„30 draugystės metų daugiau negu prisiminimai. Lietuva first!“ – tvirta ranka, dailia rašysena dedikavo kauniečiams savo naująjį fakto literatūros romaną „Neumark“ didelis Lietuvos draugas, žymus Vakarų Vokietijos kultūros veikėjas, devyniasdešimtmetis publicistas Fritzas Barteltas. Prieš atpasakojant dar vieną susitikimą su šiuo iškiliu žmogumi, Kauno miesto Santakos garbės ženklo laureatu, pradžioje stabtelėkime prie jo turiningos biografijos.

Ponas Barteltas, 1928 metais gimęs Warthebruche, aktorystės ir teatro meno mokėsi Rostoke, Putbuse ir Plauene. Politikos mokslus, germanistiką, etnologiją studijavo Miunchene ir Miunsteryje. Vėliau ilgai buvo Šiaurės Reino-Vestfalijos Lipės apskrities Detmoldo kultūros instituto direktorius. 

Ir štai tas malonus žmogus, kompetentingas Vakarų Vokietijos Lipės krašto kultūros veikėjas, prieš tris dešimtmečius, 1989 metų gegužę, pasirodė tada dar sovietiniame Kaune.

Kodėl ir kaip, sužinojome ankstyvą šių metų pavasarį iš paties Fritzo Bartelto, susitikę jo svetingame erdviame Vilendo gatvės bute, prabangiame Vakarų Berlyno Šarlotenburgo rajone.

„Griūvant sovietinei imperijai, šylant politiniam klimatui, 1989 metais buvo pasirašyta Lipės apskrities ir Kauno miesto draugystės bei bendradarbiavimo sutartis. Be kitų – profesinių, ūkinių, sportinių, – sutartyje buvo numatyti ir kultūriniai ryšiai. Juos užmegzti mane įpareigojo tuometinis Lipės apskrities vadovas Udo Hazė. Kaip vėliau paaiškėjo, sunku būtų buvę rasti palankesnę progą – Kaune vyko „Poezijos pavasaris“, didžiulė literatūros šventė, pirmą kartą iš JAV Lietuvon atvykusio Bernardo Brazdžionio pagerbimas. Ilgai svarsčiau, važiuoti ar ne. Kaip Vakarų vokiečio, manęs laukė daug netikėtumų. Tiesioginių reisų nebuvo. Teko vykti per Demokratinę Vokietiją. Iš Šionefeldo oro uosto išskridau į Maskvą, o iš jos – į Vilnių. Vilniaus oro uoste mane sutiko Kauno rašytojų vadovas Petras Palilionis“, – papasakojo pašnekovas. 

Kokį prisimenat tų dienų Kauną?

Labai žalią, labai pavasarišką. Ir labai man draugišką. Nors gatvių pavadinimai dar tebebuvo lietuvių ir rusų kalbomis, nors vienur kitur dar galėjai sutikti sovietinius kariškius, išgirsti jų prislopusią šneką, jautei, kad miestas jau gyvena Atgimimo išvakarėse. Mane tiesiog sukrėtė Laisvės alėjoje prie medžio priklijuotas piešinys, vaizdavęs Stalino ir Hitlerio aljansą…

Lietuvon atvykot kaip lauktas svečias, kaip draugas… Prisimenant ne regėtą karikatūrą, o tikrąjį Stalino ir Hitlerio sandorį, siaubingąjį karą, atleiskit už klausimą, ar negalėjo būti kitaip?

Ne, negalėjo! Karui baigiantis, buvau vos 16 metų. Be to, neįsivaizduoju savęs šaudančio į žmones…

Na, ir ačiū Dievui… Gerb. Fritzai, nesunku įvardyti Kauno ir Lipės draugystės metus: jų trisdešimt. Kur kas kebliau suskaičiuoti visus kontaktus, apibūdinti vienų pas kitus svečiuotes. Kas Jums buvo svarbiausia? Kas labiausiai įsiminė?

Lipės ir Kauno kontaktų buvo daugiau negu tarp Vakarų ir Rytų Vokietijų… Politikų, medikų, gaisrininkų, sporto, meno kolektyvų. Ne viena oficiali pažintis greitai peraugo į asmenišką. Pirmojo vizito metu lankiaus Kauno muziejuose, dailininkų dirbtuvėse, susipažinau su profesionalių ir liaudies menininkų kūryba. Visa tai man padarė nemenką įspūdį. Grįžęs pradėjau galvoti, kaip padėti Lietuvos menininkams. Tuo metu pradėjo veikti Švalenbergo kūrybos namai, buvo įsteigtos stipendijos menininkams. Vieni pirmųjų tomis galimybėmis pasinaudojo Romualdas Čarna, Osvaldas Jablonskis, Alfredas Šatas, Laima Drazdauskaitė, Mykolas Šalkauskas, kiti žymūs Kauno dailininkai. 

Vienas pirmųjų į Švalenbergą išvyko dailininkas Osvaldas Jablonskis. Publikuojame vieną jo Vokietijoje sukurtų eskizų

Manyčiau, ne vienam mūsiškiui tai buvo pirmas plačiai atvertas langas į laisvąją Europą. Ir taip kasmet?

Mano direktoriavimo metais Švalenbergo kūrybos namuose kūrė, rengė parodas, poilsiavo 18 Lietuvos dailininkų. Palankiausiomis sąlygomis vieną čia sukurtą darbą jie turėdavo palikti Lipėje, kitus galėdavo čia pat parduoti. Tai taip pat buvo nemenka parama. Pasikeitus politinei apskrities vadovybei, Lipės kraštotyros instituto direkcijai, man išvykus gyventi į Berlyną, tie ryšiai susilpnėjo…

Dabartine šneka tariant, tai buvo labai vykęs, labai mums reikšmingas Jūsų projektas. Deja, dabar tenka gyventi tik jo prisiminimais.

Nieko ypatinga, viskas keičiasi. Kaip kiekvienoje šeimoje iš pradžių karšti santykiai vėliau perauga į normalius, tradicinius. Viskas priklauso nuo asmenybių ir aplinkybių. Lietuvai išsilaisvinus iš okupacijos, Lipės apskrities ir Kauno miesto santykiai negalėjo nepakisti. Tačiau nenutrūko! Džiaugiuos tuo mūsų draugystės trisdešimtmečiu, būsimais renginiais. Deja, sveikata nebeleidžia dalyvauti. 

Ką gi, taurę už Jus teks pakelti be Jūsų… Garbusis Fritzai, mes Jums už viską labai dėkingi, bet, leiskit pajuokauti, gal ir ne visai skolingi… Turiu omeny gražią Jūsų šeimą…

Tikrai taip! Pirmosios viešnagės metu Lietuvoje vertėjavusi germanistė Giedrė tapo mano puikia žmona ir veiklia pagalbininke. Baigusi Berlyne dailėtyros studijas, ji tęsia mano pradėtus darbus. Mūsų bute žmona įsteigė privačią dailės galeriją „Trofėjas“. Joje savo darbus jau eksponavo ne vienas Baltijos šalių menininkas.

Petras Palilionis
Autoriaus nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. rugsėjo numerio rubrikoje „P.S.“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Lietuvos dailininkų sąjunga Kauno ir Lipės apskrities bendradarbiavimo sukakties proga Kauno valstybinėje filharmonijoje (E. Ožeškienės g. 12) rugsėjo 16–22 d. rengia dailininkų-Lipės krašto stipendininkų parodą. 

Taip pat visi kauniečiai ir miesto svečiai kviečiami į Vokiečių dienas Kaune rugsėjo 16–22 d. Daugiau informacijos apie renginius rasite čia.

Baigiantis rugsėjui Kaune startuos net du pasiilgti festivaliai – jau 12-tasis Tarptautinis Kauno kino festivalis ir 3-čiasis, kas trejus metus vykstantis, Kauno architektūros festivalis. Šiemet jų organizatoriai nusprendė įgyvendinti ilgai brandintą bendradarbiavimo idėją. Ieškant paralelių tarp erdvės ir judančio vaizdo, prisijungė ir „Ekskurso“ komanda, jau ne vienerius metus kviečianti publiką pažinti Kauno architektūrą ir istoriją. Abiejų festivalių programos siūlys renginių seriją, dedikuotą architektūros ir kino sąsajoms, vienas jų – ekskursija „Sakramento“ erdvėje. „Sakramentas“, kuriame iki 1990 m. veikė kino teatras „Santaka“, yra viena tų erdvių, kurios nors nutolusios nuo kino teatro standarto, tačiau tebeatlieka svarbų vaidmenį kaunietiškoje kino istorijoje.

Prieš imantis pokalbių apie kinematografinę architektūrą, fotografas Lukas Mykolaitis kviečia pasivaikščioti istoriniais kino takais Kaune. Jo fotografinė kelionė prasideda prie „Romuvos“ kino teatro – šiuo metu intensyviai tvarkomos miesto kino mekos. Toliau – sovietų okupacijos metais bažnyčioje veikęs kino teatras „Santaka“, šiemet pakrikštytas kultūrine erdve „Sakramentas“. Finišas – masinės kino kultūros vietoženklyje, „Forum Cinemas“ tinklo kino teatre prekybos centre „Akropolis“.

Su Ilona Jurkonyte (kinotyrininke, kino kuratore, Tarptautinio Kauno kino festivalio meno vadove), Tautvydu Urbeliu (filosofu, Kauno architektūros festivalio kuratoriumi) ir Algimantu Grigu (architektu, vienu iš „Ekskurso“ komandos įkūrėjų ir gidų) aplankėme keletą vietų, menančių kino pradžią Kaune, ir nuo to atsispyrę šiek tiek plačiau apžvelgėme dabartinius procesus, formuojančius mūsų suvokimą apie kiną erdvėje ir erdviškumą kine.

Pirmiausia stabtelėjome pasišnekėti prie dabartinio Kauno lėlių teatro, įsikūrusio buvusiame kino teatre „Odeon“ (pastatytame 1925 m. pagal Jono Saleneko projektą). Daugeliu atžvilgių tuo laikotarpiu kinas Kaune išgyveno aukso amžių, kurio pikas buvo 1928–1929 m., iki atsirandant garsiniam kinui. Garsas tapo nauju iššūkiu kino industrijai – jam atsiradus, šiek tiek krito žiūrovų susidomėjimas dėl užsienio kalbų, kuriomis buvo rodomi filmai. Nebylusis kinas santykinai buvo universalesnis, suprantamas visiems. Pasak I. Jurkonytės, tarp XX ir XXI a. patiriamų iššūkių matyti nemažai paralelių: „Galima palyginti garsinio kino ir skaitmeninių technologijų atsiradimą – Lietuvoje ir už jos ribų abiem atvejais vyko tam tikras industrijos persiorientavimas, auditorijos dydžio ir sudėties kaita.“ 

Stoviniuodami prie buvusio „Odeon“ kino teatro, išsamiau pasišnekėjome ir apie bendrą kino ir architektūros festivalių viziją. 

I. J.: „Mintis apie bendradarbiavimą puoselėjome jau kurį laiką. Tiesą sakant, Tarptautinio Kauno kino festivalio ištakos palaimintos Kauno architektūros sąjungos dėmesio. Kauno kino festivalis savo klubinę priešistorę pradėjo Architektų sąjungos galerijoje Vilniaus g. 22, kur šiuo metu yra įsikūręs restoranas „Galeria Urbana“. Nenuostabu, kad vos pradėję kalbėtis su Rasa, Gintaru ir Tautvydu, iškart radome jungčių. Kinas yra erdvinis menas, o architektūra – kinematografiška.

Šiemet pakviesime į bendrą Kauno architektūros festivalio ir Kauno kino festivalio filmo seansą visiškai unikalioje erdvėje – pastate, kuris atsirado gerokai iki kino išradimo, tačiau XX a. funkcionavo kaip kino teatras. Savo laiku atlikusi svarbų vaidmenį Kauno kino kultūros kontekste, ši erdvė iš Kauno kino žemėlapio išnyko. Tai buvęs kino teatras „Santaka“, o šiuo metu – Kauno Švč. Sakramento bažnyčia, atgimusi kaip kultūrinė erdvė „Sakramentas“. 

T.U.: „Architektūros festivalio tema šiemet yra „Įženklinanti architektūra – kurianti ar griaunanti miesto tapatybę?“. Kaip minėjo Ilona, kino ir architektūros ryšys yra glaudus. Atsispirdami nuo įženklinančios architektūros temos norime parodyti, kad kino erdvės (kurios tikrai apima ne tik kino teatrus) yra tiek architektūriniai, tiek kultūriniai landmarkai. Šioje vietoje svarbu akcentuoti Kauno architektūros festivalio atvirumą: kaip ir kiekvienais metais, festivalis siekia pritraukti ne tik profesionalus, bet būti patrauklus ir prieinamas žmonėms, kurie nėra tiesiogiai susiję su architekto profesija. Norime parodyti, kad architektūra neapsiriboja pastatais – ji persipina su daugybe sričių, taip pat ir kinu. Puikus to pavyzdys – „Sakramentas“, kuriame vyks architektūros ir kino festivalių bendras renginys. Šią erdvę, kurioje anksčiau veikė kino teatras, taip pat ketiname aptarti ir iš architektūrinės, ir iš kinematografinės pusės.“

I. J.: „Iš tiesų man įdomu, kad neretai, kalbėdami ir apie Lietuvos kino teatrų, ir apie architektūros istoriją, atsigręžiame į tarpukarį. Ir tai visai nenuostabu – šie reiškiniai neišvengiamai susiję ir Lietuvos kontekste. Kauno tarpukaris unikalus. Paklausiusi šaunios „Ekskurso“ ekskursijos apie senuosius Kauno kino teatrus, labai džiaugiausi augančiu dėmesiu kinui ir kino reiškinio apmąstymui iš urbanistinės perspektyvos. Nors Lietuvoje kinotyros esama tik užuomazgų, manau, kad tokia „Ekskurso“ iniciatyva yra svarus įrodymas, jog Kaune apie kiną galima pradėti kalbėtis ir iš kiek labiau kinotyrinių perspektyvų.

Ekskursija „Sakramente“ pateiks iki šiol niekada į vientisą naratyvą nesujungtų reiškinių ženklus. Kalbėsime apie kino kultūrą po tarpukario, ypač sutelkdami dėmesį į pastaruosius tris dešimtmečius. Tai leis tarpukarį šiek tiek priartinti, atskleisti, kaip tuo metu pastatyti kino teatrai bei pakloti kino kultūros pagrindai leido tarpti kino kultūrai vėlesniais laikotarpiais. Lietuvos kino kultūrą itin įdomu tyrinėti instituciniais aspektais, kurie pažymėti didelių politinių pokyčių. Noriu tikėti, kad jau galime atsigręžti į Kauno postsocialistinį laikotarpį ir išskirti keletą jam būdingų tendencijų. Viena jų – tarpukariu bei komunistiniu laikotarpiu veikę kino teatrai XX a. pabaigoje  buvo masiškai privatizuojami, uždaromi. Ilgainiui kino industrija visame pasaulyje išgyveno ir dramatiškus techninius pokyčius – tai skaitmeninio audiovizualinio formato išradimas ir pritaikymas masiniam naudojimui. Šių dviejų reiškinių sąlytis ir, be abejo, virtinė nesibaigiančių ekonominių krizių bei krizelių Lietuvoje ne tik sukūrė sąlygas korupcijai, bet ir davė pilietišką, visuomenišką impulsą ieškoti kitų būdų išlaikyti kino kultūrą erdvėje, kurioje rinkos ekonomikos sąlygos be skrupulų naikino tiek viešąsias erdves, tiek viešo kultūros finansavimo modelius ir taip reikalingų naujų ilgai neišrado. Kino kultūra pastaraisiais dešimtmečiais atliko visuomeninių judėjimų platformos vaidmenį. Dėl to manau, kad kino teatrų „prichvatizacija“ tapo paskutiniu lašu, perpildžiusiu kantrybės taurę. O kino erdvių saugojimo intencija virto platforma pilietiškumui bei politiškumui reikštis. Būtent tai, santykyje su pačia kino rodymo / žiūrėjimo patirtimi, laikau unikalia politiškumo apraiška – viešąja kino erdve. Šiuos procesus norisi geriau suprasti, apie juos kalbėtis.“ 

Ilgesniam pokalbiui sustojame prie šiuo metu rekonstruojamo „Romuvos“ kino teatro – nuo pat 1940 m. tai vienas svarbiausių kaunietiškos kino istorijos taškų, daugiaprasmiškai persipinantis su kino ir architektūros festivalių nagrinėjamomis temomis. 

A. G.: „Teatrą įkūrė atsargos karininkai, broliai Antanas ir Petras Steikūnai. Jie turėjo ambiciją įkurti patį moderniausią kino teatrą Kaune. Tai buvo viena didžiausių vieno tūrio salių, turinti modernią ventiliacinę sistemą, akustinę, Lietuvoje sukurtą, medžiagą ir dar daug kitų įdomių ir vertingų detalių. Be to, į „Romuvos“ fasadą puošiantį stiklinį bokštelį broliai ketino įtaisyti iš užsienio atsivežtą aparatą – analoginiu būdu sukurtą kintamą šviesą, taigi bokštelis turėjo švytėti skirtingomis spalvomis. Prasidėjus karui, spalvų mašina keliaudama į Lietuvą dingo kažkurioje muitinėje“.

T. U.: „Manau, kad kinas tampa vis aktualesnis. Kaip tik šią vasarą su kolegomis diskutavome, kad atsiranda vis daugiau nemokamų kino renginių viešosiose miesto erdvėse. Žinoma, didelis nemokamų kino renginių kiekis tokį organizuojant tampa papildomu spaudimu, kita vertus, šie renginiai rodo, kad kinas yra demokratiškas ir prieinamas visiems. Šią vasarą atviro kino Kaune buvo daug. Pavyzdžiui, „Urmo“ bazėje yra rengiamas naktinis kinas po atviru dangumi, kur galima žiūrėti filmus iš savo automobilių. Taigi kinas virto savotišku mediatoriumi, padedančiu žmonėms būti kartu viešosiose erdvėse. Kalbant apie viešąsias erdves, viena iš problemų, su kuriomis šiandien susiduriame (jau nekalbant apie jų privatizaciją ir komercializaciją), yra vaizduotės stygius. Ką visgi ten veikti? Kinas yra tarsi tarpinis variantas, kurio dėka galima iš naujo mokytis būti viešojoje erdvėje. Tai susiję ir su architektūros festivalio idėja – architektūra yra prasminga ir funkcionuoja labai įvairiose mūsų gyvenimo sferose. Dažnai to poveikio tiesiogiai net nejaučiame, bet jis neabejotinai yra. Kaip jau kalbėjome, kino rodymas yra tiek kolektyvinė, tiek individuali patirtis ir lygiai tą patį galima pasakyti apie architektūrą. Siekiame parodyti, kad kalbėdami apie architektūrą dažnai aprėpiame labai platų spektrą reiškinių ir atvirkščiai – kalbėdami apie įvairius reiškinius, šiuo atveju kiną, neišvengiamai, nors ir netiesiogiai, kalbame apie architektūrą. Bet dažnai to nesuvokiame ir per griežtai šiuos dėmenis atskiriame. Mūsų festivalio tikslas yra akcentuoti, kad ta skirtis nėra tokia radikali, architektūra yra nuolat čia ir dabar, ji mus veikia įvairiausiais būdais ir daro įtaką įvairiausiems procesams ir tiesiogiai, ir netiesiogiai.“

kafe.lt
kinofestivalis.lt

Julija Račiūnaitė
Luko Mykolaičio nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. rugsėjo numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Kauno technologijos universiteto gimnazijos, o ir pačios aukštosios mokyklos absolventė Rūta Leitanaitė yra pirmoji moteris, užėmusi Lietuvos architektų sąjungos pirmininko postą. Dvejus metus šias pareigas einančiai moteriai apibūdinti neužtenka žodžio „architektė“. Ji siekia sudominti žmones jų aplinka ir suartinti juos su architektūra. Viena iš Rūtos veiklos krypčių yra „Žinių radijo“ laidų ciklas „Reikia architekto“, kuriame, lydima įvairių specialistų, ji šviečia visuomenę klausimais, susijusiais su architektūra. Mes ją kalbiname kaip vienos iš esminių šiųmečio Kauno architektūros festivalio kolonų – Forumo – organizatorę. Žinoma, įdomi ne tik Forumo programa, bet ir Lietuvos architektų sąjungos pirmininkės santykis su gimtuoju miestu bei jo gyventojais.

Rūta, kokia jūsų nuomonė apie pagrindinę festivalio temą – „Įženklinanti architektūra – kurianti ar griaunanti miesto tapatybę?“? Ir kartu – ar reikia Kaunui naujų pastatų-ženklų?

Manau, kad šiandien ši tema itin aktuali. Didieji Lietuvos miestai plečiasi, o ir mažesniuosiuose, ar privataus verslo, ar Europos Sąjungos pinigais, kyla nauji pastatai. Deja, dar labai dažnai architektūros kokybės svarba lieka trečiaeilė. Aktualiausia – investicijų atsiperkamumas ar pigiausia statybos kaina. Be abejo, pasitaiko atvejų, kai norima sukurti ir pastatą-ženklą. Tačiau kokį? Apie kokias vertybes tas „ženklas“ turi kalbėti? Privačiam verslui norisi būti matomam, išsiskirti, taip pat – brangiau parduoti ar išnuomoti patalpas, kurios įrengtos „ikoniškame“ pastate. Tuomet ir prasideda lenktynės „aukščiau, daugiau, ekstravagantiškiau“. Kiekvienas nori savo eifelio, pageidautina – sukurto bent šiokį tokį žinomumą turinčio architekto (nesvarbu, kad galbūt „žvaigždės“ projektas neturi nieko bendro su susiklosčiusia miesto struktūra, kompozicija, istorija). Tačiau kiek mieste gali būti eifelių? 

Kita vertus, sukurti pastatą, kuris taptų miesto ženklu, nėra nei pigu, nei greita, nei paprasta. Vien aukštas, blizgančia medžiaga apdailintas, stebinančios formos pastatas dar nebus ženklas, kuriuo miestas galėtų didžiuotis. 

Festivalyje norime kalbėti apie kitokius pastatus-ženklus. Tokius, kurie ne tik praturtina miestą estetiškai, bet ir suteikia teigiamą postūmį visam aplinkiniam rajonui, kuria naujas viešąsias erdves miestiečiams, paryškina miesto charakterį. Mes klausime, ar „ženkliška“ architektūra gali būti korektiška aplinkos atžvilgiu ir nedominuojanti. Į ką ji orientuota – socialinius miestiečių poreikius ar verslo bei turistų interesus? Ar tų pačių architektūros žvaigždžių sukurti pastatai tinka skirtingiems miestams? Kokia yra tokios architektūros išliekamoji vertė? Kviesime architektūros „ženkliškumo“ ieškoti ne tik formoje. Išskirtinė architektūra – tai tokia, kuri pabrėžia vietos savitumą, harmoningai papildo esamą urbanistinį audinį, teikia prioritetą socialiniam ir kultūriniam turiniui.

Taigi į klausimą, ar Kaunui dar reikia pastatų-ženklų, ar verčiau saugoti esamą miesto tapatybę, galima atsakyti: taip, reikia, tačiau tokių, kurie tą tapatybę saugo ir pabrėžia.

Kodėl dalyvavimas tokiuose renginiuose kaip KAFe miesto gyventojams turėtų būti svarbus?

Nors visuomenės susidomėjimas architektūra tikrai auga, norėtųsi dar daugiau suvokimo, kad aplinka yra labai svarbi tam, kaip jaučiamės, elgiamės, dirbame ir bendraujame, kaip suprantame savo miestą, su juo tapatinamės.

Trečią kartą vyksiantis Kauno architektūros festivalis – tai įvairiaformatė platforma kalbėti apie architektūrą, susipažinti su ja ir… su architektais! Čia kiekvienas galės rasti sau priimtiną, suprantamą, praturtinančią formą patirti architektūrą ir miestą – per žaidimą, rimtus pokalbius, realias architektūrines patirtis, susitikimus su profesionalais, informatyvias parodas. Festivalis padeda atskleisti ir priminti, kad architektūra – tai ne tik konstrukciniai skaičiavimai ir kvadratiniai metrai. Tai menas kurti aplinką, joje gimstančias emocijas, žmogaus elgesio scenarijus. O tikrieji miesto šeimininkai juk yra miestiečiai – jie ir turėtų išsakyti, kokio miesto, aplinkos nori ar nenori. Tačiau tam, kad pasakytum, ko nori, reikia bent kiek pažinti galimybes – tam ir skirtas festivalis, kurį drąsiai vadinčiau visuomenės edukacijos renginiu.

Ar kauniečiai pakankamai domisi ir rūpinasi savo architektūra?

Kaune nebegyvenu daugiau nei dešimt metų, tačiau dažnai čia lankausi, čia gyvena mano tėvai, brolio šeima, draugai. Matau, kad architektūra ir ne architektams tampa vis svarbesnė. 

Pakartosiu jau tikriausiai šimtus kartų girdėtą frazę, kad Kaunas – labai lietuviškas, patriotiškas miestas. O architektūra yra svarbi kaunietiško patriotiškumo dalis. Juk tarpukario architektūra, laikinojoje sostinėje kurti visuomeniniai, komerciniai, administraciniai, kultūriniai, sporto, mokslo pastatai buvo tikras tuometės santvarkos, vertybių, ambicijų ir lietuviškumo įkūnijimas. Jie, mano nuomone, ir yra ryškiausi, vertingiausi Kauno pastatai-ženklai, po vieną ir visi kartu kaip fenomenas. 

Džiugu matyti, kad vis daugiau kauniečių supranta, vertina ir didžiuojasi tuo paveldu, o kartu jį aktyviai puoselėja, pavyzdžiui, įsikuria ir tvarko tarpukario laikų gyvenamuosius pastatus, išsaugodami jų originalumą. Tikiu, kad pamažu ateis laikas ir kitiems kaunietišką veidą formuojantiems pastatams, pavyzdžiui, mediniams namams. 

Šiandien, kai informacija teka be galo greitai ir įvairiais kanalais, socialiniais tinklais ir kitomis priemonėmis kauniečiai sugeba susitelkti ir reikšti nuomonę ne tik apie savo kiemą, bet ir apie bendramiestinį turtą: viešąsias erdves, žaliuosius plotus, kultūros paveldą. 

Papasakokite, kokių forumo svečių, paskaitų ir diskusijų jau galime pradėti laukti? 

Forume savo įžvalgomis ir patirtimi dalinsis žymūs pasaulio ir Lietuvos architektai, architektūros tyrėjai. 

Apie Norvegijos architektūros biuro patirtį kuriant žymiąją Oslo operą papasakos vienas iš įkūrėjų, architektas Ole Gustavsenas. Pastatas, 2009-aisiais apdovanotas prestižiniu Europos šiuolaikinės architektūros Mies van der Rohe prizu, giriamas kaip šiuolaikines demokratijos vertybes įkūnijanti architektūra: aiškiai pastebima, turinti savo charakterį, kuris itin tinka prie pakrantės konteksto, ir ne gniuždanti savo didybe, o kviečianti visus žmones ateiti, žaisti, bendrauti, mėgautis muzika ir viešąja erdve. 

Kitas Forumo svečias – Xanderas Vermeulenas Windsantas (Olandija, biuras „XVW architectuur“). 2017-aisiais kartu su kolegomis iš biuro „NL architects“ sukurta „De Flat“ gyvenamojo pastato Amsterdame rekonstrukcija pelnė Mies van der Rohe pagrindinį prizą. Architektai jautriai, išsaugodami originalų modernizmo epochos pastato charakterį rekonstravo namą, sukurdami naujų viešųjų erdvių ir suteikdami laisvę gyventojams įsikurti pagal savo fantaziją. Šis precedentas (prizas pirmą kartą įteiktas už daugiabučio namo, negana to, ne naujo, o rekonstrukcijos projektą) labai atitinka festivalio temą – geriausia architektūra nebūtinai turi šaukti apie save. Gera architektūra – ta, kuri atspindi vertybes, ryšį su istorija, kontekstu, ta, kuri išradingai ir jautriai pateikia atsakymus į šiandien aktualius architektūrinius iššūkius, tokius kaip (šio pastato atveju) pokario laikų architektūros likimas, būsto prieinamumas, alternatyvūs šiandienos gyvenimo būdo ir nuosavybės modeliai.

