to prisideda tiek gerėjanti filmų kokybė, žanrų įvairovė, tiek didesnis Lietuvos kino centro finansavimas ir apskritai pakilimą išgyvenanti Lietuvos kino pramonė. 

Kurie festivaliai „Romuvoje“ susilaukia daugiausiai susidomėjimo? Kodėl ne visi jie (tarkim, „Scanorama“), į kino teatrą užsuka?

K.O. Labai džiaugiamės, kad „Romuvoje“ kasmet vieši per 10 įvairiausių kino festivalių su skirtingomis filmų programomis. Kiekvienas festivalis savaip žavus ir laukiamas kino mylėtojų. Daugiausiai dėmesio sulaukia „Kino pavasaris“ ir „Žiemos ekranai“. Tik vienintelis šiaurės šalių kino forumas „Scanorama“ Kaune renkasi kitas erdves, tačiau „Romuvoje“ galima išvysti j platinamus filmus ir praėjus festivaliui, kas taip pat suteikia žiūrovui galimybę arčiau prisiliesti prie kino įvairovės.  

Turite tokių tradicijų, kaip Kalėdų komedijų maratonas ar piknikas prieš sezono pabaigą. Kaip gimsta tokios netipiškos idėjos? Galbūt tariatės su nuolatiniais lankytojais?

K.O. Tokios idėjos mums pačios smagiausios – netipiškas kino programas vertiname ne tik mes patys, bet ir „Romuvos“ savanoriai, žiūrovai. Visos jos kyla norint paįvairinti kino repertuarą, palepinti žiūrovus bei pritraukti naujus, kuriuos apsilankyti „Romuvoje“ pritrauktų ne tik filmai, bet ir jauki, netradicinė kino teatro atmosfera. Dažniausiai šios netipiškos idėjos gimsta mūsų komandoje, tačiau į jaunimui skirtas veiklas įtraukiame savanorius, kurie tikrai turi svarų indėlį.

Lauko kino atidarymas „Romuvos“ kiemelyje. „Romuvos“ archyvo nuotr.

Ar atranda nekomercinį kiną Kaune studijuojantys užsieniečiai?

K.O. Kadangi rodome europietišką kiną, dažnai sulaukiame žiūrovų, kurie ateina pažiūrėti filmų, sukurtų jų gimtinėje. Kartais ateina ir į lietuviškus filmus, jei šie turi angliškus subtitrus. Deja, filmai su papildomais angliškais subtitrais mūsų repertuare apsilanko ne taip dažnai, tačiau galime pagirti kino festivalius – dauguma iš jų festivalio metu stengiasi rodyti filmus tiek su lietuviškais, tiek su angliškais subtitrais.

Kiek svarbūs „Romuvoje“ savanoriai? Kaip manote, kodėl jie renkasi laisvas valandas leisti kino teatre? Negi tik dėl nemokamų bilietų?

K.O. „Romuvos“ savanorius branginame ir džiaugiamės, kad turime ne vieną, kuris su mumis draugauja jau ne vienerius metus. Priklausomai nuo projekto, kartais savanorių įtraukiame daugiau, kartais mažiau – jie atlieka ne tik techninius darbus kaip bilietų tikrinimas, tačiau prisideda ir savo idėjomis, pristato filmus, padeda su renginių sklaida. 

Didžiausia motyvacija jiems ne nemokami bilietai, o laikas praleistas kartu, idėjų realizavimas ir suteikta kūrybinė laisvė. 

Arbata su savanoriais. „Romuvos“ archyvo nuotr.

„Romuva“ yra „Europa Cinemas“ tinklo narė. Ką tai reiškia eiliniam žiūrovui?

M.I. „Romuva“ priklauso Europos kino teatrų tinklui „Europa Cinemas“, tad dalyvaujame tarptautinėje erdvėje ir domimės tuo, kas vyksta aplinkui, stengiamės įveikti iššūkius. „Europa Cinemas“ tinklas ypač vertingas tuo, kad jam priklauso labai skirtingi kino teatrai – nuo stambių kino teatrų tinklų iki pavienių keliasdešimties vietų kino salių atokiausiose Europos vietose. Tad visada gali rasti kino teatrą, kuris artimas tau veikla, repertuaru, žiūrovų įpročiais ar personalo klausimais bei pasidalinti patirtimi. Mes, būdami „Europa Cinemas“ dalimi, pirmenybę teikiame europietiškam kinui, o narystė  atveria kelius kurti tarptautinį bendradarbiavimą, rengti naujus projektus bei dalintis patirtimi.

Ką, kaip būtent nekomercinio kino erdvės atstovės, galvojate apie „Garso“ atvejį Panevėžyje? Kaune žmonės kavingais veidais kartą jau išgelbėjo „Romuvą“, bet Vilniaus „Lietuvą“ teko paaukoti. 

M.I. „Garsas“ Panevėžyje labai aktyviai vysto savo veiklą ir yra tikrai ryški nekomercinio bei kokybiško kino šviesa Panevėžio krašte. Net jei dabartinis kino teatro pastatas nebus išsaugotas, labai tikimės, kad jiems bus suteikta tinkama vieta nuolatinei veiklai – tikrai svarbu tęsti „Garso“ veiklą.

Dažnas kaunietis stabteli ties „tikrąja“ „Romuva“. Tad negaliu nepaklausti – kaip sekasi statybos? Kada jau tas atidarymas?

M.I. Tikriausiai mes patys labiau nei kas kitas laukiame grįžimo į „Romuvą“. Laikinojoje salėje esame jau treti metai ir, kaip jauku čia bebūtų, nekantraujame grįžti į savas patalpas.  Tikimės, kad šių metų rudenį.

kcromuva.lt

Kotryna Lingienė

Be Kauno miesto simfoninio orkestro neapsieina ne tik klasikos koncertų rengėjai, bet ir šiuolaikinės muzikos festivaliai, o kartais ir žymiausi pasaulio populiariosios muzikos atlikėjai. Todėl keista sužinojus, kad kolektyvas skaičiuoja tik penkiolika metų. Visgi, per šį laikotarpį nuveikta tikrai daug, o dar ambicingesni orkestro ateities planai. Apie tai – su Kauno miesto simfoninio orkestro vadovu Algimantu Treikausku.

Kada pajutote pašaukimą muzikai?

Mes buvome trys broliai, gyvenome nedideliame miestelyje Kybartuose, mama labai norėjo, kad taptume muzikantais. Penkiolikos išvažiavau mokytis į Kauno Juozo Gruodžio muzikos technikumą (dabar konservatorija). Po to įstojau į tuometinę Vilniaus konservatoriją. Jau nuo antro kurso pradėjau groti fleita valstybinės filharmonijos simfoniniame orkestre (dabar – Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras). Visam orkestrui reikia tik keturių fleitistų, o konservatoriją kiekvienais metais pabaigdavo penki – šeši, todėl reikėdavo labai daug dirbti, vyravo didelė konkurencija ir reikėjo išsikovoti sau vietą. Taip pat koncertavau ir  su Lietuvos kameriniu orkestru. Iš esmės mano visas gyvenimas nuo pat vaikystės yra susietas su muzika.

Kas jus atvedė į Kauną?

Teko prisidėti prie Pažaislio muzikos festivalio orkestro organizavimo dar 1997 metais, o 2000-aisiais laimėjau konkursą ir tapau Kauno kamerinio orkestro direktoriumi. Tai buvo visai nedidelis styginių instrumentų kolektyvas. Pradžia buvo nelengva – atsimenu, kaip glaudėmės patalpose kiaurais langais. Žiemą atėję į vadinamąjį ofisą rasdavome apipustytą stalą. Visgi po truputėlį viskas keitėsi į gerąją pusę.

Kodėl kilo poreikis įkurti simfoninį orkestrą Kaune ir kaip viskas vyko?

Kamerinio orkestro repertuaras yra išties siauras, po truputį ėmėmės vis platesnių programų. ir neužteko vien styginių. Pradėjome nuo Franzo Josepho Haydno ir Wolfgango Amadeus Mozarto simfonijų, kurioms reikia vos kelių pūtikų. Jau tada mano vizija buvo, kad Kaunas privalo turėti simfoninį orkestrą – juk tai miesto kultūros veidas. Žingsnelis po žingsnelio keliavome link šio tikslo, ir 2004 metų rugsėjo 30 dieną Kauno miesto taryba vienbalsiai nutarė įsteigti Kauno miesto simfoninį orkestrą.

Pirmasis koncertas įvyko 2005 metų vasario 5 dieną. Jame su 36 muzikantais sugrojome Ludwigo van Beethoveno „Septintąją simfoniją“ bei specialiai šiai progai Giedriaus Kuprevičiaus parašytą pjesę „Orkestro gimimas“. Vyriausiojo dirigento pareigas tuomet užėmė puikus smuikininkas ir pedagogas Pavelas Bermanas.

Kaip nuo įkūrimo kito orkestro sudėtis ir repertuaras?

Po truputį reikėjo vis daugiau ir daugiau orkestro muzikantų. Kasmet gaudavome po keletą naujų etatų, o su didėjančiu kolektyvu sudėtingėjo ir repertuaro kūriniai. 2006 metais paskelbiau konkursą vyriausio dirigento vietai ir jį laimejo tuomet jaunas ir mažai kam žinomas Modestas Pitrėnas. Tada prasidėjo mūsų projektai su įvairiais populiariosios muzikos atlikėjais bei grupėmis, tokiomis kaip „Smokie“, Bonnie Tyler, Chrisu Normanu, „Electric Light Orchestra“ ir „Scorpions“. Šie koncertai vyko didžiausiose to meto salėse: Kauno sporto halėje, „Siemens“ arenoje, vėliau ir „Žalgirio“ arenoje. Tai suteikė orkestrui žinomumą. Populiarumui didžiausią postūmį davė televizijos projektas „Triumfo arka“. Tai buvo po ilgo laiko kone pirmas projektas, kai televizijos studijoje buvo gyvai grojama muzika. Po jo visa Lietuva sužinojo, kad yra toks darinys, kaip Kauno miesto simfoninis orkestras.

Dar vienas svarbus taškas – 2014 metais mes pirmą kartą sugrojome Gustavo Mahlerio „Pirmąją simfoniją“ (dirigavo Martynas Staškus). Tai pažymėjo orkestro kūrimosi etapą, kai įkandamais tapo didelės apimties, daug muzikantų reikalaujantys kūriniai. Dabar mūsų kolektyvas susideda iš 76 muzikantų ir gali groti jau praktiškai visą klasikinį simfoninį repertuarą. Taip pat dalyvaujame ir šiuolaikinės muzikos festivaliuose, grojame lietuvių kompozitorių kūrinius bei populiariosios muzikos aranžuotes.

Orkestro vadovas Algimantas Treikauskas. KMSO archyvo nuotr.

Šiandien vyriausiojo orkestro dirigento pareigas, jau šešerius metus, užima Constantine‘as Orbelianas. Kaip jis prisijungė prie kolektyvo ir ką naujo atnešė?

2012 metais „Žalgirio“ arenoje pavyko suorganizuoti orkestro koncertą su šviesaus atminimo baritonu Dimitri Hvorostovsky‘iu. Pasirodymas tikrai puikiai pavyko, po jo tapti orkestro vyriausiuoju dirigentu pakviečiau maestro Constantine’ą Orbelianą. Nuo šio taško labai suaktyvėjo mūsų leidybinė veikla. Iki tol taip pat vyko šis darbas – su šviesaus atminimo Virgilijumi Noreika įrašėme pirmąją ir antrąją jo plokštelę, patį pirmą solinį albumą Kaune įrašė ir Merūnas Vitulskis.

Nuo 2014 metų prasidėjo mūsų bendradarbiavimas su amerikiečių klasikinės muzikos įrašų kompanija „Delos“. Pirmasis bendras mūsų darbas – „Vituoso Rossini Arias“ su visame pasaulyje žymiu JAV tenoru Lawrence‘u Brownlee. Tai buvo pirmas kartas, kai Kauno simfoninis orkestras pateko į „Grammy“ nominantų gretas. Per tolesnius penkerius metus šiam apdovanojimui mes buvome nominuoti dar du kartus. Turint galvoje, kad per metus yra išleidžiami tūkstančiai klasikinės muzikos įrašų, patekti tarp vos penkių nominantų, manau, yra didžiulis įvertinimas.

Dar vienas mūsų maestro Constantine’o Orbeliano nuopelnas – jo ryšiai į Kauną atvedė didžiausias klasikinės muzikos žvaigždes: Dimitri Hvorostovsky, Johną Osbourne‘ą, Stepheną Castello, Veroniką Dzhioevą, Ildarą Abdrazakovą, Stefano Secco ir Laurence‘ą Brownlee. Kone kiekvienas jų būtent Kaune, su mūsų orkestru, įrašė savo solinius albumus. Šie atlikėjai yra įvertinti visame pasaulyje ir labai džiugu, kad mūsų publikai atsiranda galimybė juos išgirsti gyvai. Dirbdami su šiais muzikantais mes tampame istorijos dalimi.

Ar orkestre groja daug senbuvių, galbūt, dar iš kamerinio orkestro sudėties? Kaip naujiems muzikantams pavyksta įsilieti į jau „susigrojusį“ kolektyvą?

Tokių senbuvių dar likę. Iš esmės šis kolektyvas yra labai jaunas, skaičiuoja tik penkiolika metų. Manau, kad muzikantus ypač suartina kelionės. Orkestras vyksta į užsienyje vykstančius festivalius ir gastroles du – tris kartus per metus. Prieš porą metų mums teko didžiulė laimė koncertuoti Berlyno filharmonijoje. Dažnai buvimas atokiau nuo namų, įprastos darbinės aplinkos paskatina orkestro narius daugiau bendrauti, geriau pažinti vieniems kitus.

Kiekvienas naujas narys prieš prisijungdamas prie kolektyvo dalyvauja konkurse. Atrankos komisijoje dalyvauja orkestro grupių koncertmeisteriai, todėl įvertinamas ne tik pretendento muzikalumas, bet ir charakteris, darbštumas, sukalbamumas, požiūris į kolektyvą. Svarbu ir tai, kad muzikantas rūpintųsi savo profesiniais sugebėjimais ir nuolat stengtųsi tobulėti. Juk kiekvienas orkestro atlikėjas yra kaip solistas, kuriam reikalingas didelis preciziškumas ir tikslumas. Jei nepavyks sugroti koncerto metu, antro šanso pataikyti, kaip krepšininkui baudos metimą, nebebus.

KMSO ir Constantine Orbelian. A. Aleksandravičiaus nuotr.

Ar turite užsibrėžę svarbiausius orkestro tikslus?

Aš visą laiką siekiu profesionalumo ir kokybės. Noriu, kad orkestras būtų paslankus, galėtų groti įvairius kūrinius, dalyvauti skirtinguose projektuose. Galbūt dar trūksta kažkokių tradicijų, tačiau jos taip greitai neatsiranda, turi praeiti ne vienas dešimtmetis. Simfoninis orkestras yra sudėtingas junginys. Nėra taip, kad mes tiesiog susirenkame ir galime iškart groti. Viskas – garso tembras, intonacija, charakteriai – turi sutapti ir susilieti į vieną visumą. Viskam reikia laiko, tačiau tai, ką jau esame pasiekę, labai džiugina. Stengiamės vis sunkinti savo repertuarą, pristatyti kažką naujo, todėl kiekvienas koncertas mums kaip premjera.

Ką jums asmeniškai reiškia šis orkestras?

Žinoma, tai mano kūdikis ir pasididžiavimas, kurį reikėjo puoselėti nuo pat pradžios. Reikėjo rūpintis pirmomis kėdėmis, kad muzikantai galėtų atsisėsti, ir pultais, natoms pasidėti. Pradžioje mes neturėjome nieko – nei mušamųjų instrumentų, nei natų – viską reikėjo pradėti nuo nulio. Manau, kad mano visas gyvenimas vedė prie šio kolektyvo, jo puoselėjimo bei tobulinimo. Viskuo ir toliau rūpinuosi 24 valandas per parą.

Orkestras taip pat organizuoja edukacines programas vaikams. Kodėl ši veikla yra reikalinga bei svarbi?

Savaitgaliais mes vaikus ir jų tėvus kviečiame į edukacinius koncertus pasakų ar kino filmų motyvais. Šiuose užsiėmimuose vaikučiai pirmą kartą pamato orkestro instrumentus, o mes stengiamės juos įdomiai pademonstruoti. Pavyzdžiui, pasitelkę įvairius pasakų veikėjus, mes diskutuojame, koks instrumentas gali groti vilką, koks medžiotoją ir koks – Raudonkepuraitę. Manau, kad tai labai reikalinga, nes šių žinių vaikai dažnai negauna mokykloje. Taip pat mes norime vaikams atskleisti klasikinės muzikos grožį. Juk vienas dalykas yra įrašą išgirsti per radiją ar televiziją ir visai kas kita – klausytis gyvai atliekamo kūrinio. Taip pat šios popietės leidžia gilinti vaikų ir tėvų ryšį, o gal net ir padeda klasikinę muziką atrasti tėveliams.

Per visą veiklos laikotarpį Kauno miesto simfoniniam orkestrui teko pasirodyti su gausybe iškilių klasikinės bei populiariosios muzikos atlikėjų ir dirigentų. Kas labiausiai įsiminė jums?

Man didžiausią įspūdį paliko genialus dainininkas Dimitri Hvorostovsky. Kartu su juo koncertavome Kroatijoje, Suomijoje, Švedijoje, Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Taip pat, labai džiaugiuosi, kad mums pavyko kartu įrašyti du albumus: Giuseppe Verdi operas „Simon Boccanegra“ ir „Rigoletto“. Pastarąją įrašinėjome, kai atlikėjas jau sirgo, bet jis buvo pilnas optimizmo ir energijos bei visomis išgalėmis stengėsi palaikyti gerą formą. Manau, plokštelė tikrai pavyko ir ne be reikalo buvo nominuota „Grammy“.

Kuo tokios patirtys naudingos orkestro muzikantams?

Į Kauną atvyksta pasaulinės žvaigždės, pasirodančios didžiausiose pasaulio scenose, pelniusios pasaulinę šlovę. Mūsų muzikantams tai puiki motyvacija pasitempti. Kiekvienas įrašas ir kiekvienas koncertas dirbant su tokiais grandais privalo būti aukščiausio lygio.

Kokie orkestro ateities planai?

Dabar mes ruošiame orkestro 15-ojo gimtadienio jubiliejinį koncertą, Kaunom valstybinėje filharmonijoje  suplanuotą  vasario 7 d., penktadienį. Šventinį koncertą kartu su talentinguoju pianistu Robertu Lozinskiu bei sopranu Karina Flores orkestras atliks diriguojamas vyr. dirigento Constantin‘o Orbelian‘o.

Tuomet Kaune savo solinį koncertą kartu su orkestru atliks vienas geriausių Lietuvos operos solistų Tadas Girininkas. Orkestrui diriguos koncerto dirigentas – „Metropolitan Opera“ muzikos administracijos direktorius, režisierius, prodiuseris, vokalo mokytojas bei dirigentas, mūsų operinių ir vokalinių programų konsultantas Johnas Fisheris. Taip pat rengiame tradiciniu tapusį koncertą „Vaikai vaikams“ su Juozo Naujalio muzikos mokyklos auklėtiniais. Tolimesniuose planuose – Edvardo Griego ir M. K. Čiurlionio muzikos festivalis, Motinos dienos koncertas, pasirodymas su džazo muzikos žvaigžde Gregory Porteriu festivalyje „Kaunas Jazz“. Praktiškai visi metai į priekį mums jau suplanuoti.

Na, o 2021 metais mūsų laukia pusantro mėnesio trukmės turas po Jungtines Amerikos Valstijas. Planuojame 30 koncertų daugybėje Amerikos valstijų ir miestų, tame tarpe Los Andžele, Vašingtone, Niujorke, Majamyje, Floridoje ir Nevadoje bei daugelyje kitų. Su mumis pasirodys lietuvos atlikėjai: pianistas Robertas Lozinskis ir geriausia operos solistė Asmik Grigorian. Į programą bus įtraukti keli lietuvių kompozitorių Eduardo Balsio ir Juozo Naujalio kūriniai. Pirmasis koncertas suplanuotas jau sausio pradžioje, Floridoje. Visas šis turas, jo rengimas yra didelis ir sudėtingas procesas. Juk reikia pasirūpinti reklama, kelione, vizomis, nakvyne, atlikėjų dienpinigiais. Joks Lietuvos kolektyvas nėra turėjęs tokio masto gastrolių, o Jungtinėse Amerikos Valstijose mes tikrai būsime pirmieji. Manau, tai labai svarbus įvykis orkestro, Kauno ir Lietuvos muzikiniame gyvenime.

Justė Vyšniauskaitė

Orkestro 15-ojo gimtadienio koncertas vyks vasario 7 d., penktadienį, 18 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Lietuvių kalbos mokiusi Argentinoje KTU absolventė Viktorija Kavaliauskaitė teigia, kad vykstant praktikos atlikti į kitą šalį, reikia mokėti jos kalbą. „Net ir važiuojant dirbti į lietuvių bendruomenę, lietuviškai susišnekėti bus sunku“, – sako mergina. Ne tik su kalba, bet ir su Lietuvos kultūra argentiniečius pažindinusi mergina vaišino vietinius žemaičių blynais bei kalbėjo per vietinį radiją.

Absolventės praktiką V. Kavaliauskaitė atliko Kordobos lietuvių bendruomenėje, antrame pagal dydį Argentinos mieste. Lietuvių kalbos pamokas vedusi mergina pasakoja, kad didžioji dalis mokinių buvo lietuvių kilmės argentiniečiai.

„Manau, kad vienas iš labai svarbių tikslų šios praktikos metu buvo skleisti ir puoselėti lietuvybę kitame pasaulio krašte. Šį tikslą pasiekiau, nes dirbdama su bendruomenės nariais, dalyvaudama su jais renginiuose stengiausi perduoti visas savo žinias apie Lietuvą, atsakyti į visus jų klausimus, išmokyti visko, kas man atrodo gali būti naudinga jiems puoselėjant lietuviškas tradicijas“, – sako Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) Technikos kalbos vertimo ir lokalizacijos magistro studijas baigusi mergina.

Nešti Lietuvos vėliavą – didžiulė garbė

Pirmasis renginys, kuriame mergina dalyvavo, buvo Tarptautinė migrantų diena. Šią dieną paminėti susirinko visa Kordobos bendruomenė, nes tiek čia, tiek visoje Argentinoje gyvena daug žmonių, kurie yra migrantų palikuonys ir kurie puoselėja protėvių tradicijas.

