Marius Lasinskas – Neveronių kaime, Kauno rajone, gyvenantis vaistininkas-žolininkas, „Žolinčių akademijos“ viceprezidentas, lektorius, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos doktorantas, knygos „Vaikai vaistažolių pasaulyje“ autorius, laisvu nuo paskaitų ir praktinių užsiėmimų metu gaminantis vaistažolių mišinius bei konsultuojantis visus norinčius susipažinti su sveikatai naudinga augmenija. Marius yra studijavęs ir dirbęs farmacijos srityje, tačiau, ten neradęs visų atsakymų į rūpimus klausimus, atsigręžė į gamtą ir dabar dalinasi patirtimi apie ten rastus lobius, kartais aptinkamus net ir po artimiausiu daugiabučio balkonu.

Koks buvo jūsų kelias į žolininkystę, kas buvo jūsų mokytojai ir įkvėpėjai?

Per pastarąją Motinos dieną sužinojau, kad mama, manęs laukdamasi, rinkdavo jonažoles. Neseniai jas skindama ji prisiminė anuos laikus, kai gyveno Babtuose ir dirbo pas Mariją Baranauskienę (Lietuvos agronomė daržininkė, biomedicinos mokslų daktarė – red. past.), buvo jos pagrindinė pagalbininkė. Taigi dar negimęs jau rinkau vaistažoles kartu su mama ir dabar žinau, iš kur šis palinkimas. 

O šiaip mamutė dirbo Kauno medicinos universitete – dar būdamas pradinukas dažnai vaikščiodavau jo koridoriais. Taigi mano profesinė kryptis kaip ir buvo aiški nuo mažens, tik reikėjo pasirinkti tarp gydomosios medicinos, farmacijos ir odontologijos. Brolis siūlė būti chirurgu, bet tam aš per jautrus, kraujas man nepatinka. Odontologija irgi – visą dieną reikia prie burnos susilenkus stovėti, be to, reikalingas ir meninis pajautimas. Ir tada vaistininkystė man sužibo akyse! Įsivaizdavau išminčių, stovintį vaistinėje ir patarinėjantį žmonėms sveikatos klausimais, bendraujantį ir teikiantį naudą. Man labai patiko šis vaizdinys ir įstojau studijuoti pirmu numeriu. Mokykloje labai gerai mokiausi, baigiau Kauno „Rasos“ gimnaziją. Nors, tiesą pasakius, pradžioje gal ne taip ir gerai, mat ankstyvaisiais metais siekiau tapti pačiu geriausiu pasaulyje futbolininku – grįžęs iš mokyklos, kuprinę sviesdavau į kampą ir žiemą vasarą žaisdavau futbolą. 

Per penkerius metus studijuodamas farmaciją kaip reikiant susipažinau su chemija ir jos atšakomis, įsigilinau į visą tą cheminį, kitaip tariant, tablečių pasaulį. Mokėmės ir apie augalus – man tai buvo tikra atgaiva. Vėliau teko atlikti praktiką ir dirbti vaistinėje. Ten dirbant kartais būdavo skaudu stebėti žmones, kurie tikisi iš tablečių didelio efektyvumo, tačiau nenori patys nuosekliai stengtis dėl savo pasveikimo. Po kurio laiko pradėjau dirbti vienoje farmacinėje kompanijoje, kurios dėka nemažai pakeliavau po Lietuvą, bendravau su daugybe gydytojų, mokslininkų. Vis tiek neradau atsakymo į ramybės neduodantį klausimą: kodėl tabletės gydo, gydo, bet iki galo nepagydo? Galų gale teko išeiti iš to tarytum gero, perspektyvaus darbo ir traukti ieškoti atsakymų gamtoje – ten žmonės gydėsi visais laikais, kai dar nebuvo nei vaistinių, nei ligoninių. Gamta yra pati didžiausia vaistinė, kurios vaistai yra augalai. Taigi, susipažinęs su abiem pusėmis, vis dėlto atsigręžiau į gamtą. 

Asmeninio archyvo nuotr.

Esate abiejų šių sričių specialistas ir matote tarp jų tam tikrų prieštarų?

Taip, aš (ir kiti specialistai) apie tai vedu paskaitas. Tikrai verta pasiklausyti ir tam tikrų dalykų išmokti. Pavyzdžiui, jei skauda pilvą, nereikėtų tuojau pat griebtis tablečių nuo pilvo skausmo – gal vakare, prieš miegą, suvalgei vienu cepelinu per daug, gal rūgštis užkilo, bet juk yra gaurometis, saldymedis ir kitų augalų, kurie mažina rūgštingumą – vienkartinių sutrikimų, skausmų, uždegimų nebūtina iš karto užkimšti tabletėmis.

Žinoma, vaistai reikalingi ir reikia džiaugtis, kad jie yra – esama sudėtingų onkologinių ligų, infarktų. Galų gale, sulaužytą koją tikrai ne gysločiu gydysim. Bus reikalinga šiuolaikinė medicina, na, o po to jau galima tepti kaulažolių tepalu, medetkomis mažinti uždegimus ir dėti tą patį gyslotį. Bet dėl kai kurių sutrikimų tikrai piktnaudžiaujame tabletėmis. Rydami saujomis tarsi permetame joms atsakomybę už savo sveikatą, ypač jei išleidome daug pinigų. Išgėrus stebuklingą tabletę, nebereikia daryti nieko – nei mitybos peržiūrėti, nei puoselėti savo nervų sveikatos – bet jei tu amžinai piktas ant kaimynų, tai kaipgi tau kepenų neskaudės?

Geresniam reikia tapti – receptas paprastas. Mylėti, priimti kitus ir gamtoje dažniau lankytis. Miške oras kelis šimtus kartų švaresnis nei mieste, taigi vaikščiodamas tiesiog kvėpuoji vitaminais, jie tau atskrenda į nosį – tereikia įkvėpti. Taigi, kaip suprantate, apeliuoju į visas puses: visų pirma į specialistus, kurie turi suprasti, kad žmonėms reikia negailėti gero žodžio, patarimo, dėmesio. Į vaistinę kartą atėjo jaunas vaikinas ir sako: „Man blogai su nervais, išrašė, va, diazepamo (receptiniai slopinamieji vaistai – red. past.).“ Paklausiau, kas yra, pasirodo, stresas dėl egzaminų. Pasiūliau jam apeiti ratuką aplink Santaką ir tada pasižiūrėti – galbūt tabletė taps nebereikalinga. Jaunuolis nebegrįžo, tai ir nežinau, ar patarimas padėjo, ar ne. Kita vertus, žmonės neturėtų permesti atsakomybės nei vaistui, nei gydytojui, nei vaistininkui – jei pats nedalyvauji savo sveikimo procese, padėti bus labai sunku. 99 procentai priklauso nuo jūsų, o likusį procentą palikime Dievuliui bei vaistininkui, ir viskas bus gerai. 

Kalbant apie miesto gyventoją – kokias vaistažoles būtų pravartu žinoti žmogui, dažniau leidžiančiam laiką padidėjusio užterštumo aplinkoje, nuolat skubančiam, patiriančiam daug streso? 

Yra keli paprasti augalai, kurių šiuo metu dar visur galima prisirinkti (interviu imtas gegužės viduryje – red. past.) ir kurie yra nepaprastai naudingi. Įdomiausia, kad kuo paprastesnis augalas, kuo paprastesnis receptas ar patarimas, tuo jis naudingesnis ir veiksmingesnis. Vis ieškome kažkokių retenybių, atvežtų iš kuo tolimesnių kraštų, bet juk čia pat, kur pažvelgsi, žydi kiaulpienės – vieni geriausių pasaulio augalų. Štai važiavau šiandien su mašina – mūsų Lietuva geltonuoja kiaulpienėmis! Ir prie stotelės, iš kurios mažas važiuodavau į mokyklą, ir prie bibliotekos, kur lankydavausi studijų metais – visur jų rasi, net ir Laisvės alėjoje. Tai nuostabiausias augalas, tik reikia išmokti jį vartoti: pavasariop nauda eina į lapus, kuriuos galima graužti, dėti į salotas, užsišaldyti, susidžiovinti – žodžiu, naudoti, kaip tik sugalvoji. Taip pat galima valgyti šviežius žiedus – tereikia susirasti švaresnę vietą, prisiskinti ir nupūsti vabaliukus. Iš karto gausime vitaminų, tvarkysis kepenys, virškinimo sistema, o geltona kaip saulė spalva rodo, kad pasikrausime ir džiaugsmo.

Asmeninio archyvo nuotr.

O iš stiebų galima gaminti „makaronus“. „Žolinčių akademijos“ prezidentė Danutė Kunčienė (aš jos pavaduotojas) galėtų itin vaizdingai papasakoti apie šį receptą, bet iš esmės stiebus reikia labai gerai susmulkinti, įdėti kokios nors rūgšties (pvz., citrinų) ir šaukštelį medaus. Palaikius tris keturias valandas koteliai suminkštėja ir patiekalą galima valgyti. Ypač tai tinka pavargusiam miesto žmogui, mat pravalo kraujagysles nuo cholesterolio, tinka mažakraujyste sergantiems asmenims, padeda žarnynui.

Taigi, jei norite pravalyti organizmą, rinkitės kiaulpienę, o norėdami jį pripildyti? Dilgėlę! Neįsivaizduoju, kur geriau būtų sudėlioti mikro- ir makroelementai, geležis ir t. t. Pavasarį galime vartoti visą jaunutę dilgėlę, vasarą reikėtų rinktis viršūnėles ar mažesnius lapelius. O rudenį renkame sėklas. Žodžiu, visas augalas naudingas. Su šaknimis galbūt sudėtingiau, nes jos painios, bet vyrų prostatai labai į naudą. Taigi, dilgėlė – mikro- ir makroelementų bomba. Na, o tiems, kas nemėgsta mėsos, irgi yra ką pasiūlyti – aš ir pats išbandžiau įvairius mitybos būdus ir galiu rekomenduoti garšvą, kuri yra tiesiog mėsos pakaitalas. 

Prie šio sąrašo pridėčiau ir dar vieną augalą. Šiuo metu studijuoju VDU Žemės ūkio akademijoje, antrame doktorantūros kurse, o mano disertacijos objektas yra augalas vardu gaurometis. Su juo labai gerai susipažinau ir atradau daugybę vertingųjų savybių. Gaurometis yra augalas adaptogenas, padedantis prisitaikyti prie sudėtingų gyvenimo sąlygų, prie karantino, streso, egzaminų, trinties namuose. Jis duos ramybę įsiaudrinusiems, o mieguistą pažvalins. Rekomenduoju jį vartoti pirmoje dienos pusėje, nors pasitaiko žmonių, galinčių jį gerti ir prieš miegą. Gauromečiu galima pakeisti juodąją, žaliąją arbatą, kavą. Taip pat šis augalas labai vertingas, jei kamuoja padidėjęs rūgštingumas, refliuksas, žarnyno problemos, uždegimai, migreniniai galvos skausmai ar depresija. Kai žmogus nežino, nuo kokios vaistažolės reikėtų pradėti, visad patariu imtis gauromečio – pataikysi bet kokiu atveju!

Taigi gaurometis – nervų draugas, kiaulpienė valo organizmą, dilgėlė yra vitaminų bomba, o garšvą valgome vietoje mėsos. Iš pradžių tikrai pakaks šių keturių augalų. Vėliau dar galima pridėti lygiomis dalimis maišomas melisą, mėtą ir ramunėlę – ypač gerai veikia vaikus, mat padeda nuo pilvo pūtimo, uždegimo, nervų problemų. 

Asmeninio archyvo nuotr.

Šiuo metu stiprinti imunitetą nepaprastai svarbu. Ar gaurometis ir tam pravartus?

Taip, gaurometis stiprina imunitetą tiesiogiai, bet svarbiausia, kad duoda ramybę galvai. Žmonės šiuo metu labai įsibaiminę, dažniau patiki save visokiems šarlatanams, besipelnantiems iš žmonių nežinomybės ir baimės bei piktnaudžiaujantiems jų sveikata. O gaurometis duoda ramybę – ramus gali blaiviai mąstyti. 

Asmeninio archyvo nuotr.

Neseniai parašėte knygą „Vaikai vaistažolių pasaulyje“. Kodėl svarbu vaikus supažindinti su šiuo pasauliu?

Tiesą sakant, labai džiaugiuosi, mat pastaruoju metu mokyklos mane kviečia vesti nuotolinių pamokų – štai jau trečia diena, kai rytais paskiriu tam valandėlę. Kartais prie pamokų prisijungia net šimtas vaikų iš penkių mokyklų!

Svarbu nuo mažens vaiką mokyti, nes mokytas turės daugiau pasirinkimų. O svarbiausia, kad būtų ugdoma savo pavyzdžiu. Negalima mokyti vertybių, o nusisukus elgtis priešingai. Dėl to knygą rašiau pradedančiajam, t. y. vaikui nuo 1 iki 100 metų. Taigi, ką nors sužinojus, reikia pasiimti vaikus už rankų ir keliauti į pievą tų žinių patikrinti. Vaikutis, kuris nebus iš močiutės, tėvelių, žolininkų girdėjęs, kad raudonėlis yra skrandžio draugas, griebsis to, ką matė per reklamą ar savo aplinkoje. Bet jei bus girdėjęs apie skrandžio draugą, pradės nuo augalo. Taigi turės pasirinkimą.

Knygutė skirta visai šeimai, nes joje rasite šeimos vaistažolių vaistinėlę, patarimų, kaip dozuoti vaistažoles visoms amžiaus grupėms, dainelių, gerinančių virškinimą, pasakų apie vaistažoles – jos juk patinka visiems. Kadangi ir pats turiu mažų vaikų, jaučiau, kad reikia pradėti nuo šios knygos, o vėliau eiti prie suaugusiųjų. Su suaugusiaisiais paprasčiau – jiems reikia daug visko kalbėti, o, va, vaikams dvi valandas atšnekėti sunku – kuriuo nors momentu vaikas įvertins, kad „šitas dėdė per daug kalba“, ir baigsis visos tavo paskaitos. Vis dar mokausi su vaikais bendrauti – tai tikras menas. 

Marių Lasinską kalbino Julija Račiūnaitė

Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. birželio numeryje „Flora“. Numerį perversti galite čia.

O jums yra buvę, kad planavote aprašyti ar kitaip apžvelgti vieną konkretų objektą, bet į jį nuvykę supratote, kad daug įdomiau būtų pristatyti jus pasitikusį asmenį? Klausimas, žinoma, kolegoms žurnalistams. Ir tai jokiu būdu nereiškia, kad VDU Botanikos sodas Kaune toks neįdomus, kad apie jį neverta pasakoti. Anaiptol. Išskirtinis savo amžiumi (2023-iaisiais minės šimtmetį), bet amžinai jaunas ir besikeičiantis, atrodo, tiesiog tau prieš akis – tai sodas, kurį kasmet galima lankyti ir pažinti iš naujo. Toks yra jei ne mus lydėjusio VDU Botanikos sodo Ekspozicijų ir kolekcijų skyriaus vadovo dr. Arūno Balsevičiaus tikslas, tai… būdas.

Gegužės pabaigoje, kai viešėjome sode, buvo pats darbų įkarštis – mat karantino metu darbuotojai ateidavo po vieną, negalėjo laiku pasiruošti sezonui. O ir lankytojų skaičių (jų srovės banguoja priklausomai nuo konkrečių augalų žydėjimo meto) šiemet neabejotinai reguliuos vyriausybiniai sprendimai. Bet Arūnui patinka, patiko ir karantino metas: „Pailsėjau nuo žmonių.“

Arūnas į Kauną dirbti atvyko prieš šešerius metus – įkalbinėti, sako, teko ilgai, nes jam puikiai sekėsi Marijampolės botanikos sode. Visgi sutiko „puse etato“ tapti kauniečiu, o galiausiai ir abiem kojom ėmė į darbą vaikščioti – tiksliau, važinėti. Gyvena sodyboje ir tikrai nėra batsiuvys be batų. 

Arvydo Čiukšio / KPK nuotr.

„Nežmoniškai nustekentas ir apleistas.“ Taip Arūnas apibūdina botanikos sodą, kokį rado atėjęs dirbti. Paklaustas, ar tai lėmė žmogiškieji ištekliai, ar finansavimas, dukart pasakė „taip“. O istorija išties paini. Tai Tadas Ivanauskas iš Tartu į Kauną iškvietė šveicarą Konstantiną Regelį – tiksliai nepacituosime, bet, maždaug, steigiame mes čia universitetą, kol kas jo nėra, bet bus, atvažiuokite įkurti sodo. Regelis atvažiavo – ir su kauniečių palaiminimu aplankė daugelį botanikos sodų Europoje, įsigijo sėklų, ėmė ruoštis. Tiesa, ne plyname lauke – pačioje XIX a. pradžioje statytas klasicistinis Aukštosios Fredos dvaras su parku ir drūtais medžiais tam puikiai tiko. Buvo ir skandalų: kaip pasakojo tarpukario spaudą pavartęs Arūnas, Regelis, norėdamas kažką įsigyti sodui, pardavė dvaro akmenis, sužinojo spauda… „Tokia jau aura.“ Vėliau sodo pavaldumas ne kartą keitėsi, kol galiausiai jis tapo Vytauto Didžiojo universiteto dalimi. 

Botanikos sodą sudaro keletas skyrių, ir būtent šis, Ekspozicijų ir kolekcijų, kuriam vadovauja Arūnas, yra matomiausias. Dar yra Mokslo skyrius, kuris net turi atskiras, visuomenei nematomas kolekcijas, bei Edukacijos ir paslaugų skyrius. Tai pastarojo kolektyvo dėka sužinome, kada kas žydi, koks kauniečių darbas pastebėtas užsienyje, kokia šiemet jau legendine tampančios „Kvapų nakties“ programa… Beje, „Kvapų nakties“ idėją iš Marijampolės į Kauną atsivežė pats Arūnas. Taigi ką jis rado Kaune ir ką nusprendė pakeisti?

„Čia vyravo toks šventos karvės principas – kaip kažkas, gal koks svarbus partijos veikėjas, kažkada pasodino, taip ir turi būti. Tai mano pirmas darbas čia buvo išpjauti tokius neva vertingus, nors iš tiesų banalius šabakštynus. Tai buvo ir pirmas mano, kaip sodo darbuotojo, susitikimas su spauda.“ Taigi Arūnui teko tą „šventą karvę“ vyti lauk. Ir štai – pernai nukasti paskutiniai „sovietiniai“ reliktai – bijūnai, sodinti dar 1968 metais. Vietoj jų karaliaus jurginai. Dabar senas ir tuo žavingas bei vertingas tik pats Fredos dvaro parkas. O kodėl netiko bijūnai ir kiti anksčiau sodinti dalykai? 

Arvydo Čiukšio / KPK nuotr. 

Arvydo Čiukšio / KPK nuotr.

„Visi augalai anksčiau buvo už tvoros ir, jei nepažinojai tvoros prižiūrėtojos, nieko gražaus nepamatydavai – Minske ir dabar taip“, – pasakoja Arūnas. Nebuvo vejų, nebuvo šienaujama, viskas apaugę. Na, nevakarietiška, jei galima taip pasakyti. Ir dar nebuvo susikalbėjimo tarp kolektyvo. Nori, kad tau žmogus lysvę išravėtų – skambini jo viršininkui, o tas – žmogui. Arba yra kuratorius, kuris tik kabinete sėdi, tų augalų nė nemato. Kad gali ir turi būti kitaip, Arūnas suprato keliaudamas. Pavyzdžiui, į didžiausią pasaulyje rožyną Zangerhauzene, Vokietijoje. Sakė, rožių ten gal net per daug žmogaus akiai… bet darbo organizavimas įsiminė. „Na, gal Z kartai nepatiktų“, – juokiasi mūsų vedlys ir pasakoja, jog dabar jau ir Kaune normalu, kad darbuotojai vienas kitą gali pakeisti, sodininkas gali kasoje prisėsti. „Žmogus turi būti universalus, o išmokdamas ką nors nauja atranda save bei tampa kolektyvišku. Kiekgi gali tą pačią lysvę ravėti dvidešimt metų?“ 

Savo darbuotojais vadovas iš esmės patenkintas. Sako, kolektyvas atsinaujino, nors jaunimą į sodą pritraukti sunku. Skandalas – lietuvoje botanikų, o tokia ir yra Arūno specialybė, apskritai niekas neberuošia. Priimtų bent penkis! Atlyginimai čia nėra dideli, bet tai kompensuoti bandoma komandiruotėmis į užsienio sodus – ne tiek atostogoms, kiek įkvėpimui. Ir tikrai – grįžusiems iš kelionių sodininkams atsiveria akys, kaip galima dirbti, kokią estetiką galima sukurti iš gamtos. 

Arvydo Čiukšio / KPK nuotr.

„Kaip sakydavo profesorė Vida Mildažienė: na, nusiimkit jūs tuos kibirus nuo galvos“, – juokauja Arūnas. Džiaugiasi „išravėjęs“ iš sodo nuosaikumą – tai irgi vadina sovietiniu palikimu, kai viskas buvo tik pilka, žalia, raudona, na, kad „nebūtų perkrauta“: „Prancūzas nesuprastų – jis juk gėlyną augina įkvėptas puošnios rūmų damos suknelės, jis nežino žodžio „perkrauta“.“ Žodžiu, svarbi ne tik techninė darbo pusė, bet ir meninė. Kitaip tariant, valdyti reikia ir kastuvą, ir polėkį. Ir, net jei esi didelis viršininkas, kastuvo užmiršti nevalia. 

Vis minim čia kitų šalių sodus – draugystė ir sinergija tikrai egzistuoja. Mūsiškiam artimiausiu ne tik dvasine prasme Arūnas įvardijo Salaspilio, arba Latvijos nacionalinį botanikos sodą. Sako, jau nebeturi kuo keistis su latvių kolegomis – o augalų mainai yra labai svarbi tradicija. Juk reikia kolekcijas nuolat atnaujinti. „Medelynuose neturime ko įsigyti – būna, nuvažiuoji, ir matai, kad viską jau turi.“

Galėtume čia bandyti detaliai atpasakoti VDU Botanikos sodo kolekcijų, rūšių, veislių skaičių, aprašyti oranžeriją ir šalia jos ramiai sau žiemas leidžiančius kaktusus, pakviesti į pergolę – bet viską gi patys pamatysite apsilankę. Įdomiau pasirodė perteikti žemišką filosofiją, kurioje estetikos pojūtis dera su nebijojimu susitepti rankų. Kai kas jums atvykus jau bus pasikeitę nuo mūsų vizito, nes sodas – gyvas organizmas. Įspūdį tikrai paliks rozariumas, vienas ypatingiausių Lietuvoje. O mums dar patiko naujai rengiamas įvairių rododendrų kampelis. Ir ginkmedis, žinoma, dviskiautis ginkmedis (Ginkgo biloba), šiemet pasipuošęs žiedynais. Taip įkvėpė, kad net žurnalo viršelyje jam vietos iliustratorė skyrė. Dar mus labai domino gamtosaugininkės ir antropologės prof. Birutės Galdikas garbei pasodinta ąžuolų giraitė. Joje auga gamtos paveldo sąraše esančių pagonių laikus menančių ąžuolų palikuonys. Idėja išties kaunastiška, bet kol kas jie visai nedideli, tad ir tikrojo įspūdžio bei ąžuolų perduodamo protėvių šauksmo, matyt, dar teks palūkėti. 

Arvydo Čiukšio / KPK nuotr.

Šiaip jau VDU Botanikos sodo hitu galima laikyti jurginus. Ir ne tik sodo – viso Kauno. Čia tik priminsime, kad speciali jurgino veislė buvo išvesta net mūsų žurnale dažnai cituojamo Juozo Tumo-Vaižganto garbei. Yra ir veislė „Senasis Kaunas“ – tiesa, ne botanikos sodo darbuotojų išveista, o selekcininkės Jadvygos Petravičienės. Kaunietiški jurginai vertinami ir apdovanojami pasaulyje. Štai pernai mūsų gidas iš Paryžiaus parsivežė konkurso „Concours International du Dahlia 2019 Parc Floral de Paris“ antrąjį prizą – už savo išvestą jurginą „Freda Kristina Pink“.Ši kaunietiška gėlė, kurios pavadinime tilpo dvaro pavadinimas ir Arūno kolegės vardas, nuo šiol auginama ir Paryžiaus botanikos sode. Kaip ir botaniko išvesta „Orija“, 2018 m. konkurse neatsigynusi publikos ovacijų. 

Tulpėms šiemet nutiko ne visai linksmas dalykas. Jų veislių čia apie 400, pačios ankstyvosios sužydėjo, kai VDU Botanikos sodas buvo uždarytas dėl karantino. Bet artimiausioje ateityje tulpėmis šiame sode grožėtis bus sudėtinga – dėl to kaltos stirnos. Jos, laisvai besiganančios dvaro apylinkėse, visai išdrąsėjo ir užkandžiauja taip, kad nelieka nė svogūnėlio. Ne tik tulpes mėgsta – neatsisako tujų, bergenijų. Taigi tas tulpes, kurios dar išliko, sodo darbuotojai aptveria tinklais. O stirnos, gali būti, naršo nekilnojamojo turto skelbimus kitose apylinkėse – pyktis su šiais dailiais sutvėrimais niekas nenori, bet niokoti svetimo turto, ir dar tokio gražaus, juk nevalia. Kraustysis. O žąsys, kurias Arūnas atvežė iš savo paties sodybos, parke gyvena gerai ir niekam nekenkia, viena jau labai solidaus amžiaus sulaukusi. Ančių irgi yra, žinoma – koks tvenkinys be jų. Šios laukinės. Dar sutikome įspūdingo grožio muskusinę antį. Bet ne zoologijos sode juk esame. Metas apžiūrėti būsimą edukacinį sodą – tai dar viena Arūno idėja. 

Gamtoje procesai neskubrūs, taigi ir įvairių šalių vaisių, augančių čia pat, Fredos dvaro pašonėje, dar teks palaukti keletą metų. Bet idėja būtent tokia – pristatyti vaismedžių geografiją. Ir pasiūlyti pasivaišinti sunokusiais vaisiais. Dabar, kai keliauti apskritai neįmanoma, toks gardus – o ir pigus – pasivaikščiojimas skamba viliojamai. Mes pasvajojame – gal ir kokios botanikų virtos uogienės bus galima įsigyti? Gal. Kituose soduose visko būna, pavyzdžiui, Prahoje gali sau sėdėti po vynuogynais, žiūrėti į tekančią Vltavą ir siurbčioti sodininkų, it senovės vienuolių, čia pat pagamintą gėrimą. Gal kada nors ir Kaune – juk reikės kažkaip įveiklinti šiuo metu tvarkomą pagrindinį dvaro pastatą. 

botanika.vdu.lt

Dr. Arūną Balsevičių kalbino Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys

Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. birželio numeryje „Flora“. Numerį perversti galite čia.

Kraštovaizdžio architektūra reiškia beveik viską, kas yra po dangumi. Pagalvokite apie tokias ikoniškas vietas kaip Niujorko centrinis parkas ar Guelio parkas Barselonoje, o tada pažvelkite ir į savo miesto Vienybės aikštę, vietinį Ąžuolyno parką ar net nuosavą kiemą. Žali stogai, miesto ūkiai ar įmonių miesteliai – visa tai apibūdina kraštovaizdį, apie kurį pasakoja Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos pirmininkas, kraštovaizdžio architektas ir Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos lektorius Mantas Pilkauskas.

Kuo jus sudomino ir kada jūsų gyvenime atsirado kraštovaizdžio architekto profesija bei akademinė disciplina?

Baigiau miškininkystės studijas Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje (toliau – VDU ŽŪA). Studijų metais teko studijuoti miškininkystę ir svetur – Rytų Suomijos universitete ir Švedijos Žemės ūkio mokslų universitete. Dalyvavau savaitės trukmės Baltijos universitetų programos kursuose kraštovaizdžio architektūros tema. Labai svarbus buvo ir mano tėčio – Regimanto Pilkausko pavyzdys. Jis mane supažindino su šia profesija ir parodė galimybes specializuotis kraštovaizdžio architektūroje, įgijus platų miškininkystės išsilavinimą. Jis, kaip ir aš, baigė miškininkystę, tačiau didžiąją gyvenimo dalį projektavo parkus, skverus, kapines ir kartu su kolegomis planavo gyvenamuosius rajonus. Dar dėstė Vilniaus dailės akademijos Architektūros fakultete. Retkarčiais tekdavo kartu su juo važiuoti į projektuojamus objektus – iki šiol atsimenu, jog man, vaikui, tai buvo lyg atostogos. Jis inventorizuoja ir projektuoja parko želdinius, o aš stebiu, grožiuosi. 