Taip pat laukiami Forumo dalyviai – garsus Portugalijos architektas Manuelis Airesas Mateusas, ispanas Jose Selgas („SelgasCano“, 2019 m. Mies van der Rohe prizo konkurso finalininkas, Placencia kultūros centro Ispanijoje architektas), Arno Brandlhuberis (2019 m. Mies van der Rohe prizo konkurso finalininkas, „TerrassenHaus“ architektas, Vokietijos paviljono Venecijos architektūros bienalėje 2016 m. bendraautoris), Davidas Crowley (meno istorikas, Airija, National College of Art and Design) ir kiti.

Planuojame, kad dalyviai architektai eksponuos po vieną savo sukurtą darbą, labiausiai atitinkantį Forumo temą.

kafe.lt

Aistė Bielevičiūtė
Asmeninio archyvo nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. rugsėjo numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Nuo mistiškos gotikos iki tautinio identiteto paieškų tarpukario modernizme, nuo įmantrių baroko formų iki ramaus ir subtilaus klasicizmo – Kauno architektūros istorija, be abejonės, yra turtinga ir vertinga. Vis dėlto nedažnai susimąstome, kad vos prieš kelis dešimtmečius dalis jos buvo paslėpta po storu tinko sluoksniu. Už tai, kad šiandien praeitį pažįstame ne tik iš rašytinių šaltinių, dailės ar fotografijų, bet ir mus supančios aplinkos, prie kurios galime prisiliesti, turime dėkoti architektams ir restauratoriams. Apie paveldo architektūrą, netikėtus radinius ir Kauno išskirtinumą kalbėjomės su architektais Asta ir Gintaru Prikockiais (tiesa, Gintaras prie pokalbio prisijungė kiek vėliau). Abu jie dalyvavo rengiant pirmąjį Kauno architektūros festivalį, su šiuo renginiu yra ir šiandien. Lapkritį festivalio rėmuose architektai pristatys savo knygą. Žinoma, apie Kauną.

Dažnai dirbate su paveldo objektais. Kuo savitas yra architekto-restauratoriaus darbas?

Asta Prikockienė: Išties esame tyrinėję beveik visų laikotarpių pastatus Lietuvoje, dirbame ir su paveldu, ir su naujais projektais, patys atliekame architektūrinius tyrimus. Todėl sakyčiau, kad mūsų požiūris į architektūrą yra kitoks nei žmonių, kurie ruošia tik naujus projektus. Jie turi daugiau laisvės kurti, o mes – daugiau atsakomybės prieš istorinę kultūrą. Taip pat architektūra mums nėra tik estetinė kategorija. Tai visų pirma yra laiko ir gyvenimo ženklai. Kurdami ką nors naujo apgalvojame, kaip tai atrodys po šimto metų ir kokią žinutę neš.

Estetinis požiūris nuolatos kinta. Man pačiai tai buvo atradimas, kai restauracijoje dirbau dar tik pirmą savo dešimtmetį. Jauni architektai dažniausiai siekia, kad viskas būtų gražu ir derėtų. Tada pamačiau, kaip atrodė Maironio memorialinis butas-muziejus. Jame buvo, ko gero, nei šiais, nei tais laikais nesuderinami dalykai – lubos, papuoštos secesiniu piešiniu, ir sienos, dekoruotos lietuvių liaudies raštais. Estetiškai – nonsensas, bet tai labai daug pasako apie to meto gyvenimą. Tai buvo siekis derinti tautinį identitetą ir pasaulines madas. Manau, tai labai svarbi žinutė šiems laikams. Tokių žinučių nuolatos ieškome savo darbe, stengiamės jas ištraukti ir eksponuoti, kad atėję žmonės suprastų ir perskaitytų.

Architektūra yra tikslus mokslas, tačiau ruošiant naujus projektus reikalingas ir kūrybiškumas. O kaip kūrybiškumas atsiskleidžia restauruojant?

A. P.: Kūrybiškumo mūsų darbe labai daug, bet jis nėra toks akivaizdus. Pavyzdžiui, pranciškonų vienuolyne yra beveik visa Kauno istorija. Jis buvo statytas XV a. pabaigoje ir stovi iki dabar. Kiekvienas prabėgęs laikotarpis įnešė ką nors savito. Suderinti visus šiuos elementus, kad jie tarpusavyje kalbėtųsi ir neatsirastų kakofonija, – tai didžiulis kūrybinis iššūkis. Turi būti tarsi pastato psichologas ir mediatorius, kuris žino jo savastį bei geba atskleisti visas geriausias savybes.

Dažnai minite, kad restauruojant pastatą svarbiausia ne išgryninti stilių, o atskleisti istoriją. Kokių netikėtų istorinių ženklų savo darbo metu jums yra tekę atrasti?

A. P.: Kai pradėjome dirbti Šv. Jurgio bažnyčioje, ji buvo tiesiog nuobodi. XIX a. vienuolynas buvo nutinkuotas, jame sudėti stačiakampiai langai. Tada bendroje vienuolyno ir bažnyčios sienoje, kuri atrodė visiškai tuščia, atradome ir sakyklos, ir klausyklos įėjimus. Nežinojau, kad sienoje įmanoma atrasti kambariukus, o jų buvo net septyni. Toliau dirbdami išsiaiškinome, kad vienuolynas pradėjo kurtis nuo dviejų patalpų namelio, prie kurio vienuoliai pradėjo klijuoti kitas patalpas ir bažnyčią. Dabar šis namelis yra bendro vienuolyno darinio dalis, tačiau mes jį visaip išryškinome, kad žmonės atkreiptų dėmesį, nuo ko viskas prasidėjo. Taip pat tais laikais vienuolyne veikė medicinos mokykla. Man vis sakydavo: „Užlipam į trečią aukštą, aš tau parodysiu rūsį.“ Niekaip nesupratau, kodėl man siūlo rūsio ieškoti trečiame aukšte, o pasirodė, kad virš antro aukšto buvo pastatytas maždaug pusantro metro aukščio tarpaukštis. Jame buvo įkurtas archyvas, kuriame radome autentiškų frontono pavyzdžių. Tai, ką atrandi visiškai netikėtai arba ko iš pirmo žvilgsnio nesupranti, o turi išsiaiškinti, yra įdomiausia. Kiekviena išlikusi kruopelė yra svarbi, nes leidžia pažinti tą autentišką materiją. Kaip buvo gyventa, sužinome ne iš pasakų, bet iš realių, apčiuopiamų artefaktų.

Kodėl jūsų darbe svarbus ne tik individualus pastatas, bet ir jį supanti aplinka? Kokia aplinka sukelia daugiausiai iššūkių?

A. P.: Ko gero, sunkiausia dirbti tuščioje aplinkoje, nes nėra su kuo kalbėtis, o architektūra vis dėlto yra pokalbių menas. Mes statome pastatus urbanistinėje arba gamtos aplinkoje – tarp jos bei pastato turi atsirasti kažkoks derinys ir bendra visuma. Vėlgi tą aplinką reikia pažinti. Tai, kas dera Neringoje, visai nederėtų Druskininkuose ar Kaune. Reikia įsiklausyti į erdvę, ją matyti ir pažinti. Jau susiformavusioje aplinkoje atsirandantis objektas turėtų tapti jos dalimi, o ne ją okupuoti. Žinoma, reikia ir pastatų dominãnčių, bet jie privalo turėti kokią nors gyvenimo prasmę.

Džiugu, kad šiandien Kaunas iš naujo atranda, tyrinėja ir leidžia knygas apie tarpukario architektūrą. Ar, jūsų manymu, kuris nors architektūros periodas nepelnytai lieka užmarštyje?

A. P.: Dabar situacija gerėja, tačiau ilgai buvo pamirštas XIX amžius. Tai suprantama dėl skaudžios politinės istorijos. Tarpukariu net svarstyta griauti soborą, nes tai kitos kultūros svetimkūnis Lietuvoje. Vis dėlto šis Lietuvos istorijos laikotarpis yra didžiulis ir čia daug jo palikimo – pastatų, kurie, mano akimis žiūrint, be reikalo nurašomi. Dabar jie įtraukti į saugomų paveldo objektų sąrašus, tačiau viešumo ir pažinimo čia vis dar trūksta.

Prieš ketvertą metų aš pradėjau dirbti su VI forto projektu. Tai man buvo naujiena, be to, kariniai pastatai, struktūros, tvirtovės atrodė visiškai neįdomūs. Tačiau pradėjusi dirbti tiesiog susirgau šiuo dalyku. Ne dėl to, kad tai būtų vertingiau nei tarpukaris ar gotika, bet aš tiesiog labai daug ko nežinojau. Kai pradėjau aiškintis, atsirado supratimas ir susidomėjimas, nes XIX amžiuje inžinerinė struktūra buvo kosminė – tos požeminės patalpos turėjo šildymą bei puikų natūralų vėdinimą. Sunku patikėti, kad pasitelkiant vien rankų darbą per aštuonerius metus, nuo 1882-ųjų, buvo pastatyti pirmi septyni fortai. Juk tai milžiniška struktūra! Jeigu bendra tvirtovės sistema su fortais, kareivinėmis, administraciniais pastatais ir net keliais būtų sujungta į vieną organizmą, vieną pritaikymą, tai būtų be galo vertinga ir įdomu.

Kokio pastato Kaune restauraciją ir pritaikymą laikytumėte sektinu pavyzdžiu?

A. P.: Perkūno namo. Jis buvo restauruotas 7 dešimtmetyje iš paprasto nutinkuoto stačiakampio, kuris neturėjo nieko bendro su šiandien matomu vaizdu. Gotika gera tuo, kad ją lengva restauruoti. Jei tinką nukaposi nuo barokinio pastato, beveik nieko neliks, o po tinku pasislėpusią gotiką galima atrasti, nes tai plytų sistema. Pagal plytų rišimą net plikoje sienoje gali pamatyti, kaip buvo išdėlioti architektūriniai elementai. Taip ir buvo su Perkūno namu. Vis dar turiu tų laikų piešinių ir galiu pasakyti, kad erkeris buvo atkurtas idealiai, nesutapo nebent viena kita profilinė plyta. Kalbant apie pastato pritaikymą, šiuo metu ten yra rengiamos viduramžių stiliaus vakarienės, edukaciniai užsiėmimai bei kitokia kultūrinė veikla. Tai visuomeninis pastatas, kuris skatina žmones susipažinti su paveldu.

Koks architektūrinis stilius jums patiems yra arčiausiai širdies?

A. P.: Man visą gyvenimą gotika buvo pati artimiausia. Joje nėra jokio išsigalvojimo, ji visiškai tikra. Nemėgstu baroko, nes ten yra intrigos ir apgavystės – tai vienas fasadas, o kas viduje, niekas nežino. Gotika yra pirmapradė, joje nėra nieko nereikalingo. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad gotikoje visko daug, bet tai yra pamatuota ir konstruktyviai pagrįsta. Visi dekoro elementai joje apgalvoti ir atsiranda tik ten, kur yra reikalingi ir turi prasmę. Be to, šis stilius leidžia atrasti ir nuolat kelia klausimus, kuriuos mes vis bandome atsakyti.

Gintaras Prikockis: Savo mistika ir paslaptimi man taip pat artima gotika. Vis dėlto negaliu neįvardyti ir Kauno tarpukario modernizmo. Tokie pastatai kaip „Pienocentras“ susargdina ne vieną architektų kartą ir dar šiandien stengiamasi tuos architektūrinius sprendimus suprasti, perprasti ir perfrazuoti. Todėl Kauno architektūrinėje išraiškoje man, ko gero, svarbiausias modernizmas.

Kuo išskirtinė yra Kauno paveldo architektūra?

A. P.: Pradėjus darbą restauravimo ir projektavimo institute vis dar vyravo vieši pareiškimai, kad Kaunas atsirado XIX amžiuje, caro laikais, o iki tol čia buvo kaimas. Todėl visas institutas skubėdavo apžiūrėti kiekvieno naujai atrasto gotikos mūro lopinėlio. Tie atradimai leido suprasti, kad Kaunas jau nuo XVI amžiaus buvo europinis miestas. Jau tais laikais čia buvo vandentiekis, hipokaustinės šilumos sistemos ir net sanitariniai mazgai pastato viduje.

Turbūt nei vienas kitas miestas Lietuvoje nėra patyręs tiek daug pasikeitimų. Mes turime XV ir XVI amžių, kai Kaunas kūrėsi, turime carinį XIX amžių, kuris buvo labai raiškus Kaune, turime tarpukario laikinąją sostinę, turime tarybinius metus… Kiekvienas laikotarpis atsinešė į Kauną tam tikrų savitumų. Jeigu tarybinis laikotarpis palietė visą Lietuvą, tai carinis periodas ir laikinosios sostinės fenomenas tokie ryškūs buvo tik Kaune.

Kaune šiuo metu viena dažniausiai sutinkamų frazių yra „Kaunas tvarkosi“, tačiau senamiestyje vis dar nemažai apleistų pastatų. Kokią jų ateitį įsivaizduotumėte jūs?

G. P.: Ar senamiestis, ar naujamiestis, ar centras – tai yra miestas, o miestas yra gyvas organizmas, kaip ir žmogus. Vienas žmogus vaikšto su fraku, kitas su naktiniais marškiniais, vienas apsirengęs tvarkingai, kitas šiek tiek apsileidęs. Tai yra normali visuomenės būsena, nes visko reikia. Taip pat ir miestas. Negali visi miestai blizgėti, nes tai paprasčiausiai nenatūralu.

Kalbant apie miesto tvarkymą, įspūdį kaimynystėje mums paliko Elblongas Lenkijoje ir Ventspilis Latvijoje. Šie du miestai tvarkomi tuo pačiu principu. Savivaldybė yra užsibrėžusi pasirūpinti aplinka: gatvėmis, šviestuvais, suoliukais… Ši infrastruktūra blizga, o visa kita tvarkoma po truputį. Ventspilyje likusi krūva senų, nenaudojamų namų, tačiau jų langai išvalyti, sutrešusios durys užkaltos medinėmis lentelėmis, sutvarkyti šaligatviai, nėra šiukšlių. Ta romantika ir gyvenimo dvasia ten natūrali. Tai atskleidžia miesto poziciją. Todėl džiugu matyti, kaip Laisvės alėja tvarkosi. Jos atnaujinimas taps akstinu visiems aplinkui pasitempti iš paskos.

Šiuo metu ruošiate knygą apie Kauną. Gal galėtumėte apie ją papasakoti?

A. P.: Tai mūsų indėlis į šių metų Architektūros festivalį – labai tikimės, kad knyga pasirodys lapkričio mėnesį. Šią mintį brandinome jau ilgai, nes norisi pasidalinti savo žiniomis ir mintimis apie Kauną. Šiandien yra nemažai solidžių mokslinių leidinių, bet norisi paruošti paprastesnę, visiems suprantamą knygą apie Kauno architektūros ženklus, ką jie reiškia ir kaip juos skaityti. Viskas bus grįsta mūsų pačių patirtimi, stengsimės informaciją pateikti paprasta forma. Tai turėtų būti leidinys, nereikalaujantis architektūrinio išsilavinimo, prieinamas plačiajai visuomenei.

G. P.: Taip pat norime gilintis į įvairių procesų priežastis bei atkreipti dėmesį į Kauno urbanistikos reiškinį, nes leidinių apie atskirus pastatus jau tikrai nemažai, o urbanistikai tenka mažiau dėmesio.

Kokia Kauno vieta jums patiems yra jaukiausia ir sukelia geriausias emocijas?

G. P.: Žaliakalnis, kai žydi vyšnios.

A. P.: Man – vis dėlto senamiestis. Mes jau daug metų čia dirbam ir gyvenam, todėl kiekvienas grumstelis pažįstamas. Čia nesijauti svetimas ir pasimetęs.

Justė Vyšniauskaitė
Teodoro Biliūno nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. rugsėjo numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Režisierės Sandros Bernotaitės spektaklis „Dabar aš esu“ – žaisminga ir jautri dviejų jaunų žmonių (aktoriai Raminta Paukštytė ir Mindaugas Černiauskas) pokalbio studija, vaidinama teatrui nebūdingoje erdvėje – mažoje universiteto auditorijoje. Egzistencinę krizę išgyvenanti aktorė prieš pat vidurnaktį atvyksta į priklausomybių reabilitacijos centrą ir čia susipažįsta su vaikinu, pasirinkusiu nebūti su žmonėmis. Intymus pokalbis suteikia galimybę abiems veikėjams išjudėti sužeisto, bet vis dar gyvo pasaulio link.

Festivalio „Išeities taškas“ metu šį spektaklį bus galima pamatyti net keturis kartus – rugsėjo 19, 20, 21 ir 22 d. Kristina Ižganaitytė kalbasi su autore apie jos kūrybinius pasirinkimus ir platesnius jaunų žmonių gyvenimo kontekstus. 

Raminta Paukštytė ir Mindaugas Černiauskas. Organizatorių nuotr.

Kodėl pasirinkta būtent tokia erdvė?

Pasirinkome kamerinę erdvę, auditoriją, kurioje telpa tik dvidešimt žiūrovų ir lieka vietos dviems aktoriams, kadangi pjesė „Dabar aš esu“ – dviejų žmonių pokalbis, kurį norėtųsi girdėti ir stebėti iš arti. Kinematografiška arba taip vadinamoji „no acting“ vaidyba labiau niuansuota, žaidžiame mažomis detalėmis, užuominomis, kalbame ne „pastatytais“ balsais, nes garso nereikia „mesti per rampą“ taip, kad girdėtų paskutinės eilės ir balkonas. Nenaudojame nei specialaus apšvietimo, nei garso aparatūros. Baltos auditorijos sienos su stikliniais langais labai tinka pjesės veiksmo vietai: tai registratūros priimamasis. Stengėmės išnaudoti ir erdves aplinkui, bet visko neišduosiu, pamatysite.

Ar pokalbis gali būti išeitis iš sunkios gyvenimo situacijos, vaistas nuo sunkių išgyvenimų, stipresnis už savęs svaiginimą? Ar intymus pokalbis gali „susprogdinti“, sumažinti egzistencinės krizės problemą?

Kurdami spektaklį klausėme: kas yra susitikimas, kas yra pokalbis? Tai kaip jausmas „tranzuojant“, kai žinai, kad su vairuotoju antrą kartą gyvenime nepasimatysi, gali būti iki galo atviras. Žmonėms patinka išsipasakoti. Kiek kitoks pokalbis vyksta su draugu arba artimu žmogumi, kai netyčia užsikalbama iki ryto, kai ima krėsti drebulys, nes kalbėtis labai įdomu ir pasieki iki tol neliestas gelmes. Man atrodo, mums reikia tokio bendrumo. Pokalbis gali išgelbėti gyvybę. Dažnai ir išgelbėja, tačiau, jei taip atsitinka, mes to nesužinome. Savo spektaklyje ir tiesiogiai, ir netiesiogiai kalbame apie vienatvę, apie blogus pasirinkimus, bandymus pabėgti nuo problemų. Geras pokalbis gali būti ir gydantis, ir svaiginantis pačia geriausia prasme.

Organizatorių nuotr.

Ar egzistencinė krizė šiandien jaunam žmogui yra būtina? Kaip manote, kodėl vis daugiau jaunų žmonių tą išgyvena?

Pasaulis nėra ištisas pramogų parkas, gyvenime visokių bėdų atsitinka, pagaliau juk kiekvieno iš mūsų fizinis egzistavimas baigiasi mirtimi. Taigi normalu yra išgyventi, nerimauti ir rūpintis. Krizės ištinka įvairiais amžiaus tarpsniais, tačiau jaunystėje tai labai stipru ir baisu, nes tenka pirmą kartą su tuo tvarkytis, ir jau negali užmesti atsakomybės savo tėvams, viskas, esi suaugęs, atsakai už savo veiksmų padarinius. Polinkis į savidestrukciją žmoniją kankino visais laikais, tai nėra nauja problema. Tik ne visi taip giliai išgyvena, ne visiems prireikia pagalbos iš šalies. Dauguma žmonių, pripažinkime, yra eskapistai, jie linkę rasti nusiraminimą rutinoje ir neklausinėti savęs skaudžių dalykų. Pajutęs kad pasaulis yra toks abejingas, jaunas žmogus sutrinka ir kenčia.

Ar dviems sužeistiems keliauti, išeiti lengviau, nei būti išvestam tam tikrų išorinių pagalbos priemonių?

Būna žmonių, kurie teigia, kad moka gyventi vieni ir kad jiems taip lengviau. Mano patirtis sako kitaip. Mums reikia kitų žmonių, net jei su jais konfliktuojame. Abu spektaklio veikėjai panašūs tuo, kad iš savęs ir kitų reikalauja maksimalaus tikrumo, tačiau jo nesulaukia. Tokiu atveju, būtų gerai, kad jie rastų atramą vienas kitame, per pokalbį išsiaiškintų, kad nėra viskas tik juoda. Repetuodami bandėme rasti taškus, kur įvyksta vidinis poslinkis, atsidaro širdies durelės, pašnekovai pamato vienas kitą ir leidžia kitam į save žiūrėti, tarsi sakytų: štai, aš esu, čia ir dabar, gali priimti mane tokį, koks esu, arba nusigręžti. Juk jaučiamės labai laimingi, kai šalia esantis žmogus nuo mūsų nenusigręžia, matydamas ne tik gražiąja mūsų pusę. Beje, sveika iš savęs ir pasijuokti – jeigu juokiamės, dar ne viskas prarasta.

Raminta Paukštytė ir Mindaugas Černiauskas. Organizatorių nuotr.

Atsiribojimas nuo žmonių yra savotiška savižudybė, todėl į tai reiktų žiūrėti rimtai. Regis, šiuolaikinės technologijos, palyginti neseniai atėjęs į mūsų gyvenimus internetas leidžia fiziškai būti vienam ir tuo pat metu palaikyti virtualų ryšį su sociumu, tačiau kraštutinumai neatrodo sveikai. Esu optimistė, tikiu, kad mūsų psichikos taip lengvai nenulauši. Pastebėjau, kad jaunimas turi savisaugos instinktą ir anksčiau ar vėliau suvokia, jog socialiniai tinklai tėra bendravimo priemonė, o ne tikslas. Būdami žmonėse mes irgi susikuriame saugias zonas, tuos socialinius „burbulus“. Feisbukui galime būti dėkingi už tai, kad sužinojome kai kurių savo pažįstamų politines ir religines pažiūras, net atsirado progų apie tai pasikalbėti gyvai, mokomės sutarti dėl to, kad mūsų nuomonės skiriasi. Bet pro socialinį tinklą gali prasprūsti vienas kitas atsiskyrėlis, kuriam šis gyvenimo žaidimas per žiaurus. Mes bijome prarasti tuos žmones, nes kitąsyk galime ir patys atsidurti jų vietoje, todėl reikia nenustoti kalbėtis – ir apie juos, ir su jais.

Daugiau apie festivalį „Išeities taškas“
Bilietai į spektaklį  „Dabar aš esu“

Festivalio „Išeities taškas“ inf.

Šią vasarą gyvenantys knyga „Pelkės ir Nauja Vaizduotė“ ir planuojantys naujo kūrinio „Ateitybės sala“ atidarymu Bostone JAV gyvenantys menininkai Gediminas ir Nomeda Urbonai pokalbiui atskubėjo į Kauną. Čia, Vytauto Didžiojo universitete, jiems suteiktas vizituojančių profesorių statusas, o 12-oje Kauno bienalėje eksponuojamas svarbus menininkų gimtajai šaliai kūrinys „Družba“.

R. Ščerbausko nuotr.

Jūsų kūryba pastaraisiais metais glaudžiai siejasi su pelkėmis: Venecijos bienalei buvo įrengtas „Pelkių paviljonas“, toliau tęsiama „Pelkių mokyklos“ veikla, inicijuojami tyrinėjimai ir ekspozicijos. Pelkes sudaro labai daug elementų, tiek augmenija, tiek visi dariniai ir įvairi gyvūnija. Kurie elementai atspindėtų kiekvieną iš jūsų ar judu kaip duetą?

Nomeda: Jei jau reikia kažką išskirti, pirmiausia pagalvoju apie tai, kas įsiminė iš paskutinių susitikimų pelkėje-lagūnoje šių metų gegužės–birželio mėnesiais rezidencijos Venecijoje metu. Tai – salikornija (lot. salicornia) – žavus ir labai skanus augalas. Norėčiau ja būti. „Pelkių mokyklos“ kūrinių kolekcijoje, šiuo metu eksponuojamoje VDU Kaune, yra islandų dizainerio Tomas Pausz darbas, kuris vizualizuoja kaip salikornija „kuria“ žemę ir padeda įsitvirtinti kitiems augalams.

Gediminas: Įdomu, ar šis augalas auga Kuršių mariose?

Nomeda: Šis augalas paplitęs Viduržemio jūros teritorijoje. Būdami Venecijoje, lankėme Sant‘Erasmo salą, kurioje po pernykštės Venecijos bienalės įsikūrė Pelkių mokyklos augalų bendruomenė. Šį nedidelį pelkės modelį sukūrė jaunieji Lietuvos architektai, bendradarbiaudami su VDU profesoriumi Remigijum Daubaru. Lietuviškos pelkės modelis suklestėjo Venecijoje, o pasibaigus parodai buvo perkeltas į Sant‘Erasmo salą pas ūkininką Andželo, kuris saloje gyvena tvarų gyvenimą ir augina mėlynuosius artišokus. Apžiūrėjome kaip Venecijoje prigijo berželis keružis, pušelė, gailiai, o šeimininkai mums surengė gražią vakarienę, iš kurios parsivežiau nepaprasto skonio druskos su salikornija. Kaip tik šįryt naudojome ją pusryčiams.

Nomeda, o kurias salikornijos savybes išskirtumėte?

Nomeda: Šis augalas šaknimis kabinasi į smėlį, gruntą ir kuria žemę – tvirtina pagrindą kitiems augalams. Ilgainiui paskiri augalų lopinėliai lagūnoje sukuria salas, Venecijoje vadinamas barenomis. Salikornija ypatingo skonio – sūri, prisigėrusi vandenyno druskos. Ją galima nusiskinti ir valgyti šviežią tiesiog lagūnoje arba rauginti, marinuoti pagal įvairius receptus.

Gediminai, o koks elementas atspindėtų Jus?

