Architektūros istorijos profesorius Birkbecko menų mokykloje, Londone, ir ten pat įsikūrusio Architektūros ir visuomenės centro (angl. Architecture Space and Society Centre) vadovas Markas Crinsonas įsitikinęs, kad kalbėti apie architektūrinį modernizmo paveldą būtina ir kad jis yra kur kas daugiau nei tik praeitis. Su  vienu iš pirmosios Europos kultūros sostinės modernizmo architektūrai dedikuotos tarptautinės konferencijos Kaune (į ją „Kaunas 2022“ programa „Modernizmas ateičiai“ kviečia rugsėjo 12-13 dienomis) pranešėjų apie sudėtingą ir įvairiapusę modernizmo architektūros prigimtį ir architektūrinės aplinkos įtaką mūsų gyvenime kalbasi Justė Litinskaitė.

Esate kelių knygų apie modernizmo architektūros sąveiką su besikeičiančiais socialiniais ir kultūriniais kontekstais, autorius. Kaip, Jūsų nuomone, modernizmo architektūra vertinama šiandieną? Ar ji plačiai pripažinta?

Daug kas priklauso nuo to, apie kokią modernizmo architektūros srovę kalbame, nuo konkrečių pastatų ir nuo vietos, kurioje esame. Modernizmų yra labai daug. Esti 2-ojo deš. avangardistų kurtas modernizmas, laikomas žemyninės Europos fenomenu. Taip pat egzistuoja ir 3-iąjame deš. pradėta vystyti, nuo finansinės vyriausybių paramos priklausomo, modernizmo srovė. Negana to, 5-ąjame deš. radosi alternatyvusis modernizmas, kritikavęs sėkmės susilaukusį oficialųjį modernizmą. Visgi, toks, skirtingų modernizmo bangų, naratyvas teisingas tik tam tikrose vakarų Europos dalyse, ir negalioja kai kalbame apie rytų Europą, Lotynų Ameriką ar Indiją.

Tam tikrą modernizmo dalį šiandien išties galima laikyti itin pripažinta, pvz., viduriniosios klasės gyvenamuosius namus, statytus 2-ąjame – 5-ąjame deš., mat jie įkūnija naujoviškos prabangos, anuomet sietos su šviesa, oru, naujomis išplanavimo formomis ir technologijomis, paženklintą gyvenimo būdą. Tai puikiai juntama pažvelgus į dabartines rinkos kainas. Negana to, yra išlikę gerai žinomų architektų projektuoti pastatai, jau tapę architektūriniu kanonu. Kitą vertus, netrūksta ir menkai vertinamų bei vargiai saugomų modernizmo architektūros pavyzdžių, daugiausiai, socialinių būstų. Nepaisant kultūrinio jų išskirtinumo, jie dažnai suprantami kaip tam tikrų, jau atgyvenusiomis laikomų, ideologijų atspindžiai. Kaip matote, Jūsų klausimui nėra lengvo atsakymo…

Ne tik pats rašote knygas apie modernizmo architektūrą, bet ir vadovaujate Architektūros ir visuomenės centrui Birkbecko Menų mokykloje, Londone, kuriame vykdomi tyrimai architektūros, dizaino ir kraštovaizdžio srityse. Kaip manote, kodėl vis dar svarbu kalbėti apie modernizmo architektūrą ir iš kokios perspektyvos reikėtų tai daryti šiandien?  

Paprasčiausia būtų pasakyti, kad modernizmo architektūra yra modernios istorijos dalis, kada buvo mėginta sukurti niekur lyg tol neregėtą architektūrą, išreiškiančią naujas tų laikų patirtis ir atliepiančią modernumo sąlygas. Tačiau, tai toli gražu nėra tik istorijos dalis. Modernizmo architektūra – nuolatinių mūsų bandymų neatsilikti nuo besikeičiančio pasaulio liudininkė. Beveik kiekviena su modernizmu besisiejanti istorija man atrodo probleminė. Būtent todėl ir negalime liautis tyrinėti modernizmo architektūros. Tikiuosi, kad mano centras tą daro sėkmingai, nors tai nėra vienintelis jo užmojis. Labai svarbu, kad mes suprastume savo miestus. Būtina, kad istorija ir kritika reaguotų į tuos, kurie kuria mūsų aplinką. Žvelgdami iš bet kokios perspektyvos, privalome būti savikritiškais ir nevengti svetimų perspektyvų, tam kad suteiktume pagrindą savosioms. Skubu pridurti, kad tai svarbu ne todėl, kad esame pliuralistai ir viskas kas paremta subjektyvumu mums yra natūrali vertybė (tokia dažnai būna vakariečių akademikų nuostata), bet verčiau todėl, kad į savo metodus diegtume dialogą.

Gali pasirodyti, kad išsisukau nuo klausimo, todėl leiskite Jums duoti vieną pavyzdį. Praeitais metais mano vadovaujamas centras surengė renginių seriją – pranešimus, simpoziumą, diskusijas – skirtą tyrinėti socialinį architektūros aspektą, kartu paliečiant ir architektūros indelį į visuomenės ir visuomeniškumo sąvokas. Renginyje buvo gvildenamos labai įvairios temos, buvo skaitomi pranešimai apie architektūrologų vaidmenį Kongo Demokratinėje Respublikoje ir Mozambike, žaidimų aikšteles, „Mietkaserne“ gyvenamąjį kvartalą Berlyne, Amerikos priemiesčių architektūrą, nekilnojamojo turto ir migracijos krizes, gatvių permąstymą gyvenamuosiuose kvartaluose prieš nuvilnijant neo-liberalizmo bangai ir pasivaikščiojimus po Lubetkino projektuotus gyvenamuosius kvartalus. Visa tai man padėjo permąstyti vieną istorinę, tačiau itin aktualią, problemą – Robino Hudo gyvenamojo kvartalo (angl. Robin Hood Housing estate), architektų Alison ir Peterio Smithsonų suprojektuoto rytų Londone, sunaikinimą. Renginio metu diskutavome, kodėl paveldo saugotojai negalėjo apsaugoti kvartalo, ir apie labai keistą Viktorijos ir Alberto muziejaus  Londone sprendimą išsaugoti vieną kvartalo fragmentą – dvi nuo vieno kvartalo pastato nuimtas vėliavas. Problemiška šioje situacijoje yra tai, kad mes dar tik mėginame suprasti Smithsonų darbo sėkmę ir/arba nepasisekimą, nors tuo pat metu politiniai režimai D. Britanijoje nuolat griauna panašius gyvenamuosius kvartalus, taip siekdami visuomeninės valstybės gerovės.

Mark Crinson. Asmeninio archyvo nuotr.

Modernizmo architektūra, ilgą laiką asocijuota su progresu ir modernumu, dabar dažniau prilyginama istoriniam paveldui. Ko, Jūsų nuomone, reikėtų imtis siekiant permąstyti architektūrinį modernizmo paveldą šiuolaikiniame pasaulyje ir kas turėtų tai daryti?

Kaip galite numatyti iš mano ankstesnio atsakymo, nemanau, kad modernizmas tėra istorinio paveldo dalis. Tai niekad nesiliaujančios mūsų modernumo patirties ir mėginimų perprasti miesto politiką dalis. Nesu šališkas modernizmo mėgėjas. Esu 6-ojo – 7-ojo deš. vaikis. Man augant D. Britanijoje buvo galima justi didelį pasipriešinimą su modernizmu asocijuotų pastatų atžvilgiu. Negaliu nuneigti, kad modernizmo dėka buvo sukurta tikrai katastrofiškų aplinkų. Aklai asocijuodami modernizmą su progresu, neišspręsime jo aktualizavimo problemos. Kas, visgi, turėtų permąstyti modernizmo paveldą? Manau, kad atsakymas labai paprastas – mes visi.

Kaip, Jūsų nuomone, architektūrinė aplinka daro įtaką kasdieniam mūsų gyvenimui?

Aš šią įtaką suprantu labai tiesiogiai. Kiekvienąkart man žygiuojant gatve, žengiant į pastatą, kenčiant alinantį karštį tvankiam kambaryje, ramiai miegant, ar paprasčiausiai pažvelgus pro langą ir pamačius, kažką, kas man labai patinka, aš patiriu architektūrinės aplinkos įtaką. Todėl net jei mes nuolat sąmoningai to nesuvokiame, architektūra mūsų gyvenime atlieka labai svarbų vaidmenį.

Savo knygose dažnai gilinatės į modernizmo architektūrai būdingą internacionalizmą. Gal galite paaiškinti, kaip skirtingos kultūros įkūnijamos architektūroje? Kokia mąstysena įkvėpė internacionalizmo radimąsi architektūroje ir kokį vaidmenį šis atlieka globaliame šiuolaikiniame pasaulyje?

Kultūrinės išraiškos architektūroje klausimas – labai sudėtingas. Modernizmas visada garsėjo kaip architektų valdomas architektūrinis stilius. Tačiau negalime pamiršti, kad periodiškai nuolat buvo juntamas noras pabėgti nuo architektams būdingos mąstysenos, dažnai vadinamos „architektūrine kultūra“, ir iš naujo pripažinti tai, kad kultūra išties yra ją kuriančiųjų ir ja gyvenančiųjų, produktas. Kitaip tariant, kultūra priklauso mums visiems. Būtent šie modernizmo laikotarpiai mane labiausiai ir domina. Su tuo ir susiję mano architektūrinio internacionalizmo tyrimai, kurie apima labai daug dalykų: architektūros ir globalių žinių jungtis, architektūros panaudojimą vyriausybiniams tikslams ir geresnį pasaulio, kuris nebeapsiriboja tautiniu identitetu, suvokimą. Visa tai siejasi su dabartinėmis globalizacijos formomis.

Pirmoji modernizmo architektūrai skirta konferencija Kaune kvies ne tik praturtinti istorines žinias, bet ir dalintis architektūrinio modernizmo paveldo ateities vizijomis. Kokia, Jūsų manymu, modernizmo architektūros ateitis?

Jei atsuksime nugarą praeičiai, rizikuojame pamiršti jos klaidų ir sėkmių įkvėptas pamokas. Labai abejoju aplinkos „ateities vizijų“ sąvoka. Man tai primena nekilnojamojo turto investuotojų ir vystytojų, savimylų politikų ir pardavimų ekspertų kalbas. Man pernelyg nerūpi ar modernizmas turi ateitį. Pastatai ir toliau bus statomi. Svarbiausia, kad visuomenė nesiliautų kūrusi gražią, atsakingą ir įtraukią aplinką.

Konferencija „Modernizmas ateičiai“ vyks rugsėjo 12-13 d., „Žalgirio“ arenos amfiteatre, Kaune.

Renginys nemokamas, tačiau privaloma išankstinė registracija (iki rugsėjo 7 d.) puslapyje konferencija.modernizmasateiciai.lt. Čia rasite ir daugiau informacijos apie renginį.

„Kaunas 2022“ inf.

Prieš kokias šešias dešimtis metų Vidas Mačiulis, Cezario (pavadintas pagal Raudondvario bažnyčios architektą) sūnus, Jono (Mačiulio, bet ne Maironio, nors tuo buvo patikėjusi viena jauna egzaminuotoja, Vidui stojant į žurnalistiką) anūkas, į stiklinį auklėtojos atkištą butelį įmetė raštelį su užrašyta savo svajone – būti radijo diktoriumi. Jau po kelerių metų aptikęs skelbimą jis vyko į diktorių konkursą, nors dar nebuvo baigęs vidurinės. Konkurse jį pastebėjo ir pakvietė iškart vykti rengti reportažų, nes „diktoriai tėra robotai“. O 1968-ųjų vasario 16 d. Vidas Mačiulis ėmė dirbti televizijoje. Taip, jau 50 metų. Laidai „Krepšinio pasaulyje“ – 26-eri. Šį fenomeną galima vadinti jei ne vlogu, tai protovlogu. Susėdus su Vidu ten, kur caro laikais veikė žandarmerija, o šiandien buriasi Kauno žurnalistai, jis papasakojo daugiau, nei mes spėjome paklausti. Nieko nuostabaus – už filmą apie Arvydą Sabonį „Atėjo… Sabas“ 2015 m. mūsų herojus įvertintas aukščiausiu Lietuvoje žurnalistikos apdovanojimu – Vinco Kudirkos premija, taigi interviu tapo ir meistriškumo pamoka. Sutarėme, kad kitąkart šnekėsime apie televiziją Kaune, o dabar – tik krepšinis. Krepšinis, kurio dienoraštį kaunietis rašo, įgarsina, filmuoja ir kitaip fiksuoja jau beveik 40 metų. Beje, Vido Mačiulio pozicija – gynėjas. O iš jaunosios krepšinio žurnalistų kartos jis labiausiai vertina Donatą Urboną. Linkėjimai jam!

Apie „Taim-autą“

Kai buvau koks trylikametis, pirmą kartą pamačiau krepšinio varžybas gyvai. Medinėje lauko aikštėje priešais Kūno kultūros institutą (dabar Lietuvos sporto universitetas, – red. past.) vyko TSRS pirmenybės – „Žalgiris“ žaidė su Rygos VEF’u. Mane, velnias, tas taip paveikė, kad be to krepšinio nebegalėjau gyventi. Tada rungtynes iš įvairių TSRS vietų transliuodavo radijas. Su broliu sukišę ausis prie imtuvo klausydavomės. Kai pradėjau dirbti žurnalistu, krepšiniui daug laiko eteryje nebūdavo skiriama, tik informuodavo, kas žaidė ir kas laimėjo. Mano, kaip žurnalisto, svajonė išsipildė Kauno sporto halėje 1979-ųjų vasarį. Vyko 8 komandų turnyras. Dvi laimėtojos turėjo likti Aukščiausioje TSRS lygoje. „Žalgiriui“ tie metai buvo prasti, buvo tikimybė iškristi. Mąsčiau, kuo galėčiau padėti, ir sugalvojau kiekvieną turnyro rytą po pirmos treniruotės kalbinti žaidėjus, trenerį: „Kaip šiandien žaisite su VEF’u, kad laimėtumėte?“ Treneris Stepas Butautas sutiko, kad tai gera idėja. Paprastai, žinote, kaip būdavo? Muzika prieš rungtynes groja. O mes pradėjome leisti įrašytas žaidėjų mintis. Šitaip vyrai užsivesdavo! Ir ką? „Žalgiris“ liko Aukščiausioje lygoje! Pralošė tik VEF’ui.

„Sportas“ tada pacitavo Butautą: „Mes likome Aukščiausioje lygoje tik dėl šeštojo žaidėjo.“ Paprastai šeštuoju žaidėju vadina žiūrovus, bet šiuo atveju jis turėjo omenyje mane, mano valandėles „Taim-aut“. Tai dabar žmonės Laisvės alėjoje mane pamatę uždainuoja „Krepšinio pasaulyje“, o tada rėkdavo „Taim-autas!“. Dešimt metų rengiau tas valandėles. Pirmasis pakalbinau Vladą Garastą, kurį tuomet dar tik kvietė būti treneriu. Vėliau šį tą naujo sugalvojau – ėmiau iš žiūrovų interviu. Niekas net neišeidavo parūkyti per tas pertraukas. Bet buvo ir cenzūra. Prieš vienas rungtynes, „Žalgirio“ ir CSKA, Aleksandras Gomelskis sako: „Vienas dalykas, kai tu manęs klausi, kitas, kai klausia liaudis. Paskelbk, kad rytoj atsakinėsiu į žiūrovų klausimus, tegu surašo ant lapelių.“ Lapelių buvo krūva! Pradėjau skaityti. Žinote, lietuviai: „Kiek dar tarybinėje armijoje tarnaus Tkačenka?“, „Kodėl jūs nekenčiat „Žalgirio?“. Aš prieš rungtynes perspėjau, kad klausimai aštrūs, bet Gomelskis pareiškė, kad atsakys į visus. Po trečio perskaityto klausimo – o žiūrovai trypė iš pasitenkinimo – išplėšė iš rankų mikrofoną ir pasakė: „Girdite, koks intrigantas Vidas Mačiulis, kad uždavinėja tokius provokacinius klausimus.“ Atidavė mikrofoną ir išėjo, likau vienas sausakimšoje Halėje.

Kitą dieną taip sutapo, kad vyko miesto komiteto biuro posėdis, sulaukiau skambučio, pakvietė pasikalbėti: „Gomelskis supyko, uždraudžiame Kauno sporto halėje daryti „Taim-autus“. Pats turi žinoti, ko klausti, ko ne.“ Viskas! Kitose rungtynėse per pertrauką vėl skambėjo muzikėlė, tylu, ramu… Bet aš, aišku, jose vis tiek buvau. Palyginti šiuos laikus ir anuos, gyvenome kaip kalėjime. Na, bet ką – artėjo superfinalas. „Žalgiris“ su CSKA. Skambina partijos miesto komiteto antrasis sekretorius: „Draugas Mačiuli, aš labai atsiprašau, kad pasikarščiavome, Gomelskis buvo neteisus, ir mes labai norime, kad jūs atnaujintumėte „Taim-autus.“ Sakau, klausykit, aš ne už atlyginimą gi dariau, savo malonumui, ir yra principai – nebenoriu. „Bet supraskit, kas gali atsitikti – jūs gi užimdavot žmones, jūsų balsas visus nuramindavo, o jeigu kas nors įvyks, koks incidentas?“ Sakau, milicija tam yra. „Na, bet pažadėkit.“ Po kelių dienų sutikau.

Apie uždraustą knygą

1989 metais Pranas Majauskas, Lietuvos sporto muziejaus direktorius, sugalvojo, kad reikia sukviesti 1939 metų Europos krepšinio pirmenybių čempionus lietuvius ir padaryti turnyrą – penkiasdešimtmečio proga. Beje, kitais metais jau ir aštuoniasdešimtmetis, tiek pergalės, tiek Kauno sporto halės. Sugalvojau išleisti apie tai knygą – su valdžia sutariau, kad nebus joje politikos, nors jau buvo prasidėjęs Atgimimas. Toks dailininkas, kraštotyrininkas Vytautas Gudelis rinko informaciją apie krepšinį. Sutikau jį Halėje, sakau, imkim, išleiskim knygą. Jis davė medžiagos, o aš viską parašiau. Įdėjau ir Antano Smetonos kalbą Halės atidarymo proga. Knygą pavadinau „Halė, kurioje žaidė Lubinas ir Sabonis“. Tais laikais knygas reikėjo leisti per leidyklas, o mes – be nieko, atspaudėme K. Požėlos spaustuvėje Kauno sporto halės vardu 15 tūkstančių vienetų, ir tiek. Kažkas iškilmingo renginio išvakarėse pastebėjo, kad ant knygos nėra leidyklos ženklo, nėra „palaiminimo“. Nebegalėjome jos pardavinėti! Tai ką – išdalijome.

Apie TĄ laidą

1991 metais per Sausio įvykius Kauno redakcija, nutraukus televizijos transliaciją iš Vilniaus, perėmė estafetę. Patekau į Lietuvos rekordų knygą – 12 valandų neišėjau iš studijos. Tris paras buvo neišjungta TV aparatūra, transliavome visai Lietuvai. Viskas praėjo, praėjo ir Rugpjūčio pučas, tuomet mes „užėmėme“ Centrinės televizijos programą, įkūrėme LTV2, transliavome laidas iš Kauno. Reikėjo naujų laidų! Laidos krepšiniui! Viskas taip supuolė, kad laida startavo 1992 m. sausio 11 dieną, 22 val. Tai buvo tiesioginė 2,5 val. trukmės laida – iš Ispanijos tą vakarą, prieš pat eterį, parskrido Arvydas Sabonis, buvęs „Žalgirio“ atstovas ryšiams su visuomene Arūnas Pakula ir Aleksandras Kosauskas, „Žalgirio“ fizinio pasirengimo treneris. Jie dalyvavo Žvaigždžių dienoje, kurioje žaidė ir laimėjo Sabonis. Toje laidoje nuskambėjo lemtingi Kosausko žodžiai: „Sveikiname Vidą Mačiulį su pirmąja laida apie krepšinį ir tikimės, kad jų bus daugiau.“ Pagalvojau: o kodėl ne? Kitą sekmadienį buvo antra laida, ir taip toliau. Iki šios dienos – 1 087 laidos. Visada, jei darau, tai iš širdies. Nesvarbu, kad Vilnius neduodavo pinigų. Na, bet LTV2 išgyveno tik metus, vėliau kanalą nusipirko „Litpoliinter“, ir Kaunas liko be televizijos. 

Apie komandą

Visi stebisi, kaip aš dar pats imu kamerą į rankas. Bet kodėl aš pats filmuoju? Operatoriai bėga, lekia, viską fiksuoja. O aš ieškau, matau, kad, pavyzdžiui, Jasikevičius durniuoja, – tada vien jį filmuoju, parengiu jau visai kitokį siužetą. Arba pamatau, kad žiūrovai įsiaudrinę. Nespėčiau gi operatoriui paaiškinti visko rungtynėms vykstant.

Operatoriai keičiasi. Su manimi yra dirbę Česlovas Jankauskas, Henrikas Žiniauskas, a. a. Romas Špokas, Stasys Dargis, Vladas Dekšnys – su juo turbūt ilgiausiai dirbau. Dabar jau septynerius metus dirbu su Kęstučiu Bražiūnu, jis puikus, baigęs režisūrą pas Joną Vaitkų. Taip pat pristatymus filmuoja Laisvūnas Karvelis. Va, kaip tik savaitgalį buvo jo dukters, mano anūkės, ir Mariaus Grigonio vestuvės. Septynerius metus Marius su mano Salomėja draugavo!

Ar operatorius turi būti krepšinio gerbėjas? Nesvarbu, svarbu, kad gerai filmuotų. Juokiausi, kad Laisvis anksčiau dirbdavo, bet laidų nežiūrėdavo, jam krepšinis buvo iki lemputės. Bet kai Salomėja susižadėjo, Laisvis pasikeitė. Ėmė gaudyti internetu rungtynes, kuriose Marius žaisdavo, man siųsti nuorodas, kaip pažiūrėti. Na, o aš dabar nebegaliu viešai rinktinės vertinti, nes būsiu apkaltintas neobjektyvumu.

Apie oranžinius kamuolius, mažus, didesnius ir nebūtinai apvalius

1993 metais buvo tokia komanda „Kauno Lavera“. Jos prezidentas Gintautas Verpetinskas nupirko man bilietus į JAV, kur praleidau dvi savaites ir pirmą, turbūt ir paskutinį, kartą patekau į Springfildo krepšinio šlovės muziejų. Marškinėliai! Knygos! Suvenyrai! Pinigų nedaug turėjau, tai du kamuoliukus nusipirkau. Bet jie susinešiojo, apsitrynė. Lyg ir maži pasirodė. Radau didesnį. O dabar jau gal ir dešimtas.

Automobilis irgi neatsitiktinai oranžinis. Pamačiau, kad „Ford“ išleido tokį modelį, nors tokio didelio lyg ir nenorėjau. Spalva papirko. Ta pati dailininkė, kuri filmo „Atėjo… Sabas“ DVD viršelį sukūrė, dekoravo ir automobilį. 

Apie įsimintiniausias rungtynes

1998 metai, Kauno sporto halė, jei mes pralaimime, nepatenkame į tolesį etapą. Buvo toks žaidėjas Ennis Whatley. Likus 3 sekundėms, jis metė, pataikė, laimėjom. Aš pirmą kartą neišlaikiau ir nubėgęs apsikabinau, bučiavau mūsų žalgiriečius. Bet kiekvienos rungtynės, kaip ir kiekvienas spektaklis, turi kažką išskirtinio. Kai buvau po stuburo operacijos, teko per televizorių žiūrėti. Kaip man buvo sunku! Kai esu Halėje, arenoje, rankos niekada neprakaituoja – atrodo, savo buvimu padedu vyrams. Be to, filmuoju, dirbu – taip lengviau stresą pakelti. O namie sėdi ir už širdies laikaisi.

Apie tradicijas

Aš esu liudininkas to, kaip pradėta viena graži tradicija. Kai Sabonis 2003 metų rudenį pradėjo žaisti „Žalgiryje“, nusistebėjo, kad prieš rungtynes pas mus muzika groja, o NBA visada giedamas himnas. Na, ką! Halėje himną sugiedojo Virgilijus Noreika, su juo padariau interviu, tuomet Kaniava… Dabar pažiūrėkite, kaip „Žalgirio“ arenoje 15 tūkstančių gieda. Pasakykite man: kur kitur Lietuvoje šitaip moka žodžius? Visi išmoko. Turbūt nežinote, „Eurolygos“ atstovai norėjo to neleisti, nes klubuose juk žaidžia įvairių tautybių atstovai, tai ne rinktinės. Bet ar uždrausi? Giedojo ir giedos. Man atrodo, kad šis Sabonio nustebimas įkvėpė ir tai, kad liepos 6-tąją dabar lietuviai visame pasaulyje gieda himną. Bet apie tai niekas nekalba. 

Apie tikėjimą

Galiu viena pasakyti – krepšinis Lietuvą išgarsino, o Kauną – „Žalgiris“. Trečia vieta Europoje! Dievas padėjo – juk močiutės meldžiasi. Sutikau neseniai vieną, kuri sakė, kad kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią, o po to mano laidą žiūri ir meldžiasi, kad aš tik sveikatos turėčiau. 

Apie meilę

Mano žmonai Teklei Mačiulienei, kuri, kaip ir aš, visą gyvenimą dirba žurnaliste, iš pradžių krepšinis buvo tiek pat įdomus, kiek žentui. Bet ji nėra praleidusi nė vienos „Krepšinio pasaulyje“ laidos. Prieš porą metų žmonai atliko sudėtingą širdies operaciją. Arenoje kaip tik vyko lemiamos rungtynės, kurias šiaip ne taip laimėjome. Grįžtu, žiūriu, visa išbalusi, pulsas pakilęs, ritmas sutrikęs… Vėl vežiau į ligoninę. Dėl ko? Dėl krepšinio… 

Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys
Teodoro Biliūno nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. rugpjūčio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

1982-aisiais iš Maskvos į Alytų, kur įsidarbino vargonininke, atvykusi Marija Oniščik jau daug metų gyvena Kaune, kur įsikūrė įstojusi į universitetą. VDU Filosofijos katedroje įgijo daktaro laipsnį – taip, muziką pakeitė filosofija. O tuomet – architektūra. Kauno, bet ne tik jo. Marija labai norėtų daugiau keliauti. Kad ir po Lietuvą, kurią „teoriškai“, rengdama istorinę medžiagą TV laidai „Stop juosta“ (su jos kūrėjomis žurnale kalbėjomės lygiai prieš metus – sutapimas!), jau beveik visą spėjo ištyrinėti. Kol kas Marija keliauja savo tekstais, kuriuos prieš dvejus metus pradėjo publikuoti tinklaraštyje. Jis taip ir vadinasi – „Marijos tekstai“, arba „Marijos blogas“.

Pradėjusi nuo medžiagos apie VDU Filosofijos katedros istoriją publikavimo, nuo 2016-ųjų liepos iki dabar Marija aprašė nemažą dalį Kauno senamiesčio ir naujamiesčio. „Noriu aprašyti visą miestą“, – neslepia ji. Bet neapsiriboja architektūros ir miesto istorija. Į pokalbio galą su Marija dar aptarėme tuomet artėjusį vargonų muzikos koncertą. Baigiant rengti numerį, Marijos tinklaraštyje jau buvo įkelta ir jo apžvalga – detali, skaidri ir net kiek prablaivinanti. Tokių tikrai norėtųsi paskaityti daugiau, ir ne tik apie vargonus. Net jei nesupranti, kaip tie vargonai veikia ir kodėl. Paskaičius tikrai magės suprasti. Marija, laukiam naujų įrašų! O kol kas kalbam apie tai, kaip ir kodėl rašomas „Marijos blogas“.

Kai pasitvirtinome mėnesio temą, ilgai neteko galvoti, kad prisimintume jus – „Marijos blogas“ juk bene vienintelis toks apie Kauną.

