2009 metais „Oskarui“ nominuotą filmą „Ajami“ sukūręs Izraelio režisierius Yaron Shani į festivalį „Kino pavasaris“ grįžo su trim filmais, kuriuose atskleidžiamos skirtingos meilės formos. Unikaliai sukurta „Meilės trilogija“ – vienas ryškiausių šių metų festivalio, vykstančio kino mylėtojų namuose visoje Lietuvoje, programos kūrinių.

Dramos „Nuogumas“ (Stripped, 2018) premjera įvyko Venecijos kino festivalyje, „Mano akys“  (Chained, 2019) – Berlyne, o naujausioji dalis  – „Atgimimas“ (Reborn, 2019) pristatyta Busane, Pietų Korėjoje. Visas „Meilės trilogijos“ dalis, pasak režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Y. Shani, galima žiūrėti bet kuria eilės tvarka, kaip atskirus kūrinius. Vis dėlto, pažiūrėjus visą rinkinį, pasakojimas įgis naujų reikšmių ir paveiks žiūrovą dar stipriau.

„Nuogume“ svarbia tema tampa seksualinė prievarta, filme „Mano akys“ pasakojama apie viską kontroliuoti įpratusio policininko asmeninę krizę, o „Atgimime“ pagrindinėmis herojėmis tampa trys moterys, save atrandančios viena kitos dėka. 

Plačiau apie „Meilės trilogijos“ kūrimą pasakoja Tel Avive gyvenantis režisierius Y. Shani. 

Yaron, visose „Meilės trilogijos“ dalyse kalbama apie įvairias meilės formas. Meilė čia – neromantiška, prieštaringa, įvairiapusiška. Koks yra jūsų meilės paaiškinimas?

Manau, kad kiekviena stipri ir gili patirtis gyvenime yra meilės išraiška. Trilogijoje mėginau užčiuopti pačius artimiausius ryšius – aukščiausią meilės išraišką: seksualinius santykius, tėvo ir sūnaus, tėvo ir dukros, brolių ir seserų ryšius, motinystę. Sigmundas Freudas sakė, kad ryšys tarp žmonių yra archetipiškiausias dalykas, įrodantis, kas mes esame, kas mums gyvenime svarbiausia ir kur eisime toliau. Filme mėginau visa tai perkelti į tamsiausius kampelius, nes būtent juose įvyksta mokymasis. Tada ateina ir malonė. Kitaip tariant, reikia tamsos, kad išmoktume vertinti šviesą. 

Tuose tamsiuose kampeliuose nerasi plokščios meilės išraiškos kaip kine – romantiško, sintetinio ir supaprastinto santykių tarp vyrų ir moterų vaizdavimo. Gyvenimas – ne saldainis. Jis yra kur kas labiau komplikuotas ir gilus. Todėl ir mano filmai – ne pramoga. Norėčiau, kad mano darbas suteiktų psichologinių ir emocinių įrankių keliauti per šį vargą, kurį vadiname gyvenimu.

Kaip manote, kas lemia tą jūsų įvardytą gyvenimo komplikuotumą?

Manau, kad viena didžiausių dabarties problemų – esame labai vieniši. Modernios, vakarietiškos ir sekuliarios visuomenės išgyvena didelę vienatvę. Viena priežasčių – gyvenimas tapo per daug patogus. Mums nebereikia kitų, kad išgyventume. Patenkinti bazinius poreikius galime vieni. Tokioje situacijoje dingsta gyvenimo prasmė. Gyvenimas be kitų – betikslis ir visuomenei atnešantis daug nerimo ir prievartos. 

Aš ieškau išėjimo. Per kančią, per iššūkius, bet ne per gražius žmones ir laimingus veidus. „Meilės trilogijoje“ nėra romantinės meilės su laiminga pabaiga. Joje – abi meilės pusės. 

Kada pradėjote dirbti prie šio tris filmus apimančio projekto?

Visi darbai prasidėjo prieš aštuonerius metus. Ketverius iš jų užtruko išgryninti personažus, jų istorijas. Tuomet maždaug metus chronologine tvarka vyko filmavimai. Pasakojimas vystėsi laike – scena po scenos, istorija po istorijos. Visus metus vykusį veiksmą, t. y. tris dalis, nufilmavome per maždaug šešiasdešimt dienų. Tuomet dvejus metus vyko montažo darbai. 

Šis projektas neįprastas – nebuvo scenarijaus, kurį duočiau profesionaliems aktoriams perskaityti, o jie imtų ir pagal jį suvaidintų. Įprastai vaidybinis filmas montuojamas iš maždaug 16 valandų medžiagos, mes jos turėjome 180 valandų, o visa tai buvo nufilmuota keliomis kino kameromis. Dvi kameros vaizdą sekė vienu metu. Taigi buvo milžiniškas medžiagos kiekis. Pirmoji visos trilogijos versija buvo 14 valandų trukmės.

Kodėl nusprendėte šį filmą režisuoti kitaip, netradiciškai? Kodėl pasirinkote sudėtingesnį kelią?

Gyvename melagingoje realybėje, melagingoje kultūroje. Tai pastebima visose srityse – žurnalistikoje, mene, kine, muzikoje. Esame suvynioti į labai patogią, sintetinę esybę, kuri, mano manymu, mus pastato į labai problematišką padėtį gyvenimo prasmės, psichologinės sveikatos atžvilgiu. Noriu pabandyti užčiuopti prasmingą patirtį, kuri yra pripildyta tiesos. Todėl suteikiu erdvės nekontroliuojamam žmogiškos patirties chaosui. Praradus kontrolę, kyla egzistencinis chaosas, su juo personažas turi susidoroti. Tai įveikęs, jis paauga, supranta kažką naujo. Štai ką reiškia mesti sau iššūkį. Įprastas kino kūrimas to nesiūlo. Jis labai sterilus, saugus, sukonstruotas. 

Ar ir dokumentiką laikote forma, kuriai trūksta tiesos?

Manau, kad būtent per vaidybinį kiną galima pavaizduoti labai daug, patekti ten, kur dokumentika negali prieiti. Prieš kamerą tikrų žmonių asmeniškiausi momentai nepasiekiami, todėl kamerą jungiu priešais personažus, kuriuos sukūriau tam, kad nusileisčiau iki pat jų egzistencijos gelmės, iki asmeniškiausių gyvenimo momentų. Taip pat noriu, kad tie momentai būtų autentiški. To negaliu nei parašyti, nei surežisuoti ir netikiu, kad tai galima suvaidinti. Taigi to siekiu pasirinkdamas tinkamus žmones, kurie turi daug bendro su personažais. 

Pavyzdžiui, dalyje „Mano akys“ pagrindinį veikėją – policininką Rašį – vaidina 16 metų policininku dirbęs Eranas. Jis nemąsto kaip aktorius – ką ir kaip vaidinti, kaip jis atrodo… Jam nerūpi, kaip vėliau pasisuks jo aktorystės karjera, jis tiesiog būna savimi. Ką aš darau? Perkeliu jį į štai tokią patirtį: naujuose namuose jis susipažįsta su savo žmonos ir dukros personažais, užmezga su jais emocinį ryšį, pamažu pradeda save identifikuoti su šiuo personažu. Tuose jo fikciniuose namuose improvizavimo dar prieš filmavimus.

Papasakokite, kaip vyko filmavimas?

Kai filmuojame, suteikiu jiems galimybę istoriją išgyventi, tačiau pačios istorijos jie nežino, gairių irgi nėra. Iš jų nieko nereikalauju, jie tiesiog turi būti savo personažais, o gyvenimas, istorija vystosi patys. Tad, jei kažkas beldžiasi į duris, jiems tai yra visiška staigmena. Kai jie atidaro duris ir pamato žmogų – tą asmenį jie mato pirmąkart gyvenime. Emociškai ir psichologiškai toks būdas saugus, nes aktoriai žino savo ribas ir patys sprendžia, kiek toli gali nueiti. Žinoma, jie ne visai kontroliuoja situaciją. Todėl verkia, juokiasi ir nustemba iš tikrųjų. Taip dirbdamas jaučiausi tarsi viena mano koja būtų realybėje, o kita – fikcijoje. 

Ar policininko istoriją, kurią ekrane išgyveno Erano Naimo suvaidintas personažas, sugalvojote pats? 

Dalis „Mano akys“ yra pagrįstas tikra vieno Izraelio policininko istorija, kuris, apieškojęs du jaunuolius, buvo apkaltintas seksualiniu priekabiavimu. Šis pareigūnas buvo atleistas ir apie vienerius metus praleido namuose. Jį ištiko krizė. Vėliau paaiškėjo, kad jis buvo nekaltas, jaunuoliai melavo. 

Prieš daugiau nei dešimtmetį E. Naimas vaidino mano filme. Tuo metu jis ir prarado savo pareigas policijoje. Kadangi kartu dirbome, buvome labai artimi. Mačiau, kokią krizę jis išgyveno, kai neteko darbo. Jis buvo labai gerbiamas asmuo, itin sėkmingas pareigūnas, tačiau staiga prarado viską – šeimą, orumą… Pradėjus galvoti apie naują projektą, prisiminiau jo istoriją. Pamaniau, kad būtų be galo įdomu, jei jis išgyventų kitokią, tačiau tam tikru požiūriu artimą istoriją.  

Visose trilogijos dalyse vaidina ir daugiau neprofesionalių aktorių. Kaip suradote juos? 

Ieškojome įvairiais būdais. Klausinėjau pažįstamų, prašiau jų atsivesti savo draugus. Turėjau kelis asistentus, kurie ieškojo žmonių. Daug bendravau, nemažai žmonių pats pažįstu. Jauno muzikanto ir jo draugų, kuriuos matome „Nuogume“, ieškojome per muzikos mokyklas. Kviesdavome juos į muzikines sesijas, susitikimus. Su atėjusiais jaunuoliais kalbėdavomės apie gyvenimą, rengdavome improvizacijas, atlikdavome įvairius pratimus. Tokiu būdu laikui bėgant juos pažinau. 

Kai apsispręsdavau, kas bus filmo personažas, tas asmuo man ir padiktuodavo personažo charakterį ir istoriją. Daugeliu atvejų mano pasirinkti asmenys ganėtinai ryškiai skyrėsi nuo to, kaip juos įsivaizdavau. Todėl reikėjo keisti personažų istorijas, kad jos būtų panašios į atrinktų žmonių.  

„Nuogume“ ryški seksualinės prievartos tema. Per televizijos naujienas pasakojama apie vyrą, kuris masiškai prievartauja moteris. Ar tai turi ryšio su tikrais įvykiais Izraelyje?

Taip, bet tai įvyko maždaug prieš trisdešimt metų. Kilo milžiniška panika, psichopato aukomis tapo labai daug moterų. Tai tęsėsi mėnesių mėnesius… Seksualinis smurtas – didelė problema mūsų visuomenėje, tačiau dabarties įvykiai visai neprimena šios vieno prievartautojo istorijos. To nebuvo pastaruosius dvidešimt ar trisdešimt metų. 

Visų trilogijos personažų gyvenimai yra įkvėpti tikrų įvykių, surišti su tam tikromis istorijomis. Aš iš tikrųjų gilinausi į prostituciją, akušeriją, įsivaikinimą, seksualines traumas, jaunuolių susidomėjimą pornografija. Nagrinėdamas visas šias temas sugalvojau ir istorijas, kurios galėtų įvykti šiandien. Mano įkvėpimo šaltinis – stebėjimas, o ne vaizduotė.  

Kalbino Auksė Podolskytė

„Kino pavasario“ filmais Lietuvos teritorijoje galima mėgautis penkiose platformose: naujos kartos televizijos TELIA TV filmų nuomoje, internetinėje namų kino platformoje „ŽMONĖS Cinema“, „TV3 Grupės“ turinio platformoje „Go3“, „Cgates“ SUMANIOS TV „Kino klube“ ir kino platformoje „Kinofondas“.

Festivalio namuose repertuaras: https://kinopavasaris.lt/lt/programa?p=803

Festivalio inf.

Vytautas Stasys Lagunavičius (g. 1936) ‒ tapytojas, tekstilininkas, ilgametis Kaune ir kituose miestuose vykstančių parodų organizatorius, Kauno dailininkų klubo „Meno sparnai“ įkūrėjas ir pirmininkas, taip pat jau dešimtmetį Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje vykstančio renginių ciklo „Žodis ir spalva“ bendraautoris. Ištikima šio projekto publika, besidžiaugdama renginiais, ne visad žino, kad už pristatomų menininkų ir jų darbų slepiasi nuoseklus ir disciplinuotas organizacinis darbas, tenkantis Stasiui. 

Kaip dailininkas, tapytojas, tekstilininkas, parodų organizatorius kuriate ir dirbate veikiausiai jau daugiau nei 50 metų?

Tikrai daugiau nei 50 metų. Pamenu, grįžęs po kariuomenės, norėjau vienintelio dalyko ‒ studijuoti tapybą. Nukeliavus į Dailės akademiją sutiktas profesorius patarė: „Oi, į tapybą net negalvok stoti. Geriau į kokią kitą specialybę.“ Aš buvau užsispyręs: „Nee, tik į tapybą!“ Neįstojau. Kitais metais buvau jau gudresnis, sakiau, nesvarbu kur, kad tik į menus. Pasirinkau tekstilės specialybę, kurios katedrai vadovavo Juozas Balčikonis. Tekstilė juk artima tapybai. Panaši spalvinių derinių svarba, komponavimu, tiesiog tapyba reikalauja potėpio, o tekstilė atliekama taškine sistema. Akademijoje man dėstė Petras Kalpokas, didelis autoritetas buvo Liudas Truikys. Jo apmąstymuose visa susiliedavo į viena: spalva, garsas, jų harmonija. Jis man nedėstė, bet dažnai lankydavosi dailės kombinate, taigi bendraudavome. O akademijos dekanas buvo Zenonas Varnauskas, irgi tikrai išmanęs tapybą. Jis man yra pasakęs: „Žinok, aš tave trejus metus kaip per akutę stebėjau ‒ kažin kiek tu nukrypsi į šoną, tobulėsi ar ne? Tai po trejų metų aplenkei daugelį tų, kurie save dailininkais vadina.“

Daug metų dirbote dailės kombinate. Koks tai buvo darbas?

Ten dirbau tik su tekstile. Pradėjau nuo nulio, buvau audėjas, taigi tiesiog stovėdavau prie staklių ir ausdavau pagal paduotą projektą. Mechaninis darbas. Vėliau, baigęs Dailės akademiją, kombinate perėjau į dailininkus, kurių ten buvo maždaug dešimt. Rengdavome projektus serijinei gamybai, retsykiais gaudavai užsakymą ‒ per dešimt metų vieną (juokiasi). Dirbo rimtų dailininkų, ypač daug gabių merginų: Angelė Elena Dauknienė, Vitalija Bartkuvienė, Gražina Martinkevičiūtė. Vis dėlto su tekstile galėjau dirbti tik iki tam tikro amžiaus. Atėjo laikas su ja atsisveikinti visiškai, nes rankos nuo žirklių būdavo visos kruvinos ‒ tai, šiaip ar taip, nelengvas fizinis darbas. Taigi pradėjau tapyti ir jau daugiau nei 30 metų užsiimu tik tuo. 

Tapote kiekvieną dieną?

Kasdien. Toks įprotis. Panašiai kaip smuikininkas negali tęsti veiklos, jei kasdien negroja, aš taip pat turiu kiekvieną dieną teptuką bent paimti į rankas. Vasarą tam skiriu visą dieną, bet žiemą tapau apie keturias valandas ‒ elektrinis pečiukas ne ką teprišildo ir mano dirbtuvėje tebūna 5–6 laipsniai šilumos, taigi po keturių valandų veiklos rankos jau stingsta. 

Esate labai produktyvus dailininkas, atrodo, pakaktų vien tapybos užpildyti dienai. Kodėl visgi metai po metų neapleidžiate ir organizacinės, kuratorinės veiklos? 

Nerandu, kas pakeistų, taigi tenka daryti pačiam. Vienus metus pamėginome įdarbinti pamainą, bet nieko neišėjo. Žmogus neturėjo jokių organizacinių gebėjimų ir žiūrėjo tik savęs. Organizuojant parodą, kurioje dalyvauja daugybė dalyvių, negalima žiūrėti savęs. 

Kiek parodų esate surengęs?

Neskaičiavau, bet vien per projekto „Žodis ir spalva“ gyvavimo laikotarpį esame surengę jau bemaž šimto menininkų parodas. 

Papasakokite, kaip atsirado projektas „Žodis ir spalva“. 

Projektas prasidėjo maždaug prieš dešimt metų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje, padedant tuometinei Seimo narei Vincei Vaidevutei Margevičienei. Kartu su Nacionalinio Kauno dramos teatro direktoriumi Egidijumi Stanciku pradėjome ten rengti dailininkų parodas, per kurių atidarymus vykdavo įvairūs aktorių koncertai, pasirodymai, skaitymai. Taigi Egidijus buvo atsakingas už žodį, aš – už spalvą, o šis projektas tapo dialogu tarp žodžio ir spalvos. Renginių programa tikrai buvo labai plati ir įvairi. Per metus suorganizuodavome per dešimt tokių parodų su įspūdingais atidarymais sekmadieniais, po mišių. Vėliau ir Vilnius užsinorėjo tokios programos, tad kurį laiką važiuodavome su darbais į Šv. Ignoto bažnyčią ir ten parodas pristatydavome. Pasibaigus Prisikėlimo bažnyčios remontui, pradėjome veiklą čia, Baltojoje salėje. Iš pradžių mus labai maloniai finansavo Rasa Juknevičienė (politikė, Kovo 11-osios akto signatarė – red. past.), bet vėliau finansavimas nutrūko ir šiuo metu renginiai vyksta monsinjoro Vytauto Grigaravičiaus dėka, kuris savo iniciatyva kviečia aktorius ir t. t. 

Ar šiame projekte bendradarbiaujama su jaunąja menininkų karta?

Nevertinu menininkų amžiaus, bet jaunimas kažkiek dalyvauja, Dailės akademijos studentai taip pat. Aišku, jauni žmonės šiek tiek pasikeitę ‒ dabar jie daug žada, bet mažai daro. Sudėtinga susitarti. 

Buvote dailininkų klubo „Meno sparnai“ įkūrėjas ir prezidentas. 

Klubas įkurtas iškart po Atgimimo ir gyvavo dešimtį metų. Jį įkūrėme, kai Zenonas Vegelevičius ir Stasys Murza buvo karininkų, lakūnų vadai. Būtent jie buvo labai suinteresuoti rengti sutikimus su menininkais, parodas. Gavome nemažą salę, kurią papuošėm, pridengėm sovietmečiu aliejiniais dažais nutepliotas sienas. Surengdavau dešimt parodų per metus, tad ten parodyta nemažai dailininkų. Nutrūkus bendradarbiavimui su kariuomene, prasidėjo veikla su bažnyčia. 

Ar bažnyčioje jūsų organizuojamos parodos išlaiko sakralią kryptį, ar duodate menininkams temų ir raiškos laisvę?

Duodame laisvę. Pradžioje manėme, kad galbūt reikia sieti sakralinę erdvę su religine kūryba, bet vėliau atsisakėme šios minties. Laukiame visokių menininkų ir į jų kūrybą žiūrime pakankamai liberaliai.

Julija Račiūnaitė
Donato Stankevičiaus nuotr.

Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. kovo numeryje „Užkulisiai“. Numerį perversti galite čia.

Šią savaitę prasidėjęs nuotolinis ugdymas mokyklose įnešė nemažai sumaišties – mokyklai teko ne tik pergalvoti ugdymo turinį, susitarti su mokytojais, kaip jie turi dirbti, tačiau atrasti ir tinkamiausius technologinius sprendimus. Vytauto Didžiojo universiteto Inovatyvių studijų instituto vadovė prof. Airina Volungevičienė pastebi, kad daugelio šių iššūkių galima išvengti, jei būtų susistemintas valstybinis skaitmeninio ugdymo turinio paketas ir mokyklos būtų galėję pasirengti ir gal net turėtų licenciją organizuoti ugdymą nuotoliniu būdu. Apie technologijų taikymą švietime, svarbiausius iššūkius ir jų sprendimus pasakoja daugiau nei dešimtmetį Lietuvos ir užsienio ugdymo įstaigas konsultuojanti buvusi Europos nuotolinio ir e. mokymosi tinklo (EDEN) prezidentė.

VDU prof. A. Volungevičienė. Jono Petronio nuotr.

Mokymasis Lietuvoje persikėlė į virtualią erdvę. Nors šiomis aplinkybėmis jis yra gana skubotas, į ką rekomenduotumėte mokykloms pirmiausia atkreipti dėmesį? Kaip joms padėti?

Mokytojams ir mokyklų direktoriams teko didžiulis iššūkis. Įsivaizduokite: mokytojas turėjo savo dalyko pratybas, knygas, užduotis vienu formatu, o dabar, persikėlus į skaitmeninę erdvę, jis jo neturi arba jis nesusistemintas, o mokykla nežino kaip padėti. 

Nuotolinio mokymosi integracija į organizaciją yra ilgalaikis procesas ir tiesiogiai paveikia ugdymo organizavimo tvarkas, mokytojų skaitmenines kompetencijas, ugdymo turinio pritaikymą skaitmeninėms erdvėms, bendravimo ir bendradarbiavimo perkėlimą į skaitmeninę erdvę, IT infrastruktūrą, pagalbos organizavimą mokytojui ir mokiniui, kokybės užtikrinimą.

Lietuvoje buvo įgyvendinta daugybė projektų, skirtų ugdymo turinio skaitmenizavimui, skaitmeninių ugdymo objektų kūrimui ir skaitmeninių aplinkų parengimui. Didžiausią atsakomybę čia priskirčiau valstybei, kuri turi puikiausias galimybes padėti mokykloms šiuo sudėtingu metu: susisteminti visas investicijas, parengti skaitmeninės aplinkos versiją ir atiduoti ją mokykloms kartu su vientisu valstybiniu skaitmeninio ugdymo turinio paketu. Visas skaitmeninis turinys jau yra sukurtas ir prieinamas emokykla.lt ar „Ugdymo sodas“ portaluose, o ir kur dar kitų ES projektų metu sukurti produktai. Visa tai tereikia susisteminti ir perduoti mokykloms.

Jei mokykla gautų skaitmeninę ugdymo aplinką su turiniu, tai išspręstų daug problemų mokyklų ir savivaldybių vadovams. Turėdamas šią medžiagą mokytojas galėtų redaguoti turinį, planuoti jo panaudojimą, skirti laiką ugdymo organizavimui, mokymosi laiko planavimui, kiekvieno mokinio individualiam pasiekimui. Kitaip tariant, galėtų profesionaliai dirbti savo darbus. 

O dabar mokyklos gavo didžiulį iššūkį – neturėdamos nei aplinkos, nei skaitmeninio ugdymo turinio, jos tikrai nebus pajėgios galvoti apie ugdymo paradigmos kaitą. Galbūt tik pasimokiusios, po pirmųjų žingsnių, jos galės pagalvoti, kad kažką galima buvo ir geriau atlikti.

Nemanau, kad tokia pagalba mokykloms, kai yra pristatoma galimybių įvairovė, yra naudinga. Kaip mokykla gali pasirinkti, jei neturi tam kompetencijos? Ar tikrai elgiamasi atsakingai patariant mokyklai rinktis „pabirusias“ ir labai atskiras technologines priemones? Ar galvojame apie 2 savaites ar ilgesnį laiką? O gal mokykla savo laiko ir pastangų investicijas gali naudoti ir kitus mokslo metus? 

Manau, kad šiuo metu LR Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos skleidžiama informacija apie galimybes (beje, kai kurias nemokamai prieinamas tik šiuo metu) tik padidina mokykloms naštą, nes informacija yra išskaidoma, nėra analitinės informacijos, kokiais kriterijais remiantis mokykla gali pasirinkti sprendimą, nėra patariama, kaip galima sumažinti kaštus, kurių reikės mokyklai ar savivaldybei pasirinkus vieną ar kitą sprendimą ir naudojant jį ateityje. Valstybės įmonės turėtų padėti mažinti kaštus mokyklai, savivaldybei, tėvams ir vaikams bei atsakingai teikti informaciją apie tokius sprendimus. Bet čia kitas opus klausimas.

Ministerija tikrai gali pasiūlyti ir skaitmeninę aplinką, ir skaitmeninį turinį mokykloms, netgi žadėjo tai padaryti. Todėl tikiuosi, kad kiekviena mokykla turės savo skaitmeninę aplinką, su savo mokiniais ir mokytojais ir kurioje bus integruota pažymių knygelės. Mes nežinome, ko tikėtis po metų, o tuo labiau po pusmečio, todėl turime mokytis iš šių klaidų. Kokybės klausimas dažnai keliamas tada, kai norima ką nors apriboti – tai nėra gerai. Ar šiandien kokybės klausimas toks pat, kaip prieš epidemiją? Abejoju. Prie šio klausimo reikia grįžti.

Kokiose šalyse galime rasti sėkmingų pavyzdžių, kuriais galėtume remtis čia, Lietuvoje?

Dominuojantis šiandien pavyzdys – Danijos mokyklos, kurios technologijas pradėjo integruoti ugdymo procese palaipsniui. Kiekvienas mokytojas moksleiviams turėjo duoti kūrybines užduotis, o moksleiviai mokykloje galėjo dirbti su planšetėmis, nešiojamais ar stacionariais kompiuteriais. Savo atliktas užduotis moksleiviai išsaugojo savo asmeniniame profilyje, kaupė savo darbus, personalizavo juos. 

Egzaminų arba tarpinių atsiskaitymų metu, moksleiviams čia leidžiama naudotis praktiškai visais savo pačių sukurtais darbais. Kitaip tariant, egzamino metu vietoje testo ar kitokio žinių patikrinimo moksleiviai gauna kūrybines užduotis. Visi žavimės, kai apie tai kalba danų švietimo ministerijos atstovai Europos Komisijos darbo grupėje. Toks jų sprendimas rodo gerus rezultatus. Tačiau reikia pabrėžti, kad jie atsirado tik po 5-6 metų laiko ir pokyčių investicijų.

Tuo tarpu Lietuvoje, Kroatijoje ir kitose šalyse kompiuteriai naudojami elementariai – pavyzdžiui, testavimui egzaminų metu. Tą galima prilyginti atėjimui į vairavimo teisių egzaminą – moksleivis ateina, užpildo testą ir tiek. Žinoma, taip moksleiviai netobulėja ir jokie jų kūrybiniai ir tarpiniai darbai nėra kaupiami.

Aukštajame moksle yra įvairių modelių. Nuotolinio mokymo srityje lyderiauja atvirieji universitetai (angl. Open University) – jie jau seniai visas studijas organizuoja tik nuotoliniu būdu ir turi įvairias savas aplinkas. Atvirieji universitetai turi daugybę studentų, jie masiški, todėl ten darbas dažnai vyksta asinchroniškai, tai yra – ne bendraujant su dėstytoju realiuoju laiku, tiesioginėse transliacijose, o prisijungiant, kai patogu, žiūrint paskaitų vaizdo įrašus ir pan.

Tikiu, kad ir Lietuvos universitetai po pandemijos laikotarpio, keisis ir drąsiau integruos nuotolinio mokymosi galimybes. Tačiau svarbu pabrėžti, kad atvirojo arba suaugusiųjų mokymo principas yra paremtas atsakomybe ir savarankiškumu. Todėl svarbu, kad ir mokykloje būtų galima kuo anksčiau skatinti nuotolinį mokymąsi, tuomet ir mes su studentais galėtume dirbti kaip su savarankiškais žmonėmis – dirbti ir mokytis nuotoliniu būdu, nes jis tam tikrais atvejais gali būti ir gerokai efektyvesnis.

Globali panelė Pensilvanijos universitete. Asmeninio archyvo nuotr.

Kokios nuotolinio mokymo perspektyvos Lietuvoje?

Manau, kad nuo pat pirmos ar antros klasės galima ugdyti vaikų planavimo įgūdžius – sudaryti užduočių atlikimo grafiką, kad pats vaikas žinotų, ką ir kada jis turi atlikti, leisti jam kūrybiškai vykdyti užduotis, savarankiškai pasiskirstyti savo laiką. O jau atliktą užduotį galima įkelti į nuotolinio mokymosi aplinką, leisti moksleiviui pristatyti savo darbą, gauti grįžtamąjį ryšį. Norėtųsi, kad mokykloje atsirastų daugiau pagarbos ir kultūros – tuomet vaikai tikrai galėtų jaustis savarankiški, atsakingi už savo veiklą ir nuoširdžiau patys skirtų dėmesį tai veiklai. Žinoma, būtų puiku, jeigu kiekvieno moksleivio kaupiamas kūrybinių užduočių portfelis skaitmeninėje erdvėje vėliau būtų perkeltas į jo(s) visą gyvenimą trunkančio mokymosi skaitmeninę erdvę, kartu su jo(s) profiliu, tiek studijų, tiek darbo skaitmeninės rinkos erdvėse. Tokios erdvės jau egzistuoja, jos asmeniškai žmogui pasiūlo studijų, įsidarbinimo galimybes, jeigu žmogus to nori, ir jeigu mes pajėgiame žmogui tokį portfelį pasiūlyti jau mokykloje.

Lietuva neturi skaitmeninio švietimo strategijos. Tai yra rimta problema, nes tokios strategijos nebuvimas ir sukūrė prielaidas visoms problemoms, kurias matome šiandien. 

Daug metų nuotolinio ugdymo klausimais Jūs konsultuojate universitetus, mokyklas ir kitas įstaigas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Su kokiais iššūkiais dažniausiai susiduriama?

Pirmiausia – žinoma, dėstytojų ir mokytojų reakcija. Jiems tai atrodo labai sudėtinga, nes iš esmės keičiasi jų darbo pobūdis ir priemonės. 

Vienas dažniausių psichologinių iššūkių žmogui yra bendrauti ir bendradarbiauti per atstumą. Prigimtinis poreikis matyti kito asmens reakciją, apsisaugoti nuo neigiamo žvilgsnio ar neverbalinės komunikacijos ženklų – tai didžiulis barjeras ir mokytojui, ir dėstytojui. Todėl pradžioje mes kviečiame dėstytojus ir mokytojus pabandyti naują būdą, o tada apgalvoti, ką jie prarado ir kaip jautėsi. 

Net ir didžiausias auditorijas sutraukiantys dėstytojai, nuotolinių studijų aplinkoje jaučiasi keistai, jei studentai ar moksleiviai nenaudoja vaizdo kamerų ir jie nemato jų veidų. Juk keista, ar ne? Kodėl mums taip rūpi aplinkinių pritarimas, bet ne argumentas pateiktas raštu ar garsu?

Taigi svarbiausias iššūkis yra susijęs su santykiu tarp mokytojų ir moksleivių (arba studentų ir dėstytojų) – kaip jie bendraus ir bendradarbiaus, kaip pasieks mokymo turinį, kokias priemones naudos. Todėl, mano nuomone, nuo pat pradžių diegiant nuotolinį ugdymą ypač svarbus yra bendruomenės narių įtraukimas – jie turėtų apsispręsti, kokias technologines priemones ir kūrybines užduotis taikys mokymosi proceso metu.

Antroje vietoje, ko gero, yra asmens tapatybės nustatymas nuotolinių atsiskaitymų metu. Vėlgi, paminėsiu Danijos sprendimus mokyklai, kai egzaminas yra kūrybinė užduotis ir moksleivis gali naudotis visa planšetėje esančia medžiaga egzamino metu, o prireikus, jo(s) paprašoma komentaro žodžiu. 

Trečioje vietoje būtų organizacijos sprendimai: kaip ji užtikrina skaitmeninio turinio kokybę (kokios priemonės, kas dalyvauja, kokie kriterijai ir t.t.), ir kaip vyksta mokymosi organizavimas.

Fizikos pamokos pavyzdys mokykloms

Su kokiais dar – socialiniais, psichologiniais – iššūkiais susiduria ugdymo įstaigos, diegiančio nuotolinio mokymo priemones? Kaip juos bando spręsti? 

Daugeliui tai yra didžiulis pokytis – tai reiškia, kad nebegaliu toliau dirbti taip, kaip iki šiol, ir turiu keisti ne tik savo komunikavimo būdą, bet ir priemones. Čia slypi didžiuliai iššūkiai, susiję su mūsų požiūriu į naują darbo formą, kaip mes priimame naujus darbo ir bendravimo metodus. Paprastai tai bandoma padaryti dviem būdais. 

Pirmąjį dažniausiai renkasi technologijų srities universitetai: organizacija pasirenka įrankius, juos standartizuoja ir suburia didelę technologinę komandą, kuri dirba prie studijų turinio standartizavimo. Tuomet dėstytojai yra apmokomi dirbti tomis priemonėmis. Šis būdas leidžia lengviausiai perdavinėti turinį daugelį metų – iš vieno dėstytojo perduodant vis kitam. O priemones, kurias siūlo universitetas, masiškai naudoja visa bendruomenė, studentai ir dėstytojai.

Antrasis būdas – kūrybiškas, paremtas bendruomenės įtraukimu ir suteikiantis daugiau laisvės dėstytojams, tačiau jis reikalauja daugiau laiko. Šį kelią nuėjome ir mes Vytauto Didžiojo universitete, kai prieš 10 metų pradėjome taikyti nuotolinį ugdymą. 