Gediminas: Negaliu išskirti to vieno elemento, nes pelkė mane domina kaip sistema, o ne vieno ar kito elemento charakteristika. Būtent kaip organizacinė sistema, kurioje yra labai didelė bioįvairovė. Yra salikornijos ir saulašarės, kurios Lietuvoje žinomos kaip vieninteliai augantys mėsėdžiai augalai. Yra švylys, žinomas kaip šiaurės medvilnė, žemaūgis berželis keružis, anglų kalboje vadinamas berželiu nykštuku. Apstu visokių mitinių augalų, bet pati sistema įdomi savo logika teoriniame diskurse. Elizabeth Povinelli pasiūlo geontologijos terminą, kuris apima ir žmones, ir atmosferą, ir žemę. Mums ši sąvoka svarbi, nes esame neatsiejami nuo žemės. Atskyrimas, atsiradęs Apšvietos amžiuje – jog kultūra ir gamta yra du skirtingi pasauliai ir tarp jų yra riba – šiandien, klimato krizės akivaizdoje, yra klaidinantis. Šiandien vėlu kalbėti apie klimato kaitą, nes kaita jau įvyko. Dabar svarbu skirtį tarp kultūros ir gamtos panaikinti mūsų sąmonėje. Pelkė mums iškyla kaip figūra, kaip instrumentas, padedantis įžvelgti ryšius, ne skirtis. Ryšius tarp gyvų ir negyvų formų, tarp augalų ir gyvūnų, tarp žemės ir oro, atmosferos. Pelkė apima ir žemę, ir vandenį, ir orą. Būtent šioje kritinėje zonoje anot Bruno Latouro tarpsta žmogus ir kiti įvairūs sutvėrimai. Tai, kaip pelkės sugeria anglies dvideginį ir užrakina metano dujas, veikdamos kaip technologija, turi didelį poveikį atmosferai. Mūsų atsigręžimas į pelkę gali padėti iš naujo atrasti žmogaus santykį su pačia gamta. Taigi, pelkė mane domina kaip sistema, kurioje būtų sunku išskirti vieną elementą. Man įdomu kaip sistemiškai veikia ir persipina gyvybės ir negyvybės formų kuriamų kolektyvų veiksmai, kaip steigiasi jų sociumas, susidaro bendruomenės, randasi holobiontai.

M. Plepio nuotr.

Esate žinomos ir atpažįstamos asmenybės, pristatomi kaip menininkai, švietėjai, kuratoriai ir „Urbonas Studio“ įkūrėjai. Kas Jūsų veikloje svarbiausia jums patiems? Galbūt jus galima pristatyti ir kaip mokslininkus?

Gediminas: Tarpdalykiniai ryšiai mums atrodo labai svarbūs. Ar mes esame mokslininkai? Esame menininkai, kurie jau daugelį metų domimės ryšiais tarp mokslo ir meno. Nuo pat nepriklausomos veiklos pradžios – įsteigus „Jutempus Tarpdisciplininių Meno Projektų“ platformą ar VILMA – Vilniaus Medijų Meno laboratoriją – mus domino tarpdalykiniai ryšiai, tam tikri sociologijos mokslo klausimai ir kaip menas katalizuoja žmonių bendruomenių kūrimąsi. Menas negali egzistuoti be žiūrovo, ar mes žiūrėsime į neolito laikų piešinius, ar į dvaro tapybą, ar į buržuazinės visuomenės menus, ar į avangardą – visoms šioms meno apraiškoms reikalingas žiūrovas. Meno kūrinio ir žiūrovo ryšys kuria sociumą, kuris užsimezga tarp menininko, kūrinio ir žiūrovo. Galbūt yra ir kiti elementai, į kuriuos kūrinys referuoja, arba kurie dalyvauja kūrinio sukūrime (menininkai pasitelkia bendruomenes ar žiūrovai patys kuria kūrinį) – atsiranda sistema. Pastaruoju metu mus domina ir dirbtinio intelekto klausimai, kurie natūraliai kyla iš mūsų praktikos ir susidomėjimo tarprūšine komunikacija, mokslu bei technologija. Tai platus socialinių ryšių laukas tarp žmonių, mašinų, gyvybės ir negyvybės formų. Mus domina tai, kaip menininkai per savo praktiką gali sukurti naujas socialumo formas ar net sistemas, o taip pat ir naujas bendruomenes, galinčias gyvuoti už tradicinio žmogaus centriškumu grįstų bendruomenių supratimo ribų.

Nomeda: Į sritis, kuriomis domimės, mes žiūrime iš menininko, ne mokslininko, perspektyvos.

Gediminas: Mus domina meno gebėjimas paskolinti save kitoms sritims ir katalizuoti ryšius. Meninės idėjos mokslinę logiką gali pakreipti kita linkme, paskatinti nebūtinai siekti racionalių tikslų.

Nomeda: Sutinku, kad mūsų meninis metodas – žinių kontrabanda tarp meno ir nemeno. Savo kūryboje taip pat naudojame koliažavimą ir asambliažą, todėl gana sunku užčiuopti ribą tarp kuratorystės ir „meno kūrimo“ praktikos. Kita vertus, įprasta galvoti, kad mokslininkai visada siekia racionalaus ir apčiuopiamo problemų sprendimo, tačiau galbūt taip nėra. Gal mokslininkai kaip ir menininkai išradinėja pasaulį. Kaip sakė Karl Popper, empirinė objektyvaus mokslo bazė remiasi ne į tvirtą betono pamatą, o į liulančią pelkę. Daugelis reiškinių, kurie mums atrodo tarsi akivaizdi ar absoliuti tiesa, išties yra sukurti ir įvardinti mokslininkų. Todėl manau, paviršutiniška sakyti, kad mokslas siekia naudos, o menas ne, arba atvirkščiai.

Koks meno vaidmuo šiandieniniame pasaulyje ir kokią galią turi menininkas?

Gediminas: Gyvename kasdienio gąsdinimo epochoje (peržvelkite žinias interneto portaluose), socialiniai tinklai mus narplioja į persekiojantį stebėjimą ir monetizaciją. Todėl optimistiškai pasakysiu, kad menas yra vienintelė teritorija, kur išlieka įmanomas pokalbis apie tiesą, kuri galbūt nėra totalitarinė, nėra visa apimanti, o yra subjektyvi. Galbūt tik menas dar turi poveikį susibūrimui, susitelkimui, naujų bendruomenių sukūrimui. Kitose srityse tai nebeįmanoma, o mene, dėl egzistuojančios jo autonomijos, vis dar įmanomas naujų kolektyvinių tapatybių susikūrimas. Nors žinome pavyzdžių apie cenzūravimą, tačiau laisvės mene yra daugiau nei internete, televizijoje ar radijuje. Dėl to menininkai gana privilegijuoti – jie laisvi, ir todėl jų laiką reikia investuoti geriems darbams.

Kaip matote pasaulio ir kultūros globalizaciją bei kiekvienos šalies tautos identiteto virsmus?

Nomeda: Tai sudėtingas klausimas, nes jis užčiuopia kultūros esmę ir tai, kas mums įdomu kultūroje. Dažnai mene daugiausiai dėmesio sulaukia detalė, kuri sugeba kalbėti apie bendrus dalykus per labai specifinę, konkrečią, net lokalią prizmę. Man atrodo, kad sėkmingiausi kultūros produktai yra įdomūs ir vertingi tada, kai turi savastį, bet kartu sugeba kalbėti apie globalią problemą. Labai svarbus gebėjimas – būti vietoje, bet matyti plačiai.

R. Ščerbausko nuotr.

12-ojoje Kauno bienalėje eksponuojamas jūsų kūrinys „Družba“. Šis projektas plėtojamas nuo 2003 metų. Kaip per šį laikotarpį jis kito? Kas jame svarbiausia Jums?

Gediminas: „Družba“ atsirado domintis didžiausiu Sovietų laikais sukurtu infrastruktūros projektu, kuris padėjo transportuoti naftą iš Uralo, o vėliau ir iš Sibiro į Europą, kolonizuoti ją ir padaryti priklausomą nuo energijos injekcijų iš Rusijos. Mus sudomino energijos infrastruktūros kaip įtinklinimo projektas, nes tai ne tik naftos perdirbimo stotys, kaip Mažeikiuose ar Biržuose, naftos laukai, kaip Sibire ar Urale, bet taip pat tai valdymo sistemos – automatinis signalų perdavimo tinklas. „Družba“ – tai vienas didžiausių pasaulyje kibernetinių projektų, kurį kūrė žymiausias Sovietų kibernetikas Viktor Gluškov.

Nomeda: Timothy Morton  žodžiais tariant, tai hiperobjektas – kažkas tokio didelio, ko mes niekada nepajėgsime pilnai aprėpti ar suvokti.

Gediminas: Hiperobjektus mes galime pabandyti pažinti per detalę. Taigi, mums pasidarė įdomu, kokios detalės reikia, kad suvoktum tokį milžinišką infrastruktūrinį objektą, kuris nepaisant imperijos žlugimo ir visų sienų griūties toliau veikia ir egzistuoja. To vamzdyno nepajėgia sutraukyti jokie politiniai, geopolitiniais ar kiti virsmai.

Nomeda: Tuo metu, kai pradėjome „Družbos“ tyrimą, mus domino žmonių dirbusių sistemoje gyvenimai.

Gediminas: „Družbos“ naftotiekis įkūnijo optimistinį tikėjimą nafta kaip progreso varikliu. Šalia naftos turime ir branduolinį variklį. Mokslininkai ginčijasi nuo kurio momento turėtume įvesti antropoceno terminą – ar vidaus degimo variklio išradimo, ar nuo branduolinės bombos panaudojimo, nes abiem atvejais žmogaus poveikis gamtai ir aplinkai tapo negrįžtamas.

„Družbos“ projekte mus domina ryšys tarp energijos ir modernybės kultūros formų. Kauno bienalėje „Družba“ projekto įkurdinimui pasirenkama sienelė yra nuoroda į modernybės formą. Panašios dekoratyvinės sienelės buvo būdingas visuomeninių pastatų architektūrinis elementas. Iš ideologinės pusės sienelė mums įdomi kaip teritorija, kurioje galima abstrakcija. Žinia, kad socialistinio realizmo laikais skulptūroje ar tapyboje abstrakcija buvo negalima, tuo tarpu dekoratyvinėje dailėje ir architektūroje buvo daugiau raiškos laisvės.

„Družbos“ projekte nagrinėjamos naftos ir žmonių energijos ir jų ryšių temos (nuo energetikos iki kibernetikos ir humanitarikos) persikėlė ir išsišakojo vėlesniuose mūsų darbuose, kaip pavyzdžiui „Grybų jėgainėje“, kurią netrukus rodysime Stokholme.

Jūsų gyvenimas tarp Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų –  tarsi tarpinė būsena, kaip ir 12-osios Kauno bienalės tema. Ką jums reiškia kelionė? Kokį daiktą būtinai pasiimate keliaudami?

Nomeda: Tarpinė būsena kelia priklausomybę. Man tai yra labai pavojinga zona, prie kurios jau esu pripratusi. Galėčiau gyventi su dviem lagaminais ir kompiuteriu. Kompiuteris ir pora kietųjų diskų – jeigu iš lėktuvo išlipčiau be jų, būtų blogai.

Gediminas: Itin daug nepatogumų sukelia knygų vežiojimasis. Negaliu jų nesivežti. Turiu tokių nomadinių knygų biblioteką, kuri visada kartu su manimi. Galime kalbėti, kad įmanoma „pasiimti“ elektroninę versiją, bet aš negaliu. Jaučiu patologinį poreikį vežtis originalią knygą. O būdamas tarpinėje būsenoje jauti, kad tampi emigrantu.

Nomeda: Niekur nesi. Nebesi čia, iš kur išvykai, bet nesi ir ten, kur nuvykai, kad ir kiek ten begyventum.

Gediminas: Toks išvietinimas ir yra XX–XXI amžiaus krizė. Vienu metu čia gali būti fiziškai, bet mentaliai, dvasiškai ar kitais pavidalais čia nesi – dalyvauji kitame laike, kitame sociume, kitoje kultūroje.

Ko palinkėtumėte Kauno bienalės ir „Družbos” lankytojui?

Gediminas: Tie žmonės, kurie prisimena privatizacijos laikus, galėtų pabandyti užrašyti tą laikotarpį ir su mumis pasidalinti.

Nomeda: Smalsumo, kantrybės, įsigilinimo. Bienalėje eksponuojami kūriniai yra tikrai gražūs ir verti dėmesio, o šiandieninio pasaulio vartotojui reikia šiek tiek pastangų, kad prisileistų, prisijaukintų meno kūrinį, ypač – šiuolaikinio meno kūrinį.

Nomedos ir Gedimino Urbonų kūrinys „Družba“ eksponuojamas Kauno paveikslų galerijoje iki rugsėjo 29 dienos.

Projektas iš dalies finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos.

Daugiau informacijos: bienale.lt.

Kauno bienalės inf.

Rugsėjo 26 d., ketvirtadienį, jaunieji Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriai kviečia žiūrovus į pirmąjį susitikimą – tragikomišką spektaklį „Bestuburiada“, liečiantį vieną opiausių XXI a. žmonijos problemų – išlikimą darbo rinkoje ir tarpusavio konkurenciją. Spektaklio gimimo bei jo kelio iki profesionalios scenos žingsniais dalijasi aktorė ir kurso dėstytoja Aldona Vilutytė.

Aldona Vilutytė. Asmeninio albumo nuotr.

Nuo kalbos pratimų iki spektaklio

Šiuolaikinės vokiečių dramaturgės Ingrid Lausund pjesė „Bestuburiada“, nagrinėjanti moderniai vakarietiškajai visuomenei pažįstamas aktualijas, plačiai statoma pasaulio scenose, neaplenkiant ir Lietuvos. Su jaunaisiais aktoriais scenai šį kūrinį pritaikiusi aktorė Aldona Vilutytė taip pat turi asmeninį santykį su šia dramaturgine medžiaga. „Vaidinau šios pjesės pastatyme Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vieną iš personažų Kristensen. Spektaklį režisavo mano studentė Giedrė Kriaučionytė. Tuo pačiu metu jau dėsčiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o dabartiniai aktoriai buvo antro kurso studentai. Jau tada kolegoms sakiau, kad ši pjesė – puiki medžiaga scenos kalbos pratimams – tai tarsi staigus žodžių pingpongas, reikalaujantis greitos reakcijos. Šis pastatymas gimė kaip trečio kurso scenos kalbos egzaminas. Tuomet nematėme perspektyvos, kad tai gali išsivystyti į spektaklį, bet po egzamino kurso vadovai Vidas Bareikis ir Algirdas Latėnas paragino parengti diplominį vaidinimą. Minimaliomis priemonėmis gimė spektaklis be techninių triukų, – tiesiog žaidimas situacijomis“, – pradžią prisiminė A. Vilutytė.

„Bestuburiada“. V. Ruzgaitės nuotr.

Aštriai aktuali tema per komiškumo prizmę

Pjesės personažai – penki ambicingi darbuotojai, laukiantys susitikimo su vadovu bei nugalėtojo į naują darbo vietą paskelbimo. Šiame spektaklyje – net 13 aktorių, o scenos erdvė – laukiamasis, nesvarbu, biuro, akademijos, teatro ar kitos įstaigos. Čia kiekvienas žiūrovas gali prisiminti savo profesinę patirtį ir momentu, kada tenka įtikti vadovui bei jaudintis, ką jis pasirinks. O jeigu ne tave?

„Personažų kūrimo procese studentams sakiau, kad jie prisimintų save įvairiose situacijoje – stojamųjų ir baigiamųjų egzaminų, kastingų ir atrankų į filmus bei spektaklius, – kur verda konkurencinė kova. Siekdami sėkmės, norėdami įtikti, mes neretai tampame tragikomiškais personažais. Todėl ir spektaklis yra tragikomiškas, jame persipina absurdo elementai, komiškos situacijos.

„Bestuburiada“. V. Ruzgaitės nuotr.

Mūsų kuriami personažai yra žmonės, siekiantys tikslo, bet užstrigę laukiamajame, toje pačioje erdvėje ir situacijoje. Juos vienija didelis stresas, nesaugumo jausmas, pasimetimas ir inercija. Tai ir yra bestuburiada – kai neturi savo stuburo, pozicijos, elgiesi taip, kaip geriau kitiems, o ne tau. Personažų lūpomis kalbame apie desperatiško užstrigimo stadiją, kai niekas nebedžiugina, apie baimes, nuolatinį jausmą, kad esi nevykėlis ir antrarūšis. Juk ir tikrovėje daugėja informacijos, kad jaunoji karta neatlaiko konkurencinės kovos ir suserga depresija – perkrovos įvyksta per anksti: 20 –26 metų žmonėms. Taip neturėtų būti. Kita spektaklio tema – buvimas ne savo vietoje, ne savo profesijoje, nes galbūt taip reikia.

Manau, kad šios temos yra labai aktualios, nepaisant profesijos ir veiklos. Tai šių dienų didžiųjų miestų, kuriuose vyrauja tempas, greitis, didžiuliai reikalavimai ir kartais į neviltį varančios galimybės, problema. Žmogus daug dirba, bet jam to atrodo negana – dar tiek daug visko nespėji padaryti, o galimybės rodosi neribotos“, – spektaklio temas atskleidžia Aldona Vilutytė.

Startas kūrybiniam augimui

Spektaklyje debiutuos jaunųjų aktorių 13-tukas: Aistė Zabotkaitė, Andrius Alešiūnas, Ieva Stašelytė, Kamilė Lebedytė, Marius Karolis Gotbergas, Saulė Sakalauskaitė, Jurgita Maskoliūnaitė, Mantas Bendžius, Roberta Sirgedaitė, Deividas Breivė, Greta Šepliakovaitė, Motiejus Ivanauskas ir Povilas Jatkevičius. Kūrėjams talkina kostiumų dailininkė Rūta Lečaitė, šviesų dailininkas Darius Malinauskas. Spektaklio režisierė neslepia: „Mūsų procesas buvo orientuotas ne tiek į rezultatą, bet į pokalbius, temos analizę. Tai, kad kursas ateina su savo diplominiais darbais, nėra blogai – galima stebėti, kokie jie buvo iki šios dienos, kaip jie skleisis, augs ir įsilies į teatro bendruomenę. Pristatyti kursą, pripažinsiu, – didelė atsakomybė. Labai džiaugiuosi, kad šis kursas turi galimybę toliau tęsti studijose pradėtus darbus, kad Nacionalinis Kauno dramos teatras suteikė tokią progą. Norisi pakviesti teatro publiką pamatyti, kaip šie jauni žmonės žengia pirmus žingsnius, kaip jie auga susidurdami su vis įdomesne ir gilesne dramaturgija, režisieriais bei naujais kolegomis.“

„Bestuburiada“. V. Ruzgaitės nuotr.

Spektaklis sukurtas kartu su Lietuvos muzikos ir teatro akademija.

Nacionalinio Kauno dramos teatro inf.

Adomas myli Mariją, Marija myli Adomą, jie turi svajonių, bet neturi pinigų ir gyvena amžino liūdesio bei lietaus šalyje. Lietuviška. Tokią meilę be makiažo, pasibaigiančią toli gražu ne žurnalo viršelyje, rodo režisierius Vytautas Tinteris. Jis filmo „Plastikinių rūmų žmonės“ („Plastic Palace People“) kontekste pristatomas kaip naujosios kartos režisierius. Apibūdinimas lyg ir lengvabūdiškas, bet žiūrint šį kūrinį ir plepant su jo autoriumi kartų konfliktas regimas. Ne tik dėl jauno žmogaus pasirinkimų, bet ir dėl visuomenės požiūrio į kad ir psichines ligas. Taip, Adomas šizofrenikas.

Filme pagrindinį vaidmenį atlieka, pats režisierius, jo mylimąją įkūnija Karolina Pažereckaitė, taip pat vaidina Igno Jonyno filmo „Lošėjas“ aktorius Vytautas Kaniušonis, iš Eglės Vertelytės komedijos „Stebuklas“ ir daugelio kitų filmų atpažįstama Sonata Visockaitė. Beveik visus „Plastikinių rūmų žmones“ Vytautas nufilmavo Šančiuose, kurie, kaip ir ta meilė, kino ekrane be jokio makiažo. Filmą galėsite pamatyti jau Tarptautiniame Kauno kino festivalyje, ne tik pačiame Kaune. Gal ir Šančiuose kada? Tai klausimas platintojams, o apie kitus dalykus pasikalbėjome su Vytautu. Gal liūdnokai, bet kažkaip optimistiškai.

Berlyne. Kadras iš filmo

Studijavai ir Prahoje, ir Taline, gyvenai Paryžiuje. Galbūt platesnėje Europoje būtų lengviau kurti europietišką kiną? Kodėl grįžai to padaryti čia?

Šitas filmas buvo tam tikra duoklė Lietuvai, tai mano praėjęs gyvenimo etapas. Kai rašiau filmo idėją, buvau jaunas ir naivus.

Apskritai ar identifikuoji šį kūrinį kaip „Europietišką“?

Taip, manau, jis yra europietiškas. Bet jis nėra tipinis arthausinis filmas, rodomas kino festivaliuose. Jis toks b kategorijos nepriklausomas kinas, toks, koks man labai patinka. Kokį kūrė JAV 8-9 dešimtmečiais. Toks nepretenduojantis į aukštąjį meną. Darytas be pinigų, su indie spirit, visiškai spontaniškai.

Filmo kelionė į ekranus buvo ilgesnė, nei planavai. Ar tam tik biudžetas turėjo įtakos? Ar visgi kurdamas antrą ilgametražį jau laiką planuosi kitaip? Kas daugiausiai to laiko valgo?

Na, taip, neįvertinau to, kad darant be pinigų žmonėms natūraliai greitai praeina entuziazmas. Plius, buvau trumpam išvažiavęs skvotint į Angliją, užsitęsė mano kelionės. Visa Odisėja po Europą buvo – nuo Portugalijos iki Paryžiaus. Bet tas filmas man kaip tam tikras akmuo, kurį noriu nusimest, kad ramiai galėčiau sukurt kažką šviesesnio.

Namie. Kadras iš filmo

Santykiuose. Kadras iš filmo

Tavo IndieGogo kampanija, kuria planavai finansuoti filmą, lyg ir nepavyko – kaip manai, kodėl? Ką darytum kitaip?

Vis tiek gavome šešis ar septynis šimtus eurų, tai nėra taip ir blogai. Tiesiog nepakankamai ilgai jai ruošėmės ir, manau, paleidom per anksti. Kitą kartą reiktų daugiau pasiruošimo.

Filmas ir apie „laisvo oro direktorius“. Ar dažnai tave taip vadina?

Na taip, dažnai (juokiasi). Mano keliai yra nežinomi ir nenuspėjami.

Kaunas dažnai „vaidina“ Tokijų, Maskvą, kitas vietoves. Save – daugiau „tautiniuose“, herojiškuose filmuose, kaip „Emilija ar „Pelėdų kalnas“. Taviškis Kaunas ne toks tautiškas. Kaip manai, ar kauniečiams patiks? O gal tai visai nesvarbu?

Man Kaunas labai kinematografiškas miestas. Jis nėra toks eklektiškas kaip Vilnius. Jei pasiimi kamerą ir važiuoji aplink Kauną, jis susilieja į tokį vientisą stilių, ir tai kad jis vietomis truputis apleistas, truputį pilkas bet tuo pačiu ir labai žalias, man labai patinka. Aš Kauną vaizdavau tokį, koks jis ir yra. Nebandžiau kurt iliuzijos, kad jis tautiškas ar prabangus, sutvarkytas. Tai daroma dažnai iš kompleksų, nenorint parodyti realybės, nesididžiuojant ja ir t.t. Man asmeniškai Kaunas toks, koks yra, ir su visais savo netobulumais, labai gražus miestas.

Papasakok, kaip nusprendei filmą (nemažą jo dalį) įkurdinti Šančiuose? Kaip tave sutiko Šančių bendruomenė, ar ji talkino filmavimo metu?

Šančių bendruomenė labai daug padėjo, vedė ekskursiją po rajoną, leido filmuoti ne viename name ir šiaip labai daug talkio tiek prieš filmavimus, tiek jų metu. Labai gera matyt, kad yra tokia aktyvi rajono bendruomenė.

Pagrindinį vaidmenį atlieki pats – minėjai, kad neradai tokio aktoriaus, kuris suprastų Adomą iki galo. Ar tai neapsunkino režisieriaus darbo? Ar buvai sau priekabus?

Apsunkino, neįvertinau to kažkiek. Ypač scenoje Berlyne, kai Adomas turėjo išeiti tūsinti į klubus, tai aš per daug įsijaučiau į tą vaidmenį ir negalėjau režisuoti tos scenos iki galo.

Ar tikrai galima sunkiai dirbant fabrike Lietuvoje susitaupyti mokslams užsienyje, ko ir siekiama tavo filme?

Dabar galima, manau, tikrai. Dabar ekonominis pakilimas. Gal prieš kelis metus būtų buvę sunkiau.

„Kaltas ruduo“ ir kita jau šiek tiek kultinė lietuviška muzika. Kodėl ji? Ir tuo pačiu – kodėl daug rūgštesni, su „Naktinėmis Personomis“ ir Džordana Butkute palyginti pogrindiniai vardai, kaip Marius Stavaris, „Garbanotas“.

Man ta muzika kažkaip asocijuojas su bendra filmo aplinka. Ruduo, lyja daug. Tokią muziką gali išgirsti ir vietinėse kavinėse. Man tai kažkaip pritiko bendrai atmosferai, nes kai filmavom porą savaičių Kaune, visą laiką pralijo, tai buvo rugsėjo pabaiga – spalio pradžia.

Tokia labai skaudžiai tautiška man pasirodė filmo scena kapinėse. Ar nebandė vietiniai gyventojai atkalbėti nuo filmavimo ten?

Vietiniai gyventojai? Na ne, nebandė atkalbėti. Šiaip ji tokia groteskiška, farsas, sakyčiau.

Gali būti, kad tavo filmas – paskutinis, kuriame užfiksuotos Vytauto parko karuselės. Ar turėjai tikslą įberti žiūrovams į akis nostalgijos? 

Taip, man šiaip patinka nostalgija. Aš vien tokios muzikos klausau šiaip jau. 

„Plastikinių rūmų žmones“ galite pamatyti:

Rugsėjo 28 d. 16:00 Vilnius, Nacionalinė dailės galerija
Rugsėjo 29 d. 17:40  Kaunas, Kauno kultūros centras
Spalio 11 d. 17:30,  Ukmergė, Ukmergės kultūros centras
Spalio 13 d. 17:00, Šiauliai,  Fotografijos muziejus
Spalio 17 d., 18:00, Panevėžys kino centras „Garsas“

Daina Dubauskaitė

Prancūzų choreografės Christine Bonansea, prieš metus sukurtam spektakliui „OH“ plojo Niujorko ir Berlyno publika. Menininkė tęsia spektaklio kūrimo ciklą ir su Kauno šokio teatro „Aura“ tarptautine trupe „OH-2“ premjerą pristatys tarptautinio šokio festivalio „Aura 29“ metu, spalio 3-ąją. Su Christine Bonansea apie „OH-2“ kalbasi Edita Grudzinskaitė.

Spektaklio pavadinimas „OH-2“ primena cheminę formulę. Ką nagrinėjote šokio aikštelės laboratorijoje?

Spektaklio pavadinimas reiškia „Tik žmogus“ (angl. „Only Human“). Mane ypatingai domina žmogaus santykis su erdve: tiek vidine, tiek mus supančia.

Ką turite galvoje sakydama „vidinė žmogaus erdvė“?

Mes nuolat bandome susivokti savyje – „aš“, „mano“. Tačiau tuo pat metu santykyje su erdve mes skylame į daugybę dalelyčių, tarsi pasidauginame, reaguodami į skirtingas aplinkybes, situacijas, žmones, prisitaikydami ir atsižadėdami savęs.

Esame apdovanoti šešiais pojūčiais, tačiau mes tiek daug investuojame į mus supančia išorinę erdvę, kad pamirštame save. Ryšiai su mūsų šešiais pojūčiais trūkinėja.

Mes nebekvėpuojame taip, kaip įrašyta mūsų prigimtyje. Ką mes valgome? Ar skonėjamės, ar mėgaujamės? Gal rūkome? Gal geriame? Ką krauname į save per regą ir klausą?

Kartu su civilizacijos užduotu tempu mūsų įpročiai pasikeitė. Mes prarandame ryšį su savimi.

Christine Bonansea. Asmeninio archyvo nuotr.

Minėjote, kad jus įkvėpė F. Nyčė ir jo veikalas „Žmogiška, pernelyg žmogiška“. Jo filosofija paliečia daugybę temų. Kas konkrečiai jo mąstyme jus sudomino?

