Visą rudenį ir žiemą Kaune ir Kauno rajone nėrę antklodes, galiausiai sutekėjusias į vieną didelę lietuvišką, o šią išsiuntę į Nyderlandus, kad taptų projekto „Antklodė Europai“ dalimi (šios idėjos pradininkai – Leuvardenas, šių metų Europos kultūros sostinė), „Kaunas 2022“ programos „Fluxus Labas!“ koordinatoriai… neria toliau. Šįkart – „Kiemų festivalį“, prasidėsiantį gegužės 24-ąją, per antrąją Kiemų šventę Laisvės alėjoje, ir, atrodo, niekada nesibaigsiantį. Meluoju, nes finalinis festivalio renginys jau suplanuotas, bet įdomiau galvoti apie tai, kas neturi pabaigos. Galvojame dviese su bendruomenių laboratorijų koordinatoriumi Egidijumi Bagdonu, mintimis ir kalbomis klaidžiodami po kiemus.

Egidijaus vaikystės kiemas – Baltijos gatvėje, „ketvirtuose“ Šilainiuose, kuriuos priimta vadinti Milikoniais, pagal čia buvusio kaimo pavadinimą. Šilainiškė yra ir Evelina Šimkutė, „Fluxus Labas!“ kuratorė, kurios devynaukščio stogą 2016 m. rudenį lankėme dar prieš Kaunui laimint šansą būti Europos kultūros sostine ir ėmus kurti bendruomenių laboratorijas. Šiose laboratorijose darbuojasi jas iš vidaus pažįstantys, čia gyvenantys, gal net ir gimę bei augę agentai. Šiuo metu jų Kaune ir Kauno rajone yra aštuoni, dar čia dirba trys tyrėjai – Šilainiuose, Eiguliuose, Dainavoje, Šančiuose, Vilijampolėje, Žaliakalnyje, Sargėnuose, Garliavos apylinkėse, Akademijoje, Zapyškyje. Planuojama, kad agentų skaičius augs iki 35 – beveik tiek seniūnijų yra Kaune ir Kauno rajone. Įdomu, kad pastarajame bendruomenės veiklesnės, nes turi tam infrastruktūrą – laisvalaikio sales, kultūros namus. Kauno mikrorajonuose, iš tikrųjų visai ne „mikro“ dariniuose, tokių vietų dažnai trūksta.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Gal pradėkime nuo to, kuo prasidės Kiemų festivalis – Kiemų šventės? Kuo ji šiemet bus kitokia, o gal nevertėjo nieko keisti?

Pasikeis gal tik jos lokacija – gegužės 24-ąją menininkas Vytenis Jakas ir „Kiemo galerija“, „Centro būstas“ ir mes, „Fluxus Labas!“, kviečiame vakaroti atnaujintoje Laisvės alėjos dalyje. Nuo Soboro, gal ir aplink jį, iki A. Mickevičiaus gatvės. Bendrystės principas išlieka svarbiausias, taigi jungsimės į vieną didelį stalą, dalysimės, vaišinsimės. Norime, kad šventė nepavirstų į mugę, taigi nebus jokios prekybos. Daugiau nieko keisti neprireikė, nes kiemo šventės idėja nėra nauja, ji amžina. Visur tokios šventės vyksta, tik ne visi nori būti atviri. Ir neprivalo. Taip pat ir Kiemų festivalį kuriame – džiaugiamės tais, kurie su savo šventėmis nori prisijungti, bet neverčiame tų, kuriems pakanka savo rato.

Tie, kurie nori prisijungti, siekia atkreipti kitų bendruomenių dėmesį ar labiau sužadinti savo kaimynų smalsumą?

Kai kurie iš tiesų nori padaryti didelę šventę visam miestui, kiti pirmiau stengiasi susipažinti su vietiniais žmonėmis, ir tik tada pasikviesti kitus. Taigi kol kas mūsų agentai telkia bendraminčius, šventės organizuojamos pirmiausiai bendruomenėms. Bet beveik visos jos yra atviros, abejoju, ar kas užtrenktų vartus prieš nosį.  

„Kiemų festivalis“, tik kitaip pavadintas, buvo įtrauktas į „Kaunas 2022“ konkursinę paraišką, tiesa?

Taip, tik nebuvo numatyta, kada jis turi prasidėti ir kaip vykti. Rašyta buvo ir apie  profesionalių menininkų atvykimą, rezidencijas. Dabar idėją išgryninome. Taip, gali prisikviesti artistų iš svetur, bet ar to tikrai trūksta bendruomenėms? Norime jas pačias auginti, stiprinti, megzti ryšius tarp jų. Mes, kaip koordinatoriai, tik padedame štrichus ir leidžiame organizmui augti. Vėliau prisijungs ir kuratoriai iš užsienio, šiuolaikinio meno atstovai, kurie jau atras bendruomenes, kuriose galės dirbti. Europos kultūros sostinės forumo Kaune metu, gegužės 18 – 19 d., susitiksime ir kalbėsime su kuratoriais apie tai, kaip auginti šį festivalį iki 2022 metų.

Ar „Kiemų festivalis“ turės kokį tinklelį, tomis pačiomis savaitės dienomis vyksiančių renginių, ar vis dėlto jo kalendorius atviras ir laisvas?

Kadangi palaikome jau esamas iniciatyvas, kalendorius – laisvas, net kiek chaotiškas. Pavyzdžiui, savo šventę Dainavos rajono gyventojai nori rengti jau birželio pradžioje, kiti mąsto apie liepą, rugpjūtį. Kai kuriems svarbi Mindaugo karūnavimo diena, kitos kalendoriuje pažymėtos datos. Vienur dviračių žygis, kitur – piknikas prie Neries. Šilainiuose planuojama švęsti beveik kiekvieną savaitę, tik kiek kitaip – sporto treniruotėse, Šančiuose irgi vyks tikrai ne vienas renginys. Joninių laužai, neabejoju, degs bent keliose vietose. Net negalėtume ir nenorime diktuoti, kad, va, poryt čia ką nors suorganizuokite. Turinio irgi nereguliuojame, mums įdomu ir tradicinės šventės, ir meniniai eksperimentai. Bet jei bendruomenės to nori, mes galime padėti renginius paviešinti, nes komunikacijos, auditorijos pasiekiamumo problema iš tiesų labai dažna.

Festivalio finalas numatytas rugpjūčio 25 d. Samyluose, Kauno rajone, kur vyks renginys „Pėdos marių dugne“. Jie jau ne vienus metus rengia šią šventę, apipintą legendomis iš marių dugno – kaip žinia, Kauno marios atsirado užtvenkus Nemuną ir užliejus keliasdešimt kaimų, vadinasi, ir daug kiemų. Čia jau sutekame į bendrus vandenis su „Kaunas 2022“ upių gaivinimo programa. 

Aha, kaimas – kiemas. Kaip laisvai interpretuojate „kiemo“ sąvoką „Fluxus Labas!“ kontekste?

Mes sakome taip: kiemu galima vadinti bet kurią susitikimo vietą, kurioje galima ką nors veikti. 

Yra visokių bendruomenių, taigi kiemas gali būti atviras ir uždaras. Vieni nori atsiverti, bet turi nuoskaudų ar ko nors nelabai žino. Blogai, kad niekas neateina, bet ir pastangų niekas neįdeda. Idėjos taip net išsikvepia. Bet tada atsiranda tokių, kurie nori jas permąstyti. Čia mes galime padėti.

Užsienio pavyzdžiai mums visai netinka, sako vieni. Kitiems jie kaip tik labai patinka, prašo dar daugiau papasakoti apie bendruomeninį meną, kūrybišką vietokūrą. Pavyzdžiui, „Kaunas 2022“ meno vadovas Lewisas Biggsas pasakojo, kaip atliekami vietos tyrimai, kaip suprasti miestą, ieškoti įdomių vietų, jas kūrybiškai aktyvuoti, pristatyti. Lengviausia susiburti prie mokyklos ar, jei toks yra šalia, piliakalnio, bet apie kitas įdomias vietas rajone pagalvoti, kažką keisti lyg ir nedrąsu. O jei nesaugu? O jei niekas neateis? Pasitaiko bijančių kritikos, labai rimtai į viską žiūrinčių, nenorinčių nieko keisti, nors į tuos daug metų vykstančius renginius, kurių programa nesikeičia, ateina mažai vietinių, nes… niekas nesikeičia. Pavyzdžiui, kai ėmėme organizuoti renginius Kauno tvirtovės VIII forte, buvo manančių, kad į tuos šabakštynus niekas neis, kad ten ne vieta susibūrimams. Bet atėjo. Ir grįžo. Gal tikrai dažnai trūksta žaidimo. Juk į kiemą einam. Tik reikia surasti priežasčių ten išeiti. 

Arba sutrukdyti grįžus iš darbo įeiti į laiptinę.

Būtent! Pradėjus šią veiklą, kai ji dar nesivadino „Fluxus Labas!“, vadovavausi filosofija, kad reikia pridaryti kuo daugiau kliūčių kasdienybės maršrutuose. Žmogus yra priverstas stabtelėti, suklusti. Pavyzdžiui, buvo toks netikėtų ekskursijų projektas, kurio dalyviu netyčia pats tapau, kai į autobusą įlipdavo gidas ir imdavo pasakoti, ką žmonės mato pro langus. Ir 20 metų tuo maršrutu važinėjantys ką nors naujo sužinodavo.

Kaip šilainiškis, gal gali daugiau papasakoti apie VIII fortą?

Jis gana ilgai buvo smarkiai apleistas, bet šiaip neturi neigiamos auros. Net karo metais nebuvo naudojamas. Vienas jau ilgai netoli gyvenantis vyras pasakojo, kad apie 1960 metus ten buvo prūdas, į kurį subėgdavo švarus šaltinių vanduo, tad prūde buvo galima maudytis. Vėliau Milikonyse ėmė kurtis gyventojai, susivedžiojo kanalizaciją ir maudynės baigėsi… Dabar fortas sparčiai tvarkomas, vyksta renginiai, net naktiniai poezijos skaitymai.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Ką, baigęs savo, kaip „Fluxus Labas!“ koordinatoriaus, karjerą, po savęs norėtum palikti? Kokią matai šio projekto prasmę?

Man, kaip filosofui, labai patinka vietų tyrinėjimas, semantiniai ir semiotiniai klaidžiojimai. Miesto poezijos skaitymas, urbanistinė choreografija, istorijos transliavimas. Visa tai labai įdomu, norisi, kad ir „Fluxus Labas!“ agentai tai pajustų, pajėgtų užčiuopti kuo daugiau smulkmenų, iš kurių konstruotųsi pasakojimai. Žinai, gal keturiolikos mokykloje užsirašiau į kraštotyros būrelį, su bendraklasiais nusprendėme, kad mieste nieko įdomaus, buvom net iki Dotnuvos nuvažiavę. Atrodo, toli nuo tokios veiklos nepabėgau, tiesiog dabar matau didesnę jos prasmę, kurią patys ir galime sukurti. 

Daug laimės yra, pavyzdžiui, iš užsienio į rezidenciją Šilainiuose atvykusiam menininkui pasakoti, kad čia, va, tyvuliuoja asfaltinė Baltijos jūra, prie kurios aš užaugau, kviesti perbristi vandenį einant per gatvę. Bet aš labai rimtai! Gal tik 12-os sulaukęs nuvažiavau prie tikrosios Baltijos jūros, bet jaučiuosi prie jos užaugęs čia, Baltijos gatvėje. Saulėlydžius per langą matydavau, stebėdavau, kaip automobiliai šniokšdavo per didelę balą. Norėčiau tokių istorijų išgirsti daugiau.

Komandos tikslas – kad laboratorijos nebijotų eksperimentuoti, kad „fluxus“ neliktų tik projekto pavadinimas, kad idėjos nuolat atrastų naujas formas. „Rimtas“ noras – kad atsirastų daugiau realių bendruomenės erdvių, kuriuose galėtų susirinkti žmonės. Nekalbu apie kokius nors identiškus geltonus konteinerius, ne, tai gali būti ir butas, ir garažas, ir kavinė. O gal teatras? Ne mes turime sugalvoti formą. 

Donato Stankevičiaus nuotr.

Ar matai, kad jūsų programa gali padėti bendruomenėms susikalbėti su miesto valdžia? Tai yra ar bendruomeniškumas, net bendruomenių menas gali padėti spręsti problemas, konfliktus?

Be abejo, žaidimas ir aktyvizmas labai susiję. Neretai išsikalbėjimas apnuogina problemą, o problema sutelkia bendruomenę. Pavyzdžiui, nesutvarkytas parkas. Pasiraitojus rankoves, rodant iniciatyvą, lengviau į save atkreipti dėmesį. Pavadinčiau tai kūrybiška rezistencija. Kova dėl idėjos nebūtinai turi būti paremta pykčiu. „Fluxus Labas!“ gali veikti ir kaip tarpininkas, nemažai laiko tam skiriu, kad susodinčiau tuos skirtingų sričių atstovus prie vieno stalo ir jiems pasakyčiau, kad ta pati problema egzistuoja visiems, tik požiūriai į ją skiriasi.

Skaitydamas bendruomenių narių atsiliepimus apie projektą „Antklodė Europai“, radau paprastą, bet taiklią mintį: „Gera pasijausti kažko didesnio dalimi.“ Pritari?

Taip. O tą didesnį turi kas nors užkurti. Ir kiemo šventę, atrodo, bet kada galėtum padaryti, ar ne? Bet vis tiek reikia konkrečios datos – tarptautinės dienos, valandos, vietos. Manau, gerai, kad yra dienos, kurios ką nors reiškia, kurios priverčia pasakyti „davai kažką padarom“.

Jei sode užderėjo daug obuolių ir žmonės norėtų surengti jų skynimo šventę, galima jums parašyti, nors „Kiemų festivalis“ bus jau prasidėjęs?

Taip, aišku. Net jei į spausdintą programą įtraukti nebegalėsime, tai kitaip paviešinsime. Beje, Babtuose obuolių šventė jau vyksta. Kauno rajonas tikrai stebuklingas, jis nepaliauja stebinti. Pavyzdžiui, prie Nemuno yra labai senas žvejų kaimelis. Vos keli namai ir vienas gyventojas, kuris gali išvirti žuvienę! 

kaunas2022.eu
facebook.com/FluxusLabas

–

Egidijų Bagdoną kalbino Gunaras Bakšejevs
Donato Stankevičiaus nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. gegužės rubrikoje „Kaunas 2022“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Ką gi bendra turi antraštėje išvardinti dalykai? Pridėkime dar diplomatą Čijunę Sugiharą ir draugystės ryšius nuolat stiprinančias Japoniją ir Lietuvą. Bent vieną žmogų, vienijantį visa tai, mes pažįstame. Tai – ponas Hisayuki Sakamizu, su kuriuo pasikalbėti garbės turėjome prieš jam atvykstant į labdaros koncertą „Lietuva-Japonija. Vienybė muzikoje“, kuris vyks gegužės 27-ąją Kauno valstybinėje filharmonijoje. Prieš interviu, kuriame aptarėme ir labdaros prasmę, ir pašnekovo mėgstamiausius M. K. Čiurlionio kūrinius – trumpa priešistorė.

Ponas Sakamizu yra Japonijos-Lietuvos draugystės asociacijos (JALFA) generalinis sekretorius, už ilgametį darbą palaikant bičiuliškus ryšius ir populiarinant Lietuvos kultūra Japonijoje praėjusiais metais apdovanotas Lietuvos Respublikos URM garbės ženklu „Diplomatijos žvaigždė“.

2001 metais, minint atkurtų Lietuvos ir Japonijos diplomatinių santykių dešimtmetį, įsteigta JALFA puoselėja dvišalius kultūros mainus, buvusio Japonijos vicekonsulo Lietuvoje, Pasaulio Tautų Teisuolio Čijunės Sugihara atminimą. 2015 metais surengtos JALFA nario, kompozitoriaus Yuki Ando operos „Sempo Sugihara. Vilties sakuros“ premjeros Lietuvoje ir Japonijoje, taip pat abiejų šalių muzikantai rengia labdaros koncertus, kurių metu surinktos lėšos keliauja labdaros ir paramos fondui „Rugutė“, globojančiam vaikus, sergančius piktybiniais navikais, jų artimuosius bei remiančiam onkologijos mokslo ir praktikos vystymą.

Sekmadienį Kaune įvyksiantis koncertas skiriamas ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Filharmonijoje kartu koncertuos Kauno miesto simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, Vienos-Gifu choras iš Japonijos bei solistai. Anksčiau labdaros koncertams dirigavęs mūsų pašnekovas ponas Sakamizu šiemet šią užduotį perleido savo tėvynainiui Tamotsu Hiramitsu, bet pats irgi pasirodys scenoje kaip choristas.

Jei negalėsite dalyvauti koncerte, vis tiek esate kviečiami prisidėti prie paramos „Rugutei“. Tai padaryti galite įsigydami palankaus vėjo malūnėlį – šiais su Japonija artimai besibičiuliaujančios Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnazijos dirbtuvėse sukurtais gaminiais prekiauja lino salonas „Jaukūs namai“.

Hisayuki Sakamizu. Asmeninio archyvo nuotr.

Pone Sakamizu, jau daug metų dirbate su labdara. Sakykite, kas paskatino tokiai nelengvai veiklai, kur randate jėgų nenuleisti rankų?

Aš tikiu pasauline taika ir tuo, kad žmonės nusipelno gyventi oriai. Žinote, mano močiutė buvo katalikė, tai jos dėka nuo mažens tikiu labdaros idėja. Tiesiog tęsiu tai, ko ji mane mokė.

28-rius metus dirbau kompanijoje „Nissan Motor“, iš pradžių – inžinieriumi, tuomet vadovavau. Kai susiruošiau išeiti į pensiją, sulaukiau kvietimo tapti tuo metu persitvarkiusios JALFA generaliniu sekretoriumi. Na, o tuometinė Užsienio lietuvių departamento laikinoji direktorė Lina Žukauskaitė mane supažindino su „Rugutės“ fondu. Tai iš jos pasiskolinau jėgų dirbti šį darbą! Ir esu labai dėkingas tiems žmonėms, kurie nuolat suteikia jėgų jį tęsti.

Sekmadienio koncerte išgirsime ne tik Vienos-Gifu chorą, bet ir japonų solistes sopraną Yuri Shinada (ją kauniečiai jau matė operoje „Sempo Sugihara. Vilties sakuras“) ir mecosopraną Kazuko Ban (mecosopranas). Kaip rinkotės, ką pakviesti į Kauną?

Esu Tokijo vyrų choro dirigentas, pažįstu beveik visus Japonijos chorus. Visgi rinkausi itin atidžiai, pirmenybę teikiau net ne muzikiniam talentui, bet požiūriui į labdarą. Daug Japonijos muzikantų nori atvykti į Lietuvą, tad procesas sudėtingas, kai kam reikia ir pasakyti, kad teks palūkėti.

Vienos-Gifu choras atliks Liudviko van Bethoveno Simfoniją nr. 9, skirtą Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečiui. Šį chorą gerai pažįstu, esu kartu dainavęs jų koncertuose ir operoje apie Sugiharą.

Kodėl pasirinkote „Džiaugsmo“ simfoniją, kuri yra ir Europos Sąjungos himnas?

Ja išreikšime palaikymą ir draugystę visiems mūsų draugams Lietuvoje.

Ne pirmą kartą  lankysitės Kaune, kuo šis miestas jums artimas?

Apie Lietuvos ir Kauno istoriją nemažai žinau iš knygų. Visgi man labai pasisekė, kad Kaune susiradau daug artimų draugų, taigi čia – mano antrieji namai. Be abejo, ryšį su miestu sustiprino ir Čijunės Sugiharos istorija.

Esate ir didelis M. K. Čiurlionio gerbėjas, gal pasidalintumėte savo mėgstamiausiais šio menininko kūriniais?

Na, apie Čiurlionį kalbėti galiu labai ilgai! Esu prisidėjęs prie pirmųjų jo paveikslų parodų Tokijuje organizavimo (apie tai žurnalas „Kaunas pilnas kultūros“ yra kalbėjęs su Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus direktoriumi Osvaldu Daugeliu, šį straipsnį rasite čia, – red. past.) prieš beveik 30 metų. Esu lankęsis ir Čiurlionio muzikos koncertuose Tokijuje, kuomet fortepijonu skambino Vytautas Landsbergis. Turėjau garbės jį pasikviesti vakarienės, tapome bičiuliais.

Išskirčiau simfonines poemas „Miške“ ir „Jūra“, chorinės muzikos kūrinius „Kyrie“ ir „Sanctus“. JALFA yra išleidusi Čiurlionio kūrinių fortepijonui albumą, kopiją padovanojau M. K. Čiurlionio memorialiniam muziejui Druskininkuose, kuriame lankiausi prieš penkerius metus.

Koncerto „Lietuva-Japonija. Vienybė muzikoje“ sekmadienį, gegužės 27 d. pradžia – 17 valandą. Įėjimas laisvas, bet esate kviečiami paaukoti fondui „Rugutė“. Daugiau apie koncertą skaitykite čia.

VšĮ „Kaunas IN“ inf.

Gegužės 25 d., penktadienį Nacionaliniame Kauno dramos teatre – Valstybinio Jaunimo teatro gastrolės. Spektaklyje pagal norvegų dramaturgo Henriko Ibseno pjesę „Junas Gabrielis Borkmanas“ pagrindinį vaidmenį atliks Kauno aktorius Liubomiras Laucevičius.

Liubomiro Laucevičiaus atsiradimas spektaklyje – tai nauja Borkmano vaidmens interpretacija, iki šiol šį vaidmenį spektaklyje atliko Kostas Smoriginas. Apie naują žvilgsnį į Borkmano vaidmenį su aktoriumi Ugnė Kačkauskaitė kalbėjosi dar tada, kai repeticijos buvo neseniai prasidėjusios.

Praėjus daugiau nei metams po Gintaro Varno pastatyto spektaklio „Junas Gabrielis Borkmanas“, į spektaklį kaip antrasis pagrindinis aktorius šalia Kosto Smorigino esate įvedamas Jūs. Kaip sekasi įsijungi į spektaklį, koks yra dabartinis procesas?

Naujo aktoriaus įvedimas į spektaklį visada yra sunkus periodas. Tuo periodu būna sunku aktoriams, kurie spektaklyje vaidina nuo pat pradžių. Jie  jau būna pripratę prie spektaklio kolektyvo, o čia – ateina naujas žmogus. Todėl tai visą kolektyvą truputį trikdo. Tai labai gerai žinau iš savo anksčiau turėtos praktikos. Šiuo atveju atsitiko taip, kad gerbiamas Kostas Smoriginas turi laikinų sveikatos sutrikimų, todėl laikotarpį, kol aktorius sveiks, buvau pakviestas dalyvauti šiame spektaklyje, Borkmano vaidmenyje. Aktorių Kostą Smoriginą keičiu laikinai. Šiuo metu jau yra prasidėjusios repeticijos, tačiau tai dar tik pradžia. Dabartiniu etapu mokausi tekstą, kurio spektaklyje Borkmanui tenka tikrai daug. Esu labai dėkingas savo partneriams Jūratei Onaitytei, Vidui Petkevičiui, Daliai Overaitei, su kuriais kartu repetuojame, jie man daug padeda.

Lauros Vansevičienės nuotr.

Ar teko matyti šį Gintaro Varno pastatymą gyvai?

Šį spektaklį į Kauną buvo atvežę net pora kartų, bet pas mus teatre (Nacionaliniame Kauno dramos teatre) visada vyksta ir paralelinių spektaklių, abu kartus darbavausi kitoje scenoje, todėl, deja, negalėjau pamatyti spektaklio gyvai. Dabar žiūriu spektaklio video įrašą, taip stengiuosi susipažinti su spektakliu, įsigilinti į atskiras mizanscenas.

O ar Jums yra artima Henriko Ibseno dramaturgija? Ar su Ibseno dramaturgija dažnai teko susidurti teatro scenoje?

Scenoje su Ibsenu esu susidūręs tuomet, kai režisierius Gintaras Varnas statė „Hedą Gabler“ (pastatyta 1998 m. Kauno Valstybiniame akademiniame dramos teatre). Ten kūriau Asesoriaus Brako vaidmenį. Tad šis mano susidūrimas su Ibsenu scenoje yra antrasis. Arba bent jau nepamenu, kad dar būčiau dalyvavęs kokiame nors kitame Ibseno pastatyme. Simboliška, abu kartus į Ibseno spektaklius mane pakvietė Gintaras Varnas.

Man apskritai yra labai artima visa klasikinė dramaturgija, tad, be abejonės, be Ibseno ir Strindbergo, jei mes kalbėtume apie šiauriečius, sunkiai įsivaizduoju klasikinę dramaturgiją. Tai yra didžiulė, svarbi dramaturgija, ją narstyti, į ją gilintis man yra didžiulis malonumas. Ir šiuo atveju, ir kažkada, kai dar repetavome „Hedą Gabler“, man, kaip aktoriui, tai yra didžiulės pamokos. Tik aplinkybės visai kitos: „Hedos Gabler“ atveju galėjau dalyvauti nuo pat pjesės skaitymų, repeticijų pradžios. Ten viskas vyko palaipsniui. Tuo tarpu šiuo atveju didžiausias krūvis tenka man pačiam, nes reikia tekstą išsinagrinėti, jį išmokti ir po to su kolegomis derinti ne tik mizanscenas, bet ir personažų santykius. Šiuo atveju yra sunkiau. Bet pati medžiaga ir pats dramaturgas man yra be galo artimi.

Lauros Vansevičienės nuotr.

Koks Jums atrodo Juno Gabrieliaus Borkmano personažas? Kokį Bokmano vaidmenį stengiatės sukurti scenoje? Ką šiame vaidmenyje norisi akcentuoti?

Manau, teisingiausia būtų įvardinti, kokį jį matau ir kaip jį suprantu iš turimos medžiagos: Borkmanas yra žmogus, savo laiku padaręs didelį nusikaltimą. Jis iššvaistė dideles valstybės lėšas, už tai buvo nuteistas. Bet Borkmanas visą laiką ieško kaltų ne savyje, o kituose. Ir tas kaltų ieškojimas jį, kaip asmenybę, palaiko. Borkmanas visą laiką galvoja, kad jį dar kvies į svarbius susitikimus, jis dar dalyvaus savo profesinėje veikloje, nes jis buvo puikus specialistas. Bet, nepaisant profesijos, padarė blogų dalykų. Kai atsiranda moteris, kurią jis mylėjo, (nepaisant meilės,  Borkmanas ją išdavė),  ji jam į akis pasako daug karčios tiesos. Tuomet Borkmanas pradeda suprasti, kad būtent nuo tada prasidėjo visos jo nesėkmės. Tada jis išdavė ne tik moterį, bet ir save, meilę išmainęs į tariamą valdžią. Nuo tada prasidėjo, galima sakyti, užprogramuota jo nesėkmė. Todėl kitokios pabaigos Borkmanas nelabai galėjo laukti. Tačiau jis to niekados nesupras. Nes visada kaltina kitus…

Vilniaus teatro scenoje vaidmenį kuriate pirmą kartą. O spektaklyje „Junas Gabrielis Borkmanas“ susiduriate ir su kitokia teatro mokykla: Jūratė Onaitytė, Dalia Overaitė, Vidas Petkevičius yra Dalios Tamulevičiūtės teatrinės mokyklos atstovai. Šiame spektaklyje jie – artimiausi Jūsų kolegos. Su aktore Jūrate Onaityte kartu vaidinate Nacionalinio Kauno dramos teatro spektakliuose. O kaip dėl kitų aktorių? Ar tai yra Jūsų pirmas susidūrimas su šiais aktoriais?

Su visais šiais aktoriais aš jau esu susidūręs anksčiau – esu matęs juos scenoje, kartu darbavomės ne vienoje kino aikštelėje. Ir su Kostu Smoriginu, ir su Vidu Petkevičiumi, ir su Dalia Overaite. Skirtingos mokyklos mūsų niekada nei supriešino, nei skyrė, nei pykdė. Kiekvienas tiesiog dirbome savo darbą siekdami to paties rezultato. Vienaip ar kitaip, viskas vis vien remiasi turima medžiaga ir psichologiniais niuansais.

–

Spektaklio „Junas Gabrielis Borkmanas“ gegužės 25 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre pradžia –18 val. Bilietus galite įsigyti čia.

–

Liubomirą Laucevičių kalbino Ugnė Kačkauskaitė

Kęstutis Zenonas Šafranavičius gyvena Aukštuosiuose Šančiuose, o keturias dienas per savaitę jį aplankyti galima centre, V. Putvinskio gatvėje. 42-uoju numeriu pažymėtame name Pirmosios Respublikos metais veikė Argentinos konsulatas, vėliau Sovietų Sąjungos prekybos atstovybė, čia dirbo ir Lenkijos karo atašė. Iš didelio balkono būdavo net priimami kariniai paradai. Visa tai ponas Šafranavičius papasakojo atrakinęs savo antikvariato-galerijos „GK galerija“ duris ir pakvietęs į vieną jos erdvių, gausiai apstatytą paveikslais. Juos, knygas, fotografijas, plokšteles ir daug kitų objektų, kuriuos galima rinkti, apžiūrėti galite antradieniais–penktadieniais, o jei norėtumėte šeštadienį, užsukite gegužės 26-ąją. Tądien vyks antroji Kauno menininkų namų inicijuota Putvinskio gatvės diena, taigi net tie gatvės gyventojai ir veikėjai, kurie savaitgaliais ilsisi, bus įvykio vietoje. 

Norisi sužinoti, kas jus paskatino užsiimti kolekcionavimu, antikvaro veikla?

Kolekcionavimas – tai požiūris į gyvenimą. Šiaip jau kolekcionuoja visi, tik daugelis nenori to pripažinti ar nekreipia dėmesio. Bet juk trys skirtingi puodeliai arbatai gerti, aš manau, jau kolekcijos pradžia.