„Renginio metu su vyriausia Kordobos bendruomenės nare – dama, kuriai šiuo metu jau devyniasdešimt metų ir, kaip aš sakau, mano močiute Argentinoje, nešėme Lietuvos vėliavą ceremonijos metu. Taip pat Kordobos katedroje man teko skaityti palinkėjimą lietuvių kalba“, – sako V. Kavaliauskaitė.

V. Kavaliauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Ji pasakoja, kad atstovauti Lietuvą tokiame renginyje ir nešti šalies vėliavą – didžiulė garbė. Nors ir žinojusi, kad Argentinoje daug migrantų, vis dėlto ji buvo nustebinta tokios gausos susiformavusių skirtingų šalių bendruomenių ir kaip stipriai jos puoselėja savo šalių tradicijas.

„Buvo labai įdomu atstovauti Lietuvą tokioje tolimoje šalyje. Jaučiausi lyg būčiau Lietuvos ambasadorė Argentinoje, kadangi visuose renginiuose arba vilkėdavau tautinį kostiumą, arba šalia turėdavau Lietuvos vėliavą“, – džiaugiasi pašnekovė.

Žemaičių blynai su mėsa argentiniečiams

Argentinoje mergina lietuvių kalbos pamokas vedė įvairaus amžiaus graikų, turkų, italų kilmės argentiniečiams, tačiau daugiausia jos mokinių buvo lietuvių kilmės. Jie noriai mokėsi kalbos ir domėjosi Lietuvos istorija bei kultūra, o dauguma net paminėjo, kad labai pamilo lietuvių kalbą ir planuoja toliau ją mokytis ateityje.

„Manau, kad nė vienam lietuvių kalba neatrodė iš lengvųjų, bet visi labai noriai jos mokėsi, skaitydavo tekstus, nors kartais ir kompleksuodavo dėl to, kad jų tarimas nėra labai geras. Manau, kad per tuos tris mėnesius jie išmoko tikrai daug. Kiekvieną pamoką pakartodavo man ką išmoko praėjusioje pamokoje ir tai mane nustebindavo, nes jie prisimindavo tikrai labai daug“, – pasakoja V. Kavaliauskaitė.

Privačioje mokykloje, kur švietimo lygis šiek tiek aukštesnis, mokiniai išmoksta ne tik apie Europą, bet ir sužino truputį informacijos apie Lietuvą. Vis dėlto, absolventė pasakoja, kad mokiniai ypač daug žinojo apie šiuo metu Europoje vykstantį „Brexit“. „Skurdesnėse mokyklose moksleiviai taip pat žinojo, kad Europos žemynas egzistuoja, tačiau jų žinios gana ribotos“, – sako V. Kavaliauskaitė.

Absolventė vedė lietuviškų patiekalų gaminimo pamokas. Jose dalyvavo keletas studentų, tačiau dauguma dalyvių buvo vyresnio amžiaus žmonės. Lietuviškų patiekalų pamokoje buvo gaminami žemaičių blynai ir žagarėliai.

„Kadangi argentiniečiai valgo daug mėsos, jiems labai patiko žemaičių blynai su mėsa. Visi žemaičių blynai buvo suvalgyti, o keletą likusių blynų jie išsinešė į namus. Žagarėliai taip pat visiems labai patiko, o pamokoje dalyvavę žmonės netgi lygino juos su vienu panašiu argentinietišku skanėstu“, – prisimena mergina, – „Manau, kad lietuviškų patiekalų pamokoje, gamindamos šiuos patiekalus, neapsirikome ir atitikome argentiniečių skonį“.

V. Kavaliauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Mokyklose – benamiai šunys

Lygindama Lietuvos ir Argentinos mokyklas, V. Kavaliauskaitė mano, kad Lietuvoje dauguma moksleivių yra tylūs ir ramūs bei pagarbiau elgiasi su mokytojais. Pasak jos, Argentinoje moksleiviai fiziškai labai aktyvūs – per pamokas dažnai bėgiodavo klasėje, lipdavo ant kėdžių, stalų – buvo sunku juos sudominti.

„Pastebėjau, kad moksleiviai Argentinos mokyklose su mokytojais elgiasi kaip su draugais, išdrįsta prieiti prie mokytojo ir paprašyti, kad paskolintų jam pinigų arba sveikinasi su mokytoju kaip su draugu – bučiniu į skruostą“, – pasakoja pašnekovė.

Argentinoje kiekviena moksleivių grupė turi savo klasę, į kurią ateina dalyko mokytojas pravesti pamokos. „Per pertrauką ta klasė užrakinama, o moksleiviai laukia, kol kito dalyko mokytojas vėl ateis ir įleis juos į klasę. Pastebėjau, kad Argentinoje mokytojai turi nedaug darbo priemonių, mokykloje netgi neturi savo asmeninio kompiuterio. Taip pat ir pačiose klasėse nėra tokių dalykų kaip projektoriai, multimedijos, kurios jau įprastos Lietuvoje. Mane labai nustebino, kad mokyklose vaikšto benamiai šunys, kuriuos vaikai šeria“, – patirtimi dalijasi V. Kavaliauskaitė.

Mokytojai teigia, kad Argentinoje švietimo lygis tikrai žemas ir kasmet mokinių mokymosi pasiekimai vis prastėja.

Į praktiką užsienyje tik mokant kalbą?

V. Kavaliauskaitė praktikos metu beveik visą laiką kalbėjo ispaniškai. Dar studijuodama KTU mergina vertėjaudavo iš ispanų kalbos – tiek raštu, tiek žodžiu. „Labai pravertė ir tai, kad rašydama magistrinį darbą analizavau ispaniškų filmų vertimus. Tai padėjo patobulinti ispanų kalbos žinias, todėl nuvykusi į Argentiną galėjau laisvai bendrauti su bendruomenės nariais. Praktikos metu didžiausias mano noras ir tikslas buvo patobulinti ispanų kalbos žinias ir pažinti šalies kultūrą“, – aiškina mergina.

Jaunajai vertėjai praktika buvo labai įsimintina – ne tik dėl įgytų žinių ir įgūdžių, bet ir dėl neįprastų patirčių. Ji pusmetį praleido Pietų pusrutulyje, kur metų laikai priešingi nei čia, o laikas šešiomis valandomis skiriasi nuo Lietuvos.

V. Kavaliauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

„Praktikos metu patyriau labai daug nuotykių. Vienas iš didžiausių – protestai ir neramumai Čilės sostinėje Santjage. Dar vienas iš nuotykių buvo tiesioginis pokalbis radijo laidoje ispaniškai. Pirmą kartą kalbėjau tiesioginiame eteryje ir dar negimtąja kalba“, – pasakoja pašnekovė.

V. Kavaliauskaitė teigia, kad atlikti praktiką užsienyje – tikrai verta, tačiau prieš vykstant į praktiką ji pataria pasidomėti šalimi ir miestu, į kurį vykstama bei atkreipia dėmesį į tai, kad labai svarbu gerai mokėti tos šalies kalbą.

„Nors vykstama ir į lietuvių bendruomenes ar lituanistines mokyklas, tačiau ten tikrai nėra daug žmonių, kurie kalba lietuviškai, o visi bendruomenės nariai nori pabendrauti su praktikantu. Mano atveju, su visais susidraugauti padėjo tai, kad mokėjau ispanų kalbą“, – sako V. Kavaliauskaitė.

KTU inf.

Vasario 14 d. sostinės „Menų spaustuvėje“ žiūrovų laukia – spektaklio ,,Bekūniai”(N18) premjera (spektaklis Kaune bus rodomas balandžio 24 d. – red. past.). 

Prie kūrybinio projekto susirinko neįprasta kompanija: teatro režisierius Artūras Areima, dainininkė-perfomerė Skaidra Jančaitė ir Birutės Letukaitės vadovaujama Kauno šokio teatro „Aura“ tarptautinė trupė. Iš tiesų kol kas sunku nuspėti, ką sulydys šie talentingi alchemikai. Prieš premjerą publikuojame Editos Grudzinskaitės pokalbį su režisieriumi Artūru Areima.

Kaip gi susidūrė tokios skirtingos galaktikos – jūs – žmogiškų pragarų ekspertas, skaidrioji Skaidra Jančaitė ir tarptautinė šokėjų trupė?

Atsitiko toks keistas dalykas. Man paskambino solistė Skaidra Jančaitė, kuri degė idėja sukurti spektaklį su Kauno šokio teatro „Aura“ trupe jai gyvai dainuojant. Kaip visuomet atvira keistiems, įdomiems ir netikėtiems užmanymams choreografė Birutė Letukaitė pasiūlė Skaidrai kreiptis į mane. Man taip pat visuomet įdomu tai, kas nauja, norisi iššūkių.

S. Jančaitės mestą pirštinę pakėlėte nedvejodamas?

Aš išklausiau idėją. Skaidros mintis, prisipažinsiu, man pasirodė naivi. Ji norėjo kalbėti apie poros pasaką, pasibaigiančią vestuvėmis ir nusivylimą, kuris netrukus ateina. Man ši idėja prasilenkė su manimi pačiu ir kirtosi su įsivaizdavimu, ką aš darau teatre. Nesijaučiau esąs žmogus, galintis tai įgyvendinti. Aš nuolaidų sau nedarau, tiesiog, tokiais atvejai neinu į bendrą projektą. 

Repeticija. Organizatorių nuotr.

Ir visgi repetuojate Kauno šokio teatre „Aura“?

Pradėjome kalbėtis ir ieškoti, kas abiems būtų įdomu. Apsistojome ties dviejų santykiu: vyro ir moters, dviejų vyrų ar dviejų moterų. Ši tema man aktuali ir įdomi. 

Skaidra labai atvira. Maža to, jaunystėje ji yra bandžiusi eiti vienuolystės keliu. Šito jos gyvenimo fakto aš nežinojau ir nežinodamas jai daviau „juodosios“ vienuolės vaidmenį. Skaidra sako: „O, kaip įdomu, aš pati save vaidinsiu.“

Turite septynis puikiai treniruotus kūnus ir vieną balsą. Ką naujo patiriate kaip režisierius?

Šis projektas – nauja patirtis, tarsi vieno iš norų išsipildymas. Labai senai svajojau atrakinti šitas duris. Mano kūryba prasideda nuo vaizdinių, nuo vizualiosios pusės. Kol vaizdinio nesusikuriu galvoje, negaliu dirbti. 

Repetuojant su šokėjais, vaizduotei atsiveria dar daugiau galimybių, ji išsprogdina dar daugiau vaizdinių, nei vaikštant pažįstamu keliu. 

Kritikai teigia, kad tekstas yra pagrindinis jūsų priešas. Šiuo atveju esat visiškai laisvas nuo žodžio. Ir, visgi, ar yra koks nors dramaturginis pagrindas?

Dramaturgija čia skleisis per judesį ir dainavimą. Tiesa, jei kalbėti apie žodį, dramaturgine atrama spektaklyje tarnauja Edgaro Allano Poe poezija. Skaidra ją išdainuos. Šiame spektaklyje labai tinkama ta jo vienatvė, nuolatinis ieškojimas kito, net ir mirusiųjų pasaulyje. Jis man labai artimas. 

Kas kuria muziką spektakliui?

Spektaklio kompozitorius Algirdas Šapoka – tamsios, eksperimentinės muzikos susivienijmo  „Ghia“ vadovas. Jis kuria labai įdomią atmosferinę muziką. Čia bus Algirdo debiutas, jis daug eksperimentuoja, vaikšto po gamyklas, ieško garsų, su Skaidra dainuoja bunkeriuose.

Repeticija. Organizatorių nuotr.

Kiek suprantu, pats procesas labai gyvas ir nenuspėjamas?

Taip, daug gražaus žaidimo. Pagalvojau, kad būtų galima labai įdomią dokumentiką sukurti apie šio spektaklio gimimą.

Kaip įvardintumėte būsimo premjeros žanrą? Gal „šoko“ teatras?

Aš manau, kad grynasis žanras šiandien yra miręs. Dabar tiek daug jungimosi, tarpdiscipliniškumas ne naujiena net ir kine. Patys žmonės tarpdiscipliniški: forografuoja, redaguoja nuotraukas, dirba po kelis skirtingus darbus, nebėra vienos profesijos žmogaus. Taip ir teatre. Tradicinio teatro elementų šiame spektaklyje bus mažai. Sakykime, tai bus performatyvus šokio spektaklis, juk čia tik žodžių žaismas.

Neabejoju, kad procesas labai įdomus kūrybinei grupei, nes visiems tai savotiškas eksperimentas. Tačiau publika nedalyvauja nei išnešiojant, nei gimdant kūdikį. Ji gaus jau gimusi spektaklį. Ar nebaugu einant nauju keliu?

Šita baimė yra nuolatinė, ką bedarytum. Režisierius eina per tamsą, tikėdamas, kad yra tas šviesus deimantas, kurį turi pats surasti ir iki jo nuvesti visą kūrybinę komandą. Tai nėra lengva, nes pats eini tamsoje ir niekas neturi girdėti, kada tu atsitrenki.

Repeticija. Organizatorių nuotr.

Esate aktualizuoto teatro atstovas. Kokia spektaklio „Bekūniai“ aktualija?

Žinutė yra. Dviejų kūnų susidūrimas. Ar jis įmanomas? Atrodo, kad mes net savo kūno nebegalime apčiuopti. Pats kūnas tapo atskira asmenybe. Jam suteikėme labai daug reikšmės, daug galimybių. Atrodo, kad jis atitrūko nuo mūsų pačių. Mes patys, galiausiai, tapome kūno įkaitais. Tokiame kontekste kinta susidūrimas ir su kitu kūnu. 

Prancūzų filosofo Michel Foucault mintys apie biopolitiką šiandien tapo realybe. Be mūsų sprendimo keičiamas genofondas, atsirado organų transplantacija, tavyje plaka kito žmogaus širdis ar kažkas turi dirbtinę ranką. Kūnai – kaip ansambliažai.

Noriu pateikti klausimų žmonėms, kurie labai gerai žino, kaip yra ir kaip turi būti. Noriu sujaukti jų mąstymą.

Tarkime, atrodytų paprastas klausimas, kada berniukas tampa vyru ar mergina – moterimi. Mes daug diskutavome su šokėjais apie tai. Nei vedybos, nei amžius neapsprendžia, kad tu jau vyras ar moteris. Aš ir pats save laikau paaugliu. Gal taip noriu, gal man patinka žaisti? Nenoriu būti baigtinis, tai labai baisu. 

Spektaklio dedamosios labai įvairiaspalvės. Kokiam gi reginiui nusiteikti žiūrovui?

Sunkiam, bet estetiškam. Iš žemės rūdžių, bet viltingam. Kūnas, ieškantis kito kūno – juk viltinga, tiesa?

Premjera „Bekūniai“ –  „Body/Nobody“, N-18
Režisierius Artūras Areima
Solistė Skaidra Jančaitė
Šoka tarptautinė Kauno šokio teatro „Aura“ trupė
Vasario 14 d. 19 val., „Menų spaustuvė“, Šiltadaržio g. 6, Vilnius

Bilietai

Organizatorių inf.

Įžengus pro vienintelės tokios Kaune, išskirtinai katinams skirtos, prieglaudos duris, pasitinka kelios dešimtys viltingų akių porų. Didžioji dalis šių akių priklauso „Katino svajonės“ globojamiems keturkojams, tačiau šiltai kiekvieną gyvūnų mylėtoją priima ir organizacijos savanoriai. Tai žmonės, kurie savo asmeninį laiką ir energiją skiria katinėlių gelbėjimui bei priežiūrai. Su prieglaudos įkūrėjomis Laima Buragiene ir Daiva Žiurinskiene kalbėjomės apie priežastis, paskatinusias atidaryti „Katino svajonę“, įvairias pagalbos gyvūnams formas ir namų ieškančių katinėlių kasdienybę.

Prieglaudai  „Katino svajonė“ paaukoti ir prisidėti prie naujų namų katinėliams galite čia arba čia.

Kaip kilo idėja įkurti išskirtinai katinams skirtą prieglaudą?

Daiva: Taikos prospekte tuomet buvo didžiulė laukinių kačių populiacija – ją pamačiusi supratau, kad reikia kažką daryti. Tada mes su Laimute, kuri irgi įžvelgė ir norėjo spręsti šią problemą, susipažinome gyvūnų globos puslapyje.

Laima: Tarp šių beglobių katinėlių atsirado sergančių ir jauniklių, kuriems priežiūra ir gydymas buvo būtini. Ši mudviejų pastebėta problema paskatino pradėti veiklą. Prisijungus dar vienai iš prieglaudos įkūrėjų – Ilonai, viskas išsirutuliojo į katinukų gelbėjimui, globai ir priežiūrai skirtą iniciatyvą. Pradžia buvo išties sunki, viską darėme iš savo asmeninių lėšų: mokėjome už katinų gydymą, sterilizaciją, maistą, kiek vėliau, pastebėję mūsų veiklą, gyvūnų mylėtojai pradėjo aukoti pinigus. Kai prieglaudos savanorių gretos pasipildė dar keliais žmonėmis, nusprendėme kurti organizaciją, kad veikla vyktų sklandžiau ir efektyviau. Taip atsirado „Katino svajonė“, neseniai atšventusi jau septintąjį gimtadienį.

Kaip per septynerius veiklos metus pasikeitė prieglauda? 

Laima: Viskas keitėsi labai iš lėto – po truputį didėjo veiklos apimtys. Šiandien galime priimti daug daugiau katinukų nei veiklos pradžioje. Taip pat anksčiau globotiniai atkeliaudavo iš artimos, mums pažįstamos aplinkos, esančios šalia mūsų darboviečių ar gyvenamųjų vietų. Po truputį tinklas išsiplėtė visame Kaune, o šiandien į mus pagalbos kreipiasi ir žmonės iš Kauno rajonų ar net tolimesnių gyvenviečių. Nuo prieglaudos įkūrimo iki dabar jau esame suradę namus daugiau nei 1500 katinėlių.

Kiek žmonių dabar aktyviai savanoriauja prieglaudoje?

Laima: Aktyviai savanoriaujančių dabar yra penkiolika, bet dar tiek pat prieglaudoje apsilanko retkarčiais, pagal savo galimybes. Žmonės randa skirtingų būdų prisidėti prie mūsų veiklos: kas gamina guoliukus, kas taiso draskykles, kas atneša laikraščių, kas fotografuoja ir rūpinasi informacijos sklaida, rašo straipsnius ar platina skelbimus. Priimame visas savanoriavimo formas. 

Kaip savanoriai suranda jus, o jūs – juos? Kas žmones paskatina skirti asmeninį laiką prieglaudos priežiūrai?

Daiva: Dažniausiai savanoriai mus suranda internete. Kartais žmogus tiesiogiai susiduria su problema ir ją spręsdamas įsijungia į mūsų veiklą. Taip pat būna, kai iš šios prieglaudos gyvūnų mylėtojas pasiima katinuką ir vėliau grįžta čia savanoriauti. 

Laima: Skirti savo laiką ir energiją šiai veiklai paskatina paprasčiausias žmogiškumas. Tiesiog, kai eidamas gatve pamatai sergantį, sužeistą gyvūną, negali ramiai praeiti, ignoruodamas problemą. Tikiu, kad žmonės iš esmės visada nori padaryti ką nors gero ir nesavanaudiško, o darbas prieglaudoje yra būtent toks. Manau, pasirūpinti bejėgiu gyvūnu yra kiekvieno pareiga.

Kokios žmogaus savybės labiausiai padeda norint dirbti su gyvūnais, jiems padėti?

Daiva: Ypač naudingas išsilavinimas medicinos srityje, nes dažnai katinams reikalingas gydymas: mes leidžiame jiems vaistus, plauname žaizdas, į akis lašiname lašus. 

Laima: Žinoma, ypač svarbu mylėti gyvūnus, tačiau ta meilė turi būti protinga ir atsakinga. Kai gyvūnui visiškai nebeįmanoma padėti, reikia vadovautis protu, o ne emocijomis. Kai gyvūnas kankinasi, kartais vienintelis humaniškas žingsnis yra padėti jam neskausmingai, oriai išeiti. 

Daiva: Turime taisyklę – negalima kankinti gyvūno. Gyvūnų globėjai ir prieglaudos savanoriai turi suprasti ir gebėti priimti šį sprendimą. Iš esmės pasisakome už kokybišką gyvūnų priežiūrą, kad gelbėjimas nevyktų vien dėl gelbėjimo, o išties būtų naudingas.

Prieglaudoje šiuo metu yra šešiasdešimt katinų, o dar kelios dešimtys glaudžiasi savanorių namuose bei veterinarijos klinikose. Kaip keturkojams sekasi sugyventi tarpusavyje? Ar pasitaiko linksmų kuriozų?

Laima: Prieglaudoje katinai erdvę dalinasi draugiškai, tačiau, žinoma, visko pasitaiko. Pagal savo charakterį, amžių ir sveikatos būklę katinėliai yra suskirstyti į kelis kambarius. O krėsti išdaigas mėgsta visi. Man atmintyje labiausiai įsirėžė, kai viena katytė pradraskė ant lango pritvirtintą tinklelį ir jau kitą dieną išvažiavo į namus – turbūt labai skubėjo pas naujuosius šeimininkus.

Prie prieglaudos gyvena maždaug penkiolikos metų katė vardu Limarija. Ji buvo viena pirmųjų „Katino svajonės“ gyventojų. Vis dėlto gyventi viduje jai nepatiko, todėl greitai rado būdų pabėgti į lauką. Tačiau toli niekada nesitraukia, tebėra prieglaudos dalimi, tik gyvena po atviru dangumi. Žmonės visada tikisi, kad jaunus kačiukus pavyks išsiauklėti, tačiau yra tokių kačių, kurios pačios nusprendžia, kaip elgtis ir gyventi joms geriau, – tokia ir mūsų Limarija. 

Kaip atrodo katino kasdienybė prieglaudoje?

Laima: Naktį katinai miega, o ryte į prieglaudą ateina merginos, kurios gyvūnus pamaitina, pakeičia vandenį, išvalo kraiką, guoliukus. Ryte katinėlius lanko tie savanoriai, kurie dirba vakarinėse pamainose, slenkančiu grafiku, studentai arba pensininkai. Dieną katinėliai vėl gyvena savarankiškai, o vakare ateina kiti savanoriai po savo dienos darbų.

Kokiais dar būdais padedate beglobiams katinėliams?

