Kur reikėtų kreiptis, jei domina perregimos ir trapios medžiagos, kamuoja svajonės ir sapnai apie besilydantį stiklą, o geriausiai jaučiatės dirbdamas šalia plieskiančių ugnimi, įkaitusių iki tūkstančio laipsnių krosnių? Atsakymų, be abejo, reikėtų ieškoti Kaune: Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete (VDA KF) įsikūrusi Stiklo meno ir dizaino katedra yra vienintelė Lietuvoje, suteikianti universitetinį išsilavinimą stiklo meno profesionalams.

Apie tai, ką reiškia studijuoti šią skaidrią materiją, Julijai Račiūnaitei pasakoja katedros kolektyvas ir alumnai: lektorius Paulius Rainys, menininkė Aurelija Vainiūtė, katedros koordinatorė Kamilė Stanevičiūtė ir vedėjas prof. Valmantas Gutauskas.

Ar prieš stodami į šią katedrą buvote gerai susipažinę su stiklo specialybės specifika?

Aurelija. Stiklu susidomėjau studijuodama juvelyriką Kauno taikomosios dailės mokykloje. Ten sutikau kelias merginas, derinusias juvelyriką su stiklo studijomis akademijoje, – tam tikra prasme jos mane ir pastūmėjo, taigi apie stiklo studijas šiokį tokį vaizdą susidariusi buvau jau prieš stodama.

Paulius. Mokykloje užsiėmiau absoliučiai priešinga veikla nei meno studijos. Buvau profesionalus plaukikas, Lietuvos rinktinės narys, dalyvavęs tiek pasaulio taurės, tiek Europos jaunių čempionatuose, pasiekęs Lietuvos rekordą. Vis dėlto vėliau susidomėjau architektūra ir skulptūra. Prieš stodamas į Dailės akademiją, lankiau paruošiamuosius kursus – čia teko šiek tiek susipažinti ir su vitražu, stiklo kompozicijomis. Pasirinkti stiklo specialybę pastūmėjo vienas protingas žmogus, menininkas, man pataręs, kad pasaulyje yra daugybė nuostabių dalykų ir visai nebūtina rinktis geriausiai žinomas, populiariausias studijas. Kodėl nepabandyti ko nors kito?

Paulius Rainys, Aurelija Vainiūtė

Ar didelį kontrastą pajutai įstojęs į Dailės akademiją ir profesionalų sportą pakeitęs meno studijomis?

Paulius. Be abejo, sportuojant sukaupta patirtis ir tam tikros sporto išugdytos žmogiškosios savybės Dailės akademijoje tapo privalumu. Įstojus kiek glumino didelių įpareigojimų nesuvaržytas gyvenimas ir disciplinos stygius. Kita vertus, akademijos suteikiama veiklos laisvė pasirodė esanti grindžiama didesne atsakomybe nei griežtas iš anksto numatyto plano vykdymas.

Aurelija. Man labai patiko tai, kad darbo krūvį akademijoje galėjau reguliuoti pati. Žinojau, kad kuo didesnį krūvį pakelsiu, tuo daugiau išmoksiu. Bandžiau ne tik maksimaliai pasinaudoti dėstytojų žiniomis, bet ir pati, kiek įstengiu, gilintis į specialybę, stumti save pirmyn.

Kokį projektą, įgyvendintą studijuojant, vertintum kaip reikšmingiausią?

Aurelija. Manau, kad reikšmingiausias buvo baigiamasis darbas. Bet iki jo nukeliauti man padėjo ankstesniais studijų metais sukurti darbai, ypač – sidabriniai antpirščiai. Turiu draugą, kuris neturi piršto, taigi jam ir dedikavau sidabrinių antpirščių ciklą. Būtent šis kūrinys man padėjo „prasilaužti“ kūryboje.

Ar tavo draugas kartais pasipuošia antpirščiais?

Aurelija. Kartais! Grįžtant prie baigiamojo darbo: nuostabiu atradimu man tapo degiklis. Dirbti su įkaitusiu stiklu man buvo per karšta, pjaustyti stikliukų irgi ne itin mėgau, o štai atradusi degiklį visiškai negalėjau nuo jo atsitraukti.

Kam jis skirtas?

Aurelija. Na, degiklis daugiausia naudojamas laboratoriniams indams, kolboms gaminti ir taisyti. Tuo metu, kai rengiau diplominį darbą, dažnai aplankydavau vieną žmogų – Algį. Jis dirba Kauno technologijų universitete, kur atnaujina, sutaiso, prikelia antram gyvenimui stiklinį Chemijos fakulteto inventorių – sudužusias kolbas sudėlioja iš šukių ir panašiai. Būtent Algis man atskleidė labai daug įvairių šios technikos niuansų, daugybę degiklio galimybių.

Paulius. Tikrasis Chemijos fakulteto alchemikas.

Ar daug yra tokių užsislėpusių stiklo meistrų Lietuvoje?

Kamilė. Mums žinomi yra du – vienas Kaune, kitas Vilniuje. Reta rūšis.

Aurelija. Taigi, mano baigiamasis darbas „Sąmonė“ (konkurse „Jaunojo dizainerio prizas 2018“ laimėjęs „15min publikos prizą“, – aut. past.) ir buvo sukurtas naudojant degiklį. Šis darbas – tai stiklo ir metalo junginys, su samanų struktūra viduje. Kūrinio siekis yra skatinti žmogaus sąmoningumą. Sąmoningumas šiuo atveju yra aiškaus proto būsena, padedanti sutelkti dėmesį į vidinius ir išorinius patyrimus dabartyje. Stiklo prizmėje auganti samana ir tampa šiuo patyrimu: gaudama drėgmės, ji atsigauna vos per kelias sekundes, ir aksesuarą su šiuo augalu nešiojantis žmogus gali stebėti, kaip prižiūrima samana transformuojasi, atgyja iš visiškai sudžiūvusio, negyvo objekto. Tai tarsi meditacinis varpelis, primenantis susikoncentruoti į savo vidinę būseną. Įdomu, kad sumaniusi dalyvauti su šiuo darbu „Jaunojo dizainerio konkurse“ nelabai žinojau, kokiai kategorijai jį priskirti, – taigi priskyriau madai. Kita vertus, visus ketverius studijų metus bendradarbiavau su dizaineriais, stiklas man yra neatsiejamas nuo mados ir dizaino.  

„Sąmonė“. Aurelija Vainiūtė

Pauliau, ne tik studijavai Stiklo katedroje, bet čia ir dėstai.

Paulius. Šioje katedroje man teko pereiti bemaž visas pakopas: buvau studentu, koordinatoriumi, laborantu, mokymo meistru, galiausiai – lektoriumi.

Kurioje šio proceso grandyje jauteisi geriausiai?

Paulius. Žinoma, pradėjęs dėstyti jaučiau labai didelę atsakomybę, bet šiaip visi dalykai man teikė daug džiaugsmo. Tiesą sakant, visą laiką buvau toks džiaugsmu trykštantis frykas. Pavyzdžiui, dažniausiai dailininkai kankinasi, kai jiems tenka rašyti teorinę baigiamojo darbo dalį, o aš kaifavau. Visose srityse man buvo smagu ir įdomu. Be kiekvienos grandies juk nebūtų visos grandinėlės. Stiklas yra labai susijęs su mano gyvenimu, bet negaliu sakyti, kad aš esu tik stiklo menininkas. Nesu pastovus žmogus, taigi, jei reikėtų kalbėti apie mėgstamiausią darbą, patirtį, medžiagą ar technologiją, nelabai turėčiau ką atsakyti. Neapsiriboju stiklu kaip medžiaga: jei kalbame apie mane dominančius dalykus, galime šnekėti tiek apie stiklą, tiek apie metalą, vaizdą ar garsą. Skiriasi tik kūrybinio mąstymo serviravimo būdai. Iš esmės Stiklo katedra parengia kritiškai mąstantį, kūrybišką žmogų, kuris yra stiklo specialybės profesionalas, bet gali užsiimti viskuo, kuo tik nori.

Aurelija. Būnant menininku, sustoti prie vieno dalyko, tik jį pasirinkti, manau, pavojinga, nes kūrybinė veikla netruks tapti amatu.

Kamilė. Keičiantis gyvenimo etapams, po truputį mainosi ir imponuojančios temos, technikos, technologijos. Kai kuriems atradimams turi subręsti.

Kokius stiklo meno populiarinimo renginius, projektus inicijuoja Stiklo katedra?

Valmantas. „Vitrum Balticum“ – nuo 2000 m. pagal trienalės principą Kaune organizuojamas tarptautinis stiklo meno festivalis, pristatantis menininkus iš Europos ir Šiaurės šalių. „Vitrum Balticum“ apima parodas, edukacinę veiklą, susitikimus, meistriškumo dirbtuves, diskusijas. Kol kas artimiausią „Vitrum Balticum“ ketiname rengti 2022 m., Kaunui tapus Europos kultūros sostine. Ši trienalė yra ilgiausiai vykstantis stiklo meno festivalis Baltijos šalyse. Estijoje ir Latvijoje būta panašių iniciatyvų, bet jos ilgainiui užgeso.

Bendradarbiaujame ir su užsienio universitetais – esame surengę nemažai bendrų studentų ir dėstytojų parodų kartu su Rygos ir Talino akademijų menininkais, su jais nuolat vyksta ir vasaros praktikos. Pastaroji, beje, vyko Nidos meno kolonijoje su Amsterdamo meno akademijos auklėtiniais.

Kamilė. Šiais metais taip pat aktyviai dalyvavome ir tarptautiniame meninio stiklo simpoziume „Glass Jazz“, Panevėžyje. Šis renginys, organizuojamas stiklo menininko Remigijaus Kriuko, baigusio studijas mūsų katedroje 1985 m., vyksta nuo 2014 m., bet šiemet jis nepaprastai išaugo – dalyvių diapazonas apėmė menininkus nuo Kinijos iki JAV.

Paulius. Organizuodami renginius pastebime, kad žmonėms iš tolimesnių kraštų mes esame įdomūs būtent dėl specifinės sociokultūrinės aplinkos ir istorijos. Kaune stiklo meno specialybė ir stiklo menas apskritai juk išaugo iš čia sovietmečiu veikusios stiklo pramonės.

Valmantas. Taip, anuomet visi stiklo meistrai dirbo dizaineriais stambiose įmonėse, kuriose buvo labai aiškiai nustatyta, kaip ir kas turi būti kuriama. Be to, Kauno fakultetas buvo taikomojo meno pakraipos. Kaune veikė tekstilės, keramikos, porceliano fabrikai, taigi reikėjo šių specialybių darbuotojų. Stiklo katedra buvo įsteigta 1979 m., čia studentai buvo rengiami gaminti taures, indus, šviestuvus, vazas. Uždarius „Jiesios“, Aleksoto stiklo fabrikus, įvyko lūžis – utilitarinė funkcija tapo vis mažiau reikšminga, menininkai pradėjo laisviau kurti, žaisti ir improvizuoti. Mūsų ir, pavyzdžiui, Tekstilės katedros istorija šiuo atžvilgiu yra labai panašios.

Ir paskutinis klausimas: kur gaminamos stiklinės akys žvėrelių iškamšoms?

Valmantas. Kinijoje.

Paulius. Studentai kartkartėmis pagamina stiklinių akių, bet, ko gera, ne iškamšoms.

Valmantas. Tarp kita ko, 1989 m. Aleksoto stiklo fabrike kartais tekdavo pagaminti akis Tado Ivanausko muziejaus iškamšoms, veikiausiai stirnoms. Tai buvo vadinamoji „užklasinė veikla“.

vda.lt

Julija Račiūnaitė
Teodoro Biliūno nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. lapkričio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Kauno technologijos universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto, Kauno kolegijos, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto pastatai išbarstyti visur mieste, o štai Aleksandro Stulginskio universitetas (ASU) – jau beveik atskira mokslo respublika už oficialių Kauno miesto ribų, iki kurios tenka kurį laiką pariedėti savo ar viešuoju transportu. Ir ne tik dėl atstumo nuo miesto centro – 80 proc. ASU studijų programų yra unikalios Lietuvos kontekste. Taigi jei norite tapti žemės, vandens ar miškų ūkio specialistu, kito pasirinkimo ir neturite. Beje, ASU studijų ir mokslo bazė visiškai renovuota, o tuo negali pasigirti joks kitas Lietuvos universitetas.

O dėl kokių priežasčių studijas Lietuvoje renkasi studentai iš tolimojo užsienio? Tai buvo pirmasis klausimas, kurį uždavėme Kaune jau šešerius metus gyvenančiam Afis’ui Oluwasegun’ui Adeszin’ui iš Nigerijos, antrus metus ASU pradedantiems jo tėvynainiams Ifeanyi Harrison’ui Ndukwu ir Emeka Benjamin’ui Ani-Onovo bei Ropheka’ai Takyiwaa’ai Adofo iš Ganos, kurios biografijoje – ir studijos Ukrainoje. Beje, ši ketveriukė – tik nedidelė dalis margos užsieniečių bendruomenės universitete. Čia mokosi ir studentai iš Kongo, Indijos, Kazachstano.

Studentai iš Nigerijos vienbalsiai teigia, kad jiems aktuali žemės ūkio plėtra – tiksliau, gaivinimas – nuo naftos smarkiai priklausomoje gimtojoje šalyje, ir visi jie planuoja grįžę namo pritaikyti tai, ką išmoks ASU. „Esu studijavęs ekonomiką, dirbau valdžios institucijose – supratau, kad Nigerijos vyriausybė daugiau dėmesio skiria kitoms ekonomikos sritims, ypač naftai, bet ne žemės ūkiui, tuomet ėmiau domėtis, kur galėčiau rimčiau pasigilinti į šią sritį, – taip atradau ASU“, – pasakoja Emeka Benjamin’as. Daug šalių apkeliavęs vaikinas turėjo galimybę jį dominančią sritį studijuoti Ispanijoje, bet būtų tekę papildomai išmokti ir ispanų kalbą, o šių žinių Nigerijoje pritaikyti nebūtų galėjęs. Tarp jam aktualiausių gaunamų žinių Emeka Benjamin’as išskyrė tas, kurios tiesiogiai prisideda prie žemės ūkio produktyvumo – žmogiškųjų išteklių valdymą ir laiko planavimą. Ateityje jis norėtų prisidėti ir stiprindamas ryšius tarp Nigerijos ir Lietuvos.

Emeka Benjamin Ani-Onovo, Ifeanyi Harrison Ndukwu, Ropheka Takyiwa Adofo, Afis Oluwasegun Adeszin

Ifeanyi Harrison’as prisimena, kad apie studijų Lietuvoje galimybę jam papasakojo čia gyvenantys draugai. Jau turintis patirties žemės ūkyje vaikinas tiki, kad tai galėtų tapti naująja Nigerijos aukso gysla. Jam aktuali inžinerinė šio reikalo pusė, procesų mechanizavimas ir našumo didinimas. Renkantis tarp studijų Italijoje ir Lietuvoje, nugalėjo ASU – dėl finansinių priežasčių: „Mokslo kokybė čia itin aukšta.“ Jam, vardydamas priežastis studijuoti ASU, pritarė Afis’as Oluwasegun’as, į Lietuvą atvykęs prieš šešerius metus ir šiuo metu siekiantis magistro laipsnio. Jis jau spėjo atlikti praktiką Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmuose – per praktiką studentas Lietuvos įmonėms pristatė verslo galimybes žemės ūkio srityje Nigerijoje.

Ropheka Takyiwaa į Lietuvą atklydo ieškodama… nuotykių: „Žmonės iš Ganos retai užklysta į šią Europos dalį – ieškodama galimybių studijuoti ekonomiką aptikau universitetą Lietuvoje ir nustebau, kad egzistuoja tokia šalis!“ Kaip jau minėjome, mergina prieš tai spėjo pastudijuoti Ukrainoje, taigi lietuviška žiema jos neišgąsdino. O, apsipratusi Kaune, suvokė, kad žemės ūkis – jai įdomi sritis.

Afis’o Oluwasegun’o pažintis su žiema buvo sudėtingesnė – jis į Lietuvą atvyko vasarį, spaudžiant rekordiniams speigams. Porą mėnesių, sako, buvo itin sudėtinga. Apsirgo pirmąją žiemą Lietuvoje ir Ifeanyi Harrison’as. O štai Emeka Benjamin’as teigia, kad aklimatizacijos periodu turėjo sunkumų naudodamasis viešuoju transportu. Visiškai suprantama!

Lietuvius ASU studentai įvardija kaip draugiškus, bet labai kuklius žmones. „Žinoma, kad aplinkiniams įdomu, iš kur mes, kodėl čia atvykome, ką studijuojame, bet daugelis, bent jau anksčiau, bijojo paklausti!“, – prisimena Afis’as Oluwasegun’as. Jam antrina Emeka Benjamin’as, neslepiantis, kad pirmasis jo įspūdis apie lietuvius buvo nekoks, – kol nesuprato, kad tiesiog reikia pradėti pokalbį pirmam, o tuomet viskas būna gerai.

Paklausti apie laisvalaikį studentai išduoda Kaune dažniau laiką leidžiantys namuose, nes bendramokslių rekomenduoti prekybos centrai ar Laisvės alėja spėjo greitai pabosti. Daugiau galimybių turiningai praleisti laisvalaikį – Vilniuje, o vyrukai jau spėjo apkeliauti ir tokius Lietuvos miestus, kaip Druskininkai, Panevėžys, Marijampolė, Mažeikiai. Afis’as Oluwasegun’as pasakoja pats vairuojantis automobilį ir tai jam nesukelia jokių problemų. Ropheka Takyiwaa dažniau renkasi keliones į kitas šalis.

Mokslų kokybė gera, miestas gyventi patogus – ar tai reiškia, kad studentų iš įvairių Afrikos šalių, kuriose žemės ūkis – perspektyvi sritis, reikalaujanti naujo požiūrio ir šiuolaikinių įgūdžių, ASU ateityje sulauks tik daugiau? Čia pokalbis pakrypsta mums visai netikėta linkme, o pašnekovai turi labai daug ką šiuo klausimu pasakyti. Pasirodo, studentų iš Nigerijos ir kitų šalių Lietuvoje nedaugėja, nes trečiųjų šalių piliečiams labai sudėtinga gauti vizas – net jei jau esi priimtas į universitetą ir turi garantuotą finansavimą visam studijų periodui. Biurokratinis procesas mūsų pašnekovams pasirodė tikrai labai komplikuotas. Tarkime, norint prasitęsti vizą reikia būti deklaravus gyvenamąją vietą. Jei nuomojiesi butą, jo savininkas ne visuomet sutinka tai padaryti – pavyzdžiui, dėl to, kad nuomos pinigus deda tiesiai į kišenę, nes paties piniginę kiekvieną mėnesį tuština banko paskola, tad mokėti mokesčius dar ir nuo nuompinigių jam visai nesinori. Ką tuomet daryti iš svetur atvykusiam studentui? „Neturėdamas kitos išeities, kurį laiką mokėjau ir už kambarį bendrabutyje, kuriame gyventi nenorėjau, ir už buto nuomą“, – sako Emeka Benjamin’as.

Bent vienu aspektu visi keturi mūsų kalbinti ASU studentai – jau tikri kauniečiai. „Kaune tikrai ne visuomet yra ką veikti, bet, nuvykęs kad ir į Vilnių, nekantrauju grįžti“, – tvirtina Emeka Benjamin’as. „Aš namie Nigerijoje pabūnu porą mėnesių ir jau noriu namo į Kauną“, – kvatojasi Afis’as Oluwasegun’as.

asu.lt

Gunars Bakšejevs
Donato Stankevičiaus nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. lapkričio numerio rubrikoje „Kauniečiai“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Apie Kaune nuveiktus darbus, kariuomenės ir visuomenės santykį bei pojūčius, patirtus karštą vasaros dieną dėvint metalinius šarvus, Julijai Račiūnaitei paskutinbiame šių metų žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ numeryje pasakoja majoras Donatas Mazurkevičius – visuomenės veikėjas, jotvingis, buvęs Kauno įgulos karininkų ramovės viršininkas, akmenų muziejaus „Jotvingių kiemas“ įkūrėjas, nuo 2010 m. žinomas ir kaip Vytautas Didysis Žalgirio mūšio inscenizacijose bei kine.

Esate kilęs ne iš Kauno, bet iš Dzūkijos – papasakokite apie savo jotvingiškąsias šaknis.

Minint jotvingius ir dzūkus dar reikėtų paminėti ir Dainavos kraštą. „Dainava“ – labai skambus, gražus žodis. Jotvingiai yra senoji autochtoninė to krašto gentis, tauta, kurios nariu tikrai jaučiuosi. Jotvingių bruožai matyti tos vietos žmonių charakteryje ir mentalitete – tai yra kunigų, menininkų ir karių gentis. Paminėčiau bent kelis: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, partizanų vadas, brigados generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, poetas Sigitas Geda, Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

Ar nepasigendate jotvingių Kaune?