Šiuo atveju dėstytojui pasiūloma nuotolinio darbo aplinka, kuri nėra standartizuota, ir į ją yra integruojamos įvairios kūrybinės priemonės – minčių žemėlapiai, sąvokų kategorizacijos įrankiai, socialinio kontakto palaikymo priemonės ir t. t. Tuomet dėstytojai gali pasirinktinai taikyti vienas ar kitas priemones toje aplinkoje. Pavyzdžiui, jie gali įkelti kokį nors elementarų resursą – tarkim, paskaitą, užduotį ar skaidres – ir organizuoti diskusiją apie jį. Toks principas nebus standartinis, jis netaikomas visuose dalykuose, nes kiekvienas dėstytojas gali laisvai pasirinkti tokią aplinką, kokia tinka jam – kiekvienas gali toliau kurti, atrasti naujas priemones, kurios jam pasiteisina ir efektyviau veikia mokymo procese.

Tai yra taip vadinamas technologijų priėmimo modelis (angl. technology acceptance model). Tai ilgesnis kelias, reikalaujantis daugiau kantrybės, bet tokiu būdu technologijos yra priimamos nuoširdžiau ir lengviau.

Kokie yra svarbiausi faktoriai, lemiantys nuotolinio darbo ar mokymo efektyvumą?

Esu visiškai įsitikinusi, kad nuotolinio darbo efektyvumą nulemia visos įmonės ar organizacijos įsitraukimas, visos akademinės bendruomenės dalyvavimas kuriant naujas darbo ar mokymosi formas, nuo pat pradžių. Kartu aptariant ir suderinant visus procesus ir aktualius klausimus, kaip tas nuotolinis darbas ar mokymas bus organizuojamas. Ši taisyklė galioja ir mokykloms – kiekviena mokykla turi nuspręsti, koks yra kokybiškas ugdymas nuotoliniu būdu. Ne kažkokie vienas ar du ekspertai, ne ministerija, o pati mokykla. Kai sprendimai priimami bendrai, tuomet smagiau juos ir įgyvendinti bei susitarti dėl kokybės.

Sėkmės pavyzdžiu galima laikyti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) nuotolines studijas – neveltui mūsų patirtimi remiasi ir kitos įstaigos. VDU sėkmę nulėmė būtent akademinės bendruomenės įtraukimas, naujos studijų formos integravimas į visą procesą. Prieš pradedant vykdyti nuotolines studijas, universitete buvo sudaryta darbo grupė, į kurią įtraukti visų fakultetų atstovai, taip pat ir studentai. Jie visi kartu ir suderino pirmąsias nuotolinio mokymo organizavimo tvarkas, kokybės užtikrinimo procedūras ir t. t.  Ši darbo grupė veikia iki šiol – šiuo metu joje yra 32 nariai, kurie savanoriškai peržiūri kiekvieną studijų dalyką pritaikyta nuotolinėms studijoms, diskutuoja apie nuotolinio mokymo galimybes ir kokybę.

VDU inf.

Namų kino platformose teberodomi populiariausi festivalio „Kino pavasaris“ filmai, kurių peržiūroms tik šiandien, balandžio 6 d., vyksta speciali akcija. Tarp geriausiai žiūrovų įvertintų juostų – ir  vieno originaliausių šių dienų italų režisierių Pietro Marcello filmas „Martinas Idenas“. Meilės ir svajonių kupina istorija dekonstruoja garsųjį 1908 metų Jacko Londono romaną tokiu pat pavadinimu. Pagrindinį veikėją – rašytoju svajojantį tapti jūreivį Martiną – įkūnijo talentingas italų aktorius Luca Marinelli, apdovanotas už šį vaidmenį Venecijos kino festivalyje.

Dalijamės „Kino pavasario“ programos sudarytojos Aistės Račaitytės pokalbiu su L. Marinelli, kuris vyko Venecijos kino festivalyje.

Kadras iš filmo „Martinas Idenas“

Kokie įspūdžiai po pasaulinės filmo premjeros Venecijos kino festivalyje?

Man labai gera dalytis emocija su žmonėmis. Ypač čia, Venecijoje. Manau, visiems italams šis festivalis yra itin svarbus.

Kas paskatino imtis šio vaidmens?

Pamenu skambutį, kai agentas pranešė, kad režisierius Pietro Marcello nori susitikti. Šį momentą gerai pamenu, nes užplūdo stiprios emocijos. Buvau matęs visus jo filmus: žiūrint vieną pamenu save verkiantį. Dėl režisūros ir visos filmo energijos. Kai susitikome, Pietro man įdavė milžinišką, gal 300 puslapių, scenarijų. Jacko Londono „Martinas Idenas“ yra toks svarbus kūrinys, kad jie nenorėjo nieko iškirpti. Vis dėlto kinas skiriasi nuo literatūros. Skirtingi aspektai, skirtinga ir trukmė. Po truputį ėmė aiškėti, kas privalo likti. Negaliu sakyti, kad scenarijų rašėme kartu, tačiau man pasirodė gražu, kad jie laukė, kol prisijungsiu, ir buvo atviri mano idėjoms. Manau, jie puikiai padirbėjo, nes išlaikė didelę pagarbą kūriniui. „Martino Ideno“ dvasia išliko.

Apsispręsti padėjo režisieriaus vardas?

Sprendžiant buvo svarbūs abu ⎯ ir romanas, ir Pietro Marcello. Martino Ideno personažas yra neįtikėtinas ir galimybę jį vaidinti laikau didele sėkme. Ką matėte ekrane, yra tarsi santrumpa. Montuojant buvo iškirpta nemažai scenų, kurios man buvo labai svarbios palaikant vaidmens emociją, kurią kūrė Londonas, Marcello ir aš pats.

Griežtai laikėtės scenarijaus ar turėjote laisvės interpretuoti personažą?

Scenarijus svarbus, nes palaiko istorijos nuoseklumą, tačiau Pietro ir man buvo itin svarbu išgyventi akimirkas, įsigyventi tam tikroje scenoje ir erdvėje. Pietro nuolatos kartoja, kaip svarbu būti čia ir dabar. Tai man reiškia labai daug ir stimuliuoja kurti. Žinoma, iki to prieini, nes 2⎯3 mėnesius ruošiesi vaidmeniui. Iš pradžių nelengva, nes ilgai ieškau, siekiu užtikrinti vaidmenį. Juk Iš pradžių nėra personažo, yra tik idėja.

Yra du metodai kuriant vaidmenį: arba techninis įgyvendinimas, arba jo išgyvenimas iš vidaus…

Nežinau, kuris mano (juokiasi). Man asmeniškai labai svarbu ir gera įeiti į aktyvų protinį procesą. Pradedi kreipti dėmesį į dalykus, kurių anksčiau nepastebėdavai, nes jie neatrodydavo svarbūs, tačiau vaidmuo juos leidžia pamatyti.

Kadras iš filmo „Martinas Idenas“

Su kuriomis Martino Ideno savybėmis labiausiai tapatinotės, o gal teko kažką savyje užauginti?

Tarp manęs ir Martino Ideno yra daug bendro. Bet kiekvienas tai turi. Net ir Jackas Londonas turėjo. Manau, šiuo kūriniu jis save kritikavo. Galbūt meilė jį išgelbėjo. Londono antroji žmona buvo jo sielos dvynė, jie viską darydavo kartu, visur keliavo kartu. Galbūt jo žmona jam padėjo išsigelbėti, o gal ir ne. Jackas Londonas, kaip ir Martinas Idenas, iš pradžių buvo rašytojas, kurio niekas neskaitė, o vėliau užgriuvo neįsivaizduojama sėkmė. Ilgainiui jis taip pat tapo socialiai ir politiškai aktyvus ir įtakingas. Vis dėlto pasiekęs aukštumas Martinas paniro į gilią emocinę duobę. Daug apie tai galvojau, suprantu jo jausmus. Labai jį užjaučiu, man norėjosi jį išgelbėti.

Scenos su abiem Martino mylimosiomis sunkiai pakeliamos. Iš kur sėmėtės įkvėpimo kurti herojų, kuris atstumia mylinčius žmones?

Martinas mato save per Eleną ir Margaritą. Elena jam buvo akstinas judėti į priekį, siekti tikslų, o Margaritoje jis matė savo atvaizdą, matė tuštumą. Galiausiai jis ją atstūmė. Manau, kad pabaigoje, kai ima elgtis tarsi išprotėjęs, jis bando save apginti. Juk tokie genijai kaip Martinas nuolat žaidžia su žmonėmis. Jis nebuvo blogas, jis tiesiog buvo sugniuždytas. Ir jam reikėjo nuo to apsiginti ⎯ nutraukti santykius net su artimiausiu draugu. Juk pagaliau jis jo nė karto neapkabino. Martinas nenori būti siejamas su kitais, nes neturi ryšio pats su savimi. Ar jis kada tikrai mylėjo? Manau, kad taip, ir labai karštai. Elena buvo jo didžioji meilė ir iliuzija.

Kiek aktuali Martino istorija šiais laikais?

Manau, filme yra nemažai kritikos sėkmei ir visuomenei apskritai. Konferencijoje po knygos publikacijos  Martinas sako: „Dabar man 35-eri ir rašau tą patį, ką rašiau būdamas 25-erių. Tačiau anksčiau niekam nerūpėjau.“ Jis skendėjo gilioje depresijoje dėl savo ir aplinkinių elgesio. Jacko Londono kūryba niekada nepraras aktualumo. „Martine Idene“ galima rasti daug dalykų ir apie šiandieną. Perskaičiau ne vieną jo knygą, labiausiai įsiminė dokumentinė novelė apie Rytų Londono gyventojus „Žmonės iš bedugnės“.

Kadras iš filmo „Martinas Idenas“

Ar matėte kitas „Martino Ideno“ ekranizacijas?

Pietro mane supažindino su romano ekranizacijos istorija. Filmų yra labai daug, turbūt paveikiausia sovietų režisieriaus Sergey Evlakhishvili 1976 metų ekranizacija.

Kaip sekėsi filmuotis 16 mm juostoje? Ar skiriasi darbo metodai, ar yra tiek pat dublių?

Turi būti atidesnis (juokiasi). Mano pirmasis filmas buvo filmuotas juosta, dar ir dabar pamenu kameros garsą. Su šiuo filmu tarsi grįžau į pradžią. Anksčiau buvo daug įtampos dėl trukmės, visi labai taupė turimą medžiagą. Tačiau karjeros pradžioje buvo persiorientuota į skaitmeninę techniką. Po ilgo laiko labai miela grįžti prie juostos.

Esate dirbęs su ne vienu ryškiu italų režisieriumi. Kuo išskirtinis darbas su Pietro Marcello?

Man pasisekė, nes įsimylėdavau kiekvieno filmo režisierių. Šiuo atveju buvome beveik to paties amžiaus. Pietro yra labai ypatinga siela. Jo emocinis krūvis labai galingas.

Esate kylanti žvaigždė ne tik Italijoje, bet ir pasaulyje, neseniai nusifilmavote „Netflix“ seriale. Kokie jūsų planai, kur norite vaidinti?

Neturiu planų. Turiu svajonių, žinoma. Iki šiol man labai sekėsi, nes teko imtis tik tų vaidmenų, kurie patiko. Man labai svarbu turėti galimybę priimti gerus sprendimus.

Kas yra geras sprendimas?

Išlaikyti pagarbą sau. Jei manai, kad neturėtum imtis vieno ar kito vaidmens, turėti galimybę pasirinkti kažką kito yra privalumas. Arba galima laukti, tačiau tai nėra lengva. Tikrai nelengva. Kartais gali atrodyti, kad nėra kito pasirinkimo, o tik imtis to, kas papuola. Jaučiuosi daugiau nei laimingas galėdamas ir turėdamas, iš ko rinktis.

Nesunku pasimesti, taip nutiko Jackui Londonui ir Martinui Idenui. Kaip atsilaikyti?

Labai svarbu jausti tvirtą pagrindą. Taip sakau dar ir dėl to, kad esu didelis romantikas. Manau, kad meilė yra pati svarbiausia. Ji padeda jaustis tvirtai. Šeima yra didžiausias palaikymas.

Kas labiausiai džiugino filmuojantis „Martine Idene“?

Turbūt tai, kad kaskart filmavome vis naujoje, tikroje vietoje. Tai buvo iš tiesų kažkas nuostabaus. Pavyzdžiui, kaimas, kuriame Martinas nuomojasi kambarį, iš tiesų yra senas ūkininkų kaimelis. Jis buvo apleistas, tad Pietro su komanda jį turėjo atstatyti. Tikra magija ⎯ tikras senas kaimas su tikrais ūkininkais, kuriuos Pietro pakvietė į filmavimo aikštelę. Kai pamačiau tas scenas ekrane, net aiktelėjau, atrodė nepaprastai tikra! Pieras Paolo Pasolini yra pasakęs, kad kuriant sceną reikalinga energija. Nesvarbu, kad tu didis profesionalas, energija yra arba jos nėra. Visos vietos, kuriose buvome, buvo neįtikėtinai gražios ir turėjo riekiamą energiją.

O kas buvo sunkiausia?

Sunkiausia? (Juokiasi) Galbūt scena, kai nebėra nei Brisendeno, nei Elenos ir Martinas vienas lauke verkia. Nuoširdžiai verkti nelengva.

Spaudos konferencijos scenoje taip įspūdingai plūstate pykčiu…

Ši irgi buvo sunki, tačiau minėtoji buvo sudėtingesnė. Mums teko skubėti, nes kaupėsi audra. Prasidėjo lietus, žaibai… Trupė norėjo slėptis, tačiau Pietro reikalavo dar 15 minučių pabaigti scenai, nes tokios akimirkos nebebus. Buvo įdomu dirbti ir tokioje situacijoje.

Tai režisierius, kuriantis tokias situacijas, yra jūsų svajonė?

Viena iš jų. 

Ar yra kitų režisierių, su kuriais svajotumėte dirbti?

Jei jau prakalbome apie svajas, tai Paulas Thomas Andersonas. 

///

Tik šiandien, balandžio 6 dieną, viena „Kino pavasario“ peržiūra kainuoja 4,99 Eur. Įprasta peržiūros kaina – 6,49 Eur. Žiūrovai gali pasirinkti 1, 3, 5 arba 10 peržiūrų kuponus. Įsigyti kuponai galios per visą festivalio „Kino pavasaris“ pratęsimą. Plačiau apie akciją: https://kinopavasaris.lt/lt/filmu-akcija

Populiariausius festivalio filmus ir toliau bus galima žiūrėti šiose namų kino platformose: naujos kartos televizijos TELIA TV filmų nuomoje, internetinėje namų kino platformoje „ŽMONĖS Cinema“, „TV3 Grupės“ turinio platformoje „Go3“, „Cgates“ SUMANIOS TV „Kino klube“ ir kino platformoje „Kinofondas“.

Festivalio namuose repertuaras: https://kinopavasaris.lt/lt/filmai/ziurek-namuose

„Kino pavasario“ inf.

Keturmetis „Kūrybiškos Europos 2017-2020“ platformų projektas „Stebuklingi kilimai“ („Magic Carpets“), vadovaujamas VšĮ „Kauno bienalė“, jungia penkiolikos tarptautinių organizacijų tinklą penkiolikoje Europos valstybių. Kultūrinius mainus, menininkų mobilumą, vietos bendruomenių įsitraukimą bei tarptautinį bendradarbiavimą užtikrinantis projektas, pasaulinės pandemijos akivaizdoje, ieško naujų – kūrybiškų kelių įgyvendinti savo tikslams.

Apie iššūkius, su kuriais susiduria Europos Sąjungos ir kandidačių šalių kultūros laukas –kultūros organizacijos, menininkai ir kuratoriai bei šiuolaikinio meno tendencijas, pasakoja „Kauno bienalės“ ir „Stebuklingi kilimai“ projektų vadovė, kuratorė Neringa Stoškute.

„Stebuklingų kilimų“ platforma padeda kylantiems menininkams įgyvendinti projektus svečiose šalyse. Papasakokite, kiek sėkmingų projektų įvyko per pastaruosius porą metų, kiek menininkų, jaunųjų kuratorių ir vietos bendruomenių įsitraukė į „Stebuklingų kilimų“ veiklas?

Per dvejus projekto metus kartu su projekte dalyvaujančiais partneriais pasiekėme tikrai įspūdingus rezultatus – iš viso įgyvendinome 38 menines rezidencijas, į jas įtraukdami 49 kviestinius užsienio menininkus, apie 170 vietos menininkų, aktyvistų ir ekspertų bei 40 skirtingų vietos bendruomenių. Nuo „Stebuklingų kilimų“ projekto pradžios jame dalyvauja 15 jaunųjų kuratorių, o plečiantis projekto geografijai ir veikloms prisijungė dar 7 jaunieji talentai. Be galo džiaugiamės, kad projektas suteikia galimybę jauniems talentams – kuratoriams ir menininkams – dirbti kartu ir užmegzti glaudžius ryšius, kurie sukuria ateities bendradarbiavimo galimybes. Siekiame kurti ir puoselėti tarptautinį jaunųjų kūrėjų tinklą, kurie suvokia meną kaip socialiai atsakingą įrankį, skatinantį kultūros prieinamumą ir aktyvizmą.

Neringa Stoškutė. Marijos Stanulytės nuotr.

Kiek projektų buvo numatyta šiems metams ir konkrečiai šiam laikotarpiui? Kiek šiuo metu yra neįvykusių planuotų menininkų kelionių ir rezidencijų?

Šiais metais iš viso yra numatyta apie 16 skirtingų meninių rezidencijų. Šiuo laikotarpiu turėjo vykti pirmieji užsienio menininkų vizitai į projekte dalyvaujančių partnerių šalis. Metų pradžioje, prieš paskelbiant karantiną ir uždarant Europos valstybių sienas, spėjome pasidžiaugti įvykusiais keliais tiriamaisiais vizitais. Pavyzdžiui, menininkas iš Italijos praleido keletą dienų Insbruke, Austrijoje, viešėdamas pas projekto partnerius „Openspace.Innsbruck“, menininkė iš Portugalijos apsilankė pas partnerius „EVA International – Ireland‘s Biennial“ Limerike, Airijoje ir menininkas iš Austrijos buvo nuvykęs pas partnerius „Trempolino“ į Nantes miestą, Prancūzijoje. Kartu su partneriais ZK/U Berlyne, Vokietijoje, užfiksavome rekordą – trumpiausią įvykusią kelių dienų trukmės rezidenciją viso „Stebuklingų kilimų“ projekto metu ir ZK/U institucijos istorijoje! Menininkė iš Portugalijos atvyko į Berlyną ir po kelių dienų jau ieškojo bilietų namo dėl paskelbtos ekstremalios situacijos ir ketinimo artimiausiu metu uždaryti Europos valstybių sienas. 

Per ateinančius kelis mėnesius – balandį ir gegužę – daugumoje partnerių šalių turėtų prasidėti meninės rezidencijos. Užsienio menininkai turėtų skristi pas partnerius, susipažinti su vietos menininkais ir bendruomenės nariais bei pradėti vystyti kūrybinius projektus. Žinoma, šios kelionės neįvyks, tačiau, kartu su „Stebuklingų kilimų“ projekto partneriais planuojame, kad šiuo laikotarpiu projekto veiklos gali persikelti į virtualią erdvę ir nemažai kūrybinių projektų startuos nuotoliniu būdu. Kartu su partneriais ieškome būdų kaip išpildyti užsibrėžtus šių metų tikslus, kviečiame įsitraukti vietos menininkus ir bendruomenes nuotoliniu būdu, palaikome, jungiamės ir inicijuojame įvairias virtualias iniciatyvas ir kūrybines veiklas nuotoliniu būdu.

Bendraujate su projekto partneriais kitose Europos valstybėse. Kokias nuotaikas jaučiate? Ar kultūros sektorius atsidūręs panašioje sudėtingoje ir neužtikrintoje situacijoje, kokia jaučiama čia, Lietuvoje?

Visoje Europoje situacija yra labai panaši. Kovo mėnesį paskelbus ekstremalią situaciją ir karantiną, apribojus gyventojų judėjimą, dauguma kultūros sektoriaus veiklų stabtelėjo, tačiau panikai niekas nepasidavė ir praėjus keletui savaičių kol kas jaučiu optimistišką ir pozityvų nusiteikimą. Visi supranta situacijos rimtumą ir daugumoje Europos valstybių dedamos visos pastangos, kad viruso sukelti padariniai turėtų kuo mažesnį poveikį kultūros sričiai ir joje dirbantiems asmenims. Visi suvokiame dabartinės situacijos sudėtingumą ir keliamus iššūkius kultūros sektoriui ir jo vartotojams. Tačiau esame kūrybiški ir, manau, kad susidariusiai situacijai rasime įvairių sprendimo būdų – tinkamas nuotolines priemones ir kanalus savo auditorijai pasiekti, pasiūlyti kultūrinį turinį ir veiklas prieinamas namuose.

Galbūt žinote pavyzdžių, kaip norėdami prisitaikyti prie esamos situacijos, kuratoriai su menininkais imasi inovatyvių idėjų ir nenutraukia veiklos?

Esu ne kartą kalbėjusi ir raginusi visas „Stebuklingų kilimų“ projekte dalyvaujančias partnerių organizacijas ir kuratorius palaikyti glaudžius tarpusavio ryšius. Pirmiausia, turime užtikrinti, kad projekte dalyvaujančios organizacijos, kuratoriai ir menininkai toliau plėtotų kūrybines idėjas įvairiems projektams. Iki paskelbiant ekstremalią situaciją, menininkai turėjo vykti į partnerių šalis ir dirbti kartu su vietos menininkais kuriant naujus meno kūrinius viešose erdvėse. Kadangi šiuo metu negalime to padaryti, prašome partnerių ieškoti įvairių nuotolinio bendravimo ir bendradarbiavimo būdų.

Pavyzdžiui, partnerių organizacija iš Folkstono, Jungtinės Karalystės, planuoja su menininke iš Airijos pradėti atviručių mainų projektą, kad menininkė geriau susipažintų su vietos istorija ir kontekstu. Partnerių organizacija „Latitudo“ iš Romos, Italijos, siekia įtraukti kuo daugiau vietos menininkų, kurie padėtų įgarsinti vaikišką pasakų knygą, kurios idėja yra paremtas jų projektas, ir taip pasidalintų informacija apie projektą bei „Stebuklingų kilimų“ platformą socialiniuose tinkluose. Anksčiau minėta partnerių organizacija „Openspace.Innsbruck“, planuoja dalį projekto, kuris yra susijęs su knyga apie 55 įsivaizduojamus miestus, perkelti į virtualią erdvę. Tad galiu drąsiai teigti, kad „Stebuklingi kilimai“ toliau skraido po Europą, tik šiuo metu mūsų maršrutas yra virtualus.

Vienas iš „Stebuklingų kilimų“ tikslų – per meną spręsti tam tikras vietos bendruomenės problemas. Gal galite pasidalinti keliais sėkmingais pavyzdžiais, kuomet atvykęs menininkas turėjo įtakos bendruomenei ar jos nariams. 

Vienas iš pagrindinių „Stebuklingų kilimų“ projekto tikslų yra ne spręsti vietos bendruomenių problemas, bet stengtis pažiūrėti į tas problemas per kitą (meninę) prizmę, galbūt tokiu būdu atrandant joms tinkamą sprendimo būdą. Man atrodo, kad ne rezultatuose slypi sėkmė, o pačiame procese ir kiekviena rezidencija yra sėkminga savaip. Sėkmę mes matuojame ne kiekybiniais, o kokybiniais rodikliais. Kartais būna sunku menininkui, atvykusiam iš užsienio, rasti artimą ryšį su vietos bendruomene, tad didesnis poveikis yra jaučiamas vietos menininkams, nes kūrėjai tarpusavyje lengviau randa bendrą kalbą. Tačiau daugeliu atveju galiu pasakyti, kad vietos bendruomenės labai šiltai ir atviromis širdimis priima atvykusius menininkus. Nors jie ir kalba skirtingomis kalbomis, tačiau meno kalba yra vienijanti ir ji visiems yra suprantama.

12-osios Kauno bienalės metu man teko vesti ekskursiją buvusiems Šančių fabrikų darbuotojams – bendruomenei su kuria dirbo „Stebuklingų kilimų“ projekte dalyvavusi menininkė iš Serbijos Sonja Jo. Kai parodoje priėjome prie Sonjos kūrinio, kuris buvo paremtas bendruomenės pasakojimais apie 90-ųjų metų virsmą, kai Lietuva tapo nepriklausoma nuo Sovietų Sąjungos, jie man iš karto pasakė, kad viską supranta ir nereikia nieko pasakoti: „Juk čia mūsų istorija! Lietuva kyla iš Sovietų Sąjungos griuvėsių į naują rytojų“. Tą akimirką aš supratau, kad šitas projektas didžiausią poveikį turi ne mums, kultūros atstovams – kuratoriams, menininkams, meno ir kultūros organizacijoms, o vietos bendruomenėms, kurios naujomis akimis pamato ką menas gali padaryti, kokias istorijas gali papasakoti ir, svarbiausia, kad tos istorijos yra jų istorijos.

Neringa Stoškutė. Mindaugo Drigoto nuotr.

Šiuolaikinis meno pasaulis pagrįstas mobilumu – menininkams ir jų projektams nebelieka valstybių sienų, jie keliauja ir dirba skirtingose šalyse, meno kūriniai pristatomi tarptautiniu mastu. Stebėdama dabartinę situaciją, kaip manote, kaip šios krizės akivaizdoje keisis tarptautinė meno sfera?

Manau, kad dabartinėje situacijoje mes visi suvokiame, kad ne kelionės ir keliavimas, o artimas ir glaudus ryšys tarp žmonių yra svarbiausia. Mano nuomone, galvoti, kad grįšime į tą padėtį, kurioje buvome prieš dabartinę situaciją, yra naivu. Tikėtina, kad ateityje daug kas keisis, įskaitant kultūros ir meno veikimo modelius, jų vartojimo įpročius. Labai sunku nuspėti kaip atrodys ateitis, bet, manau, kad daugiau orientuosimės į mus supančią aplinką, daugiau dėmesio skirsime vietos kultūros ir meno lauko problemoms spręsti, pradėsime dirbti lokaliau, daugiau orientuotis į vietos auditorijas, galbūt atsiras didesnis sąmoningumas kai galvosime apie tarptautinius partnerius ir projektus. Matau, kad šiuo laikotarpiu ypač suklestėjo kultūrinė ir meno pasiūla virtualioje erdvėje. Kultūros ir meno organizacijos ieško įvairių būdų kaip savo turinį pristatyti nuotoliniu būdu. Manau, kad ši tendencija išliks aktuali ir netolimoje ateityje.

Ar sutiktumėte su teiginiu, kad atsidūrę karantino sąlygose pamatėme, kiek daug reiškia kultūra plačiąja prasme: knygos, filmai, muzika žmonėms padeda išgyventi šį sunkų laikotarpį? Kaip keitėsi jūsų pačios kultūros vartojimo įpročiai?

Prisipažinsiu, kad šis laikotarpis man yra ypač sunkus. Sėdėti namuose ir niekur neiti – tikras iššūkis! Aš esu labai komunikabili ir gana ekstravertiška asmenybė, tad bendravimas su skirtingais žmonėmis man suteikia energijos ir idėjų. Šiuo laikotarpiu labai pasigendu muziejaus lankymo, teatro ir kino salių, o labiausiai – betarpiško bendravimo su kolegomis, partneriais, kūrėjais. Tačiau šioje situacijoje gelbsti įvairios nuotolinės ir virtualios priemonės. Nors „Stebuklingų kilimų“ ir kitų „Kauno bienalės“ vykdomų projektų darbai nesustoja, daugiausiai savo laisvo laiko šiuo metu skiriu knygoms.

Sutinku su teiginiu, kad kultūros reikšmė yra be galo svarbi. Kultūra suteikia pagrindą mūsų gyvenimui. Aš manau, kad kultūra tai ne tik knygos, filmai, muzika, tačiau ir tai, ką ji ugdo – kūrybiškumas, dvasingumas ir atvirumas. Juk mes kultūrą „vartojame“ ne tam, kad padėtų išgyventi sunkų laikotarpį, o kad mus pripildytų, suteiktų naujų žinių, parodytų kitų pasaulio matymo būdų, įkvėptų tobulėti ir judėti toliau.

Projektą „Stebuklingi kilimai“ remia „Kūrybiška Europa 2014-2020“, Lietuvos kultūros taryba.

Daugiau apie projektą: www.magiccarpets.eu

„Magic Carpets“ inf.

„Šis filmas nėra apie senatvę. Norėjau pasakyti, kad gražiausi mūsų gyvenimo metai yra tie, kurie ateis. Man dar niekada nebuvo taip smagu, kaip dabar“, – prisipažįsta 82 metų legendinis prancūzų kino režisierius Claude Lelouch, pernai Kanuose pristatęs garsiosios meilės istorijos „Vyras ir moteris“ (A Man and A Woman, 1966) tęsinį „Gražiausi gyvenimo metai“ (The Best Years of a Life). Ši romantinė drama pateko į žiūrimiausių „Kino pavasario“ filmų penketuką, tad ją vis dar galima pamatyti namų kino platformose.

Filme „Gražiausi gyvenimo metai“ dar kartą atsigręžiama į dviem „Oskarais“ ir „Auksine palmės šakele“ apdovanotą Žano Luji ir Anos meilės istoriją „Vyras ir moteris“. Tai – jau trečioji dalis. 1986 metais C. Lelouch pristatė filmą „Vyras ir moteris: po dvidešimt metų“, o štai naujausioje dramoje veikėjai susitinka po 50-mečio. Juos ir vėl suvaidino garsieji prancūzų aktoriai Anouk Aimée ir Jean-Louis Trintignant.

Ana gyvena Normandijoje ir darbuojasi nuosavoje krautuvėlėje. Žano Luji kasdienybė liūdnesnė – jo atmintis nebe tokia, kaip anksčiau, vyro dienos bėga senelių namuose. Vieną dieną Žanas Luji sulaukia ypatingos viešnios – jį aplanko Ana. Dabar, prabėgus penkiasdešimčiai metų, juodu ne tik prisimena praeitį, bet ir vėl patiria gražių akimirkų.

Su režisieriumi C. Lelouch „Kino pavasario“ atstovė Auksė Podolskytė Paryžiuje kalbėjosi apie tai, kaip jam sekėsi kurti dviejų žmonių meilės istorijos tęsinį.

Claude Lelouch

Šešiasdešimt metų kuriate kiną, kuriame visuomet šmėžuoja meilės tema. Kodėl? Ar ji yra jūsų įkvėpimo šaltinis?

Visą gyvenimą mėginau išsiaiškinti, kodėl vyrui ir moteriai nueiti į lovą reikia tiek daug pastangų, o kitais atvejais tų pastangų visai nereikia. Meilė yra didesnė už gyvenimą – tai teigiu visuose savo darbuose. Ir mano gražiausi gyvenimo momentai buvo tada, kai buvau įsimylėjęs. Nebūtinai žmogų. Būtent meilė pati svarbiausia. Ir pinigai. Todėl visuose mano filmuose sukasi šios dvi temos. Šis prieštaravimas mano kine yra ašis.

Kas įkvėpė sukurti filmą „Gražiausi gyvenimo metai“?

Naujausias filmas yra mano duoklė dabarčiai. Juk dabarties momentas yra vienintelis dalykas, kuris iš tikrųjų priklauso mums. Šis filmas nėra apie senatvę. Norėjau pasakyti, kad gražiausi mūsų gyvenimo metai yra tie, kurie ateis. Man dar niekada nebuvo taip smagu, kaip dabar!

Filmas tęsia 1966-aisiais prasidėjusią meilės istoriją ir tarsi sakote, kad meilė yra amžina ir neblėstanti. Ar sutinkate su tuo?

Taip. Dar norėjau parodyti, kad moterys yra stiprios. Šiame filme matome, kad Trintignant personažas tebėra vaikas, toks buvo visą gyvenimą. Tiek filme „Vyras ir moteris“, tiek praėjus penkiasdešimčiai metų. Mano manymu, moterys, laikui bėgant suauga, o vyrai – ne. Šią mintį plėtoju filme. Žanas Luji visą gyvenimą dūko tarsi vaikas, kai Anouk į gyvenimą žiūrėjo labai rimtai. Todėl norėjau papasakoti istoriją apie vyrą, kurio, akivaizdu, jau tyko mirtis, ir moterį, kurios gyvenimas tęsis ilgiau.

Per savo karjerą sukūrėte beveik pusšimtį filmų, penkiasdešimtasis jau pakeliui. Kaip manote, kodėl būtent „Vyras ir moteris“ ir dar keletas jūsų darbų pasiekė tokias plačias auditorijas visame pasaulyje?

Manau, kad maždaug 10 mano filmų apkeliavo visą pasaulį. Vis dėlto sutinku, kad „Vyras ir moteris“ paliko daugiau pėdsakų nei visi kiti mano darbai. Matyt, dauguma nesunkiai susitapatino su šio filmo personažais.

Filme „Vyras ir moteris“ kalbu apie tai, kad kiekvienam galima suteikti antrą šansą, o naujausiame ⎯ kad meilei amžius nesvarbus. Sakyčiau, visi mano filmai pasakoja tą pačią istoriją: gyvenimas yra bėgimas per problemas ir rūpesčius stebuklų šalyje. Iš tiesų mano gyvenime nebuvo nė dienos, kai nesulaukiau ir gerų, ir blogų naujienų. Džiaugiuosi, kad didžiąsias problemas man pavyko įveikti, nesvarbu, jos susijusios su meile ar gyvenimu. Mano filmų personažai, kaip ir aš, tampa laimingi, nugalėję sunkumus. Patys nedėkingiausi yra mirties momentai. Tačiau tuo pat metu tai gali būti ir gyvenimo atpildas.