Daiva: Sterilizuojame daug benamių kačių. Į mus dėl to kreipiasi mažesni miesteliai ir įmonės – paskutinė tokia buvo „Nemunas“, kurios teritorijoje buvo septyniolika kačių. 

Laima: Sterilizacija yra investicija į ateitį, nes, jei šiandien nesterilizuosime benamių gyvūnų ir kiekviena katė atsives po maždaug keturis kačiukus, bus be galo sunku juos visus išgelbėti. Reikia suprasti, kad visos laukinės katės neatras namų, o kai kurios iš jų yra pratusios ir moka išgyventi lauke, žmonės jas pašeria, rūpinasi. Šios katės nenorėtų atsidurti tarp keturių sienų, tačiau mažyliai lauke išgyventi nesugeba. Todėl sterilizacija yra būtina, o jos metu katės gauna ir kitokią privalomą veterinarinę pagalbą. 

Daiva: Dar mes dalinamės informacija apie dingusius katinėlius, bandome padėti keturkojams atrasti savo šeimininkus, o šeimininkams – keturkojus. 

Su kokiais didžiausiais sunkumais šiandien susiduria prieglauda?

Laima: Didžiausia problema šiandien yra patalpos, o tiksliau tai, kad kitą vasarą jų tikriausiai nebeliks. Mes glaudžiamės garažų rajone, kurį planuojama griauti. Nuomojamas namelis, kuriame įsikūrėme, nėra tobulas: jame šildytis tenka elektra, o tai brangu, vandenį atsinešame iš šalia esančių garažų, nes savo neturime, o stoge atsivėrė skylės. Vis dėlto šiose patalpose galime priglausti kelias dešimtis katinėlių ir tai mums svarbiausia. Bet dėl suplanuoto pastato griovimo šiandien turime ieškotis naujų namų. 

Taip pat labai norėtume, kad į mūsų veiklą įsijungtų daugiau jaunų žmonių. Norisi užsiauginti atsakingą, patikimą jaunąją kartą, kuri ateityje galėtų iš mūsų perimti visą prieglaudos valdymą. Be to, prieglaudoje labai trūksta stiprių rankų, todėl ypač laukiame vyrų savanorių. 

Ką dar reikėtų žinoti apie „Katino svajonę“?

Daiva: Manau, kad kiekvienas žmogus turėtų įsivaizduoti, kas yra prieglauda, kaip ji atrodo, koks čia vyksta gydymas, kaip gyvena gyvūnai. Didžioji dalis žmonių turi susidarę klaidingą įspūdį apie gyvūnų prieglaudas, galvoja, kad katinus, kurie per tam tikrą laiką nesuranda namų, mes užmigdome. To niekada nedarome! Katinėliai gyvena čia, kol randa tikruosius namus. Taip pat kartais žmonės sako, jog yra per jautrūs apsilankymui prieglaudoje, nes jiems bus labai gaila gyvūnų. Norime padrąsinti užsukti visus abejojančius, nes čia katinai gyvena prižiūrimi, pavalgę, turi savo loveles ir žaislus, o lankytojai gali praskaidrinti globotinių rutiną.

Svarbiausia prieglaudos misija – surasti katinams mylinčius namus. Vis dėlto augintinio įsigijimas turėtų būti apsvarstytas ir atsakingas žingsnis. Ką reikia žinoti prieš priglaudžiant katiną?

Daiva: Pirmiausia žmogus turėtų apsvarstyti, ar tikrai gali namuose laikyti katiną: ar nėra jam alergiškas, ar neturi mažų vaikų, kurie gali skriausti gyvūną, ar turi tam lėšų. Jeigu katiną priglausti nori senas žmogus, prašome, kad imtų vyresnį gyvūną, nes būna tokių atvejų, kai katinai pergyvena savo šeimininkus ir grįžta į prieglaudą. Taip pat prieš parsigabenant gyvūną į namus reikia iš anksto paruošti svarbiausius reikmenis – katinas turėtų rasti maisto ir kraiką.

Laima: Žmonėms, norintiems pasiimti katiną, labai rekomenduojame pirmiausia kelis kartus ateiti į prieglaudą, čia praleisti šiek tiek laiko, įsitikinti, ar katinas tikrai yra jiems tinkamas gyvūnas, ir atrasti tą katinėlį, su kuriuo užsimezga ryšys. Žmonės, kurie į gyvūno įsigijimą žiūri tikrai atsakingai, prieglaudoje apsilanko ir du, ir tris, ir keturis kartus. 

Daiva: Toks pasiruošimas leidžia išvengti gyvūnų sugrįžimo atgal į prieglaudą. Vienas iš mūsų katinų namus surado tik iš trečio karto. Pirmieji šeimininkai katiną grąžino, nes nepavyko su juo draugiškai sugyventi – katinas namie buvo šeimininkas. Antrieji gyvūną išsivežė į Fredą ir jau kitą rytą sulaukėme prašymo katiną pasiimti atgal, nes jis sėdėjo ant durų viršaus ir vaikai bijojo praeiti. Galiausiai prieglaudoje apsilankė šeima iš Marijampolės, o išdykęs katinas prie šio vyro elgėsi taip, tarsi su juo būtų praleidęs visą gyvenimą. Iš šio pavyzdžio galima pastebėti, kaip svarbu, kad sutaptų katino ir šeimininko asmenybės.

Kiek katinų glaudžiasi jūsų pačių namuose?

Daiva: Aš turiu penkis katinėlius. Mūsų – savanorių – namuose prieglobstį atranda tie katinai, kurie dažnam prieglaudos lankytojui atrodo nepatrauklūs arba bailūs. Viena mano katytė yra žvaira, turi šešis pirštus ir neturi uodegos. Jos niekas nenorėjo, tačiau man ji tokia pat miela kaip ir kiti katinai. 

Laima: Mano namuose gyvena šeši katinai. Jie pas mane taip pat atsidūrė dėl įvairių sveikatos problemų – vis dėlto namuose ligotus katinus daug lengviau prižiūrėti. Kartais taip atsitinka, kad priglaudi katiną pas save laikinai, tačiau jis ten praleidžia pusę metų, tą erdvę jau laiko savo tikraisiais namais ir nesinori to iš jo atimti. 

Kokiais būdais kiekvienas žmogus galėtų prisidėti prie beglobių gyvūnų gerovės ir padėti prieglaudai?

Laima: Galima savarankiškai nuvežti beglobius katinus sterilizacijai į veterinarijos kliniką. Žinoma, tuomet teks sumokėti kažkiek pinigų, bet tai investicija į benamių kačių populiacijos kontrolę ir gerovę. Žiemą nepamaišys ir laukinių katinėlių pamaitinimas, nes šiuo metų laiku jie maisto susimedžioti nelabai gali. 

Mums ypač reikalingi žmonės, kurie galėtų katinukus priglausti savo namuose laikinai. Mažus katinėlius reikia du kartus nukirminti, tada skiepyti ir tik po skiepų karantino praėjus trims savaitėms jie gali apsigyventi prieglaudoje kartu su visomis kitomis katėmis. Tuo rūpinasi tiek mūsų savanoriai, tiek žmonės atradę „Katino svajonę“ atsitiktinai ir pasisiūlę padėti. Vis dėlto tokių laikinos prieglaudos taškų reikėtų daugiau. Taip pat prieglaudą galima paremti finansiškai arba tapti jos savanoriu.  

Justė Vyšniauskaitė

Arvydo Čiukšio nuotr.

Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. gruodžio numeryje „Geradariai“. Numerį  perversti galite čia.

VšĮ „Kauno hospiso namai“ gruodžio 29 dieną paminėjo penkerių metų sukaktį. Namų direktorė Kristina Krasko žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ gruodžio numeryje, dedikuotame geradariams,  pasakojo apie šiuos metus, praleistus hospiso darbuotojų, savanorių ir pacientų bendruomenėje, ir apie darbą, kurio misija – prasmingas paskutinis žmogaus gyvenimo etapas. 

Papasakokite apie Kauno hospiso namų veiklą.

Kauno hospiso namai teikia nemokamą paliatyvią pagalbą nepagydomiems pacientams bei jų artimiesiems. Kol kas neturime stacionaraus pastato ir kol kas teikiame pagalbą tik namuose. 

Ar Vilniuje esantis hospisas turi pastatą?

Tikrai taip. Tiek Vilniaus hospisas, tiek hospisai visame pasaulyje priima pacientus ir stacionare, ir lanko juos namuose. Negaliu pasakyti, kad mums bus lengviau, atsiradus pastatui. Bet tikrai bus lengviau tiems žmonėms, kuriems reikia hospiso ‒ jie žinos, kur gali kreiptis. Daugybė žmonių netgi bijo ieškoti pagalbos, mano, kad su užgriuvusiais sunkumais privalo susitvarkyti patys, negali užkrauti rūpesčio artimuoju kitiems. Nors pastato labai tikimės ir laukiame, tačiau negalime sau leisti dirbti tik jam atsiradus. Teikiame pagalbą, nepaisydami nei stogo, nei priemonių stygiaus. Šiandien turime 10 darbuotojų ir savanorių komandą. Pirmo vizito metu pacientą aplanko socialinis darbuotojas, gydytojas ir slaugytoja. Įvertinę konkrečią situaciją jie sprendžia, kokią individualią pagalbą pacientui mes galime suteikti. Pirmiausia pacientą aptarnauja medicininis personalas, siekiantis patenkinti fiziologinius žmogaus poreikius. Tik tada galime kalbėti apie bendravimą, žaidimą šaškėmis, muzikos terapiją ar kaniterapiją. 

Atvykstate su gyvūnais?

Taip, tarp savanorių turime ir kvalifikuotų kaniterapeučių, kurios pas pacientus atvyksta su gyvūnais, žinoma, jei pacientai to nebijo ir pageidauja. Jie pacientai nenori didelių gyvūnų ‒ ieškome mažesnių. Kai pacientas dalinasi savo polinkiais, išsako, ko nori ir kas jam nepatinka ‒ tai jau yra gyvenimas.

Kas yra paliatyvioji pagalba?

Tai yra medicininė, socialinė, psichologinė, dvasinė, juridinė pagalba pacientui ir jo artimiesiems. Paliatyvi pagalba teikiama terminalinės būklės pacientams, ji padeda žmogui paskutiniu gyvenimo etapu. Nepamirškime, kad šie pacientai yra jautriausia visuomenės dalis, o mūsų užduotis – palydėti žmogų, padėti jam oriai patirti paskutinę gyvenimo kelionę.

Kokių sričių specialistai dirba hospise? 

Visi 10 darbuotojų yra išklausę paliatyvios pagalbos kursą. Čia dirba gydytojai, slaugytojos, slaugytojos padėjėja, kineziterapeutas, savanorių koordinatorius ir dvasinis asistentas. 

Kaip į jūsų veiklą įsijungia savanoriai?

Turime daugiau nei šimtą savanorių. Jų yra nemažai, tačiau nepakankamai. Pagal mūsų organizacijos taisykles savanoriauti galima iki dviejų valandų per savaitę. Tokios pozicijos laikomės, kadangi norime, kad savanoris dirbtų tik tada, kai yra pasirengęs, kai gali skirti tam laiko, atitrūkti nuo kitų darbų, šeimos rūpesčių, studijų. Savanoriauja įvairių sričių specialistai ‒ iš tiesų prie komandos gali prisidėti kiekvienas, kuris kreipiasi į hospisą. Koordinatorius pasikalba su savanoriu, duoda užpildyti anketą. Kiekvienas savanorio vizitas pas pacientą yra suderinamas su koordinatoriumi ir likusia komanda. Taip pat turime „Google“ grupę, kurioje visi savanoriai bendrauja, pasidalina savo veiklos rezultatais po apsilankymo pas pacientą ‒ papasakoja, ką sutiko, ką nuveikė, ko prašė pacientas. 

Jauniausiam savanoriui yra 10 metų, savanoriauja ir moteris su mažais vaikais, o vyriausia mūsų savanorė yra aštuoniasdešimt dvejų. Yra buvę ir taip, kad pirmiausia savanoriauti pasirenka vaikai, o po kurio laiko prisijungia ir jų tėvai. Negaliu įvardyti vienos dominuojančios grupės, kuri labiausiai linkusi į savanorystę. Tiesiog, kai žmogus supranta, kad jam to reikia, jis į mus kreipiasi. Kiekvienas pasirenka, kur ir ką veiks savanoriaudamas. Ir aš, ir savanorių koordinatorius kiekvieną savaitę siūlome veiklas ir savanoriai renkasi, ką norėtų ir galėtų nuveikti. Įvairiai deriname vizitus į pacientų namus. Kiekvieno iš jų tikslai taip pat skirtingi ‒ juk visų pirma kiekvienas ateina pas pacientą kaip žmogus, taigi atsineša ir pacientui dovanoja kažką savo. Neprisistatome su savo specialybe ar pareigomis ‒ ateiname tiesiog žmogiškai būti paciento namuose, kalbėtis ir klausytis, neprimetant pacientui to, ko jis galbūt nepageidauja. Kadangi ne pacientai lankosi pas mus, o mes pas juos, turime gerbti jų namų taisykles, pavyzdžiui, neleisti per daug vandens plaudami rankas. Atsižvelgti į tokias smulkmenas ir iš tiesų pažinti pacientą galime tik su savanorių pagalba. Tiesą sakant, pacientas su jį lankančiu savanoriu kartais tampa atviresnis nei su savo artimaisiais. Ligoninėje paprasčiau ‒ visi žino tvarką, tiesiog ateini į palatą ir atlieki reikiamas procedūras. Ateidamas pas žmogų į namus turi atsiklausti dėl savo žingsnių ir veiksmų.

Beje, visa hospiso bendruomenė susitinka kiekvieną mėnesį. Susitikimai būna labai įvairūs: kartais mokymai su pasikviestu lektoriumi, kartais koncertas, kurio einame klausytis drauge, gali būti ir paciento išvyka, jo gimtadienio šventė. Kartais netgi vykstame į piligrimines keliones. Taip susitinkame ir pažįstame vieni kitus. Kitaip savanoriai pažinotų tik darbuotojus, bet ne vienas kitą. Kadangi dirbame labai jautrioje srityje, stengiamės palaikyti bendruomeniškumą. Juolab kad savanoriai dažnai graužiasi, jaučiasi nepakankami padėję ar netgi pasakoja gavę iš paciento kur kas daugiau, nei patys pajėgė suteikti. 

Kaip padedate savanoriams ir darbuotojams įveikti darbe pasitaikančius sunkumus?

Kaip jau minėjau, rengiame susitikimus kiekvieną mėnesį, taip pat nuolat kontaktuojame telefonu. Matydami itin sunkias situacijas, kai išeina ilgai globoti pacientai (nors pasitaiko atvejų, kai globojame juos vos vieną dieną ar net nespėjame atvykti ‒ tik pasišnekėti telefonu), rengiame susitikimus, kviečiame savanorių koordinatorių, psichologą ir kalbamės su tais, kuriuos netektis palietė. Ypač nelengva, jei per labai trumpą laiką mus palieka daug pacientų ‒ deja, taip atsitiko per praėjusias Kalėdas. Pati esu dirbusi savanorių koordinatore, tad pažinojau ir pažįstu kiekvieną savanorį ir žinau, kad esu už juos atsakinga. Esame suinteresuoti, kad savanoriai liktų organizacijoje, tad rūpinamės jų mokymu, augimu ir reabilitacija. Stengiamės įsiklausyti į jų poreikius ‒ pavyzdžiui, net apmokytas savanoris gali jaustis nedrąsiai pirmą kartą atlikdamas tam tikras procedūras. Tokiu atveju pas pacientą su savanoriu keliauja darbuotojas, jį padrąsina, pamoko. 

Kokia buvo jūsų, kaip specialistės, kelionė iki šio darbo?

Į savanorių koordinatorės pareigas prieš ketverius metus mane pakvietė hospiso steigėja Žanna Jankovskaja. Pradžioje tikrai nebuvau ta, kuri pati siūlėsi, kėlė ranką ir sakė: „Aš pirma, aš padėsiu.“ Buvau iš tų sėdinčiųjų salės gale: „Padėsiu, jei labai reikės.“ Tačiau, kai pakvietė, sutikau iškart. 

Beje, visuomet maniau, kad priprasiu eiti į pacientų namus, matyti sudėtingas situacijas. Bet galų gale tiesiog suvokiau, kad aš ne robotas ir kol esu žmogus ‒ priprasti neįmanoma. Su laiku ir su patirtimi ateina tik žinojimas, kaip konkrečioje situacijoje elgtis, bet ne pripratimas. Atsimenu savo pirmąjį pacientą, pirmąjį savanorį, taip pat ir paciento būklę, diagnozę. Pamenu, kaip stovėjau už savanorio nugaros ir jaučiausi labai nedrąsiai. Tad šiandien lydėdama žmogų pas pacientą puikiai suprantu, kaip jis jaučiasi. Supratau, kad tikrai matau šios veiklos prasmę, turiu padėti žmonėms ir šiandien negaliu būti niekur kitur. Be to, čia dirba nuostabi komanda, būti kartu su jais man yra didžiulė garbė. Nežinau didesnės ir kilnesnės misijos nei ši ‒ padėti žmogui, kuriam niekas kitas padėti nebegali. Juk hospiso darbuotojus motyvuoja ne atlyginimas ‒ pragyvename iš rėmėjų lėšų, „dviejų procentų“ ir savanoriško darbo. 

Į kokias praktikas, galbūt užsienyje veikiančius hospisus orientuojatės? 

Praktikų yra daug ir įvairių: Rusijoje hospisai veikia nuo 1907 m., Anglijoje maždaug nuo 1960 m. Vien Lenkijos hospisus suskaičiuoti sunku ‒ jų yra kiekviename mieste. Amerikoje taip pat veikia labai plačiai ir rimtai išvystytas hospisų tinklas. Ten ir savanorystė yra savaime suprantama veikla ‒ o mes jos dar tik mokomės, pratinamės. Kartais net pasitaiko nuomonių, kad tik nieko neveikiantis žmogus gali sau leisti savanoriauti. Kaune pagal gyventojų skaičių turėtų veikti trys hospisai, o veikia vienas ir be stacionaraus pastato. Vis dėlto mes norime augti čia, Kaune, kaip tie, kuriems svarbus kokybiškas žmogaus gyvenimas. Mes žmogui padedame ne numirti, bet kokybiškai ir oriai gyventi. Mums rūpi, kad žmogus galėtų ir norėtų tęsti gyvenimą, gyventą iki ligos ‒ juk niekas dar nesibaigė. 

Kaip pacientai jus suranda?

Pas mus pacientai patenka gavę siuntimą iš šeimos gydytojo. Dažniausiai kreipiasi artimieji, prašydami pagalbos ‒ juos mes ir nukreipiame pas šeimos gydytoją, kartais juos nukreipia dar ligoninėje. Kartais žmonės apie mus išgirsta iš žiniasklaidos, tad sakau: apie mus rašomi straipsniai yra skirti ne mums, o mūsų pacientams. Svarbiausia, kad pacientą pasiektų žinia, jog juo bus pasirūpinta. Be to, juk padedame ir pacientų artimiesiems, kuriems taip pat reikia bendravimo, psichologinės pagalbos, žinių apie slaugymą. Jiems taip pat reikia atokvėpio, išvykos, galų gale daugybė jų yra dirbantys. Štai vieną kartą teko padėti mamai, slaugiusiai savo vaiką, panirusį į komą ‒ išleisdavome ją į darbą. Taigi padedame visai šeimai. 

Teikiate ir teisinę pagalbą.

Netiesiogiai. Jei tokios pagalbos prireikia, padedame žmogui rasti specialistą ir tinkamą pagalbos būdą. Kaip ir visose situacijose ‒ jei specialisto neturime, mes jo ieškome, kad paciento poreikis būtų patenkintas. Netgi tikėjimo, religijos klausimais ‒ esame krikščioniška organizacija, tačiau jei žmogus priklauso kitai konfesijai, ieškome reikiamo šventiko, o jei netikintis ‒ nieko neperšame ir neagituojame.

Kaip, be savanorystės, galima paremti, padėti Kauno hospiso namams?

Galima mus paremti ‒ internetiniame hospiso puslapyje esame paskelbę sąrašą reikalingiausių daiktų. Visad trūksta higienos priemonių: sauskelnių, palučių, įklotų, prausiklių, kremų, šampūnų, prausimo kepurių. Taip pat labai reikalingi įvairūs įrenginiai, skirti judėjimui, kineziterapijai: keltuvai, vėžimėliai, kopikliai. Šie dalykai nėra kompensuojami, ilgus metus žmogui jų tenka laukti eilėje. Visad galite padovanoti tai, kas atliko išėjus artimiesiems. Tiesą sakant, būdų yra įvairiausių: galite suorganizuoti koncertą, galite sekti mus socialiniuose tinkluose, galite aukoti, galite apie mus rašyti ir kalbėti, galite ką nors sukurti ar pagaminti, galite mus pasikviesti į svečius ar patys apsilankyti. Net ir mažiausias dėmesio ženklas svarbus ‒ jis rodo, kad rūpime.

kaunohospisas.lt

Julija Račiūnaitė

Luko Mykolaičio nuotr.

Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. gruodžio numeryje „Geradariai“. Numerį  perversti galite čia.

„Saltus Gladiī“ reiškia „šokantis kalavijas“. Šio klubo įkūrėjai Rasa ir Deividas Kasperai atstovauja abiem pavadinimo dalims. Žinoma, tai nereiškia, kad Deividas kelią gyvenime skinasi kalaviju, o Rasa nieko daugiau neveikia, tik šoka. Viskas kur kas įdomiau ir kartu daug paprasčiau, nei galėtų pasirodyti išgirdus terminą „istorinė rekonstrukcija“. Lapkritį viename seniausių Kauno pastatų, Perkūno name, vyko pirmasis toks Gyvosios istorijos festivalis. Su Rasa ir Deividu bei jų kolege, Perkūno name dirbančia edukatore Egle Kukyte, susitikome jau čia pat, Rotušės aikštėje, įžiebus Kalėdų eglutę. Jos viduramžiais Kaune tikrai nebūdavo – nebūdavo net tarpukariu. Bet mes apie tai, kas galėjo būti ir kodėl tai aktualu XXI amžiuje.

Kaip atsirado šis klubas?