Kaune nieko nepasigendu, nes jis labai dinamiškas, be to, įsikūręs geografiniu atžvilgiu nepaprastai patogioje vietoje. Šis miestas turi savo veidą jau vien todėl, kad jam tenka po lygią dalį visų regionų. Galima manyti, kad nuo IX forto jau prasideda Žemaitija, o Karmėlavoje – Aukštaitija, Vaišvydavą siekia panemunių Dzūkija, o už Aleksoto prasideda Sūduva. Kultūros požiūriu Kaunas taip pat yra savotiškas visų šių regionų – nors santykinai mažų, bet juk labai skirtingų – branduolys.

Trumpam grįžkime į Dzūkiją – esate Pietų Lietuvos buities ir akmenų muziejaus „Jotvingių kiemas“ įkūrėjas. Kaip kilo mintis įkurti tokio pobūdžio muziejų?

Užaugau tikrame vienkiemyje, į darželį nėjau. Galima sakyti, pirmuosius septynerius gyvenimo metus praleidau tikrame rezervate. Tik atėjęs į pirmą klasę supratau, kad yra tokia Tarybų Sąjunga. Kai vaikystėje keliavome į kitą miestelį ir kirtome Kalvarijos savivaldybės ribą, aš paklausiau, ar čia jau baigiasi ir Tarybų Sąjunga? Tuomet gyvenau nepagadintos sąmonės lauke – esu dėkingas už tai šeimai ir tai vietovei, kurioje augau.

Bet, šiaip ar taip, ir vaikui vienkiemyje reikia kažką veikti! Pastebėjau, kad mūsų gyvenamoji vieta yra labai dosni įvairių istorinių ženklų: pradėjau rinkti fosilijas – suakmenėjusias augalų ir gyvūnų liekanas. Kaip aš sakau – viskas yra pas žmones arba žemėje.

Sulaukęs 15-os palikau vienkiemį ir atvykau į Kauną mokytis Miškų ūkio technikume. Baigęs mokslus kurį laiką dirbau vairuotoju kolūkyje. Vežiodavau statybininkams akmenis. Atsimenu, kaip apgailestavau, kad šie akmenys bus palaidoti pamatų duobėj – man jie atrodė tokie gražūs. Tada ir užsidegiau meile akmenims ir rieduliams. Atėjus Lietuvos nepriklausomybei ir tėvams atgavus žemę, nusprendžiau ten, ant kalvelės, įkurti akmenų muziejų „Jotvingių kiemas“. Kodėl kiemas? Tai mažiausios visuomenės ląstelės – šeimos – teritorija. Jotvingių kiemo įkūrimo metais laikau 1990-uosius.

Taigi kova prote, kuriame gimsta mintys, yra svarbesnė nei karo lauke, kuriame skraido kulkos.

 

Koks eksponatas šiame muziejuje Jums vertingiausias?

Žmonių dovanotos, jotvingių laikus menančios trinamosios akmeninės girnos. Beje, renku eksponatus ne tik Lietuvoje. Akmenų mėgstu parsivežti ir iš piligriminių kelionių.

Piligrimaujate?

Taip, esu parsivežęs akmenų iš Lurdo, Armėnijos. Maltos oro uoste bandžiau kuprinėje vežtis akmenį, bet atėmė.

Kas paskatino pasirinkti kariuomenę, karininko kelią?

Profesiją pasirinkau bebaigdamas ketvirtuosius mokslų metus. Tuo metu, 1988-aisiais, gimė Sąjūdis, taigi gyvenimas virė. Po praktikos kolūkyje atėjo devyniasdešimtieji, ir po metų aš išėjau į kariuomenę. Buvau jaunas, 21-erių. Jei kas klaustų, kodėl ne anksčiau: juk Lietuvos kariuomenė atgimė tik per sausio 13-ąją, ginant televizijos bokštą, kai buvo įkurta savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT). Jos nariu ir tapau 1991-ųjų lapkritį, o priesaiką daviau 1991 metų gruodžio 20 dieną Alytuje, Dainavos sostinėje.

Donatas Mazurkevičius. Teodoro Biliūno nuotr.

Kaip, Jūsų nuomone, Lietuvos kariuomenė kito, vystėsi nuo jos atsikūrimo 1991 metais?

Tarnauju jau 27 metus, taigi kariuomenės raidą mačiau savo akimis ir dalyvavau daugelyje įvykių. Mūsų kariuomenė nuo idėjos evoliucionavo iki pilnateisės NATO šalių sąjungininkės. Nesvarbu, kad pagal tam tikrus parametrus nesame dideli – mes veiksmingi ir visaverčiai šio aljanso dalyviai. Taigi, atsakant į klausimą, šuolis buvo didžiulis, šiuo virsmo periodu gyventi buvo labai įdomu.

Bemaž visas mano tarnybos laikas buvo skirtas ne tiek patrankoms ir poligonams, kiek kariškai kultūrai. Didysis išminčius, karo strategas Sun Zi teigė, kad išmintingiausia atakuoti priešo planus, tik po to – priešo sąjungininkus, dar vėliau – patį priešą karo lauke, o galiausiai – priešo įtvirtintus miestus. Pridėčiau, kad pirmiau nei planus reikia atakuoti priešo sąmonę – juk nuolat vyksta informacinis karas. Vadinasi, mūsų sąmonė turi būti pasiruošusi tokiems išpuoliams. Tad didžiąją dalį savo karjeros dirbau su karių sąmone, su jų kultūra, su kariuomenės ir visuomenės tarpusavio ryšiais. Karius, ateinančius iš įvairių šeimų, įvairių socialinių terpių, būtina šviesti ir lavinti.

Paskutinius 8-erius savo tarnybos metus buvau Kauno įgulos karininkųramovės viršininkas, o dabar tarnauju Lietuvos kariuomenės strateginės komunikacijos departamente Vilniuje. Mano darbas – palaikyti ryšius su visuomene, šviesti Lietuvos jaunimą. Stiprinti vieniems kitus – labai rimtas uždavinys. Gynyba nebus vykusi, jei dauguma šalies piliečių nepalaikys pačios idėjos. Kai Baltijos kelyje parodėme ryžtą išeiti iš Sąjungos, Gorbačiovas juk liepė surinkti iš žmonių medžioklinius šautuvus. Jis išsigando paprastų piliečių, kurie nuo Vilniaus iki Talino taikiai susikibo rankomis ir pareiškė: „Mes išeiname. Viso gero.“

Taigi kova prote, kuriame gimsta mintys, yra svarbesnė nei karo lauke, kuriame skraido kulkos.

Kokius darbus, nuveiktus Karininkų ramovėje, laikote pačiais reikšmingiausiais?

Tapau Kauno įgulos karininkų ramovės viršininku 2010 metų birželį. Pabrėžiu, kad p ramovė buvo įsteigta 1919-aisiais, o rūmai pastatyti 1937-aisiais. Prezidentas Smetona dar tarpukariu norėjo iš karininkų sukurti naująją lietuviškąją bajoriją. Tarp kitko, jam šis sumanymas sekėsi visai neblogai – kad taptum karininku, reikėjo pereiti didelę atranką. Atrinktieji buvo labai kruopščiai lavinami, mokėsi vakarų Europoje, kurdami šeimas turėjo vesti išsilavinusią, geros reputacijos moterį.

Dabar, atėjus demokratiškesniems laikams, pasitaręs su bendruomene nusprendžiau siekti (net ir paliekant ramovės pavadinime istoriškai pagrįstą žodį „karininkų“), kad karininkų ramovė taptų visų karių ramove. Smagu, kad visi kariai nuo pat eilinio kareivio gali čia tuoktis, švęsti brangias datas ir dalyvauti kultūriniame ramovės gyvenime.

Kitas demokratiškas sprendimas – padarėme ramovę kariuomenės ir visuomenės susitikimo vieta. Hi tapo puikia platforma bendradarbiauti, dalytis idėjomis, pasiūlymais, organizuoti bendrus renginius ir šventes. Visuomenė čia susipažįsta su kariais, o ramovės salė tapo viena iš aktyviausiai naudojamų reprezentaciniams renginiams skirtų patalpų mieste. Vienas įsimintiniausių įvykių ramovėje – Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės susitikimas su Portugalijos Prezidentu Marselu Rebelu de Souza.

Taip pat visada siekėme, kad ramovė nebūtų užsisklendusi tarp savo sienų. Prižiūrėjome net du piliakalnius, kasmet nuo jų pašalindavome krūmus, nevertingus medžius, kelis kartus per metus ten organizuodavome šventes – Samyluose, kartu su Lietuvos sporto universiteto studentais, moksleiviais, Šaulių sąjunga, vietine bendruomene, žirgininkais, tautiniais ansambliais minėdavome Saulės mūšį ir rudens lygiadienis. O per Užgavėnes miške kurdavome laužą, kepdavom blynus, vykdavo karnavalas.

Greta kito mūsų prižiūrėto piliakalnio, esančio Senuosiuose Trakuose, Vytauto Didžiojo gimtinėje, yra veikiantis moterų vienuolynas. Čia gyvena lietuvės, šveicarės ir prancūzės vienuolės. Ten sutvarkėme aplinką, iškirtome brūzgynus. Vienuolyno kieme surengėme net teatralizuotą Gedimino laiškų, adresuotų popiežiui Jonui XXII, skaitymą. Režisierius parinko mane būti popiežiumi, o mano kolega iš ramovės vaidino Gediminą. Į šį renginį pakvietėme moksleivius, Kauno įgulos bažnyčios chorą – pavyko labai šauniai. Tokio pobūdžio renginiams ramovėje būtų per ankšta. Visa ši veikla grindžiama svarbia idėja – reikia ne tik gražių ir tvarkingų rūmų, bet ir juose liepsnojančios ugnies, kuri šviestų kuo toliau.

Paskutinė tema – Vytautas didysis ir mūšių inscenizacijos.

Džiaugiuosi, kad Lietuva 2010 metais, ruošiantis 600-ąsias Žalgirio mūšio metinėms, išsikovojo, kad didžiojoje mūšio rekonstrukcijoje Vytauto vaidmuo atitektų lietuviui – tautos atstovui, kuris didžiuotųsi šiuo vaidmeniu, savo valdovais, tauta ir istorija. Laikau tai tam tikra diplomatine pergale: juk mūšio lauke šūkiai skambėjo lietuvių kalba, šypsojosi lietuviški veidai, buvo justi lietuviškas temperamentas.

Šiam vaidmeniui vyko didelė atranka: Vytautu norėjo būti ir lenkai, ir baltarusiai. Mane išrinko iš maždaug 15 žmonių.  Iki šiol Vytautą Didįjį 9 kartus vaidinau Žalgirio mūšyje ir dar 3 – Kauno pilies apgultyje. Labai norėčiau sudalyvauti ir 2020 metais vyksiančiame 610-ųjų Žalgirio mūšio metinių minėjime.

Apie patį buvimą istoriniame mūšio lauke turiu sukūręs tokią formulę – dalyvavimas Žalgirio mūšyje reiškia 2 × 35, t. y. 35 kg svorio šarvai ir 35 laipsniai karščio. Čia tenka patirti, kaip sunku suvaldyti žirgą, kaip po šalmu nieko nesigirdi, kokia nemenka yra rizika – šūviai aidi, žirgai baidosi. Šiam išbandymui atlaikyti būtinas bent pradinis fizinis pasirengimas, tačiau užvis svarbiausia – motyvacija. Tiesą sakant, daugybės žmonių nė nepriverstum dalyvauti tokiam „cirke“, bet kai tai darai savo noru, išdidžiai – visai kitas reikalas. Kadangi Vytauto Didžiojo universitete esu baigęs istoriją, man teorinių ir praktinių žinių pagrindas padeda visiškai naujai suvokti istorinius įvykius.

Man yra tekę suvaidinti Vytautą Didįjį ir lenkų tikrais faktais paremtame filme „Abitas ir šarvai“ (2017 m.). O Ramunės Kudzmanaitės filme „Aš priglaudžiau prie žemės“ vaidinau du tarpukario Lietuvos generolus. Paskutiniojo laisvos Lietuvos posėdžio scenoje vaidinau brigados generolą Kazį Musteikį. Beje, klausiau filmo autorių, ar vaidinant nereikės rūkyti. Mane nuramino, kad generolas buvo nerūkantis. Be to, šiame filme turėjau ištarti šiuos žodžius: „Aš pasisakau už karinį valstybės pasipriešinimą.“Smagu, kad mano ir mano vaidinamo herojaus pažiūros sutapo – nerūkyti ir turėti valios priešintis. To ir linkiu visiems Lietuvos piliečiams atkurtos Lietuvos kariuomenės šimtmečio proga.

Julija Račiūnaitė
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. gruodžio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Kauno įgulos karininkų ramovės pastatas vis dar alsuoja tarpukariu. Įžengus į puošnią Didžiąją salę, Vytauto Didžiojo seklyčią, Prezidento kambarį ir Kunigaikščių menę galima apžiūrėti autentiškus art deco baldus bei dekoro elementus, įspūdingą sienų tapybą ir akimirkai įsijausti į margą Pirmosios Respublikos kultūrinį gyvenimą. Tačiau Kauno ramovė nėra tik pastatas, sustingęs laike. Apie šios institucijos tradicijų tąsą, ateitį bei karininkų laisvalaikį Justė Vyšniauskaitė diskutavo su dabartiniu ramovės vedėju Gediminu Macijausku. Primename, kad paskutiniame 2018 m. žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ numeryje publikavome ir pokalbį su iki šiol šias pareigas ėjusiu majoru Donatu Mazurkevičiumi.

Šių metų spalio 18-oji žymi naują gyvenimo etapą tiek jums, tiek Kauno įgulos karininkų ramovei. Kas paskatino tapti šios įstaigos vedėju?

Tarnaujant kariuomenėje ne kartą teko susidurti su ramovių veikla. Prieš užimant paskutines pareigas, iš kurių išėjau į atsargą, pusmetį dirbau su būtent šių institucijų projektu. Dalyvavau steigiant Klaipėdos ramovę. Taigi buvau pakankamai įsigilinęs į šią veiklą ir turėjau idėjų. Dar anksčiau prisidėjau ir atkuriant Kauno ramovę. Tuomet ramovė išgyveno sunkų laikotarpį, buvo minčių ją privatizuoti, nors tarpukariu ji buvo pastatyta už karininkų pinigus. Todėl su kolegomis stengėmės prisidėti prie ramovės atkūrimo ne tik mintimis, bet ir darbais, lėšomis.

Neseniai pasikeitė sistema. Iki šiol Kauno įgulos karininkų ramovei vadovavo profesinės karo tarnybos karys, o nuo vasaros pareigybė pakeista į valstybės tarnautojo pareigybę. Suvienodintos visų trijų – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos – ramovių vedėjų pareigybės. Prieš trejus metus išėjau į atsargą ir ėmiau mąstyti, kaip dar būtų galima realizuoti save iki tos tikros senatvinės pensijos. Pavasarį išsilaikiau valstybės tarnybos bendrųjų gebėjimų testus ir stebėjau, į kokias pareigas vyksta konkursai. Sudalyvavau šiame ir laimėjau.

Neturėtų visi būti vienodi kaip alaviniai kareivėliai.

O kaip išvis nusprendėte susieti savo gyvenimą su kariuomene?

Niekada negalvojau tarnauti kariuomenėje. Vis dėlto 1991 m. sausio įvykių metu buvau parlamente, ten daviau priesaiką. Esu kaunietis, po įvykių Vilniuje teko dalyvauti ir Kauno miesto savivaldybės apsaugoje. Tokia ir buvo pradžia, o po to atėjau į kariuomenę. Pradėjau tarnauti 1993 m. sausio 4 d. Tačiau viskas prasidėjo anksčiau, gal net prieš sausio įvykius.

Kokius jaunus žmones norėtumėte matyti Lietuvos kariuomenės gretose?

Iki išėjimo į atsargą buvau Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos vadas. Teko tiesiogiai susidurti su jaunuolių, kurie ateina į kariuomenę, sveikata. Todėl pirmiausia norėčiau matyti sveikus ir stiprius… Ir protingus, išsilavinusius. Svarbu, kad jie gebėtų dirbti su šiuolaikine karine technika, aukštosiomis technologijomis. Be abejo, būtų motyvuoti ginti tėvynę. Be motyvacijos nieko nebus.

Kauno karininkų ramovės vienas svarbiausių tikslų visuomet buvo palaikyti ryšį tarp Lietuvos karių ir visuomenės. Ar Jums taip pat svarbi ši misija?

Pirmiausia noriu pabrėžti, kad karininkai taip pat yra visuomenės dalis. O ką jau kalbėti apie jaunimą, kuris ateina į kariuomenę vos devyniems mėnesiams. Skirtis tarp karininko ir civilio beveik nepastebima. Kodėl svarbu, ar jaunuolis su uniforma, ar be jos? Jaunas karininkas gal daugiau užimtas, mokosi tikslingai, bet pailsėt jam irgi reikia. Todėl ramovė turėtų būti ne tik pramogų, bet ir lavinimosi vieta – tiek kariams, tiek civiliams. Čia renginiai privalo būti aukšto lygio, kad kiekvienas galėtų išmokti ko nors nauja, pasisemti žinių.

Labai svarbu, kad visuomenė nebijotų savo kario. Turi vykti dialogas tarp žmogaus su uniforma ir ir žmogaus, nevilkinčio uniformos. Visuomenė turi matyti uniformą, šnekėtis su kariškiu ir žinoti, kuo jis gyvena. Taip pat žinoti, kur kariuomenė išleidžia pinigus. Civilis turėtų suprasti, kad karys, kuris dvi savaites per mėnesį praleidžia poligone, yra pasiryžęs atiduoti savo gyvybę už tą pilietį, kurio mokesčiai išlaiko Lietuvos kariuomenę. Todėl ryšys tarp karininkų ir visuomenės yra būtinas.

Kokią vietą užima kultūra ir menas kario gyvenime?

Nors kariai, ypač jauni, daug laiko praleidžia mokymuose ir poligonuose, tačiau vis tiek spėja grįžti pas savo šeimas. Jie, kaip ir visi piliečiai, eina į kiną, teatrus, koncertus. Ne tiek daug ir skiriasi karininko laisvalaikis nuo civilio. Aišku, tai mano asmeninis požiūris.

Ramovė karininkijai atveria dar daugiau pasirinkimų. Sukuriamos sąlygos dalyvauti įvairiose veiklose: parodose, paskaitose, koncertuose. Taigi ramovė yra svarbus institutas kariuomenei, būtent šiuo – kultūros ir meno aspektu.

Teodoro Biliūno nuotr.

Kokia yra jūsų karininkų ramovės ateities vizija?

Norėčiau matyti ramovę pilną žmonių. Ir ne tik uniformuotų, bet ir šiaip leidžiančių laisvalaikį su šeima. Kad žmogus iš gatvės galėtų užeiti į ramovę, žinotų apie renginius, bendrautų su kariais.  Ramovė turėtų aktyviau kurti savo programą – ne laukti, kol kas nors ateis ir suorganizuos renginį, o imtis iniciatyvos. Nuo kitų metų pradėsime reguliarius renginius – pačios ramovės pristatymus, galbūt karinės istorijos paskaitas. Pradžioje – kartą per mėnesį, bet jei bus poreikis, ir dažniau.

Galbūt Kauno ramovė, sekant Vilniaus pavyzdžiu, galėtų rengti kino vakarus istorine ar karine tematika. Taip pat, bendradarbiaudama su teatru, ramovė galėtų rengti inscenizacijas patriotine tema. Vis dėlto, norint organizuoti tokius renginius, reikia atitinkamos apšvietimo ir garsinimo aparatūros. Daug ką galima padaryti ir su tuo, ką turim dabar, bet kokybė nukentės. Kaip vienas garbingas pulkininkas sakydavo, kiekvienas planas, neparemtas pinigais, yra haliucinacija. Manau, kad nustačius stabilų kariuomenės finansavimą, kurį žada politinės partijos, kažkiek nubyrės ir ramovei, tada ji atsigaus. Vis dėlto, nepaisant to, ar bus papildomų finansų, mes tikrai nesėdėsim sudėję rankų.

Kauno ramovėje veikia keli meno kolektyvai, sporto bei karo istorijos klubai. Kokia šių organizacijų specifika ir perspektyvos?

Visos šios organizacijos turi savo nišą. Istorijos klube renkasi žmonės, kurie apie kariuomenės istoriją ieško informacijos archyvuose, bando atkurti aprangos detales, rengia inscenizacijas ir jas pristato visuomenei. Gal nebus įdomu kiekvienam, bet yra entuziastų, kuriuos klubas suburia. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus kolektyvus.