Tai specifinė veikla, jai reikia daug žinių, pomėgio neskubant kaupti gėrybes ir bandyti joms surasti vietą. Pradėjau kolekcionuoti beveik nuo gimimo! Kiek save atsimenu, visada ką nors kolekcionavau. Nei mama, nei tėtis nebuvo kolekcionieriai, bet gal protėviai tokių pomėgių turėjo? Mokykloje man buvo labai įdomu istorija, geografija ir panašios disciplinos. O tai labai susiję su kolekcionavimu! Pavyzdžiui, pašto ženklai – Kaune sovietiniais laikais, neskaitant filatelistų klubų, buvo vienintelė parduotuvė dabartinėje S. Daukanto gatvėje, kur galėjai nusipirkti pašto ženklų iš tokių valstybių, kaip Kuba ar Nikaragva. Tiesa, gali būti, kad spausdinti jie buvo Lietuvoje.

Informacija, kurią renka kolekcionieriai, yra įvairi. Žinau daug žmonių, renkančių medžiagą apie Kauno miestą. Iš šių kolekcijų sudaromos ir leidžiamos knygos. Vienas žymiausių kauniečių, prof. Liudas Mažylis, irgi kolekcionierius, ir aš esu įsitikinęs, kad jei nebūtų, tai nebūtų ir suradęs Nepriklausomybės Akto. Tai kolekcionieriaus nuojauta, kitoks, nei akademinio istoriko mąstymas. Toks įdomumas ir yra variklis. Įdomių temų juk begalės. 

Pagal specialybę esu inžinierius statybininkas, tai visai nesusiję su tuo, ką veikiu. Gal tik per gyvenimą sukauptas patyrimas padeda. Dabar kolekcionavimas, antikvaro veikla man yra ir verslas, tik ne visada labai sėkmingas. Vidutinė klasė Lietuvoje sumažėjusi, kolekcionierių nedaug. Bet žmonės užeina, perka. Užsieniečiai, pavyzdžiui, domisi senomis plokštelėmis, leistomis „Melodijos“. Man smagu, kai jie ką nors atranda. 

Kada įsikūrėte šiose patalpose?

Čia veikiame šešti metai. Kai įsigijome, jos buvo apgadintos. Sovietų okupacijos metais čia buvo pašto sandėliai, anksčiau ir žmonės gyveno. Įdėjome daug darbo ir kantrybės, kad būtų ne tik saugu, bet ir šviesu, na, panašu į galeriją. Šioje salėje kartais vyksta parodos – vis kreipiasi dailininkai. Galima eksponuoti apie 30 darbų. 

Jau treti metai bendradarbiauju su keramike Kristina Alšauskiene, ji čia veda edukacines keramikos pamokas. Džiaugiuosi, kai ateina visai nedideli, gal trejų ar penkerių, vaikai ir čia draugiškai lipdo, grožisi, namo išsineša savo rankdarbius. Keramika, sakyčiau, pagyvina mūsų galerijos veiklą. O jei vaikai ateina ir čia gerai jaučiasi, vadinasi, erdvės energetika gera!

Dainiaus Ščiukos nuotr,

O kaip jaučiatės V. Putvinskio gatvėje? Kuo ji jus patraukė?

Kai ieškojome patalpų galerijai-antikvariatui, ieškojome patalpų įvairiose centro vietose. Man šios patalpos iškart labai patiko, ir pastatas turi rimtą istoriją. Aš juk istorijos mėgėjas, negalėjau nepasidomėti! 

Greta esantys muziejai irgi labai tinka, kaip kaimynai. Pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo karo muziejus – čia, kur sėdime, matote tik menus, o kita patalpa skirta su karyba susijusiems objektams. Be to, aš turiu ir daugiau veiklų kitur mieste, tad V. Putvinskio gatvė labai patogi strategiškai. Šioje patalpoje vyksta ir Kauno apskrities totorių bendruomenės susirinkimai, aš esu bendruomenės pirmininkas.

Jūs totoris?

Laikau save totorių kilmės lietuviu, nors totoriško kraujo manyje daugiau nei pusė. Alytaus totorių bendruomenės pirmininkas Ipolitas Makulavičius yra mano pusbrolis, mano mama – nuo Alytaus. Lietuvoje totorių bendruomenė gyvena daugiau nei 600 metų. 

Ar didelė ji Kaune?

Kai mane prieš kokius dešimt metų išrinko pirmininku, pirmiausiai „suskaičiavau aveles“. Suradome apie 150 totorių kilmės žmonių, bet jų yra kur kas daugiau. Asimiliacijos procesas buvo labai stiprus, žmonės net užmiršo savo kilmę. Aš, kaip mėgėjas pasigilinti, pagal pavardes pradedu įtarinėti, kad totorių kilmės žmonių galėtų būti ir mūsų bendruomenėje! Kartais pakanka apie močiutes, senelius, kaimus pasikalbėti, ir žmonės labai nustemba. Iranėnų genetinis kodas Lietuvoje paplitęs, čia jau kalbu ne tik apie totorius, bet ir apie kitas iš Vidurio Azijos atėjusias ar atvestas tautas. Be to, Lietuva yra tokioje nedėkingoje vietoje, kad per ją vis žygiavo kokios nors kariuomenės, kuriose tarnavo įvairių tautybių žmonės, vyko mūšiai. 

Mūsų giminė, mes taip manome, nors parašyta niekur nėra, yra nuo Krymo. Galima spėti pagal pavardes ar giminės ženklus – tamgas, kurios vėliau tapo totorių herbų dalimi. Mūsų herbe matoma tamga, strėle perverta širdis, gali būti iš XII–XIII amžiaus. 

Dainiaus Ščiukos nuotr,

Ar bendruomenės susirinkimuose labiau sprendžiate kasdienius reikalus, ar minite šventes, puoselėjate papročius?

Užsiimame tik kultūrine veikla. Neturime pagrindinės religijos, yra ir islamo išpažinėjų, ir katalikų, ir liuteronų – tai bendrauti netrukdo. Dainos, šokiai yra beveik išnykę. Aš dar šiek tiek atsimenu iš vaikystės, bet dabar to neturime. Pradėjęs veiklą bandžiau įskiepyti vaikams to tautiškumo, nupirkome kostiumus, išmokėme kelias dainas totorių kalba – turėjome J. Gruodžio konservatoriją baigusią ansamblio vadovę, kurios tėvas buvo atvažiavęs iš Ufos, taigi ir jis, ir jo vaikai kalbėjo Kazanės dialektu.

Apskritai Lietuvoje totorių kalba išnyko XVII amžiuje. Iš Krymo, dabartinio Kazachstano, Pavolgio į Lietuvą suvažiavo stepių gyventojai, kurie tarpusavyje sunkiai susikalbėjo, nors visi buvo laikomi totoriais. Iš dabartinės LDK teritorijos XVII amžiuje dalis totorių pabėgo, nes buvo persekiojami prieš islamą nusiteikusių žmonių. Jie nusėdo prie Juodosios jūros, dabartinėje Rumunijos teritorijoje. Prie Konstancos miesto gyvena apie 30 tūkst. totorių, kurie kalba ta kalba, kuria XVII amžiuje buvo kalbama LDK! Mes visiškai neseniai tai sužinojome. Žinote, galima būtų iš jų tą kalbą išmokti!

Kaip įdomu.

Na, ilgai galėčiau pasakoti. Man atrodo, tai, kas dar išlikę, atrasti ir susisteminti yra labai svarbu. Esame įsteigę virtualų muziejų, kol kas jis pradinėje stadijoje, patalpinta dalis medžiagos. Dabar sulaukėme šiek tiek finansavimo iš Tautinių mažumų departamento prie LR Vyriausybės, galėsime judėti toliau, daryti, ką esame užsibrėžę. Projektas yra, galima sakyti, amžinas. 

Ką dar veikiate?

Jau 12-us metus organizuojame šachmatų turnyrą. Tarp totorių nemažai šachmatininkų. Kauno šachmatų federaciją įkūrė jau miręs mūsų bendruomenės narys, buvęs Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas, KTU docentas Romualdas Makaveckas. Taip ir vadinasi – Kauno šachmatų federacijos garbės prezidento Romualdo Makavecko vardo greitųjų šachmatų turnyras. Jis rugsėjo 15 d. vyks Kauno įgulos karininkų ramovėje. Turnyras tarptautinis, turi neblogą reitingą, jame dalyvauja Lietuvos geriausieji. Pats žaidžiu mėgėjiškai, bet organizuoti tai netrukdo, tiesa? 

Dar turime Generolo Juzefo Beliako vardo Lietuvos totorių karo istorijos klubą, kuris yra Kauno karo istorijos klubo partneris ir bendražygis. Mano giminėje buvo net trys generolai. Karyba juk buvo vienas populiariausių užsiėmimų tarp totorių, čia tik aš inžinierius statybininkas! Turiu surinkęs daug ikonografinės medžiagos, daiktų, taigi vieną galerijos patalpų planuoju skirti karo istorijai. 

Metas pakalbėti apie tai, dėl ko pas jus užsukau. Ką pernai per Putvinskio gatvės dieną pasiūlėte praeiviams ir gatvės gyventojams? Atviras duris?

Panašiai. Apėjau, pasižiūrėjau, ką kolegos veikia, – kai kas patiko, kai kas nelabai. Nelabai –  tai, kad tokių kaip aš, kad savo eksponatus išneštų į lauką, kviestų pasidomėti, daugiau nebuvo. Gatvėje daug įvairių veiklų, gal tik komercijos mažokai. Vykstant Putvinskio gatvės šventei norėtųsi dar daugiau renginių. Bet, kaip šventė, ji labai reikalinga. Ir ne tik šioje gatvėje! Tik gal kitos neturi tokios šaunios istorijos… Šiemet, manau, irgi dalyvausime. Reikės pakalbinti keramikę Kristiną, pernai ji negalėjo dalyvauti. Šiame pastate, kurio įvairių laikotarpių nuotraukų kolekciją turiu surinkęs, yra ir užuolaidų salonas, gal irgi prisijungs? Pernai mūsų kaimynas keramikas Gediminas Šibonis savo bute buvo surengęs ekskursiją, ir pas jį, ir pas mus buvo tikrai daug lankytojų. O mano toks ir yra tikslas – kad čia būtų žmonių.

www.facebook.com/GKgalleria

www.ltim.lt

Kęstutį Zenoną Šafranavičių kalbino Kotryna Lingienė

Dainiaus Ščiukos nuotr.

Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. gegužės rubrikoje „Kaunietis“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Rytis Bulota daliai skaitytojų galbūt pažįstamas kaip politinės filosofijos dėstytojas, dirbantis Vytauto Didžiojo universitete. Kitiems – kaip grupės „Mountainside“ bosistas, tretiems gal ir iš projekto „33% kiaulių pakeliui į Vatikaną“. Blokados laikais ši grupė repetuodavo Neveronyse, šiltnamių kombinate, o kadangi dėl degalų trūkumo autobusai važinėdavo retai, muzikantai repeticijas pasiekdavo dviračiais. Čia vėl susitiko ir su Sauliumi Čemolonsku, alternatyviausios Kauno diskotekos „Trestas“ didžėjumi, vienu breiko pionierių Kaune. Saulius buvo ir Kulautuvos, kur Kultūros namuose vykdavo intensyvios įvairiausių Kauno undergroundinių grupių repeticijos, gyventojas.

Nors nuo irokėzo skiauterės praėjo jau trys dešimtmečiai, Rytis gali pasigirti kone fotografine atmintimi ir sąžininga retrospekcija – užklaustas apie tai, kame tiesiogiai nedalyvavo, nesiima pats interpretuoti, bet… išvardija dar bent kelis žmones, kurie galėtų papasakoti daugiau. Apie 1988-uosius, apie festivalį „Purvinoji žiema“, vykusį dabar jau buvusioje Radijo gamykloje.

„Man atrodo, iš visų, tada grojusių kauniečių, dabar tai bedarau vienintelis“, – juokiasi Rytis. Jis, beje, ir sąžiningai prisipažino, kad 1989-aisiais nebuvo legediniame „Sonic Youth“ koncerte Vilniuje, nes turėjo mokytis. O draugas Iškrypėlis iš sostinės parvažiavo su „Sonic Youth“ marškinėliais – tais, kuriuos scenoje vilkėjo bosistė Kim Gordon…

1988-aisiais tau buvo šešiolika. Kokia buvo tuomet paauglystė Kaune?

Iš tiesų nemažai laiko praleidau ir Vilniuje, ten gyveno mūsų giminės, taigi pusbroliai, pusseserės. Vilniaus andergroundą irgi pamenu. Triniesi Pilies gatvėje, pamatai kokį Atsuktuvą ar Varveklį su skiauterėm! Atrodydavo iš kito pasaulio. Labai baisu, keista, bet kartu ir labai įdomu. Taip ir prasidėjo.

Esminis Kauno ir Vilniaus skirtumas buvo tas, kad Vilniuje, tarkim, pankai laikėsi sau, metalistai – sau. Kaune frakcijų nebuvo, andergroundas buvo kartu. Kai atėjau į „Trestą“, prie „Laumės“, vienas mano klasės draugas pradėjo šokti breiką. Eidavau su juo į repeticijas, vėliau į pasirodymus „Treste“. Ten susipažinau su sėdėjusiais prie kavinės „Laumė“. Taip pradėjau irgi prie jos laiką leisti.

Atrodo, 1987 metais nuvažiavome į Vilnių, į pankroko festivalį, kur grojo „Graždanskaja oborona“. Mes su draugeliu sėdim, žiūrim, kaip tos grupės groja, susižvalgom ir sakom vienas kitam: „Žiek, tai mes irgi laisvai galim grot.“ Taip ir pradėjome. Labiau tuomet rūpėjo „Led Zeppelin“, hipizmas, bliuzas… Būdavo, susirandi kokio draugelio tėvą, kuris dirba įmonėje, kuri turi patalpas. Tada į tas patalpas įsitrini, susitari, kad tau nupirktų aparatūrą… Betvarkė. Mes repetavom – tada dar neturėjom pavadinimo – prieš Muzikinį teatrą, ten buvo kažkokių tyrimų institutas. Palėpėje buvo įrengtas poilsio kambarys.

Jau 1988 metais sėdėjom prie „Laumės“. Atėjo Vaidas Iškrypėlis, mano kaimynas iš Aukštųjų Šančių. Sako, žiūrėk, festivalį organizuojam, pagrokit. „Bet, Vaidai, pankroko festivalis, mes bliuzą grojam.“ – „Ai, tai koks skirtumas!“ Porą mėnesių iki festivalio buvo likę, praėjom groti kažką į tą pusę, taip ir užsikabinom, sugalvojom pavadinimą – „Pionieriaus garbės žodis“. Į sceną lipdavom pasirišę pionierių kaklaraiščius. Tai va, taip sugrojom festivalyje „Purvinoji žiema“, ten jau buvo kažkas tokio.

Ar buvo tuomet dar kokia nors cenzūra, draudimai iš valdžios?

Prasidėjus perestroikai cenzūros varžtai buvo atlaisvinti. Pavyzdžiui, Rusijoje juk „Akvarium“ susikūrė 1972 m., ir tik po keliolikos metų išleido pirmą plokštelę. Tada jau ir terminą „Rokas“ buvo galima vartoti. Ta prasme, mentai tikrai galėjo į tarpuvartę nusitempę plaukus nukirpti, bet tai jau buvo labiau jų pačių privati iniciatyva, urlaganiškumas.

Nors, pamenu, mokykloj 1987–88 metais mane pjaudavo: apsikirpk, apsikirpk. Atsimenu, gal 1989 metais po vasaros į 11 klasę atėjau jau gerai ataugęs, tada mane rimčiau užlaužė: „Eik, Bulota, kirptis.“ Tada „nuvariau“ ir skiauterę „išsidrožiau“. Ateina direktoriaus pavaduotojas ir… Kabinėjosi jie, bet oficialiai nieko padaryti nebegalėjo.

Kaip paprastai paaiškinti tą fenomeną, kad valdžios leistas rokas ėmė ir nugriovė tą pačią valdžią? Dabar tai gana akivaizdu, bet negi tuomet niekas neįtarė, kad žmonės, kuriems pagaliau galima išreikšti save, vienysis į bendruomenes, kils?

Och, čia jau Pandoros skrynią atidarėt! Kaip tik šitas temas liečiau savo disertacijoje. Prieš perestroiką tvyrojo ir ekonominis, ir ideologinis nuosmukis. Žmonės buvo visiškai apatiški. Pradžioje atrodė, kad Gorbačiovo valdymas tėra Andropovo politikos tęsinys, todėl Gorbačiovą palaikė ir KGB, ir karinis-pramoninis kompleksas. Kai Gorbačiovas pradėjo vykdyti viešumo politiką, nukreiptą prieš korumpuotą nomenklatūrą, jam reikėjo palaikymo iš liaudies. Taigi jis ir leido steigtis neformalioms organizacijoms. Pagrindas, kodėl Sovietų Sąjunga sugriuvo, buvo nacionalizmas. Gorbačiovas tikrai nesitikėjo, kad estai, latviai, lietuviai taip susivienys.

Kalbant apie roką, galbūt valdantieji pradėjo mąstyti ir suvokė, kad Vakarų rokeriai iš esmės buvo kairieji. Juk, kaip Havelas sakė, džinsai ir roko muzika sugriovė sistemą, tai jie sugalvojo, kad reikia atsiimti teritorijas ir sustiprinti režimą. Kitaip tariant, nematė subkultūrų pavojaus.

Klausimas, ar džinsai sugriovė sistemą, ar… žmogiškas noras tuos džinsus turėti? Turbūt tuomet ne kiekvienam 16-mečiui „grojo“ tautiniai jausmai.

Noras vartoti buvo tikrai labai svarbus. Bet, manau, viskas susiėjo į vieną krūvą. Ne tik vartotojiškumas ir ne tik patriotizmas, bet vienas kitam jie padėjo, suveikė lyg sprogstamasis užtaisas. Hipiai Vakaruose buvo kairieji, pas mus – dešinieji. Lygiai taip ir pankrokas, mūsiškis buvo artimesnis skinhedų kultūrai, ne tikriesiems naciams, bet apolitiškiesiems pankams, anarchiją suprantantiems kaip laisvę pabaliavoti. Tai tikrai nebuvo kairysis judėjimas.

1988-ieji. Grupė „Pionieriaus garbės žodis“ festivalyje „Purvinoji žiema“. Nuotrauka iš Ryčio Bulotos archyvo.

Kai buvo atkurta Nepriklausomybė, pasibaigė Sausio įvykiai, kuo tuomet pavirto muzikantų protestai?

Tie, kurie organizuodavo didžiuosius renginius, juk ir buvo roko mėgėjai. Dovydas Bluvšteinas, Margarita Starkevičiūtė, Gintautas Babravičius, Algirdas Kaušpėdas… Būtent dėl to vienijanti muzika ir buvo rokas. Bet dalis muzikantų, be abejo, buvo apolitiški, todėl, nuslūgus emocijoms, viskas pamažu nunyko.

Kaune, sakyčiau, būta kognityvinio disonanso. Susirenka tie visi skusti treninginiai į „Roko maršą“ ir bujoja, nors jiems ta muzika iš principo nepatinka. Tiems, kurie atrodo kaip tie muzikantai scenoje, jie linkę ir į galvą „užvažiuoti“. Kai viskas perėjo prie rinkos ekonomikos, rokas taip ir išblėso. Kaune jo beveik neliko, vietoj to užvaldė „Popcentro“ produkcija. Kitaip sakant, rokas tapo mados auka.

Ar pameni, kaip apsivertė tavo, kaip jaunuolio, gyvenimas po Kovo 11-osios? Ar mokykloje kas nors iškart pasikeitė?

Tada mokiausi 12-oje klasėje. Visus mus veždavo iš mokyklos karinio parengimo užsiėmimams. Kaip šiandien pamenu, buvo toks majoras Pakalka, kuris sakė: „Ką jūs čia tikit, ką Landsbergis prižadėjo, kad neisit į kariuomenę? Visi eisit!“ Dalis mokytojų nebuvo tikri, iš kur vėjas papūs, taigi didelio džiugesio tarp jų nebuvo. Žinot, per vieną naktį skūros neišversi, jei ką tik margučius drausdavai į mokyklą neštis. Mums patiems, aišku, tai buvo svarbus dalykas.

O per kiek laiko mokytojai tą skūrą išvertė? Kada jau pradėjo trispalves į atlapus segtis? Po kokių penkerių metų?

Po dvejų.

Cha… O kai baigei mokyklą, ar buvo tuomet galimybių iškart vykti svetur, į Vakarus, ar neplanavai to?

Buvo taip, kad į sovietinę voiskę po Kovo 11-osios dar ėmė, jei nestudijavai, taigi pagrindinis tikslas buvo trūks plyš įstoti į universitetą. Ir, žinot, baigus mokyklą teko ir pas senelį pagyvent, nes jau buvau pilnametis, bet dar ne studentas. Mano vienas bičiulis, pamenu, kaip tik tuo metu tarnavo kažkur Vidurinėje Azijoje. Paskelbus Nepriklausomybės atkūrimą iškart dezertyravo, grįžo į Lietuvą, gyveno pas draugą rūsy. Jei būtų pagavę, jam tikrai būtų buvusios šakės.

Įstojau į VDU, buvau antroji atkurto universiteto karta. Po pirmo kurso draugeliai išvažiavo į Daniją, prisikalbino ir mane – nuvažiavau studento-svečio teisėmis, praleidau Danijoje pusantrų metų, o magistro studijas pradėjęs po metų nuvykau į Norvegiją. Taigi planuoti neplanavau, bet taip sutapo aplinkybės.

Likti Skandinavijoje noro neturėjau, nes visi mano draugai buvo čia, Lietuvoje. Muzika, grupė – gailėdavausi, kad, kol chebra Kaune siaučia, aš sėdžiu ir skandinavišką alų geriu. Žmogiška prasme palankiu metu išvažiavau, tiesą sakant, nes Kaune žiemą tada ir šildymo nebūdavo, ir karšto vandens, o aš sau Danijoje patogiai gyvenau. Bet šiaip čia buvo smagiau. Viskas vyko!

Pavyzdžiui, VDU Didžiosios salės scenoje su kurso draugais, Dariumi Baltušiu, vėliau vedusiu „Tangomaniją“, esame vakarėlį padarę – užlipom laiptais į „Šilelį“, pasiėmėm kolonėles, jas tais pačiais laiptais nusitempėm žemyn ir padarėm diskaną. Aišku, nemokamai – viskas tada buvo dėl smagumo, ne dėl pajamų.

Kokia publika į tokius renginius rinkdavosi?

VDU studentija ir mūsų draugeliai. Baliavodavom plačiai, tai ir draugų ratas buvo platus. Nuo „Laumės“, iš „Tresto“, tie, kas prie Menų (Kauno menininkų namai, – aut. past.) trindavosi. Pankroko buvo nemažai, nors tuos pankus dabar turbūt reikėtų vadinti hipsteriais. Jei rengiesi taip kaip Vakaruose, tai urlaganams tu esi pankas. Dabar visi pankai atrodo pagal aną supratimą!

O kada, tarkim, „Laumė“ užsidarė?

Ji nyko, nyko ir nunyko. Sovietmečiu kavinių ir restoranų buvo labai nedaug, be to, mums, nepilnamečiams, ten ir patekti nebuvo įmanoma. Taigi „Laumė“ buvo tokia „kabojimo“ vieta –  sėdi lauke, į kavinę eini pasišildyti. Sušilus orams, eini prie Menų ir šiurpini tuos menininkus, jau senesnę kartą, labiau hipius. Debošų darymo prasme mes buvome perėję į kitą lygį. Koks 50 žmonių laisvai susirinkdavo tiesiog paošt. Kai ėmė rastis normalūs kabokai, fiziškai poreikio nebeliko ten trintis. Be to, vieni pradėjo dirbt, kiti mokytis, sienos atsidarė, viskas išsisklaidė.

Kokios tos normalios vietos?

Mes vaikščiodavom į „Miestprojekto“ valgyklą „Pakalnė“ ir KTU valgyklą priešais Karo muziejų. Tada visur alų pardavinėdavo. Jai užsidarius, bufetavos dar leisdavo pasėdėti ilgiau. „Pakalnė“ dirbdavo ilgiau, ten mes padoriai pasėdėdavom. Net ir grupės „Mountainside“ pavadinimas kilo nuo „Pakalnės“.

Su maskviečiu Igoriu Muchinu, kurio perestroikos laikų fotografijų paroda buvo surengta Kauno fotografijos galerijoje, neseniai kalbėjome apie galimybę surinkti tuomet įamžintus žmones naujiems portretams. Jis sakė, kad to nedarytų dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, dėl to, kad dalis tų žmonių tapo politikais, verslininkais, jie galbūt ir nenori prisiminti tų laikų. Ar tarp tuomečių tavo bičiulių yra tokių žmonių, visomis prasmėmis „išaugusių“ roką?

Atvirkščiai! Jokios gėdos, čia tikrai didelis skirtumas. Tarp mūsų labiau garbės reikalas, kad jaunystėje taip „pavarydavom“. Žinoma, dalis prie „Laumės“ sėdėjusių, tiesiai kalbant, prasitarčialino ir nuėjo apačion, bet kita dalis šovė į viršų. Pavyzdžiui, Liutauras Varanavičius, pirmosios Lietuvoje thrasho grupės „Dykuma“ vadybininkas, „Sąjūdžio“ aktyvistas, vėliau tapęs bankininku, vadovavęs Futbolo federacijai!

Universitete irgi visi tą dvasią palaiko. Žinot, jei tuos dalykus afišuočiau, manau, gaučiau netgi naudos. Bet aš atskiriu darbą ir muziką.

O ko dabar klausai? Seki lietuvišką roką?

Dabar klausau ekstremalaus metalo arba džiazo, avangardinės muzikos. Ant lietuviškos roko muzikos pulso rankos nelaikau. Bet, va, padarė įspūdį grupė „Abii“. Jie groja dviese, būgnai, gitara ir balsas, daug priprogramuota. Lyg ir progrokas, bet kartu absoliučiai šiuolaikiška, sakyčiau, bičai in touch with their feminine side. Bendrai kalbant, klausantis vakarietiškos muzikos, lietuviškoje labai lengva atsekti, kas iš ko atėjo. Nors, aišku, dabar nebeskirstau į lietuvišką ir nelietuvišką. Kokybės prasme turime tas pačias galimybes.

Kas kaltas, kad nesusiformavo ta stipri roko kultūra Lietuvoje? Ar tai tavo minėta rinkos ekonomika?

Manau, netgi Kalantos įvykiai tam turėjo įtakos. Įsivaizduokit, 1972-ieji metai, visas pogrindis užsmaugiamas, ir didžiausiu roku tampa „Hiperbolė“. Be to, pati erdvė per maža, kad, kaip kokioje Rusijoje, būdamas pogrindyje galėtum surinkti dideles minias. Beje, rusų roko įtaka mums tikrai didelė. Nėrius Pečiūra įsivaizduoja pankroką kaip „Graždanskaja oborona“. Pasiimi gitarą, „brūžini“ akordus, o esmė yra tekstas. Dėl to ta dainuojamoji poezija pas mus tokia populiari, vystėsi ne muzika, bet tekstai. Tai irgi buvo viena priežasčių, kodėl neišjudėjome iki įdomesnių eksperimentų muzikine prasme.

Paminėjai džiazą, o balandis – kaip tik „Kauno Jazz“ mėnuo. 1991-aisiais, kai gimė festivalis, mokeisi VDU, taigi ar eidavai į koncertus?

Taip, kaip VDU studentai, eidavom į renginius nemokamai. Žinoma, ir pats džiazas buvo įdomus, paklausydavom jo ir pankūchos laikais – tas pats Vaidas Iškrypėlis mane ant ankstyvųjų „King Crimson“ ir „pasodino“ – bet ir apskritai renginių pasiūla buvo per menka, kad galėtum rinktis, į kur neiti.

Sakyčiau, buvom hipsteriai before it was cool! Kadangi nebūdavo, kur eit, tai užsikabinom už baisiosios lietuviškos estrados. Pamenu, kaip kokiais 1991-ais su jau minėtu Baltušiu darėm lietuviškos muzikos vakarėlį, leidom visokias „Nerijas“, net apsirengėm kaip 70-ais metais. Išsitraukiau mamos krimpleninius šortus, batus su platforma… Ėjom per Laisvės alėją, tai žmonės žiūrėjo net labiau, nei kai su skiautere vaikščiodavau.

Arba, pavyzdžiui, Stasio Povilaičio koncertas Dramteatryje (Nacionalinis Kauno dramos teatras, – aut. past.). Populiarumo jokio, salėje sėdi gal 10 tetų, scenografija apsiriboja pastatyta kėde, Povilaitis su fonograma dainuoja. Ir mes, pankai ir metalistai, rėkiam: „Staska, varyk!“ Autografų prašydavom, net ant marškinėlių vienam draugui Stasys pasirašė. Taigi, linksmindavom save, kaip išeina. Aišku, tai buvo patyčios, dabar gal ir negražu, kai pagalvoji, bet galbūt prisidėjom prie naujos jo populiarumo bangos.

Grįžtant prie džiazo, dabar įdomu analizuoti, ką tuomet klausydavau ir kiek nedaug suprasdavau. Mileso Daviso albumą „Bitches Brew“ pradėjau suprasti gal po kokio 30-o paklausymo, perskaitęs, kaip įrašinėta.

1990-ieji. „33% kiaulių pakeliui į Vatikaną“. Nuotrauka iš Ryčio Bulotos archyvo.

Neseniai bare „Antri namai“ vyko Kauno andergroundo 30-metis. Gal buvai?

Ne, neteko, bet mačiau, kad balandį „PuntoJazz“ bus filmo „Lietuva – tai jėga“ pristatymas. Gal nueisiu.