Kadras iš filmo „Vyras ir moteris“

Filmuojant tęsinį jums pavyko pasikviesti tuos pačius aktorius, kurie pasirodė pirmoje šios istorijos dalyje. Ką pajutote po daugelio metų ir vėl dirbdamas su šiais aktoriais? Ar jie stipriai pasikeitė?

Anouk beveik nepasikeitė, tačiau Jeanas-Louisas – taip. Jis viską mato tamsiomis spalvomis, kupinas negatyvumo, o Anouk į viską žiūri pozityviai. Mėginau šią priešpriešą parodyti ir filme. Štai kodėl man patinka juodu filmuoti – Jeanas-Louisas yra savo personaže, o Anouk pozityvumas – jos personaže. Manau, tai yra viena šio filmo stiprybių, priežastis, sujaudinusi žiūrovus. Klausimas, kas nugalės – gyvenimas ar mirtis? Šiuo metu jaučiu, kad abu yra labai stiprūs. Gyvenimas yra tarsi paslaptinga kelionė, o ši, pasak idiotų, baigiasi mirtimi, optimistų manymu, ši kelionė veda į amžinybę. Šią kovą tarp racionalumo ir iracionalumo taip pat išvysite ne viename mano filme.

Kadras iš filmo „Gražiausi gyvenimo metai“

Norėčiau pacituoti jūsų žodžius, kuriuos pasakėte 1966 metais kurdamas filmą „Vyras ir moteris“: „Režisierius gali sukurti dviejų tipų filmą: arba jam labai artimą, arba atvirkščiai. Dabar sukūriau filmą, kuris visiškai priešingas mano asmenybei. Tai svajonės projekcija, istorija, kurią norėčiau išgyventi ir kurios tikriausiai niekados nepatirsiu, nes myliu nepakankamai.“ Kaip šie žodžiai jums skamba šiandien? Ar sutinkate?

Filme „Vyras ir moteris“ sukūriau svajonę – istoriją apie idealią moterį, kurią pats norėčiau sutikti. Tačiau ji turėjo kentėti, tokią moterį padaryti laimingą paprasčiau. Filmas buvo projekcija: sukūriau idealią moterį, tada sukonstravau filmą. Jaučiau, kad turi labai pasistengti, kad nusipelnytum tokios moters. Gyvenime prisikūriau sunkumų, tačiau laikui bėgant man pavyko kai kurias moteris padaryti laimingas. Tačiau visuomet tas, kurios kentėjo. 

Grįžtant prie filmo, Žanui Luji ir Anai gera būti kartu ir vėl, nes visą gyvenimą praleido ieškodami idealaus partnerio. Nors iš tikrųjų tokius jau buvo radę.

Populiariausius festivalio filmus ir toliau bus galima žiūrėti šiose namų kino platformose: naujos kartos televizijos TELIA TV filmų nuomoje, internetinėje namų kino platformoje „ŽMONĖS Cinema“, „TV3 Grupės“ turinio platformoje „Go3“, „Cgates“ SUMANIOS TV „Kino klube“ ir kino platformoje „Kinofondas“. 

Kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį tos dienos filmams taikoma speciali akcija: peržiūros kainuoja po 3.99 Eur. Daugiau informacijos: https://www.facebook.com/kinopavasaris.lt.

Festivalio namuose repertuaras: https://kinopavasaris.lt/lt/filmai/ziurek-namuose

„Kino pavasario“ inf.

Vienas populiariausių lietuvių vaikų rašytojų, jauniesiems skaitytojams geriausiai žinomas kaip detektyvinės serijos „Domas ir Tomas“ autorius naujausioje knygoje kviečia keliauti laiku! Trakų pilyje įvyko neįtikėtinas dalykas – iš praeities į savo sodybą atkeliauja pats Vytautas Didysis. Kokį svarbų daiktą jis nori žūtbūt susigrąžinti? Ar kartu su naujais draugais jam tai pavyks? Ar tikrai verta keisti Lietuvos istoriją? Apie Vytauto Didžiojo kelionę laiku ir karantino pakoreguotas dienas pasakoja rašytojas T. Dirgėla. 

Daug laiko skiriate susitikimams su skaitytojais, keliaujate po įvairius miestus, tad kaip karantinas pakeitė dienotvarkę? 

Mano darbo vieta ir iki karantino buvo namuose. Turbūt labiausiai gaila, kad persikėlė daugybė pavasario susitikimų su skaitytojais mokyklose ir bibliotekose. Bet šį gyvų susitikimų badą pavyko nutraukti – nusprendžiau kiekvieną darbo dieną, kol mokiniams tęsis karantinas, dovanoti po du virtualius susitikimus. Ir tai labai pasiteisino: tiek sprendžiant iš vaikų ir mokytojų atsiliepimų, tiek ir man – juk visada smagu akis į akį pabendrauti su savo knygų skaitytojais!

Ar karantino laikas kūrybiškas? Rašote naujus tekstus?  

O, taip! Gal pasirodys keista, bet man šis laikotarpis didelis atradimas. Galbūt man kaip tik jo ir reikėjo, nes tai puikus metas pabūti su savimi ir nebėgant, ramiai permąstyti jau padarytus ar būsimus darbus. Ir kūryba dabar liejasi tiek virtuvėje prie puodų, tiek prie ritmo mašinos, tiek prie namudinių vaizdo klipų kūrimo su visa šeima.

Naujos idėjos knygoms – kaip ir prieš karantiną – netelpa galvoje ir tik laukia, kada bus užrašytos. Nuo rudens planuoju pasukti kiek į kitą pusę ir vaikams pasiūlyti keletą siaubo knygų, tad dabar mintys sukasi tik apie tai.

Tomas Dirgėla. Šv. Kotrynos bažnyčios nuotr.

Kokius tris dalykus patartumėte, ką nuveikti, kai pamokos nuvargina, susitikti su draugais negalima, o namai jau taip pabodo?

Bendrauti su draugais: skambinti su vaizdu, skambinti be vaizdo, skambinti be garso ar mesti kokį iššūkį, kad ir blynų kepimo arba knygų skaitymo.

Drauge su visa šeima sukurti savo stalo žaidimą: sugalvoti jam pavadinimą, taisykles, pasidaryti žaidimo lentą, korteles ar figūrėles. Ir, žinoma, žaisti!

Kaip neseniai siūlė vaikų poetas Marius Marcinkevičius, sukurti smagų eilėraštį apie virusą ir juo pralinksminti draugus, kuriems šis laikotarpis neatrodo pas maloniausias!

Džiugi žinia, kad karantino dienomis išleidžiate naują knygą. Šįkart jūsų akiratyje pats Vytautas Didysis! Tiesa, jis atvyksta į mūsų laikus. Kuo kunigaikštis Vytautas taip sužavėjo, kad nusprendėte parašyti knygą apie jį? 

Jeigu mano vaikystėje būtų buvę tiek su istorija susijusių jauniesiems skaitytojams skirtų įdomių knygų, galbūt mano santykis su istorija mokykloje ar gyvenime būtų buvęs visai kitoks. Paminėčiau Vytauto V. Landsbergio istorijas, Linos Itagaki ar Ingos Dagilės iliustruotas knygas. Tad ir aš pabandžiau prisijungti prie šios kompanijos, paėmiau savo vaikystės nemėgstamiausią istorinį laikotarpį – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus ir pabandžiau sudominti vaikus viena ryškiausių to laikotarpio asmenybių – Vytautu Didžiuoju.

Tai ir jums, kaip knygos herojui Matui, istorijos pamokos nebuvo pačios mėgstamiausios? 

Oi, tai nebuvo mano mėgstamiausia pamoka! Bet man pasisekė, kad du mano istorijos mokytojai buvo ne tik geri istorijos specialistai (tarp mokinių sklandė gandai, kad juo vis kviečia dėstyti į universitetus), bet traukė ir kaip asmenybės. Todėl vienai kitai istorijos pamokai pasiruošdavau.

Ryčio Daukanto iliustracijos

Teko nemažai gilintis į Vytauto Didžiojo laikų istoriją, o koks faktas, pasakojimas labiau suintrigavo?

Daug domėjausi, tačiau pasakojimo nenorėjau perkrauti faktais, nes siekiu vaikus sudominti, užkabinti, kad mūsų senovės istorija pradėtų domėtis patys. Man turbūt labiausiai įsimynė Vytauto Didžiojo pabėgimas iš Jogailos nelaisvės apsimetus moterimi. Jei iki Žalgirio mūšio Vytautas būtų pamiršęs persirengti atgal, karo lauke kryžiuočiai pamatę tokius pokyčius tikriausiai būtų kaip reikiant nustebę!   

Vis dėlto kas Vytautui taip neduoda ramybės, kad jis atvyksta į mūsų laikus? 

Vytautas į savo sodybą – Trakų pilį – atkeliauja laiku dėl vieno tikslo: kunigaikštis nori rasti dingusią karūną, kurios taip ir nesulaukė dar būdamas gyvas. O ją, pasirodo, istorikai jau rado ir karūna bus parodyta „Žalgirio“ arenoje per krepšinio rungtynes tarp Lietuvos ir Lenkijos rinktinių.

Nuotykiai Vytautui prasideda vos atsidūrus mūsų dienose – vieni jį palaiko aktoriumi, kiti juokiasi iš keistos aprangos, policija sudrausmina dėl kalavijo… O dar paaiškėja, kad į mūsų laikus atkeliavo ir kunigaikščio pusbrolis Jogaila, turintis savo tikslų. Nebūtinai pačių geriausių…

Jeigu ne kunigaikštį Vytautą, kokią istorinę asmenybę labiausiai norėtumėt susitikti?

Žinoma, kad saldainių „Karvutė“ išradėją!

Leidyklos „Tyto alba“ inf.

2020-ieji Lietuvoje – UNESCO pasaulio paveldo metai. Šis sprendimas, kaip ir „paraleliniai“ Sugiharos, Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos, Steigiamojo Seimo, Tautodailės metai – nuostabi galimybė su mus supančia praeitimi ir įvairiomis jos formomis susipažinti artimiau. Net ir karantino metu, o gal kaip tik jo – šaltinių internete apstu, o ir gamtoje pasivaikščioti rekomenduojama, nesibūriuojant. 

Ne tik švęsti, bet ir šviesti – toks, atrodo, galėtų būti bet kurių proginių metų moto. Apie tai, kaip lietuviai vertina ir priima UNESCO ženklą, kiek esame pasiruošę švęsti, o ko dar reikėtų išmokti, galų gale, ar Kaunas jau pasiruošęs būti įtrauktas į pasaulio paveldo sąrašą, kalbamės su LR Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininko pavaduotoja Andrijana Filinaite. 

Trumpas įvadas tiems, kuriems santrumpa UNESCO nedaug ką sako. UNESCO (angl. United Nations Educational, Scientific and Cultural Organization) – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija, įkurta Jungtinėse Tautose 1945 m., siekiant skatinti bendradarbiavimą tarp skirtingų tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų srityse. UNESCO pasaulio paveldo sąraše identifikuojamos vietos, esančios skirtingų valstybių narių teritorijose ir pripažintos kaip tarptautinės reikšmės ištekliai, todėl šios vietos nusipelno ypatingo įvertinimo ir apsaugos. 

A. Filinaitė. VKPK archyvo nuotr.

Andrijana, kodėl būtent šiuos metus Lietuvoje Valstybinė kultūros paveldo komisija pasiūlė paskelbti  UNESCO pasaulio paveldo metais?

Šiemet minime net kelias Lietuvoje esančių vertybių pripažinimo pasauliniu mastu sukaktis – jau 20 metų į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašytos Kuršių nerijos ir 15 metų sąraše esančio Struvės geodezinio lanko. 

Tuo tarpu Vilniaus istorinis centras jau 26 metai, kaip įtrauktas į UNESCO. Galime tik įsivaizduoti, kokie reikalavimai ir kriterijai buvo tuomet, ir kokie reikalavimai keliami dabar, pavyzdžiui, Kaunui, pretenduojančiam į šį sąrašą. Tuomet patekti į šį sąrašą galbūt buvo parasčiau, bet dabar matome to pasekmes sostinėje – tai, kokių atvejų turime, pavyzdžiui, prie Misionierių vienuolyno, apskritai statybomis istorinėse vietovėse. 

Kernavė. Mariaus Morkūno / Real is Beautiful stock nuotr.

Žinoma, sukakties, UNESCO metų proga norėtųsi kalbėti tik apie gerus dalykus, švęsti, bet problemų –  apstu. Jų, be abejonės, yra ir jau dvidešimt metų UNESCO saugomoje Kuršių nerijoje. Kernavė į šį sąrašą įtraukta prieš 16 metų, na, ten problemų nėra, jie tikrai gali ramiai švęsti. 

Beje, šiais metais sukurtas UNESCO pasaulio paveldo metų Lietuvoje logotipas (bendradarbiaujant Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriatui, Kultūros ministerijai ir dizaino agentūrai FOLK), kaip tik ir žymi keturias į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytas Lietuvos kultūros paveldo vertybes.

Negaliu nepaklausti apie Struvės geodezinį lanką. Esu apie tai skaičiusi, bet šis objektas man visai nepatirtas. Jis driekiasi per kelias valstybes, tiesa?

Net per dešimt. Beje, tai pirmoji tarptautinė sienas kertanti vertybė Pasaulio paveldo sąraše. Jį sudaro dienovidinio matavimo trianguliacijų punktai. Tai iš viso 34 taškai Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje, Rusijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje (Gireišiuose, Meškonyse ir Paliepiukuose), Baltarusijoje, Moldovoje, Ukrainoje.

Struvės geodezinio lanko punktas Paliepiukuose. Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos archyvo nuotr.

Oho, na, bus į ką pasigilinti. Bet grįžkim prie UNESCO pasaulio paveldo metų. Kaip suprantu, vienas pagrindinių šios progos tikslų yra edukacija?

Taip. Nereikia daryti net rimtesnių apklausų ar tyrimų, kad suprastum, jog edukacijos būtinybė yra didelė. Savo aplinkos išsilavinusių žmonių, nesusijusių su kultūros paveldu, bet besidominčių kultūros lauku ir t.t. paklausiau – kokius UNESCO objektus žinote Lietuvoje? Sako, Vilniaus arkikatedra, Vilniaus senamiestis, Nida… Kaunas – na, taip, mes jau esame preliminariajame sąraše, bet tai ne tas pats. Kernavę kažkodėl daugelis pamiršta, nekalbu jau apie Struvės geodezinį lanką. Dar mini sutartines, kryždirbystę – tai jau UNESCO nematerialiojo paveldo sąrašo objektai. 

O tokios žinios – normalu, nes kompleksinio švietimo paprasčiausiai nėra. Bent jau aš mokyklos suole to neužfiksavau arba apie tai buvo šnekama labai minimaliai. Beje, baigiau J. Jablonskio gimnaziją, mokiausi modernistiniame pastate, bet šiuo architektūros stiliumi ypatingai susidomėjau tik magistrantūros studijose. 

Aš mokykloje įgytomis meno istorijos žiniomis irgi pasigirti negalėčiau. Nors sąrašas pradėtas dar, atrodo, 1978-aisiais nuo Kito Ekvadore ir Krokuvos Lenkijoje?

O jei dar tiksliau, pasaulio paveldo sąrašas įsteigtas remiantis 1972 m. UNESCO Generalinės konferencijos septynioliktos sesijos metu priimta Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencija. Lietuva, kaip nepriklausoma valstybė, prie šios konvencijos prisijungė 1992 m., ir jau po dviejų metų į sąrašą įtrauktas Vilniaus istorinis centras.

Kas apskritai siūlo objektus, kuriuos būtų galima įtraukti į sąrašą?

Kauno atveju apie šiuos procesus, tikiu, buvo šnekama jau anksčiau kultūrininkų tarpe. Tačiau matoma iniciatyva ir bruzdesys atėjo iš pačios savivaldybės dar 2014 m. Jei tiksliau – iš ten dirbusių asmenų, kurie tikėjo tuo, ką daro, matė ar jautė Kauno potencialą šiek tiek toliau, nei savas kiemas. Džiaugiuosi, kad ir pati galėjau prie to nemažai prisidėti – su kolegomis rengėme paraišką patekti į Tentative List (preliminarųjį sąrašą, kuriame Kaunas yra jau nuo 2017 m. Dabar džiugu stebėti toliau važiuojantį traukinį. Visuomenės taip pat buvo atsiklausta, ar mes tikrai norime būti sąraše. Tad, sakyčiau, reikalas yra bendras – mūsų visų. Nes paveldas yra piliečių, kiekvienas turime teisę į jį. 

Reikėtų pastebėti, kad Lietuva, kaip nedidelė valstybė, jau turi pakankamai daug į Pasaulio paveldo sąrašą įrašytų objektų. Tuo galime didžiuotis ir už tai turime būti atsakingi. Klausimas, ar galėtume tinkamai pasirūpinti didesniu objektų skaičiumi Lietuvoje. Dabar ne visada sugebame ir pavydžiai žiūrime į kaimynus, tarkime, Rygą. Ten didesnių problemų lyg ir nėra. Senoji miesto dalis pagarbiai išskirta, jaučiamas balansas miesto aplinkoje, sprendimai priimami efektyviai, integruojant savivaldybės ir valstybės institucijų bendras pozicijas. Nekalbu jau apie papildomus stiklinius antstatus ar aukštybinius pastatus istorinėje miesto dalyje. Kodėl? Viskas paprasta – priimtas specialus ir gana griežtas įstatymas, pritaikytas išskirtinai Rygos istorinio centro apsaugai. Ten aiškiai apibrėžta, kas galima, ko ne, tad dėl galimų pasekmių paveldui problemų nekyla. Tam reikėjo ruoštis ilgą laiką, tačiau šiuo metu Rygos istorinio centro paveldo apsauga yra grindžiama viešumu, dialogu ir pagarba tarp valstybės institucijų bei visuomenės. 

Kuršių nerija. Gyčio Oržikausko nuotr.

Kodėl Vilnius, Kuršių Nerija tokių neturi? Galbūt specialių ir nereikia – juk teisės aktų, nurodančių, kaip elgtis su paveldu, turime.

Pernai vasarą komisija su partneriais organizavo tarptautinį forumą Nidoje, kurio metu ir diskutavome apie Kuršių nerijos išsaugojimą ir darnaus vystymo užtikrinimą. Kartu su Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija ir Neringos savivaldybe teikėme Seimui rezoliuciją, prašydami priimti nutarimo projektą, pavedantį Vyriausybei inicijuoti koncepcijos ir įstatymo, skirto Kuršių nerijai, parengimą. 

Neretai esami teisės aktai vienas kitam prieštarauja, tada pasirenkamas palankesnis sprendimas, kurį galima įvairiai interpretuoti, o tai ir lemia neretai, švelniai tariant, stebinančius sprendimus saugomose vietovėse. 

Man iš esmės kyla klausimas: kodėl taip norima naujadarų istorinėse miesto dalyse? Kodėl mums taip sunku išsaugoti savo praeitį, tai, kas unikalu jau dabar ir kas liks unikalu dar po 50-ies metų? Juk, pavyzdžiui, keliaudami į naujas vietas mes visų pirma aplankome senąją miesto dalį – senamiesčius, nepradedame pažinties su miestu nuo naujų gyvenamųjų rajonų. Įdomu nueiti į, tarkime, nuo XVI a. veikiančią vaistinę Malmės miesto centre, ar užsukti į XIX a. veikiantį  barą Barselonoje, kuriame lankėsi pats Hemingvėjus. Ir ten beveik viskas taip, kaip buvo rašytojui geriant absentą. Lubos apsilaupiusios, kėdės klibančios. Viskas lyg rūke, ir tuo pačiu labai tikra. Tai kelia nuostabias, realais emocijas. Taigi kodėl reikia maskuojantis atnaujinimais, progresu keisti unikalią miesto dvasią? 

Jokiu būdu neteigiu, kad nereikia naujovių – gyvename XXI a. Tad augant miestui, keičiantis visuomenės įpročiams kompromisai turi būti rasti. Bet visur svarbiausia balansas. Ir dialogas su miesto bendruomene – suvokimas kas jai iš tikro svarbu, kuo mes galime didžiuotis, ką mes galime parodyti svečiams. 

Pavyzdžiui, Talinas, kurio istorinis centras irgi yra UNESCO Pasaulio paveldo sąraše. Kaip ir daugelyje saugomų vietų, ten buvo kilusi automobilių parkavimo problema. Estai investavo nemenkas lėšas į požeminio parkingo įrengimą šalia sostinės Laisvės aikštės. Kasinėjimų metu buvo aptikta daug senojo miesto dalių (gynybiniai įtvirtinimai, miesto sienos), kurios ištyrus buvo organiškai įtrauktos į projektą ir tokiu būdu yra eksponuojamos. Vadinasi, viskas įmanoma. 

Galbūt jau reikėtų ruošti ir Kauno įstatymą, nors paraiška dar tik ruošiama? 

Manau, tai reikalinga. Buvo siūlymų rengti bendrą įstatymą visiems UNESCO paveldo sąrašo objektams Lietuvoje, bet nemanau, kad tai įmanoma, objektai per daug skirtingi. Esu kėlusi šį klausimą – juk šiuo metu rengiamoje paraiškoje turi būti numatyti teisės aktai, kuriais bus vadovaujamasi. O esami per daug daugiaprasmiai ir, kaip minėjau anksčiau, įvairiai interpretuojami.  

Ruošti iš anksto turbūt reikia ir paveldo valdytojus bei naudotojus. Bet, kaip jau aptarėme, iš bendrojo ugdymo programos to tikėtis turbūt neverta?

Kažkada specialiai ėjau į keletą knygynų pasižiūrėti, kokios vaikams, jaunimui skirtos literatūros apie tai yra. Yra knygelių su išvardintomis keturiomis UNESCO vertybėmis, bet jos net plačiau neaprašytos. Radau dar spalvinimo knygelę su Gedimino pilimi ir karžygiu – suprask, paveldas – tai tik Viduramžiai. Daugiau nieko. Natūralu, kad neskiriant tam dėmesio, nesupratimas paveldimas iš kartos į kartą ir virsta atitinkamais sprendimais. 

Visgi kauniečių sąmoningumu ir augančiu aktyvumu pastaraisiais metais reikia pasidžiaugti. Matyt, čia viskas susidėjo – ir suintensyvėjusios ekskursijos, ir Europos paveldo ženklo skyrimas, ir viena „Kaunas 2022“ programų, dedikuota modernizmui, ir kitos iniciatyvos. Dabar mums rūpi ir pašto, ir kitų pastatų likimas. 

Apskritai suaktyvėjimą pastebėčiau visoje Lietuvoje, ne tik Kaune – judame gera linkme. Viešumas daro savo. Ko vis dar trūksta tai priimant svarbius sprendimus tartis su visuomene, viešinti informaciją. Lietuvoje juk kai kurie projektai pristatomi, pavyzdžiui, penktadienio vakarą ar vasarą, kai daugelis atostogauja, išvykę. Taip gudraujama, bet tikiuosi, kad sąmoningų žmonių tik daugėja. Ne tik tarp gyventojų, bet ir tarp sprendimų priėmėjų – paveldo apsauga turi tapti prioritetine sritimi. 

Taigi ką reikėtų žinoti apie faktą, kad Kaunas pretenduoja tapti UNESCO pasaulio paveldo sąrašo dalimi? Kuo tai pakeis miestiečių gyvenimą?

Manau, tai visų pirma bus naudinga bendram pasididžiavimo jausmui, o ir komunikacijos prasme. Nuostabu, jei priklausai pasaulio paveldo elitui. Tačiau tai tuo pačiu ir milžiniška atsakomybė. Kitas svarbus aspektas – nereikia klaidingai įsivaizduoti, kad UNESCO mums už tai suteiks papildomų lėšų ir pan. Tikrai ne. Savo mieste, visų pirma, turime stengtis tvarkytis patys. Savivaldybė turės ir toliau skirti lėšų istorinių pastatų tvarkybai, ir ne tik išorės fasadams, bet ir vidaus, o taip pat stogams, pamatams, interjerams.

Pavyzdžiui, Azerbaidžano sostinėje Baku senamiestis išpuoselėtas – įspūdis išties pritrenkiantis. Bet tai tik išorė. Pakilusi į vieno pastato trečią aukštą nustebau, kas dedasi kiemuose… Tai neturėtų būti sektinas pavyzdys. 

Trečia, visuomenė turės daugiau teisių. Pastebėjus netinkamą invaziją į paveldo objektą, kraštovaizdžio darkymą, galima kreiptis tiesiogiai į UNESCO pasaulio paveldo centrą. O taip gali imti ir iš sąrašo išbraukti ar perkelti į pavojuje esančio pasaulio paveldo sąrašą. Jame, beje, yra ne tik Sirija, kas gana akivaizdu dėl ten esamos padėties, bet ir… Vienos istorinis centras. Būtent dėl jame išdygusio daugiaaukščio. 

Visgi, kiek teko bendrauti su UNESCO pasaulio paveldo ekspertais – tiek viešėjusiais Lietuvoje, tiek būnant užsienyje – daugelis jų akcentuoja, kad viskas priklauso nuo mūsų – visų pirma tvarkomės patys, ir nacionaliniai teisės aktai yra prioritetas. Jei nesugebame išspręsti problemos viduje, tuomet jau kreipiamasi į Pasaulio paveldo centrą.

Jokiu būdu negalima pamiršti, ir UNESCO to neliepia, kad miestas yra nuolat besivystantis organizmas ir jis neturi užsikonservuoti. Tad sprendimų gali būti įvairių – apie tai jau kalbėjome. Svarbu suprasti, KĄ konkrečiai ir KODĖL saugome. Turime atvejų, kai ir specialistai kartais, atrodo, painiojasi – kaip galima pritarti stiklinio aukšto „prilipdymui“ ant XIX a. pastato? Na, tai jau kompetencijos klausimai.

Vilnius. VKPK archyvo nuotr.

Aš, kaip paprastas žmogus, norėčiau pastebėti, kad „paveldas“ ir „paveldosaugininkai“ yra terminai, tikrai ne visada vartojami teigiamame kontekste. „Paveldas neleis“, „bus  vargo čia dėl tų lipdinių su paveldosaugininkais“ – daug kartų teko girdėti. Ir tų institucijų, atrodo, daugybė, viena su kita nesusijusių ar net viena kitai prieštaraujančių. Kas už ką atsakingi? Kas ką prižiūri? Galbūt UNESCO pasaulio paveldo metai galėtų paskatinti ne tik aktyvesnį paveldosaugininkų dialogą su visuomene, bet ir tarpusavyje… Bet pirmiau noriu paklausti. O gal nuo to reikėjo ir pradėti – ką gi veikia Valstybinė kultūros paveldo komisija?

Paveldo komisija yra Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės ekspertė ir patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais. Pagrindinė Paveldo komisijos misija – dalyvauti formuojant kultūros paveldo apsaugos politiką ir strategiją, informuoti Seimą, Respublikos Prezidentą ir Vyriausybę apie kultūros paveldo apsaugos problemas, rengti įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kultūros paveldo apsauga, projektus. Ilgalaikis siekis yra stiprinti savo institucinę galią, kad į mūsų sprendimus būtų atsižvelgiama iš esmės.  

Kokie numatyti strateginiai šių metų renginiai? 

Dėl karantino oficialų UNESCO metų atidarymo renginį ir jo metu planuotą ekspertės prof. dr. Yonca Erkan paskaitą „Ko reikėtų tikėtis iš valdymo plano?“ Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje teko atšaukti. Ši paskaita būtų buvusi ypač aktuali Kaunui – savivaldai, atsakingoms institucijoms, pastatų valdytojams, gyventojams – prieš tampant šio garbingo pasaulinio sąrašo dalimi. O dėl kitų renginių – kol kas sekame oficialią informaciją, dėliojame planus, greičiausiai viską teks kelti į ankstyvą rudenį. 

Dar vienas svarbus aspektas, kurio negalime neaptarti. Tai – paveldo pastatų savininkai. Tai ir valstybė, ir miestai, ir privatūs asmenys, ir verslas – nekilnojamojo turto vystytojai. Kaip kalbėti su tais, kurie turi pinigų? Ar yra tikslas su jais daugiau kalbėti šiais, UNESCO pasaulio paveldo metais?

Rudeniop planuojame diskusijų ciklą, kuriame tikrai norėtume girdėti ir nekilnojamojo turto vystytojų balsą. Tai aktualu Kuršių nerijai ir Vilniui, taip pat ir Kaunui, kaip pretendentui. Būtina aptarti funkcijas ir atsakomybes – kam turi būti atskaitingas vietos valdytojas? Tokia institucija turėtų būti kiek įmanoma labiau nepriklausoma. Diskutuosime ir apie inovacijas paveldo srityje, vis dar tikimės, kad į Lietuvą atvyks užsieniečiai, jau turintys gerosios patirties, pavyzdžiui, pastatų pritaikyme žmonėms, turintiems įvairias negalias, ir galintys ja pasidalinti. Tai svarbu savininkams, esamiems ar būsimiems. 

Man džiugu, kad vis dėlto yra paveldą vertinančių ir jo prasmę suvokiančių verslininkų. Juk ir Iljinienės namą, „Pažangos“ rūmus nusipirko viešbučių tinklo savininkas Zigmantas Dargevičius, kuris samdo atitinkamus specialistus, ieško sprendimų. Edmundas Kolevaitis, antram – ir tikrai kokybiškam – gyvenimui prikėlęs, ir, beje, su dideliu entuziazmu, buvusią Gylio ligoninę V. Putvinskio gatvėje. Algirdas Pukis, sutvarkęs ir Kačerginės puošmena pavertęs Lietuvos kariuomenės brigados generolui Pranui Vaiciuškai priklausiusią medinę vilaitę. Be abejo, ir Karolis Banys ir Petras Gaidamavičius, atkūrę buto Gedimino g. 48 interjerą ir prisidedantys prie paties pastato atgimimo bei turintys daug kitų veiklų šioje srityje. 

Žodis „verslininkas“ kai kuriuose kontekstuose ir kai kuriems vis dar kelia neigiamas asociacijas. Tai irgi turėtų pasikeisti. Kai objektą tvarko privatus asmuo ar verslas, neretai procesai daug greitesni, nei tuo užsiimant valstybei.

Manau, šiemet įdomiausias atvejis – Lukiškių kalėjimas, kurio įveiklinime teks suderinti daug skirtingų interesų. Galų gale, ši teritorija dabar aptverta tvora, kuri – irgi paveldo objektas… O ją reikėtų atverti, tiesa? Kitaip objektas netaps gyvu. Kauno centrinio pašto atvejis taip pat itin aktualus, bet spėju, kad procesai čia bus lėtesni. Dalyvausime procesuose ir tikėkimės, kad priimti sprendimai bus kaip įmanoma palankiausi plačiajai visuomenės daliai kultūros paveldo prasme. 

Andrijaną Filinaitę kalbino Kotryna Lingienė

vkpk.lt

Dar iki karantino, kovo trečiadienio popietę pravėrusi Miško gatvėje įsikūrusio mini restorano „Turkiški skanėstai“ duris, išvydau arbatą geriančius ir besišnekučiuojančius kūrėjus – Patrį Židelevičių ir Arūną Perioką. Pokalbiui įsibėgėjus, pašnekovai pradėjo dalintis japoniškais 7–8 dešimtmečių funk ir punk radiniais, kurių, lyg tyčia, abudu klausėsi pastarąjį mėnesį. Keletą iš jų, randamų „YouTube“ platformoje, Patris rekomenduoja prieš pokalbį įsijungti ir jums: „Japanese Funk and Soul on Vinyl (late 70’s, early 80’s)“ ar „Love Trip – Takako Mamiya 1982“.

Kaip užsimezgė jūsų pažintis su muzika? 

Arūnas: Turbūt tada, kai radau savo dėdės būgnus. Pamenu, tuomet dar grojau gitara, tačiau pagaudavau save vis labiau domintis kampe gulinčiais būgnais. Grojau grupėje, mūsų būgnininkas vis dingdavo, tai taip ir išėjo, kad tądien perėmiau jo darbą ir šiuo instrumentu groju iki šiol. 

Patris: Vaikystėje. Kai išmokęs užsidėti patefono plokšteles klausydavausi J. S. Bacho siuitų violončelei. Iki šiol labai gerai pamenu, jog savo mamai, muzikantei, vis sakydavau: „Mama, noriu groti šiuo instrumentu.“ 

O kaip jūsų gyvenimuose atsirado dar ir elektronika? Iš šono žvelgiant, gali pasirodyti, jog violončelė ir būgnai nuo jos toli.

A.: Populiarėjant elektroninei muzikai ir atsiradus įvairioms kompiuterinėms sistemoms, natūraliai norėjosi pabandyti elektroniką. Nemažai draugų grojo, lankydavausi jų renginiuose ir retkarčiais vis ką nors pasukinėdavau, paspaudinėdavau. Ilgainiui supratau, kad man kur kas artimesnė kūrybinė išraiška – instrumentai, o ne programos, tad pamėginau susidraugauti ir išreikšti emociją kitais būdais, greičiau.

P.: Ankstyvaisiais 2000-taisiais. Vis dar grojau violončele, mokiausi akademinės muzikos ir po truputį pradėjau klausytis elektronikos. Norėjau eksperimentuoti su pačiu akustiniu instrumentu – bandyti jį loopinti, efektuoti kilpą ant kilpos. Dar atsirado prodiusavimo programa „Ableton Live“, galėdavai loopinti sluoksnį ant sluoksnio – iš to gimdavo atmosferinės, melodinės gijos, kurios galiausiai išsivystė į gyvą pasirodymą
 

Kaip atrodė mokymosi procesas? Ar jis buvo sudėtingas?