Aš vis dėlto manau, kad mano blogas – ne dienoraštis. Bet dienoraštį irgi kartais rašau, visą gyvenimą. Ypač keliaudama – visada vežuosi užrašų knygelę. Ir svetimuose, ir net labai savuose miestuose kaskart iš naujo galima rašyti dienoraštį. Tokių užrašų turiu labai daug. Kai dar daugiau važinėdavau, neturėjau blogo. Jis radosi nustojus keliauti, kai netekau darbo, nebeturėjau pinigų – galima sakyti, iš bėdos. Kai negali išeiti į žmones, gali išeiti bent jau internete. Iš pradžių ketinau publikuoti praėjusių kelionių įspūdžius, bet supratau, kad kitiems nėra aktualu, kaip koks Liuksemburgas atrodė prieš keletą metų. Iki tinklaraščio rašymo pradžios daugiausia tekstų buvau parengusi apie Paryžių, bet dabar įrašų apie Kauną skaičius Prancūzijos sostinę lenkia gal dešimtgubai. Maloniausia, kad kai kuriuos mano tekstus publikuoja žiniasklaida. Tik ne visada man patinka, kaip tekstai suredaguojami, suskirstomi skyreliais, prirašomos antraštės, sukuriami anonsai. 

Remiuosi tokia idėja, kad blogas yra vieta, kur galima publikuoti visokius tekstus. Galbūt kai kurių recenzijų dėl to negaliu parduoti, nes jie – „neformatas“. Aš noriu rašyti taip, kaip aš noriu, tokias recenzijas, kokias pati norėčiau skaityti, o ne kaip redaktoriai ar mokslininkai reikalauja. Blogas tam geriausia platforma. Vis dėlto tai ne dienoraštis, nes rašau aš blogą ne sau. Nors ir sau rašydamas visada mąstai, gal kada kas tavo paslaptis perskaitys, gal kam nors pakenksi. Tik vaikai turbūt apie tai negalvoja. 

Ar sekate tinklaraščio skaitomumą?

Specialiai neseku, bet kai keliu naują tekstą, statistiką „išmeta“. Pavyzdžiui, tekstą apie Vienybės aikštę perskaitė gal 3 000 žmonių! Jis, matyt, ir bus visų laikų populiariausias. Apie kokį skverelį Senamiestyje, būna, tik apie 70 perskaito. Na, nemyli žmonės Senamiesčio, nesidomi juo. Įdomu, kodėl taip yra. Aišku, negaliu būti visiems vienodai įdomi ir aktuali.

O jūs visą miestą norite aprašyti?

Taip, noriu aprašyti visą Kauną. Bet daug kur dar nebuvau, daug ko nemačiau, ne viską žinau. Vilijampolė, Žaliakalnis, Panemunė, Šančiai, ooo… Būna, vis atidėlioji, po to sužinai, kad jau kažkas kai ką įdomaus ir nugriovė, nudažė, pastatė.

Kaip ieškote informacijos?

Jei pavyksta susitikti su žmonėmis, tai, žinoma, malonu, bet pirmiausia man padeda internetas, nors dabar stengiuosi mažiau laiko jame praleisti, ir knygos. Skaitydama apie Kauno istoriją susipažinau su visų savo buvusių kolegų istorikų darbais, ko iki tinklaraščio rašymo nebuvo tekę padaryti! Tuomet architektūros istorija. Anksčiau buvau mėgėja, dabar, tiek knygų perskaičiusi per dvejus metus, jaučiuosi profesionale. Nors, kiek suprantu, cechas manęs tokia nepripažįsta. Nors kas iš tų diplomų? Absoliučiai nieko. Atėjus į darbo pokalbį sako: „Kam jūs čia tą talmudą rodote?“ Per daug! Man kartais atrodo, kad šiuo metu kuo mažesnis išsilavinimas, tuo lengviau susirasi darbą. 

Labiausiai dabar mėgstu skaityti memuarus. Tokiose knygose daug naudingos informacijos galima rasti, kas kada ką pastatė, ir panašiai. Pavyzdžiui, šio namo, prie kurio sėdime, žalių plytelių fasadas pabaigtas 1914 metais, spėjo prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą (sėdėjome mes „Knygų ministerijoje“, Laisvės al. 29, – red. past.).

Gal turite ką parekomenduoti?

Konkrečiai apie Kauną nedaug kas rašė. Bet visada žavi gerų rašytojų parašyti tekstai. Pavyzdžiui, Birutės Pūkelevičiūtės prisiminimai „Aštuoni lapai“. Koks stilius! Man vienas geriausių lietuvių literatūroje. Ir tokia meilė miestui, kurį teko palikti jaunystėje! Nepatinka, kai, tarkime, save per daug sureikšmina. Bet tai vis tiek informacijos šaltinis. Todėl man įdomiausia, kai yra surašyti adresai. Jei jų nėra, neturiu ko pasisemti!

Ar skaitymas padėjo ir lietuvių kalbą išmokti?

Žinoma. Tam, kad rašytum, reikia skaityti, o tam, kad skaitytum, reikia rašyti. Studijavau savarankiškai. Vienas draugas bandė mokyti, bet jam greitai baigėsi kantrybė su tokia negabia mokine. Taigi pasiėmiau vadovėlį, bet jis sovietinis, labai juokingas. Tokie pavyzdžiai buvo: „Kur tavo partijos bilietas“? Neilgai jį naudojau.

Jūs ir ekskursijas vedate, tiesa?

Taip, žinios „lipa per ausis“, norisi jomis dalintis. O aš ir įpratusi būti dėstytoja. Labai noriu ekskursantų. Pernai jų buvo daugiau, bet dabar gal jau per daug tų nemokamų pasivaikščiojimų organizuojama, aš norėčiau užsidirbti.

Pavyzdžiui, labai daug visko sužinojau apie Lietuvos miestus ir miestelius rengdama medžiagą naujam laidos „Stop juosta“ sezonui. Taip įdomu, aš net daugiau suruošiu, nei jiems reikia. Taigi jei kas norėtų tokių išvažiuojamųjų eskursijų, aš mielai. Pati ne visuose miesteliuose esu buvusi, arba buvau labai seniai, sovietiniais laikais, bet tikrai daug galiu papasakoti, o ir pačiai gyvai pamatyti būtų į naudą. Iš nuotraukų ne visada viską gali nuskaityti, o kur dar galimybė susitikti vietos gyventojus, kurie čia pat gali kokią nors istoriją papasakoti.

Turbūt gausiausia tekstų rubrika tinklaraštyje yra „Kaunas nykstantis ir išnykęs“, o gal turite idėjų naujoms serijoms?

Taip, norėčiau rengti, pavyzdžiui, pasivaikščiojimų po Žaliakalnį ar Centrą ciklą, kur apie pastatų istorijas man bevaikštinėjant pasakotų čia gyvenantys žmonės. Bet kartais susimąstau: gal jau visi žino tai, ką rašau, kuo domiuosi? Man įdomu, kaip miestas keičiasi, stebiu, kada kokį namuką nugriauna, kas stovėjo vietoj to ar ano pastato. Tenka ir tekstus prieš atiduodant žiniasklaidai kartais pakoreguoti, atnaujinti informaciją. 

Ar yra Kaune viena gatvė, gal kvartalas, kur jums geriausia, kur galite pasisemti įkvėpimo?

Man viskas įdomu, kas susiję su istoriniu Kaunu. Įsivaizduoju, kad Vilnius irgi galėtų būti įdomus, bet jo aš absoliučiai nepažįstu. Kai viską žinai, jau ne taip įdomu grįžti, nors, žinoma, vis kokia nauja detalė išlenda. Kiekviename kieme galima ką nors surasti. Kaunas tokio tipo miestas, baisiai įdomus! Bet galiu pasakyti mylimą architektą. Tai yra Vladimiras Dubeneckis. 

Kas jo žavi labiausiai?

Šiluma, tikrumas. Jis yra tikras, ne „pagal madą“, ne „pagal užsakymą“. Žavi ir ta regima evoliucija jo darbuose. Pradėjo Čiurlioniu, laikinąja galerija, juo ir baigė, nors muziejaus atidarymo nesulaukė. Kalbant apie mėgstamas vietas, matyt, Pelėdų kalnas man viena šilčiausių vietų Kaune. Ypač dėl Dubeneckio projektuotų pastatų. Beje, tai buvo pirmieji visuomeniniai pastatai Kaune po Pirmojo pasaulinio karo. Malonu, kad ta aura išliko. Užėjus į galeriją mielai pasitinka, darbuotojai myli tą pastatą, gali daug papasakoti. O žinote, kad ten tvora pavogta iš VII forto?

marijosblogas.blogspot.com

Kotryna Lingienė
Donato Stankevičiaus nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. rugpjūčio rubrikoje „Kaunietė“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Rugsėjo pabaigoje Nacionalinis Kauno dramos teatras ir Gintaras Varnas kviečia į pirmąją sezono premjerą – spektaklį „Getas“. Jis sukurtas pagal to paties pavadinimo Izraelio dramaturgo Joshua Sobolio pjesę. Prieš daugiau nei 30 metų pirmąkart pastatytame veikale pasakojama apie gyvenimą Vilniaus gete. Jame, o ir kituose getuose Europoje, įkalinti žydai įvairiais būdais stengėsi neprarasti dvasinės stiprybės. Viena išeičių – menas. Vilniaus gete susibūrusi teatro trupė ir tapo pjesės „Getas“ objektu. Dramaturgas pjesę parašė nesilankęs Vilniuje, taigi remdamasis ne savo patirtimi – jis 1939 m. gimė Izraelyje.

Spektaklio kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė gimė 1945 m. lapkričio 1 d., praėjus vos daugiau nei dvejiems metams nuo Vilniaus geto likvidavimo. Nuo vienuolikos metų žmones fotografuojančios vilnietės biografijoje – ir grafika bei scenografija. Daug, daug scenų. Teatro, televizijos, koncertų. Peržvelgus darbų ir įvertinimų sąrašą, kuriame – ir „Auksinis scenos kryžius“, būtų klaidinga, net įžūlu manyti, kad A. Jacovskytę G. Varnas dirbti „Gete“ pakvietė tik todėl, kad ji gimusi žydų šeimoje. Čia galima pacituoti pačios menininkės prieš porą metų žurnale „Veidas“, diskutuojant apie buvimą žydu šiuolaikiniame Vilniuje, išsakytą mintį, kad žmogus neturi būti vertinamas pagal tautybę: „[namuose] ji nebuvo akcentuojama ne iš noro nuslėpti, ištrinti, bet kaip svarbesnes iškeliant kitas žmogaus savybes“. Visgi tiesa, kad apie Vilniaus getą A. Jacovskytė žino daugiau nei daugelis „Getą“ repetuojančių jaunosios kartos aktorių. Juk ji dirba Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje. Apie sceną ir joje atkuriamą juodžiausią XX a. istorijos tarpsnį su „Geto“ kostiumų dailininke kalbamės Laisvės alėjoje, beveik priešais Nacionalinį Kauno dramos teatrą.

Aleksandra, jūs Nacionaliniame Kauno dramos teatre – ne pati dažniausia viešnia. Kaip prisijungėte prie „Geto“ kūrybinės grupės?

Su Gintaru Varnu jau ne kartą dirbau – statant „Edipo mitą“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Maxo Frischo „Biografiją: vaidinimą“ Kaune. Taigi kai Gintaras šįkart pasakė, kad bus darbo, iš karto sutikau. Net nežinojau, kokio – man tiesiog patinka su juo dirbti. Apskritai man įdomu dirbti, ir tiek. Nebent nejaučiu režisieriaus, netikiu juo – tuomet atsisakau.

O kai sužinojau, kad spektaklis – apie Vilniaus getą, tuo labiau – epochą žinau, įvykius žinau, filmo (Audriaus Juzėno „Vilniaus getas“ – red. past.) nemačiau, pjesės nebuvau skaičiusi. Ir nesu mačiusi to spektaklio, apie kurį visi, net patys skirtingiausi žmonės sako, kad prastas. Atrodo, 1991 m. Vilniuje jį pastatė Jonas Vaitkus.

Spėjote atsakyti ir į kitą mano klausimą – ar buvote skaičiusi pjesę. Ar pradėjusi dirbti filmą visgi pažiūrėjote?

Taip, pasidomėjau, kaip filme išspręstas kostiumų klausimas. Ten kostiumų dailininke, beje, dirbo mano draugė Eglė Kvintienė. Ir man labai patinka, kaip ji dirba. Žinoma, skiriasi teatro ir kino specifika. Vėliau su režisieriumi ir scenografu Gintaru Makarevičiumi sėdome žiūrėti eskizų. Žinote, retro motyvai kostiumui iškart suteikia sceniškumo ir padeda išvengti buitiškumo. O buitiškumo scenoje vengiu ne tik aš.

„Geto“ kontekste įdomi ir jūsų, kaip Vilniaus Gaono žydų muziejaus darbuotojos, patirtis. Ar teko teatre panaudoti muziejuje įgytas žinias, pasikelti archyvus, dokumentus?

Pasikelti nereikėjo, nes tai muziejuje man visuomet prieš akis. Muziejuje dabar dirbu puse etato kaip dailininkė ir parodų kuratorė. Su dizainere kuriame plakatus laikinosioms parodoms, kartu apgalvojame eksponavimą.

Žinoma, prireikus istorines detales muziejuje galiu pasitikslinti. Apskritai dirbdama su „Getu“ peržiūrėjau daug dokumentinės medžiagos, varčiau daug žurnalų, knygų muziejaus bibliotekoje. Kad nebūtų abejonių, ar kokia nors kepurė tinka tai epochai. Įsigilinęs pamatai, kad jau tada žmonės įvairiai rengdavosi, nevaikščiojo visi kaip uniformuoti.

Dar labai gerai prisimenu Romano Polanskio filmą „Pianistas“. Manau, kiekvienam žmogui, nieko nežinojusiam apie Holokaustą kaip procesą, jis turėjo atverti akis. Kaip žmogus nustumiamas: pirmiausiai privalo prisisiūti geltoną žvaigždę, kad būtų atpažįstamas. Tuomet neturi teisės vaikščioti šaligatviu, tik gatve. Vėliau žmonės išvaromi iš namų, suvaromi į getą, keletas šeimų į vieną butą, ir taip toliau. Kai pamatai procesą palaipsniui, viskas tampa aišku.

Nužmoginimo procesas?

Taip, žmogus tampa beteisis, valstybės neapsaugotas.

Matyt, todėl jaunesniajai kartai neretai nuostabą sukelia informacija apie Kauno gete veikusį orkestrą, Vilniaus geto teatrą. Beprotiškai sunku suvokti, kaip, netekus teisių, namų, giminių, neturint pakankamai maisto, dar galima rasti jėgų veikti kažką daugiau, nei tiesiog egzistuoti.

Išlikę nemažai Vilniaus geto plakatų. Ne tik teatro. Taigi žinome, kad ten vykdavo ir paskaitos, ir literatūros, poezijos, muzikos vakarai. Tiesiog iš pradžių žmonės netikėjo, kad bus sunaikinti, kad nėra jokios vilties. Manau, kad taip siekta išvengti dvasinės degradacijos. Juk gete buvo daug vaikų, jaunimo.

Taip pat skaičiau daug atsiminimų, interviu su Holokaustą išgyvenusiais. Pavyzdžiui, įsiminė lenkų kalba išleisti Varšuvos geto gydytojos prisiminimai. Jokių kaltinimų ar graudenimų, kaip buvo sunku. Tik faktai. Taigi gydytojai, dirbę geto ligoninėje, turėdavo – paradoksalus vokiškas tvarkos supratimas! – spirito darbo reikmėms. Ir jie vakarais tą spiritą gerdavo. Pirma, tai buvo kalorijos, taigi jie nebadavo. Antra, tai padėjo ištverti psichologiškai. Taigi tokie faktai, jokių spekuliacijų. Man toks istorijos pateikimas atrodo tinkamiausias.

Kaip manote, ar daugiau istorijų iš Vilniaus, Kauno, kitų getų galėtų tapti įkvėpimu naujiems lietuviškiems spektakliams, knygoms, filmams?

Reikėtų klausti literatų. Visgi, manau, dokumentika tam tikrais atvejais stipresnė nei meninė kalba. Ši pjesė, tiesa, taip pat parašyta žmogaus, nebuvusio gete, bet paremta prisiminimais, dokumentais, liudijimais – ne emocijomis.

Ar sutinkate, kad nuo per didelio emocijų kiekio menas gali tapti spekuliacija?

Taip. Ir to reikia vengti. Iš visų jėgų. Kitaip nebus įtaigu. Nebus netgi informatyvu.

Ar su „Geto“ aktoriais bendraujate tik kaip kostiumų dailininkė, ar pasikalbate ir apie spektaklio kontekstą?

Na, pasidaliname įspūdžiais. Kiek pastebėjau, jie labai noriai vaidina, noriai dalyvauja, jiems įdomu. Galbūt kai kurie tiesiog pirmą kartą išgirdo apie getą, Holokaustą. Galbūt girdėjo, bet nebuvo artimiau susidūrę. Lietuviai, natūralu, daugiau žino apie trėmimus. Na, bet žinote, kai tokios asmenybės kaip Janas Karskis (Holokausto liudininkas, Lenkijos ir JAV pilietis, Izraelio garbės pilietis, teisininkas ir diplomatas, istorikas – red. past.) pradėjo kalbėti sąjungininkams apie tai, kas vyksta Lenkijos getuose, juo niekas negalėjo patikėti. Net politikai. Manė, kad tai išsigalvojimai. Bet kaip galima tai sugalvoti? Neišgalvosi to, kad iki karo žydų gyvenimas Lietuvoje buvo pilnavertis, o vokiečiai juos sunaikino fiziškai. Sovietai – dvasiškai. Juk netrukus po karo uždarytos žydų mokyklos, laikraščiai, žurnalai, muziejus. Dėl vaizdo palikta viena – iš daugelio – veikianti sinagoga…

Grįžtu prie klausimo. Su aktoriais kalbamės visada. Klausiu, ar patogu, ar kostiumas netrukdo judėti. Ar jaučia, kad tai jo daiktas? Geriausia, kad scenoje apie kostiumą aktorius nebegalvotų. Ir, žinoma, man svarbu, kaip jie įsivaizduoja savo vaidmenį, tai man padeda. Kiekvieną kostiumą aptariu su režisieriumi. Bet jei matau, kad koks nors sprendimas rėžia akį, iškrenta iš konteksto, nesutinku. Tikiuosi, minkštai, bet kategoriškai.

Ar turite visas galimybes, taip pat ir finansines, įgyvendinti savo idėjas kostiumams?

Turi būti gerai. Dėl to visi ir stengiamės. Tikrai daug perkame „secondhanduose“. Žinote, kodėl? Daug pigiau, bet ne tik – naujai pasiūtas kostiumas gali atrodyti kiek dirbtinas, ypač tokiame spektaklyje. Per repeticijas aktorius nespėja tiek dažnai kostiumą pavilkėti, kad šis įgautų jo kūno formą. Tuo atžvilgiu dėvėtų rūbų parduotuvės – labai gerai. Apžiūrėdama rūbą jau žinau, ką iš jo padaryti, ką pridėti, ką atimti, ar prie jo tiks vienas ar kitas jau turimas daiktas. Tai labai įdomu, tai – kūryba.

Beje, teatre visad trūksta geros kokybės juodų vyriškų skrybėlių. Užvakar, pasirodžius naujoms prekėms, nupirkau tris! Angliškas, unikalias. Vilniuje yra dvi vintažinėmis vadinamos dėvėtų rūbų parduotuvės, ten tikrai galima rasti senamadiškų stilingų daiktų.

Darbo „Gete“ daug. Daug veikėjų, dauguma jų turi po porą visiškai skirtingų kostiumų. Juk tai spektaklis apie teatrą.

Ar esate teatro mėgėja? Na, kai nedirbate jame?

Esu gero teatro mėgėja. Atmosferinio, netikėto, kai spektaklio nepamiršti, tik išėjęs. Kartais žiūri ir matai: taip, labai profesionalu, labai gerai sugalvota. Bet… neveikia. Neatveria naujo pasaulio. Bet čia – aš. Manau, jaunimui reikia visokio teatro.

Beje, „Getą“ svarbiau pamatyti jaunimui ar vyresnei auditorijai?

Manau, visiems. Vyresni daugiau apie tą laiką žino, turi savo nuomonę, jiems irgi turėtų būti įdomu. Visgi ypatinga tema.

„Ypatinga“ – švelnus žodis. Sergate už savo spektaklius?

Aišku, tai man labai svarbu. Spektaklio, aktorių, režisieriaus, komandos sėkmė.

Nesinori po premjeros ką nors kostiumuose keisti? Esate savikritiška?

Baisiausias dalykas – kai visi apsivilkę kostiumus pirmąkart išeina į sceną repetuoti. Kai dirbi su vienu aktoriumi, matai jį iš arti, be sceninio apšvietimo – visai kas kita. Taigi per pirmąją peržiūrą su kostiumais labai nejauku. O per premjerą… viskas jau būna padaryta. Žinoma, nutinka, kad scenoje pamatau, ką galėjau padaryti geriau. Ir tai mane persekioja metų metus.

Vienas kostiumas?

Vienas kostiumas.

—–

Spektaklio „Getas“ premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre vyks rugsėjo 21 d., 22 d., 23 d., spalio 21 d. ir lapkričio 2 d. Bilietai jau parduodami.

Aleksandrą Jacovskytę kalbino Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys
Donato Stankevičiaus nuotraukos
© Kaunas pilnas kultūros 

Oficialiai Sugiharos savaitei jau pasibaigus renginio partneriai Netikėtos Japonijos kultūros festivalis „nowJapan“ visus norinčius Kauno menininkų namuose supažindino su Tatsuo Horiuchi – menininku, kuris yra tituluojamas japoniškuoju Mikelandželu (dėl Japoniją užklupusio taifūno anksčiau turėjusios įvykti dirbtuvės nukeltos į rugsėjo 10 d. – red. past.).

Visus savo darbus jis sukūrė su „Microsoft Excel“ programa. Dailininku, iliustratoriumi Tatsuo tapo tik išėjęs į pensiją. Per itin trumpą – šešerių metų – laikotarpį jis tris kartus iš eilės laimėjo pirmąją vietą konkurse „Auto Shape Drawing“, jo darbai eksponuojami garsaus japonų architekto Arata Isozaki suprojektuotame Gunma prefektūros modernaus meno muziejuje ir už Japonijos ribų – Londone, Singapūre. Kauno menininkų namų kūrybinėse dirbtuvėse Tatsuo pristatė pagrindinius savo darbo su „Excel“ programa principus ir visus norinčius pamokė, kaip įprastus skaičiavimus su šia programa praskaidrinti viena kita vektorine tulpe. Po paskaitos jis prisėdo apie savo patirtį papasakoti plačiau.

Tulpių žydėjimo metas Kauno menininkų namuose

Ar esate naudojęs „Excel“programą pagal pirminę paskirtį, dar prieš pradėdamas ja piešti?

Ne, niekada jos nenaudojau kitais tikslais – tik tapymo ir piešimo. Tiesa, savo buvusioje darbovietėje matydavau „Excel“ failus kolegų kompiuteriuose ir tai, kaip jie naudodavo grafinę šios programos funkciją – braižydavo įvairius grafikus, diagramas ar lenteles. Būtent šis prisiminimas ir tapo atspirties tašku renkantis programą kūrybai – su „Excel“ įmanoma kažką brėžti, ne tik atlikti skaičiavimus.

Išėjęs į pensiją, nusipirkau kompiuterį, bet nebuvau tikras, ką turėčiau su šiuo daiktu daryti. Ilgą laiką aš tiesiog ieškojau, tyrinėjau, ką būtų galima nuveikti su kompiuteriu, kol galiausiai man į galvą šovė idėja – noriu nutapyti skaitmeninį paveikslą.

Ar kada bandėte dirbti su kitomis programomis, skirtomis būtent grafiniam dizainui, piešimui? Kokie yra „Excel“  privalumai jų atžvilgiu?

Draugai man ne kartą bandė įrodyti, kad „Excel“ šiam darbui per lėtas, kad yra daugybė piešimui parankesnių programų. Bet išsiaiškinęs, kad mano sumanymus su „Excel“ įgyvendinti techniškai įmanoma, tiesiog tęsiau darbą, nesidairydamas į šalis. „Excel“ privalumas yra tas, kad jis jau instaliuotas į įgytą kompiuterį, taigi nereikia mokėti už papildomą programinę įrangą – gali iš karto dirbti su tuo, ką turi. Visi žino, kad „Excel“ naudojamas kaip skaičiuoklė, bet tik nedaugelis yra įsigilinę į grafines jo galimybes. Būtent tai ir tapo man tikru iššūkiu.

Beje, yra du būdai skaitmeniniam paveikslui sukurti: vienas – dirbti su vektoriais, kitas – su rastru. Mano nuomone, vektorinis piešimas, kurį ir naudoju dirbdamas su „Excel“  programa, yra daug pranašesnis.

Papasakokite apie savo kūrybos evoliuciją.

Pradėjęs piešti su „Excel“  programa, dalindavausi užbaigtais darbais internetu. Neilgai trukus sulaukiau grįžtamojo ryšio – gavau daug komplimentų, atsiliepimų, kuriuose žmonės teigė, kad mano darbai labai primena japonišką tapybą arba klasikinius japoniškus medžio raižinius. Šis panašumas mano darbuose esti dėl to, kad su „Excel“ pirmiausia nupieši įvairių detalių kontūrus, ir tik vėliau juos užpildai spalva. Toks darbo principas šiek tiek giminingas klasikinio medžio raižinio technikai, nes visos paveikslo detalės yra apvestos plonu, aiškiu kontūru. Šis palyginimas mano kūrybai tapo tam tikru stimulu, pajutau, kad mano darbas turi daug bendro su klasikinės japoniškos dailės tradicija ir po truputį ja persismelkia.

Tatsuo Horiuchi asmeninis archyvas

Kalbant apie klasikines meninės išraiškos priemones – ar esate kada tapęs teptuku, raižęs medžio raižinį?

Nė karto! Neturiu jokių meninio išsilavinimo pagrindų, taigi pradėjęs aktyviai kurti, dalyvauti parodose jaučiausi šiek tiek pašalietis meno pasaulyje.

Kokius menininkus laikote savo mokytojais, įkvėpėjais?

Neturėdamas meninio išsilavinimo, profesionaliojo meno pasaulį ilgą laiką stebėjau tarytum iš šalies. Kuo labiau į jį gilinausi, tuo aiškiau buvo, kad man reikia studijuoti kitų meistrų kūrybą. Tikrai daug išmokau iš Kaii Higashiyama peizažų ir Ukijo-e žanro atstovų medžio raižybos.

Ar turite daug pasekėjų, dirbančių ta pačia technika?

Tapyba „Excel“ kol kas nėra labai populiari, bet Japonijoje aš vedu kursus, kuriuose mokau šios technikos. Vieną kartą į šiuos kursus atėjo pagyvenusi moteris su labai senu nešiojamuoju kompiuteriu. Ji man pasakė: „Noriu išmokti tapyti šiuo kompiuteriu“. Pasirodo, kad tas kompiuteris kadaise priklausė jos anūkui, bet anūkas jau kuris laikas buvo atnaujinęs savo kompiuterinę įrangą, o senasis kompiuteris dulkėjo ant lentynos. Taigi močiutė, pamačiusi tą apdulkėjusiį kompiuterį, nusprendė, kad taip laikyti veikiantį daiktą yra pinigų švaistymas. Pagalvojusi, kad reikia ką nors su šiuo kompiuteriu nuveikti, ji atėjo į mano kursus ir nuo to laiko aktyviai tapo. Ji jau puikiai išmoko nupiešti tulpę, Fudži kalną – ir mokosi toliau. Paradoksalu – parodžiusi savo darbus šeimos nariams, ji juos taip nustebino ir pradžiugino, kad jie nupirko jai naują kompiuterį, o senasis vėl dulka lentynoje.

Puiki istorija. O kaip Jūsų artimieji – ar Jums pradėjus kurti jie nebuvo skeptiškai nusiteikę, o gal kaip tik džiaugėsi, palaikė?

Kai tik parodžiau artimiesiems savo darbus (suokalbiškai rodo nykščiu į žmoną, kuri žiūri per langą, visi juokiasi – aut. past.), be abejo, jie buvo nustebę, bet nieko per daug iš šio mano meno nesitikėjo. Staiga vieną dieną mane atrado žiniasklaida: pradėjo rašyti laikraščiai, pasipylė interviu, mano kūryba ėmė domėtis televizija, taigi tapau gana žinomas. Nuo to laiko šeima mano veiklą vertina galbūt truputėlį palankiau (juokiasi –  aut. past.)

