Per praėjusius metus šioje vietoje apsilankė 1270 vaikų, kurie dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėlėse. Čia įvyko 22 rankdarbių dirbtuvės, 31 kartą komandos nariai surengė keliaujančias dirbtuves. 10 kartų vyko baldų atnaujinimo užsiėmimai, surengti 5 žalieji gimtadieniai. Dar? Parodos, festivaliai, konsultacijos kitų renginių organizatoriams, pranešimai ir dalyvavimas diskusijose. Visko tikrai daug ir… tvariai.

Jei tai, kad Žemę turime tik vieną ir ją dar turėsime jaunesnei kartai palikti, prisimenate dažniau, nei kartą per metus, matyt, esate girdėję apie socialinę edukacinę iniciatyvą „Kūrybos kampas 360°“. Tai jos 2017-ųjų pasiekimus išvardinome kiek aukščiau.  „Kūrybos kampas 360°“ taip pat yra tarptautinės ne pelno siekiančios organizacijos „Reach for Change“ Pokyčių lyderių komandos narys. Ši organizacija padeda socialiai atsakingiems verslininkams auginti inovacijas, kurios padeda spręsti vaikų problemas.

Prie straipsnio herojų veiklos galima prisidėti įvairiai. Nuo 2 proc. pajamų mokesčio skryrimo ar pasidalinimo medžiagų bei priemonių likučiais iki savanorystės. Žinoma, įskaitant dalyvavimą dirbtuvėse. Pavyzdžiui, per Valentio dieną čia buvo taisomos sudužusios širdys, o Žemės dienos proga, išjungus elektrą, bus, logiška, gaminamos žvakės.

Neseniai apie tai, kad ieško naujų patalpų savo veiklai, kuri šiuo metu koncentruojasi nuo centro nutolusiame, bet visai neramiame Pramonės prospekte, feisbuke paskelbė vienas iniciatyvos įkūrėjų Giedrius Bučas. Nieko nelaukę kalbamės apie Giedriaus ir jo komandos veiklą, filosofiją, poreikį kraustytis ir netolimą ateitį. Netrukus, tikimės, komanda pakvies ir į kraustynes.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Giedrius Bučas ir Asta Bučienė / Kauno m. savivaldybės archyvo nuotr.

Giedriau, visų pirma norisi išgirsti, kaip pradėjote šią veiklą – kas paskatino tai daryti? Ką veikėte iki „ Kūrybos kampo 360°“?

Beveik 10 metų kartu su žmona dirbame dizaino srityje, turėjome su tuo susijusius verslus, tačiau prekyba ilgainiui tapo nuobodi.

Organizuojame tokius renginius kaip „Dizaino savaitė“ Kaune, mados mugė „KODAS|477, daug dalyvaujame visuomeniniuose renginiuose, bendradarbiaujame su aukštosiomis mokyklomis, bendraujame su jaunimu.

Kaip atsirado „Kūrybos kampas 360°“? Tai ilga istorija ir pripasakočiau kelis puslapius, bet jeigu trumpai, tai viskas prasidėjo Suomijoje vykusioje interjero parodoje, kurioje pamatėme suomių dizainerių sukurtus „Trash design“ objektus iš įvairių atliekinių medžiagų. Susipažinome su šios iniciatyvos kuratoriumi Henriku ir pakvietėme atvykti į Lietuvą. „Dizaino savaitės“ metu suorganizavome kūrybines dirbtuves, kurių metu daiktus prikėlėme antram gyvenimui. Taip prasidėjo antrinio dizaino kelias.

O visas virsmas įvyko tarp parodos Helsinkyje ir pirmųjų kūrybinių dirbtuvių Kaune. Pradėjau domėtis, kodėl suomiai tuos daiktus gamina, kokias problemas sprendžia ir panašiai. Supratau, kad tai jų gyvenimo būdas – filosofija, kuri pagrįsta darnaus vartojimo principu. Pagalvojau, ką aš galiu padaryti dėl savo vaikų, dėl švaresnės planetos ir palikimo ateities kartoms. Taip ir atsirado mūsų socialinė edukacinė iniciatyva, plėtojanti darnaus vartojimo ir antrinio dizaino idėjas, besirūpinanti švaresnės ir sveikesnės aplinkos kūrimu.

Kaip atradote dabartines patalpas Pramonės prospekte?

Dabartinėse patalpose esame 2 metus. Atradome jas atsitiktinai ir mums patiko tai, kad kuriantis jose galiojo daikto prikėlimo antram gyvenimui principas. Kadaise šiame pastate darbavosi „Senukų“ administracija. Darbuotojai išsikėlė į naujas patalpas, o šios liko tuščios.

Kolega Ignas Šalnaitis net legendą sukūrė, kodėl mes čia atėjome. Ji skamba taip:  „Menas, o ypač urbanistinės jo formos yra kaip tas smeigtukas žemėlapyje, kurį bedame į miesto centrą. Taip, senamiesčiai įkvepia, jie turi savito žavesio, tačiau vis dažniau tenka išgirsti įspūdžių, parsivežtų iš užsienio, kuomet pabuvoję ten asmenys pasakoja apie, pavyzdžius, šaunius menininkų kaimus kur nors netoli Berlyno. Čia Lietuva, Kaunas ir čia ypač daug savitumo (ne visi jį mato, ne visi vertina, o dažnas netgi sugeba pasiskųsti, kad čia nuobodu…). Puikus pavyzdys ir išties įdomi naujojo kapitalizmo grimasa – ištuštėjęs didžiausio šalyje statybinių medžiagų prekybos tinklo administracinis pastatas. Jis stūkso viename iš Kauno rajonų, kurie nei visiškai pramoniniai, nei miegamieji. Tokiose urbanistinėse džiunglėse daugiau nei 3000 kv. metrų milžinas pasislepia sunkiai, tad kodėl jo nepadarius dar ryškesniu ir patraukliu?“.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Atviros dirbtuvės visiems. Kūrybos kampo 360 archyvo nuotr.

Viskas skamba labai gerai. Dėl kokių priežasčių šiuo metu ieškote naujų patalpų?

Patalpos, kuriose vyksta kūrybinės dirbtuvės, nėra šildomos, o investuoti apšiltinimui neturime lėšų. Be to, nėra garantijos, kad jų nerekonstruos ir mūsų investicija nenueis niekais. Dalykas tas, kad šiuo metu mums jos per brangios, tiesiog nepajėgiame išlaikyti, turime apie 600 kv. m. ploto, kurio nemaža dalis užima daiktų sandėliavimas. Paskutinė priežastis – nesupratingi kaimynai, kuriems užkliūva mūsų veikla. Ne visiems suprantamas įvairių senienų laikymas, jų tvarkymas. Ne visiems patinka vaikų, atvykusių į edukacines dirbtuvėles, klegesys.

Galbūt per tą savaitę nuo tada, kai feisbuke pasidalinote, kad ieškote naujos vietos, jau sulaukėte pasiūlymų, kur galima kraustytis? O gal kaip tik aktyviai tęsiate paieškas?
Šiuo metu intensyviai ieškome, derinamės kelis variantus, tačiau didžioji dalis mums neįkandama kaina. Pasiūlymų su nekomercine kaina mes labai lauktume, galbūt tai galėtų būti ir partnerystės ar kitokio bendradarbiavimo principas.

Ar centriau esanti lokacija būtų iš esmės dėkingesnė, ar manote, kad vieta mieste neturi įtakos sėkmei?

Centras, be abejo, būtų patrauklesnis vartotojui, tačiau centre kainos dar labiau kandžiojasi. Kita vertus, manau, kad Kaune puikiai išvystyta viešojo transporto infrastruktūra, juo labiau keliavimas savo automobiliu. Pas mus autobusais atvažiuoja mokyklų kolektyvai su autobusais, centre jiems kiltų problemų parkuojantis. Manau, kad tiksliniam klientui nėra sudėtinga atvykti šiek tiek nuošaliau nuo centro.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Antrinis dizainas – vizitinių kortelių dėtuve virtę akiniai. Kūrybos kampo 360 archyvo nuotr.

Veikiate daug svarbių dalykų, o jei reikėtų išrinkti vieną patį svarbiausią miestui, ką įvardintumėt?

Vystome socialinį verslą o tai yra dvi dalys – socialinės problemos sprendimas ir verslas. Socialinė problema, kurią sprendžiame, yra darnus vartojimas, kurio nebuvimas turi skaudžias pasekmes gamtai, aplinkai ir sveikatai. Parduodami savo paslaugas ar daiktus turime užsitikrinti finansinį tvarumą, kad galėtume vykdyti socialinę misiją. Taigi, jeigu turėtume finansavimą, apsiribotume edukacija, bet tai netvaru. Jeigu tik vykdytume verslą, tai nespręstume socialinės problemos. Todėl mes turime veikti tai, ką veikiame – organizuojame edukacines dirbtuves, turime darnių aplinkai ir antrinio dizaino daiktų krautuvėlę, atvirose dirbtuvėse apsilanko žmonės, norintys prikelti savo daiktus antram gyvenimui, jose ir patys gaminame įvairius daiktus, projektuojame ir įrenginėjame interjerus antrinio dizaino principu, dalyvaujame įvairiuose renginiuose, seminaruose ir pan.

Ar didelė yra jūsų komanda? Keliems žmonėms tai pagrindinė veikla?

Šiuo metu mūsų komandoje darbuojasi 3 etatiniai darbuotojai, tame tarpe ir man pačiam nuo šių metų pradžios ši veikla tapo pagrindine. Taip pat turime 3 savanorius, kurie atvyko pas mus iš organizacijos „Patria“ per projektą „Atrask save“.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Dirbtuvės festivalyje „Senamiesčio žiogas“. Kūrybos kampo 360 archyvo nuotr.

Jei su lokacija viskas bus tvarkoje, kokie planai 2018-iems? Galbūt jau svarstėte, kaip integruositės į „Kaunas 2022 programą?

Tęsime pradėtus darbus, gaila būtų 2 metų laiko ir investicijų, jau skirtų šiam projektui. Jeigu atsirastų žmonės, turintys patalpas ir norintys vystyti menus ir kultūrą, turime nemažai idėjų ir galėtume bendradarbiauti.

Su „Kaunas 2022“ komanda nuolat bendraujame ir šiems metams turime pilotinių projektų. Norėtume stabilizuotis, susitvarkyti buitinius ir finansinius reikalus ir po truputį ruoštis 2022 metams. Mūsų tikslas ir siekis – kad kultūra būtų kuo darnesnė su mus supančia aplinka. Esame pasiruošę pasidalinti savo patirtimi ir žiniomis.

Kūrybos kampas 360° feisbuke

© Kaunas pilnas kultūros

 Šimtas – skaičius, šiemet virtęs itin populiariu simboliu, kuris, atrodo, gali būti įkvėpimu ir labai netikėtiems, su Nepriklausomybės aktu iš pažiūros mažai susijusiems projektams. Pavyzdžiui, stovyklai, kurios pavadinimas – „100 pirmų kartų“. Ją Kaune ir Kauno rajone liepos 7-15 dienomis organizuoja „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ komanda, stovykla – jaunimo programos „Kylantis Kaunas“ dalis. Apie ateitį vaikystei skirtame praėjusių metų liepos numeryje papasakojusi programos kuratorė Vaida Venckutė-Nagė šįkart į susitikimą atsivedė „Kaunas 2022“ praktiką atliekančią Indrę Aleksandravičiūtę. Klausantis dviejų greitakalbių atrodė, kad stovykla jau visai čia pat. Ir norėjosi būti tuo laiminguoju vienu iš šimto.

Merginos, šimtas pirmų kartų – šimtui dalyvių, tiesa? Kaip tarp jų patekti? Žodis „stovykla“ sufleruoja, kad renginys nebus skirtas tik jau Kaune gyvenantiems žmonėms…

Vaida: Stovyklos pavadinimas dedikuotas Šimtmečiui, bet ne tiesiogiai – norime kalbėti ne tik apie praėjusius šimtą metų, bet ir apie tai, kas mūsų laukia, taip pat apie šimtus pirmų patirčių, kurios užklumpa bet kurį jauną žmogų bet kuriame mieste ar valstybėje. Kviečiame jaunimą nuo 18 iki 27 metų, taigi ir vyresniųjų klasių moksleivius, ir studentus, ir šiaip daugiau laiko turinčius, iš viso pasaulio, iš kitų Europos kultūros sostinių, Šimtmetį švenčiančių šalių, užsienio lietuvių bendruomenių – atrasti Kauną ir Kauno rajoną, naujus kontaktus, paminti stereotipus. Stovyklos programą rengti padeda jau „Kauno iššūkio“ programoje dalyvaujantys jaunieji kauniečiai. Kiek tokių bus tarp stovyklautojų, kol kas sunku pasakyti – nenustatėme kvotų. Atrankoje dalyvauti gali visi norintys, reikia įvykdyti užduotis, o tuomet jau komisija spręs, kas atvyks.

Indrė: Manau, kauniečių ir iš čia kilusių tikrai bus nemažai – jie puikiai jaučia miestą, tereikia sužinoti, ar yra pakankamai motyvuoti. Apskritai ieškosime tokių jaunuolių, kurie nori turėti įtakos savo miesto kūrime – nebūtinai Kauno. Užduotys, kurias reikia įvykdyti registruojantis, leidžia atsiskleisti kaip šiuolaikiškiems šiuolaikinio miesto žmonėms.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Kur gi vyks visi tie pirmi kartai?

Vaida: Stovyklautojai gyvens Kaune, visi vienoje vietoje, kiekvieną dieną vyksime vis į kitą Kauno rajono gyvenvietę. Kiekviena diena turės savo temą, atitinkančią „Kaunas 2022“ programas – atmintis, modernizmas, dizainas laimei, miesto mitas, bendruomenės… Jau nuo praėjusių metų su kitais programų kuratoriais važinėjame po Kauno rajoną, jo gyventojams pristatome savo veiklas ir drauge galimybes jiems. Pavyzdžiui, Kačerginės bendruomenė iškart po susitikimo parašė „Modernizmo ateičiai“ koordinatoriui Žilvinui Rinkšeliui, labai konkrečiai išsakė savo lūkesčius, čia rengsime renovacijos dirbtuves. Kulautuvoje darbuosis „Atminties biuras“. Visa kita suplanuosime netrukus, mums svarbu kuo platesnė stovyklos geografija, kad ir atvažiavusiems būtų įdomiau, ir rajonas pajustų didesnį poveikį. Vietovės iš tiesų labai skirtingos! Pati iki šiol to nesuvokiau – koks Kauno rajonas didelis ir įvairus.

O pačiame Kaune kas vyks?

Vaida: Čia vyks savaitgalio programa, uždaromasis festivalis, skirtas visiems norintiems – didelė šventė, kurios programą kurs ir stovyklos dalyviai. Toks yra bendras visų „Kaunas 2022“ programų tikslas – kad kiekvienas įsitrauktų į programos kūrimą.

Turbūt ne visi Kauno rajono gyventojai tikri, kuo „Kaunas 2022“ jiems gali būti naudingas?

Vaida: Tikrai taip, kelias ilgas, bendruomenės įvairios, kaip ir jų iššūkiai. Visa tai iš pradžių turime suvokti ir tik tuomet kartu nuspręsti, ką galime pasiūlyti, o ne primetinėti tai, ką sugalvojome komandos viduje. Žmogiškasis santykis labai svarbus. Todėl stovyklos dalyviai kasdien bendraus su gyventojais. Tik tokiu būdu, kai žmonėms leidi prieiti vienam prie kito ir pasikalbėti, įmanoma susidoroti su iššūkiu. Pokytis visuomet yra procesas, jis negali įvykti greitai. Kiekvienas turi surasti savas temas, savaip išsilieti.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Girdisi ir prieštaringų naujosios Kauno vizijos vertinimų, dažnu atveju neigiamame kontekste linksniuojama pati frazė „kultūros sostinė“. Ar turite tikslą neigiamas nuomones pakeisti?

Indrė: Nuomonę juk gali pakeisti tik rodydamas rezultatą. Kol mes tik pradedame, sunku vertinti, ar tai kritika, ar tiesiog nusistatymas.

Vaida: Būtent – neigiamas nusiteikimas dažnai kyla iš nežinojimo. Bijai to, ko nepažįsti. „Kaunas 2022“ tikslas – atverti žinojimą per diskusijas, dialogus. Į mūsų renginius susirenka labai įvairi auditorija, vieni palaiko, kiti nusiteikę skeptiškai. Neturime tikslo, kad visi būtų patenkinti. Kai yra konfrontuojančios, diskusinės pozicijos, tuomet įmanomas ir realus pokytis.

Vaida: Stovykla bus tarptautinė todėl, kad norime pažiūrėti į Kauną iš kitų perspektyvų, per kitokias patirtis, negirdėtas istorijas, miestus. Būsime Europos kultūros sostinė, ne Lietuvos, tad tarptautinis kontekstas mums būtinas. Tikime, kad jis padės susikalbėti ir viduje. O čia mums labai padeda Indrė, kaip Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos atstovė.

Indre, koks tavo kelias iki „Kaunas 2022“?

Indrė: Iš Kauno baigusi mokyklą išvykau studijuoti į Daniją, įstojau į Lietuvių jaunimo sąjungą, tapau jos valdybos nare, tada – Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga (PLJS), joje dirbu su viešaisiais ryšiais. Taip ir susitikome su Vaida, pasikalbėjome apie Kauną ir kultūros sostinės projektą. Kaip tik ieškojau, kur atlikti praktiką. Į Daniją grįšiu baigti studijų, vėliau – nežinau, bet atrodo, kad 2021-2022 metais gyvensiu Kaune. Galima sakyti, testuosiu save, ar noriu čia grįžti visam laikui.

Vaida: Indrės kvietimu dalyvavau kalėdiniame PLJS susitikime Vilniuje. Ten išgirdau, galima sakyti, bendrą skaudulį – visi tik ir klausia, kada jie grįš, bet grįžti dažnam nėra kur, nes nebėra, kas laukia. Viską reikia kurti iš naujo. Man tai buvo lyg praregėjimas – nėra taip paprasta grįžti!

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Turbūt, pradėjus praktiką, Indrei nekilo klausimų, prie kurios programos prisijungti?

Indrė: Na, aš visą parą dirbu su jaunimu, tai mano laisvalaikio pagrindas ir gyvenimo būdas. Va, šiąnakt įsikūrė lietuvių sąjunga Vašingtone ir Baltimorėje! Taigi „Kaunas 2022“ veiklos sritis pati pas mane atėjo.

Vaida: Su Indre ir Vladu Oleinikovu, PLJS pirmininku, buvome susitikę rudenį,  jau tuomet diskutavome, kaip pasaulio lietuvių jaunimą įtraukti į „Kaunas 2022“. Tai mums labai svarbi auditorija, taip pat norime dalintis jų veiklomis – Lietuvoje jos neretai praleidžiamos pro akis. Šie žmonės jaučia Europos ir pasaulio pulsą, taigi gali kritišku žvilgsniu įvertinti, ką veikiame mes. Be jaunimo juk negalime sukurti įdomios jaunimui sostinės!

Indre, susikursi savo svajonių programą, ar ne?

Indrė: Na, taip, svarbu vis atšviežinti savo komandą, juk tai jaunesnieji pasako mums, kas po metų bus nebeaktualu, į ką nebeverta fokusuotis. Bekurdama idėjas, ką čia būtų galima nuveikti, tai darau ir sau, ir savo draugams, ir galvoju apie jaunesnius už save.

Pakalbėkim dar apie tą apvalų skaičių. Lietuvos šimtmetis. Ką labiausiai norisi švęsti ir kaip?

Vaida: Turime įvertinti, ką mes nuveikėme per tuos šimtą metų, išmokti pamokas ir pagalvoti, kur iš tos patirties norime nueiti. Man šimtmetis – tai bagažas, kurį turiu išmokti vertinti. Momentas, žinoma, simbolinis, nes kasdienybėje juk nesėdi ir negalvoji apie tokius dalykus, tad kodėl to momento neišnaudojus tikslingai, ne tik tam, kas buvo, bet ir tam, kas bus?

Indrė: Man tai yra proga susitikti, kurti naują perspektyvą. ŽIūrėti į ateinantį šimtą. Pasaulyje tai jau vyksta, pasaulio lietuviai jau švenčia ir projektuoja. Lietuva juk yra ten, kur esi.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Užsienyje gyvenantiems lietuviams Šimtmetis gal net aktualesnis?

Indrė: Sakyčiau, kad tikrai taip. Žinau, kad neseniai įsteigta ne viena lituanistinė mokyklėlė. Po Nepriklausomybės atkūrimo, kadangi tai buvo daugelio jų tikslas, apsnūdusios bendruomenės prabunda. Šimtmetis – gera proga atkusti. Renginių daug, prisimenama istorija. Pati išvykusi daugiau susikoncentravau į tai, kas man yra Lietuva, tiek daug apie ją sužinojau, kad Šimtmetį matau visur ir noriu jį švęsti. Šis skaičius suvienija, atkuria vėl veikti. Tai nuostabu!

Ar danai žino ką nors apie tai?

Indrė: Turime fantastišką ambasadorę Gintę Damušytę, Amerikos lietuvę. Ji daug daro, kad ta žinia sklistų. Danijos lietuvių jaunimo sąjunga organizuoja milžinišką Lietuvių dienų renginį, traukiame danų auditoriją. Turbūt kiekvienas lietuvis, kuris yra Danijoje, yra Šimtmečio ambasadorius. Žinia plinta.

O, pavyzdžiui, Amerikos lietuviai Dainų šventės laukia kaip svarbiausio gyvenimo renginio! Liaudies kultūra jiems tikrai yra labai svarbi. Daugelis jų šiemet pirmąkart lankysis Lietuvoje, Jie kalba lietuviškai, žino tradicijas, bet amerikiečių sąmonėje Lietuva vis dar tarpukarinė, senelių gimtinė. Mes net ne visus žodžius bežinome, kuriuos Amerikos lietuviai vartoja. Jie mus, gimusius Lietuvoje, moko šokių ir dainų! Pavyzdžiui, yra sukurta lietuviškų liaudies dainų žodžių programėlė „Dainorėlis“. Ir ji tikrai populiari!

Tokių dalyvių lauksite ir stovykloje?

Choru: Taip!

O ką, beje, jie išsiveš namo? 

Vaida: Jei kalbėti konceptualiai, mes tikimės, kad tai bus naujos patirtys ir temos, o visų svarbiausia – nauji kontaktai. Siekiame, kad jie susikurtų tinklą, kad ši stovykla būtų tik įžanga. Taip, ji vyks ir ateinančias vasaras iki 2022-ųjų, bet ir ne stovyklos rėmuose juk galima bendrauti ir bendradarbiauti. Kad ir per atstumą. Kaunas šiuo atveju bus kaip tinklas, kur stovyklaustojai užmegs kontaktus ir ras idėjų kurti ir savo miestuose.

Ar 2022-aisiais stovykloje bus 2022 dalyviai? O gal augimas neplanuojamas?

Vaida: Cha, paraiškoje įrašėme 2000. 22 tikrai galime pridėti. Visgi ne kiekyje esmė. Tikiuosi, kad dalis pirmosios stovyklos dalyvių taps jos kūrėjais ateityje, taigi grįš ir privilios naujų žmonių. Kiek augsime, priklausys nuo poreikio.

Stovyklos organizatoriai jau laukia anketų, jas atsiųsti reikia iki kovo 5-osios. Visa informacija čia: kaunas2022.eu.

—

Pašnekoves kalbino Kotryna Lingienė
Donato Stankevičiaus nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. vasario rubrikoje „Kaunas 2022“

Kovo 16, 17, 18 dienomis teatro, kino ir televizijos aktorius Dovydas Stončius kartu su režisieriumi Gyčiu Padegimu Kauno centriniame knygyne pristato spektaklio „Noktiurnas“ premjerą. Apie darbą su režisieriumi bei premjerinį spektaklį teatrologei Kristinai Apanavičiūtei pasakoja aktorius Dovydas Stončius. Kiek anksčiau publikavome K. Apanavičiūtės užrašytas G. Padegimo mintis. Interviu rasite čia.

Laisvai samdomas aktorius nesirenka lengvų kelių

Dirbdamas laisvai samdomu aktoriumi esi pats sau ir tai nemažas iššūkis, nes tvarkai viską: gauni pasiūlymus, pats jų ieškai, moki draudimo ir kitus mokesčius. Tai tarsi maža įmonė. Planuoji laiką ir esi suinteresuotas, kad turėtum darbų, nes nuo to priklauso tavo karjera, išgyvenimas. Kiekviename darbe svarbu susirasti mažus tikslus ar požiūrio kampą, kurie tau patiktų. Kartais tai įpareigoja, bet juk lengvų kelių ir neieškau.

Aš manau, kad aktoriaus profesijai tinka būti laisvai. Kuomet esi laisvas, tada gali viską pasverti, pajausti realybę. Galiu tik įsivaizduoti, jog etatiniai darbuotojai neretai papiktnaudžiauja, pavyzdžiui, pradeda leisti sau sakyti „man neįdomu“, tampa išrankūs, ieško priekabių, o retkarčiais – tiesiog atidirba. Aš sau to neleidžiu. Jeigu man neįdomu, vadinasi kažko neatradau. Vienintelis laisvai samdomo aktoriaus minusas gali būti nepastovumas, bangavimas. Tačiau kai turi patirties, apie tą bangavimą gali nutuokti.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

D. Matvejevo nuotr.

Darbas su režisieriumi

Pažįstami su Gyčiu Padegimu buvome seniai, tačiau artimesnė bičiulystė įvyko mano paties iniciatyva. Kartą tiesiog parašiau jam laišką, pasidomėjau, kuo užsiima, išdėsčiau, kad turiu laisvo laiko ir noro dirbti. Režisierius pasikvietė į „Karalienę Luizę“ Klaipėdos dramos teatre. Buvo keista pereiti prie kitos metodikos, tačiau darbas su skirtingais režisieriais visuomet yra naudingas – taip aktorius ugdo savo vaidybos stilių, manieras, kovoja su nuostatomis, ieško naujų rakursų. Kai kalbi su kiekvienu režisieriumi – jis arba priima tavo požiūrį, o tu jo, arba ne. Dirbant kartu svarbiausia yra susikalbėti ir susitarti dėl labai daug dalykų. Menas tuo ir įdomus – tai visiškas skonio reikalas. Požiūrio – kas yra gerai, o kas yra blogai – negali būti. Lygiai taip pat yra ir su režisieriais – tu turi savo matymą, o jie turi savo. Belieka tik susitarti, kartais tai sudėtinga, kartais – ne.

G. Padegimas yra labai išsilavinęs žmogus ir aš jį gerbiu už jo erudiciją. Pradėdamas dirbti su spektakliu visų pirma gauni kontekstą. Pirmą mėnesį net neprieini prie spektaklio medžiagos. Būtent taip dirbti aš ir esu įpratęs. Apie Adamą Rappą susiradau viską: jo biografiją, kada ir kodėl parašė šią pjesę ir taip toliau. G. Padegimas yra pakankamai reiklus, mėgstantis tikslius dalykus režisierius. Jeigu dėl kažko sutarėme – tai turi būti įvykdyta. Man tai patinka. Kai kada gal trūksta aštrumo, bet lai tai lieka mano valioje. Kaip aktorius, nuolat keliu sau tikslą pagyvinti spektaklį aštrumu.

Monospektalis – dar neišbandytas žanras

Ši pjesė yra apie žmones ir jų santykius, apie labai jautrius išgyvenimus, apie užsivėrimus ir atsivėrimus. Medžiaga tiesiog subalansuota monospektakliui. Mane šis žanras kol kas labai žavi, nors jis tikrai nelengvas. Tai – mano debiutas monospektaklyje ir, neslėpsiu, jaudinuosi, tačiau esu pasiryžęs susitvarkyti su visais vidiniais ir išoriniais iššūkiais. Mano tikslas nėra tik papasakoti istoriją, siekiu sujaudinti ir priversti mąstyti kiekvieną atėjusį. Žinau, jog geras storytelling‘as tikrai veikia, tik tam reikia maksimalių pastangų iš visų: režisieriaus, aktoriaus ir, žinoma, publikos. Be žiūrovo empatijos nieko gero nesigaus, bet ja užkrėsti turėsiu aš.

Žiūrovas – žūtbūt reikalingas dėmuo

Spektaklio veikėjas – pasakotojas, kuris vis paneria į situacijas. Jis pasakoja apie įvykius, kurie jau įvyko, kai kur įvyksta lūžiai, nes pasakojama patirtis tokia emociškai stipri, kad vien kalbėti nepakanka.

Publika bus su manimi. Ji labai reikalinga, todėl kad aš ją vesiu per istoriją. Žiūrovas taps draugu. Šiame spektaklyje – daug artumo. Man labai patinka tai, kad jį rodysime ne teatre, nes scenoje atsirastų atstumas. Knygynas šiam parodymui tinka visomis prasmėmis. Mums labai reikia pačių knygų, jos duos tinkamą foną spektakliui.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

D. Matvejevo nuotr.

Asmeninė terapija

Perėjimas iš problemos į jos sutvarkymą, nusiraminimą – tai ir yra terapija, kuomet turėdamas neatsakytų, neišnarpliotų problemų, gebi jas ramiai pergalvoti, susidėlioti į liniją ir galiausiai išrišti mazgus. Šioje specialybėje – labai daug psichologijos.

Kalbant apie knygas ir jų skaitymą, verkiu nuo lapkričio mėnesio, kad neturiu laiko prisėsti prie knygos savo malonumui. Ruošiantis spektakliams nori nenori reikia tiek daug skaityti, tad knyga savam malonumui tampa prabanga. Labai mėgstu gerą literatūrą, o skaitymą vertinu kaip ypatingą laiko praleidimą – tai nerealus pasilepinimas.

—

Spektaklio „Noktiurnas“ premjera – kovo 16, 17, 18 d. Kauno centriniame knygyne (Laisvės al. 81), kovo 23 d. Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyriuje (Donelaičio g. 8, II a.). Bilietais prekiauja „Tiketa“.

Kauno miesto kamerinio teatro inf.

„Drugelio miestas” – dokumentinis filmas, kviečiantis diskusijai apie skirtingų kultūrų gyvenimą vienoje šalyje. Atskleidžiantis meilę miestui ir pokyčius, kurie ateina kartu su neaiškia ateitimi. Režisierė Olga Černovaitė piešia rusakalbio Visagino portretą, ekonominių neramumų ir politinės įtampos metu. Tuo tarpu siužetas glaudžiai persipina su kiekvieno mūsų tapatybe ir jos paieškomis. „Drugelio miestas“ buvo rodytas Europos šalių kino forume „Scanorama“ kaip viena iš keturių lietuviškų kino premjerų, o dabar keliauja per Lietuvos miestų ekranus.

Dalinamės pokalbiu su filmo kūrėjais, režisiere Olga Černovaite ir filmo prodiuseriu Jeremiah Cullinane, užfiksuotu po premjeros ir diskusijos Vilniuje.

Kas išlieka po filmo? Ką jūs labiausiai norėtumėte pabrėžti žiūrovui?