Neturėtų visi būti vienodi kaip alaviniai kareivėliai. Kad ir kurioje srityje karininkas norėtų realizuoti save, ramovė turėtų pasiūlyti jam veiklą, o šie kolektyvai tai ir daro.

Ramovės istorija prasidėjo dar 1919 metais, ši vieta klestėjo tarpukariu ir atgimė su Sąjūdžiu. Kurios ramovės tradicijos brangiausios jums asmeniškai?

Man labai svarbi reprezentacinė ramovės funkcija. Kariuomenės vadas visada gali užsienio valstybių vadovų bei diplomatų priėmimus organizuoti būtent čia. Todėl, tęsdami tradicijas, turime tikslą atkurti senąjį ramovės pavadinimą: „Reprezentaciniai ramovės rūmai“.

Taip pat man brangi ramovės atvirumo karininkams tradicija. Pavyzdžiui, net jeigu karys nori paminėti sukaktį, pailsėti ar pasportuoti, ramovė turėtų jį priimti.

Be to, pastatas yra iškilus architektūrinis paminklas. Čia tvyro pasitempti įpareigojanti atmosfera, padedanti formuoti kariuomenės įvaizdį.

Lapkričio 23-iąją minėjome Lietuvos kariuomenės šimtmetį. Šios iškilmingos progos kontekste noriu paklausti, ką apie Lietuvos kariuomenę turėtų žinoti kiekvienas mūsų šalies pilietis?

Labiausiai akcentuočiau Lietuvos istoriją. Kiekvienas vaikas turėtų sužinoti ne tik apie tą šimtmetį, bet ir apie tūkstantmetį, ir dar daugiau. Susipažinti su mūsų valstybės vystymosi raida iš esmės. Istorija svarbi, norint suprasti, kas mes tokie ir kokį kelią nuėjome iki dabartinės valstybės. Tokiu būdu kuriama valstybės dvasia, o kiekvienas pilietis gali jaustis svarbus savo šaliai. Kaip aš turiu mamą, taip turiu ir tėvynę. Nuo to niekur nepabėgsi. Iš to ir gimsta tikrasis patriotizmas, noras kažką duoti savo šeimai ir savo valstybei.

Pabaigoje noriu paminėti karininko priesaiką. Kiekvienas pilietis turėtų suprasti, kad karys yra pasiryžęs už jį atiduoti gyvybę. Kai pasižadama paaukoti gyvybę už valstybę ir jos piliečius, tai yra aukščiausio lygio atsidavimas savo tautai.  

facebook.com/KaunoRamove

Justė Vyšniauskaitė
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. gruodžio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Lapkričio 20 d. pirmą kartą Kameriniame teatre ir apskritai lietuviškame teatre viešėjo ir spektaklį „Nacionalinės daržovės“ stebėjo estų kilmės dramaturgas, pjesės „Chelsea Win, arba Bulvių džemas“ autorius Timas Jansonas. Jis kartu su režisiere Agne Dilyte bei teatro direktore Jurga Knyviene kalbėjosi apie asmeninį santykį pjesėje atskleidžiama priklausomybių tema.

Timas Jansonas ir Agnė Dilytė

A.D. Ar turite kokių nors stereotipų apie Lietuvos teatrą?

Jokių. Nesu jo matęs. Jūsų spektaklis man bus pirmas. Tačiau turiu lietuvių aktorių stereotipą iš sovietinio kino. Tai aukšti, pasitempę vyrai šviesiais plaukais. Be to, Pabaltijo aktoriai visada vaidindavo arba vokiečius, arba geriečius, pozityvius herojus. Dar viena asociacija su Lietuva – žinoma, krepšinis. Lietuviai pamišę dėl jo. O apskritai, nors esame kaimynai, nelabai turiu ryšių su lietuviais.

A.D. Jūsų pjesėje akcentuojamas futbolas. Ką jis jums reiškia?

Futbolas man patinka. Patinka geras, klasikinis futbolas. Ne vietinis estiškas, latviškas ar lietuviškas, kuris, mano akimis, yra labai „pavargęs“, o didieji futbolo klubai, kuriuose: greitis, nervai, aistra… Tai labai įdomu.

A.D. Vadinasi, futbolas susijęs su asmeniniais Jūsų išgyvenimais?

Taip. Aš ir pats statydavau už futbolą. Galima sakyti, kad viskas, kas susiję su lošimu šioje pjesėje – tai asmeninė patirtis. Ir ta malda Dievui – maldavimas būtent tokia tvarka ir su tiek kampinių įmušti įvarčius ir t.t. Aš mintyse taip prašydavau Dievo. Pats visa tai išgyvenau. Kai statai už futbolą, būna labai daug pasirinkimų – kiek kampinių, kiek geltonų kortelių, kiek įvarčių, kurią minutę jie bus įmušti. Ir kai prieš varžybas už visa tai pastatai, pradedi bendrauti su televizoriumi. Televizorius tampa tavo Dievu, su kuriuo kalbiesi. Tačiau apskritai visa situacija išgalvota.

Kartais išloši labai daug, o kartais krenti į labai didelį minusą. Kai lošdavau, lošdavau ciklais: lošdavau dvi dienas, daugiausia savaitę, po to nelošdavau metus. Per tą savaitę gaudavau dozę visiems metams. Bet kokiu atveju tai nebūdavo dideli pinigai. Niekada neteko lošti tiek, kad skolinčiausi ar kažką parduočiau. Kitaip nei pjesėje, aš visada lošdavau tik iš savo pinigų.

Tačiau statymai yra pavojingi tuo, kad kai kasoje pinigus išsikeiti į žetonus, prarandi pinigų pojūtį. Lygiai tas pats internetiniuose lošimuose – prarandi pinigų pojūtį, nes ten tik skaičiai. Jei tau pasakytų – išimk iš kišenės pinigus ir dėk ant stalo, tu pagalvotum. O kai matai tik skaičius, nebegalvoji. Duodi skičiukus, gauni skaičiukus. Ir po to būna labai stiprios pagirios, kai supranti, kokius skaičiukus atidavei.

A.D. Kaip jūs su tuo susitvarkėte?

Ta aistra labai stipri. Tik man pasisekė, nes aš turėjau stabdžius. Be to, atsirado naujų interesų. Nauji interesai, prioritetai gali nustumti aistrą lošimui. Galų gale supranti, kad kiek beloštum, vis tiek praloši. Bet kokiu atveju. Kažkas už tuos 50 eurų nueis į viešnamį, kažkas pakeliaus, kažkas pragers, o aš už juos patirsiu malonumą.

Manau, kad jau nebeturiu tos problemos. Tiksliau, iš jos išaugau. Bet žinau labai daug žmonių, kurie turi šias problemas ir labai stiprias. Aš neturėjau tokios stiprios priklausomybės, kad be lošimų negalėčiau gyventi. Man tai adrenalinas ir tiek. Kiek save analizavau, pirmiausia darau nesąmonę, o po to pradedu kovoti su ja. Tai buvo momentas, kai reikėjo kristi žemyn, o po to atrasti jėgų atsikelti.

A.D. Patyrėte krizinę situaciją?

Ne, tai kilo iš nuobodulio. Kai viskas pasidaro nuobodu, tam, kad išeitum iš to nuobodulio, kyla noras padaryti sau kažką bloga, kad iš naujo galėtum atrasti savo galias gyventi toliau.

Nežinau kaip Lietuvoje, bet Estijoje tu gali save pats užblokuoti – tiek kazino, tiek internetiniuose lošimuose. Porą kartų pabandžiau. Labai padeda. Ir blokavau save ne todėl, kad aš lošėjas, bet dėl viso pikto – juk galima nuvažiuoti lošti į kitą šalį, užsiregistruoti internete kitoje šalyje ir t.t. Bet man to neprireikė. Ir vis dėlto, kadangi lošimo momentai vis tik buvo, nusprendžiau šia tema parašyti. Mačiau tuos žmones, kurie „sudegė“ – buvo labai turtingi, bet prarado nekilnojamąjį turtą, prasiskolino iki bankroto, kurie kazino prarado viską, bet vis tiek grįžo ir iki šiol tebesėdi kazino, iš kitų maldauja euro, poros eurų, iškart juos stato. Gana daug tokių žmonių pažįstu. Ir tokių, kurie kartą per savaitę stato po 100 eurų – tai jų laisvė ir malonumas.

Spektaklio akimirka. Deimantės Piraitytės nuotr.

A.D. Malonumas – pagrindinis motyvas lošti?

Visada svarbiausias motyvas – išlošti. Ir išlošti ne pinigų, o laimėjimo jausmą: „aš atspėjau, pataikiau!“. Tam tikra nedidelė asmeninė pergalė. Ir su bonusais – pinigais, žinoma.

A.D. Ar galima sakyti, kad jūsų pjesė – tai stebėjimo, empatijos, bendravimo rezultatas?

Taip, empatija ir stebėjimas. Bendravimo mažai. Stebėjimas to, ką pats mačiau ir net kame dalyvavau. Bet ne taip giliai. Pjesėje ne mano išgyvenimai. Manęs ten nėra. Kartais aš taip žaidžiu savo vaizduotėje. Imu kokį nors istorinį momentą ir pradedu vaizduotis, o ką aš daryčiau tokiu momentu? Nes jau žinau, kuo viskas baigėsi. Daug skaitau, domiuosi istorija, daugiausia Europos. Ir tada galvoju, o kaip būčiau galėjęs pakeisti įvykių eigą, kokius patarimus būčiau davęs. Ne vien apie bulves – kartais politiniais ar kariniais klausimais. Kiekvienas savaip žaidžiame savo mintimis.

J.K. O kaimynų tema, kuri pasikartoja ir kitoje jūsų pjesėje – kažkuo ypatinga?

Kaimynų nereikia suprasti tiesiogine to žodžio prasme. Man labiau rūpi santykiai, kuriuos apibrėžia socialinė hierarchija – turtingesni aukščiau, skurdesni žemiau. Kai susiduria du vienodai skurdūs ar vienodai turtingi kaimynai – neįdomu. O socialinis aspektas man įdomus todėl, kad su juo susiduriu jau 23 metus dirbdamas nekilnojamojo turto makleriu. Matau, kaip iš mažų kaimelių žmonės atvažiuoja į Taliną, bet nesupranta, kad čia didžiulės kainos. Jie pasiryžę viskam, nuomojasi brangiai, nes jiems žadėjo labai didelius atlyginimus. Ir daugelis jų „sudega“. Negali išsilaikyti. Gauna didesnį atlyginimą, bet turi ir didesnes išlaidas. Gyvendamas name, gaudamas mažiau ir turėdamas mažesnes išlaidas, turėsi tą pačią gyvenimo kokybę. Aš jaučiu tą didžiulį kontrastą. Ir kuo ilgiau dirbu makleriu, tuo mažiau noriu imtis pigių butų. Kuo pigesnis butas, tuo pigesnis klientas. Kadangi mano toks darbas, man sunku pasirinkti pusę. Privalau rinktis turtingųjų pusę, nes tai mano darbas, o širdyje aš to varguolio pusėje, bet negaliu jam padėti, nes pats prarasiu darbą. Ir tai labai dažna dilema. Dažnai net nežinau, ką daryti. Žinoma, visada stengiesi rasti kompromisą ir išspręsti problemą, bet visų problemų neišspręsi. Ir kai mane tai sujaudina, aš apie tai rašau.

A.D. Sakėte, kad esate parašęs pjesę apie maklerį?

Taip, esu. Bet niekam nerodau, ją reikia perdaryti.

A.D. Gal kaip tik tuo užsiimate?

Ne, rašau kitas pjeses. Mane labiau domina socialinės temos. Skausmas, praradimas ir visko pradėjimas iš naujo. Mano pjesėse mažai personažų, daug dialogo ir jie tokie liūdnai linksmi. Nes liūdesyje galima rasti linksmybę.

Visi esame krizėje. Krizės būna skirtingos. Man 50 metų ir man krizė – nežinau, ką toliau daryti. Arba persidirbau. Kažkam krizė, nes nėra pinigų. Kažkam krizė, nes susirgo. Taigi, jei pagalvosime, tai visiems krizė. Net jei ir vaikštome išsišiepę…

Spektaklio akimirka. Deimantės Piraitytės nuotr.

Spektaklį „Nacionalinės daržovės“ galite pamatyti sausio 10 ir 11 d.

Kauno miesto kamerinio teatro inf.

Nedaug yra kauniečių, o ir į Kauną vis sugrįžtančių svečių, kurie nebūtų pastebėję nuo elektros skydinių, vamzdžių, sienų, žaliuzių, taksofono būdelių ir kitų viešų paviršių besišypsančių katinėlių. Šis tag’as, nors nei legalus, nei kieno nors patvirtintas, jau spėjo tapti vienu šiuolaikinio Kauno – ne tik gatvės meno, o miesto apskritai – simbolių. Tiesa, katinėlių aptikti galima ir kitur pasaulyje.

Yra daug įvairių teorijų ir požiūrių – vieni šypsosi pamatę naują ar dar nematytą piešinį, drąsiai segasi į atlapą šio tag’o inspiruotą ženklelį ar ant kompiuterio klijuoja lipduką, net tatuiruoja katinėlius ant blauzdos ar riešo. Kiti piktinasi lygiai taip, kaip piktintųsi bet kuriuo kitu neprašytu piešiniu. Yra manančių, kad tai – kurio nors garsesnio gatvės meno kūrėjo „popamokinis“ hobis. Kaip yra iš tiesų? Iš tiesų gatvės menas tuo ir įdomus bei gyvas, kad dažniau verčia kelti klausimus, nei pateikia atsakymus į juos.

Neseniai „Instagram“ tinkle pasirodęs ir sparčiai augantis profilis @allcatsarebeautifultome neturi vardo ir adreso, bet, atrodo, jame ir radome siūlo galą. Taigi klausimų serija katinėlių autoriui (ir archyvarui), kuris atsakydamas kviečia mąstyti toliau. Kas yra miestas, kam priklauso sienos, kas diktuoja simbolių prasmes, ar autoriaus veidas bei vardas turi įtakos kūrinio percepcijai, ir kaip simboliai virsta ikonomis.

Kuris katinėlis buvo pirmasis? Jei jis neišliko, galbūt aišku, kuris šiuo metu seniausias? Kiek jau metų šiam judėjimui?  Ar katinėliai ir atsirado kaip tag’ai, o gal jie jau buvo gimę, pvz., sąsiuvinio paraštėse?

Seniausia nuotrauka, kurią turiu, yra iš 2010-ųjų pabaigos. Tai sakykim, kad katinams kitais metais bus dešimt. Pirmojo nupiešto jau tikrai nebėra kaip ir to paties kiosko ant kurio jis užgimė. Lipau į Parodos kalną ir galvojau, kaip graffiti priemonėmis greičiau nei tekstu galėčiau perteikti paprastą pozityvią žinią miestiečiams, ką nors tokio kaip „viskas yra/bus gerai“. Ant kalno prie „Kregždutės“ kavinės kažkur ir nupiešiau besišypsantį, ramų katiną. Katinas turbūt dėl to, kad Kauno gatvėse jų turėjome nemažai laisvai bėgiojančių. Na, ir šiaip, tiesiog mėgstu katinus.

Yra teorijų, kad katinėlius piešia keli skirtingi autoriai, kurie net nepažįstami tarpusavyje. Ar tai tiesa? O gal tai visai nesvarbu?

Išlikimas anonimu padėjo atsirasti daugeliui mitų. Tai buvo idėjos dalis. Iš tiesų dirbu vienas.

Teko sutikti žmonių kurie pasakojo, kad pažįsta autorius, ir kad tai yra grupė žmonių, nes kaip gi tiek daug pripieštų. Dar girdėjau, kad autorė yra maža mergaitė iš VDA arba užsieniečių graffiti
komanda.

Esu matęs keletą geresnių ir prastesnių „plagiatų“,  ir mane jie džiugina. Kiek turi kažkam patikti (arba nepatikti) idėja, kad žmogus, kurio niekad nebuvau sutikęs, imtų laužyti įstatymus dėl šito piešinio? Sveikinu ir kviečiu visus piešti. Kuo daugiau, tuo smagiau.

Iki šiol didžiausiais gerbėjais laikau žmones kurie nepatingėjo purkšti šautuvų trafaretus, nutaikytus į katinus. Arba tie, kurie „šaudė“ katinus raudonais dažais, palikdami tašką kaktoje. Su pastaruoju norėjau palaikyti dialogą ir vietoj šūvio nupiešdavau naivią širdelę, bet atsako niekad negavau.

@allcatsarebeautifultome nuotr.

Ar katinėliai turi socialinį tikslą? Pvz., atskiesti miestą nuo netvarkingų ir vulgarių tag’ų, atkreipti dėmesį į apleistas vietas, o gal tiesiog pagerinti nuotaiką?

Katinėlis turi keletą tikslų: miestiečius nustebinti pamačius netikėtoje vietoje, pralinksminti kai laukiate autobuso stotelėje ar pakelti nuotaiką kai viskas „užkniso“. Kai kurie žmonės mano, kad katinas miega, bet iš tiesų jis dažniausiai tiesiog ramiai tūno leisdamas žinoti, kad viskas yra gerai.

Kitas tikslas nuo pat pradžių buvo būti alternatyva reklamai gatvėse. Atgriebti šiek tiek viešos vizualios erdvės ir miestiečių dėmesio į tiesiog kažką kito.

@rabarbare nuotr.

Ar yra tekę išgirsti neigiamos kritikos šiam personažui?

Kartą nuotrauka su išpieštais atliekų rūšiavimo konteineriais prie Rotušės papuolė į vieno žinių portalo feisbuko paskyrą. Komentarų buvo įvairių. Gaila, neišsaugojau geriausių iš tų 350, bet buvo nemažai siūlymų nukapoti rankas ir nusukti sprandą pagavus.  

Katinėliai jau ir Londone. Kaip jiems ten sekasi?

Katinėliai ne vien Londone! Katinėliai vis kur nors pakeliauja. Šiuo metu dėlioju katinų nuotykių spalvinimo knygelės idėją su visokiais „sujunk taškus“, „surask skirtumus“ tipo užsiėmimais mažiems ir dideliems.

@allcatsarebeautifultome nuotr.

Žmonės katinėlius net tatuiruojasi – kaip į tai reaguoji kaip kūrėjas? Kiek, beje, žinai tokių tatuiruočių? Mes – keturias.

Neįtikėtina, ar ne? Aš kol kas žinau tik tris. Turit parodyti tą ketvirtą – išsiųsiu jiems dovanų.  

Katinams tai didžiulis įvertinimas ir priminimas, kad kažkam rūpi. Per draugus arba „Streets of Kaunas“ grupę feisbuke vis išgirstu gerų atsiliepimų. Vienas smagesnių buvo noras, kad katinas slapčia apsireikštų „Kiemo galerijoje“.

Dėl šių žmonių neseniai sukūriau „Instagram“ paskyrą. Visi norintys gali katinus pasiekti tiesiogiai.   Jau gavau įdomių žinučių su katinų nuotraukomis, ir keli užsieniečiai rašė, kad jie labai mėgsta Kauną, ir katinas jiems jį primena.

@aycaikizler nuotr.

Įdomu, kokia tavo nuomonė apie tai, kad katinėlis ne tik tapo Kauno gatvės meno simboliu (ir Kauno gatvės meno žemėlapio ikona), bet ir atsirado jo ženkliukų, kuriuos galima įsigyti arba gauti dovanų?

Aš manau, kad tai svarbus pripažinimas ir ženklas, kad žmonės pradėjo laisviau ir kūrybiškiau žiūrėti į miesto identiteto kūrimą. Ar kiti miestai sau taip leistų? Valio Kaunui. Taip pat tikiuosi, kad nebus pamiršta, iš kur simbolis atėjo, ir gatvės menui bus atsidėkota.

instagram.com/allcatsarebeautifultome

Kotryna Lingienė © Kaunas pilnas kultūros

Pasak argentinietės kino režisierės Agustinos Comedi, filmo „Tyla – tai krintantis kūnas“ (angl. „Silence is a Falling Body, 2017 m.) kūrimas jai buvo dilema. Kaip papasakoti istorijas tų, kurių nebėra tarp mūsų? Kaip kalbėti apie tai, kas daugelį metų buvo laikoma gėdoje ir paslaptyje?