F. Nyčė daug kvestionavo žmogų, jo santykį su Dievu, mūsų žmogiškąją struktūrą, sistemą. Jis puikiai jautė ir suvokė civilizacijos įtaką. Egzistencialistai – Ž.P. Sartras, taip pat L. Fuko, gilinosi į struktūras, į visuomenėje susiformavusias schemas, kaip mes elgiamės vienas su kitu.

Mes „ištriname“ žmones. Kas gi yra žmogus? Niekas. Sekantis, sekantis, sekantis…

Panika tampa mūsų nūdienos aktualija, nes laikrodžio rodyklė sukasi kelis kartus greičiau, nei anksčiau. Mes esame sistemoje tarsi spąstuose. Nebegalime kontroliuoti net to, ką patys sukūrėme.

Grįžime prie spektaklio pavadinimo „Tik žmogus“. Pakomentuokite plačiau.

Aš esu vienas. Vienintelis. Nepakartojamas. Tai viena tiesos dalis. Tačiau mes ją suvokiame iškreiptai. Aš vieninintelis toks, geriausias, tobulas, beveik Dievas, Dievas. Žmogaus ego versus „kiti“.

Mes norime būti kažkuo daugiau nei esame: noriu būti geriausiu, kiečiausiu, turėti daugiau, dar daugiau, daugiausiai, noriu „kokybiško“ kūno. Kuo mes tampame? Klounais, robotais, lėlėmis, bandome įsisprausti į svetimus kūnus, apsikarstę daiktais, apsupti technologijų, prietaisų.

Yra kita tiesos dalis. Ar aš vienas? „Lonely one?“ Viso labo tik menkas žmogus?

Kartą kalbėjausi su astrofiziku, kuris pasakė: „Niekam tu nerūpi, žmogau. Žmonija yra niekas. Pažiūrėk į visatą ir jos begalybę. Mes esame niekas, tu supranti?“ Iš tiesų, mes tik žvaigždžių dulkės, nuolat galvojančios, kad esame centras.

Susireikšminimas veda civilizaciją link beprotybės. Kaip tu save bepozicionuotum, esi tik žmogus šioje planetoje.

Ar šokio aikštelė taps mini visata, kurioje susigrums ego ir „kiti“?

Taip, net ir žiūrovai yra toji erdvė. Vienas ir vienas, jau yra du. Kuomet yra du ir dar daugiau, atsiranda ryšys, santykiai, kyla įtampa.

Mes užimame vis daugiau ir daugiau erdvės, kol mums patiems jos nebelieka. Tai tokia prieštara mūsų elgesyje. Mes skverbiamės į išorę, o vidus traukiasi.

Tu esi tu, bet tuo pat metu tu bet kada gali būti pakeistas, nustumtas. Gyvename „nepakeičiamų nėra“ laikais.

Kiek šokėjai turi įtakos spektaklio galutiniam rezultatui?

„Auros“ šokėjai labai imlūs, atviri ir techniški. Tačiau spektaklyje man svarbu ne pati forma, bet kas vyksta – aplink mane ir mano viduje. Labai svarbu energija, kurią šokėjas transliuoja.

Kai kurios spektaklio dalys turi labai griežtą choreografiją, bet yra dalių, kuriose šokėjai laisvi būti čia ir dabar ir reaguoti. Judesys kyla iš kontakto, iš pojūčių, kurie gimsta prisilietus prie kito, iš kontakto su erdve.

Repeticijos akimirkos. „Auros“ nuotr.

Viena ryškių spektaklio dedamųjų yra vaizdo projekcijos. Ar šokėjai kontaktuoja ir su jomis?

Ne. Jie įrėminti jose. Visiškai integruoti. Projekcijos yra abstrakčios. Daug simetrijos, švarių linijų, kampų, bangų, matematikos.

Spektaklyje kuriama erdvė pasitelkiant šviesas, projekcijas, garsą. Toje erdvėje apgyvendinu žmogų.

Vaizdo projekcijos – tarsi formulė, sistema. Nenoriu būti labai tiksli aiškinant reikšmes, vengiu demonstravimo, savo kūryba nenoriu sakyti: „Žiūrėkite, tai reiškia tą ir tą.“

Šokėjai dėvi sniego baltumo kostiumus. Ar „balta“ yra simbolis ar techninis sprendimas, norint tą integralumą dar labiau išryškinti?

Taip, balta spalva šiuo atveju man tarnauja tarsi drobė, ant kurios šviesos maksimaliai gali žaisti. Kartais net naudojamas koncertinis apšvietimas. Balta spalva suteikia galimybę integruotis į erdvę, viską absorbuodama.

Ko spektaklyje daugiau – nuorodų, klausimų ar atsakymų?

Aš nemanau, kad esu pajėgi duoti bet kokius atsakymus. Tai meninis darbas, kurio tikslas išprovokuoti didesnį žiūrovų jautrumą vienam ar kitam klausimui. Tu sukuri emociją. Ta emocinė įkrova, priverčia juos kažkaip jautriau, gal kitu kampu pažiūrėti į klausimą.

Juk meno tikslas – pasakyti: „Pabusk, žmogau“.

Žadinsite publiką triukšmu?

Iš tiesų, garso takelis labai fizinis: elektronika, lyg galinga užkrauta baterija, kuri skleidžia garsus, bet ne melodijas. Aikštelėje sukuriama ekstremali įtampa.

Vienas kūnas, daug kūnų, daug santykių, prieštara, izoliacija, situacijos, kurios kuria tam tikras emocijas.

Paprastai publiką lengviau sujaudinti grožiu – melodinga muzika, gražiais kostiumais. Pirmąją spektaklio dalį pristatėte Niujorke ir Berlyne. Kokios publikos reakcijos sulaukėte?

Berlyne prieš spektaklį publika buvo pakviesta klausytis triukšmo koncerto. Vienas žiūrovas po spektaklio priėjo ir sako: „Būsiu atviras, pradžioje, galvojau, ką aš čia veikiu? Triukšmas. Nenoriu. Vėl bus kažkoks eksperimentas. Norėjau išeiti, bet taip džiaugiuosi, kad pasilikau spektaklyje. Mane stipriai sujaudino reginys“. Tai tik vienas pasidalinimas, bet iš tiesų su publika užsimezgė stiprus emocinis ryšys, žiūrovai buvo paliesti. Tikiuosi, taip bus iš šį kartą.

Koks jūsų pačios santykis su tema asmeniniame gyvenime?

Man visuomet buvo neramu dėl ateities. Gerai atsimenu Černobylio įvykius, močiutės, kuri išgyveno du karus, pasakojimus. Tai labai traumuojančios patirtys. Mes užaugome ant daugybės karų pelenų. Kodėl mes taip elgiamės vieni su kitais, iš kur tiek išmonės žudyti vieni kitus pačiais įvairiausiais būdais?

Jei mes nieko nedarysime, suvalgysime patys save. Dabar daug galimybių kurti savo projekciją virtualiame pasaulyje. Kiek virtualūs mes galime būti? Kol išnyksime? „Avataras“ – mūsų ateitis. Kūno transformacijos, bendravimas su „profiliais“, bet ne žmonėmis. Realybė prieš virtualų pasaulį. Kas nugalės?

Sutinku žmonių, kurie numojam ranka: „Po mūsų nors ir tvanas“. Aš negaliu su tuo taikytis, aš nerimstu, galvoju, ką aš kaip asmuo galiu padaryti. Noriu kovoti. Kartais aš net pagalvoju, kad turiu mesti menus ir rasti kitą, aktyvesnę formą kovoti už ateitį.

Daugiau apie festivalį „Aura 29“, programa, bilietai: www.dancefestival.lt
„Auros“ inf. 

Pamenate, šių metų „Kauno pilno kultūros“ gegužės numeryje pristatėme fotoistoriją apie kurčiųjų poeziją ir poetą Arnoldą Matulį? Taigi labai džiaugiuosi, kad dabar galime pakviesti ir  visą Kurčiųjų poezijos festivalį, kuris šį šeštadienį, rugsėjo 28 d., vyks „Girstučio“ kultūros rūmuose. Festivalio dalyviai raiškos mokėsi iš vasarą Lietuvoje viešėjusio lektoriaus iš Prancūzijos. Poezijos plastika žavi ir kaip šokio spektaklis, tad net visai nesuprantant lietuvių gestų kalbos yra ko pasisemti. Visgi daug geriau man, su šia sritimi nedaug tesusipažinusiai, apie viską pasikalbėti su profesionale. Sveikinuosi su gestų kalbos vertėja, gestų kalbos poezijos tyrėja, teatro mokytoja Anželika Terese.

Kurčiųjų savaitė Lietuvoje įsibėgėjo, kokiuose renginiuose spėjote sudalyvauti, kokia bendra nuotaika, smagiausi pasiekimai kol kas?

Kiekvienais metais Tarptautinė kurčiųjų diena, dabar jau kelerius metus peraugusi į Tarptautinę kurčiųjų savaitę, yra itin svarbi, maloniai pakylėjanti kurčiųjų bendruomenės narius. Ji visada prasideda Seime vykstančia konferencija, kur aptariamos visos kurčiųjų bendruomenės aktualijos, klausimai, pasiekimai ir kt. O vėliau po visą Lietuvą pasklinda įvairūs renginiai. 

Vienas svarbiausių šiais metais – vienas svarbiausių, nes toks pirmasis – Kurčiųjų poezijos festivalis Kaune. Kadangi man yra patikėta sudėtinga užduotis parinkti tinkamą vertimo būdą, formą, siekiant šį festivalį padaryti atvirą ir draugišką visiems norintiems susipažinti su šia gestų kalbos meno rūšimi – ir kurtiesiems ir girdintiems – visą dėmesį telkiu tik į šį renginį. 

Svarbu pabrėžti, kad bet kuria kalba versti meninius kūrinius yra labai sudėtinga, tačiau gestų kalbos poezija iki šiol nebūdavo verčiama, tad tai – tikras iššūkis. Kadangi esu doktorantė, einanti gestotyros keliu, o savo  disertacijoje aptariu būtent lietuvių gestų kalbos poezijos raišką, visos savaitės metu susitinku su kurčiaisiais gestų kalbos poetais, filmuoju jų kūrinius, pildau savo tyrimą, taip dar labiau gilindamasi į šią gestų kalbos meno rūšį ir ruošdamasi vertimui – iššūkiui. Tad nors nesudalyvauju visuose renginiuose, šią savaitę esu pakylėta, apimta jaudulio tikrai ne mažiau!

Kurčiųjų poezijos festivalis vyks pirmąkart. Ar ir poetai jame dalyvaus pirmakarčiai?

Festivalio dalyviai – ir gestų kalbos meno virtuozai, ir tik pirmus žingsnius šioje srityje žengiantys kurtieji. Lietuvos kurčiųjų jaunimo asociacijos prezidentė Erika Jočytė, kuruojanti šio festivalio realizavimą, kuri, beje, ir pati kuria nuostabius poezijos kūrinius – jie tiesiog prikausto dėmesį!, – labai taikliai pastebi, kad gestų kalbos poezijos gyslelę turi kone kiekvienas kurčiasis, tačiau tikėtina, kad jie dar patys to nežino! Drovisi, nepasitiki savimi arba taip yra todėl, nes nė karto anksčiau nebuvo susidūrę su gestų kalbos poezijos analize, mokymais, apskritai menkai susipažinę buvo su gestų kalbos menu ir jo beribiu horizontu. Keli festivalio dalyviai jau šios srities veteranai – kuriantys ir besidalijantys savo poezijos kūriniais ne pirmus metus. Dalis jų ir jų kūrinių jau yra paminėti ir aptarti mano magistro darbe. O dalis – tik dabar patys sau padarę atradimą, kad gali kurti ir stebinti žiūrovus savo iškalba, menine kalbos raiška!

Gestų kalbos poezija skamba egzotiškai. Kaip paragintumėte šeštadienį į festivalį ateiti tuos, kurie nėra su šia kultūra susidūrę ir mano, kad tai jiems neaktualu?

Visų pirma, visada būtina susipažinti iš arčiau su tuo, kas visai negirdėta, nematyta, nauja, bet apie tai išgirdus – vis kirbina širdį. Toks festivalis Lietuvoje vyksta pirmą kartą ir juk niekas negali pasakyti, ar jis taps tradicija, ar bus kartojamas kiekvienais metais, o gal kitas jo žingsnis bus tik po dešimtmečio? 

Taip pat šis festivalis atvers ne tik nematytus kalbos tolius, bet ir sugriaus mitus, kurie, deja, yra vis dar gajūs. Pavyzdžiui, kad gestų kalba – labai primityvi. Ši gestų kalbos meno rūšis – įrodymas, kokia gestų kalba yra turtinga, kiek gausu joje meninės raiškos priemonių, kurios kiekvienu kūriniu žiūrovą įtraukia į greitesnį ar lėtesnį ritmą, į plaštakų formų „rimo“ bangas, į užburiantį metaforų ratą, kuriame kaip mozaiką gliaudai meninę istoriją, ieškodamas autoriaus idėjos. Gestų kalbos poezijos, apskritai, gestų kalbos meno kūriniai kartais čia atrodys kaip neįtikėtinų efektų kino filmas, o kartais sugriebs šiurpu ir ašaromis. Vieni jų – linksmi, fantastiniai, tarsi ne iš čia ir dabar, kiti – tokie tikri, kad, regis, ne tik matai šį kūrinį, bet ką tik jį su autoriumi ir išgyvenai. Poezijos kūriniai yra nuostabi kurčiųjų saviraiškos forma, įrankis atskleisti išgyvenimus, patirtis, požiūrį, aktualijas…

Nereikia bijoti, kad nesuprasite, jei nemokate gestų kalbos. Tariantis ir remiantis tyrimais, diskutuojant su kurčiaisiais, parinkau vertimo formą – versti keliais sakiniais prieš istorijos pradžią. Taip bus galima sukelti intrigą, praskleisti naktinę užuolaidą, bet vaizdą pro langą turėsite išryškinti patys. 

Priežasčių tiek daug… koks jų limitas čia? Manau, kad vienas iš svarbiausių žingsnių, norint kurti darnią bendruomenę, gebėti įsiklausyti, pamatyti mums visiems vienas kitą. Kurčiųjų Lietuvoje yra virš 8000, o ar mes juos pažįstame? Ar teko mums su jais jaukiai pabūti renginyje, pasidalinti nuoširdžiu žvilgsniu? Šeštadienį tai padaryti yra puiki proga!

Anželika Teresė. Nuotr.: Miško Motė

Esate ir teatro mokytoja. Ar teatras ir poezija kurčiųjų pasaulyje tampriai susiję?

Teatras gali būti toks įvairus!.. Nekuriame tokių spektaklių, kaip gal jau yra įpratę spektaklį suprasti girdintieji. Pamokų metu pasitelkiame improvizacijas, teatrinius etiudus – taip kuriame įvairius charakterius, gludiname įvairius gebėjimus. Tai įrankis mums priartėti prie saviraiškos, prie atsipalaidavimo, prie kūrybos džiaugsmo, prie tikrojo savęs atradimo džiaugsmo. O tada jau neriame į pačią poezijos ir dainų gestų kalba kūrimą. Filmuojame poezijos kūrinius, filmuojame ir dainos atlikimą, sukuriame vaizdo klipus. Analizuodami turimą rezultatą dažnai matau, kad visos šios sritys – labai arti viena kitos. Gestų kalbos poezijoje, vizualinio vernakulo atvejuose – tai dar viena gestų kalbos meno rūšis, kurios taip pat bus gausu festivalyje, yra daug kinematografiškumo, daug vaidybos. Taigi, tamprus ryšys – akivaizdus.

Gal ir taip paklausiu – ar patirtis teatre, aktorystėje jums padeda bendraujant gestų kalba, padėjo jos mokytis? Ar tai visiškai nesusiję įgūdžiai?

Į gestų kalbą mane ir atviliojo teatras ir… iš pirmo žvilgsnio, atsitiktinumai. O jų juk nebūna, tiesa? Iki mokslų teatre vaidinau jau dvylika metų. Į gestų kalbą įstojau tik todėl, nes neįstojau į aktorinį. Tais metais nei pas Giniotį, nei pas Vaitkų. Tai buvo didžiulis šokas, liūdesys, o po dviejų savaičių, didžiausia laimė – nes atradau tai, ką pamilau, kaip dar nemylėjusi. Nuo mažens grojau fortepijonu Eduardo Balsio menų gimnazijoje, vaidinau, tad mintinai mokytis tekstus man buvo niekai. Šie įgūdžiai man padėjo nuolat pildyti gestų kalbos žodyną, labai greitai perprasti ir išmokti gestų kalbos gramatiką, gestų sakinių struktūrą, gestus. Teatras daug metų gludino mano plastiką, ritmiką, mimiką, reakcijas, gebėjimą prisitaikyti prie situacijų, būti čia ir dabar, išmokti vidinio ir išorinio vientisumo – visa tai buvo esminiai mano bagažo įrankiai gestų kalboje, kurie man ėmė skinti kelią pirmyn į gestotyrą. 

O svarbu ir tai, kad vertėjas juk beveik visada dėmesio centre: televizijos ekrane vertimo metu, lipa ant scenos didžiulėse auditorijose ir t. t. Visada matomas. Jei scena kelia nuolatinį jaudulį ir baimę, nes nėra įgūdžių, versti prieš dideles auditorijas irgi bus labai sunku.

Ar, kaip vertėja, galėtumėte pasidžiaugti, kad gestų kalbos supratimo poreikis Lietuvoje auga? Daug kolegų turite?

Pastebėdavau, kad visu laiku gestų kalba daugumai keldavo susidomėjimą, ji visada atsiranda vieno kito norimų išmokti kalbų sąrašuose, visada skatina smalsumą. Kiekvienais metais surenkami būsimų gestų kalbos vertėjų kursai, didelė dalis baigusių dirba darbus vienaip ar kitaip susijusius su gestų kalba. O pastaruoju metu atsiranda ir gilesnis šios kalbos analizavimas, tokio analizavimo poreikis. Kurtieji ima rinktis gestų kalbos vertėjo, gestų kalbos vertėjų patarėjo, lingvistų kelius. Man tai yra itin svarbu ir kaip vertėjai, ir kaip gestotyrininkei. Tik komandoje galime padaryti labai daug. Tikiuosi, gretos tik augs!

Ar temos, kurios liečiamos gestų kalbos poezijoje, artimos toms, kurias gvildena lietuvių kalba kuriantys poetai, rašytojai?

Ir taip, ir ne. Kurtieji taip pat dažnai poezijos kūriniuose analizuoja tokias visuotines temas, kaip meilė, taika, gyvybė ir jos kaina, jos laikinumas. Poezijos kūriniais perteikia ir savo asmenines pažiūras, skaudžias patirtis, kreipiasi į žiūrovus, įkvėpdami tolerancijos, priėmimo. Tai ir seksualinių mažumų, paliktų, vienišų, nesuprastų vaikų temos. Gestų kalbos meno kūriniais kurtieji narplioja ir tokias sudėtingas temas kaip priklausomybės (pavyzdžiui, nuo tam tikro nepadoraus gyvenimo būdo), pasekmių už savo padarytus veiksmus neprisiėmimas. Amžinas temas – tėvystę, laisvę. Gausu ir tokių temų, kurių tikrai vargu ar pasitaikys girdinčių (ne tik lietuvių) poezijoje: gestų kalbos reikšmė, svarba kurčiajam. Tai – jo identiteto šerdis, kuri vienaip ar kitaip dažnai analizuojama kurčiųjų poetų. Poezijos kūriniuose metaforiškai parodomi ir kurčiųjų bendruomenės baimės – vienas jų, klaidingai pozityvus požiūris į vis dažnesnį kochlearinio implanto pasirinkimą ir gestų kalbos atsisakymą.

Kai pavasarį žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ puslapiuose bendravome su poetu Arnoldu Matuliu, jis minėjo, kad ypač svarbu su poezija supažindinti mažus vaikus, mokyti juos, skatinti kurti. Ar pritariate šiai minčiai?

Žinoma, pritariu! Esu visiškai įsimylėjusi kiekvieną poetą, kiekvieną vizualinio vernakulo kūrėją ir šias gestų kalbos meno rūšis. Tad tik taip, taip! Vaikams tai ypač svarbu diegti nuo mažų dienų – jie labiau supras ir pačią savo kalbą, jos struktūrą, kompleksiškumą. Gestų kalbą pasitelks kaip įrankį realizuoti save, išreikšti savo patirtis, jausmus.

Nuotr.: Miško Motė

Mes Arnoldą ir jo poeziją fotografavome. Ką manote apie tokį būdą perteikti bent dalį emocijos, kuriamos autoriaus? Kaip kitaip, be video filmavimo, galima papasakoti apie gestų kalbos poeziją tiems, kurie jos dar nepažįsta? 

Perpasakojant knygą, didelė dalis jos ir patiriamo unikalaus jausmo dingsta, tiesa? Taip pat būtų ir su gestų kalbos poezija ar bet kuria kita gestų kalbos meno rūšimi. Šiuos kūrinius reikia pamatyti, išgyventi gyvai arba bent žiūrint įrašą. Nuotraukoje gestas sustabdytas, sugautas, nejudrus, vadinasi ir toji emocija nebejudri. 

Kelerius metus, rašydama mokslinius darbus, gestų kalbos poezijos ar kitus gestų kalbos meno rūšių kūrinius stengiuosi analizuodama vienaip ar kitaip fiksuoti sakiniais, skaičiais (kiek, kokių priemonių yra, kokią funkciją jos atlieka ir kt.), tačiau tik pranešimų, diskusijų metu, turėdama su savimi įrašus tikrai galiu pasiekti savo klausytojus, žiūrovus. Nuostabu, kad dabar turime tokias galimybes – filmuoti ir įamžinti. Kiek daug kūrinių prarasta, kai tokios galimybės nebuvo… O juk dabar būtų galima tirti, matyti tų laikų aktualijas, analizuojamas temas, raišką. Sužinoti, kas ir kaip buvo tuomet.

Daugelis jus pažįsta iš televizijos! Į gestų kalbą verčiate žinias. Ar sunku versti ką tik įvykusias naujienas, kurios galbūt ir asmeniškai, emociškai paliečia, jei tai didelis įvykis? Ar tai reikalauja daugiau susikaupimo, nei, tarkim, paskaitos? 

Kai verčiu, nors kurtieji šypsodamiesi sako, kad mato Anželikos manierą (nežinau net, kokia čia ji), Anželikos nebelieka. Yra tik vertėja. Aš nevertinu, neanalizuoju girdimo ar matomo turinio asmeniškai, analizuoju jį kaip vertėja, kaip gestotyrininkė, jei reikia tokių įrankių vertime. Todėl dažnai suglumstu, kai iškart po sudėtingo vertimo sulaukiu komplimentų. Tada net nežinau ką atsakyti, nes dar negaliu vertinti to pati! Tik vėliau imu analizuoti savo pačios vertimą – iš naujo ir iš naujo jį prasuku analitiniu žvilgsniu, siekdama, kad kitą kartą vertimas būtų dar kokybiškesnis. O kartais – ir tikrai ne visada – ateina ir emocinis patyrimas. 

Tačiau, žinoma, vienos temos yra artimesnės už kitas, ir jų vertimas man yra tarsi sklandesnis, nes tiesiog turiu daugiau įgūdžių vienoje ar kitoje temoje, daugiau įrankių. Nes ji man kaip tyrėjai, kaip vertėjai yra artima. 

Apskritai, į gestų kalbos vertėjo darbą žiūriu kaip į daugiabriaunį reiškinį. Priklauso nuo konteksto, tačiau vertimas dažniausiai yra iššūkis. Kažkur mažesnis, kažkur neaprėpiamai didelis – kaip kad šį šeštadienį laukia! Gal todėl vertėjams ir dėstau kelias, skirtingas, tačiau ir labai susijusias disciplinas. 

Pirmasis Lietuvos istorijoje Kurčiųjų poezijos festivalis startuoja rugsėjo 28 d. 13 h., „Girstučio“ kultūros rūmuose, Kovo 11-osios g. 26, Kaune. Pasimatykim.

Kotryna Lingienė

Daugybė miestų nori išsiskirti savo architektūra ir garsėti pasaulinio lygio architektų sukurtais pastatais – landmark‘ais (liet. krintantis į akis vietovės objektas). Tačiau tokie objektai neretai pastatomi neatsižvelgiant į vietovės ypatumus, todėl stipriai pakeičia, o kartais ir išdarko, senai susiformavusią aplinką. „Tai – įženklinanti architektūra“, – tikina architektas, Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros (KTU SAF) docentas Gintaras Balčytis.

Kuria ar griauna ji miesto tapatybę? Kokia apskritai turėtų būti šiuolaikinė architektūra? Ir koks paveldo likimas – ar paveldu laikomi statiniai dar gali atliepti šiuolaikinius poreikius? G. Balčytis įsitikinęs – pastato fasadas yra svarbus pastato elementas, bet miestui jis nėra toks reikšmingas, kiek tai, kokią erdvę sukuria jo architektūra.

„Architektūra yra erdvių, o ne plokštumų menas. Dėl to ypatingai svarbu, kokią erdvę pastatas sukuria sau, šalia esančiai gatvei ir apkritai, kokią erdvę sukuria miestui“, – teigia architektas.

Visgi architektas atkreipia dėmesį, kad neretai sukuriama architektūra turi stiprią išraišką ir akimirksnio žavesį, tačiau po dešimties metų jau atrodo pasenusi ir nebeįdomi. „Kai pastatas nesukuria savo erdvės, po kurio laiko jis tampa bevertis. O tokią erdvę sukūrus, fasadas pasidaro nebe toks svarbus“, – sako G. Balčytis.

Architektas Gintaras Balčytis. KTU nuotr.

Kai kuriuos laiko ženklus belieka nugriauti

Dažniausi įženklinančiai architektūrai būdingi bruožai – įspūdingos formos ir konstrukcijos, išsiskiriančios iš kitų miesto objektų, ji atskleidžia ir pabrėžia miesto ar vietovės identitetą.

„Jeigu pavyksta įženklinanti, architektūra įgyja daugiau intencijų ir sluoksnių negu šiaip paprastas pastatas. Pastatas išlieka kaip to laikotarpio ženklas visam miestui, kuris atspindi ne tik architektūrą, bet ir kultūrą, istoriją“, – pastebi architektas, naujosios Kauno autobusų stoties autorius.

Būtent įženklinanta architektūra – pagrindinė šių metų Kauno architektūros festivalio („KAFe 2019“) tema. Šis festivalis – didžiausias periodinis architektūros renginys Lietuvoje. Praėjusį šeštadienį jis prasidėjo ant vieno iš Kauno „landmark‘ų“ – nebaigto statyti „Britanikos“ viešbučio stogo, kurį greitai ruošiamasi nugriauti.

„Tai – vienas iš aukščiausių pastatų Kauno centre. Norėjome, kad festivalio atidarymo metu miesto bendruomenė turėtų galimybę pamatyti viską iš viršaus – iš ten, kur šiaip vaikščioti draudžiama“, – pasakoja G. Balčytis, „KAFe 2019“ projekto vadovas ir kuratorius.

Festivalio temą padiktavo ir visai neseniai Vilniuje Danielio Libeskindo suprojektuotas stiklinis dangoraižis Vilniaus centrinėje dalyje. Viešai abejojama, ar tokie pastatai atspindi ir kuria miesto tapatybę ir išskirtinumą, o galbūt atvirkščiai – ją naikina ir griauna?

„Diskutuojama, ar įspūdingų formų ir konstrukcijų, dideli, tačiau su aplinka disponuojantys pastatai, yra būtent tai, ko šiandieninė visuomenė laukia ir tikisi iš architektų“ – sako G. Balčytis. „Galbūt įženklinančia architektūra galėtų būti įvardinti ne tik stikliniai bokštai ar „Gugenheimo“ muziejai, orientuoti vien į tarptautinius vardus, turistus ir verslo interesus?“

Viso festivalio metu jo organizatoriai kvies diskutuoti apie įženklinančios architektūros pastatus, visuomenės lūkesčius ir kaip turėtų atrodyti tokio tipo pastatai, kad jie taptų tikrais miestų ženklais, tuo pačiu darniai papildydami jau esamas urbanistines struktūras.