Kas jus įkvepia, suteikia kūrybinį impulsą?

Didžiausias mano įkvėpimas yra smalsumas. Visą gyvenimą dirbau su įvairia technika, tobulinau įrangą, stengiausi ją geriau, kūrybiškiau pritaikyti, rasti naują požiūrį į tą patį dalyką. Nuolatinė mano užduotis buvo iš neįmanomo padaryti įmanomą. Taigi, visą gyvenimą iš esmės į priekį mane vedė smalsumas.

Prieš kelionę į Lietuvą japonas nutapė Gedimino kalną, Baltijos jūrą, Kryžių kalną. Asmeninis archyvas

Kaip sužinojote apie Sugiharos savaitę ir kas jus paskatino čia atvykti?

Apie mano istoriją CNN kanalas parengė laidą, kuri buvo įkelta ir į „Youtube“. Viena iš su Sugiharos savaite bendradarbiaujančio renginio „nowJapan“ komandos narių, Gabija, šią laidą pamatė ir internetu susisiekė su manimi. Gabija pasiūlė atvykti į Lietuvą, čia kurti ir pristatyti savo darbus. O Lietuva japonams, be abejo, yra žinoma dėl Čijunės Sugiharos žygdarbio. Taigi atvykti čia buvo tikrai įdomu.

Ir dar – kodėl pasirinkau aplankyti Lietuvą, o ne, sakykime, Vokietiją? Juk nuolat girdime linksniuojamus didžiųjų pasaulio valstybių pavadinimus. Bet čia, Lietuvoje, man viskas nauja – oras, miestas, žmonės. Tai žadina smalsumą, o būtent jis ir suteikia man jėgų veikti, tyrinėti, atrasti.

Ko išmoko dirbtuvių Kauno menininkų namuose dalyviai?

Iš esmės visi jie buvo pradedantieji, taigi mokiau juos tapymo su „Excel“  programa pagrindų – linijinio piešinio, jo užpildymo spalva, formos pakeitimo, pavertimo. Buvau maloniai nustebintas, kad dalyviai mokėsi labai greitai ir per trumpą laiką pasiekė gana gerų rezultatų. Taip pat įsiminiau vieną dalyvį, kuris nesekė mano instrukcijomis, bet pradėjo improvizuoti. Tai mane džiugina (Tatsuo Horiuchi kalba apie Kaune apsigyvenusį amerikiečių menininką Zaną Hoffmaną, kurį taip pat neseniai šnekino „Kaunas pilnas kultūros“ – red. past.).

Vienas iš mano tikslų mokant tapyti „Excel“ yra susirasti naujų draugų, paskatinti juos kurti naudojant šią techniką. Viena vertus, į ją galima pasinerti labai giliai – į formų kompleksiškumą, nesuskaičiuojamas veiksmų kombinacijas, kita vertus, jos mokytis labai lengva – kiekvienas besimokantis gali susikurti savo asmeninį darbo su šia programa stilių. „Excel“ suteikia pakankamai daug erdvės individualiam kūrėjo braižui.

Dirbtuvių rezultatai. Vos per akademinę valandą!

Svečią iš Japonijos kalbino Julija Račiūnaitė

© Kaunas pilnas kultūros

Vienos Tarptautinio šokio festivalio AURA28 žvaigždžių – choreografai iš Izraelio Yossi Berg ir Oded Graf, pristatysiantys tik pernai sukurtą spektaklį –  tai „Šventasis pavasaris“ pagal žymųjį Igorio Stravinskio kūrinį. Masinį aukojimo ritualą choreografai skyrė keturiems šokėjams (šoka ir patys choreografai), išryškindami kolektyvinės sąmonės variacijas nuo seksualumo, aistros ir žiaurumo apraiškų iki atjautos ir švelnumo. Beje, tą patį spalio 6 d. vakarą festivalio lankytojams bus parodyta ir lietuviška „Šventojo pavasario“ versija – ją į Kauną atveš teatras „Low Air“.

Apie bauginančius vyraujančius kultus ir poreikį kurti naujus AURA28 komanda kalbasi su choreografu Yossi Berg.

Choreografų Yossi Berg ir Oded Graf spektaklis „Šventasis pavasaris“. Tamar Lam nuotr. / www.yossioded.com

Kaip pradėjote dirbti su Oded Graf?

Ilgą laiką dirbę šokėjais ir choreografais, bendradarbiauti pradėjome 2005-aisiais. Kūriau spektaklį vienam festivaliui ir pakviečiau Oded Graf dirbti kartu. Spektaklis vadinosi „Heroes“ ir tai buvo pirmasis mūsų bendras darbas (beje, su šiuo darbu pasirodėme ir Lietuvoje). Pajutome, kad jis vyko natūraliai, be ypatingų pastangų, be to, supratome, kad mūsų meninės vizijos, aistros ir mintys panašios, tad nusprendėme dirbti kartu ir burti savo šokėjų komandą. Jautėme, kad šis bendradarbiavimas yra unikalus ir praplečia mūsų menines galimybes.

Esate lankęsi Lietuvoje. Kokį spektaklį rodėte ir kokius įspūdžius išsivežėte iš šalies?

Lietuvoje kūrėme ir pasirodėme kelis kartus. Statėme du spektaklius Kauno šokio teatre „Aura“, pasirodėme festivaliuose Vilniuje ir Kaune. Paskutinįkart lankėmės 2011-aisiais – tuomet rodėme spektaklį šešiems šokėjams „Animal Lost“.

Žinau, kad nuskambės kaip klišė, tačiau mums lietuviai pasirodė labai šilti žmonės, su kuriais nepaprastai lengva bendrauti asmeniškai. Jautėme, kad mūsų kūryba buvo puikiai priimta – gavome išties gerų atsiliepimų. Aš pats esu pusiau lietuvis – mano tėtis užaugo Kaune, todėl kiekviena proga čia sugrįžti ir megzti dialogą scenoje yra ypatinga.

Kodėl „Šventasis pavasaris“ toks populiarus tarp šiuolaikinio šokio kūrėjų?

Tam paaiškinti yra daugybė priežasčių, teorijų ir nuomonių. Mus pačius keletą metų intrigavo nuostabi, kompleksiška Stravinskio muzika, jautėme, kad ji pažadina unikalius ritmus, muzikalumą; taip pat aistrą, geismą ir ugnį. Tai analitinė ir sudėtinga muzika – kartą ją išgirdęs, nebegali atsitraukti. Sukūrę keletą darbų, kuriuose rėmėmės dramos teatro priemonėmis, panorome kurti „grynąjį šokį“ (kad ir ką tai reiškia). Ieškojome muzikos kūrinio, kuris akompanuotų šokiui ir pamanėme, kad dabar pats laikas imti muzikinį Stravinskio šedevrą ir susidurti su iššūkiu kuriant su kūriniu dialogą. Nuo pat pradžių ieškojome ir studijavome kitų choreografų „Šventojo pavasario“ pastatymus ir nusprendėme, kad mūsų interpretacija remsis į kūrinio pastatymų istoriją, jų pripažinimą bei kūrinį pasirinkusių choreografų grandinę. Kūrėme gerbdami muziką, bet neprarasdami savo meninio principingumo.

Choreografų Yossi Berg ir Oded Graf spektaklis „Šventasis pavasaris“. Tamar Lam nuotr. / www.yossioded.com

Kaip 35-ių minučių Stravinskio kūrinys virto 55-ių minučių spektakliu?

Vos pradėjus dirbti su „Šventuoju pavasariu“, mus domino eksperimentai ir žaidimas galimybėmis. Dirbome su garso režisieriumi, kuriam uždavėme klausimą: kaip skambėtų Stravinskio muzika, jei jis ją kurtų šiandien? Šio vaizdinio vedami pradėjome ieškoti būdų įterpti į spektaklį kažką nauja.

Spektaklio aprašyme pabrėžiate, kad „Šventasis pavasaris“ buvo parašytas I pasaulinio karo išvakarėse. Ar įžvelgiate panašumų tarp to meto istorijos ir šių dienų?

„Šventajame pavasaryje“ vystomos smurto, aukos ir maldos už žemę temos – kūrinys parašytas vos pora metų iki karo, kai tai tvyrojo ore. Supratome, kad šios idėjos ir klausimai vis dar dega, tiek vietiniu (Izraelyje), tiek tarptautiniu lygmeniu. Deja, matome, kaip istorija kartojasi ir vėl atsklinda ribas jau peržengiantys nacionalizmo vėjai, kyla smurto ir karų bangos. Kuriant spektaklį buvo svarbu suvokti, kaip mūsų kūnai gali apibūdinti smurto vaizdus, juos pajusti ir jiems atsispirti tuo pačiu metu.

Kodėl keturi vyrai? Kokie vyriškumo stereotipai jus labiausiai erzina?

Kūrinys kalba apie aukos temą, tad jį analizuodami nuolat kėlėme kareivių (vyrų) paaukojimo kare klausimą. Viešumoje tai įvardinama herojišku žygdarbiu, tačiau už šios simbolikos slypi daugybė emocijų, kuriomis vyrai nesidalina su visuomene. Norėjome išreikšti vyrų juntamą švelnumą, meilę ir atjautą.

Choreografų Yossi Berg ir Oded Graf spektaklis „Šventasis pavasaris“. Nir Segal nuotr. / www.yossioded.com

Kokie kultai jus labiausiai baugina?

Mane liūdina meilės trūkumas bendraujant individams ir visuomenėms. Gąsdina neišmanymas, bet kokios formos smurtas, ekstremizmas, gebėjimo priimti kitą stygius. Tikiu, kad kiekvienas žmogus nusipelno pagarbos.

Kūryboje kalbate socialinėmis temomis. Ar svarbu, kad visa komanda turėtų tą pačią nuomonę spektaklyje analizuojamomis temomis?

Kūrėjams būtina išlaikyti lankstų požiūrį, tad išbandydami idėjas ir užduotis stengiamės išlikti atviri. Vertinu individualų mąstymą, nes jis skatina unikalumą. Mūsų keliami klausimai susiję su konfliktais, tad natūralu, jog ir kuriantieji turi skirtingas nuomones. Svarbiausia, kad komandos nariai pasitikėtų vieni kitais ir būtų geranoriški.

Kodėl kalbant socialinėmis temomis jums svarbus humoras?

Budizmo pagrindas yra keturios tauriosios tiesos. Pirmoji teigia, kad visas gyvenimas yra kančia, skausmas ir vargas. Mums humoras yra vienas būdų susitvarkyti su skausmu. Humoras nėra vien palengvėjimo ženklas ar būdas išspręsti gyvenimo iššūkius. Tai – gilaus supratimo ženklas, būdas susirišti su aplinkiniais, pažvelgti į dalykus kitaip, normuoti savo patirtį ir neleisti dalykams pernelyg priblokšti ar išgąsdinti.

Festivalio programa ir bilietai: dancefestival.lt

yossioded.com

AURA28 inf.

Kaune jau dvi savaites reziduoja garso menininkė, eksperimentinio kino kūrėja, didžėja ir medijų teoretikė iš Vienos, Austrijos. Brigitta Bödenauer miestą supančios XIX a. tvirtovės garsus tyrinėja „Kaunas 2022“ industrinės kultūros programos „Matters_“ kvietimu. Penktadienį, rugsėjo 28 d. ji surengs pasirodymą pirmajame kultūros paveldo festivalio „Baterija“ renginyje Šančių „Parake“. Ko  kas kalbamės apie Brigittos pažintį su industriniu garsu ir atradimus Kaune.

Brigitta, kiek laiko jau domitės industrine kultūra, esate jos dalis? Ar tai – viso gyvenimo simpatija?

Buvau paauglė, kai pirmąkart išgirdau britų industrial ir post punk grupę „Throbbing Gristle“. Vėliau sekė „ Einstürzende Neubauten“ ir kiti 8-ojo bei 9-mečio kūrėjai. Užaugau Austrijos provincijoje, į Vieną persikrausčiau apie 1990­-uosius ir iškart pradėjau didžėjauti. Tiesa, nebūtinai tiems, kurie norėdavo smarkiai šokti – į DJ setą visuomet žiūrėjau kaip į radijo laidą. Dirbu su daugeliu garso sluoksnių tam, kad sukurčiau įtraukiančią atmosferą. Tuo metu Vienoje buvo itin stipri eksperimentinės muzikos scena. Kūrėsi įrašų kompanija „Mego“. Man visada patiko ir keistesnis electro, tamsesnis ir komplikuotesnis techno, akusmatinė muzika. Matyt, visa tai galima išgirsti mano darbuose.

Tuo metu, o ir vėliau, taip pat organizavau įvairius renginius. Vėliau pradėjau dėstyti įvairių medijų teoriją ir praktiką. Vienu metu pradėjau kurti ir trumpus abstrakčius filmus, dabar irgi tai darau.

Kaip per beveik 30 metų pasikeitė Viena? Ar eksperimentų liko?

Tikrai pasikeitė, nes pasikeitė visas kontekstas. Tuomet buvo ganėtinai laukiniai laikai, buvo smagu, atrodė, kad viskas įmanoma. Tiesa, klubų, koncertų salių tokiai muzikai Vienoje niekuomet nebuvo daug, nėra daug ir dabar. Visgi eksperimentinė muzika grįžta, ypač improvizacinė. Kiek mažiau populiarus noise. Yra komplikuoto electro ir techno, šią muziką kuria jaunoji karta. Ji kitokia, nei tuomet – pavyzdžiui, daugelis baigę meno akademijas, kas anuomet nebuvo įprasta. Bendrai kalbant, Vienos scena laikosi gerai.

Su Brigitta Bödenauer susitikome Kauno paveikslų galerijoje. A. Aleksandravičiaus nuotr.

O kaip nusprendėte atvykti patyrinėti Kauno?

Su „Matters_“ kuratore Daina Pupkevičiūtė (kaip garso menininkė ji žinoma Dainos Dievos vardu, – red. past.) susipažinome Vroclave, kur abi rezidavome kaip menininkės. Ten vedžiau ir garso kaip izoliacijos ir susvetimėjimo atspindžio dirbtuves. Taip susipažinome, ir Daina man papasakojo apie galimybę atvykti į Kauną.

Šiuo metu kuriu instaliaciją ir performansą, kalbančius apie rezistenciją. Dirbu su garsais iš protestų. Kai Daina užsiminė, kad Kauno tvirtovę buvo statoma tam, kad apgintų Rytus nuo Vakarų, man tai pasirodė labai įdomu ir artima tam, ką šiuo metu veikiu. Kai atvykau, susiradome seną amunicijos sandėlį, čia ir įrašinėju.

Ar tai – pirmasis jūsų susidūrimas su XIX a. militaristiniu paveldu?

Tikrai taip. Vienoje yra bunkerių, įrengtų XX amžiuje. Tai – keistos, nemalonios vietos, turinčios daug jėgos. Nesu jose įrašinėjusi, taigi tai – nauja patirtis. Tiek aido! Sandėlis – beveik 100 m ilgio.

Man svarbiausia – garsas. Įdomu dirbti su aidu, tad nematau to kaip problemos. Paprastai nedirbu su aplinkos įrašais (field recordings, – red. past.), mėgstu skaitmeninį garsą kurti sintezatoriais, bet, žinoma, erdvės pėdsakų mano darbuose yra. Jie – sugeneruotos atmosferos dalis.

Panašiame objekte – parako sandėlyje – ir pasirodysite penktadienį. Gal ne tokiame ilgame… Ar jis bus pasirodymo dalis?

To neįmanoma išvengti, tai dominuojama erdvė. Tiesa, aidas čia švelnesnis. Manau, mano pasirodymą geriausia bus patirti sėdint, susikoncentravus. Pamatysime.

A. Aleksandravičiaus nuotr.

Minėjote, kad su Daina susipažinote Vroclave. Ar dažnai važinėjate po svetimus miestus tyrinėdama jų garsus?

Ne, aš labiau teoretikė. Manau, Vroclavo rezidencija man buvo pirmoji. Žinoma, gerai, kai gali prieš kelionę susirinkti informaciją, o rezultatai priklauso ir nuo vietinių žmonių pagalbos. Vroclave buvau ilgiau, nei Kaune, vedžiau dirbtuves, dalyvavau kituose projektuose. Čia dirbu viena, bet iššūkių netrūksta.

Koks bus jūsų rezidencijos rezultatas? „Matters_“ metų pabaigoje planuoja išleisti visų rezidentų darbų albumą…

Tai nuspręsiu, kai grįšiu į studiją Vienoje ir įvertinsiu įrašytus garsus bei įsijungsiu savo sintezatorius. Bet taip, paruošiu kompoziciją albumui.

Ar jums svarbiau kūrybos procesas, pasirodymai, ar darbo išleidimas fiziniu pavidalu?

Tikrai procesas. Man įdomiausia leisti valandų valandas studijoje, tyrinėjant garso charakterį. Patinka pasirodymai – mėgstu žaisti su garso sistemomis ir erdve, kurioje esu. Juk, kaip sakiau, domiuosi akusmatine muzika. Įrašai leidiniams – kas kita, esu perfekcionistė, tad jie niekada neatrodo baigti.

Rezidencija trumpa, bet galbūt pakako laiko susipažinti su šiandieniniu Kaunu?

Lietuvoje esu pirmą kartą. Įspūdį paliko modernistinė architektūra, XIX a. pastatai, taip pat ir socialistinio periodo statiniai. Šiuo metų laiku puiki šviesa, tad padariau daug nuotraukų. Vienoje visai kitaip – tai turtingas istorija miestas, bet dominuoja kitos epochos, kita atmosfera. Tiesa, dar nebuvau nuėjusi į Kauno senamiestį. Bet užsukau į Tarptautinį Kauno kino festivalį, kur žiūrėjau filmą apie čia gimusią Emmą Goldman.

Brigitta Bödenauer: bb.klingt.org

Daugiau apie festivalį „Baterija“

„Kaunas 2022“ inf.

Pavasarį į klubą „Lizdas“, veikiantį M. Žilinsko dailės galerijos pašonėje, buvome užsukę su vaizdo kamera. Aną reportažą galite rasti paspaudę šią nuorodą, o prasidėjus naujam kultūrinio gyvenimo sezonui vėl žvalgomės, kas įdomaus Kaune sutemus. Vienas klubo įkūrėjų Žilvinas Širka, už didžėjaus pulto prisistatantis kaip Roads, šįkart pakalbinti pasiūlė ir Londone gyvenančią lietuvę Arūnę Nedzveckaitę. Prieš daugiau nei 15 metų iš Lietuvos išvykusi mergina, scenoje žinoma kaip Mamiko Motto, yra garso menininkė, didžėja, turi savo įrašų kompaniją „Gass“ ir daug idėjų margesnei nakčiai. Tiek Londone, tiek Kaune.

Jau spalio 5-ąją „Lizdas“ pirmąkart taps kokybiškos elektroninės muzikos degaline. Taip galima būtų išversti renginių serijos „Gass Station“ pavadinimą. Pirmasis ir labai svarbus serijos svečias – atlikėjas, pseudonimu Actress maskuojantis tikrąjį savo vardą Darren Jordan Cunningham. Jo įprastiems apibūdinimams nepasiduodantys albumai „Hazyville“, „R.I.P.“ ir „Ghetoville“ jau tapo nekilnojamuoju savo epochos paveldu. Daugiau apie save atlikėjas penktadienio naktį papasakos muzikos kalba, o kol kas artimiausiais planais ir įžvalgomis dalinasi Arūnė ir Žilvinas.

Mamiko Motto. Mehdi Lacoste nuotr.

Arūne, gal, bent jau mintimis grįždama į Lietuvą,  gali palyginti, kuo nuo londonietiško skiriasi lietuviškas naktinis gyvenimas? Akivaizdu, kad jau seniai praėjo tas laikas, kai atsilikdavo muzikos mados. bet gal kurios nors kitos skiriasi?

Nemanau, kad šios dvi vietos gali būti kaip nors lyginamos. Tikrai ne todėl, kad vienur ar kitur yra geriau – tiesiog jos labai skiriasi. Visgi tikrai galiu pasakyti, kad lietuviai labai išprusę kultūros, meno ir konkrečiai muzikos sferose. Čia labai daug talentų! Baltijos šalimis vis labiau domisi pasaulis, taigi tie talentai pagaliau sulaukia tokio pripažinimo, kokio nusipelno. Aš didžiuojuosi.

Kodėl būtent „Lizdą“ pasirinkai savo idėjoms įgyvendinti?

Pernai buvau parskridusi ramioms kalėdinėms atostogoms, tačiau taip sutapo, kad beveik visą savaitę keliavau po įvairius Lietuvos klubus ir juose grojau. Vienas senų pažįstamų, didžėjus Žilvinas Noruišis, pakvietė pagroti „Lizde“ – mielai sutikau, klubo kompanija mane šiltai priėmė. Po poros dienų sulaukiau kvietimo kartu išgerti kavos, prie kavos – pasiūlymo bendradarbiauti. Visa kita – jau istorija. Man „Lizdas“ labai patinka savo dydžiu, čia gera garso sistema, malonus kolektyvas. Tai – mano žmonės, o saviems aš pasirengusi atiduoti viską. Dirbti kartu su jais man garbė.

Ką įdomaus pati po ilgo nesilankymo atradai Kaune, nebūtinai naktiniame?

Jei atvirai, dar nespėjau. Aš – Vilniaus vaikas, Kaune laiko praleidžiu mažai, o kai atvažiuoju, sėdžiu mamos virtuvėje nuo ryto iki vakaro ir smaližiauju. Bus įdomu su Kaunu susipažinti iš naujo.

Actress – solidus vardas, kuris galėtų papuošti net ir, tarkim, šiuolaikinės muzikos festivalio „Gaida“ Vilniuje programą. Kodėl būtent šis kūrėjas pasirinktas serijos debiutui?

Jis yra mano labai senas draugas, kurį labai gerbiu kaip menininką. „Gass Station“ – naktis, skirta tikriems tikros muzikos mėgėjams. Siekis – garbinti muziką, o ne didžėjus. O tam pasirengę tik tikri menininkai, selektoriai, kurie nesivaiko muzikos madų, lieka ištikimi skambesiui ir savo darbą dirba daug metų. Didžėjavimas – sunkus darbas. Actress setuose gali išgirsti ilgą jo nueitą kelią, ir tai mane domina labiausiai. Beje, tą patį galiu pasakyti ne tik apie vakarėlio svečią, bet ir apie kartu grosiantį TTT, vilnietį, kuris yra mano mėgstamiausias didžėjus Lietuvoje.

Kokį skambesį propaguoja įrašų kompanija „Gass“? Ar joje yra lietuviškų pėdsakų?

Tai dvasingos ir kūniškos muzikos susivienijimas. Nesvarbu, koks stilius, bet muzika turi būti susijusi su evoliucija, naujosiomis technologijomis ir  jausmais. Vienas mūsų kolektyvo narių yra TTT. Taip pat netrukus pristatysime lietuvių grupės plokštelę, apie tai papasakosiu vėliau.

Kuo tau pačiai įdomus didžėjaus darbas, kurį dirbi jau ne tiek ir mažai metų, daugiau nei penkiolika? Kaip ši profesija keičiasi kartu su spartėjančiu gyvenimo tempu?

Kurdama įrašų kompaniją turėjau daug ko atsisakyti – ir groti vakarėliuose iš esmės buvau nustojusi. Tik praėjusių metų pabaigoje grįžau prie pulto. Galbūt todėl jaučiuosi kaip 16-os? Viskas po pertraukos man įdomu ir smagu. Kaip jau minėjau, didžėjaus darbas sudėtingas, jis – ne kiekvienam. Žinoma, kiekvienas gali išmokti, kaip valdyti grotuvus, bet iš tiesų groti gali nedaugelis.

Žilvinas Širka. Asmeninio archyvo nuotr.

Žilvinai, „Lizdas“ vis artimiau ir dažniau draugauja su užsieniu. Praėjusį penktadienį vyko olandų klubo „De School“ vakarėlis, taip pat ne kartą deklaravote palaikymą gruzinams „Bassiani“, iš  klubo jau tapusiems socialiniu judėjimu. „Gass“ – irgi tarptautinis reikalas. Kuo paremti tokie ėjimai – ar vietiniams šokėjams tai egzotika ir todėl įdomu, ar užsieniečiams taip labai rūpi patekti į Lietuvą?

Šiandien takoskyra tarp vietinio ir „užsienio“ po truputi blanksta. Muzika vienija žmones, ypač tai jaučiasi klubinėje šokių muzikos kultūroje, o mes norim tą ribą dar labiau trinti. Tad ir toliau bendradarbiavimo ir naujų pažinčių tik daugės. Tokios renginių serijos kaip „Draugystė“, kurioje jau pristatėme aktualiausią Amsterdamo klubą „De School“, ar „Gass Station“ taps puiki platforma tam.

Ar Kauno naktinis gyvenimas juda aukštyn, plečiasi, ar sukasi savame rate?  

Šis klausimas tikriausiai reikalautų atskiro reportažo ir detalios analizės. Visgi aš žiūriu optimistiškai ir pastebiu daug gerų tendencijų. Ne tiek kiekybinių, bet kokybinių. Gerėjantis turinys, pasiūla, vis išrankesnė auditorija. Tačiau vis dar jaučiamas jaunų, naujų atlikėjų stygius. Reikėtų pripažinti ir savo, kaip vieno iš nedaugelio elektroninei muzikai dedikuotų klubų mūsų mieste, kaltę. Galbūt reikėtų dažniau tapti žaidimų aikštele naujiems veidams. Greitu laiku planuojam pasitaisyti.

„Lizdas“. Klubo archyvo nuotr.

Kaip tik šį savaitgalį netoliese atsidarė baras „Godo“, neslepiantis simpatijų elektroninei muzikai. Draugausite?

Na, mes esam nutarę, kad vienintelis būdas atsikratyti konkurentų – laikyti visus partneriais. Aišku, nemalonu, kai kažkas ateina ir akiplėšiškai kopijuoja turinį neįdėdamas pastangų ir meilės. Visgi „Godo“ kompanija nėra to pavyzdys – manau, tai bus šauni, jauki vieta gerai muzikai, tinkama sustoti nakčiai įsibėgėjant, pakeliui į „Lizdą“.

Neseniai „Lizde“ Kauno miesto kamerinis teatras rodė spektaklius, jūsų didžėjai įgarsina M. Žilinsko galerijos erdves. Ar tai – naujų auditorijų klubui ir muziejui paieška?

Mes neabejingi visoms kultūros formoms, tad planuose yra daugiau naujų netipinių muzikiniam klubui veiklų. Netrukus planuojame plėsti klubo patalpas, iš esmės ribosimės su šalia esančia galerijos kino sale. Daugiau vietos, daugiau erdvės kūrybai.

„Lizdas“ švenčių progomis komandiruojasi į industrines ar gamtines vietas, kuriose, ne paslaptis, telpa daugiau šokėjų. Visų šventųjų naktis, Kalėdos – tomis dienomis jūsų klube geriau neieškoti, tiesa? Ar tokių vietų, neišbandytų, dar yra Kaune, ar tenka sukti ratus po tas pačias? Kuo šokėjus žavi išsikraustymas iš klubo? 

Taip, mūsų erdvių renginiams žvalgyba yra atskira meno rūšis. Tai labai sudėtinga, tačiau tuo pat metu man asmeniškai labai įdomi veikla. Kiek galėtume papasakoti istorijų ir nuotykių… Juk, net ir radus gerą, vakarėliui tinkamą vietą, visada laukia sunkioji dalis – surasti ir įtikinti savininką ją nakčiai išnuomoti.

Kaunui išsivaduojant iš buvusio sąstingio, atsigauna ir nekilnojamo turto rinka. Todėl gentrifikacija vis labiau mūsų paieškas stumia toliau nuo centro ir verčia dažniau priimti paskutinės minutės sprendimus, galbūt ne pačiose idealiausiose vietose. Visgi azartas yra abipusis. Spėju, tokių renginių lankytojams naujos erdvės sudaro didelę malonumo dalį. Net jei ir esi matęs, ar net kiekvieną dieną ėjęs į darbą toje erdvėje – pavyzdžiui, „Aušros“ spaustuvėje – sutviskus prožektorių šviesoms atrandi ją iš naujo.

„Lizdas“. Klubo archyvo nuotr.