„Tyla – tai krintantis kūnas“ – labai intymus ir politinis projektas. A. Comedi tiria savo tėvo Haimės, tragiškai žuvusio 10-ajame dešimtmetyje, istoriją, į tuometinį pasaulį žvelgdama pro šimtus jo filmuotų vaizdinės medžiagos valandų; tai – kasdienybė Argentinoje, kelionės su draugais, barbekiu, Agustinos grojimas smuiku, besilaukiantis jos motinos kūnas. Taip pat atsiskleidžia ir nežinotos praeities linijos: Haimės homoseksualumas, jį supusi bendruomenė, vakarėliai, švelnumas ir intymumas. Prasidedanti AIDS epidemija. Represijos.

Šį trečiadienį, sausio 16 d. 19 val. Kauno menininkų namuose (KMN) įvyks „Tyla – tai krintantis kūnas“ premjera Lietuvoje. Ją pristato platforma „Kitas Kinas“, į KMN sugrįžtanti su dokumentinių filmų serija „Common People“, žvelgiančia į reiškinius, žmones ir subkultūras, veikiančias visuomenės paribiuose. Į Kauną filmas atkeliauja po peržiūrų festivaliuose Europoje ir JAV.

Šis Paulinos Drėgvaitės pokalbis su A. Comedi – tai platesnis žvilgsnis į filmą, jo kūrimo procesą ir universalią bei asmenišką jo kontekstų reikšmę.

Labai džiaugiamės, galėdami rodyti šį filmą Kaune, Lietuvoje. Kaip pristatytum „Tyla – tai krintantis kūnas“ jo žiūrovams?

„Tyla – tai krintantis kūnas“ yra mano tėvo istorija, tačiau kartu ir LGBT bendruomenės istorija mano šalyje, Argentinoje. Tai smurto, kurį išgyveno ankstesnės homoseksualų, trans* žmonių ir lesbiečių kartos, istorija. Ir, svarbiausia, tai yra daugiareikšmė meilės istorija.

Didžioji filmo dalis žvelgia į praeitį: 8-ąjį ir 9-ąjį dešimtmetį. Galbūt galėtumėte papasakoti apie to laikmečio Argentiną?

Tais laikais Argentina išgyveno žiaurią diktatūrą. Daugiau negu 30000 žmonių vis dar yra dingę be žinios. Jie grobdavo vaikus, žudydavo ir kankindavo. Žinoma, kad LGBT bendruomenė irgi kentėjo. 1983-aisiais metais įsivyravo demokratinė valdžia ir tai pagerino visų gyvenimo kokybę, tačiau gėjai, trans* žmonės ir lesbietės vis dar buvo persekiojami. Kitas didelis šokas mūsų bendruomenei buvo AIDS. Buvo tik pradėta atsiskleisti, nebesislėpti, ir ši liga kirto itin giliai.

Filmo stop kadras

Kaip atradote tėvo filmuotą medžiagą? Kaip jautėtės, pradėjusi ją žiūrėti?

Medžiaga visada buvo čia, viršutinėje spintos dalyje. Dėl jos senumo prireikė daug laiko, kol galėjau viską peržiūrėti. Kai pagaliau peržiūrėjau, buvo sunku – dėl daugybės priežasčių. Viena vertus, dar negalvojau kurti filmo ir viskas, ko norėjau, tai pamatyti savo tėvą. Ir žinoma, jis filmuoja, jo ekrane nėra. Tada supratau, jog didžiausias šios medžiagos turtas būtent ir yra jo žvilgsnis: ką jis pasirinko rodyti, kas liko už kadro.

Kita vertus, buvo neramu, nes žinojau, kad buvo užfiksuotas ir jį pasiglemžęs nelaimingas atsitikimas, o kasečių turinys nebuvo tiksliai įvardintas, tad gyvenau nuolatinėje įtampoje… Pagaliau peržiūrėjau visas kasetes ir to atsitikimo ten nebuvo. Vėliau tą kasetę man perdavė pusbrolis, laikęs ją daugybę metų.

Kaip priėmėte sprendimą iš šios medžiagos sukurti filmą ir papasakoti šią istoriją? Tai – Haimės istorija, tačiau kartu ir jūsų bei žmonių, gyvenusių kartu su juo, ir nesuskaičiuojama galybe kitų, kurie negalėjo papasakoti savųjų istorijų.

Manau, kad tai buvo politinis sprendimas. Niekada nėra lengva viešinti kitų žmonių paslaptis. Juk žinai, kad jos nebuvo atskleistos dėl to, kad yra skausmingos. Tačiau kai supranti, jog tai nėra tik vieno žmogaus istorija, o kolektyvinis naratyvas, apie kurį reikia kalbėti, diskutuoti, ir kuriam reikia šaknų – tada viskas pasidaro aišku.

Nerti į tokį didelį archyvą turbūt buvo didžiulis iššūkis, ypač žinant filmuotos medžiagos kilmę. Kaip ją atsirinkote ir montavote?

Dirbau kartu su Valeria Racioppi, filmo redaktore. Ji – itin talentingas ir jautrus žmogus. Kartu dirbome 12 savaičių, skaitėme filosofijos knygas, tyrinėjome medžiagą, klausėmės muzikos. Tai buvo labai gražus procesas. Prieš tai pati atrinkau šiek tiek medžiagos, tad mudvi dirbome su jau atrinkta medžiaga.

Savo, kaip režisierės, anotacijoje klausiate: „Kam bandyti įkalbėti kitus papasakoti tai, kas jiems kelia nemalonius jausmus?“. Kaip suradote savo tėvo draugus ir įkalbėjote duoti interviu filmui? Koks buvo pats interviu ėmimo procesas?

Na, jie yra mano šeimos nariai. Mes esame labai artimi, todėl jie ir sutiko. Be to, filme matote, jog kai kurie iš jų nenori rodyti savo veidų. Buvo sunku, jie ateidavo, išeidavo, susitardavome susitikti ir jie susitikimą atšaukdavo, bet mes visgi pažinojome vieni kitus, todėl jie suprato, jog mano tikslas nėra ieškoti paskalų apie savo tėvo ir jų gyvenimus, bet tyrinėti visus smurto, dengiamo tylos, lygius.

Filmo stop kadrai

Filmas išties daug kalba apie paslaptis, praleistas detales ir tylą, švelniai vesdamas mus pro tai, ką galima būtų pavadinti traumų kupina teritorija. Kaip navigavote šioje sudėtingoje situacijoje, t. y. pasakoti istoriją tų, kurių nebėra tarp mūsų? Jūsų tėvo draugo Néstoro mirtis tiesiog pribloškia.

Nepažįstu Néstoro šeimos. Vienintelis dalykas, kurį žinau, yra tai, kad jam mirus, jo brolis sudegino visus  Néstoro daiktus. Jis jo gėdijosi. Man teko spręsti savo pačios etikos klausimus. Aš žinau, kad visa tai dariau su gilia meile ir pagarba.

Galbūt galėtumėte daugiau papasakoti apie filmo pavadinimą?

Pavadinimą susapnavau. Labai norėjau pabrėžti, kad mano adresuojama problema buvo tyla, o ne homoseksualumas arba biseksualumas. Taip pat, krintančio kūno idėja susisiejo su minėtu nelaimingu atsitikimu. Viskas kažkokiu būdu „sulipo“ man miegant.

Kalbant apie praleistas detales, filmo metu vis mąsčiau apie jūsų motinos rolę filme. Kokia buvo jos reakcija į jūsų sprendimą viešinti šią istoriją ir sukurti „Tyla – tai krintantis kūnas“?

Mano mamos rolė šioje istorijoje yra sudėtinga. Mes daug kalbėjomės ir galų gale ji nusprendė filme nedalyvauti. Manau, kad ji yra paliesta stigmos ir išgyvena visa tai su gėdos jausmu. Visgi viskas pagerėjo po filmo sukūrimo. Dabar ji gali kalbėti apie mano tėvo gyvenimą, o prieš tai viskas tebuvo juodoji skylė.

Jūsų filmas apkeliavo daug kino festivalių ir, nepaisant jo istorijos priklausomumo konkrečiai vietai ir laikui, jis kalba universalia, tarptautine kalba. Koks buvo jo sutikimas Argentinoje ir užsienyje?

Argentina mane nustebino – filmas rodomas jau 10 savaičių iš eilės. Manau, kad Lotynų Amerika dabar išgyvena istorinį momentą: dešiniosios politinės jėgos tampa vis konservatyvesnės, homofobiškos ir rasistinės, ir tai iššaukia pasipriešinimą. Mes turime susitelkti kartu, kalbėtis, ir manau, kad „Tyla – tai krintantis kūnas“ kažkokiu būdu tapo šio pasipriešinimo dalimi.

Kalbant apie mano patirtį, filmo seansai skirtingose šalyse veikė itin skirtingai. Lotynų Amerikoje viskas veikė daugmaž panašiai, bet, pavyzdžiui, Amsterdame apie homofobiją buvo kalbama kaip apie „trečiojo pasaulio problemą“, kažką, kas jų šalyje nevyksta. Tiesiai pasakysiu, kad tuo abejoju.

Agustina Comedi. Asmeninio archyvo nuotr.

Režisierės anotacijoje taip pat kalbate apie „aktyvizmo ir švelnumo tinklą“, numegztą šio filmo kūrimo metu. Ar regite jį kaip politišką filmą?

Taip, regiu. Kaip minėjau, tai buvo pagrindinė jo kūrimo priežastis. Politinis žvilgsnis į asmenines problemas. Bent jau tai buvo siekis.

Pabaigai, ar galėtumėte papasakoti apie savo ateities projektus?

Šiuo metu dirbu su savo antruoju pilnametražiu filmu. Jis bus hibridinis filmas. Dirbu kartu su prostitutėmis, kurios taip pat yra ir aktyvistės. Filmas vadinsis „Kekšių mokykla“ (isp. „Escuela de Putas“).

Paulina Drėgvaitė

Kauno menininkų namų inf.

Jaukūs, šilta saulėlydžio šviesa nutvieksti, namai Panemunėje, modernizmo šedevrai Žaliakalnyje, visiems mums pažįstami, bet netikėtai pateikti, pastatai Kauno centre. Visa tai regima architekto ir fotografo Arvydo Čiukšio nuotraukų serijoje „Pasivaikščiojimai po Kauną“.

Prieš kiek mažiau nei metus prasidėjęs projektas sulaukė aktyvaus kauniečių ir užsienio lietuvių dėmesio, leido pažinti kitokį Kauną, pastebėti grožį, kurio dažnai skubėdami neatpažįstame. Sausio 9-ą Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje vyko A. Čiukšio nuotraukų parodos atidarymas, po kurio Justė Vyšniauskaitė su autoriumi kalbėjosi apie „Pasivaikščiojimus po Kauną“, fotografiją ir ateities planus.

Arvydas Čiukšys. Justės Vyšniauskaitės nuotr.

Tai pirmoji tavo personalinė paroda. Kaip vyko pasiruošimas jai ir kokie tavo įspūdžiai iš ekspozicijos atidarymo?

Jau vasarą pradėjau mąstyti, kur galėčiau surengti parodą. Kauno apskrities viešoji biblioteka buvo mano pirmas pasirinkimas. Ji stovi tarp Centro ir Žaliakalnio, tarsi pačiame mano pasivaikščiojimų branduolyje. Iš viso turiu maždaug apie šimtą penkiasdešimt darbų, iš kurių apie šimtą esu publikavęs internete. Ekspozicijai atsirinkau keturiasdešimt nuotraukų, įvertinęs parodos erdvę. Tuomet, priėmus galutinį sprendimą, užsiėmiau kruopščiu nuotraukų redagavimu. Galiausiai laukė paskutinis etapas – nuotraukų spausdinimas, rėminimas ir iškabinimas, kuris truko iki vėlyvo vakaro, dieną prieš parodos atidarymą. Iš anksto buvau suplanavęs nuotraukų kabinimo planą, jų eiliškumą, bet pradėjus bibliotekoje ruošti ekspoziciją, dar kelis kartus teko viską pergalvoti.

Įspūdžiai iš atidarymo yra tiesiog nerealūs. Labai smagu, kad susirinko nemažai žmonių, net ir tokiu prastu oru. Džiaugiuosi, kad galėjau susipažinti su įvairiais fotografais. Žmonės domėjosi, kaip pradėjau fotografuoti ir kaip tai darau, kaip randu tinkamą šviesą bei kaip prasidėjo pats „Pasivaikščiojimų po Kauną“ projektas.

Kauno Kristaus prisikėlimo bazilika Žaliakalnyje. Arvydo Čiukšio nuotr.

Parodos atidarymo metu minėjai, kad fotografija ir „Pasivaikščiojimai po Kauną“ tavo gyvenime atsirado tuo pačiu metu. Nuo ko viskas prasidėjo?

Kai Vilniaus dailės akademijoje studijavau architektūrą, ruošiau projektą apie medinius pastatus Panemunėje. Tuomet kaip eilinis studentas viską atlikau paskubomis. Vis dėlto jau tada mane sudomino šis medinis Kauno paveldas.

Vėliau metus praleidau Olandijoje, taip mano gyvenime atsirado turistinis fotografavimas. Norėjosi pažinti miestą ir jį fiksuoti. Nuo pat vaikystės man patiko žinoti visus skirtingus kelius, kuriais galiu pasiekti tą pačią vietą. Mėgstu mieste pasiklysti, tai leidžia atrasti naujų, visiškai netikėtų kelių, nuotykių ir objektų.

„Pasivaikščiojimai po Kauną“ prasidėjo, kai pernai pavasarį nusprendžiau kelis mėnesius pailsėtti nuo architektūros. Laisvas laikas paskatino mane dar daugiau vaikščioti po miestą ir svajoti. Pradžioje net neturėjau minčių kažką fotografuoti. Vis dėlto, vaikštant vienam apima keistas jausmas, nesinori tiesiog ilgai stovėti vienoje vietoje ir kažką stebėti. Pasidaro truputėli nejauku ir nesinori gąsdinti žmonių. (juokiasi) Pavyzdžiui, jeigu žmogus visą dieną vienas sėdi prie upės, tai atrodo truputėlį keistai. Vis dėlto, jeigu jis laiko rankose meškerę, iš karto atsiranda priežastis, kodėl jis ten. Iš pradžių fotografija man buvo pretekstas ilgiau pasilikti prie pastatų, kurie mane žavi. Taip po truputį pradėjo pildytis mano nuotraukų archyvas. Galiausiai nusprendžiau jas kelti į Feisbuką Instagramą. Užsibrėžiau tikslą kiekvieną dieną nufotografuoti arba į internetą įkelti bent vieną nuotrauką. Tuomet jau buvau įsimylėjęs fotografiją ir pasidalinęs nemažai nuotraukų, bet albumai buvo matomi tik mano draugams.

Paskatintas pozityvių draugų reakcijų, vieną dieną nusprendžiau albumą atverti platesnei auditorijai, pakeičiau jo statusą į viešą. Staiga viskas tarsi sprogo. Kitą rytą atsikėlęs radau šimtus pranešimų feisbuke, kad žmonės mėgsta mano nuotraukas, jomis dalinasi. Gavau daug žinučių, kuriose žmonės pasakojo, kad mano nuotraukose atpažino savo tėvų namus, pasidalindavo žiniomis, kada iškilo pastatas, koks jo architektas ir panašiai. Taip pat užsienio lietuviai prašė pasidomėti, ar dar išlikę jų buvę namai. „Pasivaikščiojimai po Kauną“ tapo tarsi bendra iniciatyva, kurioje aš pateikiau nuotraukas, o žmonės pasakojo apie pastatų istoriją. Taip prie mano nuotraukų atsirado aprašai su adresais ir papildoma informacija.

Panemunė. Arvydo Čiukšio nuotr.

O kokia Kauno vieta tau asmeniškai yra pati jaukiausia?

Mane labai žavi Žemieji Šančiai, buvęs darbininkų rajonas su šlaitiniais mediniais namais. Kartais pasvajoju, kad norėčiau gyventi šiame rajone, netoli „Kauno baldų“. Taip pat man labai mielas Žaliakalnio rajonas. Išties labai sunku išskirti tik vieną vietą, nes visas Kaunas man yra labai įdomus ir žavus.

Siekdamas išraiškingų pastatų fasadų nuotraukų, pasirinkai juos fotografuoti, kai aplink nėra žmonių ir mašinų. Kaip dažnai tenka grįžti prie to paties pastato, siekiant „pagauti“ ramybės momentą? Kokie kiti svarbiausi faktoriai turi įtakos tavo kūrybiniam procesui?

Šiltuoju sezonu nemažai važinėju dviračiu ir vaikštau pėsčiomis, tuomet mėgstu fotografuoti akimis. Dažnai apgalvoju kaip scenografiškai pateikti pastatą, kuris užkabina akį. Įvertinu, kada saulė gražiai apšvies fasadą, atsiras išraiškingi langų atspindžiai, bus įmanoma sukurti romantišką namo atvaizdą. Kartais tam prie to pačio pastato tenka grįžti tris ar daugiau kartų, kiti pasiduoda fotoaparatui iš pirmo bandymo. Pavyzdžiui, prie Kazimiero Ambraziūno namo Parodos gatvėje esu grįžęs daugybę kartų. Kadro, kuriame turiu užfiksavęs šį pastatą, laukiau apie pusvalandį. Atsimenu, kad atvažiavau į lokaciją su dviračiu, pasistačiau jį ant šaligatvio ir tiesiog sėdėjau ir laukiau to momento, kai trumpam sustos mašinų eismas.

Parodos atidarymas. Rasos Didaitės Mockevičienės nuotr.

Parodos atidarymo metu buvo paminėta, kad tavo nuotraukos ypač vertingos, nes jose užfiksuotas Kauno paveldas. Jos tarsi istoriniai dokumentai ateities kartoms. Ar galvojai apie tai, kai pradėjai projektą? Kokia tau asmeniškai šių nuotraukų vertė?

Pradžioje tai buvo vaizdų fiksavimas sau. Dėl to keliuose straipsniuose, kuriuose rašoma, jog išskirtinai fotografuoju tarpukario pastatus, yra įsivėlusi klaida. Mano nuotraukų archyve yra nemažai senesnių ir naujesnių pastatų. Kuomet pradėjau fotografuoti, tikrai nesigilinau į konkretų laikmetį, tiesiog fiksavau tai, kas man yra gražu. Neturėjau pretenzijų, jog mano nuotraukos būtų laikomos paveldo fiksavimo dokumentais, tiesiog norėjau turėti pasivaikščiojimų prisiminimą sau. Kuo daugiau fotografavau, tuo daugiau pradėjau mąstyti, kas yra vertybė man, kokia yra ta kaunietiška architektūra, kokiuose namuose norėčiau apsilankyti ar gyventi. Pastatus, kuriuos fotografavau, tiesiog atsirinkau vedamas savo estetinio suvokimo. Vėliau kilo noras šiuos mano akimis vertingus pastatus ir kitokį – nepažintą, mielą ir simpatišką, Kauno veidą parodyti draugams bei visiems, kuriems Kaunas yra įdomus. Vis dėlto nuo projekto pradžios praėjo kiek mažiau nei metai, bet keli mano fotografuoti pastatai jau pasikeitė. Kai kurie pastatai pradėti restauruoti,teko girdėti, jog vienas jau galimai neišlikęs. Dėl to pradėjau įžvelgti ir architektūros dokumentacijos savo darbuose vertę.

Kaip manai, ar didžioji tavo nuotraukose užfiksuotų pastatų išliks, o gal juos pakeis nauji šiuolaikiniai pastatai?

Kad ir kaip būtų gaila, manau, jog nemažos dalies pastatų neliks. Pavyzdžiui, medinė vila Panemunėje, Gailutės gatvėje, jau buvo kelis kartus padegta. Gąsdina mintis, jog tai galėjo būti padaryta tyčia, norint gerame sklype pasistatyti naują pastatą. Labai tikiuosi, kad atsiras vis daugiau žmonių, kurie skirs dėmesį medinio paveldo išlaikymui, nes jis be galo įdomus. Kol kas žmonės vis dar nesupranta, koks jis yra vertingas. Manau, kad penkerių metų bėgyje gyvenimas mediniame name gali tapti hipsterišku prestižu. Jeigu mano projektas nors kiek prie to prisidės, aš labai tuo džiaugsiuosi.

Fotografija tau nėra tik vienos idėjos įgyvendinimo įrankis, o labiau hobis, kurio pagalba tikiesi dar daug ką sukurti?

Manau, kad ne hobis, o pagrindinė gyvenimo veikla. Neseniai užsirašiau į fotografijos mokslus, nes noriu tobulėti nuotraukų redagavimo, pateikimo ir kokybės srityse. Fotografija mano gyvenime atsirado neseniai ir netikėtai, bet dabar be jos neįsivaizduoju savo gyvenimo. Neplanuoju apsiriboti tik architektūros fiksavimu, mane domina ir kitos šio meno formos. Vis dėlto architektūros neplanuoju apleisti.