Kuo daugiau sluoksnių mieste – tuo jis įdomesnis

Kauno modernizmo architektūra tapo puikiu pavyzdžiu, kad naujai atrastas paveldas gali tapti miesto identiteto pagrindu. Šiemet „KAFe 2019“ keliant klausimą, ar įženklinanta architektūra kuria ar griauna miesto tapatybę, organizatoriai kviečia permąstyti ir tai, ką kasdien matome savo aplinkoje ir kūrybiškai pažvelgti į paveldo potencialą tapti aktualia šiuolaikinio miesto dalimi.

pixabay.com nuotr.

Pasak G. Balčyčio, šiuolaikinė architektūra turėtų maksimaliai atsižvelgti į labai greitai besikeičiantį visos planetos atšilimo procesą. „Kalbama apie tai, kad naujų pastatų jau nebereikia, tačiau būtina atnaujinti ar pakeisti senus pastatus – kad jie atitiktų šių dienų reikalavimus ir būtų tinkami ateičiai. Jei pastatą galima pritaikyti šiems laikams – tai kartu ir didelis privalumas, ir iššūkis architektams, nes pasaulis dar niekad taip greitai nesikeitė“, – teigia G. Balčytis.

Tam, kad įvairiems seniems pastatams ir paveldui būtų skiriamas didesnis dėmesys, Kauno architektūros festivalio metu vyksta Paveldo programa. Ji prasidėjo jau birželio mėnesį, kai kartu su italais buvo diskutuojama apie medinius pastatus Kauno centre, kurių dauguma – seni ir neprižiūrėti.

„Mes nesakome, kad juos greitai reikia nugriauti, atstatyti ar pakeisti – tiesiog norime atkreipti visuomenės dėmesį, kad mieste yra įvairių sluoksnių, ir kuo jų daugiau – tuo miestas įdomesnis. Visgi turime galvoti ne tik apie medinukų praeitį, dabartį, bet ir apie ateitį“, – tikina architektas.

Pirmasis Lietuvoje paveldosaugos hakatonas

Šie klausimai tyrinėjami rugsėjo 27–29 d. KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakultete organizuojamame pirmajame interaktyvios paveldosaugos hakatone Lietuvoje „Herithon‘19“. Renginio metu bus ieškoma inovatyvių sprendimų paveldo įveiklinimui Kauno mieste ir siekiama kūrybiškai pažvelgti į paveldo problematiką bei inicijuoti skirtingų sričių bendradarbiavimą, vedantį darnios paveldo integracijos link, šiandieniniame mieste.

„Kūrybinėse grupėse kartu su informacinių technologijų specialistais bus kuriamos programėlės, kurios galėtų padėti visuomenei suvokti mūsų turimą paveldą. Galbūt iš to atsiras kažkokia netikėta mintis, sukurtas startuolis, kuris galėtų populiarinti paveldu laikomus pastatus. Gal bus sukurta mobili aplikacija, kuri padėtų žmonėms surasti bendraminčius norinčius prisidėti prie paveldo išsaugojimo“ – sako G. Balčytis.

Renginio metu komandos ieškos sprendimų tiek praktiškiems paveldosaugos iššūkiams, tiek kurs galimas ikoniškų Kauno vietų transformacijas.

Visuomenės įsitraukimas nuolat didėja

Kiekvienas miestas, anot „KAFe 2019“ vadovo G. Balčyčio, norėtų turėti įženklinančios architektūros pastatą, tačiau architektai ne visada tokius pastatus projektuoja tinkamai. Visuomenei vis labiau domintis ir pageidaujant dalyvauti miestų plėtros procesuose, vieši architektūros klausimus aktualizuojantys renginiai ne tik labai reikalingi, bet ir sulaukia daug dėmesio.

„Visuomenės interesas yra labai didelis – įvairūs projektai sulaukia užklausų. Festivaliu norime parodyti, kad miestą kuria ne tik architektai, bet daug įvairių žmonių, tarp jų ir miesto gyventojai, su kuriais reikia derinti projektus“, – teigia G. Balčytis.

Vienas iš Kauno, kaip studentiško miesto, simbolių yra KTU studentų miestelis. Ši teritorija itin reikšminga miesto dalis: čia susipina daug skirtingų interesų, kuriuos būtina išklausyti ir tinkamai moderuoti bei susisteminus integruoti į ateities planus.

„KTU studentų miestelis suplanuotas ir pastatytas vadovaujantis modernistiniais principais. Vis tik, norint jame turėti gyvybingas viešąsias erdves, būtina aiškiai pažymėti jų ribas, nustatyti, kam šios erdvės priklauso, sukurti miestelio bendruomenei priimtinus erdvių naudojimo scenarijus, užtikrinti žmonių srautą ir sukurti visuomeninius traukos taškus“, – pastebi G. Balčytis.

Domanto Didžiapetrio nuotr.

Tam lapkričio 12–13 d. bus organizuojamos kūrybinės dirbtuvės, kur tiek studentai, tiek profesionalai, susiję su architektūra ir pramoniniu dizainu, galės siūlyti savo idėjas ir pasiūlymus, kuriant studentų miestelio vartų koncepciją, kuri atitiktų universiteto tikslus bei įvaizdį.

„Bus siekiama išgryninti originalią idėją, kuri atitiktų KTU studentų miestelio statusą. Tai gali tapti reikšmingu ženklu ateičiai, kad KTU – viena svarbiausių ir geriausių Lietuvos aukštųjų mokyklų“, – tikina architektas, KTU SAF docentas G. Balčytis. Miestelio vartų idėjos gali apimti viską: nuo netradicinių architektūros formų iki inovatyvių atsinaujinančios energetikos ar išmanių technologijų koncepcijų, ar kitų meninių ir technologinių instaliacijų. Gimusios idėjos, pasak G. Balčyčio, gali įprasminti KTU savitą pastatų architektūrą, o gal ir tapti įženklinančios architektūros pavyzdžiu.

„Nors „landmark‘iniai“ pastatai suvokiami kaip dideli ir iš visur besimatantys, tai nėra būtina sąlyga. Tikime, kad jie gali būti visiškai nedideli ir ne stikliniai, bet visų žinomi ir kuriantys miesto dvasią“, – atkreipia dėmesį „KAFe 2019“ vadovas G. Balčytis.

Tarptautinis architektūros projektas – Kauno architektūros festivalis („KAFe 2019“) – vyks iki lapkričio 30 d.

Detalią organizuojamų renginių programą galima rasti internetiniame puslapyje www.kafe.lt/2019/.

KTU inf.

„Tai pirmas kartas, kai šiame projekte dalyvauja ne profesionalūs menininkai“, – sako iš Kolumbijos kilęs Hugo Herrera Tobón, jau antrąkart šiemet viešintis Garliavos apylinkėse. Hugo – jau ne vieną planetos regioną per asmenines patirtis pasauliui pristačiusio projekto „Subjective atlas“, („Subjektyvus atlasas“), atstovas.

Kodėl būtent ši seniūnija turės savo žemėlapį? Atsakymas paprastas – Garliavos apylinkių seniūnija 2019 m. tapo projekto „Šiuolaikinė seniūnija“ dalyve. Šis projektas, kuruojamas „Kaunas 2022 – Europos kultūros sostinė“ komandos, paremtas vietos istorijų, tradicijų pažinimu arba naujų mitų kūrimu, stipriu bendradarbiavimu ir vertybėmis.

Seniūnijos gyvenviečių bendruomenių nariai ne kartą buvo susėdę padiskutuoti, kuo ypatingos yra šios vietos – ne tik jiems patiems, bet ir Lietuvai bei Europai. Dirbtuvių rezultatą – patį tikriausią subjektyvų Garliavos apylinkių atlasą – įvertinti bus galima jau spalio 11 d. renginyje Juragių TV stotyje, kurio metu vyks projekto parodos atidarymas. Daugiau apie savo patirtį Lietuvoje pasakoja Nyderlanduose gyvenantis ir kuriantis projekto kuratorius Hugo Herrera Tobón.

Hugo Herrera Tobón. Asmeninio archyvo nuotr.

Hugo, apie jūsų patirtį Garliavos apylinkėse dar būtinai pakalbėsime, visgi įdomu išgirsti, kaip gimė „subjektyvių žemėlapių“ leidybos idėja? 

Viskas prasidėjo nuo mano kolegės olandų dizainerės Annelys de Vet viešnagės Estijoje. Prieš penkiolika metų ji šioje šalyje surengė dirbtuves, kurių rezultatu tapo Europos Sąjungos, kokią ją mato estai, atlasas. Tuomet sekė Nyderlandų žemėlapis, kurį sukūrė Eindhoveno studentai. Palestinos atlasas apdovanotas už geriausią tais metais knygos dizainą Nyderlanduose, tai garantavo daug tarptautinės žiniasklaidos dėmesio. Taigi „Subjektyviu atlasu“ susidomėjo ir kitos šalys. Aš prisijungiau, kai žemėlapis buvo kuriamas Kolumbijoje. Čia dalyvavo apie septyniasdešimt menininkų, dirbome trejus metus. Atlasą išleidome 2015-aisiais, taip pat surengėme parodą. Pastaruoju metu dirbame trise – prisijungė ir leidybos specialistas Kurt Van Belleghem, užtikrinantis, kad kiekvienas atlasas virstų apčiuopiamu leidiniu. Mano pareigos – redaktorius ir kuratorius, Annelys yra kūrybos vadovė. Šiuo metu Garliavos apylinkėse rengiame dvyliktąjį „Subjective Atlas“ leidinį.

Kaip atsidūrėte Kaune?

Istorija žemiška – mums parašė apie „Subjective Atlas“ sužinojusi ir idėja susidomėjusi „Kaunas 2022“ komandos narė, tuomet ieškojusi įdomių bendruomenes buriančių projektų Kauno rajono seniūnijoms. 

Garliavos apylinkės. Kokios jos  pasirodė jums? Ar domėjotės, kur vykstate?

Jei atvirai, itin daug iki kelionės nežinojau – tik tai, kad vykstu į priemiestį. „Kaunas 2022“ mane pasitiko su daug informacijos apie šalies, miesto ir rajono kontekstą, tai labai gelbėjo ruošiantis pirmajam susitikimui su bendruomenės atstovais. Jis įvyko rugpjūtį.

Turiu pasakyti, kad ši kelionė ir šis „Subjective Atlas“ etapas man labai įdomūs tuo, kad iki šiol nesame tokiu būdu dirbę su vietos bendruomene. Dažniausiai mūsų atlasus rengia patyrę dizaineriai, architektai, dailininkai – tie, kurie įpratę savo mintis reikšti vizualine kalba.

Subjektyvaus atlaso dirbtuvės. „Kaunas 2022“ nuotr.

Negi menininkų Garliavos apylinkėse neradote? 

Tarp dirbtuvių dalyvių yra tapytojų mėgėjų, buvo prisijungęs vestuvių fotografas, taip pat girdėjau apie vietos rašytojus, bet profesionalių dizainerių ar architektų neturime. Taigi iššūkis man buvo naujas ir įdomus. Kaip konceptualizuoti kasdienybę, neturint tam įprastų įrankių?

Kaip sekėsi užmegzti draugišką ir tuo pačiu darbinį kontaktą su Juragių, Karkazų, Ilgakiemio gyventojais?

Suburti dalyvius man padėjo vietos entuziastai. Bendruomenės pas jus nedidelės, tad iš esmės visi vieni kitus pažįsta, ir tie, kurie noriai dalyvauja visur, sutiko ir su šia avantiūra. Pradėjau nuo didžiojo mūsų projekto pristatymo. Tuomet diskutavome, atsakinėjau į klausimus. Padėjau žmonėms sužadinti prisiminimus, su kiekvienu kalbėjausi asmeniškai, padėjau jiems atmintyje identifikuoti tai, kas gali būti perteikta žemėlapyje. Tuomet šios istorijos dirbtuvių metu įgavo vizualų kūną ir tapo atlaso dalimi. 

Tai apie ką gi bus subjektyvusis Garliavos apylinkių atlasas?

Apie paprastus dalykus, kurie rūpi čia gyvenantiems žmonėms. Tai per tris savaites iš vietinių gyventojų pasakojimų, istorijų, prisiminimų, emocijų, daiktų iškristalizuota medžiaga, ypatingiausi akcentai. Atlase yra viskas: naujai atgimstančios senų poetų eilės, siūlų ritės, infografikai, vaizdai, nuotraukos, žemėlapiai, įvairios kitos detalės, iš mažų smulkmenų sukursiančios bendrą  Garliavos apylinkių vaizdą. Kai kurie vietos gyventojams gerai pažįstami dalykai atlase atgimė naujoje šviesoje – tai galėsite pamatyti parodoje, kurią rengia patys gyventojai.

Kaip manote, ką apie save sužinojo šiame projekte dalyvaujantys bendruomenės nariai?

Manau, pradžioje jie netikėjo, kad gali būti įdomūs žmonėms iš išorės. Dalyviams projekto idėja pasirodė gana meniška ir abstrakti, tai, su kuo jie kasdienybėje  nesusiduria. Bet buvau labai pamalonintas šiltos reakcijos, kurios sulaukiau pristatinėdamas atlaso eskizą. Žmonės buvo sujaudinti. Jie stebėjosi, kaip jų gyvenimo detalės, asmeniniai prisiminimai tampa leidinio dalimi. „Patys nežinojom, kad Juragiai tokie gražūs“, – net tokią mintį išgirdau. Jie suartėjo ir tarpusavyje, ir su turiniu, prie kurio rengimo prisideda. 

Parodos atidarymas vyks spalio 11d. 18 val. Juragių radijo ir TV stotyje, Juragių k, Garliavos apylinkių seniūnija
„Kaunas 2022“ nuotr.

Spalio pabaigoje Kauną užplūs šimtai, gal net tūkstančiai istorijų – asmeninių, o ir bendresnių, vienijančių kvartalus, bendruomenes, epochas. Pirmojo Istorijų festivalio atidarymas vyks Senosiose miesto kapinėse, vadinamose Ramybės parku. Šviesos ir garso instaliaciją „Pavėjui“ čia įrengs britų menininkė Jen Kagan.

Šiuolaikiniu menu besidomintys lietuviai J. Kagan vardą turėtų prisiminti iš 11-osios Kauno bienalės „Yra ir nėra. Paminklo (ne)galimybė“. 2017-ųjų rudenį Vilijampolėje esančioje maisto prekių parduotuvėje pirkėjams buvo dalinami plastikiniai maišeliai su nuorodomis „Į kairę“ arba „Į dešinę“ – tai yra, mirti arba gyventi. Būtent šioje vietoje, Demokratų aikštėje, 1941 metais vyko „Didžioji akcija“. Susirinkę beveik 30 000 Kauno geto kalinių buvo pasiųsti į kairę arba į dešinę. Atsidūrusieji kairėje buvo užrakinti nakčiai, o ryte nuvaryti į IX fortą ir sušaudyti. Iki vakaro 9200 vyrų, moterų ir vaikų buvo nebegyvi. Tik šią liepą buvusioje Demokratų aikštėje atsirado šį įvykį žymintis ženklas. Apie „Didžiąją akciją“, kitas buvusias ir būsimas savo patirtis gimtajame tėvų mieste pasakoja daugelį metų teatre dirbusi ir šią patirtį netikėtais rakursais transformuojanti menininkė.

Koks Kaunas jums pasirodė čia atvykus pirmąkart? Ar labai skyrėsi nuo įsivaizduoto miesto?

Pirmąkart Kaune lankiausi būdama vos ketverių, vėliau periodiškai atvykdavau vėl, taigi nepamenu, kas buvo iki pirmojo vizito. Visgi tarp jo, įvykusio 1969-aisiais, ir antrojo, netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo, praėjo nemažai laiko. Žinoma, pasikeitimų per tuos metus buvo milžiniškų. Nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios kaskart atvykusi randu vis tarptautiškesnį miestą, jaučiu, lyg būčiau stebėjusi Kauno tapimo tokiu, koks jis šiandien, procesą.

Nebūčiau pagalvojusi, kad 1969-aisiais lankėtės Kaune. Teko girdėti, kad svečiams iš užsienio tai padaryti buvo sudėtinga.

Mūsų giminės čia gyveno. Mamos pusseserė Irena Veisaitė – Vilniuje, brolis Aleksandras Štromas – Maskvoje. Kita svarbi priežastis buvo noras susitikti su žmonėmis, išgelbėjusiais mano tėvus ir dėdę Aleksą. Pasprukusiems iš geto devynis mėnesius palėpėje virš liejyklos jiems slėptis padėjo Vytautas Rinkevičius – jis rizikavo ne tik savo, bet ir artimųjų gyvybėmis. Tokios skolos neišmokėsi, o ryšys lieka visam gyvenimui. Dar buvo Macinavičių šeima, kuri tuomet dvylikametį dėdę Aleksą išgelbėjo iš geto ir užaugino kaip savo sūnų. Mano tėvai su šiais žmonėmis bendravo iki pat jų mirties ir stengėsi, kiek tai buvo įmanoma, jiems gyvenantiems okupuotoje šalyje, padėti. Žinoma, atkūrus Nepriklausomybę keliauti tapo lengviau, tad ir atvykti ėmėme dažniau.

Šią vasarą visiškai atsitiktinai užėjusi į Kauno žydų bendruomenės susitikimų kambarį pamačiau plastikinį maišelį iš jūsų kūrinio 11-ajai Kauno bienalei „Didžioji akcija“. Ar su bendruomene kontaktavote kurdama šį darbą? Ar jie kuo nors padėjo, reagavo į „Didžiąją akciją“?

Įdomu, kad klausiate, bet iš tiesų atsakymas yra „ne“. Šio kūrinio kontekste tiesioginio kontakto nebuvo. Mano laukas buvo konkrečiai „Didžiosios akcijos“ diena, norėjau kalbėti su tais, kurie šioje vietoje Vilijampolėje buvo 1941 m. spalio 28 d. Visgi didžiosios dalies nėra tarp gyvųjų, o tie, kurie gyvi, ne Lietuvoje. Taigi keliavau į Šoa fondą ir susiradau geto kalinių liudijimus. Daug jų duota lietuvių kalba, tačiau iki šiol nebuvo užrašyta ir išversta, taigi šios istorijos neišgirstos plačiau. Man ėmus kapstytis nemažai liudijimų pirmąkart išversti į anglų kalbą. Projekto puslapyje juos vis dar galima perskaityti abiejomis kalbomis.

Kodėl nesikreipiau į Kauno žydų bendruomenę? Jie šią istoriją jau gerai žinojo, o darbą kūriau tiems, kurie nieko nežinojo.

Kauno bienalės nuotr.

Įdomu, kaip sekėsi bendrauti ir susitarti su parduotuvių tinklo atstovais, kad pirkėjams dalintų specialiai pažymėtus ir sunumeruotus projekto maišelius. Ar verslininkai buvo geranoriški?

Matyti, kaip jų požiūris į projektą keičiasi, buvo verta pastangų. Iš pradžių jie buvo visiškai apstulbę ir nelabai suprato, kodėl aš čia ir ką veikiu. Visgi man pasisekė, nes parduotuvės vadybininkas pasitaikė nuostabus žmogus. Tai jo idėja buvo projekto aprašymą spausdinti ant čekių. Buvau jam už tokį įsitraukimą, be kurio projektas nebūtų pavykęs, labai dėkinga.

Buvo ypač smagu bienalei įsibėgėjus vėl grįžti į Kauną ir pamatyti, kaip pasikeitė parduotuvės darbuotojų požiūris. Pati mačiau, kaip jie pirkėjams tiesdami maišelius pasakojo apie „Didžiąją akciją“.

Autorės archyvo nuotr.

Tos pat bienalės metu pristatėte ir projektą buvusioje chasidų sinagogoje. Ji vis dar apleista. Kaip manote, kas šį pastatą prikeltų?

Ne mano darbas yra siūlyti šiam pastatui sprendimą. Mano užduotis buvo atrakinti mažą lopinėlį jo praeities ir sužadinti praeivių smalsumą, kad jiems taptų įdomi šio apleisto pastato kilmė. Tikėjausi iššaukti emocinę atmintį, praeities jausmą, o ne į reikalą pažiūrėti akademiškai. Kas žino, galbūt žmonių reakcija, kurią sukėlė ši instaliacija, turės įtakos pastato ateičiai, bet tai nebus tiesioginė įtaka.

Kaip menininkė domitės netikėto susitikimo, akistatos momentu. Kada pradėjote į tai gilintis?

Būtent tai ir patraukė mane dirbti į teatrą. Dirbdamas šviesų režisieriumi esi atsakingas už žiūrovo ir veiksmo akistatą. Kadangi dirbi komandoje, esi tik dalis bendros teatro patirties. Pajutusi šviesos galią komunikuoti su publika itin instinktyviai, nusprendžiau, kad noriu dirbti tiesiogiai su šia patirtimi. Tai atvedė mane ten, kur kaip kūrėja esu šiandien.

Ar jums svarbu daug laiko praleisti kūrinio lokacijoje, o gal mėgstate dirbti nuotoliniu būdu?

Man gyvybiškai svarbu palįsti po vietos oda. Vienur laiko tam reikia daugiau, kitur – mažiau, bet laikau savo pareiga panirti kiek galima giliau. Dažniausiai tai užtrunka. Virš mano darbo stalo jau daugiau nei trisdešimt metų kabo teatro kūrėjo Edwardo Gordono Craigo citata: „Mums nesvarbu, kaip būti efektyviems. Mums svarbu pasiekti širdį, pamilti ir suprasti“. Tai visuomet yra mano kelio pradžia ir tai, kur sugrįžtu, kai pametu kryptį. Kai žinau, kur mano tikslas, galiu užsidaryti studijoje ir ieškoti būdų jį pasiekti.

Susitiksime pirmajame Istorijų festivalyje – jūsų šviesos ir garso instaliaciją „Pavėjui“ bus galima pamatyti ir pajausti Senosiose miesto kapinėse. Kas tai per darbas? Ar žinantieji „Didžiąją akciją“ atras tarp šių kūrinių ryšį?

Ši instaliacija kitokia ta prasme, kad nėra tiesiogiai susijusi su mano šeimos patirtimis Kaune ir Lietuvoje, taigi tai lyg ir mažiau asmeniškas darbas. Visgi jis susijęs su Kauno bienalės kūriniu tuo, kad man ir vėl svarbu kalbėti su tais, kurie darbą aptiks atsitiktinai. Maišelių projektas siekė sužadinti pokalbius ir kelti klausimus. Sinagogos projektas – užpulti emociškai iš nustebinti. Tikiuosi, kad instaliacija Istorijų festivalyje įvykdys visas šias užduotis.

Šviesa ir garsas. Kuo garsas svarbus jums, kaip šviesų režisierei?

Šiandien laikau save menininke bendresne prasme, nei šviesų menininkė. Į projektą žiūriu ne nuo pradžios, o nuo pabaigos – tai yra, ne imu įrankius ir žiūriu, kaip čia juos įdarbinus, o klausiu savęs, ką noriu pasiekti, ir tuomet ieškau tinkamiausių įrankių. Šviesa dažnai tampa pagrindiniu įrankiu, nes tokia mano patirtis. Visgi vis dažniau tenka kasti vis giliau, kad rasčiau tinkamą mediją. „Didžiosios akcijos“ atveju įrankiu tapo pirkinių maišeliai.

Šįkart buvau pakviesta sukurti šviesos instaliaciją, visgi netrukus supratau, kad norėdama išpildyti užduotį negalėsiu apsiriboti tik vaizdu. Norėjome kalbėti apie tai, kad miestą sudaro žmonės, atstovaujantys pačioms įvairiausioms kultūroms, bet kai pradedi vaizduoti tas įvairias kultūras, labai sudėtinga išvengti stereotipų. Iš tiesų kultūrų mozaiką, palaidotą po tuo, kas vadinama Ramybės parku, rodo ne skirtumai tarp žmonių, o skirtumų nebuvimas – tuomet, kai baigiasi gyvenimas. Visi žmonės, palaidoti šioje teritorijoje, yra tiesiog žmonės. Tai ir pasakoja instaliacijos vaizdinė dalis. Bet dar reikėjo kontrasto, kad atsiskleistų ta užduotyje įvardinta įvairovė – kad patirtis būtų visapusiška, pasitelkiau garsą.

Ar su „Kaunas 2022“ dirbsite ir ateityje?

Taip, jau nekantrauju. Interaktyvi instaliacija „Iš tamsos“, pasakojanti mano tėvų išgyvenimo Kauno gete istoriją, pirmąkart Jungtinėje Karalystėje buvo parodyta 2016 metais. 2022-aisiais Kaune pristatysiu naują jos versiją. Taip pat 2022-ųjų pabaigoje su nuostabiu Pietų Afrikos Respublikos kompozitoriumi Philipu Milleriu pristatysime didingą projektą. Jau kuriame jį – tikiuosi, rezultatas bus unikalus, reikšmingas ir įsimintinas, užmegsiantis ryšį su Kauno gyventojais bei tapsiantis švente žmonėms ir miestui.

„Kaunas 2022“ inicijuotas Istorijų festivalis vyks spalio 17–24 dienomis ir  padovanos pusšimtį renginių. Ekskursijos, parodos, koncertai, netikėtumai, instaliacijos – programą kuria dvi dešimtys Kauno organizacijų ir institucijų. Visą festivalio programą rasite čia: www.istorijufestivalis.eu.

Kotryna Lingienė

Aš nežinau, kada lietuviai pradėjo didžiuotis Antanu Mockumi. Ar kai buvo išrinktas Bogotos meru? Ar kai įvedė Kolumbijos sostinėje komendanto valandą vyrams, kad moterys galėtų saugiai jaustis gatvėse – ir pasijuto? Ar kai eismą reguliuoti pakvietė mimus – ir tai suveikė? Bogota vis dar nėra pats patogiausias gyventi miestas pasaulyje, bet tai, kad prie geresnio sugyvenimo jame prisidėjo lietuvis, lietuvių emigrantų sūnus, įkvepia. Kai ką gal įkvėpė ir mokslininko drąsa parodyti nuogą užpakalį universiteto auditorijai, o ir televizijos žiūrovams. Žinoma, tai buvo simbolis. Simboliai padeda susikalbėti. Aurelijus Rūtenis Antanas Mockus Šivickas – toks pilnas Kolumbijos prezidentu taip ir netapusio herojaus vardas. Jo mama – Nijolė Šivickas – ypatinga menininkė. „Dirbu su moliu“, – ne kartą ji sako kamerai, už kurios stovi italas Sandro Bozzolo. Ir dar sako, kad Antanas irgi moka dirbti (Nijolei darbas – būtinai rankomis) viską, tik ne lyginti. Na, drabužių gal ir nemoka, bet svietą? 

Filmo „Nijolė“ istorija prasidėjo Kaune – ne, čia negimė nei Antano mama, nei tėvas. Čia pagal „Erasmus“ programą atvyko studijuoti Sandro. „Lygiai prieš trylika metų šiandien, rugsėjo 23-iąją“, – sėdėdamas prieš auditoriją sausakimšoje laikinojoje „Romuvos“ kino salėje sako režisierius. Jam tai pirmasis tokios apimties darbas, filmuotas ir Kolumbijoje, ir Lietuvoje. Apie Antano šeimą jis sužinojo atsitiktinai, ieškodamas įdomių istorijų. Rado ne tik istoriją, bet ir… naują šeimą. Su Nijole Bogotoje gyveno, leido jai prisijaukinti kamerą taip, kad šios nejaustų. Normalu, kad būnant garsaus politiko mama nuo objektyvų pavargsti.