Sentimentų vedamas?

Absoliučiai. Įdomu dabar viską vėl prisiminti, palyginti. Pavyzdžiui, kai rokas išsisklaidė, tas pats Nėrius Pečiūra norėjo ištrinti ir faktą, kad buvo Atsuktuvas, jam tai lyg trukdė tolesnei muzikinei karjerai, bet, aišku, ir toliau jis iš visko dergėsi. Bet dabar, kai pankrokas vėl „ant bangos“, kai tai jau tapo istorija, kodėl gi vėl to neišnaudoti? Nieko čia blogo. Nors, kalbant apie pankroką Kaune, tai vis dėlto buvo labiau judėjimas, muzika. Įrašų neišliko, bet gal ir gerai.

Aha, apie įrašus. Kur pirkdavai geriausius?

Sovietmečiu vienas taškas buvo rūsyje priešais Karininkų ramovę. Ten kabėjo garsusis sąrašas grupių, nerekomenduojamų tarybiniam klausytojui. Visas pankrokas ten buvo surašytas, nors „The Clash“ atvirai buvo kairieji. O Julio Iglesias, pavyzdžiui, buvo vadinamas neofašistu. Žodžiu, į tą tašką atsinešdavai savo kasetę arba juostą ir rinkdavaisi iš oficialaus sąrašo ir… iš neoficialaus, kuriame buvo galima rasti ir „Iron Maiden“, ir „Sex Pistols“. Kiti taškai būdavo butuose, seniai turėdavo geros technikos, įvairiais būdais gaudavo geros muzikos ir perrašinėdavo ją. Atrodo, tris rublius kainavo kasetę įsirašyt. Dar vienas šaltinis buvo lenkų radijas. Lenkijoje ta muzika juk nebuvo taip smarkiai persekiojama. Net ir tokie „Bix“ savo regio motyvus ne tiesiai iš Jamaikos, bet iš lenkų grupių skolinosi.

O dabar apie dabartį. Kaip manai, jei, neduok tu dieve, Lietuvoje prasidėtų kažkas panašaus kaip Ukrainoje, jei vyktų tikri protestai, kuri grupė galėtų atlikti tą vienytojo, įkvėpėjo vaidmenį?

Manau, „G&G Sindikatas“, ko gero. Šiaip ar taip, jų ryšiai ir su pankroko kultūra labai artimi. Pamenu, vieną pirmųjų „Mountainside“ demūškių įrašinėjome Vilniuje, studijoje „Porno Sound“, kurioje dirbo Kastytis Sarnickas, geriau žinomas kaip Kastetas. Jis prasitarė, kad yra kviečiamas į hiphopo grupę, nors tos muzikos visai nežino. Mums tada hiphopas buvo labai aktualus, taigi, aišku, siūlėm neatsisakyti. Kaip viskas ima ir apsiverčia, ką!

Dar vienu prisiminimu apie lūžio momentą galiu pasidalyti. Devyniasdešimt kelintais sėdėjome Prahoje pas bičiulį, atvažiavo ir toks Šarūnas Karalius, „Bix’ų“ fanklubo steigėjas, grupės „Pavement“ gerbėjas, – tiesiai iš Roskildės festivalio Danijoje. Sako: „Ryteli, šokių muzika!!!“ Na, tada jis su kolega Povilu „Pakalnėje“ ėmė groti šokių muziką, dar vėliau buvo „RyRalio“ duetas…

Ar Šarūnui per Prahą iš Danijos atvežus techno į Kauną mieste gyvą muziką pakeitė elektroninė?

Man čia gal sunkiau komentuoti, pats tuo metu gyvenau Skandinavijoje. Kiek žinau, taip, muzikinis klimatas maždaug apie 1995-uosius pasikeitė. Bet čia jau kita istorija.

Gal ir kitas „Kaunas pilnas kultūros“ numeris! O ko naujo laukti iš „Mountainside“?

Tiesą sakant, kaip tik įrašėme albumą, dizaineris Linas Gliaudelis, tas pats bičiulis, kuriam Povilaitis pasirašė ant marškinėlių, darys viršelį. Dovydas Bluvšteinas ir „Zona“ išleis. Turėtų būti rudenį.

Rytį Bulotą kalbino Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys

Donato Stankevičiaus nuotr. Fotografuota bare „B2O“ (Gedimino g. 30)

Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. balandžio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Rytį Zemkauską Laisvės alėjoje pričiupome prieš pat Kalėdas, iki kurių jo dar laukė kelionė į Krokuvą – ten „Kaunas 2022“ mito programos kuratorius ketino pasidomėti, kaipgi gyvena kaunietiškojo Žvėries brolis, Krokuvos slibinas „Smok Wawelski“. Taip, 2022-aisiais Kaunas turės Žvėrį. Kas tai, koks to pavidalas, prasmė? Kuo žvėrys susiję su kultūra, klausiate?

Ryti, jau sausį publikai turėtų tapti pasiekiama Kauno Žvėries svetainė, taip? Tuomet viskas paaiškės? Girdėjau gandus, kad svetainė puikiai iliustruota.

Taip, ji beveik paruošta. Iliustracijas nupiešė Anderzakas, šiaip jau legendinis Kauno menininkas. Jis niekam neduoda interviu, jo beveik nesutiksi gatvėse. Jis gal net bus vienas Žvėries pasakų personažų prototipų. Gal net pats yra Žvėris, tūnantis Kauno užkaboriuose?

Tai bus savotiška šio menininko integracija į KEKS’ą, taip? Gal net vienintelė?

Jis apie tai net nežinos! Jei sužinotų, galbūt supyktų.

Kokį vaidmenį svetainė vaidins kauniečių gyvenimuose?

Noriu, kad tai taptų portalu, kuriame galėtume visi kartu kurti istorijas. Pagrindinę istoriją, vystyti toliau Kauno legendą. Ar mitą? Tyčia painioju terminus, nes noriu, kad atsirastų įvairių žanrų kūrinių. Tai bus Kauno pasakojimas. Man patiktų, kad žmonės ten prisijungtų, skaitytų ir būtinai rašytų, paspaustų tą mygtuką „Rašyk, aš laukiu“. 

Tai… literatūrinis feisbukas?

Literatūrinis feisbukas Kaunui. Visiškai teisingai, to ir siekta. Žinoma, tikslas yra, kad jame galėtų dalyvauti bet kas pasaulyje. Kuo greičiau stengsimės viską išversti į anglų kalbą, kad pasakojimas būtų suprantamas ir nemokantiems lietuviškai. Bus vieta pagrindiniam pasakojimui, o šalia jo galės pintis ir kiti. Siūlysiu kurti legendas, istorijas apie savo rajoną, mikrorajoną, miestelį Kauno rajone… Ir tos istorijos neprivalo būti apie žilą senovę! Jos gali būti apie žilą šiandieną. Aš jau dabar girdžiu visokių istorijų apie tai, kaip į kultūros namus atvažiuoja Cicinas ir kas jam ten nutinka. Tai naujosios legendos, kodėl jų neužrašius? Tai įdomu.

Ir turbūt visiškai nėra svarbu, ar jose yra bent krislas tiesos?

Žinoma, kad nesvarbu. Mes fantazuojame ir aiškiai tai pasakome. Kai „Kaunas 2022“ sostinės rėmuose darome ką nors tikra, tai irgi pasakome. Siūlome ir kitiems atskirti fantazijas nuo tikrovės.

Mano nuomone, Kaunui visada truputį trūko fantazijos. Norisi ją savyje pažadinti. Kaunas turi beveik viską, ko reikia. O turint fantazijos galima gana greitai sukurti ir patogesnę tikrovę. Jei gali įsivaizduoti, tai gali ir įgyvendinti!

Anderzak iliustracija

Paminėjai anglų kalbą. O galima bus legendą užrašinėti, tarkime, jidiš, lenkų, kitomis Kaune anksčiau gausiai vartotomis kalbomis? 

Ne problema, puiku, kad tik norėtų. Juk, pavyzdžiui, Avrahamas Mapu parašė labai svarbius žydų kultūrai kūrinius hebrajų kalba, bet padarė tai Kaune. Taigi jis ir mūsų rašytojas. Kultūros, aišku, skiriasi, bet jos susiliečia per miestą – miestas yra kūnas, ant kurio išsidėlioja tos kultūros.

Šoktelkime į 2022-uosius. Legenda surašyta, istorija sukurta. Kas tada? Knyga? Filmas?

Aš nežinau ir nenoriu žinoti. Turiu nežinoti! Jei žinosiu, trukdysiu kitiems, kelsiu reikalavimus, režisuosiu tikrovę. O kam? Matykime. Tai gali ir nepavykti, gali neatsirasti norinčių, gali nusibosti ar paaiškėti, kad idėja ne vietoje ir ne laiku. Visaip gali būti, bet tai ne priežastis nepradėti, nebandyti.

2009-aisiais, kai Europos kultūros sostine buvo Vilnius, vyko, mano akimis, labai sėkmingas projektas „Haiku Vilniui“. Tuomet haiku rašyti irgi buvo raginami visi, poeziją publikuodavo net ant lauko reklamos stendų, leido atvirukus, knygą. Kolektyvinės literatūros ir jos sklaidos paralelių galima išvesti, ar ne?

Tikimės, kad rasis turinio, kurį bus galima skleisti, taip pat, kad tas turinys bus mums naudingas. Mito programa, kaip projekto „Kaunas 2022“ dalis, iš principo yra skirta būti naudinga kitoms programoms, ji joms reikalinga. Ir gera ši programa yra tuo, kad veikia visas auditorijas, tai yra vaikas gali slibiną nupiešti, o suaugusysis gali jį įsivaizduoti kaip bendruomenę, kaip saugumą ir pasitikėjimą savimi, suprasti, kad pats Kaunas su visais savo gyventojais yra savotiškas legendinio Žvėries kūnas. Taip jį, beje, įsivaizduoja Anderzakas. Jam mes esame to mistinio Žvėries kūnas, apsivijęs savimi Santaką. 

Vienas toks neaiškumas, kalbant apie žvėris ir Kauną, yra tauro legendos atsiradimas, tauro virtimas stumbru, tuomet vėl tauru… Ar pasitelkus fantaziją tą neaiškumą būtų galima išspręsti? O gal fantazijos ir nereikia?

Žinai, stumbras ir tauras Kauno simboliais tapo dėl tos pačios priežasties, dėl kurios galėtų juo tapti slibinas. Kas nors tiesiog norėjo ir to pasiekė. Mano supratimu, slibinas yra kur kas tam patogesnis simbolis, nes jau savaime mitologinis. Daug seksualesnis, europietiškesnis už stumbrą, turi paslapties, pavojaus ir kitų dalykų, kuriais negali pasigirti stumbras ar tauras. Žinoma, pastarieji niekur nedings, mes norime tik praturtinti paskojimus, o ne juos paneigti ar pakeisti.

Kalbant apie tauro legendą, ji, deja, labai skurdi, prieštaraujanti pati sau ir joje nėra net meilės istorijos, jau nekalbant apie legendai beveik privalomą transcendenciją. Nežinau, kodėl tas ne itin gudrus žolėdis atsidūrė herbe. Deja, mieli bičiuliai, man atrodo, kad iki šiol neturime tokios legendos, kuri įkvėptų.

O jei legendas stumtelėtume į šoną ir pakalbėtume apie gyvūniją Kaune apskritai? Čia juk yra kuo pasidomėti, ką papasakoti. Zoologijos sodas, muziejus…

Taip, ir visa tai yra Tado Ivanausko nuopelnas. Tai buvo asmenybė, įgyvūninusi tarpukario miestą zoologijos sodu ir muziejumi. Jis pats važiavo į Pietų Ameriką, ten gaudė anakondas ir vežė jas į Kauną. 

Asmenybė, kuri gali įkvėpti mitą?

Visiškai taip! Lietuviškasis Indiana Džounsas. Pats tikriausias, patyręs daug nuotykių. Net rengdavosi panašiai. Sukurkite kas nors dokumentinį, o gal net meninį filmą apie jo kelionę į Braziliją.

Ar teko girdėti ką nors apie endemines gyvūnų rūšis Kauno regione?

Aha, aha, teko. Skaičiau diplominį darbą apie moliuskus, kurie gyvena Nemune ir Kauno mariose. Nesu tikras tik dėl detalių, ar tai kaunietiška rūšis, ar koks porūšis. Žmonės ieško ir randa! Mes juk apie tuos moliuskus tikrai negalvojame, laukiame, kol išlįs stumbras, vadiname jį girių valdovu, o tai – jau savaime nesąmonė, nes tais laikais Lietuvoje gyveno meškos. Kaip toks stumbras galėjo būti meškų valdovas? Su kryžiumi kaktoje, pagoniškoje legendoje? Įsiklausykim, kiek esam pripainioję. Gal galime geriau?

O kaip reagavai, kai vasarą beveik paraleliai radosi, bet į „Kaunas 2022“ darniai įsiliejo Kekto, mistinis vandens gyvūnas, kurio čiuptuvas nupieštas ant Kauno paveikslų galerijos fasado? Pamenu, idėjos autoriai kiek sunerimo išgirdę, kad jau yra vienas planas Kauno Žvėriui, ir bijojo, kad gali negauti leidimo jį piešti. 

Aš iškart sakiau, kad turime Kekto įtraukti į pasakojimą. Kaip kas nors galėjo jiems neleisti? Jie jau yra miesto kūno kūrėjai. Kiekvienas čia gyvenantis yra to kūno kūrėjas, įsivaizduojantis tai, ką nori įsivaizduoti. Svarbiausia – kad nežinome, kaip tai baigsis. 

Vengiu sakyti, kaip Žvėris turi atrodyti, kokia turi būti pasakojimų forma. Nereikia tos autorystės. Tik siūlau skaityti įvairių šalių pasakojimus, legendas, mitus ir daug vaikščioti po Kauną. Dieną, vakare, naktį, ten, kur niekad nėjome. Ten kažkas gyvena. Įsiklausykime – tai ir bus meilės Kaunui pradžia. Kai suvoki, kad ketvirtadalį metų viena Laisvės alėjos pusė neturi saulės, tame pavėsyje įžvelgi naujų dalykų. 

Miestas tik tada tampa gyvas ir amžinas, kai jame apsigyvena mitologinė būtybė. Atsiranda, ne yra sukuriama vieno konkretaus žmogaus. 

Yra dar tokia frazė „pažadinti žvėrį savyje“. Ar tai – asmeninis palinkėjimas kiekvienam kauniečiui?

Taip. Tai ir bus programos esmė 2022-aisiais. Žadinsime Žvėrį. Vasarą jis pasirodys, galiausiai su juo sudarysime neterminuotą sutartį. Miestas atsibus. Vaikas galbūt nupieštų, kad atsibudęs Žvėris apsikabins Kauną ir jį sergės nuo negandų. Man galbūt atrodo, kad tai yra pirmasis ir bus paskutinis miesto gyventojas.

Tai paminklo jam statyti nereikės, tiksliau, nebus kam?

Baikite su tais paminklais – nebent kas nors sukurtų povandeninį. Juk turime potvynius ir atoslūgius, kuriuos, beje, valdo Kekto. Gal, jam sumažinus vandens lygį, išnirtų jo uodega? Bet ko nors projektuoti ir statyti tikrai neplanuojame. Paminklai statomi viduje, o mums reikia rūpintis ekonomika.

Sakote, kad jau apmąstytas Žvėries monetizavimo mechanizmas?

Labai tikiuosi, kad bus marškinėlių, raktų pakabučių ir viso kito, kad pavyks tą pamažu sukurtą įvaizdį parduoti turistams. Visa tai, apie ką mąstome, turi didžiulę ekonominę reikšmę, kitaip net neverta pradėti įgyvendinti. Turime galvoti apie tai, iš ko gyvensime, kaip miestas turtės. Vienas iš kultūros sostinės tikslų, mano giliu įsitikinimu, yra tai, kad Kaunas nuo šiol gyventų turtingiau, kad tie pinigai, kurie dabar investuojami į kultūrą, vėliau atneštų ir ekonominę naudą. Tampame labiau sofistikuoti, taigi didėja tikimybė, kad geriau gyvensime. Man šis ryšys daugiau nei akivaizdus. Jei pinigai išleidžiami fejerverkams, tai tas pats, kas išmesti juos į balą, – ką gi po to valgysime? Turime rūpintis palikimu. Šia prasme „Kaunas 2022“ – tai edukacinis projektas, kuris mus visus augina. 

Paskutinis klausimas – techninis. Kaip pasieksite tuos žmones, kuriems internetas nėra kasdienis dalykas? Kaip jie galės prisidėti prie mito kūrimo?

Jau veikia mūsų bendruomenių, jaunimo, Kauno rajono programos, kurių įrankis ir yra tiesioginis, asmeninis kontaktas su žmonėmis. Per jas skleisime savo klausimą. Pasakojimai jau užrašinėjami, tiesa, kitam projektui, inicijuotam olandų, – „Antklodė Europai“.

Šiaip ar taip, tikslo įtraukti visus neturime. Kas norės, tas prisidės, tai savanoriškas dalykas. Negalime reikalauti istorijų, negalime persistengti. Palikime žmonėms teisę neprisijungti prie kultūros sostinės, netgi nemėgti jos ir nebijoti šito pasakyti. Balansą palaiko diskusija, mes gi įvairūs. Jei kultūros sostinės palikimas bus supratimas, kad mes labai įvairūs ir mes susitarėme šįkart nesusitarti, tai jau bus didelis pasiekimas. Iki šiol tokio sutarimo nėra, esame linkę pribaigti vienas kitą iki galo. O tai – labai primityvus buvimas. 

Žvėris gyvena adresu www.kaunolegenda.lt.
www.kaunas2022.eu
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. sausio rubrikoje „Kaunas 2022“. Žurnalo archyvą rasite čia.

2017 m. pasirodė du solidūs knygos „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas“ tomai, išsamiai pristatantys vieną reikšmingiausių tarpukario intelektualų – Mikalojų Vorobjovą (1903–1954). Dvitomio apimtis sufleruoja, kad su didžiule dalimi knygos turinio skaitytojas susipažįsta pirmą kartą. Autorių, dirbusių prie šios knygos, Vorobjovas aptariamas kaip Miuncheno universiteto auklėtinis, baroko tyrinėtojas, čiurlionistas, publikuojami jo tekstai, taip pat amžininkų, šeimos narių korespondencija.

Dailės istorikas, tarpukariu sėkmingai siekęs artinti tuometę lietuvišką kultūrą link Vakarų, pats daugybę metų praleido Lietuvos kultūros paraštėse (ar veikiau kaimynystėje) – ilgą laiką jo darbai buvo žinomi nebent giminingų sričių specialistams ar pavieniams inteligentams. Įvairialypė M. Vorobjovo gyvenimo istorija, ilgesniam laikui stabtelėjusi Lietuvoje, Rusijoje, Vokietijoje, baigiasi JAV, kas, pasak Josifo Brodskio, yra „dar viena Europos intelektualo tragedija“.

Šios reikalingos knygos sudarytoja, dailėtyrininkė prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė pasakoja apie daugybę M. Vorobjovo asmenybės briaunų, kurių atšvaitus galime pagaliau sugauti versdami šio dvitomio puslapius (Birželio 14-ąją pašnekovė kviečia užsukti į Kauno menininkų namus, kur vyksiančiame leidinio pristatyme prie jos prisijungs menotyrininkė prof. dr. Rasa Žukienė. Pristatymą ir diskusiją moderuos prof. habil. dr. Egidijus Aleksandravičius, – red. past.). 

Panašu, kad Vorobjovui vokiškoje aplinkoje iš esmės sekėsi – jis sėkmingai studijavo, buvo pastebėtas ir mėgstamas kolegų. Kodėl jis nusprendė grįžti į Kauną, o ne tęsti profesinę karjerą ten?

Na, šio motyvo knygoje mes neplėtojome, bet yra išlikęs susirašinėjimas su vienu jo bičiuliu, emigrantu iš Rusijos, apsisprendusiu likti Vokietijoje. Jis Vorobjovą bandė atkalbėti nuo grįžimo į Lietuvą. Teigė, esą Vorobjovas uždus „tame mažame krašte, kur meno istorikas bus kaip koks egzotiškas paukštis“. Karjeros galimybių Vokietijoje būta, bet tos galimybės reikalavo laiko, o įsidarbinti ir uždirbti nebuvo taip paprasta. Išties Vorobjovas kiek bijojo važiuoti į Kauną, ko gera, jį įtikino tėvai.

Kaip jam sekėsi atvykus į Kauną pritapti prie vietos kultūrinės aplinkos?

Į Kauną Vorobjovas grįžta 1935, o į Vilnių išvyksta 1940 metais. Nepaprastai trumpas laikotarpis, tačiau stebėtina, kiek žmogus per tą laiką spėjo tame Kaune „pripėduoti“. Čia jis dėstė žydų gimnazijoje ir dirbo Holcmanų šeimai priklausiusiame vokiškos krypties „Pribačio“ knygyne. Maksas Holcmanas, beje, yra ir knygos apie Čiurlionį leidėjas. Vorobjovo talentas buvo greitai pastebėtas. Jo dailės kritikos straipsnius spausdino svarbiausi periodiniai leidiniai – „Vairas“, oficiozas „Lietuvos aidas“. Vienas iš artimiausių draugų Kaune buvo, mano nuomone, taip pat nepakankamai įvertintas filososfas Vosylius Sezemanas. Atgavus Vilnių Vorobjovas išvyko ten dėstyti, dirbo miesto muziejuje.

Kokie Vorobjovo laimėjimai čiurlionistikoje, kuo jo darbai yra reikšmingi?

Čiurlionio kūrybos tyrimams jis suteikė adekvatų tarptautinį kontekstą. Net XXI a. pradžioje mūsų tyrėjai yra polemizavę, kaip susieti Čiurlionio modernizmą, jei jis simbolistas? Vorobjovui rašant habilitacinį darbą apie Čiurlionį viskas buvo aišku: Čiurlionis simbolistas ir priklauso ankstyvajam modernizmui. Jis tai puikiai įrodo. Knygoje Vorobjovas prabilo labai aiškia, skaidria, sklandžia kalba, nepiktnaudžiaudamas sudėtingais menotyros terminais, metaforomis, vaizdžiais, bet niekur nevedančiais aiškinimais, kas šiaip jau gana būdinga čiurlionistikai. Autorius naudojosi naujausia to laiko literatūra, pagal tekstą justi, kad geras Vorobjovo pasirengimas, gera mokykla padėjo jam kryptingai atrinkti informaciją, ją įvertinti ir suprasti. Tekstas nė kiek nepaseno – nei kalbos, nei dalykinės informacijos atžvilgiu.

Giedrė Jankevičiūtė. Teodoro Biliūno nuotr.

Ar būtų galima teigti, kad Vorobjovo veikalas įvedė Čiurlionį į Vakarų kultūros kontekstą?

Habilitacinio darbo jis nespėjo apginti, šis tekstas liko mašinraščio pavidalu, nors atskiras dalis Vorobjovas paskelbė lietuviškoje periodikoje kaip straipsnius. Tačiau 1938 m. jis publikavo knygą apie Čiurlionį, skirtą vokiečiakalbiui skaitytojui. Knyga buvo rašoma kaip Lietuvos kultūros propagandai per ryškiausią jos atstovą Čiurlionį skirtas veikalas. Labai įdomi, be kitų dalykų, šio leidinio viešinimo kampanija, kurioje aktyviai dalyvavo ir pats Vorobjovas. Jis susisiekė su tuometiniais Europos menotyros autoritetais ir atvirai paprašė tekstų, kuriuos galėtų panaudoti knygos ir Čiurlionio reklamai. Šiuos atsiliepimus spausdino įvariakalbiuose reklaminiuose lankstukuose; archyve yra išlikusios net banderolės – nuplėšiamosios reklaminės juostelės. Garsinti knygą jam uoliai padėjo ir Lietuvos diplomatinis korpusas – atstovybių užsienyje darbuotojai. Atsakymas į klausimą apie šios knygos poveikį – kontroversiškas. Monografija apie Čiurlionį pasirodė karo išvakarėse, Europoje jau sklido parako kvapas. Tokioje politinėje situacijoje kalbėti apie periferijos simbolizmo menininką, kad ir koks originalus ir rafinuotas jis būtų, tiesiog buvo netinkamas metas.

O kaip sekėsi Vorobjovo knygai „Vilniaus menas“?

Kaip ir su Čiurlioniui skirtu veikalu – ši knyga pasirodė ne laiku. „Vilniaus menas“ išėjo pačiose sovietinės okupacijos išvakarėse – 1940 metų pavasarį. Skaitytojų buvo, bet ne tiek jau daug. „Vilniaus menas“ yra politinis tekstas. Tai, beje, darsyk patvirtina, kad jo autoriaus pastangos ir gebėjimai tikrai buvo pastebėti ir įvertinti aukščiausiu lygiu. Knyga skirta „Kauno Lietuvos“ gyventojams, kuriems reikėjo „prisijaukinti“ atgautą istorinę sostinę.

Stebina Vorobjovo greitis – tekstas parašytas per labai trumpą laiką, tačiau rezultatas puikus. Turime ne vieną palankų šios knygos vertinimą iš mūsų autoritetų. Pirmiausiai minėčiau Tomą Venclovą, kuris teigia, kad „Vilniaus menas“ padėjo jam pamatyti Vilniaus architektūrą ir ją pamilti, suprasti, įvertinti. Vanda Zaborskaitė gražiai apibūdina šios knygos poveikį romantiškiems, idealistiškai nusiteikusiems karo ir pokario provincijos jaunuoliams, kurie atvyko į karo apgriautą Vilnių ir, paveikti Vorobjovo teksto, per aprūkusį suniokoto miesto apvalkalą sugebėjo pamatyti spindintį istorinės sostinės paveikslą. Vorobjovas meistriškai perteikė miesto kaitą, jį formavusių gotikos, renesanso, manierizmo, baroko, klasicizmo poveikį Vilniaus architektūrai.

Tiesa, istorizmo epochos jis nemėgo. Nemėgo nuoširdžiai, nors, be abejo, prisidėjo ir ideologiniai motyvai, iš dalies perimti iš lenkų autorių. Įkandin pastarųjų Vorobjovas laikėsi nuostatos, kad viskas, kas buvo daroma caro valdžios laikais, kenkė Lietuvai, griovė jos kultūrą, tad ir architektūra, liudijanti šį laikotarpį, savaime yra bjauri. Ši nuomonė, be abejo, buvo paplaukiui tuometei ideologijai, tačiau tai nereiškia, kad Vorobjovui trūko principingumo ir drąsos, kai reikėjo apginti kokią nors nepatogią tiesą. Pavyzdžiui, Vorobjovas užėmė labai drąsią pilietinę ir politinę poziciją reaguodamas į agresyvius nacionalistinius išpuolius prieš modernistus; kalbu apie tautininko Vinco Rastenio kritiką, nukreiptą į Viktoro Petravičiaus ekspresionistinę grafiką, apskritai prieš atvirą emocionalumą, kurio raiškai naudojama deformacija. Rastenis nebuvo vienišas – politikų vertinamas Ignas Šlapelis irgi tuo metu rašė, kad reikėtų imtis griežtesnės cenzūros Lietuvoje, neleisti jaunuoliams užsiimti beprasmiais egocentriškais meniniais eksperimentais, bet orientuoti juos į valstybei bei tautai naudingą kūrybą. Vorobjovas aštriai polemizavo su šia nuomone, dar daugiau, jis pirmasis ir, ko gera, vienintelis išsamiai komentavo „išsigimusio meno“ kampaniją ir jos padarinius Vokietijoje, pasakojo apie konfiskuotus modernistų kūrinius, kurie buvo išparduodami, naikinami ir t. t., informavo Lietuvos skaitytojus apie pirmąjį „išsigimusio meno“ aukcioną, surengtą Liucernoje 1939 metų birželį. Pastebėjęs Lietuvoje minties ir kūrybos laisvės suvaržymo simptomus, Vorobjovas nedelsdamas prieš tai protestavo.

Vorobjovo pažiūrų spektras ir atitinkamai bendravimo ratas buvo platus: jo aplinkoje buvo ir tradiciškai mąstančių bičiulių, ir visokių avangardistų, modernistų. Štai išliko vienas Henrio Parlando laiškas – akivaizdu, kad jie rado bendrą kalbą ir daugelio pastebėtas bohemiškas suomių avangardo pradininko laisvumas Vorobjovui nei kliuvo, nei trukdė. Iš motinos laiškų matyti, kad sėdėjimo per naktis, velykinių pusryčių, pereinančių į naktipiečius, kortų, cigarečių dūmo šeimos gyvenime buvo gausu. Beje, rūkė Vorobjovas labai daug ir visą gyvenimą. Yra išlikę karo metų Vilniaus tabako fabriko direktoriaus laiškai, klausiantys, kada gi Vorobjovas atvyks pasiimti jam paruoštų rūkalų. Tabako fabriko direktorius nuoširdžiai rūpinosi, kad Lietuvos nacionalinis turtas, kitaip tariant, intelektualai, tokie kaip Balys Sruoga ar Vorobjovas, nepristigtų karo metais ypatingą vertę turėjusių cigarečių ir tabako.

Vorobjovo archyvas – tikras lobynas. Štai tarp kitų užrašų ten guli toks mažas lapelis – karo metais surašytas darbų sąrašas. Ketvirtu numeriu ten pažymėta: „Filmavimo planas“. Tikėtina, kad „filmavimo planas“ reiškia konsultacijas su kino operatoriumi Stepu Uzdonu, nufilmavusiu istorinio Vilniaus vaizdų siužetą, kurio kopija 2015 metais buvo pargabenta iš Krasnogorsko (Rusija) ir saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve. Kitais duomenimis, tai galėtų būti Alfonso Žibo filmas „Vilniaus miesto paminklai“, bet greičiausiai tai vis dėlto Uzdono pradėtas filmuoti filmas.