Olga Černovaitė: Režisūrinis sprendimas filme rodyti rusakalbius gyventojus buvo pasirinktas siekiant atskleisti pokytį Visagine, kuris čia ryškesnis nei kituose Lietuvos miestuose. Mieste itin pasijuto istoriniai įvykiai ir kaita – įvyko Černobilio avarija, po kurios sustojo IAE statybos, Lietuvai išstojus iš Tarybų Sąjungos, – sustojo Sniečkaus (Visagino) miesto statyba, vėliau Lietuva įstojo į Europos Sąjungą – uždaroma IAE. Tai padarė įtaką ir miesto mentalitetui ir psichologijai, kadangi žmonės čia atvyko su dideliais lūkesčiais iš įvairių vietovių, niekas nesitikėjo kad įvykiai taip greitai pasikeis. Miestas turėjo paskirtį, o staiga ta paskirtis dingo. Įdomu nagrinėti, kaip žmogus priima šiuos pasikeitimus, tuos istorinius įvykius.

Jeremiah Cullinane:  Matau kaip reaguoja žmonės, matau kad jie susimąsto ir stengiasi išreiškti savo mintis. Tai puikus atlygis, nes skatinti mąstyti – tai vienas iš filmo tikslų. Tai nėra filmas, kuris žiūrovui pasako tai, ką jis jau žino. Dažnai kažkuri tauta yra vaizduojama kaip didvyriai, arba herojai. Rodyti kitokį filmą – keliantį klausimus ir diskusijas, neužimantį kažkurios pozicijos – nėra paprasta. Jei filmas provokuoja, skatina mąstyti jis gali pakeisti dalykus. Filmai, lyginant juos su radija ar televizija – tai perspektyva dalykus pamatyti kitaip, nei kartais jie rodomi. Čia galima sutalpinti daugiau įvairių perspektyvų ir nuomonių.

Į Visaginą jus atvedė tapatybės ieškojimai. Tačiau kuriant filmą neišvengiama (tuo metu vyko neramumai Ukrainoje, – aut. past.) tapo politinė potemė. Kaip dėl to jaučiatės? Kaip tai paveikė filmą?

Olga: Per tokį trumpą laiką tikrai nesitikėjau tokio greito pokyčio herojų reakcijoms į dalykus, santykiams.

Jeremiah:  Mes šios potemės neplanavome.  Aš galbūt būčiau nėręs giliau, į politinę potemę, tačiau režisierės užmanymas buvo kitoks – ją domino žmonės ir identitetas. Todėl ir ėjome šia linkme, patinka ar ne – politiniai aspektai tiesiog atkeliavo.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Kadras iš filmo

Filme pastebima daug simbolių. Kurie buvo svarbūs Jums, filmo kūrime?

Olga: Bendravimą jungia arbatos gėrimas – net epizode su kavos puodeliu, vistiek viduje buvo arbata (juokiasi). Tai pavyko natūraliai, herojų aplinkoje, su jais bendraujant, režisūriškai nesikišant, o paklūstant vyksmui, stebint savą kasdienybės eigą. Kitas aspektas – tai muzika. Manau, kad muzika atskleidžia kas esi – atskleidžia identitetą.

Jeremiah: Neišsipildžiusios svajonės, utopija. Net ir miesto forma, kuri sukurta iš keturių sparnų… Taip pat žaluma ir urbanistika – kai iškirsta tik tiek medžių, kiek buvo būtina. Ir nesupranti, ar tai miestas miške, ar medžiai mieste

O kaip maudymosi eketėje scena? Ir vanduo – jis išryškėja net keliuose epizoduose?

Olga: šią sceną filmavome dviese – visi operatoriai buvo užimti. Visa ceremonija prasidėjo vėluojant ir jau buvo sutemę, buvo mažiau kaip 14 laipsnių šalčio… Ši maudymosi eketėje scena – filmo kontekste tarsi parodo, kaip aukštai yra įtampa. Tai metas apsiplauti ir ieškoti vidinės ramybės.

Jeremiah: Ši scena neįprasta, pilna veiksmo. Taip pat tai – identiteto išraiška bei ekstremali tradicija, kaip religijos metafora.

Olga: Maudymasis eketėje atskleidžia rusiškos dvasios platumą. Tačiau tuo pat metu ir polinkį į kraštutinumą. Tačiau neapsiribočiau vandens simboliu, išreiškiančiu nusiraminimą ir susitaikymą. Daugiau kalbėčiau ne apie simbolius o apie polius ir kontrastus. Gamta, elektrinė, miestas ir žmonės. Skirtingi poliai. Visagine sukontrastuoja triukšmas ir tyla, ramybė ir įtampa…  Tokių miestų kaip Visaginas – reta, tokių, kuriuose gamta kontrastuotų su atomine elektrine.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Kadras iš filmo

Kokį identitetą išsinešate iš šio filmo? Kokį tapatybės atsakymą radote sau?

Olga: Neradau, tebesu paieškoje. Netgi šiuo metu, penkerius metus gyvendama Airijoje, aš tapau kažkiek aire. Tai vyksta dėl aplinka, televizija, kultūra. Tai kaip gyvenimo kelias – tu eini ir tu keitiesi, priklausomai nuo aplinkos ir žmonių su kuriais bendrauji. Tu pastoviai keitiesi. Tačiau filmo kelionė leido suprasti – identiteto, kalbos ir saves priskirties klausimas nera toks lengvas…

Jeremiah: Asmeninis identitetas taip pat netapo aiškenis. Aš gimiau Londone, vėliau gyvenau Kanadoje, kur buvo daug kitataučių, ir tik vėliau grįžau gyventi į Airiją. Aš neturiu airiško akcento. Visur pasaulyje žmonės bando identifikuoti iš kur esi vos tik praveri burną. Filme man patiko herojaus Vladimiro išvada – gimtinę istatyti ir kurti norisi aplink save.

Kas jums yra tautybė?

Jeremiah: Man tai labiau susiję su pilietybe. Ne dėl paso, o dėl vertės kūrimo vietai, kurioje gyveni. Ar stengiesi padaryti kažką gero savo miestui, šaliai. 

Olga:  Man svarbu jausti ir žinoti savo gimtinę. Nors mano protėviai rusai, mano gimtinė yra Lietuva, gera čia grįžti. Manau reikia prisiminti savo žemę ar kur jauti, kad yra tavo gimtinė. 

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Kadras iš filmo

Kas jums yra patriotas? 

Jeremiah: Man artimas požiūris ne dėvėti nacionalinius rūbus ar mojuoti vėliavomis, o verčiau daryti dalykus. Meskite ginklus, meskite atributikas, bet dirbkite žmonių labui. Manau, patriotai yra tie, kurie kelia klausimus savo aplinkai: kur link mes einame, kokią visuomenę kuriame, kodėl darome vienus ar kitus dalykus.

Olga: Tikrai sutikčiau. Pirmiausia mylėti šalį, kurioje gyveni. Gali būti patriotas savo šalies, gali būti patriotas ir kitos šalies, šalies – kurioje gyveni. Kai myli tą šalį ir jos žmones, myli kalbą, kultūrą. Patriotiškumas tai, ką iš tos meilės padarai tai šaliai. Būna, žmonės skundžiasi apie tai, kas šalyje blogai. Tuomet kyla klausimas, o ką tu  padarei vardan savo šalies?

Filmą „Drugelio miestas“ žiūrėkite Kauno kino centre „Romuva“ 9, 11 ir 15 dienomis.

Parengta pagal filmo „Drugelio miestas“ komandos inf.

Kovo 11-ąją, sekmadienį, į šventinių renginių kalendorių įtraukta ir naujos kompozitoriaus Vidmanto Bartulio parengtos programos „Juk niekas tavęs taip nemylės“ premjera Kauno valstybinėje filharmonijoje. Programa, tiesa, skirta ne konkrečiai Kovo 11-ajai, bet Valstybės atkūrimo šimtmečiui.

„Juk niekas tavęs taip nemylės“ – ne tradicinis koncertas, o dokumentika ir liudijimais grįstas, humoro dulkėmis pabarstytas žvilgsnis į jau praėjusį šimtą mūsų šalies metų. Aktoriaus Dainiaus Svobono skaitomi Smetonos laikų laikraščių skelbimai, vaikų pasakojimai apie tremtį į Sibirą, šaižiai tikslūs duomenys apie tai, kuo okupantai pavertė Lietuvos bažnyčias ir nuo žemės pabirusias emocijas „surenkančios“ Maironio eilės, Stasio Šimkaus, Juozo Naujalio dainos ir giesmės, V. Bartulio kompozicijos – koncepcija išties netikėta ir, jei galima taip pasakyti, smagi.

„Premjeros data atsitiktinė, nes tik tądien buvo laisvi ir Kauno valstybinis choras, ir filharmonija. Laimingas atsitiktinumas, kad tai – ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena“, – suokalbiškai šypsosi kompozitorius, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, kurį pakalbinome iškart po vienos paskutinių programos repeticijų. Beje, jei nespėsite į filharmoniją sekmadienį, programą greičiausiai bus galima išgirsti ir vėliau, ji turėtų būti įtraukta į repertuarą.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Repeticijoje

Kieno iniciatyva gimė šis kūrinys?

Kauno valstybinės filharmonijos vadovo Justino Krėpštos. Jam didelį įspūdį paliko mano prieš keletą metų parengta programa „Taip, Donelaiti!“, skirta Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms (šį koncertą galite peržiūrėti LRT Mediatekoje, – red. past.), taigi kreipėsi ir artėjant Valstybės atkūrimo šimtmečiui. Dirbti pradėjome pernai, parašėme projektą, jis buvo patvirtintas, tad trauktis nebebuvo kur.

Itin reikšminga programos dalis yra Dainiaus Svobono skaitomas tekstas. Kaip jį rengėte?

Žinote, reikėjo atrasti tinkamą raktą. Visas tas Šimtmečio patosas ir privalomi ditirambai jau per gerklę lenda. Norėjosi kitokio požiūrio. Baisiai sunkiai sekėsi išeiti iš pramintų kelių, ilgai mąsčiau, nuo ko pradėti. Norėjau pristatyti visus etapus – 1918-uosius, Pirmąją respubliką, sovietų okupaciją, dabartį. Pavyzdžiui, mąsčiau apie sovietmetį – na, ten nieko įdomaus nebuvo, tik juokingi dalykai, kuriuos ir stengiausi atrinkti iš įvairių laikraščių ir kitų leidinių. Tremtis irgi tokia lyg ir visiems žinoma, netgi nuvalkiota tema, bet pamaniau, kad įdomu ir nauja būtų išgirsti, kaip ją išgyveno vaikai.

Nenorėjau idealizuoti Smetonos laikų. Taip jau yra, kad per tuos porą dešimtmečių radosi labai daug naujovių – praktiškai vienas įvykis po kito. Nusprendžiau juos išdėstyti chronologiškai, šiuo atveju tai turi didelę prasmę. Taip pat ir Kaunui – juk Lietuva tuomet buvo Kaune. Viena krypčių buvo smetoniškų anekdotų prikėlimas, bet supratau, kad sunku juos įterpti į kultūrinį kontekstą, taip apsistojau prie to meto reklamų ir skelbimų.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Repeticijoje

Ar Kauno valstybinį chorą pasirinkote programai atlikti dėl to, kad tarpukariu chorinė muzika buvo itin svarbi?

Iškart žinojau, kad dirbsime su choru – būtų keista neišnaudoti šios galimybės, kai ji čia pat, juk filharmonija yra Kauno valstybinio choro „namai“. Taigi iš esmės nieko ir nesirinkau. Ir aktorius Dainius Svobonas iškart buvo įtrauktas, kaip „laiko patikrintas“.

Choriniai kūriniai, žinoma, puikiai tinka Šimtmečio situacijos iliustravimui – net ne iliustravimui, o įjausminimui, nuotaikos paryškinimui.

Ar D. Svobonas prisidėjo ir prie galutinės teksto versijos?

Taip, tekstas yra jo interpretuotas. Daug braukėme, iš 18 puslapių liko 15.

Jūs minėjote, kad Šimtmečio šventime netrūksta klišių, patoso. Ar tai trukdo iš tiesų švęsti? Ar tikrai vidutinis kaunietis, eilinis lietuvis nuoširdžiai jaučia ir švenčia Valstybės atkūrimo šimtmetį?

Ne, tikrai ne. Bet nemanau, kad Šimtmetį reikėtų švęsti per prievartą. Ir tikrai neužtenka kabančių vėliavų, viešai dainuojančių pop žvaigždžių. Tai ir yra mano minėtos klišės, kurios kartojamos kasmet, tiek prie Katedros Vilniuje, tiek Rotušės aikštėje Kaune. Sutikite, kad nedidelis skirtumas tarp Kauno dienų ir Šimtmečio.

O ką reikia padaryti, kad skirtumas būtų aiškus?

Pradėti reikia nuo… įsčių. Patriotizmas negimsta nei prekybos centre, nei komercinėje televizijoje, nei išgirdus dainuojant „Aš tikrai myliu Lietuvą“. Kaip „tikrai“? Reikia ne deklaruoti, o ugdyti. Darželis, mokykla, universitetas, kino filmai, teatras, literatūra – visa tai augina patriotiškumą. Pasikeis dar kelios kartos, ir susitvarkysime. Arba ne.

Na, anglai myli karalienę, ir tai juos vienija, tiesa? Taip pat olandai, skandinavai… O ką mylėti Lietuvoje? Ministrą pirmininką? Šiuo atveju būčiau rojalistas! (šypsosi).

Programos pavadinimas – „Juk niekas tavęs taip nemylės“ – irgi deklaruoja tą meilę. Šiomis eilutėmis kūrinys ir baigiasi.

Tai Maironio žodžiai, ne mano, bet taip, aš juos iškėliau į pavadinimą, man jie svarbūs. Nuo kažko juk reikia pradėti, tiesa?

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Repeticijoje

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Po repeticijos. Laiko iki premjeros nedaug!

Ar meilė Lietuvai Jums tapati meilei Kaunui? Gal būtumėte laimingas ir bet kuriame kitame mieste?

Esu beveik Kaune gimęs, man čia gera. Šiaip dažnai pagalvoju, kodėl žmonės gyvena, tarkime, Seredžiuje, Šilutėje? Ką jie ten veikia? Ką reiškia gyventi ir kurti Naujojoje Akmenėje? Kodėl gi ne? Nebūtina juk tai daryti Vilniuje ar Kaune. Vis pabandau, išvažiuoju mėnesiui ar savaitei į kaimą.

Galbūt tokie išvažiavimai turi įtakos produktyvumui? Ar vienu metu rašote daug kūrinių?

Produktyvumas niekuomet nėra kokybės garantas. Žinoma, pradėtų darbų yra, bet ar jų daug? Tai sąlyginis dalykas. Jau galvoju apie ateitį, laukia premjeros, iki vasaros darbai suplanuoti. Iš tiesų labai noriu išeiti į pensiją ir gyventi kur nors Ispanijoje, nieko neveikti.

Bet ar galėtumėte nieko neveikti?

Turbūt ne. Svajonių yra.

–
Programos „Juk niekas tavęs taip nemylės“ Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui (Kauno valstybinis choras ir Dainius Svobonas, dirigentas – Petras Bingelis) premjera įvyks kovo 11 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje (L. Sapiegos g. 5). Renginio pradžia – 17 val.

Bilietais prekiauja „Tiketa“.

–

Vidmantą Bartulį kalbino Kotryna Lingienė.
Kęstučio Lingio nuotr.

© Kaunas pilnas kultūros

„Aš mačiau Rokenrolą“ – rėkte rėkia kovo 6-ąją Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2) atidarytos ekspozicijos afiša. Parodos kuratorius Donatas Stankevičius išsidavė, kad nuo tada, kai su šia maskviečio fotografo Igorio Mukhino archyvo dalimi, sukurta 9-ajame dešimtmetyje, „perestroikos“ laikotarpiu, susipažino prieš 8 metus, labai norėjo ją atvežti į Kauną. Į miestą, su kuriuo parodos autorius neturi nieko bendra. Bet, sakė, Kaunas jam simpatiškas.

Visgi I. Mukhino kūryboje simpatija didelio vaidmens nevaidina. Antrą, trečią kartą sukant ratą po ekspoziciją, kurios pagrindą sudaro prieš 30 ir daugiau metų Maskvoje, Sankt Peterburge, net Vilniuje užfiksuoti kadrai, vis svarbesnis tampa ne fasadinis blizgesys (kurio ir nėra), o antrasis planas. Susigūžę, įtariai žvelgiantys melomanai, koncertų lankytojai, praeiviai. Kas tas žmogus už fotoaparato? Čia tenka pripažinti, kad projekto ir parodos pavadinimas labai subtiliai taiklus. Nors visuomet mėgo ir mėgsta muziką, Igoris Mukhinas niekuomet nebuvo tas prakaituotas muzikos gerbėjas. Ne, jis slėpėsi ir tebesislepia už fotoaparato. Viską ramiai fiksuoja, o atėjus laikui išleidžia į pasaulį. Ir daugiau nieko. Nešvari, kreiva, bet labai gryna dokumentika. Viena jos herojų, grupės „Tupyje“ narė, beje, prieš porą metų ištekėjo už oligarcho Anatolijaus Čiubaiso.

Apie pogrindžio virsmą verslu, niekuomet neišsenkančią Maskvą ir būtinybę fiksuoti su Kauno fotografijos galerijos svečiu, kuris taip pat dirba fotografijos dėstytoju, kalbėjomės likus porai valandų iki parodos „Aš mačiau Rokenrolą“ atidarymo. Parodą aplankyti galite iki kovo 31-osios.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Kas Jūsų gyvenime atsirado pirmiau – fotografija ar rokas?

Greičiausiai visgi fotografija, 16-os gavau dovanų pirmąjį fotoaparatą. 16-os, tiesa, susidomėjau ir roko muzika. Buvo 1977-ieji. Pradžioje buvo psichologinių iššūkių – nesupratau, kaip fotografuoti svetimus žmones, bet… labai norėjau fotografuoti. Pradėjau nuo pažįstamų, draugų, šeimos. Daug kam tada rūpėjo vakarietiška roko muzika. Jos gauti buvo sudėtinga, vaikščiodavome vieni pas kitus į svečius, persirašinėdavome albumus. Didėjo susidomėjimas ir rusų roku, tokiomis grupėmis, kaip „Mašina Vremeni“. Jie Brežnevo laikais buvo laikomi protestuotojais, jų kūriniai buvo draudžiami. Koncertuoti grupės legaliai negalėjo, į kūrinius pynė antrus, trečius prasmių planus, kurių šiandien nebėra, tuomet tai buvo „wow“.

Kiek vėliau, man ėmus dirbti institute, radosi draugų ir pažįstamų, kuriems taip pat patiko sovietinė roko muzika, protesto muzika. Kai kurie turėjo priėjimą prie pogrindinės spaudos, įvairiais būdais daugindavo leidinius, įrašus, keitėsi jais. Buvo net neaišku, kuri versija pirmoji, originali.

Atėjus „perestroikai“ valdžia kiek atleido vadeles. Leningrade jau veikė roko klubas, Maskvoje 1986-aisiais buvo steigiamas. Dabar jau žinoma, kad jį steigė KGB – tam, kad kontroliuotų ir muzikantus, ir jų gerbėjus.

Tai versija ar tikra informacija?

Taip tikrai buvo. Dar anksčiau, prie Brežnevo, Maskvoje, Mala Gruzinskaja gatvėje buvo įsteigtas dailininkų grafikų gorkom’as, vadinamoji nepriklausomų menininkų profsąjunga. Į ją pogrindiniai menininkai be apmąstymų stodavo, nes arba tu būsi bomž’as ir bet kurią akimirką gali tekti atsakyti už tai, kad niekur nedirbi, arba pasirašai ir… esi ramus.

KGB tai buvo labai aktualu, nes be kontrolės buvo neaišku, kodėl tas jaunimas renkasi į butus, ką ten aptarinėja, kas per parodos organizuojamos, kodėl jos rūpi užsienio diplomatams ir BBC žurnalistams. Iš šalies papulti į tokias parodas paprastai buvo sudėtinga, menininkų ir spaudos ratas buvo uždaras. Valdžios įsteigta parodų salė reiškė kontrolės galimybę.

Tuo metu Mala Gruzinskaja gatvėje veikė ir fotografijos departamentas, vykdavo kasmetinė nepriklausoma fotografijos paroda. Lietuvių fotografijos proveržis irgi įvyko toje gatvėje. Tai buvo vienintelė nepriklausoma platforma, kuria naudojosi ir Antanas Sutkus, ir Aleksandras Macijauskas, ir kiti lietuviai.

1985-ieji – tai jau „perestroika“. Laikai keitėsi, bet, tuo pačiu, kalbant apie roko muziką, viskas buvo uždrausta. Buvo vakarietiškų grupių, kurių negalima klausyti, sąrašai, buvo ir „nešvarios“ rusiškos muzikos sąrašai. Primenu, kad visos parodos, renginiai ir visa kita „iš vakaro“ buvo laiminama organų atstovų, kurie dėdavo antspaudą, leidžiantį veikti ir atsidaryti. Pavyzdžiui, tris nepatikusius paveikslus galėjo liepti nukabinti. Taip pat ir muzikoje.

Tuo metu jau vyko ir legalūs koncertai, į kuriuos buvo galima eiti nesislapstant. Nelegalūs vykdavo butuose, tai vadinamieji „kvartirnikai“. Muzikantai ten kažkiek ir uždirbdavo, taip galėjo išgyventi. 25 klausytojai „kvartirnike“ jau buvo daug, net tokiai grupei, kaip „Kino“.

Va, tuo metu mane ir ištiko šokas. Parodoje kabo fotografija, kurioje užfiksuota, kaip vaikinas klausosi magnetofono. Sutikau Lužnikų stadione jaunimo grupelę, kurie klausėsi „Kino“. Garsiai. Buvo nuostabu, kad ne aš vienas taip elgiuosi savo kambaryje, kiti žmonės tai daro viešumoje, tai įmanoma. Netrukus mintyse susidėliojau planą parengti ateities kartoms įdomų albumą apie jaunimą.

Tiesiog akyse tuomet rasdavosi naujos šukuosenos, rūbai. Tai irgi buvo protesto forma. Po trejų, ketverių metų fotografavimo tos šukuosenos ir kostiumai tapo glamūru, pramogų verslu. O man pasidarė nebeįdomu – na, suprantate, suplėšytus džinsus ėmė pardavinėti už pinigus, iki tol gi su jais vaikščiodavo, nes tik vienus turėdavo. Taip ir baigėsi tas mano projektas. Muziką legalizavo, Viktoras Cojus vietoj buto, kuriame tilpdavo 25 žmonės, grodavo stadionuose, kuriuose susigrūsdavo ir visi 60 tūkstančių. Pogrindis virto popkultūra, manęs nebereikėjo. Reikėjo fotografų, kurie padėtų uždirbti pinigų. Tokių, kurie fotografuotų studijoje, plakatams, žurnalams, na, kad bilietus lengviau būtų parduoti.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

1986-ieji. Igor Mukhin fotografija

Ir ką toliau veikėte?

Įvairių projektų buvo. Susipažinau su dviem fotografijos grandais – Aleksandru Sliusarevu ir Borisu Michailovu, kuris, beje, 8-ajame dešimtmetyje atvažiuodavo į seminarus Nidoje. Šie fotografai nedarė atsitiktinių kadrų. Kaip ir Macijauskas. Turgus, turgus, turgus… Kažką greta galbūt fiksuoji, bet pagrindinę temą išlaikai. To įkvėptas pradėjau seriją apie propagandos elementus, kurie jau buvo pradėję nykti, bet vis išnirdavo roko koncertuose. Tarkime, Lenino biustai, Gorbačiovo lozungai. Atrodė keista, kaip politika susipindavo su protestu. Žmonės nepriklausomi, linksminasi, o už jų nugarų – šūkiai, kviečiantys komunizmą statyti. Tie propagandos dalykai nyko fiziškai, jų tiesiog nebeperdažydavo.

Vaikystėje, kaip ir daugelis, nemažai laiko praleidau įvairiose stovyklose, sanatorijose. Visur ten netrūko įvairių propagandinių statulų, paveikslų. Suaugus tokius dalykus pradedi kitaip matyti, taigi pasileidau į kelionę lankyti buvusių vasaros atostogų vietų. Gimė projektas apie monumentus.

Po kurio laiko pasibaigė pinigai, taip pat ir biudžetai kelionėms. Tuomet susidomėjau naująja Rusijos valdžia, kaip gi ji veikia, tik jau ne provincijoje, o Maskvoje. Žinote gi, Vitas Luckus daug keliavo po Sąjungą, o Sutkus sėdėjo Vilniuje ir fotografavo jį. Tokia pozicija, kuomet fotografuoji tik gerai sau pažįstamą aplinką, yra pati sunkiausia. Akis pavargsta. Bet aš, Sutkaus įkvpėtas, visgi iškėliau sau uždavinį fotografuoti savo mieste. Kaip jis keičiasi priklausomai nuo politikos, kaip keičiasi šventės, atsiranda naujos progos. Viską fiksavau.

Ar projektas „Aš mačiau Rokenrolą“ įdomus jaunajai maskviečių kartai?

Aš jau anuomet fotografuodamas žinojau, kad tuos kadrus reikės išleisti kaip albumą. Juk nostalgija. Tik nebuvo aišku, kam ji bus reikalinga, kas bus knygos skaitytojai. Vienas būdas visa tai patekti galėjo būti pusiau raštingo paauglio dienoraštis. Na, juk nebuvo priėjimo prie informacijos, kaip fotografija vystosi pasaulyje, nebuvo mokytojų, nebuvo mokyklos, nebuvo žinojimo. Tik žurnalas „Sovietinė fotografija“. Taigi galėjau eiti per atradimų, padarytų izoliacijoje, prizmę. Visgi supratau, kad toks priėjimas įdomus tik man pačiam.

Mąsčiau ir apie tokią prizmę – ką gi tuo metu SSRS buvo galima fotografuoti? Tai, kad daug kas buvo draudžiama, dar ne viskas. Jaunimas saugodavosi, nenorėdavo patekti į kadrą, manė, kad aš iš KGB ar milicijos. Visgi albumų apie SSRS jau buvo nemažai. Tai – ne atradimas. Galiausiai apsistojau prie idėjos, kuri virto parodos pavadinimu – „Aš mačiau Rokenrolą“. Pasinaudojau minios finansavimu, išleidau albumą, surengiau parodas Sankt Peterburge, Maskvoje, dabar ir Kaune. Netikėtas miestas, anksčiau apie jį buvau girdėjęs nedaug, gal tik „Žalgirį“ ir tai, kad čia nelabai mėgsta rusakalbių.

Grįžtant prie klausimo… Žinoma, šiandien labai garsių muzikantų, kurių dalis jau mire, jaunystės portretai įdomūs jaunimui, nesvarbu, kokios muzikos jis klauso.

Užsiminėte apie tai, kad ne visiems melomanams buvo jauku, kai juos fotografavote. O kaip muzikantams? Ar lengvai jie jus prisileisdavo?

Tuomet buvo taip – jei turi „Zenitą“, kurio kaina prilygdavo inžinieriaus mėnesio atlyginimui, vadinasi, esi rimtas fotografas. Pogrindyje nebūdavo apsaugos, jei turi fotoaparatą, turi ir teisę lipti ant scenos, užeiti į grimerinę. Fotoaparatas – tai privilegija. Nebuvo žvaigždiškumo, tie muzikantai nebuvo niekam reikalingi. Todėl jų reakcija į mane buvo… jokia, jie manęs nepastebėdavo. Suprasdavo juk visi, kad publikuoti to nevalia.

Ar to laikmečio fotografijų herojai šiandien save jose atpažįsta? 

Situacija dviprasmiška. Aišku, atpažįsta, bet neaišku, kas iš to bus. Vienas, žinote, su svetima mergina kadre bučiavosi, o dabar turi žmoną, vaikų. Nesu tikras, kiek herojams tie kadrai patogūs. Jiems po penkiasdešimt, daugelis turbūt verslinininkai, gal motociklais važinėjasi, politinę karjerą daro.

Negalvojote apie projektą „Aš ir vėl matau Rokenrolą’2018“?

Na, reikėtų pozuoti portretams, tai jau dvigubas darbas. Sudėtinga. Tiesiog, dėl istorijos, nemanau kad kas pozuotų, nebent būtų koks rimtas užsakymas. Tuomet mūsų žvilgsniai sutapo, dabar, manau, su daugeliu herojų jau gerokai išsiskyrę.

Dvi fotografijos parodoje yra iš Vilniaus, tiesa?

1987-aisiais ir 1988-aisiais lankiausi festivaliuose „Lituanika“. Fotografavau Cojų, taip pat ir vietinį jaunimą. Vieną tokią gatvės fotografiją eksponuojame didelio formato, kad susidarytų įspūdis, jog personažai grįžo namo. Man ta simbolika svarbi.

Pakalbėkime apie pačią muziką. Kurios grupės jums tuomet buvo artimiausios? Ką klausote šiandien – ar vis dar ieškote muzikoje protesto, ar tai tiesiog poilsis?

Na, „Kino“, Grebenščikovas, „Strannye Igry“, „Aukcion“… Ką fotografavau, to ir klausiau. Prieš 30 metų tekstai buvo revoliucija. Šiandien muzika yra fonas, man atrodo, taip giliai niekas nekapsto. Bet gal tik man? Yra teorija apie tai, kad vyresniems laikas eina greičiau ir jie mažiau gilinasi. Aš muzikos, aišku, klausau. Įsijungiu grojaraštį internete, groja 16 valandų, kitą dieną sistema parenka ką nors panašaus. Žinoma, esu ne prieš „Kino“ ir „Akvarium“ vėl paklausyti.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Grįždama prie parodos esmės, rokenrolo, negaliu nepastebėti, kad tų vadinamųjų „tikrųjų“ muzikos, koncertų fotografijų čia nėra. Nesakau, kad man tai nepatinka – anaiptol, ypač šiandien beveik visi kadrai iš koncertų yra nuobodžiai vienodi. Portretai su mikrofonu, portretai su gitara. Peržiūrėjau net kelias neseniai Vilniuje vykusio „Depeche Mode“ koncerto Vilniuje galerijas ir… nieko naujo nepamačiau. Kaip jūs manote, ar tai apskritai kam nors reikalinga?

Bet kokia fotografija šiandien yra viešųjų ryšių dalis. Dažniausiai už šią reklamą net nereikia papildomai mokėti. Tarkime, „Instagram“ – muzikos verslas čia juk išnaudoja gerbėjus, kurie žymi mylimų muzikantų nuotraukas reikalingais raktažodžiais. Tai žaidimas. Fotografai, tiek mėgėjai, tiek profesionalai, dažnai nesąmoningai, prisideda ir prie miesto, šalies, netgi valdžios reklamos. Štai, žiūrėk, pasauli, pas mus groja tokios ir tokios grupės. „Depeche Mode“ gerbėjai kitame pasaulio gale galbūt sužinos, kad yra toks Vilnius, Lietuva.