A.: Nepasakyčiau, kad procesas buvo itin sudėtingas, labiau ilgas. Daug ką teko išmokti pačiam – ieškant, bendraujant, grojant su įvairiais muzikantais. Aplinkoje vis atsirasdavo žmonių, išbandžiusių konkrečias programas ir duodančių užuominų ar patarimų, raginančių judėti toliau.

P.: Tiesą sakant, man labai panašiai kaip Arūnui. Daug eksperimentavimo. Kai pradėjau groti, dar nebuvo jokių „YouTube“ tutorialų, pagal kurių rekomendacijas šiandien galima ir namą pasistatyti, – viską darydavai pats. Teorinių ar „Digital audio workstation“ žinių nebuvo, o ir draugų, kurie galėtų pamokyti, neturėjau. Bandžiau, klydau ir iš viso to mėginau išgauti įdomiausių garsų. Pirmąjį savo ambiento kūrinį sukūriau su „Fruity loops“ („FL studio“) – paėmiau garso įrašą, jį transponavau labai žemomis oktavomis ir ant viršaus uždėjau violončelės garsų. Viskas per bandymus, eksperimentavimus, kol pagaliau išgirsti skambesį, kuris tau pačiam patinka.

Kas mokymosi procese padėjo pasitikėti savo galimybėmis?

P.: Turbūt aplinkybės. Tuo metu nelabai kas tai darė. Jeigu ką nors darai, vis tiek turi savo autoritetus, idealus, kurių sieki – atlikėjus, kompoziciją ar konkretų garsą, kurį nori išgauti, kita vertus, nelabai yra žmonių, prieš kuriuos reikėtų kažką įrodinėti. Aš vis dar nepasitikiu ir nesu užtikrintas savo kūryba, bet nebijau jos parodyti, nes man atrodo, kad nelabai yra ką prarasti. Egzistuoja terpė, kurioje gali kurti tai, ką nori, o eksperimentinė muzika – pats žodis „eksperimentas“ – išlaisvina ir tu gauni laisvę, kurioje nėra jokių rėmų. Kai atlieki klasikinės muzikos kūrinį, kurį visi žino – vertina atlikimą, techniką, interpretaciją bei kūrinio išjautimą, kuris yra institucionalizuotas. O kai eksperimentuoji, ieškai savo muzikos garsų – turi terpę saviraiškai.

A.: Nemesti to, ką pradėjau, man padėjo domėjimasis, tobulėjimas bei kūrybinis laikas, leidžiamas kartu su muzikuojančiais draugais. Reguliariai vis dalindavomės patirtimis, kas kur apsilankė ar kokį naują gabalą rado. Ir, žinoma, kaip Patris sako, – eksperimentinė muzika davė laisvę garsiai dalintis tuo, ką darau. Ilgainiui atsirado ir palaikymas iš aplinkos. Tuos dalykus, kuriuos mes patys vertiname kaip klaidas, kiti priima kaip staigmeną ir užmezga tiesioginį ryšį, skatinantį kūrybą.

Patris paminėjo laisvę. Ar šiandien kūrybos procese yra daugiau laisvės negu seniau? Ar visgi niekas smarkiai ir nepasikeitė?

P.: Turbūt priklauso nuo paties kūrėjo. Šiais laikais gali kurti ką nori, tačiau kyla keletas klausimų: kam tu kuri, kas yra tavo kūrybos adresatas ir ko tu iš kūrybos tikiesi – ar nori, kad žmonės tave išgirstų, jiems tai rezonuotų ir tu gautum kažkokį grįžtamąjį ryšį

Man atrodo, kad laisvė liko tokia, kokia buvo visada. Tiesiog šiais laikais žmonės daug daugiau matę ir girdėję, kas leidžia daryti prielaidą, kad jie gali būti daug mažiau smalsūs ar nustebę. Kartais pagalvoju, kad tie kūrėjai, kurie laisve mėgavosi anksčiau, turėjo didesnį ratą klausytojų – dabar atrodo, kad ta laisvė išlaisvino visus ir ta didelė auditorija perėjo prie lengviau suprantamų dalykų.

A.: Panašių įžvalgų turiu ir aš. Man atrodo, kad dėl tos laisvės daugelis yra kiek išsibarstę, o ir pasiekiamumas per tokius didelius šaltinių kiekius yra kitoks negu seniau. Labai įdomu, kaip tai formuoja dabartinę kartą ir kiek jie iš to pasiima – galima gauti visko, tačiau kartais pastebiu, kad gaunama tik tai, kas lengviausiai pasiekiama.

O kokių minčių turite apie tai, kad pastaraisiais metais atsirado tiek daug grojančių žmonių?

P.: Labai džiaugiuosi ir manau, kad tai puiku. Tai veiksminga priemonė žmogui jaustis gerai – man, pavyzdžiui, tai yra meditacija. Muzika yra labai sveika. Man ir pačiam labai įdomu, kur visa tai nueis ir kiek tų žmonių, kurie dabar pradėjo groti, po dešimties metų vis dar tuo užsiims. 

A.: Gerai, kad groja. Kad tik nesustotų.

Klausimas Patriui. Jeigu neklystu, 2013 m. sukūrei savo pirmąjį miksą – „∆tmn“. Ar garsų, kurie tuo metu vyravo tavo kūryboje, vis dar galima rasti šiandien kuriamoje muzikoje? Jeigu ne – ar iš gyvenimo Pietų Korėjoje liko atgarsių iki dabar?

P.: O, geras. Net buvau jį pamiršęs. Taip, kažkada buvau padaręs porą miksų. Mano akimis, tai du labai skirtingi dalykai – miksai ir kuriama muzika. „∆tmn“ – mano pirmas miksas, kurį įrašiau sau, kai gyvenau Pietų Korėjoje, su muzika, kuri tuomet man puikiai tiko rudenėjančiam Seule. Dabar ruošiau dar vieną, bet vis dar guli stalčiuje. Toks visiškai eksperimentinės muzikos dalykas.

O nuo 2013 m., manau, vis dar yra šis bei tas likę. Tuomet daugiau dėmesio skyriau ambientui, eksperimentinei elektronikai, o dabar viskas tarsi skilo į dvi kryptis ir atsirado visiškai atskiras acid techno motyvas. Toks experimental acid techno. Panorau į klubą atsinešti ko nors gimusio iš ambiento ir ne iki galo patogaus. Pokytis buvo ir vyksta iki šiandienos.

Arūnai, antrasis tavo albumas „ORGANIHUM“ išleistas 2018 m. Ar albumu mėginai transliuoti kokią nors žinutę klausytojams?

A.: Antrasis leidinys – tarsi eksperimentų rinkinys, garso pasakojimas, kelionė per skirtingus žanrus ir asmenines jų interpretacijas. Kreiva polka, melodingas bei kompleksiškas techno, levituojantys, lunatiški balsai, sunkios sintezatorių melodijos, žaismingas džiazinis kvikstepas ar medityvi, eksperimentinė gentinė muzika. Leidinys savaime įgavo kontrastų, spalvų, formų bei dinamikos. Ir atėjo proga šia kelione pasidalinti su visais.

Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas?

A.: Grojimas būgnais ir viso to įjungimas į elektroniką. Gali būti taip, ir atvirkščiai. Gali būti ir ritmas, kuris skamba galvoje ir diktuoja melodiją. Čia ir yra įdomioji dalis – kaip žmogaus smegenys veikia, interpretuoja garsus, kurie, atrodo, net neturi natos, tačiau muzikinis tinklas vis tiek susidėlioja. Stengiuosi pradėti grodamas iš įvairiausių pusių ir šiuo metu dažnai renkuosi sintezatorių – taip melodija ir ritmas užgimsta kartu.

P.: Truputį nukrypsiu nuo klausimo, bet dabar kaip tik prisiminiau, kada pradėjau groti ambientą su violončele – tai buvo prieš dešimt metų, jeigu ne daugiau. Ir suvokiau, kad mano pirmasis autorinės kūrybos įrašas – kasetė „VJV Live EP“ – išėjo tik 2018 m. 

Aš neturiu savo kūrinių. Galima sakyti, kad net nelabai esu jų įrašęs ar išleidęs. O mano kūrybos procesas yra gerai surepetuota, jau paruošta improvizacija. Viskas prasideda nuo vieno garso ir ilgainiui aplink jį dėliojasi vis kitoks to garso pasaulis su ideologijomis, ritmais. Galiausiai tai evoliucionuoja į kažkokį kūrinį, kuris gimsta improvizacijos forma. 

Dabar pradedu dirbti su tikslu sukurti struktūrą, aiškią formą garsams, kurie dažniausiai yra tam tikrų išgyvenimų, patirčių ar emocijų refleksija. Dar pastaruoju metu mane labai domina klasikinių kūrinių struktūros – sonata, koncertas ir kiti. Tai tą improvizaciją, kurią išvystau į visas įmanomas linijas, ilgainiui pakeičia redagavimas į klasikinių kūrinių struktūras.

Pseudonimai. Arūnai, kodėl „Kojos sopa“? Patri, kodėl kartais Patris, kartais Patris Židelevičius? Ir ar nėra sudėtinga įkūnyti du skirtingos muzikos kūrėjus?

A.: Labai norėjau lietuviško pavadinimo – archajiško, iš senos lietuvių kalbos paimto žodžio. Iš pradžių kūryba buvo rami, net atrodė, kad klausantis sunku tas kojas kilnoti, o dabartiniais kūrybos momentais einu į kiek intensyvesnę muziką ir norėčiau, kad kojos pačios kilnotųsi.

P.: Esu Patris Židelevičius, kai groju ambientą, eksperimentinę elektroniką ar kažką akademiškesnio ir rimtesnio. O grodamas techno – esu Patris. Tiesą sakant, vis dar neturiu tam atsakymo. Suprantu, kad du skirtingus dalykus vadindamas tuo pačiu vardu ir tiesiog gale pridėdamas pavardę darau blogai, bet vis pagalvoju, kad iš tikrųjų muzikos darau gana mažai ir gal nėra taip sunku atsirinkti.

Kas jums yra muzika? Grodami būnate savimi ar jaučiatės kažkuo kitu?

P.: Jaučiu, kad nesu savimi. Iš gerosios pusės. Nuo to momento, kai į rankas pasiimu instrumentą ir pradedu groti, kurti ar repetuoti – viskas aplink mane dingsta. Pasineriu į muziką ir būnu ten, lyg gyvenčiau atskirą gyvenimą muzikoje.

Grojant gyvai man labai trūksta ryšio su žmonėmis, kurie manęs klauso ar šoka, tačiau negaliu nieko padaryti, nes pernelyg susitelkiu į muziką.

A.: Stiprūs momentai, stiprus ryšys. Kai grodamas kolektyviškai, kartu su kitais muzikantais, pajunti, kad nebesi vienas – o visi viename. Pastaruoju metu prieš auditoriją dažnai tenka groti vienam, tai kiekvieną kartą susiduriu su įtampa – ji ilgainiui transformuojasi į energiją, kuri paima, įtraukia ir neša. Jausmas toks, lyg pats tapai garsu. Retkarčiais balsu iliustruoju ar personifikuoju pasirodymą ir savo kuriama kalba, intonacija, vaizduote persikeliu į išgalvotą kasdieninę sceną.

Patri, 2017 m. organizuoto renginio „Dėžė dėžutėj“ aprašyme tave pavadino „lo-fi kampuotos diskotekos virtuozu“. Ar sutinki su tokiu apibūdinimu?

P.: Nesutinku, nes nepavadinčiau savęs diskotekos virtuozu. Ne dėl to, kad diskotekų, o virtuozu apskritai. Manau, kad šioje eksperimentinėje techno scenoje man vis dar reikėtų padirbėti, kad kada nors galėčiau pasivadinti virtuozu. Bet labai malonus apibūdinimas, gal kada teks panaudoti.

Arūnai, iš ko susideda tavo muzikiniai koliažai?

A.: Reikia pagalvoti.

P.: Galiu padėti. Visi tavo pasirodymai skirtingi, tačiau, kai paskutinį kartą klausiau tavo pasirodymo, man netgi pasirodė kažkas panašaus į Shangaan electro,  šokių muziką iš Pietų Afrikos. Galbūt ne visai, bet. 

A.: O, geras. Šito girdėti neteko, bet, manau, labai taiklu. Pastaruoju metu koliažuose pinasi lengvesnės, naivesnės ir intensyvesnės melodijos, žaismingi ritmai ir vis dažniau vietos randa balso fragmentai. Dar Pietų Amerikos, afrikiečių muzikos elementai. Norisi lengvumo, komedijos, klounados, satyros elementų bei pojūčio. Apskritai mane įkvepia pasaulio liaudies bei eksperimentinė, estradinė muzika.

P.: Man dar pasirodė, kad tavo kūryboje yra labai geras santykis tarp stilių ir skambesių, dėl to ir gali būti sudėtinga įvardyti kažkaip konkrečiai. Gali būti african tribal ritmas, o melodija ir garsai visiškai eksperimentiniai – atrodo, kad tarpusavyje konkuruoja. Šiaip tai esu didžiulis Arūno kūrybos gerbėjas ir man labai gera bei malonu čia kartu sėdėti.

Kuo jus patraukia kūriniai?

A.: Charakteriu. Melodinėmis linijomis, savitumu. 

P.: Mane labiausiai patraukia emocija. O emocija ateina iš skambesio. Iš tikrųjų tai Arūnas labai tiksliai atsakė, net nežinau kaip papildyti. Turbūt dar įdomus skambesys, netikėta harmonija, įdomus vystymas – žodžiu, kažkas negirdėto, unikalaus. Tokie malonūs netikėtumai.

A.: Ei, gi labai gražiai pasakei apie emociją. Būna, susitinku su draugais, dalinamės mintimis apie muziką ir pastebiu, kad kitas žmogus muziką mato kažkaip kitaip. Jis leidžia kūrinį, kurio aš nejaučiu, tačiau negaliu nustoti galvoti apie tai, ką jis mąsto. 

Ar yra vietų, kuriose negrotumėte?

P.: Ne. Esu sau tai pasakęs. Žinoma, priklauso nuo konteksto, tačiau neturiu nusistatymo nei prieš vieną vietą. Net jeigu Radistai pakviestų mane į „Radistai Village“ – pagročiau. Suvokiu tai kaip savotišką misiją.

A.: Aš irgi nesugalvoju nieko. Galbūt ir yra, bet turbūt dar nežinau tokios vietos. Nebent dėl kokio politinio konteksto. Nors galbūt vis tiek gročiau ir neščiau savo žinutę.

Galbūt buvo koks nors vakarėlis, kuris iki šiandienos vis dar yra įstrigęs jums galvoje?

A.: „Mažasis Paryžius“ prieš kokius ketverius metus. Labai nedidelė kavinė, kurioje labai daug žmonių bei negirdėtos, akiratį praplėtusios muzikos. Apie antrą valandą nakties kilo lengvas sąmyšis: baro šeimininkė garsiai pranešė, kad vakaras baigtas, užrakino duris – dalis žmonių stovėjo lauke, dalis vis dar sukosi šokių sūkuryje. Nei įeisi, nei išeisi.

O smagiausi prisiminimai iš grojimų, naujų atradimų, įvairiausios muzikos bei atlikėjų – festivalyje „Braille Satellite“.

P.: Man įstabiausias turbūt elektroninės muzikos festivalis „Sūpynės“. Grojau ten savo ritminę, techno pusę. Buvo didžiausia auditorija, kuriai teko groti, ir klausytojai labai gerai mane priėmė.

Kalbant apie ambientinę pusę, įsimintiniausias grojimas buvo Viljandi, Estijoje. Renginys vyko teatro sandėlyje, kurio aukštis dėl dekoracijų buvo apie 10–15 metrų, o pati erdvė – nedidelė. Lyg grotum kamine. Man tai buvo vienas gražiausių pasirodymų, kuriuose esu grojęs. Įvyko ten vienas labai netikėtas dalykas – violončelė pradėjo šiek tiek rezonuoti, bet aš neišsigandau ir suvaldžiau tą feedbacką keisdamas ekvalaizerio nustatymus, dažnį ir ritmą. Buvo apie 15 klausytojų, tačiau viskas labai giliai suskambėjo.

Ar Lietuvos muzikos padangėse turite savo guilty pleasure?

P.: Turbūt Free Finga. Mano kontekste, manau, kad tai yra pakankamai guilty reikalai.

A.: Kalbant apie lietuvišką muziką, ankstyvojoje paauglystėje ne kartą buvo perklausyta SEL kasetė „Guma“. Vakarietiškose padangėse – grupės „No Mercy“ albumas „My Promise“. Net neatsimenu, kuo tuomet mane patraukė tokios saldžios melodijos.

Kokia muzika dabar vyrauja jūsų kasdienybėje?

A.: Dažnai klausausi „Aporee“ radijo, kuris transliuoja įvairiausius aplinkos įrašus. Dar yra labai įdomi radijo stotis „Shirley and Spinoza“, kurios klausydamasis niekuomet nežinai, koks bus kitas garsas – elektronika, country baladė ar tiesiog ištrauka iš filmo.

P.: Pastarąją savaitę klausiau Kai Whistono naujausio albumo. Bet šiaip labai priklauso nuo situacijos. Iki šiol klausausi Timo Heckerio kaip ambiento etalono, vis dar įsijungiu „The National“, kai noriu lengvo roko, ar „Radiohead“, kai norisi ko nors paprastesnio. Klausausi visko ir negalėčiau įvardyti konkrečios radijo stoties ar vieno žanro.

Monika Balčiauskaitė

Donato Stankevičiaus nuotr.

Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. balandžio numeryje „Alternatyva“. Numerį perversti galite čia

Iš sąstingio kultūrinis sektorius bunda po truputį, tačiau šios kelios neįprastos karantino savaitės nesumažino, o, atvirkščiai, padidino žmonių susidomėjimą menu. Įvairūs kultūros reiškiniai, iš fizinių erdvių persikeldami į internetines platformas, žiūrovus stebina naujais projektais bei sugebėjimu adaptuotis. Ne išimtis ir Kauno šokio teatro „Aura“ feisbuko paskyra, kurioje kovo 19 dieną pasirodė pirmasis iniciatyvos „AUROS šokėjai karantine“ vaizdo įrašas, o šiandien jų jau daugiau nei dvidešimt (visus galite rasti čia). Neramiems laikams prideramu virtualaus pokalbio formatu susipažinome su „Auros“ trupės nare bei pirmojo (o išvis šokėjos įrašų net 6!) iniciatyvos įrašo autore Julija Mintaute. Ketverius metus intensyviai kurianti šokėja pasidalino savo mintimis apie kūrybinį kelią, saviizoliaciją bei šiuo laikotarpiu užgimusį „Auros“ projektą. 

Julija eksperimentiniame multimedijų performanse „Behind closed doors“ Kauno menininkų namuose. Kamkorder nuotr.

Kada atradai savo polėkį šokiui ir kaip nusprendei pasirinkti šokėjos-atlikėjos profesiją?

Savo pirmąjį šokio performansą, kurio scena buvo namų svetainė, o žiūrovai – tėvai, atlikau, kai man buvo maždaug 3–4 metai. Nuo to laiko niekada nepalikau šokio nuošalyje ir visada paklausta, kuo noriu būti užaugusi, užtikrintai atsakydavau – šokėja. Deja, iš karto savo svajonės pasiekti nepavyko. Susidūriau su dideliu artimųjų pasipriešinimu ir tik baigusi mokyklą neišdrįsau studijuoti šokio – baigiau Kultūros istorijos ir antropologijos bakalauro studijas Vilniaus universitete. Tiek studijų metu, tiek po jų dirbau įvairiausio plauko darbus – nuo sanitarės operacinėje, iki vadybininkės ortopedinėje įmonėje, kuri gamino kojų ir rankų protezus… O vakarais eidavau į šokių pamokas.

2014 metais mano vyrui pasitaikė galimybė studijuoti Frankfurte, Vokietijoje. Tai turbūt buvo pirmas rimtas lūžis mano gyvenime, pirmas laiptelis link šokio kaip profesijos. Metusi visus darbus ir gyvendama tik iš santaupų, pusę metų Vokietijoje tik šokau – pamokos, seminarai, kūrybiniai procesai, projektai. Pasijutau kaip niekada gyva. Grįžus į Lietuvą man prireikė dar gero pusmečio, kad ryžčiausi įsibrauti į profesionalų šokio pasaulį.

2015-ųjų gegužės mėnesį, kaip ir kasmet, vyko festivalis „Naujasis Baltijos šokis“, kuriame aš dirbau koordinatore. Tuometinė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Šokio katedros vedėja man pusiau juokais pasiūlė stoti į visiškai naują ir pirmą kartą renkamą Šiuolaikinio šokio studijų programą. Iš pradžių iš šitos idėjos juokiausi pilnu balsu – tuo metu man buvo 24-eri, taigi, iš esmės jau tada skaičiausi esanti per sena pradėti šokėjos karjerą. Tačiau prabėgus porai savaičių supratau, kad labai gailėsiuosi, jei nepabandysiu. Beveik niekam nieko nesakiusi pabandžiau. Įstojau.

Po pirmų studijų metų mano šiuolaikinio šokio technikos mokytoja, taip pat gera draugė ir „Auros“ šokėja, prasitarė, kad „Aura“ rinks naujus šokėjus. Surizikavau dalyvauti atrankoje ir įdėjusi labai daug pastangų tapau profesionalia šokėja profesionaliame šokio teatre. Taigi, mečiau studijas LMTA ir būdama 26-erių pradėjau savo šokėjos karjerą.

Spektaklyje „OH-2“. Lauros Vansevičienės nuotr.

„Auros“ trupei priklausai jau beveik ketverius metus. Ko išmokai per šį laikotarpį? Ar darbas „Auroje“ pakeitė tavo požiūrį į judesį iš esmės?

Neslėpsiu – mokytis turėjau labai greitai. Patekus į profesionalią šokio trupę neturint nei „tinkamo“ šokio išsilavinimo, nei profesionalios patirties dirbti reikėjo labai daug. Tačiau „Aura“ man tapo daugiau nei tik darbo vieta – ji tapo ne tik mano profesijos, bet ir gyvenimo universitetu.

Žinoma, kad labai daug dalykų išmoksti iš praktikos. Tačiau man ypatingai pasisekė – kai pradėjau dirbti „Auroje“, trupė jau buvo išskirtinai tarptautinė. Dešimt šokėjų iš skirtingiausių pasaulio kampų, su savo kultūra, patirtimi, pasaulėžiūra. Taip pat per paskutinius keturis sezonus trupės kaita buvo nemaža – kartu šokau su daugiau nei 25 šokėjais. Todėl nenuostabu, jog mano, kaip šokėjos ir labai tikiuosi būsimos kūrėjos, horizontai plačiai atsivėrė ne tik šokio technikos, bet ir kūrybine prasme. Pokalbiai, diskusijos, darbas studijoje ir už jos bei laisvalaikis kartu paskatino mane domėtis daugybe dalykų, net nebūtinai tiesiogiai susijusių su šokiu – tai teatras, muzika, performansas ir videomenas, taip pat – sociokultūriniai reiškiniai visame pasaulyje. Per kitų ir savo patirtis, aš žymiai labiau atsivėriau mane supančiam pasauliui ir aplinkai. O tai, mano manymu, yra viena iš svarbesnių menininko savybių – būti jautriu, pastabiu, reflektyviu.

„Aura“ nepakeitė mano požiūrio į patį judesį iš esmės. „Aura“ išmokė mane judėti ne vardan judėjimo, bet išnaudoti šokį ir judesį kaip išraiškos priemonę, išsakyti tai, kas svarbu. Išmokau kalbėti šokiu.

Spektaklyje „Deginanti trintis“. Kristinos Čyžiūtės nuotr.

Kas apibrėžia „Auros“ kuriamų pasirodymų išskirtinumą?

Birutė! ( „Auros“ meno vadovė ir direktorė Birutė Letukaitė ). Ji yra „Auros“ širdis. Žinoma, mes šokame ne tik jos spektaklius, bet ir kviestinių choreografų pastatytus darbus, tačiau juos kurti „Auroje“ pakviečia B. Letukaitė. Ji nuolatos ieško naujumo, kažko nematyto. Prie „Auros“ išskirtinumo be abejonės prisideda ir šokėjų kūrybiškumui skiriama laisvė. Mes esame beveik lygiaverčiai kūrybiniai partneriai, kurie taip pat suka galvas, eksperimentuoja ir ieško būdų, kaip geriausiai išreikšti tą mintį, tą idėją. Trupės tarptautiškumas ir kultūrinis spalvingumas leidžia „Aurai“ būti it chameleonu, galinčiu transformuotis nuolat kintančios aplinkos kontekste. Manau, kad tai, jog trupės nariai yra tokie skirtingi, yra viena iš stipriausių „Auros“ savybių. Birutė ieško unikalių, įdomių ir savitų, o ne standartinių šokėjų – tai sukuria labai tvirtą pamatą išskirtiniams pasirodymams.

Ar šokant savo pagrindine užduotimi laikai technišką choreografinio piešinio įgyvendinimą, o gal kūno ekspresija nori išreikšti unikalią emociją, savo asmeninį talentą?

Aš nemanau, kad kažkuri viena dalis yra pati svarbiausia. Mano nuomone, šokant trupėje, vienas svarbiausių dalykų yra kolektyvas. Man asmeniškai tai yra tiek darbo, tiek pasirodymų pamatas. Nuostabiausia, kai trupė tarpusavyje puikiai komunikuoja, jaučia kiekvieną įkvėpimą ir iškvėpimą. Tuomet, mano nuomone, yra sukuriami ir atliekami stipriausi spektakliai bei pasirodymai. Palaikymas yra labai svarbu netgi tada, kai esi užkulisiuose.

Nepaisant to, aš turiu ir savo individualumą, savo asmeninius kūrybinius norus bei siekius. Šokant su didele grupe žmonių stengiuosi, jog mano individualios savybės stiprintų bendrą emocinę, meninę ir ekspresinę išraišką. Solo ar duetų atveju, kai turiu didesnę laisvę interpretacijai ar saviraiškai, didžiausią dėmesį skiriu emocijai, kūno kalba stengiuosi perteikti tai, kas svarbu ne tik spektaklio idėjai, bet ir man pačiai. Mėgstu žaisti su spontaniškomis idėjomis, improvizuoti. Vertinu šviežumą. Visuomet stengiuosi, kad kiekvienas spektaklis ir mano atlikimas jame būtų bent šiek tiek kitoks. Tuomet spektaklis kvėpuoja, yra gyvas, nes tu jį nuolat pildai, dedi sluoksnį ant sluoksnio, jis pasidaro turtingas.

Julija eksperimentiniame multimedijų performanse „Behind closed doors“ Kauno menininkų namuose. Kamkorder nuotr.

Akivaizdu, jog pabėgti nuo visą pasaulį apėmusio karantino neįmanoma. Kaip pasikeitė tavo dienotvarkė saviizoliacijos metu?

Tas tiesa.. Iš esmės karantino sąlygomis gyvenu nuo kovo 11 dienos. Tai yra jau beveik 6 savaitės. Dienotvarkė buvo ir yra kintanti, ji labai priklauso ir nuo emocinės bei psichologinės būklės. Po tiek savaičių supratau, jog izoliacijos sąlygomis yra be proto sunku tobulėti. Atrodo, jog didžioji dalis tavo minčių ir idėjų yra užblokuotos baimės, nerimo, nežinios. Lyg būtum paralyžiuotas. Iš esmės aš išlaisvėjau tada, kada suteikiau reikšmę net iš pažiūros nereikšmingoms, paviršutiniškoms veikloms. Tai man leido nusiraminti ir leisti kūrybinėms idėjoms ateiti sau pačioms.

Ar toks įkalinimas namuose kelia sunkumų tau, kaip menininkei, – stabdo kūrybą, o gal, priešingai, įgalina tave kurti laisviau? Ar izoliacija tau leidžia pačiai savyje atrasti kažką naujo?

Man, kaip šokėjai, labiausiai trūksta studijos. To didelio ploto, kuriame tavo kūnas gali laisvai skraidyti. Taip pat labai pasigendu socialinio kontakto, nes man tai yra vienas iš didesnių kūrybinių impulsų. Iš žmonių sužinai ką nors naujo ir stebėdamas juos pamatai kažką naujo savyje – taip  sužadinami mano kūrybiniai impulsai. Dar man trūksta kultūros, spektaklių, pasivaikščiojimų senamiestyje, gamtos – visko nesuskaičiuosi. Visi šie dalykai mane, kaip menininkę, stimuliuoja.

Kai šios privilegijos yra nukertamos, atsirandi kultūriniame, socialiniame ir fiziniame burbule. Pradžioje buvo labai sunku egzistuoti be išorinės informacijos, potyrių. Tuomet palengva mano namai tapo plačiuoju pasauliu. Mano butas tapo filmavimo aikštele, katinai – aktoriais, lygintuvai taurės ir plunksnos – magiškais objektais. Aš pati tapau performere, režisiere, operatore, šokėja ir choreografe viename.

Aš manau, kad šis laikotarpis izoliacijoje mane dalinai kūrybiškai išlaisvino, leido atrasti naujų dalykų. Pradėjau grožį matyti buitiniuose vaizduose, objektuose. Labai limituotos kinematografinės ir rekvizitinės galimybės namuose stimuliuoja kūrybingą ir išradingą kūno bei daiktų panaudojimą. Neneigiu, ne kartą jaučiausi lengvai išprotėjusi, šiuo metu man asmeniškai būtent taip kyla geriausios idėjos – per galimybių trūkumą, per suvaržymus, limitus.

Ar namuose bandai atskirti darbo erdvę nuo asmeninės? Ar turi kokį nors būdą, padedantį atsiriboti nuo buitinės aplinkos?

Tiesą pasakius, specialiai to nedarau. Nejaučiu tam poreikio. Tik prieš savo norą esu ištremta dienas leisti virtuvėje, nes mano vyras kitame kambaryje dirba nuotoliniu būdu. Tai virtuvė man yra ir ofisas, ir maistas, ir idėjų generatorinė, ir vakarinių pasisėdėjimų prie žvakės šviesos vieta.

Gal daugiau bandau atsiriboti ne nuo buitinės erdvės, bet nuo buitinio buvimo. Aš leidžiu sau pasipuošti, persirenginėti, pasidaryti nenormaliai ryškų makiažą sau, kartais net ir vyrui. Tokiu būdu tą nelemtą buitinį būvį bent kelioms akimirkoms palieki užmaršty.

Pirmieji tavo eskizai, priklausantys „AUROS šokėjai karantine“ projektui, išsiskiria distancija nuo šokio, tačiau įrašas po įrašo artėja jo link. Vis tik visus juos norisi vadinti performansais ar net trumpais filmais, izoliacijos refleksijomis. Kaip gimė šie įrašai? Ar įžvelgi jų tęstinumo po karantino galimybę? Gal šie eskizai galėtų tapti tavo solo pasirodymo įkvėpimu?

Kūrybinės idėjos, bent jau man, visada kyla iš aplinkos, priklauso nuo konteksto, jausenos. Kai „Aura“ pradėjo šokėjų karantine ciklą, jau buvo praėjusi daugiau nei savaitė izoliacijoje. Tuomet  buvo atėjusi pirma melancholijos banga, susitaikymas su esama ir greičiausiai būsima padėtimi. Todėl, bent pirmieji įrašai, buvo gana savirefleksiški, galbūt ne tokie „šokiniai“, kaip man būnant šokėja priklausytų.

Šiokios tokios vaizdo įrašų kūrybos patirties turėjau iš anksčiau. 2016 metais dalyvavau „Summer Media Studio“ dirbtuvėse Nidoje, kur kartu su tarptautine studentų grupe kūrėme trumpus video, kuriuose pagal tematiką tais metais turėjo karaliauti šokis ir judesys. Ir jis karaliavo. Tik labai skirtingais būdais. Šių dirbtuvių metu supratau keletą esminių dalykų, tarp kurių pirmas punktas buvo tai, kad šokis scenoje yra absoliučiai kardinaliai ne tas pats, kas yra kine. Tam tikra prasme judesio, šokio ir performanso galimybės video/kino plotmėje yra beribės – tai visiškai kitoks žaidimas.

Turbūt dėl tokios patirties aš nepuoliau filmuoti šokio kombinacijų ar improvizacijų. Ieškojau inspiracijų iš naujienų, pasiekiančių mano namus per naujienų portalus ir tėvų skambučius, pradėjau kreipti dėmesį į kiekvieną daiktą ar katiną namuose, šešėlį, krentantį ant baldų ir daiktų. Ieškojau, už ko galiu užsikabinti, o tai galėjo būti bet kas – emocija, daiktas, reiškinys. Nenorėjau versti savęs šokti, nes reikia. Būdama menininke, nors ir turėdama pakankamai skurdžias izoliacines sąlygas, siekiau pasakyti, kaip jaučiuosi, pasijuokti iš savęs ir kitų, gal šiek tiek paliūdėti…

Tiesa pasakius, mielai norėčiau tęsti videomeno kūrybą ir, manau, taip darysiu. Yra nepaaiškinamas grožis sukurti kažką, kad ir mažo, ir paleisti jį į pasaulį be aplodismentų, be scenos šviesų, be repeticijų. Visi video gimė iš tam tikro ilgesio, vienatvės, todėl patylomis pagalvoju, jog galėčiau ir toliau juos kurti viena pati, taip turbūt dar geriau pažinti save, matyti kažkokį progresą bei procesą. O paskui kas bus, bus matyt… Būtų labai įdomu sukurti ir sceninį viso šito proceso variantą. Apie tai jau esu svarsčiusi.

Ar filmuodama eskizus stengiesi apmąstyti specifišką naratyvą, o gal istorija šiuo atveju tau nėra kertinis elementas?