Rasa Kasperienė: Pati pradžia buvo tai, kad mes su vyru išbandėme istorinę rekonstrukciją, prisijungėme prie kito klubo. Po kiek laiko tas klubas nusprendė sukti komercijos keliu, o mes to nenorėjome. Mums tai – hobis. Dviese, atskilę, važinėdavom toliau po festivalius. Prie mūsų ėmė jungtis žmonės ir nuo 2013 m. esame klubas. Taip jau yra, kad į didžiuosius renginius „šiaip žmonių“ nekviečia. Vis tiek turi ką nors veikti – amatais užsiimti, pirkliauti, demonstruoti.

Kiek turite nuolatinių narių?

Eglė Kukytė: Aktyvių apie šešis. Tų, kurie važinėja į festivalius, šoka, gal iki penkiolikos.

Ar norint tapti jūsų nariu reikia atsivesti porą?

Deividas Kasperas: Aname kolektyve, kuriame šokdavom, siekdavo, kad būtų poros, nes buvo daug porinių šokių. Buvo ir nemažai vaikinų. O pas mus išsirutuliojo taip, kad vaikinų nebuvo, jei koks vienas ir pašoka, tai susiranda paną ir neša muilą. Taigi šoka merginos.

Rasa ir Eglė. Deividas pasislėpė. Arvydo Čiukšio nuotr.

Kodėl būtent viduramžių šokiai? Kodėl ne tango, svingas?

R. K.: Nesifokusuokim į šokius – jie tiesiog geriausiai matomas mūsų produktas. Kai rekonstruoji, kad ir kiek skaitysi knygų, kad ir ką darysi, be materialių dalykų norimo rezultato nepasieksi. Taigi pirmiausia kostiumas. Na, ir prasideda – gyvenimo būdas, patiekalai…

Derėtų nesumeluoti skaitytojams – tai nėra viduramžių šokiai. Pirmieji šokio žingsnelių užrašymai atsirado XV a. pabaigoje, tai yra, jau Renesanso epochoje. Kad juos šokdavo, žinome tik iš kūrinių, knygų, metraščių. Taigi kiek tai autentiškai viduramžiška, negalime pasakyti. Dabar jau sakome „istoriniai šokiai“.

O kada rekonstrukcija ėmė populiarėti Lietuvoje ir pasaulyje?

R. K.: Mes savo klube turim narę, kuri rašo disertaciją apie istorinės rekonstrukcijos klubus Lietuvoje. Kaip ji man pasakojo, pasauliniu mastu įtakos turėjo TV šou ir filmai. Bet Eglė irgi domėjosi šia tema.

E. K.: Ir turiu kiek kitokią išvadą. Pirmiausia istorinė rekonstrukcija susiformavo kaip edukacinė veikla muziejuose XX a. pradžioje Skandinavijoje, vėliau plito po Europą. Europoje neprigijo, bet prigijo JAV. Žmonės, pamatę, kad už Atlanto veikla vystosi, vėl ją parvežė į Europą. Tik maždaug XX a. viduryje istorine rekonstrukcija pradėjo užsiimti pavieniai žmonės. Ypač populiari tema buvo Napoleono laikotarpis. Pamažu ėmė rastis ir klubų. Žinoma, televizija įtakos turėjo – aš sakyčiau, kad ji paspartino procesą. Internetas – dar labiau.

D. K.: Aš dar papildysiu – rekonstrukcija šiaip egzistuoja nuo Antikos laikų. Kai rodydavo teatrą, istoriją, tai ir atkurdavo vaizdą. Žinoma, tai buvo pramoginės rekonstrukcijos, gal ne tokios tikslios. Taip viskas rutuliojosi iki XX a., kai apskritai paplito hobiai. Anksčiau juk hobius sau galėjo leisti tik aukštuomenė.

Kokie žmonės renkasi į jūsų klubą? Gal yra koks visus vienijantis bruožas?

E. K.: Nei vieno istoriko! Na, mes su Rasa etnologės.

R. K.: O šiaip labai skirtingi. Nuo informatikų iki humanitarų. Mano vyras išvis verslininkas.

D. K.: Man čia kaip rakštis subinėj! Jei rimčiau, tai žmona labai norėjo pakliūti į rekonstrukcijų būrelį, nes ten šokiai, gražios suknelės – visa tai ją viliojo. Bėda buvo ta, kad jos vienos nenorėjo priimti, nes, kaip ir kalbėjome, reikėjo šokti poromis. Nors ir su manimi nelabai norėjo priimti… Dar tautinius šokius pašokom kurį laiką, nors man juokinga buvo, o tada ano kolektyvo vadovė pasikeitė ir jau priėmė. Žmona laiminga, o aš visą gyvenimą nekenčiau šokių.

R. K.: O dabar ir kitus moko! Ir kiti sako, kad jis labai geras mokytojas.
D. K.: Keitiesi žmogus.

Gyvosios istorijos festivalis Perkūno name. Indrės Kvietkauskienės nuotr.

Visai neseniai čia, Perkūno name, vyko Gyvosios istorijos festivalis. Kaip sumanėte jį surengti?

R. K.: Su Egle kalbėdavome, kad būtų visai įdomu kažką tokio surengti. Pasaulyje daug pavyzdžių – lenkai, prancūzai turi daug viduramžiško paveldo. Klubas įkuriamas dvare ar pilyje, nuolat vyksta renginiai. Užsimanėme ir mes.

Tiesa, biurokratinis aparatas rekonstruktoriams ir bendradarbiavimui visai nepritaikytas. Perkūno name mums buvo lengviau, nes jis nepriklauso miesto muziejui ar kitai didesnei įstaigai, todėl čia į dalykus galima žiūrėti lanksčiau. O mums svarbiausia kokybė.

D. K.: Nėra sistemos, finansavimo, tad užsiimti tokiais renginiais gali tie, kuriems to finansavimo gal ne tiek ir reikia arba kurie turi sukaupę daug inventoriaus.

E. K.: Lietuvoje tokių dalykų nėra, nebuvo iki šiol. Žinoma, bandymų būta, bet kai stengiesi išsiversti kuo pigiau, išeina kičas. Mes į renginį investavome patys, bet stengėmės viską padaryti kuo autentiškiau.

R. K.: Pavyzdžiui, klausia: kuo jūs skiriatės nuo kitų istorinių klubų? Aš visada pradedu nuo to, kad mes nesame teatras. Mūsų visi kostiumai yra atkuriami iki smulkių detalių: jei šilkas, tai šilkas, jei papuošalai, tai įsigyjami iš amatininkų, atkuriančių juos pagal paveikslus. Jei avalynė, tai su odiniu padu. Ir patys šokiai – netempiame kojų kaip balete, nes to nebuvo, baletas atsirado jau vėliau. O mūsų apkalbamu laikotarpiu šaltiniuose apie tai neužsimenama – rašoma, kad žmogus turi atrodyti iškiliai, negali nuleisti akių, turi plaukti pažeme. Jokio rankų kilnojimo! Turi būti patogu.

Paminėjote teatrą, o aš eidama pas jus kaip tik mąsčiau – kaip su grimu? Ar yra viduramžių makiažo subtilybių?

R. K.: Aš kolektyvui prieš pasirodymus sakau taip: galima nesidažyti, bet lūpas tai būtinai. Svarbu, kad matytųsi šypsena. O šiaip grimas egzistavo. Pati esu atkūrusi lūpų dažų receptą – labai nesudėtinga. Kiaulės taukai, vaškas ir geležies oksidas raudonam atspalviui. Sumaišai, išverdi, supili į indelį, atvėsusi masė – lūpdažis. Buvo tais laikais ir pudra.

E. K.: Į paveikslus žiūrint atrodo, kad antakių tuomet išvis nebuvo. Aišku, mes taip nesicackinam, nesiskutam jų, bet ir nepasiryškinam.

Gyvosios istorijos festivalis Perkūno name. Indrės Kvietkauskienės nuotr.

Kiek jūsų veikloje svarbus maistas? Ar buvo galima iš peties papuotauti gyvosios istorijos savaitgalio metu?

D. K.: Trumpai čia nepapasakosi! Na, bet tam savaitgaliui kepiau alaus duoną, viriau troškinį – sriubų tuomet dar nelabai būdavo. Troškinys paprastas, ruošiamas ant laužo. Kruopos, pupos, kopūstai, įvairi mėsa. Čia tų laikų niuansas – jautiena, vištiena, kiauliena viename puode. Viskas iš knygų.

R. K.: Aš iš kiekvienos kelionės stengiuosi parsivežti knygų apie viduramžių virtuvę, kostiumą. Jau nemažą kolekciją turime namuose. Užsienyje tai populiaru, įsigyti tokių knygų – ne problema.

D. K.: Bet nepamirškime, kad tai regioniniai dalykai. Žmonės mėgsta paklausti: o ar Lietuvoje tas buvo? Mūsų protėviai tiek daug rašytinės medžiagos nepaliko, kiek Prancūzijoje, Anglijoje, Lenkijoje prieinama. Ir tokios lietuvių kalbos, kokia šiandien kalbame, juk nebuvo! Tad mes remiamės užsienio literatūra.

R. K.: Šaltinių, ikonografinės medžiagos esama, bet tokiems istorijos mylėtojams kaip mes jie nėra taip lengvai prieinami.

D. K.: Ir tai nėra mūsų darbas – analizuoti šaltinius. Mes iš kitų surastos, ištyrinėtos medžiagos atkuriame istoriją. Pagal kitų šalių literatūrą atsižvelgiame, kas galėjo būti Lietuvoje. Tarkime, šarvuotė galėjo atsilikti pusšimčiu metų nuo Vakarų, bet tai nereiškia, kad kunigaikščiai, turtingi, daugiau keliavę žmonės negalėjo turėti ir labai modernios.

R. K.: Arba, pavyzdžiui, Renesanso choreografo Domenico da Piacenza užrašyti šokiai – jie apie XV a. vidurį buvo šokami Italijoje, o į Lietuvą atkeliavo su Bona Sforza, ir mes tikrai tą žinome. Iš tokių minimalių dalykų konstruojame lietuvišką paveikslą.

Kaip jums Hanzos dienos Kaune, kurios, tiesa, vis labiau užleidžia vietą šiuolaikinei miesto gimtadienio šventei?

R. K.: Rekonstrukcijos atžvilgiu tai mirštantis renginys, iš mūsiškių nelabai kas ir nori jame dalyvauti. Ten nesurengsi viduramžiškos puotos, neužsiimsi amatais – ne ta vieta, ne tos aplinkybės.

D. K.: Tai irgi susiję su finansavimu. Anksčiau, kai jis buvo didesnis, darydavo tą viduramžišką dalį didesnę, daugiau svečių iš kitų šalių pasikviesdavo, didesnis ratas, taigi ir tikroviškesnis bei rekonstruktoriams įdomesnis.

R. K.: Dėl to mes važiuojame į užsienio festivalius. Man geriausi – Lenkijoje. Pavyzdžiui, Griunvaldo dienos.

D. K.: Lenkijoje renkasi 3000–5000 dalyvių, vien palapinių miestelyje būna apie tūkstantį. Ir visi atvažiuoja dalyvauti, gyventi, kaip neva galėjo gyventi tų laikų keliauninkai. Juk eilinis žmogus palapinėje negyvendavo. Norėtume keliauti daugiau, pavyzdžiui, į Angliją, į Gotlando salą.

Rasa ir jos kūrinys. Arvydo Čiukšio nuotr.

Kiek laiko prireikia paruošti, tarkim, turtingo miestiečio kostiumą?

R. K.: Oi, vyrui siuvu jau antri metai. Priklauso ne tik nuo įkvėpimo. Turi planuoti – užsakinėti šilkus iš Indijos, suvarstymus. Tad procesas netrumpas.

O ar brangu?

R. K.: Pasirodymo kostiumas gali būti tikrai brangus. Jei užsakytume pas siuvėją, amatininkus – vien šilko reikia mažiausiai penkių metrų. Lietuvoje kaina prasideda nuo maždaug 150 Eur už metrą. Mes gauname po 20 Eur. Aksomo gali ir skuduryne rasti. Brangiau, jei ne pats siuvi. Bet mes kartais sekmadieniais darome siuvimo dienas – Eglė, kuri puikiai išmano šį amatą, žmonėms padeda susikirpti, dalina patarimus.

Kiek turite kostiumų?

D. K.: Va, dvi kostiumų čempionės. Mano žmona turi virš dešimties.

E. K.: Na, kai pradedi, nebegali sustoti, kasmet vis norisi naujo, prabangesnio. Kai kurie renginiai, kad ir Griunvaldas, iš tiesų yra madų šou. Bet mes prabangiųjų į Griunvaldą nesivežame, nes ten nešokame. Stovyklinė apranga daug paprastesnė. Su šilkais po šieną nevaikščiosi.

Ar pasirodymų metu įeinate į vaidmenį, tampate nebe XXI a. žmonėmis?

R. K.: Kai kurie, bent jau aš, nuolat esame kuriame nors laikotarpyje. Ne tik lipdami į sceną. Tai priklauso nuo skaitomos knygos ar siuvamo kostiumo. Eglė, beje, rekonstruoja ir kitų laikotarpių drabužius – Renesanso, napoleonmečio, dabar ir XIX a. pabaigos.

D. K.: Aš scenoje netampu viduramžių žmogumi, bet, taip, įsijaučiu į vaidmenį, stengiuosi atlikti šokį gerai, esu manieringesnis – to reikia šokėjui.

R. K.: Bet tai turi įtakos buičiai. Kitaip pradedi žiūrėti: jei perki užuolaidas ar sofą, pradedi tyrinėti audinio sudėtį. Paveikslą renkantis tas pats – jau geriau išleisiu daugiau pinigų viduramžiškai reprodukcijai, nei pasikabinsiu šiuolaikinį darbą. Plytelės – vėl, kokį gi čia raštą sudėlioti? Gal istorinį?

D. K.: Jei važiuoju į tokius festivalius kaip Griunvaldas, kur visi gyvena viduramžiškai… Ten labai įsijaučiu. Kuriu laužą, kasu šaldytuvo duobę. Nors gal prausiuosi dažniau nei anų laikų žmonės. Kuo labiau įsitrauki, tuo daugiau gali investuoti. Pavyzdžiui, šarvuotė kainuoja apie 2000–3000 Eur.

Ar yra tekę pasimokyti moralinių vertybių iš tyrinėjamo laikotarpio?

R. K.: Tos moterys, kurios gerai „įsigyvenę“, neišeis iš palapinės vien su baltais marškiniais.

E. K.: Tiesiog jautiesi nuogas.

D. K.: Tais laikais balti marškiniai buvo apatinis rūbas. Net prausdavosi su juo. Iš tiesų nuogų moterų niekas ir nematydavo.
Minėjote, kad repeticijos vyksta Kauno technologijos universitete (KTU). Kuo su šia aukštąja mokykla esate susiję?

R. K.: KTU mus priglaudė, suteikė patalpas – garbės reikalas vadintis KTU klubu. Nesame kolektyvas, siekiantis pelno, savo lėšas investuojame į veiklą. Mokėti dar ir nuomą už salę būtų tikrai brangu. Keletas narių KTU studijavo, taip ir įvyko viskas – universitetas tik pasitikslino, ar galės kiti studentai ateiti, o mes tik apsidžiaugėme.

Kaip vyksta jūsų susitikimai?

R. K.: Kai duodame interviu ar pasakojame apie savo veiklas, klausytojams atrodo, kad visa tai labai sudėtinga. Norėtųsi pabrėžti, kad tikrai nereikia būti istoriku – ateina merginų, kurios tiesiai šviesiai rėžia, kad istorijos nekenčia, paprasčiausiai nori šokti. Tai tiesiog kitoks hobis. Kitoks sportas. Sportas, taip – dukart per savaitę treniruojamės, pusvalandį gana rimtai apšylame ir tik tada šokame. Tikrai ne visi istoriniai šokiai yra lėti. Ir išvis tai ne vien šokiai – vienus pritraukia siuvimas, kitus maistas, kovos, amatai…

(Klausia fotografas) O kaip muzika šokių metu? Atliekama gyvai?

R. K.: Iš tiesų įdomu, kad kai kuriuose šaltiniuose užrašyta ir likusi tik muzika, žingsnelių neišlikę arba neužfiksuota. Kaimuose žmonės šokdavo pagal dainuojamą muziką, gal koks vienas instrumentas pritardavo – daugiau jų radosi Renesanse. Užsienio atlikėjai, istorinės muzikos kolektyvai tuos kūrinius atkuria. Mes su vienu jų – „Ambera“ – kooperuojamės. Ir pasirodome drauge. Man „Spotify“ jau ir pats siūlo įrašus – klausydamasi atsirenku, kurie galėtų tikti vieniems ar kitiems žingsneliams.

Ar yra klube užsieniečių?

Choru: Ne.

Bet į Gyvosios istorijos dienas turbūt buvo užsukę?

E. K.: Taip, taip. Apskritai į Perkūno namą daugiausiai eina turistai iš užsienio.

Ar turi Kaunas potencialo iš tiesų tapti Hanzos miestu kaip turistų traukos tašku?

R. K.: Viskas priklauso nuo požiūrio, investicijų ir viešųjų ryšių. Mes Kaune tikrai ne vieninteliai rekonstruktoriai, užsikrėtę viduramžiais. Potencialas dar neišnaudotas.

D. K.: Mūsų senamiestis, nors mažas, išties viduramžiškas. Chaotiškas gatvių tinklas – būtent viduramžių bruožas. Tik senų pastatų labai mažai, jie sugriauti ar perstatyti. Rūsių kiek daugiau. Perkūno namu didžiuojamės, bet ar ne juokinga – vos vienas namas? Iš šios perspektyvos žiūrint, viduramžiais besidominčiam turistui gal nelabai įdomu bus čia vaikštinėti. Juk architektūra – patyrimo pagrindas. Tada jau restoranai ir visa kita.

facebook.com/SaltusGladiiMedievalDances

Kotryna Lingienė
Arvydo Čiukšio nuotr.

Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. sausio numeryje „Geradariai“. Numerį  perversti galite čia.

Andrė Amyia Pabarčiūtė – džiazo dainininkė, kompozitorė, šiuolaikinės akademinės, meditacinės muzikos, teatro ir šokio performansų kūrėja, asmeninio augimo mokymų centro „SoulACTION“ bendraįkūrėja, mokymų programų moterims ir poroms autorė, dviejų bestseleriais tapusių knygų autorė, realiai padėjusi šimtams moterų ir porų. Tačiau sėdint šalia Andrės, jokie pasiekimai ir titulai nesklando ore, du kvadratiniai triukšmingos senamiesčio kavinės metrai aplinkui nutyla, susisukame į jaukų pokalbį tarsi į antklodę, iš po kurios nesinori išlįsti.

Andrė, žvelgiant į jūsų veiklų plotį, o ir gylį, kyla klausimas, ar jūsų laikrodžio ciferblate tos pačios dvylika padalų?

Su laiku atsitiko nuostabus dalykas. Man atsivėrė A. Einšteino reliatyvumo teorija. Iš esmės nieko naujo. Kaip laikas prabėga akimirksniu arba išsitęsia iki amžinybės, visi esame patyrę. Aš suradau raktą, kaip gauti laiko. Dabar jaučiuosi taip, lyg per savaitę nugyvenčiau tris mėnesius. 

Labai stipriai nagrinėju buvimą su savimi. Tai yra tokia pilnatvė. Vis rečiau leidžiu laiką su kitais žmonėmis. Keliauju viena. Manyje įvyksta daugybė vidinių įvykių ir tokiu būdu laikas išsitęsia. Žmonės sinchronizuoja laiką valandomis, metais, gimtadieniais – man tai nebeturi jokios reikšmės. Gyvenu visai kitokiame laike. Kuo geriau į save įsiklausau ir girdžiu, tuo daugiau laiko turiu. 

Intensyvumas yra, bet ne jūsų viduje, tiesa?

Išoriškai atrodo, kad gyvenu labai intensyviai. Tačiau, iš tiesų neturiu jokių kūrybinių ambicijų, darau viską, ką gyvenimas pakviečia daryti. Tai galioja ir mano projektams, ir koncertams, ir knygoms, kurias rašau, mokymams ar kelionėms, net bendravimui su žmonėmis ir draugais, kurie ateina arba išeina iš mano gyvenimo.

Aš nustojau organizuoti ir bandyti viską kontroliuoti ar pati inicijuoti. Laukiu kvietimo. 

Kvietimo? Tarsi šokiui?

Viskas, ką aš darau gyvenime, neberimta. Į nieką nežiūriu kaip į tikslą, kad man reikia kažką pasiekti, kad man reikia kažką įgyvendinti, kažką gauti – absoliučiai ne. 

Iš tiesų, žvelgiu į viską kaip į šokį, kur gyvenimas mane veda tarsi partneris, o aš tiesiog šoku tuos šokius, kurie man atneša džiaugsmą. 

Asmeninio archyvo nuotr.

Tai, apie ką kalbate, aš atrandu ir suprantu gilindamasi į krikščioniškuosius šaltinius. Iš kur išteka jūsų upės?

Visada domino gyvenimas už formų. Dar būdama vaiku turėjau mistinių patyrimų. Pamačiau, kad pasaulis atrodo kitaip. Buvau maža, tuo metu tai buvo gąsdinantys patyrimai, bet jie neabejotinai turėjo įtakos mano gyvenimo krypčiai. Man niekada nebuvo svetima krikščioniškoji kultūra ir mintis, eidavau į bažnyčias, man patiko tos erdvės, gėriau tuos nuostabius dalykus. Turėjau ir puikų tikybos mokytoją, kuris labai gražiai parodė krikščionybės vidų: ne tai, ko negalima, bet tą esenciją, šaltinius, iš kurių išteka visos upės. 

Paskui taip gyvenimas sudėliojo, kad sutikau žmogų, kuris vėliau tapo ir mano gyvenimo, mokytoju, ir, vėliau, partneriu. Tai nėra jokia religija, tiesiog linija žmonių, kurie mokėsi vieni iš kitų.

Tada prasidėjo augimo kelionė, savianalizė, savęs stebėjimas, naudojantis įvairiais metodais. Metodai, nepadeda žmogui atskleisti, kas žmogus yra, bet jie padeda pamatyti tai, kuo tu nesi, atsikratyti proto balasto, paveldo, įtakų, visų suformatuotų dalykų.

Abi jūsų knygos tapo bestseleriais, šimtams moterų mokymų metu ir už jų ribų, esate mokytoja, įkvėpėja. Ar neįžvelgiate pavojaus, kad moterys, užuot buvę savimi, bando būti jumis ir atkartoti jūsų sėkmės istoriją?