Tai, kad iš salės fotografuoti neįdomu, supratau vos pradėjęs, 1985-aisiais. Ateini, pasirenki, kur stovėti, priklausomai nuo apšvietimo, grupės pozicijų scenoje. Yra dar du ar trys tavo kolegos, kurie daro tą patį. Po koncerto apsimainai su jais nuotraukomis, pasižiūri, kas kam išėjo. Ir paaiškėja, kad visi pastebėjo tą patį mikrofono šešėlį ant vokalisto veido. Fotografijos vienodos, nes ir optika pas visus vienoda. Taigi nusprendžiau, kad taip daugiau nebedirbsiu, tokių fotografijų man nereikia, jas gali padaryti bet kas. Fotografai – kaip vilkai, vienas randa gerą tašką, ir visi subėga. Pasirinkau strategiją kadrų ieškoti persirengimo kambariuose, virtuvėse, gatvėje.

Visi kadrai parodoje – iš juostos. O dabar kaip fotografuojate?

Irgi juosta. Šiandien esame per daug atviri, net permatomi. Va, aš jus nufotografuosiu telefonu, paprašysite parodyti, sakysite, per daug prisimerkusi, ištrinkite. Policininkas stotyje irgi gali prieiti, paprašyti parodyti, ką vakar fotografavau. Būna, viską ištrina – net ir iš kompiuterio. Ne tik Rusijoje, pasaulyje juk daug sienų. Gatvėje fotografuoti telefonu šia prasme irgi nėra saugu. O tavo juosta yra tavo juosta. Pats tik vėliau namie pamatysi, kas joje yra. Žinoma, galima apšviesti, bet vis tiek liks artefaktas. O skaitmeninės bylos visai neaišku, kur gali nukeliauti netgi be tavo žinios.

Visą gyvenimą praleidote Maskvoje? Niekuomet nenorėjote išvažiuoti? Sunku tame mieste gyventi, ar labiau įdomu?

Taip, visą. Šeima, vaikai, darbas… Tiesa ta, kad Maskvoje sunku. Metro, depresija. Bet kokia kelionė užima bent valandą ar pusantros. Jei automobiliu, tai ir visas tris. Visi susitinkame tuose kamščiuose, bet nei vienas nesame dėl to patenkinti. Nekomfortabili, bet dėl to tikrai labai įdomi vieta. Yra ką fotografuoti, bent jau kol kas, kol valdžia neuždraudė.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Kas šiandien jūsų objektyvui įdomiausia?

Prieš porą metų išleidau albumą „Moskau“. Įsimylėjėliai, verslininkai, gatvės muzikantai, fašistai, naujieji provoslavai, nepatenkinta liaudis, tiesiog keisti personažai, klubai. Maskvoje temos nesibaigia, gal tik dingsta. Pavyzdžiui, fotografavau alaus festivalį, kurį naujas meras uždraudė. Arba muzikos festivalį Tušino aerodrome, vietoj kurio šiandien – nauja metro stotis ir daugiabučių kvartalas. Liko tik fotografijos.

Į Kauną atsivežiau ir albumą „Weekend“, dedikuotą reivo kultūrai. Tai 2010-2017 metai, nelegalūs arba labai slapti vakarėliai, taip pat ir nepriklausomi festivaliai, tokie, kaip „Kazantip“ Kryme, kurį uždraudė, ištrėmė į Gruziją, bet ir ten neprigijo. Tai irgi jau istorija.

Aišku, legalūs festivaliai irgi mane domina. Fotografavau tokiame, į kurį bilietas kainuoja 70 Eur, jį remia krašto apsaugos ministerija, o įėjęs gali užsirašyti į armiją, tiesiog taip, paprastai.

Į renginius vykstu ir su savo studentais. Prisipažinsiu, yra tekę prisidėti ir prie nepriklausomų renginių uždarymo. Na, 50 tūkstančių žmonių susirinko, vienas mano studentų tikrai gerai padirbėjo, nuotraukos pasirodė spaudoje, valdžia susidomėjo… Taigi dokumentuojame, bet galime ir pakenkti.

Abu albumus išleidau pats. Žinote, pavartęs Kauno fotografijos galerijos leidinius, kuriuos remia Kultūros ministerija, nustebau. Rusijoje tokio tipo albumus įmanoma išleisti tik privačiomis lėšomis. Dažniausiai nuosavomis, o po to tenka 15 metų laukti atsipirkimo.

Kaune ne tik atidarėte parodą, bet ir vedėte meistriškumo kursus. Apie ką kalbėjote su mūsų fotografais?

Susirinko įvairaus amžiaus žmonės. Susitikimo tikslas buvo peržiūrėti jų darbus, galbūt kai ką patarti. Lietuviškoji fotografijos mokykla SSRS laikais buvo revoliucinė, jūsų žmonės buvo laisvi mintimis, galėjo fiksuoti tai, kas kitur sąjungoje buvo draudžiama. Nors, aišku, kontrolės išvengti nepavykdavo. Galbūt toks buvo suformuotas užsakymas – „darykite meną“. Tam, kad niekas nefotografuotų to, kas atrodytų nepatogiai. Žodžiu, konceptualizmas Lietuvoje ir šiandien labai madingas. Aš, susitikęs su dirbtuvių dalyviais, bandžiau sugrąžinti susidomėjimą dokumentika. Tai juk labai svarbu, laikas eina greitai, šiandien fotografuoji, o ryt – tai jau istorija.

igormukhin.com
kaunasgallery.lt

Igorį Mukhiną kalbino Daina Dubauskaitė
© Kaunas pilnas kultūros

Profesorius habil. dr. Alvydas Laiškonis – daugiau nei 40 metų mediciną praktikuojantis, 13 specializuotų veikalų parašęs infektologas, vienas iš ŽIV diagnostikos ir gydymo pradininkų Lietuvoje, Lilio teisės ir medicinos universiteto garbės daktaras. Taip pat profesorius yra nuoširdus klasikinio teatro ir operos gerbėjas bei prisiekęs frankofonas, nuo 1989 metų – Lietuvos ir Prancūzijos asociacijos valdybos, KTU Prancūzų kultūros centro (buvusio Robero Šumano centro) Kaune narys, vienas iš Frankofonijos mėnesiui skirtų renginių organizatorių ir iniciatorių. Šiame interviu A. Laiškonis pasakoja apie prancūzų kalbą, turėjusią lemiamos įtakos tiek jam, tiek Lietuvos medicinos istorijai.

Kaip prasidėjo jūsiškė frankofoniškoji istorija?

Viskas prasidėjo dar Panevėžio IV vidurinėje mokykloje, kurioje buvo dėstoma prancūzų kalba. Savaime aišku, anuomet didelio noro mokytis užsienio kalbos aš neturėjau. Tačiau nutiko štai kas – jei žinote, buvo toks tarpukario lietuvių poetas Julijonas Lindė-Dobilas. Jis dirbo Panevėžio berniukų gimnazijoje, vėliau jai paliko ir savo biblioteką. 1949 m. valdžia nusprendė tą biblioteką sudeginti. Kadangi aš be galo mėgau skaityti ir ten dažnai lankiausi, bibliotekos vedėja mane ir kitus vaikus pakvietė pasiimti po kelias knygas prieš sunaikinant likusias. Aš pasiėmiau Kraševskio romaną „Karalių motina“ ir Hugo „Paryžiaus katedrą“. Pastaroji mane sužavėjo – chimeros, Kvazimodas, visa knygos nuotaika man pasirodė stebuklinga. Knyga man paliko tokį didelį įspūdį, kad, renkantis, kurią užsienio kalbą mokytis, aš pasirinkau prancūzų vien tam, kad galėčiau „Paryžiaus katedrą“ perskaityti originalo kalba. Kalbos mokė labai geri tarpukario mokytojai. Dauguma klasės draugų ne itin stengėsi, nes jiems atrodė, kad šios kalbos nebus kur panaudoti. Taigi visa didžiulė poeto biblioteka buvo sudeginta, bet taip aš susipažinau su prancūzų kalba.  

Po daugelio metų – 1989-aisiais, man jau dirbant Kaune, kažkas pranešė, kad kuriasi Lietuvos ir Prancūzijos asociacija. Štai, atsinešiau netgi savo nario pažymėjimą – Nr. 27. Joje darbavosi labai daug nusipelniusių žmonų, a. a. Danutė Gvildienė, Birutė Strakšienė, daug buvusių prancūzų kalbos dėstytojų ir kt. Nepamirškime, kad tai dar buvo sovietmetis – mūsų renginiai, pokalbiai, diskusijos vyko bibliotekos rūsyje (K. Donelaičio g. 8, – aut. past.), o M. Žilinsko dailės galerijoje vykdavo prancūziško kino peržiūros. Pagrindinis mūsų tikslas buvo tęsti Lietuvių–prancūzų draugijos tarpukariu pradėtą veiklą.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Atkūrus Nepriklausomybę, viena pirmųjų Lietuvoje įsikūrė Prancūzijos ambasada kartu su ambasadoriumi Philippe’u de Suremainu. 1992 m. pastarasis paskelbė apie ambasados organizuojamą stažuotę Prancūzijoje penkiems gydytojams. Ryžausi dalyvauti atrankoje. Buvo labai nejauku dėl šios stažuotės varžytis su ką tik mokslus baigusiais gydytojais, savo studentais (beje, iš Alytaus, iš kurio atvykdavo labai gerų prancūzų kalbos mokovų) – juk aš 35 metus šia kalba nebuvau nei kalbėjęs, nei rašęs, nei skaitęs. Vis dėlto patekau į važiuojančiųjų penketuką. Vyko keli medikai ir medikės iš Vilniaus, Kauno ir Alytaus. Iš jų buvau pats vyriausias! Vėliau tuometė kultūros atašė Prancūzijoje man atskleidė: „Jus išrinkome už pilietinę drąsą.“ Ir štai 1993 m. išvažiavome trims mėnesiams. Tiesą sakant, ten patyriau didelę psichologinę traumą.

Kodėl?

Buvo labai sunku kalbėti – apie mėnesį tiesiog visiškai nesupratau, ką žmonės man sako. Savo mintis dar šiaip taip išreikšdavau, bet ką šnekėjo prancūzai – nesupratau, ir viskas. Be to, visi mano lietuviai kolegos pasiliko Lilyje, o Infekcinių ligų katedra buvo įsikūrusi už Lilio, taigi, likau vienas. Buvo sunku, bet prancūzų kolektyvas labai palankiai mane priėmė ir suprato šią keblią padėtį. Teko, be abejo, daug pasakoti apie Lietuvą, nes vietiniai apie ją nežinojo absoliučiai nieko. Gyvenau internate. Ten aptarnaujančios moterys klausinėdavo, ar valgau su peiliu ir šakute, ar miegu su batais, ir panašiai, – manė, kad esu rusas iš Sibiro. Taigi tris mėnesius užsiėmiau ir švietėjiška veikla. Šiaip ar taip iš stažuotės parsivežiau stresines opas. Netrukus po grįžimo, skaitydamas pranešimą Vilniuje, netekau daug kraujo ir patekau į reanimaciją – visa tai dėl patirto streso.

Vis dėlto su prancūzų medikais pavyko susidraugauti – pakviečiau medikų komandą iš Prancūzijos į Kauną. Čia surengėme pirmąją konferenciją gydytojams ir medicinos seserims apie ŽIV infekciją. Prancūzai – medicinos seserys, gydytojai, profesoriai – skaitė paskaitas lietuvių medikams. Tuo metu Lietuvoje visi šios temos labai bijojo – ji buvo visiškas tabu. Beje, gyvenimo sąlygos anuomet buvo labai sudėtingos – juk vyko ekonominė blokada. Svečius teko apgyvendinti pas pažįstamus ir gimines butuose, pats aš rytais veždavau iš namų jiems pusryčius, nes valgyti beveik nebuvo ko. Konferencija sulaukė didžiulio susidomėjimo – auditorijos tiesiog lūžo.

Prancūzams paliko įspūdį mūsų entuziazmas, ir profesorius Yvesas Moutonas tarpininkavo, kad Prancūzija padėtų Baltijos šalių medikams išvykti į stažuotes. Mane paskyrė už jas atsakingą, taigi patraukiau ieškoti prancūziškai kalbančių medikų – Latvijoje radau vieną, Estijoje – nė vieno. Taigi beveik visa parama (maždaug milijonas frankų) atiteko Lietuvai. Suradau apie 35 studentus, sesutes ir akušeres, kurie sugebėjo išvažiuoti. Kadangi stipendija buvo nemaža, kai kurie net parsivežė po automobilį.

Įdomu, kad prancūzų kalbą geriausiai mokėjo ne Kauno ar Vilniaus studentai, bet atvykėliai iš periferijos (Krekenavos, Kretingos, Palangos, Pasvalio, Alytaus, Surviliškio), kurioje prancūzų kalbos neretai buvo mokomasi kaip pirmosios užsienio kalbos. Tokią situaciją lėmė istorinės aplinkybės – sovietų armijai okupavus Lietuvą ir ištrėmus didelę dalį inteligentų vyrų, jų išsilavinusios žmonos dėl saugumo dažnai pasitraukdavo į Lietuvos provinciją ir tapdavo prancūzų kalbos mokytojomis. Pasvalys, pavyzdžiui, labai frankofoniškas miestas.

Jauniems žmonėms nepaprastai pasisekė – jie išvažiavo, gavo neįkainojamų žinių ir pajuto kalbų mokėjimo svarbą. Sugrįžę šie studentai jau mokėjo kovoti su ŽIV infekcija. Juk ir mano paties tikslas pirmą kartą vykstant į Prancūziją buvo suprasti, koks tai reiškinys. Sovietų Sąjungoje apie tai buvo uždrausta kalbėti – viskas buvo „gražu“, tad nieko panašaus į ŽIV ir būti negalėjo. O aš pirmą kartą su šia infekcija susidūriau dar prieš Prancūziją, stažuodamasis Maskvoje, kur susipažinau su pora afrikiečių. Jie į Maskvą atvyko dėl akių operacijos pas žymų okulistą akademiką Fiodorovą. Vienam iš afrikiečių buvo nustatytas ŽIV. Pamenu, kad žmonės bijojo atsisveikindami net ranką paduoti ligoniams, ką ten – tais laikais atlikus Lietuvoje apklausą paaiškėjo, kad 98 procentai medikų, susidūrę su tokiu ligoniu, tiesiog atsisakytų jį gydyti.

Kaip tik šiandien esu nepaprastai laimingas – mūsų sveikatos ministras užvakar pasirašė įsakymą, nustatantį, kad nuo šiol ŽIV susirgę asmenys bus gydomi nuo pat pirmos dienos, nelaukiant, kol imuninių ląstelių kritiškai sumažės ir pacientas visiškai išseks. Laiku pradėjus gydymą, žmogus gali gyventi dešimtmečius – kaip ir sergantieji cukralige. Taigi šiuo atveju prancūzų kalba leido įgyti gyvybiškai svarbios patirties. Kitas man labai įdomus dalykas, kurį norėjau išmokti – tropinių ligų diagnostika ir gydymas. Lietuvoje juk nebuvo šių ligų gydymo patirties. O kasmet apie šeši milijonai prancūzų vyksta į Afriką, į buvusias kolonijas, kur aptinkamų ligų spektras yra visiškai kitoks. Prancūzai yra sukaupę labai daug informacijos apie šias ligas.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Kiek laiko artimai bendradarbiavote su prancūzų medikais?

Nuo pat savo pirmosios stažuotės iki 2009 m. aš važinėdavau dirbti į tą pačią Infekcinių ligų katedrą Prancūzijoje savo atostogų sąskaita. Taip pat pavyko užmegzti ryšius su Prancūzijos asociacija „Farmacininkai be sienų“. Jos pastangomis Kauno miesto gydymo įstaigos gavo labdaros maždaug už 80 milijonų litų. Nemažai ligoninių buvo aprūpintos vaistais, kai jų labiausiai stigo – 1995–1996 m. Vėliau užsiėmiau ir kultūrine veikla – važinėdavau po Prancūzijos ligonines, mokyklas, skaitydavau paskaitas, rengdavome teminius konkursus apie Lietuvą moksleiviams. Kartu su Robero Šumano centro darbuotojais į miestelį, kuriame Šumanas gyveno ir buvo palaidotas, nuvežėme lietuvišką virtuvę.

Ką vežėte?

Šaltibarščius. Juos prancūzai vadino komunistine sriuba. Komunistinės sriubos jie iš pradžių vengė, bet įsidrąsinę suvalgė labai greitai ir vis teiravosi dar potage rouge (raudonos sriubos, – aut. past.). Didžiausias stebuklas jiems pasirodė degančios dešrelės – iš vakaro medžioklines lietuviškas dešreles išmirkiau spirite, sudėjau jas kaip šulinuką ir vėliau uždegiau publikos akyse. Prancūzai negalėjo patikėti, kad lietuviškos dešros – degios. Pleškėjo kaip laužas! O desertas buvo varškinės spurgytės. Nuo1993 m., kai buvo įsteigtas Robero Šumano centras (anksčiau – fondas, dabar – KTU Prancūzų kultūros centras), Kaunas po truputį tapo tiesiog frankofonijos centru Lietuvoje. Mes netgi pirmieji Lietuvoje pradėjome kepti kruasanus! Prancūzijoje gyvenimas juk sustotų be kruasanų. Tuometis ambasadorius džiaugdavosi ir sakydavo, kad Prancūzijos ambasadą reikia perkelti į Elektrėnus, kad suspėtų ir į Vilnių, ir į Kauną.  

KTU Prancūzų kultūros centras šiais metais švęs 25-metį. Smagu, kad šiuo metu mums labai padeda Kauno miesto savivaldybė, nes pastaruosius 5 metus teko verstis savais pinigais ir grynuoju entuziazmu. Taip pat galiu pasidžiaugti, kad atkūrėme Kauno ir Grenoblio santykius – kurį laiką jie buvo prigesę.

Gal galėtumėte plačiau pakometuoti Kauno ir Grenobilio bičiulystės istoriją?

Na, šią istoriją reikėtų pradėti nuo cherchez la femme. Buvusio Grenoblio mero žmona Marie Destot atvažiavo į Lietuvą, į Kauną, ieškodama savo šaknų – mat jos protėviai buvo kilę iš Ukmergės krašto ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą pasitraukę į Prancūziją. O mūsų kultūros centras tuo metu kaip tik ieškojo, su kuo čia susigiminiavus. Bandėme su Liliu, bet Lilis per didelis miestas, taigi nepavyko. Ir tada Birutės Strakšienės ir Marie Destot iniciatyva gimine mums tapo Grenoblis – į Kauną atvyko prancūzų delegacija, buvo pasirašyti atitinkami dokumentai ir užsimezgė bendravimas. Bendradarbiavo medikai, juristai, policija, muzikos mokyklos, nepilnamečių nusikaltėlių centrai, sportininkai (ypač rankininkai).

Grįžtant prie Frankofonijos mėnesio – kokiuose renginiuose pats rekomenduotumėte apsilankyti?

Labai įdomus renginys – 25 metų centro jubiliejui skirtas Inesos Paliulytės specialiai šiai progai statomas spektaklis „Aš – Moljeras“. Labai džiaugiamės, kad Frankofonijos mėnesio renginiai jau turi savo publiką, kurią kasmet matome vis sugrįžtančią ir užpildančią sales. Atpažįstame miestiečių veidus.

Kokios vietos Prancūzijoje pasiilgstate gyvendamas Kaune?

Tiesą pasakius, Lilio universiteto Infekcinių ligų katedros, mano ligoninės, kurioje tiek metų dirbau. Tik ten visą laiką norisi sugrįžti. Per tiek metų tapau kolektyvo nariu. Kai ši infekcinė katedra buvo paskelbta geriausia Prancūzijoje, kolegos mane pakvietė įsiamžinti bendroje nuotraukoje. Mano dalelė liko pas juos, o jų dalelė yra su manimi čia, Kaune. Beje, ten, prie ligoninės pastatėme medinį lietuvišką koplytstulpį.

Alvydą Laiškonį kalbino Julija Račiūnaitė
Donato Stankevičiaus nuotr.

Vienas iš Frankofonijos mėnesio Kaune akcentų – dvi Frankofonijos šalių literatūrinės popietės, vyksiančios Vytauto Didžiojo universitete. Pirmoji jų – jau kovo 15 d., trečiadienį. Jos metu Bazelio universiteto (Šveicarija) Afrikanistikos studijų programos dėstytojas ir tyrėjas Mohomodou Houssouba pasidalins paskutinės naujienos apie frankofoniškąją Afrikos poeziją.

Kovo 19 d., pirmadienį, antrojoje Frankofonijos šalių literatūrinėje popietėje (abiejų renginių pradžia – 17 val.) Vakarų Bretanės universiteto (Université de Bretagne Occidentale) tyrėjas Mohamed Saki pasakos apie Maroko literatūrą ir pristatys vieną iškiliausių šios šalies kūrėjų ir aktyvistų Abdelatif Laâbi, už savo pažiūras net 10 metų kalintą kalėjime. 1985-aisiais A. Laâbi pasitraukė į Prancūziją.

Maroko literatūra plačiajam skaitytojų ratui Lietuvoje išties nėra artima, tačiau, atrodo, peržengus kalbos barjerą, jokių kitų kliuvinių susitapatinti su kontekstu nebūtų sudėtinga. Už galimybę užduoti keletą klausimų M. Saki dėkojame VDU frankofonijos centro vadovei prof. Aurelija Leonavičienei. Tikimės, toks popietės „anonsas“ paskatins pirmadienio vakarą užduoti ir daugiau klausimų Frankofonijos mėnesio svečiui.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Mohamed Saki. Asmeninio archyvo nuotr.

Kaune kalbėsite apie poetą Abdelatif Laâbi (g. 1942). Kokia buvo Jūsų pažintis su jo darbais? Ar būtent šio autoriaus poezija yra pagrindinis jūsų interesas? Kuo dar domitės?

Pirmąkart apie A. Laâbi išgirdau dar 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai mokiausi mokykloje Kasablankoje. Tuomet žinojau, kad jis buvo politinis kalinys, bet dar nebuvau skaitęs jo tekstų. Jau daug vėliau, studijuodamas Prancūzijoje, susipažinau su jo poezija, laiškais iš kalėjimo ir pirmąja novele.

Mano susidomėjimas šio autoriaus kūryba labiau egzistencinis nei profesinis. Daugelis temų, kurias jis yra palietęs, susiję su man iškilusiais klausimais, į kuriuos yra tekę ieškoti atsakymų. Pavyzdžiui, priklausymas daugiau nei vienai kultūrai ir vertybės, kuriomis aš, kaip žmogus, vadovaujuosi.

Dėstau anglų lingvistiką ir diskurso analizę. Viena mano tyrimo sričių – identiteto, diasporos, egzilio, kreolizacijos klausimai. Šia prasme tai, ką rašo M. Laâbi, man aktualu ir kaip akademikui.

Kuo Maroko literatūros kontekste išskirtinis M. Laâbi?

Postkolonijiniame Maroke jis tapo savotišku intelektualų vedliu. 7-ajame deš. M. Laâbi pradėjo leisti žurnalą „Souffles“, tapusį itin derlingu literatūriniu proveržiu. Žurnale tekstai buvo publikuojami arabų ir prancūzų kalbomis, jis tapo durimis naujai rašytojų kartai, kuriems „Souffles“ suteikė laisvę eksperimentuoti. Žurnalas taip pat nebijojo liesti politinių ir socialinių temų, peržengti konservatoriškas normas ir kolonijinį palikimą, kurti erdvę šiuolaikiškoms, laisvoms idėjoms.

Kaip jau minėjote, A. Laâbi rašo ne tik eilėraščius – tai ir dramaturgija, romanai, literatūra vaikams. Ar šiuose darbuose vyrauja panašios temos, kaip ir poezijoje, ar tai atskiri jo kūrybinės biografijos etapai?

Mano akimis, M. Laâbi kūryba sukasi apie tas pačias temas – fundamentalų gyvenimo grožį ir būtinybę kovoti dėl žmogiškojo orumo išsaugojimo. Žinoma, kiekviena literatūros forma šias temas interpretuoja ir pabrėžia iš skirtingų jo gyvenimo etapų perspektyvų, įtakos turi ir auditorija, į kurią jis konkrečiu atveju kreipiasi.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Abdelatif Laâbi. Ji-Elle/Wikimedia Commons nuotr.

Jūsų paskaitos Kaune tema – „Abdelatif Laâbi, arba poezija kaip šviesos tvirtovė ir prieglobstis nuo barbariškumo tamsos“. Kas šiuo atveju yra šviesa ir kas – barbarai?

Šviesa – tai humanistinės vertybės, vidinės ir išorinės harmonijos siekimas ir tikėjimas, kad visi žmonės yra broliai ir seserys. Tai idealai, nesugniuždomi kasdien tvyrančio chaoso, anaiptol – jie lyg tvirtovė, padedanti atsilaikyti prieš pesimizmo ir bejėgiškumo viliones. Barbarai savo ruožtu siekia įtvirtinti savo fanatiškas, nelaisvas, aršias idėjas ir ideologijas. Savo religijos vardu jie nori atimti individo laisvę ir terorizuoja mus, kad pasiduotume tam, kas dygsta jų apnuodytose mintyse ir širdyse.

Kiek Maroke ir aplinkinėse šalyse sukuriama frankofoniškoji literatūra aktuali pasaulyje? Ar susidomėjimas auga?

Terminas „frankofoniškoji literatūra“ sulaukia nemažai kritikos ir yra perkainojamas. Daug rašančiųjų prancūziškai, bet neturinčių prancūziško kraujo, kaip M. Laâbi, mieliau renkasi terminą „pasaulio literatūra“. Būdvardis „frankofoniškas“ turi politinio, institucinio prieskonio.

Nepaisant terminų, šios literatūros sklaida auga, nes ji kuriama šalyse, kuriose didelis gimstamumas. Tai – Afrikos šalys ir Magribas (Alžyras, Marokas, Tunisas).

Kokios žinutės, aptinkamos šiuolaikinėje Maroko literatūroje, yra aktualiausios?

Maroko literatūra – itin kaleidoskopiška. Ji rašoma arabų, prancūzų, berberų kalbomis. 7-8 deš. buvo siekiama, kad Maroko literatūra taptų matoma Arabų šalių ir pasaulio kontekste, ji buvo įrankis, padėjęs atkurti šalies praeitį, kurios svarbą ir įvairovę buvo sumenkinusi kolonijinė patirtis.

Šiandien berberų literatūroje vyrauja savęs įtvirtinimo siekimas, arabų ir prancūzų kalbomis rašomuose tekstuose vyrauja lyčių santykių, egzilio, socialinių ir politinių Maroko visuomenės transformacijų temos.

Kaip manote, kurie A. Laâbi kūrybos niuansai galėtų būti artimiausi lietuviams, Šiaurės Europai?

Manau, rezistencijos tema su Lietuvos publika galima kalbėti tiesiogiai. Tai pasipriešinimas jėgoms, kurios bando tave sugniuždyti ir ištrinti tavo egzistencijos pėdsakus. Jėgoms, apakintoms arogancijoms ir neįvertinančioms stiprybės, kylančios žmonėse, kurie nebijo ginti savo identiteto, paveldo, dvasinio vientisumo ir teisės būti laisviems. Iš to, kiek žinau apie lietuvių istorinę patirtį, kultūrinė rezistencija, kalbos išsaugojimas ir identiteto fortifikacija yra artimos tam, apie ką rašo A. Laâbi: privalome priešintis bet kokiai nusavinimo formai, nes rezistencija visuomet grindžia kelią į visišką orumą.

Ar literatūra pajėgi atlikti tai, ko nesugeba žiniasklaida ir politikų debatai, tai yra, suartinti kultūras?

Manau, kad literatūra ir menas gali padėti mums suvokti skirtumus ir panašumus tarp kultūrų, taip pat – parodyti, kad iš esmės kiekvienas pasaulio žmogus nori būti laimingas, kovoja prieš įvairias dominavimo formas ir siekia būti su tais, kuriuos myli. Literatūra ir menas – tai langai į žavingą įvairovę, tai – penas mintims, galintis įkrėsti proto širdims. Tai būdas suprasti, kokie skirtingi ir tuo pačiu panašūs esame, ir kad mūsų skirtumai neįveikiami tiek, kiek leidžiame jiems būti neįveikiamiems.

—

Mohamed Saki paskaita „Abdelatif Laâbi, arba poezija kaip šviesos tvirtovė ir prieglobstis nuo barbariškumo tamsos“ vyks kovo 19 d., 17 val., VDU daugiafunkciniame centre, V. Putvinskio g. 23, 102 auditorijoje.  Prancūzų kalba skaitoma paskaita bus verčiama į lietuvių kalbą.

Daugiau apie Frankofonijos mėnesį Kaune

Mohamed Saki kalbino Kotryna Lingienė
© Kaunas pilnas kultūros

Praėjusią vasarą ne vieno „žaliai balto“ apmaudui iš Kauno išlydėjus Leo Westermanną, Kauno „Žalgiris“ netruko pasipildyti nauju prancūzišku akcentu. Tai – kelis NBA klubus („Denver Nuggets“, „Milwaukee Bucks“ ir „New Orleans Pelicans“) iš vidaus pažįstantis Axelis Toupane’as. Komandoje šis 25-iametis, kurio tėvo šeima kilusi iš Senegalo, išsiskiria ne tik universalumu, bet ir savitu stiliaus jausmu.

Susipažinkite –  vienas iš dviejų frankofonijai skirto kovo „Kaunas pilnas kultūros“ numerio kauniečių, beje, esantis ir Prancūzijos vyrų krepšinio rinktinės sąraše. Vadinasi, po dvejų metų turėtų atsiųsti atviruką iš Tokijo.

Papasakok daugiau apie savo vaikystę. Kiek žinome, tavo tėvas Jean-Aimé Toupane’as yra krepšinio treneris, ar tai reiškia, kad žaisti pradėjai anksčiau, nei vaikščioti?

Prieš tapdamas treneriu jis buvo žaidėjas, o aš turėjau laisvę pats pasirinkti sporto šaką. Bet tiesa tokia, kad nuo kokių ketverių krepšinio kamuolys jau buvo mano rankose. Spaudimo nejaučiau, tėčiui rūpėjo, kad telkčiausi į mokslus, ir iki kokių 17-os buvau paliktas ramybėje. Kai jis suprato, kad tikrai noriu būti krepšininku, ėmė man talkinti.

Ar ir dabar klausi jo patarimų?

Visuomet kalbame apie krepšinį – ne tik apie mano žaidimą, bet ir apie jo treniruojamą komandą ar matytas varžybas. Kiek pavyksta, tėvas pasižiūri „Žalgirį“. Jam tai tikrai svarbu.

Iš kurio Prancūzijos miesto esi?

Gimiau Miulūze, Strasbūro regione, paskutinius 5 metus Prancūzijoje gyvenau pačiame Strasbūre. Bet teko nemažai kraustytis dėl tėčio darbo.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Dainiaus Ščiukos nuotr.

Ar krepšinis ten svarbus?

Na, Prancūzija – futbolo šalis. Krepšinis populiarėja dėl rinktinės – laimėtas Europos čempionatas ir geri rezultatai pasaulyje tikrai turėjo įtakos. Vis dėlto fubolas dominuoja.

Kurią komandą palaikai?