Parodos atidarymas. Rasos Didaitės Mockevičienės nuotr.

Ar jau esi numatęs naujų savo pasivaikščiojimų maršrutų?

Išties niekada jų konkrečiai neplanavau. Man visada patiko kažką netikėtai atrasti, tuomet grįžti į tą vietą, ja domėtis. Dabar planuoju pasiimti trumpą pertrauką nuo „Pasivaikščiojimų po Kauną“ ir pagalvoti, kaip galėčiau vystyti panašią idėją kitaip, ar išvis užsiimti nauju projektu. Mąsčiau apie originalių, autentiškų interjerų fotografavimą. Žinoma, tai keltų naujus iššūkius, nes ne visada įmanoma patekti į pastatų vidų.

Turiu minčių važiuoti fiksuoti Druskininkų urbanistinį peizažą arba bandyti pateikti Kauno veidą, per jame gyvenančių žmonių portretas. Vis dėlto, kol kas šie planai dar nėra konkretūs, tačiau neabejoju, kad fotografija nedings iš mano gyvenimo.

Po visų klaidžiojimų po miestą, koks Kauno bruožas tau atrodo labiausiai išskirtinis?

Gal atsakysiu banaliai, bet, mano nuomone, Kaunas labiausiai išsiskiria savo tarpukario architektūra ir kitu šio laikmečio kultūriniu paveldu. Tai ypač įdomus periodas, kurio metu Kaunas tapo laikinąja sostine, čia persikėlė didžioji inteligentijos dalis, iš studijų Italijoje grįžo profesionalūs architektai, dar dalis jų atvyko iš Latvijos, vyko skubios, bet kokybiškos masinės statybos. Taip susiformavo originalus modernistinis Kauno peizažas, kuris išskirtinis kitų miestų kontekste.

Parodą „Pasivaikščiojimai po Kauną“  Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (Radastų g. 2, IV a. fojė) aplankyti galite iki vasario 11 d. Daugiau informacijos čia.

Sekite Arvydą:

Instagram @ciuksys
Behance @arvydasciuksys
Facebook @arvydas.ciuksys

Justė Vyšniauskaitė © Kaunas pilnas kultūros

Režisierė, žurnalistė, ką tik pasirodžiusio dokumentinio filmo „Riedėjo gniūžtė į pietus“ (Litvaks in South Africa: The Snowball Rolled South) bendraautorė Ieva Balsiūnaitė Julijai Račiūnaitei pasakoja apie Lietuvą ir Pietų Afrikos Respubliką (PAR) jungiančią litvakų bendruomenę. Režisierės pasakojime, filmo herojų prisiminimuose ir šioje „giedro ilgesio“ istorijoje telpa netektis, nostalgija, susitaikymas, humoras, o kartu – ir Keiptaune įsikūrusi kavinė, dedikuota Rietavui.

Pakalbėkime apie pradžią. Kaip prasidėjo filmo „Riedėjo gniūžtė į pietus“ istorija?

Iš tiesų labai ilgai su savimi nešiojausi šią istoriją – bene prieš dešimt metų sužinojau, kad beveik visi PAR gyvenantys žydai (šiuo metu apie 80 %) yra kilę iš Lietuvos. Tuo metu nenumaniau, kad su Pietų Afrika esame taip glaudžiai susiję. Pagalvojau, kad būtų įdomu šia istorija pasidomėti giliau, juk dažnai išgirstame būtent skaičius, statistiką ir kur kas rečiau žmones, kurie už tų skaičių slepiasi. Bėgant laikui, tiek su kolegomis iš televizijos, tiek su draugais, pažįstamais ėmiau dalintis mintimis šia tema – apie PAR gyvenančius litvakus žinojo itin nedaug žmonių.

Apie Pietų Afrikos litvakus papasakojau kolegai Lukui Keraičiui („Žinių radijo“ laidų vedėjas, muzikantas – red. past.), kartu su juo ir pradėjome po truputį ieškoti saitų su PAR, kalbinti įvairius žmones – tam prireikė daugybės elektroninių laiškų ir „Skype“ pokalbių. Ieškodami informacijos susisiekėme su Lietuvos žydų bendruomene, buvusiu ambasadoriumi Izraelyje ir Pietų Afrikoje. Siekėme surasti įvairių kartų ir skirtingų patirčių litvakų bendruomenės atstovų, kurie sutiktų pasidalinti savo istorija.

Prie mūsų prisijungė ir idėją toliau kartu vystė Viktorija Mickutė, žurnalistė, šiuo metu dirbanti „Al Džaziroje“, Katare. Vėliau pasikvietėme dar du žmones – Joną Jakūną ir Sofiją Korf, filmavusius ir montavusius filmą, su kuriais trise vykau į PAR susitikti su filmo herojais. Įdomu tai, kad, išskyrus retus susitikimus, viso projekto metu filmo kūrėjai gyveno skirtingose šalyse ir visas detales derino nuotoliniu būdu.

Nei vienas iš mūsų kūrybinės grupės narių nėra žydų kilmės, neturi asmeninių sąsajų su šia tema, taigi viskas prasidėjo nuo didelio smalsumo ir tuščio popieriaus lapo. Pradėdami netgi nebuvome nusprendę, kokią formą projektas įgis, – dokumentinio filmo formatą pasirinkome darbui jau prasidėjus, suvokę, kad reportažui tema per daug gili ir kompleksiška. Supratome, kad norime sukurti platformą patiems herojams pasidalinti savo istorijomis. Atmetėme ir straipsnių ciklo galimybę – norėjosi išgirsti pasakotojų balsus, pamatyti jų akis, reakcijas, užmegzti kuo glaudesnį ryšį. Susitikti su herojais važiavome pasiruošę ir sukaupę nemažai medžiagos, bet baigtinio produkto nebuvome suplanavę – iš pradžių norėjome susitikti su pašnekovais ir leisti istorijoms pačioms formuoti rezultatą.

Ieva Balsiūnaitė. Donato Stankevičiaus nuotr.

Kurios istorijos šį projektą pastatė ant bėgių, nubrėžė jam gaires?

Filme istorijomis dalijasi 11 žmonių. Dešimt iš jų pasakoja istorijas per asmeninę prizmę, o Gavinas Morrisas, Pietų Afrikos žydų muziejaus Keiptaune direktorius, komentuoja istorinį kontekstą. Iš šių 11 pasakojimų buvo du, mane labai paveikę, juos išgirdus pradėjo aiškėti tam tikra istorinė dėlionė. Pirmasis iš jų – Roberto Videtzky, gimusio Lietuvoje, Molėtuose, 1923 m., 13 metų palikusio šalį ir visą likusį gyvenimą praleidusio PAR. Su juo daugybę valandų praleidome kalbėdamiesi per „Skype“ – jis pasakojo tiek savo prisiminimus iš Lietuvos, tiek ir apie savo šeimos, vaikų, anūkų gyvenimą PAR.

Beje, Robertas po beveik 80 metų grįžo aplankyti Lietuvos. Pasakodamas kelionės įspūdžius jis prisiminė vaikystę ir mokykloje kabėjusį Vytauto Didžiojo portretą. Grįžus į Lietuvą po tiek metų portretas buvo jau kitas – ant sienos kabėjo Dalios Grybauskaitės atvaizdas. Ši detalė atkreipė mano dėmesį į specifinę laiko tėkmę, jungiančią du nepriklausomos Lietuvos laikotarpius. Robertas netgi prisimena lietuvių kalbą, dainų, nors gyvendamas Lietuvoje su artimaisias bendravo jidiš kalba.

Beje, viena gražiausių vietų Robertui vaikystėje buvo Laisvės alėja Kaune, ypač centrinio pašto pastatas. Kaune gyveno jo dėdė, kurį Robertas dažnai lankydavo. Atvykę jie patraukdavo į Laisvės alėją pasivaikščioti ir pasižiūrėti parduotuvių vitrinų. Į atmintį jam ypač įstrigusios be galo gražios ir brangios slidės, į kurias vaikas negalėjo nustoti žiūrėti. Molėtuose anuomet nebuvo nieko panašaus, taigi Kaunas jam atstojo kvapą gniaužiantį didmiestį!

Žinoma, Roberto šeimą palietė Holokaustas, kurio metu jis neteko 16 artimiausių šeimos narių, nekalbant apie tolimesnius gimines. Natūralu, kad, kaip ir daugumos litvakų, jo atsiminimai apie Lietuvą dvilypiai. Roberto istorijoje ryškiausiai atsispindėjo šis dvilypumas ir ta keista laiko tėkmė, dėl to jis mano akyse ir tapo toks reikšmingas.

Kita įsimintina pažintis – garsus karikatūristas Jonathanas Shapiro-Zapiro, kilęs iš Plungės ir, jo žodžiais, pradėjęs karjerą kaip aktyvistas su pieštuku rankoje. Zapiro netgi buvo areštuotas už savo veiklą ir iki šių dienų savo darbais komentuoja politines, socialines aktualijas. Užsukę į jo studiją pamatėme daugybę fotografijų su juo ir Nelsonu Mandela. Kaip ir Mandela, Zapiro Pietų Afrikoje laikomas tarsi laisvės vėliavnešiu. Zapiro, kaip ir Robertas, yra lankęsis Lietuvoje.

Trumpai pakalbinome ir garsų menininką Williamą Kentridge’ą, kurio šeima yra kilusi iš Kauno. Bet jis buvo vienas iš tų, kurie nenori turėti su Lietuva jokių saitų ir nostalgijos jai nejaučia. Beje, verta paminėti, kad menininko senelis, kaip ir dauguma litvakų, išvyko į Pietų Afriką dar prieš Holokaustą. Didžioji dalis jų paliko Lietuvą 1880–1910 m. Per šį laikotarpį buvo užfiksuotas žydų bendruomenės augimas nuo 4000 iki 40 000 žmonių, iš kurių anuomet 90 % sudarė būtent litvakai. Be abejo, visi, kurie išvyko, neišvengiamai paliko didelę dalį savo artimųjų čia, Lietuvoje, su kuriais palaikomi ryšiai po Holokausto tiesiog nutrūko, buvo visiškai sunaikinti.

Nik Rabinowitz, Keiptaunas, filmo stop kadras

Kalbinome ir du jaunesnės kartos stand-up komikus – vieną garsiausių Pietų Afrikos komikų Niką Rabinowitzių ir Danielį Friedmaną. Savo senelių ir prosenelių istorijas, su kuriomis užaugo, jie pasakojo per humoro prizmę. Vykome į Niko Rabinowitziaus šou, kuris buvo apie Lietuvą. Pasirodymas prasidėjo taip: „Mes esame pabėgėliai iš Lietuvos. Ar jūs žinote, kur yra Lietuva?“ – aišku, niekas nežinojo. Pasirodymo klausiusi auditorija nebuvo susijusi nei su Lietuva, nei su litvakų bendruomene, bet klausydama Niko visiškai įsitraukė į pasakojimą. Šis komikas žydiškas, litvakiškas šaknis naudoja kaip savo identiteto ir kūrybos dalį. Jo žmona taip pat yra litvakė – prieš keletą metų visa jų šeima padavė prašymus Lietuvos pilietybei gauti.

Dar viena mūsų kalbinta herojė yra psichiatrė Danella Eliasov, beje, pirmoji moteris, Pietų Afrikoje tapusi pripažinta mišrių kovos menų kovotoja. Jos šeima yra kilusi iš Kupiškio, kurį Danella aplankė prieš trejus metus. Įdomu, kad ji visad norėjo čia atvažiuoti, bet jos seneliai bandė ją perkalbėti. Kaip ir minėjau, daugybė žmonių nori palikti istoriją praeityje.

Danella Eliasov, Johanesburgas, filmo stop kadras

Kokia Lietuva atsiskleidžia šios bendruomenės narių prisiminimuose?

Manau, kad prisiminimus apie Lietuvą galima skirstyti į dvi grupes. Vieni yra be galo šilti: kupini nuostabios gamtos, skaidrių ežerų, maudynių, didžiulių šeimų, bendruomenių, jų švenčių ir papročių. Robertas pasakojo, kaip Ukmergės ir Kauno parkuose nuolat grojo muzika, žmonės šokdavo ilgais vasaros vakarais, o žiemą Ukmergėje gaisrininkai išliedavo ledo areną ir visi čiuožinėdavo grojant orkestrui. Daug kas iš pasakotojų minėjo, kad šeimose buvo be galo daug juokiamasi. Roberto teigimu, žmonėms sunku suvokti, kokiu būdu visos tos šiltos istorijos transformavosi į antrąją prisiminimų grupę – Holokaustą, nuolatinį nepriteklių, vargingą gyvenimą, antisemitizmą, pogromus.

Įdomu, kad dauguma PAR gyvenančių litvakų mato Lietuvą tokią, kokia ji yra senelių fotografijose: seni mediniai namai, turgaus aikštės, kaimo gyvenimas, daug miškų. Nikas teigė, kad prisiminimuose Lietuvą jis mato tartum nespalvotą dviejų dimensijų vaizdą. Daug kas iš jų čia atvykęs nustemba. Vienas herojus vykdamas į Lietuvą netgi prisikrovė kuprinę trapučių, nes nežinojo, ar Lietuvoje turės ką valgyti, ar gaus košerinio maisto. Nusileidęs Vilniuje jis staiga suprato, kad čia ne laukinė žemė ir galima gauti visko, ko tikiesi modernioje, vakarietiškoje valstybėje. Taigi dauguma turi tam tikrų stereotipų apie Lietuvą ir atvykę juos sugriauna. Kita vertus, yra ir kita susitikimo su protėvių žeme pusė – Danella minėjo, kad jai buvo labai sunku lankyti masinių žudynių vietas. Girdint apie jas pasakojimuose viskas atrodo vienaip, tačiau atsidurti to akivaizdoje gali būti nepalyginamai sunkiau.

Prieš porą metų Molėtuose vyko „Atminties maršas“, skirtas Holokausto aukoms pagerbti, į kurį susirinko ir dalis litvakų iš PAR. Daugeliui šis maršas buvo tarsi susitaikymo ženklas.

Kokių reakcijų filmas jau sulaukė ir kur jis bus rodomas?

Filmo premjera įvyko tarptautiniame Liubeko kino festivalyje, Vokietijoje, 2018 m. lapkričio 2 d. Žmonės buvo aktyvūs, turėjo mums daugybę klausimų. Dažnas klausė, ar lietuviai žino apie litvakus iš PAR. Juk panašu, kad litvakų bendruomenė puikiai žino apie Lietuvą. Pavyzdžiui, Keiptaune įsteigtas žydų muziejus, kuriame beveik visas turinys yra apie Lietuvą, o šalia muziejaus įsikūrusi kavinė „Cafe Riteve“ – jidiš kalba taip vadinamas Rietavas. Ne visi litvakai aktyviai domisi praeitimi, bet apie savo lietuvišką kilmę žino bemaž visi. Taigi žiūrovams pasirodė įdomu, ką žino lietuviai.

Taip pat filmas buvo rodomas Lietuvoje per LRT televiziją, netrukus vyks keletas filmo peržiūrų Molėtuose, Kaune (M. Žilinsko dailės galerijoje sausio 18 d.), Vilniuje, be to, netrukus jis bus prieinamas ir internete. Beje, po transliacijos sulaukėme nemažai atsiliepimų – mums labai rūpėjo, kokie bus lietuviškosios auditorijos klausimai ir pastebėjimai, ar jie pajus ryšį su šia istorija. Ypač įsiminė padėka už „giedro ilgesio filmą“ – apibūdinimas labai taiklus, aprėpiantis plačią emocijų paletę.

Julija Račiūnaitė

Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. sausio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Dar prieš devynerius metus Kauno rotušė buvo gana uždaras objektas, kuriame vykdavo santuokos ceremonijos ir svarbesnės šventės. Tuomet tik nedrąsiai buvo kalbama apie galimybę bent porąkart per savaitę ten rengti ekskursijas. 2015 m. į rotušę ėmė kraustytis Kauno miesto muziejus. Pernai visuomenei atvertas bokštas, taip pat vyko pastato atnaujinimo ir pritaikymo šiuolaikinio muziejaus bei jo lankytojo poreikiams konkursas. Kol kas jo nugalėtojai „Processoffice“ dirba „ant popieriaus“, tai yra, realūs atnaujinimo darbai dar neprasidėjo. Bet tai, aišku, nereiškia, kad muziejaus darbuotojai tinginiauja.

Rotušės skyriuje periodiškai atidaroma vieno eksponato paroda „Naujas muziejuje“, kurioje jau galėjome išvysti tarpukario kvepalus, „Dainos“ kino teatro bilietą, Sąjūdžio trispalvę ir net iš pažiūros niekuo neišsiskiriantį palapinės tvirtinimo elementą, kurį į muziejų atnešė šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ vadas Gildas Aleksa. Pastaroji paroda, beje, vyks iki vasario 13 d.

„Tokie eksponatai, kurie kitiems muziejams atrodo keisti, nesuvokiami, nevertingi, neeksponuotini, mums gali būti labai įdomus. Kažkam tai tik metaliukas, o mums – puiki istorija apie tai, kaip į Šilainius atkeliavo cirkas“, – sako Kauno miesto muziejaus ekspozicijų kuratorė Sigita Žemaitytė-Strazdė. Tai į jos ir kolegų rankas patenka visa tai, ką muziejui dovanoja kauniečiai. Apie tai, ko nemato lankytojai, ir pasikalbėjome susitikusios trečiadienį muziejuje.

Sigita Žemaitytė-Strazdė lanko Abraomo Mapu skulptūrą Kaune. V. Merijauskaitės nuotr.

Kaip atrodo tavo darbo diena?

Šiandien teko palakstyti, pavyzdžiui, buvau Kipro ir Miko Petrauskų namuose, susitikau su kolegėmis. Bet muziejuje dienos nevienodos. Kai buvau muziejininkė, dirbau su eksponatais. Tai – jų įvertinimas, aprašymas, inventorinimas. Taip pat tenka rengti parodas, rašyti mokslo populiarinimo darbus, skaityti paskaitas, organizuoti istorinius momentus įprasminančius renginius ir, žinoma, pabendrauti su labai daug žmonių. Muziejininkas turi būti komunikabilus, tai tik stereotipas, kad mes užsidarę mezgame.

Papasakok, kaip atsidūrei Kauno miesto muziejuje.

Pradėjau dirbti 2015 m. sausį, kai muziejus dar veikė M. Valančiaus gatvėje, Vyskupų rūmuose. Tai buvo lemtingi Kauno miesto muziejui metai. Buvo įrenginėjama nauja ekspozicija „Pasroviui ir prieš srovę“, tik ji veikė trumpai, nes tų pačių metų pabaigoje mes persikėlėme į Rotušę. O ten – nauji išbandymai. Taip jau sutapo, kad mano buvimas muziejuje labai banguotas, su daugybe išbandymų ir jam, ir man. 2017 m. keitėsi vadovas, pratinomės prie naujos vietos. Nuo praėjusių metų pavasario ėmiau pratintis prie naujų pareigų, tapau ekspozicijų kuratore. Šiuo metu koncentruojuosi į Rotušės ekspozicijos atnaujinimą, nors iš esmės esu atsakinga už visus skyrius.

Studijavai istoriją, tiesa?

Taip, ir bakalauro, ir magistro laipsnius apsigyniau Vytauto Didžiojo universitete. Gilinausi į migracijos istoriją. Išgirdusi apie laisvą darbo vietą muziejuje supratau, kad įgytas teorines žinias galėčiau įprasminti tokioje veikloje.  

Ar kai rinkaisi, kur studijuoti, jau mąstei apie muziejinę veiklą? Kas paskatino rinktis istoriją?

Aš nieko neįsivaizdavau! Norėjau dirbti leidyboje, spauda visada žavėjo, net romantizavau ją. Svajojau, kaip laukčiau kiekvieno žurnalo numerio. Mokyklą baigiau 2006 m. Vaikydamasi mados, pirmuoju numeriu prioritetų sąraše įrašiau politikos mokslus. Neįstojau, ir nežinau, kaip tai man būtų pasibaigę. Studijuodama supratau, kad istorijos mokslas, humanitariniai mokslai apskritai – tai visų pirma labai platus išsilavinimas. Po magistro įstojau į doktorantūrą, tada ir pradėjau dirbti muziejuje. Bet dar nesu daktarė. Mano disertacijos tema susijusi su žydų migracijos patirtimis čia, Lietuvoje, koncentruojantis į sovietinį laikotarpį. Turiu pastebėti, kad žmonės apie tą laikmetį nekalba, netgi nelaiko jo svarbiu istorine prasme, tarsi tai – tik asmeniniai nutikimai, būdingi daugeliui, bet neesminiai valstybiniu lygmeniu. Manau, kiekvieno netolimą praeitį tiriančio istoriko darbas yra įrodyti kitaip. Tikiu, kad kiekvieno istorija svarbi piešiant bendrą šalies ir net pasaulio paveikslą.