Vadinasi, Vorobjovas labai šiuolaikiškai suvokė naujųjų komunikacijos medijų taikymą meno, kultūros žinių sklaidai. Jis skaitė paskaitas per radiją, rašė populiarius, visiems suprantamus tekstus apie Lietuvos meninį paveldą ir net rengėsi pasinaudoti kinu kaip nauja, paveikia priemone, leidžiančia sudominti plačiąją visuomenę. Nesuprasime, iš kur tai atkeliavo, jei nepaskaitysime, kaip labai tuo domėjosi jo buvęs profesorius Wilhelmas Pinderis. Apie Pinderį jo palikimo tyrinėtojai sako, kad, be jokios abejonės, jis būtų tapęs televizijos žvaigžde, jei televizija iki Antrojo pasaulinio karo būtų tapusi tuo, kuo ji tapo pokario metais – langu į pasaulį.

Giedrę Jankevičiūtę kalbino Julija Račiūnaitė
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. gegužės rubrikoje „Į temą“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Žaliakalnyje gyvenantis Jonas Palys – iš tų žmonių, kurie stengiasi namo kasdien važiuoti vis kitu maršrutu. Taip pat iš tų, kurie aplinką tyrinėja lyg per padidinamąjį stiklą. Niekada juk negali žinoti, kur slepiasi kokia įdomi detalė, galinti praturtinti vieną ar kitą renkamą kolekciją. Jei skaitėte praėjusiame „Kaunas pilnas kultūros“ numeryje publikuotą interviu su antikvariato savininku Kęstučiu Zenonu Šafranavičiumi, šis tebūnie antrasis serialo apie kolekcionierius epizodas. Tęsinys bus?!.

Jonas – diplomuotas istorikas, kurį domina, kaip pats sako, kaunistika. Visomis prasmėmis. Studijų metais, apsigyvenęs bendrabutyje, jis, kaip ir daugelis kitų be mamos patiekalų likusių studentų, ėmė eksperimentuoti virtuvėje. Deja, jo eksperimentus bendramoksliai netruko nutraukti, nes kulinarija nebuvo stiprioji Jono sritis. Beliko būsimajam istorikui skusti bulves.

Negamina jis ir šiandien. O kam? Kaune pakankamai daug vietų, kurios maitina taip, kaip Jonui patinka. Ir ne šiaip vietų, o valgyklų! Visose šiandien veikiančiose ir daugelyje jau uždarytų valgyklų Jonas yra apsilankęs daugybę kartų. Ne tik Kaune – mūsų herojaus darbas toks, kad dažnai tenka keliauti po Lietuvą.

Kas yra valgykla? Kavinėje geri kavą, restorane pasiimi meniu, tave aptarnauja. Valgykloje valgai. Valgai greitai, paprastai ir nebrangiai. Ateini, pasiimi padėklą, subaksnoji, ko norėtum, susimoki, nusineši prie stalo, valgai, linkteli greta prisėdusiam žmogui, išgeri kompoto, nusineši indus.

Tarpukariu visuomeninis maitinimas, be abejo, egzistavo (šaltiniai teigia, kad Laisvės alėjoje, pavyzdžiui, veikė vegetarinė valgykla „Lobynas“), tik ne tokiais mastais, kaip sovietinės okupacijos metu, kai, vykdant industrializaciją, valgyklų pristeigta net atokiausiuose kaimuose, kolūkiuose, gamyklėlėse. Kad tik žmogus greičiau prisikimštų ir lėktų atgal dirbti. „Tai buvo lyg dirbtinis kaimo artinimas prie miesto“, – įsitikinęs Jonas, kuris visai nesistebi, kad atkūrus nepriklausomybę ir grįžus rinkos ekonomikai tokios įstaigos netruko užsidaryti. Dėl tokio masinio planavimo, žinoma, ir patiekalai visur buvo labai panašūs, nes virėjos mokėsi tuose pačiuose technikumuose, o receptūros buvo „nuleidžiamos“ iš viršaus. Ir produktų nebuvo iš ko rinktis.

Valgykla buvusioje Radijo gamykloje, Draugystės g. 19. Luko Mykolaičio nuotr.

Dauguma valgyklų Kaune šiandien yra privačios, netgi tos, kurios atrodo labai valdiškos. O atrodo todėl, kad kolektyvuose kaita labai nedidelė. Mokyklose, universitetuose dažniausiai irgi šeimininkauja privatininkai. Vadinamųjų „žinybinių“, kai darbuotojai įdarbinti pačioje įmonėje, valgyklų laikai jau praėjo. Viena paskutiniųjų tokią turėjo „Kauno švara“ Statybininkų gatvėje – valgykla ten ir dabar veikia, bet tai jau atskiras verslas. Puiki uždara valgykla yra „Kauno piene“ – ten ir kainos „sanatorinės“, papietauti galima vos už du eurus, o ir kefyrą bei jogurtą liurlinti kibirais. Be to, ten išlikęs nuostabus keramikinių pano interjeras. Jį išsaugojo net visiškai suremontavus patalpas! Deja, norint į šį pieno rojų užsukti reikia gauti leidimą. „Bet nežinau, iš ko“, – fotografą nuliūdina Jonas.

Jam, kaip istorikui, labai gaila negrįžtamai sunaikintų, nes laiku neįvertintų, interjerų. „Deja, yra tokių, kuriose nors ir buvau, bet nespėjau nufotografuoti arba nuotraukos dingo, – tarkime, „Dirbtinio pluošto“ ar Fredos baldų fabriko valgykla.“

Kauno „Dinamo“ gamyklos valgykla. Apie 1980 m. Jono Palio kolekcija

Valgykla Kauno elektros gamykloje. Keramikinės sienelės autorė R. Speičienė. Apie 1980 m. Jono Palio kolekcija

Kuri valgykla Kaune seniausia, pasakyti sunku, bet ta, kurią visi žino geriausiai – netoli Soboro, Laisvės alėjoje, – dirba nuo 1961 metų. Mums bepietaujant su Jonu, tai papasakojo kasininkė, matyt, seniausia valgyklos darbuotoja.

„Matai, čia tas mėlynas paveikslas kabo? Per remontą jį buvo nukabinę, klausiau, ar grąžins, – grąžino“, – nė menkiausių detalių pro akis nepraleidžia Jonas. Tai Arvydo Pakeliūno medžio raižinio „Perkūno namas“ (1967 m.) kopija, kurių pritiražuota keli šimtai. „Mano tėvai tokią turi, ir aš nusipirkau.“

Valgykla Laisvės al. 23. Luko Mykolaičio nuotr.

Pati mėgstamiausia Jono valgykla – „Kauno Energoremonte“, Chemijos prospekte. Anksčiau reikdavo eiti per bendrą įėjimą į įmonę, išsirašyti leidimą, dabar valgykla atskirta, joje šeimininkauja šeima, kuri turi ir dar vieną valgyklą pramoniniame rajone. „Man „Energoremonte“ tikrai skanu, o ir pigu – žinai, Laisvės alėja vis tiek turi savo antkainį, o ten gal euru mažiau už tiek, kiek čia suvalgiau, sumokėčiau.“ Apie kainas: Zarasuose Jonui pasisekė papietauti už 70 centų, bet iškart teko sukti antrą ratą, nes kotletukai buvo labai maži. Moksleiviams.

„Kauno Energoremontas“, Chemijos g. 27B. Luko Mykolaičio nuotr.

„Man valgyklos maistas tiesiog yra skanesnis. Jis minkštas, kaip vieną kartą sukramtytas. Skanu, nes paprasta – blogiausia, kai ima imituoti gerą maistą, pasisamdo restorano lygio šefą. Kam gi to reikia?“, – svarsto Jonas. Jo žmona, beje, kompaniją vyrui palaiko retai: „Kartą buvau nusivežęs į Joniškį, pietavome, tai ji visą laiką kvatojosi, nes dar nebuvo mačiusi Žemaičių blyno formos cepelino – gal dėl to, kad pietavome prie Latvijos sienos?“

O dabar – apie topus. Jonas niekur niekada nevalgo kepenėlių, nes jam tiesiog neskanu. Žemaičių blynai jam puikiausi Laisvės alėjos valgykloje. „Kauno energoremonte“ gardūs visi be išimties mėsos patiekalai ir su jais patiekiami padažai. Garnyras geriausia kuo paprastesnis – morkos, kopūstai. Valgyklinė klasika.

Kompotas – privalomas Jono pietų atributas, ir jis blogas, kai gaminamas iš sirupo. Ar tarp desertų valgyklose vis dar pirmauja želė? Pats mūsų herojus jų nevalgo, bet irgi prisimena tirtančius spalvotus saldėsius.

Skaniausi bulvių patiekalai – Europos prospekte, vienoje iš bulvių skutyklų. Bulvių ko tokių?! Pasirodo, centre, senamiestyje įsikūrusių restoranų darbuotojai patys bulvių neskuta, nes tai labai nešvarus procesas, o statyti mašinas vietos nėra. Tokioms vietoms jau nuskustas bulves ir tiekia skutyklos. Minėtoje valgykloje puikūs vėdarai! „Viena tik bėda, kad ten groja rusiška muzika.“

Valgyklos prastumą galima nustatyti pagal… barščius, nes juos pagaminti labai lengva. Jei perverdi, tampa rudi. Vadinasi, virėjas nemokša. Dar pagal silkę galima reitinguoti – jei patižusi, vadinasi, sena, prasta. Bet apsinuodyti Jonui kartą teko tik vienoje komercinių konvejeriniu principu maitinančių tinklinių įstaigų, ne tradicinėje valgykloje.

„Neseniai valgiau pietums kiaušinį, bet tik dėl to, kad pamačiau, jog jis įdėtas į sovietinės gamybos lėkštę. Pagalvojau, jei bus tokia, kokios dar neturiu kolekcijoje…“, – kikena istorikas kaunistas. Lėkštę iš valgyklos po pietų jis nusipirko, o dalį kolekcijos paskolino žurnalo fotoistorijai, kurią irgi publikuojame šiame straipsnyje.

Ši lėkštė pažymėta TSRS Upių laivininkystės ministerijos spaudu. Gali būti, kad tokios buvo naudojamos „Orbitoje“ ar „Raketoje“. Jono Palio kolekcija. Luko Mykolaičio nuotr.

Beje, ar žinote, kodėl anksčiau valgyklų įrankiuose gręždavo skyles? Nes tekdavo rišti prie stalo, kad nevogtų. Pririštas ir mazgodavo. Kai kur – tiesa, ne Lietuvoje, o kaimyninėje Lenkijoje, – ir lėkštes prie stalo kaldavo. Bet tai jau prieš pat 1990-uosius, kai visur visko trūko.

Ar yra žmonių, kurie slepia, kad pietauja valgyklose? Taip, beveik lygiai tiek, kiek slepiančių, kad perka pigiose maisto prekių ar dėvėtų drabužių parduotuvėse. Bet tai vakar diena. Žinovas pastebi, kad jau kokie treji metai, kaip Kaune vyksta valgyklų renesansas, atidaromos naujos, modernios: „Mėsainiai faina, bet kasdien žmonėms juk sriubos norisi.“ Parduoti konkrečiai pietus, dirbti trumpai, turėti nedaug darbuotojų – ko ne verslas? „Jau baigiasi ta mada, kai visi manė, kad tik parduodant alkoholį galima uždirbti.“ Eiti į tiesiog dienos pietus siūlančias vieteles Jonas vengia, nes labiau nei maistas jam nepatinka tų kavinių lankytojai, kurie kalba daugiausia apie paskolas, ofisinius reikalus. Bet naujos valgyklos jam dažniausiai labai patinka.

Kauno restoranų ir kavinių tresto salotinė. Jono Palio kolekcija. Luko Mykolaičio nuotr.

Vilniaus restoranų ir kavinių tresto arbatinukas. Jono Palio kolekcija. Luko Mykolaičio nuotr.

Savo įspūdžiais valgyklų kolekcionierius dalijasi feisbuko puslapyje lakonišku pavadinimu „Kauno valgyklos“. Neretai jo įrašai tampa sufleriu bičiuliams ar atsitiktinai į puslapį užklydusiems alkaniesiems. Tinklaraščiui – dveji ar treji metai, anksčiau pietų nuotraukos būdavo kabinamos asmeninio feisbuko sienoje. Atrodo, peno įrašams užteks dar ilgai, nes Jono tikslas – kasdien pietauti vis kitoje vietoje. Nors ir vis sukant ratus per tas pačias. Žiūrėk, vis kas nors pasikeičia, užsidaro, atsidaro.

Restorano „Gildija“ sąskaita, apie 1980 m. Jono Palio kolekcija. Luko Mykolaičio nuotr.

„Be abejo, maistas yra kultūros dalis. Čekijoje – alus, Trakuose – kibinai, Karmėlavoje – cepelinai. Visi žino. O Kaune, kaip ir Vilniuje, kaip ir turi būti dideliame mieste, yra visko, tai ir įdomiausia.“ Skanaus!

facebook.com/kaunovalgyklos

Gunars Bakšejevs
Luko Mykolaičio nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. birželio rubrikoje „Mėnesio tema“.Žurnalo archyvą rasite čia.

Muitinės gatvėje trečiąją dešimtį bemaž įpusėjęs gyvuoja baras „Blue Orange“ (kitaip „BO“ ar tiesiog Boškė), pagimdęs, išugdęs ir išmokslinęs kartų kartas stropių barų lankytojų. Apie boškiečių bendruomenės ypatybes, baro istorinius momentus ir tai, kodėl į jį ėjo, eina ir eis puikūs žmonės, papasakojo šio baro vadovė Virgita Kuprėnienė ir vadybininkė Vaida Diliūtė.

Grįžkime į pradžią. „Blue Orange“ skaičiuoja jau 24-us darbo metus.

V. K.: Mes, kaip įmonė, skaičiuojame netgi 25-us, nes įsikūrėme 1994-aisiais. Kadangi remontą atlikome savo rankomis (dažėme, griovėme, tempėme iš namų daiktus), paties baro atidarymas užtruko iki 1995 m. gegužės 5 dienos.

Viskas prasidėjo nuo noro atidaryti kitokį, „nekaunietišką“ barą – nepuošnų, demokratišką, labai draugišką ir artimą žmonėms, į kurį galima ateiti nepasipuošus, nepasidažius (anuomet tai juk buvo bemaž privaloma). Atidarė barą trys draugai, Deivis, Ričardas ir Ramūnas, jo pagrindiniai įkvėpėjai yra Deivis ir Claudia Mačiuliai – mano brolis ir jo žmona. Pradėjus plėtoti šią idėją, Deividas atstovavo praktiškiesiems reikalams, o Claudia generavo idėjas – būtent ji sugalvojo barui pavadinimą. Claudia mėgo poetą siurealistą Polį Eliuarą ir pavadinimą parinko pagal vieno eilėraščio eilutę: „pasaulis kaip mėlynas apelsinas“. Versijų apie pavadinimo kilmę esame girdėję įvairiausių ir juokingiausių, bet jis tikrai nereiškia „Žydrosios austrės“, kaip teigia vienas iš gandų.

Ar yra nuolatinių lankytojų, kurie nuo pat baro atidarymo lankose Boškėje reguliariai?

V. K.: Tokių, kurie 20 metų sėdėtų čia kiekvieną dieną ar savaitę, neprisimenu, tačiau progomis sugrįžtančiųjų tikrai yra. Jie atvyksta su šeimomis, vaikais, o šiuo metu vieno nuolatinių lankytojų dukra pas mus dabar sukasi virtuvėje. Daugybė žmonių čia susipažino, susituokė, pradėjo bendrus verslus ar projektus.

Sakytum, dinastija.

V. K.:  Taip, senieji lankytojai užaugino mums naująją boškiečių kartą.

Kaip atrodė Kauno barai tuo metu, kai atsidarėte? Ar savam žanrui atstovavote vieni?

V. K.: Šiek tiek panašios krypties barų buvo: „Antis“, „Skliautai“, ir dabar dar išlikusi studentų mėgta „Kregždutė“.

Mėnesio tema. Apie mėlyną apelsiną

Kaip jūsų publika keitėsi bėgant metams, kokia ji dabar?

V. K. Dabar ji jauna ir įvairi.

V. D.: Kita vertus, pastebėjome, kad pastaruoju metu į barą atsigręžia vis daugiau vyresnės kartos lankytojų. Įdomu, kad senoji bohema nepaprastai gerai sutaria su šiuolaikiniu hipsteriaujančiu jaunimu.

Papasakokite, kokie įvykiai per porą dešimtmečių buvo nutikę šiame bare, kurie iš jų, jūsų nuomone, buvo linksmiausi, kvailiausi, gražiausi?

V. K.: Istorijų buvo be galo daug. Prisiminusi jas, nebežinau, ar tai tikrai juokinga, bet faktas, kad jos mums būdingos. Vienas iš baro įkūrėjų ir senbuvių Ramūnas pasakojo, kad vakarėlio metu kaimynų svečias savo automobiliu užstatė baro įėjimą. O boškiečiai turi specifinį teisybės supratimą ir prireikus moka greitai susivienyti dėl bendro tikslo. Taigi, visi boškiečiai išbėgo į lauką, prišoko prie mašinos ir plikomis rankomis ją pernešė į gatvės vidurį. Gatvėje kaipmat susidarė kamščiai, visi pradėjo piktintis, pypsėti garso signalais – kilo didelis nepasitenkinimas. Tokiu būdu, boškiečių padedamas, automobilio savininkas gavo rimtą viešą pamoką.

V. D.: Nepamenu, dėl kokių priežasčių, bet kartą baro lankytojai apsaugos automobilį susuko į maistinę plėvelę ir privyniojo ją prie gatvės stulpo. Labai gražus, prasmingas poelgis.

V. K.: Kartą vienas lankytojas ilgokai užtruko tualete. Galiausiai iš jo išlindo visas susivyniojęs į tualetinį popierių – „mumifikavosi“. Atrodė tikrai įspūdingai.

V. D.: Vieną vakarą bare buvo tiršta žmonių. Kažkas vienoje salėje pradėjo groti gitara. Tada kitas gretimoje salėje išsitraukė dūdą – taip po truputį susidarė muzikos grupė. Bare buvę žmonės susikibo į ratelį ir pradėjo kartu šokti. Viskas prasidėjo spontaniškai ir išaugo iki gero „giminių baliaus“.

V. K.: Atsimenu, kartą ryte atėjome į darbą ir radome visą barą išpieštą kreidelėmis, mat vieną vyresnės kartos dailininką (nepamenu pavardės) sugriebė įkvėpimas, ir jis pradėjo piešti – ant sienų, ant grindų.

Toleruojate tokius saviraiškos protrūkius?

V. K.: Taip, kol tai nekenkia svečių, darbuotojų sveikatai ir įrangai. Aną kartą net buvo gaila trinti piešinį, bet teko plauti grindis.

V. D.: Jis ir dabar ateina, atsineša dažų, drobę, tapo lankytojus.

Virgita – kairėje, Vaida – dešinėje. Artūro Bulotos nuotr.

Ar švenčiate Boškėje asmenines šventes?

V. K.: Visada švenčiame! Esame gimtadienių ir visokių kitų progų šventėjai.

Ar yra tekę čia atsivesti mamą?

V. D.: Mano močiutė prie baro gėrė šotus.

V. K.: Mūsų vaikai irgi čia šventė savo gimtadienius nuo mažų dienų. Draugams tai atrodė labai kieta.

Neseniai atidarėte naują barą – „B2O“. Palyginkite juos.

V. K.: O juk manėme, kad niekada nebūsime tinklas, nors – niekada nesakyk „niekada“. Šie barai panašūs savo atmosfera – meniška, demokratiška, atvira. Atidarėme jį šiek tiek „užaugusiems“ boškiečiams. Jausdavome, kad kartais žmonės nori ir ramiai pasišnekėti, kavos išgerti, tą pačią mamą atsivesti, buvo matyti – pirmajai Boškei šiek tiek stinga kamerinės aplinkos, ji juk gan siautulinga vieta.

Ar svarstote ir trečio, ketvirto, penkto baro galimybę?

V. K.: Trys – gražus skaičius! Kažkaip tas trečias baras kalbantis vis išsprūsta. Neseniai mums su broliu sėdint antrojoje Boškėje priėjo vienas senas boškietis. Jis mums padovanojo močiutės jam duotą pinigėlį, litą, ir pasakė: „Labai ačiū jums už antrąjį „BO“. Po daugelio metų grįžęs iš užsienio apsilankiau pirmajame bare ir pasijaučiau jam truputėlį per senas, taigi mane nusiuntė čia. Šitas pinigėlis yra jūsų trečiajai Boškei, kad sugrįžęs galėčiau eiti jau į ją.“

Virgita – kairėje, Vaida – dešinėje. Artūro Bulotos nuotr.

Tuomet laukiame trečiojo baro. O ką planuojate nuveikti pirmajame „BO“?

V. K.: Žodis „planuoti“ nelabai tinka, nes šis pastatas jau parduodamas.

O ne!

V. K.: Visi taip reaguoja, taip reagavome ir mes, kai sužinojome. Tai nebūtinai reiškia, kad mes išsikraustysime, nes naujasis savininkas gali būti suinteresuotas išlaikyti barą. Papasakosiu tokį juoką: kažkada Balandžio pirmosios proga mes paskelbėme, kad atidarome barą „BO“ Vilniuje. Po to mus pasiekė toks kiekis CV ir įvairiausių siūlymų, kad, jei būtume norėję ar planavę, būtume galėję atidaryti puikų barą su nuostabia komanda sostinėje. BO mums pirmiausiai yra žmonės, tiek svečiai, tiek komanda. Vadinasi, nesvarbu, kur mes būsime, vis viena gyvuosime ir bursime aplink save puikius žmones.  

„BO“ atstoves kalbino Julija Račiūnaitė
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. birželio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

„Gerai, kad vaikai mano idėjas ir veiklas sustato į rėmus, kad „neišplaukčiau“, – juokiasi šančiškė Vida Bliumkienė. Jos iniciatyva suburtų bendraminčių rankomis naujam gyvenimui prikeltas Kauno tvirtovės objektas – parako sandėlis tarp Žemųjų ir Aukštųjų Šančių – kaip atvira bendruomenės idėjoms vieta oficialiai atidaromas šeštadienį, birželio 23-ąją. Apie „Parako“ istoriją plepame vos į sandėlį įstačius duris – iki atidarymo ir Joninių šventės vos kelios dienos, darbai Šančiuose rūksta.

58-rių V. Bliumkienė Šančiuose, prie pat parako sandėlio, gyvena beveik visą savo gyvenimą, o per namų langą mato geležinkelį, kuriame, beje, darbavosi jos tėtis. 1871 m. statytame geležinkeliečių namelyje ji praleido vaikystę ir tuomet kartais paliūdėdavo, kad bendraamžiai per langus mato, tarkime, Ąžuolyną, o ji – geležinkelio bėgius. Pro geležinkelio rampą, saugomą kareivių, vėliau tekdavo eiti į mokyklą, paauglei tai nebuvo itin maloni patirtis. „Iš tų 58-rių metų 35-rius pragyvenau nelabai laiminga dėl savo gyvenamosios vietos, bet vėliau supratau, kad gražesnio vaizdo, nei geležinkelis, nėra“, – vėl kvatoja p. Vida.

Vida Bliumkienė Šančių parado metu. Vykinto Bliumkio nuotr.

Mūsų pašnekovė primena, kad Šančiai, kaip miesto dalis, Kaunui tapus Laikinąja sostine jau buvo gana urbanizuota, lyginant, pavyzdžiui, su Parodos kalnu, kuriame tuomet „ganėsi ožkos ir vištos“. Sovietų okupacijos metais parako sandėlis, įrengtas XIX a. kaip Kauno tvirtovės dalis, buvo uždaras, saugomas kareivių, aptvertas spygliuota viela: „Nebuvo kur žaisti indėnų, bet, aišku, drąsesni vaikai landžiodavo po sandėlį prasmukę pro ventiliacines angas – prisimenu tai kaipo paslaptingą, gana baisią vietą“. Vėliau, jau sukūrusi šeimą, p. Vida atrado įdomumą naršyti po Kauno fortus, taip po kiek laiko tapo ir asociacijos „Kauno tvirtovė“ nare. „Pradžioje, gal apie pusantrų metų nejaukiai jausdavausi – susirinkdavo vien vyrai, kalbėdavo apie patrankas ir mūšius, mąstydavau, ką aš čia veikiu“, – prisimena šančiškė.

Tuo metu parako sandėlis buvo smarkiai apleistas, nuolat žalojamas aplinkos ir vandalų. Turto bankas Kauno fortus perdavė miesto savivaldybei, o ši, panaudos teise, Kauno tvirtovės regioniniam parkui, kuriame savanoriškais pagrindais tvarkosi aukščiau minėtos asociacijos nariai. „Tada ir supratau, kodėl vaikščiodavau į tuos susitikimus – Šančiuose buvau vienintelė, galinti „Paraką“ sutvarkyti, tad kibau į šį reikalą visa savo esybe“.

Žinoma, dviejų rankų per gerą pusmetį sutvarkyti apleistą teritoriją nepakaktų, tad V. Bliumkienė netruko aplink save suburti nemažą ratą vienaip ar kitaip prisidedančių vietos gyventojų, matančių šioje veikloje prasmę, imančių labiau pasitikėti savimi, ir net verslų: „Pinigais nedaug kas gali paremti, bet suorganizavau, kad savanorius maitintų, duotų dažų, laidų ir kitų priemonių, kitaip padėtų bendruomenei, kuri dirba savanoriškai“.

Kūrybinio parako nestokojanti V. Bliumkienė neabejoja, kad geros svajonės pildosi: „Kartais gerai neturėti strategijos – tinkama idėja pati aplimpa tais, kurie ja tiki, nebūtina visko planuoti minučių ir centų tikslumu“. Pašnekovė subūrė ir „parakinių“ vaikų grupę – vietos paaugliai, surinkę maišus duženų ir kitų šiukšlių, tikėtina, patys aplinkos neskubės teršti.

Darbai rūksta! V. Bliumkienės nuotr.

Birželio 23-ąją, šeštadienį, Joninių naktį, „Parako“ programoje numatytos filmų peržiūros, elektroninės muzikos ir šiuolaikinio meno kūrėjų pasirodymai, ledo ir ugnies skulptūros, kiti akcentai, vėlai naktį veiks projekto „Kaunas Zoo“ kuruojama muzikos scena. Ar tokio tipo veikla planuojama ir ateityje?

Kadangi V. Bliumkienė daug metų yra savanoriavusi tokiuose renginiuose, kaip „Kaunas Jazz“ ar Tarptautinis Kauno kino festivalis, pažinčių ir kontaktų jai netrūksta – „Parake“ jau spėjo apsilankyti ir savo vizijomis pasidalinti džiazo festivalio vadovas Jonas Jučas, Kauno valstybinės filharmonijos direktorius Justinas Krėpšta. „Šios erdvės labai tinka netradiciniams garso ir šviesos projektams, kino peržiūroms – gal tik tapybos parodas rengti būtų netikslinga, nes tam reikia specialaus apšvietimo“, – šiuolaikinėms idėjoms atvira yra V. Bliumkienė.

Plakatą „naktinei“ atidarymo programai piešė Kauno komiksų rezidencijoje mėnesį praleidusi estė Liisa Kruusmägi. Ji nupiešė ir „Kauno pilno kultūros“ birželio viršelį.

„Paraką“ rasite kildami ar besileisdami Prancūzų gatve. Atidarymo šventės šeštadienį pradžia – 21 valandą. Renginys feisbuke skelbiamas čia.

 © Kaunas pilnas kultūros

Birželio 25-29 dienomis Kaune, istoriniame „Pienocentro“ pastate ir keturiuose netoliese esančiuose kvartaluose plušėjo tarptautinė paveldo ir architektūros studentų bei profesionalų komanda. „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ vasaros mokykla, kartu švenčianti ir 2018-uosius – Europos paveldo metus – pirmoji tokia iniciatyva, kviečianti į istorinį modernizmo miestovaizdį ir jo vertę žiūrėti šiuolaikiškai. Porai dešimčių mokyklos dalyvių, į Kauną atvykusių iš 8 šalių, padėjo Edward Denison ir Hannah Corlett, kviestiniai dėstytojai iš Didžiosios Britanijos, Bartleto architektūros mokyklos (Londono universiteto koledžas).

Su Edwardu ir Hannah pasikalbėti susėdome po to, kai abu jie skaitė viešas paskaitas „Pienocentro“ pastate susėdusiems mokyklos dalyviams ir kauniečiams. Edwardas pasakojo apie tai, kaip padėjo neįtikėtinų panašumų su Kaunu turinčiai Eritrėjos sostinei Asmarai (ten yra netgi Išsilaisvinimo alėja!) patekti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, į kurį, kaip žinia, taikosi ir kaunietiškasis modernizmas. Taip pat architektūros istorikas dalinosi įspūdžiais iš tyrinėjimų Mandžiūrijos regione Šiaurės rytų Azijoje. Hannah, dėstanti tik penktadieniais, gi pristatė keletą savo ir kolegų projektų Londone ir… Bagdade. Irako parlamentas, kurio konkursą Hannah kompanija laimėjo, iki šiol nepastatytas, bet tai – jau kita istorija. Kaip ir tai, kokie yra programos „Modernizmas ateičiai“ vasaros mokyklos rezultatai. Apie juos dar tikrai pakalbėsime, o kol kas – apie patirtis.

Gal prisimenate, kaip jūsų gyvenimuose atsirado paveldas, noras su juo dirbti? Gal tai buvo konkretūs pastatai ar kitos patirtys?