„Lizdas“ feisbuke

„Gass Station: Actress“

Daina Dubauskaitė © Kaunas pilnas kultūros

Į Nacionalinį Kauno dramos teatrą ir kitas erdves grįžo tarptautinis šokio festivalis AURA28 (skaičiai pavadinime simbolizuoja 28-erius festivalio metus), šiemet pagrindiniu programos akcentu pasirinkęs Izraelio šokį. Stebint pasaulinę šiuolaikinio šokio sceną, o ir lankiusis pastaruosiuose festivaliuose Kaune, tai nestebina – greičiau džiugina ir garantuoja, kad turime progą patirti išgrynintą, savitikslėmis detalėmis neperkrautą šokio meną.

Festivalio premjera, įvyksianti spalio 5 d. – spektaklis „Žala“ (Damage), kurį su šokio teatro „Aura“ trupe stato Izraelio choreografas Gilas Kereris. Jis su šeima iš Tel Avivo į Kauną atvyko likus lygiai dviem savaitėms iki premjeros, o su mumis susitiko šokėjams dar neišsiskirsčius po repeticijos. Laiko nedaug!

Gilai, jūs – ką tik po pirmojo susitikimo su šokėjais. Kokie įspūdžiai?

Labai geri! Mano asistentas Elonas Kaune jau keletą dienų, taigi šokėjai pradėjo dirbti su juo. Buvau maloniai nustebintas pažangos – ne tik judesių, bet ir atmosferos prasme. Nors susitikome tik šiandien, atrodė, kad jau esame pažįstami ir šnekame viena kalba.

Kaip užsimezgė jūsų ir šokio teatro „Aura“ pažintis?

Praėjusiais metais Birutė Letukaitė viešėjo tarptautinėje Jeruzalės šokio savaitėje (The Jerusalem International Dance Week), kurią organizuoja šokio teatras „Machol Shalem“. Per šį showcase tipo renginį Izraelio choreografai naujus savo kūrinius pristato iš viso pasaulio atvykusiems festivalių ir teatrų atstovams. Birutei patiko trumpas mano ir šokėjos Korinos Fraiman numeris. Pradėjome bendrauti, iš pradžių „Aura“ ketino mane kviesti rezidencijai Kaune, vėliau ėmėme kalbėti apie bendradarbiavimą kuriant spektaklį, ir štai aš čia, o premjera – jau po poros savaičių.

Ar „Žala“ – visiškai naujas jūsų kūrinys? Apie ką jis?

Kūrybinio proceso pradžia dažniausiai primena rūką, kuris sklaidosi gryninant idėjas, o tam reikia laiko. Paprastai spektakliui sukurti man prireikia 4 ar 5 mėnesių – žinoma, su šokėjais dirbame ne kasdien ir repeticijos ne tokios ilgos kaip čia, su „Aura“. Taigi „Žala“ – naujas spektaklis, bet jame naudoju ir keletą Izraelyje jau apmąstytų, ištyrinėtų, su tenykščiais šokėjais išbandytų idėjų. Aišku, nauja trupė – ir vėl viskas kitaip.

Pagrindinė spektaklio tema užkoduota jo pavadinime. Tai – spektaklis apie žalą, kurią darome sau kaip individams ir kaip visuomenei. Nebūtinai tikslingai, nebūtinai su pykčiu, dažnai to net nežinodami. Jei žaloju aplinką, kaip tai veikia mane? Jei žaloju save, kaip tai veikia kitus? Mąstau apie žalą kaip apie ciklą.

Kalbant apie „Aurą“ dažnai pabrėžiamas šokėjų techniškumas. Koks jūsų pirmasis įspūdis?

Žinoma, pastebėjau tai. Bet pats, net ir būdamas profesionalus šokėjas, ne visuomet remiuosi į techniką. Ir turiu pasakyti, kad „Auros“ šokėjai ne tik labai techniški profesionalai, bet ir labai atviri žmonės. Jie pasirengę priimti naują informaciją, šviežias idėjas. Tai nuostabu – spektaklio kūrimas tampa mokymosi procesu ir jiems, ir man. Ne visi šokėjai būna tokie – kitiems tiesiog patinka daryti tai, ką jie geriausiai išmano.

Teko skaityti, kad pats pradėjote nuo tautinių šokių. Kiek tuomet jums buvo metų?

Izraelis – imigrantų šalis, taigi mūsų tautiniai šokiai įkvėpti daugelio kitų šalių – Rytų  ir Centrinės Europos tautų, Jemeno, Maroko – tradicijų. Tautiniai šokiai Izraelyje labai populiarūs, šoka ir visai maži vaikai, ir senjorai. Tautinių šokių esmė – ne forma ir technika, o išraiškos laisvė ir džiaugsmas, kuris profesionalaus šokio pasaulyje dažnai nustumiamas į antrą planą. Pats pradėjau 13-os ir manau, kad tai buvo vienintelis būdas tapti šokėju. Vėliau studijavau baletą, modernųjį šokį.

Ne kiekvienas šokėjas, net ir labai norėdamas, gali tapti choreografu. Koks buvo jūsų kelias?

Tapęs profesionaliu šokėju supratau, kad šiuolaikinis šokis – ne visai tai, ką įsivaizduoja paauglys, norėdamas tapti profesionaliu šokėju. Daug dalykų šiame pasaulyje mane erzino. Taigi nusprendžiau pabandyti kurti pats, išsiaiškinti, ar tai man reikšminga. Žinoma, pradžioje buvo labai baisu. Trejus metus ir šokau, ir dirbau choreografu – dabar jau po truputį „išiminėju“ save iš savo spektaklių. Choreografija užima vis daugiau laiko. Neturiu savo trupės, esu nepriklausomas kūrėjas, kaskart tenka nuomotis studiją. Izraelyje turime puikią choreografų asociaciją. Ji, įkurta prieš porą dešimtmečių, dabar vienija per 80 narių ir labai daug padeda, ypač administracijos ir biurokratijos prasme.

Smagu matyti tarp šokėjų šmirinėjantį jūsų sūnų. Ar jis jau bando šokti? Dažnai keliaujate su šeima?

Jam 2 metai ir 3 mėnesiai ir taip, šokti jam labai patinka. Ypač patinka būti studijoje, nors kartais ir trukdo šokėjams. Ar pats juo taps? Nežinau, jei tik norės, tikrai nedrausiu. Kartu keliaujame ne visada, bet dabar pasitaikė gera proga – Kaune praleisime kelias savaites, iš Izraelio čia netoli. Dažnos kelionės nuo šiuolaikinio šokio neatsiejamos, taigi, sukūrus šeimą, gyventi ir dirbti tampa šiek tiek sudėtingiau.

Ar bus progų „Žalą“ pamatyti tiems, kurie nedalyvaus festivalyje?

Taip, toks ir yra tikslas – kad spektaklis būtų rodomas Lietuvoje ir užsienyje. Tikiuosi, ir Izraelyje – jau kalbame apie tai.

dancefestival.lt
gilkerer.com

Gunars Bakšejevs
Dainiaus Ščiukos nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. spalio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

„Neprisimenu pirmo“, – matyt, visai ne juokais sako galerijos „Meno parkas“ direktorius Arvydas Žalpys, paprašytas palyginti 1-ąjį ir jau 8-ąjį festivalius „Kaunas mene“. Kas dvejus metus rengiamas, vis labiau tarptautinis, šiuolaikinio meno vyksmas šiemet prasidės spalio 17 d. ir truks iki lapkričio 25 d.

„Toli, kaip svajonė. Ar toli, kaip žemės drebėjimas Lietuvai – kaip mokykloj mokė, gimtinė „nėra seisminėj zonoj“. Toli, kaip laukiama paauglio pilnametystė, kuri vis niekaip neateina. Arti, kaip netikėta senatvė. Arti, kaip bijančiam žaibo dundantis griaustinis. Arti, kaip dvi su puse valandos nuo Londono iki Lietuvos. <…> Sąvoka toli ir arti individualiai suvokiama. Tai yra pasirinkimas suvokti atstumą, priklausomai nuo vidinio intereso, asmeninės būsenos, nuotaikos. Kartais tai sąmoningas pasirinkimas. Dažniausia ne. Bet atpažinimo momentas (smulkmenos ar tapačios problemos) svarus suvokimo veiksnys, o bendrumo POJŪTIS artina“, – šiemetinį šūkį „Taip arti, taip toli“ aiškina festivalis. Daugiau nei dvi dešimtis vietos ir užsienio kūrėjų galerijos „Meno parkas“ komanda šįkart paskleis po Kauno fotografijos galerijos, M. Žilinsko dailės galerijos ir Kauno menininkų namų erdves.

Apie menamus ar realius skirtumus tarp tada ir dabar, toli ir arti, yra ir nėra, taip pat – meno sričių, auditorijų įvairovę, kalbamės su A. Žalpiu bei kitais „Kaunas mene“ organizatoriais. Tai – Airida Rekštytė (A.R.), Giedrė Legotaitė (G.L.), Lina Mikalauskienė (L.M.). Tylusis komandos narys – tapytojas Povilas Ramanauskas, kurį galerijoje „Meno parkas“ galite sutikti beveik kasdien.

Beje, lygiai prieš metus su beveik ta pačia „Meno parko“ sudėtimi kalbėjomės apie galerijos vykdomą lietuviško meno eksporto misiją. Aną pokalbį, labai tinkamą platesnei įžangai ir pažinčiai su jau seniai tarp galerijos sienų netelpančia galerijos veikla rasti žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. lapkričio numeryje ir internete, o tuomet įvykusi fotosesija Kalniečių parko prieigose beveik idealiai tinka iliustruoti ir šį pokalbį. Trūksta tik Airidos!

Iš kairės į dešinę – Giedrė Legotaitė, Lina Mikalauskienė, Arvydas Žalpys. Donato Stankevičiaus nuotr.

Ar savo dydžiu bei koncepcija galėtumėt palyginti pirmąjį ir šiemetinį festivalį? Turbūt ir komanda nemažai pasikeitė per tiek laiko!

A.Ž. Neprisimenu pirmo, bet manu, kad ateinantis ir jau keli vykę iki šiol renginiai nuo pirmojo skiriasi savo koncepcija. Festivalis tapo labiau šiuolaikinio meno atstovu. Pasikeitė apimtys, ryškiai keičiasi dalyvių geografija, o tuo pačiu ir programa tampa labiau pasauline.

A.R. Pirmasis festivalis įvyko 2008 m., jį sudarė dvi dalys. Pirmoji – kuruotų parodų, parengtų meno specialistų iš Lietuvos ir užsienio – panašesnė į dabartinį festivalio formatą, antroji – konkursinė, kur galėjo aplikuoti ir dalyvauti daug Lietuvos menininkų. Dėl to pirmasis festivalis buvo didelis, truputį chaotiškas, bet tapo tikra švente vietos menininkams. Tiesa, sulauktas parodų rezultatas nulėmė, kad organizuojant tolimesnius festivalius nutarta atsisakyti konkursinės dalies ir koncentruotis į kuratorines parodas – profesionalesnis vaizdas ir žinia, kurią jos skleidė atrodė ir tebeatrodo daugiau suteikiančios žiūrovui, vertos kolektyvo darbo.

Festivaliui nuo pradžių iki dabar vadovauja Arvydas Žalpys, prie pirmojo festivalio dar darbavosi Virginija Vitkienė, Kotryna Džilavjan ir Kristina Budrytė-Genevičė, o šiuo metu komandą sudaro Giedrė Legotaitė, Lina Mikalauskienė, Povilas Ramanauskas ir aš, Airida Rekštytė.

G.L. Tada dar nežinojau, kad toks festivalis vyksta. Nejaudino. Dabar jaudina. Manau, kad tobulėju.

L. M. Iš pirmųjų festivalių pamenu nedaug, tuo metu dalyvavau kaip žiūrovė ir tikrai mačiau ne viską, o ir domėjimasis pačiu renginiu, tenka pripažinti, buvo gan paviršutiniškas. O šis – jau trečiasis festivalis prie kurio dirbu, ir matau, kad jis keičiasi – evoliucionuoja. Normalu kad kaskart ieškai kaip ir kur gali padaryti geriau.

Kurios meno sritys, medijos šiemet bus labiausiai matomos festivalyje? Ar tai keičiasi, priklausomai nuo jūsų patirčių užsienyje ir Lietuvoje, o galbūt proporcija visuomet išlieka panaši?

A.Ž. Medijų įvairovė nemaža ir prioritetų nėra. Tiesiog žiūrima į autoriaus kūrinio idėją, koncepciją. Gal daugiau videomeno. Tai, manau, priklauso ir nuo patirčių ir nuo tendencijų tarptautiniu mastu. Bet nei vienais metais nebuvo galvojama apie proporcijas, žiūrima į kūrinius ir jų aktualumą.

Bet surengti vien videomeno festivalį yra minčių. Pvz., kažką panašaus į pasaulinio garso renginį „LOOP Barcelona“, kur šiemet (festivalis Barselonoje vyks lapkričio 12-22 dienomis, – red. past.) dalyvaus ir „Meno parkas“.

A.R. Sudarinėdami festivalio programą stengiamės, kad renginys būtų aktualus ir šiuolaikiškas tiek temomis, tiek raiškos formomis. Visos medijos tinkamos, jei profesionaliai valdomos ir kalba apie svarbius dalykus.

2014 m. pristatėme garsaus lenkų režisieriaus Andrzej Wajda tapybą – visai istorinę parodą – atskleisdami nepaprasto asmens nepažintą kūrybos pusę. Greta tokių parodų leidžiamės į visiškus eksperimentus, kartais dar sunkiai įtalpinamus į žanro rėmus.

Iš pastarojo renginio, vykusio 2016 m., vienas mūsų mėgiamiausių darbų – Anida Yoeu Ali (Kambodža / JAV) „Budistų vabalas“, įsirangęs į M. Žilinsko dailės galeriją ir Kauno centrinį knygyną. Šiemet laukiame Hugo Paquete (Portugalija) garso ir šviesų šou pasirodymo, jauno lietuvių autoriaus Simono Nekrošiaus eksperimentinių garso objektų. Patirtys užsienyje lemia bendrą supratimą, kaip „gerai“ gali būti, taip pat – suteikia galimybę tą „gėrį“ pasikviesti į Kauną.

Anida Yoeu Ali (Kambodža / JAV) „Budistų vabalas“ Kauno centriniame knygyne (2016 m.). Agilės Mažonaitės nuotr.

G.L. Galvojam, kad būtų gerai – ta žodžio „gerai“ prasme. Kai galvoji, „nu, čia gerai pavarė“. O kaip gerai? Linksmai, skaudžiai, virkdančiai, juokinančiai, pykdančiai, keliančiai nostalgišką šypseną. Pagaunančiai. Kai po apsilankymo parodoje, įvykyje, toliau galvoji apie tai, ką patyrei.

L. M. Svarbu koncepcija ir kūrinio aktualumas, į tai kreipiame dėmesį. Svarbu, kad kūrinys kažką tau duotų, suteiktų progą pamąstyti ir pajausti. Šiame festivalyje pristatysim ne vieną puikų projektą, nemažai videomeno, taip pat instaliacijų, įtraukiančių ir žiūrovą. Man ir pačiai labai įdomu, koks bus tas galutinis produktas.

Prieš dvejus metus festivalis vyko ir tokioje tuomet netradicinėje erdvėje, kaip knygynas, dar anksčiau – pas kolegas POST, „Meno formoje“. Šįkart – vėl kitoks žemėlapis. ir artimi kaimynai, ir Kauno menininkų namai. Ar taip jums patiems tiesiog įdomiau planuoti festivalį, ar erdvių pasirinkimą diktuoja menininkai ir jų darbai?

A.Ž. Kaunas labai skurdus galimybių rinktis projektui vietas prasme. Tradicinės vietos – M. Žilinsko dailės galerija, Kauno fotografijos galerija – išlieka visada. Kitos yra arba nėra priklausomai nuo programos. Žinoma, atsižvelgiama ir į festivalio programą, atrinktus kūrinius ir pan.

A.R. Festivalis yra didesnis, nei talpina mūsų pačių erdvės, didesnis, nei talpintų bet kurios Kauno parodinės salės. Alternatyvios erdvės yra smagu, bet gal įdomu būtų ir vieną kartą surengti viską vienoje vietoje, jei atsirastų tokia galimybė. Būtų nuosekliau ir neprarastume žiūrovo.

G.L. Menininkai, jų darbai, mūsų pačių vizijos. Faktas, nebūtų naivu galvoti, kad žemėlapį lemia ir galimybės. Bet tai, kad žemėlapis yra, mane džiugina. Tai, kad yra pasklidimas – vienu metu keliose vietose tuo pat metu vykstančios parodos – išgrynina festivalio reikšmę.

L. M. Kartais patys darbai reikalauja alternatyvių erdvių. Man norėtųsi, kad jų būtų ir daugiau, visada smagu kai atsiranda bendradarbystė su kitomis institucijomis, tai didina renginio aktualumą ir prieinamumą.

Stop kadras iš Kasios Fudakowski (Jungtinė Karalystė) video darbo „Word Count 04: The Martyrdom of Professor Sanchez“ (Žodžių skaičius 04: Profesoriaus Sanchez’o kankinimas). Šį darbą nuo spalio 19 d. galėsite pamatyti „Kaunas mene“ parodoje M. Žilinsko dailės galerijoje. © Kasia Fudakowski ir galerija „ChertLüdde“ (Berlynas).

Ar visiems festivalio dalyviams iš užsienio Kaunas yra labiau „arti“ nei „toli“? O gal kai kuriuos teko ilgai įtikinėti?

A.Ž. Galima sakyti taip – jei festivalis dar nėra taip labai gerai žinomas tarptautiniu mastu, tai su „Meno parko“ vardu yra kitaip. Kai Niujorko mugės kuratorius pajuokauja, jog Vienos šiuolaikinio meno mugėje visi žino „Meno parką“ (nors ten dar nei karto nedalyvavome), tai reiškia, kad žinomumas jau yra pakankamas. Smarkiai įtikinėti nereikia. Taigi Kaunas gal nėra taip arti geografiškai, bet nėra toli žinomumu. O skleisti žinią apie festivalį atvyksta užsienio žurnalistai, tad kalbėti apie atstumą neverta.

A.R. Nuostabu, bet autoriai dažniau sutinka, nei nesutinka. Yra buvę keletą kartų, kai galbūt tiesiog nutaria negaišti nelabai žinomoje šalyje, nedideliame pasaulio masteliu festivalyje, bet daugeliui būna tikrai smalsu. Daugelis autorių pirmąkart atvyksta į Lietuvą. Praėjusį festivalį turėjome svečių (Anida Yoeu Ali ir Masahiro Sugano), kurie sakėsi apskritai tik keletą kartų buvę Europoje, o šioje jos dalyje – niekada.

G.L. Didžiajai daliai šių metų dalyviams, bent jau iki šiol, buvo toli. Faktas – taps arčiau. Kita dalis festivalyje pakviestų dalyvauti yra gyvenantys Lietuvoje arba išeivijos lietuviai.

Buvo malonių nustebimo akimirkų, kai suvokėme, kad ir daliai užsieniečių Kaunas netoli. Pavyzdžiui, ilgai tarėmės su galerijos Berlyne „Gregor Podnar“ įkūrėju, slovėnų kilmės galerininku Gregor Podnar (beje, planuotas spalio 17 d. susitikimas su juo perkeltas į festivalio renginį, vyksiantį lapkričio 8 d.). Pasakodama apie festivalį ir galeriją, pradėjau aiškinti, kur yra Kaunas. O jis man – „Aš žinau, kur Kaunas. Mano vaikai krepšininkai“. Arba kitas pavyzdys – Venecijoje pamatėme fantastišką menininkės iš Petų Afrikos Christine Dixie instaliaciją „Būti karaliumi“ (angl. „To be King“). Pirmiausia sudomino, kad savo vizualumu instaliacija priminė Jono Gasiūno darbą „Eglės ežeras“ (šis kūrinys taip pat bus eksponuojamas festivalio parodoje). Panašia kūrinio anatomija, bet skirtingų medijų pagalba abu autoriai aiškinasi paveikslą. Pakvietėme Christine dalyvauti. Ji sutiko. Vėliau, pasakojo: „Skaitau savo dukrai Rūtos Šepetys knygą „Druska jūrai“. Vienas iš veikėjų – lietuvis, ir tai man padeda šiek tiek suprasti Lietuvos istoriją. Dabar jau šiek tiek žinau apie jūsų šalį ir noriu sužinoti daugiau.“

Galbūt festivalio pradžioje, spalio 17 d. Kauno menininkų namuose vyksiančios paskaitos apie Azijos rinką, Pietų Afrikos Respublikos kontekstą – būdas priartinti Kauno menininkus prie užsienio?

A.Ž. Taip, vienas festivalio tikslų – priartinti Kauno, ir ne tik, menininkus prie tarptautinio šiuolaikinio meno pasaulio. Kad ir kaip liūdna konstatuoti, didelė dalis Lietuvos kūrėjų „sukasi“ savo kiemo lygmenyje.

A.R. Pirmiausia tikimės, kad paskaitos bus įdomios! Galimybė išgirsti apie tolimose šalyse veikiančias meno rinkas, galerijas ir kūrėjus, pasidalinimas patirtimi praturtins klausytojus, sukels klausimų. Tai taip puikiai atitinka mūsų festivalio temą – toli mes ar arti?

G.L. Aš šią festivalio programos dalį – galerininkių Lauros Lygaitytės ir Tamzin Lovell Miller pasidalinimą su vertingomis patirtimis mums svetimose rinkose – vertinu ir kaip būdą perduoti tiems tolimiems kraštams žinią apie mūsų – šalies, miesto, galerijos – egzistenciją. Siekiame, kad ta žinia būtų svari.

L. M. Aš ir pati labai laukiu šių paskaitų, kurios, tikiuosi, bus įdomios ir pagilins mano žinias. Manau, jog visiems aktualu pasiklausyti viešnių patirčių, kelti klausimus, domėtis tuo, kas vyksta ne tik Lietuvoje.

Ar planuojate, kad festivalį aplankys ne tik užsienio menininkai, bet ir šiuolaikinio meno „turistai“?

A.Ž. Niekada nežinai, kas aplankys, bet norinčių atvažiuoti yra. Ir tai jau gerai.

A.R. Labiau drįsčiau sakyti, kad su lietuvių menu užsieniečius pažindiname dalyvaudami užsienio mugėse. Ir dabar, šį rudenį, dalyvaudami „POSITIONS Berlin“, ne tik pristatėm puikius mūsų autorių Elenos Balsiukaitės–Brazdžiūnienės, Agnės Jonkutės, Žilvino Landzbergo ir Česlovo Lukensko kūrinius, bet ir išdalinom šūsnį pakvietimų į festivalį „Kaunas mene“, smalsiausiems padovanojome katalogų. Daugelis susidomėjo, tikim, jei ir neatvyks į Lietuvą, seks festivalio eigą internete, sklaidys nuotraukas. Mugių metu lietuvių menininkai atrandami tikrai dažnai, jų metu jie kviečiami rengti parodas užsienyje. Iš paskutinių pasiekimų – džiaugiamės Rosanda Sorakaite ir nekantriai laukiame jos jau suplanuotos parodos Los Andžele.

G.L. Labai to tikiuosi. Man tai yra vienas iš tikslų, dėl ko darome festivalį. Per komandiruotes visuomet yra noras pamatyti dar ir kitų parodų, projektų, ne tik tą, dėl kurio atvykome. Pamatyti, kas vyksta pasaulyje, kokiame lygyje yra kiti, kokiu kalibru mąsto. Apskritai, kuo per meną masto.

Festivalis „Kaunas mene“ yra ta vieta, kur galime aiškiausiai parodyti savo suvokimą apie šiuolaikinį meną, koks mums jis aktualus, „geras“, įdomus, „gražus“, kokia jo funkcija ir t.t. Aišku, po kiekvieno renginio matai, kas pavyko, pasiteisino, nustebino, suveikė, taip pat ir kas nepavyko, nepasiteisino, nesuveikė. Ir tada tobulėji. Iki šiol, prie kiek festivalio serijų man teko dirbti, vis naujesnis būdavo vis kokybiškesnis. Pačiai įdomu, kaip šiemet viskas pavyks ir įsigyvendins – per mus, organizatorius, per pakviestus dalyvius, partnerius.

L. M. Visuomet tikiuosi, jog pritrauksime ne tik nuolatinius lankytojus, bet ir naują, paprastai nesilankantį tokiuose renginiuose, žiūrovą. Tokį kuris atras kažką naujo, galbūt pasidalins tuo su kitais ir grįš kitą kartą.

Ką „Meno parkas“ veiks po festivalio? Galbūt šiemet dar laukia išvykos į užsienį? O gal jau turite planų kitiems metams? 

A.R. Ruduo galerijai ir derliaus, ir sėjos metas – ne tik ruošiamės festivalio atidarymui, bet pildome aplikacijas į muges, tariamės dėl parodų, rašome projektus finansavimui. Laikas įtemptas.

A.Ž. Ką tik komanda išvyko į mugę „Art Verona“, kur atstovausime Lietuvai kartu su kitomis šalis galerijomis.  Šiemet daugiau kelionių lyg ir nebus, tik darbinės – aplankyti galerijos filialą Diuseldorfe.

Jau 2019 m.  sausio viduryje startuos aktyvus sezonas – iš pradžių Londonas,  vasarį – Karlsrūhė, kovą – Niujorkas. Žinoma, ir projektai galerijos patalpose Kaune ir Diuseldorfe.

Išsamią 8-ojo tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio „Kaunas mene“ programą rasite šioje nuorodoje. Taip pat linkime sekti „Meno parką“ feisbuke, laukti galerininikų ir menininkų rekomendacijų, planuoti spalio ir lapkričio maršrutus ir visiškai, su visam, pasiklysti mene.  

© Kaunas pilnas kultūros

„Kaip jūs mus radote?“, – kviesdama užeiti į tango studiją klausia Brigita Rodriguez. Jos vyras Carlosas tuo metu velkasi švarką ir ruošiasi pirmiau papasakoti apie tango kelionę iš Argentinos sostinės Buenos Airių į buvusius kultūros namus R. Kalantos gatvėje Petrašiūnuose, iš pirmo žvilgsnio ne pačiame jausmingiausiame Kauno mikrorajone. Bet po to, kai čia atsikraustė tango šokėjų pora, emocinis kvartalo klimatas tikrai turėjo kiek sušilti. O radome mes „Tango Salon“ labai paprastai, paguglinę „tango Kaune“.

Ar seniai veikia jūsų studija?

Carlosas: trejus metus.

Brigita: anksčiau gyvenau Vilniuje, turėjau savo tango mokyklą. Esu šiaulietė, į sostinę atvykau studijuoti – ten praleidau 17 metų. Su Carlosu susipažinau, kai jis atėjo į mano mokykloje vykusią milongą – tango šokių vakarą.

Iš Buenos Airių – tiesiai į Brigitos milongą?

Carlosas: ne visai! Gyvendamas Buenos Airėse sulaukiau kvietimo padirbėti tango mokytoju Sankt Peterburge. Pasibaigus darbo sutarčiai ir vizai turėjau dvi galimybes – grįžti į Argentiną arba pakeliauti po Europą. Taip atsidūriau Taline, kur dirbau keturis mėnesius, tada – Ryga ir Vilnius. Čia išgirdau, kad turiu pašokti su geriausia tango šokėja Lietuvoje. Taigi pakviečiau Brigitą šokio.

Ir vis dar šokate?

Carlosas: tikrai taip. Iškart pradėjome kalbėti apie darbą kartu. Buvo 2012-ųjų pabaiga, vyko didelis tango renginys. Ten daug šokome. Pakviečiau Brigitą vakarienės ir pasiūliau jai tapti mano partnere, keliauti su manimi. Pasakiau, kad turiu daug kontaktų įvairiose šalyse, taigi galėsime dirbti, o liepą vyksime į Buenos Aires. Ji, tiek metų šokusi tango, nebuvo lankiusis Argentinoje!

Brigita: pasakiau, kad turiu pagalvoti. Tuo metu dirbau trijuose darbuose – mokiau vaikus, dirbau choreografe teatre ir turėjau savo tango mokyklą. Bet Carlosas mane perspėjo, kad tai – gyvenimo pasiūlymas. Pasakiau, kad pagalvosiu per naktį.

Carlosas: Ryte gavau iš jos elektroninį laišką – gerai, keliaujam, bet duok man keletą mėnesių darbams baigti.