Mūsų pašnekovo Manto Pilkausko tėvas kraštovaizdžio architektas Regimantas Pilkauskas ir buvo vienas dabartinio VDU ŽŪA miestelio projekto autorių. VDU ŽŪA nuotr.

Ar galite papasakoti apie bendrą darbą su savo tėčiu?

Pirmasis parkas, kuriame vykdžiau projektinę priežiūrą, buvo Utenos miesto sode – jį tuo metu įrenginėjo mano tėtis. Dar 2010 metais kartu su tėčiu bei broliu Vainiumi (jis baigė architektūros studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete) atvirame idėjų konkurse laimėjome Vyžuonaičio parko Utenoje projektinį pasiūlymą. Parengėme techninį projektą, ir šiemet, atsiradus finansavimui, parke pradėti tiesti keliai, sodinami medžiai, krūmai, gėlės, greitu metu bus įrengtos vaikų žaidimų aikštelės. Kartais nuo idėjos iki projekto įgyvendinimo praeina dešimtmetis. 

Esate kraštovaizdžio architektas, Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos pirmininkas ir lektorius VDU ŽŪA. Kokia jūsų kasdienė rutina?

Dabar, per karantiną, sėdžiu namuose. Paskaitas tenka skaityti nuotoliniu būdu – įsisavinau „Moodle“ ir „Big Blue Button“ platformų teikiamas galimybes. Komentuoju darbus, studentų projektų eskizus. Vis pasidžiaugiu, kad birželį su studentais galėsime vykti į praktikas parkuose – VDU ŽUA Želdininkystę ir kraštovaizdžio dizainą dabar kiekviename kurse studijuoja po vieną grupę, tad, atrodo, pažįstame vieni kitus. Po praktikos grupės tampa lyg viena šeima.

Dar projektuoju privačiai. Kartu su Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga organizuojame renginius, seminarus „Želdynų erdvė“, rengiame plenerus gamtoje. 

Draugė minėjo, jog Vilniaus universitete dėstanti doc. dr. Filomena Kavoliutė geografijos studentams buvo pateikusi kraštovaizdžio kaip torto metaforą – anot jos, tiek tortas, tiek kraštovaizdis sudaryti iš daugelio skirtingų ingredientų bei elementų, kurie drauge sukuria vieną darnią sistemą. Kaip jūs apibūdintumėte kraštovaizdį?

Esu linkęs lyginti su laikrodžiu. Kraštovaizdis susideda iš gyvosios ir negyvosios gamtos komponentų, kurių tarpusavio sąveikos išraiška yra erdvėje ir laike. Tortą norėtųsi suvalgyti, kol šviežias, neleisti jam sugesti. Tuo tarpu laikrodis gali tiksėti ir sukti rodykles rodydamas dienos, mėnesio ar metų kaitą. Tiesa, aiškindamas kraštovaizdžio sampratą remiuosi sistemų teorija ir profesoriaus Alfonso Basalyko aprašyta Lietuvos fizine geografija.

Asmeninio archyvo nuotr.

Johno Dixono Hunto knygoje „Greater Perfections: The Practice of Garden Theory“ rašoma, jog nėra atskiros ar nepriklausomos kraštovaizdžio architektūros teorijos – dažniausiai remiamasi kitų disciplinų teorijomis. Ar pritariate?

Sutinku. Kraštovaizdžio architektūroje remiamės kitais mokslais: botanika, geometrija, vaizduojamosios dailės teorija, istorija, ergonomika, technika ir sociologija. Naudojame įvairių mokslų žinias, siekdami pertvarkyti kraštovaizdį ir priartinti žmogų prie gamtos.

Kuo ypatingas kraštovaizdžio architektūros, kaip savarankiškos disciplinos, pobūdis?

Mes, kitaip negu pastatų architektai, projektuojame ne objektą erdvėje, o erdvę ar erdvių sistemas. Negalime pamiršti ir laiko matmens. Sodiname mažus augalus, gėles, krūmus ir medžius. Turi praeiti tam tikras laiko tarpas, kol medžiai užauga, todėl pirmaisiais metais itin svarbus gėlių ir žolinių augalų vaidmuo. Dar svarbus sezoniškumas. Mėgstu sakyti, jog gyvename erdvėlaikyje. Kviečiant susitikti neužtenka pasakyti konkrečios vietos, reikia paminėti ir laiką, nes galime pavėluoti į gimtadienio, obelų ar tulpių žydėjimo šventę.

Pastaruosius tris dešimtmečius akademiniuose žurnaluose „Landscape and Urban Planning“ bei „Landscape Journal“ kraštovaizdžio disciplinos mokslininkai kalbėjo apie būtinybę plėtoti kraštovaizdžio architektūros teoriją. Ar pastebite jos trūkumą?

Teorijų trūkumas lietuvių kalba pastebimas, tačiau skaitantys anglų ar vokiečių kalbomis tikrai gali užpildyti šį stygių. Galima rasti kraštovaizdžio architektūros teorijos chrestomatiją anglų kalba, kurioje surinktas platus spektras įvairių autorių tekstų, ar iliustruotų terminų žodynų. Teorija yra svarbi ir gali veikti mūsų gyvenimą, tačiau kraštovaizdžio architektūra yra praktinė specialybė. Neįsivaizduoju pokyčių viešosiose erdvėse be projektavimo.

Žmogaus ir natūralaus kraštovaizdžio santykio formavimas yra pagrindinė šios disciplinos užduotis, apimanti žemės ūkio, gamtos ir aplinkos metodus, vadinamus praktiniais instrumentais. Kaip manote, kas būtina norint efektyviai dirbti kartu?

Praleisčiau žodį „natūralus“ arba perfrazuočiau jį į žmogaus ir gamtos (tiek gyvosios, tiek negyvosios) santykio kūrimą. Šiandienė žmonių populiacija neišgyventų vien natūralioje gamtoje. Žmonės tvenkia upes, sausina pelkes, milžiniškais kiekiais degina anglis, stato miestus ir pamažu keičia kraštovaizdį, pritaikydami savoms reikmėms. Vandenynai ir kalnai patraukia mūsų akį, tačiau juose vykstantys natūralūs procesai gali būti mirtini – turime saugotis ugnikalnių išsiveržimų, potvynių, gyvūnų ir net virusų. Kai leisti laiką uždarose patalpose pasidaro nedrąsu, atrandame parkus, miškus, pažintinius pėsčiųjų ir dviračių takus. Dalies problemų galima išvengti planuojant teritorijas: regionus, miestus ir gyvenvietes. Čia, žinoma, svarbus geografų ir urbanistų vaidmuo. Projektuojant gyvenamųjų namų kvartalus, dažnai sėkmingesni būna tie projektai, kuriuose pastatų architektai į pagalbą pasikviečia ne tik būrį inžinierių, bet ir kraštovaizdžio architektų. Tada galime džiaugtis kiemų žaluma.

Kokią įtaką kraštovaizdis daro žmogaus darbo produktyvumui?

Milžinišką. Reljefas, klimatas, oras ir vanduo yra negyvieji kraštovaizdžio elementai, nuo kurių priklauso visa augalija, gyvūnija ir žmonija.

Plačiame kraštovaizdžio architektūros apibrėžime minimos trys pagrindinės veiklos sritys: kraštovaizdžio planavimas, kraštovaizdžio dizainas ir kraštovaizdžio tvarkymas. Kuris procesas sudėtingiausias?

Kraštovaizdžio planavimas ir želdynų projektavimas skiriasi masteliais. Norėdami sėkmingai projektuoti stambiu masteliu, iš pradžių turime susipažinti su smulkiu masteliu ir pažvelgti į teritorijos visumą tarsi iš paukščio skrydžio. Planuodami rajonus – atvirkščiai: turime suprasti žmonių poreikius ir projektuotojų specifiką. Kraštovaizdžio ar jo elementų želdynų tvarkymas apima projektavimą, įrengimą ir priežiūrą – čia svarbus užsakovo vaidmuo. Jeigu užsakovas išsilavinęs, išsako savo poreikius ir kelia pamatuotus tikslus, pasiekiamas kur kas geresnis rezultatas.

Kokia jūsų nuomonė apie garsiąją frazę „Kaunas – žaliasis miestas“?

Tebūnie tai iššūkis ir siekiamybė – išsaugoti daugiau žaliųjų viešų erdvių, nutiesti naujų dviračių takų ar įrengti viešų paplūdimių. Žinoma, tai nėra lengva ir pigu. Man gaila, kad Kauno Nemuno sala yra apstatoma muziejais ir baseinais, nes žmonės neteks parko. Įsivaizduokite, galėjome turėti parką saloje.

Dar būtų gerai, jeigu remontuotų parkų takus. Medžiai vis dažniau „užbetonuojami“, o nauji sodinami į per mažas duobes skaldos, granito, trinkelių ir asfalto dykumose. Mažesnis medžių augimo plotas, mažiau vandens, maisto medžiagų ir oro šaknims, nebelieka galimybės dirvai pasipildyti iš besiformuojančio humuso pūvančiuose lapuose. Ilgainiui medžiai auga sunkiau ir nežinia, ar ateityje džiugins vešlia ir sveika lapija. Pirmumas buvo atiduotas komunikacijoms, grindiniams, remonto pigumui ir patogumui, todėl mažai erdvės liko augalų šaknims.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ar kauniečiai pakankamai rūpinasi kraštovaizdžiu?

Džiaugiuosi, kad miesto valdžia atsižvelgė į Kauno miesto gyventojų poreikius ir skyrė lėšų parkų priežiūrai, rekonstrukcijoms, takų bei vaikų žaidimų aikštelių remontams. Grėsme laikau vandens apsauginių zonų ir geriamojo vandens vandenviečių apsaugos zonų privatizavimą. Miesto tarybai pakeitus bendruosius ir specialiuosius planus, atsiradus galimybėms statyti pastatus, miesto gyventojai gali prarasti svarbius išteklius.

Ar šiandien dirbate su kokiu nors kraštovaizdžio projektu?

Taip. Labai tikiuosi, jog žmonės pamėgs kopų parką Melnragėje, netoli šiaurinio Klaipėdos uosto molo. Medinis takas jau nutiestas, rišto grunto tako klojimas pradėtas, pamažu statomi suolai. Liko suprojektuoti stendus ir pasirūpinti projekto įvykdymu.

M. Pilkauską kalbino Monika Balčiauskaitė

Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. birželio numeryje „Flora“. Numerį perversti galite čia.

Urbanistinė sodininkystė – toks madingai skambantis, bet lietuviams išties artimas terminas. Kai praėjusiais metais lankiausi Kauno tvirtovės VIII forte jau beveik keturis dešimtmečius prižiūrimuose soduose, tenykštės moterys – sveikatos kupinos, besišypsančios – pasakojo, kad lysvių ilgesys jas apėmė iškart iš kaimo atsikrausčius į miestą. Nereikia nė Šilainių – pasidairykite po bet kurio mikrorajono daugiabučių kiemus. Dabar gal rečiau, bet prieš keliolika metų po balkonais augdavo ne tik dekoratyviniai augalai, bet ir prieskoniai bei daržovės. Ir nereikia to nurašyti lietuviškumui. Nuo sėklelės augintas, savo rankomis laistytas, puoselėtas, kad ir kreivokas – visuomet gardesnis nei parduotuvės lentynoje lyg juvelyrikos parduotuvėje išstatytas užsieninis.

Vietoje auginamų, vietinių vartojamų kultūrų vertė keleriopa. Čia ir logistikos kaštai bei sunkvežimių ar lėktuvų keliama tarša, ir tiesiog biolaukų suderinamumas. Na, išsiplėčiau aš čia, bet tokie pavyzdžiai kaip Alinos ir Manto Butrimų iniciatyva Eiguliuose tikrai įkvepia mąstyti, kas aš, kas tikroji mano aplinka, ką dedu į save ir ką pati galiu dėl to padaryti. Ne tik dėl savęs – dėl kaimynų, bendruomenės, Kauno. Su antrus metus Kiemo daržą auginančia Alina susiskambinome, beje, tą keistą gegužės savaitę, kai snigo. Sakė, nekantrauja palanges okupavusias pupeles perkelti į lysves kieme. Vasaros pabaigoje reikės aplankyti ir savo akimis įsitikinti, kokie gi tie „eiguliniai“ salierai. 

A. Butrimės nuotr.

Koks jūsų santykis su šiuo mikrorajonu, jo architektūra, vietos bendruomene? 

Mes su Mantu ir mažieji daržininkai – rajono naujakuriai, prieš dvejus metus atsikraustėme į šį tuomet labai svetimą ir nepažįstamą rajoną. Mus sužavėjo didelės erdvės namie ir kieme, visai šalia esantis Kalniečių parkas, netoliese – Kleboniškio miškas. Buvo vasara, pro visus langus džiugino žaluma daugiabučių rajonui neįprastai erdviame kieme. Įpusėjus pirmam rudeniui, paromis pliaupiant lietui, buvo mažiau džiaugsmo, šviesiai pilki išdidūs daugiaaukščiai nuo lietaus tamsėjo, atrodė, kad tai ne lietaus lašai, o jų liūdesio ašaros monotoniškai beldžia į palanges. Užteko vieno sezono be žalumos, kad suprastume, kokia ji šioje gelžbetonio oazėje svarbi. 

Per pirmus metus pastebėjome ir žmonių uždarumą. Atsikraustėme iš mažo jaukaus daugiabučių kiemo, kur išėjęs į lauką visada rasdavai bendravimo ieškančių žmonių, neradęs greitai jų sulaukdavai. Iš pradžių tai mums buvo neįprasta, bet labai greitai pripratome ir čia persikraustę to paties ieškojome. Turbūt nieko keisto, kad to neradome, tad stebėjome kiemą ir savęs klausėme, kodėl šunelius vedžiojantys nesustoja ilgesniam pokalbiui, kodėl mamos su vaikais įsikuria prie skirtingų smėlio dėžių, kodėl iš skirtingų namų išėję pavaikštinėti ir, regis, vienodai nuobodžiaujantys ir bendravimo išsiilgę žmonės praeina vienas pro kitą net nežvilgtelėję į akis. 

A. Butrimės nuotr.

A. Butrimės nuotr.

Kaip ir kada užsimezgė Eigulių sodų idėja?

Idėja gimė Mantui pirmąją mūsų žiemą Eiguliuose. Regis, visiška utopija, pakalbėjome, pasijuokėme ir pasimiršo. Kalbėjome dar ne vieną kartą, bet tai atrodė tokia svetimybė šioje gelžbetonio oazėje, kad patiems buvo sunku ja patikėti. Tačiau atsirado, kas ne tik patikėjo, bet ir paskatino įgyvendinti. Kauno miesto V. Kudirkos bibliotekos Parko padalinyje vykusiose kūrybinėse baltojo molio dirbtuvėse Mantas šia mintimi pasidalijo su Raimonda Šiudeikyte – Eigulių „Fluxus Labas“ agente. Taip prasidėjo mūsų draugystė ir Kiemo daržo gimimas. Esame dėkingi Raimondai – be jos palaikymo Kiemo daržas ir būtų tik utopinė idėja.

Veiksmas vyksta smėlio dėžėse. Kodėl būtent jose? Ar neprieštarauja mažieji kaimynai, kad jų teritorijoje auga pomidorai? 

Mūsų kiemas tikrai labai įdomus – turime net aštuonias dideles smėlio dėžes. Aštuonios, viena šalia kitos! Neįtikėtina, ar ne? Regis, net projektuotojai nuspėjo, kaip žmonės bus susvetimėję. Dvi gelžbetonio dėžės jau seniai vaikų nenaudojamos, pernai įsikūrėme vienoje, ilgiausiai nežaistoje, šiemet planuojame įsikurti dar vienoje. Mažiesiems liko dar šešios, iš jų naudojamos tik keturios. Mums tai buvo labai patraukli vieta – greta smėlyje kapstėsi ir vis prie mūsų prisijungdavo ir mažieji daržininkai. Iš nenaudojamos smėlio dėžės išėjo pakelta lysvė. Nesinorėjo kurti naujo svetimo objekto, norėjome prisijaukinti ir praplėsti funkcionalumą to, kas jau yra, bet nenaudojama. Prie mūsų prisijungė ir daugiau kaimynų – tai nustebino ir labai nudžiugino. Susipažinome su Kiemo daržo kolegomis – Daivos ir Leonardo šeima, jų mažąja daržininke. Drauge atvežėme tikrai nemažai kokybiškos žemės ir pradėjome kurti – smagiai, kartu. 

A. Butrimės nuotr.

Ką augina eiguliečiai? Ar pasirinkimas slepia kokią idėją – galbūt viskas iš kaimų, „tikrų“ sodų atsivežta? O gal auginate produktus kokiam nors konkrečiam receptui?

Pirmąjį daržo sezoną auginome viską, ką sugalvojome, nuo ridikėlių iki moliūgų. Tai buvo įdomus ir sėkmingas eksperimentas, aplinkos tolerancijos kitokioms idėjoms išbandymas. Šio daržo tikslas nebuvo pavalgyti – tai labiau edukacinis daržas miesto vaikams ir įdomi patirtis, kai išėjęs į kiemą gali nusiskinti ir čia pat suvalgyti žemuogę, salotos lapą, išsirauti ridikėlį, namo sriubai parsinešti saliero žalumos. Mes čia radome bendraminčių, smagų bendravimą – tai, ko mums trūko kieme.

Kiek kaimynų sodininkauja? Ar skirstotės darbais, lysvėmis, dar kaip nors, o gal viskas daug paprasčiau?

Kiemo daržą kūrė dvi šeimos ir Manto idėją nuo pat pradžių labai palaikiusi Raimonda. Visų tikslas buvo tas pats – bendravimas ir noras čia pat, šalia namų, turėti mažą daržiuką. Prie jo priežiūros ir derliaus vartojimo prisideda visi norintys, net negalime pasakyti, kiek iš tiesų kaimynų įsitraukė į šį eksperimentą. Džiugino iš jo „dingstančios“ piktžolės, nuskanaujamos žemuogės ir žalumynai, nes tai rodė, kad bendruomenė priėmė šią idėją, kad sulaukiame tylaus palaikymo. Gal šiemet šie tylieji pagalbininkai prisijungs ir kursime kartu. Jei ne – ir toliau džiaugsimės tyliu palaikymu.

Ar pastebėjote, kad šiemet sodininkystė, nors jau kurį laiką palengva aktualėjo, tapo dar svarbesnė? Skaičiau, kad, prasidėjus pandemijai, stojant darbams, uždarant parduotuves, JAV sėklų pardavimai gerokai išaugo. Matyt, yra ir finansinių, ir emocinių aspektų. Kaip pas mus?

Sunku kalbėti už kitus, bet turime prisipažinti: palanges daigyklomis ir vazonėliais apstatėme prieš pat karantino paskelbimą – mums tai tikrai turėjo labiau emocinės reikšmės. Rūpinimasis augalais, jų augimo stebėjimas teikia daug ramybės ir džiaugsmo, kurių tuo metu tikrai labai trūko.

A. Butrimės nuotr.

Ką apskritai žmogui duoda kapstymasis lysvėje – be patenkinto pilvo? Ar iš tiesų pagerėja psichologinė savijauta, rankas panardinus į dirvožemį?

Iš tiesų, užsiimant rimta sodininkyste, kur daug monotonijos, galima nurimti ir atsipalaiduoti, panardinti rankas į dirvožemį ir pusdienį kapstytis. Mūsų daržiukas mažas, penkių suaugusiųjų ir trijų vaikų susitikimai prie jo labai dinamiški – pakraunantys energija, optimizmu ir džiaugsmu, kad šalia yra žmonių, norinčių bendrauti ir kurti gyvesnį, jaukesnį kiemą. Net nuotraukose jaučiamas judesys ir džiaugsmas, tikėjimas tuo, ką darome. 

Pro langus pastebėjome, kad ant suoliuko prie Kiemo daržo vis prisėda ir vyresni kaimynai, Kiemo daržo atsiradimas ne vieną paskatino pokalbiui, naujai pažinčiai. Tikimės, kad psichologinė savijauta pagerėjo ne tik tiems, kurie kapstėsi, bet ir stebėjusiems, palaikiusiems, apie idėją diskutavusiems.

Ar sunku tapti sodininku? Nuo ko reikėtų pradėti kauniečiui, gyvenančiam daugiabutyje?

Tapti sodininku ar daržininku tikrai lengva, jei išdrįsti pradėti. Mums pernai tai atrodė utopinė idėja, kurią įgyvendinti padėjo kalbėjimas apie ją ir palaikantys žmonės. Turbūt svarbiausias patarimas ir yra – ieškokite bendraminčių, kalbėkite, bendraukite ir kurkite!

facebook.com/FluxusLabas

kaunas2022.eu

A. Butrimę kalbino Kotryna Lingienė

Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. birželio numeryje „Flora“. Numerį perversti galite čia.

#Blacklivesmatter judėjimas išprovokavo daugybę įvairių iniciatyvų, kurios palietė skirtingas visuomenės gyvenimo sritis. Pramogos – ne išimtis. Vienas iš pavyzdžių – 1939 metų filmas „Vėjo nublokšti“, kuris neseniai buvo pašalintas iš „HBO“ kanalo. Toks sprendimas sulaukė prieštaringų vertinimų ir sukėlė diskusijų apie intervencijų į istorinio ir kultūrinio atminimo teisėtumą, pabrėžiant jog moralės ribos neretai yra sąlygotos tam tikro laikotarpio ir tik šiuolaikiniame kontekste atrodo smerktinai.

Ar teisinga vertinti klasikinius kūrinius pagal šių dienų aplinkybes? Ar turėtume cenzūruoti viską, kas neatitinka nūdienos standartų? Ar galime atskirti menininką nuo piliečio? Šiuos ir kitus klausimus, susijusius su Viktoro Flemingo režisuotu klasikiniu filmu, Viktorija Lankauskaitė aptarė su Kauno technologijos universiteto (KTU) istorijos ir menų teorijos profesoriumi, įvairių kino ir audiovizualinių esė autoriumi profesoriumi Dario Martinelli. 

Kokia jūsų nuomonė apie HBO pritaikytą cenzūrą filmui „Vėjo nublokšti“?

Aš žinau, kad tai – tik detalė, tačiau noriu patikslinti, kad filmas „Vėjo nublokšti“ buvo ne cenzūruotas, o tiesiog sustabdyta jo transliacija. Niekas filmo nepalietė, net neiškirpo tos erzinančios scenos, kuri „pateisina“ Kukluksklaną (angl. Ku Klux Klan, KKK) ar panašią akivaizdžiai su rasizmu susijusią veiklą. „HBO“ tiesiog norėjo ištransliuoti žinutę, turinčią simbolinę reikšmę, jie tarsi teigia: „Brangūs žiūrovai, kurį laiką nerodysime jums šio filmo, nes jis, atsižvelgiant į tai kas vyksta šiandien, nėra subtilus. Galbūt toks veiksmas suteiks peno apmąstymams apie patį filmą ir jo tematiką“. Ir iš tiesų jiems pavyko, nes jūs, aš ir daugelis kitų apie tai kalbame. Vienaip ar kitaip, esame priversti diskutuoti apie rasizmo problemą.

Be to, jau pranešta, kad „HBO“ netrukus atnaujins šio filmo transliaciją, tačiau prieš filmą bus pateikiama istorinį kontekstą atitinkanti įžanga. Manau, kad tai – puiki praktika, kurią reikėtų taikyti ir dažniau.

Net jeigu tai įvardintume kaip sustabdymą, baiminamasi, kad tokia situacija gali tapti tendencija. Kaip Jūs manote, ar gali taip nutikti?

Jei atvirai, tai nemanau. Pasikartosiu, šio veiksmo siunčiama žinutė yra simboliška – aš visai nematau to kaip bandymo inicijuoti Rėjaus Bredberio mokslinės fantastikos romano „4510 Farenheito“ stiliaus inkviziciją. „Vėjo nublokšti“ neberodomas ne dėl to, kad jis laikomas vieninteliu rasistiniu filmu (negi tikrai manome, kad „HBO“ nežino kitų?), bet dėl to, kad jis yra labai garsus rasistinio turinio filmas ir tai leidžia efektyviau atkreipti dėmesį į problemą nei tą padarytų mažiau garsūs filmai. 

Tai – sinekdocha. Šio gesto moralinė dorybė slypi tame, kad jis nėra inkvizicijos prieš meno išraiškos laisvę pradžia. 

Yra žmonių, kurie galvoja, kad jei filmas „Vėjo nublokšti“ buvo sustabdytas, taip pat turėtų būti pasielgta su visais tokio turinio filmais. Be to, yra filmų, kurių perduodama rasistinė žinutė – daug stipresnė. Ką apie tai manote?

Lietuviškai toks požiūris vadinamas „okaipizmu“ (angl. whataboutism), ir man asmeniškai tai neatrodo tinkamas argumentas. Manau, kad svarbiausia nepasiduoti pagundai sakyti „O kaip dėl Griffitho?“ (amerikiečių režisierius David Wark Griffith – vert. past.) O kaip dėl „Pusryčiai pas Tifanį“? O kaip dėl „Indiana Džounso“ sagos? Ir galvoti, kad vienintelis kelias nuoseklumo link yra „viskas arba nieko“. 

Praktiškai tai panašu, lyg sakytume, jog nedera įkalinti nusikaltėlių, nes nesąžininga suimti tik kelis iš jų, kai tuo tarpu kiti vaikšto laisvi. Atvirai kalbant, toks argumentas – ne pats protingiausias.

Jau atsiranda balsų, puolančių ir tam tikrus režisierius, pavyzdžiui, Quentiną Tarantino. Ar tai nerodo, jog fenomenas plinta?

Aš taip pat tikiuosi, kad ši situacija netaps raganų medžiokle. Tiksliau, tokių žmonių kaip Q. Tarantino puolimas man atrodo gana nesąžiningas. Q. Tarantino meninė paradigma yra būti politiškai nekorektišku, akivaizdu, kad jo filmuose tai daroma su ironija, kad atitiktų postmodernistinį skonį, kuris atliepia septintojo ir aštuntojo dešimtmečio B kategorijos filmus. „Negras“ nėra vienintelis nemandagus žodis, kurį girdime Q. Tarantino filmuose. Be to, jis sukūrė filmą „Ištrūkęs Džango“ (2012 m.), kuris, mano manymu, yra vienas galingiausių antirasistinių filmų Amerikos kino istorijoje. Ir aš kalbu rimtai. 

Galiausiai grįžkime prie to, apie ką kalbėjau prieš tai – gestas turi būti simbolinis. Jei tai tampa inkvizicija, patiriame bumerango efektą. Tiesa, kad atėjo laikas peržiūrėti tam tikras nuostatas, kaip tai buvo padaryta su vesternais ir juose vaizduojamais Amerikos indėnais, kaip tai bandoma padaryti su moterų įvaizdžiu daugelyje postkolonialistinių filmų. Mano manymu, normalu, kad juodaodžiai pavargo nuo Džimo Krou ir dėdės Tomo tipo personažų filmuose. Jei išpuolis prieš Q. Tarantino man atrodo nesąžiningas, yra daugybė kitų filmų, be kurių tikrai galėtume apsieiti. 

Turime susitaikyti su mintimi, kad kai kurie filmai priklauso tai pačiai semantinei sričiai kaip, pavyzdžiui, propaganda diktatūros valdymo laikotarpiu. Tai galbūt ir ne „vyriausybės“ propaganda, tačiau ji išlieka galinga smurtinių ir diskriminacinių idėjų, kurios pateikiamos kaip „normalus dalykas“, priemone. Žinoma, nereikia perdėti, bet šiek tiek revizionizmo nepakenks. 

Tačiau ar neatrodo, kad tokie sprendimai išlieka radikalūs, galintys priminti fašizmą?