Matote, pirmiausiai, neturiu nė menkiausios intencijos kitų žmonių sąskaita pakelti savo vertę. Kam mesti šešėlį ant žmogaus? Man ypatingai svarbu, kad kiekviena moteris atrastų savo vertę ir savo kelią. Yra nuostabi misterija tas ryšys, toji moteriška bendrystė. Nėra jokio kulto jausmo ir aš jo nepalaikau. 

Asmeninio archyvo nuotr.

Žmonės linkę manyti, kad ramybė ir džiaugsmas gali lydėti tik atsiskyrėlius, tuos, kuriems nereikia rūpinti šio pasaulio reikalais. Jūs gi – pasaulio žmogus.

Man labai gera ir labai įdomu gyventi. Seniai išsitrynė ribos tarp „darbas“ ir „ne darbas“, atostogos. Aš tarsi dalyvauju gyvenime su kasdiene nuostaba. 

Visuomet puoselėjau meistriškumą tiek gyvenime, tiek profesijoje: ar muzikoje, ar rašyme. Tai tikrai gražus, kūrybinis etapas. Bet galiausiai tu supranti, kad gyvenimas – nuolatinės staigmenos, kur tu be paliovos gali kažką atrasti, kas veikia už taisyklių, už jau patvirtintų atsakymų. Nežinomybė yra dar įdomesnė, nei žinomybė.

Primenate biblijinę laukų leliją, kuri nesirūpina, kuo rengsis ir visuomet yra nuostabi. Nepatiriate jokios įtampos?

Iš tiesų, gyvenu labai spontaniškai. Darau tik tai, kas tuo metu praturtintų mane ir kitus žmones, aplinką. Nedarau nieko vardan tik savo poreikio arba tiktai vardan kitų žmonių. Atsirado toks visumos jausmas gyvenime. 

Gyvenu filosofinį laiką, kada veikiu nebe iš ambicijos, ne iš trūkumo, nekantrumo ar baimės.

Tai tarsi žaidimo principas, kai tu niekada nežinai, kada kas prasidės arba kada ateis pabaiga. Dabar rašau knygą lietuvių ir anglų kalbomis ir aš nežinau, kada ją baigsiu. Jau senai man siūlo ją išleisti ir bando siūlyti terminus, o man atėjo toks impulsas, kad neleisiu dabar tos knygos. Ir neleisiu. Galbūt tai pasikeis už keletos mėnesių, niekas nežino. Nėra tų keliukų, kurie veda į garantuotą ateitį ir tai yra nuostabu. 

Esate labai talentinga ir kūrybinga siela. Ar tikrai nebeturite jokių ambicijų?

Anksčiau jų turėjau ir labai daug. Norėjau pabandyti vienokį dainavimo stilių, kitokį, groti, šokti. Tu įgyvendini visas tas idėjas, kurias norėjai, ir ateina tuštumos jausmas. O ką toliau daryti? Asmeninės ir kūrybinės ambicijos tikrąja šio žodžio prasme yra realizuotos. 

Dabar imuosi kažko naujo tik tuomet, kai jaučiu energijos perteklių.

Štai, grįžau prie fortepijono po dvylikos metų pertraukos. Baigusi muzikos ir teatro akademiją atsisveikinau su instrumentu, nes jaučiau įtampą groti, kad įtikti, kad gauti dešimtuką. Kurti iš įtampos man neatrodė prasminga. Niekas man nieko nepasakė, bet vėlgi, iš vidaus atėjo kažkoks impulsas ir mintis „grįžk prie fortepijono”. Dabar, sėdėdama prie klavišų, galiu būti savimi. Išsirinkau sau mielus kūrinius – S. Rachmaninovą, meditatyvų J.S. Bachą ir su drauge smuikininke grojame klasikos duetus. Klausausi muzikos grodama. Visko klausausi. Kaip ir gyvenimas, taip ir muzikavimas – prisodrinti atsipalaidavimo ir tylos. 

Netrukus Kaune ir Klaipėdoje pakviesite žmones į savo koncertus „Meilė esi Tu“. Kuo dalinsitės?

Koncertas – tai sąlyginis pavadinimas, bet iš tiesų tau greičiau pabuvimas – tiek su savimi, tiek su kitais žmonėmis. Šie koncertai, tai keliavimas po skirtingas meilės būsenas, bendravimas, suvokimas savo santykių, meilės istorijų iš naujos perspektyvos. Laužome stereotipinio koncerto formatą. Po muzikinės dalies skirsiu valandą laiko pabendrauti su vakaro publika. Tie kas norės, galės pasilikti ir pasikalbėti. Per muziką žmonės kažką patiria, atranda ir jiems kyla praktinių klausimų, todėl stengiuosi sukurti tokią erdvę, kur žmonės galėtų rasti atsakymus.

Kaip tik vykstu į konferenciją Osle, kur skaitysiu paskaitą apie skirtingus evoliucijos santykiuose etapus, taip pat pristatysiu „Meilė esi TU“ norvegų širdelėms.

Asmeninio archyvo nuotr.

Romantiką, draugiškumą, švelnumą mes vadiname meile. Tai paletė, iš kurios sukurti visi meilės filmai, bet yra ta kita paletė, kurią ir noriu, tiek per muziką, tiek per pokalbį žmonėms atskleisti. Leisti jiems susimąstyti, prisilieti ir patirti nestandartinės meilės būsenas, kurių dažniausiai žmonės net nevadina meile.

Nepatiriate jokios įtampos net ir prieš koncertą?

Nejausti įtampos, nereiškia, nejausti atsakomybės. Nematau to atsipalaidavimo naiviai, jokiu būdu. Jei kažką darai, tai nereiškia, kad gali daryti bet kaip. Kokybė bet ko, kuo tu daliniesi yra privaloma. Profesionalumas turi tarnauti praturtinant sielas. Man tiesiog labai patinka grožis. Ne tik išorinis. Muzika yra ypatingas grožis – garsų sensorika, kaip jie skleidžiasi, dėliojasi, kaip tveriasi muzikinė architektūra. 

Į mano koncertus visuomet ateina tie žmonės, kuriems tuo metu to reikia. Jie dar nenusipirko bilietų, bet aš juos girdžiu, jaučiu juos. Svarstau, kas jiems galėtų būti įdomu ir vertinga. Programą aš galiu sudėlioti bet kaip, visuomet improvizuoju, ir mano muzikantai – klavišininkas Vytis Smolskas ir smuikininkė Agnė Doveikaitė – labai laisvi improvizacijoje, galime pakreipti vakaro programą bet kuria kryptimi.

Programa nėra visiškai nauja, kai kurie kūriniai bus girdėti. Tačiau kai geri tą pačią, mėgstamos rūšies arbatą, savo mėgstamoje kavinėje, su mėgstamu žmogumi – tai juk kaskart visiškai kita realybė.

Koncertas „Meilė esi TU“
Kovo 6 d., 19 val.
Raudondvario Menų inkubatorius
Pilies takas 1, Raudondvaris, Kauno raj.

Pašnekovę kalbino Edita Grudzinskaitė

Penktus metus organizuojamas Šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“, vyksiantis birželio 6-14 d., šiek tiek keičia savo formatą. Praėjusiais metais festivalis buvo įsikūręs Dainavos mikrorajone, o šiemet keliasi į Vilijampolę ir ketina papasakoti apie įvairialypę šio rajono istoriją. „Kartu su gido palyda apsilankėme ekskursijoje, kuri truko dvi valandas. Vaikščiojome po Vilijampolės kvartalus, klausėme pasakojimų, kurie labai pakeitė mano požiūrį į šią aplinką – kasdienybėje tu apie tai dažniausiai negalvoji ir nesusiduri su istorijomis, apie kurias šiemet kalbėsime šiuolaikinio cirko festivalyje „Cirkuliacija“, – pasakojo renginio koordinatorė Monika Citvaraitė.

Festivalis susidės iš trijų dalykų – pirma, meninės programos, prie kurios dirbti kviečiama daug tarptautinių cirko kompanijų, jog grupės galėtų pristatyti šiuolaikinį cirką, unikalią jo kalbą bei meno formos galimybes. Antra, veiklų žmonėms, gyvenantiems apylinkėse, bei edukavimo. Organizatoriai nori rengti seminarus studentams bei jaunimui, siekiant įkvėpti juos veikti, nes pastebi, jog Kaune gyvenantys žmonės retkarčiais susiduria su sunkumais ieškant meno formos, kuria būtų galima išreikšti save. Dar planuojamos ir dirbtuvės bendruomenėms – Lietuvoje yra vos keletas cirko artistų (suskaičiuojama apie septynis), tad norima pakviesti juos dirbti vienoje komandoje, įkvepiant toliau kurti bei užsiimti cirko veikla.

Tam, kad ilgainiui būtų galima praktikuotis Lietuvoje, reikia profesionalų pagalbos. Šiemet festivaliui padės kanadietė Claudel Doucet. Ji su lietuviais kurs savotišką „Cirkuliacijos“ klasiką – pasirodymą balkonams, taip pat pristatys savo kūrinį keturių kambarių bute. Su Claudel vasarį jos viešnagės Kaune metu kalbėjausi apie „Cirkuliaciją“ bei pirmus jos pačios žingsnius cirko link.

Galbūt galite papasakoti apie save?

Gyvenu Monrealyje, Kanadoje, mano gimtoji kalba yra prancūzų. Augdama paliečiau daug skirtingų meno formų – būdama vos devynerių pradėjau lankyti Nacionalinę cirko mokyklą galvodama, jog tai bus naudingas laiko praleidimo būdas, ir staiga man buvo 18-lika metų. Baiginėdama mokslus ėmiau galvoti apie tai, ką planuoju daryti su likusiu gyvenimu, – ne tik užsiimti kūrybine veikla, bet ir keliauti. Mano profesija man leido tai daryti. Nors, tiesa, visuomet buvau kiek pasimetusi – cirkas yra meno išraiška, kuria labai domėjausi, tačiau dažnai buvau laikoma šokėja, bet kartu ir akrobate. Panašu, jog šitas mėtymasis turėjo daug įtakos tam, ką darau šiandieniniame cirke. 

Žodžiu, kuomet buvau 18-likos, išvykau. Pradėjau koncertuoti su skirtingomis kompanijomis, daug keliavau, buvau akrobate skirtingose pozicijose – tiek mažesnėse, tiek didesnėse trupėse, avangardiniuose projektuose bei draugų pasirodymuose. Apskritai, per dešimt metų, kuomet buvau akrobate, buvo visko – turėjau galimybę pasirodyti ir tarptautinėse scenose, ir mažuose projektuose, pavyzdžiui, šiuolaikinio šokio perfomanse, kurį atlikome tiesiog šalia upės Olandijoje. Šių skirtingų patirčių dėka  turėjau galimybę artimai susipažinti su cirku bei išnagrinėti įvairiausius jo kampus. Ilgainiui panorau kurti bei režisuoti, tad nusprendžiau grįžti – kartu ir į universiteto suolą. Pradėjau kurti ir vis klausti savęs – kaip aš pozicionuoju save, kokia aš esu iš tiesų ir kaip tai gali paveikti mano kūrybą. Suvokiau, jog mano, kaip režisierės, pagrindinė vertybė yra noras suprasti bei kurti ryšį ne tik su žmonėmis, bet ir su aplinka. Ilgainiui atsitraukiau nuo didelių projektų, nes kur kas komfortabiliau jaučiausi dirbdama su pasirodymais, kurių neišvysite teatruose ar didelėse scenose, ir pradėjau kurti savo.

Claudel Doucet kartu su Cooper Lee Smith Kaune atliks performansą „Se prendre“. Frédérique Cournoyer Lessard nuotr.

Kodėl ir kada nusprendėte šokti?

Iš tiesų, tai nežinau. Užaugau meniškoje aplinkoje ir manau, jog tai visuomet buvo mano asmenybėje. Dar būdama maža kurdavau pasirodymus, kuriuos rodydavau šeimos nariams, ir vis sugalvodavau skirtingų būdų išreikšti save. Nors daug laiko praleisdavau griežtose Nacionalinio cirko treniruotėse, kurios labiau priminė sportą nei meną, rasdavau laiko ir „reivams“. Tūkstantmečio pradžioje buvau labai įsitraukusi į šią kultūrą. Atsigręždama vis pagalvoju, jog tai buvo svarbus dvasinės bei fizinės patirties laikotarpis, supažindinęs mane su kitokia bendruomene. Susirinkę dažniausiai bėgdavome nuo problemų, kurios tuo metu mus kamuodavo, ir dvylika valandų be sustojimo tiesiog šokdavome. Iki šiandienos atrodo, jog ši patirtis padėjo man atrasti būdą išreikšti savo emocijas kūnu.

Šokis – priemonė, padedanti išreikšti save, bet taip pat tai yra ir mano darbas. Tiek akrobatika, tiek šokiu, tiek teatru galima skirtingais būdais išreikšti dalykus, kurių dažniausiai nepavyksta papasakoti žodžiais. Pavyzdžiui, akrobatikoje kuriame pasirodymus, įtraukiančius žmones ar subjektus, ir kiekvieną kartą rizikuojame. Šokis yra kur kas daugiau, negu kokybė ar choreografija, kurią mes sukuriame naudodami kūnus. O teatras viską pasakoja per daugiau ar mažiau dramatišką prizmę ir sugeba konkretiems dalykams sukurti jausmą.

Kuomet šokate, jaučiatės savimi ar kažkuo kitu?

Būna visaip. Kartais atrodo, jog yra tam tikras rėmas. Vieta, kurioje šokdama, vaidindama ar kurdama jaučiuosi saugiai – tai lyg fantazijos erdvės. Bet tai nėra fantazija. Esu linkusi kurti dalykus, kurie yra pakankamai asmeniški, tačiau auditorijai ne visuomet pavyksta suprasti, kad pasirodymas man labai artimas.

Bežiūrėdama keletą jūsų performansų pastebėjau labai įdomių kompozicijų – kaip jas sugalvojate? Iš kur semiatės įkvėpimo?

Priklauso nuo projekto. Treniruotėse susitinku būrius jaunų profesionalių artistų ir stebiu visą procesą – kaip jie pamažu tobulina savo techniką, auga ir kiekvienam pasirodymui bando atrasti motyvacijos. Arba tuomet, kai viena ar draugijoje su kolega kuriame performansą mano namuose, svetainėje. Emocijos skirtingos. 

Jeigu dėmesį sutelktume į Kaune vyksiantį šiuolaikinio cirko festivalį „Cirkuliacija“, kuriame būsimų dirbtuvių su lietuviais rezultatą – performansą atliksime po balkonais, esančiais kaimynystėje su kraupia istorija (Vilijampolėje 1941–1944 m. veikė Kauno getas, didžioji jo kalinių dalis žuvo Holokausto metu – red. past.), būtų svarbu paminėti, jog aš nesu lietuvė ar žydė. Esu viešnia, gyvenanti kitoje pasaulio pusėje, pirmą kartą girdinti šių apylinkių istoriją ir mėginanti suvokti situaciją, kuri mane sukrėtė. Manau, jog svarbu sugebėti tai pripažinti ir retkarčiais pabūti tokioje būsenoje tam, jog išmoktume pagyti nuo tokio pobūdžio smurto. Kyla įvairiausių minčių – kaip besikreipiant į žmones cirko žodynu perduoti patirtį apie šiuos išgyvenimus, nors ir iš labai skirtingos perspektyvos. 

„Se prendre“. Frédérique Cournoyer Lessard nuotr.

Kitas pasirodymas, kurį atliksime festivalio metu, „Se prendre“, iš tiesų turi visiškai kitokį kontekstą. Jį sukūriau savo bute, Monrealyje, kartu su Cooper Lee Smith, pasirodančiu kartu. Mes tiesiog pradėjome baksnoti vienas kitą ir mėginome suprasti, koks jausmas būti toje pačioje erdvėje su kitu žmogumi ir bandyti užmegzti ryšį. Noras pažinti mus ir įkvėpė.

„Se prendre“ – apie 1 val. ir 15 min. trunkantis veiksmas keturių kambarių bute, į kurį kviečiame apie penkiolika žmonių, vaikštančių paskui mus, kol mes, keliaudami po butą, atliekame performansą. Daug kalbame apie vienatvę, mėginant surasti žmogų, artimą mums, mūsų aplinkai, įterpiant šiek tiek absurdo, liūdesio ir humoro.

Kuomet pradėjome kurti šį projektą, manėme, jog jis niekaip neras vietos šiandieninėje šiuolaikinio cirko aplinkoje. Galvoje sukosi vienintelė mintis – „Darykime tai dėl savęs, nes mums to reikia ir manome, kad tai yra teisinga.“ Net nenutuokėme, kad cirko pasaulis galėtų būtų pasirengęs priimti pasiūlymą, kuris nėra finansiškai naudingas, todėl buvome labai nustebę, kuomet sulaukėme pakankamai nemažai palaikymo bei pagalbos Kanadoje. Čia cirkas laikomas viena iš pagrindinių pramogų formų, tai neleidžia rizikuoti ar kurti sudėtingesnius projektus. Jie stengiasi sukurti kažką greito, įspūdingo ir pigaus, kad būtų galima brangiai parduoti. Net negalvojome, kad šiame kontekste galėtų atsirasti palaikymo ir vietos mums.

Kuomet atvyksime į Kauną, būsime aplankę net trylika skirtingų butų, kuriuose įsirengėme ir padarėme performansą. Jis kaskart šiek tiek keičiasi ir yra toks, kokio mes norime.  

Se prendre – LION LION from Claudeldoucet on Vimeo.

Ką norite, jog auditorija išsineštų iš šio pasirodymo? Nes jis paremtas kūno kalba – jūs ne tik šokate, bet ir vaidinate.

Kartu su komanda pritarėme, kad mes visi esame truputį keisti ir įskaudinti. Dar kartais jaučiamės labai vieniši. Jeigu žmonės žiūrėdami mūsų pasirodymą suprastų, jog jie nėra vieninteliai, kurie kartais jaučiasi nepritampantys ar kiek pasimetę savo gyvenime, – būčiau laiminga.

Pasirodymas yra pakankamai intensyvus ir jo eigoje, kuomet du subjektai mėgina pažinti vienas kitą, atsiranda nemažai radikalumo. Reikia nemažai drąsos norint iš tikrųjų užmegzti ryšį su kitu asmeniu ir jį pažinti. Būna, kad galvoje sukasi mintis – „O ar verta?“ – ir nors tai gali būti būti skausminga, tačiau manau, jog ilgalaikėje perspektyvoje tai bus naudinga. Tad turbūt dar norėčiau, jog auditorija išsineštų bent šiek tiek drąsos iš tikrųjų bandant atsiverti kitiems.

„Se prendre“. Guillaume Langlois nuotr.

Įvairūs kultūriniai renginiai ar pasirodymai, vykstantys neįprastose vietose, pastaruoju metu sulaukia vis daugiau dėmesio. Ar tai galėtų būti yra viena iš priežasčių, dėl ko pasirinkote mažą butą?

Šiam projektui labai norėjome sukurti artumo jausmą. Kūrybos metu intymumas buvo vienas iš pagrindinių veiksnių, ir su komanda galvojome, kaip galėtume į visą tai įtraukti ir auditoriją. Ryšys, kuris užsimezga tarp žmonių pasirodyme ir kūrinio, artistų yra labai artimas – performansas vyksta vos už keletos žingsnių, buitinėje aplinkoje, kurioje jie tarsi yra lankęsi. Mes kasdien vaiksčiojame gatvėmis, lankomės bibliotekose ar sporto klubuose, bet ar kada pagalvojote kiek yra daug erdvių, kuriose mes negalime apsilankyti? Pavyzdžiui, restorano virtuvėje ar ligoninės personalo kambarėlyje. Aš pati labai retai pasiekiu tokias erdves ir manau, kad mes tiesiog esame ištroškę tokių pojūčių.

Grįžkime prie pasirodymo pavadinimo.

„Se prendre“ – tai prancūziškas pavadinimas. Iš tiesų labai sudėtinga išversti šį žodį, todėl mes stengiamės to nedaryti. Tai gali reikšti keletą skirtingų dalykų: „paimti“ – kaip veiksmažodis, nes „prendre“ reiškia „imti“, tačiau „se“ verčiasi „paimti ką nors“. Taip pat, „kartu“ – lyg susibendravimas, kito žmogaus apsikabinimas. Dėl šių skirtingų reikšmių šis pavadinimas mums ir pasirodė labai įdomus ir tinkamas.

Galbūt galite apibūdinti šokėjų tarpusavio ryšį ir ar spektaklio metu jis darosi vis intensyvesnis?

Kurdami šį pasirodymą mes nusprendėme ištyrinėti skirtingus kambarius mano bute. Susiejome skirtingas temas su atskiromis patalpomis – svetainė buvo susitikimo vieta, vienas iš kambarių, kuris buvo tuščias, turėjo būti pilnas gerų emocijų, nes pagalvojome, kokie jaukūs gali būti miegamieji, tačiau neatmetėme ir fakto, jog tai taip pat yra ir vieta, kurioje išgyvenamos didžiausios problemos, o virtuvė – buitinės rutinos erdvė. Nusprendėme pradėti nuo durų, kur buvo susitikimo vieta. 

Tiesiog pradėjome ir tyrinėjome intymumo idėją bei susitikimus tose pačiose vietose. Ilgainiui supratome, kad jeigu nesistengsime pakeisti įvaizdžio, auditorija manys, jog mes su Cooper atrodome kaip pora, nes esame bute, kuriame galėtų gyventi du žmonės. Dėl jaudulio, jausmų bei intymumo matosi pažinties bei artėjimo link artimumo procesas – iš pradžių mes susitinkame, džiaugiamės maloniu laiku, o tam tikru momentu atsiribojame vienas nuo kito. Atsiranda vienatvė, nuobodulys, ir galiausiai imame smurtauti vienas kitam už nugaros, tarsi grįždami į erdvę, kurioje galime bendrauti. 

„Se prendre“. Rémi Hermoso nuotr.

Kaip dėl rūbų, kuriuos dėvite? Kodėl pasirinkote tokį kasdienišką variantą?

Kuomet kūrėme šį spektaklį buvome apsirengę treniruočių drabužiais ir, kilus aprangos klausimui, išbandėme keletą skirtingų variantų. Supratome, kad tai lyg kostiumas. Atrodėme lyg kažkokie veikėjai, o ir rūbai turėtų būti pritaikyti, kad galėtume juose laisvai judėti – manėme, jog viskas atrodys netikra. Dėl to nutarėme tiesiog nusipirkti praktiškai tokius pačius drabužius, kuriuos vilkėjome, tik be skylių.