Paryžiaus „Saint-German“. Nuo kokių 2000-ųjų.

Kas bendra tarp futbolo ir krepšinio gerbėjų?

Prancūzijoje – nedaug. Futbolo gerbėjų daugiau, jie buriasi į grupeles, yra garsesni, labiau išprotėję ir apskritai „labiau“. Krepšinio gerbėjai aistringesni tokiose šalyse, kaip Graikija, Serbija, taip pat – Lietuva. Prancūzijoje jie ramūs, ateina pažiūrėti gražaus žaidimo.

Kuo dar įdomus Strasbūro regionas? Ką pasiūlytum jame pamatyti? 

Atvažiuokite per Kalėdų mugę. Pačiame Strasbūre ji labai didelė, mugės vyksta ir aplinkiniuose miesteliuose. Be to, nesu ekspertas, bet sako, kad čia gaminamas labai geras vynas. Žinoma, vertėtų ir krepšinį pažiūrėti!

Turi NBA patirties. Ko išmokai per dvejus metus už Atlanto?

Tai aukščiausias lygis, NBA varžosi geriausi žaidėjai, viskas yra greičiau, sportininkai – pajėgesni. Patekęs į tokią aplinką turi gerinti savo duomenis – ir ne tik fizinius. Jei nori, kad pasisektų, reikia beprotiškai daug stengtis. Taip pat žaidėjus moko, ir, pavyzdžiui, kaip elgtis su pinigais. Uždirbdami daug jie dažnai sulaukia pačių įvairiausių pasiūlymų, reikia mokėti pasakyti „ne“. Manau, tai esminiai dalykai.

Ar nesunku taip dažnai kraustytis?

Ne, man visuomet įdomu, kas laukia ateityje, kokia bus nauja vieta, kurioje gyvensiu. Iki 16–17 metų gyvenau su tėvais, jie nenorėjo, kad per anksti išvažiuočiau. Tuomet buvo sunku, bet dabar suprantu jų strategiją – gali būti, kad jau būčiau pavargęs nuo krepšinio. Žinoma, jei galėčiau ilgėliau žaisti geroje komandoje gražiame mieste, būtų puiku, bet smagu ir atrasti naujas šalis bei kultūras.

Kokį pirmąjį įspūdį tau paliko Kaunas?

Labai gerą. Pirmąkart čia apsilankiau su Prancūzijos rinktine, praėjusią vasarą žaidėme draugiškas varžybas. Atvykęs į „Žalgirį“ daug laiko praleidau sporto salėje, bet jau spėjau pamėgti ir miestą. Man patinka, kad čia daug mažų jaukių restoranų, pats geriausias, be konkurencijos – „Sushi Masters“. Patinka, kad čia tylu – gyvenu K. Donelaičio gatvėje, manęs nepažadina miesto triukšmas. Kai turiu laiko, einu į kiną ar SPA.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Dainiaus Ščiukos nuotr.

Ar planuoji ateityje dirbti treneriu, kaip tėvas?

Ne, tikrai ne. Mane labiau domina verslas. Tėvas tai žino.

Tavo šeima kilusi iš Senegalo. Ar yra tekę šioje šalyje lankytis?

Senegale gyvena mano močiutė, dėdė, teta. Kai buvau jaunesnis, lankydavausi gana dažnai. Vėliau, ėmus rimčiau žaisti krepšinį, nebeliko laiko – stovyklos, rinktinė ir panašiai. Senegalas labai graži šalis – vien ko vertas rožinis Retbos ežeras. Puikios energijos kupina ir sostinė Dakaras. O maistas! Mano mėgstamiausias patiekalas – yassa, vištiena su svogūnais ir ypatingu padažu.

Kokia atmosfera „Žalgiryje“ – ar daugiau bendraujate su kitais čia žaidžiančiais užsieniečiais, ar visi drauge?

Kartais taip paprasčiau – aš porą metų praleidau Šiaurės Amerikoje, iš ten atvyko ir Aaronas White’as bei Kevinas Pangosas. Bet šiaip esame viena komanda, visi žaidėjai gana artimi, o lietuviai mums dažnai padeda susitvarkyti buitinius reikalus ir panašiai.

Šarūnas Jasikevičius garsėja kaip itin aistringas treneris. Ar teko prie jo stiliaus prisitaikyti?

Man tai nebuvo naujiena, prieš atvykdamas į „Žalgirį“ buvau matęs varžybų. Jis visai toks pats, kaip anksčiau, kai pats žaidė krepšinį, – toks aistringas ir taip nori laimėti, kad negali to nuslėpti. Turi suprasti, jog tai nėra kas nors asmeniška. Visos jo pastangos skiriamos tam, kad žaistume geriau, taip jis mus skatina ir verčia tobulėti.

Ką tik iškovojai pirmąjį kaunietišką trofėjų – Karaliaus Mindaugo taurę. Ar komandos iškovota pergalė tau svarbiau už asmeninį rezultatą?

Be abejo, taurė priklauso mums visiems. „Žalgiris“ turi nugalėti „Lietuvos rytą“, neturėjome jokio kito pasirinkimo, taigi visi tuo labai didžiuojamės.

Nemažai šurmulio ne tik krepšinio pasaulyje sukėlė amerikiečių brolių Ballų atvykimas į Prienus. Ką manai apie visą šitą reikalą?

Manau, tai gerai. Broliai yra talentingi. Net jei jų tėvas kartais kalba per daug ir ne visiems tai patinka, tai, galų gale, didina krepšinio žinomumą. Jei tai padės Lietuvos krepšinio lygai būti labiau matomai, viskas į naudą.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Dainiaus Ščiukos nuotr.

zalgiris.lt

instagram.com/toups_33

–

Axel Toupane kalbino Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys. Interviu publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. kovo rubrikoje „Kaunietis“.

Dainiaus Ščiukos nuotr.

Jau 14 metų vadovaujantis Kauno įvairių tautų kultūrų centrui Dainius Babilas teigia, kad nesijaučia per ilgai užsisėdėjęs vienoje vietoje. Anot jo, svarbiausia gyvenime yra užsibrėžtų tikslų siekimas, taigi, kol šios tarpkultūrinės dirbtuvės nebus tokios, kokias D. Babilas mato savo vizijose, tol jis jaus prasmę čia dirbdamas. „Judėjime link tikslų surandu laimę, būtent dėl to ir einu į priekį“, – sako, kaip pats save pavadino, „žmogus su kostiumu ir ledkirčiu“, su kuriuo susitikome artėjant Tarptautinei laimės dienai, kovo 20-ajai. Juk nesustoti ir nenuleisti rankų – vienas tikrosios laimės aspektų.

Kalnai D. Babilo gyvenime ypač svarbūs. Štai Vasario 16-ąją jis su bendraminčių būriu Tatruose iškėlė 100 trispalvių, o praėjusiais metais įkopė į Elbrusą. Apie jį ir kitas gyvenimo viršukalnes kalbėjome apžiūrinėdami kartu Elbruse pabuvojusį ledkirtį, ten aukštai padėjusį pasiekti daug metų ramybės nedavusį tikslą.

Kas Jus motyvuoja kasmet – ir ne po vieną kartą – leistis į tolimas keliones, kopti į kalnus?

Labiausiai mane motyvuoja pats tikslo siekimas, iššūkis. Judėjime, procese tikriausiai ir yra pati didžiausia laimė. Kai pasieki užsibrėžtą tikslą, viršukalnę, tai dažniausiai būna trumpas ramybės ir tylos momentas, tarsi palaima, bet tuo pačiu ir pabaiga. Man tai nėra ta didžioji laimė. Neieškau ir nerandu laimės pabaigose!

Kaip, ištikus nesėkmei, surasti motyvacijos bandyti dar kartą?

Tikslo dažnai nepavyksta pasiekti lengvai. Tiek kalnuose, tiek gyvenime. Kas benutiktų, jis vis tiek lieka priekyje. Kartais reikia sumažinti tempą, padaryti apylanką. Būna, kad tenka kristi, rasti jėgų atsistoti ir vėl eiti. Grįždamas atgal ir prisimindamas tuos nesėkmės momentus suprantu, kad buvau labai laimingas pakildamas, išsikapstydamas iš bėdos.

Į Elbrusą įkopiau iš antro karto. Dabar manau, kad pirmasis, nesėkmingas bandymas, tikriausiai paliko didesnį įspūdį, motyvavo siekti daugiau, nei antrasis, kai pavyko tai padaryti gerokai lengviau.

Čia matau daug paralelių su viskuo, ką veikiu gyvenime. Visi mano darbai, veiklos, projektai yra tikslo siekimas. Tiesiog aukštai kalnuose tai labai gryna ir aišku, kasdieniuose darbuose šiuo požiūriu – viskas kiek sudėtingiau.

Taigi viską gyvenime atidžiai planuojate?

Taip, žmonės sako, kad mano gyvenime niekas nevyksta be priežasties. Negaliu ginčytis! Retai leidžiu sau klaidžioti, eksperimentuoti. Puikiai suprantu, kad kitiems tai gerai sekasi, bet aš esu tas „planuotojas“. Kai kasdien po truputį artėju link tikslo, jaučiuosi laimingas. Kai tikslą pasiekiu iškart galvoju, o kas toliau? Ką naujo galiu nuveikti?

Manau, kad tikslus kelti būtina. Kuo jie didesni, tuo ir laimės būna daugiau. Todėl kviesčiau žmones nebijoti kelti didelių tikslų, imtis drąsių iniciatyvų!

Neretai didelius tikslus sau keliantys žmonės apie juos nelinkę garsiai kalbėti – bent jau iki rezultato. Kiti gi, atvirkščiai, dalinasi visomis gyvenimiškomis smulkmenomis, bet tai būna labai nedidelės pergalės. Ar pritartumėte tam, kad tikslo geriau siekti tyliai?

Man – geriau. Kai klausia, pavyzdžiui, į kokią viršukalnę planuoju įkopti, vengiu tiksliai atsakyti. Žinoma, tie planai – mano viduje, nuolat sau apie juos primenu.

Esu įsiminęs vieną gražią keliautojo Mato Šalčiaus citatą. Pradėjusį kelionę motociklu iš Kauno iki Kalkutos jį netoli Kybartų sustabdė ir paklausė, kur važiuoja. Jis atsakė, kad… į Kybartus. Atsiminimuose vėliau aiškino šią situaciją taip: „Geriau yra pasakyti, kad važiuoji iki Kybartų, bet nuvažiuoti iki Kalkutos, nei pasakyti, kad važiuoji iki Kalkutos, bet… nuvažiuoti tik iki Kybartų“.

O kaip džiaugimasis pasiektu tikslu? Geriau tai daryti vienam ar bendruomenėje? 

Tikiu, kad vieniems žmonėms smagu džiaugtis vienumoje, medituojant, pasilaikant geras emocijas sau. Bet man laimė yra virusinis dalykas! Ja tikrai galima užkrėsti kitus. Jei, ką nors darydamas, esi laimingas, ir kitus pasikvieti tai daryti kartu, jie tikrai užsikrės tavo emocijomis, taip laimė augs, dauginsis!

Ar Kaunas Jūsų akimis yra laimingas miestas?

Tai pats sunkiausias klausimas šiandien. Nemanau, jog apskritai egzistuoja teisinga formulė, kurį galėtų apskaičiuoti, ar miestas yra laimingas. Bet neabejoju, kad Kaunas turi daug galimybių būti labiau laimingu miestu nei dabar. Daugeliu atvejų esame gerame kelyje, bet dar tikrai yra ką veikti. Miesto visuomenės paribiuose vis dar yra daug žmonių, kurie nesijaučia laimingi ne tik dėl materialinių nepriteklių, bet ir socialinės atskirties. Kad tuos žmones pasiektume, kad juos užkrėstume laimės virusu, visi dar turime pasistengti. Aš nuoširdžiai tikiu bendruomeniškų veiklų efektyvumu ir nauda, manau, kad būtent per jas galime pasiekti labiausiai izoliuotus žmones. Visus kviečiu ieškoti sau artimos bendruomenės, nesvarbu, ar susibūrusios dėl visus vienijančios tautybės, ar gyvenamosios vietos, ar kokių nors pomėgių. O bendruomenes kviečiu būti labiau atviromis, drąsiau priimti į savo tarpą naujus žmones.

Kada Jūs pats Kaune laimingiausias?

Jaučiuosi laimingas tuomet, kai esu laimingoje bendruomenėje, kitaip tariant, tarp laimingų, įkvėptų, motyvuotų ir ambicingų žmonių. Buvimas pozityvioje aplinkoje, darnioje komandoje, daro mane laimingu. Žinoma, laimę sukuria ir jaukūs namai, šeima, vaikų pasiekimai, mažyčiai kasdieniai dalykai, nutinkantys kartu su artimiausiais žmonėmis.

Grįždamas prie pagrindinės mano veiklos – Kauno įvairių tautų kultūrų centro – galiu pasidžiaugti, kad bendruomenės, su kuriomis bendradarbiaujame, pastaruoju metu pastebimai suaktyvėjo, jaučiamas jų susitelkimas bendriems tikslams. Aiškiau matyti, kad įvairių tautybių žmonės turi bendrų interesų. Kai mūsų miesto bendruomenės stiprios, vieningos ir gali aiškiai išsakyti savo lūkesčius bei siekius, nuo to tikrai geriau mums visiems, o taip pat ir Kaunui kaip Europos kultūros sostinei.

„Kaunas 2022“ inf.
Martyno Plepio nuotr.

www.kaunas2022.eu/laimesdiena

Anne-Marie Goussard jau turbūt nebesuskaičiuotų, kelintas jos apsilankymas Kaune buvo kovą, kai ji viešėjo Frankofonijos mėnesio renginiuose. „Manau, tai puikus mūsų šalių draugystės simbolis“, – sako ji, o į renginius kviečia ir tuos, kurie iki šiol nesidomėjo frankofoniškų šalių kultūra. Kauną ši prancūzė vadina miesto Trua, esančio Šampanės-Ardėnų regione, šiaurės rytų Prancūzijoje, broliu ir teigia, kad šių miestų istorija labai panaši. Apie tai su Lietuvos garbės konsule, Prancūzijos ir Lietuvos asociacijų koordinacijos vadove galima kalbėti valandų valandas.

Vasarį, kai A-M. Goussard dar buvo Prancūzijoje, įdomiausia buvo išgirsti apie jos pažinties su Lietuva pradžią. Neperdėsiu sakydama, kad ji su mūsų šalimi ir mintimis, ir darbais buvo juodžiausiomis akimirkomis, nors absoliutaus palaikymo Prancūzijoje, ypač tarp socializmui simpatizavusių intelektualų, tuomet nesulaukė. Cituoju portale „Bernardinai.lt“ 2010 m. sausį publikuotą Sandros Kulakuskienės straipsnį: „Šių metų sausį Paryžiaus leidykla „L’Harmattan“ serijoje „Mare Balticum“ išleido knygą, kurios pavadinimą „Des murs a abattre“ būtų galima išversti taip: „Sienos, kurias reikia nugriauti“ arba tiesiog „Sienos nugriauti“.  Knyga turi paantraštę „Angažuotos kovotojos už laisvę liudijimas: Maskva, Vilnius, Kaliningradas, Jamba, Kijevas“.“ Straipsnyje taip pat pastebima, kad mano pašnekovės su Lietuva prieš 30 metų nesiejo niekas – nei giminystė, nei draugai, nei mokslinis interesas: „Jos antikomunistinių nuotaikų pradžia siejasi su marksistiniais Prancūzijos dėstytojais. Pati situacija, kai kažkas gali primesti ideologiją, formuoti sąmonę „klasių kovos“ kryptimi, jai buvo visiškai nepriimtina, ir ji tai jaunatvišku užsidegimu atmetė.“ Taigi stebuklu vadinti to, kas virto tvaria draugyste, irgi nereikėtų. Galbūt moralės pergale?

Image may be NSFW.
Clik here to view.

1992-ieji Vilniuje. Prie Prancūzijos ambasados sustojo sunkvežimis su vaistais

Ar tai – atsitiktinumas, kad Jūsų dėmesį patraukė Lietuva, o ne Latvija ir Estija, kurių politinė situacija buvo labai panaši?

Mėgstu sakyti, kad Lietuva ir Prancūzija yra kultūriškai labai artimos. Ta pati Asterikso dvasia, laisvės ir rezistencijos mišinys. Lietuva – tai kitas Laisvės vardas.

Teko skaityti, kad pirmojoje Jūsų kelionėje į Lietuvą 1991 m. pradžioje „dalyvavo“ net keturi sunkvežimiai, pilni vaistų ir kitos labdaros. Kaip sugebėjote tiek visko surinkti, ar žinojote, kam visa tai vežate?

1990-ųjų gruodį Trua vykusioje Rezistencijos savaitėje lankėsi lietuvių delegacija iš Kauno. Jie itin plačiai paskleidė žinią apie politinę situaciją Lietuvoje ir šalies istoriją. Kai prasidėjo tragiškieji Sausio įvykiai, į mane, ragindami ko nors imtis, kreipėsi labai daug žmonių. Naujienoms pasiekus vietos laikraščius, pradėjome rinkti labdarą – drabužius, vaistus, kitus daiktus. Vieno rankinio klubo, kuriame žaidė lietuvis, prezidentas turėjo transporto kompaniją – jis aprūpino sunkvežimiais.

Keliavome per Vokietiją, Lenkiją, Baltarusiją – aiškinome, kad humanitarinė pagalba skirta Minskui. Galiausiai pasukome į kairę, link Lietuvos. Muitinėje vyko itin audringa diskusija su sovietų kareiviais.

Lietuviai iš tikrųjų labai nustebo mus išvydę. Vilniuje paskambinome pažįstamiems, kurie mūsų laukė oro uoste. Jie negalėjo patikėti, kad atvažiavome automobiliais ir sunkvežimiais.

Kas paskatino vėl ir vėl grįžti į Lietuvą? Ar per pirmąją kelionę sutikti lietuviai tapo draugais?

Prancūzijoje koordinavome apie 50-ies nevyriausybinių organizacijų veiklą, skirtą padėti Lietuvai. Iš pradžių tai buvo humanitarinė pagalba, bet labai greitai ėmėmės ir kitų darbų. Tai – palaikymas stojant į Europos Sąjungą ir NATO, pagalba ekonominiam ir politiniam vystymuisi, darbas su mokslininkais, universitetais… Neįsivaizdavome, kad viskas vyks taip greitai. Ir, tiesa, Lietuvoje jaučiamės kaip namuose, čia jau daugiau nei 25 metus turime tikrų draugų.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Anne-Marie Goussard (antra iš kairės) su lietuviais draugais

Ar vienas tikslų pradėjus bendradarbiauti su Lietuva buvo prancūziškųjų vertybių ir kultūros sklaida?

Mūsų tikslas buvo aiškus – palaikyti lietuvių kovą dėl laisvės ir nepriklausomybės. Palaikiau prieš komunizmą kovojusias Baltijos šalis, Rytų Europą, lygiai taip pat palaikau žmones Vietname, Angoloje.

Nors savo atsakyme Baltijos šalis ir Rytų Europą paminėjote atskirai, daugelio europiečių akyse tai – vienas vienetas. Turistams sovietinis palikimas atrodo labai egzotiškas, o lietuviams tai – savotiškas kompleksas. Ar verta su tuo kovoti?

Svarbu parodyti tai, kas liko po okupacijos – tokius objektus, kaip Genocido aukų muziejus ir Grūto parkas. Lygiai taip pat svarbu pristatyti ir Lietuvos kultūrą – architektūrą, istoriją, gastronomiją.

Esate Lietuvos garbės konsulė Šampanės-Ardėnų regione, vadovaujate Lietuvos ir Prancūzijos asociacijų koordinacijai. Kokia tai veikla?

Kaip konsulė, padedu lietuviams spręsti Prancūzijoje kylančias problemas, plėtoju santykius tarp Lietuvos ir Prancūzijos – dirbame kartu su ambasada.

Asociacija kiekvieną savaitę tūkstančiams adresatų Prancūzijoje platina pranešimus spaudai apie Baltijos šalis. Dirbame ne tik su lietuviais – taip pat ir su gruzinų, rumunų, lenkų, ukrainiečių bendruomenėmis.

Ar daug sutinkate lietuvių Prancūzijoje?

Yra dvi pagrindinės jų grupės – tai šeimos, kurios į Prancūziją atsikraustė dar tarpukariu, ir tie, kurie atvyko jau atkūrus Nepriklausomybę. Nemažai studentų, atvykstančių metams ar dviem, bet daug ir sukūrusių Prancūzijoje šeimas. Labai malonu susipažinti su jų atžalomis lietuvių bendruomenės mokykloje.

Kokius asociacijos pasiekimus išskirtumėte kaip svarbiausius per 25 metus?

Džiaugiamės Prancūzų kultūros centru ir jo vadovės Birutės Strakšienės pasiekimais.

Apskritai džiugu, kad jau ketvirtį amžiaus kuriame bendrą ir labai gyvą istoriją. Mums garbė, kad Lietuvoje dislokuoti Prancūzijos kariai. Juk, kovodami už Lietuvos laisvę, drauge kovojame už savo pačių laisvę, už Europą. Tęsiame jau labai seną istoriją.

–

Su Anne-Marie Goussard susirašinėjo Kotryna Lingienė. Interviu publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. kovo rubrikoje „Mėnesio tema“.

Pašnekovės asmeninio archyvo nuotr.

„Kalbėkime lietuviškai, o jei negalėsiu atsakyti, bandysiu angliškai, prancūziškai, vokiškai arba rankomis“, – vos prisėdęs kavinėje „Galeria Urbana“ iškart kvatoja prancūzas Marcas Muylaertas. Pažinties metu visi tikrai daug juokėmės ir juokavome, o jau atsisveikinus kažkodėl teko atsiminti prieš daugiau nei metus žurnale kalbintą kaunietę – Amerikos lietuvę Vijolę Arbas. Greičiausiai todėl, kad ji į Kauną atkūrus Nepriklausomybę irgi atvyko viena pirmųjų, irgi matė, koks nuogas ir sušalęs jis buvo, ir galėjo palyginti, koks yra dabar. Tiesa, Vijolė ilgesniam laikui ir nebeišvyko. Marcas vis dar dažnas keliautojas, bet savo požiūriu ir humoro jausmu – tikras kaunietis.

Taigi papasakokite, kaip jūs atsidūrėte Kaune?

Sakyčiau, esu meilės emigrantas. Myliu Lietuvą ir lietuvaitę, todėl ir gyvenu čia. Tiesa, ne visuomet – turiu Prancūzijoje namus, reikalų, štai ir užvakar dar buvau Prancūzijoje. 

Pirmąkart Kaune apsilankiau 1992-aisiais. Dirbau universitete Prancūzijoje, darbo reikalais viešėdamas Norvegijoje susipažinau su studentais iš Kauno. Grįžęs į Prancūziją pakalbėjau su rektoriumi – nusprendėme, kad būtų gerai užmegzti ryšį su Lietuva. 

Nauja šalis žemėlapyje!

Tikrai taip, mums nežinoma. Žinojome apie Lietuvą prieš karą, bet po to… Estija, Latvija, Lietuva – kas viršuje, kas apačioje? Žodžiu, rektorius mane išsiuntė į Kauną.

Vykstant man reikėjo vizos. Gavau pažymėtą trečiu numeriu, vadinasi, buvau trečiasis prancūzas Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę. Ambasadoje Paryžiuje teko ir supykti, nes man pasakė, kad viza kainuoja. Pasakiau, kad vykstu universiteto siuntimu, nemokamai dėstyti lietuviams… Sekretorė nubėgo pas ambasadorių ir grįžusi pasakė, kad mokėti nieko nereikės. Cha cha!

Atvykau į Vytauto Didžiojo universitetą. Buvo sunkūs laikai. Nebuvo absoliučiai nieko. Vyko blokada. Universitete buvo tik vienas fakso aparatas! Dėstytojai ir profesoriai visai neturėjo pinigų, dirbo kitus darbus. Trūko iniciatyvos.

Paskaičiau kelias paskaitas apie prancūzų literatūrą. Grįžau Prancūzijon, ir kontakto su VDU nebepalaikėme. Žmonės neturėjo tam laiko, jiems buvo per sunku atvykti pas mus, negalėjome ryšio megzti toliau. Man atrodo, vieni pirmųjų kauniečių, kurie lankėsi Prancūzijoje, buvo krepšinio komanda. Važiavo senu autobusu… Košmaras! Bet žmonės norėjo ir, kai tik buvo galimybė, darė.

Toks buvo mano pirmas kartas Kaune. Rektoriui paklausus: „Kaip viskas ten buvo?“, pasakiau, kad nieko nebuvo, bet… buvo labai įdomu. Kai buvau mažas vaikas, Prancūzija po karo irgi buvo tokia kaip mano pirmąkart pamatyta Lietuva. Apgriuvę pastatai, gatvėse seni automobiliai. Įdomu, bet ekonomiškai – nieko.

Nors 50 metų tarp mūsų šalių jokio kontakto nebuvo, aš iškart supratau, kad lietuviai – visai kaip mes. Sakiau, kad šitie žmonės yra mūsų pusbroliai. Mintys kaip mūsų, vertybės – kaip mūsų. Jei ne dabar, kažkada tikrai bus ryšys, bendrausime. Jūs žinote, mes Prancūzijoje turime daug, daug užsieniečių. Su kai kuriais mes bendrauti negalime, tai kitos kultūros atstovai, jie nenori. Čia, Lietuvoje, yra Europa.

Vėliau, per atostogas, dažnai atvažiuodavau į Lietuvą, mačiau, kaip šalis po truputį juda. Pradžia – iki kokių 1995-ųjų – buvo lėta, ir tai suprantama. Nebuvo juk kaip man irgi gerai pažįstamoje Rytų Vokietijoje, kuri, griuvus sienai, šalia turėjo turtingą kaimynę – Vakarų Vokietiją. Lietuviams viską teko daryti patiems. Jaunimas šiandien to nebežino – tai buvo kitas pasaulis. Bet man jis patiko. Gimė dukra, dabar jai 22. Kai Prancūzijoje išėjau į pensiją, ėmiau vis daugiau laiko leisti Kaune, su šeima.

O kokią Lietuvą prancūzai pažinojo prieš karą? Ką esate girdėjęs apie aną Kauną?

Sakoma, kad Kaunas yra Mažasis Paryžius. Manau, tinka! Esu skaitęs Roberto Wayne’o Heingartnerio, Jungtinių Valstijų konsulo, Kaune dirbusio 1926–1928 metais, memuarus („Lithuania in the 1920s: A Diplomat’s Diary“, – aut. past.). Jo aprašomas socialinis gyvenimas Laikinojoje sostinėje – absoliučiai toks pats, kaip pas mus. Kai konsulas atvyko į Kauną, daug ko čia dar nebuvo, įskaitant ir daugelį dabar žymių pastatų – apie juos turiu dar ką pasakyti, – bet nuo Paryžiaus ir Vienos visai neatsiliko mada ir kultūrinis gyvenimas. Mažas miestas, bet šarmingas.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Ką gi norėjote pasakyti apie pastatus?

Kai atvykau pirmą kartą, nustebau. Visas pasaulis važiuoja į Desau. Kodėl? Nes ten yra keli bauhauzo stiliaus namai. Bet niekas nežino apie Kauną! Čia juk bent trys gatvės, kuriose vien tokie pastatai. Taigi jau prieš 25 metus aš sakiau, kad reikia kažką daryti. Juk tai unikalu – visas pasaulis gali važiuoti į Kauną žiūrėti šitų pastatų! Tik, kad jie nesugriūtų, reikia saugoti.

Dabar pagaliau daromi geri darbai ta linkme, nors reikėjo tikrai ilgai laukti. Suprantate, noro neužtenka, reikia norėti politiškai. Suprantu, 1992-aisiais nebuvo pinigų. Dabar jų irgi ne per daugiausia, bet yra. Reikėjo tiesiog rasti sistemą, kaip padėti savininkams prižiūrėti tuos namus. Savivaldybės programa, prisidedanti prie fasadų renovacijos, man atrodo, yra labai gera. Panašią turime Prancūzijoje, ten, jei investuoji į fasadą, gauni mokesčių lengvatą. Manau, dar keleri metai, ir Kaunas bus rojus. Žinote tą neseniai sutvarkytą pastatą Parodos kalno apačioje, leidžiantis – kairėje? Gražuolis! Visas Kaunas gali taip atrodyti, tada niekas nebenorės gyventi Vilniuje!

Vilnius irgi gražus miestas, bet tai, kas yra Vilniuje, yra ir kitur. Esu gyvenęs Bavarijoje, pažįstu Austriją. Barokas ten įspūdingesnis negu Vilniuje. Klasicizmas? Na, daug jo ir Prancūzijoje. Kas dar? Onos bažnyčia. Gotika. Gražu, tikrai, išskirtinės raudonos plytos – ne visur tokios naudotos. Bet stiliaus prasme… Mes turime Dievo Motinos katedrą Paryžiuje, dešimtkart didesnę. Kauno senamiestis irgi nėra unikalus. Taip, čia gražu, man patinka, bet Naujamiestis – štai kur unikalumas. Niekur kitur pasaulyje tokio nėra.

Kalbėjome apie kultūrinį gyvenimą prieš karą. O kaip dabar jums, kauniečiui, ar užtenka kultūros, pramogų?

Taip, taip. Tai, kas vyksta Kaune, yra kokybiška, ir vyksta visko tikrai užtektinai. Teatras, gal kiek mažiau operos, bet daug koncertų. Kiekvieną vakarą galima kur nors nueiti. Pats vaikštau į koncertus – klasikinės muzikos, Filharmonijoje. Kartais į džiazą. Taip pat mėgstu teatrą. 

Ko tikitės iš 2022-ųjų, kai Kaunas taps Europos kultūros sostine?

Tikiu, miestui tai didelis šansas. Jau dabar Kaunas skuba. Reikia skubėti! Liko keletas metų, bet laikas bėga labai greitai. Per daug metų Kaunas miegojo – abu su Vilniumi atkūrus Nepriklausomybę buvo panašūs, bet Vilnius nesnaudė, daug darė ir užaugo. Taigi ir tenka Kaunui dabar skubėti.

Ne kartą per pokalbį paminėjote Vokietiją. Koks jūsų ryšys su šia šalimi?

Aš 12 metų praleidau Vokietijoje – tiek Rytų, tiek Vakarų. Dėsčiau universitete, dirbau Prancūzų kultūros institute. Vokiškai kalbu laisvai.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Ar tai lengvesnė kalba už lietuvių?

Na, anksčiau pradėjau jos mokytis! Cha cha… Lietuviškai nekalbu laisvai. Kiek moku, išgyventi pakanka – sakau, kad su savo žiniomis galiu nuvažiuoti į Žemaitiją ir grįžti į Kauną.

Šiek tiek mokiausi lietuviškai Prancūzijoje, jau tada supratau, kad reikia „palikti“ 10 metų universitete, kad taptum geru lituanistu. Bet aš norėjau kalbėti „truputį“. Vėliau dar pasimokiau čia, Kaune, bet niekada nekalbėsiu gerai lietuviškai. Man nebe 20 metų.