Na, dėl fašizmo ir antifašizmo reikėtų atskiro pokalbio, nes ši tema peržengia šios diskusijos ribas. Trumpai tariant manau, kad ne visi veiksmai turi tą patį moralinį statusą. Retorika „net partizanai žudė“ yra apgaulinga, nes bandoma lyginti žmogaus, kuris pradėjo, t.y. agresoriaus, veiksmus su to, kuris sureagavo. Italijoje mes turėjome „Resistenza“ (Italijos Pasipriešinimo judėjimas) prieš fašizmą. Lietuvoje partizanai stojo į kovą prieš sovietus. Kai engiamas žmogus daro tą patį (tarkime žudo), reaguodamas į engėją, veiksmo moralinis kontekstas visiškai kitas. 

Tą patį galima pasakyti ir apie antirasistinę „cenzūrą“, lyginant ją su rasistine. Kuriam laikui pašalinti filmą „Vėjo nublokšti“, moralės požiūriu yra kitoks veiksmas nei nerodyti, kad filmo veikėjai Wilkesai ir O‘Haros plakė savo vergus, priekabiaudavo prie moterų, linčiuodavo visus, kurie bandė maištauti, o vietoj to vaizduoti juos kaip civilizuotus ir kultūringus džentelmenus, kurių vienintelė kaltė yra tai, kad jie nuvertina „jankius“ (angl. Yankees).

Kai kurie teigia, kad tam tikri epizodai ir tam tikri personažai yra to laiko atspindys ir rezultatas, todėl nėra teisinga juos vertinti pagal šiandienos standartus. Ar sutinkate?

Apskritai sutinku, tačiau būkime atsargūs. Kai „Vėjo nublokšti“ pasirodė kino teatruose, priešingai, nei teigiama šiandien, filmas sukėlė kontroversiškų diskusijų dėl savo rasistinio turinio. Neteisinga manyti, kad tai buvo „to laiko rezultatas“. Jau tada filmas neatitiko laikmečio, bent jau kai kurių žmonių, kurie ji kritikavo, nuomone. Vyko demonstracijos, intelektualai skelbė nuomones, visuomenėje buvo matyti įvairių signalų. 

Hattie McDaniel buvo pirmoji afroamerikietė, pelniusi „Oskarą“ už Motinėlės vaidmenį. Norėdama patekti į ceremoniją, kuri tuo metu dar vis buvo segreguota, ji turėjo gauti specialų leidimą ir jai nebuvo leista sėdėti prie to paties stalo su Clarke‘u Gable‘u ir kitais. Be to, aktorė negalėjo dalyvauti filmo premjeroje, nes į ją nebuvo galima patekti juodaodžiams. Kita vertus, juodaodžių bendruomenė aktorę kritikavo dėl pataikavimo „baltųjų valdžiai“.

Trumpai tariant, nebuvo taip, kad tada žmonės nepastebėjo, jog filmas yra rasistinis. Šis šiandienos ir vakardienos kriterijus čia netaikytinas. 

Be to, nepamirškime, kad filmas taip pat yra akivaizdžiai seksistinis ir, be kitų dalykų, jame prievarta santuokiniame gyvenime yra vaizduojama teigiamai. 

Todėl aš džiaugiuosi, kad kai „Vėjo nublokštų“ transliavimas bus atnaujintas, prieš filmą bus paaiškintas jo turinys ir kas su juo negerai. 

Daugelis mano, kad kai kurie kaltinimai yra nepagrįsti ir filmas, vis dėlto, yra švelnus ir romantiškas tragiško laikotarpio Amerikoje atspindys. Ką jūs apie tai manote?

Žinote, aš manau, kad būtent čia ir slypi didžiausias prieštaravimas. Mano akimis žiūrint „Vėjo nublokšti“ – pernelyg švelnus to laikmečio, tų įvykių ir santykių vaizdavimas: gražūs ir civilizuoti baltieji pietiečiai, scena, kurioje KKK parodoma, kaip jėga, atnešanti teisingumą, nes „didelė juoda gorila užpuolė vargšę nekaltą baltąją mergaitę!“, tai, kad niekada nerodoma jog vergai kenčia dėl savo būklės, netgi atvirkščiai – jie puikiausios sveikatos ir noriai bendradarbiauja (jų niekas nemuša, nežemina…) ir panašiai. Filme vergai daug aktyviau dalyvauja savo šeimininkų gyvenime nei tai galėjo būti realybėje – prisiminkite Prisės ir Motinėlės personažus. Iš tikrųjų, šiame filme afroamerikiečiai yra įžeidžiami dvigubai: pirma, jie veidmainiškai rodomi kaip „baltųjų bendruomenės“ dalis, antra, jie vaizduojami kaip laukiniai, necivilizuoti, gremėzdiški ir apskritai nemalonūs (pagalvokite apie balso toną, kuriuo kalba filmo personažai, koks jis kakofoniškas, ryškus…). 

Su visa pagarba filmui, kuris iš tiesų yra geras, vis dėlto jame rodomi vaizdai – vulgarūs. „Natūrali tvarka“ šiame filme yra tokia: baltieji pietiečiai vyrai viršuje, baltieji šiauriečiai žemiau, trečioje vietoje – baltosios, pavaldžios, dažnai kaprizingos moterys ir pačioje apačioje – juodaodžiai. Viskas patiekiama sentimentaliame padaže, kad patiekalas būtų lengviau virškinamas. Mano supratimu, tai ir yra didžiausia šio filmo problema.

D. Martinelli

Iš to, kaip apie jį kalbate, atrodo, kad jums filmas nepatinka. 

Ne. Visiškai priešingai. Tik tiek, kad mano nuomonė apie patį filmą nėra svarbi. Jei jūs manęs paklaustumėte, galėčiau pasakyti, kad apskritai filmologiniu požiūriu „Vėjo nublokšti“ yra svarbus ir puikus filmas. Tiesa, jis ne per geriausiai atlaikė laiko išbandymą ta prasme, kad režisūra, montažas ir kiti elementai yra tipiški laikmečiui, kada jis buvo pastatytas, bet neturi „klasikinio“ filmo bruožų, kas jį paverstų nepavaldžiu laikui. Tarkime, to paties laikotarpio Hitchcocko, Capra ar Welleso filmai išlieka klasika be mano minėtųjų išlygų.

„Vėjo nublokštų“ nuopelnas yra tas, kad jame pasitelktas naratyvinis pasakojimas, o tai priartino kino meną prie literatūros, tą reikia pripažinti. Vis dėlto, man atrodo, kad šis filmas yra gavęs per daug „Oskarų“ – jis vienas iš daugiausiai šį apdovanojimą gavusiųjų kino istorijoje. Kai pagalvoji, kad „Pilietinis Keinas“ gavo tik vieną…

Be kitų dalykų, KTU jūs dėstote audivizualinių menu istoriją bei medijų kiną. Kaip jūs su savo studentais žiūrite į tokią subtilią tematiką kuri vaizduojama ir filme „Vėjo nublokšti“?

Paprastai sunkiausias momentas ateina, kai tenka kalbėti apie montažą. Neturiu kitos išeities, kaip jiems pasakyti, kad pirmasis šiuolaikinio montažo šedevras yra „Tautos gimimas“ (The Birth of a Nation, 1915 m. – vert. past.) ir kad jo režisierius D. Griffithas šiuo filmu nustato pagrindinius montažo stiliaus standartus. 

Tačiau aš studentams taip pat pasakau, kad D. Griffithas, be jokios abejonės, buvo rasistas, net ir pagal to meto supratimą. Tiesa, filmas buvo kritikuojamas dėl turinio, todėl režisierius buvo priverstas iškart sukurti filmą „Netolerancija“, kad parodytų, jog jis nėra rasistas. Bandymas, savaime suprantama, buvo apgailėtinas ir to filmo niekas niekada neprisimena.

Paskaitose aš stengiuosi, aptarti mažiausiai tris probleminius aspektus: pirma, paaiškinti filmo „Tautos gimimas“ montažą. Antra, kalbėti apie rasizmą kine. Trečia, aptarti moralinę teisę atskirti meno kūrinį ir jo turinį, menininką ir pilietį. Diskusija yra atvira ir niekam nesiūlau išspręsti šios dilemos. Vis dėlto visi apie tai kalbame kartu, o tai leidžia įsigilinti į nagrinėjamas problemas bei įsitikinti, kad mūsų nuomonė, kad ir kokia ji būtų, nėra tik „tušti“ žodžiai, o kritinis požiūris.

Viktorija Lankauskaitė

ktu.edu 

„Kauno bienalės“ inicijuotas tarptautinis projektas „Stebuklingi kilimai“ (angl. „Magic Carpets“), atsigręždamas į Kauno menininkus, skiria dėmesį vietos bendruomenių idėjų įgyvendinimui. Vieno iš penkių šių metų tarpdisciplininių projektų – „Eiliuoti Šilainių kiemai“ – iniciatoriai, aktoriai Edita Niciūtė ir Arnis Aleinikovas, pakvietė šilainiškius dalintis savo kurtomis eilėmis.

Projekte sulaukta autorių, kurie tiesiog „išplėšė“ puslapius su eilėmis iš asmeninių dienoraščių ir išdrįso atiduoti juos įrašų studijai, kiti dalinosi vieninteliu per savo gyvenimą parašytu tekstu apie meilę ir laukimą, o viena vietos kūrėja atsiuntė net dvi savo parašytas knygas. 

Eilės gyvai skambės „Eiliuoti Šilainių kiemai“ pristatymo renginyje šį penktadienį, liepos 31 d. nuo 18 val. Santarvės parke, Kaune.

E. Niciūtė ir A. Aleinikovas plačiau pasakoja apie projekto idėją, naujai atrastus Šilainius, kuriuose gyvena autentiški ir poeziją mylintys vietos kūrėjai, ir jų eilėse sugulusias temas.

Edita, jūs su Šilainių bendruomene dirbate jau ne pirmą kartą. Kaip atradote šią bendruomenę ir kuo ji įdomi?

Edita: Pirmiausia buvau pradėjusi dirbti su Šilainių bendruomenės moterų ansambliu „Slaunos su Škarpetkutėm“. Mes kartu kūrėme bendruomeninį spektaklį „Pempinės“. Kadangi ansamblio moterys yra artistiškos, azartiškos, energingos ir nebijančios eksperimentuoti scenoje, tai vėliau kartu  bendradarbiavome ir poezijos spektaklyje, kuris buvo skirtas Vėlinėms. Pastebėjau, kad Šilainiuose daug eiliuojančių žmonių – tai eiliuojanti bendruomenė. Svarbiausia, kad rašančios Šilainių gyventojos bendrauja tarpusavyje ir dalinasi savo kūryba. 

Arni, ar jums anksčiau teko būti Šilainiuose? Kuo ši bendruomenė ir net pats mikrorajonas jus nustebino?

Arnis: Aš gimiau ir augau Kėdainiuose, todėl jau vaikystėje su tėvais, vykdami į Kauną, dažniausiai važiuodavome pro Šilainius ir leisdavomės Milikonių kalnu. Mane jau tada žavėjo mano akimis truputį „ufonautiškai“ atrodantys gyvenamieji namai – jie taip atrodė dėl tuo metu mano vadinamų „bokštelių“ viršuje. Tokių nepamatysi Kėdainiuose, o vaikui tai skatindavo fantaziją. Pamenu, aš galvodavau, kad jie ypatingi – juose gaudomi kažkokie tarpgalaktiniai signalai, ten veikia tarsi kokia mokslinė laboratorija, todėl  ten gyvenantys žmonės turi geresnį ryšį su kosmosu. Įsivaizduodavau, kaip tų namų gyventojai naktimis išeina į tuos „bokštelius“ ir stebi dangų.

Papasakokite, kaip gimė projekto „Eiliuoti Šilainių kiemai“ idėja? 

Edita: Kai pamačiau „Magic Carpets“ projektą, kuriame buvo parašyta, kad organizatorius domina istorijos, mitai, pasakojimai – iškart pagalvojau apie Šilainius, nes šios bendruomenės poezijoje yra ir mitų, legendų ir poetų asmeninių istorijų. 

Pradžioje į viešą kvietimą siųsti mums savo poeziją mažai kas atsiliepė. Eiliuojantys Šilainių gyventojai sujudo tik tada, kai perskambinau asmeniškai. Pasirodo, kad daug kas matė kvietimą, bet neišdrįso. Na, bet įsidrąsinus Šilainių poetės ėmėsi iniciatyvos ir pačios „atvesdavo“ vis naujų, man dar iki tol nežinomų, rašančių bendruomenės narių. 

Arnis: Edita man paskambino vieną vakarą ir sako: „Žiūrėk, aš turiu idėją“. Išgirdęs ją, man rodosi, jau tą patį vakarą užpildžiau paraišką.

Pristatykite plačiau bendruomenės narius, kurių eiles išgirsime. Kaip atrinkote tekstus – galbūt pastebėjote besikartojančias, įdomias ar aktualias temas, kurias renkasi Šilainių gyventojai?

Edita: Išgirsime Julijos Augustauskienės, Dalios Sakalauskienės, Aldonos Mankutės- Kursevičienės, Dalios Buragienės, Zenės Sadauskaitės, Vilijos Grigaliūnaitės, Herminijos Vokietaitienės, Vidos Gustaitytės-Bubnienės, Agniaus Rušio, Gintaro Povilavičiaus ir Raimundo Eimonto eiles.

Labai džiaugiamės, kad buvo keletas autorių, kurie tiesiog „išplėšė“ puslapius su eilėmis iš asmeninių dienoraščių ir išdrįso atiduoti juos įrašų studijai. Skaitydama poeziją pastebėjau, kad brandesnės kartos šilainiškės vis dar jaučia nostalgiją savo gimtinei – dažnai jų posmuose piešiami gimtinės vietovių peizažai  – Dzūkijos pievos, miškai ar Žemaitijos trobos. Taip pat nemažai  eilėraščių yra dedikuotų išėjusiems šeimos nariams. Žinoma, populiariausia tema – meilė. Visi projekte dalyvaujantys poetai yra gana skirtingi, pavyzdžiui,  poetė Irena visą gyvenimą  rašė eilėraščius, kurie skirti tik lakūnams – ji  yra sueiliavusi visą Lietuvos aviacijos kroniką. Na, o man pačiai į širdį įstrigo Julijos eilėraštis „Skype“, kuriame poetė nuoširdžiai kalba apie šių dienų emigrantų gyvenimo realijas, apie senelių ir anūkų nebesusikalbėjimą viena kalba, bendraujant per „Skype“. 

Pastebėjau, kad Šilainių poetai  taip pat domisi mitais ir legendomis. Šilainiškė Aldona yra susižavėjusi Aleksoto rajono legendine meilės dievaite „Aleksota“, todėl parašė keletą eilėraščių apie šią mitinę būtybę ir poetiškai nupiešė meilės deivės Aleksotos paveikslą. Mes su Arniu labai susižavėjome poeto Gintaro Povilavičiaus skaitymu – nors jis perskaitė tik vieną savo kurtą eilėraštį, net ir mums aktoriams, tai buvo gražus organiško ir nuoširdaus poezijos skaitymo pavyzdys.

Arnis: Stengėmės įtraukti visų autorių atsiųstus tekstus – bent po vieną. Vieni atsiuntė tris eilėraščius, kita moteris atsiuntė vienintelį per savo gyvenimą parašytą tekstą apie meilę ir laukimą, o dar viena vietos kūrėja atsiuntė net dvi savo parašytas knygas. Pastebėjome, kad  daugiausia tekstų gavome iš moterų. Pagrindinė vyraujanti tema yra meilė, dažniausiai vienpusė ir aprašoma iš moters pusės, gana ryškus yra ir gamtos vaizdavimas, kuris, pasakyčiau, yra sumišęs su dvasiniais dalykais, mitais ir legendomis. 

Edita buvo minėjusi, kad žmonėse ji vis dar pastebi savęs nuvertinimą: „Ai, čia, ką čia… mano tekstai… tokie čia tie ir tekstai“. Apskritai, mano nuomone, lietuviai, labiau ta vyresnė karta, vis dar nuvertina save ir neįsivertina. 

Severinos Venckutės / „Nanook“ nuotr.

Gyvas poezijos „Eiliuoti Šilainių kiemai“ pristatymas jau šią savaitę. Kokio tikitės penktadienio vakaro?

Edita: Tikimės jaukaus, nuoširdaus ir eiliuoto vakaro po gluosniu. Su Arniu skaitysime šilainiškių poeziją. Skambės gitara ir dainuojamoji poezija, kurią atliks vietos gyventojas G. Povilavičius.

Arnis: Vaikščiojant po Šilainių Santarvės parką ir besirenkant vietą, mes sustojome prie didelio gluosnio ir Edita pasakė: „Man atrodo, kad čia puiki vieta, čia, po gluosniu, tokia kaip scena“. Gintaras, šilainiškis, kurio tekstus renginio metu išgirsime įdainuotus, pritarė: „Taip, vaikai labai mėgsta šitą vietą“. Taip ir atsirado ši vieta – vaikiška, šiek tiek magiška, rami ir labai gerai kontrastuojanti su šalia stovinčiais daugiabučiais. Manau, panašiai įsivaizduojame ir pačius poezijos skaitymus. 

Ką jums patiems reiškia poezija? Galbūt kuriate ir patys? 

Edita: Poezija pradėjau domėtis dar paauglystėje. Skaitydavau įvairių laikotarpių ir žanrų literatūrą. Šiuo metu skaitau senovės rytų poeziją, šią knygą kažkaip natūraliai atsiverčiau karantino metu. Taip pat domiuosi mėgėjų poetų parašyta poezija. Tai gal ir nėra profesionali kūryba, bet čia atrandu daug autentikos, tikrumo ir autorių asmeninės išpažinties. Savo poezijos nerašau, nors turiu keletą parašytų tekstų, bet pačiai, tai nelabai atrodo vertinga ir profesionalu, todėl ir nedrįstu dalintis. Nebent susigundyčiau, jei kada būtų mano Žaliakalnio rajone panaši iniciatyva kaip „Eiliuoti Šilainių kiemai“. 

Arnis: Mane poezija lydėjo nuo ankstyvos paauglystės. Daug jos skaičiau sau, nemažai kitiems. Dar mokykloje aš nuolat dalyvaudavau raiškiojo meninio skaitymo konkursuose. Vėliau ji šiek tiek atsitraukė ir dabar vėl po truputį grįžta. Šiuo metu skaitau ir studijuoju šiuolaikinę islandų ir latvių poeziją. Tekstų parašau ir pats. Tiesa, čia tas anksčiau mano  minėtas: „Ai, čia, ką čia…. mano tekstai… tokie čia tie ir tekstai“ galioja ir man. 

„Eiliuoti Šilainių kiemai“ yra ES programos „Kūrybiška Europa 2014-2020“ Platformų projekto „Stebuklingi kilimai“ („Magic Carpets“) dalis.

„Stebuklingų kilimų“ inf.

Sakoma, kad teatras prasideda nuo rūbinės, bet greičiausiai jis prasideda nuo žiūrovus pasitinkančio teatro administratoriaus. Jo žvilgsnio, šypsnio ir pasveikinimo žodžio. Nacionalinio Kauno dramos teatro veidas vyriausias salės administratorius Rimantas Štaras teatre pradeda 50-ąjį sezoną. Tai – ne tik įspūdingas skaičius, – jis žymi pusę profesionalaus Lietuvos teatro gyvavimo amžiaus! 

Įprasta, kad tokia proga rengiamas interviu, bet šiuo atveju norisi gerbiamam Rimantui Štarui padaryti siurprizą, juolab, kad jis nėra viešo kalbėjimo mėgėjas. Išties, kiek galima sukti tą klausimų ratą apie atėjimą į teatrą (1970 08 01), tapsmą administratoriumi (šį garbingą postą užima nuo 1978 metų), iškiliausius režisierius, įsimintinus spektaklius, gastroles ir panašiai. Visgi, labai jau maga prie jo darbo nekasdienių ir kasdienių epizodų prisiliesti ir pasikalbėti slapčia. Dėl to į Rimantą kreipiamės: „Mielas Rimantai, mes čia tokią rubriką rengiam teatro feisbuke „Teatro užkulisiai. Administratoriaus dienoraštis“. Gal galite papasakoti apie nutikimus su žiūrovais ir panašiai?“ Ir R. Štaras lyg iš didelės skrynios žeria prisiminimus. 

Ekskursija teatre

Auksinių scenos kryžių 2018 ceremonijos akimirka. Dariaus Gedvilos nuotrauka

Pasitaiko, kad žiūrovai supainiojo spektaklio rodymo dieną ir ateina per anksti ar jau po to? 

Ateina, žinoma, per neapsižiūrėjimą ne tą dieną. Pamenu porą, kuri atėjo į „Nataną Išmintingąjį“ prieš mėnesį. Tas spektaklis buvo rodomas du mėnesius tą pačią 26 dieną, bet jų bilietai galiojo kitam mėnesiui. Žiūrovai grįžo po mėnesio, nes negalėjome pasiūlyti vietų tą vakarą – buvo išparduota. Būna, kurie ateina praėjus spektaklio rodymui. Labai stengiamės ir jiems padėti.

O dažnai bilietai lieka namuose? 

Ooo, daug palikusių bilietus pasitaiko. Paprastai paskambina į namus ir susižino vietas. Kartą į „Palatą“ solidi pora atėjo gerokai anksčiau. Pamačiau, kad vyriškis, apsivilkęs paltą išėjo. Pasiteiravus damos, kodėl, išgirdau, kad jų bilietai liko namie, o sutuoktinis išvyko pasiimti. Prašiau skambinti ir sulaikyti, bet su savimi neturėjo telefono. Laimei, netoli teko važiuoti ir suspėjo grįžti. Jeigu bilietus palieka namuose ir nežino vietų, tada laukiame iki spektaklio pradžios. Mes pamatome, kur tos laisvos vietos, ir pasodiname. 

Esate užtikęs ne savo vietose sėdinčius žiūrovus, nenorinčius palikti patogių vietų? 

Buvo „Getas“. Dvi vietos pirmos eilės centre paliekamos laisvos, nes toks režisūrinis sumanymas. Užgeso šviesos, o žmonės, matydami, kad šios vietos yra laisvos, ėmė ir persėdo. Turėjau tamsoje ropoti ir paprašyti atlaisvinti jas (juokiasi). Dabar per šį spektaklį paprašau sėdinčių šalia, kad negalima leisti sėsti, kad jo paliktos artistams, ir žmonės jas saugo. 

Įsimintiniausia išradingiausia vėlavusio žiūrovo pasiteisinimo priežastis. 

Vėlavimas – tragiškas dalykas, amžinai spūstys, o jeigu kur nors avarija… Dar neapskaičiuoja laiko vykdami iš Vilniaus. Būna, kad automobilį tenka 20 minučių parkuoti. Įdomų atvejį atsimenu, kai buvo rekonstruojama Laisvės alėja ir stovėjo tvoros. Atskubėjo pavėlavusi pora ir klausiu: „Kodėl jūs vėluojate?“ O vyriškis ir sako: „Todėl, kad neradome prochodo (liet. praėjimo). Pasirodo, teko paklydusiems žmonėms visą kvartalą apeiti. 

R. Štarui – 70. D. Stankevičiaus nuotr.

Spektaklio „Amerika pirtyje“ akimirka. D. Stankevičiaus nuotr.

Ar buvo teatre pasiklydusių žiūrovų? 

Jeigu nebūtų savanorių, tai jie dažnai pasiklystų ieškodami Rūtos salės. Lipa į Mažąją salę arba į antrojo aukšto balkoną. Labai gerai, kad yra savanoriai, kurie nurodo kryptį į Rūtos salę. Kai paklausiu, „Ar buvote Rūtos salėje?“, atsako: „Buvau.“ „O kur ji?“: „ Nežinau“. Pasitaiko, kad painioja su kažkada veikusia Penktąja sale, dabartine repeticijų sale, ieško jos kieme. Dar neranda Ilgosios salės, ypač iš toli atvažiavę. Neretai pirmiausia ateina į centrinį rūmą, o tada sulaukiu skambučio, kad atskuba visas būrys. Visi galvoja, kad teatras yra iš Laisvės alėjos pusės, o iš kitos – ne. 

Kokį įkyriausią žiūrovą prisimenate? 

Na, buvo toks teatro lankytojas, kuris mokė, kaip reikia dirbti su žiūrovais, ką daryti, kad nebūtų eilių prie bufeto. Yra buvę, kad žiūrovė atsakinėjo į aktorių replikas scenoje. 

Galbūt teko „gesinti“ audrą salėje? Raminti šnekančius, garsiai komentuojančius? 

Buvo toks atvejis, kada kompanija į salę atsinešė taures su gėrimais iš bufeto ir susidėjo jas ant balkono atbrailos. Teko su jais pasikalbėti rimčiau ir patramdyti (juokiasi).

Portretas. D. Stankevičiaus nuotr.

Galbūt skaitytojai šiose situacijose atpažins save, bet ir labiausiai „išbartas“ teatro lankytojas šia sukakties proga gerbiamam Rimantui Štarui skirtų pasveikinimo žodį. Tuo tarpu jam prisiminimais praturtintus linkėjimus siunčia kolegės, ilgametės teatrų administratorės. 

Klaipėdos dramos teatro administratorė Irena Bandzaitė

Gerbiamą Rimantą Štarą pažįstu 30 metų. Visuomet jaučiu jam pagarbą: jo išmintingumui, apsiskaitymui, tolerancijai, entuziazmui, gebėjimui į viską žvelgti filosofiškai. Esu dėkinga jam už pagalbą darbe, už patarimus ir gerus žodžius. Jo vidinė erdvė labai talpi – stebina jo žinios apie teatrą, spektaklius, kūrinius. Jo turima informacija yra įdomi, vaizdinga, o prisiminimai – brangūs ir nepakartojami. Rimantas visada elegantiškas, mandagus ir diplomatiškas. Be to, labai smalsus ir veiklus. Turi labai subtilų humoro jausmą ir kritinį mąstymą. Kad atrastų save, jam nereikėjo toli keliauti. Manau, jis yra radęs savo aplinką ir savo vietą. Kaupdamas patirtį dirbo ir dirba savo teatre, neskaičiuoja laiko, netaupo jėgų. Jis labai vertina žmones, kurie yra šalia. Jo mintys ir darbai sudaro visumą. Šitame darbe iš šalies daug ko nesimato, ne visada galima suplanuoti veiksmus taip, kad viskas vyktų sklandžiai. O jis visada žino kelis ėjimus į priekį. Žino, kaip motyvuoti žiūrovą, kuris yra labai skirtingų lygių, kad patiktų spektaklis. Sugeba palaikyti gerus santykius su žmonėmis. Turi gebėjimą džiaugtis pasisekusiu ne tik savo, bet ir kitų darbu, geru spektakliu ar renginiu. Manau, kad visos jo gerosios savybės išplaukia iš begalinės meilės aktoriui, žiūrovui, žmogui, darbui. Jis man yra pavyzdys tikėjimo, kad visada galima rasti problemos sprendimą ir pasiekti gerus rezultatus. Kasdien eidamas į teatrą nutiesė savo kelią pilną šviesaus tikėjimo tuo, ką daro. Tame yra jo žmogiškas Žavesys. Linkiu jam ir toliau nuoširdžiai eiti tuo pramintu taku. Tegu užtenka sveikatos ir motyvacijos dovanoti savo išmintį ir gerumą žmonėms.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro vyriausioji administratorė Janina Žvikaitė

Su Rimantu susipažinau Klaipėdoje 1990 metų pavasarį, – mes rodėme savo spektaklį, o jis atvežė Kauno dramos teatro reklaminę medžiagą. Tuomet mes dirbome sunkiai – reikėdavo paruošti ir tempti repertuarinį ir gastrolinį vežimą. Tempė vienas. Žinoma, buvome jauni, žavūs, spėdavome ir vakaroti, ir naktimis dirbti, stengtis, kad žiūrovams būtų gera. Bet mes buvome teatro ligoniai ir dabar sergame teatru, kas 30, o kas jau štai ir 50 metų! Jau nebepasveiksime (juokiasi). Žaviuosi Rimanto fenomenalia atmintimi – jis atsimena datas, seniai vykusių spektaklių pavadinimus. Rimantas pasitempęs, moka ir pajuokauti, ir pabarti. Jis – teatro šviesulys. Pamenu, kai mūsų teatro savanoriai grįžę po jo vestos ekskursijos teatre buvo tokie sužavėti, tokie pakylėti! Jis – teatro žmogus. Linkiu Rimantui daug gražių metų ir, kad jis nepradangintų savo peteliškės. 