Tai labai susiję su tuo, ką veikia Kauno miesto muziejus – mūsų miesto istorijos ekspoziciją konstruojate iš asmeninių daiktų ir juos lydinčių pasakojimų.

Būtent. Paprastai apie eilinius miestiečius muziejai daug nekalba. Koncentruojamasi į valstybės istoriją, didžiavyrius. Mums svarbus kiekvienas kaunietis, gyvenęs ir gyvenantis čia. Norime kalbėti ir apie dabarties procesus. Todėl mums svarbi mikrorajonų istorija – iki šiol daug dėmesio periferijai nebuvo skiriama. Atrodo, kad Kaunas – tai Kauno pilis, Rotušės aikštė, Santaka, Laisvės alėja. Na, dar Žaliakalnis. Sovietiniu laikotarpiu radęsi mikrorajonai juk irgi yra svarbi miesto istorijos dalis. Mes norime apie ją kalbėti, siekiame trinti ribą tarp muziejaus kaip institucijos ir žmogaus.

Ar noriai kauniečiai dalinasi istorijomis?

Žinoma, patys jie neateis, turi susidomėti, paklausinėti. Kaip neseną pavyzdį galiu papasakoti Sąjūdžio trispalvės istoriją. Praėjusiais metais mes ją eksponavome vieno eksponato parodoje. Atsirado tų įvykių liudininkų – dvi seserys atnešė fotografijų, pasidalino savo prisiminimais.

Ar vykdote urbanistinės kraštotyros ekspedicijas į Kauno rajonus?

Patys bandome atrasti metodikas, suprasti, kaip visa tai turėtų vykti. Mūsų Tautinės muzikos skyriaus merginos, turinčios tikrosios kraštotyros patirties, ja mielai dalinasi. Pernai dalyvavome Šilainių dienoje, patys kalbinome žmonės, prašėme jų nurodyti rajono ribas, prisiminti, kaip jis plėtėsi. Sužinojome, pavyzdžiui, kuris namas Šilainiuose pirmasis, kaip su botais reikėdavo eiti į naują mokyklą, nes gatvės dar nebuvo asfaltuotos. Esame sukaupę jau nemažai istorijų.

Kur tu pati užaugai?

Dainavos mikrorajone. Tiksliau, prie VI forto, Panemunės pėsčiųjų tilto. Būtent fortas buvo bendruomenės simbolis, centras. Jausdavome priešpriešą tarp VI forto ir Šančių! „Girstupis“, Žalgirio stadionas – tai vietos, kurias pirmiausiai prisimenu, mąstydama apie savo vaikystę ir rajoną.

Įėjimas į „Žalgirio“ stadioną, 1969 m. Fotografija S. Lukošiaus. KMM fondai

Universalinė parduotuvė „Girstupis“, 1974 m. Fotografija S. Lukošiaus. KMM fondai

Ką dabar rekomenduotum pamatyti Dainavoje žmogui, kuris ten ruošiasi apsilankyti pirmą kartą?

O, ji labai pasikeitusi! Reikėtų žmogui rodyti senas nuotraukas, lyginti jas su dabartimi. Juk vietoj stadiono stovi prekybos centras. Aišku, parodyčiau Panemunės šilą, kuris pasiekiamas pėsčiųjų tiltu. Gaila, nebeparodyčiau restorano „Trys mergelės“, kurio likimas liūdnas. Žinoma, nuvesčiau į VI fortą, atlaikiusį ne vieną epochą. Galbūt parodyčiau ir savo mokyklą, kurioje mokėsi ir mano mama, teta, dėdė. Papasakočiau, kaip pasikeitė „Girstupis“. Suprantu, kad tokios istorijos niekada nebus lygiavertės, tarkim, Kauno modernizmo istorijai. Juk istorinio konteksto nėra tiek daug, bet mikrorajonuose daug asmeninių patirčių.

Pėsčiųjų tiltas į Panemunę, 1976 m. Fotografija S. Lukošiaus. KMM fondai

O ar miesto svečiai iš užsienio domisi tuo, kaip gyvena paprasti žmonės? Juk vakariečiams sovietinis paveldas neretai yra tam tikra prasme žavus.

Nepasakysiu dabar tikslios statistikos. Užsienio svečiai paprastai lanko giduose nurodytus taškus. Eigulius ir Šilainius lanko ne toks didelis procentas, bet tikiu, kad kai galutinai atsinaujinsime, tapsime įdomūs ir turistams. Beje, kai dar veikėme M. Valančiaus gatvėje, turėjome ekspozicijos dalį, skirtą būtent šiam periodui, įskaitant rezistenciją, Kalantines. Šį laikotarpį išsamiai pristatyti yra mūsų užduotis. Nederėtų jo ignoruoti kalbant apie praeitį.

Ką muziejininkai veikia laisvalaikiu? Teko girdėti išpažinčių, kad darbe lankomasi ir per atostogas…

Tikrai yra daug mano kolegų, kurie į savo sritį gilinasi ir po darbo, ir per šventes. Aš pati stengiuosi atsiriboti, darbą palikti darbe, kitaip visai užsidaryčiau nuo aplinkinio pasaulio. Laisvalaikiu veikiu tai, ką visi šiuolaikiniai žmonės. Kinas, fotografija, koncertai, knygos.

Bet keliaudama turbūt pasistengi užsukti į kitų miestų muziejus?

Taip, sakyčiau, net natūralus poreikis! Įdomu juos lyginti, pasvarstyti, kurie dirba geriau už mus, kurie – prasčiau. Muziejininkas kitame muziejuje nesijaučia kaip paprastas lankytojas. Įvertinu etiketažus, anotacijas, apšvietimą, ekspozicijos išdėstymą – turbūt ne visi į tai atkreipia dėmesį.

Išskirčiau Helsinkio miesto muziejų, kurį pernai aplankėme su kolege. Ten praleidome nemažai laiko, bendravome su kuratoriumi, vadove. Šis muziejus išskirtinis ne technologiniais sprendimais. Jis gana paprastas, labai šiltas, atviras visiems, pasakojantis mažas istorijas, atliepiantis Helsinkio tapatybės klausimus, kurie rūpi ir gyventojams, ir miesto svečiams. Beje, nemokamas. Taip pat neseniai lankiausi Varšuvos miesto muziejų, kurį daugelis giria. Visgi man jis paliko ne tokį gerą įspūdį, žinoma, tai subjektyvi nuomonė. Ten miesto istorija pristatoma per turtingų fondų ekspoziciją, o tikrojo miestiečių gyvenimo nepamatysi.

Bet kuriuo atveju įkvepia visi aplankyti muziejai, kiekviename stengiuosi pasimokyti, ką Kaune galime padaryti geriau, nei yra dabar. Tikiuosi, kad kai bus baigti darbai, Rotušės skyrius bus ta vieta, kur galima susipažinti su visu Kaunu. Neišeinant iš pastato.

kaunomuziejus.lt

Kotryna Lingienė  © Kaunas pilnas kultūros

Lyg pūga į Kauno paveikslų galerijos kavinę „Kultūra“ (vietą, kalbant „Kovos klubo“ terminais, kasdien sklidiną vienintelių ir nepakartojamų snaigių) įsisuka choreografė ir šokėja, „WE Company“ įkūrėja Vilma Pitrinaitė. Ji, prisibalansavusi tarp ekonomikos studijų KTU ir karjeros šokio teatre „Aura“, prieš trylika metų išvyko trumpų atostogų į Prancūziją. Poilsis virto teatro režisūros studijomis, Tulūzoje, Monpelje, Strasbūre. Vėliau – darbas ir gyvenimas Belgijoje, Europos šokio sostinėje. Kaunas – nuolatinė Vilmos maršruto stotelė.

Po spektaklio „Somaholidays“, kuris Kauno miesto kameriniame teatre bus rodomas – ir girdimas, nes spektaklyje dominuoja elektroninė šokių muzika – vasario 7 d., repeticijos, su buvusia, esama ir, tikiuosi, būsima kauniete paieškojome atsakymų į nuolat žiurkių lenktynėse dalyvaujančių miestiečių klausimus – kaip viską suspėti ir būti geriausiam. Tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Laimėje ir nelaimėje. Atsakymą radome tik vieną, ir jis išduotas straipsnio antraštėje. 

Somaholidays from Ruta on Vimeo.

Vilma giria Lietuvos publiką, kuri turi galimybę pirmoji įvertinti jos kūrybinius projektus. „Lietuviai nori ir domisi, čia yra niša tam, ką aš noriu parodyti – žinoma, turiu ir edukuoti“. Belgijoje ir Prancūzijoje moteris dažniausiai dirba kaip atlikėja – šokio ir teatro aktorė. „Tokiame meno katile yra sunku – turi būti išskirtinis, transseksualas, pabėgęs iš karo zonos, dervišas, mokėti tai, ko dar niekas nematė – turi būti kažkoks“, – atvirauja kūrėja. Visgi pritaria, kad nebegalima rodyti to, kas jau šimtus kartų matyta – anot jos, nuo šiuolaikinio šokio neatsiejamas yra paieškos procesas.  Suprasdama, kad dervišu atgimti jau turbūt nebepavyks, ji tą „kažką“ savyje kuria lavindama kūną. Pavyzdžiui, kovos menais: „Daug dirbamas imi ir atrandi“. O apie siekį būti geriausia bet kokia kaina kalbėjo jos debiutas tarptautinėje scenoje, įvykęs 2014 m. – performansas „Mis Lietuva“.

Miss Lithuania teaser FR from Pitrinaite Vilma on Vimeo.

„Tuomet iš tiesų norėjau būti geriausia visose srityse ir visiems dėstytojams, o jie keisdavosi kas dvi savaites – norėjau būti elegantiška, graži, šiuolaikinė, įdomi, bjauri, lengva, sunki, balerina, moderniojo šokio šokėja… Tikėjau, kad turiu galėti daryti viską“. Analizuojant save kilo klausimas, kuo grįsti tokie norai. O grožio konkurso forma lyg pati save padiktavo. Kuriant performansą pasitarnavo net lietuviškas akcentas. „Mis Lietuva“ šiame performanse stengiasi atliepti visų lūkesčius, ir jai… baigiasi blogai. Vilmai taip viskas tik prasidėjo.

Šokame kelerius metus į priekį ir pastebiu, kad „Somaholidays“, puotos maro metu, šokio, kai aplink griūva pasaulis, idėja man irgi primena norą visur suspėti ir viską patirti. Ar tokį kūrybinį sprendimą irgi padiktavo savistaba? „Asmeninius pastebėjimus apie save ir pasaulį praturtina ir į meninį audinį įvelka darbas komandoje – visi įneša savo versijų, taip idėja virsta universalia“, – tikina Vilma. Ir išpasakoja, kaip „Somaholidays“ virto kūnu (spektaklio premjera vyko 2018 m. pavasarį).

Taigi „Somaholidays“. Atostogos. Trys draugai skrenda – bėga nuo problemų – į Tenerifę. Viskas turėtų būti idealu, bet jų neišspręstos bėdos akumuliuojasi į ugnikalnio išsiveržimą. Pabėgimas nuo realybės, kasdienio ritmo pakeitimas, eskapizmas – tai padiktavo sprendimą scenoje nenutrūkstamai šokti, apsuptiems pasaulio pabaigos. Skamba ne itin teigiamai, bet siekis pabėgti ir susikurti saugią aplinką nėra griežtai smerktinas. Čia pat Vilma vardina kultūros istorijos atvejus, kuomet tokie pabėgimai ir saviizoliacija pakurstė naujas visuomenės nepripažintųjų subkultūras. Taigi reivas gali būti ir neigiamas, ir teigiamas. Matyt, priklauso nuo to, kada sustosi ir ką iš jo išsineši.

„Somaholidays“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Suokalbiškai kikendamos su Vilma prisimename tokius pirmojo XXI a. Kauno dešimtmečio akcentus, kaip šokių muzikos vakarėliai laivuose ir didžėjai, kurių vardus tuomet žinojome geriau, nei savo horoskopo ženklus. Sutariame, kad tuomet, šokant kiekvieną savaitgalį tam, kad pamirštum praėjusią savaitę, tokio spektaklio, kaip „Somaholidays“, sukurti nebūtų buvę įmanoma. Distancija ir gyvenimo balanso persvarstymas būtini tam, kad kasdienybė taptų kūrybine išraiška. Kad tame, kas įprasta ir neišvengiama, įžvelgtum estetiką ir meną. Visgi kūrėjai būtų labai įdomu teatre sutikti ne tik tuos, kurie šoka tik atsiminimuose ir socialiniuose tinkluose vis išnyrančiose prastos kokybės nuotraukose, bet ir tuos, kuriems didžėjus šiandien yra dievas, o elektroninė muzika – kasdienė malda. Juk įdomu į save pasižiūrėti iš šalies.

Jau ne visai rimtai klausiu, ar nėra pavojaus, kad šokių muzikos įelektrinta publika ims šokti kartu. O gal toks ir tikslas? „Vienu metu mąstėme apie participatyvų spektaklį, bet nusprendėme, kad tai būtų dirbtina“, – sako Vilma. Ir prideda, kad, jei žmonės visgi užjudėtų, ji nesutriktų. Juk tai būtų labai realus įrodymas to, kad kūrinys rado auditoriją. „Negalima šokti sau ir negalvoti apie publiką – kaip profesionalė esu mačiusi daug pastatymų, man net ne taip svarbi yra kiekvieno jų tema, visuomet laukiu tos lemtingos akimirkos, kai pajusiu ryšį – toks turėtų būti ir kūrėjų tikslas, ne tik saviraiška“.

„Somaholidays“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Beje, apie muziką. Kas vakaro didžėjus? „Su Arūnu Perioku dirbu antrąkart, jis iš tiesų didžėjus ir savo darbą daro puikiai, yra jautrus, jam nieko nereikia aiškinti“. Vilmos „kolegos“ atostogautojai – seni „Auros“ laikų bičiuliai ir scenos partneriai Mantas Stabačinskas ir Darius Algis Stankevičius. Spektaklio šviesų ir videorežisierius –Vladimiras Šerstobojevas, dramaturgė – Rūta Junevičiūtė.

Jei nespėsite į Kauno miesto kamerinį teatrą ketvirtadienį, žinoma, gaila. Bet spektaklį Kaune dar turėsite progą pamatyti vėliau šiemet. O tuomet, linki Vilma, bent jau namie, jei ne esminiame miesto bare, drįsite šokti drąsiau ir laisviau. Paatostogauti sveika.

P.S. Gegužę Vilniuje ir Kaune (POST galerijoje) įvyks Vilmos ir Emily Gastineau dueto kūrinio „Match“ premjera. Tuomet jau galėsime pakalbėti apie konkurenciją ir lyginimąsi, nes susitikimas „Kultūroje“, atrodo, ėmė ir nepasibaigė.

Daina Dubauskaitė © Kaunas pilnas kultūros
Titulinė nuotrauka Dmitrijaus Matvejevo

Rugsėjis. Vakarėjant Kauno paveikslų galerijoje įsikūrusioje kavinėje „Kultūra“ bandome įžiūrėti Brazilijos lietuvę Ievą Martinaitis. Tiksliau, Iêvą – taip fotografės vardas įrašytas dokumentuose, kad nekiltų problemų jį kirčiuoti tiems, kurie kalba portugališkai. Kitų Ievų, o ir Iêvų, ji Brazilijoje nepažįsta, tad leidžiame sau patikėti, kad ir pasaulyje tokių daugiau nėra.

Kaip daugelis fotografų, mergina savo nuotraukų publikuoja itin mažai, tad prieblandoje tenka pasvarstyti, kuri gi čia ta brazilė. Ar labiau lietuvė? Įdomu, kad jau vėliau, susitikus antrą kartą, Ieva išduoda „sava“ palaikyta Baltarusijoje, kur su ja praeiviai bandė šnekučiuotis rusiškai. Kaimyninę šalį ji spėjo aplankyti, nes, rudenėjant atvykusi atidaryti Brazilijos lietuvių bendruomenės gyvenimo būdą pristatančios parodos festivalyje „Kaunas Photo“, sudalyvavo meninėje rezidencijoje Kražiuose, o kartu ir pakeliavo po gimtinę – senelių, mamos, savo – bei aplink.

Braziliškais masteliais Europa visai nedidelė – vien Amazonės džiunglės užima tokį plotą kaip mūsų žemynas. Brazilija – viena margiausių (o ir didžiausių) pasaulio šalių, ir lietuviai joje – tik viena iš daugelio tautų tautelių. Pavyzdžiui, antra pagal dydį (po Japonijos) japonų bendruomenė gyvena būtent čia. O ir picos San Paule, sako, ne ką prastesnės nei Neapolyje. Nepaisant dydžio, nuo rugsėjo, kai pirmąkart pasisveikinome su Ieva, iki dabar mus nuolat persekioja ženklai, kad 11 tūkstančių kilometrų tarp Kauno ir San Paulo, miesto, kurio rajoną – gal labiau kvartalą – Vila Zelina įkūrė lietuvių emigrantai, yra beveik lygūs nuliui.

Ievos močiutė iš Kauno į Braziliją atvyko dar 1917-aisiais, būdama trejų, tad apie Lietuvą nedaug ką prisiminė. Senelis – jau po karo, kai teko rinktis, rytai ar vakarai. Sibiro baimė niekur nedingo net ir už tūkstančių kilometrų į vakarus – Ieva sako, kad apie savo gyvenimą Lietuvoje senelis pasakodavo nedaug, nenorėdamas pakenkti ten likusiems giminaičiams. Galbūt dėl to jai iš pradžių nepavyko rasti gimtojo senelio kaimo – manė, kad jis arba jau išnykęs, arba dokumentuose įsivėlusi klaida. Bet ruošiant šį straipsnį Ieva atsiuntė buvusių Jonkučių nuotrauką.

Senelis San Paule dirbo „Ford“ automobilių gamykloje, močiutė – tabako fabrike. Ievos mama ištekėjo už brazilo, taigi mūsų herojė turi ir antrą pavardę – Ferreira. Ir du brolius, vienam kurių tėvai davė kiek labiau brazilišką vardą Rafael: „Jau vien dėl savo vardo esu tikra Lietuvos ambasadorė, nes daug kas, vos jį išgirdę, puola klausinėti, kokia jo kilmė.“ Vardo idėjos autorius – senelis. Tikriausiai Ieva buvo kuri nors jos propromočiutė. O antrojo Ievos brolio vardas… Liūtas!

Lietuvą – arba lietuviškumą – Brazilijoje Ieva pristato ne tik vardu, bet ir fotografijomis. To paties ciklo, kurio ištraukos eksponuotos Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje, fotografijos tris mėnesius kabojo San Paulo metro stotyse. Turint omenyje, kiek milijonų žmonių per tą laiką jose spėjo apsilankyti, tai tikrai nemažos apimties viešųjų ryšių kampanija, kurią įgyvendinti fotografei padėjo Lietuvos konsulatas San Paule.

O kaip 15 ciklo fotografijų pasiekė Kauną? „Atsiliepiau į atvirą „Kaunas Photo“ kvietimą – būtent 15 kadrų ir reikėjo pateikti. Tuomet nepatekau tarp laimėtojų, bet su manimi susisiekė festivalio organizatoriai ir pasiūlė parodą surengti būtent čia, bendradarbiaujant su VDU Lietuvių išeivijos institutu.“ Esminis šių fotografijų bruožas bent jau mums pasirodė emocijos, kokias retai pamatysi lietuviškose šventėse ar bendruomenių susibūrimuose Lietuvoje. Karštesnės. Turbūt todėl, kad mums, Lietuvos lietuviams, tai kasdienybė, o čia gal dar niekuomet nesilankiusiems – savotiškas palikimas, pasaka, legenda, pasakota senelių.