Bet šiaip, nemokant kalbos, kartais čia gali būti sunku. Kai aplink daug žmonių, greitakalbė, sparčiai keičiasi temos, tuomet sudėtinga.

O žinote, kas mane nustebino pirmąkart atvykus į Kauną? Čia sutikau žmonių, niekada nebuvusių Prancūzijoje, bet puikiai kalbėjusių prancūziškai. Švaria, klasikine kalba – geriau nei kai kurie prancūzai! Vienas tokių žmonių buvo dabartinė KTU Prancūzų kultūros centro vadovė Birutė Strakšienė.

Ar išskirtumėte Kaune ką nors prancūziško, jei koks nors miesto svečias paprašytų tokį maršrutą sudaryti?

Galima nueiti prie lentelės, žyminčios, kad čia buvo Napoleonas, ėjo per laukus į Jiesios piliakalnį ir žiūrėjo, kaip armija keliasi per Nemuną. Vis dėlto nemanau, kad prancūzai į Kauną atvažiuoja valgyti bifštekso su bulvytėmis. Kaip jau sakiau, tai, kas jungia Prancūziją ir Lietuvą, yra mintis ir kultūra.

Nesvarbu, kad Napoleonas čia buvo. Galėjo jis per Nemuną keltis ir Vilkijoje. Prancūzų istorijos pėdsakai šiandien mums nėra aktualūs, prancūzai atvyksta norėdami pamatyti, kaip dabar gyvena lietuviai. O gyvenimo būdo skirtumų nedaug. Gal tik tai, kaip valgote. Todėl gera grįžti į Prancūziją, cha cha!

Papasakokite dar apie savo aistrą motociklams!

50 metų važinėju motociklu. Ir dar gyvas! Cha cha… Na, Lietuvoje reikia atsargiai tai daryti. Čia truputį kitaip, kaip sakoma.

Mėgstu motociklu keliauti. Patinka, kad Lietuvoje galima važinėti miške. Žinoma, takais. Su motociklu esi arčiau gamtos nei automobilyje. Kvapai, grynas oras… Kitas jausmas. Su antrąja puse Ina esame dalyvavę ralyje aplink Lietuvą – pasieniu. Buvo linksma! Lankėme dvarus, Rambyno kalną, Luizės tiltą į Tilžę. Labai gražu prie jūros – Neringa unikali!

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Marc Muylaert Panemunėje. Asmeninio archyvo nuotr.

O koks jūsų mėgstamiausias maršrutas greta Kauno?

Mėgstu važiuoti palei Nemuną iki Vilkijos, ten persikelti keltu ir grįžti per Kulautuvą. Labai gražus kurortas.

Pašnekovą kalbino Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys. Interviu publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. kovo rubrikoje „Kaunietis“.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Fotografuota kavinėje „Galeria Urbana“ (Vilniaus g. 22)

„Šiandien įrašiau garsus, sklindančius iš lauko pro pravirą langą. Stovėdama prie lovos, girdėjau tik paukščių čiulbėjimą, o, priėjus prie lango, jį visiškai užgožė mašinų triukšmas. Kuomet uždariau langą, girdėjosi abu tarpusavyje persipynę pritildyti garsai“ – pasakoja Deveny Faruque. „Tai graži metafora“ – visiškai natūraliai iš mano lūpų išsprūsta atsakymas. „Tai gali būti metafora, bet išties mane tiesiog sužavėjo ir užbūrė patys garsai. Ilgai negalvodama apie jokias sąsajas, įsirašiau juos, nes tai tiesiog maloniai nuteikė mane šįryt“.

Nesvarbu, kiek sukau galvą, negalėjau sugalvoti geresnio jaunos menininkės, kuriančios Belgijoje, D. Faruque pristatymo negu ši trumpa mūsų pokalbio ištrauka. D. Faruque meną norisi pavadinti kasdienybės poezija. Ji sugeba užfiksuoti mažytes bet labai svarbias gyvenimo detales, kurių, labai skubėdami, mes net nepastebime.  Praėjusį rudenį menininkė pristatė iš milžiniško vaizdo ir garso įrašų, istorijų bei piešinių archyvo sukurtą mini serialą „Deve Falls: All the Time in the World“ (aut. past. – lietuviškai „Visas laikas pasaulyje 100“).  Šis projektas balandžio 11 dieną VDU menų galerijoje „g101“ pristatytas ir Lietuvos publikai. Parodos atidarymo metu menininkė surengė koncertą, kuris į galeriją susirinkusiai publikai, buvo transliuojamas interneto pagalba.

D. Faruque besiruošiant antrojo serialo sezono pristatymui, pasikalbėjome apie jos karjeros pradžią, įkvėpimo šaltinius, kūrybą bei ateities planus.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

„Deve Falls: All the Time in the World 100“ serialo pristatymo akimirkos. Galerijos „g101“ archyvo nuotr.

 
Ar visada žinojai, kad nori būti menininke?

Aš nuo pat vaikystės mėgau piešti. Mano mama, nors ir visiškai nėra susijusi su meno pasauliu, skatino mane laisvalaikiu užsiimti kūrybine veikla. Vis dėlto, aš labai ilgai nežinojau, ką norėčiau veikti ateityje, ką studijuoti. Atsimenu, jog vienu metu norėjau tapti aktore arba teatro režisiere. Kai man suėjo aštuoniolika, tvirtai žinojau tik vieną dalyką, nenorėjau studijuoti nieko kito išskyrus meną.

Viskas prasidėjo nuo mano susižavėjimo vizualiu menu, tačiau dabar mane domina ir muzikos kūrimas, ir istorijų rašymas.

Ar įvairios tavo domėjimosi sritys bei kūrybos technikos – meno mokyklos nuopelnas?

Meno mokykla, kurioje mokausi (aut. past. – LUCA meno mokykla Gente), suteikia daug kūrybinės laisvės savo studentams. Kadangi studijų pradžioje dar nežinojau, kokiu menu noriu užsiimti, pasirinkau multimedijos programą, kuri apima daug meno šakų.

Iki studijų pradžios mane žavėjo skirtingos vizualaus meno sritys. Tačiau mano dėmesys nuolat šokinėjo nuo vienos prie kitos, todėl viskuo domėjausi tik paviršutiniškai. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad dabar esu susikoncentravusi į vieną sritį. Vis dar žaviuosi skirtingomis meno šakomis, technikomis, tačiau kadangi meno mokykla, kurioje mokausi, suteikia galimybes kiekvieną sritį išbandyti praktiškai, dabar mano žinios nėra tokios paviršutiniškos.

Tam tikrus laiko periodus aš praleidau užsiimdama įvairia veikla, pavyzdžiui kūrybiniu teksto rašymu, medžio dirbinių instaliacijomis, analogine fotografija.  Dabar savo žinias ir gebėjimus tobulinu vaizdo medžiagos redagavimo srityje.

LUCA meno mokykla žavi bei man labai tinkama ir dėl to, kad norėdama galiu bet kada pakeisti sritį, į kurią noriu orientuotis. Čia dirba daug aukščiausio kalibro, įvairių meno šakų specialistų.

Ar turėjai tokių mokytojų, draugų bei kitų menininkų, kurie tapo labai svarbūs tavo kaip kūrėjos formavimuisi?

Aš turėjau daug nuostabių mokytojų, tačiau du iš jų man ypač svarbūs. Roel Kerkhofs ir Esther Venrooij jau tris metus yra mano mentoriai.  Man sunku tiksliai įvardinti jų įtaką mano kūrybai, nes vis dar iš jų mokausi. Vis dėlto, jie buvo tie žmonės, kurie kelis metus matė mano pažangą, skatino dirbti ir padėjo tobulėti.

Taip pat man labai svarbūs ir kiti studentai, menininkai bei draugai, su kuriais man teko kartu dirbti. Tokių žmonių daugiausiai Gente, tačiau net ir Leipcige, kuriame gyvenau tik pusę metų, radau bendraminčių, kurių poetiškas žvilgsnis į gyvenimą man labai artimas.

Šie žmonės nuolat skatina mane dirbti ir kurti daugiau. Atsiskyrimas ir vienatvė taip pat gali tapti menininko varomąja jėga, tačiau mane asmeniškai įkvepia faktas, jog aš nesu viena, aplink mane yra nuostabių žmonių, su kuriais turiu daug bendro. Ne tik mūsų panašumai, bet ir jų tikėjimas manimi, yra didelė paskata nesustoti kurti bei eksperimentuoti.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.
D. Faruque 2016 m. serijos „A Walking Stick“ nuotraukos. Dėmesio centre – medžių šakos natūralioje ir žmonių sukurtoje aplinkoje, prieš joms tampant vaikščiojimo lazdelėmis. Autorės archyvo nuotr.

Kaip muzikos kūrimas tapo projektų dalimi?

Kuomet buvau maža, labai norėjau išmokti groti pianinu. Tėvai man tada nupirko sintezatorių, bet šį norą greitai pakeitė kitas. Nauju susižavėjimo objektu tapo gitara. Vis dėlto, abiem instrumentams neteko daug mano dėmesio, greitai mano susidomėjimas nukrypo į piešimą. Čia jis užsiliko ilgam. Vėl prie muzikos grįžau prieš maždaug 3 metus. Dabar pasirodymams ir garso įrašams naudoju tą patį sintezatorių, gitarą ir elektroninius vargonus. Išmainiau vieną nedidelį sintezatorių į daug vaikiškų instrumentų. Jie praplečia mano naudojamų garsų arsenalą.

Kartais gyvo pasirodymo metu prie manęs prisijungia muzikuojantys draugai. Tai, ką mes grojame, būtų neteisinga vadinti dainomis. Dažniausiai improvizuojame, o tam tikri motyvai tiesiog grįžta kiekvieną kartą.
Nelaikau savęs muzikante. Aš vizualaus meno atstovė, kuri taip pat ir kuria bei įrašinėja dainas ir garsus. Na, bent jau toks yra mano siekis.

Gal galėtum papasakoti apie savo kūrybinį procesą?

Nežinau, ar aš turiu konkretų kūrybinį procesą. Kiekvieno darbo paruošimas yra skirtingas, neturiu jokių ritualų ar išskirtinių tradicijų. Mano kūryba susidaro iš to, kaip aš jaučiuosi, ką tuomet išgyvenu ir to, kaip dirbu.
Aš mėgstu kolekcionuoti įvairius daiktus, tokius kaip: gėlės, medžio šakelės ir žievės, plytos, tekstilės medžiagos, akmenys, kempinės, paveikslėliai iš senų knygų ir garso įrašai. Esu tikra keistų daiktų kaupėja (juokiasi).

Pavyzdžiui, dirbdama Antverpeno Modernas meno muziejuje, kuomet parodos erdvėje lieku viena, įrašinėju savo balsą. Skaitau parodos darbų pavadinimus, anotacijas, jas dainuoju. Tai darau skirtingose muziejaus erdvėse, tokiu būdu tyrinėdama akustiką.

Iš surinktų daiktų aš kuriu instaliacijas, dainas, eskizus. Taip pat jie tampa mano filmuojamos medžiagos dėmesio centru arba bent maža to dalimi.

Anksčiau daug fotografuodavau, tačiau nuo projekto “Deve Falls” pradžios, didžiąją dalį savo laiko skiriu vaizdo medžiagos kūrimui.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

2013 m. performansas „Time piece“. Autorės archyvo nuotr.

Iš kur semiesi įkvėpimo?

Įkvėpimas mane aplanko, kuomet įgyju naujų patirčių. Valia šios išgyvenimus paversti meno kūriniais taip pat yra labai svarbi proceso dalis. Galbūt dėl to, aš netikiu, kad talentas yra kažkas ypatingo ir tik talentu apdovanoti žmonės gali kurti. Svarbu daug dirbti ir viskas tampa įmanoma.

Mano kūrybos centru ir įkvėpimu tampa mane dominančios temos ir problemos. Man svarbios ir gana konkrečios temos: gamta, technologijos, kalba, erdvė, judesys, ir gana abstraktūs konceptai – atsitiktinumas, šansas, situacijos psichologija bei kasdienybės poezija. Taip pat svarbią vietą mano mene užima žmonių tarpusavio santykiai, meilė, melas, vienišumas.

Man išties sunku paaiškinti, kodėl mane domina minėti konceptai. Galbūt, nes man svarbios temos nuolat keičiasi priklausomai nuo to, su kuo aš bendrauju, kaip jaučiuosi, kur esu. Manau, kad būtent dėl to, jog man sunku žodžiais išsakyti, kas ir kodėl man yra svarbu, aš užsiimu kūryba. Tai yra būdas vaizdiniais išreikšti man įdomias bei aktualias idėjas ir problemas.

Ar būtų galima teigti, jog tu kuri meną, siekdama tyrinėti savo pačios mintis bei išgyvenimus ir norėdama geriau suprasti save ir kitus žmones?

Būtent! Tai, ką aš darau, iš esmės yra tyrimas, pasitelkiant man įdomias kūrybos technikas.

Esi daug keliavusi bei gyvenai keliuose skirtinguose miestuose. Kaip tai paveikė tavo meną?

Pastaruosius du metus aš intensyviai dirbau Gente, bet prieš tai išties daug keliavau ir krausčiausi. Mane tai neabejotinai suformavo kaip asmenybę. Visur, kur man teko gyventi, jautėsi kultūriniai skirtumai. Aš gimiau Olandijoje, bet mano šeima kilusi iš Indijos bei Bangladešo. Mano tėvai perėmė daug olandų tradicijų ir nauja kultūrinė aplinka pradėjo iš naujo formuoti jų charakterį. Taigi vien mano namuose persipynė daug skirtingų kultūrų. Olandai yra labai šilti, nuoširdūs ir ambicingi žmonės. Kuomet persikrausčiau gyventi į Belgiją supratau, kad čia žmonės truputį šaltesni, nutolę vieni nuo kitų, o dar labiau tai pasijautė, kuomet gyvenau Vokietijoje. Vis dėlto, iš visų skirtingų tautų perėmiau tam tikrus bruožus.

Dar svarbiau yra tai, kad keliaudama aš nufilmavau didžiąją dalį medžiagos, iš kurios kuriu savo darbus. Dabar jau esu sukaupusi milžinišką archyvą nuotraukų, vaizdo bei garso įrašų, kuriuos naudoju montuojant „Deve Falls“ epizodus.  Būtent šiame projekte geriausiai atsiskleidžia minėti kultūrų skirtumai. 

Kaip gimė projektas „Deve Falls“?

Aš buvau surinkusi labai daug daiktų bei vaizdo įrašų, kurie turėjo simbolines reikšmes, taip pat parašiau nemažai istorijų. Visa tai planavau panaudoti filmui, kurį ruošiausi filmuoti ir montuoti vasarą.

Kuomet pusmečiui išsikrausčiau gyventi į Leipcigą, neturėjau savo studijos. Todėl iš pradžių toliau kaupiau įvairias apybraižas, idėjas ir vaizdo įrašus iš kasdieninio gyvenimo. Dabar, grįžusi į Gentą, tęsiu darbą, kurį teko atidėti, kuomet gyvenau Vokietijoje. Iš savo užrašų bei eskizų knygelės kuriu naujus projektus bei instaliacijas. Vis dėlto, jau Leipcige aš supratau, kad esu sukaupusi daugiau medžiagos, kurią noriu panaudoti, negu tilptų į 4 valandų ilgio filmą.

Tikrosios projekto užuomazgos galima ieškoti mano gyvenimo Leipcige metu. Šiame mieste neturėjau galimybės pradėti filmo arba kurti instaliacijų, bet situacija buvo pakankamai palanki trumpų vaizdo įrašų filmavimui bei montavimui. Nors ir neilgam, bet, išsikrausčiusi į Vokietiją, palikau daug brangių žmonių. Norėdama jiems parodyti, kas vyksta mano gyvenime, sumaniau sukurti mini serialą, po vieną seriją per savaitę. Taip pat tai tapo būdu pristatyti save ir savo darbo metodus žmonėms Leipcige.

Šis formatas man suteikė kūrybinę laisvę eksperimentuoti, bet tuo pat metu aš stengiausi išlaikyti nuoseklumą. Be to, aš turėjau dirbti labai greitai, siekdama išlaikyti pažadą, pristatyti po vieną seriją per savaitę. Buvo sunku, bet šis periodas tapo vienu iš produktyviausių mano gyvenime ir skatino kurti vis daugiau ir daugiau. 

Muzikos kūrimas ir pritaikymas „Deve Falls“ serijoms mane gasdino labiausiai. Šis procesas man pasirodė daug labiau suvaržytas, reikalaujantis tikslumo, lyginant su vaizdinės medžiagos kūrimu. Nepaisant to, tai tapo neatskiriama projekto dalimi.

Image may be NSFW.
Clik here to view. Image may be NSFW.
Clik here to view. Image may be NSFW.
Clik here to view.

Kiekvienos serijos prieinamumo laikas ribojamas. Po įrašo paskelbimo, žmonės turi tik 24 valandas serijos peržiūrai. Kodėl?

Kuriant projektą, savaitei laiko nauja serija visiškai užvaldydavo mano mintis. Kiekvienoje serijoje yra labai daug informacijos ir simbolizmo, todėl aš labiau linkusi laikyti „Deve Falls“ apybraižų rinkiniu, negu išbaigtu video kūriniu. Pirmąjį sezoną aš sudėliojau taip, kad jis taptų tarsi mano idėjų ir vizijų katalogu arba eskizų rinkiniu. Tačiau man patinka toks formatas.  Šie eskizai yra mano gyvenimo dalis ir atspindys, dėl to jiems tinka ne iki galo išbaigtas formatas. Viskas yra labai gyva ir tarsi nuolatinio veiksmo bei pokyčio būsenoje. Dėl to, serija yra rodoma tik tam tikrą laiką. Televizijoje egzistuoja momentas, kurio metu galima peržiūrėti naują seriją, laidą ar filmą, tačiau, kuomet momentas praeina, jo nebesusigrąžinsi. Tokį pat formatą pasirinkau ir savo serialo demonstravimui.

Vis dėlto, esu išsiuntusi daugybę DVD diskų žmonėms, kurie, praleidę paskutinę seriją, paprašydavo manęs galimybės ją peržiūrėti. Laiko ribojimas nėra mano griežtas nusistatymas ar taisyklė. Tai tiesiog prisideda prie mano kuriamų darbų koncepcijos.

Pilnas internetinio mini serialo pavadinimas – „Deve Falls: All the Time in the World 100“. Gal galėtum išduoti, ką tiksliai jis reiškia?

Kaip ir minėjau, didelę dalį vaizdų archyvo nufilmavau keliaudama. Mano kelionės dažniausiai susideda iš kelionių autostopu ir greito judėjimo per šalies teritoriją. Dėl to kelionių metu aš neturiu laiko montavimui, medžiagos atrinkimui. Aš tiesiog filmuoju, užsirašinėju ir piešiu eskizus to, kas mane domina.

Praeitą vasarą aš keliavau po Indiją ir Nepalą. Pastarajame pasisekė pamatyti Devi krioklius. Būdama ten supratau, jog turbūt niekada daugiau neturėsiu galimybės užfiksuoti kadrų, kuriuos ten nufilmavau. Dėl to, kiekvienos serijos pradžiai nusprendžiau naudoti vaizdus, kuriuos nufilmavau prie krioklių ir pasirinkau pavadinimą „Deve Falls“.  Pakeičiau vieną raidę krioklių pavadinime ir tokiu būdu pirmasis žodis tapo mano vardo trumpiniu. Man tai pasirodė, kaip gana šmaikšti idėja, nes pirmose serialo planavimo stadijose, aš planavau jį filmuoti viena, režisuoti ir jame vaidinti. Serialo koncepcija pasikeitė, bet pavadinimas liko, tik su papildoma fraze „All the Time in the World 100“. Ši frazė yra iš knygos, kurios kelis puslapius su draugais radome parke.

Ar pavyko išsiaiškinti, kokia tai knyga?

Niekad apie tai net nepagalvojau. Man tiesiog labai patiko šis sakinys. Iš visų knygos puslapių aš paėmiau tik vieną ir panaudojau kaip detalę pavasariniam spektrui, kurį tuomet gaminau tiesiog iškylos su draugais metu. Skeptras buvo sudarytas iš gėlių bei kitokių augalų. Susukau knygos puslapį taip, kad matytųsi tik viena frazė ir pritvirtinau prie anksčiau surinktų dekoracijų. Ši lazda su knygos puslapiu, puošta gėlėmis, išgyveno jau du metus mano rūpestingos draugės namuose.

Kokie tavo ateities planai ir kur įsivaizduoji save po 10 metų?

Mane domina vietos, kurios yra sukurtos žmonių, bet įsiterpia į gamtą arba ją imituoja. Būtent tokiose erdvėse norėčiau pristatyti bei kurti savo naujus projektus. Site-specific instaliacija greitkelių sankryžoje arba performansas baseine ar riedlenčių parke – tai konceptai, kuriuos noriu įgyvendinti.

Tikiuosi, kad kūryba ateityje man teiks tiek pat džiaugsmo kaip ir dabar. Norėčiau sukurti daugiau muzikos, bendradarbiauti su teatro menininkais. Galbūt tiesiog atsiriboti nuo visko, metus laiko paskirti rašymui ir vis tiek išgyventi iš kuriamo meno.

Ačiū už pokalbį.

„Deve Falls: All the Time in the World 100“ serijas galerijoje „g101“ bus galima pamatyti iki balandžio 19 dienos.

Pašnekovę kalbino Justė Vyšniauskaitė

Neatsiejamas nuo Kauno, pavasario, Laisvės alėjos, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio, S. Daukanto gatvės ir daugelio kitų erdvių. Sinagoga, „Žalgirio“ arena, Kauno autobusų stotis, net klubas „Renginių oazė“ Šilainiuose – 28-asis festivalis „Kaunas Jazz“ iš tiesų apglėbs visą miestą. Prieš pat festivalio atidarymą apie tai, kiek visko lieka už kadro, kalbamės su vyriausiuoju „Kaunas Jazz“ gaisrininku Jonu Juču. Patirtis daro savo – pirmąjį klausimą uždavė pašnekovas!

Kuo galiu būti jums naudingas?

Naujausią „Kaunas pilnas kultūros“ numerį dedikavome 1988–iesiems. Taip, „Kaunas Jazz“ tada dar nevyko, bet įdomu, ką Jūs veikėte, kas atvedė iki minties organizuoti festivalį?

Tuomet dirbau Vilniuje. Keturiese – aš, Gintaras Rinkevičius, Romaldas Misiukevičius ir Marius Budnikas – kūrėme dabartinį Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą, kuris tuomet, tiesa, vadinosi Jaunimo orkestru. Taigi dirbau orkestre, bet nusprendžiau grįžti į Kauną. Pasikvietė Kauno valstybinės filharmonijos direktorius Justinas Krėpšta ir paskyrė pirmąją užduotį – suorganizuoti „Vilnius Jazz 1989“ grojusių muzikantų (lietuvis Petras Vyšniauskas, japonas Itoro Oki, iš Liuksemburgo atvykęs Michelis Pilzas, vokiečiai Christianas Ramondas ir Klausas Kugelis)  koncertinį turą. Na, ir suorganizavome jiems koncertus Klaipėdoje, Kaune, Alytuje, Šiauliuose. Iššūkis buvo toks, kad koncertai negalėjo būti „minusiniai“. Pavyko.

Vėliau dar keli džiazo koncertai įvyko filharmonijoje, galiausiai nusprendėme 1991–aisiais surengti festivalį. Taigi priešistorė lyg ir paprasta, bet gana sudėtinga. Komunikacijos priemonės tuomet buvo sunkiai prieinamos. Ką jau kalbėti apie ekonominę blokadą, prasidėjusią po pirmojo festivalio. Benzino pilstymas, statinių saugojimas be jokių priešgaisrinių priemonių. Na, bet nesudegėm, nesusprogom. Dabar iš tų daugelio keistų, įdomių situacijų ima juokas, tada jo buvo mažiau.

Mums pasisekė, kad susidomėjo ir padėjo žmonės, kurie maniau, kad nesusidomės. Iškart gerai į mus žiūrėjo miesto valdžia. Dabar žiūrėti palankiai lengviau, kai yra rezultatai, o tuomet juk buvo tik projektas. Buvo daug abejojančių. Pavyzdžiui, Vilniuje susitelkusios žiniasklaidos priemonės, muzikos kritikai. Buvo ir besijuokusių.

O kodėl? Ar jie nesitikėjo, kad festivalis pavyks?

Tuo metu Kaunas buvo populiariosios muzikos sostinė. „Popcentras“, kitos organizacijos rengė daug įvairių pop muzikos koncertų, festivalių, vežė užsienio atlikėjus, klestėjo ir humoro ansambliai. Kitokių renginių lankomumas buvo, galima sakyti, sustojęs. Sunkiai sekėsi pritraukti auditoriją į klasikinės muzikos koncertus. Na, bet mums pavyko. Tiesa, svarstėme galimybę „Kaunas Jazz“ rengti kas du metus, pakaitomis su Birštono festivaliu, bet supratau, kad tai būtų problemiška.

Ar kiti festivalių organizatoriai įžvelgė konkurenciją?

Matyt, taip. Auditorija, rėmėjų pritraukimas – viskas turėjo įtakos. Mes iš karto buvome tarptautinis festivalis. Iš Vakarų šalių atsivežti svečius buvo labai sudėtinga. Mezgėme ryšius su tais, kurie galėjo gauti finansavimą savo šalyse. Neišgalėjome nupirkti lėktuvo bilietų, sumokėti realaus honoraro. Viešbutį, tiesa, apmokėdavome, transportu, maitinimu pasirūpindavome, bet honoraras labiau prilygdavo dienpinigiams. Tik nuo ketvirtojo festivalio prasidėjo augimas, atsirado galimybių. Visgi muzikantams iš Vakarų tiko ir paprastos sąlygos, jie atvažiuodavo pasižiūrėti egzotikos.

1992-aisiais pas mus antrąkart grojo Heinz Affolter grupė. Surengiau jiems ir turą Latvijoje, Estijoje. Planavome ir iki Sankt Peterburgo nuvykti, bet tenykščiai organizatoriai nesurengė koncerto.  Kad kompensuočiau tai, nusivežiau muzikantus į Nidą. Tuomet dar nesudėtingai buvo galima patekti į Kaliningradą, taigi aplankėme ir kurortus kitoje Kuršių nerijos pusėje. Man asmeniškai tie apšiurę kaimeliai ir Lenino statulos atrodė baisiai, Lietuvoje tuomet jau buvo daug tvarkingiau. Bet muzikantams viskas buvo labai įdomu, pleškino fotoaparatais.

Kada prasidėjo didieji festivalio koncertai Vienybės aikštėje? Juk ne pirmaisiais metais?

Ne, tikrai ne. Lauko koncertus pradėjome gal prieš 15 metų.

Pirmasis festivalis vyko VDU Didžiojoje salėje, naktiniai jam session’ai viešbučio „Takioji Neris“ bare. Vėliau „Vakaro“ kavinėje, vadinamajame „Versalyje“. Vyko jam session’ai ir Architektų namuose, „Baltijos“ restorane, kur dabar VDU bendrabutis. Keturi koncertai VDU, du naktiniai, tiek ir to festivalio būdavo. Beje, rengdavome dieninius koncertus, žmonių jie surinkdavo mažiau, nes džiazistai mėgsta pamiegoti.

Vėliau atsirado ir projektas bažnyčioje. Gal trečiais festivalio metais radosi varpų koncertų tradicija, tai buvo Giedriaus Kuprevičiaus iniciatyva, jis karilionu skambins ir šiemet. Po truputį sukonstravom ir lauko sceną, plėtėmės į kitas erdves.

Ar buvo taip, kad kurį laiką teko aiškinti, ką čia darote, įtikinėti, o vėliau jau patys žmonės pradėjo siūlyti savo paslaugas, erdves?

Konkretaus momento nebuvo, bet pasiūlymų pastaruosius dešimt metų labai daug. Mūsų galimybės visgi ribotos, nesinori labai nusismulkinti. Turime pagrindinę ir labai visų mylimą VDU Didžiąją salę, džiaugiamės gerais santykiais su dabartine universiteto vadovybe, kuri mumis tiki.

Ar tai vienintelė festivalio erdvė, kuri nepasikeitė?

Taip, taip, ir kol mūsų neišvarys, laikysimės įsikibę. Beje, įdomu, kad Sovietų okupacijos metais šis VDU pastatas statytas kaip politinio švietimo namai. Vilniuje pagal labai panašų projektą iki Nepriklausomybės atkūrimo nebaigti statyti ir tik vėliau baigti Kongresų rūmai. Rygoje, beje, irgi yra panašus pastatas, tik dar didesnis. Taigi sostinėje, dirbdamas LVSO, išpūtinėjau sovietinę dvasią lauk, tada grįžęs į Kauną tai dariau kartu su VDU vadovybe. Išpūtėme!

Tik vienais metais neradome bendros kalbos su universitetu ir buvome trumpam persikraustę į dabartinius „Tautos namus“.  Bet VDU salėje akustika džiazui labai tinkama. Jei tik joje būtų 300 vietų daugiau…  Kadangi taip nėra, vieną koncertą turime rengti ir koncertą „Žalgirio“ arenoje.

Grįžkime dar prie pirmojo festivalio. Jums tai buvo pirmas tokio masto renginys. Komanda mažesnė, nei dabar. Ar buvote kažko rimtai nepaskaičiavę?

„Kaimiškai“ dėliojome biudžetą, bet kad labai būtume apsiskaičiavę, nepasakyčiau. Matot, pirmasis festivalis buvo organizuojamas su Kauno valstybine filharmonija. Buvo liepta nepridaryti nuostolių. Blogiausiu atveju mane būtų atleidę iš darbo, bet mes susitvarkėme. Antrąjį festivalį jau organizavome savarankiškai. Taip, yra buvę nelengvų metų, kai teko galvoti apie namų užstatymą ir paskolos ėmimą, bet taip pasielgti neteko.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Asmeninio archyvo nuotr.

Žinote, link ko mes lenkiame? Norisi pašnekėti apie rėmėjus, verslininkus, kurie pirmieji patikėjo džiazu Kaune.

Nuo pat pradžių mums daug padėjo visa Rimšelių šeima. Politiko Klemenso Rimšelio brolis tuo metu direktoriavo Kauno saldainių fabrike. Pinigų duoti negalėjo, bet davė saldainių. Daug saldainių. Mes juos pardavinėdavome per koncertų pertraukas. Dabar taip negalėtum elgtis, turbūt net nesugalvotum, bet tais laikais buvo normalu. Nuo ketvirtojo festivalio, Kauno saldainių fabriką nupirkus „Kraft Jacobs Suchard“, ši įmonė tapo mūsų mecenatu ir buvo juo du dešimtmečius. Prieš keletą metų, reorganizavus kompaniją, situacija pasikeitė. Paprastai kalbant, Baltijos šalims šiuo metu vadovaujama iš Lenkijos ir Šveicarijos, taigi ir rinkodaros logika kita.