Pabaigai labai norisi pacituoti teatro ir kino kritikę, žurnalistę Rūtą Oginskaitę („Kovo veranda. Teatro talismanai“, „Menų faktūra“): „Kai susiduriu su tuščiu žvilgsniu ties teatro durimis, man ir tas teatras nelabai tvirtas atrodo. Lyg be istorijos. Administratoriai ir patys yra istorija, paveldas, su kuriuo dera skaitytis, kelti ant pjedestalo jų ištikimybę teatrui ir prigimtinį suvokimą, kad jie dirba su menu, o ne su produkcija, atsiprašant. Jų akyse auga ir keičiasi režisieriai, patiria sėkmę ar yra išlydimi aktoriai; repeticijos tampa spektakliais, ir Administratorius sugeba taikliai diagnozuoti jų vertę ir prognozuoti likimą. Tuo labiau, kad tenka savo lūkesčius patikrinti žiūrovų susidomėjimu. Nesuklydau? Negana to, Administratorius pažįsta ir myli ne tik aktorius, bet ir aktorių vaikus. Tų aktorių galbūt jau seniai nėra, o vaikai braižosi aplink teatro duris, nes auginti už kulisų ir yra absoliučiai priklausomi. Ir Administratorius tai supranta. Man gražu. Visame tame yra kažkas senoviška, amžinumo dvelksmas, ir kaipgi be to teatre.“

Kaipgi teatras be Rimanto Štaro! Sakome 50 kartų ačiū! 

Parengė Jolanta-Garnytė-Jadkauskienė 

NKDT archyvo, asmeninių albumų, D. Stankevičiaus, D. Matvejevo ir kitų fotografų nuotraukos 

NKDT inf.

Šeštadienio popietę, klaidžiojant tarp skirtingų radijo dažnių, vienoje diapazono vietoje jau trečias mėnuo galima aptikti laidą intriguojančiu pavadinimu – „Kauno plokštelių fabrikas“. Nors išgirdus pavadinimą iš karto kyla minčių apie dabar vėl sparčiai populiarėjančias vinilines plokšteles ir apie kokio nors startuolio potencialų užmojį mūsų mieste užsiimti jų spauda, tačiau ši laida – nei apie vinilą, nei apie mūsų laikus. Laidoje bandoma prikelti garsinį palikimą iš šiandien jau primiršto fabriko, kuris bene dešimtmetį – nuo 1954 iki 1964 m. – Kaune spaudė šelako plokšteles. Apie abi reiškinio puses – praėjusio amžiaus vidurio fabriką ir mūsų dienų projektą prikelti jo leistus garsus – mums maloniai sutiko papasakoti vienas iš šio reiškinio sumanytojų – kolekcininkas Linas Turauskas.

Šiandien pas mūsų pašnekovą guli šimtai kaunietiškų plokštelių. Viskas prasidėjo prieš metus – mūsų skaitytojams turbūt jau gerai pažįstamo Kauno artefaktų guru, kolekcionieriaus Jono Palio žinute socialiniuose tinkluose. „Pamačiau Joną parašius, kad jis turi bene 500 Kaune leistų plokštelių ir ieško, kas jas galėtų sukataloguoti, tad nusprendžiau imtis šio darbo, – pasakojo Linas. – Vieni vaikystėje kolekcionavo pašto ženklus, aš iki šiol kolekcionuoju sidabrines monetas. Vėliau, studijų laikais – rinkdavau ir alaus padėkliukus. Galbūt toks mano, kaip kolekcionieriaus, pašaukimas – apvalios formos objektai.“

Taip mūsų pašnekovas tapo šios kolekcijos, J. Palio surinktos iš bene pusšimčio žmonių, administratoriumi arba, kaip prisistato pats – cerberiu. Bet viskas nesibaigė vien katalogo sudarymu. „Šelako plokštelės dūžta ganėtinai… įspūdingai, tad paklausiau, kiek man leidžiama netyčia sudaužyti. Gavau atsakymą, kad galiu daryti, ką noriu, nes jos vis tiek negroja, – pasakojo pašnekovas. – Pamažu suradome techniką joms leisti – paaiškėjo, kad didžioji dalis visgi groja. Taip kartu su Jonu Oškiniu sumąstėm ir projektą tiems įrašams atgaivinti, restauruoti ir galiausiai pristatėme juos radijo laidoje.“ 

Prisiminkime paties fabriko istoriją. 1954 m. įkurtos gamyklos pavadinimų bei administracinės priklausomybės kaita atspindėjo ir besikeičiantį politinį klimatą bei įvairias vadinamojo atšilimo laikotarpio reformas. Įkurtas kaip vienai sovietinės respublikos ministerijai pavaldaus pramonės kombinato dalis, po 1957 m. reformų fabrikas tapo pavaldus jau savivaldai – anuometei Kauno miesto liaudies ūkio tarybai. Per savo dešimtmetį plokštelių spaudykla buvo vadinama įvairių motininių įmonių vardais: ant vokų vieni kitus keitė gremėzdiški pavadinimai: Kauno miesto tekstilės-galanterijos kombinatas-, Kauno plastmasės gaminių fabrikas „Saga“, Kauno buitinės chemijos gaminių gamykla. Kaip pastebi mūsų pašnekovas, plokštelės buvo tik dar viena tokių įmonių produkcijos šaka, greta tokių prekių kaip šukos ar vėliau – batų tepalai bei skalbimo priemonės. Pats fabrikas savo vietą keitė tik kartą: iš Panemunės išsikėlė į Žaliakalnio turgaus apylinkes.

Įdomu tai, kad netrukus po atidarymo fabriko pajėgumai tikriausiai buvo sustiprinti: „Pusiau juokais galima sakyti, kad jeigu 6 dešimtmečio Kauno gamybos plokštelės buvo prastokos kokybės, tai Vilniuje 1954–1955 m.  veikusio panašaus fabriko produkcija turbūt buvo dar blogesnė. Apie 1956 m. pastarąjį uždarė ir įrengimus perdavė Kaunui.“ Vis dėlto Kaune muzika buvo tik tiražuojama, bet ne įrašinėjama. Iki 1958 m. atidarant įrašų studiją Vilniuje, didžioji dalis Kaune leistos lietuviškos muzikos atkeliaudavo iš kitų Sovietų Sąjungos vietų – dažniausiai Rygos. Su centrinės valdžios poslinkiais buvo susijęs ir fabriko galas: prasidėjus Brežnevo erai, decentralizacijos buvo atsisakyta ir iš beveik pusšimčio fabrikų visoje Sąjungoje buvo palikti tik septyni. 1964 m. Kaune buvo pagaminta paskutinė plokštelė, bet, anot pašnekovo, sandėliuose vis dar buvo likę daugiau nei šimtas penkiasdešimt tūkstančių egzempliorių. 

Negalėjome nepasidomėti, kiek ir kokios muzikos buvo leidžiama Kaune? „Per metus Kaune buvo išleidžiama 33–38 skirtingų plokštelių, tačiau lietuvių autorių buvo labai mažai –jie daugiausiai buvo leidžiami Rygoje, – pasakojo Linas. – Kadangi Lietuvoje estradinė muzika atsirado vėlai, lietuviški įrašai daugiausia buvo įvairios liaudies dainos, kurios nebuvo populiarios. Kaune leistų plokštelių repertuaras buvo orientuotas į tuometę popmuziką, o lietuviški liaudies įrašai nebuvo patys tinkamiausi tūsui, tad nedažnai pasitaikydavo diskžokėjų lagaminėliuose.“

Į vakarietiškas tendencijas būdavo atsižvelgiama pakankamai operatyviai, kiek tai buvo įmanoma planinės ekonomikos sąlygomis: netrukus pasirodydavo populiariausių hitų koveriai, pavyzdžiui, vietinis „Mambo italiano“ koveris pasirodė praėjus metams nuo originalaus įrašo. Be abejo, tai galiojo tik tiems žanrams, kurie buvo „priimtini“: „Apie rokenrolą ar tvistą anuomet net kalbos nebuvo, nors pastarojo vienas įrašas kažkaip praslydo. Dominavo tango, valsas, fokstrotas, kurie buvo populiarūs šokiuose. Į džiazą žiūrėta kreivokai, bet, jeigu ant plokštelės būdavo užrašoma, kad tai fokstrotas, tada jau tikdavo, – juokėsi Linas. – Netgi puikiai žinomas džiazo standartas „When the Saints Go Marching In“ buvo įvardytas kaip fokstrotas. Na, o jeigu reikėdavo rokenrolo, būdavo kitų išeičių. Mūsų neaplenkė ir ant rentgeno nuotraukų atspaustų namudinių įrašų reiškinys: mano dėdė yra pasakojęs, kad anuomečiam Panevėžio turguje iš rankovės buvo pardavinėjama Elvio Preslio „Viva las Vegas.“ 

Didelis lūžis įvyko po 1957 m. studentų jaunimo festivalio Maskvoje – pradėti leisti originalūs įrašai ne tik iš artimesnių socialistinio bloko valstybių, bet ir iš Jugoslavijos, Meksikos, Indijos ar Argentinos. Afrikos valstybėms vienai po kitos deklaruojant nepriklausomybę, Sovietų Sąjungoje buvo leidžiami ir šių atlikėjų įrašai: dabartiniam rinkiniui Linas vis dar ieško Kaune išleistos Ganos ir Gvinėjos atlikėjų plokštelės. Nebuvo dažnos ir operečių uvertiūros – tokių kūrinių leidybą apribodavo ir pustrečios ar trijų minučių trukmė vienoje plokštelės pusėje, nors greičiausiai buvo atsižvelgta ir į nedidelį jų populiarumą. Pašnekovas išsitraukė vieną iš nedaugelio operinių plokštelių su „Karmen“ uvertiūra: „Šita plokštelė, prieš pasiekdama parduotuvių lentynas, turėjo išgulėti bent dvejus metus: čia nurodyta tiek senoji kaina, tiek ir naujoji, užspausta po kelerių metų įvykdžius rublio reformą – per tą laiką spėjo pasikeisti pinigai, bet plokštelės vis tiek niekas nepirko.“

Dar vienas aspektas, į kurį Linas atkreipė mūsų dėmesį, buvo kaunietiškų plokštelių vokų dizainas, kuris, nors ir paprastas, vis tiek sugebėjo kokybe pralenkti kitas leidyklas, arba, Lino žodžiais, „dizainas buvo jeigu ne number one, tai one and a half visų tuometinės Sąjungos fabrikų kontekste“. Šio teiginio tikslumą iliustravo prieš mus išdėliota didelė krūva vokų iš įvairių Sąjungos vietų.

Visus įrašus restauruoja pats Linas: procesą ilgina ir fizinis plokštelės valymas, ir skaitmeninė restauracija – tokios „atliktos“ plokštelės tvarkingai įpakuojamos ir tampa jau tik eksponatu. „Valymo darbas buvo purvinas – pradarius voką kartais pabirdavo Kauno marių paplūdimių smėlis ar musių fosilijos, – apie procesą su šypsena pasakojo pašnekovas. – O šelako su bet kuo irgi nenuvalysi: jei nori Lietuvoje gauti trinatrio fosfato – pirk toną. Teko susirasti šelako plokštelėmis užsiimančių bendraminčių Anglijoje – jie jau ne kartą atseikėjo reikalingą dozę.“ Įrašų atkūrimui teko ieškoti ne tik geros kokybės aparatūros su tinkamu greičiu ir šelako plokštelėms tinkama adata, bet ir įsigyti atskirą patefoną, kuris buvo naudojamas valymui: šiandien bene visa kolekcija yra perėjusi fizinius valymo procesus. Išvalytų ir skaitmeniniu būdu restauruotų plokštelių įrašai skamba puikiai, nors, išvalius šnypštimą, anot Lino, kartais nukenčia aukšti dažniai ir tokie instrumentai kaip smuikas, klarnetas ar ksilofonas. Kiek kitaip su traškesiu: „Jeigu yra įdubimas ar įskilimas, nieko nepadarysi, be to, galima sakyti, tai prideda autentiškumo.“ 

Palinkėję Linui sėkmės tolesniuose bandymuose saugant primirštus Kauno garsus, primename, kad laida „Kauno plokštelių fabrikas“ transliuojama per radiją „Tau“ kas antrą šeštadienį, 14 valandą.

Paulius Tautvydas Laurinaitis
Autoriaus nuotr.

Straipsnis publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. liepos numeryje „Kolekcionieriai“. Numerį perversti galite čia.

Savo tūriu ir amžiumi tarp aplinkinių medinukų Žaliakalnio gilumoje, kur kadaise telkšojo pelkė ir buvo laidojami Napoleono arkliai, išsiskiria XX a. paskutiniame dešimtmetyje iškilę Muzikos namai. Išsiskiria jie ir turiniu, ir vizija – namų šeimininkai, muzikantų ir fortepijonų meistrų Bazarų dinastija, čia viliasi įkurti klavišinių instrumentų muziejų, kuris veiktų ir kaip edukacijos centras.

Trys broliai – Motiejus, Mykolas ir Benediktas – skirtingi, bet ir panašūs: pirmasis paniręs į klavišinių pasaulį, vidurinis – į boso, trečiasis – į mušamųjų, bet visi „pirmiausiai“ pianistai, kaip ir jų mama Aušra bei a. a. tėvas Saulius Bazarai. Motiejus juokiasi, kad jo lopšys buvo dedamas tai ant fortepijono, tai po juo, tad nieko keista, kad ir jis, ir jaunesnieji broliai gyvena muzikoje ir dėl muzikos, prie ir tarp instrumentų. Dar jis šypsodamasis savo šeimos namus, kuriuose telpa šimtas fortepijonų, trys dešimtys sintezatorių bei įvairuojantys kiekiai kitų instrumentų, plokštelių, kompaktinių diskų, knygų, natų rinkinių, oranžerija, klasikinė muzika, džiazas, elektronika, kūrybinis darbas ir pirmieji bandymai prieš einant į sceną, papūga ir šuo, vadina „Žaliakalnio filharmonija“.

Motiejus, Mykolas ir Benediktas Bazarai

Šimto (apytiksliai) fortepijonų ir pianinų kolekcija pradėta vyresniųjų Bazarų. Instrumentai vis atkeliauja ar iškeliauja, dalis jų išardyti dirbtuvėse, bet skaičius išlieka apytiksliai toks. Sunkoka įsivaizduoti, kiek vietos prireiktų visiems jiems tinkamai eksponuoti, bet tokia yra bendra vizija. „Svajojame turėti dar daugiau vietos – dabar dauguma instrumentų sandėliuojami, sustumti vienas greta kito, negali jais groti ar kam nors greit parodyti“, – sako Mykolas. Jo manymu, tokios kolekcijos prasmė – ne kaupimas, o instrumentų naudojimas. Jis, pavyzdžiui, pats daug bosų nėra prikaupęs – turi tuos, kuriais groja. „Funkcija smagiausia: gera turėti 1950-aisiais sukurtą „Fender Precision Bass“ vienai situacijai, „Jazz Bass“ – kitai, turėti aktyvų šešiastygį bosą ir Utenoje gamintą lietuvišką kontrabosą.“

Grįžkime prie klavišinių. Bazarai didžiuojasi vienu iš dviejų tarpukariu sukurtų lietuviškų pianinų „Birutė“. Antrąjį – Biržų krašto muziejaus „Sėla“ kolekcijoje – atrasti padėjo Evaldo Virkečio apie Bazarų „Birutę“ sukurtas trumpas dokumentinis filmas. Netrukus „Birutės“ susitiks, nes biržietė į Žaliakalnį atkeliaus restauruotis.

„Būna, žmonės paskambina ir sako, kad jiems seno instrumento nebereikia, nebemato jo prasmės, o mes matome – jie įdomūs iš inžinerinės, techninės pusės, turime tikrai unikalios konstrukcijos daiktų“, – sako Motiejus. Asmeninis jo pasaulis – elektromechaniniai instrumentai – šiuo metu pasaulyje išgyvenantys renesansą. Muzikantui rinkti tokius, šiuolaikinėmis akimis, griozdus, pavyzdžiui,  „Mellotron“, kokiais grojo, tarkime, „Led Zeppelin“, malonu dėl to, kad jų gyvas tonas, turtinga raiška: „Gali pagroti mažiau natų, kurios skamba prasmingiau.“

Mykolas čia prisimena, kaip buvusiame „Ryšių kiemelyje“ Kauno senamiestyje prieš daugiau nei penketą metų broliai grojo kartu su Arvydu Joffe ir Tomu Botyriumi: „Motiejus buvo ką tik parsivežęs „Fender Rhodes Mark I 88 Suitcase“ – nusprendėme nusitempti į koncertą, ir ką, jautėm visai kitas vibracijas, įkvėpimas čia ir dabar keitė programos tėkmę.“

Bazarų kolekcija – tiksliau, kolekcijos – reikalauja ne tik ploto, bet ir laiko. „Kad priverstum instrumentą vėl groti taip, kaip turėtų, reikia įdėti daug laiko, reguliuoti pagal specifikacijas, taisyti, būti pasiruošus bet kada vėl taisyti – tai visai ne tas pats, kaip įsijungti skaitmeninį emuliatorių, kuris leidžia tik prisiliesti prie garso“, – mąsto Motiejus. Jo kambaryje mums viešint vyko pop-up sintezatorių ekspozicija – vyras Kauno technologijos universitete dėsto garso sintezę, tad karantino metu per „Zoom“ programą studentams galėjo pademonstruoti daug daugiau, nei įprastai auditorijoje. 

Tarp eksponatų kaunietiškumu ypač išsiskiria Giedriaus Kuprevičiaus Bazarams padovanoti sintezatoriai, inžinieriaus Orūno Urbono pagaminti specialiai kompozitoriaus grupei „Argo“, vienai lietuviškos elektroninės muzikos pradininkių. Tiksliau, muzikantai tuomet instrumentus kūrėsi patys, mat padorių vakarietiškų instrumentų įsigyti tuomet galimybių beveik nebuvo. Mūsų straipsnio herojai G. Kuprevičiui gimtadienio proga sugrojo sveikinimą būtent „Argo“ sintezatoriumi. Norėtųsi, kad su šia lietuviškos muzikos istorijos dalimi galėtų artimiau susipažinti dabartinė didžėjų karta. Ir tai vėl veda prie pagrindinės Muzikos namų idėjos – atviros ne tik ekspozicijai, bet ir eksperimentams bei bandymams erdvės. 

Bet grįžkime prie fortepijono. Šio instrumento istorija skaičiuoja tris šimtmečius, taigi antikvarinių modelių detales dirbtuvėse tenka gaminti patiems. Šeimos konstruktorius Benediktas, kuris leidžiasi į giliausius dalių pritaikymo, atkūrimo eksperimentus, šiuo metu studijuoja fortepijoną Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Magistro darbą jis nusprendė pakreipti savo domėjimosi srities link. Atkuria mechanizmų modelius, domisi instrumento evoliucija, gali kurti senovinių replikas: „Dabar priimta manyti, kad senuosius instrumentus galima geriau patirti atkūrus pagal tikslius brėžinius, bet naujomis medžiagomis.“

Čia kalba pasisuka apie madas – instrumentų apdailos tendencijos susijusios su vyraujančiomis meno sritimis. XIX a. fortepijonų formas lėmė klasicizmas, romantizmas, istorizmas, ir tik XX a. pirmoje pusėje modernistai ėmė daugiau dėmesio skirti funkcionalumui. Išties, to meto instrumentai primena modernistinius pastatus! Dabartiniai gamintojai gali pasiūlyti įvairiausių formų ir spalvų – nuo Viktorijos laikų iki postmodernizmo. 

Fortepijono dangčio – „sparno“ forma po daugelį metų trukusių eksperimentų nusistovėjo dar XIX amžiuje. Apskritai instrumento išorę nulemia vidaus konstrukcija – svarbiausia atlaikyti stygų keliamą įtampą, kuri gali būti net iki 25 tonų. Kol neišrastas metalinis rėmas, instrumentai tiesiog „sprogdavo“. Įtampos gali neatlaikyti ir pianino rėmas – toks „sprogimas“ derinant yra nutikęs Motiejui. 

Pasitaiko, kad žmonės į fortepijonų meistrų šeimą kreipiasi su prašymu tiesiog nudažyti instrumentą norima spalva. „Tada aiškiname, kad čia – dirbtuvės, galime ir turime kalbėti apie išorę, bet mums svarbus vidus“, – sako Mykolas. O Benediktas turi sprendimą tiems, kurie patys nemoka skambinti, bet nori turėti fortepijoną namuose: „Montuoju sistemą, kurią galima integruoti į instrumentą, kad skambintų pats, parinkus kūrinį telefonu ar planšete.“ Anot Mykolo, tai panašu į amerikietišką pianolos tradiciją – galima kritikuoti, bet svarbu, kad skambanti pakankamai tiksliai atkurta muzika, gerai atliktas darbas suteikia žmogui džiaugsmo.

O kaip muzikos klauso jos profesionalai? Atsipalaidavimui, kritiškai, fonui? Sekmadieniais Bazarai turi tradiciją klausytis plokštelių – šių, o ir kitų muzikos laikmenų, kolekcija irgi išrikiuota lentynose. Daug muzikos įrašų paveldėta iš giminių. Bet ne formatas svarbiausia. Motiejus sako besidžiaugiantis ir XXI a. priemonėmis klausytis muzikos – vien dėl pažinimo, atradimo, nors srautas ir kiekis dabar tikrai siaubingi. „Negaliu klausytis muzikos kaip fono dirbdamas intelektualinį darbą, nes tuomet pradedu pernelyg klausytis muzikos“, – sako jis. Dirbtuvėse, kita vertus, vyriausiasis brolis išnaudoja laiką susipažinimui su nauja muzika, o analizuodamas įrašą ar atlikimą taip pat… dirba. 

Mykolas pastebi, kad iš pradžių muzika yra jausmas, o tik tada – tai, ką apie tai turi pasakyti klausytojas. Čia galima ieškoti panašumų su maistu: aiškinantis, iš ko pagamintas mėgstamas patiekalas, jis gali netekti tos pirmosios emocijos, sukeltos atradimo, netikėtumo. Dirbdamas su muzika, anot Mykolo, įsijauti į kūrinį taip, kad jis tampa tavo gyvenimu – tai gali būti rizikinga, kaip ir aktoriams, nemokantiems išeiti iš vaidmens: „Būna, kalbiesi su kolega ar dėstytoju: kaip nepameti galvos, atlikdamas vieną ar kitą kūrinį? Atsakymas: aš tiesiog negalvoju.“

Išėjus iš „Žaliakalnio filharmonijos“ galva sukasi nuo vaizdų, įspūdžių ir pokalbio metu gimusių naujų idėjų, o pagrindinis klausimas – ar broliai Bazarai yra kolekcininkai – išsirango maloniai neatsakytas. Jei ir kolekcininkai, tai instrumentų ar visgi jų keliamų emocijų? 

Kotryna ir Kęstutis Lingiai

Luko Mykolaičio nuotr.

Straipsnis publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. liepos numeryje „Kolekcionieriai“. Numerį perversti galite čia.

Kauno modernaus meno fondo kolekcija oficialiai įregistruota vos prieš keletą metų. Joje sukaupti lietuvių menininkų kūriniai pildo 8–9 dešimtmečių dėlionę, kai Lietuvos padangėje vyravo vėlyvasis modernizmas ir ekspresionizmas. Su fondo atstove Rugile Andziukevičiūte-Buze, šiuo metu dirbančia Vyriausybės kanceliarijoje, pasikalbėjome apie jos tėvų, Giedriaus ir Eglės Andziukevičių, įkurtą fondą, kolekcionavimo ypatybes ir vaikystę meniškoje aplinkoje. Turbūt nuo čia ir reikėtų pradėti. 

Užaugote meniškoje aplinkoje. Koks buvo pats pirmasis įkvepiantis susitikimas su menu?

Pirmasis ryškus atsiminimas – apsilankymas skulptoriaus dirbtuvėse, kuriose buvo atkuriamos skulptūros, šiuo metu puošiančios Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos stogą. Masyvios gipsinės žmonių figūros man, vaikui, padarė tikrai didžiulį įspūdį.

Tiesą sakant, ilgai nesupratau, kad namus puošiantys paveikslai ir vis naujos skulptūros yra kažkas ypatingo. Tik kiek vėliau pastebėjau, kad akys nejučia priprato prie vėlyvojo modernizmo, abstrakcijų, grubesnių paveikslų ir gana drąsaus, nepuošnaus meno. Retkarčiais pastebiu, kad žmonės linkę neigiamai vertinti abstrakčius, minimalistinius darbus, nes neįžiūri jokio konkretaus siužeto, figūrų ar konteksto. Grubūs potėpiai asocijuojasi su meistrystės stoka ar atmestinu menininko darbu. Bet juk svarbiausia konteksto žinojimas, domėjimasis ir leidimas sau suvokti meną jausmais, o ne protu.

Kaip jūsų tėvai, Giedrius ir Eglė Andziukevičiai, įsitraukė į meno pasaulį?

Mano amžinąjį atilsį tėtis Giedrius Andziukevičius baigė keturmetę dailės mokyklą Kaune ir laisvalaikiu domėjosi piešimu, menais – pats šiuo keliu visgi nepasuko, nes pradėjo studijuoti mediciną. Matyt, pomėgis išliko ir pamažu transformavosi į paieškas, nes jam visuomet norėjosi priartinti meną prie namų. Viskas prasidėjo nuo pažinties su menininku Vytautu Povilaičiu, apie kurį jis išleido albumą, o Kauno modernaus meno fondas dar pernai surengė tris parodas Vilniuje, Kaune ir Telšiuose. Dar atsimenu, kad jis labai gerai sutarė su Edmundu Frėjumi, apie kurį fondas šiuo metu leidžia albumą. Laikui bėgant buvo supažindintas ir su daugiau grupės „Angis“ narių, kurie skatino jį vis labiau įsitraukti į meno kultūrą ir kaupti kitų menininkų kūrinius. Iš tiesų net nežinau, ar tėtis laikė save profesionaliu kolekcionieriumi – ko gero, ne. Kolekcionavo iš jausmo, noro bendrauti su menininkais ir ieškodamas būdų juos paremti.

Mano mama Eglė Andziukevičienė irgi labai įsitraukė į šią veiklą. Prisimenu, kaip jiedu kartu atidžiai rinkdavosi kūrinius, kiekvieną aptarinėdavo ir įtikinėdavo vienas kitą – pirkti ar nepirkti. Džiaugiuosi, kad mama labai palaikė tėtį ir niekados nepriekaištavo, nes retkarčiais tikrai galėjai susimąstyti, kodėl visos santaupos atitenka menui. 

1992 m. tapybos darbas „Šokis“ papuošė ką tik įkurtus jūsų šeimos namus. Gal prisimenate tą akimirką? Ar namuose buvo dar kokių nors kūrinių, kurie jūsų šeimai itin svarbūs?

Tiesą sakant, neatsimenu šios akimirkos. Neseniai vartydama albumus radau nuotrauką, kurioje tėtis kartu su V. Povilaičiu stovi šalia minėto paveikslo. Ši draugystė labai džiugino mūsų šeimą ir taip pamažu prasidėjo intensyvus V. Povilaičio darbų kolekcionavimas – šiandien jų turime net keliasdešimt. Turbūt vienas labiausiai mus džiuginančių jo darbų – „Baltų pavasaris“, kuris yra ir ant Kauno modernaus meno fondo išleisto albumo viršelio. 

Nelengva išskirti vieną darbą ar autorių. „Angies“ grupė sudaro didžiausią kolekcijos dalį, kurioje vyrauja vėlyvasis Kauno modernizmas. 8–9 dešimtmečiai buvo labai ypatingas laikotarpis Kauno dailės istorijai. Tada kūrė abstrakčiojo ekspresionizmo atstovai: Rimvidas Jankauskas-Kampas, Alfonsas Vilpišauskas, Arūnas Vaitekūnas ir kt. – jie visi jungėsi į grupę „Angis“. Mano tėvai tada buvo jauni, ką tik pradėję karjeras, bet kartu kryptingai ieškantys „Angies“ darbų, mokytojų ir mokinių, siekiantys su jais santykio. Kolekcija galbūt nenuėjo į labai dideles platumas autorių prasme, tačiau koncentravimasis į šį konkretų laikotarpį ir yra visus darbus siejanti gija. Gylis galbūt ir yra šios kolekcijos vertybė.

Kauno modernaus meno fondo kolekcijoje turite sukaupę virš 100 tapybos, grafikos ir skulptūros kūrinių. Ar turite savo mėgstamiausią?