Brigita: pradėjusi šokti su Carlosu supratau, kaip blogai šoku tango! Nors Lietuvoje buvau geriausia, mane išmokė Eduardo Gimenezas, su juo dirbau gal dešimt metų.

Carlosas: čia turiu Brigitą pagirti, kad ji mūsų poroje yra profesionalė šokėja. Ji – mokytoja, ji pati mokėsi daug metų, ji supranta, kaip veikia žmogaus kūnas, nes tai studijavo.

Brigita: o Carlosas – tango meistras.

Carlosas: taigi mūsų dueto pradžia nebuvo lengva – turėjome subalansuoti dvi labai skirtingas patirtis. Bet po truputį, po truputį… Dabar kuriame tango bendruomenę Kaune.

O kodėl Kaune?

Carlosas: keliaudami ir šokdami tapome pora. Buenos Airėse susituokėme. Pradėjome lauktis dukters. Nusprendėme įsikurti Lietuvoje. Tik… Vilniuje niekaip neradome gero buto. Pasiūliau Brigitai paieškoti jo Kaune – jai tokia mintis nebuvo šovusi į galvą. O ir pažįstami vilniečiai stebėjosi. Man valanda kelio tarp miestų neatrodo daug, be to, Buenos Airėse – 15 milijonų gyventojų. Tiek Vilnius, tiek Kaunas man atrodo mažyčiai! Taigi radome gražų butą, tada ir studiją, taip ir įsikūrėme. Ši studija – mūsų trečioji.

Ar per trejus metus Kauno tango bendruomenė spėjo išaugti?

Brigita: bendruomenė kurtis pradėjo gal prieš dešimt metų. Žinoma, Vilniuje šokėjų daugiau. Kaune – gal apie pusšimtis.

Ar daug atėjusiųjų į „Tango Salon“ pabandyti tampa aistringais tango šokėjais?

Carlosas: visi! Viena mūsų grupių – pirmieji mūsų mokiniai Kaune. Tango – specifinis šokis. Visiems, atėjusiems pirmąkart, papasakojame, kad neužtenka išmokti žingsnelių. Tango – tai gyvenimo būdas, kultūra, kurią mes norime skleisti.

Šiuolaikinėje visuomenėje poroje neretai vedlė yra moteris, taigi dažniausiai moteris į pirmąją pamoką vyrą atsiveda, bet kai jis supranta, kad šokant tango yra lyderis, vedantis partnerę, viskas pasikeičia! Vyras kvėpuoja, o per jį kvėpuoja moteris. Vyras girdi muziką, o per jį muziką girdi moteris. Be vyro nėra tango.

O kokie žmonės šoka tango Petrašiūnuose? Turbūt vyresni, jau žinantys, ko nori, pildantys savo svajones?

Carlosas: dažniausiai tai keturiasdešimtmečiai ir vyresni. Šiemet atėjo jaunimo, tuo labai džiaugiamės. Studentams taikome nuolaidas.

Carlosai, ar pradėjote šokti dar visai mažas? Galbūt jūsų giminėje ir daugiau šokėjų?

Carlosas: argentiniečiams tango – gyvenimo būdas. Ypač tai ryšku Buenos Airėse. Pats šokis – gal tik penki procentai visos tango kultūros. Tai ir poezija, muzika… Net specialų dialektą turime – lunfardo. Aš šioje kultūroje gimiau, taigi taip, šoku nuo vaikystės. Mano mama – tango dainininkė, ji žino visus poetus ir muzikantus. O senelis – šokėjas.

Ar Kaune pažįstate argentiniečių?

Carlosas: tik vieną – gitaristą Estebaną Colucci.

Taigi ką veikiate, kai labai pasiilgsti Argentinos?

Carlosas: mes į Kauną kviečiame tango profesionalus – šokėjus ir muzikantus. Jie su vietos šokėjais dalijasi savo patirtimi. Renginius organizuojame ir kitur, pavyzdžiui, Klaipėdoje. Be to, kiekvieną penktadienį mūsų studijoje vyksta milonga. Visi kviečiami ateiti ir pasižmonėti.

Gal planuojate kraustytis į Buenos Aires?

Brigita: smagu ten praleisti keletą mėnesių. Bet gyventi? Nesu tikra. Ekonominė situacija Argentinoje nėra puikiausia, be to, ten turėtume tikrai labai daug konkurentų. Kaune esame vieninteliai.

O į Šiaulius?

Brigita: gal kada nors? Mums svarbiausia turėti pakankamai mokinių, užpildyti grupes. Pernai bandėme surinkti grupę Šiauliuose, bet nesėkmingai. Reikėtų daugiau savireklamos. Kaune, pavyzdžiui, vos atvažiavę dalyvavome renginyje „Šokantis senamiestis“. Rotušės aikštėje šokau būdama septintą mėnesį nėščia!

Cha! Ar jūsų dukrelė – jau tikra tango profesionalė?

Carlosas: kai dirbame, ji mus kopijuoja.

Pabaigoje… Ką reikia atsinešti į pirmąją tango pamoką?

Brigita: batelius!

Carlosas: ir pinigų.

Brigita: taip, moterų bateliai nepigūs. Ir vienos poros juk negana. Aš, tiesą sakant, net turiu savo batelių liniją – siuvame juos čia, Kaune. Prieš keletą metų net baigiau ortopedijos technikos studijas. Tiesiog niekaip negalėjau rasti tikrai gražių ir patogių…

tangosalon.lt

Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys
Teodoro Biliūno nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. spalio rubrikoje „Kauniečiai“. Žurnalo archyvą rasite čia.

„Dabar dvi paras sėdėjau prie kompiuterio ir montavau, tai jau vos kenčiu, kaip noriu muštis su Mariumi“, – per valandą kavinėje taip ir nespėjęs užsisakyti gėrimo sako kitas Marius. Pirmasis juokiasi, o Andrius linguoja į fone skambančios muzikos ritmą. Veikėjai, prieš dvejus metus trise debiutavę su spektakliu „(g)round zero“, beveik iškart po mūsų susitikimo jį parodė Nepriklausomybės aikštėje. Jau kitą dieną išskrido į Ispaniją, kur šoko laukinėje kalnų gamtoje. Metas susipažinti oficialiai – Marius Pinigis, Marius Paplauskas ir Andrius Stakelė. „Nuepiko“.

Marius Pinigis gimė Panevėžyje, buvo, kaip pats sako, „kinetinis vaikas“, mėgdžiojo Michaelį Jacksoną ir užaugo su teatru. Baigęs humanitarinio profilio mokyklą įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą ir yra politikos mokslų magistras – mama siūlė „pasirinkti ką nors rimto“. Studijuodamas netyčia pateko į šokio teatro „Aura“ akiratį – vienam spektakliui reikėjo keliasdešimties šokėjų. „Pasivijo teatras“, – sako Marius, su „Aura“ praleidęs septynerius metus.

Andrius teigia šokti pradėjęs dėl to, kad breiką šoko jo vyresnis brolis: „Dar visai mažą mane vesdavosi į čempionatus, pats nepajutau, kaip pradėjau smarkiai treniruotis ir ieškoti studijos, bet Lietuvoje neradau sau tinkamos.“ Todėl šokti teko tiesiog šiaip, sau ir iš savęs. Kol viename renginyje jį pastebėjo „Auros“ vadybininkė ir pakvietė ateiti į teatrą. „Ten pamačiau, kas yra kitas lygis ir kad tikrai dar yra ko mokytis.“ Summa summarum, Andriaus biografijoje – aštuoneri metai „Auroje“. Tuomet – šokis Tenerifėje, šokis Vokietijoje ir elektroninės muzikos studijos Danijoje. Taigi jau turime vieną epinį politologą ir vieną epinį muzikos prodiuserį. Kalbam toliau.

Marius Paplauskas užaugo Prienuose ir jau ketverių ėmė šokti pramoginius šokius, vėliau treniruodavosi Kaune. „Paauglystėje buvau šlykštus vaikas, buvo gėda prisipažinti, ką lankau, – draugams meluodavau, kad į Kauną važiuoju žaisti krepšinio.“ Bet krepšinį jis iš tiesų žaidė, kaip ir pirmasis Marius. „Ir mums neblogai sekėsi“, – tvirtina abu.

„O aš specialiai nežaidžiau, nes visi giminės man, aukštaūgiui, tai labai norėjo įpiršti“, – krenkšteli Andrius. Bet mes dar šiek tiek apie Marių. Kartą Birštone pamatęs hiphopą šokantį dabar jau legendinį Marijaną Staniulėną, prieniškis paskui jį nusekė į „ANT studiją“. Ten susipažino su Mariumi Pinigiu, abu pajuto teigiamą kontaktą, bet… „abu buvom žali, nors daug svajonių turėjom“. Tai – dar tik kokie 2009-ieji, aštuoneri metai iki „(g)round zero“ premjeros.

2012 m. Marius ir Andrius prisiminė antrąjį Marių, tuomet jau gerokai patobulėjusį hauso stiliaus šokėją, bet ir tuomet iki realaus darbo kartu dar šio to trūko. O ko trūko „Auroje“, sutraukiančioje tuzinus šokėjų iš įvairiausių šalių, savo spektaklius nuolat rodančioje pasaulyje? „Tai – teatras su savo hierarchine struktūra, šokdamas ten neturi daug progų būti ir kūrėju“, – sako pirmasis Marius ir kartu pripažįsta, kad tada, kai jau labai norėjo kitaip realizuoti save, tai yra kurti, reikėjo išmokti kūrybiškai mąstyti.

„Marius man pasakė, kad jei aš išeisiu, išeis ir jis“, – išsiduoda Andrius. Beje, abu jie mano, kad jei dabar jiems vėl būtų po 19 metų, vargu ar į „Aurą“ patektų, nes patobulėjo pats teatras, jauni šokėjai – daug techniškesni, labiau disciplinuoti.

Apie muziką ir politologiją jau pakalbėjome, bet dar įdomu, kaip Marius Paplauskas sugeba ir scenoje būti, ir į ją žiūrėti per kameros objektyvą. Nustebtumėte, jei sužinotumėte, kiek jo filmuotų ir montuotų siužetų socialiniuose tinkluose pamatote per mėnesį. Jei Marius Pinigis vaikystėje idealizavo Jacksoną, gal ir Marius Paplauskas žiūrėjo tiek klipų, kad ėmė juos kurti pats? Sako, giliai įsiminęs buvo Meat Loaf“ darbas „I Would Do Anything For Love“ („Ir man, ir man“, – šnibžda Andrius) ir „Pet Shop Boys“ kūrinys „Go West“: „Kai jie žygiuodavo, ir aš žygiuodavau.“ O kada ėmė žygiuojančiuosius filmuoti?

„Aš tiesiog nusipirkau fotoaparatą, nes norėjau įsiamžinti, kaip šoku, – viską sumontavau, įkėliau į „YouTube“ – aišku, susidomėjimo daug nesulaukiau“, – pirmuosius bandymus prisimena Marius. Ir tikina, kad ne šokti išmokti padėjo filmavimas, o atvirkščiai. Juk judėjimas su kamera dabar yra tas pats, kas judėjimas šokant. O kai pavargsti judėti, visuomet gali prisėsti ir montuoti. Sujungti du skirtingus vaizdus – savotiška choreografija. Pavykus ištinka harmonija. „Nuepiko“ dera abi asmenybės pusės – šokėjas šoka, o operatorius kuria trumpą filmą apie šokį. Jūsų kompiuterių ir telefonų ekranuose jis – dar iki Naujųjų. Bet, atsidūsta Marius, suderinti šiuos du užsiėmimus ne taip poetiškai paprasta, ypač kai dirbi vienas, o šoki trise. Dublerių nėra – Meksikoje vienas trijulės narių keturis pasirodymus šoko „klibančia“ koja.

Kuo „Nuepiko“ yra kitaip nei kitos šokio studijos, galų gale, „Aura“? „Trise mes labai daug kalbam, ne tik apie kūrybą, bet ir gyvenimiškom temom, dažniausiai – apie judėjimo kryptį. Norint būti kitokiam negalima pamiršti, kad jei visuomet savo veiksmais signalizuosi, kad esi netradicinis, darysi tai neįprastose vietose, vadinasi, įprastų ir tradicinių tau ir nereikia, – tad gali visuomet šokti turguje, gatvėje, prie Soboro…“ Marius Pinigis čia, žinoma, kalba apie erdvę profesionaliems pasirodymams, kurioje galėtų šokti ir Kauno, ir Vilniaus, ir viso pasaulio šokėjai.

Popkultūros etalonais žaižaruojantis, smūgio estetika paperkantis, garso takelio pagaulumu nieko nenutuokiančius praeivius žiūrovais paverčiantis „(g)round zero“ trupei buvo bandymų, ką, atėjus iš skirtingų pasaulių, galima daryti kartu, poligonas. Kartu ir atletiškų šokėjų kūnų treniruotė, ir… žaidimų aikštelė, kurioje tilpo visos tos vaikiškos ir lėkštos idėjos, kurių šokėjai neturėjo progų realizuoti. Devyniasdešimtųjų karta. Jacksonas ir „Pet Shop Boys“, VIVA ir MTV. Kaip sufleruoja pavadinimas, startas nuo nulio. Tiesa, visi sutarė, kad, jei imasi, kelio atgal nebėra. Tai yra nulis netaps pirmu ir paskutiniu.

„(g)round zero“ per porą metų spėjo sumirgėti apie 30 kartų – visur nuo Šilainių iki Meksikos. „Norisi, kad neatsidurtume toje pačioje situacijoje, kaip buvo šokant teatre ar turint studiją, kad šokis nepradėtų dusinti, kad nesinorėtų kardinaliai pakeisti gyvenimo, kad pakaktų erdvės saviraiškai“, – atrodo, už visus tris sako Marius Pinigis. Vaizdo dokumentika, muzika (gal net plokštelė), edukacija (Marius, beje, moko šokti ir visai mažus vaikus – apie tai su šokio pedagoge Birute Banevičiūte kalbame kitame šio numerio straipsnyje) – tokie dalykai padeda iš naujo atrasti save.

„Norisi neskubėti, netapti dar vienais feisbuko tvano dalyviais. Mokėti sustoti ir įvertinti save“, – taip lyg ir nebejaunatviškai baigiame pokalbį. Čia, beje, galima pakomentuoti ir naująjį pavadinimą. „Jis reiškia, kad visada turėsite augti ir pasitempti“, – taip „Nuepiko“ interpretuoti jau spėjo vienas trijulės pažįstamas.

facebook.com/nuepiko

Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys
Artūro Bulotos nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. spalio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

„Mano šeimoje beveik visi muzikantai, bet, pasirodo, šokio genai – stipresni“, – šypsosi už stalo, išnešto į kiemą, savo šeimą sodindama Areta Beinarytė-Nosovienė. Jos vyras Vladimiras, į Lietuvą atvykęs iš Voronežo miesto Rusijoje, iš pradžių šoko Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Vilniuje, vėliau persikraustė į Klaipėdą. Įsidarbinęs besikuriančiame Muzikiniame teatre susipažino su tuomet neseniai Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigusia pianiste Areta. Čia gimė Julijus ir Jokūbas, o tada, kai Kaune vienas liko Aretos tėvas, šeima persikėlė į Kauną, kur prie kompanijos netruko prisijungti jaunėlė Stefanija. Čia, Vilijampolėje, skambant muzikai – tai garsiai, tai tik galvose – kalbamės apie tai, kaip po vienu stogu telpa šitiek spalvų, garsų ir talentų.

Julijų, Jokūbą ir Stefaniją galbūt matėte televizijos ekrane, o gal Palangos ir Šventosios, Kauno, kitų Lietuvos miestų gatvėse. Kaip „In*Beat“ studijos veidus ar tiesiog labai aistringus džemintojus. Kurortuose prieš keletą metų šeimynos trio repetavo savo programą, kurią vėliau pristatė laidoje „Lietuvos talentai“. „Norėjome, kad žmonės ekrane mus atpažintų, už mus balsuotų, bet balsų nebuvo per daug“, – dabar jau kvatoja, prisiminęs televizinius vojažus, Julijus.

Šokis „Happy“, rodytas ir Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, ir giminių vestuvėse bei jubiliejuose, – turbūt geriausiai žinomas „In*Beat“ familijos kūrinys. „Įsikvėpėme pamatę C2C klipą „Happy“, bet tai juk nieko blogo“, – sako Jokūbas. Stefanija priduria, kad šis projektas buvo malonus tuo, kad buvo galima šeimai būti drauge ir dar dirbti: „Daug kalbam apie tai, kad reikia šokti kartu, bet ne visada ką nors padarom.“

Pirmasis iš trijų vaikų šokti pradėjo Julijus, vėliau tapęs ir Lietuvos hiphopo čempionu. Viskas dėl to, kad mama judriam paaugliui neleido lankyti karatė, tad dvylikametis, gatvėje pamatęs breiko šokėją, įkalbėjo jį išleisti į Kauno vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmus – tuos ant Parodos kalno, projektuotus Edmundo Alfonso Fryko. Prie Julijaus netruko prisijungti ir vos metais ir trimis mėnesiais jaunesnis Jokūbas: „Nelabai turėjau ką veikti ir nors sakiau, kad nedarysiu nieko, ką daro brolis, nusekiau iš paskos.“ Broliai su šypsenomis mini pirmąjį savo trenerį Vladislovą Bogomolovą, kuris paaugliams suteikdavo daug laisvės: „Atrakindavo duris, paleisdavo muziką ir leisdavo bendrauti.“

„O aš labai norėjau įrodyti broliams, kad galiu būti tokia pati kaip jie“, – į pokalbį įsijungia Stefanija, nuo šešerių J. Naujalio muzikos mokykloje skambinusi fortepijonu ir vieną dieną pareiškusi, kad to daryti nebenori – nori šokti gatvėje! Tiesa, ji mokėsi ir Irenos Ribačiauskaitės baleto studijoje, ir būdama dar visai vaikas jau dirbo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Kartu su tėčiu – abu netgi vaidino viename spektaklyje. Stefanija „Spragtuke“ vaidino mažąją Mariją, o Vladimiras – jos krikštatėvį Droselmajerį. Anot Aretos, šis vaidmuo jos vyrui tiko bene labiausiai. O Stefanija dėl užverto fortepijono dangčio visai nesigaili. Gatvės šokių etapą ji pradėjo nuo electric boogie. Žinoma, baleto pamokos nepasimiršo.   

Dainiaus Ščiukos nuotr.

Besišnekučiuojant Julijus išsiduoda, kad nuo 2007 m. gyvavusios, studija virtusios gatvės šokėjų komandos „In*Beat“, išauginusios ne vieną talentų kartą ir po savo stogu priglaudusios pačių įvairiausių stilių – nuo hiphopo iki bačiatos ar lindihopo atstovų, šiuo metu nėra: „Visi išsibarstėme, kas Maltoje, kas Nyderlanduose, kas ne šoka, o video montuoja – čia aš apie save.“ Mama čia sūnui pritaria, kad iš šokėjo profesijos daug pinigų neuždirbsi, o sukūrus šeimą finansai tampa labai svarbu. Julijaus dukra, šešiametė, beje, jau šoka. Ir net yra nominuota už geriausią improvizaciją. O jaunas tėtis dar žada pasirodyti aikštelėje: „Noriu grįžti į popingo sceną, bet tiesiog kaip šokėjas, ne mokytojas.“ Ir liepia būtinai pasižiūrėti dokumentinį filmą apie gatvės šokius Lietuvoje „The Circle“, kurį „In*Beat“ sukūrė 2012 m.

Stefanija vaikus moko, bet aiškina, kad jai priimtinesnis „metodas žodžiu“. Tai yra su mokiniais ir kitais šokėjais jai smagiau bendrauti, nei juos mokyti: „Malonu ateiti prie šokėjo ir pagirti jį, pasakyti, ką daro gerai, paskatinti – žodžio galia didelė.“ Bet jei norite judėti taip laisvai kaip Stefanija, susiraskite feisbuke šokio trupę „Faceless Artist“. Pirmadieniais ir trečiadieniais moterų šokėjų mafija renkasi A. Puškino gimnazijoje.

O Jokūbas samprotauja, kad grįžti prie darbo su vaikais būtų pats laikas: „Šiemet dar dalyvausiu konkursuose, bet daugiau nebebandysiu – apskritai dabar tiek daug visko veikiu, kad planuoju ko nors atsisakyti ir pradėti mokyti kitus.“ Jam atrodo, kad „In*Beat“ vardas jaunajai kartai skamba svariai, tad būtų neprotinga jo neišnaudoti edukacijai. Dabar ir pats daug mokosi iš tėčio, su kuriuo anksčiau bendraudavo daug mažiau: „Tėtis man sako, kad yra kaip knyga, kurios jokioje bibliotekoje nerasčiau.“   

Vladimiras mums pasakoja, kad, jo įsitikinimu, muzika yra kūno vergė, o kai kūnas ją glosto, gimsta šokis. 50-ies, kaip ir daugelis šokėjų, baigęs karjerą teatre, vyras jau 18 metų yra pensininkas. Dabar jis rašo eilėraščius, tai – „kitoks šokis“. Ir tiki, kad kiekvieną rytą žmogus yra jaunas, o vakare, išmokęs ką nors nauja, tampa protingu. Jokūbas tėčio eilėraščius mokosi mintinai.

Dainiaus Ščiukos nuotr.

„Aš manau, kad mūsų šeima vieną dieną subręs bendram projektui, ir net įsivaizduoju: salė, ant sienų pakabinti tėčio eilėraščiai, mama skambina pianinu, mes su Jokūbu šokam, Julijus filmuoja…“, – visiems netikėtai prabyla Stefanija. „Režisuok, skamba gerai“, – kiek nustebę jai atsako broliai. O tada mes išjungiam diktofoną, pagarsinam muziką, ir Nosovai eina šokti.

Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. spalio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Liza Baliasnaja – vis dažniau į gimtajį Kauną sugrįžtanti Briuselyje gyvenanti choreografė. Lapkričio 9–11 d. M. Žilinsko dailės galerijoje kūrinio „Commensurate to Be With“ tarptautinę premjerą pristatysianti menininkė dalijasi siūlymais, kaip dar galime suprasti šiuolaikinį šokį. Svarbiausia, anot jos, būti atviram, apsikeisti žiniomis ir nusiteikti transformacijai.

Kaunas – gimtasis tavo miestas. Kokie paauglystės prisiminimai ryškiausi? Kokios Kauno vietos ar kokie kultūriniai renginiai tau dabar simbolizuoja tą laiką? Kas tuo metu atrodė hip?

Kaune gimiau ir užaugau. Kadangi domėjausi šokiu, be abejo, atradau šokio teatrą „Aura“, kuris man augant buvo visa ko viršūnė. Šešiolikos metų pradėjau ten lankytis ir šokti. Kadangi netrukus buvau pakviesta šokti „Auros“ spektakliuose, anksti pradėjau profesionalią karjerą. Tai didžiulė privilegija. Iš kitos pusės, galbūt nelabai ir turėjau paauglystės, kurią patyrė mano bendraamžiai. Vienas laukiamiausių renginių buvo „Auros“ organizuojamas šiuolaikinio šokio festivalis, kuriame galėjau pamatyti tarptautinio lygio šokio kompanijas. Tai mane labai žavėjo. Tuo metu mažai žinojau, kas vyksta užsienyje, todėl tai, kas vyko Lietuvos šiuolaikinio šokio ir meno scenoje, man darė didžiausią įtaką.

Kadangi „Auros“ studija įsikūrusi Senamiestyje, ten praleidau labai daug valandų. Gyvenau tarsi dvigubą gyvenimą – vieną gimnazijoje, kitą – kaip šokėjos. Laiką leisdavau su vyresniais kolegomis, pasirodymuose, spektaklių repeticijose. Tad Kauno centras, maršrutas žemyn laiptais nuo „Saulės“ gimnazijos link Senamiesčio buvo mano kasdienė rutina. Su bendraamžiais daug laisvo laiko leidome viešosiose erdvėse – Vytauto Didžioj karo muziejaus sodelyje, ant įvairių Kauno laiptų. Kažką mes ten veikėme visą laiką, būdavo labai hip (juokiasi). Kaune imponavo ne tiek pastatai, kiek tos erdvės, kuriose lankydavausi.

Kaip tavo gyvenime atsirado šokis? Ir kada supratai, kad nori sieti savo karjerą su šokio menu? Ar visi pasirinkimai – šokio teatras „Aura“, mokykla „Artes“ Olandijoje ir mokykla P.A.R.T.S. Belgijoje – buvo kryptingi, planuoti ar labiau vedami impulso ir dvejonės? Kokią įtaką jie padarė tau kaip asmenybei?

Kai 18-os persikrausčiau studijuoti į Olandiją, labai išsiplėtė mano žinių laukas. Galima sakyti, mane suformavo vakarietiškas kontekstas, kuriame staiga atsidūriau. Kai pradėjau pažinti alternatyvią šokio kultūrą, ėmiau ten atrasti save, daug labiau nei konservatyvioje to laiko Kauno visuomenėje. Išvykus į Olandiją, mano gyvenimas pasikeitė 180 laipsnių. Anglų kalba tapo mano pagrindine kalba, todėl galėjau skaityti tekstus, kurių anksčiau neturėjau akiratyje. Šokio akademijos kontekstas, kuriam būdingas liberalumas ir laisvesnis požiūris į kūną, bei vakarietiškos lygiateisiškumo, feminizmo idėjos padarė man didelę įtaką ir labai praplėtė mano mąstymą apie tam tikras paauglystėje ir vaikystėje suformuotas dogmas.

Aišku, tėvams paleisti savo dukrą į Olandiją mokytis šiuolaikinio šokio gali atrodyti abejotinas pasirinkimas. Kai buvau paauglė, aš „turėjau“ būti medikė, o šokį palikti hobiu. Kai pradėjau savarankiškai keliauti į užsienį, į skirtingus šokio seminarus, kūrybines dirbtuves, supratau, kad žmonės iš to gyvena, kad šokis gali būti tikra profesija. Gyvendama Lietuvoje to nesuvokiau. Pasirinkimas studijuoti šokį buvo intuityvus, siekiant pažinti save tokią, kokios, manau, nebūčiau galėjusi pažinti likusi gyventi Lietuvoje. Per šokį aš atradau labai daug. Šokio studijos padarė įtaką mano gyvenimo būdui, mąstymui, politiniam požiūriui, etikai. Šokyje atradau erdvę, kurioje galėjau išsilaisvinti iš tam tikrų stigmų ir visuomenėje vyraujančių rėmų. Visada turėjau ir vis dar turiu palaikančią šeimą. Jie jaučia labai daug pagarbos mano sprendimams. Jie visada mane palaikė. Ir palaiko. Man labai pasisekė.

Studijavai P.A.R.T.S., laikomoje viena prestižiškiausių šiuolaikinio šokio mokyklų Europoje. Kaip apibūdintum savo studijas ten, kaip tai pakeitė tavo požiūrį į kūrybą?

Apie P.A.R.T.S. sužinojau jau studijuodama Olandijoje. Mokslai P.A.R.T.S. pakeitė mano požiūrį į šokį, padėjo suprasti tai, kad šokis yra ne tik fizinė, bet ir intelektuali veikla. Tai nėra tik raiška ir kūno darbas. Kad šokio praktikos ir choreografija savyje gali turėti akademinio požiūrio į žinias ir kūrybą. Šis santykis tarp teorijos ir praktikos man tapo svarbus ir lydi mane daug metų. Mes praleidome tiek pat laiko fiziniuose, praktiniuose užsiėmimuose, kiek ir teorinėse sociologijos, filosofijos, meno istorijos, feminizmo, postkolonializmo paskaitose. Visa tai man suteikė suvokimą, kad kaip meno kūrėjas esu politinis vienetas ir tai, ką aš kuriu, reprezentuoja manąjį požiūrį visuomenėje. Šokėjas nėra tik pramogos kūrėjas, šiuolaikinis šokis kuria diskursą. Išsivystė atsakomybės jausmas už tai, ką kuriu.

Kadangi šiuolaikinio šokio pagrindus įgijai Lietuvoje, „Auros“ teatre, po to susidūrei su Vakarų pasaulio praktikomis, ar galėtum palyginti, kokie skirtumai tau atrodo ryškiausi?