Juozo Zikaro sukurtos statulos „Laisvė“ kopija San Paulo lietuvių kvartale Vila Zelina atidengta 1985 m. gruodį, tuo metu, kai sovietų nugriautas originalas Kaune laukė prisikėlimo. Lietuvos aikštės centre stovinčią „Laisvę“ šiandien gožia vešlios medžių šakos, bet jų kirsti nevalia. Ievos Martinaitis nuotr. iš ciklo „11000 km“

Šv. Juozapo bažnytėlė yra vienas seniausių emigrantų įkurto rajono statinių, iškilęs dar 1936 m. Čia pat, parapijos namuose, yra San Paulo lietuvių bendruomenės širdis.  Ievos Martinaitis nuotr. iš ciklo „11000 km“

Kad esame ne Lietuvoje, išduoda gal tik masyvus ventiliatorius, be kurio Brazilijoje gyventi būtų sudėtinga. Ievos Martinaitis nuotr. iš ciklo „11000 km“

Štai ir ji, Lietuvos Respublikos aikštė. Beje, mūsų šalies vardo aikštes rasite ir Niujorke, Liubline, Kijeve… Ievos Martinaitis nuotr. iš ciklo „11000 km“

Ieva yra viena labiausiai geografiškai nutolusių Kauno „Žalgirio“ gerbėjų, tad per porą mėnesių, kuriuos praleido Lietuvoje, apsilankė net dvejose varžybose arenoje. „Juk mano močiutė iš Kauno“, – savo pasirinkimą ar greičiau lemtį su šypsena aiškina ji. Bet, sako, Vila Zelinoje, kaip ir kitur Brazilijoje, visiems rūpi futbolas. Yra net… lietuvių futbolo rinktinė, kuri dalyvauja vietos bendruomenių pasaulio taurėje, vadinamoje „Copa Gringo“ („gringo“ – arba draugiškai, arba rimtai pašiepiantis terminas baltiesiems Lotynų Amerikoje apibūdinti, – red. past.). Bet dar niekada nelaimėjo. Kad būtų egzotiškiau, mes Ievą nusivedėme ir į ledo ritulio mačą Kauno ledo arenoje. Buvo šalta, bet pavyko keletas nespalvotų juostinių fotografijų.

Nors simbolinė „Lietuvos“ rinktinė niekada nėra laimėjusi vietinės „Copa Gringo“ taurės, tikėtina, kad toks pastiprinimas mūsų nacionaliniam būriui visai praverstų. Ievos Martinaitis nuotr. iš ciklo „11000 km“

Su Ieva po poros mėnesių susitikome ir antrąkart, už tų pačių 11 tūkstančių kilometrų, San Paule. Nusprendėme, kad pietauti reikia sanpaulietiškai, tad Ieva pakvietė mus į visą parą dirbančią užkandinę. Nesiilsi ši vieta ne tik dėl to, kad penktą ryto dažnam naktinėtojui (o, patikėkite, San Paule miega gal tik kūdikiai ir senjorai) nėra nieko skaniau už riebų mėsos kalną. Pasirodo, anksčiau virš užkandinės veikė laikraščio redakcija, ir, atidavę spaudai naują numerį, vėlai naktį, jėgas čia atgaudavo žurnalistai. Ar sužinotum tokį faktą tiesiog eidamas pro šalį? Gera turėti lietuvių visur pasaulyje.

Dar Ieva mus nusivedė į art deco linijomis išvedžiotą bankui „Santander“ priklausantį dangoraižį, iš kurio apžvalgos aikštelės didžiausią Pietų pusrutulio metropolį gali pamatyti beveik 360 laipsnių kampu. Tiktų toks Kaune, pasijuokėme. Ir išvažiavome ieškoti Kauno pėdsakų į jau nekart aptartą Vila Zelina. O kvartalas šiandien atrodo visai nedidelis. Ne toks ir lietuviškas, kaip prieš pusšimtį ar daugiau metų. Globalizacija. Miniatiūrinė atrodo ir Laisvės statulos kopija, stovinti Lietuvos aikštės širdyje, priešais lietuvišką savo dvasia, bet, sutikite, ne architektūra bažnyčią. Parapija anksčiau turėjo lietuvį kunigą, dabar – nebe, bet, pavyzdžiui, neretai giesmės per mišias giedamos lietuviškai. „Ne visi giedotojai moka lietuviškai, bet giedoti gieda“, – juokiasi Ieva. Bažnyčia – bendruomenės gyvenimo ašis net ir dabar, kai katalikybę išpažįsta vis mažiau Brazilijos gyventojų. Šventės pradedamos mišiomis. O svarbiausioji iš švenčių – Vasario 16-oji. Tuomet San Paulo lietuviai turi progą aptarti praėjusius metus.

Kai klausiu mamos, kodėl turime taip daryti, ji sako: „Aš nežinau!“

Ankstyva popietė. Baras „Don Vito“, laikantis senųjų europietiškų miestų tradicijų, įkurtas tiesiai priešais bažnyčią, kol kas neveikia. Einame pas lietuvaitę Nadią, kuri visiems norintiems ruošia kugelį, košelieną, kitus lietuviškus patiekalus. Yra ir dar viena parduotuvė su labai panašiu meniu. Beje, košeliena – tai šaltiena. Visai kaip guzikas ir saga – terminai, apie kuriuos kitame šio numerio straipsnyje juokauja leitenantas Darius Novickis. Nors terminą „sustojęs laikas“ mes labiau įpratę vartoti kalbėdami apie savo ir artimojo užsienio kaimus, bet čia, Vila Zelinoje, iš tiesų justi būtent tai, ką Lietuvoje paliko išvykdami emigrantai. Kvapai, žodžiai, eilės. Švenčių proga po kaklais rišamos būtent tokios juostelės , kokią 2019-ųjų Lietuvoje dėvi gal tik vienintelis Vytautas Landsbergis. Bet kartos keičiasi, kugelio valgytojų mažėja. Žinoma, gruodžio pradžioje visi norintys gali ateiti pasimokyti kepti kūčiukus, bet ne visi beranda laiko.

Beje, apie juosteles ir kostiumus. Ievos tautinis kostiumas – „miksuotas“, labai senas, tad ji tiksliai nežino, siūtas Lietuvoje ar Brazilijoje. Bet dabar jaunieji diasporos atstovai, sako, tautiniais kostiumais apsirūpina lankydami Dainų šventes. O tai – išskirtinis įvykis kiekvieno Brazilijos, Australijos, JAV, Kanados, Urugvajaus, Argentinos lietuviuko gyvenime. Žinoma, jei jis lanko lietuvių mokyklą ar šokių ansamblį.

Ieva jau dvejų stovėjo scenoje kaip ansamblio „Nemunas“ narė, o kiek ūgtelėjusi perėjo į „Rambyną“, su kuriuo 2007 m. pirmąkart atvyko į Lietuvą. Sako, reikėjo daug taupyti, organizuoti bendruomenės vakarienes, kad pavyktų išsiruošti į tokią tolimą kelionę. Ir prisimena, kad buvo labai smagu ne tik susipažinti su gausybe lietuvių iš viso pasaulio, bet ir būti surastai giminaitės iš Latvijos. Išgirdusi, kad į Vilnių atvyksta mergina iš Brazilijos, ji – pasirodo, mamos pusseserė – atskubėjo susitikti ir susipažinti. Tiesa, pažindinantis teko pasinaudoti draugų vertėjų pagalba, bet ryšį giminės palaiko ir toliau.

Įdomu, kokį Lietuvos įspūdį Ieva buvo susidariusi iš vyresniųjų pasakojimų ir ar labai jis skyrėsi nuo to, ką pamatė pirmąkart atvykusi? „Maniškis vaizdinys buvo labai kaimiškas, tokią Lietuvą pamačiau tik dabar, nuvykusi į Kražius. Sunkiai dirbantys žmonės, kurie kiekvieną vasarą ruošiasi išgyventi žiemą. Daug liūdesio. Juk niekam nebuvo lengva išvykti.“ O šiandienė Lietuva, ypač miestai, visi sutariame, jau tolokai nuo smetoniškųjų sentimentų.

Dalyvaudama „Kaunas Photo“ projekte „ReziPro: Rezidencijos Provincijoje“ Ieva pasinėrė į ramaus Žemaitijos kaimelio gyvenimą. Dar šiemet ji grįš į Lietuvą pristatyti šios rezidencijos rezultatų. Ievos Martinaitis nuotr.

Braziliškoji mūsų pašnekovės giminės pusė – iš antros pagal dydį šalyje Minas Gerais valstijos, kadaise – aukso karštinės epicentro, o dabar garsėjančios puikia virtuve. Klausiame, ar skaniau nei kugelis, bet Ieva tik juokiasi ir diplomatiškai neatsako. Visgi Ieva stengiasi tęsti būtent lietuviškas šeimos tradicijas – juk ir mamos tėvai visuomet gyveno čia pat – ir jas perduoti savo sūnėnams (įskaitant ir lietuviškų žodžių pamokėles, nors pati lietuviškai nekalba). Nors Ieva įsitikinusi, kad mamos linija stipresnė, taigi ir lietuviškumo augant buvo daugiau nei braziliškumo, abiem jos broliams Lietuvos pakanka maiste. Tad fotografė per Velykas margina margučius – vašku! – o per Kūčias stengiasi dabinti eglutę šiaudiniais papuošalais bei valgyti tik žuvį. „Kai klausiu mamos, kodėl turime taip daryti, ji sako: „Aš nežinau!“ Mama, beje, dar nėra buvusi Lietuvoje. Būtų labai malonu susipažinti, kai – ne jei – apsilankys.

Kaip namuose. Ievos Martinaitis nuotr. iš ciklo „11000 km“

Eidami pro nekilnojamojo turto agentūrą, taikliu pavadinimu „Kaunas“ (yra ir kaunietiškas daugiabutis – Brazilijoje populiaru pastatams duoti vardus), kalbamės apie tai, kad sąjungų ir bendruomenių tiek toje tikrojoje Lietuvoje, tiek pasaulio Lietuvoje neretai daugiau nei bendrų vizijų.

Čia atrodo tinkama vieta pacituoti Brazilijos lietuvio Ericko Reiso Godliauskas Zen, ne vienos knygos apie lietuvių diasporas Pietų Amerikoje autoriaus, mintį. Portale „KaunoŽinios.lt“ kalbėdamasis su Laurynu Šedvydžiu jis pasakojo, kad „Argentinoje ir Urugvajuje lietuviai organizavosi, remdamiesi skirtingomis pasaulėžiūros vizijomis – tiek kairieji, tiek dešinieji. Kalbant tiksliau, tai nebuvo savaime suprantamas, natūralus, įsišaknijęs tautiškumo jausmas ar nacionalistinės ar katalikiškos perspektyvos, kurios sukūrė jų identitetus išeivijoje. Amerikoje lietuviai nuolatos tarpusavyje ginčijosi dėl skirtingų politinių plotmių: kiekviena organizacija turėjo laikraštį, spaustuvę, biblioteką, kurioje mokyta lietuvių kalbos, liaudies muzikos, tautinių šokių ir t. t. Kiekviena organizacija stengėsi tam įtraukti lietuvius kiekviename jų gyvenimo aspekte ir, kad išlaikytų ryšius, pavertė šią bendruomenę labai gyva ir aktyvia.“¹ Žinoma, organizacijų skaičius šiandien sumenkęs, o globalizacija suniveliavo įsitikinimus, bet ginčytis vis dar yra dėl ko. Galbūt nuolatiniame ginče – išgyvenimo paslaptis?

Dar Ieva mums rekomendavo užsukti į karnavalo repeticiją viename iš turbūt tūkstančių San Paulo muzikos klubų. Karnavalas – tai, ką mes vadiname Užgavėnėmis – Braziliją ištinka masiškai, ir tai nėra tik didžiųjų sambos mokyklų pasirodymai, kuriuos įprastai matome internete ar televizijoje. „Blocos“ – nedideli kvartalų orkestrėliai, profesionalų ir mėgėjų, repetuojančių visus metus. Vieni labiau šoka, kiti labiau dainuoja, treti labiau groja. Mes pataikėme į keliasdešimties dūdorių sambrūzdį, ir tai buvo sunkiai palyginama su bet kokia lietuviška muzikine patirtimi. Gal Žaliakalnio Brazilkoje galėtų karnavalas vykti..? Juk Ieva ir pati yra dalyvavusi tokiame „bloco“ ir net pasipuošusi lietuvišku tautiniu kostiumu.

Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys

Ievos Martinaitis nuotraukos

ievamartinaitis.com

Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. sausio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Atrodo, nuostabu būtu buvę įsimintiniausią 2018 m. Kauno menininkę Audronę Petrašiūnaitę su įvertinimu pasveikinti jos parodoje. Griežtasis, daugelį mėnesių į priekį planuojamas kalendorius visgi lėmė, kad didelio susidomėjimo sulaukusi autorės siuvinėtų kilimų ir grafikos paroda uždaryta vos pora savaičių iki laureatės paskelbimo. Visgi bent vieną Audronės kilimą Kauno paveikslų galerijoje galite – jis eksponuojamas „Geriausio 2018 m. darbo“ parodoje. Ir atiduoti savo balsą už jį galite, juk kilimas ryškiai išsiskiria iš viso šimto kaunietiškojo meno pavyzdžių.

Nors Audronė „labiau“ gyvena Višakio Rūdoje, kaimelyje netoli Kazlų Rūdos, svečių ten priimti, o ypač su fotoapararatais, kameromis ir klausimais, ji nelinkusi. Matyt, nelabai tokia išsiblaškiusių miestiečių govėda apsidžiaugtų ir karališkus gyvenimus gyvenantys tapytojos katinai. Vilijampolėje, nedideliame, bet saulėtame butuke prie pat Sąjungos aikštės, katinų nėra, bet ir nepasakytum, kad žmonės čia lankosi ne kasdien. Grindų girgždėjimas, paveikslų motyvų alsavimas, vis nuaidintis simpatiškas įsimintiniausios Kauno menininkės juokas – viskas iš tiesų labai artima ir neribota.

Kiek laiko praleidžiate čia, Kaune?

Per savaitę dieną–dvi, bet ne kiekvieną savaitę. Na, kokias penkias dienas per mėnesį. Sugrįžtu, kai reikia susitikti, va, kaip su jumis, kai reikia darbus ruošti. O ir parodą kartais norisi pasižiūrėti. Kartais – šiaip, kai katinai skanesnio maisto užsimano.

Kokie jums buvo praėję metai?

Na, šiaip tai sunkūs. Kai užrašė parodai Kauno paveikslų galerijoje, nemaniau, kad duos pagrindinę salę. Bet davė, tai jau reikėjo stipriai dirbt. Tai žiemą grafiką spausdinau, linoraižinius. Vasarą supratau, kad laikas jau gnyba į uodegą. Tai dar keturis kilimus išsiuvinėjau, vieną po kito. Va, per tuos karščius, kai buvo šilta, smagu, tai aš slėpdavausi po vilnoniu audiniu, pavėsinėje, ten jau temperatūros būdavo keturiasdešimt suvirš. Šiaip man reikia akinių, bet negalėdavau jų užsidėti, nes prakaitas upeliais bėgdavo. Tai va, aš tuos kilimus išsiuvau sulig vasaros pabaiga, ir dar į tarpus vis patapydavau. Va, šitie paveikslai, tarp kurių esame, tai jie dar vasarą tapyti.

Tai man tokie  buvo darbingi metai. Dirbdavau per dieną, kiek šviesa neša, kiek jau pajėgiu. O po to, jau rudenyn, reikėjo rimčiau apie tą parodą galvoti. Oi, koks stresas. Galvojau, viskas, padarysiu parodą, kaip aš gulsiu kaip lokys į irštvą, užsiklosiu letena galvą, viskas bus. Nu ir niekaip, niekaip. Tik dabar jau iš tikro laukiu pavasario.

Pavasarį ilsitės?

Saulė grįžta, viskas grįžta, kaip naujas žmogus atsirandi savyje.

Ar jūsų kūrybai metų laikai turi įtakos koloritu, motyvais?

Aš nežinau, gal ir temos nuo to kažkiek priklauso. Man atrodo, priklauso net nuo vidinės ramybės. Kuo man karščiau, tuo aš jaučiu didesnę vidinę ramybę. Aš vakar (sausio 31 d. – red. past.) pažiūrėjau [laidą] apie Čikagos pūgą, ir va, pagalvojau, toks reiškinys mane pražudytų, aš neištverčiau, visur man būtų labai blogai, ir čia, ir kaime.

Žiemą užsiimat parodų lankymu?

Ne, tai vis tiek kažką dirbu, piešiu, galvoju. Taip tyliai laiką leidžiu, su katinais pasišneku. Jie sako, nestresuok, pažiūrėk į mus, kaip mes žiūrim į peizažą. Tik ta tamsa. Nedirbu aš tamsoj. Dirbtinė šviesa – ne tas, nors, atrodo, galėtum grafiką piešti, bet ne, nesu aš nakties žmogus.

Dabar aš galiu judėt. Net sėdėdama krėsle galiu judėt savo galvoje.

Atėjome pasveikinti su įvertinimu. O kieno žodžiai jums svarbiausi?

Aš nežinau. Kartais man net ir paprasto žmogaus įvertinimas būna toks smagus. Na, bet žinai, kartai, kai žmogus sako, ai, aš ir taip galėčiau, tada suprantu, kad žmogus yra neadekvatus į tą sritį. Taip, kaip būna, pavyzdžiui, žmonių kurie muzikos negirdi, tai yra tokių, kurie to vaizduojamojo meno suvokia sunkiai arba visai nebe. Tai man vienodai iš tikro.

Aš kažkaip didelių įvertinimų bijau iš tikrųjų, nes jie gali sugriauti mano vidinę erdvę, jie gali mano lygsvarą išmušt iš po kojų. Stengiuosi taip save suimti tvirtai į nagą, kad laikyčiausi, kad nebūtų tokių svyravimų, kaip laivui ant bangų.

Tapyba lyg ir pagrindinis jūsų gyvenimo vardiklis, nors ne vienintelis. O šis įvertinimas, jei teisingai supratom, už naujausią parodą.

Aš grafiką seniai darau, nuo kokių  1997 ar 1998 metų. Paskui piešiniai tokie būdavo – blonknotuose, jų daug, monotipijas papaišyt bandžiau. Kilimai gal dar nuo anksčiau. Na, taip po vieną, po kitą, keletą pardaviau, o vėliu iš tiesų labai daug kur jų ir nerodžiau. Kažkada „Lango“ galerijoje, bet čia jau seniai. Po to apleidau, nesiuvinėjau, ir va, kažkas sako – reikia padaryti parodą. Na, galvoju, dar aš pabandysiu išsiūt.  

Man iš tikro siuvinėt smagu, ten toks procesas, lyg dirbi su neonine šviesa, tas siūlas, jeigu jo daug, ant juodo. Na, va tas mane užkabina. Man iš tikro smagu buvo daryt ir tą grafiką – pradžioje juoda baltą, linijinę, kaip piešinį, monotipiją, su tekstais. Iš tekstų atsirado ta grafika. O po to norėjosi su spalva pabandyt, ir aš atradau, kad yra dabar tų priemonių. Paskutiniai, tie, kur didžiojoj salėj kabėjo, jau kaip tapybos darbai. Tik ta tapybos technika man yra klampi, aš negaliu tapyboj padaryti to, ko grafikoje, o ten yra va ta linijos švara, ir santykis su spalva. Daugiau tokio aiškumo, griežtumo. Matyt, tai atitinka mano prigimtį.  

Aš net kartais dabar pagalvoju, jei būčiau 18-os ar 20-ies metų tokiam kaip dabar, su tokiais polinkiais, aš galbūt būčiau stojus grafikos mokytis. O tada visi sakė, nu, tu piešt nemoki…

Įdomu, kaip reagavote, kai sužinojote apie šį įvertinimą?

Paskambino iš Kauno menininkų namų. Aš tuo metu ant sofkutės su kate gulėjau, tyliai susiraičiusios.  Aš jau galvojau, viskas, praplaukė tas renginys, taip ramiai bures nuleidau įlankoj: nu va, tą paskutinį žiemos mėnesį reikia prastumt, tą bjaurybę vasarį, nu laimė, kad jis trumpas. Nu, ir tada jau gruntuojuosi drobes, jau aš pradėsiu tapyt…

Man smagu iš tikro tapyt. Va tas irgi kitokį džiaugsmą reiškia. Tas dažo palaidumas, ir tas, kad ji tokia klampynė, ir kad tu gali sluoksnį ant sluoksnio [tepti], atsakomybė jokia negresia. Ir toj grafikoj atsakomybė jokia didelė negresia, nes kai gresia atsakomybė, pradedi stresuoti ir viską sugadini.

Taigi įsimintiniausios menininkės įvertinimas suteikia atsakomybės?

Ne, aš manau, kad ne. Aš jau dabar esu toks senas grybas, kad galiu bet kaip augt. Aš skaitau, kad gyvenu gyvenimo viršvalandžius. Man kiekviena žiema gali paskutinė būt, jei nepasiskiepysiu nuo gripo. Ir tas manęs niekaip neįpareigoja. Gudaitis, jau kai buvo senas, jis irgi leido sau beveik viską. Tik tiek, kad ta sovietinė erdvė buvo uždara. Tai tik tiek, bet vidinės laisvės pas jį buvo daug daugiau būtent tada, 1975–80 metais, nei kokiais 1956–ais.

Ar dabartinė jaunoji menininkų karta yra laisvi? O gal kaip tik nelaisvi dėl masinių tendencijų?