Su „Lietuvos ryto“ grupe taip pat bendradarbiaujame nuo pirmojo festivalio. Pasikartosiu, bet tada būdavo paprasčiau, ir „Kauno diena“ buvo mūsų rėmėjai. Būdavo, kad ir keli bankai, kelios IT kompanijos vieną festivalį remdavo. Tokios aršios konkurencijos nebuvo. Dabar ieškodamas rėmėjų turi pasirinkti.  Apskritai jų yra sumažėję.

Kaip manote, kodėl taip yra?

Priežasčių greičiausiai ne viena, manau, verslo rėmėjų ir toliau mažės, taigi galiu tik pasidžiaugti, kad miestas ir valstybė mus jau pastebėjo ir jų palaikymas yra nuolatinis. Be to, auga biudžeto dalis, surenkama parduodant bilietus. Sekant suomių, estų praktika reikėtų pasiekti tokį balansą, kai trečdalį biudžeto sudaro rėmėjų lėšos, trečdalį – valstybės parama, trečdalį – bilietai. Artėjame prie šios formulės.

Situacija nuolat keičiasi ir toliau tikrai keisis. Anksčiau tiesiog pasikviesdavai verslininką į koncertą, kitais metais jau prieidavai pabendrauti, pasidomėdavai, ar patinka. Tuomet jau galima kalbėti apie bendradarbiavimą. Dabar toks metodas retai kada veikia. Savininkai neretai patys nebevaldo įmonių ir nepriima tokių sprendimų, patiki juos rinkodaros vadovams. Norint sudominti reikia pradėti nuo žemiausio laiptelio. O tai užima daug laiko ir sudėtinga, juolab kad yra tokia didelė renginių pasiūla. Bet, jei ko nors labai nori, tai padarai. Sulaukiame ir pasiūlymų iš įmonių, tai tikrai labai smagu.

Svarbi abipusė nauda, pridėtinė vertė, partnerystė. Dabar jau įgyvendiname idėjas, dėl kurių anksčiau nebūdavau suprastas ar galbūt nebūdavome pajėgūs tai padaryti. Pridėtinė vertė nebūtinai yra finansinė, džiaugiuosi, kad vis daugiau žmonių tai supranta. Tada visiems smagiau. Visi jaučiasi festivalio šeimos nariais. Pavyzdžiui, šiemet su „Volfas Engelman“ išvirėme „Kaunas Jazz“ gėrimą.

A, galiu papasakoti ir seną istoriją iš šios srities. Prisimenat tokius šokoladinius batonėlius „Jazz“? Iš tos pačios serijos, kaip „Tiko“, „Ralis“, „Dar2“, „Manija“…  Taigi „Jazz“ buvo mūsų mecenato produktas, sukurtas specialiai „Kaunas Jazz“.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Istorija!

Dar papasakokite apie draugystę su kaimyniniais festivaliais. Kuo toks bendradarbiavimas grįstas?

Kai dirbau seimo nariu (2000–2004 m.), buvau Baltijos asamblėjos kultūros komiteto narys. Vienais metais pasistengiau, kad komiteto posėdis vyktų Kaune ir sutaptų su „Kaunas Jazz“. Tuomet koncertas, pamenu, vyko buvusiame „Laisvės“ kino teatre, irgi jau buvusiame „Combo“ klube. Gal posėdyje, gal koncerte, sutarėme, kad jauniems Lietuvos, Latvijos ir Estijos muzikantams reikia padėti. Latvijos ir Estijos festivaliuose imti rengti konkursai, jų laureatai groja pas mus. Tai laisvos formos susitarimas, kasmet žiūrime, ką įdomaus ir naudingo galime padaryti.

Yra tokių užsieniečių, kurie kasmet į Kauną atvyksta būtent dėl festivalio?

TIkrai taip. Italai, norvegai, amerikiečiai. Daug lietuvių emigrantų, per „Kaunas Jazz“ planuojančių atostogas namuose. Apskritai festivalio lankytojų skaičius kasmet auga, bet ne taip sparčiai, kaip mes galbūt norėtume, nors pratiname prie džiazo nuo mažų dienų. Suprantu, nemažai žmonių iš tiesų nebegyvena Kaune, Lietuvoje. Dėl svarbių priežasčių, ne tik dėl atlyginimų. Bet čia jau politika.

Kaip per 28 metus pasikeitė jūsų pareigos, gal, tiksliau, veiklos sritys?

Visada buvau festivalio vadovas. Esu išbandęs turbūt visas sritis, o kurių nespėjau, išbandė mano dukra Indrė Jučaitė. Ji dar visai maža būdama festivalyje pardavinėdavo bukletus. Kitais metais jau susitarė su draugėmis, kad jos pardavinės, o ji vadovaus prekybai. Taigi jos įsiliejimas į kolektyvą labai natūralus.

Dabar mažiau užsiimu organizaciniais darbais. Spaudžiu rankas. Ir… dirbu gaisrininku.

28–aisiais festivalio metais gaisrų dar kyla?

Tikrai taip, va, ir šiandien vieną užgesinau. Visi kolektyve viską žino tol, kol neįvyksta situacija, kurios nebegali išspręsti, tada skambina man. O aš jau mąstau, ką įmanoma padaryti, kad nebūtų kriminalo, cha cha!

Pamenu, Indrė pribėgo penktadienio vakarą, dar vykstant koncertui. Pusę vienuoliktos. Tėvai, sako, viskas, amerikiečiai lipa į lėktuvą Niujorke, bet su jais grojantis argentinietis Herman Romero neturi Lietuvos vizos! Tuo metu „Finnair“ kompanija buvo mūsų rėmėjai. Paskambinau į jų atstovybę Niujorke, pažadėjau, kad vizą jam parūpinsime jau atvykusiam. Mane įtikinėjo, kad į lėktuvą įleisti be vizos jo negali, nes aviakompanijai gresia šimtatūkstantinė bauda. Galiausiai susitarėme, kad atsiųsiu jiems faksu mano pažadą įrodantį dokumentą. Lietuvoje naktis, Niujorke – popietė, taigi ir Lietuvos ambasada jau baiginėjo darbą, nebegalėjo padėti. Šiaip ne taip pavyko susisiekti su tuometiniu užsienio reikalų ministru, beje, mėgstančiu džiazą. Primenu, pusė vienuoliktos vakaro. Vienas jo deleguotas vaikinas su taksi nuvyko į ministeriją, nusiuntė faksą į „Finnair“ atstovybę Niujorke, ir… Romero įlipo į lėktuvą. Gerai, kad muzikantai buvo atvykę anksčiau! Tai buvo vadybininkės neapsižiūrėjimas, bet viskas baigėsi taip gerai, kad Hernan Romero dar ne kartą pas mus atvyko.

Ir tai tik viena iš daugybės tokių istorijų. Tokia grupė, pamenu, skubėjo išvykti į Taliną, o iš ten buvo suplanavę keltu persikelti į Helsinkį, iš ten skristi namo. Bet jie buvo pasiskolinę būgnus, į kurių dėklą vienas muzikantų įsidėjo savo piniginę. Po koncerto būgnų savininkas juos išsivežė – į pajūrį… Kreipiausi į festivalio rėmėjus, išsiaiškinau, kieno automobilis greičiausias. Vienas puikus kaunietis sutiko padėti, „davė gazo“, prisivijo būgnus prie Kryžkalnio ir, aišku, spėjo parvežti dokumentus muzikantui.

Dabar tokių esminių problemų jau nebūna ir dėl to, kad paprastėja vizų klausimai visame pasaulyje. O ir patirtis daro savo, Indrė viską susitvarko iš anksto. Aš gal būdavau labiau atsipalaidavęs.

Bet taip ir gimsta legendos! O jei pabandytume visus 28 metus sutraukti į vieną sakinį? Kodėl jūs organizuojate „Kaunas Jazz“?

Man įdomu ir smagu. Ypač tada, kai matai laimę akyse žmonių, išėjusių iš gero koncerto. Nebūtinai jie turi asmeniškai padėkoti, svarbu, kad aš matau, jog jiems „faina“. Tai neapsakomas jausmas.

–

„Kaunas Jazz 2018“ įvairiose miesto erdvėse vyks balandžio 19-30 dienomis. Daugiau informacijos, tiksli programa ir bilietai: www.kaunasjazz.lt

–

Su Jonu Juču kalbėjosi Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys

© Kaunas pilnas kultūros

Ruošiantis susitikimui su projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ (KEKS) komandos nare Ana Čižauskiene, žinoma, teko pamąstyti apie tai, kaipgi vis dar tolimai atrodantys 2022-ieji siejasi su numerio tema, kurios įvykiai blykstelėjo prieš tris dešimtmečius. Lyg ir niekuo, lyg ir per daug to laiko praėjo ir dar praeis. Kalbantis su Ana, atsakinga už gegužės 18–19 dienomis „Žalgirio“ arenos amfiteatre vyksiantį „Europos kultūros sostinės forumą 2018“, taip pat skaitant gretimuose puslapiuose nugulusius pankavusio akademiko Ryčio Bulotos prisiminimus, domintis Jono Oškinio parengtu pasivaikščiojimu po 1988-uosius, atsakymas vis dėlto pats nugulė tarp eilučių. Kad dar po keliasdešimties metų netektų rinkti dokumentų po trupinėlį, kad nereikėtų ieškoti po visą pasaulį išsibarsčiusių ir dažnai vis kitaip interpretuojamų faktų, galų gale, kad geros, sveikos, šviežios iniciatyvos netaptų vien blykstelėjimais, tam, kad kūryba ir kūriniai įgautų daugiau tvarumo. Tam jau dabar yra projektas „Kaunas 2022“. Būsimos Europos kultūros sostinės (EKS) titulą Kaunas, beje, iškovojo beveik lygiai prieš metus, 2017-ųjų kovo 29-ąją. Taigi su Ana kalbame ir apie tai, kas vyks gegužę, ir apie tai, kokie buvo pirmieji KEKS’o metai.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

„Žalgirio“ arena. Organizatorių nuotr.

Ar pernai balandį komanda įsivaizdavo, kad 2018-aisiais vyks tokios apimties darbai?

Ilsėtis neplanavome, iškart šokome į darbus. Turėjome, lyginant su kai kuriomis dėl įvairių priežasčių vėlokai paskelbtomis sostinėmis, laiko prabangą, bet kartu išsikėlėme ir didelius, galbūt optimistinius, tikslus, taigi nenorėjome švaistyti laiko. Aišku, tokio spartaus augimo nebuvome numatę. Ieškome balanso strateginio planavimo srityje, mezgame ryšį su Kauno miesto ir Kauno rajono gyventojais, įvairiomis čia veikiančiomis interesų grupėmis.

Turbūt pažindinantis vis atsiranda ir neplanuotų veiksmų, darbų?

Šiemet planavome du didžiuosius renginius, forumą ir jaunimo stovyklą, apie kurią KEKS’o atstovės jums pasakojo vasario numeryje, bet, štai, ką tik prabėgo Tarptautinė laimės diena, kuri spontaniškai išaugo į labai ryškų reikalą, nes mintis pasirodė tikrai užkrečiama. Tikimės, kad kitąmet į šį laimės šventimą įsilies ir kitos kultūros sostinės.

Forumas mums – tarsi tramplinas gilesnei diskusijai ir pažinčiai su programa, naujiems tarptautiniams ryšiams. Programoje – trys linijos. Kaip kultūros sektoriaus dalyviai gali bendradarbiauti efektyviau tarpusavyje, su kitais sektoriais, su valdžios ir administracijos atstovais? Kaip mes galime sutvirtinti ryšį tarp kultūros srities ir gyventojų, lankytojų? Kaip mes galime sutvirtinti tarptautinius ryšius?

Ar planuojate, kad forumas bus kasmetis?

Kol kas nesame nusprendę, ar rengsime jį kitąmet – galbūt lokaliu lygmeniu. 2020-aisiais jis tikrai vyks ir bus tarptautinis. Vis dėlto vietos žmonės mums ne mažiau svarbūs nei svečiai, todėl ir į pirmąjį renginį daug jų pakvietėme. Tai Kauno bendruomenių ir kultūros institucijų, Lietuvos jūrų muziejaus, MO muziejaus, Lietuvos valdovų rūmų atstovai. Žinome, kad jie daro didelius dalykus, gali pasidalyti išskirtinėmis praktikomis.

Manau, ne visada spėjame pasigilinti į tai, ką daro kolegos, esame per daug pasinėrę į savo problemas. Forumas turi galimybę tapti platforma apsikeisti žiniomis, rūpesčiais, sprendimų būdais, tapti labiau matomais vieni kitiems. Mano svajonė – kad forumas taptų įdomus ir atviras visiems miesto gyventojams, ne tik kultūros sektoriui.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Kartais, paėjus keletą žingsnių į šoną, tampa sunku suprasti, ką gyventojai turi suprasti KEKS’ui padedant. Ar tai, kaip įdomiau leisti laisvalaikį? Kaip jie pajus KEKS’o poveikį?

Mūsų tikslas – kad žmonės žinotų, kad gyvena kultūros sostinėje. Bet kartais žmonėms reikia visai ko kito. Norėčiau, kad būtų kuo mažiau žmonių, kurie manytų, kad kultūra yra ne jiems. Tai susiję su stereotipų griovimu, naujais pasiūlymais, kultūros priartinimu – kartais netgi geografiniu.

Neseniai teko lankytis Airijos mieste Limerike, kuris EKS’o titulo nelaimėjo, bet džiaugėsi itin stipria nacionalinės kultūros sostinės programa. Buvo parengtas išsamus tyrimas apie tai, kaip programa paveikė vietos gyventojus. Apie 70 proc. apklaustųjų teigė, kad svarbiausias metų renginys, sukėlęs daugiausia pasididžiavimo, jiems buvo paradas, kurio pagrindinė herojė buvo gigantiška lėlė-močiutė, „apsigyvenusi“ Limerike. Gyventojams tai buvo nepaprastas įvykis, nuspalvinęs miesto kasdienybę ir paskatinęs kitaip jį pamatyti. EKS’o programų kūrėjai inicijuoja daug socialinių, edukacinių, pokyčių projektų, tačiau kelių dienų paradas gali sukurti didžiulę

Na, bet vienas kitam juk netrukdo? Labai artimas pavyzdys – Šančių paradas. Žmonėms pražygiavus ir apie Žemuosius Šančius išgirdus visam miestui, niekas nesibaigė, bendruomenė susitinka nuolat ir tikslingai – teko skaityti, kad statoma Šančių opera. Galima tik pasigrožėti paradu, bet galima ir nerti gilyn.

Tikrai taip. Iš Žemųjų Šančių bendruomenės mes semiamės įkvėpimo. Norisi, kad šis pavyzdys daugintųsi, nesvarbu, kokia forma. Svarbu sudaryti sąlygas, galimybes, paskatinti žmogų jaustis to dalimi, suteikti įrankius prisidėti, pasufleruoti. 

Kartais tenka išgirsti ir neigiamą nuomonę apie tokį betarpišką bendruomenės įtraukimą į kultūros lauko auginimą. Dalis žmonių, matyt, labiau norėtų naujo Šiuolaikinio meno centro Kaune. Kaip patenkinti jų norus?

Todėl ir siekiame programos balanso. Tikrai norime, kad ji atlieptų įvairius interesus ir pomėgius. Paradas nereiškia, kad nebus surengta aukštos kokybės profesionalaus meno parodų. Atvirkščiai, turime rūpintis, kad projekto programa ir tikslai būtų suprantami ir atviri kuo įvairesnėms žmonių grupėmis. Vienoms Kaunas taps baleto sostine, kitoms – paradų.

Kiekviena grupė juk turi teisę turėti norų ir juos garsiai išsakyti – programa iš esmės finansuojama miesto ir šalies biudžeto lėšomis, nors siekiama ir glaudesnio bendradarbiavimo su verslu, tiesa? Ar yra skaičiavimų, kiek KEKS’as kainuos vienam mokesčių mokėtojui?

Miesto ir rajono savivaldybių indėlis į programą skaičiuojamas proporcingai gyventojų skaičiui ir įvertintas apytiksliai 40 Eur asmeniui per 6 metus. 40 Eur tavo atžalos edukacijai per 6 metus – juokingi pinigai, tiesa? Turint omenyje programos grąžą ir planuojamą efektą tai yra nedidelė investicija.

Mūsų biudžetas, lyginti su kitomis EKS, yra nedidelis. Bet kuriuo atveju negalime daryti kompromisų kalbėdami apie programos kokybę. Turime užtikrinti kokybiškiausią kultūrinę paslaugą. Žinoma, tai kainuoja. Ir tai atsipirks. Yra įvairių būdų pamatuoti, kaip. Pavyzdžiui, per turizmą. Dažnai susiduriame su nuomone, kad KEKS’as yra tradicinis kultūros projektas, paliesiantis nedidelę saujelę žmonių, bet tai yra kur kas plačiau.

Kiek žmonių, beje, galės apsilankyti forume?

Yra 350 vietų, dalyviai sparčiai registruojasi, tai džiugina. Dalyvavimas nemokamas, galima rinktis ir specializuotas dirbtuves, tiesa, jos jau beveik užpildytos. Tarp besiregistruojančiųjų gausu socialinių iniciatyvų, bendruomenių centrų, nevyriausybinių organizacijų atstovų, yra ir verslininkų. Dalis užsiregistravusiųjų – tie, kurie pradėjo dalyvauti jau paraiškos rengimo etape, kiti susidomėjo tik dabar. KEKS’as tik įsivažiuoja, forumas – vienas iš renginių, kuriuose mes pradedame kalbėti apie ateitį.

Būtų sunku sudaryti EKS’o programą be visapusiško kultūros sektoriaus įsitraukimo 2022-aisiais. Šiuo metu tikrai nėra per vėlu susipažinti. Dabar komanda užsiėmusi mažiau matomais darbas, tik nedidelę laiko dalį skiriame konkrečių kultūros renginių programai dėlioti. Kiek daugiau – planuoti vizijos įgyvendinimo etapus. Ką mes turime padaryti? Kokios organizacijos turi įsitraukti? Kokios partnerystės padės pasiekti norimą efektą? Galbūt ne viską galime pradėti dabar pat, bet svarbu išgirsti įvairias iniciatyvas. 

Svarbu išgirsti ir tai, ką sako oponentai, tiesa?

Viena didžiausių rizikų EKS’ui yra atskirtis – tam tikrų žmonių grupių jausmas, kad jos neįtrauktos ar sulaukia per mažai dėmesio. Kiek yra tekę matyti, EKS’ui įprasta, kad oponentų yra – dalis programą naudoja kaip platformą savo pozicijoms reikšti. Tai normalu, nes EKS’as didelis ir paprastas taikinys. Tai gali būti dėl nesupratimo ar nesusikalbėjimo, galbūt – taktiniai žaidimai. Vis dėlto matyti, kad visų tikslai panašūs. Galbūt skiriasi strategijos, bet dėl to nevengiame dirbti su įvairiais žmonėmis.

Tarp pranešėjų – ir miestų, buvusių Europos kultūros sostinėmis jau prieš kurį laiką, kaip, pavyzdžiui, Liverpulis (Didžioji Britanija), atstovai, ir svečiai iš šiemet šį titulą švenčiančių Valetos (Malta) ir Leuvardeno (Nyderlandai). Kaip rinkotės, ką kviesti?

Laimėjęs kultūros sostinės titulą Kaunas savaime pateko į EKS’o šeimų tinklą, kuriame periodiškai susitinka buvusios, esamos ir būsimos sostinės. Kai kurių EKS’ų komandos išsiskirsto vos pasibaigus metams, kiti projektai vienas ar kitais būdais tęsiami. Liverpulis ir Stavangeris (Norvegija) šiemet švenčia EKS’o dešimtmetį, abiejų vadovai ir komandų nariai atvyksta į Kauną.

Kodėl Liverpulis? Šis miestas dažnai minimas įvairiuos tyrimuose ir konferencijose, nes projektas turėjo detaliausią, įvairiais pjūviais programą išanalizavusį poveikio tyrimą. Jam vadovavo viena EKS’o komisijos narė, kuri taip pat vertino ir Kauno paraišką.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Ar Kaunas ir Liverpulis turi panašumų?

Daugelio miestų, kurių atstovai svečiuosis forume, istorijos kažkuo panašios į Kauno. Daugelis yra išgyvenę identiteto virsmą iš postindustrinio miesto į kūrybinį, kultūrinį centrą. Liverpulio metai kaip EKS’o sutapo su dideliu ekonominiu augimu, tuomet britų vyriausybė regionui skyrė didelį dėmesį. Projektas išliko atmintyje, tapo atspirties tašku naujam miestiečių žvilgsniui į savo aplinką. Didžiuotis savo miestu – svarbus EKS’o bruožas. Liverpulio atveju EKS’as iš kultūrinio projekto tapo plačiau suvokiama programa, kuri turi be galo didelę socialinę įtaką. Tada radosi naujų vertinimo kriterijų, keliamų EKS’o paraiškoms.  Beje, Liverpulyje į EKS’o programą labai smarkiai įsijungė verslas. Apie tai, taip pat apie institucijų bendradarbiavimą, pasakos Kaune jau neblogai pažįstamas, su KEKS’o programa taip pat dirbantis Lewisas Biggsas ir jo kolega Neilas Petersonas.

Kalbėjome, kad verslininkai jau dabar aktyviai registruojasi į forumą. Kas jiems aktualu KEKS’e, neskaitant viešumo ir garbės?

Daug apie tai galvojame, norime užmegzti sveiką santykį su verslo sektoriumi, kad jis turėtų tęstinumą ir ilgesnį poveikį visam kultūros sektoriui. Bendradarbiavimas dabar minimalus. Susikalbėjimo nedaug, nors visas kultūros sektorius jau kalba ekonominiu žargonu. Norėtųsi laužyti tam tikrus mitus, ieškoti abipusės naudos šios programos kontekste, kurti naujus bendradarbiavimo modelius.

Turbūt sudėtinga ieškoti paralelių su šimtamete verslo kultūra Anglijoje.

Sutinku. Vis dėlto EKS’as turi stiprų emocinį faktorių, galima sakyti, patriotiškumo elementą. sujungiantį visus vienam tikslui. Verslas yra linkęs į tai reaguoti, programa juk garantuoja didelį pasiekiamumą.

Žodžiai „verslas“, „komercija“ lietuvių sąmonėje turi daug neigiamų atspalvių. Ypač kultūros lauke. Ar KEKS’as, kaip projektas, pajėgus pakeisti šį suvokimą?

Tikiuosi, kad KEKS’as gali prisidėti prie pokyčių. Man nesunku suprasti, kodėl tokių baimių yra. Neretai verslo principus taikant kultūroje yra pamirštami tam tikri dėmenys – edukacinis, dvasinis, moralinis. Kartu neretai kultūros projektai iš verslo pusės suvokiami kaip prašantys, dejuojantys. Čia turime mokytis iškomunikuoti kultūros ar meno naudą, poveikį. Dėl to KEKS’o kontekste matuoti poveikį, apie ką dažnai užsimename ir kas, sutinku, gali skambėti keistai, mums yra labai svarbu. Tai principinis dalykas – kultūra yra daugiau nei tik šventė, jos poveikis ilgą laiką rezonuoja.

Poveikio matavimo principų tinklelį šiuo metu ruošiame, dirbame kartu su Kauno universitetais, konsultuojamės su kitomis kultūros sostinėmis. Matavimai prasidės jau šiemet ir tęsis bent iki 2023-ųjų, galbūt ir ilgiau.

—

Jie turi, ką papasakoti

Visą pranešėjų sąrašą ir tikslią forumo programą rasite forumas.kaunas2022.eu. Toliau – tik dalis veidų, vardų, pareigų ir patirčių. Į „Europos kultūros sostinės forumą 2018“ galite registruotis iki balandžio 30 d.

Auksė Petrulienė
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

„Psilikono teatro“ įkūrėja papasakos apie bendruomenių platformą „Mažosios istorijos“, veikiančią M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje.

Gintarė Masteikaitė
Lietuvos šokio informacijos centras ir Šokio teatras „Dansema“

Kultūra nuo kūdikystės? Taip. Kūdikių teatras? Tikrai taip. Gintarė papasakos apie šokio teatro „Dansema“ patirtį su pačiais mažiausiais.

Brigitte Christensen
Orhusas, 2017

Iš Danijos atvyksianti Brigitte papasakos apie unikalų ir labai jautrų bendruomenių teatro projektą „Eutopia“, subūrusį įvairias Orhuse gyvenančias tautines mažumas.

Dominika Kawalerowicz
Vroclavas, 2016

Vroclavas – Kauno miestas-partneris. 2016-aisiais ši kultūros sostinė išsiskyrė įspūdinga programa, dalis komandos iki šiol tęsia savo veiklą. Dominika pristatys Vroclavo ir savo, kaip EKS’o programų vadovės, patirtį.

Pavlina Petrova
Plovdivas, 2019

Pavlina pristatys Bulgarijoje šiuo metu vykstantį meno rezidencijų projektą „Baba Residency“ – jauni kūrėjai apgyvendinami pas močiutes kaimuose, kur mokosi tradicinių amatų, kulinarijos, kitų papročių, kuriuos vėliau pritaiko savo praktikoje.

Rytis Zemkauskas
Kaunas, 2022

Futuristinis Kauno programos fantasto pranešimas – apie EKS’ą, kaip šansą Europos Sąjungai ir įkvėpimą naujiems jos modeliams.

Rolf Norås
Stavangeris, 2008

Stavangerio EKS’ui vadovavęs Rolfas kartu su Neilu Petersonu (Liverpulis, 2008) įkūrė EKS’o šeimų tinklą, taip pat atliko keletą EKS’o patirčių bei pamokų tyrimų. Vienas jų publikuotas kaip knyga ir vadinasi „Ką darytumėte kitaip, jei žinotumėte tai, ką žinote dabar?“.

Aną Čižauskienę kalbino Gunaras Bakšejevs
Artūro Bulotos nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. balandžio rubrikoje „Kaunas 2022“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Susitikus Ingą Linevičiūtę ilgai netrunka, kol užsikrėti jos gera nuotaika ir energija. Kyla įspūdis, jog mergina tikrai moka džiaugtis gyvenimu ir su ja norisi kalbėtis valandų valandas. Danijoje gyvenanti menininkė kuria animacijas apsiginklavusi tiesiog paprastu pieštuku ir popieriaus lapu. Jos piešiniai iš pirmo žvilgsnio yra paprasti ir žaismingi, bet juose I. Linevičiūtė sugeba atskleisti rimtas etikos bei socialinių normų temas. Menininkės darbai jau buvo eksponuoti keliose pasaulio valstybėse, o nuo balandžio 25 d. iki gegužės 4 d.  VDU menų galerijoje „g101“ veikė jos asmeninė paroda „I know what you are up to“ („Aš žinau, ką tu veiki“). Parodoje pristatytos jos kurtos projekcijos, susidedančios iš 15 skirtingų animacijų. Pati I. Linevičiūtė savo darbus vadina dekonstruota istorija. Su menininke kalbėjomės apie priežastis, kodėl ją labiau domina mažos detalės, o ne pasakojimo visuma, naudojamus darbo metodus, studijas ir piešimo ribų paieškas.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Parodos dokumentacija. Luko Mykolaičio nuotr.

Pradėkime nuo išsilavinimo. Baigei Kauno dailės gimnaziją, tuomet išvažiavai studijuoti į Angliją, Vidurio Lankašyrą, o dabar tęsi studijas Londone. Kaip tave, kaip menininkę, suformavo tradicinio meno studijos Lietuvoje ir modernaus meno mokslai užsienyje?

Kurį laiką, atėjusi iš tradicinės mokyklos į modernų universitetą, jaučiau labai didelį stresą. Iškildavo daug klausimų, nes visa pasaulėžiūra bei darbų vertinimas buvo drastiškai kitoks. Tradicinėje meno mokykloje tave moko konkrečios disciplinos, yra aiškinama, kad privalai tobulai įvaldyti techniką ir suprasti, kaip viskas veikia mechaniškai. Tik tada tą discipliną gali pritaikyti savo kūryboje. Atėjęs į modernaus meno universitetą, iš karto pradedi kurti savo projektą. Reikia atrasti individualų braižą, idėjas bei pasitikėjimą savimi. Pirmas dalykas, kurio labiausiai trūko – tai pasitikėjimo savimi.

Bet jis atsirado studijuojant?

Taip. Išties man padėjo labai daug dėstytojų. Jie visą laiką stengėsi mane išsilaisvinti iš tradicinio meno rėmų. Labiau atkreipiau dėmesį į šiuolaikinį meną antrame kurse. Pradėjau pastebėti, kad kai kurie nukrypimai nuo tradicijų man patinka, jaučiausi patogiau, laisviau pritaikydama juos savo kūryboje. Vis labiau mano dėmesį traukė  įvairūs niuansai kitų menininkų darbuose. Šios, net pačios mažiausios, taisykles laužančios, detalės suteikė daug laimės. Man tai buvo visiškai nauja. Nežinojau, kad kažkas taip kuria ir kad taip galima.

Vis dėlto aš nesistengiau šių menininkų kopijuoti, į juos lygiuotis. Mokykloje visuomet reikėdavo kurti kažkieno pavyzdžiu. Universitete susipažinimas su modernia kūryba man padėjo atsakyti į klausimus, kas aš esu kaip menininkė ir kokį meną noriu kurti.  Mano kūryba šiuo metu yra tam tikras eksperimentas, tiriantis, kaip galima naudoti piešimą ir animaciją šiuolaikiniame mene.

Nors dabar mokaisi Londono menų universitete, gyveni Danijoje. Kodėl pasirinkai šią šalį?

Trečiame kurse pradėjau kurti animacijas ir atsiskleisti kaip menininkė. Išryškėjo mano stilius. Tuo metu universitetas suorganizavo išvyką į Daniją. Ši šalis man paliko labai didelį įspūdį. Nuo architektūros iki žmonių gyvenimo būdo, laisvumo ir ramybės – tai buvo aplinka, kuri man labai patiko, tapo įkvėpimo šaltiniu. Universitetas, kuriame studijavau Anglijoje, buvo puikus. Tačiau gyvenimas Lankašyre atrodė šiek tiek nuobodus ir liūdnas. Jau tada pradėjau regzti planus išsikraustyti į Daniją, bet buvau pasiilgusi draugų ir šeimos Lietuvoje. Metus vedžiau animacijos dirbtuves Kauno kino centre „Romuva“. Vis dėlto, galiausiai gana impulsyviai už 1 eurą nusipirkau lėktuvo bilietą į Kopenhagą ir išsikrausčiau. Na, o tada tiesiog įsimylėjau ir likau gyventi ten.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Justės Vyšniauskaitės nuotr.

Didžioji tavo darbų dalis sukurta pasitelkus piešimo metodą, tačiau kartais tu naudoji ir kitokias technikas. Gal galėtum papasakoti, kokias ir kaip jos padeda atskleisti tavo vizijas?

Taip, dažniausiai naudojuosi tiesiog pieštuku. Vis dėlto, kartais mano kūrybos procese atsiranda vieta ir aliejinei tapybai, ir akvarelei ar net tušui. Aš ieškau savęs ir įkvėpimo įvairiose meno terpėse. Kartais ištinka sąstingis, kai sukuri kelis darbus, bet atrodo, kad nevyksta joks tobulėjimas. O mano galvoje visuomet sukasi klausimai, kaip darbą pakeisti, atlikti geriau, patobulinti, atrasti kažką naujo. Tuomet kreipiu dėmesį į kitą techniką. Pavyzdžiui, pradedu tapyti ir mane apima visiškai skirtingas jausmas, nei piešiant. Užsiimant man neįprasta veikla, gimsta labai daug naujų idėjų.