Mano namuose Vilniuje kabo Ričardo Nemeikšio paveikslas „Be pavadinimo“ – rožinė drobė su keliais baltais potėpiais. Man labai patinka, kaip jis prabyla į žmones ir juos provokuoja, nes iš svečių sulaukiame pačių įvairiausių reakcijų: vieni teiraujasi, ar paveikslas pabaigtas, kiti pastebi, kad galbūt reikėtų jį išpakuoti iš popieriaus. Tokia ir yra šio ironiško autoriaus meno kryptis. Dar man patinka Arūno Vaitkūno paveikslas „Interjeras apleistame sode“ – didžiulė drobė, į kurią žiūrint tinkamai apšvietus atrodo, kad pats klaidžioji po paveiksle pavaizduotą apleistą sodą, matai medines konstrukcijas, įvairias slėpiningas vietas. Jis kviečia nesustoti, žvalgytis ir ieškoti skirtingų rakursų, pažvelgti vis kitomis akimis. 

Straipsnio herojė – prie savo mylimiausio Ričardo Nemeikšio paveikslo „Be pavadinimo“

Prancūzų termino „collectionneur“ apibrėžimas apima skirtingas praktikas: vieni dėmesį kreipia į subjektyviąją daikto vertę, kiti labiau susitelkia į kaupimo ir atrankos procesą. Kuri praktika jums aktualiausia?

Pradėkime nuo to, kad aš savęs nelaikau kolekcioniere, labiau prisidedu prie fondo edukacinės veiklos. Nors, žinoma, tikrai malonu atsirinkti ir įsigyti bent porą kūrinių per metus, tačiau viskas daroma iš intuicijos, jausmo ir to, ką tuo metu kūrinys ar momentas tau reiškia. Pernai įsigijome vieną Antano Sutkaus fotografiją, nes tuo metu tos nuotraukos pasirodė tokios stiprios ir nuoširdžios, kad norėjosi tapti geresniu žmogumi. Bet, vėlgi, labai dažnai reflektuojame, kad svarbu ne turėti kūrinį, o dalintis patirtimis ir paremti menininkus. Žinoma, labai gera įsigyti darbus žmonių, kurie gyvena ir kuria netoliese, nes gali stebėti jų kūrybos procesą ir paskatinti pasitikėti savo jėgomis. Bet Kauno modernaus meno fondas niekuomet nesiekė, jog veikla taptų finansine investicija – viskas dėl jausmo ir bendravimo. 

Kartu su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ netrukus ketiname įgyvendinti projektą apie patirtis, kurio metu miesto gyventojai ir svečiai galės po Kauną keliauti modernios dailės maršrutais. Manome, kad apsilankęs parodoje ar palaikydamas ryšį su menininku žmogus gali gauti daug daugiau, negu tiesiog įsigijęs kūrinį. Todėl pirmiausia į patirtis ir orientuosimės.

Ar prisimenate patį pirmą meno kūrinį, kurį nusipirkote už savo lėšas?

Vieną vasarą apsilankiau Prienuose, Šilavoto Davatkyne. Istorinėse trobelėse ten vyksta Alfonso Vilpišausko įkvėpti plenerai, kuriuose kartą per vasarą renkasi menininkai iš visos Lietuvos. Ten pamačiau klaipėdiečio fotografo Remigijaus Treigio kūrybą, kuri spinduliavo rimtį ir susikaupimą. Pamenu, kad paskui labai greitai susiradau kūrėją, aplankiau jį Klaipėdoje ir išsirinkau nuotrauką, kurią noriu įsigyti. Joje pavaizduota kėdė tamsiame interjere.

Kokios vietinės galerijos ir muziejai jus įkvepia?

Kaune man labai patinka galerija „Meno parkas“. Žaviuosi tuo, kad jie renkasi drąsius autorius ir įdomiai juos pristato. Vilniuje, mano akimis, labai gerai dirba Nacionalinė dailės galerija, kurioje parodos paruošiamos šiuolaikiškai, pagal vakarietiškus standartus. Sostinėje yra ir keletas įdomių privačių galerijų, pavyzdžiui, „Vartai“ arba „Rooster“. Prieš keletą dienų teko lankytis Auksės Miliukaitės parodoje – išties nustebino kūrybingas pateikimas per įvairius pojūčius (kvapą, skonį, lytėjimą) ir, žinoma, patys menininkės darbai.

Užsienyje man patinka Berlyne esanti Feuerle privačios kolekcijos ekspozicija, įrengta visiškoje tamsoje, kariniame bunkeryje su kokių 6 metrų storio betoninėmis sienomis. Ten galima patekti tik iš anksto susitarus, nedidelėmis grupelėmis. Iš pirmo žvilgsnio, ten eksponuojami man neaktualūs dalykai, kuriais galbūt niekuomet nesidomėčiau, tačiau dėl sukurtos aplinkos, pateikimo ir pasakojimo visa tai įgauna kitokią spalvą. Tai mane įkvepia daugiau dėmesio skirti būtent meno pristatymui. Dabar ruošdamiesi parodoms dirbame su architektu Adomu Rimšeliu, nes daug galvojame apie kūrinių išdėstymą ir erdvių perplanavimą. 

Šiuo metu dirbate Vyriausybėje. Ar nėra sudėtinga būti aktyviai abiejose veiklose?

Niekuomet nelaikiau savęs meno atstove. Sakyčiau, kad tai mano hobis ir savanoriška veikla, kuri reikalauja santykinai nedaug laiko. Man tai malonumas, niekuo nesusijęs su profesiniu darbu, todėl leidžiantis atsišviežinti mintis ir atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių. Mano karjera visuomet buvo susijusi su viešuoju sektoriumi, politika, vykdomąja valdžia, tad ši sritis man taip pat labai įdomi. Ypač pastaruoju metu, dirbant pandemijos akivaizdoje ir tiesiogiai prisiliečiant prie krizės valdymo. Tai labai daug reikalaujantis, bet dar daugiau išmokantis laikotarpis.

Nathalie Moureau teigimu, šiuolaikinio meno kolekcionierius yra ne tik pirkėjas, bet ir asmuo, teigiamai veikiantis meninį gyvenimą. Kaip Kauno modernaus meno fondas prisideda prie meninės vertės kūrimo Kaune?

Manome, kad parodos ir edukacinė veikla palieka žymę. Kai leidžiame kurio nors autoriaus albumą, pastebime, kaip pamažu nupučiamos nusistovėjusios dulkės.

Kai pernai rengėme V. Povilaičio parodą, į procesą įtraukėme labai daug kauniečių. Įvairiais būdais kvietėme atsiliepti žmones, turinčius menininko darbų, nes jokie paveikslų pardavimai nebuvo dokumentuoti, o ir artimieji nelabai sekė menininko veiklą. Tiesiog kreipėmės į visuomenę ir labai džiaugėmės, kad atsiliepė tikrai daug žmonių – jie parodai paskolino darbus ir patys joje dalyvavo. Kažkas net sakė, kad atrodo, lyg Vytautas būtų atgijęs ir vėl vaikščiotų šalia.

V. Povilaičio „Baltų pavasaris“ – kertinis Andziukevičių kolekcijoje

Kokia, jūsų nuomone, yra meno rinkos ateitis?

Retkarčiais, skaitydama užsienio žurnalus apie kolekcionavimą ar meno rinką, susidarau įspūdį, kad meno rinkos ateitis yra lyg smailėjanti piramidė, kurioje paklausą turi tik brangiausi darbai ir žinomiausi pasaulio menininkai. Nemažai daliai pirkėjų kolekcionavimas yra finansinė investicija į laiko patikrintą ir vertingą kūrinį. Bet manau, kad nemažai ir tokių, kurie mažiau mąsto apie kūrinių įsigijimą ir finansinę vertę – naujoji karta labiau linkusi galvoti į įsitraukimą, dalyvavimą mene, paramą menininkui ir jo kūrybai. Juo labiau kad šiuolaikiniai kūriniai sparčiai keičia formatą – kaip gali įsigyti šiuolaikinę operą?

Mažesnėms galerijoms, atstovaujančioms mažesniems kūrėjams, darosi vis sunkiau. Manau, itin svarbu palaikyti jas ir šiuolaikinius kūrėjus, jeigu norime, kad pripažintų menininkų ratas plėstųsi. Suprantu, kad Lietuva maža ir menu besidominčių žmonių skaičius yra santykinai mažas, bet manau, kad kiekvienas turime edukuoti aplinkinius, skatinti juos investuoti į meną, dovanoti meną ir užmegzti ryšį. 

Monika Balčiauskaitė

Artūro Morozovo nuotr.

Straipsnis publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. liepos numeryje „Kolekcionieriai“. Numerį perversti galite čia.

„O nelaikote pačių seniausių žadintuvų, tai yra gaidžių?“ – lyg tarp kitko paklausėme buvusio girininko, dabar – laimingo senjoro Vyto Sinkevičiaus, vaikštinėdami tarp šešių šimtų jo kolekcijos eksponatų. „Va, tarpukarinis žadintuvas, Vokietijoje gamintas, bet ant jo lietuviškai parašyta „Pirmos rūšies gudrus gaidys“, – atšovė kolekcionierius, kurį suradome „Kaunas 2022“ programos „Šiuolaikinės seniūnijos“ ir Ežerėlio kultūros centro dėka. Kol kas menininkai iš Kauno ir Ežerėlio gyventojai tik pažindinasi – apie būsimus bendrus projektus tikimės papasakoti ateityje. 

Taigi šeši šimtai (nors turbūt jau tikrai daugiau) laikrodžių, ir nėra dviejų vienodų (nors kai kada mechanizmai ir sutampa, išorė – vis kito meistro išdailinta). „Sakau lankytojams: jei rasite du vienodus, galite vieną pasiimti“, – romiai šypsosi V. Sinkevičius. Jo kolekcija, kaupiama Kauno rajone, Ežerėlyje, miško pašonėje, vos telpa į porą namų. Vienas prieš keletą metų specialiai laikrodžiams suręstas – šeimininkas išties tikisi atidaryti čia laikrodžių muziejų, kuriame planuoja laikrodžius grupuoti pagal kilmės šalį. Jei tik vietos pakaks, nes eksponatų vis daugėja. Prie įėjimo stovi vokiškas fabriko laikrodis, kuriame darbininkai turėdavo atsižymėti atėję į darbą ir baigę pamainą. Galbūt jis taps muziejaus „bilietuotoju“?

Būsimas muziejus?

Kolekcijai ne tiek daug metų, kaip galėtų pasirodyti – ji pradėta 2010-aisiais. Visgi šeimininkas išsiduoda, kad jau vaikystėje turėjo pomėgį kolekcionuoti – kad ir senovines monetas. Tuomet ragus, girnapuses… Ir dabar jos puošia sodybos kiemą. Viena net pagaminta Aleksote – taip vokiškai ant jos parašyta. 

Pirmasis kolekcijos eksponatas saugomas darbo kambaryje, šalia būsimo muziejaus esančiame gyvenamajame name. Tai V. Sinkevičiaus senelio tarpukariu Griškabūdyje pirktas vokiškas „Junghans“ firmos laikrodis. Jo kaina tuomet buvo šimtas litų – beveik pusė vidutinės mėnesio algos. Senelis buvo stambokas ūkininkas, tad šeimos gyvenimo istorija brutaliai pakreipta Sibiro link. Visgi laikrodis išsaugotas ir, grįžus iš tremties, dešimtį kilometrų pėsčiomis parsineštas. Nė karto neremontuotas, jis eina ir eina, ir yra ne tik pirmas, bet ir emociškai pats brangiausias. 

Viduryje – senelio laikrodis.

Apskritai materialinės vertės šeimininkas šioje kolekcijoje ieškoti nelinkęs – sako, čiagi ne rankiniai „roleksai“. Beveik visi prancūziški, vokiški, daniški, amerikietiški laikrodžiai, staliniai, židininiai, sieniniai ar tiesiog dviejų metrų aukščio savarankiški baldai, pagaminti prieš pusšimtį, šimtą, o vienas – net daugiau nei prieš du šimtus metų, veikia. Pastarąjį, 1773 m. gamybos, sūnėnas dovanų iš Danijos pargabeno. Įdomu, kad paprastai ant laikrodžių pagaminimo metai nerašomi, bet šis – išimtis. Dar jis išskirtinis tuo, kad neturi minučių rodyklės, tik valandinę: „Neaktualu tais laikais minutės buvo, matyt.“

Mes į „laikrodžių namą“ įėjome kaip tik lygiai vienuoliktą, ir, žinokite, jausmas tikrai įdomus. Nė vieno tokio pat skambesio. Kai kurie šiek tiek vėluoja (o gal skuba?), bet visus juos V. Sinkevičius periodiškai prisuka. O važinėdamasis po sendaikčių muges, kur ieško lobių (antikvariatuose, sako, brangoka), visuomet prigriebia „visraktį“, kuriuo patikrina, ar laikrodžio spyruoklė nenutrūkusi. Jei nutrūkusi, remontui reikėtų nemažai išleisti. Yra keletą laikrodžių pirkęs internetu, bet jame „nedaug įdomaus yra“. Bet kuriuo atveju įsigytus ar pažįstamų iš užsienio pargabentus eksponatus kolekcijai ruošia, tepa, tvarko, prižadina pats, darbo kambaryje. 

Ar netrukdo miegoti tokia gausybė „gudrių gaidžių“? Pasirodo, V. Sinkevičius prie gausmo jau pripratęs, ir dabar, kaip naujai iškeptas senjoras, leidžia sau ilgiau pamiegoti – niekas jam netrukdo. Ir išduoda gudrybę: jei nori, kad senovinis laikrodis eitų, bet neskambėtų, reikia kairėje pusėje esančio mechanizmo nesukti – tik dešinį. O šiaip, jei nori būti laimingas, geriausia laiko neskaičiuoti, sako senolių išmintis. Gal, kai turi tiek daug laikrodžių, tai pagaliau tampa įmanoma?

Kotryna Lingienė

Teodoro Biliūno nuotr.

Straipsnis publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. liepos numeryje „Kolekcionieriai“. Numerį perversti galite čia.

„Ši didesnės ūkų struktūros, vadinamos Šiaurės Amerikos ūku, dalis yra vadinama Gulbės siena, kadangi yra Gulbės žvaigždyne ir primena sieną skiriančią tamsią ir šviesią ūko dalis. Taip pat tai yra labiausiai koncentruota žvaigždėdaros vieta visame ūke. „Siena“ tęsiasi apie 20 šviesmečių ir yra nutolusi apie 1500 šviesmečių nuo mūsų. Šioje nuotraukoje užfiksuota šviesa buvo išspinduliuota vandenilio (alfa spektro dalies) ir dvigubai jonizuoto deguonies, o spalvotas vaizdas gautas pasinaudojant specialia nuotraukų apdorojimo technika leidžiančia sujungti dvi nespalvotas nuotraukas į vieną spalvotą. Tai yra pirma nuotrauka, pabaigta fotografuoti praeito sezono pradžioje, o didžioji dalis kadrų surinkti tuomet kai dar nebuvo astronominės nakties- t.y. pilnai nesutemdavo“, – pasakoja vienas straipsnio herojų ir šios fotografijos autorius Artūras Medvedevas. 

Hobių esti įvairių: nuo alaus padėkliukų kolekcionavimo iki traukinių žymėjimo. Bet ar esate girdėję apie debesų vaikymąsi? Šia veikla užsiimti pradėta JAV XX a. viduryje, o ją ypač išpopuliarino 2007 m. pasirodžiusi dokumentika „Storm Chasers“ („Audrų medžiotojai“). Lietuvišką padangę šiuo metu akylai stebi ir fotografuoja grupė „Sky Chasers LT“, savo feisbuko paskyroje prisistatanti taip: „Nedidelė visiškai pamišusių bendraminčių grupelė, kuri susibūrė ne veltui. Daug metų, kiek save atsimenam, vaikėmės dangų. Ne tik debesis ar žvaigždes, bet ir pačius įdomiausius padangių reiškinius: pašvaistes, halus, ateiviškus ir niekam nežinomus švytėjimus. Žaibai ir įvairios stichijos mums niekad nebuvo baisūs, atvirkščiai – visad kaitino kraują ir traukė kaip magnetas.“

Chaserių galima aptikti visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet mes pašnekinome Algirdą Rakštį ir Artūrą Medvedevą ‒ grupės narius, paprastai stebinčius kaunietišką dangų.

Dainiaus Ščiukos nuotr.

Kas yra skychasinimas?

A. M.: Pavadinimas kilo nuo stormchasinimo. JAV ypač populiaru vaikytis viesulus ir tornadus. O šiaip chaserių būna įvairių: pavyzdžiui, aš žvelgiu kiek toliau į dangų nei likę kolegos, t. y. vaikausi giliojo dangaus objektus – apie jų pasirodymą dažnai žinau iš anksto, o įamžinimas užtrunka ne vieną naktį.

A. R.: Mus, ko gera, galima laikyti mėgėjais entuziastais, o JAV, kaip sakė Artūras, yra labai rimtų veikėjų, dirbančių šiuo klausimu.

Kokie dangaus reiškiniai jums atrodo kasdieniški, o kurie vertingi, unikalūs, verti vaikymosi? 

A. M.: Čia yra kasdienybė (pamoja į gražią vasaros dieną be jokio debesėlio).

A. R.: Kita vertus, tai, kas mums atrodo kasdienybė, socialinių tinklų sekėjui ar stebėtojui gali būti nuostabu ‒ kad ir ta pati vaivorykštė. Žmogus retokai pakelia akis į dangų, bet skychaseriai galbūt paskatins tą daryti dažniau.

A. M.: Be to, net ir dieną be jokio debesėlio gali rasti, ką pasivaikyti. Pavyzdžiui, pasiimti saulės teleskopą ir žiūrėti į saulę. 

Kokių įgūdžių, žinių, savybių reikia užsiimant tokia veikla?

A. M.: Noro, kantrybės ir gebėjimo funkcionuoti nemiegojus dvi paras.

A. R.: Nepriklausomai nuo to, ar fiksuojame naktinį dangų, ar audras ir žaibus, viskas yra mažai prognozuojama, priklausoma nuo oro sąlygų, įvairiausių niuansų. Vieno ar kito reiškinio pasirodymą galima tik sąlygiškai prognozuoti.

A. M.: Taip, kad ir šiemet ‒ buvo prognozuotas kometos P/2019 Y2 pasirodymas. Ji ryškėjo, ryškėjo, ryškėjo, bet galiausiai neatlaikė ir nusprogo! O dvi savaitės nuo pirmosios kita kometa Pietų pusrutulyje išryškėjo taip stipriai, kad buvo matoma plika akimi, bet irgi pradėjo byrėti.

Kiekvienas turite savo praktikuojamą sritį dangaus reiškinių fotografijoje?

A. M.: Algirdo pagrindinis įrankis yra fotoaparatas ir plataus kampo objektyvas, o mano ‒ teleskopas.

A. R.: Taip, visi dirbame skirtingai. Artūras pasinešęs į gilųjį dangų, naktinę fotografiją, o aš į plataus kampo naktinius peizažus, taip pat labai mėgstu vaikytis audras, žaibus ir t. t. Pastaroji birželio savaitė mums buvo tikrai išskirtinė. Lietuvoje praūžė tiek audrų, kad per tris paras miegojau gal tik keturias valandas, nes, vos stoja naktis, pradeda artėti audra. Jautiesi pervargęs, bet yra tas cinkelis ‒ žinai, kad kažkas tikrai bus, horizontas jau blyksi! Tiesiog neturi pasirinkimo! Čiumpi fotoaparatą ir varai, nujausdamas, kad rytoj jau bus visai riesta. 

Kaip susidomėjote šia veikla, kiek laiko ja užsiimate?

A. R.: Gal prieš dešimtį metų į rankas pirmą kartą pakliuvo sesers fotoaparatas. Viską fotografuodavau autorežimu ‒ tiesiog šaudžiau bet ką. Ilgainiui man tai pradėjo vis labiau patikti, daug ką išbandžiau, bet galiausiai likau prie peizažo. Fotografavau gamtovaizdžius, vėliau perėjau prie naktinio dangaus, susipažinau su time-lapse’ais (fotofilmais – red. past.), įamžinau pirmas audras, pašvaistę. Smagus pats procesas: sugalvoji idėją, pradedi ją gvildenti, planuoti fotografavimą, stebėti prognozes, rinktis lokaciją, techniką, fotografavimo būdus. Smulkus planavimas išsirutulioja į kelionę, o dar vėliau – į fotografijų apdorojimą. Galų gale „Skychasers LT“ grupės senbuviai (Marius Čepulis, Tadas Janušonis, Lukas Jonaitis, Mindaugas Gasparavičius) pakvietė prisijungti prie šios pamišusių entuziastų grupelės, ką su malonumu ir padariau. 

O kokia Artūro istorija?

A. M.: Dienine fotografija aš niekad kaip ir neužsiėmiau. 2013 m. gana spontaniškai įsigijau teleskopą, paskui pradėjau dalyvauti astronomijos mėgėjų forume, žiūrinėti, ką veikia kiti. Pastebėjau, kad daug kas fotografuoja, ir susidomėjau. Po truputį rinkausi įrangą ir 2015 metų vasarį išbandžiau ‒ iškart užkabino. Pirmą kartą pamačiau tiek spalvų, tokį ryškų vaizdą. Tas mane veda ir dabar: žiūrėdamas į dangų gyvai, pro teleskopo okuliarą, spalvų nematai, o norėdamas pamatyti tam tikras detales turi investuoti labai daug laiko, be to, jos vis tiek išlieka blankios, galų gale labai daug objektų iš viso neįmanoma įžiūrėti plika akimi. Fotografuodamas užfiksuoji dalykus, kurių kitaip neišeitų pamatyti, taigi gali parodyti žmonėms, kas slepiasi danguje. Mano atveju visas darbo procesas gana techninis, net nežinau, ar laikau visa tai menu ‒ juk ir mano nuotraukų apdorojimas yra paremtas matematika, algoritmais ir pan. Nieko nekuriu.

Vaikantis audras išauga rizikos faktorius. Kaip saugotės nuo nelaimingų atsitikimų, kokių nuotykių esate patyrę? Gal žaibas yra nunešęs štatyvą?

A. R.: Jei būtų nunešęs, matyt, čia nesėdėčiau! Kai su kolega važiavome į Šventąją fotografuoti naktinio dangaus pajūryje, užklimpome smėlyje. Neslėpsiu, buvo streso, kad esame kažkur kopose, smėlyje, vidury nakties, bet galų gale pavyko išsikapanoti, dangus pasitaikė giedras ir iki soties prisifotografavome naktinio dangaus. Na, o kaip apsisaugoti nuo žaibų, visi mažiau ar daugiau suprantame: tiesiog nereikėtų prie jų artėti, reikėtų nuo jų bėgti.

A. M.: Tik skychaseriai daro atvirkščiai.

A. R.: Tenka prisiimti riziką. Va, praėjusį pavasarį su kolega važiavome prie Elektrėnų fotografuoti žaibų. Stovėjome po elektros laidais, netoli Elektrėnų elektrinės, fotoaparato štatyvas metalinis, tad tam tikros rizikos buvo. Bet kartais fotografuodamas užsimiršti ir net neatkreipi dėmesio, kad situacija iš tiesų po truputį tampa pavojinga. Aišku, bandom saugotis, jei kas, pasislepiame mašinose.

A. M.: Man vienas iš ekstremalesnių dalykų yra fotografavimas žiemą ‒ ne kartą yra tekę dirbti 25‒28 laipsnių šaltyje, praleidžiant po 14 val. mašinoje, kurios, aišku, negali laikyti užvedęs. Pačioje pradžioje važiuodavau apsikrovęs apklotais ‒ sėdi į juos susisukęs, baisiausiai tirtėdamas, bet vis tiek fotografuoji. Vėliau apsirūpinau, įsigijau šildytuvą.

Ar būtina fotografuojant praleisti visą naktį?

A. M.: Na, jei giedra, tai būtina! Būtų labai gaila neišnaudoti giedros valandų. Ypač žiemą. Mano rekordas, matyt, buvo pasiektas užpraeitais metais, kai fotografavau 70 naktų per sezoną. Sezonas šioje srityje prasideda maždaug liepos antroje pusėje, o baigiasi gegužės antroje pusėje ‒ ne sezono metu tiesiog pakankamai nesutemsta. O žiemą bent porą mėnesių būna labai debesuota. Yra buvę, kad žiemą patikrini prognozes ‒ sako, bus giedra. Atvažiuoji į vietą ‒ dangus užsitraukęs iki pat horizonto. Jautiesi apgautas, bet dažniausiai po kiek laiko prasigiedrija. Arba lyja ir tenka sėdėti mašinoje, užuot ruošusis, susistačius įrangą ir panašiai. Ją pagaliau susistatęs staiga pamatai, kad atslenka paskutinis lietaus debesiukas (juokiasi). Tada tais pačiais apklotais viską užkloji. 

Ar Lietuvos klimatas palankus jūsų veiklai?

A. R.: Negaliu pasakyti, palankus ar ne ‒ būna visko. Neseniai bendravau su kolegomis Luku, Mindaugu, Mariumi ‒ jie daug anksčiau pradėjo fotografuoti ir tikrai stebėjosi pastarosiomis savaitėmis Lietuvoje ‒ pasirodė tikrai stiprios, didelės audros, bemaž Amerikos lygio! Juk Švenčionių rajone net tornadas prasisuko ir buvo įamžintas! Tik gaila, kad ne mūsų chaserių, o praeivių su telefonais. Labai liūdėjome, kad nei vieno iš mūsų ten nebuvo.

Mažai kas liūdėtų, bet jūs liūdėjote.

A. R.: Taip. Įdomu, kad, susiformavus grupelei, pasirodė, kad veiklos persidengia ir beveik visą laiką kažkas kažką fiksuoja, kažką veikia.

A. M.: Vieni kitus papildome. Štai neseniai buvo su audromis visai nesusijęs reiškinys ‒ Merkurijaus tranzitas. Visi bandė jį pagauti, bet Lietuvoje sunkokai sekėsi. Kitas, deja, bus tik po šimto metų.

A. R.: Teks vaikams paveldėti šią veiklą.

Ar yra koks nors dangaus reiškinys, kurį laikote geriausiu savo laimikiu, o gal dar tik svajojate jį įamžinti?

A. M.: Turbūt kiekvienas turi tokių siekių. Aš pats labai norėčiau pafotografuoti Pietų pusrutulyje, nes Šiaurės dangus jau kaip ir pažįstamas, o ten yra visokių, mums gana egzotiškų objektų, pavyzdžiui, Magelano debesys.

A. R.: Mano viena svajonė buvo įgyvendinta. Gal prieš ketverius metus. Lietuvoje (taip pat Ukrainoje ir Lenkijoje) net plika akimi buvo matoma be proto ryški pašvaistė. Aš labai žavėjausi tomis pašvaistėmis, bet kažkaip nepastebėjau jokio pranešimo, kad būtų padidėjęs saulės aktyvumas. Vis dėlto vienas bendradarbis žinojo apie mano pomėgį ir pasiūlė kartu važiuoti jų pafotografuoti. Priėmiau pasiūlymą nerimtai, su tam tikra ironija, mat jis buvo žmogus prie bajerio. Nuvažiavome Rumšiškių link, staiga atsisuku į galinį langą ir matau tokius balkšvai, žalsvus stulpus per visą dangų! Iš pradžių maniau, gal čia nuo Kauno kažkokios šviesos sklinda, bet Kaunas lyg labiau vakaruose… Kadangi pats gyvenime tokio dalyko nebuvau matęs, nelabai net galėjau įvertinti, ar tai jau tikra pašvaistė, ar ne. Pasistatėme automobilį šalia Rumšiškių liaudies buities muziejaus, išsitraukiau fotoaparatą, rankos dreba, čikšt pirmą nuotrauką ‒ ekranėlyje viskas žalia, viskas raudona! Juk fotoaparato sensorius sugeria daug šviesos ir labai išryškina dangaus spalvas. O darant time-lapse’ą išryškėja, kokia pašvaistė dinamiška, atsiskleidžia jos judėjimas. Tai va, viena svajonė jau išsipildė, o dar būtų labai smagu tornadą įamžinti ‒ nesvarbu, Lietuvoje ar kitur.

Gal sulauksim ir antro?