Čia mums vis dar labai svarbu pavadinti kažką šiuolaikiniu šokiu. Reikia suprasti, kad šiuolaikinis šokis apibūdina tik tai, kas šiuo laiku gali būti vadinama šokiu. Tai nėra judesio stilius ar estetika. Tai yra „šių laikų“ šokis. Todėl svarbiausia paklausti, kas šiuo metu aktualu kuriant šokį. Ar mums aktualu kurti šokį, kuris vis dar turi labai heteronormatyvų požiūrį? Kuris nebando pasiūlyti alternatyvų esamam chaosui? Šokį, kuriam reikalinga juoda teatro dėžutė ir nuolankus kėdėje sėdintis žiūrovas? Ar mums svarbu nagrinėti kokius nors kitus klausimus? Nereikia nurašyti šokio istorijos, bet, kaip ir bet kokia sritis, šokis plečiasi. Ši plėtra Vakaruose įvyko anksčiau. Bet sulauksime jos ir čia, ji jau vyksta lietuvių menininkų, gyvenančių Lietuvoje bei užsienyje, dėka.

Kas dabar aktualu šiuolaikiniame šokyje? Kokias pastebi tendencijas? Ką pati renkiesi?

Man visada aktualu sukurti laiką ir erdvę, kurioje žiūrovas gali pajausti kažką priešingo kapitalizmo akumuliuojamam produktyvumui. Dažnai tai įgauna gana abstrakčią formą. Bet kokiame meno kūrinyje man svarbios pasipriešinimo greitam vartojimui, produktyvumo reikalavimui intencijos.

Nepaisant to, kad daugelį savo darbų vystai ne Lietuvoje, dirbi su itin tarptautiškomis žmonių grupėmis, pastaruoju metu vis dažniau grįžti į Lietuvą, čia ne tik pristatai ir plėtoji savo darbus, bet vedi seminarus. Kas skatina grįžti? Ar nori dalytis savo praktikomis ir patirtimis?

Visų pirma, Lietuva yra neįtikėtinai įdomi erdvė, nes ji vis dar patiria transformaciją. Kai esu Lietuvoje, atrodo, kad viskas vis dar yra įmanoma. Čia galima būti žaismingam, galima eksperimentuoti, jaučiamas potencialas. Jaučiu, kad turiu čia labai daug galimybių ir erdvės. Žinau, kad taip yra dalinai dėl to, jog turėjau galimybę išvykti ir mokytis užsienyje. Grįžtu čia su tuo žinojimu ir suvokiu savo privilegiją, tai mane skatina dalintis. Mano požiūris į savo veiklą Lietuvoje irgi pasikeitė. Manęs nedomina, kad Lietuva taptų Belgija. Dėstydama, vesdama seminarus nesiekiu tiesiog perduoti žinių. Man svarbu dalintis jomis. Supratau, jog pasidalinus žinios savaime pasikeičia. Daugeliu atvejų aš eksperimentuoju, ieškau savęs kaip dėstytojos, niekada nedėstau tokio paties seminaro dukart iš eilės. Visada galvoju, ką galiu pasiūlyti būtent aš, žinodama Lietuvos šokio kontekstą, ko negali pasiūlyti mokytojas iš užsienio. Kaip aš galiu būti naudinga šiai sferai. Noriu, kad mano turimos žinios transformuotųsi ir taptų naudingos būtent čia. Turime suvokti, kad mes neturime būti kaip „Vakarai“, nesame ir nebūsime. Mūsų kitoks laikas, kitoks greitis. Tai pokalbio ir atvirumo klausimas. Nežinau, kokių tiksliai norėčiau pokyčių. Bet jie bet kokiu atveju įvyks.

Ar sieji savo karjerą su Lietuva?

Žmonės dažnai mano, kad, kai gyveni užsienyje, gyveni ten, nes ten daug lengviau. Bet taip nėra. Man būtų kur kas lengviau gyventi Lietuvoje. Aš turėčiau darbo, galėčiau rodyti savo kūrinius dažniau, galėčiau dėstyti daugiau. Gyventi Belgijoje yra labai sudėtinga, ten tokių kaip aš – tūkstančiai. Gyvenu ten, nes man vis dar įdomus tos šalies šokio kontekstas, vis dar gaunu žinių ir tampu stipresnė, vis geriau pradedu suprasti, koks mano, kaip kūrėjos, braižas. Bet savo ateitį tikrai matau Lietuvoje. Tai yra tik kelerių metų klausimas. Noriu geriau suprasti, kaip galėsiu čia veikti.

Esi jauna savo srities profesionalė, jau sukūrusi nemažai darbų. Kokios idėjos tave motyvuoja kurti šiuo metu?

Pastaruoju metu itin domiuosi taip vadinamu pseudomokslu – tai įvairūs moksliniai reiškiniai, kurie yra nepagrįsti, bet kuriantys mitus. Mąstau apie tai: jei šokyje sukuriamos žinios – kur jos panaudojamos? Mąstau apie žinių ekonomiką. Mane domina šios temos, mitai, apeigos. Esu idėjų erdvėje tarp kažko labai produktyvaus ir kartu visai nereikšmingo. Lapkričio mėnesį vykdysiu tiriamąjį projektą, kur ir kalbėsiu apie tai, kaip bendruomenėje sukuriamos nepraktinės žinios veikia mūsų santykį, mūsų erdvės suvokimą, energetiką. Pastaruoju metu mane domina itin nematerialios temos.

Kai dirbi su šokiu, supranti, kad tvarumo idėjos tampa labai abejotinos. Mes tarsi nieko realiai nesukuriame, šokis yra labai nematerialus ir momentalus. Mane tai vis dar žavi. Kai pradedu kūrinio procesą, visiškai neturiu suvokimo, kaip jis atrodys. Pats procesas, jame kylantys klausimai, kažkokių medžiagų atsiradimas visiškai padaro įtaką tam, kaip atrodys rezultatas. Todėl visada sakau, kad, jei man nereikėtų pristatyti kūrinio, aš galėčiau prie jo dirbti be pabaigos. Nes… o kada tu gali baigti kvestionuoti? Aš nesu greito maisto mėgėja, todėl „kaip“ man visada svarbiau negu „kas“. Tai ne visai šiuolaikinės šokio rinkos sąlygas atliepianti strategija, bet man labai svarbu išlikti šioje mąstymo erdvėje. Mane džiugina žinojimas, kad kiekvienas kūrinys, kurį sukuriu, paremtas žinių bagažu ir sąmoningumu. Jaučiu tam didžiulį poreikį ir labai tikiuosi, kad tai nepasikeis.

Lapkričio mėnesį kartu su Kauno menininkų namais M. Žilinsko dailės galerijoje pristatysi jau pradėtą auginti projektą-šokio kūrinį „Commensurate to Be With“. Ar galėtum papasakoti apie tai daugiau?

Kūrinį pradėjau  2016 metais, kai buvau bebaigianti mokslus P.A.R.T.S. akademijoje. Pradėjau domėtis, kaip choreografija gali sujungti, sutapatinti, sinchronizuoti skirtingus kūnus, kurie mąsto, kvėpuoja, juda skirtingais ritmais. Juk natūraliai judame skirtingais ritmais. Šis kūrinys yra dalinai palaikomas dviejų garso takelių. Vienas jų turi labai aiškų ritminį kvadratą, kitas turi melodiją. Ritmas ir melodija pasirodė įdomios kaip metaforos. Tai tarsi būdas „turėti“ du laikus vienoje erdvėje ir du santykius su laiku vienoje erdvėje. Bet ilgainiui atsirado ir kitų klausimų. Noras būti su kuo nors, noras būti viename laike ir erdvėje, bet drauge (ne)noras atsižadėti individualumo. Tai, ką mes nagrinėjame kūrinyje, globalia prasme, tai bendruomenės steigimas, bendrumo, priežiūros, rūpesčio sukūrimas vienas kitam tokioje erdvėje, kuri paremta poreikiu būti kartu. Sinchronizacija man pasirodė labai įdomus formalus vienetas. Ar tai, kas yra sinchronizuojama efektingai, tampa objektu erdvėje? Pradėjome nuo noro būti kartu ir šokti kartu ir atsiradome erdvėje, kur klausiame savęs, kokį objektą mes sukuriame šokdami kartu. Todėl siekis rodyti šį darbą galerijoje, o ne teatre ir yra paremtas noru, kad kūrinys būtų žiūrimas ne kaip teatre. Norime pasiūlyti žiūrovui būti su šiuo šokiu kaip su gyvu objektu.

Edvinas Grin
Dainiaus Ščiukos nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. spalio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

kmn.lt

Karaliaus Sedžiongo institutų tinklo kūrimas yra 2005 m. pradėta valstybinė Pietų Korėjos iniciatyva, kuria siekiama steigti korėjiečių kalbos ir kultūros židinius, suteikiančius galimybes bet kuriam susidomėjusiam žmogui iš arčiau pažinti Korėją. Karaliaus Sedžiongo institutai veikia 174 miestuose 57 pasaulio šalyse. Spalio pradžioje Vytauto Didžiojo universiteto daugiafunkciame mokslo ir studijų centre oficialiai atidarytas kaunietiškasis KSI, tapęs antruoju Lietuvoje ir ketvirtuoju Baltijos šalyse.

Užsidegimą stiprinti Korėjos studijas ir kultūrą Kaune pastebėjo dar balandžio viduryje į miestą įvertinti paraišką pateikusios institucijos atvykę tarptautinio KSI fondo atstovai. Visų aktyvus indėlis lėmė, kad iš 56 šiais metais pateiktų paraiškų iš viso pasaulio VDU Azijos studijų centras buvo vienas iš 16, sėkmingai perėjusių visus etapus. Tikimasi, kad tokio instituto įsteigimas sustiprins jau daugiau nei prieš dešimtmetį VDU pradėtas ir pastaraisiais metais itin didelio dėmesio sulaukiančias Korėjos studijas bei praturtins kauniečių žinias apie šią tolimą ir mažai pažintą šalį. Apie ambicijas ir siekį skleisti Korėjos kultūrą Kaune kalbamės su KSI korėjiečių kalbos dėstytojomis Erika Griučkaityte, kuri yra ir Karaliaus Sedžiongo instituto Kaune administratorė, ir Egle Petrauskaite.

Erika Griučkaitytė ir Eglė Petrauskaitė

Kokia yra Karaliaus Sedžiongo instituto įsteigimo VDU priešistorė – kieno iniciatyva, kokiu pagrindu ir tikslu buvo nuspręsta įkurti šį institutą ir kokių rezultatų tikimasi netolimoje ateityje?

Erika. Instituto kūrimo idėja ilgą laikė sklandė ore, nes VDU turime ir bakalauro, ir magistro studijas, kuriose galima rinktis korėjiečių kalbą kaip vieną iš specialybės dalykų. Jau beveik dešimtmetį universitete veikia ir Korėjos kultūros klubas „Hallyu“. Palaikome glaudžius ryšius su Korėjos universitetais, norėjosi plėsti su šia šalimi susijusios veiklos pasiūlą Kaune, nes paklausa tikrai yra. Tačiau KSI pirmiausia įsikūrė Vilniuje 2014 m., kas mums buvo gan netikėta, tad kelerius metus visas mintis apie antrąjį institutą Lietuvoje buvome atidėję į stalčių.

KSI kūrimas reikalauja pasiruošimo – be korėjiečių pagalbos susigaudyti reikalavimuose gan sudėtinga. Mus labai paskatino ir didelį darbą inicijuojant visą instituto kūrimo procesą atliko „Korea Foundation“ atsiųsta ir VDU nuo 2016 m. rudens iki 2018 m. pavasario su Korėja susijusius dalykus dėsčiusi profesorė Yuri Kim.

2017 m. pabaigoje Yuri Kim, Linas Didvalis (VDU Azijos studijų centro vyriausiasis koordinatorius ir dabartinis KSI Kaunas vadovas), Aurelijus Zykas (VDU Azijos studijų centro vadovas), Eglė Petrauskaitė (KSI Kaunas kalbos dėstytoja) ir aš pasitarę ėmėmės KSI steigimo darbų – dokumentų ruošimo ir paraiškų teikimo. Balandį sulaukėme delegacijos iš KSI fondo, vizito metu derinome patalpų ir kitus organizacinius klausimus, dalyvavome susitikimuose su VDU administracijos atstovais. Šių metų vasaros pradžioje iš KSI fondo gavome galutinį patvirtinimą ir leidimą atidaryti antrąjį Lietuvoje KSI.

Instituto įkūrimas Kaune pirmiausia sustiprins VDU kaip Korėjos studijų lyderio Lietuvoje pozicijas, taip pat pasiūlys galimybę ne tik universiteto bendruomenei, bet ir plačiajai visuomenei artimiau pažinti Korėją, jos kultūrą ir išmokti kalbą.

Ar lankėtės panašiuose institutuose svetur? Papasakokite plačiau, kaip veikia šis institutų tinklas. Ar institutai bendradarbiauja tarpusavyje?

Eglė. Esu buvusi Karaliaus Sedžiongo institute Vilniuje, tačiau svetur nukeliauti dar nebuvo progos. Institutų tinklo veikla labai priklauso nuo to, kuriame žemyne tie institutai yra, nes kiekvienas žemynas ir kiekviena šalis turi savo ypatumų, prie kurių institutų veikla yra pritaikoma.

Kiek man žinoma, Karaliaus Sedžiongo institutų veikla Europoje yra gana laisva ir individuali. Taip pat instituto būstinė Pietų Korėjoje stengiasi skatinti regioninį institutų bendradarbiavimą dėl administracinių ir edukacinių ypatybių. Pavyzdžiui, kaip tik lapkritį Vilniuje vyks Europos Karaliaus Sedžiongo institutų dirbtuvės, kuriose dalyvausime ir mes. Pats institutas turi daug įvairių taisyklių ir nurodymų, tačiau dažnai būna, kad net ir toje pačioje šalyje skirtingi institutai yra administruojami nevienodai. Tarkim, vienas institutas gali būti įkurtas Pietų Korėjos ambasados iniciatyva, kitas institutas – dviejų universitetų iniciatyva, trečias – vieno universiteto jėgomis. Nuo to, kaip institutas buvo įkurtas, priklauso ir jo veikla bei administravimas. Todėl tokie regioniniai susirinkimai yra svarbūs, kad galėtume pasidalinti savo patirtimi.

Kokias galimybes šio instituto įkūrimas atvers VDU studentams, universiteto bendruomenei ir plačiajai Kauno visuomenei?

Erika. KSI iš esmės užsiima standartizuotu intensyviu korėjiečių kalbos mokymu bei Korėjos kultūros pristatymu ir populiarinimu organizuojant įvairius kultūrinius renginius – paskaitas, kūrybines dirbtuves, parodas ir kita. Šį semestrą vakarais korėjiečių šnekamosios kalbos mokome dvi pradedančiųjų grupes. Rugsėjį organizavome pažintinę praktiką su korėjietiška kaligrafija, kurią vedė meistrės iš Korėjos. Spalį universitete veikė korėjietiškos kaligrafijos paroda, organizuota bendradarbiaujant su korėjiečių bendruomene Lietuvoje.

Štai ji, ta paroda!

KSI taip pat siūlo galimybę dalyvauti fondo organizuojamuose kalbos konkursuose ir laimėti ne tik įvairių prizų, bet ir kelionę į Korėją. Nuo praeitų metų intensyviai vystomas ir KSI bendradarbiavimas su universitetais Korėjoje, kurie geriausiems studentams siūlo stipendijas kalbos tobulinimui ir ilgalaikėms studijoms. Instituto veiklos spektras nuolat plečiamas ir tobulinamas, greitai reaguojama ir prisitaikoma prie vietos poreikių. Vienose šalyse žmones labiau domina korėjiečių kalbos mokymasis, kitose – Korėjos populiarioji kultūra, o dar kitose – karjeros ar kelionių galimybės. Lietuvoje jaučiame susidomėjimą kalba, Korėjos pop ir tradicine kultūra, studijų galimybėmis.

Pirmieji 6 instituto veiklos mėnesiai yra bandomasis laikotarpis, tad ateityje tiek universiteto bendruomenei, tiek Kauno plačiajai visuomenei galėsime pasiūlyti daug įvairesnių renginių ir paskaitų: nuo maisto gaminimo ir degustavimo dirbtuvių iki tradicinės korėjietiškos muzikos bei šokių pamokų. Beje, KSI fondas keletą kartų per metus į institutus siunčia profesionalius tradicinio meno, šokio ir muzikos mokytojus, kurie instituto studentus supažindina ir moko savo srities paslapčių. Taip pat kiekvienas KSI gali savo nuožiūra kviesti korėjiečių menininkus ir įvairių sričių profesionalus, kurie tos šalies visuomenei pristato su Korėja ir jos kultūra susijusias temas. Institutų veiklos patirtis visame pasaulyje rodo, jog praktiniai ir pažintiniai renginiai, kuriuose galima ne tik kažką išgirsti ar pamatyti apie Korėją, bet ir pačiam prisiliesti, paragauti ar išbandyti, sulaukia didesnio susidomėjimo ir pasisekimo, todėl būtent tokio pobūdžio renginių ir reikėtų tikėtis.

Artimiausiuose KSI Kaunas planuose yra tradicinių korėjietiškų raugintų kopūstų – kimčių – gamybos dirbtuvės bei semestro baigimo ir diplomų teikimo šventė.

Vis labiau kalbama apie Kinijos studijų potencialą, argumentuojant didele Kinijos rinka ir ateities perspektyvomis. Kiek rečiau, bet jau girdime ir apie perspektyvas Pietų Korėjoje. Sakykite, koks karjeros, kultūros ir bendradarbiavimo potencialas slepiasi šioje mums dar mažai pažįstamoje šalyje?

Eglė. Mūsų šalies santykiai su Pietų Korėja yra daugiau kultūriniai negu ekonominiai, tačiau po truputį jau matome apraiškų, kad mūsų verslas domisi eksportu į Pietų Korėją. Kartais tenka matyti atsiliepimų, kad lietuviai Korėjoje aptinka lietuviško alaus ar pieno produktų, apie ką prieš maždaug dešimt metų nebūtume galėję nė pagalvoti.

Nemanau, kad galvodami apie karjeros potencialą turėtume piešti Korėją kaip tolimą ir nepažįstamą planetą. Ko gero, lietuviams aiškiausia skirstyti šalis į Europos Sąjungos nares ir ne Europos Sąjungos nares. Galimybės dirbti ir gyventi Pietų Korėjoje yra bene tokios pačios kaip kitose ne Europos šalyse. Kitaip tariant, daugiau priklauso nuo asmens, kuris nori įsitvirtinti Korėjoje, negu nuo kažkokių institucijų ar bendrų susitarimų. Galimybių gali būti daug, svarbu mokėti jomis pasinaudoti.

Tą patį galėčiau pasakyti ir apie kalbą. Mūsų dažnai klausia: „Ką aš veiksiu išmokęs korėjiečių kalbą?“ Bet, žinokite, lygiai to paties klausia ir filologijos studentai, studijuojantys mums gerai pažįstamas kalbas. Kalba nėra specialybė. Tai yra įrankis, ir jo pritaikymas priklauso nuo žmogaus, valdančio tą įrankį.

Mūsų tikslas yra praplėsti asmens akiratį, parodyti, kad už namų ribų pasaulis yra daug platesnis ir įvairesnis. Iš esmės galime parodyti duris arba duoti joms raktą. Žmogus jas atsidarys ar ne – čia jau kiekvieno asmeninis reikalas.

Papasakokite daugiau apie karalių Sedžiongą. Ar tiesa, kad tarp jo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto galime įžvelgti tam tikrą paralelę?

Eglė. Karalius Sedžiongas yra vienintelis (visų dinastijų) Korėjos karalius, kuris vadinamas Didžiuoju. Ko gero, tai ir yra pagrindinė paralelė tarp karaliaus Sedžiongo ir Vytauto Didžiojo. Aišku, jie abu gyveno XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje, tačiau Džiosonas (kaip tada vadinosi Korėja) ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo dvi labai skirtingos valstybės ir abiejų valdovų gyvenimai taip pat skyrėsi. Vytautas buvo karys, o Sedžiongas – išradingas intelektualas. Tačiau abu buvo pagarsėję politikai ir strategai.

Koks jūsų asmeninis santykis su Korėjos kultūra?

Eglė. Man nuo vaikystės patiko Rytų Azija, tačiau rimčiau susidomėjau Korėjos kultūra 2006 m., kai pagaliau gavau nuolatinę prieigą prie interneto. Esu baigusi anglų kalbos ir literatūros specialybę Vilniaus universitete – tuomet Lietuvoje apie korėjiečių kalbos studijas buvo galima tik pasvajoti. Kiekvienais metais eidavau į VU Orientalistikos centrą klausti, ar bus rengiamos vakarinės korėjiečių kalbos paskaitos, tačiau arba nesusidarydavo grupė, arba tiesiog nebūdavo mokytojo. Galiausiai tiesiog išvažiavau į Pietų Korėją per studijų mainų programą.

Erika. Korėjos kultūra ir kalba domiuosi jau 17 metų, daugiau nei pusę savo gyvenimo. Man tai ir hobis, ir jau keletą metų pagrindinis darbas. Tai neatsiejama mano kasdienybės dalis, todėl kartais net būna sunku suvokti, kaip ši šalis atrodo kitų lietuvių akimis. Iki šiol visi pagrindiniai pasirinkimai gyvenime taip pat buvo susiję būtent su Korėja. Net bakalauro studijas VDU rinkausi dėl to, jog tuo metu tai buvo vienas iš nedaugelio universitetų Lietuvoje, siūlančių galimybes dalyvauti studentų mainų programoje Korėjoje. Šiuo metu gan rimtai svarstau tęsti studijas, gilinti žinias ir toliau ateitį sieti su korėjiečių kalba ir kultūra, nes tokių specialistų poreikis yra. Bet galbūt kaip tik reikėtų bent trumpam pailsėti ir užsiimti visiškai kitokia veikla, kad po kurio laiko vėl pamatyčiau, pajusčiau ir įsimylėčiau Korėją iš naujo.

Įtempta politinė Šiaurės Korėjos situacija ir veikla neretai palieka Pietų Korėją antrame plane ir galimai kenkia kaimyninės šalies įvaizdžiui. Kaip jūs vertinate šią situaciją? Ar visgi nederėtų lyginti šių dviejų šalių?

Eglė. Nors mes matome labai daug kultūrinių panašumų tarp abiejų šalių (galų gale kalbame apie tą pačią tautą), realiai abi šalys yra du skirtingi vienetai. Aktyviai besidomintiems Pietų Korėja nuolatinis Šiaurės Korėjos asmenavimas žiniasklaidoje įtakos visai nedaro, nes žmonės puikiai atskiria, kas yra kas.

Ko gero, dviejų šalių lyginimo išvengti nepavyks, nes, po Vokietijos susivienijimo, mes dabar turime unikalų atvejį, kai ta pati tauta jau 70 metų gyvena perskirta į dvi dalis. Tačiau klausimas, kaip mes jas lyginsime. Kai pirmą kartą važiavau į Pietų Korėją, mano abi močiutės apsiverkė galvodamos, kad išvažiuoju į kažkokį baisų kraštą, kur kasdien baubia antibranduolinės sirenos ir visi gyvena karo parengtyje. Tačiau taip tikrai nėra. Tiesiog visa tai, ką mums rodo apie Šiaurės Korėją, neturėtų būti taikoma Pietų Korėjai.

Lietuviai, ko gero, net nesusimąsto, kiek daug Pietų Korėjos produkcijos (elektronikos, automobilių ir pan.) patys naudoja. Įdomu, kodėl žinios iš trečiųjų šalių apie Šiaurės Korėją turėtų daryti didesnę įtaką mūsų suvokimui apie Pietų Korėją, kai mes kone tiesiogiai susiduriame su ja savo kasdieniame gyvenime.

Ką, be smarkiai išpopuliarėjusio K-pop muzikos žanro, turėtume žinoti apie šiuolaikinę ir populiariąją Korėjos kultūrą?

Eglė. Iš tiesų K-pop yra naujausia Pietų Korėjos populiariosios kultūros banga. Viena pirmųjų bangų (ypač Azijoje) buvo korėjietiški televizijos serialai. Įdomu tai, kad dabar jų galime pamatyti ir Lietuvos televizijų ekranuose. Šeštadieniais per TV1 rodomas serialas „Imperatorė Ki“ prieš keletą metų buvo labai populiarus Korėjoje. Be to, Kauno prekybos centruose jau galime rasti atskirų korėjietiškos kosmetikos skyrelių. Iš korėjiečių pozicijos žiūrint, K-grožis (K-beauty) taip pat yra korėjietiškos kultūros bangos dalis.

Kalbant apie švietimą – koks, jūsų nuomone, turėtų būti šiuolaikinis universitetas? Ar sieksite to Karaliaus Sedžiongo institute?

Erika. Mokymasis ir tobulėjimas visą gyvenimą yra viena pagrindinių šiuolaikinio švietimo tendencijų. Karaliaus Sedžiongo institutas tai puikiai įkūnija, nes korėjiečių kalbos gali mokytis ir mokyklą lankantys moksleiviai, ir studentai, ir visi kiti susidomėję įvairaus amžiaus žmonės. Pažinti naują kultūrą ir šalį niekada nei per anksti, nei per vėlu. Šiuolaikinis universitetas, mano nuomone, turi ne tik šviesti, suteikti žinių, bet ir kurti bendruomenę, ilgalaikius ryšius tarp jos narių, skatinti dinamišką bendradarbiavimą. KSI savo veikla būtent to ir siekia – ne tik pristatyti Korėją ir supažindinti pasaulį su šios šalies kultūra bei kalba, bet ir užmegzti glaudesnius kultūrinius ryšius su viso pasaulio žmonėmis.

facebook.com/KSI.Kaunas

Edvinas Grin
Andrejaus Bykovo nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. lapkričio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Kokia atsisakymo atitikti visuomenės standartus kaina ir kas nutinka, kai pagaliau susitinki tikrąjį „Aš“? Stiprus perspektyvių šokėjų duetas, pulsuojanti elektroninė muzika ir latvių aukštosios mados prekės ženklo One Wolf kostiumai – visa tai Niels Claes ir Gintarės Marijos Ščavinskaitės šokio spektaklyje „Aside“, kuris bus rodomas Kauno kultūros centre lapkričio 25 d. 19 val. Šia proga dalinamės Gretos Seiliūtės parengtu interviu su spektaklio kūrėjais su Gintare ir Niels apie projekto idėją, paauglystės patirtis ir kūrybinius iššūkius.

Esate jauni ir daugumai galbūt menkiau pažįstami kūrėjai. Papasakokite apie save.

Gintarė: Kai vaikystėje manęs paklausdavo kuo noriu būti užaugusi, visada atsakydavau jog būsiu dainininkė, aktorė, šokėja arba matematikos mokytoja. Be pastarojo viskas bylojo apie mano meniškąją prigimtį. Nusprendžiau vidurinę mokyklą pabaigti kartu su šokiu ir jau nuo to momento žinojau, kad noriu visą savo gyvenimą sieti su tuo. Po studijų patekau į Kauno šokio teatrą „Aura“. Turėjau garbės susipažinti ir dirbti su daugybe įvairių menininkų ir tai dar sustiprino mano norą tęsti kelionę šioje srityje.

Ten susipažinau ir su šokėju Niels Claes. Mūsų idėjos ir požiūris į pasaulį sutapo ir visada gebėjome surasti bendrą kalbą bei suprasti vienas kitą. Tad pradėję laisvai samdomų atlikėjų karjerą iškart nusprendėme imtis veiklos kartu. Svarstėme, kur galėtume įgyvendinti savo idėjas – taip atkeliavome į Klaipėdą, kur Šeiko šokio teatras mus šiltai priėmė.

Niels: Šokį pamilau dar vaikystėje, o kai tapau paaugliu ir pastebėjau, jog jis padeda išreikšti jausmus, meilė dar labiau išaugo. Dėl to nusprendžiau studijuoti šokį ir man pasisekė, jog savo kelyje galėjau mokytis iš įkvepiančių choreografų. Jausdamas, jog galiu papasakoti žiūrovui daugiau ir siekdamas kūrybinės laisvės, nusprendžiau tapti laisvai samdomu šokėju. Džiaugiuosi, jog projektas vyksta kartu su Gintare ir Šeiko šokio teatru, kurie suteikia man kūrybinę laisvę ir teigiamą iššūkį kurti kokybišką produkciją.

Organizatorių archyvo nuotr.

Kam ir kaip kilo spektaklio idėja? 