Mane iš tiesų žavi visos meno sritys. Šiuo metu daugiausiai dėmesio skiriu animacijoms ir piešimui. Tačiau, jei vieną dieną nuspręsiu, kad noriu kurti skulptūras, tiesiog tai ir darysiu.

Pati esi minėjusi, kad tavo piešiniams būdinga eskizo estetika. Kodėl pasirinkai tokį stilių?

Tai nebuvo pasirinkimas, viskas atsitiko kažkaip organiškai ir natūraliai. Šiek tiek buvau pastūmėta dėstytojų, kol siekiau bakalauro laipsnio. Tuomet norėjau būti tapytoja ir savo darbams ruošdavau daug pirminių eskizų. Dėstytojai visuomet sakydavo, kad mano tapyti darbai neblogi, bet daugiau dėmesio kreipdavo į eskizus. Jie atrodydavo žaismingesni ir gyvesni. Žinoma, tuomet jų neklausiau, o supratimas, kad jie teisūs, atėjo vėliau.

Darbus visuomet galima tobulinti ir tobulinti be pabaigos. Man labai patinka, kad eskizas, nors ir gali pasirodyti nebaigtas, turi potencialą išreikšti viską, ką noriu pasakyti. Eskizas yra sukuriamas greitai ir kyla iš emocijos. Visos linijos tarsi ateina iš giliau, yra užtikrintos, atskleidžia daugiau jausmų. Ypač animacijoje toks greitas, neužbaigtas įvaizdis, mano nuomone, yra labai veiksmingas. Jis prideda kūriniui medžiagiškumo ir laisvumo.

Eskizai ir piešiniai nėra taip vertinami kaip tapyba ar skulptūra. Tačiau man eskizas – vos ne svarbiausia kūrybos dalis, nes tai yra pati pirminė idėjos išraiška. Kartais, kai eksperimentuoji, sukuri kažką įdomaus. Tačiau, kai bandai tai atkartoti, nebepavyksta taip gerai, kaip pirmą kartą. Taip ir eskizas yra tas pirmas kartas, dažnai originaliausias ir įsimintiniausias, kaip pirmas bučinys.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Justės Vyšniauskaitės nuotr.

Kokį kelią turi nukeliauti pirmasis tavo eskizas iki kol jis tampa animacija?

Viskas prasideda nuo istorijos, kuomet, stebėdama aplinką, užfiksuoju kažką įdomaus. Toliau seka maži paprasti eskizai bei naratyvo kūrimas. Tai mėgstu daryti viešoje erdvėje, arti veiksmo. Vis dėlto tada atsiranda tik labai paprasti piešiniai, kurių niekam nerodau. Jie yra tarsi vizualūs mano užrašai. Grįžusi į studiją, pasiimu pieštuką, popieriaus ir sėdu prie švieslentės. Sukuriu pirmąjį piešinį. Pagalvoju, ar nieko netrūksta, ar nesinori daugiau laisvumo, ar tinkama objekto pozicija. Prasideda eksperimentavimo etapas, kol atrandu vaizdą, kuris mane tenkina. Tolimesnis procesas yra daugelio piešinių sukūrimas. Po to, piešinius aš nuskenuoju ir redaguoju įvairiomis nuotraukų apdirbimo programomis. Esu atradusi sau patogų metodą animacijų sukūrimui. Dažniausiai tai 8 piešiniai 1 sekundei animacijos. Tada seka tolimesni eksperimentai. Kartais kadrus sukeičiu vietomis, perpiešiu, atsuku animaciją atgal. Ieškau to cinkelio, kol pavyksta sukurti animaciją, kuri gerai žiūrisi ir yra įdomi. Sukurtos animacijos keliauja į USB raktą, o iš jų kuriu projekcijas.

Tavo kūrybos dėmesio centre dažnai atsiduria socialinės bei etikos normos, žmonių prigimtis bei jų tarpusavio santykiai.  Kodėl tau tokios svarbios šios temos?

Visa tai prasidėjo kaip socialinis tyrimas. Kai gyveni užsienyje, iš pradžių jauti atstumą tarp savęs ir svetimos aplinkos. Dėl to aš pradėjau daugiau stebėti kitus žmones. Užuot kaupusi visus išgyvenimus ir pastebėjimus savyje, aš fiksuodavau juos užrašų knygutėje. Vėliau iš šių prisiminimų pradėjau kurti piešinius. Aš nelabai galiu kurti abstraktaus meno, turiu kažką su juo asocijuoti. Beveik visuomet įkvėpimas kyla iš matytų situacijų. Mane domina pati žmogaus veiksmo psichologija. Kyla klausimai: kodėl žmogus taip elgiasi, kaip į tai reaguoja aplinkiniai. Ypač mano dėmesį patraukia keistos situacijos: elgesys, kuris dažnai laikomas nepadoriu ir įvykiai, kurie turi potencialo pavirsti į konfliktą. Kuo daugiau dramos, tuo geriau (juokiasi)!

Pavyzdžiui, vienu iš mano animacijos personažų tapo vyras, kurį žiemą mačiau basomis sėdintį autobusų stotelėje ir skaitantį Albero Kamiu knygą. Arba prostitutė, kuri atsisėdusi ant suoliuko persiavė sportbačius į aukštakulnius ir atsistojo gatvės kampe laukdama kliento. Dažniausiai tokiose situacijose pamatai tik vieną greitą individo veiksmą ir – kartais – aplinkinių žmonių reakcijas. Likusi istorijos dalis atsiranda mano galvoje, svarstant, kas įvyko toliau, taip pat ir prisimenant tik tam tikras įvykių detales, ieškant sąsajų tarp jų. Todėl mano animacijos taip pat nepasakoja visos istorijos, yra tik fragmentai. Man išties daug įdomesnės atskiros istorijos dalelės nei jų visuma. Jose išlieka daug daugiau žavesio, paslapties, atsiranda vietos interpretacijai.

Dažniausiai situacijose, kurias iliustruoji, tu užimi stebėtojos pozicija. O ar tavo pačios gyvenimo epizodai, įvykiai kartais tampa kūrybos dėmesio centru?

Anksčiau buvau linkusi manyti, kad mano animacijose atsispindi tik kitų žmonių gyvenimų fragmentai. Vis dėlto mes visi esame daugiau ar mažiau jautrios asmenybės – menininkai turbūt ypač. Tenka pripažinti, kad įvykiai bei jų detalės užsifiksuoja mano atmintyje savaip, juos mano smegenys iššifruoja pagal asmeninę patirtį. Todėl visi darbai, kuriuos sukuriu, tam tikra prasme yra mano pačios išgyvenimai. Taip pat dabar labai daug dėmesio skiriu technikos laisvumui, žaismingumui, judesio ir medžiagiškumo sukūrimui. Mano kūryboje nėra išankstinio įsitikinimo. Atsisakius griežtos kontrolės, kūryboje atsiranda dalykų, kurių negaliu iš anksto numatyti. Todėl, jau vien dėl mano darbo metodo, piešiniuose atsiranda daug mano pačios subjektyvumo, pasąmonėje slypinčių minčių.

Visgi mano asmeninio gyvenimo įvykiai netampa mano kūrinių tema. Labiau dėmesys krypsta į kitus žmones.

Kokią vietą tavo kūryboje užima pasakos bei mitai?

Nuo pat vaikystės aš labai mėgau animaciją. Dar labiau mane domino pasakos ir mitai, o labiausiai man patiko tautosaka. Visi tautosakos pasakojimai yra apie kovą tarp gėrio ir blogio. Juose svarstoma, koks elgesys yra teisingas ir priimtinas, o koks ne. Taip pat pasakose bei mituose dažnai svarstomi moralės klausimai, juose būna pamokymų. Šios istorijos man dažnai asocijuojasi su matytais įvykiais. Jos padeda atsakyti į tam tikrus klausimus. Tokiu būdu simboliai ir metaforos, pasiskolintos iš įvairių pasakų, tampa mano kūrinių dalimi. Dažnai tokie simboliai būna pakankamai universalūs, padeda auditorijai geriau suprasti mano darbus. Tačiau tuo pat metu tiek mano animacijos, tiek ir metaforos ne visada turi tik vieną reikšmę ir labai priklauso nuo žmogaus asmeninės interpretacijos.

Kaip ir minėjai, tautosakos paskirtis dažnai susijusi su tam tikru skaitytojo moralizavimu. Ar tu pati, savo darbais, sieki auklėti auditoriją?

Mano darbai yra labiau savirefleksija, nei kažkieno moralizavimas. Ypač savo karjeros pradžioje auditorijos auklėjimo vengiau, kiek buvo įmanoma. Juk visi žmonės įvairias situacijas mato ir interpretuoja skirtingai, ir aš tikrai nesijaučiu tinkamoje pozicijoje aiškinti, kas yra teisinga. Dėl to anksčiau būdavo kiek nejauku nagrinėti kitų žmonių elgesį, jį pašiepti. Dabar tiesiog priėjau nuomonės, kad tai, ką kuriu, yra mano tiesa. Auditorija neprivalo jos priimti. Aš tiesiog leidžiu žmonėms susipažinti su tuo, kaip aš matau pasaulį.

Kalbant apie auditorijos ir mano darbo santykį iš esmės, aš turiu vieną taisyklę. Savo darbus aš mėgstu rodyti be jokio aprašymo. Mano animacijos yra tarsi vaizdinė poezija. Jose nėra nuoseklios istorijos, ar aiškios prasmės, bet gausu metaforų ir simbolių. Tai tarsi istorijos dalelės, iš kurių bendrą naratyvą turi sukurti pats žiūrovas.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Justės Vyšniauskaitės nuotr.

Tavo animacijos yra nebylios. Ar ateityje planuoji naudoti garsą, o gal liksi ištikima vizualiam istorijos pasakojimui?

Tiksliai atsakyti negaliu. Aš nesu nusiteikusi prieš tekstą. Man patinka, kaip jis panaudojamas komiksuose. Tai tarsi užveda skaitytoją ant kelio. Jeigu dialogo mano kūriniams prireiks, kažkada pradėsiu jį naudoti. Kol kas nesijaučiu labai stipri tekto rašymo srityje, todėl artimoje ateityje mano animacijos kalbėti turbūt nepradės. Vis dėlto galerijoje pristatomiems darbams planuoju pritaikyti specifiškus garsus. Tai nebus muzika ar dialogas. Planuoju įrašyti įvairius garsus, kurie yra subtilūs, bet paryškina patį veiksmą. Pavyzdžiui, garsas, kuris sklinda, kai ranka perbraukiama koja. Tai pagyvintų ir pabrėžtų animacijose aptariamą gundymo aspektą.

Projekto „I know what you are up to“ pirmose planavimo stadijose, buvai nusprendusi iš animacijų sukurti vaizdo žaidimą. Kodėl buvai pasirinkusi tokį formatą ir kodėl jo atsisakei?

Taip, iš pradžių, norėjau savo darbus pateikti žaidimo formoje. Deja, idėjos teko atsisakyti. Šis projektas yra mano magistrinis darbas, todėl laikas, kurį galiu jam skirti, yra ribotas, o animacijų kūrimas užtrunka ilgai. Vis dėlto man labai norisi užkelti piešimą ant tam tikro „pjedestalo“. Kurdama dažnai mąstau apie piešimo ribas, ir kol kas aš jų nematau. Šią techniką galima panaudoti visur. Man būtų labai smagu išbandyti piešimą virtualios realybės srityje.

Vaizdo žaidimuose atsiranda vis daugiau meniškumo. Mane žavi jų paprastumas.  Aš ir pati nuolat ieškau būdų, kaip kurti paprastai bet efektingai. Manau, kad žaidimų niša tikrai turėtų būti labiau analizuojama, jai skiriama daugiau dėmesio.  Vis dar išlikęs neigiamas požiūris į šią kultūrą. Žmonės nesupranta, kad žaidimai neapsiriboja tik banaliomis šaudyklėmis. Egzistuoja ne vien tik vadinami e-sports, bet ir meniniai žaidimai, kuriuose pasakojama istorija. Žaidimai yra interaktyvūs, todėl istorija tokioje formoje yra visiškai kitaip išgyvenama. Mano nuomone, menas visuomet turi eiti pirmyn, o žaidimai yra dar neišnaudota išraiškos terpė.

Tavo projektas galerijoje taip pat eksponuojamas  gana neįprastai. Animacijos rodomos ant baltų kubų sienų. Kaip kilo tokia idėja ir kuo tau ji patrauklesnė negu eksponavimas ant sienos?

Nesvarbu kokį mena kuri – tradicinį ar modernų, reikia mokėti jį pateikti. Šiais laikas paveikslas, pakabintas ant baltos sienos, nebėra toks įdomus.

Prieš metus atsitiktinai turėjau galimybę sukurti projekciją ant kubo ir man labai patiko rezultatas. Animacijos, rodomos ant sienos, man pasidarė per daug neapčiuopiamos. Norisi išnaudoti patalpos erdvę, ją užpildyti. Projekcija ant kubo sienos, nors ir vienos, tampa labiau apčiuopiama, ji yra erdvės centre. Tuomet kubus galima apeiti, ant jų prisėsti, atsistoti… Tai suteikia daugiau laisvės tiek man, tiek žiūrovui ir kuria tam tikrą ryšį su erdve, tarp pačių animuotos istorijos fragmentų ir auditorijos įsitraukimo. Tas apčiuopiamumas gerai dera kartu su animacijos medžiagiškumu.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Parodos dokumentacija. Luko Mykolaičio nuotr.

Baigdama pokalbį, noriu tavęs, kaip gyvenančios užsienyje, paklausti, kaip vertini Lietuvos meno pasaulį? Kuo jis skiriasi nuo kitų Europos valstybių, kuriose tau teko gyventi?

Manau, meno situacija Lietuvoje daug geresnė nei prieš septynerius metus. Yra daug jaunų, kylančių menininkų, kuriems tiesiog reikia paskatinimo. Didžiausiais skirtumas jaučiasi tarp Anglijos ir Lietuvos. Anglijoje yra daugiau tolerancijos, tave priima kaip menininką. Niekas nebando tau nuolat siūlyti savo idėjų, ar aiškinti, kaip turėtum dirbti. Išties menininkai ten turi daugiau laisvės, jiems nereikia nuolat kažko įrodinėti. Visi dėstytojai, kurie su manim dirbo, buvo labai rūpestingi. Dar dabar jie man parašo, paklausia, kaip sekasi, atvažiuoja apžiūrėti parodų. Tuo tarpu Lietuvoje vis dar galvojama, jog menininkas – ne profesija. Ne vienas kūrėjas čia susiduria su požiūriu, kad menininkai nesukuria nieko naudingo bei nieko neuždirba. Žmonėms kažkodėl vis dar sunku suprasti, kad yra daug skirtingų meno sričių, kuriose galima dirbti. Lietuvoje užsilikęs požiūris, kad visi menininkai gyvena bohemišką gyvenimą, yra pamišę genijai arba išvis nėra reikalingi. Menininku negimstama, tai yra profesija, kurios reikia išmokti.

Daugiau menininkės darbų galima pamatyti ingacontemporary.eu

Ingą Linevičiūtę kalbino Justė Vyšniauskaitė

Paskutiniuoju antrosios „Gallery Weekend Kaunas“ dienos – penktadienio, gegužės 11-osios – akcentu taps menininkų dueto Dalios Mikonytės ir Adomo Žudžio vaizdo instaliacijos „Kauno Studija“ pristatymas. Dvi vėsias sausio savaites kaip Kauno menininkų namų rezidentai praleidę Kaune anksčiau su šiuo miestu nedaug „bendravę“ kūrėjai jam pažinti pasitelkė fotogrametrijos techniką. Grįžę balandį jie šią mediją pristatė kūrybinėse dirbtuvėse, kuriose susirinko jau kauniečiai, vadinasi, bent jau teoriškai šį miestą kuo puikiausiai pažįstantys žmonės. Nebūtinai menininkai. Visgi kiekviena nauja technika ar priemonė diktuoja ir naują ar tiesiog kitokį gerai pažįstamos aplinkos matymo kampą, tad, tikėtina, fotogrametrija dirbtuvių dalyviams tapo raktų į dar vieną miesto sluoksnį.

Dalia Mikonytė – menininkė ir tyrėja, grupių „Cooltūristės“ ir LTMKS (Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga) narė. Adomas Žudys – 3D ir videomeno kūrėjas, taip pat dirbantis su didelės apimties gatvės meno projektais, kūryboje pasitelkiantis trafaretus. Su menininkais kalbamės apie anksčiau vykusias kitų miestų studijas, jų metu išvestas paraleles ir, be abejo, netikėtumus. Iki pasimatymo penktadienį.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Dalia Mikonytė ir Adomas Žudys fotogrametrijos dirbuvių ekskursijoje. Gerdos Žemaitytės nuotr.

Kaip į jūsų gyvenimus atėjo fotogrametrija? Kuo ji, sena technologija, pranašesnė prieš šiuolaikines? Kaip ji jūsų kūryboje susisiekia su šiuolaikinėmis technologijomis?

Fotogrametrijos technika apjungė tai, ką mokame ir žinome geriausiai – Dalios fotografijos įgūdžius ir Adomo 3D grafikos eksperimentus.
Pati fotogrametrija nėra pranašesnė už kitas šiuolaikines technologijas, ji tiesiog labai nišinė. Dažniausiai ji naudojama nustatant ir tiriant įvairių Žemės paviršiaus objektų formą, dydį ir padėtį, todėl yra praktiškai taikoma žemėlapių sudarymui, architektūros ir landšafto planams bei projektams.

Mes fotogrametrijos techniką interpretuojame ir taikome plačiau – nesiekiame tikslaus ir detalaus atvaizdavimo, mus žavi technologiniai neatitikimai ir klaidos, glitch estetika. Fotogrametriją naudojame ne tik „Miesto Studijoms“ – ją taikėme kurdami vizualizacijas muzikiniam projektui „Baroque Contempo“, kuris buvo pristatytos Valdomų rūmuose ir Bernardinų bažnyčioje, taip pat įgyvendindami Mesijaus ir Münpauzn muzikinį klipą „Rojuje tu“.

Dirbdami kaip duetas naudojamės fotografija, vaizdo, 3D ir teksto medijomis. Šiuo metu mūsų pagrindiniai darbo įrankiai yra fotogrametrija, skanografija ir analoginė fotografija. Savo kūryboje jungiame senas ir naujas medijas – mus domina analoginės technologijos perkėlimas į skaitmeninę, skaitmeninio objekto performavimas į analoginį ir grįžimas atgal.

Kokie žmonės susirinko į fotogrametrijos dirbtuves Kauno menininkų namuose? Ar smarkiai skyrėsi jų ir jūsų požiūriai į Kauną, jo architektūros vertinimas? Kaip manote, kuris žvilgsnis šiuo atveju prasmingesnis – vietinio žmogaus ar atvykėlio?

Manome, kad tiek vietinio žmogaus, tiek atvykėlio žvilgsniai yra svarbūs – „Kauno Studijai“ norėjome turėti juos abu, todėl ir organizavome šias fotogrametrijos kūrybines dirbtuves. Į jas susirinko labai įvairūs žmonės – meno studentai, senjorai, menininkai bei kiti smalsuoliai. Prie šių kūrybinių dirbtuvių prisijungė ir „Ekskurso“ komanda – gidas Algimantas Grigas vedėsi mus radialiniu maršruto tiek po gerai žinomas, tiek po labai netikėtas Kauno vietas. Maršrutas nebuvo įpareigojantis – dalyviai galėjo savarankiškai pasirinkti objektus, kuriuos norėtų matyti galutiniame kūrinyje.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

„Ekskurso“ gidas Algimantas Grigas. Gerdos Žemaitytės nuotr.

Galbūt svarstėte ir kitą studijos objektą, pavyzdžiui, gatvės meną – esu skaičiusi, kad dokumentavote jį anksčiau?

Gatvės menas – neatsiejama miesto kultūros ir architektūros dalis, jis visada patenka į mūsų ir foto objektyvo akiratį. Nors „Miesto Studijų“ projektas prasidėjo nuo noro dokumentuoti ir kolekcionuoti gatvės meną, bei savintis jų laikinumą, labai greitai supratome, kad jis netenka prasmės ištrauktas iš konteksto. Mūsų objektu ilgainiui tapo pats miestas ir jo formos.

Svarstėme ir apie Kauno gatvės meno dokumentavimą, tačiau vis atsargiau vertiname street art instucionalizavimą bei jo, kaip miesto puošybos elemento, traktavimą. Gatvės menas ir kultūra pernelyg daugiasluoksnė ir dinamiška, mums ne itin priimtinas jos supaprastinimas ir formalizavimas.

Kurie pastatai jums, atvykėliams paliko didžiausią įspūdį, buvo netikėti? Galbūt įžvelgėte būdų juos įveiklinti?

Sužavėjo brutalūs Kalniečių šešiolikaaukščiai – aštriabriauniai laiptai į debesis. Taip pat pamažu nykstantys taip niekada ir nepastatyti daugiaaukščiai viešbučiai – didingų nepriklausomybės pradžios vilčių griaučiai.

Mums sveikintina atrodo pastaruoju metu vis gausėjanti praktika – pastatų ar ištisų kvartalų įveiklinimas pasitelkiant menininkus, tačiau šiek tiek liūdna, kad ji beveik visada veda į gentrifikaciją.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Dirbtuvių ekskursija. Gerdos Žemaitytės nuotr.

Ar rastumėte bendrą vardiklį tarp Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio ir Kauno? Kuo ypatingos buvo kitų miestų studijos?

Bendras vardiklis galėtų būti architektūrinis sąmyšis tarp klasikos, brutalizmo ir medinukų, atsikartojantis visos Lietuvos, ir kitų postsovietinių šalių kontekste.

Pirmosios miesto studijos – Šiaulių, Panevėžio ir Vilniaus – mums svarbios buvo dėl asmeninio ryšio: esame gimę, augę ir dabar vis dar kasdien „studijuojame“ šiuos miestus. Vilniaus, Panevėžio ir Šiaulių „Miestų studijas“ pristatėme personalinėje parodoje Pamėnkalnio galerijoje. Kituose miestuose esame atvykėliai – tyrinėjame pasikliaudami intuicija ir vietinių gyventojų užuominomis.

Dirbdami Kaune pirmą kartą turėjome galimybę į miesto studiją įtraukti ir gyvūnus – skanavome juos Tado Ivanausko zoologijos muziejuje. Tai gražus leitmotyvas tolimesniems mūsų formų ir paviršių tyrimams – neketiname „specializuotis“ tik architektūros skanavimuose.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Instaliacijos „Miesto studijos:Vilnius, Šiauliai, Panevėžys“ fragmentas, 2017

Kokia šio projekto ateitis? Ar Lietuvos miestų studijos aktualios užsienyje?

Su „Miesto Studijų“ projektu jau keliaujame ir už Lietuvos ribų – 2017 m. vasarą įgyvendinome Carrara miesto studiją Toskanoje, Italijoje – kur skanavome ne tik miestelio architektūrą, bet ir didingas balto marmuro kasyklas. Su šiuo projektu dabar taip pat taip pat esame „Rucka Artistic Residency“ rezidentai Cėsyje, Latvijoje. Šis miestas sužavėjo mus savo gausiais viduramžių likučiais ir savo maža, bet tvirta bendruomene.

Pirmoji mūsų sukurta vaizdo instaliacija „Šiaulių studija“ pristatyta personalinėje parodoje Florianopolyje, Brazilijoje – tai rodo, kad Lietuvos miestai aktualūs ne tik mums patiems.

Liepos mėnesį su šiuo projektu taip pat pasirodysime festivalyje „Sūpynės“. Tikimės, kad mūsų fotogrametrinis žemėlapis plėsis ir toliau.

Kokį Kauną atradote sausį, ir kokį – balandį?

Praleidome dvi sausio savaites reziduodami Kauno menininkų namuose – tai buvo mūsų pirmas ilgesnis laikas šiame mieste. Žiemą Kaunas buvo kur kas tuštesnis, skanuojant architektūrą labai šalo rankos, todėl procesas buvo gana skausmingas (šypsosi, – red. past.). Balandį viskas stipriai pasikeitė – miestas labai atgijo, tiek jo architektūra, tiek žmonės. Kai kurie kūrybinių dirbtuvių dalyvių ir mūsų pačių skanuoti pastatai kartojasi, tačiau atrodo visiškai skirtingai – tam įtakos turi pasikeitusi šviesa, bei optika.

Image may be NSFW.
Clik here to view.Kadras iš kūrinio „Kauno Studija“, 2018

Darbas dviese – nuolatinė diskusija, ringas, ar atvirkščiai, lengvesnis, greitesnis procesas, nei laužant galvą vienam? Kuo vienas kitą papildote?

Mums tai – lengvesnis ir greitesnis procesas. Diskutuojame daug, bet lengvai randame kompromisus. Papildome vienas kitą techninėmis ir teorinėmis žiniomis, stengiamės nuolat mokytis ir tobulėti – kiekvienas mūsų projektas vis kitoks.

„Miesto Studijų“ projekte taip pat dirbame kartu su kompozitoriumi ir atlikėju Pijumi Džiugu Meižiu (Münpauzn). Jo sukurti garsai subtiliai papildo mūsų video instaliacijas ir sukuria joms atmosferą. Pijus surengs gyvo garso pasirodymą ir mūsų „Kauno Studijos“ pristatyme „Gallery Weekend Kaunas“ metu.

—

„Kauno Studijos“ pristatymas – „Gallery Weekend Kaunas“ programos dalis – vyks gegužės 11 d. Kauno menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56). Renginio pradžia – 20:30 val. Daugiau: www.galleryweekendkaunas.lt. 

Daugiau Dalios Mikonytės ir Adomo Žudžio darbų galima pamatyti www.daliamikonyte.lt ir www.zudys.lt.

–

Kotryna Lingienė © Kaunas pilnas kultūros

„Un/Natural Field Recordings / Natural Overdubs“ („Ne/Natūralios aplinkos įrašai / Natūralūs persidengimai“) – taip iš pirmo žvilgsnio komplikuotai skamba garso įrašymo ir manipuliavimo dirbtuvės, kuriose šeštadienį, gegužės 12 d., susirinks tie, kuriuos sudomino „Kaunas 2022“ industrinės kultūros programos „Matters“ kvietimas. Čia reikalų yra ir daugiau: garso rezidencijos, pirmasis „Matters“ žingsnis, pavadintos „matters_“, o pirmasis jų rezidentas amerikietis William „Bilwa“ Costa sykiu su dirbtuvių dalyviais šeštadienio vakarą pasirodys jau „Gallery Weekend Kaunas“ programoje.

Neįmanoma prognozuoti, kas tąvakar skambės „Šelteryje“ (Vytauto pr. 79). Yra tikimybė, kad skambės ir jūsų automobilio sukeltas garsas ar jums iš rankų išslydęs daiktas. Ypač jei šiomis dienomis lankėtės Dainų slėnyje, Šilainiuose, IX forte, Kauno centriniame pašte.

Kviečiame skaityti pokalbį su „Matters“ programos kuratore Daina Pupkevičiūte (ji kai kam bus pažįstama iš performansų festivalio „CREATurE Live Art“ ar solinio muzikos projekto Daina Dieva) ir William „Bilwa“ Costa – po truputį viskas paaiškės.

Daina, gal galėtum papasakoti, kaip gimė „Kaunas 2022“ industrinės kultūros programos „matters_“ garso rezidencijų, kurių šiemet, kiek žinau, suplanuotos keturios, serija?

Daina: Programą kurti buvome pakviesti „Kaunas 2022“ komandos. Industrinė kultūra taip, kaip aš ją suprantu, neapsiriboja vien garsu, bet jis – svarbi šios kultūros dalis, kaip ir architektūra, dizainas. Nusprendžiau idėją vystyti nuo mažesnių veiksmų, tokių, kaip garso rezidencijos. Industrinės muzikos scenos atstovai terminą „industrinis garsas“ neretai interpretuoja gana siaurai ir į jį įtraukia power electronics bei noise žanrus. Man tai – ir platesni eksperimentai, tiesą sakant, laikau šią koncepciją atvira. Norėčiau, kad šių garso rezidencijų dalyviai įsitrauktų į miesto kontekstą, išgirstų tai, kaip miestas keičiasi.  Garsas – labai svarbus kismo elementas, juk prieš 20 metų Kaunas skambėjo visai kitaip. Taigi šios rezidencijos – drauge ir tyrimų laboratorijos. Industrinė kultūra smarkiai susijusi su apleistomis teritorijomis, griūvančiais pastatais, byrančia pramone. Įdomu tai archyvuoti.

Kaip pasirinkai pirmąjį rezidentą Williamą „Bilwa“ Costa, su kuriuo irgi netrukus pasikalbėsime?

Daina: Bilwa su kolege Jasmin Schaitl prieš dvejus metus dalyvavo mano kartu su Vaida Tamoševičiūte organizuojamame performanso meno festivalyje „CREATurE Live Art“, tuomet pirmąkart susidūriau su jo kūryba, kuri man pasirodė labai įdomi. Šių metų pradžioje gavau laišką, kuriame Bilwa teiravosi, ar galėčiau padėti suorganizuoti jam pasirodymų Lietuvoje, nes jie su kitu kolega Michael McDermott kaip tik planavo turą Baltijos šalyse. Užmečiau akį į jo „Soundcloud“ paskyrą, patyrinėjau jo koncepciją „ Un/natural Field Recordings“, ir supratau, kad nors negaliu suorganizuoti koncerto, Bilwa yra idealus kandidatas garso rezidencijai. Geras sutapimas!

Bilwa, papasakok, kuo tave anąkart sudomino Kaunas, kas paskatino grįžti dviems savaitėms?

Bilwa: Nebūsiu originalus, bet mane žavi modernizmo ir brutalizmo estetika. Kai Kaune lankiausi prieš porą metų, šiek tiek apsidairiau – architektūra sužavėjo, ypač tie pastatai, kurie nebuvo taip gerai prižiūrėti.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Michael McDermott ir Bilwa Costa IX forte. Dainos Pupkevičiūtės nuotr.

Tikrai? Tuomet tave turėjo nuvilti mūsų fasadų tvarkymo programa! O kuris laikotarpis tau estetine prasme patrauklesnis – tarpukario modernizmas ar masyvus sovietinis palikimas?

Dar pridėkim senus medinukus. Mane žavi viso to kombinacija. Būtent dėl to man tokios įdomios Baltijos šalys. Labai svarbūs pastatai ilgainiui tampa nesvarbiais. Jie svarbūs, bet trapūs. Be to, Kaune yra kur palandžioti, o tai, kas virš galvos, turi daug įtakos garso patirčiai – tarkime, iš taško A iš taško B gali eiti tiesiog Laisvės alėja, ir garsas nesikeis, arba gali eiti per kiemus, tarpuvartes, virš galvos jausti tūkstančius kilogramų betono. Dažniau įdomu psichologine, bet ne garso prasme.