Pradžioje (pirmi 3–4 vaizdo įrašai)  „Auros“ vadovė B. Letukaitė šokėjams duodavo užduotį/temą video kūrimui. Tuomet, bandydama į tai pažiūrėti kiek įmanoma atvirai ir plačiai, susirasdavau keletą daiktų, vietų ar instrumentų, kurie galėtų prisidėti prie temos gvildenimo.

Naratyvas ateidavo kartu su bandymais, jeigu jo prireikdavo. Kurdama įrašus klioviausi spontaniškumu. Jis atvėrė daug labai gražių dalykų. Pasitikėjau savo intuicija ir jausmais. Tai labai azartiškas ir smagus procesas, lyg detektyvas – niekada nežinai, kaip atrodys finalinis produktas. Labai daug situacijų įvyko netyčia, kas, manau, yra viena gražesnių video filmavimo proceso pusių.

Kodėl pasirinkai juodai baltą vaizdo formatą?

Neslėpsiu, juodai baltam video formatui turiu tam tikrą fetišą. Pati užsiimu analogine fotografija ir beveik visada naudoju nespalvotą juostelę. Man patinka tai, kad nespalvotos formos palieka žymiai daugiau laisvės vaizduotei, savo spalvų susikūrimui, dažnai tam tikrus kasdienius vaizdus pamatai visai kitu kampu – per šešėlius, tekstūras, apšvietimą.

Greičiausiai dėl šios priežasties pirmo montažo metu pasirinkau būtent nespalvotą formatą. Jis leido man „nubuitinti“ namus ir aplinką, šiek tiek mistifikuoti, kiek įmanoma suteikti teatrališkumo, net gi nusiasmeninti pačiai. Kurdama tolimesnius vaizdo įrašus pasąmoningai norėjau išlaikyti tokį formatą – pradėjau jausti ir suprasti, jog mano video po truputį juda serialo link, todėl norėjosi išlaikyti panašią estetiką.

Ar, tavo nuomone, „AUROS šokėjai karantine“ įrašai galėtų tapti naujo teatro spektaklio išeities tašku? Koks iš esmės yra šios iniciatyvos kūrybinis potencialas?

Aš ne tik manau, bet greičiausiai taip ir bus. B. Letukaitė tokią idėją gvildena jau ne pirmą savaitę. Manau, kad tai būtų labai įdomus projektas ir eksperimentas. Kol kas tiek aš, tiek kiti šokėjai po priverstinės pertraukos grįžtame kurti naujų video. Ir galbūt po kurio laiko gims naujas spektaklis, augęs karantininėmis sąlygomis.

Justė Vyšniauskaitė ir Aura Baltrušaitytė

Anglų kalboje yra frazė, apibūdinanti kūrybišką, netikėtą, originalų mąstymą. Deja, į lietuvių kalbą ji verčiama kiek nerangiai: „mąstyti už dėžės ribų“ (angl. thinking outside the box). Vis dėlto, galvojant apie Kaune gimusios, bet nei miestu, nei šalimi savęs neribojančios kompozitorės, atlikėjos ir garso menininkės Gailės Griciūtės asmenybę bei požiūrį į kūrybą, šis apibūdinimas atrodo pats teisingiausias. 

Gailė jau kelis dešimtmečius trunkantį savo santykį su muzika užmezgė pačioje vaikystėje ir spaudyti pianino klavišus pradėjo būdama vos trejų. Laikui bėgant ne tik tobulėjo atlikimo technika, bet ir augo apetitas naujiems garsams bei jų junginiams. Pokalbio metu garso menininkė papasakojo, kas jai padėjo išsilaisvinti iš muzikinių rėmų, kokia jos kūrybos filosofija ir kodėl ji renkasi kurti drauge su kitais menininkais.

Beje, planuotą fotosesiją Vilniuje teko atšaukti įvedus karantiną, bet po kelių dienų gavome vaizdingų linkėjimų kupiną laišką: „Labas, susiklosčius dabartinei karantino situacijai su šeima apsigyvenome Marcinkonių kaime, pas draugę ir kolegę Viktoriją Damerell. Kartu kuriame meno projektą EYE GYMNASTICS. Šiuo metu kuriame vaizdo klipą. Prisegtos nuotraukos iš filmavimų.“

Kada supratai, kad tiesiog techniškai puikiai atlikti kitų kompozitorių muziką tau nėra gana? Kaip vyko tavo persiorientavimas iš atlikėjos į kompozitorę bei garso menininkę, iš klasikinės muzikos į šiuolaikinę, pilną įvairių netikėtumų bei eksperimentų?

Studijuodama kompoziciją Sibelijaus muzikos akademijoje Suomijoje, įsitraukiau į improvizacinę „laboratoriją“, kurioje rinkosi akustinės bei elektroninės muzikos atlikėjai ir kūrėjai, taip pat šokėjai ir videomenininkai. Jos metu daug eksperimentavome ir tyrinėjome įvairius su improvizacijos bei kompozicijos procesais susijusius klausimus. Ši veikla tarsi atrišo man rankas. Situacija, kai neturėdama natų ir jokio konkretaus atspirties taško turi suvaldyti garsų tėkmę laike, įgalino naujai pažvelgti į muzikines užduotis. Atmetus visus techninius aspektus, pasitelkus tik garsą laike ir labai asmenišką santykį su šiais elementais, atsirado sąmoningas klausymasis ir tam tikras pasitikėjimas savo meniniais pasirinkimais, nes nebevaržė įvairios natografinės bei stilistinės taisyklės. Po to pasikeitė ir mano klasikinės muzikos atlikimas, santykis pasidarė betarpiškas. Dabar retrospektyviai atrodo, kad aš ir atlikdama klasikinę muziką nuolat ėjau sąmoningo klausymosi ir pasitikėjimo savo girdėjimu link. Manau, tokiomis sąlygomis muzikinis stilius tampa nelabai reikšmingas. Mano atveju atsirado poreikis tyrinėti bei plėsti muzikinį akiratį, atrasti būdą reikšti muzikines idėjas ir kurti tai, kas konceptualiai ir estetiškai motyvuoja, atveria naujų garsinių ir intelektinių patirčių galimybes.

Dažniausiai tavo pasirodymams pasitelkiamas instrumentas – preparuotas pianinas. Kodėl būtent jis?

Pianinu groju nuo trejų metų, klasikinį fortepijoną studijavau ir Lietuvoje, ir Suomijoje, todėl šis instrumentas man neblogai pažįstamas. Didžiąją dalį savo laiko paskyriau tyrinėti instrumento galimybėms bei lavinti atlikimo technikai. Tačiau tam tikru momentu pasidarė įdomu prasibrauti tarp 12 tonų, kuriais pagrįsta visa vakarietiškos muzikos istorija, kvestionuoti garso ir muzikos takoskyras bei apibrėžimus. Taip pat norėjosi iki tobulybės nebegludinti technikos, o įsileisti paklaidas, atsitiktinumus, kurti esamuoju momentu, leisti aplinkai dalyvauti ir paveikti garsų tėkmę. Man įdomu stebėti mąstymo apie garsą procesus ir tai, kaip jie nulemia kūrimo bei atlikimo etapus. Vienas iš pavyzdžių: pradėjau nuo garso kūrinio kaip skulptūros idėjos – be harmonijos ir melodijos, bet girdėdama tekstūras ir masę. Pianinas kaip instrumentas visiems garsiniams eksperimentams buvo labai organiškas pasirinkimas – galima sakyti, kad pasirinkimo net nebuvo.

Kokias prasmes tavo muzikoje įgauna muzikiniai kontrastai – harmonija ir disonansas?

Man atrodo, kad harmonija gali tapti disonansu, o disonansas – harmonija. Viskas reliatyvu, priklauso nuo požiūrio taško. Gal šlamantys lapai nėra suderinti vakarietiška konvencionalia harmonija, bet mano ausims skamba labai harmoningai.

Kaip tavo kūrybines paieškas papildo aplinkos garso įrašai (angl. field recordings)?

Man įdomūs įvairūs garsai, jų savybės bei galimybė juos dekontekstualizuoti, įskaitant ir tuos garsus, kurie išgaunami muzikiniu instrumentu. Mane žavi įvairių šaltinių, skirtingais būdais išgautų garsų kombinacijos bei deriniai, empirinės ir sinestetinės patirtys, garsas kaip instrumento lietimo rezultatas arba garso kaip labai aiškaus medžiagiškumo, pavyzdžiui, grublėtos gumos ar kristalo, kūrimas. Taip pat, iš kompozicinės formos paieškos perspektyvos, aplinkos įrašai mane domina savo garsine forma, pavyzdžiui: kavos puodelis, išsipylęs ant sniego, nuo pirmo iki paskutinio garso. 

Koks yra tavo kūrybinis procesas? Kaip jis skiriasi improvizacijų, garso pasirodymų ir įrašų sesijų metu?

Mano kūrybinis procesas visada prasideda nuo idėjos – tai gali būti formos arba garso estetikos idėja. Kai kuriu klasikinę-šiuolaikinę muziką, mane gali inspiruoti specifinis tembras, garso užgavimo technika, eilėraščio ritmika arba tam tikra grafinė išraiška, kuri mano vaizduotėje turi garsinį potencialą. Toks kūrybinis procesas yra labiau sukontroliuotas, vyksta vaizduotėje, o improvizuojant viskas vyksta realiu laiku. Tai tikrai nepaprasta būsena, kai grodama susikoncentruoji į garsą, jo užgavimo būdą, pakitusį laiko pojūtį, visumą ir viską girdi tarytum truputį į priekį, taip modeliuodama galutinį rezultatą. Esi tarp savęs, instrumento ir aplinkos. Po tokio pasirodymo jautiesi kaip sugrįžęs iš kitos realybės, tam tikra prasme jame pradingsti. Ne visada pavyksta, tačiau ta tėkmė yra labai daug.

Ar esi savo kūryboje užsibrėžusi konkrečius tikslus bei temas? Ir kokiam klausytojui kuri muziką? 

Tai formuojasi gan natūraliai, nes mano kūryba tiesiogiai atspindi mano interesus ir procesus. Sunku apibrėžti žodžiais, nes mane domina tarpinės būsenos, apibrėžimų ribos, paklaidos, organiški procesai, sąmoningas klausymasis ir betarpiškas kūrybinis procesas. Kuriu klausytojui, kuris domisi garsais, kuris neriboja savęs kategorijomis ir apibrėžimais, kuriam nereikia naratyvo bei palyginimų, bet užtenka garso paties savaime, kaip pojūčio ir tam tikro išsipildymo.

Esi įgijusi tiek muzikinį, tiek vizualiųjų menų išsilavinimą. Kodėl tau kaip kūrėjai svarbus tarpdiscipliniškumas?

Man įdomūs mąstymo procesai, perspektyvos arba požiūrių kampai. Tarpdiscipliniškumas svarbus, nes jis įgalina naujas perspektyvas ir tokiu būdu praplečia matymą ir girdėjimą, pojūčių suvokimą ir analizę.

Tavo kūrybiniame kelyje gausu tiek solo, tiek grupinių kūrinių bei pasirodymų. Kaip dirbti bei kurti labiau patinka tau pačiai? Kuo naudingas bendradarbiavimas su kitais menininkais?

Bendradarbiavimas su kitais menininkais man yra būtinas – tai viena iš mano proceso-progreso sąlygų, įgalinimas sukurti kažką, kas peržengia mano galimybių ribas. Be to, kūrybinis bendradarbiavimas man yra viena gražiausių draugystės formų. Kurti vienai man yra iššūkis išprovokuoti potencialą savyje, jį ištraukti iš tuštumos, rutinos, disciplinos ir polėkio. Abu būdai man labai svarbūs.

Kaip vertini šiuolaikinės, eksperimentinės muzikos padėtį Lietuvoje? Ar Lietuvos garso kūrėjai turi specifišką charakterį? 

Lietuvoje labai daug kūrybinio potencialo, įdomių menininkų ir ne tik menininkų, o ir tiesiog įdomių žmonių. Vengiu apibendrinti, nes man visada pasiteisina asmeninis ryšys su individualiais žmonėmis, nebandant kategorizuoti. Manau, visur yra įdomių kūrėjų, ir būtent tas išsilaisvinimas iš kategorijų, tautybių padeda atrasti neįtikėtinų kūrinių. 

gailegriciute.com

Justė Vyšniauskaitė
Arturo Bumšteino nuotr.
Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. balandžio numeryje „Alternatyva“. Numerį perversti galite čia.

„Kaunas 2022“ organizuojamas Europos kultūros sostinės forumas, du pavasarius į mūsų miestą sutraukęs dešimtis kultūros lauko atstovų iš viso žemyno, šiemet bus virtualus, nors turėjo vykti istoriniuose Lietuvos banko rūmuose. Ką gi, gal kitąkart – būtų nuostabu diskusijų ir pranešimų klausytis ten, bet turbūt jau visi susigyveno su dabartine situacija. Jei norime iš jos ištrūkti, turime dar pabūti atskirai. Bet kartu.

Vienas Europos kultūros sostinės forumo diskutantų – olandas Mick ter Reehorst, platformos „Are We Europe“ įkūrėjas. Platforma leidžia to paties pavadinimo ketvirtinį žurnalą (popierinį!) bei istorijas iš viso žemyno (ir ne tik) publikuoja įvairiomis skaitmeninėmis formomis. Mick paskutinę forumo dieną, gegužės 22 d., dalyvaus diskusijoje apie tai, ar COVID-19 meta iššūkį globalios kultūros idėjai. Apie istorijų prasmę ir poveikį bei europietiškumo – ar globalumo – sampratą ir pasikalbėjome.

Sveikas, ar tu Amsterdame?

Šiuo metu – taip, bet šiaip reziduoju Briuselyje, čia įsikūręs ir pagrindinis „Are We Europe“ biuras. Atvykau išspręsti šeimos reikalų, dar šią savaitę planuoju traukiniu grįžti į Belgiją. Turiu visus reikalingus dokumentus, taigi galiu keliauti. Taigi taip, esu olandas, bet, kadangi gyvenu Belgijoje, mieliau prisistatau kaip europietis ar Beniliukso gyventojas. 

Manau, būtent europiečio identiteto klausimas ir taps mūsų pokalbio ašimi! Kalbuosi su tavimi kaip su žurnalo „Are We Europe“, tyrinėjančio europietiškąjį identitetą, leidėju, bet įdomu sužinoti, kaip atėjai iki šios pozicijos.

Baigęs mokyklą porą metų pakeliavau. Čia, Amsterdame studijavau žunalistiką ir tarptautinius santykius, vėliau mokslus pratęsiau Paryžiuje. „Are We Europe“ – jau ketvirtoji mano įsteigta kompanija, ir pagaliau jaučiuosi savo vietoje – tai yra tai, ką visuomet norėjau veikti. 

Kas paskatino patikėti, kad žmonėms Europoje ir ne tik joje trūksta dar vieno žurnalo apie kultūrą, visuomenę, politiką?

Mes apie tai negalvojome. Tiesiog sugalvojome ir padėjome. Anksčiau publikuodavome istorijas internete, turėjome šiokį tokį skaitmeninį europiečių žurnalistų kolektyvą. Ir būtent tam įžvelgėme nišą – taip, yra „Euronews“ ir panašių žiniasklaidos priemonių, bet palyginus nedaug. Be to, patys irgi mėgome nepriklausomus žurnalus, tad nusprendėme surinkti geriausias per metus internete publikuotas istorijas ir pasikviesti į talką dizainerį. Žurnalo kūrimo procesas pasirodė nuostabus. Paeksperimentavome su dažnumu – iš pradžių virtualius numerius rengėme kas mėnesį, kiekvienas jų turėjo konkrečią temą, vėliau – kas ketvirtį. O 2018 m. lapkritį pagaliau ir atspausdinome. Nepuolėme iš karto į spaustuvę, nes paprasčiausiai nenorėjome deginti pinigų – paraleliai ieškojome rėmėjų, partnerių. 

Kai sakai „mes“, ką turi omenyje? Kiek tarptautinė yra žurnalo redakcija? 

Pradėjome keturiese, visi olandai, visi iš Amsterdamo. Dabar – dešimt žmonių, dalis dirba ne pilnu etatu. Aš ir dalis komandos – Briuselyje, bet ne visi, ir taip, esame labai tarptautinis kolektyvas. Aš – vyriausias, man 28-eri, bet turime ir labai entuziastingų dvidešimtmečių. O bendradarbių, korespondentų turime visose Europos šalyse, taip pat ir JAV, Izraelyje. Turime ir lietuvių!

Kaip platinate žurnalą? Lietuvoje man jo neteko matyti.

Iki pandemijos turėjome išsikėlę tikslą iki metų pabaigos būti visose Europos šalyse. Tai sudėtinga, nes ne visose gyva nepriklausomų žurnalų kultūra, ne visur yra bendradarbiauti, anglakalbę spaudą pristatyti galinčių knygynų. Bet 25-ose šalyse mus galima įsigyti, taip pat ir internetu. Mes nedideli, taigi oro uostuose žurnalo nerasite. Labiau hipsterių knygynėliuose, cha cha. Latvijoje, pavyzdžiui, žurnalą galima įsigyti. O toliau – bus matyt. 

Jūsų  kuriamas istorijas galima skaityti ir internete – finansiškai paremiant nepriklausomą žurnalistiką ar… tiesiog. Kaip pandemija, karantinas, paveikė jūsų skaitmeninę auditoriją? Ar ji išaugo, ar žmonės linkę daugiau investuoti į turinį?

Oi, skaičiai tikrai išaugo. Žinai, žurnalus žmonės skaito, kai turi tam laiko. Dabar turi. Be to, nuo kovo skaitmeninį turinį kuriame konstruktyviai žvelgdami į situaciją – pandemiją ir jos keliamą krizę. Naujas žurnalo numeris bus apie solidarumą krizių metu. Apie tai, kaip lokalios iniciatyvos visoje Europoje su tuo kovoja. Tai kritinės, visgi pozityvios istorijos, ir jos – kaip kokybiška alternatyva plačiojoje žiniasklaidoje vyraujančioms nuotaikoms –  skaitytojus tikrai domina. 

Mick ter Reehorst. Asmeninio archyvo nuotr.

Skaitmeninio turinio šiandien gal net per daug. Prie skaitinių prisidėjo virtualūs koncertai, parodos, opera, teatras. Tai atrodo labai patogu ir globalu – sėdint namie Europoje aplankyti spektaklį Niujorke. Kaip manai, ar pakanka laiko įsigilinti, ar žmonės tik spaudžia „next“, jei ir prisiverčia įsijungti dar vieną transliaciją, kai šiaip jau reikia dirbti ir tvarkytis?

Vasario pabaigoje – kovo pradžioje viskas vyko labai sparčiai, šalys viena po kitos ėmė užsidarinėti, o veiksmas jose – slopti. Tuomet pasipylė daug nuostabių virtualių iniciatyvų, jos sulaukė daug dėmesio. O dabar jau susigyvenome su pasikeitusiu ritmu, dienos dabar panašesnės į „normalius“ laikus, nei karantino pradžioje. Visgi manau, kad žmonės daugiau dėmesio skiria geriems, pozityviems dalykams. Negatyvių turėjome ir prieš pandemiją – kad ir „Brexit“ ar Trumpas. Gal tai tik mano burbulas? Norėčiau tikėti, kad ne – juk tikrai, kiek galima bukai spaudinėti „next“. 

Skaitymas apie kitus kraštus, jų patirtis ir gyvenimo būdą neretai žadiną norą keliauti – arba atvirkščiai, domiesi istorijomis tų šalių, kurias jau esi lankęs. O dabar keliauti negalime, nežinia, kada galėsime tokiu pat tempu, kaip iki pandemijos, nežinia, ar to reikia. Kokią šiame kontekste matai žurnalo apie Europą prasmę? Ar skaitymas gali atstoti lėktuvo bilietą?

„Are We Europe“ iš esmės yra apie Europą be sienų. Mūsų įsitikinimu, sienos tarp valstybių neegzistuoja – ne tik politine prasme, bet ir kultūrine. Dabar jos gana fiziškai vėl iškilo. Visgi mūsų istorijos – ne kelionių istorijos. Jos nekviečia dėl konkrečių priežasčių vykti į vieną ar kitą miestą. Jas rašo ne kelionių žurnalistai, o tų miestų, regionų gyventojai, atskleidžiantys lokalias perspektyvas, įdomias europiečių auditorijai. Taigi šia prasme niekas nepasikeitė – istorijos neturi sienų. Žinoma, kultūriniai mainai ir kelionės – puiku, bet tai nėra pirminis mūsų tikslas. 

Keičiasi Europos ir pasaulio politinis klimatas. Kai kurios šalys, atrodo, nieko prieš sienų sugrąžinimą. Kitose išvis nežinome, kas vyksta. Ar tai turės įtakos kultūros be sienų sampratai?

Taip, bijau, kad taip. Tai kliūtis, kurią pasiekė Europos Sąjunga kaip politinė koncepcija. Tai viena didžiausių mus ištikusių krizių. Politiniai lyderiai, vos pasigirdus pavojaus varpams, pasislėpė „nacionaliniuose bunkeriuose“ ir nusprendė veikti savarankiškai. Dabar jau pradedame vėl kalbėtis. Neišlaikėme testo, ir tai ne ES, o šalių lyderių kaltė. Tai nėra gera kryptis ateičiai. Visgi noriu tikėti, kad mūsų žemynas kaip kultūrinė koncepcija yra  daug daugiau, nei šiuo metu sąjungoje esančios šalys. Ir ši kultūrinė koncepcija niekur nedings, nepaisant to, kad iš ES jau išstojo Jungtinė Karalystė. 

Ką daryti, kad būtų taip, kaip tu sakai?

Nemažai tenka skaityti straipsnių, kuriuose teigiama, kad krizė priverčia įvertinti, kas iki jos buvo gerai. Žinoma, solidarumo, požiūrio į migrantus klausimais jau ėjome žemyn. Krizė parodė, kad solidarumas egzistuoja iki tam tikro lygio, kol tai neliečia, pavyzdžiui, Nyderlandų finansų. Man, kaip olandui, dėl to gėda. Tai buvo mūsų proga pademonstruoti, kad Europos Sąjunga yra daugiau nei ekonominė sąjunga. Kita vertus, tikiu, kad krizė padės surinkti kritinę pokyčių norinčių žmonių masę. Jau dabar girdime daug nevyriausybinių organizacijų, mąstytojų, net politikų, kurie tiki, kad yra alternatyvų, ir siūlo konkrečias idėjas. Taigi tam tikra prasme ši krizė galbūt ir buvo reikalinga. Vien dėl to, kad mus suvienytų. Šalių lyderiai privalo suprasti, kad vieni jie negali veikti. Virusas nepripažįsta sienų, ekonominė krizė – irgi ne.

Visgi kas labiau traukia vienus prie kitų? Panašumai ar skirtumai?

Galiu pasirodyti banalus, bet tikiu Europos Sąjungos moto – „vienovė įvairovėje“. Pastaraisiais metais publikavome istorijas iš visų Europos ir pasaulio kampelių. Moldavija, Graikija, JAV, net Grenlandija įdomu mums ir skaitytojams. Didžiuojuosi tuo, ką kaip žiniasklaidos vienetas įgyvendinome. Europa niekada netaps unifikuota mašina, kuria galbūt jau tapo kai kurios didžiosios pasaulio šalys. Mes ir toliau būsime įvairus, margas žemynas, kuriame išsitenka ir kairieji, ir dešinieji, ir šiauriečiai, ir pietiečiai, skirtingos išvaizdos, pažiūrų, kilmės žmonės. Jie čia atvyksta ir vėl išvyksta, grįžta parsiveždami patirties. Europos stiprybė – nuolatinis kismas, ir būtent įvairovė daro ją tokia laisva. Nenorėčiau, kad būtų kitaip. Taigi ačiū ES už šūkį. 

areweeurope.com
forumas.kaunas2022.eu

Kotryna Lingienė

Tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“ jau penktą kartą sugrįžta į Kauną, tačiau šį kartą yra organizuojamas nauju formatu – tarptautinio festivalio rengėjai kviečia ištikimus žiūrovus susitikti virtualioje erdvėje. Birželio 6–14 dienomis vyks virtualūs kūrybiniai seminarai ir bus transliuojami podcastai su festivalyje dalyvaujančiais meno atstovais. Kasmet vis kitoje miesto vietoje vykstantis renginys, šiemet dėmesį skirs Kauno Vilijampolės mikrorajonui.

Festivalio „Cirkuliacija“ meno vadovas Gildas Aleksa pasakoja, kad nors dėl susiklosčiusios pasaulinės pandemijos krizės pagrindinė festivalio programa bus perkeliama į 2021 metus, šiais metais bus akcentuojami ir nepamiršti du festivalio aspektai: edukacija ir bendravimas.

Kas paskatino šiais metais festivalio neatsisakyti, o perkelti jį į naują formatą ir kviesti žiūrovus dalyvauti virtualiai? Kokie nauji iššūkiai laukia organizatorių?

Gildas: Kai tik pasklido informacija apie viruso plitimo būdus, supratome jog negalime įvykdyti šių metų „Cirkuliacijos“ plano. Mūsų festivaliui kvėpuoti bendru oru yra būtina sąlyga, mums reikia, kad žmonės būtų arti vienas kito, kad turėtų galimybę nevaržomai bendrauti, kviesti menininkus į svečius, nevaržomi aikčioti ir giliai įkvėpti, žiūrint į ypatingus atlikėjus spektakliuose. Daug svarstėme, kalbėjome su atlikėjais ir nusprendėme, kad du festivalio aspektus galima išsaugoti – bendravimą ir edukaciją. Edukacija vyks virtualiai, atlikėjai su lektoriais bendraus internetu, filmuos savo procesą, apsitars, mėgins susieti savo performatyvius tyrimus su tam tikromis Vilijampolės vietomis. 

Kviesti vietos žmones žiūrėti edukacijos proceso rezultatų negalime dėl visų mūsų saugumo, bet šiek tiek cirko injekcijos Vilijampolė šiemet gaus. O bendravimą ir pačių asmenybių atradimą perkelsime į podcastus, kuriuos galima bus ir pamatyti, ir klausyti visus metus iki tikros, fiziškos, vienu oru alsuojančios „Cirkuliacijos“. Kiekviena asmenybė ar trupė, turėjusi pasirodyti šių metų programoje, gaus atskirą pokalbį. Tokiu būdu atsiras žmonėms galimybė pažinti šiuos skirtingus ir įspūdingai šiltus – mūsų žiūrovai jau patyrę paradoksą su ypatingu žmogiškumu atlikėjų, kurių gebėjimai pranoksta žmogaus galimybes – žmones, kurie ilgą laiką domėjosi Lietuva, Kaunu, Vilijampole ir jau ilgą laiką nori prisidėti prie „Cirkuliacijos“ tikslų.

Ar dalyvauti virtualiai kūrybiniuose seminaruose ir susitikimuose su kūrėjais, nereikės specialių IT žinių? 

Gildas: Jau ką teko išmokti visiems karantino metu, tai dalyvauti virtualiuose susitikimuose. Ką visi patyrėme – jie vargina. Tad prisijungti prie edukacijų nebus sudėtingiau už bet kurį kitą turėtą susitikimą, o edukacijų trukmė, pasitarus su lektoriais, bus adekvati, skatinanti kūrybą, o ne nuovargį. O prisijungti pasiklausyti ar pažiūrėti podcastus bus dar paprasčiau – tereikia sekti mus bet kuriame socialiniame tinkle ir paspausti mūsų pasidalintą nuorodą. Festivalio dienomis – nuo birželio 6 d. kasdien po naują nuorodą.

Gildas Aleksa. D. Ališausko

Kiek laiko trunka tokio masto tarptautinio festivalio organizavimas? Ko labiausiai laukėte ir kokios naujovės turėjo būti šių metų festivalyje?

Gildas: Kad ir kiek mėgintume sau meluoti, tokio festivalio organizavimas trunka visus metus. Juk tenka apvažiuoti, kiek įmanoma daugiau tarptautinių festivalių, mėginti sudaryti programą, užmegzti ryšius tolimesniam bendradarbiavimui, apsilankyti tarptautinių tinklų suvažiavimuose („Cirkuliacija“ priklauso Baltic Nordic Circus Network ir CircoStrada tinklams), savo veikla prisidėti prie tų tinklų tikslų, prisidėti prie Lietuvos cirko srities vystymo, tada adaptuoti mikrorajoną, išvalyti norimas patalpas, pastatyti scenas, kėdes…. Dažniausiai paskutiniam festivalio spektaklio atlikėjams nusilenkus mes jau turime kitų metų festivalio programą. Bet, kaip matome, planai ir realybė ne visada eina koja kojon. Be įspūdingos pagrindinės programos, tikrai kokybiškos bendruomenių programos, labiausiai laukėme pagrindinės šių metų naujovės – turėjo vykti pirmoji „Cirkuliacijos“ konferencija. 

Kadangi festivalis sulaukia vis daugiau dėmesio užsienyje, pastebime, kad vis daugiau profesionalų atvyksta į Lietuvą žiūrėti festivalio formato ir jo įtakos vietos bendruomenei. Tad norėjome skirti dalį programos ir tiems, kurie praėję susipažinimo su cirku stadiją. Įkvėpti Vilijampolės įvairių kontekstų, konferencijos temas dėliojome aplink žodį „opresija“. Pakvietėme neįtikėtinais rakursais su šia tema susidūrusių scenos menininkų-asmenybių. Su jomis bus galimybė susipažinti podcastuose, duodu žodį, jų istorijos ir įžvalgos vertos mūsų visų laiko. 

Festivalio tema „Private Zone“ – tapo pranašiška. Festivalis išties taps kiekvienam labai asmeniškas. Ko palinkėtumėte virtualaus festivalio dalyviams ir žiūrovams?

Gildas: Net nepagalvojau (juokiasi). Tikrai… Norėjom kalbėti apie tai, kur yra tos ribos, kurias reikia gerbti, festivalyje, kuris lenda į žmonių gyvenimus su pasiūlymu patirti cirką. Dabar viskas įgauna visiškai kitokią prasmę ir aš džiaugiuosi, kad didžioji dalis programos liks kitais metais ir į šį laikotarpį žiūrėsim jau su tam tikra retrospektyva, spektakliai apaugs naujomis reikšmėmis – tai yra meninis tikslas, kurio labai sąmoningai vis siekiame, rodydami spektaklį neįprastose vietose, greta neįprastų ekskursijų… Kad tik žiūrovas patirtų, kiek įmanoma daugiau dalykų. Tokia praktika džiaugiasi ne tik žiūrovai, kritikai, bet ir patys atlikėjai. Esu girdėjęs pagyrų už tai, kokias pasaulines žvaigždes esu pristatęs apleistame name su neįprastai mažu jiems žiūrovų kiekiu, ar prie baro, kur alus „po eurą“. Šis aspektas susilaukia tik teigiamų įvertinimų. Kadangi pats esu žiūrovas, žinau, kaip jau mus veikia virtualūs spektakliai. Būtent todėl jų ir atsisakėme ir ieškojome patogiausių būdų perteikti bent dalelę norimo šilto patyrimo. 

Tad linkiu šiųmečio festivalio žiūrovams noro pažinti – pamatyti veiksmą, triukus, koncepcijas spėsim kitais metais, ši galimybė neatimama. Tik atsiranda nauja – pažinti šiuos stebuklus kuriančius žmones. Ir prieš einant žiūrėti į juos veiksme bus galima vėl prisiminti sakinį, kurį girdžiu po kelis kartus kiekvieną „Cirkuliaciją“: kokie jie nuostabūs.

Didžioji dalis festivalio numatytų renginių perkeliama kitiems metams. Kokiomis nuotaikomis šias žinias pasitiko užsienio partneriai ir dalyviai?

Gildas: Visi atlikėjai puikiai supranta situaciją. Mes festivalį nukėlėme, tačiau didžioji dalis kitų pasaulio renginių tiesiog atsišaukė. O tai buvo vienintelis tų trupių pajamų šaltinis. Tad mintį apie perkėlimą visos programos (dar vyksta kai kurios derybos, galbūt pavyks perkelti programą visą, be jokių pakitimų) į kitus metus, užtikrinant jų dalyvavimą mūsų festivalyje, o šiemet pabendrauti su festivaliu ir žiūrovais, atlikėjai pasitiko gana džiaugsmingai. Iš organizacinės pusės netgi yra teigiamų pusių – trupės iš Prancūzijos ar Ispanijos turi mašina važiuoti iki Lietuvos ir čia pasirodyti po vieną-du kartus. Šis laikas suteiks galimybių atrasti jiems papildomų pasirodymo galimybių aplinkinėse šalyse ir tuo sumažinti galimus nuostolius.

Pristatykite šių metų festivalio edukacinę dalį. Kokie kūrybiniai seminarai laukia menininkų? 

Gildas: Įvertinę situacijos galimybes ir šiuolaikinio cirko edukacinių programų retumą Lietuvoje, nusprendėme, kad negalima palikti metų be šio lauko menininkų kvalifikacijos kėlimo ar naujų įgūdžių lavinimo. Tačiau ši edukacija nebus tam tikroms cirko technikoms. Viena iš lektorių – Claudel Doucet – nuostabi kūrėja iš Kanados, savo kūryboje nagrinėjanti intymumo idėjas, turėjo būti atsakinga už šių metų pasirodymą balkonams. Jos tikrai stiprus sumanymas įsigyvendins kitais metais, tik šįkart vietoj penkių dirbtuvių dienų dalyviai turės visus metus savo pažinčiai su Claudel metodais, kuriuos nagrinės šiemet. Ta pati edukacijos kokybės gilinimo etapais strategija bus pritaikyta ir kitam lektoriui – Arieliui Bronzui iš Izraelio. Šis menininkas atėjęs iš teatro srities, tad jo dirbtuvės bus artimesnės su cirku dar nesusidūrusiems menininkams. Įkvėpti jo garsiausio – ir jam daugiausiai bėdų sukėlusio – performanso „Locked“ istorija, jo dirbtuves prašėme sieti su atminimo tema. Šią temą Vilijampolėje nagrinėjo ir Kauno bienalė, tad norėtųsi suteikti šiam istoriją atvėrusiam kultūros renginiui tam tikro tęstinumo, tiriant kaip atminimas gali sietis su fiziškais atlikėjų kūnais erdvėje. Arielis jau kalbėjosi su keliais holokausto tyrėjais ir labai susidomėjo Vilijampolės bei Lietuvos istorija. Šis faktas labai intriguoja pamatyti, kas gims iš jo ir lietuvių atlikėjų pažinties.