Kartais kostiumas pasako labai daug, tačiau šiuo atveju svarbiausia buvo nesukelti nepatogumų pasirodymo metu.

Grįžkime prie jūsų. Ar galite šiek tiek daugiau papasakoti apie cirko gyvenimą? Mes galvojame, jog cirke mes turime juoktis, bet galbūt jūs patyrėte kažką, kas išmokė jus gyvenimiškos pamokos?

Cirku užsiimu nuo devynių metų, o dabar man 33-eji. Tai buvo kiekvieno mano gyvenimo aspekto dalis – mano darbas, bet taip pat tai mano bendruomenė, mano draugai ir kalba, kuria kalbu. Tai yra labai giliai mano kūne. Kaip ir minėjau anksčiau, būdama 18-likos aš palikau savo gimtąjį miestą ir iš esmės sugrįžau tuomet, kai man buvo 28-eri. Iki tol aš net neturėjau konkrečios gyvenamosios vietos, būsto, nes visuomet keliavau ir dirbau. Per dešimt metų pasirodžiau daugiau kaip 3000 kartų (tai gerokai per daug), ir kiekvieną dieną eidavau į sceną skirtinguose kontekstuose. Taip tada atrodė mano gyvenimas, ir tai tikrai nebuvo naudinga sveikatai.

Kartais būna gerų momentų, kuomet dirbi su komandomis, kurios tau  artimos, ir pasirodymais, kurie tau patinka, tačiau kartais iš tikrųjų gali būti pragaras. Kai kažkas ne taip, kuomet esi labai toli nuo pažįstamų žmonių, yra galybė dalykų, kurių tu nesupranti, ir atlieki kūrinį, kurio nepavyksta išjausti. 

Cirkas yra maža, labai stipri tarptautinė bendruomenė – puikus įrodymas yra tai, kad aš atvykau čia, į Kauną. Su festivalio meno vadovu Gildu Aleksa prieš beveik pusantrų metų susitikome Stokholme ir iškart užmezgėme ryšį. Jis papasakojo man apie šiuolaikinio cirko festivalį „Cirkuliacija“, man patiko kontekstas, tad ilgainiui pradėjome dirbti kartu. Festivalio metu bus ir kitų žmonių, kuriuos aš pažįstu – iš Belgijos bei Norvegijos. 

Dauguma cirkų, apie kuriuos tik pagalvoju, sukuria itin problematišką moters įvaizdį, pastebimą pasirodymų metu. Kokybė dažnai priklauso nuo to, kaip žiūrovai reaguoja į vykstantį performansą, kokius dalykus jie nori matyti ir ypač, ką nori, jog atliktų moteris – tai ir sukuria tą problematišką įvaizdį, nes dažnai norai būna kiek neetiški.

Taigi jūs šokate dėl savęs ar dėl kitų?

Kartais darau tai dėl savęs, kartais dėl kitų. Manau, ką stengiuosi padaryti – tai šokti dėl abiejų.

Monika Balčiauskaitė

Daugiau apie „Cirkuliaciją“

Šią savaitę įvyks dvi svarbios šventės: kovo 9 ir 10 dienomis Indijoje švenčiamas Holi (Spalvų festivalis), o kovo 11 d. Lietuvoje minimas šalies nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetis. Kas galėtų sieti 2-tą didžiausią pagal gyventojų skaičių demokratinę valstybę, turinčią 1,35 milijardus gyventojų, ir mažą Baltijos šalį? KTU Indijos bendradarbiavimo vystymosi skyriaus (Indijos centro) vadovė Runa Chakraborty Paunksnis teigia, jog mus vienija ne tik sanskritas, bet ir tai, kaip švenčiame šventes.

Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (KTU SHMMF) docentė R. Chakraborty Paunksnis darbą universitete pradėjo vos prieš kelis metus (2018 m.), tačiau jau jaučiasi akademinės bendruomenės dalimi: „Būdama Indijos centro vadove turiu galimybę dalyvauti ir kitokioje, nebūtinai su mano darbu fakultete susijusioje veikloje, taip pat bendrauti su kitais universiteto bendruomenės nariais.“

Mokslų daktarė R. Chakraborty Paunksnis mano, jog lietuviškoji ir indiškoji kultūros nėra tokios skirtingos, kaip gali atrodyti.

„Nemažai mokslininkų jau yra aptarę sanskrito ir lietuvių kalbos panašumus, o aš pati pastebėjau įdomių panašumų tarp kai kurių švenčių, švenčiamų Indijoje ir Lietuvoje“, – sako ji.

Pavyzdžiui, populiarusis Holi festivalis (Spalvų festivalis) Indijoje yra labai panašus į lietuviškąsias Užgavėnes. Holi, dar vadinamo spalvų festivaliu, kadangi jį švęsdami žmonės vienas kitą ištepa įvairiausiomis spalvomis, metu sveikinama po tamsių žiemos dienų atgimstanti nauja gyvybė.

„Girdėjau, kad Lietuvoje per Užgavėnes deginama Morė. Holi festivalio metu indai taip pat degina demonės Holikos atvaizdą, tuo išvarydami tamsą ir blogį“, – aiškina docentė. 

Lietuviai iš tiesų kasmet stengiasi išvaryti žiemą, net jei šiemet ši šventė buvo simboliška – juk žiema taip ir neatėjo. 

Nepriklausomybės diena – pagrindinė abiejų šalių šventė

KTU Indijos centro vadovė teigia taip pat pastebėjusi abiejų kultūrų panašumų švenčiant valstybines šventes: „Indijoje Nepriklausomybės diena (rugpjūčio 15 d.) švenčiama tikrai iškilmingai: mokyklose ir valstybinėse institucijose organizuojamos kultūrinės programos, iškeliama valstybės vėliava, giedamas šalies himnas, dainuojamos kitos patriotinės dainos.“

R. Chakraborty Paunksnis pasakoja, jog minint Indijos Respublikos dieną (sausio 26 d.) taip pat rengiami paradai ir kultūrinės programos. 1950 m. sausio 26 d. Indija priėmė šalies Konstituciją ir tapo Respublika. Šiam svarbiam įvykiui švęsti tiek centrinė, tiek valstijų vyriausybės organizuoja įspūdingus pasirodymus, atskleidžiančius turtingą Indijos kultūrinį palikimą ir įvairovę.

Natūralu, jog tiek Lietuva, tiek Indija ir turbūt daug kitų šalių laikosi panašaus požiūrio į reikšmingas valstybines šventes: yra svarbu pagerbti šalies vėliavą ir valstybinį himną. Minėjimų metu taip pat organizuojamos eisenos su orkestru, nemokami koncertai ir įvairūs kultūriniai renginiai.

„Manau, jog šių švenčių metu žmones užplūsta gilus vienybės jausmas. Taip pat geriau suvokiama tautinė tapatybė ir priklausymas vienai tautai, vienai bendruomenei. Valstybinės šventės neabejotinai praturtina mūsų kultūrinę patirtį“, – teigia docentė.

KTU nuotr.

Indija: vienybė įvairovėje

Dr. Chakraborty Paunksnis pastebi ir tam tikrus kultūrų skirtumus: „Indija išsiskiria savo įvairove: keliomis kalbomis, kultūromis, skirtingomis klimato sąlygomis. Skirtingose šalies vietose gyvenantys indai kalba skirtingomis kalbomis. Manau, jog tuo Indija tikrai skiriasi nuo Lietuvos.“ 

Indijoje taip pat vyrauja skirtingos tikėjimų sistemos ir kultūrinės praktikos. 

„Ši įvairovė pastebima ir virtuvėje: pavyzdžiui, šiaurės Indijos gyventojų patiekalai labai skiriasi nuo tų, kuriuos valgo šalies pietuose gyvenantys žmonės. Tokių skirtumų Lietuvoje man dar neteko pastebėti,“ šypsosi KTU tyrėja iš Indijos.

Nepaisant Lietuvos suskirstymo į keturis etnografinius regionus, išsiskiriančius sava tarme ir kai kuriais būtent tai vietovei būdingais patiekalais (pavyzdžiui, žemaitiškuoju kastiniu), ji daug homogeniškesnė nei Indija. 

KTU nuotr.

Tarpkultūrinės komunikacijos svarba

Visuomenei įvairovė yra svarbi – šiuo globalizacijos laikotarpiu kitų pasaulio kultūrų pažinimas yra ypač vertingas. R. Chakraborty Paunksnis pabrėžia, jog įvairovės patyrimas universiteto akademiniame gyvenime studentus gali paskatinti priimti skirtingus požiūrius, o tai yra reikalinga visapusiškam švietimui, taip pat išugdyti tolerantiškesnę, užjausti gebančią asmenybę. Gebėjimas pripažinti įvairovę taip pat suteikia pranašumo šiandieniniame globalizuotame pasaulyje. 

Tyrėja mano, jog sėkmingą tarpkultūrinę komunikaciją lemia mūsų noras pažinti tai, ko nepažįstame: „Daugeliu atveju atsisakome plėsti savo akiratį dėl išankstinių nusistatymų arba polinkio tikėti kultūriniais stereotipais. Tiek Lietuva, tiek Indija gausios kultūrinių ir intelektinių išteklių, ir gali būti viena kitai ypač naudingos įvairių sričių atžvilgiu – nuo mokslo ir technologijų iki menų ir kultūros.“

Dr. Chakraborty Paunksnis pastebi, jog abi šalys jau pradėjo imtis svarbių veiksmų tarpkultūriniam dialogui stiprinti, tačiau reikia įdėti dar daug pastangų tvirtesniam ryšiui užtikrinti.

KTU inf.

Jau keliskart „Grammy“ nominacijų sąrašuose skambėjęs Kauno, tiksliau, Kauno miesto simfoninio orkestro, vardas – daugelio žmonių nuopelnas. Ir muzikantų bei orkestro vadovo Algimanto Treikausko, ir Kauno filharmonijos, savo architektūrine prigimtimi ypač tinkamos įrašams, ir į mūsų miestą suskrendančių geriausių pasaulio solistų, ir juos sukviesti padedančio dirigento Constantine’o Orbeliano. Ir dar dviejų viešumoje beveik niekada nematomų žmonių – garso režisierių. Vilius ir Aleksandra Kerai prieš beveik aštuonerius metus įkūrė kompaniją „Baltic Mobile Recordings“ ir… nė nebandė apsiriboti Baltijos šalimis. Jie nuolat dirba Vokietijoje, Anglijoje ir kitur. Nedidelė jų studija – Valstybiniame jaunimo teatre prie Vilniaus rotušės. Čia labai daug įrašų, didelių monitorių, fortepijonas, tobula akustika. Tikrai – net pokalbio įrašas ausinėse skamba puikiai. O pažintį su Kaune studijavusiais vilniečiais pradedu nuo asmeninio klausimo. Turbūt nė viena kartu dirbanti pora jo neišvengia. 

Kaip susipažinote? 

Aleksandra: Kauno technologijos universitete. Aš baigiau konservatoriją, klasikinio fortepijono specialybę, o Vilius buvo fleitininkas. Nusprendėme, nors ne vienu metu, kad garso režisūra ir darbas užkulisiuose yra mieliau širdžiai ir protui.

Vilius: Aš keleriais metais anksčiau įstojau į KTU. Aleksandra baiginėjo bakalaurą, o aš grįžau baigęs magistro studijas užsienyje ir ėmiau dėstyti. Ji buvo pati geriausia mano studentė. 

Kuo gi ta garso režisūra pasirodė mieliau už atlikėjo profesiją?

Vilius: Garso režisūra leidžia nenutolti nuo meno, bet prisiliesti prie jo iš visai kitos pusės ir daug platesniu spektru. Aš jaučiau nemažą scenos baimę ir nusprendžiau, kad tikrai nebūsiu muzikantas, nes scenoje negalėsiu atiduoti viso savęs. Bet nenorėjau ir pasitraukti iš muzikos. Garso režisūra žavėjo visada, net radiją mokykloje buvau įkūręs, ir tėtis domisi įrašais. Gal netiesiogiai ir pastūmėjo, nors mano šeimoje visi buhalteriai. Atsitiko taip, kad įstojau į KTU ir nepasigailėjau – specialybė žavi iki dabar. Nė vienos dienos tokios pat.

Aleksandra: Mama dar vaikystėje vesdavo į operą, kitus teatrus, namie klausydavomės plokštelių – muzikos, vaikiškų spektaklių. Apskritai buvau emocionalus vaikas. Penkerių metų pradėjau groti fortepijonu. Baigdama konservatoriją uždaviau sau rimtą klausimą: ar aš noriu būti atlikėja? Atsakiau sau sąžiningai: nesu pakankamai talentinga, kad būčiau scenoje. Be to, norėjosi gyvenime daugiau spalvų nei tik juodi ir balti klavišai. Aišku, nesinorėjo neišnaudoti viso žinių bagažo. Tarp specialybių stojimų sąrašuose pastebėjau muzikos technologijas – garso režisūrą. O magistrą jau rinkausi labai kryptingai – žinojau, kad noriu dirbti su orkestrais. Sužinojau, kad yra tokia specialybė kaip tonmeisteris, ir įstojau į Kopenhagos karališkąją akademiją. Tai reta specialybė – dar galima studijuoti Vokietijoje, panašių studijų yra Anglijoje. 

Kuo tonmeisteris skiriasi nuo garso režisieriaus?

Aleksandra: Tai suteikia privilegiją su orkestru dirbti labai artimai, spalvinti jį, užmegzti itin glaudų ryšį su dirigentu. Jei gerai išmanai partitūrą, kas yra privaloma, tai gali vadovauti įrašui ne tik iš techninės, bet ir iš meninės pusės. Lyg savotiškas pilkasis kardinolas. 

Pakalbėkim apie stereotipus. Ar garso režisierius – „vyriška“ profesija? Kaip tai suvokia tie patys orkestrų nariai, dirigentai, galų gale – kolegos?

Aleksandra: Lietuvoje stereotipas egzistuoja. Pirmojoje savo darbovietėje, LRT, iš pradžių sulaukdavau nustebusių žvilgsnių. Negaliu sakyti, kad tai buvo nepasitikėjimas, galbūt abejonės, ar tikrai moteris gali būti garso režisiere. Studijų Kopenhagoje metu šis mitas mano galvoje visiškai išsisklaidė. Supratau, kad moteris turi rasti savo vagą šioje specialybėje. Kai tvirčiau pradėjau žengti savo keliu, iš kolegų vyrų ėmiau sulaukti palaikymo ir paskatinimo. Už tai, kad sparnų nenukarpė, esu jiems labai dėkinga.

O kaip pradėjote dirbti kartu?

Vilius: LRT laikais jau buvo bendrų projektų. Ten dirbdami ėmėme sulaukti pasiūlymų įrašams ir iš šalies, tai vienas orkestras, tai kitas pasikviesdavo. Tapome tvirta komanda.

Aleksandra: Tikėjome savo veikla, jos specifika. Džiazo, popmuzikos garso režisierių yra daug daugiau, o mes dirbame su klasikine, akademine muzika. Lietuvai šioje srityje tikrai labai reikėjo gerų specialistų. Ne tiesiog aptarnaujančių koncertus ir dirbančių klubuose. 

Dirbant su tokios apimties kolektyvais kaip orkestras vieno žmogaus turbūt per mažai? Kaip pasiskirstote darbus?

Aleksandra: Taip, įrašuose dalyvauja du ar daugiau. 

Vilius: Žinoma, kartais ir trio gali būti sudėtinga įrašyti, bet su orkestru tikrai daugiau darbo. Ir technikos. O apie pasidalinimą… Pasirenkame, kuris įraše yra prodiuseris, nešantis meninę atsakomybę, o kuris labiau techninis. Tai priklauso nuo užimtumo, kad pasiskirstytume krūvį.

Aleksandra: Postprodukcijos metu irgi skirstomės darbus – tai pliusas, nes vietoj dviejų ausų būna keturios. Sveika leisti kitam įvertinti savo darbą, pastebėti niuansus, suteikti atspalvių.

Esate mobili komanda. Kai vykstate į kitas šalis dirbti, kokio dydžio yra jūsų bagažas?

Vilius: Turim dažnų skrydžių korteles, tad galim pasiimti papildomo bagažo. Dažniausiai viskas telpa į kokius penkis lagaminus. Ir dar porą rankinių. Sunkiąją amuniciją, nesusijusią su įrašo kokybe, pavyzdžiui, stovus, nuomojame vietoje. 

Beje, kaip dažnai tenka atnaujinti įrangą?

Vilius: Nesame labai seni, bet per tą laiką daug kas pakito. Kompiuterius dažnai atnaujiname. Programinė įranga keičiasi lėčiau. Mikrofonas apskritai beveik nekinta nuo tada, kai atsirado. Yra, pavyzdžiui, „Neumann“ sukurtų ir 60 metų veikiančių, tik dulkes reikia nuvalyti, techninę apžiūrą atlikti. Mikrofonų turime daug skirtingų, kad galėtume vienu metu dirbti dviejose vietose. Nauji, bet sukurti seniai. Garso kortų turime daugiau nei pradžioje. Ir patefonų, va, studijoje turime. Kartais vyksta perklausos – nors tai ne visai mūsų sritis, mielai įsileidžiame muzikantus.

Dirbate su Mirga Gražinyte-Tyla, Kauno miesto simfoniniu orkestru – ar tolimesni tarptautiniai ryšiai užsimezgė per lietuvius, o gal dėl studijų užsienyje?

Aleksandra: Studijos praplėtė akiratį ir leido suvokti, kad veikla gali būti tarptautinė. Žinoma, tokie ansambliai, Kauno miesto simfoninis orkestras ir jo vyriausiasis dirigentas iš JAV Constantine’as Orbelianas bei jo kontaktai, taip pat Gidonas Kremeris su „Kremerata Baltica“, praplėtė ir mūsų ryšius. Ir jie visi į mūsų gyvenimą atėjo labai panašiu metu, apie 2012 metus. 

Vilius: Mūsų specialybei labai svarbios kalbos. Anglų, rusų, vokiečių kalbos – pagrindinės. Dar italų būtų smagu mokėti.

Kiek kartų buvote nominuoti „Grammy“? Ir koks jausmas tai sužinojus? 

Vilius: Mes patys – vieną kartą, mūsų įrašai – keturis. O jausmas itin geras. Niekada to nesiekėme, gal dėl to ypatingas. 

Aleksandra: Ir pernai, ir šiemet buvome Los Andžele, kur vyksta „Grammy“ apdovanojimų ceremonija. Kviečiami nominantai, ir pačiam reikia domėtis, kaip patekti – bilietų į renginį nusipirkti negali. Kuo toliau gilinamės į „Grammy“ organizatorės – Įrašų akademijos (The Recording Academy) – veiklą, tuo geriau suprantame, kad didelė laimė, jog tokia akademija yra ir kad ji pastebi ne tik scenoje vykstantį veiksmą, bet ir gali paskatinti tokius užkadrinius žmones kaip mes.

Vilius: Taigi, tai visų pirma ne dirigentų, ne orkestrų, bet įrašų konkursas. Ne atlikimo, bet to, kas įrašyta, įdėta į mediją. 

O jei gautumėte „Grammy“, ar tai jums būtų pats didžiausias įvertinimas?

Aleksandra: Jei kalbame apie ordinus ir medalius, turbūt taip. Visgi didžiausia paskata yra tada, kai muzikantas džiaugiasi mūsų bendru darbu, pasiima įrašą, pats jo klausosi. 

O ar paprastas klausytojas, vaikštantis į koncertus, perkantis įrašus, turi šansą įvertinti tai, ką jūs darote?

Vilius: Manau, taip, kokybė akivaizdi, net ir neturint ypač geros aparatūros. Dauguma mūsų įrašų juk šiandien klausomi „Spotify“.

Aleksandra: Muzika yra labai demokratiškas menas. Koncertai, opera – šventė sielai. Juk dauguma ne kiekvieną savaitę vaikšto. Kai nusiperki įrašą tos muzikos, kurią girdėjai gyvai, ypač jei perki iškart po koncerto, vėliau klausydamas vėl patiri tą pakilią emociją. Jei įrašas prastas – emocija ne tokia stipri. Tai labai intuityvu. 

Pagaliau supratau, kokį argumentą reikia naudoti kalbantis su tais, kurie koncertus filmuoja telefonais! Beje, ar jūs po darbo dar turite laiko ir noro švęsti muziką, eiti į koncertus?

Vilius: Turim. Aišku, reikia pauzių ir pertraukų nuo muzikos, nes jos gyvenime tikrai daug. Bet tada einam į kitokios muzikos koncertus.

Aleksandra: Nors tikrai yra daug akademinės muzikos kūrinių, kurių išgirsti vėl ir vėl einu į koncertus. Tik čia jau reikia nusiteikti einant, jei nori pasimėgauti – kitaip smegenys vis tiek pluša, analizuoja. 

Vienoje lentynoje matau „Bon Iver“ plokštelę. Rudenį jie bus Vilniuje. Eisite?

Vilius: Taip, „Bon Iver“ – mano vieni mėgstamiausių. Laukiam. Be to, mano pusseserės vyras Povilas Oželis („8 Days A Week“) juos pakvietė. Ilgą laiką juokavom tarpusavy: kada atveši „Bon Iver“?

Aleksandra: Kitas jo atvežtas atlikėjas, kuris labai įsiminė – Benjaminas Clementine’as.

Ar svajojate ateityje būti ne tokiais mobiliais, įsirengti didelę įrašų studiją čia, Lietuvoje?

Vilius: Studija reiškia atsakomybę ją išlaikyti. Tai susiję su dideliais finansiniais ištekliais. Neatmetame to noro – galbūt kada gyvenime įkursime Nacionalinę studiją ar ką nors panašaus? Bet būtinybės nėra. 

Kiek šiuo metu ruošiate albumų? Ir kiek tai užtrunka? 

Aleksandra: Va, poros mėnesių planų lentelė į du lapus nelabai telpa. 

Vilius: O trunka apie metus, bet visko būna. 

Aleksandra: Prie operos, su kuria buvome nominuoti „Grammy“, dirbome dvejus metus. Skubos tvarka, jei prieš įrašą tai žinome, galima ir per pusmetį padaryti. Pats įrašas trunka nuo 3–5 iki 10 dienų. Pasiruošimas jam – ilgas ir kruopštus: tai ir partitūrų analizė, ir administraciniai darbai, laikų, lokacijų derinimas, jei yra keli solistai ir panašiai. Postprodukcija negali vykti greitai. Keli dubliai įrašo metu pagrojami ar padainuojami nuo pradžios iki galo, o tada – gabalėlis po gabalėlio, sudėtingi pasažai, įvairios interpretacijos, atspalviai. Yra pirminis montažas, perklausos, nuomonių surinkimas, tobulinimas… Menas. 

facebook.com/balticmobilerecordings

Kotryna Lingienė

Kipro Štreimikio nuotr.

Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. kovo numeryje „Užkulisiai“. Numerį perversti galite čia.

Dar prieš pietus su Nacionalinio Kauno dramos teatro grimuotoja Alina Nėniūte susitikome prie man gerai pažįstamų bilietų kasų. Nuo jų pašnekovė klaidžiais teatro koridoriais nuvedė į vadinamąją moterų pusę, kurioje įkurtas jaukus grimo kambarėlis. Į jį prieš spektaklį užsuka kiekvienas aktorius. Net neabejoju, kad čia buvo papasakota ir išklausyta daugybė istorijų, nubraukta džiaugsmo ir liūdesio ašarų – tačiau tai, kas nutinka grimo kambaryje, čia ir lieka. Šioje šviesioje erdvėje A. Nėniūtė dirba jau 45 metus ir savo įgytas žinias po truputį perduoda dviem jaunoms grimuotojoms. Pašnekovė papasakojo apie šios – iš lūpų į lūpas perduodamos specialybės ypatumus, meilę teatrui bei įsimintiniausias darbo patirtis. 

Manau, kad žmonės, išgirdę žodį „grimuotojas“, vis dar dažnai įsivaizduoja kosmetologą, makiažo specialistą. Vis dėlto ši specialybė gerokai platesnė. Iš ko susideda kasdienis jūsų darbas?

Makiažas yra tik viena, dažnai paskutinė, aktoriaus paruošimo spektakliui dalis. Planavimas prasideda dar gerokai prieš premjeras. Iš pradžių viską reikia aptarti su kostiumų dailininkais. Čia būna nusprendžiama, ar spektaklyje reikės perukų, barzdų, ūsų ir kokio stiliaus turėtų būti šios detalės. Natūralu, kad epochiniai, istoriniai ir šiuolaikiniai pastatymai reikalauja visiškai skirtingo grimo. Šių detalių gaminimas užtrunka nemažai laiko, todėl jas ruošti pradedama prieš mėnesį ar du. Visgi, net jei nereikia perukų ar pridėtinių ūsų, šukuosenas kuriame iš natūralių aktorių plaukų. Man darbas su plaukais iš esmės yra įdomesnis – tais laikais, kai atėjau dirbti į teatrą, tam buvo skiriama daugiau dėmesio. Negalima sakyti, kad grimas buvo nesvarbus, tačiau karaliavo perukai ir įmantrios šukuosenos. 

Kur keliauja seni panaudoti perukai bei kitos grimo detalės? Ar esate prisiminimui išsaugojusi kokių nors daiktų?

Kai vyko teatro remontas, dalį perukų teko laikyti nešildomose patalpose. Deja, jie nuo drėgmės supelijo – beliko išmesti. Su šiukšlėmis iškeliauja ir daugiau atgyvenusių perukų, tačiau didžiąją dalį spektakliams nebereikalingų neblogos kokybės perukų mes saugome. Vėliau juos galima restauruoti, perkonstruoti, pakeisti ar visai persiūti naujiems vaidinimams. Labiausiai branginame pačius seniausius, gamintus rankomis iš natūralių plaukų. Šiandien didžioji dalis mūsų naudojamų perukų yra sintetiniai, tačiau net ir juos galima panaudoti kelis kartus. Pavyzdžiui, ruošiantis spektakliui „Sombras“ teko siūti plaukus lėlėms, o tokiu atveju puikiai pasitarnauja senesni, paprastesni perukai. Aš niekada neskubu išmesti, tačiau sau asmeniškai sentimentaliai irgi nieko nesaugau. Man labiausiai norisi savo pagamintus daiktus panaudoti dar ir dar kartą, prikelti juos naujam gyvenimui. Geriausi perukai turi savo istorijas: keliauja ir į skirtingas šalis, ir iš spektaklio į spektaklį. Malonu pagalvoti, kad mano sukurtą daiktą panaudojo net kelios aktorės – pavyzdžiui, vieną peruką Gražina Balandytė dėvėjo spektaklyje „Tolima šalis“, o dabar jis puošia Ugnės Žirgulės galvą „Baltoje drobulėje“. 

Jau minėjote, kad prieš premjerą tariatės su kostiumų dizaineriais. O ar jums reikia tiesiogiai bendradarbiauti su režisieriais? Ar grimą tenka derinti ir su aktoriais? Kiek šiame darbe turite kūrybinės laisvės?

Viskas priklauso nuo konkretaus žmogaus: vieni režisieriai ateina apsitarti asmeniškai, kiti ne. Daug bendrauti tenka su Gintaru Varnu, jis savo meninį sumanymą ir tikslus ateina išsakyti akis į akį. Na, o aktoriai, žinoma, gali kam nors paprieštarauti, tačiau jų grimas būna nutartas anksčiau kartu su režisieriumi ir scenos bei kostiumų dailininkais, todėl dažniausiai nesusipratimų nepasitaiko. Visada stengiuosi apmąstyti aktorių poreikius, kad jiems būtų patogiau scenoje, o grimo kėdėje nereikėtų praleisti labai daug laiko. 

Laisvės šiame darbe tikrai yra – galbūt ne spontaniškos, bet tokios, kuri ateina su patirtimi. Ji pasireiškia planuojant. Ruošiantis premjeroms kostiumų dailininkai dažniausiai išklauso ir mano patarimų. Kiek sunkiau su jaunąja karta, nes jie – minimalistai, ir kartais tiesiog pateikia pavyzdžių iš interneto. Žinoma, su metais, su kolektyvu tiesiog atsiranda vis geresnis susikalbėjimas ir vienas kito supratimas.

Kas jūsų darbe sunkiausia?

Per tiek metų pripranti prie darbo ir niekas nebeatrodo labai sunku. Jaunystėje, karjeros pradžioje, liūdėdavau, kai reikėdavo aukoti visus vakarus ir šventes. Vis dėlto šiame darbe atradau labai daug man malonių dalykų. Kitaip juk nebūčiau čia dirbusi kelis dešimtmečius. Teatras yra tokia įstaiga, kuri įsiurbia žmogų – žinoma, jei jam tai įdomu.

O kas per tiek metų labiausiai įsiminė?

Maloniai prisimenu gastroles, kurių netrūko pirmaisiais darbo metais. Kelionės trukdavo ir po tris savaites, ir po mėnesį ar ilgiau. Tada mes su teatro kolektyvu buvome susigyvenę kaip tikra šeima. Taip teatras tapo mano gyvenimo būdu.

Dažnai minima, kad teatro grimuotojas turi pabūti ir draugu, ir psichologu. Ar ši darbo dalis jums atrodo sunki, reikalauja emocinės energijos, o gal tai irgi malonumas?

Prie to tiesiog pripranti. Šiandien ši darbo dalis man nekelia stiprių emocijų, o kartais ir būna truputėlį juokinga. Visas žinias, tiek profesines, tiek žmogiškąsias, susijusias su grimavimo darbu, man perdavė prieš tai dirbusi karta, o dabar jaunajai kartai perduoti stengiuosi aš. Tiesa, tam tikras supratimas ateina su metais – tuomet geriau jauti, kada patylėti, o kada šnekučiuotis su grimo kėdėje sėdinčiu aktoriumi. 

Kaip per 45 metus pasikeitė jūsų darbas?

Seniau turėdavome tik vieną iš Maskvos gautą dėžutę. Atsimenu, pudra būdavo tokia, kad visas teatras kvepėdavo. Beveik viską reikėdavo gaminti savomis rankomis, o šiandien galima tiesiog nuvažiuoti ir nusipirkti. Dabar turime gerokai daugiau priemonių ir medžiagų nei prieš kelis dešimtmečius. Padaugėjo ne tik prieinamų perukų, bet ir makiažo – tiek teatrinio grimo, tiek kasdienio naudojimo priemonių. Taip pat pasikeitė ir grimo stilistika. Anksčiau viskas buvo teatrališkiau – tekdavo klijuoti nosis, darydavau ryškesnį, charakteringesnį makiažą. Matydavau, kaip tokia išvaizdos transformacija padėdavo aktoriui lengviau pereiti į vaidmenį. Dabar teatras tampa vis labiau gyvenimiškas. 

Ar jūsų patirtis patvirtina teiginį, kad kūrybingumas geriausiai atsiskleidžiaturint ribotą priemonių kiekį?

Iš tiesų, taip. Kai tik atėjau į teatrą, kartu su mokytoja pačios virdavome lūpdažius ir kvapnų vazeliną. Kai reikia gaminti nuo nulio, atsiranda daugiau galimybių pasireikšti kūrybingumui. Tiesa, dabar teatre dirbančias merginas aš taip pat stengiuosi išmokyti siūti ūsus, barzdas bei kitokių subtilybių. Tačiau šiandien viskas yra kitaip.

Kaip šiandien ruošiami jūsų profesijos atstovai? 

Mano žiniomis, Lietuvoje nėra mokyklų, kurios paruoštų kvalifikuotus teatro grimuotojus, žinančiusviską nuo A iki Z. Viena mergina, kuri šiuo metu dirba su manimi, šios specialybės mokėsi Londone, tačiau ir jos studijose įgytų žinių tikrai neužtenka. Grimuotojas turi ne tik gebėti sukurti sudėtingas šukuosenas ar makiažą, bet ir išmanyti skirtingų epochų istoriją bei šiuolaikines tendencijas. Visa tai išmokti reikia ne vienų metų ir daug praktikos, o perprasti tenka ne tik grimo subtilybes, bet ir iš esmės teatro specifiką. Su buvusia kolege juokaudavome, kad pirmi dešimt metų yra sunkūs, bet kiti dešimt dar sunkesni, nes reikalavimai tik didėja. Grimuotojo specialybė reikalauja daug kantrybės, pasiaukojimo ir nuoširdžios meilės teatrui. 

Kiek valandų prieš spektaklį jūs pradedate savo darbą? 

Kai ruošiamės spektakliams, kuriuose vaidina daug aktorių ir naudojami sudėtingi kostiumai bei grimas, darbą pradedame maždaug penkios valandos prieš vaidinimą. Prieš mažiau grandiozinius spektaklius gali užtekti ir poros valandų. Tiesa, prieš premjerą visada pasiruošimui skiriame viena valanda daugiau, nes viskas turi būti idealiai sustyguota. 

Kiek laiko aktorius praleis grimo kambaryje, priklauso nuo suplanuotų išvaizdos pokyčių. Jeigu reikia susukti plaukus, juos sušukuoti ir padaryti grimą, visas procesas gali užtrukti iki valandos. Vis dėlto mes spektakliams ruošiamės jau išvakarėse. Tada spektaklio dieną viskas einasi greičiau ir sklandžiau. 

Ar jus džiugina darbas su spektaklių premjeromis bei naujų sprendimų paieškos, o gal šiandien priimtiniau ruoštis jau gerai pažįstamiems ir pamiltiems vaidinimams?

Be abejo, man smagiau dirbti su naujais spektakliais, grimuoti aktorius generalinėms repeticijoms ir premjeroms. Tai skatina entuziazmą – reikia eiti į repeticiją, žiūrėti, kaip grimas atrodo iš žiūrovų salės, jeigu kažkas ne taip – taisyti, ieškoti kitokio sprendimo. Man tai labai įdomu. 

Justė Vyšniauskaitė
Donato Stankevičiaus nuotr.

Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. kovo numeryje „Užkulisiai“. Numerį perversti galite čia.

Kadaise Panerio gatve vadinta M. Valančiaus gatvė – viena seniausių Kaune. Tai – viena iš miesto plano kompozicinių ašių. Jos gale kadaise šurmuliuodavo turgus – yra teigiančių, jog žuvų. O ir žvynų rasta kasinėjant – kaip ir keramikos. Žodžiu, virė čia gyvenimas – verda ir šiandien. Pastaraisiais metais susiklostė taip, kad M. Valančiaus gatvė – prekybos, parduotuvėlių, spalvų, formų, kvapų ir grožio alėja. Viename senųjų mūrinių namų veikia persiškų kilimų galerija „Lauros namai“. Jos įkūrėja Laura Bohne šypsosi – Kaunas iki 1919 m. buvo nedidelis miestas, tad gilių kilimų tradicijų mes neturime. Tiesa, LDK laikais didikai šalyje steigė tapiserijų manufaktūras, kolekcionavo persiškus kilimus. Bet, Lauros dėka, šiandien galime prisiliesti prie senosios, lietuviams visiškai nesvetimos indoeuropiečių kultūros. 

„Profesionaliai šia veikla užsiimu trylika metų“, – pasakojimą pradeda Laura, netrukus išsiduodanti, kad veiklos šaknys visgi daug gilesnės. Moteris gimusi Kaune, kaunietė ir jos mama. Senelių namuose stovėdavo tarpukariu gaminti art deco stiliaus baldai, buvo ir kilimas, priklausęs dar proprosenelei – kraičio dalis. „Mes apie ją žinome mažai – tik dabar užsakiau paiešką archyvuose. Visgi iš tam tikrų artefaktų galima manyti, kad ji priklausė aukštesniam visuomenės sluoksniui. Man visos tos detalės giliai įstrigo, manau, prisidėjo formuojantis mano skoniui“, – sako Laura, pabrėžianti ir Kauno architektūros įtaką. Ji mokėsi dabartinėje Jono Jablonskio gimnazijoje, taip pat suprojektuotoje tarpukariu. 

Į persiškus kilimus, tapusius neatsiejama gyvenimo dalimi, Laura atidžiau įsižiūrėjo studijuodama užsienyje. Juk Vakarų Europoje šeimų istorijos, kitaip nei pas mus, nesutraukytos ir neištrintos. „Mane visada domino tai, kas gražu, ir tie žmonės, kurie kuria grožį. Toks ir rezultatas – aš darau tai, kas man teikia malonumą. Džiaugiuosi, kad galiu pasidalinti savo žiniomis apie istoriją, kultūrą ir tai, ką galime vadinti bendru žmonijos paveldu.“

Prasmegus pavojingai patogiame art deco stiliaus fotelyje, Lauros pasakojimų apie tai, ką ankščiau vadinome Persija, o dabar – Iranu, galima klausytis ilgai. „Persija“ – terminas, kilęs iš graikų kalbos. Daugiau nei 2500 metų Persija buvo vadianma daugelio tautų apgyvendinta didelė teritorija nuo Kaspijos jūros iki Persijos įlankos. 1935 metais dešimtmetyje šalis grįžo prie archajinio pavadinimo „Eran“, reiškiančio „arijų žemę“. Vėliau įvykiai keitė įvykius, bet ir šiandien Iranas – daugiatautė valstybė, kurioje gyvena ir kurdai, armėnai, azerbaidžianiečiai, lorai, uzbekai, turkmėnai. Ir vos pora procentų arabų, nors oficiali religija – islamas. Anot Lauros, didžioji dalis Irano gyventojų nelaiko savęs itin religingais, nors tai, ką matome ir girdime, skatina manyti ką kita. 

„Manau, tai, jog esu lietuvė, iš šalies, patyrusios priespaudą ir okupaciją, man padeda geriau suprasti iraniečius nei mano kolegoms iš Vakarų Europos“, – svarsto galerijos „Lauros namai“ įkūrėja. Kai imi mąstyti šiomis kategorijomis, supranti simbolių – tekstilėje, kalboje, literatūroje, kine – svarbą. 

„Tenykščių simbolių sąsajos su baltiškais simboliais yra neginčijamos“, – į ugnį, tekantį vandenį, saulę, paukščius, metų laikus simbolizuojančius raštus kilimuose rodo Laura. Simboliai nekinta šimtmečiais, tūkstantmečiais – tai etnografinis DNR. Kalbos asimiliuojasi, mitybos įpročiai keičiasi, o simboliai, audimo, rišimo technika – ne. 

Stirtomis galerijoje sukrautų kilimų – ne tik persų, bet ir kurdų, azerų tautų kūrinių – spalvos taip pat atrodo artimos ne tik lietuvio akiai, bet ir dūšiai. O kaip kitaip? Jos juk natūralios, išgautos iš to, ką duoda gamta. Nors formulės sudėtingos – įdomu, kad britų dažų industrijos atstovams XIX a. pabaigoje šnipinėjant tuometinėje Persijoje vieno atspalvio formulės taip ir nepavyko sužinoti. Tai pavasario žalsva. Žinoma, kodėl gi turėtum svetimšaliui išduoti iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas perduodamą formulę? Kilimų rišimas, vilnos ar šilko dažymas – įgūdžiai ir žinios, laikomos paslaptyje.

Kad įmintų tai, kas užkoduota audiniuose, spalvose ir raštuose, Laurai, žinoma, ne kartą teko apsilankyti Irane. Ji su šypsena mini tenykštį bendravimo kodą, etiketo meną „Tarof“. Sako, norint jį įvaldyti, reikia būti ten gimus, mintinai mokėti Hafezą, Omarą Chajamą. „Mes, šiauriečiai, reikalus tvarkome tiesiai šviesiai. Ten – nieko panašaus. Tai poezija.“

„Reikėjo vienu metu pasirinkti – verslininkė aš ar kolekcininkė. Tai priešingos, sunkiai suderinamos veiklos“, – juokiasi moteris, paklausta, ar jos namuose daug kilimų. Bet pakankamai. Salone – šimtai, seniausias – XIX a. vidurio, ne visi eksponatai parduodami. Čia galima ne tik įsigyti autentišką persišką kilimą – Laura konsultuoja vertinant, tarkime, paveldėtus kilimus, turi restauratorių užsienyje, kurie gali prikelti antikvarinę vertybę. Tinkamai prižiūrimas kilimas gali tapti šeimos relikvija. Ir tampa – yra nuolatinių klientų, tiksliau, jų vaikų, kurie po svetur praleistų metų grįžta į Kauną, užsuka į saloną ir sako: „Žinote, aš iš jūsų pirktą kilimą, kurį man tėvai padovanojo, su savimi visur vežiojuosi.“ Gal apie tai ir yra skraidančio kilimo fantazija? 

Kilimas – tai namai. Pagrindas po kojomis, nuosavos žemės lopinėlis. Turi jį – gali kurti gyvenimą. O jame svarbiausia – pusiausvyra. Persų kultūroje balansas visuomet išlaikomas. Tai akivaizdu net virtuvės tradicijose. „Dar Zaratustra yra minėjęs du tipus žmonių – šiltus arba šaltus, lygiai taip ir su maistu: šarminiai produktai šilti, rūgštiniai – šalti“, – dar vieną istorijos puslapį verčia Laura. Persiški patiekalai neįsivaizduojami be šafrano, brangiausio prieskonio pasaulyje, šildančio ir net gydančio, visuomet rasi. 

Sakoma, kad persiška muzika, ypač – sufijų, harmonizuoja žmogaus vidų, ramina protą. Čia Laura primena apie mūsų žurnale prieš porą metų aprašytą iniciatyvą „Gera muzika gyvai“ – tai jos dėka Kauną jau ne kartą lankė kurdų kilmės muzikantas iš Irano Kayhanas Kalhoras, persų styginio instrumento kamancheh virtuozas. Žodžiu, viskas yra arčiau, nei atrodo pasižiūrėjus į žemėlapį. Ypač jei turi skraidantį kilimą ir puodelį šafrano arbatos. 

laurosnamai.lt 

Kotryna Lingienė
Teodoro Biliūno nuotr.

Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. vasario numeryje „Tautodailė“. Numerį perversti galite čia.

Palydėjusi mudu su fotografu Arvydu Čiukšiu iki automobilio, uždarydama savo kiemo vartelius, Aurelija Gražina Rukšaitė užbaigė pokalbį paskutiniu įspūdingu biografiniu niuansu: „…tai va, tas mano senelis gyveno Amerikoje ir buvo kaubojus.“ Pašnekovė ‒ lituanistė ir audėja, šių metų pradžioje tapusi liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ laureate, apdovanota už įspūdingus tradicinių lietuviškų juostų kilimus. Pastaruosius apžiūrėjome kūrėjos namuose, lyg muziejus apstatytuose iš viso pasaulio atsivežtais eksponatais: meno kūriniais, kaukėmis, keramika. 

Neseniai lankėtės Peru. Kas jus ten nuviliojo?

Man iš tiesų patinka seni dalykai. Kuo senesnė kultūra, tuo geriau, o po šiuolaikinius miestus keliauti man ne taip įdomu. Štai neseniai buvau Peru ‒ ten vyresniems žmonėms geriau nevažiuoti dėl itin reto oro. Tose aukštybėse be proto skauda galvą, tad nuolat tenka kramtyti koką. Kokoje labai daug deguonies, o ją parduoda kiekvienoje parduotuvėje. Tai ką, galvoju, parvešiu kokos draugams dovanų! Pasigriebiau penkiolika pakelių ir jau ruošiausi pirkti. Gerai, kad tą dieną keliavome su gidu ir kažkaip šovė į galvą jo pasiteirauti, ar galiu vežtis koką į Europą. Gidui akys ant kaktos iššoko ‒ sako: „Sėsit ilgam į kalėjimą! Net jei vieną sudžiovintą lapelį į knygą įsidėsit, šunys vis vien užuos.“ (juokiasi) 

Smagu, kad šis interviu vyksta ne areštinėje.

Su mano polėkiais visko gali būti! 

Kas jus taip traukia prie senųjų kultūrų?

Mane labai seniai domina ženklai, simboliai, jų reikšmės. Šis susidomėjimas užgimė turbūt 1982 m. Rygoje, kur kasmet vyksta didžiulis amatininkų turgus. Reformatai Latvijoje, palyginti su katalikais Lietuvoje, atlaidžiai žiūrėjo į tautosaką ir tautodailę, tad jose esančius ženklus ir šių tikrąsias prasmes latviai gerai žino. Tarpukariu Latvijoje dirbo žymus kraštotyrininkas Ernestas Brastinis, kuris rašė apie ženklus ir jų reikšmes ‒ mane labai įtraukė jo darbai. Taigi susidomėjimas prasidėjo ne nuo juostų, bet nuo simbolių.