Vos baigus filmą ir parodžius jį pagrindinei herojei, pernai Nijolė mirė. Ji palaidota Bogotoje. Filme kapinių – lietuviškų ir kolumbietiškų – scenų tikrai yra. Bet daug daugiau to jokiomis technologijomis nepagaunamo mamos ir sūnaus ryšio, stipresnio už rankos paspaudimą, gilesnio už žvilgsnį. Atrodo, nemaža dalis „Nijolę“ žiūrėjusių mamų filme pamatė save. Gal dėl to taip spaudė rankas Antanui ir dėkojo už meilę, šilumą, buvimą. Visą savaitę bendravęs su žiūrovais visoje Lietuvoje, tądien dar atlaikęs susitikimą „Kaunas 2022“ biure, prieš seansą Antanas atrodė pavargęs. Mėnesį medžiojusi interviu (jau buvome susiskambinę su Sandro Bogotoje, bet, bet, bet), maniau, kad nebeturiu jokių šansų, nors filmo prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė („Just a moment“) labai stengėsi man padėti. Šansas radosi Ryčio Zemkausko automobilyje, pro stiklus vis dar mojuojant žiūrovėms. Buvo jauku. 

Kaip jūs sapnuojate? Lietuviškai ar ispaniškai?

Man atrodo, kad abiem kalbom. Daugiau vis tiek ispaniškai. Prieš pirmą kelionę į Lietuvą sapnuodavau ją. Iš knygų, iš atsiųstų nuotraukų. Tos nuotraukos būdavo nekokios kokybės rusų laikais. Būdavo toks ritualas – rašyti laiškus seneliams. Mes parašom juodraštį, motina sukoreguoja, perrašom ir siunčiam paštu. 

Niekada nekilo klausimas, ar viskas, ką jums sako mama, yra teisybė? Visada ja pasitikėjot šimtu procentų?

Ji mokėjo taip stipriai privilegijuoti vaikų perspektyvą, kad jei jinai ką nors slėpdavo, tai dėl mūsų gero. Jai būdavo aišku, kad turi būti taip ir taip. Ji neplepėjo. Kalbėdavo labai rimtai. Pasikalbėjimo rimtume buvo dalis mūsų gero sugyvenimo. 

Kadras iš filmo „Nijolė“. Antanas su Nijole ruošiasi jos kūrybos pristatymui Vilniuje.

Žiūrint filmą man įstrigo scena, kurioje jūs atvažiuojate pas tėčio giminaičius Lietuvoje. Jie labai džiaugėsi jus su mama matydami, glėbesčiavo, grojo armonika, vaišino. Net verbą degino. Jūs abu ten atrodote gana sutrikę, gal net išsigandę.

Buvo labai stiprios emocijos. Net Nijolė verkė, kas yra labai reta. Tai parodyta filme. Emocijos yra svarbus, nors pavojingas dalykas. Žmogus gali apsirikti su emocijomis. Bet be jų gyventi yra neįmanoma. Tai reikštų prarasti gyvenimo spalvas.

Jus neretai pristato kaip ekscentrišką asmenybę, skandalistą. Mamą – kaip sudėtingą asmenybę. Man kaip tik filme jūs pasirodėt labai paprasti, tiesūs ir aiškūs.

Jo, labai daug žmonių sako: „Aš jaučiu, kad aš suprantu tave.“ Aš tikiu, kad kiekvienas kolumbietis save mato kaip žmogų, kuris gali su manimi kalbėtis, iš mano patirčių pasimokyti. Tiesioginė komunikacija yra pats svarbiausias dalykas, kai nori diriguoti žmones. Ar galima taip sakyti? Diriguoti? Ar reikia sakyti „valdyti“?

Ar filmo režisierius Sandro per tuos kelerius metus tapo jūsų šeimos nariu?

Galima taip sakyti. Teisingai. Tas santykis išsivystė neįtikėtinai. Aš dar kartais prabundu ir galvoju, kas čia įvyko. Gražus suartėjimas vos per keletą metų.

Kaip jūs galvojat, kodėl lietuviai taip šiltai priima šitą filmą ir jus patį? Nenori paleisti, fotografuojasi. Mes juk jus pažįstam tik iš žiniasklaidos. Nebuvote politiku Lietuvoje.

Gal tai kaip tik ir padeda, kad aš neturiu čia interesų. Lietuviai dabar laisvi. Jie išsilaisvino ne tik kaip kraštas, su konstitucija ir taip toliau, bet ir nuo kaltės ir gėdos jausmo. Turbūt aš prie to prisidėjau kažkiek. Nebūtinai lietuviai eina ta pačia linkme kaip aš, bet jie mato kažką bendra. Lietuvoje yra tokia grupė – „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“. Man ta muzika labai labai patiko. Apie juos sužinojau iš kolumbiečių. Geras ratas apsisuko. Ilgai jų klausiau ir kitus raginau klausytis. „Į Venesuelą“ – gražiai sukurta. 

Kadras iš filmo „Nijolė“.

Jūsų mama filme sakė kažką panašaus į tai, kad nemėgsta būti tarp žmonių. Kaip manot, ar tai jai galėjo padėti išsaugoti lietuvybę?

Jo, turbūt, toks jos buvo supratimas. Bet ji tikėjo, kad žmogų gali saugoti jo kraštas. Nežinau, kiek kartų kolumbiečiai man yra padėję, net išgelbėję gyvenimą. Esu tikras, kad lietuviai irgi padėjo, kad mano motina pragyventų tuo metu, kai liko be vyro. Daug dalykų nežinom. Bet žmogus gali sulaukti pagalbos iš ten, iš kur niekada nesitikėtų. 

O Nijolė niekada negalvojo grįžti gyventi į Lietuvą? Arba jūs pats?

Ji keletą kartų buvo atvažiavusi. Aš pats jau esu labai toli, ir profesine prasme. Vienu metu svajojau čia dėstyti, bet buvo toks ginčas – Kaune ar Vilniuje. Jaučiausi tarp dviejų ugnių. Bet… Toks lietuvis kadaise man yra pasakęs: jei nori tyrinėti, važiuok į tyrimų centrus. Į Londoną, Paryžių, Bostoną. Bet jei pasilieki čia – jis turėjo omenyje Kolumbiją – tai turi kažką padaryti dėl šito krašto. Matote, kai kurie lietuviai buvo didesni Kolumbijos patriotai negu patys kolumbiečiai.

Filmo „Nijolė“ pasaulinė premjera įvyko pernai 61-ajame tarptautiniame Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalyje. Aplankiusi gimtinę, „Nijolė“ keliauja toliau. Spalį filmą galite pamatyti „Romuvoje“, taip pat – Vilniaus „Skalvijoje“ ir „Pasakoje“, Klaipėdos „Arlekine“. Ir Kolumbijoje – „Nijolės“ laukia premjera tarptautiniame dokumentikos festivalyje Bogotoje. Bus anšlagas – dukart miesto meras mylimas iki šiol.

facebook.com/nijolefilm

Kotryna Lingienė
Straipsnis publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. spalio numerio rubrikoje „P.S.“

Spalio 20 d. Kauno kultūros centre įvyks vienas reikšmingiausių pirmojo Istorijų festivalio renginių „Paskutinis koncertas“, skirtas atminti Kauno gete maždaug 1942–1943 m. veikusį orkestrą. Renginyje išgirsite ne tik anuomet Kauno geto policijos namuose skambėjusį repertuarą, bet ir autentiškus to meto liudijimus, atskleisiančius itin sudėtingą istorinį kontekstą, kuriame menas ir muzika vis dėlto sugebėjo išlikti. „Paskutinio koncerto“ libreto autorė, režisierė ir dramaturgė Agnė Dilytė pasakoja apie šį projektą ir savo kūrybinę kelionę jo link.

Kaip atsirado, buvo vystoma „Paskutinio koncerto“ idėja? 

Istorijų festivalio komanda (man teko dirbti su Daiva Citvariene, Agne Buroviene, Justina Petrulionyte-Saboniene) prisijungti prie šio projekto mane pakvietė labai netikėtai. Tuo metu apie žydų geto istoriją žinojau gana mažai, ji mane labai sudomino. Be abejo, ši tema labai sudėtinga, veikianti įvairiausiomis prasmėmis, atmintis dar labai gyva, todėl su tokia medžiaga reikia dirbti labai subtiliai, su atjauta, nešant tam tikrą šviesą, viltį. Jaučiame didelę atsakomybę, juolab kad koncerto klausytis atvyks ir labai glaudžiai su to meto įvykiais susiję žmonės. Siekiau, kad būtų išlaikytas tam tikras solidumas, taigi naudojama tik dokumentinė medžiaga ir realūs faktai – aš kaip autorė neprikūriau jokių savo tekstų, asmeninių interpretacijų, fantazijų šia tema ar panašiai. Galų gale tai yra koncertas ir svarbiausia jame yra muzika.

Pažintis su istorine medžiaga šiuo atveju man tapo tikru iššūkiu. Viena yra formaliai žinoti tam tikrus faktus apie karą ir genocidą, kuriuos gal esame matę filmuose, skaitę knygose, mokėmės mokykloje. Visai kas kita, pasitelkus pagrindinį menininko įrankį – vaizduotę, įsijausti į tvyrojusią atmosferą, jos šaltį, baimę, kvapus, išgyventi tuos įvykius per konkrečių žmonių patirtį. Vienas pagrindinių šaltinių, kuriais rėmiausi, buvo Arūno Bubnio knyga „Kauno getas“. Šią gana ploną, faktine kalba parašytą knygelę man užtruko perskaityti bene savaitę. Vėliau, susitikusi su kūrybine komanda aptarti idėjų, jaučiausi tartum visą savaitę būčiau tiesiog praverkusi, kadangi teko išgyventi tiek koncentruotos, slegiančios informacijos. 

Perskaičius knygą pirmoji užduotis buvo sugalvoti renginiui idėją. Sumanymas atsispyrė nuo Kauno gete apie metus veikusio orkestro, kuriam vadovavo Kaune tuo metu garsus smuikininkas, lietuvių pramoginės muzikos populiarintojas Michaelis Leo Hofmekleris – išskirtinis charakteris, stipraus tikėjimo, gyvybingas, optimistiškas. Jis, beje, išliko gyvas. Mane labai paveikė tai, kokiomis aplinkybėmis žmonės sugebėjo rasti savyje jėgų ir suburti okestrą, eiti groti ar klausytis koncerto. Juk kiekvienas jame dalyvavęs žmogus suvokė, kad jam ar jo artimiesiems tai gali būti paskutinė diena, paskutinis koncertas, koncertas prieš mirtį. Pasirodo, kad patys geto gyventojai orkestro veiklą taip pat vadino „koncertu prieš mirtį“. Beje, kai kurie geto kaliniai prieštaravo koncertų ir orkestro idėjai.

Kodėl?

Visų pirma, daugeliui netekus šeimos narių, artimųjų, toks sumanymas atrodė lengvabūdiškas, nesuderinamas su gete tvyrančia itin sunkia emocine būsena. Kaip galima linksmintis tragedijos akivaizdoje? Antra, to tarytum neleido ir religiniai įsitikinimai, pagal kuriuos bent metus po artimojo mirties reikia gedėti, negalima linksmintis. Vis dėlto pavyko tarpusavyje susitarti ir orkestras buvo suburtas. Jis buvo nepilnos sudėties, sąlygos – neidealios, be to, saugumo sumetimais buvo įformintas kaip policijos orkestras. Apie metus veikęs orkestras buvo labai aktyvus, surengė apie 80 koncertų – beje, pats pirmas šio orkestro koncertas bus svarbi mūsų renginio dalis. 

Manau, kad šių koncertų tikslas buvo atitraukti bendruomenę ir pačius muzikus nuo tragedijos, bent valandėlę pabūti kitame pasaulyje, trumpam sugrąžinant gyvenimo normalumo iliuziją. Bet kuriuo atveju tai buvo bandymas pakelti žmonių dvasią. Nors užduoties ėmiausi labai azartiškai, tam tikras sąmoningumas vis vien vertė savęs paklausti: kodėl aš dirbu šį darbą? Kodėl likimas atsiuntė tokią užduotį? Kodėl reikia taip giliai nerti, čiupinėti tokius sudėtingus klausimus? Atradau sau atsakymą supratusi, kad iš esmės juk rašau libretą apie menininkus. Apie menininkus, kurių išgyventa tragedija tarsi sulaužė jų pašaukimą, jie nežinojo, ar dar kada galės kurti, užsiimti tuo, ką labiausiai brangina. Ir visgi atrado dvasinių jėgų šioje baisioje situacijoje susiburti ir tą savo pašaukimą įvykdyti, realizuoti. Apie tai galvodamas, tu tarsi patikrini savo sąžinę: ar taip sugebėtum, ar turėtum tiek vidinės jėgos ir stiprybės kurti? 

Ne paskutinėje vietoje šioje istorijoje yra ir žydų tautos muzikalumas – daugelis šeimų siekė, kad jų vaikai gautų muzikinį išsilavinimą, tarp jų buvo labai daug muzikų, lengvosios muzikos atstovų, grojusių klestinčiuose prieškarinio Kauno restoranuose. Teko girdėti įdomią istoriją, kurios faktų, deja, negaliu patvirtinti, kad orkestre smuiku grojo ir nepaprastai gabus 13-metis berniukas, vunderkindas. Istorijos esmė buvo ta, kad į getą jis pakliuvo per nelaimingą atsitiktinumą, atvykęs pasisvečiuoti pas gimines.

Šiaip ar taip, vienas iš svarbiausių šiam pasakojimui šaltinių, kuris yra naudojamas ir „Paskutinio koncerto“ librete – jaunos paauglės Tamaros Lazerson-Rostovsky, aprašiusios Kauno geto gyvenimą, dienoraštis. Kiek žinau, ji vienintelė iš savo šeimos išliko gyva. Lietuvių kalba dienoraštis nėra išleistas, skaičiau jį perfotografuotą. Mergaitė augo inteligentiškoje aplinkoje ir rašyti dienoraštį pradėjo paraginta tėčio, suvokusio, kokių istorinių aplinkybių sukūryje jie atsidūrė. Įdomu tai, kad fiksuoti to meto įvykius buvo draudžiama, taigi šios mergaitės dienoraštį galima prilyginti pogrindinei veiklai. Pirmoji perskaityta knyga man padėjo susidėlioti koncerto struktūrą, įvedė į bendrą kontekstą, o šis dienoraštis buvo labai stiprus liudijimas, jo padedama galėjau pamatyti, kaip žmogus jautėsi, ką išgyveno. Labai verta paskaityti, nes šiame tekste atsispindi visas žmogiškųjų savybių spektras. Rasime ten ir šiek tiek gražaus vaikiškumo, humoro, pasiutimo, šmaikštumo. Taip pat matyti, kaip ji kovoja su įvairiais jausmais, stengiasi nepasiduoti neteisybės pojūčiui, kerštingumui – pavyzdžiui, randu įrašą apie tai, kaip visi džiaugiasi nukovus kažkokį vokiečių karininką, bet tas įrašas perbrauktas, tarsi bandant nepasiduoti kerštingoms, nuodingoms mintims. Dienoraštyje aprašyta, kaip ji stengiasi kovoti su alkiu ir šalčiu skaitydama, žaisdama ir t. t. Kai pagalvoji – koncertas suaugusiesiems buvo tokia pati priemonė užsimiršti kaip vaikams žaidimai. Vieną mergaitės eilėraštį taip pat naudosime renginyje – jis nors naivus ir vaikiškas, vis dėlto yra šviesus, skaidrus ir apibendrinantis, ieškantis vilties. Dienoraštyje vidinė kelionė, tai pasiduodant, tai vėl kabinantis į gyvenimą, labai aiškiai matoma. 

Kauno geto orkestras. Kaunas 2022 archyvas.

Pakomentuokite „Paskutiniame koncerte“ skambėsiančią muziką.

Koncerte skambės būtent tie kūriniai, kurie buvo atliekami geto orkestro. Tai pasaulinės klasikos kūriniai, išskyrus, žinoma, draudžiamų austrų ir vokiečių kompozitorių kūrybą. Taip pat bus atliekamas simfoninis veikalas „Geltonoji fantazija“, sukurtas pačiame gete („Geltonoji fantazija“ – geto orkestro nario Peretz Hayat, arba Percy Haido (1913–1977), kūrinys. Profesionalus pianistas ir kompozitorius subūręs savo ansamblį keliavo po Europą ir grojo klasikinę bei populiarią muziką. Kauno gete Haidas buvo ne tik atsakingas už orkestruotes, bet ir sukūrė ne vieną kūrinį. Tarp jų – garsiąją geto dainą „Mamele“ bei simfoninį veikalą „Geltonoji fantazija“, – red. past.). 

Ruošdamiesi veikalą atlikti pastebėjome, kad mūsų turimoje partitūroje trūksta kelių puslapių, bet visai neseniai iš Izraelio atkeliavo pilna partitūra ir renginyje išgirsime „Geltonosios fantazijos“ premjerą. Už tai esame dėkingi istorikui Izraelio Rami Neudorfer. Beje, visą tekstinę informaciją padės ištransliuoti Kauno Vytauto Didžiojo universiteto aktorinio studentai, kurie užims tarsi graikų tragedijos choro vaidmenį. Kadangi kalbame apie tragediją, šiam renginiui parinkau labai seną, archajinę struktūrą. Galbūt sunkiausia dirbant ir buvo atrinkti bei sudėstyti tekstą į struktūrą, išlaikant jo lakoniškumą ir užleidžiant pirmą vietą muzikai.

Dirbate plačiame žanrų spektre – ar lengva pereiti iš vieno žanro, sakykime, komedijos, į visiškai priešingą stovyklą?

Jau kurį laiką tolau nuo lengvųjų žanrų – pavyzdžiui, kūrybą vaikams esu sąmoningai nutraukusi. Ne todėl, kad nepatinka ar nesiseka, o tiesiog užimu tam tikrą poziciją, kuri rodo, kad imuosi kitų temų, skleidžiu kitą žinutę ir nenoriu nieko supainioti. Tiesa, kartais netgi jausdavau tam tikrą aplinkos spaudimą likti praeitame etape. Bet pati jau seniai norėjau tų sunkiasvorių temų, taigi šis projektas atėjo labai laiku. Savo „Instagrame“ kaip tik neseniai esu aprašiusi tą momentą, kai prisilietus prie labai sudėtingų temų, vadinkime, tragedijų, kyla klausimas: „O ką gi aš veiksiu toliau?“ Daug kas jau atrodo šiek tiek paviršutiniška, smulkmeniška, banalu. 

Kokius savo projektus ir darbus laikytumėte kertiniais, lūžiniais?

Sunku pasakyti. Savo kūrybą nei menkinu, nei aukštinu. Žiūriu į ją savikritiškai, bet iš kitos pusės myliu kiekvieną savo darbą. Kiekvienas jų yra tam tikra prasme iškovotas, pareikalavęs daugybės jėgų – taip tu ir lūžti. Gal 2014 m. Šiauliuose stačiau spektaklį „Gražuolės“. Buvo labai sunkus procesas, bet man tas spektaklis labai brangus, nes juo tarsi priartėjau prie visų elementų vienovės ir tokios teatro kalbos, kurią norėčiau vystyti. Pats geriausias spektaklis visada yra tas, kuris vieningai apjungia visus elementus: dramaturgiją, aktorinį darbą, scenografiją, muziką, režisūrą. 

Pakomentuokite dabartinę lietuvišką dramaturgiją. 

Na, ką gi, šiuo metu matoma tendencija, kad labai daugėja vadinamosios dokumentinės dramaturgijos – pasakojamos tikros istorijos, kūrybiniame procese dalyvauja jų herojai ir t. t.

Iš esmės aiškiai juntama, kad lietuviškos dramaturgijos niša po truputį pildosi, daugėja įvairių tam skirtų iniciatyvų, pavyzdžiui, Gabrielės Labanauskaitės organizuojamas festivalis „Dramokratija“. Buvo etapas, kai visi labai verkė, jog trūksta lietuviškos dramaturgijos, bet dabar tikrai justi pagyvėjimas. Aišku, kiek toje kiekybėje kokybės, parodys tik laikas. Sėkmės istorijas išgirstame dažniausiai platesniuose vandenyse, užsienio festivaliuose, kai kūrinį atpažįsta kas nors iš svetur. Gal tai toks mažos šalies fenomenas – nesame linkę pastebėti, kad kas nors sukūrė ką nors vertinga, kol negauname pripažinimo iš šalies. Aišku, ir pati dramaturgija – labai įvairi ir sudėtinga meno rūšis. Štai teko kalbėti su kolegomis, kad daugumai labai sunku parašyti gyvai skambančius, tikrus dialogus. Panašu, kad atsiranda nemažai tokios dramaturgijos, kurioje teksto ar, tiksliau, sąmonės srauto yra daug. Kartais mane šiek tiek glumina, kodėl mes matome tiek puikių filmų ir gerų kino scenarijų, bet nemažai prastų spektaklių? 

Kokį projektą svajojate įgyvendinti? 

Mozarto „Užburtoji fleita“ yra viena iš mano svajonių. Aš mėgstu dirbti su muzika. Muzika yra vienijanti gija mano spektakliuose. Beje, turiu ir artimai ateičiai pakankamai stiprų sumanymą, bet jo neišduosiu jokiu būdu!

Julija Račiūnaitė
Teodoro Biliūno nuotr.

Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. spalio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Pasikalbėti su rašytoju Herkumi Kunčiumi susitikome Vilniuje, kuriame jis gyvena jau beveik 40 metų ir kurį šiandien vadina savo namais. Tačiau prozininko ir dramaturgo mokyklos laikai prabėgo Kaune. Tiek Vilnius, tiek Kaunas ir dar ne vienas kitas miestas H. Kunčiaus kūryboje užima svarbią vietą. Kalbant apie urbanistines erdves, rašytojas primena: „Miestas – tai visų pirma jame gyvenantys žmonės.“ Kad ir kokia būtų vieta, jos charakterį neabejotinai formuoja žmonių pasakojimai, o H. Kunčiaus kūrybą (pavyzdžiui, romaną „Dervišas iš Kauno“) dažnai norisi pavadinti miesto istorijomis. Su rašytoju kalbėjomės apie miestus, istoriją ir kasdienybę. 

Literatūra, ko gero, yra viena mažiausiai finansinių sąnaudų reikalaujančių kūrybos sričių.

Kokia yra Jūsų kaip rašytojo dienotvarkė? 

Mano dienotvarkė prasideda anksti ryte – keliuosi apie 6 valandą. Tada išgeriu puodelį kavos, surūkau cigaretę ir sėdu prie kompiuterio. Dirbdamas niekada negeriu vyno ar kitokių stimuliuojančių gėrimų. Rašymas dažniausiai tęsiasi iki 14–16 valandos, o per šį laiką atsiranda maždaug du ar trys puslapiai. Bėda atsitinka tada, kai tą pačią dieną pradedi taisyti tekstą ir jo nebesupranti. Todėl kartais reikia nuo kompiuterio bėgti greičiau ir užsiimti visai kitais reikalais. Antroje dienos pusėje pradedu mąstyti, ką rašysiu kitą dieną, ir susidėlioju planą. Tolesnis etapas yra knygos redagavimas, kai tenka daug ką išmesti. Yra autorių, kuriems savimeilė trukdo išbraukti teksto dalis, nes kiekvienas žodis atrodo genialus ir kertinis. Vis dėlto kiekvienam rašytojui šiuo momentu tenka nugalėti save ir pažiūrėjus kritiškai susitvarkyti tekste.

Minėjote, kad vakarais nerašote. Tačiau žmonių sąmonėje vis dar išlikęs romantiškas įkvėpimo pagauto rašytojo, kuriančio per naktis, įvaizdis. Ar anksčiau Jums teko išgyventi šį scenarijų?

Tai, ko gero, išliko nuo romantizmo laikų, kai rašytojai buvo vaizduojami mąslūs, su vyno taure rankoje. Mano visi tekstai parašyti dienos metu, kai galva yra šviesi. Jeigu pabandau parašyti vakare, visa tai tenka išmesti. Poetai gali dėliotis savo darbą kitaip, tačiau prozininkai gyvena tam tikra rutina, nes privalu rašyti kiekvieną dieną. Jei tarp rašymo atsiranda poros dienų ar savaitės pertrauka, būna labai sunku iš naujo įeiti į kuriamą tekstą, į jį įsigyventi, išlaikyti intonaciją ir panašiai. 

Kaip į šią rutiną įsipina įkvėpimas? Ar išvis laikote jį svarbiu savo darbui, o gal tai tik pernelyg išaukštintas pramanas?

Išties šiuo dalyku nelabai tikiu. Visada kažkurios darbo dalys pasiseka geriau, kitos prasčiau, bet tai priklauso nuo emocinės, psichinės būsenos bei rūpesčių, kurie gali erzinti ar dirginti. Manau, kad įkvėpimas – labai sąlyginis dalykas. Žinoma, galima romantizuoti, kad menininkai jo laukia, bet man tai veikia labiau praktiškai, kai dėlioju kitos dienos darbo planą. Taip pat įkvėpimas reiškiasi tuomet, kai stengiuosi pasakojime perteikti tai, ką esu pasižymėjęs užrašų knygelėje. 

O kokią psichinę būseną laikote tinkamiausia darbui?

Kaip sako mano draugas lenkų rašytojas ir poetas Jacekas Podsiadło, svarbiausia yra gerai išsimiegoti. Kartais atsitinka taip, kad užsikuria kažkoks vidinis motoras ir net pabaigus dienos darbus mintys apie rašomą tekstą neleidžia ilsėtis, pabėgti nuo to konteksto. Kartais tai net trukdo išsimiegoti – vis skubi užsirašyti idėjas į kitos dienos planą. Tačiau neišsimiegojus ir nepailsėjus darbo kokybė tikrai krinta.

Jūsų tekstuose persipina realūs istoriniai faktai ir išgalvoti elementai, tačiau dažniausiai pasakojimus vystote tikrose erdvėse. Kodėl?

Man svarbi istorija, o ją norisi pririšti prie konkrečios lokacijos. Stengiuosi vietas savo tekstuose sukurti kiek įmanoma realistiškai, remdamasis tam tikrais šaltiniais ir istoriniais faktais, kurie man yra svarbūs, o skaitytojui – atpažįstami. Vėliau, šiose erdvėse vystant siužeto liniją, galiu pakreipti veiksmą netikėta kryptimi. Tai vienas didžiausių rašymo teikiamų džiaugsmų – kurdamas tu esi laisvas. Literatūra, ko gero, yra viena mažiausiai finansinių sąnaudų reikalaujančių kūrybos sričių, nes fiziškai nepajudėjęs iš vietos gali aprašinėti vieną ar kitą pasaulį, peršokti nuo istorinių momentų iki utopijos ir panašiai. Kine ir teatre tai sukurti daug sunkiau.  

Kodėl savo pasakojimus dažniausiai vystote miesto aplinkoje?

Pats esu išaugęs šioje aplinkoje ir ne pirma mano šeimos karta gyvena mieste. Kitos aplinkos tiesiog nepažįstu. Miestas man yra savas, artimas, ir noriu tikėti, kad jo gyvenimo specifiką išmanau. Todėl, ar tai būtų Vilnius, ar Kaunas, ar Paryžius, miestas atsiranda mano pasakojimuose. 

Ar istorijos elementų panaudojimas Jums suteikia daugiau kūrybinės laisvės, ar, priešingai, gali šiek tiek suvaržyti?

Laisvės yra labai daug, nes tu gali istoriją interpretuoti kaip nori. Suvaržymas gali atsirasti nebent iš to, kad pasakojimai turi išlaikyti tam tikrą logiką – tai gali būti absurdo logika, bet ji privalo egzistuoti. Rašytojas turi pagrįsti, kodėl ir kaip atsitinka visi istorijos įvykiai. Vis dėlto kažkokio didelio suvaržymo aš čia neįžvelgiu ir nelabai įsivaizduoju, koks jis galėtų būti.