Festivalio virtualioje programoje – video ir audio podcastai su visais šiais metais renginyje turėjusiais pasirodyti užsienio svečiais. Kaip manote, kur gali pasisukti nesurežisuoti pokalbiai su festivalio dalyviais?

Gildas: Festivalio dalyviai – labai skirtingos asmenybės su itin skirtingomis patirtimis. Kažkada, kai teko ruoštis moderuoti diskusijas su cirko menininkais sostinės festivalyje „Naujasis cirko savaitgalis“, paklausiau Lietuvą pamilusio visame pasaulyje žinomo cirko režisieriaus ir pedagogo Roberto Magro, ko klausti, ko neklausti po cirko spektaklio. Jis man atsakė – jokių įmantrybių, paprasti klausimai: kas tau yra cirkas, kodėl nusprendei kurti tokį spektaklį. Cirko menininkai nėra teatralai, nereikia šnekėti aukštomis frazėmis. Ir tikiu, kad pokalbius pradėsime labai paprastai, tačiau jų eiga yra absoliučiai nenuspėjama net man. Galiu garantuoti tik tai, kad pokalbio metu sužinosime apie pačius žmones, apie jų gyvenimą dabartinėmis sąlygomis ir apie jų spektaklį. Tai bus puiki galimybė: vietoje diskusijos po spektaklio, kai visi pavargę, gauname diskusiją prieš spektaklį. Metus prieš spektaklį. Kadangi pastebėjome, kaip Kauno žiūrovai labai mėgsta polemizuoti su pačiomis spektaklyje išreikštomis mintimis ir priemonėmis, tad bus įdomu pamatyti, kokie įspūdžiai bus po to, kai žmonės turės galimybę ilgai pamąstyti apie spektaklį, jį įsivaizduoti savaip (o jų programoje – nė vieno panašaus į kitą) ir tada kelti klausimus ir diskusijas su atlikėjais. Gali būti, kad bus galingai bendraujanti kita „Cirkuliacija“. Gerai, kad bendravimą pradėsime iš anksto.

Galbūt šiuo laikotarpio pačiam teko dalyvauti virtualiuose renginiuose? Kokie įspūdžiai ir kaip manote, ar tokia pasaulinė krizė turės įtakos tolimesniam šiuolaikinio meno vystymuisi ir vartojimui?

Gildas: Teko ir duoti interviu, ir konferencijose sudalyvauti, vesti posėdžius ir žiūrėti spektaklius. Pastaroji patirtis sukėlė nemažai diskusijų Lietuvoje, teatro šalyje. Yra festivalių, kurie savo programą perkėlė į virtualią. Jų dėka galėjome susipažinti su į Lietuvą niekaip nesugebėsiančiais greitu metu atvykti menininkų darbais. Tačiau „Cirkuliacija“ – nėra apie garsias pavardes. Juolab, kad garsios pavardės cirko pasaulyje nebūtinai yra garsios pavardės Vilijampolėje. Todėl kai atvežame garsenybes, leidžiame jiems jų lygį įrodyti veiksmais. Esu matęs tokių spektaklių, kuriems iš inercijos visa prancūzų auditorija staigiai stoja ploti (o ten tai ne taip dažna, kaip Lietuvoje), rėkti „bravo“, o pats mėginau įsivaizduoti, ar Šilainiai, Dainava taip pat plotų jiems? Mano manymu čia menininkai gali tikrai pasitikrinti, ar neužmigo ant laurų.

Sklinda kalbos, jog mūsų kapitalistinis supratimas pasikeis į DAR didesnį vartojimo skatinimą, kai viskas sugrįš į savas vietas – prie gyvų pasirodymų galės žmonės įsigyti ir virtualius, realus pasaulis atrado tokį patį didelį virtualų savęs atspindį ir tikisi padidinti pardavimus 100%. Tačiau būtent karantinas parodė, kodėl tiek tūkstančių metų neišnyko teatras, šokis. Manau, kad kai tik bus saugu žmonės labai noriai grįš pamatyti gyvo meno. Aš pats prisiminiau, kodėl teatras, ne kinas, ne televizija. Yra begalinis azartas nedideliu atstumu nuo savęs pamatyti stebuklą. O tai ir yra visa „Cirkuliacijos“ esmė – išeiti į balkoną, iš laiptinės, į kiemą ar pereiti gatvę ir pamatyti stebuklą.

Transliuojamų podcastų programa:

Birželio 6 d. Cirkuliacija (Lietuva)
Birželio 7 d. Sisus Sirkus (Suomija)
Birželio 8 d. ENT Company (Švedija)
Birželio 9 d. Ariel Bronz (Izraelis)
Birželio 10 d. My!Laika (Pranzūzija/Italija)
Birželio 11 d. John-Paul Zaccarini (Švedija)
Birželio 12 d. Lion Lion Company (Kanada)
Birželio 13 d. Stacey Sacks (Zimbabvė/Švedija/Lietuva)
Birželio 14 d. Circus Ei eia (Ispanija)

Tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“ birželio 6-14 d. virtualioje erdvėje.
Atviri kvietimai registruotis į kūrybinius užsiėmimus menininkams vyksta iki gegužės 20 d.
Daugiau informacijos festivalio „Cirkuliacija“ Facebook paskyroje.
Festivalį remia Lietuvos kultūros taryba. Festivalį organizuoja Asociacija „Teatronas“.

Organizatorių inf.

Kultūros sektorius buvo vienas iš tų, kuriuos įvestas karantinas paveikė stipriausiai. Po truputį sugrįšime į koncertų sales, muziejų ekspozicijas bei teatrus, tačiau nežinomybė kūrėjų tarpe nėra išsisklaidžiusi. Suomijos teatrai per karantino savaitę teatrai prarado 1,7 mln. Eur pelno ir 80 800 žiūrovų. Metropoliteno opera skelbia apie šimtamilijoninius nuostolius ir darbuotojų atleidimus. Muziejams JAV atleidžiant darbuotojus, o galerijoms užsidarant „The New York Magazine“ meno kritikas Jerry‘is Saltz‘as apokaliptinę jauseną dar labiau sutirštino savo straipsnio antrašte „Paskutinės meno pasaulio dienos“. Ką jau kalbėti apie didelius tarptautinius meno renginius.

 „Kaip ir gyvenime, taip ir kūryboje pandemija vieniems suteikia priežastį veikti, kitiems – pasiteisinimą neveikti. Vis dėlto patyrimas, kad socialinis įtrūkis, duobė atsivėrusi dėl priverstinės fizinės distancijos gali būti naikinama kūrybiniu bendradarbiavimu per šiuos mėnesius neabejotinai bus įtvirtintas. Galų gale meno galia tiesiog nukreipti dėmesį nuo slegiančios tikrovės, trumpam nuo jos išsivaduoti yra seniai įrodyta“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto profesorė ir Menų fakulteto dekanė Jurgita Staniškytė. Su ja kalbėjomės apie svarbiausius karantino laikotarpio atradimus ir iššūkius, kurie laukia Lietuvos kultūros ir meno lauko po pandemijos. 

Kokie didžiausi iššūkiai kultūros sektoriaus laukia po karantino? 

Galima pajuokauti, kad laukia vienas didelis ir, regis, ilgalaikis iššūkis. Tiesą sakant, aš manau, kad egzistuoja bent du dalykai, kurie tikrai nesikeis, o visa kita galėtume vadinti tiesiog klausimais, kurie kankins kultūros lauko dalyvius dar ilgai. Nors visi suprantame, kad kūrybos procesus, ypač tam tikrose srityse (atlikėjų menai, kinas) karantino suvaržymai neišvengiamai palies, tačiau nepaisant nieko menininkai ir toliau kurs įsivaizduojamus pasaulius, bandys suteikti meninį pavidalą krizės bei traumų išgyvenimams ir savo kūriniuose kritiškai įvertins visa tai, kas vyksta dabar. Vienas dažniausiai šiuo laikotarpiu kartojamų optimistinių pasakojimų yra apie tai, kad V. Šekspyras išgyveno ne vieną maro epidemiją ir jų metu parašė geriausias savo dramas. Tad kūrybos vitališkumas, manau, išliks konstanta. 

Antra konstanta – ši mažiau optimistinė – menininkai ir kultūros institucijos ir toliau bus priverstos įrodinėti savo svarbą bei būtinumą politinės galios laukui. Nors virtualaus kultūros lankomumo skaičiai karantino metu dauginasi dešimtimis kartų, o valstybė stengiasi neatsilikti nuo europinių paramos kultūrai standartų, galvojant apie ilgalaikę perspektyvą būtina burti ir auginti kuo platesnį kultūros „advokatų“ lauką, nes panašu, kad artimiausiais metais jis taps gyvybiškai svarbus. 

O klausimų kyla tikrai daug: nuo trumpalaikių organizacinių – kaip kultūros įstaigoms veikti ir kurti saugiai – iki ilgalaikių ekonominių: ar naujai atrastos „skaitmeninės“ auditorijos gali bent iš dalies užtikrinti kultūros institucijų ir menininkų finansinį tvarumą; ar srautinės platformos panaikins meno tarpininkus, o privačios interneto platformos, kuriose dabar dauguma talpina savo kūrybą, neprivatizuos mūsų viešojo gėrio – kultūros ir meno; kaip institucijos ir menininkai susitvarkys su didėjančia globalaus kokybiško internetinio turinio konkurencija. Ir, žinoma, sunkiausiai atsakomi – amžini estetiniai klausimai: kokios naujos kūrybos formos įkūnys ir įprasmins mus taip netikėtai nugalėjusią tikrovę.

Kaip karantinas gali pakeisti valstybės požiūrį į kultūros finansavimą? Ar kūrėjus ir kultūros įstaigas šis karantinas padarys dar labiau priklausomus nuo valstybinio finansavimo? O galbūt ši situacija paskatins ieškoti alternatyvių finansavimo šaltinių? 

Suomijos teatro agentūra TINFO paskaičiavo, kad per karantino savaitę šalies teatrai prarado 1,7 mln. Eur pelno ir 80 800 žiūrovų. Metropoliteno opera skelbia apie šimtamilijoninius nuostolius ir darbuotojų atleidimus. Muziejams JAV atleidžiant darbuotojus, o galerijoms užsidarant „The New York Magazine“ meno kritikas Jerry‘is Saltz‘as apokaliptinę jauseną dar labiau sutirštino savo straipsnio antrašte „Paskutinės meno pasaulio dienos“. Ką jau kalbėti apie didelius tarptautinius meno renginius – masinius meno mugių, festivalių, bienalių perkėlimus ir uždarymus „Art Newspaper“ redaktorė Alison Cole įvertino konstatuodama, kad įžengiame į periodą, kai „mažiau yra daugiau“. Akivaizdu, kad taip stipriai nukraujavęs sektorius negali išsiversti be valstybės paramos, ypač turint omenyje tai, kad ekonominės krizės akivaizdoje verslo dėmesio sulaukti bus sunku, o ir jis pats taps konkurentu grumiantis dėl valstybės išteklių. 

Tad šioje situacijoje „alternatyvių finansavimo šaltinių“ laukas labai susiaurėja – visų akys krypsta į publiką. Kultūros lauko atstovai svarsto, kiek publikos, leidus vėl vykdyti veiklą, nepabūgs sugrįžti, pavyzdžiui, į teatro ar filharmonijos sales. Kinijos kultūros institucijų patirtys, bent jau iš karto po karantino apribojimų panaikinimo, buvo lyg ir optimistinės. Kita vertus, jeigu vakcinos atradimas ar koks kitas stebuklas neįvyks per pusmetį, akivaizdu, kad teks ieškoti kitų publikos įtraukimo būdų ir pirmiausia bandyti ją pratinti mokėti už skaitmeninį turinį. O tai tikrai nebus lengva. Britų nacionalinio teatro spektaklis „Frankenšteinas“, režisuotas Danny Boyle su populiariuoju Benedict‘u Cumberbatch‘u pagrindiniame vaidmenyje per vakarą surinko beveik keturiasdešimt tūkstančių svarų. Spektaklį žiūrėjo keli šimtai tūkstančių žiūrovų. 

Karantino laikotarpiu sulaukėme gerokai daugiau virtualių kultūros sklaidos projektų, parodų ir spektaklių įrašų. Ar radosi naujų kultūros pateikimo formų, kurios pasibaigus karantinui galėtų išlaikyti populiarumą? Ar galima tikėtis pokyčių kultūros prieinamume? 

Iš tikrųjų tai, kas vyko kultūros sektoriuje karantino laikotarpiu, galime pavadinti „skaitmenine karštine“. Internetas sprogo nuo įvairių kūrybinių iniciatyvų: menininkai kėlė savo kūrinius į skaitmenines platformas, institucijos atvėrė savo archyvus publikai, festivaliai vyko srautinių medijų režimu, galerijos kvietė į virtualias parodas, tinkle buvo kuriami bendru žiūrovų ir atlikėjų išgyvenimu paremti spektakliai, menininkai plėtojo įvairias socialines ir edukacines veiklas: nuo nuotolinių pamokų moksleiviams iki knygų pristatymo į namus. Paradoksalu, bet būtent karantinas privertė meno institucijas visiškai kitaip pažvelgti į kultūros politikų taip mėgstamą „skaitmeninę auditorijų plėtrą“ ir „socialinę atsakomybę“. Tai, kas skambėdavo nuobodžiai ir neįtaigiai biurokratų lūpose, kas neretai susilaukdavo skeptiško požiūrio ir abejonių, karantino tikrovėje tapo „skaitmeniniu spyriu“ ir savotiška neišvengiamybe – interneto platformos tapo vienintele gija, jungiančia menininkus, institucijas ir publiką. 

Neabejotinai, tie, kurie įvairiais būdais stengėsi palaikyti socialinį ryšį su žiūrovais virtualioje erdvėje, padėti jiems užsimiršti sunkiu laikotarpiu, dalintis su jais patirtimi ir įdirbiu, rizikavo menine kokybe, medijų netvarumu ir finansais, tačiau kaip pademonstravo internetinių svetainių lankomumas ir peržiūrų skaičiai, žmonėms to labai reikėjo. Dauguma kūrėjų ar meno institucijų atstovų pripažįsta, kad karantine atrasti nauji bendravimo su publika būdai labai pravers ir gyvenime po karantino. 

Skaičiau ne vieną interviu su menininkais, kurie teigia, kad pradžioje jiems buvo nejauku, pavyzdžiui, dainuoti kompiuterio ekranui, bet ilgainiui virtualios grįžtamojo ryšio galimybės ne vienam pasirodė besančios daug asmeniškesnės nei, sakykime, tradiciniame koncerte. Ar toks virtualus kultūros „sprogimas“ slepia pavojų – be abejo, apie juos jau šiek tiek užsiminiau, tačiau aš neabejoju, kad karantino metu parodyto solidarumo publika neužmirš.   

Nutolstant nuo ekonominių krizės aspektų, ar šis trūkis įprasto kultūrinio gyvenimo funkcionavime kaip nors paveiks kūrėjų kūrybines užmačias? Ar galima laukti kūrybinio palikimo, naujų sumanymų proveržio, kurio be pandemijos nebūtų buvę? 

Kaip jau minėjau, neabejoju kūrybos gyvybingumu. Taip pat nemanau, kad kartą įžengusi į virtualią erdvę ji iš jos nebesugrįš. Karantinas tampa puikia galimybe permąstyti socialinę meno misiją, kuri ilgą laiką gražiai atrodė meno teorijoje, o dabar įgavo būtinybės pavidalą. Kaip ir gyvenime, taip ir kūryboje pandemija vieniems suteikia priežastį veikti, kitiems – pasiteisinimą neveikti. Vis dėlto patyrimas, kad socialinis įtrūkis, duobė atsivėrusi dėl priverstinės fizinės distancijos gali būti naikinama kūrybiniu bendradarbiavimu per šiuos mėnesius neabejotinai bus įtvirtintas. Galų gale meno galia tiesiog nukreipti dėmesį nuo slegiančios tikrovės, trumpam nuo jos išsivaduoti yra seniai įrodyta. Tad tikiuosi geriausio, nes kūryba, kurią pavyko pamatyti karantino metu nuteikia viltingai. 

VDU inf. ir nuotr.

Jau keletą metų aktyviai diskutuojame apie klimato kaitą ir aplinkosaugines problemas. Dažnai šiuose debatuose paskęstame vienoje ar kitoje ideologinėje pusėje net patys to nesuprasdami, o susikalbėti darosi vis sunkiau. „Mes negalime išspręsti aplinkosauginių problemų neapsvarstydami tas problemas kuriančios vertybinės bazės. Ekosofija siūlo atsižvelgti į tai, kad tarša atsiranda dėl mūsų civilizacijos vertybinių prioritetų“, – teigia filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas dr. Mantas Davidavičius.

Dr. Mantas Davidavičius keletą metų savo tyrime gilinosi į ekoideologijos ir ekosofijos konfliktą. Pasirinkęs Lenkijos Belovežo girios atvejį, kur dėl girios ateities susigrūmė dvi priešingai žmogaus ir gamtos santykį suvokiančios stovyklos, filosofas tyrė, kaip susiformuoja mūsų požiūris į aplinkosaugą, kokias ideologijas dažniausiai pasirenkame ir kokiais mitais jas palaikome. Su juo kalbėjomės apie šiuo metu vyraujančias ekoideologijas ir joms galimą alternatyvą – ekosofiją. 

Mantas Davidavičius

Pradėkime nuo esminio klausimo. Kas yra ekosofija? 

Ekosofijos terminą 7-ajame dešimtmetyje atskirai pradėjo naudoti filosofai Felixas Guattari ir Arne‘as Næss‘as. Tai iš ekologijos problemų išaugusi filosofijos šaka, galima sakyti, gamtosaugos filosofija arba ekologinė filosofija. Tai būdas per ekologinės filosofijos prieigą ieškoti atsakymų į šių laikų ekologines problemas nutolstant nuo technokratinių atsakymų. 

Įprastai, kai kalbame apie ekologines problemas, prieiname prie paviršutiniškų atsakymų. Pavyzdžiui, turime problemą – oro taršą. Pirmo lygmens klausimas, anot Naess‘o, būtų – dėl ko susidaro oro tarša, o paprasčiausias atsakymas – dėl to, kad dūminam. Technokratinė prieiga sakytų, jog nedūminkime, o taršą koncentruokime į skystį ir išleiskime į paviršių arba pripildykime statines ir jas kur nors užkaskime. Naess‘as teigia, jog tai visiškai neveikia. Mes negalime išspręsti aplinkosauginių problemų neapsvarstydami tas problemas kuriančios vertybinės bazės. 

Ekosofija siūlo atsižvelgti į tai, kad tarša atsiranda dėl mūsų civilizacijos vertybinių prioritetų. Vyraujanti nuostata – žmogaus pareiga didinti gamybines apsukas, o šalies kultūrinė pažanga matuojama BVP rodikliu. Ekosofija kvestionuoja šiuos įsitikinimus. Galiausiai ekosofija – tai diskusinė ir kritinė prieiga, kuri nepateikia dogmatinių atsakymų į aplinkosaugos klausimus. A priori duoti atsakymai yra ne ekosofijos bruožas, tai jau ideologija. 

Savo tyrime ekosofiją pateikiate kaip atsvarą ekoideologijoms? Kaip mąstymas apie aplinkosaugines problemas virsta ekoideologijomis? 

Ideologijos konstruoja uždaras tiesų sistemas, kuriomis emociškai tikima. Tiesą sakant, įvairios ekosofijos per kritinę analizę ilgainiui sukonstruoja savo postuluojamas tiesas. To neišvengia jokia filosofija. Tačiau, kai tiesų sistema praranda kritinį vertinimą ir įgauna emocinį atspalvį, ji po truputį virsta ideologija, kuri yra uždaras pasaulėvaizdis, diktuojantis mūsų politinį elgesį. 

Tas uždaras pasaulėvaizdis turi savo vidinius ideologinius objektus, pagrįstus abstrakcija ir emocijomis. Ideologija tikintis asmuo projektuoja aplinkos vertinimą pagal tas ideologines abstrakcijas. Pavyzdžiui, „neliesta gamta“ yra vienas iš tokių ideologinių objektų mano nagrinėjamoje prezervacinėje ekoideologijoje. Kita vertus, jai oponuojanti konservacinė ekoideologija kuria žmogaus, kaip gamtos kūrėjo, mitą. Tai irgi pusiau abstrakcija, kuriai atskiri žmonės suteikia konkretų turinį. 

Ekosofija niekada galutinai neatsiskiria nuo ekoideologijos. Ji tarsi jos spektras, kurio viename gale yra kritinė žiūra sau ir aplinkai, o kitame – aklas tikėjimas, jog žinau, kaip yra iš tiesų. 

Kokias vyraujančias ekoideologijas šiuo metu būtų galima išskirti? 

Savo disertacijoje išryškinu dvi pagrindines sroves – gamtos prezervavimo ir gamtos konservavimo ekoideologijas. Gamtos konservavimo ekoideologija yra senesnė ir pagrįsta išteklių taupymu bei darniu vystymusi. Darnus vystymasis tarytum suponuoja, jog mes nuolatos technologiškai galime judėti į priekį, ir, jei protingai vartosime išteklius, jų niekad nepritrūksime. Noras protingai panaudoti išteklius padėjo sukurti aplinkosaugines institucijas, kurios prižiūri šių išteklių naudojimą. Vienas pirmųjų šios ideologijos atstovų JAV buvo Giffordas Pinchot‘as. Jis buvo žymus girininkas, o taip pat pasisakė už prohibicionizmą. Pinchot‘o pažiūras jungia konservavimo ideologija: būtina taupiai vartoti miško išteklius, kita vertus, reikia konservuoti ir žmogaus sveikatą, nes alkoholio vartojimas yra sveikatos išteklių eikvojimas. Taupios eksploatacijos ideologija gali turėti atsakymus nuo sveikatos apsaugos sistemos, iki gamtosaugos, švietimo ar galios centralizacijos. 

Alternatyva konservavimo ekoideologijai – JAV kilusi gamtos prezervavimo srovė. Ji kilo iš tokių mąstytojų kaip Johnas Muir‘as, kuris įkūrė vieną pirmųjų nacionalinių parkų JAV bei pirmąją gamtosauginę organizaciją „Sierra Club“. Jis buvo filosofas, iš dalies perėmęs Ralpho Waldo Emersono ir Henry‘io Davido Thoreau‘o idėjas. Pastarieji įkvėpimo sėmėsi iš Jean‘o Jacques‘o Rousseau‘o raštų. Rousseau yra pagrindinis prezervavimo ideologijos šaltinis, kuris surezonavo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Europoje kalbėti apie neliestą gamtą buvo absurdas: visur pilna žmonių, gamta nuo seno intensyviai eksploatuojama. Tik tuomet, kai europiečiai atrado terra nova anapus Atlanto, kur plytėjo milžiniški plotai retai apgyvendintos teritorijos, jiems tai atrodė kaip neliestoji žemė. Ignoruojant vietinių gyventojų, indėnų, vaidmenį susiformavo mitas apie žmogaus rankų nepaliestą gamtą JAV. 

Prezervavimo šalininkai stipriai oponavo tuometinei JAV kultūrai, kuriai buvo būdinga „Aukso karštligė“, staigi industrializacija, vyko geležinkelio iš Rytų į Vakarus statyba. Visi skubėjo kuo labiau technologiškai modifikuoti neliestąjį kraštą, o minėti mąstytojai bjaurėjosi šiomis tendencijomis. Jie būdami mažumomis savo krašte kūrė ekosofinę opoziciją, kuri Muir‘o dėka ilgainiui būrė vis daugiau bendraminčių, ėmė formuoti naujų tiesų apie pasaulį rinkinį. 

Ši jaunesnioji ekoideologija tapo lygiaverte alternatyva ir kartu beveik visiškai ideologiška. Dabar ji turi platų tinklą organizacijų ir daugybę nekvestionuojamų tiesų. Ji grįsta nebe dialogu, o mokymu. Iš esmės, ekosofijai virstant ekoideologija dialogas virsta monologu. Pereinama nuo svarstymo prie ugdymo. Galutinai susiformavus prezervavimo ir konservavimo ideologijoms sustiprėjo ir tarp jų esanti įtampa. 

Konservavimo šaka liko lokali, o prezervavimo ideologijos šaka yra itin mobili. Gamtos prezervavimo idėjos į Europą atkeliavo pakankamai neseniai, tačiau labai gajai plinta ir dabar, pavyzdžiui, Belovežo girioje yra didžiulė įtampa tarp dviejų stovyklų. Esminis klausimas – ar galima žmogui dalyvauti kokiose nors girios priežiūros procesuose. Konservavimo šakos atstovai sakys, kad ne tik galima, o privaloma. Žmogus turi kirsti vabalais apkrėstus medžius ir prižiūrėti tų vabalų populiaciją. Jeigu žmogus to nedarys, giria išeis iš kontrolės ir gamta pati savimi pasirūpinti negalės. Tuo tarpu prezervavimo ekoidelogija teigia, jog priežiūros nereikia. Ji yra žalinga ir netgi sanitariniai kirtimai naikina tam tikras paukščių buveines.  

Minite, jog konservavimo ekoideologijai būdingas lokalumas. Kaip ji formavosi mūsų regione? 

Konservavimo ekoideologija yra gerokai senesnė, nes jos užuomazgos glūdi Europos feodalinėje sistemoje, kuomet tam tikri gamtos ištekliai buvo rezervuoti feodalams. Mano nagrinėjamu atveju Lenkijoje Belovežo giria dar Jogailos laikais tapo karališka. Iki modernybės pastebimas kitoks žmogaus ir gamtos santykis. Tuomet dar vyravo pamaldi girios baimė, žmonės prisibijojo eiti į girią, o ritualams buvo naudojami stumbrai. Pavyzdžiui, Jogailos laikais buvo rengiamos medžioklės (lot. venationes magnae), kurių metu valdovas susikaudavo su stumbru. Pagautą laukinį žvėrį surišdavo ir paleisdavo į dvikovą prieš valdovą. Valdovas įveikęs žvėrį užtvirtindavo savo galią prieš laukinę gamtą ir parodydavo, jog yra girios valdovas. Vėliau girios medžioklės virto pramoga ir sportu, o dvikovos ritualas nunyko. 

Modernybėje pradėta medžioti iš paviljonų nuo staliukų, kartu buvo geriamas alkoholis, medžiojama sėdinti su šaunamaisiais ginklais per atstumą. Gamta nebėra tolygus žmogaus konkurentas ir tai, iš ko perimama politinė galia. Moderni medžioklė gamtą pavertė ištekliumi ir matant, jog šie ištekliai nėra beribiai, pradedamos steigti priežiūros institucijos. Atsiranda pirmieji „osočikai“, medžioklės prižiūrėtojai, įsteigiama didžiojo medžioklio pareigybė. Pradedami šerti stambūs girios gyvūnai, medžiotojai prižiūri, kad valstiečiai neitų į girią, reguliuoja gyvūnų populiaciją – jei vilkų per daug, juos ima medžioti. Iš esmės, susiformuoja kontrolieriaus pareigybė, kuri caro laikais įtvirtinama instituciškai: kuriamos aukštosios mokyklos, leidžiama spauda girininkams, randasi uniformos ir laipsniai. Ši gamtos traktuotė atsiradusi per medžioklės praktikas įgyja institucinį vaidmenį ir tampa dominuojančia ideologine šaka. 

Kokiu būdu į Belovežą atkeliavo prezervavimo idėjos? 

1921 m.  Władysławas Szaferis JAV pavyzdžiu Belovežo girioje įsteigia gamtinį rezervatą. Szaferis atsisakė trumpalaikės apsaugos ir siekė užtikrinti išteklių ilgaamžiškumą. Rezervato tikslas nebe pašerti stumbrą tam, kad vėliau jį būtų galima medžioti šalies valdovams (nuo karalių, carų iki Lenkijos prezidentų ir sovietinės nomenklatūros veikėjų). Szaferis teigia, kad gamtą turime saugoti vien dėl pačios gamtos ir apginti ją nuo žmogaus vartojimo. Kitaip tariant, gamtą reikia prezervuoti, o ne konservuoti. Anksčiau gamta buvo saugoma, nes tai svarbus išteklius pasilinksminimams, mėsos ar medienos šaltinis. Tuo tarpu, pasak Szaferio, tai puiki vieta turizmui, moksliniams tyrimams, menininkų įkvėpimo paieškoms. Taip žvelgiant į gamtą jos ištekliai tampa neriboti, nes gamta turime gėrėtis save iš jos pašalindami. Žmogus yra pastatomas už gamtinio rato ir laikomas gamtos opozicija. Prezervavimo ideologijoje tiesiogine prasme žmogus yra gamtos priešas, nes ten, kur žmogaus veikla plečiasi, gamta skursta ir nyksta retos rūšys. 

Esame anapus gamtos ir kartu ilgimės buvimo joje, nors būdami gamtoje veikiame kaip parazitai. Ši prieiga yra susvetimėjusi su pačia savimi, nes žmogus jaučiasi didžiausiu kenkėju savo idealui. Jis idealizuoja gamtą, bet savo buvimu suteršia savo šventovę. 

Ar jūsų nagrinėjamas Belovežo girios Lenkijoje atvejis atspindi ir bendras ekoideologijų tendencijas pasaulyje?

Nedrįsčiau apibendrinti viso pasaulio kontekste, nes konservavimo ideologijos atsiradimas turi labai aiškų istorinį ir geografinį kontekstą. Jis atsirado iš europietiškų, Belovežo tyrimo atveju, iš ATR ir carinių medžioklės praktikų. Panašūs procesai vyko ir kitur Europoje, bet ar ta pati perspektyva, kuri atsirado iš europietiškų medžioklės praktikų, galioja ir Afrikoje ar kokioje Indonezijoje, nesu tikras. Manau, kad gamtosauga tuose regionuose turi lokalinių savitumų, kurių nederėtų suvesti į šią opoziciją. Tas pats galioja ir prezervavimo šalininkams, kurių idėjos formavosi JAV ir pirmiausia sklido Vakaruose. 

Kas, pasak Jūsų, yra ekosofinės mažumos, kurios priešinasi ekoideologijų dominavimui?

Ekosofines mažumas suprantu kaip tam tikrą pilietinės visuomenės sluoksnį. Tai kritiškiau mąstančių žmonių grupė, kuri nebūtinai turi vieną aiškią ideologiją ar organizaciją. Ekosofija besivadovaujančių žmonių galima rasti įvairiuose visuomenės sluoksniuose, įvairių tautybių, amžiaus ir t. t. Manau, kad netgi yra tam tikra galimybė atitolti nuo ekoideologijų, jas suspenduoti ir peržengti. Filosofas Slavojus Žižekas tai vadina ideologine disidentifikacija. Dialogas tarp skirtingų tradicijų yra galimas, jeigu žmonės šiek tiek suspenduoja savo emocinį angažuotumą ir bando pasinerti į argumentus bei racionalų dialogą. 

Ko reikia rastis ekosofiniam mąstymui? Ar galima į jį žiūrėti instrumentiškai, pavyzdžiui, ekosofinių problemų svarstymą įtraukti į švietimo programas? 

Manau, kad Lietuvoje esminė problema švietime bendrai susijusi su filosofinio švietimo trūkumu. Turime etikos pamokas, bet daugumoje mokyklų nėra filosofijos kaip dėstomojo dalyko. Mokiniams siekiama paruošti galutinį atsakymą. Tuo tarpu dažnai atsakymas į klausimą, ką daryti, yra ideologinis ir kartu neefektyvus. Pasaulis kinta ir tuo metu, kai tas jaunimas užaugs, išmoktos ideologinės nuostatos jau gali būti pasenusios ir neadekvačiai reprezentuoti pasaulį. Dėl to reikėtų daugiau laiko skirti klausimams: o kas yra gamta? Koks yra mūsų santykis su gamta? Koks tas santykis turėtų būti? Kokios problemos yra mūsų aplinkoje ir kodėl jos tokios? Pokalbio modelis, kuriuo grįsta ekosofija turėtų būti tiesiogiai taikomas ir švietime. 

Gal per daug manome, kad viską žinome aplinkosauginiais klausimas. Praktika rodo, kad angažuotumas pats kuria problemą, pats prisidėjo prie aplinkosauginės krizės sukūrimo. Manydami, kad viską labai gerai apie aplinką žinome, vieną dešimtmetį teigiame, kad nieko baisaus deginti daug iškastinio kuro ir tai padės žmonijai, kitą dešimtmetį jau paaiškėja visos neigiamos pasekmės. Problema yra mūsų nusistatymas tiesos atžvilgiu ir dėl to ugdyme yra būtinas kritinis žvilgsnis. 