Didėjant įtampai tarp žmonių, turinčių skirtingą požiūrį, mūsų dėmesį patraukė stereotipų taikymas ir žmonių skirstymas į kategorijas.  Kai pradėjome apie tai diskutuoti, pastebėjome, kad daugybė žmonių susiduria su tomis pačiomis kliūtimis savo gyvenime. Nesvarbu ar kalbame apie odos spalvą, seksualinę orientaciją, negalią, lyčių skirtumus ar kilmės vietą –  visi norime rasti savo vietą visuomenėje. Kodėl mes visi, susidurdami su tais pačiais iššūkiais, vistiek nesuprantame vieni kitų?  Ir kaip jaučiasi tie, kurie neatitinka visuomenės normų? Kadangi translytiškumo tema ypač išryškina šią problematiką, nusprendėme ja pasiremti kuriant šį spektaklį.

Pasirinkote Lietuvoje jautrią ir dažnai tabu laikomą temą. Ką norite pasakyti žiūrovams?

Norime parodyti kitą šios temos pusę, kuri daugumai atrodo tolima ir jų neliečianti, tačiau kiekvienas turime abejonių, kompleksų, ypač, kai ryškiai skiriamės nuo daugumos. Esame linkę pamiršti, jog kiekviena istorija – daugiabriaunė ir nėra vieno teisingo kelio ar atsakymo. „Kitokiems“ žmonėms dažnai nesuteikiame šanso būti suprastiems. Norime parodyti, jog, jei žmonės būtų atviresni vieni kitiems, visuomenėje ir politikoje nebūtų tiek problemų.

Apibendrinant, norime parodyti, jog neapykanta žmonėms, kurių nesuprantame, virsta tyčiojimusi, nepaisant to, ar tai darome sąmoningai ar ne. Tokie veiksmai gali turėti rimtų pasekmių šių žmonių emocinei būsenai ir savivertei. Nesiekiame piršti propagandos apie lygybę, tiesiog norime priminti, jog svarbu elgtis su kitais taip, kaip norime, jog su mumis elgtųsi, būti atviriems ir suprasti vieniems kitus.

Organizatorių archyvo nuotr.

Kokiai auditorijai skirtas spektaklis, kodėl?

Tema pati savaime aktuali paaugliams, nes kalba apie vidines kovas, kurios vyksta formuojantis asmenybei, tačiau norime sukurti spektaklį, kuris paliestų kiekvieną.

O kokios jūsų paauglystės patirtys, kaip jos siejasi su spektakliu?

Niels: Mano atmintyje paauglystė – sunkiausi mano gyvenimo metai. Bandžiau suprasti, kas iš tiesų esu ir kur priklausau. Buvo sunku ir dėl to, jog patyriau patyčias, tačiau einant metams ėmiau suprasti ir iš manęs besityčiojusiųjų pusę – jie tiesiog nesuprato mano požiūrio. Šis žinojimas man labai padėjo, todėl tikiu, jog paaugliams svarbu suprasti, kad jie ne vieninteliai taip jaučiasi.

Gintarė: Negalėčiau pasakyti kad turėjau sunkią paauglystę. Bet visuomet buvau „tas vaikas ant tvoros“ – nuo mažens mėgdavau stebėti ir tyrinėti žmonių elgseną, bandydama rasti priežastis, pateisinimus jų veiksmams. Žinoma, noras pritapti, man nebuvo svetimas, vis ieškojau savo vietos „socialinėse džiunglėse“. Per daug nesiplečiant, sukausi gan ekstremaliose grupuotėse idant greičiau suprasčiau pačią save, bei kitų vertybines sistemas – taip susidėliojau savąsias. Šis polinkis stebėti ir analizuoti manęs neapleido iki šiol, tad sukauptą patirtį, įžvalgas apie patirtas situacijas sudėjau ir į spektaklį.

Kokie didžiausi judviejų iššūkiai šokio spektaklio „Aside“ kūrybiniame procese?

Savo spektakliu norime  atskleisti daug nagrinėjamos temos sluoksnių, todėl yra rizika, jog pradėsime kartotis, taigi iššūkis mums – kaip sukurti choreografiją auditorijai priimtina kalba ir kartu neprarasti temos daugiasluoksniškumo.

Organizatorių archyvo nuotr.

Šokio spektaklio „Aside“ kūrybinė grupė:
Produkcija: Šeiko šokio teatras
Idėjos autoriai, choreografai ir šokėjai: Gintarė Marija Ščavinskaitė, Niels Claes
Garso dizaineris: Andrius Stakelė
Kostiumai: One Wolf
Teatro meno vadovė: Agnija Šeiko
Lapkričio 25 d., 19 val.
Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79
Bilietai.

Šeiko šokio teatro inf.

Nederėtų sakyti, kad Šilainių mikrorajonas iki šiol neturėjo nieko bendra su džiazu. Paimkim kad ir „Renginių oazę“, itin margą programą siūlantį klubą, kuriame yra vykę (galbūt dar ir vyks?) festivalio „Kaunas Jazz“ koncertų. Bet tai, kas Baltų prospekte vyksta nuo šio rugsėjo, – kiek netikėčiau.

Įsiklausykite ir įsivaizduokite. Privati džiazo akademija pirmame nuosavo namo aukšte, beveik priešais Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Šilainių padalinį, pačioje ramaus gyvenamojo kvartalo pradžioje. Skamba įdomiai. O pagalvokite, kaip įdomiai saksofono verpetai, besisukantys vakarėjant, turėtų skambėti akademijos kaimynams. Apie dviem šaltais, bet kūrybiškais protais apskaičiuotą avantiūrą kalbamės su „Jazz Academy“ įkūrėjais Arnu Mikalkėnu ir Daiva Masaityte. Arnas improvizacinės muzikos rijikams pažįstamas iš projekto „Ąžuoliniai berželiai“, jis aštuonerius metus dėstė VDU Muzikos akademijoje, bet ten ambicijų nebeturėjo, nes nebematė galimybių progresui. O Daiva… Viską tuoj papasakos pati.

Kokia „Jazz Academy“ priešistorė?

Daiva. Turiu būti dėkinga savo dukrai, kuri mokosi J. Gruodžio konservatorijoje, – jai dėsto Arnas. Man jis labai patiko kaip pedagogas – jis yra autoritetas ir vaikams, ir kitiems mokytojams. Arno tokios ambicijos: „Duokite pačius prasčiausius mokinius, aš iš to molio vis tiek kažką nulipdysiu.“ Taip pat visada žavėjausi jo muzikine veikla, stebėjau karjerą. O akademija… Na, dabar esame buvusiose mano biuro patalpose, kurias norėjosi išnaudoti. Taigi vieną dieną Arnui ir pasakiau: „Ką tu manai apie akademiją?“ Pasirodo, mūsų mintys sutapo.

Arnas. Daug kalbėjome apie naujas galimybes gabiems muzikantams, neinstitucines erdves. Man akademinis jaunimas – ne tas, kuris vaikšto kostiumuotas, kitaip išreiškia priklausomybę vienai ar kitai aukštajai mokyklai, bet tas, kuris yra smalsus. Studijos, mano supratimu, turi būti aktyvus dalyvavimas, ne tik paruoštos medžiagos kalimas. Bendraudamas su savo mokiniais, studentais, ėmiau pasigesti jų subkultūriškumo, norėjimo lįsti giliau, klausyti plačiau. Ne bet ko klausyti, bet tyrinėti. Tokie svarstymai ir atvedė prie minties apie akademiją. Vadiname ją džiazo akademija, bet iš tiesų orientuojamės į improvizaciją.

Kiek laiko praėjo nuo pirmo pokalbio?

Arnas. Keli mėnesiai.

Daiva. Arnas siūlė pradėti nuo 2019 metų. Bet viskas labai greitai vystėsi, tad aš vis dėlto paraginau bandyti jau šiais. Kodėl gi ne? Gabaus jaunimo yra daug, o kad talentai nežūtų, labai svarbi terpė. Tradicinėse mokyklose daug ką lemia krepšeliai, priima bet ką, net nepažįstančius muzikinio rašto, nebaigusius muzikos mokyklos, stojant nedaug konkurencijos. Geri studentai, neturintys į ką lygiuotis, ritasi žemyn. Neturėtų taip būti.

Arnas. Negaliu nepritarti – krepšeliai yra tragedija. Egzaminų rezultatai tapo svarbesni nei tikrasis lygis. Galbūt ši sistema veikia kitose srityse, bet muzikoje – tikrai ne.

Vis dėlto ši akademija nėra alternatyva aukštajai mokyklai. Tai labiau erdvė gabiesiems tobulėti, tiesa?

Daiva. Mums labai svarbu suteikti galimybę jauniems muzikantams koncertuoti. Žinoma, mūsų koncertų salė nedidelė, joje – 49 vietos, bet tai – alternatyva tiems keliems konkursams ir tiems kartą per mėnesį vykstantiems studentiškiems vakarams. Turime minčių ir akademijos mokiniams padėti išvažiuoti į kitus miestus. Labai svarbu neužsistovėti vienoje vietoje, neužvirti savo sultyse. Kai neturi savęs kam parodyti, imi dusti.  

Arnas. Tradicinių studijų prasme tikrai nesame alternatyva. Bet man asmeniškai, kaip muzikantui, diplomas iki šiol nebuvo labai reikalingas. Pedagoginei veiklai, projektams – taip, galbūt, bet norint groti jokio popieriaus nereikia.

Daiva. Jei kam labai norėsis, sertifikatą galėsime išrašyti. Tai gali padaryti kiekvienas, užsiimantis mokymais ar panašia veikla.

Ar galėtų į akademiją būti priimti ir jau nebe studentiško amžiaus, bet mokantys groti žmonės? Galbūt kažkada groję grupėse?

Arnas. Konkrečiu atveju vertintume tokio žmogaus motyvaciją – mes siūlome nuolatines dvejus metus trunkančias studijas, jos orientuotos į ansamblių formavimą. Kartų skirtumas čia gali būti kritinis dalykas.

Daiva. Gali būti, kad aš būsiu ta vyriausioji studentė – Arnas pažadėjo mane išmokyti groti būgnais.

Daiva, jūs muzikuojate?

Daiva. Esu baigusi J. Gruodžio konservatoriją, klasikinį fortepijoną, porą metų dirbau pedagoginį darbą, o tuomet taip susiklostė gyvenimas, kad išėjau į verslą. Dabar, galima sakyti, grįžtu, ir džiaugiuosi, nes ana veikla man patiko. Tiesiog nepavyko iš jos išgyventi. Tikiu, kad ir dabar ne visi mokytojai turi motyvacijos dirbti su vaikais, ypač jei jų lygis nevienodas. Sunku ir juos pristatyti auditorijai, jei iš kelių muzikantų nesulipdai vieno darinio. Kaip Arnas ir minėjo, mums labai svarbus ansambliavimas.

Arnas. Esame nišinė, bet ne privati mokykla ta paplitusia prasme. Į privačias mokyklas atranka paprastai nevykdoma. Aš, kaip pedagogas, apskritai visada vengdavau privačių pamokų. Juk tokiu atveju mokinys diktuoja sąlygas: „Gal gali išmokyti mane groti?“ O čia sąlygas diktuoju aš – ateik, jei tau įdomu tas, tas ir tas. Mes nelabai ką prarasime, jei vienu ar dviem mokiniais turėsime mažiau.

O kaip vyksta atrankos? Kiek jau turite studentų?

Arnas. Šiuo metu – tris ansamblius. Vyksta pokalbiai, man įdomi studentų motyvacija. Šiandien buvo keli atėję. Daugelis – kauniečiai, studentai. Tie, kuriems nepakanka to, ką gauna Akademijoje, Konservatorijoje.

Dėstyti kviečiame saksofonininką Tomą Razmų, kontrabosininką ir gitaristą Gintarą Eidukaitį. Kalbėjau su Eugenijum Kanevičium, jis, turbūt, prisijungs aukštesniame lygmenyje.

Meistriškumo pamokos atviros ne tik jūsų studentams, tiesa?

Arnas. Taip, tereikia užsiregistruoti ir susimokėti mokestį. Labai įdomus, o ir pilnutėlis, renginys buvo su Viačeslavu Ganelinu. Tai buvo labai atviras susitikimas, netipinė pamoka.

O kaip akademiją matote mikrorajono, miesto kontekste? Pavadinote mokyklą angliškai, turbūt vien Kaunu apsiriboti neketinate?

Daiva. Taip, pavadinimas sąmoningai tarptautinis. Jau dabar kviečiame dėstytojus iš užsienio, šių mokslo metų programa beveik sudėliota. Apskritai čia – ne vien mokymosi vieta. Visiems ir sakome – tai yra džiazo, ritmo ir improvizacijos erdvė. Improvizuojame ir savo veikloje, jos kryptis gali keistis, gali plėstis. Gal po penkerių metų ir nusistovės? Siekiame ugdyti ir bendruomeniškumą, muzikinį skonį. Žinoma, labai smagu būtų, jei į koncertus ateitų aplinkinių gyventojų. Vykstant vakarinėms repeticijoms aš paprastai vedu šunį pasivaikščioti ir bandau įsivaizduoti kaimynų reakciją į iš akademijos sklindančią muziką.

Arnas. Žodžio „akademija“ samprata – labai stereotipinė. Man akademija – tai visų pirma bendruomenė. Ne tik muzikantų, bet ir klausytojų.

Daiva. Kol kas kaimynų dar neatėjo. Vis dėlto tai nišinė muzika.

Arnas. Na, aš taip pasakysiu. Užsiimu kovos menais. Kažkada per treniruotę paleidau groti „Ąžuolinius berželius“. Ir ką manot? Koncerte Kauno menininkų namuose sutikau iš sporto salės pažįstamų veidų. Ir ne tik mūsų koncerte, ir kituose improvizacinės muzikos. Ir padiskutuoti galima po to: „Žinai, šįkart ne taip stipriai, anąkart buvo geriau.“

Čia irgi siaubingas stereotipas, kad muzikantai klauso tik tokios ir ne kitokios muzikos, o filosofai – tokios.

Arnas. Būtent, ir tai labai įdomu. Neretai specialaus pasirengimo neturintis klausytojas yra nuoširdesnis nei su akademiniu išsilavinimu. Kažkada su „Berželiais“ grojome netoli Pagėgių esančiuose Bitėnuose, Martyno Jankaus muziejuje, buvusioje spaustuvėje. Susirinko gal pusšimtis žmonių. Vienas ūkininkas man po koncerto pasakė: „Tu groji kaip mano karvės skambaliukas.“ Iš pradžių maniau, kad jis nieko nesupranta, po to net pyktelėjau ant savęs už tokias nuostatas. Jis klauso, girdi ir pritaiko tai, ką sužinojo, savo patirčiai, savo aplinkai. Toks ir yra muzikos tikslas.

Daiva. Tikrai taip. Kai studijavau Konservatorijoje, lankydavomės Filharmonijoje. Turėdavome nuolat vertinti, kritikuoti – gal ne taip sugrojo, kaip kompozitorius užrašė, o gal ne taip ranką laikė. Vėliau dar ilgai jaučiau, kad negaliu tiesiog normaliai klausytis muzikos, tai labai erzino. Buvau mokoma ne klausyti, o kritikuoti.

Kurie instrumentai akademijoje girdimi garsiau?

Arnas. Daugiausia – fortepijonas, mušamieji, kontrabosas ar bosinė gitara. Kol kas neturime stiprios pūtikų sekcijos – būtų smagu turėti ir tromboną, ir trimitą, ir valtorną. Kviesdami pedagogus žiūrime, kad tai būtų improvizatoriai, kurie aktyviai užsiima koncertine veikla.

Daiva. Atidarydami akademiją nerimavome, kad sulauksime daug vokalo studentų. Juk dabar tiek daug vokalo studijų. Bet kol kas antplūdžio nejaučiame.

Arnas. Bet netrukus kviesime atvykti Anne-Liis Poll – fantastišką eksperimentinio žanro vokalistę iš Estijos. Esu dalyvavęs jos dirbtuvėse Leipcige, Vokietijoje. Pats nesu vokalistas, bet sužavėjo jos metodika, laisvė.

Daiva jau minėjo, kad svečių sąrašas šiems mokslo metams užpildytas?

Anas. Kol kas užsieniečių kiekvieną mėnesį neturėsime, bet, tikiuosi, ateityje jų bus daugiau. Labai džiaugiuosi, kad vasarį atvyks Michael’is Moore’as – neeilinė asmenybė, didelis autoritetas man. Jis ir dėstys, ir koncertuos.

Koncertai – „Improdimensijos“ ciklo ir kiti – žiūrovams mokami, tiesa?

Daiva. Taip, dešimt ar penkiolika eurų. Bet mums geriau, jei ateis dvidešimt su bilietais, nei bus pilna salė nenorinčių mokėti. Žmonės nevertina to, ką gauna už dyką. Visi kalba, kaip reikia remti meną, bet, kai reikia išsitraukti dešimt eurų… Ir dukra mano iš Konservatorijos tokią žinią parnešė, kad mūsų koncertai brangūs. Bet aš jos perklausiau, kiek kainuoja bokalas bare. Juk studentams tokie koncertai – kartu ir pamokos. „Improdimensijos“ renginius lydi diskusijos.

Ar visi kolegos džiugiai sutiko naujieną apie akademiją? Nejaučiate konkurencijos, pavydo?

Arnas. Ne, iniciatyvą visi sveikina. Lietuvoje improvizacinis ratas nėra didelis, galima ant pirštų suskaičiuoti. Visi užsiėmę, visi vieni kitus palaikome. Nėra kada konkuruoti.

Daiva. Ateina tokie žmonės kaip Ganelinas ir sako: „Ši vieta sutverta akademijai.“ Bet tikrai. Dabar net dviračiu iš centro galima atvažiuoti.

Ir labai artimą kontaktą su atlikėjais ar dėstytojais užmegzti. Gal ir lauke koncertų surengsite vasarą?

Daiva. Žiūrėsime. O ryšį tikrai reikia artinti. Dabar visi kartu gali pasidaryti kavos, pavasarį visi kartu galės chill’inti lauke. Prikabinom ženklų „Nerūkoma“. Vietoj to pridėjom obuolių – tegu sveikiau gyvena. Gal tai neįprastas požiūris, bet man asmeniškai norisi geram, gabiam, bet klaidžiojančiam jaunimui padėti atrasti kelią.

facebook.com/JazzAcademyKaunas

Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys
Dainiaus Ščiukos nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. lapkričio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Su Agniumi Jankevičiumi susitikome pakalbėti prie Kauno Nacionalinio dramos teatro Rūtos salės, kur gruodžio 19-ą įvyks režisieriaus spektaklio „Šventė“ premjera. Režisierius papasakojo, kas jį išgelbėjo nuo meninės krizės, kaip jo kūrybinis procesas susijęs su Nicku Cave’u ir kodėl, repetuojant su aktoriais, vaidino gatvėje sutiktiems praeiviams.

„Šventė“ – ne pirmas jūsų prisilietimas prie Juozo Grušo kūrybos. Esate režisavęs šio dramaturgo „Barborą Radvilaitę“ LRT radijuje. Kuo jus traukia šis autorius ir kaip kilo idėja kurti šį spektaklį?

Aš tai pavadinčiau avantiūra, nes pats literatūrinis pagrindas – trys Grušo paradoksinės novelės – yra labai trumputės. Iš tiesų „Šventė“ nėra tiesiog originalaus teksto inscenizacija. Perskaitęs noveles iškart supratau, kad jos turėtų būti tiesiog atspirtis autorinei kūrybai. Novelės atsiskleidžia per pagrindinę veikėją Konstanciją, kuri pačiame spektaklyje net nepasirodo, apie ją šneka kiti personažai. Taip pat, mano supratimu, šias tris noveles jungia lietuviškas tautinis kaltės jausmas. Pasitelkus šiuos du elementus buvo parašytas autorinis tekstas. Jo struktūra gal kiek netradicinė, nes tai bus keturių veikėjų atskiri monologai. Ir ne visi veikėjai yra žmonės.

Statyti „Šventę“ man pasiūlė teatras. Daugelis žmonių labai skeptiškai žiūri, jeigu režisieriui yra pasiūloma kažką kurti. Aš į šitą dalyką žiūriu labai paprastai. Jeigu gyvenime man kažkas siūlo kažką turėti ar daryti ir aš priimu pasiūlymą, mano asmenybė nuo to nei kiek nenukenčia. Aš kiekvieną pakvietimą priimu pirmiausia tiesiog kaip pasiūlymą, o taip pat ir kaip iššūkį. Tai, kas man yra siūloma, jau plaukia ne iš manęs. Tai yra kažkas kito, ko aš galbūt dar nepažįstu. Kadangi aš, kaip žmogus, esu ribojamas savo įpročių, pasiūlymai iš šono visada yra galimybė plėstis. Todėl aš labai mielai viską priimu.

Naujausiuose jūsų spektakliuose daug dėmesio skiriama žmogaus išskirtinumui, nepritapimui prie visuomenės bei savęs paieškai. Kodėl jums svarbi ši tema?

Tai turbūt iš esmės susiję su manimi kaip asmeniu. Man atrodo, kad atstūmimo, opozicijos momentas mano kūryboje visada buvo. Visuose spektakliuose ši tema yra. Ar šiuo metu tai yra paūmėję, nežinau. Aš apie tai nemąsčiau, nes išvis apie save labai mažai galvoju. Man neįdomu mąstyti apie save. Mane domina, ką daro kiti, kodėl kiti elgiasi taip, kaip elgiasi. O per daug į save žiūrėti yra nesveika. Iš esmės tai – tiesiog mano asmenybės dalis ir prielankumas tiems, kurių nemato.

Ir norisi juos parodyti?

Norisi pakalbėti. Kažkokiu būdu, gal paradoksiniu, gal ir kiek agresyviu, gal tiesioginiu būdu. Priėjimų yra įvairių. Tiesiog apie tai užsiminti tam tikrame kontekste. Aš į žmogų žiūri kaip į visatą, kaip į unikumą. Kiekvienas žmogus yra nepakartojamas. Nei vienas neturėtų galvoti, kad yra kažkuo menkesnis už kitą, nes kiekvienas viduje yra nepakartojamas.

Kyla įspūdis, jog vienaip ar kitaip norite atgręžti visuomenę į tai, ką dažniausiai stengiamasi ignoruoti. Ar taip ir yra?

Visuomenės atžvilgiu aš neturiu jokių iliuzijų. Nesiekiu globaliai keisti visuomenės, nes manau, kad tai tiesiog yra neįmanoma. Jeigu mano darbai ir yra orientuoti į kažkokį pokytį visuomenės ar individo sąmonėje, tai jie yra visiškai partizaniniai. Sakykim, aš žinau, kad mes su komanda sukuriame kažkokį spektaklį. Spektaklis yra kaip artikuliuotas sakinys, kurį aš, padedant aktoriams, pasakysiu žmonėms. Man išties labai svarbu ir net malonu pamatyti, kas užmezga kontaktą su spektakliu, ir kas – ne. Tada man labai aišku, su kuo man ne pakeliui. Aš niekuomet nesijaudinu dėl tų, kuriems nepatinka spektaklis, nes mums tiesiog ne pakeliui. Su dalimi žiūrovų ryšį vienaip ar kitaip užmezgame.

Savo spektaklius kuriate įvairiuose Lietuvos teatruose. Kas nulemia sprendimą, kuriame teatre norite pristatyti spektaklį?

Dažniausiai, tiesiog vaikščiodamas gatvėmis, susitinku kurio nors teatro direktorių ir pradedame kalbėti, ką galėčiau pas juos sukurti. Mes bendraujame ir ieškome bendrų sąlyčio taškų. Išsiaiškiname, kokia yra jo vizija ir kaip ji derinasi su mano galimybėmis. Kitais atvejais aš tiesiog susirandu kokią nors pjesę ar literatūros kūrinį, ar šiaip idėją, užrašau ją gana detaliai, ir išsiunčiu elektroninius laiškus visiems teatrams. Kas atsiliepia, tas atsiliepia. Visuose teatruose yra aktoriai, todėl visur galima statyti spektaklius.

Agnius Jankevičius. Justės Vyšniauskaitės nuotr.

O kokie yra svarbiausi kriterijai renkantis aktorius?

Svarbiausias kriterijus yra gebėjimas kokybiškai būti kartu. Jeigu teatre dirbu pirmą kartą, renkuosi aktorius pagal intuiciją. Aš suorganizuoju susitikimus su visais aktoriais ir mes pasikalbame po maždaug dešimt minučių. Po tų dešimties minučių aš tiesiog suprantu, ar aš galėčiau eiti su žmogumi vogti, ar ne. Jeigu galiu eiti vogti, tai tikrai galiu kartu dirbti. Tai vienintelis kriterijus, visa kita man nesvarbu. O jeigu teatre esu ne pirmą kartą, tai jau būna susiformavusi grupė žmonių, su kuriais mes esame išsibandę laike ir buvimu kartu. Aš ir šiaip esu atviras pasiūlymams. Jeigu pas mane ateina aktoriai ir pasako, kad nori dirbti, tai parodo, jog jie vertina tai, ką aš kuriu, ir aš juos visada pakviečiu.

Ar nuolatinis darbas skirtinguose teatruose, miestuose ir net šalyse suteikia daugiau laisvės formų paieškai, pagimdo daugiau idėjų?

Manau, tai labai individualus dalykas. Aš asmeniškai nelabai jaučiu, kad man keliavimas kažką duoda. Iš esmės galiu pasakyti, kad teatras ir darbas jame man nėra naujų idėjų katalizatorius. Tai yra vieta, kur aš atiduodu, bet imu aš iš visai kitur. Aš labai retai gaunu kokių nors inspiracijų iš teatro.

O iš kur ateina idėjos?

Anksčiau daug idėjų semdavausi iš kino. Vis dėlto, prieš kelis metus aš tiesiog nustojau jį žiūrėti. Tiesiog perdegiau. Pajutau, kad, žiūrint meninį filmą, mane ištinka mažas panikos priepuolis. O kas bus, jeigu jis man nepatiks? Dėl to pastaruosius keturis metus aš žiūriu labai mažai meninių filmų, bet labai daug dokumentikos. Taip pat aš labai domiuosi astrologija, rytų religija, krikščionybe bei sektomis. Mane domina II pasaulinio karo genezė ir juodosios politinės technologijos. Vis dėlto kasdienybė yra tai, kas viską suorganizuoja ir suteikia širdį. Nėra didesnio idėjų šaltinio ir katalizatoriaus, nei kiekviena nauja diena, ateinanti pas tave. Neturiu galvoje jokių grandiozinių įvykių. Kuo daugiau triukšmo, tuo mažiau galvos.

Užtenka eiti per miestą ir kyla idėjos, iš to, ką pamatau ir jaučiu. Aš galvoju, kad praeitame gyvenime gal buvau kokioje Japonijoje, tupėjau vienuolyne. Askezė man svarbi. Man visada patikdavo vaikščioti tuo pačiu keliu į tas pačias vietas, stebėti kaip viskas kinta diena iš dienos. Suprantu, kad esu gamtos kūrinys, didelės ekosistemos dalis. Aš esu laike ir kintu su juo. Taip išsiugdė vienas gebėjimas. Išmokau nieko nevertinti, o kai nieko nevertini, informacija tiesiog ateina į tave. Tai ne smegeninė informacija, o pati esencija. Smegenys išvis apsprendžia labai mažai dalykų, todėl vertinti reikia labai mažai arba išvis nereikia. Ne tai yra esminis dalykas.

Esate kūręs įvairaus pobūdžio spektaklius: komedijas, tragedijas, performansus, spektaklius-instruktažus, gatvės spektaklius. Ar dar yra likę neišbandytų teatro formų, kurios jus traukia?

Man labai sunku suklasifikuoti, kokias formas aš jau išbandžiau. Esu gana intuityvus. Kuomet atsiranda nauja medžiaga, ar nauja idėja, aš tiesiog tai integruoju. Eigoje tai gali kisti, prisišlieti prie judesio ar išsakomo teksto. Aš niekada negalvoju, kad konkrečiam spektakliui, aš norėčiau išbandyti kažkurį žanrą ar formą. Vis dėlto ant smaigalio visada būna kas nors labai paprasto. Pavyzdžiui, su „Bad Rabbits“ chebra gavom pasiūlymą gatvės teatro festivaliui padaryti pasirodymą. Man kilo mintis, kad būtų smagu miesto centre sukurti laužą ir tiesiog leisti žmonėm pasėdėti prie ugnies. Man tai buvo tarsi kelrodis, į kurį reikia viską vesti. Aš supratau, kad reikia daryt kontrapunktą, kad čia nieko tauraus neturi būti, o turi būti ciniškas mindfuckas. Iš to gimė spektaklis „Tommorow belongs to me“. Svarbiausia tiesiog surasti idėją, kuri turi erdvę, ir kur tu turi didelę laisvę, ja manipuliuoti.