Saviraiška man išvis nėra įdomi. Man aktualu, kokie svarbūs naratyvai gali būti papasakoti.

O ar nekyla noras pabandyti įsivaizduoti ir aprašyti, kas galėtų atsitikti ateityje?

Istorinius momentus ašįsivaizduoju kaip ateitį, nes tai, kaip mes juos interpretuosime šiandien, nulems jų įsivaizdavimą bėgant metams. Mes savo visuomenėje ir istorijoje turime juodų skylių, kurios yra atviros ir tiesiog šaukiasi, kad apie jas kalbėtume. Man asmeniškai svarbu į įvykius pažvelgti ironiškai ar kitu kampu, o futurologija literatūroje manęs netraukia.

Kokiems istoriniams pasakojimams, Jūsų akimis, yra skiriama per mažai dėmesio? Kaip pasirenkate, apie kuriuos momentus rašyti?

Kur tik besi pirštu, ten dėmesio bus per mažai. Taip jau atsitiko, kad lietuviškai rašoma literatūra yra dar jauna, todėl galima pasirinkti praktiškai bet kurį laikotarpį: pagonybės laikus ir Pilėnų susideginimą arba visai neseną Atgimimo laikotarpį, jį tirti ir aprašyti. Laikotarpio pasirinkimas paprasčiausiai yra nulemtas tavo domėjimosi srities bei intencijų – svarbu, ką sieki perteikti savo pasakojimu. Man asmeniškai svarbus tapatybės klausimas, valdžios ir žmogaus santykis, prievartos problema ir individo lūkesčiai totalitarinės valstybės akivaizdoje. Šias temas galima įsivaizduoti ir analizuoti įvairių laikotarpių kontekste. Vis dėlto toks rašymo būdas reikalauja aktyviai kaupti istorinę medžiagą ir skaityti šaltinius – tiesiog atsisėsti prie stalo ir rašyti neišeitų.

Jūsų pasakojimuose istorinės asmenybės gali atsidurti visai joms nebūdingame laikotarpyje ir situacijoje. Kodėl Jūsų netenkina istorijos citavimas, o renkatės ją interpretuoti? Ar tai galima laikyti tam tikru dialogo su skaitytoju mezgimu?

Gyvename postmodernizmo laikotarpiu, kai nemažai faktų yra susipynę suvokėjo sąmonėje. Šiuo pagrindu perkeliu istorinius asmenis į jiems nebūdingą aplinką – žmogus, gyvenęs XVIII amžiuje, gali atsirasti šiandienoje. Manau, kad taip istorinės asmenybės mums gali tapti realesnės nei būdamos savo laiko kontekste. Taip pat tai gali atrodyti komiškai, nes kiekvienas veikėjas iš savo laiko atsineša specifiškų vertybių ir elgsenos modelį, kuris kitame kontekste atrodo labai keistas, o gali ir taip tikti, kad plaukai ant galvos šiaušiasi. 

Tai gali būti dialogas su skaitytoju ir su pačiais stereotipais. Antra vertus, visi istoriniai faktai gali būti kvestionuojami, juos vertinant iš skirtingų pusių. Istorija irgi didesne dalimi nėra tiesa – tikros tiesos mes neatrasime. Savo tekstuose tiesiog bandau į istoriją pažiūrėti naujai, galbūt iš kitos perspektyvos bei parodyti kitą tiesą, kuri išspausdinta virsta pasakojimu. 

Ar mąstote apie savo skaitytoją, kai rašote knygas?

Anksčiau apie skaitytoją galvodavau nedaug, tačiau dabar mano mintys apie tai sukasi vis dažniau. Stengiuosi atsižvelgti, kad nemaža dalis skaitančiųjų yra jaunesnės kartos, todėl pasakojimo elementus tenka paaiškinti, nors tekstui tai nieko neprideda. Taip pat tenka paprastinti sakinius, kad tekstas būtų skaitomas lengviau ir dinamiškiau, nes šiais laikais skaityti yra labai sunku (juokiasi). Žmogus skaitymui gali skirti vis mažiau laiko, o perskaitęs pirmą puslapį ir nesusidomėjęs knygą gali išmesti bei daugiau neprisiliesti ne tik prie jos, bet ir prie kitos. Galima pažvelgti į knygynus, kurie šiandien verčiami kavinėmis, o knygos tampa jų dekoracijomis. Taip pat iškalbingi ir sumažėję knygų tiražai. Skaitytojų mažėja ir jų įpročiai yra pakitę. Aš to nelaikau tragedija – manau, tai natūralus poslinkis kintančios aplinkos kontekste. Todėl, žinoma, visada galvoju apie skaitytoją, kuriam knyga yra skirta. Visgi mano knygos reikalauja tam tikro konteksto pažinimo, nes be jo negali užsimegzti joks dialogas.

Nevengiate teksto užaštrinimo, spalvų sutirštinimo. Ar tai neišvengiamas įrankis šiandienos literatūroje, norint prisibelsti iki įspūdžių perpildytos skaitytojo sąmonės?

Manau, kad tekstas turi kelti emocijas arba prieštaravimus bei skatinti susimąstyti. Aš mėgstu literatūrą, kuri yra ironiška ir kontroversiška. Vis dėlto, ar autorius naudos spalvų sutirštinimą, priklauso nuo jo asmenybės bei individualaus požiūrio. Yra daugybė gerų rašytojų, kurie to nedaro, nes jų individualus balsas susiformavo visai kita linkme. 

Kokią įžvelgiate rašytojo funkciją dabartinėje visuomenėje? Ar užtenka saviraiškos, o gal rašytojas privalo užimti edukatoriaus arba provokatoriaus vaidmenį?

Saviraiška man išvis nėra įdomi. Man aktualu, kokie svarbūs naratyvai gali būti papasakoti. Manau, juos pasakoti yra rašytojo atsakomybė, ypač dabar, gyvenant pasaulyje, kuriame yra daugybė įtampų ir grėsmių, be to, vyksta istorinės atminties karai. Būtent čia įžvelgiu nišą, kurioje rašytojas turi ką veikti.

Gimėte Vilniuje, tačiau mokyklos metus praleidote Kaune, o vėliau sugrįžote gyventi į sostinę. Ar šiuo metu jus sieja koks nors ryšys su Kaunu? 

Ryšys kaip mozaika susidėlioja iš prisiminimų, o jie iš Kauno man išliko dar nuo paauglystės laikų. Iš Kauno buvo kilę mano tėvas ir senelis. Taip pat čia turiu mėgstamą vietą – Santaką, kur visuomet stengiuosi nueiti. Vis dėlto stipriausią ryšį jaučiu su Vilniumi, nes čia gyvenu jau daug metų, todėl šeima, draugai, svarbiausi prisiminimai ir mėgstamos vietos yra čia. 

Ko palinkėtumėte Lietuvos miestams?

Puoselėti savo miestietišką kultūrą. Tiek Vilniuje, tiek Kaune, tiek kituose miestuose yra begalė istorijų, kurias aktualizuojant ir pasakojant miestas taps daug spalvingesnis. 

Justė Vyšniauskaitė
Kipro Štreimikio nuotr.

Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. spalio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) docentas Antanas Jasenka Lietuvoje ir užsienyje žinomas kaip elektroninės ir elektroakustinės muzikos kompozitorius. Tačiau docento santykis su menais neapsiriboja vien muzikos kūrimu – nuo vaikystės jis taip pat užsiima tapyba. „Tai man ne tik laiko leidimo forma, bet kartu mano asmeninis disputas su universumu“, – taip šią savo veiklą įprasmina A. Jasenka.

Nuo spalio 15 d., antradienio, KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto II aukšte (A. Mickevičiaus g. 37) bus galima aplankyti pirmąją docento tapybos darbų parodą „Pradžioje nebuvo nieko“. A. Jasenka atskleidė, kaip jo gyvenime atsirado tapyba, ką jam reiškia ši išraiškos forma ir kodėl būtent dabar nusprendė surengti parodą.

Kuo jus patraukė tapyba? Kas palaiko domėjimąsi ja?

Piešti mane įpratino mano muzikos mokytoja Olga Lukšienė vaikų muzikos mokykloje. Tuomet man buvo 7-8 metai ir mokytis, tarkim, dvibalsės ar tribalsės Johano Sebastiano Bacho fugos, nebuvo lengva. Taigi mokytoja liepdavo kitai pamokai nupiešti tribalses fugas spalvomis. Pamenu, taip ir darydavau – tai padėjo suprasti linijinį J. S. Bacho mąstymą garsais.

Šiek tiek paaugus mano tėtis, Antanas Jasenka vyresnysis, nupirko man aliejinių dažų, kurių tuo metu gauti buvo labai sudėtinga; man patiko dažų kvapas.

Taip pat reiktų paminėti Vilniuje, Klaipėdoje, Kėdainiuose vykusias tapybos parodas, kurios sustiprino mano norą pažinti spalvą ir formą. Vaikystėje teko būti su giminaičiu, fotografu Rimu Daukša, Maskvoje. Jis mane vedžiojosi po fotografijos, architektūros darbų parodas, aplankėme Tretjakovo galeriją – tuo metu man, kaip vaikui, tai paliko neišdildomą įspūdį. Taip tikriausiai ir kilo noras tapyti.

Tapyba, piešimas yra unikalūs žmogui suteikti dalykai. Per pasirinktą formą pamatyti šviesą, spalvą – tai absoliutus grožis ir ramybė, žinojimas ir susivokimas.

Iš kur semiatės idėjų kūrybai?

Manau, kad menininkas turi turėti vieną idėją. Kiekvienas per savo gyvenimą įgyvendina vieną idėją, kuri jį lydi nuo gimimo iki mirties. Ji turi būti realizuojama nuosekliai, neskubant, ja tikint. Tai formuoja individą kaip asmenybę. Jei žmogus turi bent vieną idėją – tai didžiulis pasiekimas. Asmuo, kuris suvokia reiškinius, įvykius, gali juos apgalvoti, vertinti ar analizuoti, stengsis tą idėją įgyvendinti. Pavyzdžiui, Einšteinas, grodavo sau smuiku tam, kad rastų mokslinį paaiškinimą reliatyvumo teorijai.

Taigi viskas, kas supa ir įkvepia mane, mus kaip tautą, šalį, žemyną ir mūsų žemę – visa tai suteikia gaivaus gyvybės šaltinio vandens kūnui ir sielai bei kalbėjimui pasirinktomis formomis. Gyvybės šaltinis kūrybai yra tai, kam kiekvienas pritaria, ir paskui ima reikšti įvairiomis formomis: kalbėti, rašyti, šokti, išreikšti būtį teatre, muzikuoti ar vaizdu generuoti savo vieną idėją. Daugeliui, manau, tai pavyksta. Kai kurie lieka nepastebėti, kiti sąmoningai nori būti pastebėti kitų.

Kiekvienas, kuris užsiima „žinutės perdavimu”, vertina patį procesą. Pavyzdžiui, lenkų režisieriaus J. Grotovskio, filosofo, metaforos teatro atstovo, kūrybinis režisūrinis teatras nėra užbaigtas kaip teatras, kurį mes suvokiame standartinėje paletėje (scenografija, kostiumas, muzika, aktoriniai ir režisūriniai scenos sprendimai, choreografija) – jo teatre ypatingai svarbus buvo pats procesas. Ir, žinoma, simboliai bei metaforos.

Antanas Jasenka. Tomo Petreikio nuotr.

Kūryba daugeliui yra būdas išreikšti save, savo požiūrį, mintis. Kokią žinutę jūs siunčiate pasauliui savo tapybos darbuose?

Man tikriausiai kaip ir muzikoje, svarbi viena žinutė – disputas su universumu. Kartu tai mano disputas su savimi. Galiu nesustodamas klausytis kokio nors vieno analoginio instrumento garso, kuris neturės aiškios dramaturginės ašinės linijos, galiu stebėti spalvą ar šviesą, kuri irgi neturės siužetinės linijos, bet ta linija bus mano paties kuriamas siužetas – aš pats esu siužetinė linija ir mąstymas. Įsivaizduoju, kad pas daugelį vyksta tokie patys procesai. Priešingu atveju, mes aiškiomis konkretybėmis sustabdome upės tekėjimą, o juk gyvenimas yra upė, kuri turi tekėti.

Tapyba man yra vaizduotės spektras. Tai – galimybė procese ir rezultate suteikti stebėtojui aiškią žinutę ir vieną aiškią detalę, kuri yra būtina. Tokie mąstymo objektai, kurie gali individui suteikti daug daugiau informacijos ir interpretacijos, man yra svarbiau. Tai daugiau nei koks nors aiškus siužetas. Linija, apskritimas, ostinato principas – mano įrankiai norint susikalbėti ir perduoti žinutę.

Manau, minimalizmas mene atsirado ne veltui, nes jis neprievartauja matytojo ir girdėtojo, stebėtojo. Pavyzdžiui, E. Nekrošius ar O. Koršunovas pateikia žiūrovui situaciją, bet mes kiekvienas atskirai imame diskutuoti su savimi, kolegomis, kritikais apie universumą, matydami jų siūlomą būties aplinką. Jų teatre „girdžiu“ matydamas begalinę upę. Kalbant apie lietuvišką muziką, tarkim, O. Balakausko fragmentiškumas, kuriantis visuminį pasaulį, man suteikia begalinės upės metaforos pojūtį. B. Kutavičius kalba per ritualą apie fatališką simbolį – žmogų ir tekančią upę. Norėčiau sustabdyti laiką arba jo visai atsisakyti.

Dėl kokių priežasčių būtent dabar – ne anksčiau ir ne vėliau – nusprendėte rengti parodą? Juk tapote jau daugelį metų.

Ir dabar nemanau, kad man būtina viešinti mintis, kurios kažkokiame procese keliauja kartu su manimi gyvenimo upe. Kelionėje negali numatyti visko, pasitaiko įvairių įspūdžių. Mane paragino kolega ir draugas, M. K. Čiurlionio kūrybos tyrinėtojas prof. Darius Kučinskas, pasiūlęs nebedelsti ir padaryti tapybos darbų parodą universiteto aplinkoje. Apie dvejus metu svarsčiau, ar tikrai to reikia, tačiau Dariui atsakiau, kad jei tai paskatins stebėtojus mąstyti, suvokti ir „atrakins“ fantaziją – vadinasi, paroda reikalinga.

Kaip sugalvojote parodos pavadinimą? Ką jums jis reiškia ir ką norite juo iškomunikuoti lankytojams?

Prieš pusantrų metų iš choreografės, baleto šokėjos Živilės Baikštytės gavau pasiūlymą sukurti muziką baletui. Premjera įvyko šių metų balandžio 26 dieną Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Baleto pavadinimą „Pradžioje nebuvo nieko“ sugalvojo Živilė. Mes ilgai diskutavome, ar tikrai toks pavadinimas atskleidžia „antilaiko“ sąvoką. Idėja buvo tokia: grožis kuriasi iš absoliutaus nieko; jei upės tėkmei leidi būti ir nestabdai jos tekėjimo, būtinai sutiksi šviesą.

Balete buvo galvota, kad per mitus turime pamatyti savo identitetą, vidinį ir išorinį grožį. Tai nėra politika, socialiniai reiškiniai, kurie dabar madingi visose meno formose – jie mane atbaido nuo bet kokio noro stebėti tokį meną. Ten nėra upės, viskas tuomet tampa aklaviete. Todėl labai palaikiau choreografės Ž. Baikštytės mintį apie tai kalbėti baletu – būtis ir begalinis garsas, visų pirma turi išlikti pozityvumu.

Tapydamas savo darbus apie tai ir galvojau: apie sprogimą, nušvitimą, liniją ir fantaziją. Potėpis ir priklausomybė grožiui, tokiam, kokį mes iš prigimties priimame, kur nėra taisyklių, nes mes patys esame taisyklė. Turbūt tai man ir svarbiausia – pačiam kurti taisykles.

KTU inf.

Šviesa visais laikais buvo laikoma gėrio ir žinių simboliu. Juk ne veltui, kalbėdami apie antikinius mitus, kaip vieną iš didžiausių herojų išskiriame žmonijai ugnį atnešusį Prometėją. Šiandien tiek natūrali, tiek dirbtinė šviesa mums atrodo kaip savaime suprantamas reiškinys ir į ją atkreipiame dėmesį tik tuomet, kai saulė rausvais atspalviai nudažo vakaro dangų arba kai šviesa įgauna neįprastą, intriguojančią formą. Lino Kutavičiaus, dar žinomo „Lightforms“ pseudonimu, instaliacijos yra būtent ta netikėta šviesą, kuri patraukia akį. Spalio 11 – 13 dienomis kartu su choreografėmis ir šokėjomis Grėte Šmitaite ir Sunayana Shetty bei muzikos kūrėju Vincenz Kokot šviesų menininkas pristatė įvietinto šokio projektą „Shy palms“ Kaune. Kartu su Grėte kalbinome Liną apie kūrybos temas, instaliacijų ir erdvių ryšius, teatrą bei įsimintiniausius projektus.

Nuotrauka iš įvietinto šokio pasirodymo IV-ajam Kauno fortui „Shy palms“. Choreografės: Grėtė Šmitaitė, Sunayana Shetty. Gvido Kovėros nuotr.

Jau daugiau nei dvidešimt metų dirbate šviesų menininku. Kas jus atvedė į šią meno sritį?

Viskas prasidėjo labai seniai nuo praktinių bandymų ir eksperimentų. Man tiesiog patiko žaidimai su šviesa, kryptingai pasirinkau šią sritį. Pirmą kartą šviesų instaliacijas pristačiau savo asmeninėje parodoje Klaipėdoje, kurioje norėjau išbandyti ir parodyti savo eksperimentus su formomis, medžiagomis ir skirtingomis technologijomis. Tuomet susiformavo ir veiklos pavadinimas „Lightforms“ („Šviesos formos“), kuris gimė organiškai, iš noro atrasti netikėtas šviesos formas. Ši užduotis išlieka aktuali ir šiandien bei yra begalinė. Dabar po „Lighforms“ vardu yra susiformavusi žmonių komanda ir mes toliau kartu eksperimentuojame.

Kokios temos jus domina kaip menininką? Ir kas įkvepia jūsų kūrinius?

Temos mano darbuose atsiranda spontaniškai, nuolatos kažko beieškant. Šis ieškojimas yra neatskiriama mano darbo dalis. Viską varo noras sužinoti daugiau ir padaryti pačiam. Šis mentalitetas vienija visą „Lightforms“ komandą. Taip prasideda įvairūs eksperimentai – jeigu pats negali techniškai išpildyti projekto keliamų reikalavimų, bandai atrasti sprendimą iš kitos perspektyvos. Man įdomu dirbti su naujomis medžiagomis ir ieškoti joms naujų formų. Dažnai medžiagos, įrankiai ir technikos gali pasufleruoti kūrinio idėją.

Mane įkvėpia pati darbo erdvė – tiek ta vieta, kurioje turi atsirasti instaliacija, tiek dirbtuvės, kuriose vyksta didžioji dalis planavimo ir gaminimo. Būtent ši vieta Klaipėdos uoste man yra svarbi, miela ir tuo pačiu metu įspūdinga. Taip pat ši erdvė tapo priežastimi menininkų bendruomenės „Tema“ susiformavimui, kuri dabar yra man tapusi antra šeima – visi nuoširdžiai palaikome vieni kitus. Šalia esantys ir kuriantys menininkai taip pat įkvepia naujus projektus. Būna ir taip, kad elektroinžinierius po trumpų pokalbių apie projekto idėjas, sekantį ryta atneša per naktį pagamintą pilnai funkcionuojantį prototipą. Toks užsidegimas motyvuoja, o šalia esantys žmonės praplečia projektų galimybes.

Esate gyvenęs ir dirbęs keliose Europos šalyse. Ar tai suformavo jus kaip menininką? Ar pastebite skirtumų šviesų meno srityje skirtingose šalyse?

Manau, kad taip, tai turėjo įtakos mano požiūriui į šią meno rūšį. Daugiausiai dirbti man teko Olandijoje bei Vokietijoje, o ir dabar esu nuolatinėje kelionėje tarp Klaipėdos, Vilniaus ir Kauno. Nors visada sugrįžtu į Klaipėdą, vienoje vietoje negaliu išbūti ilgiau savaitės. Man reikalingas nuolatinis judėjimas, nes jis stimuliuoja ir leidžia pažinti platesnį kontekstą.

Pagyvenęs Olandijoje aš supratau, kad ten dominuoja menininkai-inžinieriai, o gal reikėtų sakyti inžinieriai-menininkai, nes dažniausiai svarbesnės yra techninės žinios, kurios sujungiamos su gebėjimu meniškai pateikti idėją. Šis atradimas man buvo svarbus ir iš dalies suformavo mano požiūrį į darbą. Tiek Olandija, tiek Vokietija leido suprasti, kokia didelė konkurencija egzistuoja šioje srityje Europos šalyse, nes ten tokių kaip tu yra milijonas. Tuo tarpu Lietuvoje vis dar galima atrasti savo nišą ir įgyvendinti projektus, kurie užsienyje būtų neįmanomi.

Linas Kutavičius. Justės Vyšniauskaitės nuotr.

Grėtė klausia Lino: Jūsų kūryboje išsikristalizavo tam tikros formos, kurias pasitelkiate kūrinys iš kūrinio. Minėjote, kad savo darbuose naudojate tik šiltą šviesą – baltą bei raudoną spalvas, atsikartoja apskritimo forma, tiesė. Kaip atradote šias formas?

Viskas atsiranda iš to, kad man labai svarbios yra ir tikroji, ir psichologinė apšvietimo funkcijos. Instaliacijos turi išties nušviesti erdvę, nes tai kuria jaukumą. Naudoju medžiagas, spalvas ir formas, kurios gali sustiprinti šiltos atmosferos jausmą. Todėl mano darbuose nėra šaltų mėlynų tonų ar aštrių kampų, o atsiranda minkštos organiškos formos ir šiltos šviesos – tokios, kokias galima rasti gamtoje.

Kokie jūsų kurti darbai yra patys įsimintiniausi jums?

Visi darbai yra labai skirtingi. Dabar tarsi „Lightforms“ ženklu yra tapę šviesų žiedai, kurie erdvei prideda žaismingumo. Tai tęstinis projektas, kuris atsiranda vis naujose vietose ir kontekstuose. Vis dėlto, dėl šios instaliacijos populiarumo, kartais žmonėms atrodo, kad mes tik tuo ir užsiimame, o tai yra ne tiesa.

Man mielas ir įdomus yra projektas gimęs iš žaidimų su šviesa ir gintaru.  Tai instaliacija „Amberscope“ („Gintaro projektorius“), su kuriuos aš dirbu jau tris metus. Viskas prasidėjo, kai draugų studijoje paėmiau į rankas gabalėlį gintaro ir jis labai žaismingai atspindėjo šviesą. Tuomet vedamas šio pastebėjimo, aš parašiau projektą ir gavau stipendiją instaliacijai kurti Nidos meno kolonijoje, kur ji ir buvo pristatyta pirmą kartą. Taip atsirado gana paprastas optinis prietaisas reikalingas šiai projekcijai. Jis susideda iš gintaro, jį sukančio variklio, šviesos šaltinio ir lęšio. Prietaisas leidžia sufokusuoti šviesą į gintaro išorinį sluoksnį arba jo vidų. Kai pristatinėjame šį eksponatą užsienyje, žmonės dažniausiai galvoja, kad tai speciali projekcijai sukurta forma, kurios viduje įtaisyti high-tech prietaisai: projektoriai, Arduino ir kitokia aukštos rezoliucijas grafika. Vis dėlto tai yra nesudėtingas analoginis mechanizmas, o būtent toks tikras vaizdas užkabina žmogaus akį.

 „Amberscope“ yra jūsų asmeninis meninis ieškojimas, tačiau dažnai jums tenka dirbti ir pagal užsakymus. Ar tai suvaržo jūsų kūrybinę laisvę bei keičia darbo specifiką?

Ne. Visų pirma aš pats savęs nevaržau, todėl niekada nedirbu su televizija, reklama ir dažnai vengiu teatro, nes ten egzistuoja griežtos taisyklės. Visada pasilieku sau kūrybinę laisvę, todėl kartais užsakovai turi susitaikyti su tuo, kad iš dalies jų užsakymas yra „katės maiše pirkimas“. Tačiau tokia yra mano darbo specifika. Aš pradėdamas projektą dažnai ir pats nežinau, koks tiksliai bus galutinis rezultatas, bet tai man yra be galo įdomu.

Jūs kuriate šviesos instaliacijas interjerams ir eksterjerams. Kokioje aplinkoje jums dirbti įdomiausia? Kaip jūsų instaliacijas apsprendžia erdvė?

Kurti man įdomiausia gamtoje, tačiau dažnai šios instaliacijos yra trumpalaikės. O erdvė pati dažnai padiktuoja sprendimą, jis atsiranda tiesiog taip (spragteli pirštais) – galbūt tai erdvės pajautimas. Dažniausiai pirminė idėja atsiradusi aplinkoje apsprendžia visos instaliacijos formą. Vėliau įsijungia įvairūs techniniai elementai, kurie gali kažkiek pakeisti pradinį sumanymą, tačiau, jei iškart atrandu mintį, kokia šviesa erdvei tiktų, ją toliau ir vystau nesiblaškydamas tarp kitų galimybių.

Grėtė klausia Lino: Ar būna, kad turite idėja šviesai ir jai įgyvendinti ieškote erdvės?

Būna įvairiai, tačiau dažniausiai pirma atsiranda erdvė. Priešingos krypties projektas yra minėtas „Amberscope“, taip pat instaliacija „Fiber Tree“, kurią pristačiau „apiece“ galerijoje Vilniuje. Tai optinis kūrinys, sudarytas iš plonų stiklo pluošto kabelių. Šie plonyčiai kabeliai gali aprūpinti visą miestą interneto ryšiu, kas atrodo sunkiai suvokiama. Iš pirmo žvilgsnio „Fiber Tree“ taip pat gali pasirodyti komplikuotas, tarsi trimatis, tačiau išties viskas labai paprasta – kūrinys tiesiog labai greitai sukasi, taip tapdamas nuoroda į beprotiškus kiekius informacijos, kuriuos mes „ištaškome“ kasdien. Vis dėlto, šios instaliacijos eksponavimas dėl saugumo reikalauja specifiškos erdvės. Sukimosi momentu stiklo plaukeliai gali lūžti ir skristi į arti stovintį žiūrovą, todėl kūrinys privalo būti už stiklo. Taigi nors sumanymas nėra apspręstas erdvės, ji vis tiek yra svarbi. Taip pat aplinka svarbi ir „Amberscope“ projektui. Visų pirma, privaloma visiška tamsa, o taip pat aplinka turi kurti jaukumą, meditacinę erdvę, pasitelkiant šilumą bei garsus. Reikia tokios erdvės, kurioje nesunku būti užsnūsti – tik tada instaliacija įgauna savo baigtinį pavidalą.

Grėtė Šmitaitė. Justės Vyšniauskaitės nuotr.

Visai neseniai ruošėte apšvietimą įvietinto šokio projektui „Shy palms“, kurio svarbi sudedamoji dalis – IV fortas. Grėtė yra minėjusi, kad fortai jai transliuoja šaltumo, užmirštumo ir vienišumo emocijas. Ar fortų aplinka jums taip pat kelia savitas emocijas? Ar komplikuota jų praeitis jums diktuoja instaliacijos formą?

Nejausti jokių emocijų forte tiesiog neįmanoma, juk iš atminties neištrinsi to, kam jie buvo skirti, o šis tikslas toks šaltas. Vis dėlto, instaliacijos formą sprendžia projekto kryptis. Šviesa pasirodymo metu gali sustiprinti šilumos ir jaukumo pojūtį ten, kur dažnai jo nerasi.