Belovežo giria

Belovežo giria – viena iš paskutiniųjų Europoje, kur ganosi stumbrai

Antrojoje interviu su Vytauto Didžiojo universiteto filosofu dr. Mantu Davidavičiumi dalyje kalbėjomės apie konfliktą tarp skirtingų ekoidelogijų Belovežo girioje Lenkijoje. Girios likimas susilaukė didelio žiniasklaidos dėmesio, kuomet protestuotojai dėl vykdomų kirtimų kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo teismą. Belovežo girioje susidūrė praėjusioje dalyje aptartos konservavimo ir prezervavimo ekoideologijų stovyklos, skirtingas kovojančių pusių stovyklas turėjo užimti ir vietiniai regiono gyventojai. Belovežo konflikto atvejis gali padėti suvokti ir platesnio masto konfliktus, kuriuose galime atsidurti turėdami skirtingas pasaulėžiūras gamtos ir aplinkosaugos klausimais. 

Kokia yra pagrindinė nesutarimų dėl Belovežo girios ateities Lenkijoje esmė? Nuo kada galima skaičiuoti jų pradžią?  

Mano nuomone, tiksliausia data būtų 1921 metai, kuomet Beloveže buvo įsteigtas rezervatas, vėliau pervadintas į Nacionalinį parką. Mišką sektoriais pasidalino dvi institucijos, turinčios skirtingas ekoideologijas: girininkijų tinklas (lenk. Lasy Państwowe) ir Belovežo nacionalinis parkas. Nacionaliniam parkui priklauso mažoji dalis girios, o girininkijai – didžioji. Verta paminėti, jog Lenkijoje plyti tik trečdalis Belovežo girios, kita dalis yra Baltarusijoje. 

Nacionalinis parkas turi griežto saugumo sektorių, į kurį negalima patekti be gido. Būtina samdytis ekskursiją, kuri kainuoja apie 80 eurų vienam asmeniui, todėl didelė dalis vietinių rezervato teritorijos net nėra aplankę. Net jei turi namą, už kurio tvoros rezervatas, jie rinksis mišką girininkijos pusėje. Tai vienas iš įtampos taškų. Tie, kurie mano, jog girioje žmogui turėtų būti daugiau vietos, nepritaria griežto rezervato idėjai. Griežto Nacionalinio parko prezervavimo šalininkai draudžia sodinti, kirsti, rinkti uogas, grybus ar patekti į mišką vienam, išklysti iš tako. Ne visi Nacionalinio parko sektoriai tokie, bet tendencijos panašios. Jo vizijoje svarbu kaip įmanoma labiau eliminuoti žmogų iš girios kaip veikiantį subjektą. 

Girininkijai priklausanti Belovežo dalis prižiūrima kitaip. Girininkai sodina naujus medžius, aptveria juos tvorele, prižiūri takus, prie jų genėja šakas, kerta medžius. Taip pat įrengiami apžvalgos bokštai ir stendai turistams. Miškas pusiau vartojamas, pusiau pramoginis. Konfliktas kyla, nes Belovežo giria viena ir ta pati, neišeina visko padalinti sektoriais. Pavyzdžiui, yra vabalas žievėgraužis tipografas (lot. Ips typographus). Jis minta spygliuočių žieve ir migruoja tarp miško sektorių arba, kitaip sakant, iš griežto rezervato teritorijos, kur to vabalo paplitimo židinių niekas nekerta. Nacionalinio parko pusė laikosi prezervavimo ekoideologijos ir mano, jog gamta pajėgi pati susitvarkyti ekosistemos viduje. Jeigu vabalų pradės daugėti, tai padaugės ir juos valgančiųjų sutvėrimų. Be to, Nacionalinis parkas teigia, kad ekosistemos pokyčiai yra natūralūs, nes keičiasi klimatas. 

Medis pažeistas žievėgraužio

Kas paskatino konflikto paaštrėjimą ir bylą Europos Sąjungos Teisingumo teisme?

Žievėgraužiai tipografai peršoka į girininkų sektorių, kuriems plintantys vabalai nepatinka. Jų manymu, užkrėstus medžius reikia kirsti. Tai gerokai paaštrino konfliktą. Ips typographus protrūkis 2017 m. įžiebė naują liepsną tarp šių organizacijų, kuri jau anksčiau egzistavo dėl skirtingų ideologijų. Neseniai vyko teismas tarp Lenkijos ir ES dėl Belovežo girios, kurį laimėjo Europos Sąjunga. Teismo reziumė – žmogaus priežiūra (kurią įvardija lenkų girininkija) yra žalinga praktika, pažeidžianti paukščių buveines ir tam tikras retas vabalų ir kerpių rūšis. Girininkai mano, jog nekertant užkrėstų medžių miškas bus pražudytas. Savo ruožtu Nacionalinis parkas teigia, jog kirsdami mišką girininkai sužlugdys Belovežo girios unikalumą. 

Taip pat veikia ir kiti argumentai, pavyzdžiui, estetiniai. Viena pusė pasisako už natūralų miško grožį, kuriame viskas taip pat, kaip ir prieš tūkstančius metų. Kitai pusei atrodo, jog prikritę medžiai ir šabakštynai nėra gražu. Gražus miškas kaip gerai prižiūrėtas gėlynas. 

Be estetinių motyvų prisideda ir ekonominiai. Girininkija nori išsaugoti darbo vietas žmonių, kurie kerta medžius ir prižiūri mišką. Didžiausio miestelio regione Hainuvkos herbe net pavaizduotas diskinis pjūklas. Jis atsirado kaip miško kirtėjų miestas, kurio pramonė pagrįsta lentpjūvių veikla. Jei staiga laimėtų prezervavimo šalininkai ir visas miškas taptų Nacionaliniu parku, tai daug žmonių netektų darbo. Dėl to gyvenantys iš miško priežiūros ir medienos apdirbimo palaiko girininkų pusę. 

Kita vertus, stipriai auga turizmo sektorius, ypač mažesniuose miesteliuose kaip Bialoveža. Žmonės ten gyvena nebe iš kirtimo, o daugiausia iš viešbučių ir restoranų veiklos. Turistai atvyksta pasižiūrėti, kaip atrodo mažai paliesta gamta, juos domina vienas iš paskutinių miškų Europoje, kur dar ganosi stumbrai. Vietiniai, kurie pragyvena iš turizmo palaiko Nacionalinio parko poziciją ir jungiasi į tokias organizacijas kaip „Vietiniai prieš kirtimus“, rengia piketus prieš girininkus. Taigi vietinė populiacija taip pat pasidalinusi į dvi barikadų puses.  

Kokią poziciją palaiko Lenkijos vyriausybė ir valdančioji partija Teisė ir teisingumas (PiS) (lenk. Prawo i Sprawiedliwość)?

Iki praėjusių rinkimų Lenkijos valdžia prioritetą teikė Nacionalinio parko idėjų sklaidai. Buvo kalbėta apie Nacionalinio parko praplėtimą, jis įtrauktas į apsaugos teritorijų tinklą Natura 2000, kuris yra europinis prezervavimo šalininkų tinklas. Po 2015 m. rinkimų, kuriuos laimėjo PiS aplinkos apsaugos ministru tapo Janas Szyszko. Pats būdamas girininku jis palaikė girininkijos pusę, rengė konferencijas, renginius kartu su aukšto rango kunigais ir pasisakė už kovą su žievegraužiu tipografu. 

Tuometinė Lenkijos vyriausybė yra atsakinga už kirtimų suintensyvinimą, kurį ji laiko būtinu ir motyvuotu. Paaštrėjus konfliktui, aktyvistai surinko daug medžiagos: jie nufilmavo girininkus vykdant kirtimus Natura 2000 reguliuojamosiose zonose, kuriose, pagal europines konvencijas, draudžiama kirsti. Aktyvistai siuntė laiškus su įrodymais Briuseliui ir pradėjo ES Teisingumo teismo procesą prieš Lenkiją. Nors teismas baigėsi aktyvistų naudai, tačiau daug dalykų nepakito. Pavyzdžiui, buvo iškelta nemažai baudžiamųjų bylų aktyvistams, kurie pažeidė girininkų draudimą eiti į mišką. Jie pažeidė draudimą dėl to, kad kovojo prieš kirtimus ir rinko medžiagą ES. Visgi Lenkiją paskelbus kalta, šios baudžiamosios bylos nebuvo nutrauktos ir žmonės toliau dar metus laiko buvo tąsomi po teismus. Tai rodo aiškią Lenkijos poziciją. Žinoma, dabartinė vyriausybė oficialiai atsiprašė, palinksėjo galvom, tačiau tuo viskas ir baigėsi. Įsakymai leidžiantys kirsti Belovežo girioje dar metus laiko nebuvo atšaukti. Šiuo metu konfliktas nurimo, tačiau pozicijos niekur nepranyko. Žmonės, kurie laikosi nuomonės, kad kirtimai būtini, vis dar yra aukštuose postuose. Jų priešininkai taip pat turi įtakos Nacionaliniam parkui. Viskas baigėsi štiliumi, bet galutinės atomazgos dar toli gražu nėra.  

Ar įmanomas koks nors vidurio kelias „konservavimo“ ir „prezervavimo“ grupių pozicijų suderinimui? 

Ekosofinių būdų ir perspektyvų derinimo variacijų galima ieškoti avangardinėse ekosofijos teorijose, kurios yra naujesnės nei prezervavimo šalininkų pažiūros. Tačiau susikalbėjimo ir naujos ideologijos radimosi procesas yra lėtas ir greitai to nepamatysime. Įtampa panašu, kad laikysis dar kelis dešimtmečius. Nė viena iš mano kalbintų žmonių grupių nemato galimybių susišnekėti su savo oponentais. Laiko juos radikaliais ir ideologiškai indoktrinuotais. Trūksta atvirumo iš konflikte dalyvaujančių žmonių. Reikėtų šiek tiek atsiriboti nuo savųjų ideologijų. Galbūt dabar blogas laikas, nes šiuo metu viską diktuoja vabalas. Žievegraužis tipografas valdo situaciją. Kol vabalo plitimas auga, žmones valdo baimė ir jie nebegali racionaliai leistis į diskusijas. 

Belovežos miestelyje, pagal kurį giria turbūt ir pavadinta, atlikau tyrimus. Beloveža yra keleto tūkstančių gyventojų miestelis, dauguma jų vienas kitą pažįsta. Miestelyje išsiskyrė gana ryškios prezervavimo ir konservavimo šalininkų stovyklos. Didelė dalis vietinių nesileidžia į jokį dialogą. Jie vadovaujasi šūkiais, kaltina vienas kitą, o kartais pasitelkia net smurtą. Buvo atvejų, kai girininkai aktyvistus stūmė su technika, ant jų važiavo. Ne Beloveže, o kitur Lenkijoje, aktyvistai rakinosi prie technikos grandinėmis, padeginėjo įvairią įrangą. Tarp šių kraštutinumų, be abejo, yra žmonių, kurie gali sueiti į dialogą. Belovežos miestelyje yra kavinė „Bike Caffe“, kurioje asmeniškai teko sutikti prie alaus bokalo sėdint politiką, aktyvistą ir girininką. Marga kompanija, kurioje jie geba trumpam pasikalbėti apie girios ateitį ir perspektyvas be savo politinių priklausomybių. Tokiam dialoge ir slypi sprendimas. Gebėjime komunikuoti problemas, kritikuoti tiek save, tiek opoziciją atviroje prieigoje. Jeigu mes atsisakome dialogo, nueiname į grynai vienos perspektyvos administraciją, kur egzistuoja vienintelė tiesa ir viskas vyksta pagal vieną algoritmą. 

Kaip šiame konflikte veikia girininkų autoritetas? Ar apskritai prezervavimo ekoideologijoje girininkai gali turėti savo rolę? 

Prezervavimo šalininkai sako, kad būtų geriau, jei girininkai susidėtų daiktus ir išvyktų iš Belovežos. Girininkai kovoja ne tik už girią, bet ir už savo darbo vietas bei šį tą daugiau: už prestižą, kurį turi girininko pareigybė. Seniau, kad ir sovietmečiu, tame mažame miestelyje įgyti aukštesnį išsilavinimą beveik nebuvo šansų. Vienintelė galimybė – įstoti į girininkų technikumą ir daugelis tokiu būtų įgijo aukštesnįjį išsilavinimą. Girininkija buvo būdas iš darbininkų pereiti į pusiau aristokratinį/nomenklatūrinį sluoksnį. Žmonės, kurie gyvena miškų tankmėje, darbo su aukštuoju mokslu galėjo tikėtis tik tapdami girininkais. Todėl girininkas tapo miestelio autoritetu, o dėvėti girininko antpečius buvo garbė. Tuo tarpu nuomoti savo pirkią vokiečių turistams, net ir gerai uždirbant nesuteikia tokio paties prestižo. Kai kurie žmonės sako: „Aš geriau jau savo sūnų norėčiau išleisti į garbingą profesiją, girininką, negu, kad jis patalynę keis kažkokiems tai vokiečiams.“ Kai kuriose vietose vyrauja vis dar toks garbės supratimas. 

VDU inf. ir nuotr.

Jau penktus metus skaičiuojanti Kauno iniciatyva „Šilainiai Project“ šiemet kviečia pasivaikščioti po Šilainių mikrorajoną ir geriau pažinti mus supančios aplinkos gamtą ir atsakyti, kokie gyvūnai, paukščiai ir augalai auga šiame rajone ir kokias netikėtas rūšis galime rasti čia pat esančioje VIII forto teritorijoje.

VIII fortas kauniečiams tapo istoriniu parku, kuriame vasaros metu vyksta kultūriniai renginiai, bendruomenės daržuose pluša senjorai ir šilainiškiai džiaugiasi unikalia gamta. Naudojantis nemokama mobiliąja programėle iNaturalist visą vasarą, iki pat rugsėjo pirmos dienos kviečiame čia atrasti ir fotografuoti įvairias augalų ir gyvūnų rūšis.

Birželio 6 d. 13 val VIII forte vyks susitikimas su gamtininku Tomu Pociumi, kurio metu sužinosite daugiau apie šios unikalios vietos biologinę įvairovę. Rudenį bus išleistas VIII Forto biologinės įvairovės žemėlapis. Daugiausia rūšių VIII forto teritorijoje per vasarą radusieji dalyviai bus apdovanoti partnerių prizais.

„Kauno tvirtovėje įsitvirtina gamta – natūralu, kaip ir nebenaudojamose šimtametėse pilyse ir tvirtovėse visame pasaulyje. Biologinė įvairovė įtvirtintuose kraštovaizdžiuose – taip apibūdinčiau šias Šilainių džiungles. Anuomet, prieš Pirmąjį pasaulinį karą visa teritorija tarp VIII ir IX fortų (dabar tai – Šilainiai) buvo tvirtovės esplanados ribose – vadinasi, karui priartėjus turėjo būti tuščia teritorija. Tiesa, kelias, jungiantis fortus, buvo apsodintas tuopomis, o fortų prieigos – dygliuotomis gudobelėmis, kurios specialiai tvirtovės apželdinimo planuose turėjo atlikti svarbų – natūralios kliūties vaidmenį. Atsitraukiant susprogdinti VIII forto šaudmenų sandėliai, dalis forto paskendo. Drėgmė ir tamsūs požemiai pradėjo traukti šikšnosparnius. O gynybiniuose grioviuose užsikimšusiuose drenažiniuose grioviuose puiki vieta veistis tritonams. Tiesa, gamtinė forto įvairovė turi ir invazinių ir pavojingų augalų – Sosnovskio barščių, tačiau stengiamės juos naikinti, kasmet vyksta įnirtinga kova, vaduojanti fortą nuo jų“, – sako Egidijus Bagdonas, VšĮ „Kauno Tvirtovės Parkas“ vadovas.

„Šilainiai Project“ vadovė Evelina Šimkutė prasidedant rūšių raliui pakalbino gamtininką Tomą Pocių.

EŠ: Rūšių ralis – kuomet per apibrėžtą laiką siekiama surasti ir atpažinti daugiau daugiau rūšių augalų, gyvūnų ir grybų – jau ne vienerius metus vyksta įvairiuose Lietuvos regioniniuose parkuose. Kuo šis renginys svarbus ir ar kas nors panašaus kada vyko miesto teritorijoje?

TP: Rūšių ralis – kasmetinė gamtininkų iniciatyva, kai profesionalių Lietuvos biologų ir gamtos mėgėjų komandos varžosi, kas per mažiau nei parą ras daugiau rūšių tam tikroje teritorijoje. Taip žaidimu ištiriama vietovės biologinė įvairovė. Žinoma toks rūšių ralis visada vyksta gamtiniu požiūriu vertingose teritorijose, tikrai ne miestuose. Tačiau vasaros pradžioje su Šilainių bendruomene atliksime eksperimentą – su apylinkės gyventojais surengsime mažą rūšių ralį VIII forto parke ir taip ištirsime čia gyvenančias rūšis.

Lietuvoje rūšių ieškojimo žaidimai miestuose dar yra neįprasti, bet pasaulyje tai nėra naujovė. Pavyzdžiui, kiekvienais metais didžiausi pasaulio miestai varžosi iNaturalist organizuojamame miestų gamtos iššūkyje, kurio tikslas toks pat – savo mieste per tam tikrą laiką užfiksuoti kuo daugiau rūšių. Taip miestų gyventojai pradeda labiau vertinti biologinę įvairovę savo aplinkoje. Tikimės, kad Kauno gyventojai į savo miestų parkus pradės žiūrėti kitomis akimis ir imsis veiklos, kuri dar labiau skatins naudingų rūšių gausėjimą.

Varnėnas Kauno VIII forte, Sauliaus Irmanto nuotrauka.

EŠ: Šilainiai, kaip gyvenamasis rajonas, ne visiems asocijuojasi su gamta, tačiau iNaturalist programėlėje jau pažymėta nemažai rūšių. Ką jau pavyko rasti? Ką galime tikėtis pastebėti ateityje?

TP: Nėra vietos pasaulyje, kurioje nebūtų gyvosios gamtos. Net ir dideliuose miestuose knibžda įvairiausių organizmų. Žinoma, jie kitokie nei miškuose ar laukinėse pievose. Vyrauja taip vadinamos sinantropinės rūšys – tai organizmai, kuriems žmonių veikla yra naudinga. Pavyzdžiui, jei ne žmonės, langinės kregždės Lietuvoje nerastų, kur sukti lizdus.

Šilainių bendruomenė dar tik visai neseniai susipažino su gamtos pažinimo programėle iNaturalist, bet jau aktyviai ją naudoją savo parko rūšių tyrinėjimui. Tarp atrastų organizmų, žinoma, vyrauja miestuose įprastos sinantropinės rūšys, tačiau į programėlę įkelti ir keli labiau stebinantys radiniai – pavyzdžiui tritonai ir į raudonąją knygą įrašyti šikšnosparniai. Tikiu, kad pavyks atrasti ir dar ką nors ypatingo.

Net ir tokioje mažoje teritorijoje gyvena tūkstančiai gyvūnų, augalų ir grybų rūšių. O kiek iš jų pavyks parke pastebėti ir atpažinti – priklausys nuo bendruomenės įsitraukimo į šią veiklą.

EŠ: Kauno VIII fortas turi unikalią ekosistemą – tai ir istorinis paveldas ir kultūra, bendruomenė, o kuo ši vieta svarbi gamtiniu požiūriu?

Takelis Kauno VIII forte, Sauliaus Irmanto nuotrauka.

TP: Kauno fortų požemiai – ne tik istorinė, bet ir gamtinė vertybė. Juose yra saugomos unikalios šikšnosparnių žiemojimo buveinės. Tikiuosi šis projektas ne tik skatins domėtis, kas gyvena kaimynystėje, bet ir atkreips visuomenės dėmesį į ekologines problemas, su kuriomis susiduria šikšnosparniai ir kiti nykstantys miestuose apsigyvenę organizmai. Kauno gyventojams svarbu žinoti, kada požemiuose lankytis yra leidžiama, o kada griežtai draudžiama.

EŠ: Gamtos stebėjimas pradedantiesiems – kaip pasiruošti? Į ką atkreipti dėmesį?

TP: Stebėti gamtą gali kiekvienas ir tam daug pasiruošimo nereikia. Svarbiausia elgtis saugiai ir atsakingai.

Miesto teritorijose dažnai plinta įvairios invazinės rūšys, kurios kenkia vietinei Lietuvos gamtai, bet taip pat gali padaryti žalos ir žmogui. Pavyzdžiui VIII forto teritorijoje pastebėtas Sosnovskio barštis labai pavojingas sveikatai, nes jo sultys, patekusios ant odos, gali sukelti stiprius nudegimus. Taigi tyrinėjant gamtą, nesvarbu mieste ar miške, geriausia rankomis nepažįstamų augalų neliesti. Taip nenukentėsite patys ir netyčia nesunaikinsite retų rūšių. Taip pat raginu nekelti bereikalingo streso gyvūnams juos imant į rankas. Ypač jautrūs yra ropliai ir varliagyviai.

O visiems gamtos pažinimu besidomintiems žmonėms siūlau neišeiti iš namų be išmanaus telefono su programėle iNaturalist. Ji gerokai palengvins gamtoje rastų organizmų atpažinimą. Nereikės vartyti storų knygų ar ilgai naršyti internete, kad sužinotumėte, kokį paukštį, vabzdį ar augalą pastebėjote. Į iNaturalist įkeltas organizmų nuotraukas pamato Lietuvos bei viso pasaulio gamtininkai ir greitai padeda atpažinti radinius.

Varnėnas Kauno VIII forte, Sauliaus Irmanto nuotrauka.

Projekto partneriai

VšĮ „Kauno Tvirtovės Parkas“
Asociacijos „Kauno Tvirtovė“ VIII forto įgula

Projekto sklaidos partneriai

Kauno Vinco Kudirkos bibliotekos Šilainių padalinys
Kauno miesto muziejus, Kauno pilies padalinys
Kauno fotografijos galerija

„Šilainiai Project“ 2020 m. veiklas dalinai finansuoja Lietuvos Kultūros Taryba ir „Actors of Urban Change“ programa.

„Šilainiai Project“ inf.

„Mitas, kad Kaunas – labai lietuviškas miestas. Daugiau nei pusę šimtmečio stengėmės nugramdyti tam tikrus savo istorijos sluoksnius. Šį romaną rašiau, nes norėjau, kad geriau suprastume savo tapatybę“, –  sako teatrologė, dramaturgė, monografijos apie žydų teatrą Lietuvoje autorė Ina Pukelytė, ką tik skaitytojams pristačiusi antrąjį romaną „Panelės iš Laisvės alėjos“. 

Pasak autorės, į 1932-ųjų Kauną nukeliantis romanas – duoklė jos senelių kartai, kuri, patyrusi du pasaulinius karus, dėl dvasinių traumų ir politinių persekiojimų taip ir negalėjo deramai perduoti savo tragiškų istorijų vaikaičiams. Galbūt šis pasakojimas apie dvi jaunas moteris – lenkę knygyno darbuotoją Zofiją ir žydų teatro aktorę Rachelę – padės geriau suprasti tiek laikinosios Lietuvos sostinės, tiek ir pirmosios Lietuvos nepriklausomybės kartos istoriją.

Auksiniai Kauno laikai. Teatras, meilė, džiazas. Svaiginantys Rachelės karjeros planai ir Zofijos šeimyninės laimės vizija. Tačiau nei viena, nei kita nenujaučia, kokia trumpa bus jų laimė. Kaip greit viską pakeis laikinąją sostinę užgulęs tamsus karo šešėlis ir kokius lemtingus gyvenimo sprendimus joms teks priimti. 

Birželio 16 d., antradienį, 18 val. I. Pukelytė romaną pristatys Vilniuje Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje, o kol laukiame žinių apie knygos pristatymą Kaune (tikimės, po liepomis, Laisvės alėjoje!), publikuojame leidyklos „Tyto Alba“ parengtą pokalbį su autore.

Pirmasis jūsų romanas išleistas 2000 metais ir štai antrasis pasirodo po 20 metų. Kiek jūsų gyvenime buvo literatūros po „Prancūziško romano“?

Literatūros buvo nemažai, nes šalia mokslinės veiklos realizavau save dramaturgijoje. Rašiau pjeses, įkūriau Teatro klubą, kuriame vaidinome komedijas moterims. Prieš kelerius metus su kauniečiams puikiai žinoma Bella Shirin sukūrėme spektaklį, susijusį su žydų istorija Kaune „Shalom, Bellissima!“ Bella gimė Kaune, vėliau emigravo į Izraelį, mokėsi aktorystės, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę vėl sugrįžo į gimtuosius kraštus. Ji labai norėjo papasakoti savo gyvenimo istoriją, ieškojo žmogaus, kuris padėtų parašyti pjesę. Tuo metu kaip tik domėjausi žydų teatru, tad sutikau. Netrukus gimė spektaklis, kuriame Bellą puikiai įkūnija aktorė Olita Dautartaitė. 

Kai tyrinėjau žydų teatrą, radau labai daug įkvepiančių istorijų, faktų, apie kuriuos nieko nežinojau. Supratau, kad Kaunas nėra tik toks, apie kokį mokėmės mokykloje ar skaitėme knygose. Iš tiesų tai buvo daugiatautis miestas, kaip ir kiti Lietuvos miesteliai, bet mes daugiau nei pusę šimtmečio stengėmės nugramdyti tam tikrus savo istorijos sluoksnius. Kūrėme pasakojimą, neva, tai labai lietuviškas miestas, ir toks pasakojimas labai tiko mūsų postsovietinei istorinei atminčiai. Tačiau dabar matome, kad toks kelias niekur neveda – skauduliai išlieka. Kol neišspręsime savo istorijos problemų ir su jomis nesusigyvensime, pirmyn judėsime sunkiai.

Nėra mūsų tapatybė tik lietuviška, reikia pamiršti tą mitą. Idėjos apie grynakraujiškumą labai pavojingos, jos atveda prie konfliktų. Tad „Panelės iš Laisvės alėjos“ – bandymas suprasti savo tapatybę. Žinoma, bus tų, kuriems mano požiūris nepatiks, kurie sakys, kad tai netiesa, taip nebuvo, bet dėl to ir rašau: noriu parodyti tą tapatybių daugiasluoksniškumą, kuris egzistavo tarpukario Kaune. Parodyti, žinoma, per žmones, jų likimus. Pasakoju apie lenkiškai ir jidiš kalbėjusius kauniečius, kurie svarbūs dabartinei mūsų kultūrai. Rašiau dar ir dėlto, kad mūsų literatūroje yra labai nedaug įtaigių pasakojimų apie Kauną. Štai Vilnius turi „Vilniaus pokerį“. Norėčiau, kad ir Kaunas turėtų savo literatūrinę istoriją.  

Ina Pukelytė. Teodoro Biliūno nuotr.

Romane jūs aprašote daug mažai žinomų dalykų, kurie daugeliui skaitytojų bus tikrai labai nauji. Pavyzdžiui, lenkiškasis Kaunas. Kaip rinkote informaciją romanui?  

Nebuvo sunku sukurti lenkaitės Zofijos personažą ir aplinką, nes rėmiausi savo senolių gyvenimu. Mano močiutė nekalbėjo lietuviškai, tik suprasdavo, ką kiti šneka. Jos vyresnioji sesuo net nesuprato lietuviškai, o jauniausioji jau buvo dvikalbė: ir kalbėjo, ir rašė lietuviškai. Senelio šeimoje visi kalbėjo lietuviškai, bet irgi buvo lenkakalbiai. Mano vaikystėje buvo daug lenkų kalbos. Su močiute šnekėjau tik lenkiškai, ir mieste – ar eitum į svečius, ar į turgų – kasdienė kalba buvo lenkų. Gyvenome dabartiniame Savanorių prospekte, kur kiek vėliau buvo pastatytas „Žalias kalnas“, ten buvo ištisas nedidelių namukų kvartalas su užkaboriais ir sandėliukais. Dideliame kieme iš visų aplinkinių namų susirinkusios kaimynės tarpusavyje nekalbėdavo lietuviškai. Lietuvių kalba buvo labiau inteligentų kalba, o čia, kieme, vyravo kitas žmonių sluoksnis. Aišku, toji vietinė lenkų kalba buvo skurdesnė nei ta, kuria kalbėta Lenkijoje, ir dingo ji su mano senelių karta. Mano tėvai jau nešnekėjo lenkiškai.   

Romaną taip malonu skaityti, kad, atrodo, jį buvo ir taip lengva rašyti. Iki pusės pasakojimas net kiek naivus, sentimentalus, tarsi gražus kaunietiškas atvirukas, o antra dalis kerta per paširdžius taip, kad nori susiriesti ir nebeatsitiesti. Sąmoningai pasirinkote tokią formą? 

Nesąmoningai taip susidėliojo, pati istorija reikalavo dviejų linijų. Pirma, norėjau tarsi nufotografuoti tuoj pranyksiantį pasaulį, užfiksuoti vaizdinius, detales, nes mano karta yra paskutinė, kuri dar galėjo tai matyti realybėje. Turiu galvoje tarpukario dvasioje gyvenusių senelių namus, grubią, primityvią jų buitį. Norėjau įvardyti kiekvieną detalę: pauostyti, pačiupinėti. Dėl to lenkiškoje romano linijoje gal šiek tiek ir jaučiasi tokia euforija. Pirmąją knygos dalį buvo gera rašyti, o antrąją – sunku. Buvo nelengva priversti save išrašyti neigiamas emocijas, tad ilgai užtruko, kol prisiverčiau personažus panardyti į sunkumus, sugriauti jų gyvenimus. 

Pasakojate apie lenkiškąją liniją, kita labai svarbi knygos dalis – žydiškoji. Pagrindinė veikėja – aktorė Rachelė, jos gyvenimas, besiskleidžiantis žydų teatre. Herojė „išėjo“ tikrai nepamirštama – kūnas ir kraujas. Tyrinėjate žydų teatrą, tad kaip jums sekėsi sutramdyti save ir suvaldyti medžiagą?

Rachelė man padarė didžiulį įspūdį, net kolegos sakydavo, kad turbūt persikūnijau į Rachelę, vis apie ją kalbėdavau. Buvo keista, kad išliko labai mažai žinių apie šią žydų teatrui svarbią asmenybę. Tai atrodė neteisinga. Apie ją rašau 2017 metais pasirodžiusioje monografijoje, bet norėjau, kad apie ją sužinotų daugiau žmonių, kad žmonės patikėtų personažu, išgyventų jo likimą, kad Rachelė grįžtų kaip gyva į Laisvės alėją. O geriausia forma tam – grožinė literatūra. 

Tai Rachelė turi realų prototipą?  

Taip. Kai rašiau monografiją, jaučiausi lyg detektyvė. Reikėjo iš nuotrupų ir detalių sukonstruoti žydų teatro fenomeną, sulipdyti jį kūrusių žmonių istorijas. Daug laiko praleidau archyvuose, važiavau į YIVO institutą Niujorke, į Izraelį, mokiausi jidiš. Bedėliojant tą mozaiką vis labiau ryškėjo šios jaunos merginos paveikslas. Rachelė tarpukariu atvyko į Kauną – provinciją, bet jau augantį, vis labiau vakarietišku tampantį miestą. Kaune ji buvo pristatoma kaip prancūzų teatro žvaigždė. 1936 metais Rachelė tapo Kauno žydų teatro direktore, 1940 metais dar galima rasti apie ją informacijos, nes dirbo sovietiniame žydų teatre, o po to staiga viskas nutrūksta. Rachelė dingsta. Kaip ir visi žydų teatro aktoriai. Kiek pavyko atsekti, Rachelės istorija nutrūko Dachau koncentracijos stovykloje. Vadinasi, ji išgyveno getą. Turėjo dukrą. Romane Rachelė taip pat turi dukrą, nors kai rašiau, nežinojau šio fakto. 

Romano veikėjos sugriauna mitą, kad tarpukariu Kauno moterų pagrindiniai užsiėmimai buvo eiti į kirpyklas, priiminėti svečius salonuose ar triūsti namuose. Priešingai – matome veiklias moteris ir jų virsmą, kai suvokusios, kad romantika baigiasi, jos turi priimti sudėtingus sprendimus. Didelis dėmesys moterų paveikslams. Iš ko mokėtės? 

 Nebuvo sunku kurti lenkaitės Zofijos elgseną – tyrinėjau daug namiškių nuotraukų ir bandžiau įsivaizduoti, kaip gyveno to laikotarpio šeimos moterys. Iš tų jaunystės fotografijų – ir mufta, ir lapės apykaklė, ir kitos detalės. Deja, šeimos senoliai nieko nepasakodavo apie jaunystę, tik kad „prie Smetonos buvo geriau“, tad iš fotografijų pati bandžiau įsivaizduoti, kaip ta trisdešimtmetė dar nesubrendusi mergina žiūri į ateitį, kokią gražią perspektyvą įsivaizduoja. 

Zofija jauniausia šeimoje, gal todėl ji labiau emancipuota, šiuolaikiškesnė, nes jai nereikia galvoti, kaip kuo greičiau ištekėti ir sukurti šeimą. Kurdama Zofijos paveikslą galvojau ir apie šiuolaikinę trisdešimtmetę, kuri dar tik pradeda gyventi, optimistiškai žvelgia į ateitį, nes tarsi nereikia niekuo rūpintis, nereikia būtinai tuoktis, ji jaučiasi laisva. Rachelės personažas atsirado iš mano meilės teatrui – rašiau natūraliai ir lengvai. 

Romane labai svarbi miesto atmosfera, pavyzdžiui, labai gyvas Šančių gyvenimas. Taip pat veikia istorinės asmenybės, pavyzdžiui, Borisas Dauguvietis ar Kipras Petrauskas. 