A. R.: Skychaseriai, žinoma, laukia, kita vertus…

A. M.: Tos praeitos (birželio mėn. – red. past.) savaitės audros Lenkijoje stogus plėšė, kėlė namus į orą, taigi, kita vertus, tai nieko gero. Beje, kalbant apie keliones ‒ praėjusį rudenį buvau nusivežęs įrangą į Turkiją ir pavyko nufotografuoti vieną objektą, kurio Lietuvoje įamžinti turbūt neišeitų ‒ vadinamąją Dievo akį (Helix Nebula), t. y. planetiškąjį ūką, sprogusios žvaigždės liekanas, išsitaškiusias ir besiplečiančias į šonus. 

Ar skychaseriai Lietuvoje glaudžiai bendradarbiauja?

A. M.: Savo kanalais dalinamės informacija, kai ką šiek tiek planuojame bendrai. Pavyzdžiui, vienas iš mūsų praneša, kad satelitai rodo pietų Lietuvoje artėjant fronto liniją ‒ tam, kad kas nors esantis netoliese galėtų ten nulėkti ir įamžinti įspūdingą reginį.

A. M.: Taip, tokiais atvejais ne tiek svarbu, kas konkrečiai pagaus dangaus reiškinį ‒ svarbiau, kad mums pavyktų bendrai, kaip grupei. 

Julija Račiūnaitė

Straipsnis publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. liepos numeryje „Kolekcionieriai“. Numerį perversti galite čia.

Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ tęsia vasaros šokio programą ir dovanoja dar vieną užsienio kūrėjų darbą. Rugpjūčio 10–13 d. vengras Máté Mészárosas ir SÍN menų centras ant Mykolo Žilinsko dailės galerijos ir MO muziejaus laiptų pristatys 40 minučių šokio spektaklį „Atstumo mechanika“.

„Naujojo Baltijos šokio“ vasaros programai atrinktas M. Mészároso darbas „Atstumo mechanika“ – tai trims šokėjams ir muzikantui skirta choreografija, kurioje šokėjai iš labai skirtingų sričių (vienas – mokęsis klasikinėje baleto mokykloje, kitas – liaudies šokių, o trečias – lavinęs šiuolaikinio šokio technikas) kerta vienas kito asmenines erdves taip dažnai, kad stebėtojas / žiūrovas gali net nespėti viso to vertinti ir interpretuoti.

Spektaklyje akcentuojamas statiškų ir judančių kūnų išdėstymas erdvėje, derančių ir nederančių sistemų, prigrūstų į šią erdvę, ir atstumų tarp kūnų tyrinėjimas. Kad atskleistų šią problematiką, choreografas ieško tinkamo gesto, abstrakcijos išraiškos fiziniame kūne.

M. Mészárosas yra baigęs Vengrijos šokio akademiją, dirbęs su tokiomis Europos trupėmis kaip Segedo šiuolaikinio baleto (Vengrija), „CarteBlanche“ (Norvegija), „Lanonima Imperial“ (Ispanija), „Ultima Vez“ (Belgija). Savo kūrybiniame kelyje Máté yra dirbęs su tokiais savo srities profesionalais kaip Ohadas Naharinas, Sharon Eyal, Amanda Miller, Myriam Naisy ir Wimas Vandekeybusas. 

Po ilgos tarptautinės šokėjo karjeros, 2015 m. M. Mészárosas sugrįžo į Vengriją. Savo projektus įgyvendina bendradarbiaudamas su SÍN menų centru, kuria choreografiją įvairioms vengrų trupėms, visame pasaulyje veda seminarus. Jo darbai pristatyti daugelyje festivalių, tarp jų – „ImPuls Tanz Festival“ Vienoje, „Next Festival“ Kortreike, „New Dance Festival“ Pekine ir kituose.

Prieš vizitą į Lietuvą Máté pasidalijo savo mintimis apie spektaklį, kurį rugpjūčio 10 d. galėsite išvysti Kaune, ant Mykolo Žilinsko dailės galerijos laiptų, o rugpjūčio 12 ir 13 d. – ant MO muziejaus laiptų Vilniuje.

– Máté, papasakokite apie savo darbą „Atstumo mechanika“ – kokią pagrindinę idėją norėjote atskleisti?

– Mane domino artumo, atstumo, erdvės ir galimybės per spektaklį pakeisti požiūrį temos. Savo pasirodymuose ieškau ko nors bendra, kas šiuo metu yra mūsų gyvenimuose ir ilgą laiką priverčia mus apie tai galvoti. Manau, kad emocinius ar intelektualinius susitikimus ar išsiskyrimus nėra lengva meniškai išreikšti, tad norėjau ištirti ir sukurti situacijas šia tema. 

Mane visada žavi tai, kad, nesvarbu, kokia skirtinga yra mūsų asmeninė istorija, galvodami apie esmines savo gyvenimo idėjas, visi atsiduriame labai panašioje situacijoje. Dėl šios priežasties aš kuriu judesius, nesusijusius su dabartimi ar jokiomis asmeninėmis interpretacijomis, kad auditorija galėtų pajusti, jog tai, ką jie mato, iš tiesų vyksta su jais, tarsi patys save matytų iš šono. 

Šiame spektaklyje norėjau įtraukti žiūrovus, siūlydamas laisvai patiems pasirinkti, kur bus jų vieta per spektaklį, ir skatindamas juos ją pakeisti, jei jaučia būtinybę pamatyti dalykus iš skirtingų kampų.

„Atstumo mechanika“. Organizatorių nuotr.

– Ką jums, jūsų gyvenime reiškia sąvoka „atstumas“?

– Atstumas sukuriamas po to, kai ką nors imi geriau pažinti. Aš su atstumo samprata susijęs emociniu lygmeniu, ir man ji daugeliu atžvilgių atrodo labai motyvuojanti. Nuo 15 metų pradėjau keliauti, ir ne tik geografine prasme, bet ir nuolat keisdamas vietas, mano šeima, draugai ar žmonės, kuriais nesižavėjau, tapo mano nuolatinio judėjimo dalimi. Aš labai ilgėjausi buvimo tam tikrose vietose dažniau arba norėjau būti su kuo nors, eidamas kitu keliu. Nuolatinės kelionės pastūmėjo pamąstyti apie šį reiškinį.

– Šiandien (dėl koronaviruso pandemijos) dažnai girdime frazę: „Laikykitės saugaus atstumo.“ Ar tai, kas šiandien vyksta mūsų gyvenimuose, galima kaip nors sieti su jūsų spektakliu, brėžti tam tikrą paralelę?

– Šio darbo premjera įvyko 2019 m. pavasarį Nacionaliniame šokio teatre Vengrijoje, dar iki to, kai visiems teko susidurti su dabartine situacija. Aš visiškai apie tai negalvojau, o kūrinyje dėmesys vienodai skiriamas tiek artumui, tiek atstumui. Tačiau ši pakitusi situacija keičia žiūrovų požiūrį stebint spektaklį, nes tarp atlikėjų yra daug fizinio kontakto, o artumas yra didelė šio pasirodymo dalis.

– Kiekvieną kartą jūsų spektaklis yra pritaikomas konkrečiai erdvei ir vietai. Kuo ir kodėl čia svarbi erdvė?

– Erdvė nėra svarbi, tam tikra prasme mes patys sukuriame situacijas erdvei, kurioje pasirodome. Kur kas svarbiau sugebėti prisitaikyti prie bet kurios situacijos, kurią sukuria mus supanti erdvė. Spektaklis kalba apie esmines su erdve susijusias problemas, todėl norėjau iššūkio – kad kas kartą būtų nauja situacija, naujas būdas kalbėti apie tą patį. 

Aš renkuosi išeiti iš juodosios dėžės, prarasti visišką erdvės ir apšvietimo kontrolę, visi dalyviai (publika ir atlikėjai) turi vienodas galimybes pradėti interpretuoti kūrinį. Labiau norėčiau rodyti spektaklį prieblandoje, kad matomumas taip pat būtų nekontroliuojamas.

– Kaip į šį spektaklį paprastai reaguoja publika? Ko tikitės iš Lietuvos auditorijos?

– Kurdami šį spektaklį imitavome daugybę situacijų ir numatėme, kas gali nutikti su auditorija. Mums taip pat pasisekė, kad prieš premjerą surengėme keletą bandomųjų pasirodymų, taigi žinojome, koks bus geriausias galimas mūsų siūlomos situacijos rezultatas. 

Kiekviena vieta per pasirodymą auditoriją natūraliai nukreipia nuo taško A iki B, nebent asmeninis susidomėjimas yra toks stiprus, kad pasirenkama tam prieštarauti. Tokiais atvejais susiduriama su problema: būti grupėje su kitais ar pasirinkti individualų sprendimą. Abu yra svarbūs pasirodymui ir atskleidžia kitą kūrinio suvokimo lygmenį. Kalbant apie auditoriją – neturiu jokių lūkesčių, kuriame situacijas, į kurias, tikiuosi, įsitrauks ir žiūrovai.

Įėjimas į spektaklį „Atstumo mechanika“ – nemokamas. 

Daugiau informacijos apie „Naujojo Baltijos šokio“ vasaros programą rasite newbalticdance.lt. Festivalį rengia Lietuvos šokio informacijos centras ir „Vilniaus festivaliai“, remia Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos kultūros ministerija ir Vilniaus miesto savivaldybė. Festivalio partneris – „Aerowaves“.

#культпратэст (#kultprotest) – tokia grotažymė liepos pabaigoje, artėjant Baltarusijos prezidento rinkimams, ėmė sklisti socialiniuose tinkluose. Kadangi šie valstybių sienų nepripažįsta, įdomu gyvai stebėti, kaip pagaliau garsiai, „drąsiai, lyg nebūtų rytojaus“, ima kalbėti mūsų kaimynai, veikiantys kultūros baruose – taip jie siekia protestuoti prieš cenzūrą tiek mene, tiek politikoje, tiek gyvenime.

Grynas sutapimas, kad vos vos iki rinkimų ir #культпратэст augimo pradžios pasikalbėjome su dokumentinio filmo „Grynas menas“ režisieriumi Maksimu Švedu. Filme vieno ryškiausių šiuolaikinės Baltarusijos tapytojų (praėjusių metų pabaigoje nusižudžiusio – priežasčių šeima nedetalizavo, bet rašyta, kad menininkas neturėjo pinigų net transporto bilietėliui nuvažiuoti į filmo pristatymą) Zaharo Kudino praktikos ir meninės intervencijos viešosiose erdvėse perteikia absurdišką Baltarusijos portretą. Savitas Zaharo menas vadinamas „neuro art“ – jis dirbo ne tik tapybos, bet ir skulptūros, 3D, virtualios realybės srityse. 2018-aisiais Minsko Serebriankos mikrorajone sukūrė pirmą didelės – labai didelės – apimties abstraktų darbą purškiamais dažais – „Reflection of the Sky“.

Jau apkeliavęs ne vieną solidų festivalį, įskaitant ir programas dedikuojančius žmogaus teisėms, filmas „Grynas menas“ („Чистое искусство“ / „Pure Art“) rugpjūčio 19 d. bus rodomas Kauno menininkų namuose, rugpjūčio 18 d. – bičiuliškoje sostinės įstaigoje, Kirtimų kultūros centre. Šie seansai – dokumentikos ciklo „Common People“ dalis.

Maksimai, pagal išsilavinimą jūs – teisininkas, politologas. Kaip tapote kino kūrėju?

Politikos mokslus pasirinkau gana atsitiktinai. Visgi man iš tiesų įdomu stebėti žmonių elgesį, o politika – tai ugnies kurstymas, provokuojantis žmones veikti. Tokia man atrodo reikalinga dokumentika – apie veikiančius žmones.

Kaip susidomėjote tuomet dar būsimu filmo herojumi Z. Kudinu?

Pirmą kartą šį menininką įsidėmėjau skaitydamas straipsnį apie nutrūktgalviškus jo nuotykius JAV. Labai patiko Zaharo citata, panaudota straipsnio pavadime: „Kada gi žmonės nustos rėkti ir suvoks, kad Baltarusiją kuria patys?“ Pritariu šiai minčiai – turime daugiau dirbti ir mažiau pliurpti. Mažiau gailėtis savęs. O susitikome jau pradėjus parengiamuosius filmo darbus – nebuvau matęs jo tapybos, išskyrus tą, kuri iliustravo minėtą straipsnį. Pasirinkome jį pagrindiniu pasakojimo herojumi būtent dėl asmenybės, išraiškingo charakterio. Tai, kad jis tapytojas, man nebuvo taip svarbu. Pagrindinė filmo idėja – parodyti Baltarusijos atmosferą per keistą meno fenomeną, ne per menininko biografiją.

Gal galite papasakoti išsamiau, kas tai per absurdiška atmosfera, užfiksuota filme? Ar menas, įskaitant kiną, pajėgus kovoti su absurdu?

Man sudėtinga žodžiais apibūdinti absurdą, todėl ir pasirinkau kino formą. Na, paklausykit: abstrakčiojo meno atstovas per visą miestą tempia didelio formato drobes, atremia jas į sienas, nuo kurių komunalinio ūkio darbuotojai jau teptukais „nuvalė“gatvės meną, ir tapo. Galiausiai vienas iš šio plenero darbų pateko į Baltarusijos nacionalinį dailės muziejų. Crazy skamba, ką? Visgi ne, nepasakyčiau, kad menas – tai kova. Kaip pasakė Zaharas filme, menas turi kelti klausimus, o ne atsakinėti klausiantiems (tai buvo menininko atsakymas praeiviui parke, paklaususiam, ką jo darbas sako žiūrovams, – red. past.).

Gatvės menas, pagal vieną teoriją, yra opozicija instituciniam menui ir galerijų tradicijai. Kita vertus, jis gali būti laikomas ir vieninteliu grynu menu, kuriam neturi įtakos srovės ar kuratoriai. Zaharas tarsi gyveno abiejuose pasauliuose. Bet gal tik man taip atrodo? Ką manote jūs ir kuriam apibūdinimui labiau pritartumėte? 

Zaharo požiūris į meną – labai kompleksiškas, bent jau tokį susidariau įspūdį, kiek jį teko pažinoti. Tuo požiūriu jis mėgo dalintis – daugelis pokalbių su juo sukosi apie meną. Bet nesiimsiu cituoti jo teorijos ar dėlioti savosios, nesu meno ekspertas. Man daug artimesnis gatvės menas.

Ar galima teigti, kad jūsų filmo herojus iš galerijos išėjo į gatvę? 

Nepasakyčiau, kad jo menas transformavosi į gatvės meną. Jis sutiko dalyvauti projekte, nes jam patiko filmo apie Baltarusiją idėją. Kartu radome būdą provokuoti žmones, kad pradėtų kalbėti, – dažų dėmes nuo sienų perkelti ant drobės. Apskritai Zaharui patiko dalyvauti bet kokiuose meno procesuose, jis jautėsi gerai būdamas reikalingas tiek gatvėje, tiek galerijose.

Kadrai iš filmo

Dialogų filme yra įvairių – vieniems patinka, kiti piktinasi, ar kas suteikė jam leidimą čia tapyti. O kaip apskritai baltarusiai vertina Zaharo Kudino palikimą?

Žmonėms Zaharas patiko – jis buvo šviesi asmenybė, kupina drąsių, kartais ekscentriškų idėjų. Tos simpatijos visgi buvo dažniau reiškiamos žodžiais – pirkėjų eilių prie jo paveikslų nesusidarydavo. Jis buvo jautrus kitų nuomonei, netgi įsižeisdavo neatsargiai parinkus žodžius, galėjo skaudžiai atsikirsti ir sukritikuoti kito meną. Apskritai meno kritikai ir istorikai žavisi jo mintimis ir darbais – ypač po to, kai jis paliko šį pasaulį. Beje, jis buvo jauniausias menininkas, kurio darbas pateko į Nacionalinį muziejų. Be honoraro.

Kaip Baltarusijoje priimtas šis filmas? Ar vietos gyventojai sutinka su jūsų rodomu Baltarusijos vaizdu?

Mūsų šalyje kino industrija unikali: beveik nėra pinigų, festivalių, specialistų, konkurencijos, auditorijos. Bet yra filmų! Dalis jų kuriama valstybinėje studijoje „Belarusfilm“, bet šiuos žiūrovai retai vertina palankiai. Kitus gi kuria nepriklausomi entuziastai be biudžetų. Treti kreipiasi pagalbos į užsienio šalis, siūlančias paramą. Maniškį filmą rėmė Lenkijos kino institutas.

O atsiliepimai maždaug tokie: „ironiškai reflektuoja realybę, kurioje gyvename“. Žmonės sakė, kad visa ko absurdiškumą ir sunkumus filmas tikrai parodo, bet iš kino salės išėjus palengvėja.

Kadangi šio žurnalo numerio tema – gatvės menas, įdomi ir jo padėtis bei santykis su Baltarusijos valdžia.

Dabartinė gatvės meno scena Baltarusijoje dažniausiai asocijuojama su projektu „Urban Myth“, „Vulica Brasyl“ festivaliu, pritraukiančiu gerai žinomų menininkų, ir vietinių aktyvistų meno bendruomene „HutkaSmachnaa“. Gatvės meno šaknys siekia sovietų laikus. Pastaruoju metu valdžia lyg ir palankesnė šiam reikalui, bet pasitaiko, kad uždažomos ir pačių užsakytos freskos.

Kotryna Lingienė

Straipsnis publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. rugpjūčio numeryje „Sienografai“. Numerį perversti galite čia.

Jaunasis Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Deividas Breivė kuria didelį vaidmenį – Gyčio Padegimo premjeroje „Pimeiviai“ jis įkūnys legendinį tarpukario Lietuvos teatro režisierių, vizionierių Juozą Vaičkų. Aktorius veikiausiai net naktį nubudęs galėtų išvardinti jo sukurtus spektaklius ar neužsikirsdamas išpyškintų spektaklio tekstą. Savo darbą jis atlieka su didele meile, atsakomybe ir yra įsitikinęs, kad net išrankų jaunimą galima sudominti Lietuvos teatro ištakas pristatančia pjese. 

Aktorius Deividas Breivė. D. Ščiukos nuotr.

Ar prieš pradėdamas repetuoti „Pirmeivius“ buvai girdėjęs apie režisierių Juozą Vaičkų, jo teatrą? 

Vaičkaus pavardę ir apie jo Skrajojamąjį teatrą pirmą kartą išgirdau mokydamasis Lietuvos teatro, kino ir muzikos akademijoje, bet, prisipažinsiu, per daug nesigilinau. Vėliau teatro direktoriaus Egidijaus Stanciko kabinete pamačiau kabantį „Joninių“ plakatą su jo pavarde. Mane jis sudomino, nes aš pats kuriu plakatus, o šis – toks senas, 1920 metų. Na, o kai prasidėjo Gyčio Padegimo pjesės skaitymas, literatūros analizė, atsivėrė visas platus pažinimo laukas. 

Kas tau padeda kurti personažą? Kurios Vaičkaus savybės tau artimos, o kurios – tolimos ir menkai pažįstamos? 

Personažą kurti padėjo Gyčio Padegimo pasiūlyta literatūra, Vytauto Maknio knyga, pasakojanti apie Vaičkaus veiklą ir pristatanti jį kaip asmenybę. Man patiko stebėti nuotraukas, kurios padėjo susikurti to žmogaus charakterio interpretaciją. Žinojau, kad jis buvo labai griežtas, nesiskaitantis su kitų nuomone. Bet aš stengiuosi parodyti ir jo vidinį pasaulį, jo jautrumą. Jis – ne tironas, kuris pasmerkia visus su juo nesutinkančius. Ne, labiau impulsyvus, – pirma pasako, o paskui pagalvoja. Toks užsispyręs žemaitis (šypsosi). Vaičkus – švietimo žmogus, švietimas, mokymasis, ieškojimas jam labai svarbu. Padėjo ir kūno kalbos ieškojimas; ką sako akys, veidas ir lūpos. Panašūs mes tuo, kad esame užsispyrę, abu ką užsibrėžę stengsimės padaryti iki galo, o skirtumas, kad aš esu linkęs išklausyti kitų nuomonę, nesu kulka, kuri skrodžia ir nesustoja, t.y. nesiklauso. Vaičkus išsikeldavo aiškius tikslus, kas yra gerai, bet galimai pamiršdavo, kad tikslo siekimas susideda iš daugybės žingsnelių, kuriuos, matyt, ne visada apgalvodavo ar įžvelgdavo.

Kai kūrėsi pirmasis teatras, Vaičkus giežtai atsisakė burtis į bendruomenę su kitais režisieriais, jis norėjo tik savo teatro. Tačiau tuomet, racionaliau buvo apsijungti, kad komanda būtų stipresnė. Aš stengiuosi dirbti komandoje. Pakovoti už idėją sveika, bet reikia ieškoti kompromisų. 

Du Vaičkai

Galbūt matai jo prototipą šiandienėje visuomenėje?

Man jis primena JAV aktorių Christianą Bale‘ą. Kiek esu girdėjęs, jis nėra pats maloniausias žmogus filmavimo aikštelėje, bet jo atsidavimas darbui yra maksimalus. Tiesa, jis aktorius, to paties lauko atstovas. O iš Lietuvos dėl idėjų generavimo sumanumo ir darbštumo iškyla Andrius Tapinas. Jis – pastovaus proceso žmogus, tik nežinau, ar jis reiklus, kietas ir griežtas, bet manau, kad to reikia, kad nebūtum kažkieno marionetė, o tai, ką darai būtų įnašas į savo karjerą, visuomenę. 

Įsivaizduokime, kad tu kaip aktorius patenki pas režisierių Juozą Vaičkų. Kaip manai, ar susitaikytum su jo darbo maniera? 

Čia geras klausimas (juokiasi). Manau, rasčiau jėgų prisitaikyti prie tokios darbo specifikos, o jeigu ne, pamėginčiau rasti būdą prie jo prieiti, pasikalbėti ir pasidalinti savo mintimis. Bet, jeigu jis absoliučiai mano minties nepriimtų, tai potencialiai aš išeičiau dėl savo paties užsispyrėliškumo ir neteisybės pajautimo. Jeigu būtų pastatyta prieš mane siena, nežinau, kaip galėčiau kūrybiškai skleistis. Aktoriui nėra gerai, kai jis turi veikti pagal labai griežtą brėžinį, paremtą vien tik režisieriaus žvilgsniu ir suvokimu.

Deividas Breivė. I. Samoškaitės nuotr.

O dabar pereikime prie režisieriaus Gyčio Padegimo. Su juo dirbi pirmą kartą. Kaip sekasi perprasti jo metodiką, užduotis? 

Gytis Padegimas nuodugniai žino, ko nori, bet tuo pačiu jis yra atviras pasiūlymams. Man labai patinka pjesės ir personažo analizė, jo taikomas M. Čechovo metodas. Gytis skyrė įdomių užduočių, pavyzdžiui, atlikti herojaus vaizdinę analizę, aprašyti personažo valią, intelektą, emocinę erdvę, protinę veiklą ir t.t. Man patinka, kai tu žinai, ką veiki scenoje, kokia tavo misija spektaklio metu, koks krumpliaratis visa tame mechanizme esi. Man tai padeda kaip aktoriui, nes aš pats noriu maksimaliai išanalizuoti pjesę, personažą, – tada ir vaidmuo atsiranda pilnesnis, nebelieka neaiškių vietų scenoje.

Juozas Vaičkus, su juo dirbusi aktorė Polė Tendžiulytė drąsiai išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, Holivudą ir ten kūrė. O tu tokia galimybe susigundytum? 

Kodėl gi ne? Aišku. Mano pagrindinis tikslas – kiek įmanoma geriau valdyti savo amatą, būti kiek įmanoma geresniu aktoriumi. Ką tai reiškia geresniam? Pastoviai atsiduoti, tyrinėti, nesikartoti, savyje ieškoti naujų spalvų. Tada tokios galimybės ir atsiranda. Tikslas neturi būti: „Aš noriu būti Holivude“, nes, jeigu yra labai aiškus tikslo taškas, tada kiekviena klaida atrodo milžiniška, bet, jeigu tas tikslas yra abstraktesnis, kaip maniškis, tada klaidos menkos ir galimybės pačios ateina.

Teatras, kaip meno šaka, labai ištobulėjo, konkurencija didelė. Jis reikalauja įdirbio, milžiniško užsispyrimo. Reikia tą pasaulį pažinti, ypatingai, jeigu iškeliauji svetur. Norėdamas įsilieti į kitos šalies teatro ar kino industriją, turi išmanyti ir susidraugauti tos šalies kultūra. Ir, aišku, gerai mokėti kalbą, kad netektų kurti vien Eastern European (liet. Rytų Europos) tipažo herojus. 

„Pirmeiviai“. M. Jadkausko nuotr.

Kaip įdomiai papasakoti 100 metų teatro sukūrimo istoriją tavo bendraamžiui, jaunam žiūrovui? 

Reikia ieškoti artimų šioms dienoms tapatumų. Jaunieji kūrėjai tiek tada, tiek ir šiandien dega tuo pačiu – duoti kažką naujo. Dar, manau, gali sužaisti spektaklio atmosfera: buitinė, paprasta, skurdi. Teatro kūrėjai gyveno savotiškame bendrabutyje, o tai pakankamai suprantama ir artima jaunam žmogui. Jaunimas yra ragavę gyvenimo bendrabutyje, žino, ką reiškia erdve dalintis su kitais. Dar paveikūs gyvi pokalbiai. Sakyčiau, du momentai: vaizdinė ir psichologinė atmosfera. 

Ar dabar galėtum pasakyti, ką reiškia būti teatro pirmeiviu? 

Jie geriau žinojo (juokiasi). O jei rimtai – kada esi pirmapradis tos meno šakos kūrėjas. Tais laikais nebuvo nei interneto, nei lengvo priėjimo prie žinių, – žmonės turėjo vykti į Maskvą ar Sankt Peterburgą mokytis, o vaidyba, personažo kūrimas buvo grynos, originalios fantazijos vaisius. Neabejotinai, tai kainavo daug nervų, kantrybės, daug susidūrimo su įvairiausiomis nesėkmėmis, nes teatro finansavimas buvo keblus ir sudėtingas. Manau, kad tai buvo milžiniškas iššūkis, kuris reikalavo labai stiprių žmonių ir stiprių atstovų kurti teatrą. Būti pirmeiviu – būti Lietuvos kultūriniu herojumi.

Pjesė „Pirmeiviai“ yra skirta profesionalaus Lietuvos teatro šimtmečiui, kurį minėsime gruodžio 19 d. Šimtas metų teatrui – daug ar mažai? 

Aš manau, kad daug, nes per šimtą metų įvyko tiek dalykų žmonių, kartų gyvenime, tiek pasikeitė pasaulis, Lietuva. Ji buvo laisva, nelaisva, vėl laisva, tai neįtikėtinai daug. Kiek daug sprendimų buvo priimta kultūroje, mene, literatūroje ir teatre. Matome, kiek teatras įaugęs į Lietuvą, kiek jis yra stiprus ir yra svarbus pasaulyje. Visa tai įvyko per 100 metų. Labai smagu už savo šalį. Kad tiek daug įvyko per tą šimtmetį. Šimtas metų – daug. 

O koks teatras bus po šimto metų?

Jau dabar yra labai daug teatro formų, technologijos aktyviai įsitraukė, tad galima tik spėlioti. Pats teatro pamatas išliks tas pats, – žmonės kurs personažus, analizuos pjesę, jos nešamą žinutę ir keliamus jausmus. Keisis priemonės, kaip tą pavaizduoti. Aktorių ir režisierių reikės, nes tai yra žmogaus kūrinys, tai reikalaus žmogaus ir jo vidaus. Išmani programėlė nesurežisuos spektaklio (juokiasi). Programiškai atkurti žmogaus sielą, širdį, protą – tai mokslinė fantastika. Kad ir bus ištobulėję robotai, jie niekada neprilygs žmogui. Ir žmogus nenorės išrasti kažko aukščiau už jį, nes jis – kietakaktė būtybė, kuri tikrai sukurs išjungimo mygtuką.