Grėtė klausia Lino: Kai prašiau jūsų dirbti kartu, sakėte, kad teatro nemėgstate. Jei teatrą suprastume kaip galimybę pamatyti, pastebėti (graik. Theastai – angl. behold), koks teatras jums būtų artimas ir įdomus?

Mano teatras yra apribotos sąlygos ir nuolatos kintanti situacija. Tai gerai atsiskleidžia, kai užsiimame instaliacijų montavimu ir gaminimu. Savo komandoje turime žmogų, kuris video formatu dokumentuoja mūsų darbą. Žiūrint tuos įrašus aš matau teatrą, kai bedirbant griūna pastatyti bokšteliai arba montuojant šviesas po vandeniu HES’as viską užtvindo vandens srove, o sekančią dieną aplinka nurimsta ir instaliacija išnyra. Rezultatas yra rezultatas, o visas šis procesas yra teatras.

Nuotrauka iš įvietinto šokio pasirodymo IV-ajam Kauno fortui „Shy palms“. Choreografės: Grėtė Šmitaitė, Sunayana Shetty. Gvido Kovėros nuotr.

Darbas su projektu „Shy palms“ šį rudenį nėra vienintelis jūsų veiklos ženklas Kaune. Rugsėjo 28 dieną buvo atidaryta jūsų ir kolegos menininko Lino Ramanausko instaliacija „Šviesos sala“ XI (Marvos) forte. Šis projektas tai „Kaunas 2022“ platformos „Šiuolaikinės seniūnijos“ dalis. Kaip jums sekėsi dirbti kartu su Akademijos bendruomene ir suteikti žmonių sumanymams formą?

Išties tikėjausi, kad procesas bus sudėtingesnis, nes bendruomenių iniciatyvos nėra žmonių pragyvenimo šaltinis ir visi skiria tiek laiko, kiek gali. Vis dėlto projektas praėjo tikrai sklandžiai. Mes nuveikėme net daugiau nei tikėjomės ir su bendruomene atradome ryšį. Manau, kad mums susibendrauti padėjo požiūris, kad nesvarbu, kokia pinigų suma yra skiriama projektui, kiekvienas darbas turi būti atliktas gerai. Kiekvienas darbas yra tavo atspindys ir istorija – aš manau, kad būtent darbai turi kalbėti už save.

Kalbant apie plastinę kūrinio formą, akademijos bendruomenės nuomone šioje vietoje neturėjo atsirasti fizinis objektas, tačiau vis tiek norėjosi pabrėžti erdvę, jos svarbą, todėl buvo pasirinkta lazerio instaliacija. Vienu pagrindinių akcentų tapo teritorijoje esantis bokštas, nuo kurio šviečia lazeris. Iš dalies toks sprendimas buvo priimtas dėl suvaržytų galimybių, tačiau tuo pat metu bokštas dar prieš pradedant kurti projektą man pasirodė įspūdingas ir vienišas, o instaliacija suteikia jam charakterį bei paverčia savotišku personažu. Kartu su bendruomene rengėme dirbtuves, kuriose žmonėms buvo paaiškintos instaliacijos galimybės, o tada jie sukūrė savo piešinius, kuriuos mes konvertavome į lazerio šviesą.

Manau, svarbu suprasi, kad šis lazeris yra įrankis, kurį galima įvairiai panaudoti – prie jo gali prisijungti kiti menininkai ar didžėjai ir sukurti naujus instaliacijos formas. Tikiuosi, kad per metus veikimo laiko šis projektas bus modifikuojamas ir sužibs skirtingais pavidalais.

Kaip šviesos instaliacija, jūsų nuomone, gali padėti permąstyti vietos reikšmę ar suteikti jai naujų paskirčių?

Manau, kad visų pirma instaliacija pritraukia žmonių srautą, o tai suteikia vietai gyvybės. Taip pat informacijos sklaida apie naujas instaliacijas padeda populiarinti erdvę ir formuoti jos įvaizdį. Galima į meno kūrinius viešose vietose netgi pažiūrėti kaip į tam tikrą marketingo strategiją, nes jos erdvę daro įdomesne ir patrauklesne. O meno apžiūrėti besirenkantys žmonės tuomet jau gali formuoti vietos reikšmę ir paskirtį.

Nuotrauka iš įvietinto šokio pasirodymo IV-ajam Kauno fortui „Shy palms“. Choreografės: Grėtė Šmitaitė, Sunayana Shetty. Gvido Kovėros nuotr.

Ar Lietuvoje yra erdvių, kuriose ateityje norėtumėte matyti savo kūrinius?

Dažniausiai, jei atrandu tokią vietą, joje iškart kažką sukuriu. Taip buvo su elingu Klaipėdoje, kuris mane traukė dar nuo vaikystės laikų, kai su draugais lipdavome per tvoras ir eidavome visko apžiūrėti iš arti.  Dabar išskirti konkrečios vietos, kur dar noriu kažką nuveikti negaliu, bet galiu paminėti, kad man patinka dirbti su vandeniu. Instaliacijos ant vandens ir po juo yra sudėtingos, tačiau be galo įdomios. Tokį darbą teko kurti „Kaunas 2022“ Žvėries mito portalo pristatymui, kuriame iš po vandens išniro žvėries žvilgsnį simbolizavę šviesos srautai, o pati upė tarsi transformavosi į slibiną.

Justė Vyšniauskaitė

Netikiu, kad menas tiesiogiai ir iškart gali sukelti revoliuciją, bet tai gali būti proceso, atveriančio žmonėms akis, dalis.

Su britų fotografu Marcu Wilsonu susitikome dar vasarą. Liepą jis dešimt dienų rezidavo Kaune. Tai buvo tik trumpa stotelė jo ketverių metų kelyje, kuris pavadintas „Sužalotu kraštovaizdžiu“ – „The Wounded Landscape“. Tiesa, menininkas pripažįsta, kad šios dešimt dienų buvo labai patogiai intensyvios. Į Kauną jį pakvietusios „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ komanda pasistengė, kad susitikimas sektų susitikimą. Žinoma, tai nebuvo „iš aukščiau nuleistas“ planas. Su kauniečiais Marcas susipažino prieš porą metų pirmąkart viešėdamas Lietuvoje, kur jį ir atvedė „Sužalotas kraštovaizdis“. Dvidešimt keturias Holokaustą išgyvenusiųjų ir jo metu žuvusiųjų istorijas tyrinėjantis kūrybinis projektas – tai beveik trys dešimtys Europos šalių ir daugiau nei 160 stotelių. Visos istorijos vienaip ar kitaip susijusios. Būtų keista, jei čia nebūtų įsipainiojusi Lietuva. 

Kaune Marcas tyrinėjo tris tarpusavyje susjusias kauniečių istorijas – Frumos, Julijanos ir Jaroslavo (jį ir matote portrete. Kiti kadrai – iš Vilijampolės, buvusio geto). Parodoje „Palimpsestas“ – fotomenininko žvilgsnis į šių žmonių vaikystes prieš ir per karą, įvykius, nulėmusius jų ateitį. Portretai, kraštovaizdžio ir dokumentinės fotografijos parodoje papildomos interviu ir diskusijų ištraukomis. Instaliacijai garsą sukūrė Mikas Zabulionis. Istorijų festivalio metu, spalio 18-24 d. „Palimpsestas“ bus eksponuojamas Vytauto pr. 58.

Marcai, kaip viskas prasidėjo?

Pirmoji istorija buvo mano paties šeimos. Mano prosenelio istorija, kurią man pasakojo mama. Ji prasidėjo Rumunijoje, tuomet – Prancūzija, Lenkija. Antroji istorija – mamos draugės, paryžietės. Trečioji – šios draugės. Ir taip toliau – šiandien užfiksavau dvidešimt ketvirtąją. Nebuvo taip, kad baigčiau vieną istoriją ir imčiausi kitos – visus ketverius metus dirbau su visomis. Man svarbu, kad jos nebūtų izoliuotos. Taip, kiekviena istorija – tai atskiras žemėlapis, individuali kelionė, bet viskas persipynę. Kai kurie susipažino per karą, kiti – jam pasibaigus, bet daugiausia ryšių – geografinių. Pavyzdžiui, du herojai yra iš gretimų kaimų Transilvanijoje. Dešimt kitų istorijų susipynė toje pačioje koncentracijos stovykloje. Du ar trys ėjo Mirties žygyje evakuojant Štuthofą. Tie ryšiai mane ir domina. 

Kokius metodus taikote savo darbe? 

Fotografuoju daugiau nei du dešimtmečius. Pradėjau baigęs sociologijos studijas. Iki šiol nieko panašaus nebuvau kūręs, nors jau seniai domiuosi kraštovaizdžiais ir juose slypinčiomis istorijomis. Netgi buvau už savo darbus apdovanotas. Bet dabar, kai žiūriu į tas fotografijas, man jos, nors labai vizualios ir pasakoja istorijas, atrodo šaltos. O šio projekto metu apskritai pakeičiau požiūrį į fotografiją. 

Kai vykau į pirmąją projekto stotelę, koncentracijos stovyklą pietų Prancūzijoje, tiksliai žinojau, ką noriu padaryti. Rėmiausi ankstesniu projektu. Visgi nebuvau tikras, ar mano fotografijos pakankamai jautriai ir pagarbiai kalbės apie Holokaustą ir ar apskritai pasakys ką nors nauja. Žodžiu, su savimi pasiėmiau keletą fotoaparatų, trikojų. Užlipau ant kalvos, padariau kadrų – ir skaitmeninių, ir juostoje. Peržiūrėjęs skaitmeninius supratau, kad jie baisūs. Gal negerai taip sakyti, bet tokia tiesa. Fotografijos gražios, bet neturėjo jokio ryšio su istorija, neturėjo sielos. Grįžau į butą nusiminęs, nes ilgai planavau šį projektą, turėjau grandiozinę idėją. Ką dabar daryti? 

Kitą rytą, prisiminęs istoriją apie vieną stovyklos baraką, kuriame buvo laikomi vaikai, o jiems kažkas atnešdavo priemonių piešti, kad bent taip praskaidrintų kasdienybę, grįžau į vietą. Barakas buvo apgriuvęs, be stogo. Ant grindų pamačiau suskilinėjusias plyteles, kuriose vis dar galėjai įžiūrėti pušeles, traukinukus, mėlyną dangų. Vaikų gyvenimus iki patenkant čia, o po to – į Aušvicą. Ant vienos netyčia užmyniau – pasigirdęs garsas priminė vaiko riksmą. Lyg nutvilkytas išbėgau iš pastato. Lauke išvydau pievą, pilną smulkių žiedų. Visai kaip tie vaikai, pamaniau. Nufotografavau vieną gėlę. Ėjau tolyn, vėl sustojau. Kaip galiu užfiksuoti tik vieną gėlę, vieną vaiką, vieną istoriją? Privalau nufotografuoti visas ir taip užfiksuoti atmintį. Bėgau it pamišęs atgal ir puoliau fotografuoti gėles. Žinote, anksčiau mėgau dirbti lėtai, metodiškai, prie vieno kadro praleisti valandų valandas. Ir tik tada, pievoje, viską supratau. 

„Sužalotas kraštovaizdis“ – tai ir portretai, tiesa?

Taip. Kraštovaizdis, portretai, natiurmortai. Techniką renkuosi pagal situaciją, priklausomai nuo to, ko reikia istorijai papasakoti. Tikiu, kad baigtas projektas – knyga, parodos – bus daug daugiau nei vizualus darbas su šiek tiek teksto. Žinoma, tai vis dar fotografija, bet ji prisodrinta istorijų. Ji tyli ir jautri. Žiūrovas turi rasti priėjimą prie to, ką mato. 

Kaip sekasi bendrauti su žmonėmis, kuriuos fotografuojate? 

Kiekviena istorija, kurią tiriu, yra tokia pat svarbi kaip visos kitos. Dirbu tokiu principu: susitinku su žmonėmis, praleidžiu su jais penkias ar šešias valandas. Jie išpasakoja man savo gyvenimus. Išpasakoja viską, ką tik nori papasakoti. Aš nieko neklausiu. Kai kam tai atrodo gana keistas informacijos rinkimo būdas. Bet aš mieliau sėdžiu ir geriu kavą, valgau pyragą, leidžiu pašnekovams pradėti toje vietoje, kur jiems atrodo tinkama. Kartais jie pasitikslina, nuo kur pradėti pasakoti, duodu užuominą, bet tik tiek. Neturiu plano, neieškojau istorijų konkrečiose vietose, apie konkrečias koncentracijos stovyklas, kaimus, keliones. Fiksuoju tai, ką randu pakeliui. 

Kokios emocijos vyrauja tragediją išgyvenusiųjų atsiminimuose?

Gal pasirodys keista ar neįprasta, bet iš dvidešimt keturių mano prakalbintų žmonių nei vienas nekalbėjo apie kaltę. Kai kurie minėjo pyktį. Bet individuali ar tautos kaltė nebuvo minima. Daugelis pašnekovų minėjo atsakomybę, ir tai nuostabu. Išgirdau net kelis pasakojimus apie tai, kaip mano herojai savo istorijas pasakojo moksleiviams, kurie buvo to sujaudinti. Pašnekovams teko vaikus apkabinti, raminti ir sakyti: ei, tu nekaltas, bet tu turi jausti atsakomybę, papasakoti apie tai savo tėvams, draugams ir galų gale pastovėti už tuos, kuriems norima pakenkti. 

Kiek skirtingų pyragų išragavote viešnagės Kaune metu? Galbūt laikas pagalvoti ir apie pyragų receptų projektą?

Gal šešis… Juokinga, nes papildomas projektas jau yra. Pirmosios projekto kelionės į Prancūziją metu nufotografavau savo viešbučio kambarį. Nuotrauka kažkodėl pasidalinau tviteryje – sekėjams patiko. Taigi pastaruosius ketverius metus fiksuoju visus kambarius, kuriuose tenka apsistoti. Kai kada medžiagą paviešinu. Aš tiesiog norėjau padaryti kvailą, beprasmį, nesvarbų, draugišką kadrą. Tai buvo reakcija į tai, ką dariau projekto rėmuose, ką mačiau, girdėjau, kaip dėl to jaučiausi. Kartu ir neblogas būdas parodyti sekėjams, kur esu, neišduodant projekto detalių. Žmonėms tikrai patinka, vis paklausia, kada bus mano viešbučių nuotraukų albumas. Tai gal reikia išleisti? 

Marc Wilson. Asmeninio archyvo nuotr.

O ar projektas turėjo įtakos jums kaip žmogui?

Manau, taip. Kai tik pradėjau ir papasakojau apie savo planus mamai, ji pasidalino jais su pusbroliu. Jis gyvena Šveicarijoje ir daug dirba šia tema – pavyzdžiui, organizuoja Holokaustą išgyvenusių žmonių susitikimus su moksleiviais. Abu pasisodino mane ir bandė atkalbėti – ne dėl to, kad nenorėjo, jog tuo užsiimčiau. Tiesiog papasakojo apie tai, ką pamatysiu ir išgirsiu, kokio galingumo emocijas tai kels. Taigi buvau nusiteikęs tam, ką jausiu dirbdamas. Žmonės, su kuriais kalbuosi, tampa draugais. Neretai pasakodami savo istorijas jie verkia. Kad ir dėl to, jog pirmąkart tai pasakoja ar prisimena įvykius iš naujo. Viena 98-erių sulaukusi moteris, su kuria susitikau, buvo akla. Besikalbant ji pamanė, kad esu jos miręs vyras – jį jai priminė mano balsas. Ne vienas mano pašnekovas mirė jau po pažinties. Jaučiuosi lyg praradęs draugus. Visgi pozityvu tai, kad galiu dalintis jų istorijomis, mane palaiko jų šeimos. Tai, ką išgirstu, niekur nedingsta ir kartais surezonuoja būnant visai kitoje šalyje, pavyzdžiui, išgirdus per radiją liūdną dainą apie meilę. Tenka, jei tuomet vairuoju, sustabdyti automobilį ir kelias minutes paverkti. Nėra lengva savyje tiek nešiotis, bet juk viskas gerai, aš gyvas, sveikas, esu laisvas daryti šį darbą. Istorijos daug svarbesnės nei ašaros, kurias išlieju. 

Koks jums spėjo pasirodyti Kaunas?

Visi puikiai kalba angliškai, nori kalbėtis, ir tai man gerokai lengvina gyvenimą. Miestas pasirodė ramus ir draugiškas. Lietuva, atrodo, sparčiai žengia pirmyn ir nori būti bendro konteksto dalimi, ką nebūtinai galiu pasakyti apie dabartinę situaciją Didžiojoje Britanijoje. 

Galbūt, kai išleisime žurnalą, jau žinosime, ką bendros ateities klausimu nusprendė Didžioji Britanija. Kaip manote, ar menas ir kultūra gali sėkmingai kovoti su politikų sprendimais? 

Manau, tai gali turėti įtakos žmogui, tą meną patiriančiam. Gali suteikti vilties, edukuoti. Pasėti sėklą mintyse. Netikiu, kad menas tiesiogiai ir iškart gali sukelti revoliuciją, bet tai gali būti proceso, atveriančio žmonėms akis, dalis. Ypač jei kūrinys kalba apie istoriją, kuri buvo nutylėta ar pamiršta. Jis gali pakviesti ieškoti bendrumų tarp to, ką pamatei ir sužinojai, ir tavo paties, tavo šeimos, šalies istorijos. 

Istorijufestivalis.eu
marcwilson.co.uk

Kotryna Lingienė
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. spalio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Nors Konstantinas Đuričkovićius Kaune pirmąkart apsilankė šiemet, čia (ir dar iki kelionės, gimtojoje Serbijoje) jau susipažino su krūva bendraminčių lietuvių. Ir būtent dėl to jis yra tobulas keliolika dvasiškai artimų organizaciju Europoje vienijančio, meno ir menininkų mainus skatinančio, projekto „MagiC Carpets“ dalyvis. Jaučiantis tvirtą ryšį su mitologizuota savo krašto praeitimi, absoliučiai atviras kitų šalių legendoms ir realybėms bei dar atviresnis skaitmeniniui rytojui. Visgi rytojus yra dabar – „Istorijų festivalio“ proga Konstantinas Ramybės parko pakraštyje pastatė skulptūrą „Bičiūlystė“, kurios pavadinimas tikrai neatsitiktinai sutampa su Čiurlionio paveikslo. Jau matau, kaip kyla jūsų antakis. Dar vieną skulptūrą, klausiate? Ne visai. Pačią pirmą tokią.

„MagiC Carpets“ inicijavusios Kauno bienalės komanda prieš man susitinkant su Novi Sade gyvenančiu Konstantinu man pasufleravo, kad gali būti, jog netrukus mūsų telefonai, kuriuose įdiegta speciali programėlė, Kaune užklius ir už daugiau tokių papildytos realybės projektų. Gal net žemėlapį galėsime sudaryti. Tad nuo to ir pradėjau pokalbį.

Ar tokių skulptūrų, kaip „Bičiulystė“, Kauno virtualybėje išdygs ir daugiau?

Turiu tokių planų. Tai pirmoji man tokia skulptūra! Nesu tikras, ar kas yra tokias kūrę – šiame regione tikrai neradau pavyzdžių. Kai atvykau čia tyrimams, susipažinau su daug žmonių, tarp jų ir „Fluxus Labas“ agentų. Bendraudamas su jais supratau, kad daug vietų mieste trūksta kultūringo dėmesio, tik ne visi randa būdų pritraukti lankytojus. Pamaniau, įdomu būtų skulptūras kurti mažiau populiariose lokacijose. 

Nesi tradicinės skulptūros gerbėjas?

Anaiptol, esu didelis jos gerbėjas! Tiesiog man įdomu tyrinėti naują žmonių sukurtą skaitmeninę erdvę, ir Lietuva tam labai palanki vieta. Man skaitmeninės, papildytos realybės netobulumas primena pagonybę. Žmonės garbina savo kurtą erdvę, tam pasitarnauja socialiniai tinklai, kuriems aukojame savo laiką. Aukojame! Įsivaizduojamam, bet egzistuojančiam dalykui. Žaisti su erdvės ir laiko niuansais man patinka. 

Sakei, kad tai pirmoji tavo GPS koordinatėmis paremta interaktyvi skulptūra. Bet turbūt virtualioje erdvėje nesi naujokas?

Nesu. Esu sukūręs VR projektą, bet dažniausiai dirbu su papildyta realybe. Pavyzdžiui, buvo toks projektas „Bogovnik“ su kilimais, kuriame pasitelkiau ikikrikščioniškąją slavų mitologiją. Kaip jau minėjau, virtuali erdvė man savo idėja artima pagonybei. Projektas veikė taip – su telefonu, kuriame įsidiegi specialią programėlę, nuskenuoji kilimą, (jų sukūriau dvylika) ir iš jo išnyra 2,5 m aukščio totemas. Kiekviename kilime vis kita dievybė. Man tikrai pasisekė su šios parodos lokacija – projektą pirmąkart pristačiau Kroatijos Hvaro saloje, kurią krikščionybė pasiekė labai vėlai, be to, joje gyvena daug nuo gamtos priklausomų žmonių, užsiimančių archaiškais reikalais – žvejai, ūkininkai. 

„Bogovnik“. K. Đuričković.

Nekilo noras tuos skaitmeninius totemus atspausdinti ar kitaip realizuoti?

Cha cha, ne, tai juk ir yra žaidimo su mitologija esmė. Mito neapčiuopiamumas ir yra įdomiausia. Nenorėčiau sukurti totemo totemui. 

Visgi tu labiau menininkas ar gykas?

Sakyčiau, penkiasdešimt ant penkiasdešimt. Pirmiausia buvo menas, bet visada domino ir technologijos. Įstojau į Novi Sado menų akademiją, bet po semestro mokslus mečiau. Tuo metu maniau, kad tai ne man. Keletą metų kūriau 3D modelius, animaciją. Akademiją visgi baigiau – beje, visai neseniai. Grįžęs į mokslus jau buvau susikūręs savo idėjų raiškos metodą, prie jo ir likau. Programuoti teko pačiam išmokti, kai prireikė programėlės kūriniui. Bet nesu geras programuotojas – specialistas, pasižiūrėjęs i mano kodą, pasakytų, kad tai spagečių kratinys. Bet svarbu, kad veikia.

Konstantinas Đuričkovićius. G. Žaltauskaitės nuotr.

Ar Novi Sade esi didesnio kūrėjų kolektyvo, o gal naujos bangos, dalis?

Gyvenu su savo mergina, ji irgi menininkė, tai ar galime save vadinti buitiniu kolektyvu? Jei rimtai, ne. Norėčiau, kad taip būtų. Bet ir man pačiam tai dar nauja, ką tik išlindau iš akademinės gimdos.

Būtent akademijoje susipažinai su „MagiC Carpets“ kuratore Neringa Stoškute, tiesa?

Tiesa. Pats neaplikavau – taip jau sutapo įvykiai. Už viską atsakinga Neringa, ji puiki kuratorė! Jai patiko mano kilimų projektas, ji  kaip tik ieškojo menininkų. Taigi aš čia.

Žinau, kad tavo darbai „Bičiulyste“ nesibaigia – Kauno miesto kamerinis teatras kaip tik publikavo spektaklio vaikams „Momo“ anonsą. Jame skelbiama, kad animaciją spektakliui kursi tu. Ar tai vėl netyčinė pažintis?

Oho, jau paskelbta! Dar vyksta procesas. Su režisieriumi Gildu Aleksa taip pat susipažinome Novi Sade. Jis ten dalyvavo vietinių „MagiC Carpets“ surengtoje rezidencijoje. Susitikome. Smagiai, labai smagiai pabendravome. O dabar yra taip, kad gruodį laukia spektaklio premjera. Pasiūlymų padirbėti su kauniečiais turiu ir daugiau, bet nežinau, ar viskam rasiu laiko.

Ką manai apie „Bičiulystės“ vietą – buvusias kapines? Nors dabar tai oficialiai parkas, ne visi atokiau nuo jo gyvenantys kauniečiai žino vietos istoriją. Tikiu, po Istorijų festivalio, kuris suteikė galimybę iš arčiau susipažinti su praeitimi, žinančių ir priimančių bus daugiau. Bet įdomi ir tavo, svečio, emocija.

Pasakyčiau, kad tai keista vieta, bet tai ir įdomiausia. Kai tyrinėji tokios kompleksiškos vietos istoriją, ją supančius mitus, supratimas išsigrynina pagal tai, ką tau sako žmonės. Tie, kurie gyvena aplink parką, dažnai jame vaikščioja. Dabar tai jų pasakojimas. Jie – pasakotojai. Kitos kartos bus jau šių žmonių istorijų pasakotojai. Taip vyksta idėjų ir patirčių distiliacija, liks tik mitas.  Vietos mitas, kuris bus ir žmonių mitas. Su tuo leidžiu žaisti savo vaizduotei. Savo darbu nesiekiau komentuoti Lietuvos ar konkrečiai šio parko istorijos įvykių. Norėjau pristatyti bendrystės mitą. 

Ar bičių koriai kaip simbolis svarbūs ir serbams?

Svarbūs, bet šį motyvą pasirinkau, nes jis svarbus jums. Kai Neringa man parašė laišką kviesdama atvykti, iškart nusipirkau keletą knygų apie lietuvių mitologiją ir istoriją. Neslėpsiu, kad iki tol turėtų žinių apie Lietuvą kūrybai nepakako. Taigi įsiskaičiau, paieškojau paralelių ir Lietuvos mitą savo vaizduotėje pasidėjau tarp šiaurietiškojo ir slaviškojo mitų. Visai kaip šis parkas, ar ne? Tai irgi religijų ir tautybių kryžkelė, kurios viduryje – draugystė ir svetingumas. Giminystė. Bičiulystė. 

Žinai, kad jei išnyks bitės, išnyks ir žmonija?

Taigi dėl to skulptūra ir yra skaitmeninė! Ji ten liks ir po festivalio. 

Amžinai, kol nedings internetas?

Cha cha, iš esmės taip.

„Bičiulystė“. G. Žaltauskaitės nuotr.

„Bičiulystė“. G. Žaltauskaitės nuotr.

Bet neturėdamas programėlės jos netyčia neatrasi. Čia kaip su pokemonais. Gal ateityje nebeprireiks programėlių, virtualūs objektai tiesiog bus?

Aš kažkaip net neabejoju, nors nelabai dėl to džiaugiuosi. Manau, „Google“ akiniai ar kažkas panašaus po kelerių metų taps įprastu aksesuaru, ir ši mintis mane gąsdina. Jei jau taip nutiks, kodėl gi šių galimybių neišnaudojus menui? Nors tuo pačiu neabejoju, kad, kai rasis visiems prieinamos priemonės kurti, virtuali erdvė bus smarkiai kontroliuojama.

Bet tavo skulptūra jau bus ten. Kitos turės atsižvelgti į kontekstą.

Pamatysim!

O kaip tu manai, ar virtualios erdvės apgyvendinimas padės išspręsti realias planetos problemas, tokias, kaip klimato kaita, atmosferos tarša?

Mes, kvailiai, manome, kad internetas ekologiškas, o skaitmeniniai daiktai perspektyvesni už realius. Visgi kiekvienam skaitmeniniam žingsniui, o ir jam žengti reikalingai technikai, naudojame iškasenas. 80 proc. energijos vis dar išgaunama iš anglies. Parsisiunti filmą – anglies gabalėlis sudega. Apie tai reikia susimąstyti. Bet ideologiškai, iš modernaus pasaulio piliečio, vidutinio vartotojo, perspektyvos šiandien tai labai sudėtinga. Gal viskas taip, kaip turi būti? Gal gerai, kad klimatas kaista?

Svarbu, kad bitės išgyventų.

magiccarpets.eu
istorijufestivalis.eu

Kotryna Lingienė © Kaunas pilnas kultūros