Kipras Petrauskas buvo vienas iš tų, kurie stengėsi sujungti Kaune gyvenančias tautas. Jis palaikė glaudžius kontaktus su žydų teatru, nacių okupacijos metais išgelbėjo smuikininko Danieliaus Pomeranco dukrą. Nedaug tokių liudijimų, kad lietuvių artistai būtų palaikę aktyvius ryšius su žydų teatru. Borisas Dauguvietis, Vytautas Bičiūnas, aktorius Stasys Pilka, kuris dalyvavo jidiš teatro spektaklyje.  

Intelektualai stengėsi, kad mieste gyvenančios įvairios tautos suartėtų, nes gana greitai pajuto, kad jeigu nebus tautų sutarimo, gali ištikti tai, kas tuo metu jau vyko Vokietijoje. Pavyzdžiui, norėdami suartinti skirtingas tautas, 1935 metais žydai lietuvių kalba pradėjo leisti laikraštį „Apžvalga“. Juk, kai Vokietijoje galvas jau kėlė nacionalsocialistai, Lietuvoje dar nebuvo grėsmės ir atrodė, kad viskas bus gerai. Dėl to lenkai ir žydai važiavo į Lietuvą. Jeigu tas intelektualų siekis suartinti tautas būtų plačiau išsiskleidęs, gal nebūtume turėję tokios tragedijos. 

Ne kartą užsiminėte apie teatrą, tad šiek tiek nutolkime nuo knygos ir pažvelkime į šių dienų aktualijas.  Taigi – karantinas. Kaip įsivaizduojate teatro ateitį, kai viskas taip pairo?

Teatras egzistuoja jau pora tūkstančių metų ir visą laiką jį bandoma laidoti. Buvo pranašaujama, kad jis mirs atsiradus kinui ar televizijai. Bet teatras – stiprus fenomenas, vis iškylantis virš bangų, nes čia svarbiausia gyvas kontaktas. Kol žmogui reikia kito žmogaus, teatras gyvuos. Mums reikia gyvo atlikėjo, pulsuojančios energijos, tarp aktoriaus ir žiūrovo susikuriančio energetinio užtaiso. Ir nors daug meno, teatro taip pat, per karantiną atsidūrė virtualioje erdvėje, ji tarsi užsikimšo – sunku buvo atsirinkti, ką žiūrėti, daug laiko reikėjo skirti informacijos atsijojimui, galų gale nebesinorėjo nieko, tik vėl grįžti į gyvą teatrą. 

Nepaisant suvaržymų, juk galima vaidinti nedidelėms žmonių grupėms – toks teatras ypatingai paveikus. Kažkada teatrą vaidindavo namuose, šeimoje. Taip, teatras yra priklausomas ir nuo technologijų,  bet aktoriaus ir žiūrovo kontaktas visada yra svarbiausias: arba jis susikuria, arba ne.   

Ką tik pasirodęs romanas „Panelės iš Laisvės alėjos“ sulaukė didelio susidomėjimo, tad kas toliau? Rašote tęsinį?

Prieš kelias savaites pagalvojau, kad reikia pažiūrėti, ką kalbėjau prieš dvidešimt metų, kai pasirodė „Prancūziškas romanas“. Tada prisižadėjau, kad rašysiu tą romaną, aną… Aišku, nieko neparašiau, tai gal šįkart nieko nežadėsiu, nes vėl nepadarysiu.

Leidyklos „Tyto Alba“ inf.

Justė Vyšniauskaitė gimė ir užaugo Kaune bei, kaip pati sako, Kaunas – niekada nenustojantis stebinti miestas. „Didžioji dalis man svarbiausių prisiminimų yra susiję su šiuo miestu, jame visada galima atrasti kažką naujo ir netikėto. Už dalį tokių atradimų ir įdomių miesto pasakojimų, be abejonės, turėčiau padėkoti istorijos mokytojui Domui Boguševičiui ir jo organizuotoms orientacinėms varžyboms. Išties, istorijos mokslas man patiko jau mokykloje, bet daugiausiai dėmesio tuo metu skyriau įvairių meninių veiklų praktiniam išbandymui“, – atsiradimo ten, kur yra dabar, istorija dalinasi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto Menų istorija, kritika ir medijos studijų programos ketvirtakursė Justė Vyšniauskaitė. 

Mergina, studijų dėka, atrodo sau artimą interviu meną ir sėkmingai save realizuoja rengdama straipsnius įvairiems kultūros leidiniams bei portalams (įskaitant ir „Kauną pilną kultūros“ – mūsų žurnale Justė atliko praktiką ir tapo redakcijos bendradarbe), todėl pasakotojos vaidmuo jai, kiek neįprastas. J. Vyšniauskaitė ilgai planavo įgyti aktyvios meno kūrėjos išsilavinimą, tačiau, kaip pati sako, jokios meno srities praktiškai niekada gerai neįvaldė ir svarsto, jog galbūt tam pritrūko kantrybės ar įgimto talento tačiau. „Nors gitara atremta į sieną liūdnai dulka jau kelis metus, tačiau dar ir šiandien į rankas kartais pasiimu fotoaparatą ar grafinę planšetę – abi sritys, nors ir retai mano puoselėjamos, išlieka mylimais hobiais, kurie turi puikų meditacinį poveikį“, – pasakoja būsima VDU absolventė. 

Apie universiteto patirtis, meną bei ateities planus J. Vyšniauskaitė dalinasi interviu.

Kaip susiklostė, jog pasirinkote studijuoti Menų istoriją, kritiką ir medijas Vytauto Didžiojo universitete?

Kadangi buvau labai pamėgusi fotografiją, turbūt iki pat vidurinės mokyklos baigimo buvau užsispyrusi studijuoti šį dalyką. Nesu tikra kaip ir kada, bet po truputį mano interesų centre fotografiją pakeitė kinas. Dvyliktoje klasėje planavau studijuoti filmų ir televizijos studijų programoje Škotijoje. Visgi, įvairios aplinkybės nulėmė mano norą likti Lietuvoje. Menų istorijos, kritikos ir medijų studijų kryptį pasirinkau beveik atsitiktinai. Sprendimas buvo impulsyvus, jau visai artėjant tai dienai, kai reikėjo užpildyti prašymus internetinėje sistemoje. Neabejojau, kad noriu studijuoti menus, todėl naršiau Lietuvos universitetų tinklapius ir konkrečiai kiekvieno menų fakulteto studijų programas, kol netikėtai atradau šią. Programa man pasirodė patraukli, nes ji studentus supažindina ne tik su dailės istorija, bet ir architektūra, teatru, fotografija, kinu – dalykų spektras pakankamai platus, kas man yra labai priimtina. Šiandien išties džiaugiuosi, kad pasirinkau teorines menų studijas, nes jos puikiai atspindi mano asmenybę ir interesus.

Ko tikėjotės iš studijų programos, ar buvo dalykų, kurie nustebino?

Į universitetą atėjau be didelių išankstinių lūkesčių. Kaip ir minėjau, buvau persiskaičiusi studijų programą, tačiau neturėjau konkrečių nusistatymų apie šias studijas, stengiausi atvirai žvelgti į kiekvieną dalyką. Iki studijų pradžios, negalėjau įsivaizduoti, kokia įdomi gali būti architektūra, tai buvo malonus atradimas. Taip pat, nebūčiau pagalvojusi, kad man kažkada patiks gilintis į teorines meno sampratas – estetikos filosofiją. Iš esmės filosofija yra vienas iš didžiausių mano atradimų studijuojant Vytauto Didžiojo universitete. Šį dalyką buvau pasirinkusi, kaip vieną iš artes liberales paskaitų ir tai tikrai nuspalvino mano keturis studijų metus naujomis idėjomis.

Ši studijų programa apima įvairias menų sritis, o kuri iš jų Jums arčiausiai širdies?

Vis dar arčiausiai širdies man išlieka kinas ir fotografija. Nepaisant to, man įdomios praktiškai visos meno sritys, kiekvienoje iš jų yra unikalių, nuostabių kūrinių, kurie provokuoja emocijas ir mintis. Be to, manau, geras dėstytojas ar mokytojas bet kokią mokslo sritį gali pristatyti kaip įdomią ir prieinamą.

Vis dar galima girdėti pasisakymų, jog meno sritis Lietuvoje, iš valdžios pusės, nėra pakankamai įvertinama. Kaip Jūs dėl to jaučiatės? 

Nedrįsčiau taip generalizuoti situacijos, juk labai sunku būtų apibrėžti, ką reiškia pakankamai įvertinta – manau, kad ši samprata priklauso nuo kiekvieno žmogaus požiūrio. Visgi, sunku ginčytis, jog finansavimo kultūros sričiai trūksta, o esamų lėšų paskirstymas kartais kelia nemažai klausimų. Žinoma, apmaudu, kai tenka pastebėti, kad valstybinėse ar nacionalinėse galerijose ir muziejuose byra tinkas arba trūksta kokybiško apšvietimo, o dalis meno lauko darbuotojų, nors turi aukštąjį išsilavinimą, dirba praktiškai už „minimumą“. Visgi, reikėtų žvelgti į šią situaciją ne iš emocionalios perspektyvos, o ieškoti logiškų sprendimų. Manau, kad norint situaciją keisti iš esmės reikėtų šviesti visuomenę apie meno ir kultūros svarbą, istoriją, aktualumą, o ypač tam atrasti vietos mokyklų programose. Kol iš pagrindų nepasikeis tiek visuomenės, tiek valdžios požiūris, jog kultūra yra tik antrinės svarbos sritis, tol naivu tikėtis, kad įvyks kažkokie sistemingi, grandioziniai pokyčiai ir staiga įžengsime į Lietuvos meno aukso amžių. Nežinojimas ir neišmanymas dažniausiai yra visų problemų šaltinis, nuo kurio ir reikėtų pradėti.

Kaip vertinate Vytauto Didžiojo universitetą?

Manau, universiteto vertinimas negali tiesiog sutilpti į žodį gerai arba blogai. Iš savo perspektyvos galiu įvertinti tik savo studijų programą, gretutines studijas ar minimaliai pabandyti suvokti artes liberales naudas ir trūkumus. Žinoma, universitetas nėra tobulas, siekiant geresnių rezultatų reikėtų atnaujinti dalies studijų dalykų turinį, griežčiau vykdyti studentų priėmimus. Vis dėlto, studijų kokybė ypač stipriai priklauso nuo dėstytojų ir galiu pasidžiaugti, kad per keturis metus man teko susidurti ir mokytis iš nuostabių savo srities specialistų, kurie padėjo geriau pažinti ne tik tiriamus dalykus, bet ir skatino tobulėti, plėsti savo akiratį bei požiūrį. Natūralu, kad ne viskas buvo vienodai įdomu ir kokybiškai pateikta, tačiau mes dažnai esame linkę mesti kaltinimus universitetui, pamiršdami, kad būdami studentai, kartais ieškome greičiausio ir paprasčiausio kelio, ne visada įdedame tiek pastangų, kiek derėtų. Universitetas juk nėra prievolė, jį pasirenkame, nes norime mokytis ir tobulėti, todėl patys studentai turi būti atsakingi už savo įdedamą darbą, o universitetas turėtų pasiūlyti tam reikalingus įrankius – teorinius pagrindus bei literatūrą. VDU dėstytojų dauguma, bent iš mano patirties, dažnai suteikia studentams ypač patogias sąlygas mokytis, didelė dalis informacijos būna pasiekiama internetu, ko ne, padėta ant sidabrinės lėkštutės, telieka ją pasiimti ir įsisavinti. Galiausia, universitetas skatina atlikti kvalifikacinę praktiką, kuri gali būti ypač naudinga, ruošia atviras įvairių sričių paskaitas, renginius ir seminarus, iš kurių galima atrasti kažką sau aktualaus. 

J. Vyšniauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Rašote straipsnius įvairiems kultūros leidiniams ir portalams. Kaip pradėjote užsiiminėti šia veikla?

Už pirmuosius parašytus straipsnius turiu padėkoti savo studijų programos dėstytojams. Patį pirmą interviu su britų fotografu Homer Sykes man teko paruošti pirmame kurse, nes tai buvo universiteto užduotis. Pati gal niekada nebūčiau sugalvojusi, o turbūt ir būtų pritrūkę drąsos, imti interviu iš man įdomaus menininko, tačiau tą kartą tai buvo privalomas darbas ir tiesiog teko jį paruošti. Vėliau susipažinau su VDU menų galerijos „101“ vadove Margarita Žigutyte. Ji paskatino pakalbinti porą menininkių, kurių darbai buvo eksponuojami galerijos parodose. Straipsnis po straipsnio supratau, kad man patinka rašyti apie kultūrą, todėl trečiame kurse kvalifikacinę praktiką pasirinkau atlikti „Kaunas pilnas kultūros“ redakcijoje. Manau, kad tai buvo be galo naudinga patirtis, išmokiusi įvairių rašymo subtilybių, leidusi geriau suprasti kaip veikia periodinės spaudos leidyba bei suteikusi šansą susipažinti ir dirbti su puikia žurnalo komanda. Po praktikos dar gana ilgai bendradarbiavau su šiuo leidiniu ir tikrai pamilau šį darbą.  

Turbūt nesuklysiu sakydama, jog Jums artimesnis kalbinančiojo, o ne pasakotojo vaidmuo. Kas Jums labiausiai patinka kalbinant žmones, gal turite kažkokių metodų, kuriais stengiatės jiems padėti Jums atsiverti?

Man teko rašyti tiek apžvalginių straipsnių, tiek recenzijų, tačiau labai pamėgau interviu žanrą. Mane žavi kiekvieno pašnekovo individualumas, jo ar jos idėjos bei jų raiškos būdas. Išties, interviu rašymas padėjo suprasti, kad daugelis sričių, kurios man neatrodė ypač patrauklios, gali būti neįtikėtinai įdomios. Nuostabu sutikti ir bent minimaliai pažinti skirtingus žmones, kurie yra labai atsidavę savo veikloms, ar tai būtų darbas, ar hobis, ar visuomeninė veikla. Iš kiekvieno pašnekovo galima išmokti kažką naujo, smagu su jais klajoti po netikėtus pokalbio vingius, kurių nebūnu numačiusi besiruošdama interviu klausimus. Taip pat norėčiau tikėti, kad interviu rašymas išmokė mane geriau įsiklausyti į kito žmogaus išsakomas mintis. Jokių magiškų triukų pašnekovo „atvėrimui“ turbūt nėra, ar bent jie man nėra žinomi. Tikiu, kad svarbu pokalbio metu išlikti atviru, nesiūlyti pašnekovui primestinių idėjų, o įdėmiai klausytis jo. Žinoma, reikia stropiai atlikti namų darbus: pasidomėti pašnekovo darbais bei paruošti įdomius klausimus, kurie tam žmogui dar nebuvo užduoti bei nebijoti jų keisti sekant pokalbio logiką. Visgi, interviu, nors ir specifiška, tačiau yra pokalbio rūšis, o kiekvieno pokalbio metu svarbu išlikti žmogišku ir empatišku – natūraliai, tai galioja ir ruošiant straipsnį.

J. Vyšniauskaitė. G. Žemaitytės nuotr.

Kokie jūsų tolimesni planai po studijų? 

Konkretaus plano apibrėžti tikrai negaliu. Turbūt, pirmiausia norėsis trumpai paatostogauti, aplankyti daug renginių, kurie kurį laiką buvo nepasiekiami tiek dėl sudėtingos karantino situacijos, tiek dėl bakalauro baigiamojo darbo ruošimo. Žinoma, norėtųsi iš karto rasti darbą kultūros srityje, tačiau esu atvira idėjai įsidarbinti ir kitokiuose sektoriuose, nes manau, kad kiekviena patirtis gali būti kažkuo naudinga ir įdomi. Labai tikiuosi, kad pavyks sugrįžti prie aktyvaus straipsnių rašymo, kurį trumpai buvo sustabdę universiteto baigiamieji darbai. Ateityje man būtų labai įdomu save išbandyti kuratorystės srityje bei prisidėti prie vieno iš Lietuvos kino festivalių organizavimo. 

Kokį patarimą galėtumėte duoti abiturientams, sprendžiantiems, kokią studijų programą pasirinkti?

Renkantis studijų programą, manau, svarbu išlikti nuoširdžiu sau – studijuoti tai, kas išties tave žavi, o ne rinktis profesiją iš materialinių išskaičiavimų. Universitetas turi suteikti kokybišką išsilavinimą, o jį įsisavinti bus be galo sunku, jei kiekviena paskaita, pasirinkus sau neįdomią sritį, taps kančia. Antrasis patarimas, kuris dažnai nepatinka daugeliui tėvų, – jei nesi užtikrintas, ką norėtum studijuoti, luktelti metus laiko (pasiimti gap year) yra gera mintis. Aš savo studijas besirinkdama impulsyviai pataikiau, tačiau pažįstu ne vieną žmogų, kuris tokio sprendimo gailėjosi. Universitetas gali padėti pažinti save, tačiau bent minimalus savęs bei savų ambicijų suvokimas reikalingas jau ir renkantis studijų kryptį, o „šauti į bet ką“ neverta. Vieni metai laiko atrandant sau įdomią mokslų sritį yra gerokai vertingesnė laiko investicija į savo ateitį, nei keturi metai nemėgstamose studijose, po kurių dažnai žmonės nenori dirbti pagal įgytą išsilavinimą.  

VDU inf.

„Pink Floyd“, „Queen“, R.E.M“, „Coldplay“ bei daugelį kitų grupių jungia vienas bruožas – visos jos susibūrė universitete. Taip nutiko ir KTU muzikos technologijas studijuojančius jaunuoliams – juos į grupę „MellowMonday“ subūrė aistrą muzikai bei KTU.

Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (KTU SHMMF) pirmakursiai grupę subūrė jau pirmaisiais studijų metais. Vienas grupės steigėjų, Edvinas Valaitis, dar prieš pradėdamas studijuoti KTU, grojo keliose grupėse, tačiau visada svajojo suburti savo grupę. 

Edvinas Valaitis

Nors pasirinkęs studijuoti muzikos technologijas, pirmiausiai norėjo apsiprasti naujoje aplinkoje, naujame draugų rate ir tik tada dėliotis mintis apie grupės subūrimą, viskas įvyko gerokai greičiau. 

„Kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi, nes jau antrąjį mokslo metų mėnesį grupės draugas pasiūlė suburti muzikos grupę. Aš sutikau, o per kelias dienas įsitraukė ir kiti nariai“, – pasakoja E. Valaitis. 

Be Edvino, grojančio bosine gitara, grupę sudaro dar keturi vaikinai – grupės balsas, grojantis ir elektrine gitara – Vakaris Žiūkas, ritmas, grojantis būgnais ir padedantis nusigauti grupei į repeticijas – Dominykas Zaboras, Ugnius Drazdovas groja elektrine gitara, solinių partijų atlikėjas, grojantis fortepijonu – Aurimas Kaunas. Grupę papildo ir dar du grupės draugai – Vytautas Jakimavičius ir Mykolas Šmukšta, kurie padeda iš techninės pusės.

Vienas pirmųjų grupės konkursų –  „Garažas’20“, kuris vyksta gyvos muzikos klube „Tamsta“. 

„Sudalyvauti tokiame konkurse buvo mano svajonė, nes tai vienas iš rimčiausių grupių konkursų vykstančių Lietuvoje. Šiame konkurse dalyvavo labai daug dabartinių pripažinimo sulaukusių grupių, todėl dalyvavimas čia mums simbolizavo savotišką darbo įvertinimą. Nors nepatekome į antrąjį turą, tačiau gavome patirties ir naudingų pastabų, kurios leis kryptingai judėti toliau“, – džiaugiasi vaikinai.

„Švelnus pirmadienis“

Edvinas daug metų intensyviai mokėsi groti akordeonu, tačiau dabar rankose laiko styginį muzikos instrumentą, o bosinė gitara vaikino gyvenime atsirado prieš keletą metų. 

„Groti bosine gitara paskatino savos kūrybos kelio pradžia“, – pasakoja vaikinas. Edvinas nemėgsta kurti dainų, kuriose gali įgroti tik vieną partiją, o vėliau laukti kol kiti grupės nariai įterps savąsias. 

Dėl gero mokymosi konservatorijoje, vaikinui buvo suteikta galimybė išmokti groti nauju instrumentu: „Užsispyręs įvaldžiau tiek akordeoną, tiek bosinę gitarą ir keletą kitų instrumentų, todėl dabar galiu būti atsakingas už daugiau dainos dalių“, – sako jis.

Studijuodamas KTU Edvinas taip pat sėkmingai ir tikslingai išnaudoja abu muzikos instrumentus – su grupe „MellowMonday“ kuria indie rock stiliaus muziką ir aktyviai dalyvauja universiteto gyvenime, grodamas ansamblyje „Nemunas“. „Man muzika, tai atsiribojimas nuo problemų ir galimybė „ištaškyti“ save į visas puses“, – meilę muzikai apibūdina Edvinas.  

Kalbėdamas apie „MellowMonday“ pavadinimo atsiradimą, Edvinas teigė, kad išskirtinės istorijos pavadinimas neturi. 

„Su grupės nariais ieškojome žodžių junginio, kuris įdomiai skambėtų. Pavadinimą sugalvojome prieš pat grupių konkursą Vilniuje, nes jo reikėjo registracijai. Nors išvertus pavadinimą „MellowMonday“ jis reiškia švelnų pirmadienį, vaikinai palieka laisvę klausytojams jį interpretuoti savaip. 

Studijos – įrašų studijoje

Jau 13 metų akordeonu grojantis E. Valaitis, rinkdamasis KTU, planavo įsitraukti į universiteto tautinio meno ansamblio „Nemunas“ veiklą. Vaikinas pasakoja, kad teko net kelis kartus pildyti anketą, tačiau galiausiai buvo priimtas. „Džiaugiuosi „Nemuno“ kolektyvo sprendimu, buvau labai šiltai priimtas ir visada esu laukiamas pagroti kartu“, – pasakoja studentas. 

Paklaustas, kas paskatino pasirinkti muzikos technologijų studijų programą, vaikinas pasakoja, kad tai nebuvo sudėtingas sprendimas ir neprireikė ilgai svarstyti. 

„Šios studijos apjungia mano mėgstamą kūrybą ir jos profesionalų perkėlimą į virtualią erdvę“, – įsitikinęs jis. Nepaisant meilės muzikai, šiuo metu į kūrybą Edvinas žvelgia kaip į ateities pajamų šaltinį. „Studijuodamas siekiu sukaupti kuo didesnį žinių bagažą ir tas žinias pritaikyti praktikoje“, – pripažįsta vaikinas.

Jis labai džiaugiasi, kad dėstytojai geranoriški, skatina kurti ir padeda tobulėti. „Kuomet nusiunčiame savo garso takelius, dėstytojai net ne savo darbo laiku, mielai pasidalina pastabomis ir pasiūlo pagalbą, kai jos reikia“, – pasakoja Edvinas. Muzikos technologijų studentas nekantriai laukia kitų mokslo metų, nes studijos bus sutelktos į tai, kas jam aktualiausia – kūrybą bei darbą įrašų studijoje.

Emilija Endrikytė

KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto studijų programos Komunikacija ir informacijos valdymo technologijos studentė

„Lietuvą aplankiau dar 2003 metais – kai automobiliu apvažiavome visas tris Baltijos šalis. Mums patiko jos visos, tačiau būtent Lietuvoje susidūrėme su pačiu šilčiausiu svetingumu, kokį man yra tekę patirti. Žmonės priėmė mus nakvynei į savo namus, todėl iš pirmų lūpų galėjome išgirsti spalvingą Lietuvos istoriją, per jų pačių patirtis, o ne tik skaitydami turistinius leidinius. Nuo to laiko planavau kažkada čia sugrįžti“, – pasakoja vokietis Markusas Polzeris, atvykstantis dėstyti vokiečių kalbą ir kultūrą Vytauto Didžiojo universitete (VDU) bei, laisvu laiku, groti būgnais – jei pavyks suburti roko grupę.

Dėstytojas jau yra dirbęs įvairiose užsienio šalyse – Belgijoje, Švedijoje, Nyderlanduose ir Lenkijoje – todėl sakosi laikąs save tikru Europos piliečiu. Baltijos jūros regiono šalimis jis taip pat domisi jau seniai. M. Polzeris nusprendė persikelti iš didžiulio, gyvybingo Berlyno į gerokai mažesnį Kauną – ir negaili miestui pagyrų už turtingą kultūrinį gyvenimą.

„Manau, Kaunas niekuo nenusileidžia Vilniui, ypač kultūros srityje. Juk tikriausiai ne veltui jis yra UNESCO dizaino miestas ir Europos kultūros sostinė 2022, tiesa? Be didelės galerijų ir muziejų įvairovės, nekantrauju patirti ir garsųjį „Kaunas Jazz“ festivalį bei įkvepiantį gatvės meną. Vokietijoje taip pat yra daug kultūros centrų, ne tik Berlynas – antai palyginti nedidelis Bambergo miestelis, kur baigiau bakalauro studijas, turi turtingą istoriją, gerą alų, skanų maistą, vieną geresnių Europos krepšinio komandų – panašiai kaip Kaunas“, – paraleles su savo gimtąja šalimi vardija pašnekovas.

M. Polzer. Asmeninio archyvo nuotr.

Išmokus naują kalbą, atsiveria naujas pasaulis

Vokietijos akademinės mainų tarnybos dėka Lietuvoje dėstysiantis Markusas Polzeris tikina, jog šiandien yra bene geriausias ir pelningiausias laikas mokytis vokiečių kalbos, kurią kaip gimtąją arba pirmą užsienio kalbą vartoja net 130 milijonų žmonių. Lietuva ne išimtis – Vokietija yra viena svarbiausių mūsų šalies politinių ir ekonominių partnerių.

„Apskritai kalbant, Vokietija turi didžiausią BVP visoje Europos Sąjungoje, užima trečią vietą pagal eksportą pasaulyje po Kinijos ir JAV, galiausiai – tai didžiausia ES prekybos rinka. Be to, nors išties galima bendradarbiauti su vokiečiais versle ar politikoje kalbantis angliškai, ryšiai pasieks visiškai naują lygmenį, jei su savo partneriais mokėsite bendrauti jų gimtąja kalba“, – paaiškina M. Polzeris. 

„Kiekvieną kartą išmokus naują kalbą, atsiveria naujas pasaulis. Vokiečių kalbos atveju, „atrakinsite“ ne tik Vokietiją, bet ir Austriją, dalį Šveicarijos, Belgijos, Italijos, Prancūzijos, Danijos, Rumunijos, Čekijos…“, – vardija dėstytojas. Pasak jo, vokiškai kalbančių gyventojų netrūksta ir Rusijoje, JAV, Kanadoje, Pietų Amerikoje. Neseniai jų padaugėjo ir Ispanijoje.  

Nepaisant didžiulės praktinės naudos, šiuo metu vokiečių kalba nėra itin populiari Lietuvos jaunimo gretose. Berlyno, Antverpeno, Leideno ir kituose universitetuose dirbęs pašnekovas viliasi bent jau savo paskaitose pritraukti kuo daugiau studentų.

O pačios paskaitos neapsiribos vien kokybišku kalbos mokymu: M. Polzeris planuoja jaunimą sudominti kelionėmis, filmų peržiūromis, knygų aptarimais. Pasibaigus pandemijai, jis tikisi surengti studentams ekskursiją į Vokietiją, taip supažindindamas juos su šalies kultūra ir istorija. Tačiau, jei kelionės į tolimesnes valstybes dar būtų ribojamos, yra ką studentams parodyti ir Baltijos šalyse – pavyzdžiui, vietose, kur persidengia vokiečių ir lietuvių istorija ar kultūra.

Iš pirmų lūpų – apie kasdienės kalbos subtilybes

Vokietis sutinka, kad mokytis kalbos iš ją kaip gimtąją vartojančių dėstytojų yra išties naudinga. „Didžiausia nauda yra, neabejotinai, informacija iš pirmų lūpų apie kasdienį kalbos vartojimą ir subtilybes, kaip ji vartojama skirtinguose socialiniuose, regioniniuose ar profesiniuose kontekstuose. Be to, tuomet galima treniruoti savo tarimą pagal „gimtąjį“ kontekstą, taigi, greičiau patobulinti ir savo kalbėjimo bei klausymosi įgūdžius“, – pažymi dėstytojas, tuo pačiu pridurdamas, kad, kaip ir visur, yra dvi medalio pusės – gimtakalbiai dėstytojai ne visuomet gali teisingai įvertinti, kuriuos jų kalbos niuansus bus sunkiau perprasti negimtakalbiams.

Paklaustas apie iššūkius, su kuriais teko susidurti Vokietijos švietimui pandemijos metu, M. Polzeris sako, kad jų būta įvairių – jau vien todėl, kad šalis yra federacinė respublika, padalinta į šešiolika žemių, turinčių savus teisės aktus ir švietimo politiką. Todėl kiekviena žemė su iššūkiais kovojo savaip – kai kur švietimo įstaigos atsidarė anksčiau, kitur vėliau; kai kur nuotolinis mokymas buvo sėkmingesnis, nei kitur.

„Nors švietimas skaitmeninėje erdvėje pavyko gerokai geriau, nei tikėtasi, vis tiek teko susidurti su iššūkiais. Skaitmenizacija Vokietijoje yra vis dar laikoma vidutiniška. Kai kuriose nuošalesnėse šalies vietovėse apskritai nėra greito interneto ryšio. O ir didesniuose miestuose – Miunchene, Hamburge, Berlyne ir t. t. – vargingesnės šeimos turi prieigą tik prie vieno ar dviejų skaitmeninių įrenginių. Jais turi dalintis tėvai, jei jiems reikia dirbti nuotoliniu būdu, ir du, trys ar daugiau vaikų, besimokančių namuose“, – problemas vardija M. Polzeris.

Lietuvoje pasirinko VDU – nudžiugino tarpdiscipliniškumo dvasia

Domėdamasis galimybėmis įsidarbinti Lietuvoje, M. Polzeris apsidžiaugė perskaitęs apie Vytauto Didžiojo universitete (VDU) palaikomą tarpdiscipliniškumą – galimybę derinti skirtingas studijų sritis ir įgyti platų universitetinį išsilavinimą. Panašius principus galima pastebėti ir pašnekovo studijose ir darbuose, kuriuose persidengia leidyba, informacinės technologijos ir humanitariniai mokslai. Baigęs Viduramžių studijas Bambergo universitete, magistrantūroje jis studijavo leidybą, vėliau gilinosi į IT sritį. Tarp M. Polzerio buvusių darboviečių – ne tik įvairūs Europos universitetai ar sveikatos priežiūros startuolis (angl. start-up), bet ir automobilių gamintojo „Ford“ padalinys Kelne.

„Kai tik sužinojau, kad universitetas vadovaujasi tarpdiscipliniškumo principais, pasijutau tvirtai dėl savo sprendimo. Visą savo akademinę karjerą stengiausi palaikyti tarpdiscipliniškumo dvasią – todėl manau, kad VDU švietimo schemose pritapsiu gerai“, – paaiškina dėstytojas.

VDU mokslo ir studijų centras. Jono Petronio nuotr.

Germanistas taip pat žada Kaune suburti ir roko grupę – laisvalaikiu jis mėgsta groti būgnais ir planuoja šios veiklos neatsisakyti ir Lietuvoje. „Jei grojate roką, ypač klasikinį, kaip „Led Zeppelin“, „Deep Purple“ ir t. t., arba bliuzą, ir jei ieškote būgnininko – susisiekite su manim“, – kviečia dėstytojas, turintis solidžios patirties ir šioje srityje – 1992-2004 metais jis buvo profesionalus būgnininkas.

M. Polzeris dar neatvyko į Lietuvą, tačiau artimesnę pažintį su šalimi jau pradėjo – neseniai jis perskaitė Rimanto Kmitos romaną „Pietinia kronikas“ apie gyvenimą Šiauliuose XX amžiaus pabaigoje. Knyga, išversta į vokiečių kalbą, paliko jam itin gerą įspūdį. Savo ruožtu, norintiems žvilgsnio į šiandieninę Vokietijos visuomenę, jis siūlo paskaityti Juli Zeh romaną „Unterleuten“ – apie išgalvotame kaime kilusias kultūrų sankirtas, kai jame imamasi statyti vėjo jėgaines.

„Jei labiau mėgstate filmus, labai rekomenduoju „Systemsprenger“, kurį režisavo Nora Fingscheidt, apie agresyvia laikomą devynmetę, jos beviltišką kelionę po skirtingas socialines institucijas bei nesėkmei pasmerktus įsivaikinimus“, – kultūros rekomendacijomis dalinasi dėstytojas.

***

Markusas Polzeris baigė viduramžių bakalauro studijų programą Otto-Friedricho universitete Bamberge (2007 m.) – studijų metu jis pagal „Erasmus+“ programą metus mokėsi Gothenburgo universitete Švedijoje. 2010-aisiais M. Polzeris baigė redagavimo bei leidybos magistrantūros studijas Berlyno laisvajame universitete (2010 m.), tais pačiais metais dirbo Vokietijos akademinės mainų tarnybos (DAAD) tutoriumi Olštyno universitete Lenkijoje. Ketverius metus (2010–2014 m.) jis dirbo akademiniu darbuotoju Antverpeno universitete (Belgija), 2012-aisiais – kviestiniu dėstytoju Leideno universitete (Nyderlandai). 2014–2015 m. M. Polzeris buvo CRC konsultantas kompanijoje „Ford Motor Company“. Trejus metus iki 2018-ųjų jis taip pat dirbo Berlyno akademinėje leidykloje, leidžiančioje medicininę literatūrą. 2018–2020 m. M. Polzeris buvo skaitmeninio sveikatos sektoriaus startuolio (start-up) operacijų vadovas. 2019–2020 m. dėstytojas dėstė vokiečių kaip užsienio kalbą Gėtės institute Vokietijoje.

VDU inf.