Edward: Londone lankiau labai seną mokyklą, jai buvo per 600 metų – prieš šimtą metų renovuota, architektūriškai labai įspūdinga. Taigi, manau, aplinka, jos charakteris man visuomet rūpėjo. Visada maniau, kad istorija, įprasminta architektūroje ir kitose meno srityse yra svarbi, turime ją skaityti ir ja rūpintis. Didelė atsakomybė yra nuspręsti, ką griauti, o ką išsaugoti. Mes – tik savo laikmečio įkaitai, po mūsų juk gyvens kita karta, griaudamas turi suprasti, kad tai turės įtakos ateičiai.

Hannah: Mano tėvas – kariškis, taiga daug keliaudavome, ir dar būdama maža suvokiau, kad tiek žmonės, tiek architektūra yra šalies veidas. Lankydama vis kitas šalis suvokiau architektūros skirtumus, ir man ta įvairovė buvo labai įdomi. Be to, apsistodavome kariuomenės pastatuose, dažniausiai visai neįspūdinguose estetine prasme, tad pavydžiai žiūrėdavau į vietos žmones, gyvenančius gražiau! Kaip architekt4, neturiu vieno mėgstamiausio stiliaus, vertinu gerus pavyzdžius, tai, kas inovatyvu. Paveldas – tai evoliucijos įrodymas, geri pavydžiai privalo būti išsaugoti.

Edward Denison. Martyno Plepio nuotr.

Edwardai, klausant jūsų paskaitos apie Asmaros kelią į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą sudomino tai, kad viena jūsų užduočių buvo įtikinti UNESCO atstovus, kad paveldas šiame mieste – ne tik architektūra, bet ir papročiai, tradicijos, gyvenimo būdas. O kaip Asmaros gyventojai? Ar reikėjo juos įtikinėti, kad modernistiniai pastatai, pastatyti italų kolonistų – vertybė? O gal jie tai jau puikiai žinojo ir vertino?

Nematerialusis paveldas Eritrėjos gyventojams buvo lengvai suvokiamas, jie jaučia stiprų ryšį su savo miestu, suvokia jo svarbą. Kaip ir minėjote, šią informaciją perduodant UNESCO teko pasistengti. Žmonės, žiūrėdami į pastatus, juos vertina prasčiau, nes fasadai neprižiūrėti, jie nėra modernūs šiuolaikine prasme. Tai – pasikartojantis motyvas istorijoje, taip pat ir su viduramžių miestais. Bet modernistinių pastatų kokybė ir charakteris – puikūs, nepavaldūs laikui.

Eritrėjos gyventojams reikėjo pamatyti architektūrą iš naujos perspektyvos. Jiems jau patiko jų miestas, kuriame architektūra dera su klimatu, papročiais. Pavyzdžiui, Asmaroje yra gyva passeggiata tradicija – kasdien, apie šeštą vakaro, visi miestiečiai eina į gatves – pasivaikščioti, pasišnekučiuoti, tiesiog pabūti. Tai itališka tradicija, bet ji Asmarai ypač tinka, atrodo čia sava. Pats miestas tam labai patogus, jis kviečia pasivaikščioti. Kai imi apie tai, kokios urbanistinės savybės patogios jų tradicijoms, kalbėtis su vietos gyventojais, jie ima suvokti, kad kažkas jiems mielą erdvę suprojektavo.

Ar modernistinę Asmarą sukūrė italų architektai?

Taip, bet – tai pabrėžėme nominacinėje byloje – jų projektus įgyvendino vietos žmonės. Žinoma, statybose dalyvavo italų meistrai, bet vietiniai nudirbo didžiąją dalį darbų.

Ar vietos gyventojai į istoriją žiūri pozityviai? Tarkime, Lietuvoje Rusijos imperijos ir – daug dažniau – Sovietų okupacijos metais iškilę statiniai, dažnai itin reikšmingi savo paskirtimi ir vieta mieste, vertinami nevienareikšmiškai.  

Eritrėjos kolonijinė patirtis kompleksiška, po italų čia šeimininkavo britai, vėliau Etiopija, ir tik tuomet valstybė tapo nepriklausoma. Libijoje ar Somalyje kitaip, čia italų kolonistų valdžią iškart pakeitė laisvė. Panašiai turbūt ir Lietuvoje – tapęs nepriklausomu skubi atsikratyti monumentų, pastatų ir simbolių. Vėliau kartais tenka pasigailėti.

Hannah Corlett. Martyno Plepio nuotr.

Hannah, vienas iš jūsų paskaitoje pristatytų projektų – Kadmijos, istorinio Bagdado rajono, bendrasis planas. Ši vieta ypač svarbi musulmonų piligrimams, taigi pasiūlėte paveldą išsaugantį būdą padidinti aikštę aplink mečetę. Kaip pavyko nuspręsti, kurie pastatai vertingi, o kuriuos galima griauti? Kaip vietos gyventojai vertina savo miesto istoriją?

8-ajame dešimtmetyje buldozeriai jau buvo pradėję griauti namus, stovinčius aplink mečetę, tuomet du architektai nusprendė atlikti išsamų tyrimą, kuriuo ir pasinaudojome. Žinoma, jis mums atvykus į Kadmiją jis jau buvo gerokai pasenęs, bet pastebėjome, kad vietoj nugriautų namų pastatyti nauji labai nedaug skyrėsi nuo senųjų. Na, mūsų pasiūlymas nelaimėjo – konkursą nugalėjo tie, kuriems pavyko įtikinti vietos valdžią, kad geriau sutaupyti griaunant viską, nei bandyti išsaugoti istoriją.

Beveik universali tiesa yra tai, kad žmonės nenori kraustytis, iš naujo kurti savo aplinkos, pažindintis su naujais kaimynais. Sudėtinga tiesiog perkelti gyventojus kitur, net ir laikinai. Tad dažnai svarbesnis ne pastato stovis, bet klausimas, ar norisi kraustytis kitur. Vietos gyventojai nenorėjo, akademikai į tai, kad griaunamas tokio svarbumo istorinis sluoksnis, sureagavo labai neigiamai. Visgi pinigai dažniausiai laimi, taip buvo ir šįkart.

Na, persikelkime į Kauną. Ką apie mūsų miestą žinojote prieš atvykdami į „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ vasaros mokyklą?

Edward: Man jau teko čia lankytis praėjusiais metais! Modernizmo konferencijoje Gdynioje klausiau „Kaunas 2022“ komandos nario Vaido Petrulio paskaitos apie Kauną ir labai susidomėjau – kaip prieš 20 metų patyliukais vis buvo kalbama apie Asmarą, kaip apie vietą, kurią būtina pamatyti modernizmo gerbėjams, taip dabar šnekama apie Kauną. Labai apsidžiaugiau, kai Vaidas pakvietė atvykti – pernai taip pat viešėjau Vilniuje, kur skaičiau paskaitą apie Asmaros nominacinę bylą UNESCO.

Tarp Kauno ir Asmaros išties labai daug bendra. Pavyzdžiui, sostinės statusas. Mieste jaučiamas nepadėtas taškas, bet akivaizdi ir ambicija – nors Kaunas sostine buvo laikinai, noras vystytis toliau niekur nedingo. Na, bet istorija – įdomus dalykas, jos dėka šiandien Kauną sudaro tiek daug istorijos sluoksnių ir architektūros stilių, o tai – unikalu.

Nesu tikras, ar esu buvęs kitame mieste, kuriame tokios svarbios ir ryškios yra gatvės, pagrindinės miesto ašys, pastatų fasadai, už kurių slypi visiškai kitokie mikropasauliai. Sodai, sodeliai, medinės sodybos – Kauną šiuo aspektu galima tyrinėti dienų dienas. Aš vos prisiliečiau! Manau, šios vasaros mokyklos dalyviai per savaitę tikrai palįs po miesto oda ir jį suvoks daug geriau. Aišku, tyrinėjame tik keturis kvartalus, tad dar bus ką veikti ir po to.

Hannah: Aš Kaune pirmąkart, labai malonu, kad Vaidas ir jo komanda prieš kurį laiką atvyko į Londoną ir papasakojo, ko tikėtis. Žinoma, man girdėta Lietuvos istorija, taip pat tai, ką galima rasti internete ir knygose. Bet Kaunas – toks miestas, kurį vienaip suvoki iš kalbų, ir manai, kad žinai, ko tikėtis, bet atvykus… Apie tai, kas slypi už fasadų, informacijos labai nedaug. Vos pasuki už kampo, ir atrandi kokią visai miesto centrui nebūdingą vietą. Nebuvau tam pasiruošusi!

Ekskursija. Martyno Plepio nuotr.

Papasakokite apie studentus, dalyvaujančius vasaros mokykloje. Tai gana marga tarptautinė kompanija, tiesa?

Edward: Tikrai taip. Skirtingos šalys, skirtingos patirtys, skirtingos sritys. Turime porą sociologų, po keletą architektų, urbanistų, akademikų. Matyt, ir viltys visų skirtingos. Manau, mūsų su Hannah metodai daugeliui nauji – raginame studentus būti kūrybiškesniais, nebijoti savo pasiūlymuose drąsių vizijų. Jei elgiesi atsargiai ir siūlau minimalų sprendimą, jis nesiskirs nuo idėjos, sugalvotos trumpam užsukus į kvartalą ir „iš akies“ įvertinus jo būklę.

Hannah: Kai kuriems galbūt įdomūs konkretūs pastatai, jų architektūrinė vertė, bet mes kviečiame platesniam žvilgsniui, norime mąstyti apie kvartalą ir jo kontekstą mieste. Su tokiu kiekiu informacijos per savaitę susidoroti nėra paprasta, be to, daugeliui ši patirtis visai nauja. Bet studentų mokymosi kreivė labai aukšta, visi jie pažindinasi su Kaunu taip, kaip nebūtų įmanoma čia tiesiog turistaujant. Manau, kad visų dalyvių patirtis pozityvi – įdomu, ką pamatysime pristatyme (interviu vyko birželio 28 d., – red. past.)

Ar šią galimybę vertina ir studentai iš Lietuvos? Galbūt jie atsargiai žiūri į tai, ką siūlo svečiai?

Hannah: Lietuvių patirtį padalinome tarp grupių, ir tai tikrai pasiteisino. Taip, jie mielai dalinasi istorinėmis žiniomis, bet ir lietuvių mokymosi kreivė įspūdinga. Ne visi jie kauniečiai, taigi tikrai turi ką pasimokyti.

Edward: Dirbant su žmonėmis, kurie čia naujokai, nuostabu tai, kad gali išmokti savo gimtąjį miestą pamatyti iš naujų perspektyvų. Iš naujo mokaisi tai, ką manei, kad puikiai išmanei! Tikiuosi, lietuviams šis iššūkis pasirodė įdomus.

Neretai, ir ne tik Kaune, girdisi nuomonių, kad istoriniai pastatai turėtų būti valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir kiek įmanoma atviresni kultūrinėms veikloms – siūloma ten įrengti muziejus, galerijas. Jei, pavyzdžiui, planuojamas viešbutis, neretai tokia idėja sutinkama priešiškai, nes viešbutis – tai komercinė veikla. Ar tai dažnas požiūris? Ką apie tai manote?

Hannah: Dėstant pastebi, kad yra tam tikri pastatų tipai, kurių, žmonėms atrodo, miestams labai reikia. Bet kai atidžiau pažvelgi į miestą ir jo visuomenę, suvoki, kad tokių pastatų reikia nedaug. Dažnai manoma, kad, štai, šis istorinis pastatas puikiai veiktų kaip miesto informacijos centras. Bet tuomet paaiškėja, kad jo lokacija tokiai veiklai visai nepatogi. Logika reikalauja, kad pastatų funkcijos būtų padalintos taip, jog visi jie tarnautų miestui. Todėl ypač svarbi yra gyvenamoji paskirtis, čia ir dauguma investicijų. Žmones į miestą traukia galimybė kokybiškai gyventi. Argi nebūtų puiku, jei daugiau žmonių norėtų gyventi Kaune? Galimybių istoriniams pastatams yra daug, ir tai ne tik muziejai.

Edward: Reikia įvardinti žmonėms svarbias teritorijos savybes, tai yra, reikia žmonių klausti, kas jiems yra vertinga. Kai identifikuoji šiuos požymius, gali ieškoti sprendimų, kaip juos apsaugoti ir panaudoti. Miestai turi nuolat keistis ir leisti keistis bei vystytis, bet svarbu apsaugoti tai, ką jų gyventojai brangina. Čia svarbų vaidmenį atlieka nekilnojamojo turto vystytojai, kurie dažnai nekreipia dėmesio į tam tikrų savybių vertę. Vadinasi, reikia stengtis tą vertę pabrėžti. Pastatas, kuriame esame („Pienocentro“, – red. past.), gali būti pritaikytas įvairioms reikmėms, bet nereikia iš jo lupti medinių langų ar senovinių, bet vertingų radiatorių. Jie puikūs, be to, originalūs! Jie daro pastatą tokiu, koks jis yra. Žodžiu, manau, visuomenės sąmoningumas yra būtinas.

Prašnekote apie langus, taigi ir klausimą apie juos turime. Prieš porą dešimčių metų prasidėjo plastikinių langų bumas – jie dėti ne tik į naujus pastatus, bet ir į istorinius. Tik dabar nekilnojamojo turto savininkai ima suprasti, kad galima ir renovuoti medinius langus ar užsakyti kokybiškas senovinių kopijas. Bet, kai plastikinių langų aplink tiek daug, kyla klausimas, ar jie kada nors netaps savotiška vertybe? Galbūt pirmojo XXI a. dešimtmečio simboliu?

Hannah: Na, taip, galima teigti, kad yra tokia plastikinių langų era, ir jei atnaujini šio laikmečio pastatą, reikėtų tokiais pačiais langais senus ir keisti. Visgi svarbu suprasti, kad plastikiniai langai, imti naudoti dėl patogumo, nes jiems nereikia daug priežiūros, nesuyra. Kažką su jais po 25 metų reikės daryti. Be to, nors tokių langų nereikia perdažyti, plastikas geltonuoja, tiesa? Baisiai atrodo. Visuomet būčiau prieš naudojimą to, kas, kaip jau žinome, nėra draugiška aplinkai.

Edward: Visiškai sutinku. Medinių langų keitimas plastikiniais dažnai yra problema dėl to, kad istoriniai pastatai nesuprojektuoti plastikiniams langams. Kita vertus, turint omenyje, kiek naujų pastatų iškilo per pastaruosius porą dešimtmečių, gali būti, kad po kokių keturiasdešimties metų plastikinius langus laikysime epochos simboliu. Bet kuriuo atveju išimti medinius ir juos pakeisti plastikiniais yra blogas sprendimas. Kam taip elgtis, jei plastikiniai laiko 25 metus?! Beje, mane maloniai nustebino tai, kokie kokybiški yra pastatai, Kaune pastatyti tarpukariu, turint omenyje, kokios čia žiemos ir vasaros.

Paskutinis klausimas – trumpesnis. Ar jau spėjote atrasti mėgstamiausius pastatus Kaune?

Hannah: Ne, jų tiek daug, ir vis atrandu naujų – matyt, ir pakeliui į oro uostą dar kokį nusižiūrėsiu. „Pienocentro“ pastatas, kuriame esame, tikrai gražus.

Edward: Taip, šitas, ir greta esantis „Pažangos“, dar centrinis paštas. Jie puikiai atspindi anų laikų dvasią – atrodo, jauti, kaip didžiavosi juos kūrę ir statę. Jauti laikinosios sostinės nuotaiką ir jos ryšį su okupuotu Vilniumi. Jauti tą grandiozinį planą, per ilgą bet kurio žmogaus gyvenimui. Turint omenyje laikmetį, kuriuo šie pastatai buvo pastatyti, tai labai kilnios ambicijos.

„Kaunas 2022“  inf.

kaunas2022.eu
modernizmasateiciai.lt

#, arba „hashtag“ pavadinta birželio 29 d. atidaryta ir iki liepos 28-osios veiksianti trijų galerijos „Meno parkas“ atstovaujamų menininkų – Agnės Jonkutės, Aušros Andziulytės ir Roberto Antinio – bei niujorkietės Angelos Okajima-Kempinas darbų paroda. „Užklijuoti žymeklį. Iš nesustabdomai tekančios laiko srovės ištraukti akimirkas, svarbius dalykus, nepamiršti, susisieti. Užfiksuoti sąmoningumo ar praregėjimo blyksnius. <…> Kai kurios šių autorių kūrybos grotažymės sutampa, persidengia ir praplečia prasmes arba nukreipia istoriją nauju keliu. Parodai atrinkti kūriniai ir jų serijos labiau išreiškia autorių tyrimą, metodo paiešką ir procesą, nei išbaigtą kūrinį modernistine prasme“, – rašoma parodos pristatyme.

# atidarymas

Užsukti patyrinėti procesą, be abejo, būtų įdomu, bet pavyks tik tiems, kurie dabar yra ar artimiausiu metu planuoja būti Niujorke. Būtent šiame mieste veikia galerija „Sla307 Art Space“, su kuria bendradarbiauja kauniečiai „Meno parkas“, vis sparčiau vystantys meno eksporto tradiciją. Na, o „Sla307“ išeivijos lietuvių kūrybą visai neseniai pristatė tarptautinėje mugėje „ArtVilnius’18“.

Apie tai, kaip lietuviai atsiduria Niujorke, o išeiviai – grįžta į Lietuvą, kalbamės su galerijos atstove, menininke Laura Zaveckaite. Ji kilusi iš Kauno – čia 1997 m. baigė Kauno dailės gimnaziją, 2001 m. – iškiliosios spaudos specialybę VDA, nuo 2003 m. gyvena JAV. Kadangi „kalbėjomės“ internetu, Lauros mintis papildė jos kolegos Julius Ludavičius ir Ieva Mediodia, kuriuos tekste dar sutiksite.

Laura Zaveckaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Kol nepradėjome gilintis į galerijos „Sla307“ veiklą, papasakokite, kodėl būtent šie trys „Meno parko“ menininkai pasirinkti parodai.

„Meno parko“ atstovai pasiūlė peržiūrėti galerijos parodų archyvą ir atrinkti kandidatus parodai Niujorke. Taip, balsavimo principu, ir parinkome Agnę Jonkutę, Aušrą Andziulytę ir Robertą Antinį. JAV meno laukui šioje parodoje atstovaujanti Angela Okajima-Kempinas pasirinkta neatsitiktinai – jos keramikos darbai papildo „Meno parko“ menininkų užduotą temą – „Proceso filosofija“. Parodai tiesiog trūko tokio samurajiško raudono akibrokšto, kap Angelos 2004 m. sukurtas „AM (RR)“ ar jos keraminių šauktukų pora „!!“.

# atidarymas

Teko skaityti, kad galerija „Sla307“ Niujorke įkurta 2014 m., bet juk „Sąjunga lietuvių Amerikoje“ – SLA – skaičiuoja jau daugiau nei 130 metų! Kokios veiklos iki šiol buvo pagrindinės šioje sąjungoje, ar ši konkreti galerija – pirmoji tokia, o gal buvo ankstesnių bandymų?

SLA 1886 m. įkurta Pensilvanijos valstijoje. Sąjungos pradžia siejama su dr. Jonu Šliūpu – jis redagavo laikraštį „Lietuviškas balsas“, o šio bendraminčių rate ir išgryninta organizacijos idėja. Tris generacijas SLA buvo didžiausia mūsų tautos organizacija JAV lietuvių istorijoje. Leistas periodinis laikraštis „Tėvynė“, skelbęs lietuviškas aktualijas. SLA rėmuose, jau Niujorke, kūrėsi įvairios draugijos ir saviveiklos kuopelės, užsiėmusios įvairiausia veikla – nuo aukų Lietuvai, lietuviams našlaičiams rinkimo iki kultūros (teatras, literatūra). Keičiantis SLA valdybos nariams kartu kito ir sąjungos politika bei prioritetai. SLA nariais galėjo tapti įvairių religinių įsitikinimų, išsilavinimo, politinių ir ekonominių aplinkų atstovai, o tai irgi turėjo tiesioginės įtakos organizacijos veiklos kryptims.

Ilgą laiką, iki 2011 m., SLA veikė kaip draudimo kompanija, padėjusi lietuviams gauti paskolas, pensijas, padengti laidojimo išlaidas. Visgi senoji funkcija nebeturėjo reikšmės, taigi neišvengiamai atėjo metas keisti veiklos profilį.

„Sla307 Art Space“ yra pirmoji profesionali lietuvių išeivių meno erdvė Niujorke, skirta meno, kultūros reiškiniams pristatyti. Ji yra visiškai unikali, beprecedentė. Mūsų tikslas yra rodyti ne tik lietuvių išeivių ar išskirtinai lietuvių meną, bet jį maišyti su Niujorko menininkais. Tik tokiu būdu gali vykti kultūriniai mainai – Niujorko meno mėgėjai ir ekspertai į „Sla307“ veiklą įtraukiami per niujorkiečių parodas, ir atvirkščiai – lietuvių menas čia atkeliauja, kai jau yra užmegzti ryši su platesniu Niujorko meno pasauliu.

Kokioje Niujorko vietoje yra galerija, kas jos kaimynai?

SLA pastatas yra pačioje Manhatano širdyje, Čelsio rajone. Šalia – Madison Square Garden, garisų roko muzikantų koncertais žymi vieta. Kaimynystėje pilna rimtų meno galerijų (Pace, David Zwirner, Hauser & Wirth, Gagosian, Jack Shainman Gallery ir kt.).

Kas yra galerijos auditorija šiandien? Ar lietuvių diaspora aktyviai palaiko jūsų veiklą? Ar orientuojatės į ją, ar kaip tik kalbate su visu pasauliniu katilu, kuris verda Niujorke?

Dažniausiai į galerija ateina XX a. pabaigoje ar jau šiame amžiuje atvykę į JAV lietuviai, ne tik meno, bet ir kitų sričių atstovai. Taip pat jaunimas iš Lietuvos, gyvenantis, dirbantis ar studijuojantis Niujorke. Apsilanko svečiai iš Lietuvos, niujorkiečiai ir svečiai iš viso pasaulio.

Pirmus dvejus veiklos metus galerijai buvo aktualu, pagal galimybes, pristatyti lietuvių išeivių meną. Ši mūsų misija iš esmės nepakito, gal tik išsiplėtė – turiu galvoje grupinę parodą su Užupio menų inkubatoriaus pristatytais menininkais „VNO-NYC“, ar pirmosios galerijoje pristatytos menininkės iš Lietuvos Patricijos Jurkšaitytės parodą „Nacionalinė galerija“. Taip pat į metinį galerijos kalendorių įtraukiame Niujorko menininkus. Kaip jau minėjau, toks kultūrinis apsikeitimas mūsų požiūriu yra naudingas ir būtinas norint išlikti, tokiu būdu lietuvių kultūra dalyvauja, o ne lieka izoliuota savo terpėje. Taip ji tampa chromosoma meno pasaulio genofonde. Tuo pačiu, kaip lietuviams atstovaujanti erdvė, atstovaujame ir Europai Vakaruose.

Dėl lietuvių išeivijos palaikymo mes šiuo metu nesame tikri. Tikimės, kad ta dalis bendruomenės, kuri palaiko galerijos misiją bei lankosi „Sla307“ renginiuose ir parodose, tai darys ir toliau. Visgi dalis lietuvių į „Sla307“ veiklą žiūri įtariai. Štai čia ir yra konfliktas pačioje išeivijoje, tarp kartų – pokarinės ir dabartinės, į JAV atvykusios jau Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę.

Daugelis SLA tarybos narių nėra humanitarai, filantropai ar kultūros puoselėtojai – jų tikslai ūkiški ir nukreipti tik į pastato tvarkymą bei lietuviškų tradicijų puoselėjimą. Susidaro įspūdis, kad, prisidengę „Sla307“ veikla, SLA veikia kaip ne pelno siekianti organizacija, bet jos kontekste ir politikoje kultūrinio pagrindo nėra. Bet „Sla307“ iš tiesų ir yra SLA kultūros departamentas, mūsų savanoriai siekia toliau šią programą sėkmingai puoselėti.

Taigi ne visiems aišku, kam reikia kultūrinės lietuvių meno erdvės Niujorke, jei galima gražioje, baltoje salėje (beje, suremontuotoje menininkų rankomis ir iš meno aukcionuose surinktų lėšų) ir taip susirinkti bei švęsti Jonines ar tiesiog pabendrauti. Pastarasis SLA tarybos bandymas blokuoti mūsų veiklą buvo bandymas „Sla307“ meno programos kūrėjams įvesti 200 JAV dolerių per dieną mokestį, nors esame tos pačios organizacijos departamentas.

# atidarymas. Nuotraukoje viršuje pirmame plane – Agnė Jonkutė, Stone book, 2018. Nuotraukoje apačioje kairėje – Aušra Andziulytė, Thaw I-III, 2018; dešinėje – Angela Okajima-Kempinas, AM (RR), 2004.

Kaip pati atsiradote galerijoje, kokios jūsų pareigos, ar esate kuratorė, ar yra ir kitų darbų?

Prisijungiau prie „Sla307“ veiklos 2014 m., pakviesta Juliaus Ludavičiaus, „Sla307 Art Space“ direktoriaus. Visi šios meno erdves įkūrėjai bei savanoriai yra menininkai, aš – taip pat, tad visi iš dalies tapome kuratoriais bei programos kūrėjais ir vykdytojais.

Kadangi reikejo žmonių su skirtingais įgūdžiais, pasisiūliau dirbti „Sla307 Art Space“ įvaizdžio dizainere. Sukūriau „Sla307“ logotipą, su Rolando Andrijausko iniciatyva sukūrėme sla307.com tinklapį, atsiradome feisbuke ir „Instagram“. Visi plakatai, aprašymai, galerijos žemėlapiai, gif’ai tapo mano rutina, ir tai įvyko natūraliai. Socialiniai tinklai – neatsiejama XXI a. kasdienybė, kurios pagrindinės funkcijos yra informacijos sklaida, gerbėjų kaupimas ir marketingas. Jei informacija nepasiekia aplinkos ar yra neefektyvi, nukenčia visi: pristatomas menininkas, galerija, kolekcionierius, lankytojas, gerbėjas. Visada norėjau save išbandyti reklamos skrityje, o „Sla307“ ta galimybė tapo labai realia. Tai, kad virš galvos nėra boso, kliento, atlyginimo, suteikė visišką laisvę eksperimentuoti, mokytis dirbti įvairiomis programėlėmis, susipažinti su masinio platinimo platformomis, montavimu, bendrauti su spaustuvėmis ir kt. Didžiausią džiaugsmą suteikė įsijungimas į parodų rengimo mechanizmą „nuo-iki“: vizitai menininkų studijose, jų personalijos, darbų atranka, ekspozicijos iššūkiai.

Norisi pasidžiaugti, kad mums, vos keliems savanoriams – tai Julius Ludavičius, Ieva Mediodia, prieš mėnesį pasitraukusi Daina Mattis ir aš – pavyko įsmeigti „Sla307“ žymeklį į Niujorko kultūrinį žemėlapį. Šiandien „Sla307“ reklamuojasi tokiose platformose kaip Artforum Artguide, NYARTBEAT, Fabrik, Chelsea gallery map, Niujorko lietuviu bendruomenės portalas…

Kalbant apie kūrybą, 2015 m. „Sla307“ įvyko mano personalinė paroda „Instaliacija“, kurioje eksponavau porcelianines krucifikso atliejas.

Paroda „Tėvynė/Patria“ buvo bendras mūsų ir SLA projektas, kurio ekspoziciją apsiėmiau išpildyti. 2015 m. pradėjau dirbti SLA archyve – per porą vasarų teko atvalyti ir surūšiuoti per 2000 fotopolimero plokščių. Įsigijusi iškiliosios spaudos spausdinimo stakles svarbesnes plokštes atspaudžiau parodai. Vienas antspaudų šiemet dalyvavo tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius’18“ kartu su kitų 8 išeivijos menininkų darbais.

Kokį įspūdį jums paliko šiemetinė „ArtVilnius’18“ mugė? Galbūt teko pastebėti daugiau lietuvių menininkų, kuriuos būtų įdomu pristatyti Niujorke?

Aš pati, deja, dalyvauti joje negalėjau, bet galiu pacituoti „Sla307“ savanorę Ieva Mediodia: „Buvo be galo malonu matyti tiek daug įvairaus meno ir šitokią daugybę žiūrovų. Matyti žiūrovų susidomėjimą menininkų darbais ir atsakyti į jų klausimus apie darbų reikšmes ir technikas. Liko pakilus jausmas. Mūsų stendą aplankė daug senų meno prietelių, tad tie kontaktai yra tik gyvesni ir tvirtesni, juk daugumą pažinojome dar studijų metais. Tai tikrai gera proga susitikti ir kūrybiškai bendradarbiauti“.

Kaip palaikote ryšį su Lietuvos meno scena? Ar tam padeda tokios mugės, kaip „ArtVilnius“, ar pavyksta užmegzti naujų bičiulysčių, o gal pakanka laiko patikrintų?

Šiemet buvo pirmasis bandymas supažindinti Lietuvos publiką su SLA kaip organizacija bei „Sla307 Art Space“ veikla. Dauguma nežinojo, kad mes egzistuojame. Kaip jau sakiau, mugėje pristatėme iš viso 9 išeivijos menininkus, daugumos jų darbai jau anksčiau buvo įtraukti į mūsų parodų programą. Mugės apskritai naudingos veiklai viešinti. „ArtVilnius’18“ suteikė progą ir atnaujinti senas pažintis, ir užmegzti naujas.

„Meno parko“ atstovės, su kuriomis kalbėjomės apie # parodą, užsiminė, kad spalį dalyvausite festivalyje „Kaunas mene“. Gal galite trumpai užsiminti, ko iš jūsų tikėtis?

Na, Kaunas yra mano gimtas miestas, tad bus labai malonu sudalyvauti festivalyje kaip „Meno parko“ pakviestai menininkei. Pastaruosius trejus su puse metų buvau pasinėrusi į „Sla307“ veiklą – tai puiki patirtis, bet teko mažiau laiko saviems projektams, nors jų niekada neapleidau. Festivalyje „Kaunas mene“ pristatysiu 2015 m. sukurtą instaliaciją bei šilkografijos atspaudus, taip pat ruošiame vaizdo projekciją, bendrą projektą su portugalų kilmės vaizdo menininku Francisco Janes.