Einant Laisvės alėja dabar kelią pastoja statybos, taigi negali sakyti, kad garsas nesikeičia.

Tiesa! Tai irgi įdomu, nes Kaunas šiaip gana tylus miestas, tik ne dabar. Bet statybos… Jos visur pasaulyje skamba taip pat.

Man ypač įdomus psichologinis garso aspektas. Štai vakar (kalbėjomės gegužės 4-ąją, – aut. past.) buvome S. Dariaus ir S. Girėno stadione, kuriame tuo metu niekas nevyko. Kaip skamba pastatas, kai jis neatlieka savo funkcijos? Kaip skamba pati erdvė? Tai labai įdomu patyrinėti ir bažnyčiose.

Dažnai be reikalo grojanti muzika trukdo įsiklausyti į erdvę. Pavyzdžiui, kavinėse – jų garsas yra indų ir įrankių skambčiojamas, žmonių šurmulys, bet ne prastos kokybės muzika. Šiuo atveju muzika gadina reikalą!

Apskritai galima sakyti, kad tik dabar architektūroje svarbi tampa ir garso dimensija. Anksčiau to nebuvo.

Ar galėtum Kauno garsą palyginti su kitais miestais, kuriuos esi tyrinėjęs? Ką jau įrašei pas mus?

Miestuose, kuriuose gyvena daugiau nei 20 mln. žmonių, labai daug nenatūralių garsų, kurių Kaune – vos vienas kitas. Kalbu apie garsinius šviesoforo signalus akliesiems, bankomato pypsėjimą – megapoliuose daugelis garsų generuojami tam, kad tave kviestų ką nors daryti.

Pavyzdžiui, anądien užsukau į Kauno centrinį paštą ir ten paleidau įrašą iš Tokijaus metro. Įrašiau, kaip jis skamba pašte. Tai – viena iš mano technikų. Vėliau tą pašto įrašą paleisiu dar kur nors. Sluoksniuoju.

Taip pat mane domina visuomenei svarbi architektūra. Lankiausi Kauno pilyje – ji įdomi tuo, kad stovi čia kelis amžius, yra istoriškai svarbioje vietoje. Visgi mano įrašai to nefiksuoja, įrašinėjau paukščių čiulbesį, turistų murmėjimą. Tai lyg rašyti eilėraštį vaizdingoje vietoje, bet nebūti jos įkvėptam.

Tas pats ir su bažnyčia – tai, kad ji yra bažnyčia, svarbu žmogui, kuris joje meldžiasi. Man tai tėra erdvė. Žinoma, užsukęs mąstau, kas tas besimeldžiantis žmogus – gal jis či ateina kasdien jau 60 metų? O gal netyčia užsuko? Tai romantiška. Meksikoje, pavyzdžiui, labai daug žmonių į bažnyčias eina atsivėsinti, net pasnausti.

Dar vienas aspektas – svetima kalba. Daugelyje šalių nesuprantu, ką kalba vietiniai, ir, tiesą sakant, man tai labai patinka. Neprivalau su jais kalbėtis! Balsus traktuoju kaip dar vieną garsą. Nors, aišku, įmanoma iš nuotaikos, balso tono suprasti, apie ką dialogas, nebent diskutuojama apie filosofinį veikalą. Apskritai vengiu žmonių balsų įrašuose.

Kalbant konkrečiai apie Kauną, mane sudomino į Žaliakalnį vedantys laiptai – jų daug. Daugelis pakopų apaugusios žole, išsiklaipiusios. Visgi laiptai kviečia eiti būtent ta kryptimi, ir jei jais lipsiu, pamatysiu ir išgirsiu tam tikrus dalykus. Bet galiu rinktis ir ne laiptus, taip bus sudėtingiau, bet gal išgirsiu ką nors kita? Taigi kryptį nurodančios architektūros pasekmės – tai dar viena įdomi tema. Turint omenyje, kad jei laipteliai ar takelis suprojektuoti ne visai logiškai, žmonės išmina savo taką.

Tai šiandien vadinama vartotojo patirtimi!

Tikrai taip. Architektas planavo vienaip, o tu prieštarauji. Lygiai tas pat ir su garsu – pavyzdžiui, įsivaizduok didelę, simetrišką erdvę. Daug marmuro, kitų prabangos elementų. Tikrai gražu, ypač kai kas nors kaukši aukštakulniais. Klasikinis garsas. O dabar įsivaizduok ten stovintį kavos aparatą ir jo leidžiamą garsą. Pridėdami atsitiktinių daiktų į erdvę keičiame ir jos skambesį. Bet iš pirmo žvilgsnio kavos aparatas juk yra apie kavą, o ne apie garsą.

Atlikau nedidelį eksperimentą VDU III-uosiuose rūmuose K. Donelaičio gatvėje – ten esantis stiklinis fojė yra lyg pereinamoji zona tarp lauko ir auditorijų. Stovi keli kavos ir užkandžių aparatai. Migruojantys studentai prie jų stabtelėja. Jie juda tam tikru ritmu – pradėjęs įrašinėti, o su dabartiniais įrenginiais lengva tai daryti nepastebimai, supratau, kad kavos aparatas veikia kaip metronomas. Vėliau paleidau tą įrašą, ir tik po kurio laiko žmonės ėmė dairytis, domėtis, kas čia skamba. Ypač kai išgirdo įrašytus savo balsus. Bet tikrai prireikė šiek tiek laiko!

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Dainos Pupkevičiūtės nuotr.

Ar vienas tavo tikslų yra sukelti auditorijos, kuri nežino, kad yra tavo auditorija, susidomėjimą?

Ne, visai ne. Kaip tik bandau likti nematomas. Tiesiog naudoju viešąją erdvę savo įrašams, kaip ir kiti naudoja ją savo tikslams. Tos erdvės savo veiksmu niekaip nepakeičiu. Mane tiesiog domina atsitiktiniai garsai įvairiose erdvėse ir miestuose. Kaip ir sakiau, vengiu įrašinėti balsus, ypač tuos, kuriuos suprantu, nes tuomet įrašai tampa labai vaizdingi ir poetiški.

Ar palieki įrašą suktis ilgesniam laikui ir vėliau grįžti patikrinti? Ir ką po to darai su konkretaus miesto garsais?

Ne, tai būtų nesaugu. Be to, ir fiziškai dalyvaudamas procese ir taip prisikaupiu kalnus medžiagos. Vėliau pasidarau garso paletes, kurias vėliau galima naudoti koncertuose.

Šeštadienį, gegužės 12-ąją dvidešimčiai kauniečių vesi garso dirbtuves, vėliau visi drauge pasirodysite „Šelteryje“. Koks šių dirbtuvių tikslas? Ar kauniečiai kitaip išgirs savo miestą, ims girdėti tai, į ką paprastai neatkreipia dėmesio?

Tikslas – parodyti, kad garsas gali būti medžiaga kūrybai. Prašiau dalyvių ateiti su jau įrašytais garsais, leisime juos kitoje aplinkoje, lyginsime, kaip jie pasikeičia, analizuosime aidą ir kitus aspektus. Tai iš esmės labai sena garso įrašymo technika – anksčiau, jei reikėdavo aido, eidavai į patalpą, kuri jį sukelia, ir ten įrašinėdavai.

Taigi dirbtuvėse neskirsime dėmesio detalesniam Kauno garsų tyrinėjimui, labiau mąstysime apie tai, ką su garsu galima padaryti mene ir kitose sferose. Diktofonas ar kitas įrašymo prietaisas – tas pats, kas siuvimo mašina. Aš – savamokslis, į garsą atėjau iš elektroninės muzikos, dirbau su mada, menu, tyrinėjau, kaip muzika skamba skirtingose erdvėse – dabar darau tą patį, tik… be muzikos.

Labai įdomu bus ir susitikti su įvairiais žmonėmis, kurių išsilavinimas, veikla skiriasi. Nežinia, kur tai gali nuvesti. Aš – laisvai samdomas menininkas, pažintys yra labai svarbu. Ir dabar Kaune atsidūriau dėl to, kad parašiau jau pažįstamai Dainai.

Dirbtuvių „Un/Natural Field Recordings / Natural Overdubs“ pristatymas – „Gallery Weekend Kaunas“ programos dalis – vyks gegužės 12 d. „Šelteryje“ (Vytauto pr. 79. Renginio pradžia –19:00 val. Daugiau: www.galleryweekendkaunas.lt. 

Daugiau apie menininko praktiką:

williambilwacosta.com
soundcloud.com/bilwa

Matters

–

Daina Dubauskaitė © Kaunas pilnas kultūros

Gegužės 15-ąją iškilmingo Vytauto Didžiojo universiteto Senato posėdžio metu VDU Garbės daktaro regalijos buvo įteiktos VDU docentui Mykolui Jurgiui Drungai ir Bolonijos universiteto (Italija) profesoriui Stefano Bianchini. Pastarajam akademikui VDU Garbės daktaro vardas suteiktas už jo reikšmingą indėlį plėtojant tarptautinį universitetų bendradarbiavimą (jis yra vienas jungtinės studijų programos MIREES kūrėjų ir tarptautinis koordinatorius) bei nuopelnus vystant Rytų Europos ir Baltijos regiono politikos ir istorijos studijas. Apie tai, kaip italo akiratyje atsirado Baltijos regionas, už ką jis dėkingas VDU ir kokius iššūkius mato kalbant apie ateities Europos Sąjungą, turėjome garbės pasikalbėti dar iki iškilmingo VDU Senato posėdžio. „Taigi dar nėra su kuo sveikinti!“, – pradėdamas pokalbį S. ir S. Lozoraičių muziejuje, VDU istorijos menėje juokėsi prof. S. Bianchini.

Vis tiek sveikiname! Kaip sureagavote išgirdęs, kad Jums bus įteiktos VDU Garbės daktaro regalijos?

Nors daug metų prisidedu prie universitetų bendradarbiavimo, esame įvykdę ne vieną tarptautinį projektą, bet man ši žinia buvo siurprizas. Žinoma, priimu šias regalijas kaip pripažinimą, tai labai malonu ir man asmeniškai daug reiškia. Esu dėkingas savo draugams Lietuvoje jau vien už tai, kad apie mane pagalvojo.

Taigi labiau „draugai“ nei „kolegos“?

Be jokios abejonės. Jau ne vieną dešimtmetį rūpinuosi, kad Bolonijos universitetas megztų kuo daugiau tarptautinių ryšių, o man tai reiškia didelį tarptautinį draugų tinklą. Draugiškai, atvirai diskutuojant betarpiškoje atmosferoje daug lengviau pradėti ir vystyti projektus.

Ar prisimenate, kas konkrečiai paskatino domėtis Lietuva, Baltijos regionu?

Tai nutiko VDU ir Kaune atrastų draugų dėka! Pirmiausiai susipažinau su prof. Ineta Dabašinskiene – jai pirmąkart apsilankius Bolonijos universitete, Forlio akademiniame miestelyje, pradėjome kalbėti apie bendros studijų programos galimybes. Į šį projektą jį įtraukė prof. Egidijų Aleksandravičių ir šviesios atminties prof. Leonidą Donskį. Būtent Egidijus su Leonidu ir pastūmėjo mane, Balkanų ir Sovietų Sąjungos ekspertą, susidomėti Baltijos regiono istorija ir politikos raida. Mes daug diskutuodavome, kauniečiai man rekomenduodavo literatūros. Pasigilinus viskas tapo daug įdomiau, nei galėjo pasirodyti iš pradžių.

Italų žinios apie Baltijos regioną ribotos, turime tik vieną baltistą Pietro Umberto Dini, dirbantį Pizos universitete. Nėra paprasta šiuo regionu skatinti domėtis studentus. Čia irgi pasitarnavo diskusija su prof. E. Aleksandravičiumi – esame aptarę faktą, kad Lietuva nėra tik dabartinė šalies teritorija, turime nepamiršti ir Abiejų tautų respublikos bei Lietuvos didžiosios kunigaikštystės, apėmusios žemes nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Kai studentus kviečiu mąstyti šiomis kategorijomis, jie ima domėtis. Žinoma, ir pats VDU prisideda prie to, kad studentai iš Italijos čia atvyktų, net studijuotų lietuvių kalbą, taptų regiono ekspertais. Sakau „studentai iš Italijos“, nes turiu omenyje ne tik italus, bet ir atvykusius iš kitų šalių, studijuojančius tarptautinėse programose. Ir tai dar vienas dėmuo informacijos apie jūsų regioną sklaidoje.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

K. Lingio nuotr.

Esate dėstęs ir ne vienam lietuviui, ar teko pasidomėti jų karjeros keliais?

Žinoma, ir man malonu, kad daug jų dirba VDU. Taip pat žinau, kad vienas studentas VDU įgijo daktaro laipsnį, vėliau dėstė mūsų tarptautinėje programoje MIREES, o dabar dirba Novi Sade, Serbijoje. Turiu pasakyti, kad didžiajai daliai MIREES studentų sekasi tiesiog puikiai. Štai prieš porą savaičių dalyvavau konferencijoje Niujorke ir susitikau net aštuonis MIREES absolventus, skaičiusius ten pranešimus! Dalis jų jau įgiję daktaro laipsnį ar ruošiasi disertacijos gynimui tokiuose universitetuose, kaip Oksfordas, Kembridžas, Harvardas. Ir tai – mūsų ir VDU bendros programos nuopelnas.

Kokias vertybes – nebūtinai tik akademines – stengiatės perduoti studentams?

Bene svarbiausia yra suprasti, kad gyvename Europos Sąjungoje, esame bendros sistemos dalis ir turime mokėti toje sistemoje veikti. Todėl didelį dėmesį skiriu tarptautinėms programoms, kurios išmoko studentus komandinio darbo principų, suteikia galimybę keliauti, pažinti kitas kultūras, papročius, netgi gastronomiją. Visa tai yra kultūros elementai, kuriuos būtina suprasti, nevalia viso dėmesio skirti tik savo pasirinkto dalyko studijoms. Anaiptol – socialiniai įgūdžiai pasitarnauja sėkmingoms studijoms, padeda išplėsti požiūrio kampą.

Man aktualu, kad dabartiniai studentai suvoktų, jog yra ateities Europos elitas, turėsiantis užtikrinti taiką ir integraciją. Tai milžiniška užduotis, ypač šiandien, kai kyla populizmo, rasizmo, ksenofobijos bangos, sunku suprasti jos svarbą. Bet tai, mąstant apie ateitį, būtina.

Visuomet bandau išaiškinti, kaip svarbu būti europiečiais. Čia irgi negaliu nepaminėti a.a. L. Donskio. Su juo ir prof. I. Dabašinskiene esame išleidę knygą, tyrinėjančią bendrą Europos atmintį („European Memory: A Blessing or a Curse?“,  – red.past.). Kiek daug bendro dar nežinome, neprisimename! Juk daug metų mums buvo teigiama, kad tokios sienos, tokios valstybės, kokios dabar yra suformuotos, yra istorijos pabaiga. Bet ar būtų jos tokios, kokios yra, be, tarkime, Bonos Sforcos, iš Italijos atvykusios į LDK? Ar būtų itališkasis renesansas toks, koks buvo, be flamandų tapytojų? Ar būtų Italijos pusiasalyje tiek UNESCO saugomų objektų, jei ne tie žmonės, kurie į pusiasalį atvykdavo tikrai ne turistiniais tikslais, bet vis tiek prisidėjo prie kultūros vystymosi? Taip mąstant Europa tampa daug artimesnė, lengviau priimti žmogaus ir lyčių teises, lygybę tarp skirtingas religijas išpažįstančių žmonių. Tai – ir Europos ateitis, ir praeitis.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

K. Lingio nuotr.

Ar Jūsų tikėjimas ES niekada nebuvo susvyravęs?

Jei atvirai, kai prieš porą dešimtmečių dėsčiau apie ES plėtrą, apie ateitį mąsčiau daug pozityviau. Dabar irgi esu entuziastingai nusiteikęs, bet tuo pačiu ir labai susirūpinęs. Negali nematyti ES ir pasaulį kamuojančių problemų, nebeveikiančių ir laužomų taisyklių. Neturime vieno vieneto, galinčio padėti išspręsti šias problemas. Taigi, nors esu optimistas, bet nerimauju, kad ES, kaip eksperimentas, gali žlugti, o tai turėtų labai daug neigiamos įtakos visų Europoje gyvenančių žmonių ateičiai.

Visos trys Baltijos regiono šalys šiemet mini Šimtmečius. Tiesa, jie skirtingi, kaip ir šventimo būdai. Kokius svarbiausius praėjusio šimtmečio etapus išskirtumėte Jūs, kaip regiono specialistas?

Reikia pabrėžti tai, kad Šimtmečiai švenčiami būnant didelės ES šeimos narėmis. Juk negalima neprisiminti, kad pirmasis Nepriklausomybės eksperimentas žlugo, vėliau sekė ilgas ir sudėtingas okupacijos periodas. Europos kontekstas atkūrus Nepriklausomybę svarbus, nes jis suteikia saugumą, stabilumą, ekonominį augimą. Ne toks smagus faktorius yra Lietuvoje mažėjanti, o visoje Europoje senstanti populiacija, ir čia reikia pripažinti, kad mums reikia daugiau žmonių. Turime nuspręsti, kaip juos integruosime, kaip edukuosime. Edukacija čia labai svarbi, apmaudu, kad jai politiniame lygmenyje visur skiriama nedaug dėmesio. Nesu tikras, kiek kultūrine prasme esame pasiruošę šiam iššūkiui.

Daug lietuvių, nepriklausomai nuo jų amžiaus, išsilavinimo, socialinės padėties bijo, kad atviros sienos reiškia mūsų kalbos, tradicijų išnykimą. Ar tokią baimę galima kuo nors pakeisti?

Suprantu tai kaip aukos vaidmens pasirinkimą, ir tai tikrai nėra vien lietuvių ypatybė. Tokių baimių turinčių grupių ar judėjimų daug įvairiose šalyse. Esu įsitikinęs, kad Europa kaip sistema gali šį nesaugumo jausmą išgydyti. Žinoma, niekas neneigia, kad pavojų nuolat kyla, bet, pasikartosiu, dabartinis kontekstas užtikrina taiką ir vystymąsi. Išstojimas iš ES, beje, negarantuoja, kad sienos grįš į tas pačias pozicijas, kuriose buvo stojant į sąjungą. Pavyzdžiui, „Brexit“ kontekste nėra aišku, koks vaidmuo teks Škotijai, Šiaurės Airijai. Ar Jungtinė Karalystė išliks Jungtine? Arba Ispanija ir Katalonija.

Vaistas yra integracija. Pabrėžiu, integracija, ne asimiliacija. Tai du skirtingi dalykai, o atskirti juos galime tik diskusijos – ilgos, nelengvos diskusijos – būdu. Sutikite, kad diskusija visgi geriau nei karas ar gyvenimas baimėje.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

K. Lingio nuotr.

Tikrai taip. Artėja iškilmingas VDU Senato posėdis, taigi turime baigti, bet, kaip ne pirmą kartą Kaune esančio žmogaus, turime paklausti, ką artimo esate atradęs mūsų mieste?

Tokių vietų ne viena. Labai mėgstu gatvelę, nuo Rotušės aikštės einančią link Nemuno, pro Vytauto bažnyčią. Ypatingas ir Santakos parkas, kavinių ir jaunimo pilna Vilniaus gatvė. Mėgstu pasivaikščiojimus Laisvės alėjoje, smagu, kad daugelis pastatų pagaliau renovuojami. Žinoma, atkreipiu dėmesį į modernizmą, kai kurie namai panašūs į esančius Forlyje! Bet man įdomiausi senesni, raudonų plytų, pastatai.

O ką patartumėte pamatyti Bolonijoje?

Pirmiausiai – Bolonijos universitetą, jis seniausias Europoje, įkurtas 1088 metais.  Turime labai įdomų muziejų, kuriame rasite mokymo priemonių, naudotų dar XV amžiuje. Taip pat – anatominį teatrą medicinos studentams. Vėliau tiesiog pasivaikščiokite mieste, po arkadomis. Santo Stefano aikštėje – net 7 bažnyčios, šią vietą vadiname Mažąja Jeruzale.

Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys  © Kaunas pilnas kultūros

–

Daugiau apie jungtinę studijų programą MIREES

Daugiau apie prof. Stefano Bianchini

Birželio 1, 2, ir 7 dienomis Nacionalinio Kauno dramos teatro Mažojoje scenoje režisierius Paulius Markevičius pristatys spektaklį „Vietiniai“ pagal Kahlilo Gibrano kūrybą. Pastatymui pjesę sukūrė šių metų „Auksinių scenos kryžių“ laureatė dramaturgė Birutė Kapustinskaitė.

Nacionaliniame Kauno dramos teatre debiutuojančio režisieriaus ir aktoriaus Pauliaus Markevičiaus spektaklis idėjiškai pratęsia rašytojo Kahlilo Gibrano (1883-1931) trilogiją, susidedančią iš pasaulyje gerai žinomų jo tekstų „Pranašo sodas“, „Pranašas“ ir nebaigto kurti kūrinio „Pranašo mirtis“. Spektakliui parašyta dramaturgės Birutės Kapustinskaitės pjesė „Vietiniai“ kalba apie savo vadu beatodairiškai tikinčią bendruomenę, laukiančią pranašo pasirodymo, tačiau susidūrus su netikėtais įvykiais, pasimetančią ir, galiausiai, neberandančią būdo susikalbėti tarpusavyje.

Apie pjesėse ir spektaklyje keliamus klausimus Nacionalinio Kauno dramos teatro atstovė Parengė Jolanta Garnytė-Jadkauskienė kalbasi su spektaklio idėjos autoriumi ir režisieriumi Pauliumi Markevičiumi bei pjesės autore Birute Kapustinskaite.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Birutė Kapustinskaitė. Lauros Vansevičienės nuotr.

Pjesė „Vietiniai“ yra Kahlilo Gibrano trilogijos tęsinys. Knygoje „Pranašas“ atskleidžiamas žmogaus ryšys su žmogumi, „Pranašo sode“ – perteikiamas žmogaus ir gamtos santykiai. O kokią žinutę siunčiate „Vietiniuose“?

P. M. Žinutės analizės taikiklyje: Tikėjimas – Kaltė – Viltis.

B. K. Aptarėme, koks turėtų būti dviejų Gibrano tekstų tęsinys, kas toje istorijoje galėtų vykti. Nutarėme į tęsinį žiūrėti laisvai, bandyti konceptualiai pratęsti K. Gibrano idėjas. Daug kalbėjome, gilinomės į bendruomeninės hierarchijos, atminties, svetimo ir išrinktųjų temas. Kalbėdami su Pauliumi atradome daug temų ir potemių, kurios daugiau ar mažiau skleidėsi procese. Šioje pjesėje man įdomiausia buvo stebėti kaip vystosi veikėjų santykis su autoritetu, ką jis jiems reiškia ir kokią griaunamą jėgą turi pati bendruomenė, kai dingsta įsivaizduojamas saugumas? Ką mums reiškia priklausyti kažkokiai bendruomenei, ką reiškia joje būti nauju? Ką reiškia priimti tą, kurio niekas nelaukė? Ką reiškia naujo – laukto ar nelaukto – atėjimas į įsisenėjusią tvarką ir kokius procesus tai gali išjudinti?

Pjesėje veikia 6 personažai. Jie atpažįstami ar juos sąmoningai unifikuojate?

P. M. Vietiniai yra konkrečios, užrašytos istorijos gyventojai. Taip, veikėjai nėra pririšti prie geografinės zonos, jie gyvena istorijoje. Joje kiekvienas tarsi atstovauja tam tikrą visuomenės grupę. Būtent šių grupių pozicijos, žvelgiant į bendruomenę kaip į vientisą darinį, mums ir tampa atpažįstamos – jie sprendžia bendruomeniškas problemas ir kylančius klausimus, o, kaip pastebime, tokius dalykus išspręsti yra sudėtingiausia. Istorijos laike kylančios problemos labai panašios į tai, kas vyksta šiandien įvairiuose augančiose ir besikeičiančiose bendruomenėse – parkai keičiami daugiabučių rajonais, susikompromitavusius lyderius keičia kiti, dar švarūs. Ideologijos pokyčiai pastebimi skveruose keičiant skulptūras vienai ar kitai pergalei paminėti. Negaliu išvengti veikėjų unifikavimo, nes kalbame ir analizuojame žmogų.

B. K. Pjesėje „Vietiniai“ veikianti bendruomenė – tai grupė, siekianti pastovaus hierarchinio modelio, saugumo ir vietos po saule. Bet kokia sistema, kuri pasensta ar susiduria su krize, laukia gelbėtojo – kažko „iš šono“, herojaus, kuris ateis ir viską sutvarkys. Manau, su tuo lengva tapatintis, su idėja, svajone, kad kažkas gali būti geriau ir to laukti, per daug nieko nedarant. Lygiai kaip ir „svetimo“, „pašalinio“, „nelauktojo“ idėja – ji visiems gerai atpažįstama. Mes visi priklausome kažkokiems socialiniams konstruktams. Mažiesiems ir didiesiems. Mūsų šeima, profesinis laukas, miestas, šalis, žemynas, protėvių atmintis – esame dalis didesnių ar mažesnių bendruomenės modelių, kurie iš principo veikia labai panašiai. Bendro sprendimo paieška, atsakomybės prisiėmimas ar jos vengimas, prisidėjimas prie viešo vertinimo – visi esame susidūrę su šiomis temomis. Kažkurioje iš savo bendruomenių, visi esame „Vietiniai“. Bandėme suprasti, kokie tie „Vietiniai“, kokie tie veikėjai, ir, pamažu, jie tapo gyvais, savarankiškais žmonėmis. Pradėjau juos dažniau pastebėti savo aplinkoje: Domas, Napolitanas, Dalia, Olegas, Milda, Zabiela – visi jie čia, tarp mūsų.
Kokius uždavinius keliate aktoriams? Kaip šios pjesės herojus matote jūs?

P. M. Su aktoriais dalinuosi įžvalgomis, detalėmis, minties ir kūno judesiais – taip kartu kuriame spektaklio herojus. Mūsų herojai yra patalpinti į stacionarią erdvę, tačiau atsidūrę dinamiškose aplinkybėse. Dėl to didžiausias mūsų uždavinys būti tikriems, atviriems ir mąstantiems. Šios pjesės herojus matau kasdien eidamas į repeticijas – jų pilnos gatvės. Nors mūsų spektaklyje veikia neapibrėžto laiko aplinkybės, tačiau ydos, problemos, iššūkiai, su kuriomis susiduria veikėjai – labai realios. Patys herojai nėra herojiški – šiame spektaklyje mums įprasti herojai, nuo kurių priklauso didieji pokyčiai, lieka už scenos ribų, kurios peržengti taip ir nesuteikiame galimybės. To laikomės, idant galėtume pasižiūrėti į tų, vadinkime, paprastų žmonių išgyvenimus, kurie, kituose spektakliuose, lieka antrame, trečiame plane, kol „tikrieji“ herojai išgyvena virsmus, priima sprendimus. Tad žvelgdamas į aktorius scenoje, žvelgiu į žmogaus sutinkamo gatvėje pasaulį, o tai, kas lieka už rūmų, sienų ir tvorų – tą ir paliekame scenos užribyje, nors ir neišvengiamai esame priklausomi nuo jų daromų ėjimų.

Image may be NSFW.
Clik here to view.

Paulius Markevičius. Julijos Kazancevaitės nuotr.

Vienas pjesės herojų sako: „Mes visi augom su legenda apie pasirodantį Pranašą“. Ar šiai legendai lemta baigtis?

P. M. Galvojant apie legendas bendrai, manau, kad jos yra nemarios. Jos įrašytos mūsų pasąmonėje kaip kodas, neleidžiantis pasiduoti sunkiausiais momentais gyvenime; įkvepiančios vilties, jog išgyvenus tamsias valandas, ateis aušros metas ir gyvenimas taps vėl gaivus. Jei legenda prasidės, tuomet ji turės ir baigtis. Tad svarbesnis herojus kamuojantis klausimas – ar šiai legendai išvis lemta prasidėti – kiekvienas laukia to vienintelio, kuris padės jiems susitvarkyti su paties paklydimais ir silpnybėmis, besikartojančiomis klaidomis. Laukia to, kuris išspręs jų problemas, tačiau gal tas problemų sprendėjas ir atsakymų sakytojas jau yra tarp mūsų? O gal jis yra dar arčiau nei mes ieškome?

B. K. Mums reikalingi mitai ir legendos, kad galėtume kažko laukti, viltis, tikėti, nuo kažko atsispirti. Kaip Paulius sako, jie neleidžia mums pasiduoti, mes norime tikėti pažadu. Ar legenda gali būti baigtinė? Ties momentu, kai nustojame gyventi legenda, o pradedame ieškoti jėgos tarp savų ar net – savyje – turime vilties, kad dalykai gali judėti į priekį.

Pjesės naratyve jaučiamas uždaras ciklas, veiksmą lemia poelgių pasekmės. Ar, pasak K. Gibrano, turime viltį atgimti ir vėl gyventi iš naujo?

P. M. Statydamas spektaklį siekiu atkreipti dėmesį į dabar išgyvenamas moralines kiaurymes tarp žmonių, tikėdamas, kad tokių juodųjų dėmių, kokias savo poelgiais, pasirinkimais, baimėmis ar trumparegiškumu renkasi herojai, bus vis mažiau. Tačiau, žvelgiant atgal, akivaizdu, kad istorija, žmonių poelgiai, deja, kartojasi. Ši pjesė savo aktualumu būtų tikusi ir prieš kelis dešimtmečius, tiesa, jos kalba, manieringumas, tam tikros detalės būtų atskleidžiamos kitais būdais. O ar tai kartosis ateityje, galėsime įsitikinti, anot Gibrano, gimę kitąsyk. Tik, ar išlaikysime tą išmintį ir patirtį sukauptą per šį gyvenimą? Belieka stengtis palikti jį tokį, į kurį būtų gera grįžti.

B. K. Kiekvieną dieną, tam tikra prasme, turime šansą atgimti iš naujo. Nebekartoti vakar dienos posūkių ir neiti paskui tuos pačius destruktyvius konstruktus, kurie, žinome, mes atvedė iki šiandieninės būsenos. Bet ar mes renkamės tą daryti, ieškoti iš naujo, leistis į nepažintas teritorijas, ar, dėl vienų ar kitų priežasčių, pamirštame sau duotus pažadus ir vėl norime ieškoti atsakymų ten, kur daug kartų jau leidomės, galvodami, kad šį kartą, galbūt, viskas bus kitaip?

–

Spektaklyje vaidina Jūratė Onaitytė, Algirdas Pintukas, Artūras Sužiedėlis, Eugenija Bendoriūtė, Goda Petkutė, Andrius Gaučas. Scenografiją ir kostiumus kuria dailininkė Bartė Liagaitė, muziką – Andrius Šiurys.

Spektaklio sukūrimą remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Premjera NKDT Mažojoje scenoje 2018 m. birželio 1, 2 ir 7 d.

Parengė Jolanta Garnytė-Jadkauskienė
Nacionalinio Kauno dramos teatro inf.