Kalbėjosi Jolanta Garnytė-Jadkauskienė 

Premjeriniai „Pirmeivių“ rodymai vyks 2020 m. rugpjūčio 21, rugsėjo 24 ir spalio 30 dienomis Didžiojoje Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje.

dramosteatras.lt

Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklio „Elektra“, kurį režisuoja Slovėnijos režisierius Jaša Kocelis, premjera kovą neįvyko dėl pandemijos. Didžiojoje teatro scenoje jau stovėjo įstabi dekoracija, siuvykla skubėjo užbaigti kostiumus, tačiau aktoriai didžiojoje scenoje užtruko vos vieną repeticiją. Spektaklio režisieriui ir jo kolegoms skubiai teko išvykti į gimtinę. Premjeros laukimas užsitęsė iki rugsėjo 12 d. Šiame interviu kalbamės apie realybėje ir spektaklyje persipynusį laukimą ir dar nesibaigiančius iššūkius. 

Jaša Kocelis – vienas įdomiausių ir perspektyviausių Slovėnijos teatro režisierių, sukūręs spektaklių Slovėnijos nacionaliniame teatre Nova Gorica, Nacionaliniame operos ir baleto teatre, Liublianos miesto ir lėlių teatruose, „Novo Mesto“ teatre ir kituose. Režisūros meno žinias gilino dirbdamas žymių režisierių – Dušano Jovanović, Janezo Pipan, Ivica‘o Buljan ir Tomažo Pandur – asistentu. Jam talkina gausi menininkų komanda iš Slovėnijos: scenografas Darjanas Mihajlovičius Ceraras, kostiumų dizainerė Branka Pavlič, muziką kuria žinomos Slovėnijos džiazo grupės „Moonlight Sky“ lyderis Miha Petricas, choreografė Tajda Podobnik. Komandą papildo dramaturgė Daiva Čepauskaitė ir NKDT teatro aktoriai Greta Šepliakovaitė, Jūratė Onaitytė, Daiva Rudokaitė, Tomas Erbrėderis Ričardas Vitkaitis, Kamilė Lebedytė, Jurgita Maskoliūnaitė, Saulė Sakalauskaitė, Ieva Stašelytė, Aistė Zabotkaitė, Roberta Sirgedaitė, Povilas Jatkevičius, Deividas Breivė. 

Jaša Koceli. S. Baturos nuotr.

Jums teko išgyventi tikrą dramą – premjera buvo atšaukta likus porai savaičių iki finalo. Kaip apibūdintumėte tuometinį jausmą ir kaip sklandžiai pavyko sugrįžti į Kauną? 

Tikrai neeilinis jausmas, – buvome taip arti premjeros ir staiga teko viską nutraukti. Prireikė vienos savaitės, kol apsipratau su šia mintim ir vėl galėjau mąstyti į priekį. Iš tiesų dėl pandemijos neįvyko du mano projektai, o „Elektros“ premjera buvo perkelta į rudenį. Bet atvykimas į Lietuvą klostėsi ne taip jau lengvai. Artėjant kelionei, sekiau visas naujienas iš Lietuvos, susijusias su keliavimo apribojimais. Buvo neaiškumų, ar iš viso galėsime skristi, ar reikės izoliuotis ir panašiai. Rugpjūčio pabaigoje su manimi atskrido choreografė Tajda Pobodnik ir dailininkas Darjanas Michajlovičius Ceraras. Situacija keitėsi dienomis, nes Slovėnija atsidūrė geltonoje zonoje. Mums teko keisti kompozitoriaus Miha‘os Petrico bilietą ir paankstinti šviesų dailininko Davito Andrejaus Francky atvykimą, kol padėtis nepablogėjo. Kostiumų dailininkė negalėjo keisti planų, tad ji dirba iš namų Liublianoje. Deja, negali atvykti fotografė Mankica Kranjec, su kuria bendradarbiaujame visuose mano projektuose. 

Tai turbūt pirmas atvejis, kai kostiumų dailininkė prižiūri baigiamuosius darbus online? 

Taip. Branka dar būdama Kaune padarė didelį darbą, o teatro siuvėjos buvo beveik baigusios kostiumus, tad dabar vyksta galutiniai primatavimai ir nedidelės korekcijos. Darbai vyksta per „WhatsApp“. To dar neteko patirti turbūt niekam. 

O kokį planą ruošėte, jeigu nebūtų atvykęs kompozitorius ar šviesų dailininkas? 

Labai džiaugiuosi, kad jie atskrido (šypsosi). Dabar ramu. Esu buvęs keleto spektaklių šviesų dailininku gimtinėje, tarp jų ir operos pastatymo. Šviesos man nėra naujiena, jas išmanau labai gerai, bet, žinote, kai kuri šviesas, tuomet mažiau stebi aktorius scenoje: mintys fokusuojasi į vieną, – arba aktorių vaidybą, arba į vizualinę pusę. Lygiai taip pat su muzika. 

Kad būtų ramiau, atlikote Covid-19 testus?

Taip. Atvykę į Kauną, po dienos visi pasidarėme testus. Tai nebuvo būtina, bet norėjome būti tikri, kad galime kontaktuoti su aktoriais, teatro kolektyvu. Nacionalinis Kauno dramos teatras yra didelė institucija, tad rizikuoti negalima. 

Jaša Koceli. S. Baturos nuotr.

Kaip sekasi atkurti spektaklį po tokios ilgos pertraukos? 

Per pirmąją „Elektros“ repeticiją pajuokavome, kad spektaklio sukūrimas truks devynis mėnesius – nuo praėjusio sausio iki rugsėjo. Pagaliau jis gims. Mes paskutinį kartą matėmės kovo pradžioje, tad buvo neramu, kaip pavyks prisiminti, bet buvau nustebintas, kaip puikiai medžiagą, tekstą ir mizanscenas, užsifiksavo aktoriai. Atrodė, lyg mūsų paskutinis susitikimas būtų vykęs prieš dešimt dienų, o ne prieš kelis mėnesius. Tokios malonios staigmenos net nesitikėjau. 

Galbūt sumanėte kokias nors korekcijas, naujus sprendimus? 

Iš tiesų spektaklis liks toks, koks buvo sumanytas, ir kokį jį mes užfiksavome prieš pandemiją. Buvome jau labai toli pažengę. Aš laikausi taisyklės, kad kuo labiau pradedi galvoti, tuo labiau pradedi abejoti. Nepaisant to, mano mintys visą šį laiką sukosi apie „Elektros“ premjerą. Esu paruošęs keletą naujų sprendimų. Džiaugiuosi, kad jau pirmo susitikimo metu su aktoriais tobulai išsprendėme vieną komplikuotą sceną. 

Grįžtu į karantino laikotarpį. Kaip jį išgyveno Slovėnijos teatras? 

Ilgai truko teatrinė tyla. Ji mums, teatralams labai skaudi. Sprendėsi klausimai, kaip dirbti tokiomis sąlygomis. Per karantiną žiūrėjome spektaklius iš viso pasaulio virtualiai, labai sekiau jūsų „Teatras TV ONL1NE“ transliacijas, aktorių koncertus, – buvo puiku, tačiau tai nėra tas teatras, kokia jo tikroji paskirtis. Teatre reikia lankytis. Slovėnijoje veikė vasaros scena – keletas kultūros institucijų pasistengė, kad ji veiktų visą vasarą. Joje buvo rodomi spektakliai, vyko koncertai. Mano režisuotas spektaklis „Psycho“ taip pat dalyvavo šioje programoje. Asmeniškai manau, kad reikia kovoti už tai, ką myli ir eiti pirmyn bei įlieti kuo daugiau teigiamos energijos, ypač laiku, kuris teatrui nėra palankus. Dar ir dabar, nesiliauja spėlionės, kas bus ateityje. Tikiu, kad mes kursime. Reikia tuo tikėti, tas mus stiprina ir palaiko. Teatrai Slovėnijoje vėl grįžta į ritmą, leidžia premjeras, nes kaip ir pas jus, nemažai jų persikėlė į rudenį. 

Daugumai kūrėjų nelengvas sąstingio laikotarpis davė ir naujų impulsų, suteikė progų naujiems užsiėmimas. O jums? 

Man šią vasarą teko dirbti su įdomiu projektu, skirtu turizmo sferai, – kūrėme ir filmavome vienam Slovėnijos regionui skirtą įvaizdinę reklamą. Rašiau scenarijų ir režisavau. Galėjau leisti sau daugiau negu įprastai kuriant reklamą, nes užsakovai buvo atviresni meninėms idėjoms. Galbūt juos taip paveikė karantinas (juokiasi). Tiesa, režisuoti teko iš namų, nes tuomet šalyje buvo apribotas judėjimas ir negalėjau išvažiuoti. Operatorius, kuris gyvena šalia kalnų, siųsdavo filmuotą medžiagą, peržiūrėdavau ją ir pasakydavau pastabas. Buvo įdomu ir rezultatas labai nudžiugino. Sukūrėme keletą vaizdo pasakojimų. 

Jaša Koceli. S. Baturos nuotr.

Jaša, jums teko režisuoti ne tik gimtinėje. Spektaklius statėte Serbijoje, Vengrijoje. Dabar į kūrybinę biografiją bus įrašyta ir Lietuva. Per šį projektą išmokote lietuviškų žodžių, stebėjote kultūrinį ir kasdienį gyvenimą, – lankėtės krepšinio varžybose, renginiuose, parodose ir panašiai. Ir teatre esate labai savas. Ar ir jums Lietuva tampa artima? 

Žodžių moku nedaug: „šitas planas“, „viskas gerai“ (juokiasi). Jūsų kalba labai graži. Manau, kad teatre galima dirbti labai asmeniškai arba ne, bet negalima būti abejingu. Tarp komandos ir manęs užsimezgė labai gražūs žmogiški santykiai. Aš negaliu ignoruoti šalies, kurioje dirbu. Gerbiu papročius ir tradicijas. Mane tai įkvepia. Netgi kai kurias spektaklio „Elektra“ scenas įkvėpė menininkų darbai, pavyzdžiui, Čiurlionio paveikslas „Auka“. Mes naudosime spektaklyje kankles ir vieną lietuvių liaudies dainą. Nespekuliuoju tuo, bet tie elementai įkvėpė mane ir natūraliai įsiliejo į spektaklį.  Spektaklis nukelia į Graikiją, o aš manau, kad graikų kultūros atgarsių yra visose kultūrose. Lietuvos kultūrinis paveldas yra labai platus. Mano šalį ir Lietuvą sieja daug panašumų – abi nedidelės šalys, turinčios 2 ir 2,5 mln. gyventojų. Abi iškovojusios nepriklausomybę panašiu metu. Kai MO muziejuje apžiūrinėjau 90-iesiems skirtą parodą, nustebau, kad tiek daug panašių dalykų mus sieja. Manau, kad mažos tautos turi daug bendro. Teatre mes dalinamės savo patirtimi, žmogiškumu, ir tai išgyvename scenoje. 

Pagrindinė spektaklio „Elektra“ tema yra laukimas, ir kaip jis paveikia žmogų. Ko laukiate jūs? 

Laukiu premjeros, žinoma (juokiasi).

Apie premjerą:

Spektaklio dramaturginis audinys kuriamas iš antikinių graikų autorių – Sofoklio, Euripido, Eschilo tekstų. Jo centre – laukianti moteris. Trojos karo didvyrio Agamemnono ir Klitemnestros dukra Elektra gedi nužudyto savo tėvo ir laukia sugrįžtančio brolio, kad galėtų atkeršyti už tėvo mirtį. Elektra yra ne tik antikinės graikų dramos personažas, bet ir šiuolaikinės kovojančios moters simbolis. Jos likimas yra istorinė moterų realybė. 

Premjera rugsėjo 12 ir 13 dienomis Didžiojoje scenoje. Rugsėjo 12 dieną spektaklis rodomas su titrais anglų kalba. 

Kalbėjosi Jolanta Garnytė-Jadkauskienė
NKDT inf.

Šių metų Tarptautinis Kauno kino festivalis „Videogramos“ (rugsėjo 17–27 d.)  plečiasi ir dėmesį skiria įvairiems formatams: filmams, šiuolaikiniam videomenui, diskusijoms ir meno instaliacijoms. Pagrindinė festivalio „Videogramos“ tema — tai žmonių ryšiai: su savo kūnu, visuomene, sveikatos sistemomis ir institucijomis, gamtine aplinka, technologijomis, šių ryšių daugialypiškumas, įvairovė ir trapumas.

Didelę festivalio renginių dalį sudaro kuruotos filmų programos, pristatančios unikalias temas bei filmų formatus. Vienos jų – tai festivalio kuratorės Viktorijos Šiaulytės parinktos peržiūros apie medžiagų ekologijas, jų sąsajas su technologijomis bei šių materijos ir technologijų sąryšių generuojamus geopolitinius klausimus. 

Kodėl tave sudomino būtent šios temos?

Iš pradžių mane domino išmaniosios erdvės, jų atsiradimo istorija bei jomis grįsti geresnės ateities pažadai – nuo išmaniųjų namų iki išmaniųjų miestų. Ką reiškia, jog namų erdvė registruoja ir reaguoja į gyventojo įpročius ir poreikius, kokia tai komunikacija? Taip atradau antropologės Shannon Mattern knygą „Purvas ir duomenys. Kodas ir molis“ (Dirt and Data. Code and Clay). Ji tarsi kviečia permąstyti išmanumo sąvoką ir, apžvelgdama įvairialypę urbanistikos istoriją nuo pat šumerų , argumentuoja, kad tokios medžiagos kaip molis, popierius, plienas ir kt. nuo senovės laikų sudarė miestų informacinių sistemų pagrindą. Man rodos, šis dėmesys medžiagiškumui, atsigręžimas į tradicinių architektūros, meno technologijų išmanumą yra labai įdomus ir galbūt gali pasiūlyti taip trūkstamą kritišką požiūrį į naujausias technologijas. Įdomu, kokias technologijas, istorijas bei politinius ryšius įgalina įvairios medžiagos bei ištekliai, kokį jie turi informacinį potencialą. 

Kita vertus, geografė Kathryn Yusoff teigia, jog geologija kaip mokslas, pažįstantis ir tyrinėjantis būtent įvairias neorganines medžiagas ir jų savybes, yra neatsiejamas nuo kolonializmo istorijos ir kolonijinio pasaulio supratimo. Medžiagų savybių supratimas, jų katalogizavimas neatsiejamas nuo kolonijinio nuosavybės supratimo (anglų kalboje property reiškia ir medžiagos savybę, ir privačią nuosavybę); taip pat įtvirtino skirtį tarp organiškumo ir neorganiškumo, tarp žmogiškumo ir nežmogiškumo. Anot Yusoff, ši skirtis tarp gyva ir negyva, žmogiška ir nežmogiška taip pat neatsiejama nuo vergovės įtvirtinimo ir rasizmo, kai priverstinė juodaodžių darbo jėga buvo priskirta prie „nežmogiškumo“ kategorijos, prie to, kas yra kažkieno nuosavybė. Todėl neatsitiktinai didelė dalis darbų šioje programoje kalba apie kolonializmo istoriją. 

Kadras iš filmo „Mouthful“

Shirin Sabahi filme „Mouthful“ pasakojama apie menininko Noriyuki Haraguchi kūrinio „Matter and Mind“, kuris 1977 m. buvo sukurtas ir įtrauktas į pastovią Teherano šiuolaikinio meno muziejaus ekspoziciją, gyvenimą. „Matter and Mind“ instaliacija – tai stačiakampis metalinis baseinas, pripildytas naudotos variklio alyvos. Laikui bėgant šis kūrinys tapo „norų šuliniu“, į kurį lankytojai mesdavo monetas ir kitus dalykus. Filme tarsi nagrinėjamos gamtinių išteklių, politikos ir meno temos. Kaip, tavo manymu, visus šiuos dėmenis keičia laikas, turint omenyje, kad kūrinys sukurtas 1977–aisiais, o filme rodoma jo renovacija 2018-aisiais?

Galima, žinoma, svarstyti apie Irano naftos ekonomikos vystymąsi antroje XX a. pusėje (filme galima matyti, kad būtent Irano alyva naudota darbui) ir visus politinius pokyčius; apie globalios šiuolaikinio meno sferos įsitvirtinimą su tokiomis parodomis kaip „Documenta“ (nes Noriyuki Haraguchi darbus Teherano muziejus įsigijo po jų pristatymo „Documentoje“), apie modernaus meno muziejų politiką ir galų gale apie naftą kaip mūsų pastarųjų dešimtmečių ekonomikos ir politikos absoliutų pagrindą. Bet manau, kad Shirin, sekdama šio japonų menininko darbo istoriją, sąmoningai nedaro didaktinių išvadų ir šie klausimai iš tiesų paliekami atviri žiūrovams.

Viename pokalbyje menininkė yra minėjusi, jog Noriyki Haraguchi pasirinko naftą kaip medžiagą savo kūriniui būtent dėl savybės, jog ji, skirtingai nei stovintis vanduo, „negenda“. Tad įdomu, kad ji atrado tą laiko dimensiją meno kūrinyje, kuris turėjo egzistuoti kaip nekintanti konstanta.

Kadras iš filmo „Mouthful“

Filme „Tellurian Drama“ nagrinėjamos dekolonizacijos, geocentrinių technologijų ir komunikacijos sampratos, kai 2020 m. Indonezijoje kilo mintis atgaivinti 1923 m. įkurtą radijo stotį kaip naują istorinį ir turistų traukos objektą. Kaip manai kaip senųjų geoinžinerinių technologijų kolonijinis krūvis gali „nusiskaityti“ dabarties turistams?

Šiame darbe, manau, įdomu tai, jog menininkas spekuliacijai pasirenka būtent laikotarpį nuo Olandijos išėjimo iš Indonezijos iki šiandien kilusios idėjos atkurti šį techno-gamtinį objektą kaip turistinį tašką. Man regis, šis filmas kelia klausimą, ar tokia, menininko žodžiais, „kolonializmo griuvėsių kaip geoinžinerinės technologijos aparato“ ir vietos tradicinių praktikų naudoti kalnuotas vietoves kaip komunikacijos technologiją sintezė apskritai įmanoma, ar tai tarsi praeities utopija.

Filipos César filme „Quantum Creole“ taip pat nagrinėjama kolonializmo tema. Pasakojama, kaip Vakarų Afrikoje kreolai įausdavo užšifruotus socialinio ir politinio pasipriešinimo pranešimus tekstilės gaminiuose, taip priešindamiesi kolonistų kalbai ir technologijoms. Kaip manai, ar galėtum rasti ir įvardyti panašių pavyzdžių dabarties pogrindžio judėjimuose?

Nesu tikra, kas šiandien politine prasme būtų laikoma „pogrindžiu“ – nebent pogrindį suprastume kaip užšifruotą praktiką, kurios galios struktūros negali perskaityti. Kalbant apie patį filmą, spekuliuočiau, kad jis vėlgi nurodo į mūsų ryšio su medžiagomis „perrašymo“, „perkodavimo“ potencialą – filme kalbama ne tik apie audimo raštus kaip pasipriešinimo technologiją, bet ir apie vietos ilgamečių medvilnės auginimo tradicijų tęstinumą, kuris irgi dalinai įgalino šį pasipriešinimą. 

O grįžtant prie pogrindžio idėjos, prisimenu, jog menotyrininkė ir aktyvistė Lucy Lippard rašo ir apie galios ryšius pogrindyje tiesiogine to žodžio prasme. Ji kalba apie atvejus, kai požemio teritorijos parduodamos skalūnų gavybos bendrovėms, neatsižvelgiant į tai, kas stovi „ant“ žemės. Daugybė išteklių išgavimo būdų bei už jų stovinčios didžiulės korporacijos ir valstybės struktūros sudaro tarsi „požeminę ekonomiką“, kaip tai vadina Lippard. Apie šios požeminės ekonomikos pasekmes Australijoje bei besitęsiančią kolonijinę politiką bus ir Karrabing filmų kolektyvo peržiūra, į kurią taip pat norėčiau visus kauniečius pakviesti. 

kinofestivalis.lt

Eglė Trimailovaitė

Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2020 m. rugsėjo numeryje „Požemiai“. Numerį perversti galite čia.

Prieš porą metų prie Nacionalinio Kauno dramos teatro trupės prisijungęs aktorius Dovydas Pabarčius turi sukaupęs nemažą Estijos teatro ir gyvenimo būdo patirtį, – Tartu universitete mokėsi estų kalbos, o vėliau Estijos muzikos ir teatro akademijos Teatro fakultete baigė vaidybos specialybę. Ir nors šiandien Dovydas vaidina lietuviškoje scenoje, jo patirtis pasitarnauja – aktorius iš estų kalbos į lietuvių sinchroniškai vers tarptautinio festivalio „Scena 10×10“ svečių iš Estijos spektaklį. 

Dovydai, pradėkime pokalbį nuo tavo pasirinkimo studijuoti Estijoje. Iki šiol neteko girdėti, kad lietuvis sėkmingai baigtų vaidybos studijas Estijos aukštojoje mokykloje. Kaip tau tai pavyko? 

Na, pradėkime nuo to, kad Vilniaus universitete studijavau lietuvių ir užsienio kalbą (estų) filologiją. Per mainų programas ne kartą vykau į Tartu universitetą gilinti estų kalbos žinių. Pramokau kalbą, patiko miestas. Ketvirtame kurse man leido bakalauro darbą rašyti Tartu universitete, o gyniau jį Vilniuje. Temą pasirinkau apie estų rašytoją Oskarą Lutsą ir jo kūrybos svarbą estų tautos identitetui. Bet, pripažinsiu, pajutau, kad filologija ne man, nes traukė scena, vaidyba. Tais metais Lietuvos teatro ir kino akademijoje kursą rinko režisierius Jonas Vaitkus. Buvau nuvykęs į konsultacijas. Lietuvoje galėjau rinktis tik mokamas studijas, o Estijoje man leido pretenduoti į valstybės finansuojamą vietą. Priėmiau šį iššūkį. Per stojamuosius skaičiau poeziją estiškai, nors ir netaisyklinga kalba, kažko nesuprasdamas, bet labai degiau noru. Konkursas buvo didžiulis, bet komisiją turbūt pavergė mano užsispyrimas ir energija. Štai taip prasidėjo mano aktorinio meistriškumo studijos Estijoje. Kursui vadovavo puikūs profesionalai Anne Türnpu bei M. Koldits. Turėjau asmeninius mokytojus, jie daug dėmesio skyrė mano kalbai, akcentui. Jis laikui bėgant sumažėjo, bet, žinoma, atskiriama, kad nesu estas. Esu vienintelis užsienietis estų kalba baigęs Teatro fakultetą.

Dainiaus Ščiukos nuotr.

Papasakok, kaip vyksta aktoriaus meistriškumo studijos Estijoje. Gal galėtum palyginti su Lietuvos?

Mokymosi sistema akademijoje yra panaši kaip ir Lietuvoje – keturi metai studijų, Stanislavskio sistema. Studijų metais pas mus į kūrybines dirbtuves iš LMTA (Lietuvos muzikos ir teatro akademija) buvo atvažiavusios dabartinės mano kolegės Greta Šepliakovaitė ir Jurgita Maskoliūnaitė. Tiesa, Estijoje yra mažesnis fakultetas – mokosi 2 kursai, o Lietuvoje būsimųjų aktorių kurso atranka vyksta kasmet. Skirtumas gal tas, kad jau trečiame kurse statomi diplominiai spektakliai ir prasideda praktika. Trečiame kurse vaidinau „Von Krahl“ teatre, NO99 teatre, vasaros teatre, o ketvirtame kurse režisierius L. Petersonas pastatė Moljero komediją “`Õpetatud naised” (lietuviškai ši pjesė neišversta. Manau, pavadinimas būtų „Išsilavinusios moterys“, angliškai – “The Learned Ladies”, aut.) Estijos dramos teatre. Taip pat dar studijuodamas vaidinau kurso draugo spektaklyje Talino miesto teatre ir kurso vadovo M. Koldits spektaklyje „12 įtūžusių vyrų“ Paide teatre kartu su Tartu naujuoju teatru. Studentų diplominiai spektakliai yra įtraukiami į teatrų repertuarus. Teko vaidinti beveik visuose Talino teatruose. Mane pirmais metais kurso vadovai ramino, stabdė stiprias emocijas scenoje, – jie nebuvo pratę prie ugningo temperamento. Kitą vertus, prigimtinis ekspresyvumas anksčiau padėjo emociškai atsikleisti vyresniuose kursuose. Paprastai žmonės vyksta studijuoti teatro meno į Vakarus, o aš pasukau į Estiją.

Aktoriai daug dirba su tekstu. Tau teko kita kalba. Nejaugi viskas taip paprasta? 

Pripažinsiu, kad improvizaciniai etiudai buvo lyg košmaras. Kursiokai berdavo sakinius o aš atsakydavau: „Ja (Taip)“ ir „Ei (Ne)“. Bet pjesės tekstus išmokdavau gana greitai, juolab, kad man labai padėdavo dėstytojai. Tekstai būdavo ilgi, kai kuriuos žodžius kartodavau po 20 kartų. Įsivaizduokite, mokiausi meno istoriją, filosofiją estų kalba (juokiasi). Mano vadovas pirmame kurse pasakė: „Dovydai, aš tave auginu estų teatrui, ne Lietuvos. Priėmiau tam, kad taptum estų aktoriumi.“ Tas mane labai įpareigojo. Jaučiau didelį vadovo palaikymą. Jis moka ištraukti iš aktorių geriausias savybes, yra labai empatiškas. Labai viliuosi, kad jis atvažiuos statyti spektaklį į Nacionalinį Kauno dramos teatrą.

Po studijų visgi nepasilikai Estijoje, o atvažiavai į Kauną. 

Teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas žiūrėjo mūsų diplominį spektaklį „12 įtūžusių vyrų“. Susipažinome, jis pakvietė prisijungti prie teatro trupės. Nors po studijų gavau vaidmenį, aš pats kaip aktorius jutau, kad daugiau save galiu išreikšti Lietuvoje savo gimtąja kalba. Jautėsi mano akcentas, o tai yra svarbu norint atlikti vaidmenis. Be to, labai norėjau pabandyti save teatre Lietuvoje. Jau teko dirbti su Gintaru Varnu, vaidinu dvejuose Gyčio Padegimo pastatymuose. Dabar repetuoju pas Joną Vaitkų. Tai tik pradžia. 

Spektaklyje „Vėjas gluosniuose“. Donato Stankevičiaus nuotr.

Galbūt lietuvių kilmės menininkų Estijoje teko susitikti daugiau? 

Teko susipažinti su garsia scenografe Rosita Raud. Ji dirba pagrindiniuose Estijos teatruose, kuria scenografiją garsių režisierių pastatymuose. Dar yra aktorė Tina Tauraitė, turinti lietuviško kraujo, bet nekalba lietuviškai. 

Ar galėtum apibūdinti estų teatro savitumą? 

Studijuodamas dažnai lankiausi teatruose: Talino miesto teatre, Estijos nacionaliniame dramos teatre, NO99 trupės pastatymuose. Man labai imponavo kurso vadovo, kuris yra žinomas režisierius ne tik Estijoje, darbai. Estijoje stiprus šiuolaikinis ir performatyvus teatras. Trupė „Must Kast“, kuri atvažiuoja į Kauną – kuria dokumentiniu principu – kūrėjai patys rašo. Sakyčiau, Estijoje yra geras šiuolaikinio ir klasikinio teatro balansas. „Von Krahl“, R.A.A.M trupės daro drąsesnius eksperimentus. Lietuvoje stiprus simbolistinis teatras, tai, be abejo, susiję su Eimunto Nekrošiaus vardu. Dominuoja dideli pastatymai. Tai Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo ir kitų režisierių pastatymai. 

O kaip apibūdintum Estijos teatro publiką? Ar yra dėmesys teatrui? 

Estai labai retai atsistoja po spektaklio, nors aktorius kviečia nusilenkti nemažai kartų. Įdomu, kad Estijoje teatras laikomas stipria pasipriešinimo sovietinei santvarkai dalimi. Teatre lankosi daug jaunimo, aišku, jį mėgsta ir vyresni. Teatras aktyvus ir vasarą – vyksta pasirodymai atvirose scenose, klojimuose. Spektaklius stato profesionalūs teatrai. Publika mėgsta šiuos rodymus. Žiniasklaidoje teatras taip pat stipriai figūruoja. Ypač geltonoji spauda seka aktorių gyvenimo įvykius, mėgsta paviešinti skandalus. Galbūt aktoriaus profesija visuomenę labiau veikia negu Lietuvoje. 