„Sla307 Art Space“ rasite adresu:

307 W 30th
New York, New York

Arba internete. 

–

Su Laura Zaveckaite kalbėjosi Kotryna Lingienė © Kaunas pilnas kultūros

Straipsnyje panaudotų nuotraukų autoriai: Laura Zaveckaitė, Žilvinas Kempinas, Victoria Luzuriaga

Muzika iš esmės, muzika su šaknimis, virš ne tokių ir senų žemėlapyje subraižytų sienų pakilusi – arba iki jų niekada nenusileidusi – muzika. Muzika be ilgų reikalavimų sąrašų ir gal net be verslo klasės bilietų. Atvira, kviečianti muzika. Tai yra pasaulio muzika, kurios paprasti ir niekieno neįgalioti ambasadoriai Lietuvoje nuo 2006-ųjų yra „GM Gyvai“. Gera muzika gyvai.

Žilvinas Švarplys dešimtmetį praleido Čikagoje. Su kokybiška tėčio Česlovo kolekcionuota muzika užaugęs kaunietis JAV mieste išbandė įvairius darbus. O muzika pati atėjo – Žilvinas šveitė patalpas Čikagos universitete prabangiame Haid Parko rajone ir susipažino su vienu studentu, kuris prasitarė, kad tokiame muzikos klube kaip tik reikia ūkvedžio.

Taip visai netyčia Žilvinas įsidarbino garsiame, net legendiniame džiazo kultūros klube „HotHouse“. Šio klubo komanda laikomi vienais pirmųjų pasaulio muzikos ambasadorių JAV: „Užkibau už pasaulio muzikos taip, kad oho! Įdomu, kad mano vadovė buvo itin intelektuali komunistė, ją sužavėjo tai, kad aš iš Rytų Europos, taigi turėjau daug privilegijų, galėjau kiek tik noriu bendrauti su muzikantais.“ Prisibendravęs, 2000-aisiais, ėmė juos kalbinti vykti į Lietuvą, kurioje išskėstomis rankomis svečių laukė melomanas Česlovas.

Žilvinas Švarplys. Donato Stankevičiaus nuotr.

Tėvo šiai avantiūrai ilgai prikalbinėti nereikėjo, juolab kad tokios muzikos koncertų pasiūlos tuo metu nebuvo. „Manėme, kad atvešime gerą grupę, ir žmonės patys subėgs, bet taip neįvyko, puertorikiečių paklausyti atėjo dešimt klausytojų“, – prisimena Žilvinas ir dvylikos metų senumo įvykius vis pavadina kosmosu. Ne kosmosas, o realybė yra tai, kad Česlovas bilietus į pirmuosius „GM Gyvai“ koncertus pardavinėdavo tiesiog gatvėje. „Minusų minusas! Naudodavau kreditinę kortelę pirkti muzikantų lėktuvų bilietams, iki dabar vos galą su galu suduriame, jei atvirai pasakius. Pardavę bilietus padengiame praėjusių renginių skolas, bet iki dabar neplanuojam biudžeto, nesame pripratę, kad nesinervintume. Jei skaičiuotume, būtume seniai viską baigę. Nėra pinigų? Turi gauti, tiki, kad gali tai padaryti, ir gauni“, – sako Žilvinas, kurio su tėvu ir nedidele, bet užsidegusia komanda suorganizuotus koncertus jau galima skaičiuoti šimtais, o pasaulio šalis ir tautas, kurių atstovai yra groję Kaune, Vilniuje, Palangoje, – na, irgi šimtais. Kaunas, beje, yra bliuzo miestas, lietuviams apskritai taip pat labai artima persų muzika, užtikrintai duetu teigia Žilvinas ir Česlovas. Pirmieji jų atvežti muzikantai ir buvo bliuzistai. O vėliau vardas sekė vardą, pažintis – pažintį, rekomendacija – sukirtimą rankomis.

Ar tas pirmasis dešimtukas, atėjęs į pirmąjį „GM Gyvai“ koncertą, eina į juos iki šiol? „Tiesą sakant, nežinau – žinoma, turime pastovių lankytojų, nes bendradarbiauju su ne viena įmone, kurios turi įsigijusios koncertų abonementus, jos užtikrina didelę auditorijos dalį“, – įdomų koncertų organizavimo modelį atskleidžia Žilvinas ir svarsto, kad tarpukariu kultūros mecenatų turbūt buvo daugiau, dabar verslininkai ne visuomet ieško, kaip „išvalyti karmą“. Bet atradę muziką dažniausiai nebedingsta. Anot jo, jaunimo koncertuose nedaug, nors daugėja – galbūt baidosi termino „pasaulio muzika“? „Neretai žmones įleidžiu už dyką, pavyzdžiui, romai už mano renginius niekada nemoka, esu šios tautos bičiulis. Senjorus, studentus kviečiame už pusę kainos.“

Net keturis koncertus „GM Gyvai“ yra suorganizavę Panevėžio moterų kalėjime. O ką daugiau veikti per laisvą dieną tarp koncertų? JAV saksofonininkas Saxas Gordonas, lietuviai „Parranda Polar“, „Lapkričio dvidešimtosios orkestras“ yra skaidrinę kalinčių moterų kasdienybę, ir joms, be abejo, tai beprotiškai patiko. Trys koncertai vyko Vilniaus tabore.

Įdomu ir tai, kad Žilvinas teigia, jog lokacijų klausimas Kaune ne toks opus, kaip sostinėje, nors dažnas teigia atvirkščiai. „Baikit, Kaune lengva – VDU didžioji salė, Nacionalinis Kauno dramos teatras, „Renginių oazė“, Kauno valstybinė filharmonija „Žalgirio“ arenos amfiteatras, Raudondvario dvaras, buvęs „Ryšių“, dabar „Adform“ kiemelis“ – va, Vilniuje, turim migruoti tarp „Keistuolių teatro“, „Vasaros terasos“ ir Rusų dramos teatro.“

Žilvinas ir Česlovas Švarpliai. Donato Stankevičiaus nuotr.

Žinoma, nei Kauno, nei Vilniaus klubų ar koncertų salių (beje, šiuo metu nedažnas sprendimas yra rengti to paties muzikanto koncertus keliuose Lietuvos miestuose, bet „GM Gyvai“ nepasiduoda!) Žilvinas net nebando lyginti su tik po kurio JAV praleisto laiko atrastais atokiuose Čikagos rajonuose veikiančiais bendruomenių klubais. Tokiose vietose nėra socialinių klišių, falšo, laiko pojūčio. „Ten tikra“, – sako jis. Kalbant apie tikrumą ir bendravimą be ribų… viena Žilvino svajonių – atidaryti viešąją pirtį, nes jų Vilniuje, kaip ir vietų koncertams, trūksta, o Kaune, va, yra: „Pirtyje labai bendruomeniška atmosfera, nieko nepaslėpsi, ne kaip gatvėje.“

„Mano charakteriui būdinga suvedinėti žmonės“, – apie „GM Gyvai“ rėmuose gimusį, bet jau beveik savarankišką projektą pradeda pasakoti Žilvinas. Jau JAV jis pradėjo tai daryti. Atvažiuoja į Čikagą, pavyzdžiui, Ali Farka Touré iš Malio, Žilvinas greitai suskambina pažįstamiems bliuzo muzikantams ir sukviečia visus į sceną, taip išstumdamas juos iš komforto zonos: „Tuo metu tikrai nemaniau, kad tokias netikėtas sudėtis teks įrašinėti.“ Suvedimas po suvedimo nuvedė prie dar vienos, leidyba užsiimančios kompanijos – „One Root Music“, o Lietuva tapo muzikantų kryžkele.

Pirmasis čia įrašytas albumas buvo „MaLituanie“ – su iš Malio atvykusiu Baba Sissoko muzikos kalba bendravo taip pat iš šios šalies kilęs Viktoras Diawara, multiinstrumentalistas Saulius Petreikis bei vokalistės Laurita Peleniūtė ir Indrė Jurgelevičiūtė. „Projektas buvo puikus, tik aš nieko neišmaniau apie leidybą“, – juokiasi Žilvinas. Ir dabar jam svarbiau turinys nei formatas, vis dėlto jau ima galvoti apie tai, kad reikėtų projektui pačiam save išlaikyti. Pasaulis juk pastebi. Antrasis „One Root Music“ projektas buvo senegaliečio Solo Cissokho, atsivežusio Vakarų Afrikoje paplitusį styginį instrumentą kora, ir lietuviškomis kanklėmis grojusios Indrės Jurgelevičiūtės albumas „Solo & Indre“. Vienu dueto kūrinių susidomėjo ir teises vaizdo klipo garso takeliui įsigijo mados namai „Gucci“, o projektas apkeliavo ne vieną pasaulio muzikos festivalį JAV, albumai buvo puikiai parduodami.

Kaip tik dabar Europoje vyksta taip pat Lietuvoje gimusio projekto „Griot Blues“ turas. Projekto dalyviai – Čikagos bliuzo legenda Mighty Mo Rodgersas ir Malio multiinstrumentalistas, „kalbančių būgnų“ (tamani) meistras Baba Sissoko. Visai neseniai, beje, studijoje Vilniuje susitiko iš Tuvos Respublikos atvykę muzikantai ir tuaregai, įrašę, nors net negalėjo susikalbėti, devynis bendrus kūrinius. „Ateityje norėčiau įrašų sesijas rengti kur nors kaime, skirti tam tris ar keturias dienas“, – sako Žilvinas, muzikos pasaulio paslapčių bei balanso tarp meno ir verslo besimokantis iki šiol.

Žilvinas ir Česlovas Švarpliai. Donato Stankevičiaus nuotr.

Liepą žurnale kalbame apie radiją, ir „GM Gyvai“ čia turi ką papasakoti. „Pasaulio muzikos radijas, arba PMR, šiuo metu yra labiau grojaraštis, kurį vis pagaivina, naujos muzikos įkelia mano draugas, gal ateityje bus ir labiau radijo formatą atitinkančių laidų. Tai nebūtinai muzikantai, kurie yra groję „GM Gyvai“ renginiuose, tiesiog pasaulio muzika.“ Kam šio radijo reikia? „Nes esame dar pogrindis.“

Negalima nepaminėti projekto „Juke Train“ – koncertų… traukiniuose. Keliasdešimt puikiai internete „prasisukusių“ vaizdo įrašų rasite „YouTube“. Nuo „KeyMono“ ir „Žalvarinio“. Kodėl nesurengus dar ir „Juke Train“ festivalio kur nors nedidelėje stotyje tarp Kauno ir Vilniaus, klausia Žilvinas, ir pats atsako, kad tam labiausiai reikia rankų ir laiko.

Jei ne traukiniu, tai kitais būdais „GM Gyvai“ vasarą Kaune apsilankys net triskart. Liepos 12–ąją – turkų psichodelinės muzikos ansamblio „BaBa ZuLa“ koncertas, liepos 24–ąją – du bliuzo meistrai Carlosas Johnsonas ir Chrisas Cainas ir dar itališka grupė „Luca Giordano band“ magaryčių. O rugpjūtį? Sekite „GM Gyvai“.

gmgyvai.lt

Dainos Dubauskaitės tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. liepos rubrikoje „Į temą“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Nors pati Kauno bienalė suplanuota 2019-ųjų vasarą, jos komanda jau kviečia į pirmosios tarptautinės „MagiC Carpets“ (liet. „Stebuklingų kilimų“) rezidencijos Kaune baigiamąjį performansą. Šia proga savo patirtimi ir įžvalgomis apie nuolatos besikeičiantį kūrybinį procesą, darbą su kūrėjomis moterimis ir jau šį sekmadienį pristatomą kūrinį, pavadinimu „Skalbiniai“, dalijasi iš Folkstono (Jungtinė Karalystė) atvykęs šiuolaikinio šokio trupės „Shades of Bray“ įkūrėjas, jaunasis choreografas Jacobas Bray.

Kristinos Čyžiūtės nuotr.

„Shades of Bray“ pasirodymuose ir kituose tavo projektuose daug dėmesio skiriama feminizmui bei lyčių lygybei. Kodėl šią temą nagrinėji tiek apskritai, tiek ir Kauno kontekste?

Lygių moterų teisių bei emancipacijos temos man svarbios dėl daugybės priežasčių. Labiausiai dėl to, kad gyvenime didelę įtaką darė stiprios moterys: iš pradžių – mama, o vėliau – ir kitos manimi besirūpinusios moterys. Jos atliko svarbų vaidmenį – ypač prisidėdamos prie mano karjeros raidos ir charakterio formavimosi. Tęsdamas profesines studijas nusivyliau, kad šiuolaikinio šokio sferoje vyrai turi daugiau galimybių nei už juos kur kas talentingesnės moterys. Tą patyriau ir pats – man atsivėrė platesnės perspektyvos negu tiek pat pasiekusioms kolegėms. Tai labai erzina. Mano aistra – dirbti su moterimis ir suteikti joms progą išreikšti savo požiūrius.

Taigi Kaune, atvykęs parengiamojo vizito, praleidau keturias dienas ir sutikau daugybę žmonių, taip pat keletą fantastiškų moterų – stiprių, tylių, paslaptingų; man pasidarė labai įdomu, kaip jos dirba. Rūpėjo jų kūrybinis procesas, todėl norėjau daugiau sužinoti ir apie gyvenimus, išgirsti jų balsus, nuomones. Žinojau, kad dirbdamas su jomis galėsiu dar giliau pasinerti į šį projektą.

Gal gali daugiau papasakoti apie kūrybinį procesą?

Dažniausiai viskas vyksta taip: sutikęs grupę menininkų, su kuriais noriu dirbti, leidžiu su jais laiką, bandau geriau pažinti. Stengiuosi sužinoti, kuo jie tiki, apie ką nori kalbėti, ar ką nors aistringai mėgsta ir kodėl. Mėginu atrasti tas politines ar asmenines priežastis, kurios juos skaudina ar dėl kurių jie jaučiasi mylimi, – daug įdomiau dirbti, kai atlikėjai užsidegę, nuoširdžiai įsitraukę į gvildenamą temą, ir tai atsiskleidžia scenoje.

Jei dirbu su grupe atlikėjų, turiu subtiliai sudurstyti visus fragmentus į visumą, jiems dažniausiai to nė nežinant. Sudėlioju kūrinį menininkams net nesuvokiant, kad jie – didesnės visumos dalis. Visada galvoju apie vyksmo seką, kas buvo prieš tai, – pasirodymas turi plėtotis sklandžiai. Man patinka, kai bendras vaizdas susideda iš mažų detalių, vadinamų epizodais ar vinjetėmis, tuomet sujungiu juos į visumą – iš daugybės dalių sudarytą vientisą kūrinį. Grožis slypi tame, jog šis kūrinys estetiškai mainosi. Man tai svarbu… Natūralu, jog nenoriu, kad žiūrovams pasirodymas keltų nuobodulį!

Šį performansą kuriame su penkiomis menininkėmis: tapytoja Karolina Latvyte Bibiano, Ingrida Čepanonyte ir Kristina Marija Kulinič (aktorėmis iš „Blue Mouth Performance“), Aiste Jančiūte („Pojūčių teatro“ atlikėja) ir „Shades of Bray“ trupės nare iš Airijos Amy Robyn Lyster. Karolina iki šiol nedalyvavo jokiame performanse. Su ja rengiame tam tikrą žodinį pasakojimą, todėl šis darbas visiškai kitoks nei su performanso menininkėmis, tačiau visų jų pastangų rezultatai taps vieno kūrinio dalimis. Mane domina estetinė įvairovė. „Skalbiniuose“ taip pat bus jautrių, švelnių Karolinos atliekamų fragmentų ir stiprių, išdidžių epizodų, kuriuose pasirodo Kristina ir Ingrida, – tai puikus kontrastas.

Kūrybinio proceso pradžioje bandau neįsikibti jokios idėjos ar vaizdinio. Jeigu į studiją įžengi galvoje turėdamas tam tikrą viziją ir dirbi, kad ją įgyvendintum, tai nėra kūrybinis procesas. Mane domina daug gelmiškesnės paieškos. Idėjas aš vis „ištraukiu“ iš atlikėjų, todėl kūrinys nuolatos auga. Dažniausiai pradėjus dirbti pirminė idėja pranyksta, ir tai yra gerai. Noriu, kad kūrybinis veiksmas plėtotųsi natūraliai.

„Skalbiniai“ procese. Bertos Tilmantaitės / Nanook nuotr.

„MagiC Carpets“ projektas jaunuosius kūrėjus nuneša iš vieno Europos kampelio į kitą. Ką šis tarptautinis dėmuo ir darbas kitokios kultūros kontekste gali suteikti menininkui apskritai ir ką tai suteikė tau pačiam?

Didžiausia šio projekto sėkmė – jo sukurtas milžiniškas menininkų tinklas. Projektas vyksta dar tik pirmus metus, o jau būdamas Folkstone – savo gimtajame miestelyje, sutikau menininkę iš Vilniaus, minėtąją A. Jančiūtę, jos „MagiC Carpets“ rezidencijos metu! Tada rezidencijoje gyveno ir kita menininkė – Siobhán Ní Dhuinnín iš Airijos: trise mes šokome, lankėme paskaitas, dalyvavome vienas kito projektuose ir ėmėme dalytis bendrais ateities planais. Svarbiausia, ką gavau iš šio projekto, – reali darbo kitokiame kontekste patirtis. Tai mano pirmoji tarptautinė rezidencija, todėl šis patyrimas pravers ir kitose rezidencijose. „MagiC Carpets“ – fantastiškas projektas, suteikęs man puikią galimybę. Jo komanda – nuostabi.

Visi buvo labai mieli, šilti, svetingi, tačiau aš noriu suprasti, kas vyksta giliau, kokia ugnis dega žmonėse. Kas verčia juos pykti, mylėti ir t. t. Man tai buvo iššūkis – bandyti perprasti žmones, pasiekti, kad jie elgtųsi su manimi ne kaip su svečiu.

Šis projektas davė tiek daug… Sunku ką nors ir išskirti. Ko gero, labiausiai praturtino sutikti žmonės ir užsimezgusios draugystės!

Savo performansams atrandi gana neįprastų erdvių – šokių pasirodymai vyksta gatvėje, įvairių renginių metu, taigi tampa lengviau pasiekiami žiūrovams. Kuo svarbi tokia aplinka ir kaip pasirinkai erdvę pasirodymui Kaune?

Man įdomu, kaip galėčiau parodyti savo darbą ten, kur performansai įprastai nevyksta. Dėl to publikos patiriamas įspūdis būna dar stipresnis. Šioje vietoje žiūrovų būna, tačiau, tapusi performanso erdve, ji atsiskleidžia visai kitame kontekste. Man jau nusibodo matyti šokį teatre.

Ieškodami erdvės baigiamajam pasirodymui, apžiūrėjome daug nuostabių Kauno vietų, pavyzdžiui, apleistą fabriką, senuosius „Pažangos“ bendrovės rūmus ir labai gražų didžiulį Lietuvos banko pastatą. Tačiau šios erdvės dėl įvairių priežasčių mums netiko. Pagaliau pasirinkome „Žalgirio“ arenos amfiteatrą.

Nemanau, kad pasirodymo vieta turi pati ką nors reikšti, nors tai labai subjektyvu. Visgi ji veikia potyrius ir suteikia naujos pridėtinės vertės erdvei, kurią žmonės įpratę matyti naudojamą kitaip, ir tai mane žavi.

Parengiamojo vizito metu Kaune lankeisi balandį – susipažinai su vietos bendruomenėmis, menininkais bei tyrinėjai miestą. Ar pirmas įspūdis pasikeitė rezidencijai einant į pabaigą?

Kaune radau viską, ko tikėjausi. Tai gyvas ir meniškas miestas. Įspūdis toks, lyg čia nuolatos vyktų kas nors svarbaus, aš beveik galiu jausti šią žmonių skleidžiamą energiją. Visi sunkiai dirba, įgyvendindami savo sumanymus. Kadangi šio projekto „namai“ Kaune, tikėjausi čia rasti didelį meninių projektų tinklą. Taip ir nutiko. Ko gero, netikėčiausi dalykai buvo labai žemiški – tarkim, rožinė burokėlių sriuba… Neįtikėtina!

„Skalbiniai“ procese. Bertos Tilmantaitės / Nanook nuotr.

Kaip vyksta pasiruošimas performansui Kaune – gal gali papasakoti tiek apie procesą, tiek ir apie kūrinio pavadinimą?

Viskas klostosi labai sklandžiai. Nuoširdžiai džiaugiuosi atskirai besirutuliojančiais kūrybiniais procesais bei atlikėjomis, su kuriomis dirbu. Jos leido man pažvelgti į savo gyvenimus ir kūrybinę praktiką – tai nuostabi patirtis. Mūsų centre – ne idėja, o pats darbo metodas, kai ypač svarbu bendradarbiauti, nes į kūrybinį vyksmą įsilieja asmeninės atlikėjų praktikos. Tai procesas, kurį kurdami kartu mes įgaliname atlikėjus. Dirbant su Aiste svarbu somatika, estetika ir improvizacija, o su Ingrida ir Kristina – repavimas apie tai, kaip jos pavargo nuo klausimų, kodėl nedirba pagal specialybę. Šias idėjas pasiūlė pačios atlikėjos, ir mes kartu jas nušlifavome.

Jau kuris laikas galvojau apie žodį „skalbiniai“ (angl. laundry). Tiesą sakant, nėra nė vienos priežasties, kodėl performansas vadinasi būtent taip, todėl pabandysiu paaiškinti savo minčių eigą, atvedusią prie šio pavadinimo. Nenoriu apsiriboti akivaizdžiomis žodžio konotacijomis šio darbo kontekste, – jos, mano nuomone, gana juokingos, – raginu pažvelgti šiek tiek įdėmiau. Kurį laiką klausiausi Marthos Tilston kūrybos, ypač „Brighton Song“, kurioje skamba žodžiai: I wash my clothes in the bath with me‚‘cause in the end we’re all laundry (liet. „Prausiuosi vonioje su drabužiais, nes kas mes visi, jei ne skalbiniai“), privertę mane susimąstyti. Manau, tai nuostabi analogija šio projekto kūrybiniam procesui. Mes nenuilstamai naudojame, gludiname, gryniname savo kūrybines praktikas, tikėdamiesi sužinoti ir išmokti šį tą naujo, brandaus. Šiame projekte išryškėja mūsų spalvos, randame tai, kas mus vienija, kartu dirbdami, drauge ir augame. Rezultato nuspėti neįmanoma. Ir tai gerai. Mūsų būsimą veiklą nuspalvina kartu praleistas laikas.

Su Jacobo Bray kūryba ir jo performansu „Skalbiniai“ bus galima susipažinti jau šį sekmadienį, liepos 15 d., 15.30 val., „Žalgirio“ arenos amfiteatre. Renginys nemokamas.

Jacobą Bray kalbino Agnė Poderytė

Kauno bienalės inf.

Džiugas Kunsmanas – iš Italijos, Kęstas Matusevičius – iš Suomijos. Du šiuolaikinio cirko menininkai į Kauną šią vasarą grįžo dėl to, kad čia vyksta jau ketvirtasis festivalis „Cirkuliacija“. Jauniems, vyresniems, šeimai, laimingiems, ne tokiems laimingiems, centre, periferijoje. Visiems. Demokratiškai, spalvingai ir labai gera prasme kasdieniškai.

Itin sėkmingai Savanorių pr. esančiame kieme įvyko pasirodymas 66-iems balkonams ir vienai terasai „A Poetic Moment With the Community“ – kūrybinių italų artisto ir pedagogo Roberto Magro dirbtuvių rezultatas. Džiugas ir Kęstas šiose dirbtuvėse dalyvavo su savo kolegomis iš Lietuvos ir užsienio. Na, bet „tikrasis“ ir esminis šiuolaikinio cirko festivalio veiksmas prasideda liepos 19-ąją – Šilainiuose, prie Baltų turgaus oficialiai atidaroma rožinė cirko palapinė. To dar tikrai nebuvo. Stebint aktyvią jaunąją kartą ir jos tamprius ryšius su užsienio mokyklomis bei trupėmis atrodo, kad šio scenos meno Lietuvoje laukia turininga ateitis. O kol kas apie tai, kaip šiuolaikinis cirkas rado juos, pasakoja patys Džiugas ir Kęstas. Ateikite pamojuoti jiems Šilainiuose, ekskursijos dviračiais metu! Visą „Cirkuliacijos“ programą tuo tarpu rasite čia.

Džiugas Kunsmanas. Donato Ališausko nuotr.

Abu esate kauniečiai. Ar pamenate savo pirmą susidūrimą su cirku Kaune? Koks tai buvo cirkas, kokį įspūdį paliko?

Džiugas: Pirmą kartą su cirku susidūriau dar būdamas visai mažas, jau nepamenu ką tiksliai mačiau, bet atsimenu jog tai buvo cirko palapinėje.

Kęstas: Aš užaugau Ilgakiemyje, Kauno rajone. Jei gerai atsimenu, pirmą kartą cirką pamačiau Aleksote, tuomet buvau mažas vaikas. Tai buvo tradicinis cirkas ir, aišku, didelį įspūdi padarė gyvūnai, tokie kaip gyvatės ir drambliai. Kitų artistų ar pasirodymų net nepamenu.

Taip pat abu atstovaujate šiuolaikiniam, kardinaliai kitokiam nei įsiminęs daugeliui vidutinės kartos žmonių, cirkui. Kaip jis atėjo į jūsų gyvenimus?

Džiugas: Šiuolaikinį cirką pamačiau tik įstojęs į vaidybos studijas VDU, kuriose pamačiau James Thierree spektaklių vaizdo įrašus.

Kęstas: Šiuolaikiniu cirku pradėjau domėtis, kai pradėjau keliauti į užsienio žongliravimo konventą (EJC – European Juggling Convention). Ten pamačiau daugiau žongliravimo įrankių, nes prieš tai užsiėmiau tik ugnies įrankių sukiojimu (lazdos, poi ir pan.), taip pat išbandžiau stovėjimą ant rankų, porinę akrobatiką (pair acro arba hand-to-hand). Nuo to laiko pradėjau daugiau treniruotis akrobatiką, kadangi to Lietuvoje nėra daug. Ieškojau, kur galima išmokti,  taip atradau šiuolaikinio cirko mokyklas, nuo tada ir pradėjau juo domėtis vis labiau ir labiau.

Kęstas Matusevičius. Asmeninio archyvo nuotr.

Kas skatina grįžti į Kauną, nors turite visas galimybes veikti ir kurti svetur?

Džiugas: Šeima, draugai, žinau kad esu laukiamas, turiu vietos kurti ir čia, taip pat norisi padėti kitiems, norintiems mokytis šio meno, be to, pamažu čia vystosi šiuolaikinio cirko bendruomenė.

Kęstas: Mano svajonė yra galiausiai grįžti į Lietuvą ir užsiimti šiuolaikiniu cirku čia, t.y. mokyti jaunimo cirko mokykloje arba profesionalioje cirko mokykloje, kurti ir rodyti cirko spektaklius. Dėl to noriu palaikyti ryšį su tais, kas dirba čia ir prisidėti prie cirko augimo Lietuvoje.

Kaip manote, kuris „Cirkuliacijos“ veiksmas šiemet turėtų sudominti daugiausiai žmonių? Kuris gi jums patiems atrodo įdomiausias ir norėtumėte, kad atrastų kiti?

Džiugas: Man kaip atlikėjui svarbiausios Roberto Magro dirbtuvės. Pati programa šiais metais gan gerai paruošta nemanau, kad verta išskirti pasirodymus.

Kęstas: Manau, kad profesionalių cirko artistų pasirodymai gali palikti labai teigiamą įspūdį visiems. Bet dar nedaug kas šiuolaikiniu cirku domisi ir žino apie tai, dėl to šiais metais mes atėjome tiesiog po balkonais ir parodėme kas tai yra tas šiuolaikinis cirkas. Manau, kad tai turėjo paveikti žmones, al pakeisti jų nuomonę apie cirką, kad tai ne tik vaikiški pasirodymai.

Festivalio palapinei pasirinkta neįprasta vieta – Šilainiai. Ar turite ryšių su šiuo rajonu, o galbūt patys renginių metu jį atrasite?

Džiugas: Mano sesė jau kurį laiką gyvena ten, bet neseniai supratau, kad Šilainius pažįstu gan prastai, tad bus puiki proga susipažinti.

Džiugas Kunsmanas Anton Safonov dirbtuvėse festivalio metu. Donato Ališausko nuotr.

Kuris šiuolaikinio cirko elementas jums artimiausias? Šokis?

Džiugas: Dabar specializuojuosi hand-to-hand disciplinoje, šokis taip pat gan svarbus ir dažnai naudojamas, tačiau tai nėra tikra cirko disciplina.

Kęstas: Šiuolaikiniam cirke man labiausiai patinka klounada. Manau, kad tai yra labai svarbu artistui, nes pats klounados mokymuose išmokau būti ant scenos, reaguoti į žiūrovą, atrasti ryšį su juo. Susipažinus su klounada klaidos tampa sėkme ant scenos ir tai yra auksas artistui, bent jau man tai tikrai.

Renkasi „Pasirodymo 66-iems balkonams ir vienai terasai“ auditorija. Donato Ališausko nuotr.

Ar tenka bendrauti su tradiciniu cirku, pvz., „Baltijos cirku“, kuris Kaune giliai įleidęs šaknis? Galbūt einate į diskusiją dėl gyvūnų cirke ar kitomis temomis?

Džiugas: Teko kartą susitikti, bet tik trumpam, manau ateityje dar pasimatysime.