Dėl to man svarbios ir senosios kultūros ‒ ne veltui trenkiausi į Indiją, kur vos išlipus iš lėktuvo svastikos (beje, sutinkamos ir baltų tautodailėje) tiesiog pabyra tau ant galvos. O šio ženklo reikšmės įvairiose kultūrose yra labai panašios: latviai ją vadina ugnies kryžiumi (ugunskrusts), Indijoje, primityviai šnekant, tai yra laimės ženklas. Svarbu tai, kad archajiški simboliai yra sakralūs. Pradžioje dėl to net bijojau austi. Jaučiausi kaip netikintysis, kuris nežino, kaip elgtis bažnyčioje ‒ ir bijo, ir nori, ir nesiryžta. Man juostų audimas atrodė toks sakralus, kad net nežinojau, ar sugebėsiu.

Kaip vis dėlto ryžotės? 

Pagal išsilavinimą esu lituanistė. Gimiau Sibire, tad sovietų okupacijos metais dirbdama susidurdavau su įvairiais niuansais ‒ manęs darbe arba nelabai, arba per daug norėdavo. Prireikė papildomos veiklos, tad paprašiau savo draugės tekstilininkės Laimos Oržekauskienės pamokyti mane austi. 

Buvo sudėtinga verstis kaip lituanistei sovietų okupacijos metais?

Esu gimusi Sibire ir tuo didžiuojuosi ‒ jiems tai nepatiko. Jaunystėje net į galvą neateina, kad už tai, koks esi, tavęs gali kur nors nepriimti. Bet net mokykloje auklėtojas, kuris dėl gerų pažymių pervedė mane į savo klasę, mano knygelėje pažymėjo, kad esu sibirietė ir vengiu visuomeninio darbo. Dėl to vėliau man kilo problemų su mandatine komisija. 

Mano mama turėjo dirbti darbų mokytoja, bet, kadangi buvo grįžusi iš Sibiro, tapo nebetinkama mokyti tarybinius vaikus megzti ir virti. Kitą kartą norėjo įsidarbinti valgykloje, bet buvo nuspręsta, kad ji užnuodys maistą ‒ štai kokiu lygiu tuomet viskas vykdavo. 

Tai ar vengėte visuomeninio darbo?

Faktas! Negi aš eisiu į komjaunimo susirinkimus? Darbe dėl paso irgi turėjau bėdų: nukreipė į korektūrą, nors man kaip lituanistei ten nebuvo kas veikti. Dirbau greitai ir gerai, taigi vieną kartą prisistatė toks vyrukas, siūlęs aukštesnes pareigas ir butą su sąlyga, kad sutiksiu tapti kažkokio komjaunimo komiteto nare. Pala, sakau, aš ne komjaunuolė. Sako, nesvarbu. Tada dar perklausiau: ar tu pas mane čia atėjai? Nesupainiojai? Dabar suprantu, kaip gudriai viskas buvo susukta, o tada man tiesiog atrodė visiška nesąmonė, kad pas mane su tokiais siūlymais prisistatė. Tu man duok milijoną gerų butų, bet kas jau kas, o aš į komjaunimo komitetą tikrai neisiu. 

Taigi susiradote papildomos veiklos.

Ausdavau gobelenus, krepšelius ‒ jau tada su simboliais! Įstojus į Tautodailininkų sąjungą, man pasiūlė austi juostas. Tada ir pamaniau, kad gal man tai per daug sakralu. Būtent jas austi mane išmokė žymi tautodailininkė Antanina Didžgalvienė. Išgirdusi mano dvejones ji pasakė: „Kaip tu sužinosi, ar sugebi, jei net nepradėjai? Tiktai ausk!“

Kodėl juostų audimas jums atrodė per daug sakralus?

Dėl simbolikos. Pavyzdžiui, latviai turi vadinamąją Lielvardės juostą, kuri yra dovanojama naujagimiui, tarsi išaudžiant jam gyvenimo kelią. Dėl to niekad neprasimanau simbolių ‒ galiu pažaisti su spalva, įnešti šiek tiek moderno, ypač jei darau taikomuosius darbus, diržus ar apyrankes, bet simbolių niekad nekuriu. Tikėjimas jais ir atneša sakralumą. 

Pradėjusi austi gan greitai išmokau šio amato. Vėliau norėjosi kažko daugiau, o mano mokytoja ausdavo vadinamąsias dvigubas juostas, kurių spalvos eina dvigubu ritmu. Išmokau austi ir jas ‒ šiose juostose galima įlieti daugiau polėkio, žaismės.

Kokia prasmė slypi juostoje? Kokie skirtumai aptinkami regionuose?

Regionai skiriasi raštais, ornamentų išdėstymu, spalviniais sprendimais. Spalvų deriniai regionuose skirtingi. Tarp kitko, mėgstu naudoti aktyvias spalvas. Okupacijos metais visi įsivaizdavo, kad jei jau liaudiška, tai turi būti be spalvos, rudai pilka, žemiau žemės, visai nupezę. Nieko panašaus ‒ nėra ryškiau nei liaudies mene. Senais laikais teko lankytis Vilniuje, vienos iš bažnyčių, kurioje buvo liaudies meno muziejus, archyvuose. Pakėlusi seną juostą ir iš arti apžiūrėjusi nenublukusias dalis randi aktyvias, ryškias spalvas. Pavyzdžiui, mėlyna ‒ pridėk dar kokį žalvarinį papuošalą prie tos aktyvios mėlynos ‒ kala taip, kad gali nugriūti! 

O prasmės skiriasi tik ženklų, pačių juostų prasmė nesikeičia. XVIII a. pab.–XIX a. (apie ankstesnius laikus nelabai žinome) juostos turėjo taikomąją funkciją: surišti, aprišti, pririšti, pasipuošti. Tačiau pas mus, kaip ir Latvijoje, juosta būdavo dovanojama kaip palinkėjimas ‒ sakykime, galėjai gauti juostą, margintą laimės kryžiumi. Gerbiu Paulių Galaunę už tai, kad rinko ir saugojo tautodailę, bet man nepatinka jo suprimityvinti ženklų pavadinimai, pavyzdžiui, iš dvigubo kryžiaus išėjo roželė. Taigi pavadinimai duoti ne pagal prasmę, o asociatyviai, pagal formą. Jau minėto E. Brastinio nagrinėjamų simbolių gylis visai kitas, o juk ženklai tie patys ‒ baltų. Kaime juostos tebėra dovanojamos, nors žmonės galbūt ir primiršo kodėl, kokia šios dovanos prasmė. Ne veltui piršlius ar jubiliatus juosiame juostomis, nors ir baisiomis. 

Esate tvirtų patriotiškų įsitikinimų. Ar tai buvo išugdyta šeimoje?

Specialiai ugdyta gal ir nebuvo, bet šeimoje nestigo tvirtų asmenybių. Pavyzdžiui, mano močiutė (tėčio mama) buvo beraštė moteriškė, bet labai stiprus žmogus. Anais laikais senelis nusipirko dvarą Širvintose, pasistatė malūną, lentpjūvę, o tai užtikrino miesteliui elektrą. Širvintose tuo metu daugiausia gyveno lenkai. Visgi močiutė sugebėjo bažnyčioje įvesti pamaldas lietuvių kalba. Ji nupirko vietinėms bobelėms šiltus vailokus ir nuvarė jas giedoti į bažnyčią. Taip pat ten jie įsteigė ir pirmąją amatų mokyklą. Seneliai visai nenorėjo pasirodyti kažkokiais patriotais, tiesiog jautė, kaip turi elgtis. O ir religinga močiutė buvo be proto ‒ jau būdama tremtyje, Sibire, atliko kunigo pareigas. Ten nebuvo kunigų, tad bendruomenei buvo leidžiama išsirinkti dvasininką (nors ir be įšventinimo). Mano mama irgi tokia buvo ‒ galėjo penkiasdešimt kilometrų eiti per Sibirą teisybės ieškoti. Matyt, šios savybės su krauju persiduoda. Štai 1987 m. aš, smulki mergina, kartu su keturiais augalotais vyrais pasiėmėme pasus ir patraukėme į mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Pamenu, mama nesakė nieko, o tėtis tik tarė: „Vaikeli, tu nežinai, kas tai yra.“ Bet kai nežinai, tai ir baimės nėra. Mano visa šeima tokia ‒ ne veltui mūsų telefonų buvo pasiklausoma. Nes nieko tai valdžiai nebuvo blogiau nei žmogus su pozicija. Ką reiškia žmogus su pozicija? Tai reiškia, kad siūlyk tu jam ką nori ir daryk su juo ką nori, bet jo nepalenksi ‒ nepadės nei siūlomas butas, nei niekas. Be to, ir mano draugai visad buvo tvirtų pažiūrų. 

Ką jums duoda audimas?

Man patinka! 

Du žodžiai?

Nėra čia ko daug plepėti. Kažkur girdėjau, kad audimas – tai tikra meditacija ir panašiai. Man tai visų pirma yra ilgas techninis darbas ir jokia meditacija. Tiek, kad ausdamas juostą, kurioje tiek prasmės, blogai nesijausi. 

Galite klausytis muzikos ausdama?

Ramiai. Jaunystėje man labai patiko hardrokas. Tai įsivaizduoji ‒ per kolonėles varo roką, o Aurelija audžia (juokiasi)! 

Julija Račiūnaitė
Arvydo Čiukšio nuotr.

Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. vasario numeryje „Tautodailė“. Numerį perversti galite čia.

Namų kino platformose iki balandžio 2 d. vykstančio „Kino pavasario“ programoje, kaip ir kasmet, ryškūs aktualijas atliepiantys ir prie garsių asmenybių priartinantys dokumentiniai filmai.

Apie nykstančias rūšis šaržuojant žmoniją kalbama „Paskutinis patinas Žemėje“ (The Last Male on Earth), prisiminti 1957 metais į kosmosą išsiųstą kalytę Laiką kviečia karantino metu itin aktualus filmas „Kosmoso šunys“ (Space Dogs). Galimybę susipažinti su spalvinga Alžyro visuomene suteikia apsilankymas dykumos kavinėje adresu „Sacharos gatvė 143“ (143 Sahara Street), o filmo „Šviesos kariai“ (Faith) režisierei Valentinai Pedicini pavyko patekti į uždarą Italijos sektą, kurios gyvenimą vienuolyne lydi karinė disciplina, skustos galvos, balti drabužiai, technomuzika ir aklas pasišventimas.

Dar vieną ypatingą pažintį žada filmas „Andrejus Tarkovskis: kinas kaip malda“ (Andrey Tarkovsky. A Cinema Prayer), sukurtas legendinio rusų kino kūrėjo sūnaus. Kitas sūnaus režisūrinis žvilgsnis, šį kartą į savo motiną, kuri septintajame dešimtmetyje buvo mados ikona, Benedettą Barzini – filme „Mano motinos išnykimas“ (The Disappearance of My Mother). 

Pasikalbėti su „Kino pavasario“ atstovais sutikusios režisierės Sung-A Yoon dokumentiniame filme „Užjūris“ (Overseas) pasakojama apie viename mokymo centre išskirtinai sunkiai patirčiai rengiamas moteris. 

Maždaug 10 milijonų Filipinų gyventojų dirba svetur. Uždirbtus pinigus siųsdami namo, migrantai žymiai prisideda prie gimtinės ekonomikos, nes pinigų perlaidos sudaro maždaug dešimtadalį bendrojo vidaus šalies produkto. Daugybė filipiniečių moterų, palikusios savo mažamečius vaikus, išvyksta į užsienį, kur dažniausiai siaubingomis sąlygomis dirba namų tvarkytojomis ar auklėmis. Kenčiant žeminimus ir smurtą jas guodžia tik jų šeimų gyvenimą pagerinsiantys uždirbti pinigai. 

Briuselyje gyvenanti filmo autorė Sung-A Yoon sako, kad stebėdama tokiam išlikimui Filipinų darbo centre rengiamų moterų kasdienybę norėjo atskleisti jų asmenybes, vidinį pasaulį, jausmus, kuriuos jos išgyvena prieš išvykdamos. Taip pat ji siekė parodyti iššūkius, su kuriais filipinietės dažniausiai susiduria dirbdamos užsienyje – darbas svečioje šalyje nelengvas, primena vergiją. 

Filme matome tik tam tikrą atkarpą – moterų pasiruošimą darbo centre. Kokie kiti etapai laukia užsienyje dirbti norinčių moterų? Kiek laiko prabėga nuo paraiškos pateikimo įdarbinimo agentūrai iki kelionės į kitą šalį?

Nors gali pasirodyti, kad mokymo centras yra vienintelė stotelė iki išvykstant į užsienį, tai netiesa. Iš tikrųjų moterys pereina gana daug etapų: kreipiasi į įdarbinimo agentūrą, išklauso 216 valandų trukmės kursą centre, tada dalyvauja įvairiuose seminaruose, kur mokoma užsienio kalbos pagrindų, dėstoma svarbi su kelione susijusi informacija ir t. t. Visi šie etapai nebūtinai vyksta paeiliui.

Gali būti, kad užsiregistravus įdarbinimo agentūroje gali tekti palaukti, tarkim, mėnesį, kol įvyks pokalbis su darbdaviu, atveriantis duris į mokymus, kuriuos ir matome filme. Po jų – medicininė apžiūra, minėti kursai ir seminarai. Apibendrinus visas procesas nuo kreipimosi iki išvykimo gali trukti kelis mėnesius.

Aplankėte 20 mokymo centrų, kol išsirinkote tą vienintelį, kurį norėjote nufilmuoti. Kiek tokių dirbti užsienyje ruošiančių centrų yra Filipinuose?

Tikslaus skaičiaus negaliu pasakyti, tačiau šimtai. Įdarbinimo agentūrų, kurios suveda darbo ieškotojus su šeimomis, yra apie 2 tūkstančius.

Kiek kainuoja agentūros paslaugos? Rodos, kai kurios moterys skolinasi pinigų.

Kaina – komplikuota tema, filme nenorėjau apie tai kalbėti. Tačiau ji iš dalies priklauso nuo šalies, į kurią vykstama. Vykti į Vidurinius Rytus kainuoja mažiau, tačiau ir atlyginimas ten mažesnis. Už darbą Honkonge ar Kanadoje teks pakloti daugiau.

Moterims, su kuriomis susidūriau filmuodama, reikėjo pinigų, kad galėtų išvykti į užsienį, todėl jos ėmė paskolą arba skolinosi iš artimųjų. Yra daug bendrovių, teikiančių paskolas būtent šiuo tikslu.

Be abejo, kai kurios moterys turi reikalingą sumą – dirbti į užsienį išvyksta ne tik skurdžiai gyvenančios, bet ir vidurinei ar net aukštesniajai klasei priklausančios filipinietės.

Vienas iš sunkumų, su kuriomis susiduria moterys, kad sunkiai uždirbti pinigai ne visada pasiekia namiškius.

Deja, taip. Viena moteris filme pasakoja, kad dirbdama Viduriniuose Rytuose kas mėnesį siųsdavo pinigus Filipinuose likusiai motinai, tačiau grįžusi namo pamatė, kad pinigus motina išleido alkoholiui, o ne palikto vaiko ir namų priežiūrai. Tokių istorijų yra ir daugiau.

Bendraudama su nevyriausybinėmis organizacijomis išsiaiškinau, kad emigrantai Filipinuose yra laikomi turtingesniais, tais, kuriems pasisekė. Tad kartais šeima ir bendruomenė iš užsienyje dirbančio nario prašo pinigų vestuvėms ar, tarkim, laidotuvėms. Kai kuriems sunku atsisakyti ir neduoti, nes vėliau prasideda apkalbos ir pykčiai. Ne visi supranta, kad išvykusiesiems iš tikrųjų nėra taip lengva, kaip jiems atrodo, ar kad uždarbis nėra labai didelis.

Filme ne kartą nuskambėjo mokytojos žodžiai: „Jei kas nors atsitiks, kreipkitės į agentūrą.“ Ar tikrai įdarbinimo agentūra krizinėse situacijose padeda?

Agentūrų labai daug, todėl 100 procentų teigti, kad visos padeda, negaliu. Tačiau sutikčiau, kad jei kažkas atsitinka, pirmiausia reikėtų pranešti agentūrai. Sutikau agentų, kuriems tikrai rūpi jų klientai, bet reikia nepamiršti, kad ši veikla taip pat yra verslas. 

Į šį klausimą sunku atsakyti vienareikšmiškai „taip“ arba „ne“. Pavyzdžiui, mokytoja, kurią matome filme, prieš tai dirbo įdarbinimo agentūroje, o dar seniau pati dirbo užsienyje. Ji man pasakojo, kad dirbdama agentūroje netgi eidavo į moters, kurią ji išsiuntė į užsienį, namus ir tikrindavo, ar išvykusios moters šeima tinkamai išleido pinigus (juokiasi). Ji iš tikrųjų stengėsi.

Pastaruoju metu iš vienos namų tvarkytoja užsienyje dirbančios moters girdėjau, kad kai ji turėjo problemą, susisiekė su agentūra ir pastaroji nutraukė sutartį. Vis dėlto nemanau, kad ištikus bėdai agentūra padarys viską, kad grąžintų darbuotoją atgal į Filipinus. Tai nėra jų atsakomybė. Ši situacija tik parodo, kad užsienyje dirbančių filipiniečių apsauga yra silpna, jos trūksta. Darydama interviu, girdėjau daug įvairių istorijų, kad, pavyzdžiui, Viduriniuose Rytuose moterys susidūrė su priekabiavimu, o kai kreipėsi į policiją, nuovadoje buvo išprievartautos. Manau, kad filipiniečiai ir patys labiau linkę kreiptis į gimtinėje esančias agentūras, nes jomis labiau pasitiki. Nevyriausybinės organizacijos, kurių nariai yra ir užsienyje dirbantys filipiniečiai, yra sukūrusios karštąsias linijas.

Filipinietės dirbti vyksta tik į tam tikras šalis, daugiausia Azijos. Gal galite plačiau pakomentuoti, kas samdo namų tvarkytojas, aukles, tai yra kokiai socialinei klasei priklauso tokios šeimos?

Jei Filipinai nėra sudarę sutarties dėl filipiniečių (režisierė juos vadina „Overseas Filipino Worker“, arba OFW – aut. past.) darbo toje šalyje, tuomet darbuotojai į tą šalį darbo tikslais vykti negali. Sutartys sudarytos su Vidurinių Rytų šalimis, pavyzdžiui, Izraeliu, taip pat tokiomis kaip Honkongas, Singapūras ir kitomis.

Filipiniečius samdo nebūtinai pačios turtingiausios šeimos. Viduriniuose Rytuose samdo vidurinė klasė arba, žinoma, turtuoliai, turintys 5 tarnus, vairuotoją ir t. t. Šiuose kraštuose filipiniečių darbininko pasamdymas rodo šeimos socialinį statusą, reiškia, kad esi turtingesnis, nes darbuotojui gali mokėti daugiau. Žmogui, atvykusiam iš, pavyzdžiui, Kenijos, mokama mažiau.

Kaip jums, gimusiai Pietų Korėjoje, o dabar gyvenančiai Briuselyje, kilo mintis kurti filmą, susijusį su filipiniečių moterų migracija?

Čia, Briuselyje, studijų metais bendravau su viena iš OFW. Man buvo įdomios globalizacijos, moterų migracijos temos, norėjau daugiau sužinoti apie moteris, kurios rūpinasi pačiais brangiausiais žmonėmis, tai yra vaikais ir vyresnio amžiaus žmonėmis. Apie jas beveik nieko nežinome… Skaitydama ir susitikdama su tyrinėtojais, vis daugiau sužinojau apie filipinietes. Tada nusprendžiau nuvykti į pačią šalį ir nuspręsti, ar tikrai noriu kurti apie tai filmą. Po šios kelionės pradėjau ieškoti vietų ir kitaip ruoštis.

Kadrai iš dokumentinio filmo UŽJŪRIS

Kaip pasikeitė jūsų įsivaizdavimas, kai nuvykote į Filipinus ir viską pamatėte savo akimis? Rodos, iki filmavimų ten viešėjote tris kartus.

Į Filipinus važiavau įsivaizduodama, kad mokymų centrų darbuotojai yra blogi, o mokinės – geros, tarsi aukos. Atvykus mane labiausiai sukrėtė, kad viskas kur kas komplikuočiau. Atradau, kad mokytojos anksčiau pačios dirbo užsienyje, kad neslepia nuo savo mokinių jų laukiančių sunkumų ir t. t.

Ar filmą matė moterys, kurias filmavote mokymo centre? Galbūt rengėte specialias peržiūras įdarbinimo agentūroms, centrų darbuotojams?

Išsiuntėme filmo nuorodą visoms filmo herojėms, taip pat mokymo centrui. Grįžtamojo ryšio sulaukėme – moterys pasakojo, kad filmą žiūrėjo su ašaromis akyse. Joms patiko, labai didžiuojasi, kad filmas rodomas.

Pernai Honkonge įvyko viena peržiūra, kurioje dalyvavo šiame mieste dirbančios trys filmo veikėjos. Po filmo bendravome su žiūrovais, atsakėme į jų klausimus. Mums visoms šis seansas buvo itin jaudinamas. Prisimenu, vienas iš užduotų klausimų buvo, kodėl jos sutiko filmuotis. Jos atsakė, kad sutiko norėdamos pakeisti požiūrį į save.

O koks tas požiūris?

Jos turėjo omenyje palankesnį visuomenės vertinimą. Labai daug filipiniečių dirba namų tvarkytojomis, auklėmis, prižiūri vyresnio amžiaus žmones, jos laikomos geriausiomis šioje srityje visame pasaulyje. Egzistuoja netgi stereotipas, kad filipiniečiai yra paklusnūs ir malonūs, sutverti rūpintis kūdikiais, seneliais. Nereikia taip stereotipizuoti visos šalies žmonių.

Kai kuriuose žodynuose prie žodžio „filipinietis“ galima rasti reikšmę „namų ūkio darbuotojas“. Norėjau šį stereotipą sugriauti ir parodyti moteris kaip žmones. Kiekviena filipinietė turi charakterį ir nėra sukurta tvarkyti namus ir rūpintis kitais.

Auksė Podolskytė

„Kino pavasario“ filmais Lietuvos teritorijoje galima mėgautis penkiose platformose: naujos kartos televizijos TELIA TV filmų nuomoje, internetinėje namų kino platformoje „ŽMONĖS Cinema“, „TV3 Grupės“ turinio platformoje „Go3“, „Cgates“ SUMANIOS TV „Kino klube“ ir kino platformoje „Kinofondas“. 

Festivalio namuose repertuaras: https://kinopavasaris.lt/lt/programa?p=803

„Kino pavasario“ inf.