Teatras eina su laiku kartu, reaguoja į politinius įvykius. Ypač NO99 teatras, kuris yra pastatęs  spektaklius manifestus, pats žymiausias „Suvienytos Estijos didysis suvažiavimas“. Estų teatro pagrindas yra estų kultūra, gimtoji kalba, teatruose statoma daug estų autorių, scenoje svarbios šių dienų aktualijos bei praeitis, rezistencija. 

Estijos teatro scenoje. Teatro Must Kast“ archyvo nuotr.

Festivalyje „Scena 10×10“ dalyvauja dvi Estijos teatro trupės:„Von Krahl“ ir „Must Kast“. Tu debiutuosi kaip „Must Kast“ trupės spektaklio „Muškit. Iškęsiu. Neskaudės“ („Peks Mõisatallis”) vertėjas į lietuvių kalbą. Šiame spektaklyje per juodojo humoro prizmę nagrinėjamas estų tapatybės klausimas. Kaip tu pristatytum spektaklį? Kodėl jį verta pamatyti? 

Man atrodo, kad šis spektaklis puikiai supažindina mus, lietuvius, su mistiškąja estų tauta, kuri taip dažnai figūruoja Lietuvos spaudoje, kaip didesnio gerbūvio šalis. Ar taip yra iš tikrųjų? Spektaklyje vaizduojami pažįstami dalykai: Baltijos kelias, kiti istoriniai motyvai. Aktoriai dainuoja estų liaudies dainas. Daug estiško humoro. Pasistengsiu jį teisingai perteikti. Manau, kad šis spektaklis padės mums geriau pažinti vieniems kitus. Nors mes identifikuojamės su Estija ir Latvija kaip trys Baltijos šalys, bet gyvendamas Estijoje jaučiau, kad estai yra artimesni su latviais. Jie turi juokingų posakių, adresuotų kaimynams, neva latvis su šešiais kojos pirštais. Lietuviai yra kiek tolimesni. Prisipažinsiu, norint įsilieti į estų bendruomenę, reikia laiko. Estai mėgsta uždarumą, atstumą. Jie mėgsta sakyti, kad apsibrėžia apsaugos ratą. Į tą apsaugos ratą ir bandysime patekti, žiūrėdami spektaklį „Muškit. Iškęsiu. Neskaudės“. 

Spektaklio rodymai vyks rugsėjo 18 ir 19 d. 18 val. su sinchroniniu vertimu į lietuvių kalbą 

Kalbėjosi Jolanta Garnytė-Jadkauskienė 

Asmeninio albumo, D. Ščiukos, D. Stankevičiaus ir teatro Must Kast nuotraukos 

NKDT inf.

Ispanų kilmės nepriklausoma kuratorė Alba Folgado netrukus Kaune pristatys parodą „Aštri stiklo briauna“. Tarptautinio stiklo meno festivalio „Vitrum 2020 Pulsas“ ko-kuratorė kviečia pastebėti (ne)skaidrumą ne tik medžiagiškume, bet ir visuomenės procesuose. Savo darbuose ji  tyrinėja vaizdinius pasakojimus apie sunkumus mieste ir performatyvių praktikų socialinę svarbą. Albos Folgado kuruojamoje parodoje „Aštri stiklo briauna“  bus pristatyti šeši autoriai iš Lietuvos, Nyderlandų, Jungtinės Karalystės, Ispanijos ir Švedijos, savo kūriniuose per asmenines patirtis skaidrumą ir atsparumą sujungdami šiuolaikiniame mene. Festivalis pristato pokalbį su kuratore.

Alba Folgado Nuotrauka: Martim Ramos

Kas jus atvėdė į kuratorystės lauką? Kodėl sudomino ši sritis?

Esu įgijusi išsilavinimą dailės srityje, bet niekada savęs nemačiau kaip menininkės. Dirbdama skirtingose meno erdvėse, kartais valdomose pačių menininkų, labai susidomėjau tarpininkavimo vaidmeniu. Norėjau tęsti darbą su menininkais, nors ir nebuvau viena iš jų. Taigi troškau padėti menininkams įgyvendinti jų sumanymus organizuojant, nukreipiat juos link kai kurių idėjų ar kitaip. Taip susidomėjau kuratoryste ir toliau siekiau išsilavinimo – Jungtinėje Karalystėje Karališkajame Koledže (Royal College of Art) įgijau Šiuolaikinio meno kuratorystės magistro laipsnį.

Kaip apibūdintumėte šiuolaikinį meną šiandien? Kas jus domina labiausiai?

Manau, kad vienas stipriausių dalykų kalbant apie šiuolaikinį meną ir, tiesą sakant, apie meną bendrąją prasme, yra tai, jog jis visais laikais pasitelkiamas bet kuriai temai atskleisti, skirtas įvairioms socialinėms situacijoms įvardinti. Kompromituojantis arba ne. Menas padeda užmegzti ryšį su skirtingomis aplink mus gyvuojančiomis realybėmis. Tai puiki priemonė pažinti įvairias kovas, ypač urbanistinėje erdvėje. 

Man įdomiausia tai, kad menininkai kurdami apjungia įvairias sritis, todėl galime kalbėti ne tik apie meną, bet ir apie realų gyvenimą. Kurdami jie taip pat taiko skirtingas technikas – kaip stiklą, kurio daug matysite „Vitrum“ festivalyje, ar mokslinius tyrimus, kurie materializuojami labai įvairiais pavidalais. Per meną randu atsakymus į visuomeninius klausimus, sužadintus mano smalsumo.

Kaip atrodė menininkų atrankos į „Vitrum 2020: Pulsas“ parodą „Aštri stiklo briauna“ procesas? Kodėl pasirinkote būtent šiuos autorius?

Pradėdama ruošti parodą festivaliui „Vitrum 2020 Pulsas“, pajutau, kad būtų smagu tyrinėti stiklo, kaip medžiagos, koncepciją. Taip pat ieškojau būdų kaip stiklą susieti ne tik su objektu. Kadangi stiklo medžiaga naudojama nuo seniausių istorinių laikų, atrandu skirtingas stiklo savybes ir būdus, kuriais jis buvo konceptualizuojamas įvairiais laikotarpiais. Skirtinguose diskursuose ir skirtingose vietose ši medžiaga buvo ir tebėra naudojama ir kaip metafora. Pradėjau mąstyti: „Kokius menininkus, dirbančius su stiklu, pažįstu?“. Bet tada pagalvojau, kad kūriniai galėtų būti susiję su stiklo idėjomis – nesvarbu, ar tai materializuota meno kūrinyje. Taigi, vienos idėjos materealizavosi, kitos – ne. Kaip susijungia skirtingomis technikomis įgyvendintų kūrinių bruožai galėsite pamatyti parodoje „Aštri stiklo briauna“. 

Fragmentas iš parodos „Aštri stiklo briauna“, menininko Mourad Kouri darbo fragmentas

Fragmentas iš parodos „Aštri stiklo briauna“, menininkės Eglės Budvytytės darbas „Besikratantys vaikai“

Man taip pat buvo labai įdomu apmąstyti (ne)skaidrumą, kuris taip dažnai pasireiškia mūsų visuomenėje. Bandžiau iškelti (ne)skaidrumą kaip problemą ir sužinoti, kaip susijungia menininkų idėjos, perteiktos kūriniuose. Pavyzdžiui, pasipriešinimo tema – labiausiai susijusi su visuomene. Diskriminacija, gyvenant svetimoje kultūroje, taip pat svarbi tema. Dauguma menininkų yra linkę aptarti aktualias problemas pasakodami asmenines istorijas. Menininkai tai daro savais būdais, tačiau stebintys parodą, galės atrasti bendrumus – rasti įvairių sąsajos taškų tarp meno kūrinių ir įvairių socialinių situacijų, skirtingų tikrovių, kurias menininkai vaizduoja. Pastebėjus aktualias temas ir su jomis susitapatinus aplanko kitoks jausmas. Kai asmeniškai identifikuoji problemą – tai visiškai kitas lygis – ją pajauti, o ne perskaitai ar išgirsti apie ją iš šalies arba sužinai apie iš žinių.

Kokia jūsų, kaip kuratorės, nuomonė apie (ne)skaidrumą?

Pirmas dalykas, kurį pagalvojau apie (ne)skaidrumą, buvo susijęs su vyriausybėmis, politika, slepiama tam tikra informacija ir kaip ne viskas buvo ir yra aišku. Bet tokia sąsaja – tik viena šio žodžio reikšmės pusė. Menininkė Patricia Kaersenhout, kurios kūryba labai žaviuosi, paaiškina, kad skaidrumas yra būtinas kovojant. Yra daugybė teisių, kurias vyriausybės atsisako suteikti, jeigu žmonėms nepavyktų susitelkti ties skaidrumu, jie negalėtų toliau dėl jų kovoti, todėl skaidrumas yra labai svarbus. Tai susiję ir su neprivilegijuotomis visuomenės grupėmis. Tarp skaidrumo ir neskaidrumo yra dvilypumas, yra ir daugiau skirtingų sąvokų, kurios man pasirodė labai įdomios.

Ar menas ir kasdienis gyvenimas dera tarpusavyje? Kaip jie gali papildyti viena kitą?

Pastaruoju metu daug apie tai galvoju. Nemanau, kad menas pats savaime turi galios sukelti pokyčius visuomenėje. Ir darytume didelį spaudimą pačiam menui, jei kažko panašaus iš jo tikėtumėmės. Tačiau menas įvairiais būdais išryškina problemas ir neabejotinai beda pirštu į tai, kas vyksta. Vienas iš svarbiausių menininko gebėjimų – nematomų dalykų pavertimas matomais. Manau, kad menininkų tikslas neturėtų būti sukurti konkrečius pokyčius, tačiau menu bei kūryba sudominti ir įtraukti kitus, kad problemos taptų matomos. Menas yra atsakas į mus supančią visuomenę, tačiau jis nebūtinai turi sukelti revoliucijas.

Papasakokite daugiau apie savo susidomėjimą stiklo menu. Kaip jūs matote stiklo ir šiuolaikinio meno derinį festivalyje?

Išties, mane labai traukia tokio tipo technikos, nors pati jų nevaldau. Svarbu vertinti kiekvieną meno kūrinį ir tai, kas už jo slypi. Taip pat kūriniuose vertinti rankų darbą, kuris užima daug menininko laiko, ypač kūryboje naudojant tokią archajišką medžiagą, kaip stiklas. Kita vertus, susiduriu su daugybe įvairių  šiuolaikinių meno kūrinių, sukurtų iš daugybės skirtingų medžiagų, kai puikiai derinamas rankų darbas ir koncepcijos kūrimas. Manau, kad medžiagiškumas ir koncepcija kūrinyje – labai gražus derinys ir stengiuosi tam skirti daug dėmesio.

Fragmentas iš parodos „Aštri stiklo briauna“, menininkės Claudia Pages darbo fragmentas

Koks buvo didžiausias iššūkis dirbant prie „Vitrum 2020“?

Deja, jie susiję su Koronavirusu. (juokiasi) Kiekvienas kūrinys yra svarbus. Įdėjome labai daug darbo, kad galėtume juos visus parodyti ir tikimės, kad viskas įvyks. Tačiau nuo pirminės vizijos festivalis skirsis tuo, kad ne visi parodose dalyvaujantys menininkai galės atvykti. Dalis jaudulio dalyvaujant tarptautiniame festivalyje – galimybė su visais užmegzti gyvą kontaktą, jo metu perteikti, aptarti, ką sumanėme kurdami projektą.

Kaip įsivaizduojate Kauną ir visą Lietuvą? Ką trokštate pamatyti?

Sakyčiau, kad mano tikslas – atrasti daug daugiau dalykų apie šį miestą ir visą šalį, nei žinau šiuo metu. Taip pat nekantrauju aplankyti ir antrąją „Vitrum“ festivalio parodą „Skaidri erdvė“, bei kitus renginius Kaune – ne tik kaip kuratorė, bet ir kaip paprasta lankytoja. Smalsu visa, kas vyksta.

Ko galėtumėte palinkėti parodos lankytojams?

Linkiu į parodas ateiti atvira širdimi, be išankstinių nusistatymų. Tai leis pasinerti į meno kūrinius. O toliau viskas vyks savaime. 

Festivalis „Vitrum 2020 Pulsas” vyks spalio 7 – gruodžio 13 dienomis Kaune.
Paroda „Aštri stiklo briauna“, kuruojama Albos Folgado, veiks galerijoje „Meno parkas“ spalio 7 – lapkričio 8 dienomis. 

Paroda „Skaidri erdvė“ spalio 9 – gruodžio 13 dienomis veiks Kauno rajono muziejuje. 

Projektas iš dalies finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos ir Kauno miesto savivaldybės. 

Platesnė informacija: www.vitrumfestival.com 

Spalio 14 – 30 d. Šilainių mikrorajono kiemuose tarp Kuršių, Jotvingių ir Šarkuvos gatvių vyks menininkės Claudia Janke (JK / Vokietija) kartu su vietos gyventojais sukurta lauko paroda „Kiemų jungtys“. Ši paroda – tarsi kūrybinis atsakas į koronaviruso pandemiją, kuomet esame prašomi išlaikyti fizinį atstumą, jog apsaugotume vieni kitus; kuomet bendravimas tampa skaitmenizuotas ir ne kiekvienam prieinamas ir kuomet viešos erdvės, kaip daugiabučių kiemai, tampa labai svarbios.

Šilainiuose Claudia Janke darbavosi tris savaites: organizavo kūrybines dirbtuves, fotografavo ir filmavo. Dirbtuvių metu buvo kuriami plakatai su žinutėmis kaimynams, kuriuos Šilainiškiai kabino savo languose. Pasivaikščioti po Šilainių kiemus ir aplankyti šią daugiasluoksnę parodą bei prisijungti prie projekto sukuriant plakatą su žinute kaimynams ir pakabinant jį savo lange kviečiamas kiekvienas norintis. Parodos atidarymas – pasivaikščiojimas vyks antradienį, spalio 13 d. 17 val. Susitikimas – Kuršių gatvės krepšinio aikštelėje už Ryto pradinės mokyklos. Registracija ir visa naujausia informacija skelbiama čia. O kol kas publikuojame menininkės Marijos Nemčenko pašnekesį su Kauną aplankiusia C. Janke.

Turbūt būtų ganėtinai keista pasveikinti tave atvykus į Lietuvą, į Kauną ir, svarbiausia, į Šilainius, tavo vizito pabaigoje, tačiau, kaip sakoma, geriau vėliau negu niekada. Tad – sveika atvykusi! Tikiuosi, tavo viešnagė Šilainiuose buvo maloni. Man ši vieta yra labai svarbi asmeniškai, ji vyravo ir mano pačios darbuose bei tekstuose – turiu pasakyti, jog Šilainiai man išties kelia gan daug sentimentų. O kaip tau pačiai? Koks buvo tavo pirmasis įspūdis atvykus čia? Kokią susidarei nuomonę apie Šilainių mikrorajoną, gyvenimą butuose, daugiabučiuose? 

Visų pirma, tai nėra mano pirmasis kartas Šilainiuose. Pirmą kartą atvykau į Lietuvą, į Šilainius,  su savo projektu „Wavelength Project“ keliaudama po Europą. Šio projekto metu prašiau žmonių porai sekundžių pamojuoti kamerai. Tai buvo projektas apie solidarumą ir draugystę, bet ir apie atskirtį, įvykusią ne tik po „Brexit“ referendumo įsigaliojimo, bet ir vykstančią Europoje bendrai –  stiprus kraštutinių dešiniųjų pažiūrų dominavimas, moterų teisių nepaisymas ir panašus dalykai. Taigi, šio projekto metu aš keliavau į įvairias Europos šalis, kur mane priglausdavo nepažįstamieji. Dažnai vietas, kur aš būsiu, diktuodavo tai ar aš galiu ten susirasti nakvynę. Tuo metu turėjau keliauti iš Latvijos į Lenkiją, ir tas kelias ėjo per Lietuvą. Filmavau visur –  miestuose, kaimuose, miesteliuose – norėjau ko platesnio spektro vietovių, tad ir Lietuvoje pasirinkau filmuoti ne sostinėje, o antrame pagal dydį mieste – Kaune. Dieną prieš paklausiau poros žmonių, ar jie padėtų suburti mojuojančių žmonių grupę. Tarp jų buvo ir „Šilainiai Project“ iniciatorė –  Evelina. Evelina ne tik pamojavo į kamerą, bet ir paskyrė savo asmeninio laiko parodyti Šilainius bei papasakoti apie savo darbą ten. 

Turiu pasakyti, jog jau tada likau sužavėta žmonių draugiškumu ir šiltu priėmimu, todėl, kai Evelina pasiūlė atvykti į Šilainius, neabejodama sutikau. Londone gyvenu daugiabutyje ir, manau, jog tai sukūrė tam tikrą ryšį su Šilainių mikrorajonu. Atvykus čia jaučiausi kaip namie. Man patinka betonas, velyvojo modernizmo architektūra ir svarbiausia –  bendruomenės, kurios gyvena šiuose pastatuose, tad jaučiausi gerai ir nekantravau pradėti darbą Šilainiuose –  norėjau geriau pažinti tiek bendruomenes, tiek pačią vietovę.

Ar tavo rezidencija Šilainiuose kažkuo skiriasi nuo kitų rezidencijų ar projektų, kuriuos vystei už savo namų ar komforto ribų?

Manau, jog visi projektai kažkuo skiriasi vienas nuo kito, tačiau juose yra ir daug panašumų. Šilainiuose išsiskyrė tai, jog žmonės buvo labai šilti ir aš jaučiausi greitai priimta. Tai ir buvo viena iš priežasčių, dėl kurių norėjau grįžti. Žmonės buvo smalsūs, labai noriai dalyvavo, norėjo būti projekto dalimi –  kartais tai gali būti netgi didesnis iššūkis, nes tai nėra tik keletas žmonių, kuriuos tu įkalbi būti projekto dalimi, tai – visa bendruomenė! Šis projektas turi daug sluoksnių – jame yra daugybė būdų prisijungti, dalyvauti ir tai nereiškia tiesioginio kažko darymo. Vieni žmonės ateidavo, žiūrėdavo, klausinėdavo – tai ir buvo jų savotiškas prisidėjimas prie projekto.

Claudia, papasakok man plačiau – ką veikei Šilainiuose savo rezidencijos metu ir kaip tai įsipina į tavo platesnę meno praktiką?

Bendras visų mano projektų bruožas, kitaip tariant, raktažodis yra ryšis. Man įdomu kas mus, kaip žmones, jungia, kas jungia kaimynus, kaip galime pradėti pokalbį tarp nepažįstamų žmonių, kaip galime vienas kitą palaikyti, kaip sukurti solidarumą, taip pat – kaip sukurti ryšį tarp žmonių, su kuriais aš pati dirbu, kaip juos sudominti. Nors dirbu su fotožurnalizmu, taip pat bandau sužinoti kaip padėti žmonėms įsigilinti į projekto esminę temą, kaip pažvelgti giliau negu pirminis fotografinis įvaizdis. Mane ypatingai domina kaip tai galima atlikti tokiose didelėse bendruomenėse, kaip Šilainiai. Būtent dėl to su Šilainiu bendruomene norėjau dirbti su plakatų ir fotografijų serija, skatindama žmones galvoti ką jie norėtų pasakyti savo kaimynams, kadangi jų tiek daug! Tai buvo, ir yra, labai svarbu pandemijos kontekste, kai tiesioginis bendravimas tapo problematišku, šie plakatai, galima sakyti, buvo įrankis palaikyti ryšį ir vienas kitą. Žinutės plakatuose, kuriuos žmonės kabina savo languose, galėjo būti visokio pobūdžio – padrąsinimas, klausimas ar palinkėjimas.

Projektas prasidėjo izoliacijos metu Londone. Mes visi buvome užsidarę namie, mūsų tiesioginė komunikacija su draugais, tuo labiau nepažįstamais, beveik išnyko. Tuo metu supratau, jog esu apsupta šimtu žmonių, savo kaimynų, kurių aš visai nepažįstų, bet tuo pačiu, kurie yra lygiai tokioje pačioje situacijoje, kaip ir aš. Savo lange iškėliau plakatą su žinute, ir netrukus sulaukiau atsakymo iš kito lango, ir tai virto tradicija. Keičiau plakatus porą kartų į dieną, mes bendravome, vienas kitą palaikėme ir netgi žaidėme žaidimus. Turėjau be galo didelį norą pakeisti skaitmeninę komunikaciją kažkuo kitu, visus tuos zoom, skype ir kt. pokalbius išmainyti į kažką apčiuopiamą ir, manau, jog man tai pavyko. Tai buvo tikrai magiška. 

Šiame kontekste žmonės, eidami pasivaikščioti, stebėjo mūsų pokalbius ir į juos įsitraukė taip kaip galėjo – vieni iškėlė daugiau plakatų, kiti – siųsdami nuotraukas savo tėvams su plakatu, sakančiu „Klausyk, viskas bus gerai!“. Šis bendravimas turėjo labai daug sluoksnių ir begalę būdų prisijungti. Aš tai norėjau atkartoti Šilainiuose. Be to, fotografavau žmones, laikančius savo sukurtus plakatus, juos filmavau mojuojant savo „Wavelength“ filmui. Dabar, rezidencijos pabaigoje, mes su Evelina eksponuosime šias nuotraukas trijose Šilainių aikštelėse, kurios buvo mano rezidencijos epicentrai. Viliuosi, kad antradienį žmones susiburs ir dalyvaus tiesiog būdami šiose aikštelėse, žiūrėdami į nuotraukas, būdami viešojoje, jiems skirtoje, erdvėje. 

Atrodo, jog yra svarbus ne tik pats darbo procesas ir rezultatas, bet taip pat ir darbų eksponavimas. Sakyčiau, jog tai virsta lyg dar vienu būdu sujungti žmones ir padėti jiems būti kartu. Ir manau, kad tai skatina žmones didžiuotis savo gyvenamąja vieta, rajonu bei savimi. 

Tiesa, aš sutinku. Manau žmonės tikrai turėtų didžiuotis tuo, ką sukūrė, ir tai buvo tikrų tikriausia bendradarbystė tarp jų ir manęs. Šie portretai bus išdėstyti per trys aikštes, kurios dažnai nėra sujungtos, jos galbūt neturi kažkokio tiesioginio ryšio, todėl aš norėjau jas sujungti, skatinti žmones, norint pamatyti projekto visumą, judėti per visas tris vietas. 

Visose trijose aikštelėse šiek tiek skyrėsi žmonių amžius, užsiėmimai, taip kaip ir pačios aikštės – žmonės buvo labai skirtingi, tačiau tai ir buvo labai įdomu. Labai džiaugiuosi entuziastingu Šilainių senjorių dalyvavimu, jos buvo išties šaunios bendradarbės. Gaila, jog nepavyko prikalbinti daug vyrų, galbūt jie Šilainiuose vis dar bijo prisijungti prie kūrybinių veiklų. Mačiau, jog jie domisi ir stebi iš toliau, bet nedrįsta, galbūt, perlipti per save. Tačiau turiu pasakyti, jog vienas įsimintiniausių atveju buvo, kada, iš pradžių atsisakęs, vienas vyras apsispręndė, jog jis nori kažką pasakyti ir jo plakatas skelbė: „Ženk pirmą žingsnį“. Manau, tai buvo taip gražu ir atvira. 

Claudios Janke nuotr.

Claudios Janke nuotr.

Tiesa, kartais yra taip svarbu žengti tuos pirmuosius žingsnius ir, manau, tiek tavo projektas, tiek šio vyriškio istorija tai patvirtino. Bet, tam kad juos žengti, yra reikalingas paskatinimas ir, atrodo, jog tavo meno praktika čia atlieka labai svarbų vaidmenį. Žiūrint į kitus darbus, kuriuos galima pamatyti tavo internetiniame puslapyje, man tai priminė savotišką etnografinį ar antropologinį tyrimą. Tačiau tavo darbuose dar matyti ir kažkas labai asmeniško, kažkas, kas yra daugiau negu paprastas žmonių dokumentavimas. Kokie yra tavo metodai dirbant su žmonėmis? Ar būnant Šilainiuose tau teko užmegzti ryšių, kurie išeina už fotografės ir fotografuojamo žmogaus ribų?

Taip, užmezgiau ganėtinai draugiškus santykius su šilainiškiais –  galbūt ateityje tai išsirutulios į tarptautinį aikščių projektą. Jie gyvena aplink aikštę Kaune, aš gyvenu aplink aikštę Londone –  kas žino kaip šie ryšiai gali išsirutuliuoti ateityje. Dažnai aš bandau prie žmonių prieiti atsipalaidavusi, jų nespausti, bandyti juos pažinti ir svarbiausia –  praleisti gerą laiką kartu ir pelnyti jų pasitikėjimą –  iš to ir gimsta nuoširdūs socialinio meno kūriniai. 

Žmonių, ir jiems rūpimų klausimų bei problemų, dokumentavimas –  man yra tiek jų pažinimas, tiek bandymas suprasti ir pabrėžti jiems opius klausimus. Dažnai šios temos būna man pačiai asmeniškai svarbios. Taigi, iš vienos pusės aš bandau formuoti solidarumo jausmą su žmonėm, kuriuos aš fotografuoju ir filmuoju, nes tai ką patiria jie –  yra artima man. Praeityje daug dirbau su moterimis, kurios susidūrė su nelygybe, dominavimu, smurtu. Man buvo svarbu iškelti šias problemas į viešumą, ir tai mačiau tiesiog kaip būdą kažką daryti, imtis veiksmo.

Ar fotografuodama žmones, ypač jeigu tai liečia tokias opias problemas, tu matai tai kaip antropologinį dokumentavimą ir reprezentavimą, ar visgi tai sąlygina savirefleksija, kuri kyla iš to, kad tu esi viena iš žmonių, su kuriais tu dirbi? Grįžtant prie plakatų gamybos matyti, jog tai kilo iš asmeninės, drįsčiau sakyti, būtinybės, todėl mane tai privertė susimąstyti, jog galbūt daugelis tavo darbų yra tiesiogiai susiję su tavimi?

O, taip, žinoma. Visų pirma, tai kyla iš tikėjimo, jog žmonėms bandant rasti bendrą ryšį, bandant suprasti vienas kitą ir vienas kitų problemas, mūsų visuomenė ir pasaulis gali keistis tik į gerą. Tai yra raktas į teisingesnį pasaulį. Man dažnai būna pikta, kai žmonės lieka neišgirsti, kai aš lieku neišgirsta. Taigi, taip, tu teisi –  mano darbai visada prasideda nuo manęs, nuo mano asmeninio supratimo, problemų aktualumo, patirties. Tada aš bandau ieškoti žmonių, su kuriais galėčiau kalbėti kartu apie tai kas mums yra svarbu. Dažnai dirbdama su žmonėm, aš su jais susitapatinu, galvodama „O Dieve, tai galėčiau būti aš, tai galėtų būti bet kuris iš mūsų“, ypač kaip kalba eina apie neteisybę bei nelygybę. Grįžtant prie moterų temos, aš vadovaujuosi posakiu „kol visos moterys nėra saugios, nesu saugi ir aš“.

Claudios Janke nuotr.

Ar tau pavyko susitapatinti su Šilainių gyventojais? Ko šilainiškiai išmokė tave pačią?  

Jau anksčiau interviu paminėjau apie ryšį tarp aikštelių Islington rajone Londone, kur gyvenu aš, ir aikštelių Šilainiuose –  aš maniau, kad jos buvo labai panašios. Ne pačios erdvės, bet tai ką žmonės veikė, apie ką žmonės kalbėjo, kokie poreikiai juos jungė. Pati aikščių dinamika buvo, taipogi, labai panaši. Šis supratimas buvo tikrai labai netikėtas. Žinoma, jog Kaunas nuo Londono skiriasi,, tačiau mus jungia labai panašūs dalykai. Tiek Šilainiuose, tiek didžiojoje dalyje Londono rajonų, žmonės gyvena šalia vienas kito, jie gyvena panašiuose butuose ir juos sieja bendros viešosios erdvės, kuriomis mes dalinames vieni su kitais. Būtent šios dinamikos yra labai panašios. Labai džiaugiuosi, kad galėjau išvysti ir suprasti šį bendrumą.

–

Už bendradarbiavimą „Šilainiai Project“ dėkoja lopšeliui-darželiui „Žvangutis“,Kauno Vinco Kudirkos bibliotekos Šilainių padaliniui ir Kuršių kiemo kaimynams.

Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

„Šilainiai Project“ inf.

Nuotraukos: Claudia Janke