Kęstas: Ilgą laiką buvau prieš gyvūnų naudojimą cirke, tačiau nuvažiavęs į Suomiją studijuoti cirko truputi praplėčiau akiratį. Nebūtinai visos cirko trupės kankina savo gyvūnus. Negaliu pasakyti, ar dauguma, ar ne, bet dalis jų prižiūri juos geriau nei bet kas iš mūsų savo namuose prižiūrim savo augintinius. Pas mus mokykloje yra tiek tradicinio, tiek šiuolaikinio cirko žmonių. Tiek vieni, tiek kiti mokosi tų pačių pagrindų, tik vėliau pagal save keičia atlikimo būdus. Manau, kad sveika pamėginti abu variantus.

CIRKULIACIJA feisbuke

Šį pavasarį VDU garbės daktaro regalijomis apdovanotas, šiame universitete viešąją komunikaciją dėstantis Mykolas Drunga visų pirma yra žurnalistas. 1948-aisiais Vokietijoje gimęs mūsų pašnekovas – daugelio JAV ir Lietuvos leidinių bendradarbis, šiuo metu jo balsą galima girdėti LRT radijuje, jis redaguoja tekstus, pats juos rašo – tada, kai nebegali tylėti arba kai nori ką nors padrąsinti. Galėtų rašyti ir kalbėti daugiau! Juk gerą valandą prašnekėjome „tik“ apie radijo puslapius M. Drungos biografijoje.

Skaitant jūsų biografiją teko pastebėti, kad ir jūsų tėvas, Karolis Drunga, dar gyvendamas Lietuvoje, kūrė radijo laidas. Ar tai turėjo įtakos jūsų pasirinkimui dirbti radijuje?

Gal ne, pats susidomėjau radiju. Nebuvęs entuziastingu klausytoju nebūsi ir geras radijo bendradarbis, manau. Nuo pat jaunystės, atsikraustęs su šeima į JAV, klausydavausi lietuviškos radijo programos „Margutis“ Čikagoje. Tai buvo labai svarbi susižinojimo priemonė. Dienraščiai irgi eidavo – Draugas“ ir „Naujienos“, bet iš radijo greičiau sužinodavai, kas šiuo metu vyksta ar gali vykti tuoj pat, ar baigėsi prieš pusvalandį. Lyg ir pats dalyvautum ten. Amerikietiškos radijo stotys pasiskirsčiusios ideologiškai – arba konservatyvios, dešiniosios pakraipos, arba liberalios, kairesniosios. Būdavo svarbu ir įdomu klausyti įvairių nuomonių, paskambinus išreikšti poziciją ar paliesti niuansą. Televizijoje tai nepavyktų, o radijas ne tik perduoda suredaguotą turinį, bet ir šnekasi su tavimi. Tuo radijas labai įdomus ir, manau, dėl to niekur nedings.

Ar „Margutis“ buvo labiau apie išeivijos aktualijas, ar apie tai, kas vyko Lietuvoje? Kaip žinios iš okupuotos Lietuvos Čikagą pasiekdavo?

Iš Lietuvos žinių iki 1990-ųjų ateidavo labai nedaug. „Margutis“ pradėdavo nuo žinių iš viso pasaulio, tai buvo aktualu tiems išeivijos lietuviams, kurie nelabai skaitydavo amerikietiškų laikraščių. Apie okupuotą Lietuvą pranešdavo remdamiesi disidentų žiniomis ir tuo, ką pranešdavo atvykusieji iš Lietuvos, tik ne tie, kurie turėdavo į ją grįžti. Jiems nelabai leisdavo eiti į „Margutį“, o ir patys nenorėdavo, nebuvo intereso patekti į nemalonę. Dipukai, kurie gaudavo kelių dienų Lietuvos vizą ir grįždavo, ateidavo pranešti apie situaciją. Turėdavai būti atsargus ką nors Lietuvoje girdamas, kad tiems žmonėms nepakenktum. Juk „Margučio“ klausydavosi ir KGB.

Į Vilnių mums nuvažiuoti buvo labai sunku, o į Kauną išvis uždrausta – todėl, kad okupavus Lietuvą Kaunas buvo kultūros, politikos, verslo židinys. Tai iš jo į Vakarus pasitraukė dauguma intelektualų, visuomenės veikėjų, vadinasi, visi jie turėjo giminių Kaune, sovietų valdžia nenorėjo leisti susitikti. Na, giminėms buvo leidžiama atvykti į Vilnių, aplankyti iš JAV atvykėlius „Lietuvos“ viešbutyje, tik čia buvo galima susitikti. Jei norėdavai su giminėm išvykti, reikėdavo registratūroje pasakyti, kur vyksi, kokiu automobiliu, kas veš. 

Kada jūs pats pirmąkart apsilankėt Lietuvoje?

1987 metais, dar prieš Atgimimą, nors jis jau tvyrojo ore. Laisvėjimo ženklas buvo, kad mūsų ekskursija buvo pirmoji, gavusi leidimą aplankyti ir Kauną. Didelis daiktas! 

Irgi „Lietuvos“ viešbutyje gyvenote?

Žinoma. Su seserimi kartu apsistojome, kažkuris mūsų kambaryje pasakė, kad rankšluosčių trūksta. Po poros minučių pasigirdo beldimas į duris: „Jūs prašėte rankšluosčių!“ Tai labai ačiū už tokią greitą reakciją. Net į registratūrą nereikia kreiptis.

Tuo metu, jau ne pirmą kartą, Lietuvoje lankėsi ir „Amerikos balso“ žurnalistas Romas Sakadolskis, jo kambarys buvo 4 aukšte. Bet jis, būdamas smalsus amerikonas, nuėjo į 2 aukštą, atidarė duris ir pamatė įrašymo aparatūrą. Aišku, jį išvarė ir dar pasakė, kad jei tokia situacija kartosis, vizos į Lietuvą jis nebegaus.

Mums labai įdomi yra programa „Garso bangos“, kurioje angliškai pasakodavote apie tuo metu okupuotos Lietuvos kultūrą. Kaip atsirado ši laida? Kaip rinkdavotės temas, kaip jas priėmė amerikiečių auditorija?

Tai buvo apie 1972–1974 metus. Gyvenau Bostone, studijavau Masačusetso technologijų institute. Bostone buvo daug lietuvių, aš, kaip „santarietis-šviesietis“ radau bendraminčių – Perkūnas Krukonis (beje, jo tėvai buvo gimę JAV, neteikė daug reikšmės lietuvybei ir jam davė vardą Wayne’as, bet jis pasikeitė vardą į Perkūno!), Romas Šliažas buvo pagrindiniai, jie turėjo kontaktų Bostono universitete. Taigi gimė pasiūlymas universiteto radijuje kurti neįprastą, naujovišką, originalią laidą apie Lietuvą, kuri tada kentė sovietų okupaciją, apie kurią amerikiečiai labai mažai žinojo. Radijo, kuris buvo labai studentiškas, atstovai sakė: „Crazy idea, darom!“ O mes labai rimtai į tai pasižiūrėjom. Algos, aišku, negaudavome, buvo gerai, kad nereikėjo mokėti už eterį. Visos kitos radijo programos Amerikoje turi mokėti už radijo laiką. 

Tuomet jau buvo leidžiama angliška Visuotinės lietuvių enciklopedijos versija, tai buvo mūsų vienas šaltinių. Sugalvodavom, pavyzdžiui, temą „Lietuvos didieji kunigaikščiai“, arba „Lietuvių liaudies dainos“. Net savotišką radijo teatrą kūrėme, kad parodytume, jog lietuviai ne tik gaudavo mušti, bet ir patys mušdavo lenkus, baltarusius. Būdami liberalai, mes stengėmės nekurstyti nacionalinės neapykantos, tiesiog vaizdingai pasakodavome. Naudojomės garso efektų biblioteka – pavyzdžiui, muštynėms iliustruoti. Tiesa, tas muštynių garso efektas buvo iš airiško baro, ten skambėjo tokia frazė „throw the bums out“, tai nelabai tiko kalbant apie Mindaugo laikus. Bet kažkaip užtušavom. 

Pats vaidmenų irgi sukūrėte?

Ne, aš dažniau reportažus kultūrinėmis temomis rengdavau. Pavyzdžiui, apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį – ši laida gavo FM radijo sistemos išradėjo Armstrongo premiją. 

Ar rinkdavotės, kas jums asmeniškai įdomu, ar bandydavote įtikti auditorijai?

Visada reikia, kad klausytojui būtų įdomu. Kas iš to, jei tau įdomu, o niekas nesupras? Pavyzdžiui, populiarios laidos buvo apie garsius lietuvių kilmės amerikiečius – amerikietiškojo futbolo žaidėjus Johnny Unitas (Jonaitį), Dicką Butkus, boksininką, pasaulio čempioną Jacką Sharkie – jis pats dalyvavo laidoje, Perkūnas su Romu buvo pas jį nuvažiavę.

Aš visuomet sakydavau, kad esu iš Lietuvos, nors jos, savo tėvynės, dar nebuvau matęs. Viena studentė kartą man sako: „O, aš irgi iš Lietuvos, mano tėvai iš Vitebsko!“ O ji buvo litvakė. Litvakų Lietuvos samprata šiek tiek kitokia, ar ne? O ir kaimynai kitaip Lietuvą įsivaizduoja nei mes. Darėme ir apie tai laidą, apie Lietuvos ribų ir supratimo kismą nuo 1009 metų. Dar buvo laida, kurioje nagrinėjome ryšius tarp lietuvių kalbos ir sanskrito. Skaitėme patarlę „Dievas davė dantis, Dievas duos duonos“ ir jos versiją sanksrito kalba – „Devas adadat datas, devas dasyati dhanas“. Taigi ir lietuvių kalbos per Bostono universiteto radiją buvo galima išgirsti. Daugeliui net ir intelektualių amerikiečių mūsų pateikiama informacija buvo naujiena, kad ir tai, jog Lietuva ne visada buvo Sovietų Sąjungoje.

Kokių dar laidų buvo tuo metu šiame radijuje?

Prieš mūsų laidą buvo transliuojama „Gay Wave“, skirta laužyti stereotipams apie seksualines mažumas. Ją vedė gana žymus amerikietis Barney Frankas, kuris vėliau buvo išrinktas senatoriumi. Vis pasilabindavome prasilenkdami. Ši laida buvo svarbi, tuo metu gėjai buvo nematomi, apie juos nešnekėdavo, o jei šnekėdavo, tai nehumaniškai. Būdavo drąsu, kai prisipažindavo. Dabar jau visai kitaip. Taigi visi mes tada buvom keisti paukščiai, kurie nusprendė tai papasakoti klausytojams.

Jūs turbūt visada tikėjote, kad Lietuva bus laisva, jei jautėte svarbą kalbėti apie ją pasauliui?

Laukiau ir tikėjausi, nes maniau, kad didelės imperijos amžinai negyvuoja. Atrodo, 1976 metais atvyko į Vakarus Aleksandras Štromas, Maskvoje dirbęs teisininku. Jis garantavo, kad Sovietų Sąjunga greitai grius. Daugelis tada juo netikėjo. Atgimimas daug kam irgi buvo siurprizas. Man – ne, nes JAV jau sulaukdavome daugiau svečių iš Lietuvos, pavyzdžiui, Jaunimo teatras vaidino Eimunto Nekrošiaus spektaklius „Pirosmani, Pirosmani“, „Vyšnių sodas“. Dar prieš Kovo 11-ąją 1989 metais svečiai iš Lietuvos su mumis sugiedojo himną. Vienas žmogus, vėliau tapęs Algirdo Brazausko patarėju, priminė jiems, kad Lietuvoje dar Sovietų valdžia, dar reikės grįžti. Na, bet stebėtinai greitai po tų keliasdešimties metų, kai nebuvo jokio pokyčio, viskas įvyko. Ir apie tai jau pranešė pati Lietuvos spauda, Lietuvos radijas.

1990-aisiais išvykote dirbti į „Laisvosios Europos radiją“ Miunchene. Kaip gavote šį darbą?

Man į Čikagą 1989-ųjų gegužę paskambino iš „Laisvosios Europos radijo“ ir paklausė, ar norėčiau būti Lietuvių skyriaus direktoriumi. Sakiau, tai aišku! Nustebau, kad pasiūlė, bet tikrai neklausiau, kodėl. Turėjau užpildyti detalią keliolikos puslapių anketą, pažadėjo po pusmečio susisiekti. Norėjau į Vokietiją, nes aš gimęs Tiubingene, moku vokiškai, man visada patiko Vokietija ir Europa. Jau po poros mėnesių paskambino ir pranešė, kad direktorių jau rado, bet paklausė, galbūt norėčiau dirbti eiliniu redakcijos nariu. Taip, mielai! Dar po kurio laiko, apie Kalėdas, pranešė, kad darbą gavau, lėktuvo bilietai 1990-ųjų sausio 15-ai dienai užsakyti, mane Miunchene pasitiks, bus paruoštas butas. Na, ką, puiku.

Nusileidau Miunchene, niekas nepasitiko. Negalėjau amžinai likti oro uoste, tai skambinau į Lietuvių redakciją, atsiliepė toks vyras, pranešiau, kad atvykau. „O, velnias, – sako, – mes jūsų dar nelaukėme!“ Po keliolikos minučių atvyko pats „Laisvosios Europos radijo“ direktoriaus pavaduotojas, jis mane nuvežė į viešbutį – nes buto dar nebuvo radę, net davė kredito kortelę.

Jau kitą dieną, sausio 16-ą, ėjau į darbą! Vokiškai mokėjau, nebuvo problemų nuvykti su viešuoju transportu. Susipažinau su kolegomis, ir su Kęstučiu Jokubynu, kuris mane su velniais tada telefonu pasitiko. Bet gyvai pasirodė labai korektiškas žmogus. Įskaičiau pirmąjį reportažą, aišku, padariau klaidų, bet mane pamokė, tai buvo naudinga. 

Kovo 11-ąją jau išgyvenau kaip „Laisvosios Europos radijo“ darbuotojas. Jau turėjome Lietuvoje korespondentų – pirmasis buvo Audrius Siaurusevičius.

Miunchene buvo gerai tai, kad radijo žurnalistams reikėjo tik parašyti ir perskaityti pranešimą, užsisakius vietą studijoje. Viską sutvarkydavo vokiečiai technikai, kurie buvo be galo profesionalūs. Po kurio laiko, net nemokėdami lietuviškai, jusdami balso toną, pauzes, jie montuodami sugebėdavo iškirpti klaidas. Pasirodo, vienas technikų buvo aktorius, tad mokėjo gerai jausti kitą žmogų. 

Taip dirbome šešerius metus. Vėliau susiklostė, kad radijas buvo perkeltas į Prahą, nes Vokietijoje išlaikyti jį buvo brangu. Pasidalinus Čekoslovakijai, Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas Billui Clintonui – abu, beje, saksofonininkai – pasiūlė „Laisvosios Europos radiją“ perkelti į buvusius Čekoslovakijos parlamento rūmus. Nuoma – doleris per mėnesį! Na, bet reikėjo parlamentą paversti radiju. Jame jau nebuvo vokiečių technikų, viską išmokome daryti patys. Tik vadovas Kęstutis Girnius neišmoko, šiek tiek pasijuokdavome iš to! „Mes“ – tai Irena Vaišvilaitė, Virgis Valentinavičius, Valentinas Mitė, kuris vis norėdavo vykti į karštuosius taškus, Saulius Spurga, Jonas ir Marija Jurašai… 

Mokėjau lietuviškai, angliškai, vokiškai ir šiek tiek prancūziškai – itališkai, deja, ne, jei tai ne operų arijos. Taigi aš užsiimdavau užsienio spaudos apžvalga – kaip su Lietuva susiję įvykiai nušviečiami Vakarų žiniasklaidoje. Pasiūlydavau ir savo nuožiūra kokią temą. Buvo smagūs laikai, tikrai.

Vėliau buvo uždaryti europietiški radijo skyriai, jis liko veikti Centrinėje Azijoje ir tose Europos šalyse, kurios dar nebuvo Europos Sąjungos ir NATO narės. Mes juokdavomės, kad iš „Europos radijo“ dingo Europa. 

Su M. Drunga susutikome jo darbovietėje – naujajame VDU pastate. Įrašų studija čia tikrai yra, kaip ir radijo!

Tada atvažiavote į Kauną? Nebuvo dvejonių, gal grįžti į JAV?

Taip, į Kauną. Dažnai su žmona vykdavome į JAV, kai mano mama dar buvo gyva. Bet man patinka Europa, pripratau. Žinoma, ir JAV patiko – tik nežinau, ar dabar patiktų. Bet dvejonių neturėjau. Veiklos čia iškart netrūko. Tuoj gavau pasiūlymą iš LRT radijo dirbti užsienio spaudos apžvalgininku. Eidavau Kaune į LRT radijo studiją, o juk čia lietuviškas radijas ir prasidėjo. Ir dabar ten įrašinėju, nors šiuo metu ne visada ten lengva patekti, tada telefonu iš namų komentarą įrašau. Parašau ir straipsnių, kai jau labai kas nors sunervina. Arba atvirkščiai, kai noriu ką nors padrąsinti, palaikyti.

Beje, o jūs klausote radijo?

Žinot, kad nebe. Klausydavausi anksčiau „Žinių radijo“, nustojau, nes laiko pritrūksta. Bet jų formatas man patinka.

Alpstu dėl klasikinės muzikos. Kitokios ir nelabai suprantu. Kai būdavau vienas, klausydavau naktimis jos per radiją ir liūdėdavau. Dabar internetu klausau, džiaugiuosi, kad yra galimybių girdėti, ką nori. Žinoma, ir žinių klausau – net į paplūdimį vykdamas juk gali turėti su savimi radiją, neatitrūkti nuo pasaulio. Man labai svarbu tai, nenoriu atitrūkti. Gal kada norėsiu? Dabar dar dėstau, tai nesinori atrodyti kvailesniam už studentus. Aišku, generaciniai skirtumai akivaizdūs. Studentams reikia aiškinti, kodėl Stalinas blogas, pavyzdžiui. Ir net 20-ies metų senumo įvykius reikia aiškinti. 

Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys
Donato Stankevičiaus nuotr.
Interviu publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. liepos numerio rubrikoje „Kaunietis“

Amerikietis Zan Hoffman įsitikinęs, kad gatvių tvarkytojai šiais laikais dirba su daug didesniu užsidegimu, nes… daug, labai daug laiko praleidžia vaizdo žaidimų pasaulyje. „Pažiūrėk į juos, atrodo, lyg rankose laikytų pultelį“, – suokalbiškai kikena menininkas iš Luisvilio, didžiausio Kentukio valstijos miesto, turintis daugiau negu vieną muzikos projektą ir, gali būti, gerokai daugiau nei šimtą kaklaraiščių. Į Kauną jų atsivežė vos tris dešimtis – na, čia dviem ar trim mėnesiams.

Maloniai vėsioje Kauno menininkų namų svetainėje su Zan Hoffman kalbamės todėl, kad jis – šių namų rezidentas, taip pat jau keliskart Kaune pristatė vieną savo muzikiniu veidų – Bodycocktail, o šeštadienį ves performatyvų turą „Kaunastones“. Ne pėsčiomis – autobusu „RättBuss Express“, kurį, tiksliau, visą keliaujantį festivalį, į V. Putvinskio gatvę atvairuos švedai. Bet pirmiau išsiaiškinkime, kas amerikietį atviliojo į Kauną. Gatvės ir kaklaraiščiai čia vaidina lemiamus vaidmenis. Ir, pasirodo, jei nervina gatvių remontas, gali iš to sukurti meną.

Jei teisingai suskaičiavau, tavo projektui Bodycocktail – jau 25-ri metai. Visą tą laiką ir muzikuoji?

1984-aisiais įkūriau kasečių muzikos leidyklą, nors šiaip esu smuikininkas. Bet atradau Johną Cage’ą, kuris lyg uždegė žalią šviesą visiems, norėjusiems daryti, ką nori. Pirmieji mano projektai buvo itin eksperimentiniai, rinkau garsus, bendradarbiavau su kitais atlikėjais. 1993-aisiais įsigijau pirmąjį instrumentą – klavišinius. Tai ir buvo Bodycocktail – projekto, kuriuo išpažįstu meilę new wave erai – pradžia. Pavadinimą nusižiūrėjau iš olandiškos reklamos, kurioje supratau tik vieną žodį – „bodycocktail“. Mano muzika – tikrai kaip kokteilis, po kelių kūrinių supranti, kad jautiesi puikiai. Kartą viena mergina pasakojo, kad po pirmojo kūrinio manęs nekentė, o po trijų – jau norėjo manimi būti. Taigi, tiesa, kai kada žmonėms prireikia laiko mane suprasti, ir suprasti, kad pagal mane galima linksmintis.

Bodycocktail albumų esu įrašęs apie 250 – per 2300 kūrinių. Ir tai tik vienas iš trijų mano projektų. Dar yra Zanstones, kurio pagrindu gimė „Kaunastones“ – garso tyrinėjimai. Ir Zanoisect – triukšmo kontrolė analoginėmis priemonėmis.

Kaip atsidūrei Europoje?

1993-aisiais su bičiuliu Francisco Lopez grojome Ispanijoje. Pavadinome tą pasirodymą „Zan Francisco“. Man labai patiko, nusprendžiau, kad noriu šioje šalyje surengti turą. Ėmėme dairytis po žemėlapį, bakstelėjau pirštu į Galisiją, o Francisco atšovė, kad ten koncertą suorganizuoti neįmanoma. Aš, būdamas itin amerikietis, atšoviau, kad tokio atsakymo nepriimu. Mes gi nepasiduodame! Na, prireikė gal 15-os metų, kol su „Myspace“ pagalba man pavyko. Grojau skvote, buvo tiesiog fantastiška, žmonės, nors mane girdėjo pirmą kartą, dainavo kartu. Jaučiausi labai mylimas, tad nusprendžiau, kad turiu ten grįžti. Ir grįžau kitąmet, tada vėl kitąmet, ir taip tapau beveik ispanu. Tikrai – Galisijoje išgyvendinau iš savęs tas amerikietiškas savybes, dėl kurių nesame mėgstami, ir pasilikau tik visiems patinkančią amerikietišką dvasią. Be to, tokiose vietose, kaip Galisija, žmonės labiau vertina atvykstančius muzikantus, nes jų čia mažai. O tai padeda tobulėti. Būtent čia užaugau kaip atlikėjas. Su Amerika viskas tvarkoje, bet ten aš daug nepasiekčiau. Neturiu agentų, vadybininkų – dabar esu tame lygyje, kuriame noriu būti. Gal daugiau uždirbčiau Berlyne, bet ten mane po pasirodymo iškart pamirštų, tad mieliau groju už mažiau pinigų, bet Galisijoje, Latvijoje ar Lietuvoje. Čia mane atpažįsta!

Ar visus koncertus organizuoji pats?

Taip – tiesiog klausinėju pažįstamų. Jei paklausi šimto žmonių, bent vienas tikrai turės kokį kontaktą. Aš – tinklų mezgėjas, to išmokau dar devintajame dešimtmetyje, kai klestėjo kasečių mainų kultūra. Beje, dėl to mane ir pakvietė į Lietuvą – čia pirmąkart buvau pernai, kai į festivalį „Braille Satellite“ pakvietė dabartiniai „kasetiniai“. Susitikau tiek pažįstamų ir tik iš mainų žinotų žmonių!

Grįžtant prie klausimo – tartis dėl koncerto yra tas pats, kaip kviesti moterį pašokti. Jei nesutiks, tai ne pasaulio pabaiga. Aš pakankamai pasitikiu savimi, kad galėčiau pats save reklamuoti ir girti. Tai – ne europietiškas bruožas. Bet ir ne ego dalykas. Man tiesiog labai patinka pasirodyti scenoje, žinau, kad dabar tai darau geriau nei bet kada.

O ar visuomet ryši kaklaraištį?

Taip, šito išmokė mama, etiketo žinovė. Ji sakydavo, kad yra tik viena proga padaryti pirmą įspūdį. Tad aš visuomet išnaudoju galimybę būti geriausiai apsirengusia persona kambaryje. Į Lietuvą atsivežiau gal trisdešimt kaklaraiščių – manęs taip pat apsirengusio neišvysite. Tai, kaip atrodau, yra mano prekės ženklo dalis. Kiekvienas turi teisę kurti save ir, tokiu būdu, savo ateitį. Kas tame blogo? Jei ir esu persipuošęs, dėl to blogai tikrai nesijaučiu!

Kiek laiko planuoji praleisti Kaune?

Du, gal tris mėnesius. Man čia labai patinka, o Galisija irgi niekur nedings. Kaune puiku. Tiesa, būdamas Vilniuje suprantu, kad ten žmonės į tai, kad gyvenu Kaune, žiūri keistai. Bet tai du skirtingi miestai! Negaliu pasirinkti, labiau mėgstu šunis ar kates, negaliu ir pasirinkti tarp miestų. Vilnius – tai Lietuvos veidas Europai, o Kaunas… Kaunas užsiėmęs tuo, kad yra geriausias Lietuvos miestas. Ir jam gerai sekasi! Pažiūrėk, kiek visko jau spėjo nuveikti „Kaunas 2022“. Pastarąjį mėnesį nieko kito ir neveikiau, kaip tik vaikščiojau į kultūros renginius. Vilniečiai gali pavydėti. O man patinka antri miestai. Jie atviresni atvykėliams. Be to, Kaune vis sutinku geriausius savo srities specialistus šalyje. Ir jie tokie paprasti žmonės!

„Kaunas 2022“ jaunimo stovyklos „100 pirmų kartų“ pabaigtuvėse grojęs Zan neliko be dovanų

Kur Kaune tau smagiausia?

Susikūriau „Instagram“ profilį, kurį pavadinau „Kaunasvida“, arba „Kauno gyvenimas“ ispaniškai. Bent jau tokią dovaną galiu padovanoti Kaunui – galimybę pamatyti, kaip miestą mato atvykėlis.

Žinoma, negaliu nepagirti Kauno modernizmo. Didžiuojatės juo tikrai ne be reikalo. Ir ploju Kauno menininkų namams – visi renginiai čia išskirtinai įdomūs, ir jų tiek daug! Visai neseniai dalyvavau poezijos sleme ir patekau į finalą. Kodėl? Nes atsinešiau ne tik tekstą, bet ir pasirodymą. Tikiuosi, kiti dalyviai to iš manęs galėjo pasimokyti. Dar sužavėjo šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“ Ypač tai, kad jis vyko ne centre, o miegamajame rajone – Šilainiuose.

Šeštadienį prisijungsi prie į Kauną atidardančių menininkų „RättBuss Express“ ir pakviesi į performatyvią ekskursiją „Kaunastones“. Papasakok apie tai daugiau.

Vienas bičiulis Kaune man skundėsi gatvių ir šaligatvių remontu mieste – sakė, visiškas chaosas. Mano galvoje pasigirdo skambutis – aš juk eksperimentinio meno kūrėjas. Šaligatvių ardymas tapo inspiracija mano rezidencijai Kauno menininkų namuose. Jau trumpai pasakojau apie kitą savo projektą Zanstones – jam garsus paprastai renku renginio dieną, renginio mieste. Dabar turėjau progą koncepciją ištęsti iki dviejų savaičių ir labai detaliai ištyrinėti šaligatvius, jų ardymą, to skambesį ir kitus niuansus. Pritaikiau ir intelektualų, ir meninį požiūrius. Įrašytus garsus vėl ir vėl grojau KMN galerijoje, įrašinėjau, kol patalpos garsas išplovė tai, ką įrašiau gatvėje. Sukūriau ir muzikos kūrinį. Daug įdomių dalykų pavyko sužinoti. Šeštadienį juos ir pristatysiu – tiesa, tai, kad prisijungsiu prie „RättBuss Express“, yra visiškas atsitiktinumas.

Zan Hoffman performatyvus turas „Kaunastone“ šeštadienį prasidės 16 val.,  registruokitės į jį menas@kmn.lt. Vėliau  „RättBuss Express“ piknike vyks šaltibarščių dirbtuvės, turizmo zino kūrimas ir „Lady Blue Beard“ (Vokietija) koncertas. Daugiau apie renginį skaitykite čia. 

Zan tuo tarpu susidėliojo vasaros turą po Lietuvą ir Latviją. Jei ne Kaune, tai gal Palangoje? Bodycocktail muzikos rasite čia.

–

Daina Dubauskaitė

Prieš kurį laiką feisbuke pasirodė naujas puslapis, pavadintas dviprasmišku žodžių junginiu. „Sumauta pavara“ pasiūlė kokybiškų publikacijų apie automobilių istoriją ir įsimintinus jos taškus. Už šį virtualų žurnalą atsakingi du kauniečiai – Paulius Gaurilčikas ir Aurimas Grinys.

Pradėkime nuo banalumų: kaip kilo tokia mintis – pristatyti automobilizmo istoriją galbūt ne pačiam didžiausiam, tačiau, kaip žinia, ištikimam interesantų būriui? Pastebėjote normalių automobilizmo istorijos publikacijų stygių?

A. G.: Paulius – projekto krikštatėvis. Aš prisijungiau po poros savaičių – „Sumautą pavarą“ man tiesiog išmetė feisbuko sraute. Suskaičiau tuos kelis buvusius tekstus iki skutų ir pagalvojau: „O, reiktų ir pačiam pabandyti.“ Parašiau Pauliui ir prieš pat 2016-ųjų Kalėdas debiutavau internetuose kaip rašytojas.

P. G.: Lietuvoje toks dalykas pats neišsilaikytų – aukšto lygio leidinio turbūt niekada nebus. Tad lieka tik entuziastai. Bet rašydamas negalvoji, yra stygius ar ne. Tiesiog rašai.

A. G.: Stygius tikrai juntamas. Didžioji dalis autopuslapių koncentruojasi į naujausius automobilius ir sportą. Senienos lieka užmirštos. O jos tikrai daug kam įdomios.

Kaip renkatės temas?