Aš vieną kartą skaičiau Nicko Cave’o interviu ir jam uždavė klausimą, kaip jis kuria dainas. Kai jis pasakė savo metodą, aš pagavau save, kad iš esmės aš darau tą patį. Jis pasakė, kad visada paima du kardinaliai priešingus polius. Pavyzdžiui, jis pradeda rašyti tekstą ir aprašo ką tik gimusį kūdikį ir šalia jo stovintį mongolą žudiką. Tai dvi priešingybės. Viena yra ką tik prasidėjusi gyvybė, visiškas tyrumas, o kita – pirmykštis žudikas. Tarp šitų dviejų taškų atsiranda labai didelė erdvė kurti istoriją, kaip jie atsirado kartu. Galbūt tai yra simbolinė reikšmė, metafora, o gal realus dalykas. Aš taip pat ieškau dviejų priešpriešų, kurios man atidarytų pakankamai didelę erdvę. Ši erdvė privalo turėti savo kontekstą, simboliką, istoriją, kuriais galima manipuliuoti.

Panašiai buvo su spektakliu „Samurajaus knyga“. Viename poliuje turiu griežtai apibrėžtą kodeksą – keturis Pono Nebesimos priesakus samurajui. Tada aš paimu vaiką, kuris iš esmės neturi nieko bendro su tuo, o jo tėvas dirba Europos Parlamente. Šis vaikas bando šiuolaikinėje Lietuvoje gyventi pagal samurajaus taisykles. Visgi samurajus nėra samurajus, jei jis neturi šeimininko. Vaiko autoritetai dažniausiai yra tėvai. Atsiranda išvada, kad jo tėvas europarlamentaras turi būti jo šeimininku. Nuo čia, aš turiu istorinį samurajų kontekstą ir šiuolaikinį politinį kontekstą, o juo galiu manipuliuot kaip tik noriu.

„Samurajaus knyga“ ir „Tomorrow belongs to me“ – tik pora spektaklių, kuriuos esate sukūręs su „Bad Rabbits“ sindikatu. „Bad Rabbits“ yra pristatę ne vieną gatvės teatro spektaklį įvairiose Europos šalyse. Kuo ryšys tarp auditorijos ir žiūrovo skiriasi gatvės teatre ir tradiciniame teatre? 

Scenoje egzistuoja toks apibrėžtas saugumas. Yra pakankamai aiški struktūra: salė ir scena. Aktorius čia turi labai didelę laisvę ir spektrą veikti. Tuo metu, gatvėje to nėra. Gatvėje artistas visų pirma yra labiau animatorius, negu aktorius, čia jis turi veikti kaip nindzė. Išėjęs į gatvę, tu kovoji su realybe, kuri už tave yra įdomesnė. Čia veikia begalė dirgiklių: automobiliai, žmonės, šunys, gamta, muzika… Tu privalai padaryti kažką, kad taptum už visa tai įdomesnis. Turi atkreipti žmonių, kurie tiesiog eina po darbo, dėmesį ir jį išlaikyti. Tai reikalauja žymiai didesnės koncentracijos bei improvizacinių gebėjimų, nes niekada nežinai, kas gali atsitikti. Gatvė yra visiškas ekstrymas ir koncentratas.

Man išties labai pasisekė, kad gatvės teatras atsirado mano akiratyje. Tuo metu išgyvenau santykio su teatru krizę. Aš pajutau, kad galiu ateiti ir statyti bet kokią pjesę. Toje komforto zonoje tiesiog neliko iššūkio. Tada atsirado gatvės teatras, ir man žiauriai patiko, nes tai – visiškas pankrokas. Tuomet pastebėjau, kiek mes mažai teatre galvojam apie priėmėją. Nuo to laiko aš pradėjau daug galvoti apie sąmoningą poveikį žiūrovui ir ryšį tarp aktoriaus ir auditorijos.

Ko iš gatvės teatro galėtų išmokti tradicinio teatro kūrėjai?

Drąsos, staigios orientacijos, staigaus sprendimų priėmimo, gebėjimo paisyti, įvertinti ir justi publiką. Dar kartą grįšiu prie „Samurajaus knygos“. Spektaklis turi apsibrėžtą tikslą, tačiau aktoriai turi laisvę nuspręsti, kaip iki jo prieiti. Repetuojant mes daug eksperimentavom. Pavyzdžiui, ištraukas vaidinom budinčiam ar praeiviui, stebėjome jų reakciją. Pirmą spektaklio valandą Jurgis Marčėnas vaidina vienas, ir čia jis turi pajusti, kokia kritinė masė žmonių susirinko. Nuo to priklauso, kaip į tą apsibrėžtą tikslą vesti, ar labiau aristokratiškai, ar ramiau, ar tyliau, ar kaip tik ant pankroko. Tai jo, kaip artisto, valia ir gabumai padeda pajausti, su kuo yra bendraujama. Jeigu nebūtume to išbandę gatvėje, ši užduotis būtų labai sudėtinga. Gatvė moko tokių dalykų, kas labai puikiai dera ir uždarame teatre.

Spektaklio „Šventė“ premjera vyks gruodžio 19, 20 ir 22 dienomis.
Režisierius Agnius Jankevičius
Scenografijos ir kostiumų dailininkė Laura Luišaitytė
Vaizdo menininkas Ridas Beržauskas
Vaidina Jūratė Onaitytė, Gabrielė Ladygaitė, Gintautas Bejeris, Pijus Narijauskas
Plačiau apie spektaklį skaitykite ir bilietų ieškokite čia 

Agnių Jankevičių kalbino Justė Vyšniauskaitė
© Kaunas pilnas kultūros

Kaunietis Giedrimas Jeglinskas Krašto apsaugos viceministru tapo prieš beveik dvejus metus. Įspūdingoje jauno žmogaus biografijoje – studijos prestižinėje JAV karo akademijoje West Pointe ir karjera tarptautinių finansų srityje, vedžiojusi po beveik visus kontinentus. Grįžti į mažą šalį Europos paribyje ir dirbti tam, kad trys milijonai jos gyventojų ne tik jaustųsi saugūs, bet ir suprastų, kad stiprinant saugumo jausmą gali prisidėti kiekvienas asmeniškai, sutikite, yra įdomus pasirinkimas. Patriotiškumas? Toliaregiškumas? Patirtis finansų sektoriuje užtikrinant krašto saugumą bet kuriuo atveju labai praverčia. Viceministras, pavyzdžiui, siekia, kad kuo daugiau vietos gamintojų dalyvautų ministerijos skelbiamuose pirkimų konkursuose. Jis įsitikinęs, kad pateisinus lūkesčius šalies, kuri yra NATO narė, viduje, gali atsiverti ir labai rimtos tarptautinės rinkos. Bet tai – lyg ir ne mūsų žurnalo sritis.

Viceministre, labai įdomu, ką veikiate darbo kabinete, bet iš pradžių papasakokite, kaip nusprendėte studijuoti JAV ir susieti gyvenimą su kariuomene. 

Mokiausi KTU gimnazijoje – mane supo labai daug unikalių žmonių, dalyvavusių matematikos, fizikos olimpiadose. Gerai suvokiau savo galimybių ribas, tad ieškojau savo kelio. Žaidžiau krepšinį, organizuodavau mokyklos diskotekas.Tuometinis direktorius Bronislovas Burgis man tiesiog papasakojo, kad yra tokia programa. Iki tol nebuvau susimąstęs apie kariuomenę. Pasiskambinau į Vilnių – beje, į šią ministeriją, ir net pataikiau pas moterį, kuri ir dabar čia dirba. Ji pakvietė į atranką – mūsų susirinko gal 15. Tokia tebuvo informacijos sklaida – be interneto, be socialinių tinklų. 

Teko laikyti amerikietiškus egzaminus, anglų kalbos testą. Rašiniai, interviu, fizinis pasirengimas. Procesas truko metus. Iš pirmo karto neįstojau – niekas iš bandžiusių neįstojo. Niekas, išskyrus mane, antrais metais nebandė. O aš pabandžiau – tai, kad nepasidaviau, buvo laikoma privalumu. Žinoma, ir stojamųjų rezultatai buvo geresni, įtaigesnį rašinį parašiau. Taigi išvažiavau po antro kurso. Sakyčiau, kad tai pakeitė mano gyvenimą, bet iš tiesų jį pakeitė KTU gimnazija.

Ar tai nuolatinė studentų kvietimo į JAV karo akademijas programa? 

JAV yra keturios karo akademijos, į jas kasmet priimama apie 1200 studentų – tarp jų po kelis užsienio šalių piliečius. Tų šalių, kurias JAV linkusios palaikyti, stiprinti, padėti joms augti. Su manimi West Pointe studijavo estas, rumunas, slovėnas, vaikinas iš Pietų Korėjos. Mūsų studijas visiškai finansavo JAV vyriausybė, bet yra sąlyga baigus atitarnauti savo šalyje. Yra buvę atvejų, kai tam tikrų Rytų Europos šalių atstovai vengdavo grįžti namo.

 Mūsų pilietinė visuomenė, kuri turi būti įgudusi atpažinti melagingas žinias, informacines grėsmes, turi suvokti, ką veikia mūsų kariuomenė.

Nenorėjote ir jūs pasilikti?

Ne, juk žinojau, kad turiu būti savo šalyje, kad turiu tikslą jai tarnauti. Stodamas rašinyje teigiau, kad man svarbus toks išsilavinimas, nes Lietuva bus NATO nare ir jai reikės profesionalių karininkų. Mano nuomonė nepasikeitė. Esu įsitikinęs, kad JAV yra mūsų pagrindinė saugumo partnerė pasaulyje. Turime siekti, kad mūsų santykiai su JAV būtų dar glaudesni. 

Ar grįžus tarnauti į Lietuvą neištiko kultūrinis, sisteminis šokas? 

2003 metais baigiau karo akademiją, bet iškart gavau stipendiją toliau studijuoti Džoržtauno universitete Vašingtone. Taigi dar dvejus metus praleidau JAV, o grįžusį mane paskyrė į Algirdo batalioną būrio vadu. Po pusmečio perėjau į Antrąjį operatyvinių tarnybų departamentą, į žvalgybą. Taip, galėjau sakyti, kad Lietuvoje viskas ne taip, prastesnės sąlygos, prastesni ginklai. Bet juk tai normalu, palyginus Lietuvos ir JAV galimybes, tad neturėjau nerealių lūkesčių. Įspūdį darė lietuvių profesionalumas, nuoširdus darbas, nepaisant materialinių sunkumų. Tad tikrai nesiskundžiau. Ir dabar nesiskundžiu – esu čia, nes noriu užtikrinti karių gerovę. Nuperkant geresnius ginklus, pastatant geresnes kareivines, gerinant mokymo sąlygas poligonuose, visuomenės informavimą. Visa tai susiveda į tą pagrindinį mūsų tikslą – užtikrinti, kad nebebūtų karo.

Prieš tapdamas viceministru dirbote finansų sektoriuje Japonijoje, Singapūre, Australijoje. Ar išvykote tiesiog norėdamas praplėsti akiratį, ar visgi tai buvo nusivylimo sistema pasekmė? 

Gyvenime renkuosi judėti. Atitarnavęs keletą metų suvokiau, kad Lietuva yra maža. Galimybės įdomios, bet jos gana aiškiai apibrėžtos. Briuselis, Afganistanas… Palaikiau ryšį su bendramoksliais iš West Pointo. Nemažai šios mokyklos absolventų toliau studijuoja, pereina į kitus sektorius, dideles įmones, tampa antrepreneriais. Aš irgi pasirinkau šį kelią. Dvejus metus studijavau Kolumbijos universitete, tuomet įsidarbinau „Citigroup“, įmonėje, kurioje – ketvirtis milijono darbuotojų. Žiūrint iš Lietuvos galbūt atrodo unikalu, bet ne JAV kontekste. Visgi nenorėjau sėdėti Volstryte, ką tikrai galėjau daryti. Aš – finansų žmogus, išmanau šią sritį, bet tai nėra mano aistra. Visgi buvo labai įdomu, naudojausi galimybėmis, mėgavausi momentu. Po Australijos dar dirbau Varšuvoje, iš Lenkijos grįžau į Lietuvą ir pradėjau dirbti KAM’e. 

Tiesiog sulaukėte skambučio iš Vilniaus?

Kai dirbau Australijoje, prasidėjo neramumai Ukrainoje. Man tai sukėlė stiprias emocijas. Ėmiau daug mąstyti apie tai, kas vyksta ir galbūt gali įvykti Lietuvoje. Norėdamas išsigryninti mintis, pradėjau rašyti, mano straipsnius publikavo „15min“. Taigi tapau matomas. O tada – su šeima jau gyvenome Varšuvoje – įvyko 2016 m. Seimo rinkimai. Vyriausybės kanclere tapo Milda Dargužaitė, su kuria bendravome Niujorke. Taigi mano CV atsidūrė Vyriausybėje. Susitikau su krašto apsaugos ministru Raimundu Karobliu, premjeru Sauliumi Skverneliu. Sutarėme, pradėjau dirbti. Atgal nesidairiau.

Ar tai – duoklė Lietuvai? Juk galėjote toliau daryti tarptautinę karjerą. 

Taip, parsivežiau kontaktų ir patirties – tiek karinės, tiek finansinės. Bet ši pozicija man irgi sudaro galimybę augti, nes būtent joje galiu visa tai, ką parsivežiau, pritaikyti ir surasti naujus sprendimus. Tikėkimės, jie teisingi. Nemanau, kad esu visagalis, situacija greitai gali pasikeisti, juk tai – politika.

Šiaip ar taip, manau, kad tai yra galimybė vesti savo šalį į priekį. Juk norime ilgaamžės, klestinčios Lietuvos. Norime būti saugūs. Aš įsitikinęs, kad tai pasiekti galime atgrasymu – tai yra nacionalinė saugumo strategija. Kaip tai padaryti? Pirmiausia, stipriname savo kariuomenę. Antra, stipriname partnerystę su NATO, Europos Sąjunga, JAV. Trečias elementas – mūsų pilietinė visuomenė, kuri turi būti įgudusi atpažinti melagingas žinias, informacines grėsmes, turi suvokti, ką veikia mūsų kariuomenė. Negalime būti susiskaldę.

Tikiu, kad bet kuri valstybinė iniciatyva šiais laikais turi būti paremta kooperacija su privačiu sektoriumi.

Neseniai žiniasklaida skelbė, kad planuojama Lietuvoje statyti tris naujus karinius miestelius. Ar tikrai padėtis buvo tokia prasta, kad dabar viską reikia statyti, pirkti, investuoti? 

Mes niekada pakankamai neinvestavome. Nuo pat Nepriklausomybės atgavimo iki dabar gynybai skirdavome mažiau nei 2 proc. BVP. Tas skirtumas – keli milijardai eurų. Galėjome, bet neinvestavome. Tiesa ir tai, kad sovietų palikta infrastruktūra labai prastos kokybės, ji nebuvo prižiūrima – nebuvo nei finansų, nei poreikio. Neslėpsiu, gėda į tai žiūrėti. O dabar jau visi supranta, kad kareiviams būtinos geros sąlygos tam, kad jie ne tiesiog tarnautų, bet augtų kaip piliečiai. 

Koks, beje, šiandien yra Kauno, miesto tvirtovės, vaidmuo? 

Strategiškai ir logistiškai tai ypatingas miestas. Pačiame mieste yra dalinių, karo medicinos tarnyba, yra ir Karinių oro pajėgų štabas. Rukla prie pat Kauno, svarbus taškas yra ir Karmėlava.

Minėjote kibernetinį saugumą. Neseniai teko skaityti, kad Lietuva pagal šį rodiklį pirmauja. Kieno tai nuopelnas? 

Su šios srities problemomis susiduria visos šalys, internete sienos neegzistuoja. Mūsų politika – vidinės konsolidacijos stiprinimas, kad galėtume matyti visą sistemą ir problemas spręsti iš vieno taško. Taip pat būtinas tarptautinis bendradarbiavimas, nes vienas nepakovosi. Čia, viduje, buvo priimta daugybė įstatymų pataisų, įkurtas kibernetinis centras. Bendradarbiaujame su privačiu sektoriumi. Tai labai svarbu – tikiu, kad bet kuri valstybinė iniciatyva šiais laikais turi būti paremta kooperacija su privačiu sektoriumi. Juk viskas priklauso nuo specialistų. Vien su valstybiniu sektoriumi čia neišsisuksi. Ir tai jau platesnis klausimas nei kibernetinis saugumas. Bet, kalbant apie jį, tai, ką sukūrėme Lietuvoje, yra pavyzdys kitoms ES ir NATO valstybėms. Bet nėra kada miegoti, nes iššūkių ir grėsmių šioje srityje tik daugės. 

Pastaraisiais metais smarkiai ūgtelėjo šaulių populiarumas, jais tampa visuomenėje žinomi žmonės. Kaip tai vertinate? Ar pavojaus valstybei atveju tokios organizacijos praverstų? 

Tai labai svarbi organizacija. Ugdant pilietinę visuomenę šauliai atlieka didelį vaidmenį. Ir nebūtinai tai žmonės su šautuvais. Prie Lietuvos gynybos karinio konflikto atveju galima prisidėti ir atliekant kitas funkcijas. Kad ir saugant tiltus ar prižiūrint IT ūkį. Medicina, švietimas, viešieji ryšiai – visur reikėtų pilietiškų žmonių, o tokie ir yra šauliai. Taigi pirmiausia vertinu jų socialinę misiją, sugebėjimą prisitaikyti prie situacijos paskelbus mobilizaciją.

Koks būtų jūsų vaidmuo, jeigu ateitų ta diena X?

Politikų, taigi ir viceministrų, vaidmenys būtų riboti. 

Eitumėt ginti Lietuvos?

Manau, taip. Esu rezervo karininkas. Žiūrėčiau, kaip geriausiai galėčiau pritaikyti savo žinias, tarptautinę patirtį. Bet tikiuosi, kad diena X neateis, o tai užtikrinti galime, kaip jau sakiau, atgrasydami.

kam.lt

Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys
Manto Gudzinevičiaus nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. gruodžio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Sunku būtų rasti kaunietį, savo albume neturintį nuotraukos šalia išdidžiai prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus lankytojus ir praeivius pasitinkančių liūtų. Žmonės kalba, kad ši graži tradicija išsivystė dar sovietų okupacijos metu – tėveliai nerasdavę, kur fotografuoti vaikų, tad atvesdavę prie liūtų. Juos, XIX a. Sankt Peterburgo ketaus liejykloje nulietus, 1938 m. Kalėdų proga muziejui padovanojo paskutinis Astravo dvaro Biržuose paveldėtojas grafas J. J. Tiškevičius. Taigi gruodžio 15 d. Vytauto Didžiojo karo muziejus kviečia švęsti liūtų 80-metį. Šia proga su Vytauto Didžiojo karo muziejaus kultūrinės veiklos vadybininke Laura Rimkute-Šimaite susitinkame pasikalbėti apie muziejų, kuris gali pasigirti ne tik garbingo amžiaus liūtais, įspūdinga architektūra bei turtingomis kolekcijomis, bet ir iškalbinga edukacinių programų ir ekskursijų moksleiviams lankomumo statistika.

Per 2017 m. Vytauto Didžiojo karo muziejaus edukacinėse programose ir ekskursijose apsilankė 9883 moksleiviai, buvo surengtos 362 edukacinės programos. Kokios edukacinės programos populiariausios?

Itin populiari programa „Jaunasis karvedys“. Tai laisvo pobūdžio užsiėmimas: vaikai kartu su edukatoriumi stato pilį. Taip pat populiari programa „Kaip senovėje kariauta“. Jos metu vaikai gali pasimatuoti žieduotus marškinius, šalmą, kalaviją. Vaikams tai labai patinka. Vyresniems vaikams skirta „Karinė paslaptis“, kurios metu reikia iššifruoti daug užduočių. Ne tokia populiari, bet taip pat mėgstama programa „Išgyvenimo pradžiamokslis“, ypač smagiai vykdoma išvažiuojamuosiuose muziejaus renginiuose. Įdomi programa yra „Žinių bomba“ – tai aktyvus orientacinis žaidimas, kurio metu vaikai laksto po visą muziejų, atidarinėja dėžutes, išminuoja bombas, sudeda žodį. Būna labai smagu, net mes su kolegomis sėdėdami kabinete girdime, kaip jie bėgioja.

Nebaisu, kad toks judesys vyksta muziejuje – iš pirmo žvilgsnio „rimtoje“ vietoje, kur ankstesnės kartos nuo mažų dienų buvo mokomos tyliai kalbėti ir padoriai elgtis?

Tikrai nebaisu. Mes ir norime keisti tokį susiformavusį muziejaus įvaizdį. Norisi, kad jaunoji karta nebeturėtų atgyvenusių asociacijų, kad tai šventa vieta, kur negalima nieko liesti ir kalbėti. Norime, kad muziejus taptų tiesiog smagia vieta apsilankyti, praleisti laiką. Kur galima ne tik kažką pamatyti, bet ir žaisti, dalyvauti smagiuose renginiuose.

Vaikams tikrai patinka, jie noriai įsitraukia. Kažkada grupė vaikų, o ne, kaip įprasta, tėvai ar mokytojai, patys yra paskambinę ir užsisakę edukacinę programą. Maloniai nustebome. Žinoma, turime ir rimtesnių programų – apie partizanų ginklus, šaltąjį karą. Jos skirtos vyresniems, 9–12 klasių moksleiviams. Dažnai mūsų edukacija pritaikoma prie mokyklų programų. Mūsų muziejus labai tinka istorijos pamokoms, juk čia – visa Lietuvos istorija. Tai gera papildoma medžiaga mokytojams. Sulaukiame daug lankytojų iš kitų miestų. Kartais jų būna tiek daug, kad edukatoriai nebespėja ir man pačiai tenka vesti ekskursiją, nors tai nėra mano tiesioginis darbas.

Šiuolaikinis muziejus turi išlaikyti ir savo akademinę pusę – muziejinių vertybių saugojimo ir kaupimo funkciją, bet kartu vykdyti ir pramoginę, edukacinę veiklą. Žmogui nebepakanka tik pamatyti, jis nori ir paliesti, išgirsti, užuosti. Nori per įvairius pojūčius ir emocijas patirti įvairų turinį. Todėl muziejus turi išeiti už standartinio suvokimo ribų, pasiūlyti ir liečiamų reprodukcijų, kopijų. Labai svarbi inovatyvių technologijų integracija: ekranai, virtualios realybės pramogos, kitos patrauklios priemonės. Muziejus turi keistis, tapti patraukli ir atvira vieta renginiams. Vieni žmonės nori pramogauti, kiti sužinoti – muziejus turi atliepti visų lūkesčius.

Kokios ekspozicijos lankomiausios?

Aišku, labiausiai visus sudomina „Lituanikos“ salė. Juk ši istorija – mūsų tautos pasididžiavimas. Vaikai nuo pat mažumės ją žino, būna, lipa laiptais muziejuje, pamato šią salę, kur eksponuojamos legendinio lėktuvo nuolaužos, ir iškart atpažįsta. Taip pat vaikams patinka ir ginklų salės, leidžiame palaikyti ginklus. Kartais atrodo, kad vaikai iš kompiuterinių žaidimų apie juos žino net daugiau už mus (juokiasi).

Kalbant apie kompiuterinius žaidimus – muziejuje turite virtualios realybės akinius. Kaip juos pritaikote edukacijai?

Virtualios realybės akiniai – ne edukacijos, o ekspozicijos dalis. Bet kuris lankytojas gali ateiti ir pasinaudoti šia pramoga. Galime pasiūlyti keletą virtualios realybės žaidimų. Tai ir vaikų, ir tėvų mėgstama pramoga. Norinčių pasinaudoti akiniais būna tiek daug, kad susidaro eilutė. Taip pat dažnai naudojame šią priemonę išvažiuojamiesiems renginiams.

Ko siekiate kurdami edukacines programas?

Pagrindinis mūsų tikslas – ugdyti patriotiškai nusiteikusią asmenybę. Tai darome pasitelkdami įvairiausias priemones, supažindindami su karybos ir visos Lietuvos istorija. Norime ugdyti jauną žmogų, kuris žinotų savo istoriją, gerbtų savo šalį, savo tautos laimėjimus ir tradicijas.

Vykdote ir savaitgalio veiklas, skirtas ne tiek moksleivių grupėms, kiek šeimoms su mažais vaikais.

Taip, siekiame užimti ir pavienius lankytojus, šeimas, kurios ateina į muziejų ir nori visapusiškai turiningai praleisti laiką. Kadangi tokių lankytojų padaugėja savaitgaliais, pernai vasarą kilo mintis nuo 14 iki 16 val. lankytojams siūlyti įvairias nemokamas užimtumo formas. Jos nuolat keičiasi taikant prie lankytojų poreikių ir aktualijų. Pirmiausia, neretai jos pritaikomos prie svarbių minėtinų datų (pavyzdžiui, aviacijos ar partizanų pagerbimo dienos) ar aktualijų (pavyzdžiui, popiežiaus vizito). Tačiau turim ir pastovų savaitgalio užsiėmimų paketą. Visų pirma, daug dėmesio sulaukė mūsų naujosios spalvinimo ir užduočių knygelės, kuriose smagūs pieštiniai įvairių epochų kareivėliai lydi vaikus per istoriją. Tokiu būdu vaikai žaismingai susipažįsta su muziejaus ekspozicija. Apskritai tarp vaikų populiarios įvairios dirbtuvėlės – lipdymas iš molio, piešimas, spalvinimas, lėktuvėlių gamyba. Be abejo, šios veiklos yra susijusios su Lietuvos ir karybos istorija.

Kita savaitgalio veiklų sritis – žaidimai. Jie varijuoja nuo stalo ar kaladėlių ant grindų iki aktyvių orientacinių žaidimų. „Laivų mūšis“, „Karas“, istorinės, mūsų pačių pagamintos kortos, atmintį lavinantis žaidimas su kariniais laipsniais, mūšių paveikslus atvaizduojančios dėlionės ir taip mažųjų lankytojų mėgstamos didžiulės kaladėlės, iš kurių jie gali pasistatyti pilį, įtvirtinimus ar sostą. Šie žaidimai skirti ne vienam asmeniui, tad dažnai tėvai žaidžia kartu su atžalomis. Taip pat organizuojame ir aktyvesnius žaidimus, pavyzdžiui, orientacinius, kurie padeda geriau perprasti ekspoziciją.

Kauniečių sąmonėje ryški susitikimų vieta– Karo muziejaus sodelis. Dešimtmečiais suburiantis, rodos, skirtingiausias miesto bendruomenes – nuo inteligentijos iki riedlentininkų, džiazo mylėtojų ar gatvės menininkų. Ar tai netrukdo, o gal kaip tik padeda muziejaus matomumui ir įvaizdžiui?

Nuo pat tarpukario, kai buvo suformuotas šis sodelis, čia virė veiksmas. Ši vieta visada veikė tarsi mūsų valstybės panteonas – čia ir paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę, ir nežinomo kareivio kapas. Tarpukariu tai buvo tautinė, bendruomeninė vieta, kur vykdavo renginiai, susitikimai. Pats sodelis buvo labai patrauklus, čia augo rožės. Muziejaus įkūrėjas V. Nagevičius turėjo tradiciją merginoms, kurios į sodelį ateidavo pasipuošusios tautiniais rūbais, įteikti rožę. Per Atgimimą čia vyko įvairūs mitingai, renginiai, iškilmės. Vėliau sodelyje vietą atrado ir riedlentininkai, ir „Kaunas Jazz“. Tai tikrai netrukdo muziejui, priešingai, smagu matyti žmones gerai leidžiančius laiką. Patys miesto renginių metu savo edukacijas ir renginius vykdome sodelyje. Labai smagu, kad judesys čia vyksta iki šiol.

facebook.com/vytautodidziojo.karomuziejus

Edvinas Grin
Dainiaus Ščiukos nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. gruodžio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.