P. G.: Šauna į galvą ir tiek, nelabai išeitų mus sukategorizuoti. Tiesiog tai mūsų erdvė, kur kažką parašę iš karto galime paskelbti.

Menka paslaptis ar staigmena, kad dar tarpukariu Kaunas buvo Lietuvos automobilizmo gimtoji vieta – motorizuočiausio miesto titulas Kauną persekiojo net ir sovietmečiu. Ar daug teko domėtis mūsų autoistorijos retrospektyva?

A. G.: Man – nemažai. Domėjausi ir Amerikos lietuvių bendrovės (AMLIT) veikla tarpukariu, ir Kauno autobusų gamykla (KAG). Daug kas nežino, jog Kaunas buvo Lietuvos automobilių pramonės centras. Na, centriukas gal labiau. Įdomu, kad net sovietmečiu Kaune beveik kiekvieno tėtis ar senelis turėjo automobilį – visiška fantazija didžiojoje dalyje SSRS, kur automobilis buvo labiau prabangos prekė. Su laiku supratau, kad kaunietis ir automobilis yra kaip… Nors ne, nesakysiu (šypsosi).

Kokių transporto priemonių nepriimtumėt į savo garažą? Koks automobilis kiekvienam iš jūsų būtų tas pats pačiausias?

P. G.: Nepirkčiau sovietinių, nes o kam? Visus kitus imčiau.

A. G.: Pritariu kolegai. Nebent kokią Brazausko „Volgą“ – įdomu pasižiūrėti, kur buvo vežiojama Kristina (šypsosi).

P. G.: Favoritų neišskirčiau, man patinka labai daug kas. Bet jeigu rinkčiausi vieną, tai būtų „Citroen DS“. Nežinau, ar kas nors kada nors dar buvo sukūręs revoliucingesnį automobilį – visomis prasmėmis. Na gerai, variklis prastas, bet visa kita buvo kosmosas. Hidraulinė pakaba, kai kitos mašinos dar buvo su lingėm ir t. t. Tikrai, kuo labiau domiesi automobiliais, tuo mažiau ką nors gali išskirti, nes visi turi įdomių aspektų.

A. G.: Norėčiau „Jaguar E-Type“. Gražiausias kada nors pagamintas automobilis. Ir to paties DS’o norėčiau. Dar jaučiu didelę pagarbą „Ford T“ – jeigu ne jis, vargu ar automobilis šiandien būtų tokia prieinama prekė.

… o gal „Datsun“?

Prieš keletą savaičių Seimo garažas skelbė automobilių aukcioną – ar nekilo pagunda įsigyti Česlovo Juršėno „Audi V6“?

A. G.: Ta mašina keturiais varomais – tegul važinėjasi pasieny (šypsosi). Jeigu Juršėnas būtų vairavęs „Volvo“, būtų kita šneka.

P. G.: Juršėno „bulka“ į Grūto parką labiau tiktų.

Jeigu gautumėte licenziją kurti lietuvišką „Top Gear / Grand Tour“, apie ką būtų pirmasis epizodas?

A. G.: Apie mūsų tautinius automobilius – „bulką“, „cepeliną“, golfą ir t. t. Ir, be abejo, padaryčiau „Top Gear“ lyginamąjį testą – taip ir matau kaip golfas bando įveikti „Hammerheadą“ su pilnu salonu vandens.

P. G.: Dar būtų geras reportažas apie 9 dešimtmečio „Žigulių“ tiuningą, bet labai sunku rasti vaizdinės medžiagos. Ten tiek potencialaus paveldo buvo: kalinių darbo bėgių rankenos su vabalu viduje, „Kamei“ purvasargių klonai, grotos ant penktukų galinių langų, plastikiniai „moldingai“ ant aštuntukų….

A. G.: …ratų diskai praplatinti iš dviejų darant vieną, „Blaupunkt“ juosta ant galinio stiklo, skraidančiomis lėkštėmis uždengti pirmuko žibintai, kurių skersmuo idealiai atitiko. Laidos svečias, be abejo, būtų Viga (9 dešimtmečio Kauno automobilių tiuningo scenos garsenybė Vygantas Pilipavičius – aut. past.).

Esat parašę jau tikrai solidų kiekį straipsnių. Ką šiuo metu laikote savo asmeniniais magnum opus?

A. G.: Mano mylimiausi būtų apie Žemaičių plentą ir apie Gianni Agnelli – ko gero, vieną įdomiausių asmenybių visoje autopramonės istorijoje.

P. G.: Aš tikrai tokio neturiu. Čia kaip su vaikais – negali išsirinkti, kuris geresnis. Aurimas – geresnis rašytojas. Aš, kaip inžinierius, galbūt pritrūkstu vaizdingesnio stiliaus.

A. G.: Paulius įdomesnių techninių dalykų parašo – man ne visada taip gražiai išeina pateikti duomenis apie variklio kubatūrą ar pakabos kietumą.

Vienas populiariausių Aurimo tekstų – apie Žemaičių plentą ir jo potencialą. Papasakok apie tai plačiau.

A. G.: Mintis kilo paprastai – turiu pomėgį lituanizuoti amerikietiškus dalykus. Nusprendžiau, kad Lietuvai reikia turėti savo „Route 66“. Nemažai šalių turi nacionalinius kelius, tapusius vietinės kultūros simboliais. O kodėl Lietuva negali turėti savo, galbūt į paveldo sąrašus įtraukto kelio? Ir ne tokio, kur būtų pakabinta kažkokia lentelė „čia buvo kelias“, o gyvo.Juo būtų įdomu važiuot, juo per Lietuvą keliautų užsieniečiai, būtų galima sukti kelio filmus. Tada ir prisiminiau Žemaičių plentą ir jo reikšmę tarpukario Lietuvai.

Kauno centrinis paštas ir amerikietiškasis „Cord“

Prieš kurį laiką pagarsėjo Pauliaus kurtos iliustracijos, kur Kauno tarpukario architektūra vaizduojama su atitinkamo laikotarpio automobiliais. Kaip kilo ši mintis?

P. G.: Nuo vaikystės svajojau būti autodizaineriu. Tačiau 10 dešimtmečio Kaune, kai baigiau vidurinę, viskas buvo kitaip nei dabar. Vis dėlto meilė geram dizainui ir geriems piešiniams nemiršta. Tai dabar, jau po daug metų, sumaniau papaišyti. Mokydamasis piešti pabandžiau Kauno modernizmą sujungti su tuometiniais automobiliais, kurie potencialiai galėjo būti to meto Kaune. Taip ir gimė tie piešiniai – visi sukurti naktį, nes diena rezervuota kitiems reikalams. Viliuosi dar sulaukti laiko, kai visi tie pastatai bus preciziškai restauruoti.

facebook.com/sumautapavara

Gale sėdėjo Paulius Tautvydas Laurinaitis
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. rugpjūčio rubrikoje „Mėnesio tema“

Sakartvelas – viena populiarių lietuvių kelionių krypčių. Dėl nuoširdumo, svetingumo, gamtos grožio, skonių ir, matyt, dėl keliasdešimt metų trukusios seseriškos patirties. Jei ne ji, nebūtume susipažinę su Kristina Baranauskaite, kauniete, jau dvejus su puse metų Sakartvelo meną ir skonį skleidžiančia savo studijoje K. Donelaičio gatvėje, prie pat sankryžos su Vasario 16-osios. Pasikalbėjus šeimininkė būtinai liepė užsirašyti į valgių gaminimo užsiėmimus. Jie įdomūs ir jau buvusiems Sakartvele, ir besiruošiantiems važiuoti, ir mėgstantiems gaminti apskritai, mėgstantiems bendrauti, ir švenčiantiems kokią nors progą, ir bendradarbiams. Erdvioje virtuvėje telpa tuzinas ir daugiau žmonių, o po valgių, būna, pasigirsta dainos. Yra ir nuolatinių gerbėjų – amžinų studentų! Sako, daugeliui labiausiai patinka gaminti chinkalius, chačapurį, bet čia vyksta ir konkretiems produktams skirti vakarai. Tądien, kai lankėmės, ant didelio stalo jau gulėjo paruošti porai, rytojus buvo suplanuotas pomidorams. „Gruzijos meno ir skonio namai“ ne tiesiog taip vadinasi – iki virtuvės reikia eiti per galeriją, kurios sienos nukabinėtos paveikslais, fotografijomis, daug ir suvenyrų, aksesuarų. Žinoma, ir ryškiaspalvių prieskonių, kurių gavome dovanų. Bet tai tikrai neturėjo įtakos teigiamai straipsnio temperatūrai.

Kristina, ar teko domėtis, kokia šių patalpų istorija?

Čia daug metų veikė vairavimo mokykla. Vieną kartą į kursus atėjo buhalterė, kuri čia dirbo, ir labai džiaugėsi, kad viskas taip smagiai pasikeitė. Esu susipažinusi ir su dar anksčiau čia gyvenusia moterimi – visai atsitiktinai. Kai dar vyko remontas, ją su anūke vieną dieną susitikau lūkuriuojančias prie durų. Pasidomėjo, ar galėtų įeiti, papasakojo, kaip čia gyveno, iki, atrodo, 1972-ųjų, kai gavo leidimą išvykti į Izraelį. Čia vyko netgi tos moters vestuvės! Ji mane „palaimino“ būsimai veiklai.

VDU įgijote menotyrininkės specialybę, o kaip prie meno prilipo kulinarija? Ar ji visuomet buvo?

Užaugau, galima sakyti, virtuvėje, tai buvo mano mažoji karalystė. Sakartvele viskas sukasi aplink virtuvę ir joje, taigi ir mūsų namuose tai buvo labai natūralu. Visada mėgau eksperimentuoti, pažinti, ragauti, stebėti. Užaugau su kartvelų virtuve, kurioje nėra jokių prievolių, rutinos, kurioje svarbiausia yra gera aura. Dėl to, kad dabar mokau gaminti kitus, kalti draugai! Sako, kiek čia pati viską nešiosi ir ruoši, išmokyk ir kitus. 

Steigti tik galeriją, skleisti žinią apie meną ir tuo apsiriboti, manau, mano atveju nebūtų buvę labai ekonomiškai prasminga. Virtuvė viską sustatė į vietas, o ir menas čia visiškai prie pat žmonių. Kol jie čia mokosi, leidžia laiką, bendrauja, juk gilinasi ir į paveikslus. 

Kaip parenkate dailininkus, kuriuos pristatote galerijoje? Kiek jau įvyko parodų?

Visaip nutinka – pažindiniesi, bendrauji, matai žmogų, galvoji apie būsimas parodas. Jų buvo jau gal penkios.

Ar perka lietuviai kartvelų meną?

Taip, itin sėkmingai praėjo Nino Chakvetadzės ir Bubos Arabuli paroda. Didžioji Bubos paveikslų dalis buvo išpirkta! Nuostabi dailininkė. O Nino menas pavirto į didelę kolekciją atvirukų, magnetukų, krepšelių, pagalvėlių… Žmonės prašo, mes stengiamės jų lūkesčius įgyvendinti.

Ar ateina į studiją Lietuvoje gyvenančių kartvelų?

Diaspora nėra labai didelė, bet taip, ateina – ypač į parodų atidarymus. Nepasakyčiau, kad čia yra traukos centras, bet epizodiškai nutinka malonios pažintys. Dažniau, beje, ateina jaunimas, kuris čia studijuoja, atvyksta pagal mainų programas.

Laisvės alėjoje juk veikia čia studijuoti atvažiavusios šeimos restoranas „Mtevani“. Esate pažįstami?

Taip, manau, jie šaunuoliai. Vietos pasaulyje juk labai daug, todėl tikrai džiugu, kad atsidaro tokie restoranai, kavinės. Mano studijos formatas kitoks, aš mokymuose skleidžiu žinią apie meną, kartvelų kultūrą, atstovauju menų virtuvei, tradicijoms.

Kada pirmąkart apsilankėte Sakartvele? Juk gimėte Lietuvoje, tiesa?

Taip, Lietuvoje. Nuo mažų dienų lankausi Sakartvele keliskart per metus, ypač vasarą. Turime ten namus. Visuomet atsivežu į Lietuvą prieskonių – džiovinto peletrūno, baziliko. Ten juk daug daugiau saulės, taigi žolės aromatingesnės, daugiau skonio.

Teko skaityti, kad jūsų mama – Sakartvelo graikė. Įdomu! O tėtis kaunietis? Kaip jie susipažino?

Tėtis – iš Prienų. Mama – iš Pontijos graikų. Kai vyko graikų-turkų karas, mano proseneliai bėgo ir rado prieglobstį Sakartvele, pasistatė ten namelius, taip susikūrė graikų diaspora. Pažinties istorija labai įdomi. Jiedu susitiko Petigorske. Tėtis ten buvo komandiruotėje, mama keliavo. Tėtis pamatė mamą ir nusprendė, kad reikia imti jautį už ragų. Po trijų dienų jie išvyko į Lietuvą. Bet su Sakartvelu mūsų šeimos ryšys labai svarbus. Manau, mišriose šeimose kultūrų dermė labai graži, nors mūsų atveju tai skirtingi temperamentai, tradicijos, šiaurė ir pietūs.

Mama prisideda prie jūsų veiklos, tiesa?

Labai! Iki tėčio mirties abu gyveno Sakartvele. Po netekties gyvenimas ten jai neteko prasmės. Taigi ji man padeda ir fiziškai, ir morališkai, tiek virtuvėje, tiek su parodomis. Be mamos nieko nebūtų. Esu labai dėkinga abiem tėvams, bet mamai – labiausiai. Daug teko su ja kalbėtis iki atidarant studiją, sakiau jai, kad jei ji laimins, aš šiuo keliu eisiu. Jei ne šeima, stiprus užnugaris, būtų sudėtinga eiti į priekį, svajoti, kurti.

Abi Kristinos giminės pusės – kartveliškoji ir lietuviškoji

Ar tai, kad mama – viso ko esmė šeimoje, Sakartvelo tradicija?

Motinos, kaip šeimos židinio kurstytojos, kultas ten didelis. Šeimos garbė siejama su moters garbe, nors išoriškai galbūt gali atrodyti, kad vyrai dominuoja. Ypač tai jaučiama vyresnėje kartoje.

O jūs save laikote lietuve ar kartvele?

Na, per pusę! Didžiuojuosi abiem savo tėviškėm. Žinoma, mamos bruožų turiu labai daug, ir vaikystėje ten su seneliais, draugais tiek daug laiko praleidau, kad tai negalėjo nepalikti antspaudo. Kai užsibūnu Sakartvele, kur viskas paprasta, reikia mažiau pastangų sprendžiant problemas, žmonės vengia streso, siekia džiaugsmo čia ir dabar, Lietuvoje adaptacija būna sunkesnė.

Kaip renkatės, kokius filmus rodyti per kino vakarus studijoje?

Žinote, įtakos turi net sezonai. Rudenį nuotaikos diktuoja vienus pasirinkimus, pavasarį – kitus. Klasiką kaitalioju su naujais vėjais. Norisi parodyti visą spektrą, įvairius laikotarpius, skirtingus stilius. Labiausiai visi domisi senaisiais trumpametražiais filmais, jų Sakartvele sukurta labai daug ir jie labai mėgstami. Žinoma, žavimasi ir Pirosmani, kitais klasikais. Ką tik kalbėjome apie gyvenimo džiaugsmą – ir jų kinas yra apie tą patį. Apie buvimą čia ir dabar, gėrėjimąsi akimirka.

Jei reikėtų įvardyti vieną produktą, be kurio nebūtų įmanoma Sakartvelo virtuvė, kas tai būtų?

Aš išskirčiau tris – tai graikiniai riešutai, žalumynai ir granatai. 

Ar pavyktų nustebinti kartvelus lietuvišku maistu?

Norėčiau pagaminti ten šaltibarščius, bet reikėtų vežtis marinuotų burokėlių, o tai sudėtinga! Manau, tai būtų jiems smagi patirtis. O šiaip jų virtuvė paremta visai kitokiais principais. Jie valgo daug daržovių, mėsos, bet nemaišo. Pomidorą gal tik kiek papjaustys, bet nemaišys su salotomis. Manau, daugelis kartvelų galėtų dirbti degustatoriais! Puikiai jaučia ir moka derinti įvairius skonius. Kiekvienas patiekalas – kaip muzikinis kūrinys, yra viena dominantė ir ją papildantys elementai. Nereikia nieko naujo išradinėti, jie mėgsta laikytis tradicijų, nustebinti būtų sudėtinga. Bulvių tarkiai kartvelams nesuvokiamas dalykas! Bulves galima virti, kepti, bet tarkuoti?.. Beje, lietuviškas varškės sūris – puiku, tinka. 

Galiu pasakyti, kas kartvelus stebina Lietuvoje – tai girti žmonės. Sakartvelas yra vyno lopšys, vaikams nuo mažų dienų aiškinama apie vyndarystę. Jie tuo didžiuojasi, tai kultūros dalis, ne šiaip gėrimas. Jie nesisvaigina, jiems nereikia atsipalaiduoti, jie ir taip laimingi, šoka, dainuoja, būna čia ir dabar. Būti neblaiviam yra didžiausia gėda, nuodėmė! Nepamatysite gatvėje girto gruzino. Jei žmogui nutinka nelaimė, bičiuliai juo pasirūpina. Manau, iš dalies taip yra ir todėl, kad kartvelai turi daug mažiau negatyvo nei lietuviai. O kai neturi destruktyvaus prado viduje, tamsiosios pusės, nėra kam ir išlįsti apsvaigus, nekyla nesklandumų. Nesakau, kad kartvelai neliūdi, nepyksta, – visko pasitaiko, bet tai sprendžiama čia ir dabar, negniaužiant emocijų. Kaip vaikai. 

Visą laiką kalbame apie Sakartvelą. Gali būti, kad kai kurie skaitytojai ne iš karto suprato, kad tai – Lietuvoje jau oficialus Gruzijos pavadinimas. Ką manote apie šią iniciatyvą?

Sakartvelas ir yra Gruzija, ant mano studijos lango irgi taip parašyta, tik kartveliškai! Taigi manau, kad labai gražu, tik, aišku, prireiks daug laiko ir kitų valstybių pastangų, kad toks pavadinimas prigytų, skambėtų visur. Kol kas ir Lietuvoje juk bus rašomi abu variantai. Beje, labai prajuokino, skaičiau, kad „gruzinus dabar vadinsime sakartveliečiais“. Jie kartvelai! Ir bendrinė kalba yra kartvelų, jau po to skirstoma į osetinus, adžarus ir taip toliau. 

Ar sunki kartvelų kalba?

Nelengva. Daug gerklinių garsų, kaip ir kitur Rytuose. Negaliu sakyti, kad kalbu laisvai, bet šį bei tą moku. Raštas, beje, gal tik atrodo sudėtingas, bet kiekviena raidė turi savo atitikmenį, tai ne hieroglifai. Skaičiavimo sistema dvidešimtinė, kaip Prancūzijoje – nėra šešiasdešimties, yra trys po dvidešimt. 

Kokia pati gražiausia Sakartvelo vieta?

Atvažiuokite ir nuspręskite (juokiasi)! Sakartvelas labai įvairus. Keičiasi klimato zonos, aukštingumas… Man, be abejo, tai vieta, kurioje užaugau, kaimelis 40 km nuo Boržomio, aukštai kalnuose. Su vyru daug keliavome po Sakartvelą, jis, nors ne vietinis juk, irgi pripažino, kad ten geriausia. Ten viskas yra! 

gruzijospasaulis.lt

Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys
Teodoro Biliūno nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. birželio rubrikoje „Kaunietė“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Pirmasis rugsėjo savaitgalis Kaune jau antrąkart išsiskirs varpų gaudimu. Antrąkart Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, o iš tiesų daug plačiau, vyks antrasis Tarptautinis Kauno kariliono festivalis. Tarp jo dalyvių – ir Lietuvos, ir užsienio atlikėjai, pristatysiantys įdomų šiam paslaptingam, beveik 400 metų istoriją skaičiuojančiam instrumentui sukurtos ir aranžuotos muzikos spektrą. Viena festivalio, kurį organizuoja Kauno menininkų namai, viešnių Tiffany Ng (JAV) prieš skrydį į Lietuvą su pasidalino kalnu aktualių minčių apie savo gyvenimo instrumentą, muziką ir progresą. Pokalbį iliustravome dviem Tiffany Ng surinktais grojaraščiais. O savaitgalį ateikite (ar, jei gyvenate centre, tiesiog plačiai atverkite langus!) paklausyti Tiffany Ng ir kitų festivalio dalyvių, kurie skambins Belgijoje 1935 m. nulietu, po restauracijos Nyderlanduose 49 varpus turinčiu istoriniu Kauno karilionu.

Pirmiausiai įdomu, kaip nusprendei tapti karilionininke? Ar teko susidurti su iššūkiais įgyvendinant savo svajonę?

Smagi istorija – dar vaikystėje per televizorių mačiau interviu apie Kalifornijos universiteto karilioną. Apie tai, žinoma, visai pamiršau. Pati karilionu skambinti ėmiau mokytis, kai įstojau į Jeilio universitetą. Vėliau studijavau karališkojoje kariliono mokykloje Belgijoje, esu jos absolventė. Tuomet Kalifornijos universitete Berklyje įstojau į muzikologijos doktorantūrą. Užlipusi į kariliono bokštą supratau, kad jis man matytas – prieš daugelį metų per televizorių!

Dabar apie iššūkius. Šiaurės Amerikoje darbo yra lygiai septyniems karilioninikams, taigi iškart supratau, kad vien į tai orientuotis negaliu. Planavau būti muzikologijos profesore – na, kokius 20 ar 30 metų, kol atsilaisvins vieta viename iš septynių karilionų. Bet ji atsilaisvino prieš pat man apsiginant daktarės disertaciją! Daug vasarų praleidau koncertuodama užsienyje, taigi mano biografija padarė įspūdį Mičigano universitetui. Svajonių darbą gavau 30 metų anksčiau, nei tikėjausi.

Keliauti po pasaulį ir skambinti karilionu įvairiose šalyse – taip pat svajonės išsipildymas. Kiekviename mieste man įteikiamas raktas nuo istorinio bokšto, turiu galimybę užkopti į jo viršų ir iš ten pamatyti miestą, be to, dalinuosi muzika su visais jo gyventojais.

Tffany Ng / Michael Pihulic nuotr.

Kokią vietą karilionas užima šiuolaikinės muzikos pasaulyje? Gal jis laikomas archajišku, o gal egzotišku?

Jis yra nepastebimas, kad ir kaip ironiškai tai beskambėtų. Karilionininką girdi visi, niekas nemato. Tad stengiuosi išnaudoti visas galimybes ir šį instrumentą pristatyti kompozitoriams.Ypač tiems, kurie dar tik pradeda karjerą – ką gali žinoti, galbūt, pamėgę karilioną, jam kūrinius rašys visą gyvenimą? Ir išties, neretai kompozitoriai susižavi plačiu kariliono varpų spektru. Tokių mano pastangų rezultatas – apie 40 per pastaruosius 3 metus karilionui parašytų kūrinių. Juos atlieku visame pasaulyje, taigi tikiuosi, kad bendradarbiavimas naudingas abiems pusėms – man ir kompozitoriams.

Šiuolaikinė muzika dažnai atliekama nedidelėse salėse, išsilavinusiam klausytojui, perkančiam bilietą. Šiuo atveju karilionas siūlo unikalią galimybę būti išgirstiems viso miesto ar jo rajono – nemokamai! Esu turėjusi puikių patirčių su žmonėmis, kurie iš esmės nebuvo susidūrę šiuolaikine muzika, bet po mano koncerto atrodė labai susidomėję ir žadėjo tęsti pažintį. Tarp tokių „atsivertėlių“ daug įdomių asmenybių – pavyzdžiui, vienuolių ar karo akademijų darbuotojų. Turime stengtis pasiekti ir tokią auditoriją.

Tavo programos pristatyme daug dėmesio skiriama moterims. Ar pritartum, kad lyties ir kariliono santykis – nelengvas klausimas? 

Iki pat XX a. antrosios pusės karilionas buvo laikomas vyrišku instrumentu, anksčiau juo profesionaliai grojo tik vyrai. Aišku, moterys galėjo groti namuose, bet juk „naminių“ karilionų nebūna. Kai XX a. pirmoje pusėje Belgijoje kilo nauja susidomėjimo šiuo instrumentu banga, jis buvo pristatomas kaip patriotiškas ir labai vyriškas.

To laikmečio piešiniuose karilionieriai vaizduojami pasiraitoję rankoves, lyg įrodinėjantys instrumentui, kuris čia bosas. Net muzika buvo kuriama „atletiška“, o tai irgi buvo privalumas vyrams. Moterys, norėjusios studijuoti karilioną, nebūdavo priimamos.

Pokyčiai prasidėjo nuo JAV – matyt, todėl, kad valstijose nebuvo vyriškosios tradicijos. Kariliono istorija čia prasidėjo XX a. 3 dešimtmetyje, viena pirmųjjų JAV karilionininkių buvo portugalų kilmės moteris Mary Mesquita Dahlmer, kuri netgi grojo prezidentui Franklinui Ruzveltui. O Europoje ir šiandien tarp karilionininkų daugiau vyrų.

Mane lyčių nelygybė erzina. Jokia moteris nėra laimėjusi prestižiškiausiame kariliono konkurse, kuris vyksta Belgijoje. Iš dallies todėl, kad karilionas, kuriuo skambina konkurso dalyviai, yra gigantiškas, juo groti reikia daug fizinių jėgų – na, ir kūriniai čia skamba iš XX a. pradžios repertuaro, tie „atletiškieji“ – jie, beje, iki šiol labai populiarūs. Europoje aš net sulaukiu komentarų apie „moterišką prisilietimą“ man grojant. O tai – visiška nesąmonė, nes mane groti mokė vyras – Geert D’hollander.

JAV karilionininkų ir karilionininkių yra maždaug po lygiai. Taigi mano misija yra ir skatinti moteris kompozitores kurti šiam instrumentui, nes tai – kiek didesnė problema. Bibliotekų lentynose kalnai vyrų kompozitorių kūrinių, o moterų ar tų asmenybių, kurių tapatybės nepatenka į dvinarės lyčių sistemos ribas („non-binary“, – red. past.), darbų beveik nerastumėte. Tai – nesąžininga mano studenčių ar „non-binary“ studentų atžvilgiu – norėčiau, kad jie rastų asmenybių, į kurias galėtų lygiuotis. Studentai vyrai tokių pavyzdžių turi apsčiai.

Paminėjai studentus, tad pasikalbėkime apie tavo dėstymo patirtį. Ar akademinis darbas turi įtakos tau, kaip menininkei? Ir ar daug jaunuolių mokosi groti karilionu?

Man muziką sudaro trys aspektai – atlikimas, mokymas ir muzikos istorijos suvokimas. Visi jie susiję tarpusavyje, visais trimis ir žongliruoju. Pati esu turėjusi išskirtinių mokytojų, kurie daug prisidėjo prie mano karjeros, tad jaučiuosi įpareigota perduoti tai, ką iš jų išmokau, toliau. Iš tiesų studentų anketų sulaukiu labai daug, ne visus galiu priimti, bet tuos, kuriems nepasiseka, raginu bandyti vėl. Kiekvieną semestrą dėstau 23 studentams, geriausiuosius kviečiu stoti į kariliono magistrantūrą.

O mano studentai puikūs! Jų įžvalgos tikrai turi įtakos mano pačios interpretacijoms ir technikai.

Tiffany Ng asmeninio archyvo nuotr.

Daug keliauji, tad turbūt turi ką papasakoti apie tai, kaip pasaulyje skiriasi kariliono kultūra? Ar teko susipažinti su šio instrumento tradicijomis Lietuvoje?

Tradicijos savitos kiekvienoje šalyje! Visur savas repertuaras, ir, tiesą sakant, galėtume aktyviau mainytis vieni kitų muzika bei mokytis vieni iš kitų atlikimo technikos. Žinoma, nereikėtų pamiršti, kad ir kariliono klaviatūros dažnai skiriasi, priklausomai nuo šalies.

Kaip jau sakiau, Šiaurės Amerikoje – taip pat ir Australijoje – lyčių klausimas nėra problema. Lyčių nelygybė aktualesnė tose šalyse, kuriose kariliono istorija skaičiuojama šimtmečiais. Apmaudu, bet ši problema akivaizdi Belgijoje, Nyderlanduose, kur kariliono tradicijos nuostabios ir nuostabiai išlaikytos.

Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje turite karilionierę Austėją Staniunaitytę – ji puiki atlikėja. Tai Austėja pakvietė mane į festivalį Kaune, ir kai ji paminėjo, kad moterys tik dabar tampa pastebimos Lietuvos kariliono pasaulyje, supratau, kad turiu paruošti būtent moterų kompozitorių kūrinių programą. Ją pavadinau „Women Rock the Bells“ („Moterys, valdančios varpus“, – red. past.).

Lietuviškajai kariliono scenai nestinga inovacijų, tad pagrindas yra, tereikia tęsti darbus. Pavyzdžiui, pripažinti sau patiems, kad pusė kariliono klausytojų yra moterys, tad jos nusipelno girdėti moterų sukurtą ir atliekamą muziką. Na, po tų dešimčių metų, kai girdėjo tik vyrišką. Visiems juk užteks vietos.

Nors visuomet stengiuosi groti kuo daugiau kompozitorių kūrinių, vykdama į Kauną pasistengiau dar labiau. Kariliono scena Lietuvoje jau pažįstama su elektronika, o tai – mano mėgstamas derinys. Visgi elektroninė muzika – vyrų dominuojamas žanras. Tad didžiuojuosi, kad galėsiu Kaune pristatyti elektroninės muzikos kūrėjų moterų Laura Steenberge ir Yvette Janine Jackson darbus.

Daugiau apie Tarptautinį Kauno kariliono muzikos festivalį.

Daina Dubauskaitė