Yra kažkoks atliepimas į tendencijas. Bet yra ir atliepimas į virtualią realybę. Man atrodo, ji pažeidžia žmogaus psichiką. Pažeidžia gyvenimo suvokimą, pasaulio matymą. Tas, matyt, kažkiek riboja. Kita vertus, pasirinkime jie daug laisvesni, nei aš, kai pradėjau tapyti. Jų pasirinkimas yra šimtą, kur ten, tūkstantį kartų laisvesnis. Jie iš tikrųjų gali viską. Bet va, vis tiek nėra laisvi. Gyvenimas sukuria mums grotas – pirmiausiai esam nelaisvi kūne, tada – sociume, piniguose, nuomonėse. Toks gyvenimas, man atrodo, spaudžia jauną žmogų. Kai aš buvau jauna, spaudimas buvo didesnis, o dabar – kas gi gali mane spausti? Esu laisva daug ko atsisakyti, praktiškai visko, išskyrus maistą ir būstą. Šlovės gali nebūti, pinigų, jei bus daugiau, gerai, bet jei mažiau, irgi gerai.

Kas jums pačiai pernai, o gal apskritai pastaruoju metu, labiausiai įsiminė dailės pasaulyje?

Sunku atsakyti, nes ne viską ir mačiau. Bet vis tiek patinka tie jaunieji tapytojai, baigę akademiją. Visų neišvardinčiau. Taip pat patinka Aušros Vaitkūnienės tapyba – atrodo, jau prieš dvejus metus „Meno parke“ buvo jos paroda „Gamtos gurmano kabinetas“. Patinka tas jos neeilinis požiūris į tapyba. O jei kur nenueinu, tai ir internetu pasižiūriu. Pavyzdžiui, performansus.

Man iš tikro galbūt labiau ta naujoji dailė, kuri ateina. O iš tos vyresnės, senesnės dailės, tai aš kažkokio vėjo norėčiau daugiau. Jeigu žmogus pradeda kartotis… Arba tada jau ją kai patikrina laikas, kai ji tikrai super atrodo. Tai dar aš manau, kai laikas mane patikrins, dar čia bus visko (kvatojasi).

Ar seniai nebedėstote Dailės akademijoje?

Jau kokie devyneri metai, ir nepasiilgstu. Čia kaip tas šuo ir grandinė. Kai nebesu pririšta, tai ir mėgti galiu daug ką iš to, kas buvo. Man tikrai patinka tie menininkai kurie jau mirę. Pavyzdžiui, Kampo (Rimvido Jankausko – red. past.) paroda buvo graži. Aišku, kai mačiau jo darbus 1993-ais, kai mirė, jau tada buvo kažkas. Dabar susigyvenau, bet vis tiek. Jį laikas patikrino. Dar Arūnas Vaitkūnas patinka, Mykolas Šalkauskas. Kauno tapytojai.

Ar Kaunas – tapybiškas miestas?

Ai, dabar jau tas tapybiškumas, man atrodo, persivertė. Jis išsikėlė į video, į internetą. Dabar nelabai svarbu, kur esi. Aš sėdėdama va toj Višakio rūdoj galiu žiūrėt bet ką. Ir tas bet kas man sąlygoja kūrybą. Nebūtinai vieta. Aišku, vieta, ji sąlygoja, kai aš sėdžiu savo pavėsinėj ir matau – gėlė auga, ir ji taip linguoja nuo vėjo, ir šešėlis linguoja, šoka jie abudu kartu, tas sąlygoja. Net tai nebūtinai bus mano motyvas. Tai labiau mano gyvenimas. Motyvas gali iš bet kur [ateiti]. Bildu traukiniu ir staiga, bac, ir pamatau paveikslą. Kai dirbdavau institute, tas buvo sunkiau. Aš sakau, taip kaip laivas su inkaru, niekur nebegali judėt. Dabar aš galiu judėt. Net sėdėdama krėsle galiu judėt savo galvoje.

Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys ir Eglė Jasiukaitytė © Kaunas pilnas kultūros

— 

Šiemet 21-ąjį kartą vykusių „Įsimintiniausio Kauno miesto menininko“ rinkimų laureate tapo tapytoja Audronė Petrašiūnaitė. Tai – komisijos, kurią sudarė teatro, architektūros, dailės, muzikos, literatūros ir šokio ekspertės: teatrologė doc. dr. Rūta Mažeikienė, architektūrologė doc. dr. Jūratė Tutlytė, menotyrininkė prof. dr. Rasutė Žukienė, kompozitorė ir 2015 m. Įsimintiniausia Kauno menininkė Zita Bružaitė, literatūrologė Elžbieta Banytė, Lietuvos šokio informacijos centro vadovė, kultūros vadybininkė Gintarė Masteikaitė, sprendimas.

Pasak komisijos pirmininkės prof. dr. R. Žukienės, „Audronė Petrašiūnaitė paskelbta įsimintiniausia 2018 metų Kauno menininke už įspūdingą personalinę parodą Kauno paveikslų galerijoje, šviesų, jaukų, šiek tiek paslaptingą šios menininkės kūrybos pasaulį, įdėmų ir meniškai įprasmintą žvilgsnį į save ir aplinką, bei už meistrišką ir subtilią moters egzistencijos išraišką mene. Paroda dar kartą patvirtino nepakartojamą šios menininkės asmenybės autentiškumą, jos humanistines nuostatas, nepavaldžias nei laikui, nei meno madoms“.

E. Ožeškienės kieme esančios, teoriškai visą parą veikiančios ir, matyt, vienintelės tokios Kaune Kiemo galerijos pradžią nulėmė noras spręsti žmonių susvetimėjimo ir nebendravimo problemą. Pirmiausia ant namo sienos atsirado pro langą kiemo gyventojus ir lankytojus stebintis katinas, skatinantis palaikyti tvarką. Vėliau šią erdvę papildė ne vienas buvusio kiemo gyventojo portretas. Dabar Kiemo galerija kviečia pamąstyti apie šiuolaikiniais būdais įamžintą lietuviškos ir žydiškos kultūros paveldą. Beje, čia pat gyvena ir „Kaunas 2022“ ambasadorė, pozityvumo viruso skleidėja Bella Shirin, kurią „Kaunas pilnas kultūros“ kalbino prieš porą metų. Apie paprastų žmonių gyvenimo įprasminimą mene šįkart kalbėjomės su menininku, Kiemo galerijos įkūrėju Vyteniu Jaku.

Gal galėtumėte trumpai papasakoti apie Kiemo praeitį?

Mūsų kiemui yra maždaug šimtas trisdešimt metų. Šiuose namuose tarpukariu gyveno žydų bendruomenė, kuri turėjo savitas tradicijas: kieme stovėjo didelis stalas, prie kurio jie kartu švęsdavo, žaisdavo, o erdvės centrą puošė fontanas. Antrojo pasaulinio karo metais, liepos mėnesį, į kiemą įsiveržė vokiečių karininkai su vilkiniais šunimis bei būrys lietuvių su baltais raiščiais. Per porą valandų jie išvalė gyventojus iš šio kiemo.

Tada į atlaisvintus butus įsikėlė naujos jaunos šeimos ir prasidėjo antras kiemo istorijos etapas. Tuomet kieme dar buvo likęs bendras stalas, medžių paunksmė, stovėjo vos vienas automobilis, o žmonių bendravimas buvo šiltas ir atviras. Jeigu vykdavo vestuvės, jas švęsdavo kieme, jeigu laidotuvės – visi kaimynai nešdavo gėles ir liūdėdavo kartu. Kiemo bendruomenė buvo tarsi vienas didelis organizmas.

Betarpiškas žmonių bendravimas – tai vertybė, kuri anais laikais buvo ryški, o atsikraustęs į šį namą prieš dvylika metų pastebėjau jos stygių. Kai žmonės įsigijo daugiau automobilių, kiemo fontanas bei stalas buvo išmontuoti, medžiai nukirsti, viskas išasfaltuota. Tai tarsi trečiasis kiemo etapas.

Kaip ryšys tarp kaimynų pasikeitė po to, kai pradėjote kurti Kiemo galeriją?

Kūriniai ant sienų tapo tarsi pretekstu užmegzti pokalbį su kaimynais, susipažinti ir pradėti bendrauti. Viena pirmųjų neofreskų, kuri pakibo ant 21A namo sienos viršaus, buvo „Trejybė“. Kai ją nutapiau, pakviečiau kaimynus į kiemą išsinešti stalus ir vaišių bei susipažinti, pabendrauti, atšvęsti kūrinio atsiradimą. Vakaras pavyko, užsimezgė šiltas bendravimas – šventėme iki penkių ryto. Nuo tada tęsiame šią tradiciją, o šventės vis didėja, į jas įtraukiame ir aplinkinių kiemų gyventojus.

O koks Jūsų asmeninis santykis su šiuo kiemu?

Šis kiemas visų pirma yra mano namai. Viskas, kas mane čia supa, ar tai būtų blogi, ar geri dalykai, įkvepia kurti. Objektas, kuris kitam bado akis, man leidžia generuoti idėjas. Pavyzdžiui, išmesti daiktai šiame kieme dažnai prikeliami naujam gyvenimui, jie tampa meno kūrinių atributais. Kasdienybė kieme man diktuoja kūrybos temas, leidžia rasti sprendimus, kaip darbus pateikti įdomiai sau ir aplinkiniams. Dėl to Kiemo galeriją pavadinčiau menine veikla, kuri yra grįsta gyvenimu. Anksčiau aš iš gyvenimo labai daug sėmiausi, o dabar yra tas etapas, kai viską atiduodu.

Iš kūrybinės pusės man kiemas yra tarsi teatras su savo scenografija. Scenografas turi atsižvelgti į begalę faktorių: kostiumus, apšvietimą, vaidybą, dekoracijas ir daugelį kitų elementų, kurie sukuria spektaklį. Man atrodo, kad šis kiemas taip pat turi panašių elementų, o aš kaip scenografas atsitraukęs visus juos stebiu ir bandau sujungti į visumą.

Kokios pagrindinės temos atskleidžiamos Kiemo galerijos kūriniuose ir kokios jų sukūrimo aplinkybės?

Kai tapiau patį pirmą kūrinį kieme, mano veikla susidomėjo kaimynai. Taip pradėjome bendrauti ir jie man papasakojo apie buvusius šių namų gyventojus. Istorijos, kurias tada išgirdau, mane be galo sudomino. Iš kaimynų surinkau daug nuotraukų ir pasakojimų, kurie įkvėpė tolesnę kūrybą. Nuo tada kiemo gyventojų istorijos po truputį atsiranda ant sienų įvairiais pavidalais – nuo nedidelių portretų iki atvaizdų visu ūgiu. Tai grupė kūrinių, kuriuose vaizduojami konkretūs žmonės, vienaip ar kitaip susiję su šiuo kiemu. Dabar kieme yra su Vilijampolės getu glaudžiai susijusios Zupavičių šeimos portretai. Taip pat visu ūgiu nutapyta moteris su rožėmis, kuri yra seserų Dapkevičių, kieme gyvenusių pokario laikotarpiu ir auginusių gėles, įamžinimas. Vieną sieną puošia moteriškės, kuri šluodavo Laisvės alėją, atvaizdas. Ji sukaupė ilgą stažą ir krūvą pagiriamųjų Lenino raštų už gerai atliktą darbą. Tai moteris, kuri daug padarė, kad Kaunas būtų švarus. Todėl net neabejoju, kad ji nusipelnė įprasminimo mūsų kieme.

Pildydamas Kiemo galeriją nusprendžiau, kad erdvei reikia kūrinių, kurie kalbėtų apie dvasines vertybes. Vienas tokių yra jau minėta „Trejybė“. Prie šios neofreskos yra užrašas „Mano Tėvo namuose daug buveinių“. Jis nurodo į butus, kurie supa šį kiemą, ir kartu siūlo pamąstyti apie žmogiškąsias vertybes. Su panašia intencija atsirado ir berniuko laiptinėje, mūsų „Mažojo princo“, portretas. Šis kūrinys yra Rembrandto „Sūnaus palaidūno sugrįžimo“ interpretacija. Tai nėra kopija, tačiau Rembrandto paveikslas tapo atspirtimi kuriant sugrįžimo į namus tema. Nusprendžiau iškelti mintį, kad, norint sugrįžti, visų pirma reikia atsiminti, iš kur atėjai. Taip pat kieme yra Tado Vincaičio-Plūgo kurtas gandras – nuoroda į laikmetį, kai mūsų kieme buvo labai daug vaikų. Vaikai išties skatina bendravimą, gali sutaikyti žmones, kurie nesikalba. Dabar mūsų kieme nebėra vaikų, didelė dalis jų yra išvykę gyventi į užsienį. Taigi gandras paliečia emigracijos ir vaikystės temas.

O kaip kieme įamžinti dabartiniai jo gyventojai?

Kieme yra nutapyta spinta su vestuvine suknele ir kostiumu. Šiame kūrinyje atsiskleidžia dabartinių namo gyventojų istorija, kuri siejasi ir su praeitimi, kai kieme vykdavo vestuvės. Vieno iš namo gyventojų sūnus neseniai susituokė, o tėvai prie šios spintos išlydėjo jį pas jaunąją. Jie patys prisidėjo prie kūrybinio proceso: ant sienos purškė savo portretą, po nutapytais drabužiais padėjo batelius. Taip pat neseniai kieme atsirado brolių portretas, kurį kūriau vieno kaimyno prašymu iš neryškios nuotraukos. Jis man pasakojo, kad su savo broliu iki šiol yra geriausi bičiuliai, todėl šis kūrinys simbolizuoja draugystę.

Aš retai dirbu vienas, į procesą kuo dažniau įtraukiu kaimynus, kad visi jaustųsi projekto dalimi. Pavyzdžiui, keliant vonią į balkoną, reikėjo labai daug pagalbos. Prie šio proceso prisidėjo beveik pusė kaimynų. Taip pat kieme stovi išmargintas suoliukas, kurį papuošėme su laikinais namo gyventojais, kurie čia nuomojasi butus. Dalyvaudami šiame bendruomeniniame-meniniame projekte dabartiniai gyventojai vizualiai įamžina save šiame kieme.

Didžioji Kauno dalis skulptūromis, muziejais, piešiniais ir kitais kūriniais primena mums žymius Lietuvos žmones. Kodėl nusprendėte įamžinti paprastus gyventojus? Kodėl jų istorijos taip pat svarbios?

Manau, kad paprasti žmonės yra ne mažiau įdomūs nei žymūs asmenys. Jų gyvenimas susiklostė taip, kad jie netapo žinomais, tačiau aš manau, kad juos įamžinti taip pat svarbu, kaip ir garsenybes, tuo labiau jų pačių kieme. Pakalbinus kiekvieną mūsų kiemo gyventoją paaiškėtų, kad visi jie turi po istoriją, vertą knygos ar bent jau portreto ant sienos. Netikiu, kad vienas žmogus yra labiau nusipelnęs būti įprasmintas mene nei kitas. Vertinant iš dvasinės pusės, visi esame lygūs.

Kiemo galerijos kūrimas – tai procesas, kuris trunka jau ne vienerius metus. Ar esate sukaupęs daug istorijų, kurios dar laukia savo įamžinimo?

Taip, labai daug istorijų apie kaimynus dar laukia savo vizualizacijos. Šiuo metu esu gavęs menininko Lietuvos kultūros tarybos stipendiją, skirtą kaimynų portretų galerijai sukurti. Nusimato kruopštus ir labai įdomus projektas. Ruošdamas portretą visuomet ilgai bendrauju su žmogumi, noriu sužinoti jo istoriją, jį pažinti. Taip pavyksta sukurti išraiškingesnius, nuoširdesnius darbus. Planuoju 21C namo vakarinę sieną vizualiai suskirstyti į kambarius, o juose įkurti kaimynų portretus, kurie pasakos savo istorijas. Apatiniame aukšte bus nutapyta Bella Shirin, kuri šiuo metu atlieka labai svarbų darbą sutaikant lietuvių ir žydų tautas. Šalia įkurdinsiu ir žydų dailininko Arbit Blato atvaizdą. Taip pat ant sienos šalia Milo Veneros atsiras dabartinė mūsų kiemo kaimynė. Ji kiekvieną dieną rūpinasi savo neįgaliu vyru, jam nešioja maistą, prižiūri. Šalia berankės grožio deivės ji bus pavaizduota norint iškelti mintį, kad rūpintis kitu ir „turėti rankas“ – tai tikrasis grožis.

Kiemo galerija – tai išskirtinės vietos su savo istorija, žmonėmis ir įvykiais memorialas. Kokios dar Kauno vietos yra nusipelniusios tapti atminties taškais?

Manau, kad Kaune tokių vietų labai daug. Pavyzdžiui, Šilainių daugiabučiuose gyvenanti bendruomenė tikrai turi ką papasakoti. Tiesiog reikia, kad atsirastų aktyvių žmonių, kurie norėtų kartu su kaimynais kurti. Jeigu būtų daug iniciatyvių žmonių, manau, kad Kiemo galerija būtų tik viena iš daugelio vietų, pasakojančių savo istorijas. Aš įsitikinęs, kad kiekviena bendruomenė turi savus istorijų lobius. Manau, kad užmezgę ryšį su įvairių bendruomenių nariais ir įtraukę juos į kūrybinę veiklą atrastume daug nežinomų kultūros paveldo reiškinių. Noriu tikėti, kad, 2022 m. Kaunui tapus Europos kultūros sostine, šis procesas pagreitės ir visas miestas dar labiau atgis.

Justė Vyšniauskaitė
Teodoro Biliūno nuotr.
Straipsnis publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. vasario numerio rubrikoje „Kaunas 2022“

kaunas2022.eu

Tąvakar, nebūdingai šiam vasariui, lijo. Su Nacionaliniame Kauno dramos teatre reziduojančiu režisieriumi iš Izraelio Arieliu Sereni Brownu turėjome susitikti teatro fojė. Pagrindinis įėjimas buvo jau užrakintas, tad keletą minučių tiesiog lūkuriavau, per durų stiklą stebėdama visai neseniai nurimusią teatro erdvę. Ir tada prieblandoje kažkas sujudėjo. Vaiduoklis? Zombis? Žinoma, tai buvo Arielis, kiek užtrukęs spektaklio „Kaunas Wi-Fi“ repeticijoje. Jam šiaip ne taip išsivadavus iš pastato kiek paėjome Laisvės alėja – pasirodo, režisierius laisvo laiko beveik neturi ir, be teatro, Kaune per porą mėnesių ne tiek ir daug spėjo pamatyti. Į mūsų miestą Arielį, beje, pakvietė teatro direktorius Egidijus Stancikas, pernai lapkritį Izraelyje susižavėjęs jo spektaklį „A-hole Fuckin Loser“ („Efes Omo Maniac“).

Pagaliau įsikūrus, prieš įjungiant diktofoną, dar spėjau sužinoti, kad iš tiesų turėjau kalbėti su dviem menininkais, bet Arielio kolega Asafas Schouten kaip tik tuo metu buvo trumpam grįžęs į Izraelį. Ką padarysi. Apie zombius mes visgi pakalbėjome. Kaip ir apie tai, kiek eksperimentų šiuolaikiniame teatre yra riba. Anot Arielio, kai keista ir nesuprantama nuo pradžių iki galo, tai nebūtinai yra gerai. Jis teatre visų pirma ieško sąlyčio taško, kuris padėtų atskleisti slaptas reikšmes. Ir yra maloniai nustebęs tuo, kiek daug žmonių Kaune lanko spektaklius.

Spektaklį „Kaunas Wi-Fi“, kurį izraeliečiai kūrė su kauniečių pagalba, Nacionaliniame Kauno dramos teatre galėsite pamatyti kovo 9, 10, 12 ir 13 dienomis. Scenoje (ar tarp jos ir auditorijos) bus ir „Minecraft“ elementų, ir zombių, ir didžėjus. Tai – interaktyvaus teatro festivalio „Nerk į teatrą“ programos dalis. Kovo 17 d. festivalio programoje – jau minėtas spektaklis „A-hole Fuckin Loser“. Daugiau apie festivalį skaitykite čia ir būtinai panerkite iki ausų, o dabar – pažintis su Arieliu.

„A-hole Fuckin Loser“. Asmeninio archyvo nuotr.

Papasakok apie savo santykius su teatru.

Jie užsimezgė dar mokykloje. Ją baigęs dvejus metus tarnavau armijoje, o baigęs tarnybą grįžau prie teatro – su bičiuliais iš mokyklos laikų kūrėme pasirodymą Tel Avive vykstančiame fringe (liet. pakraštys, riba) festivalyje. Vėliau teko dirbti su „Habait“ teatro meno vadovu Jason Danino Holt – jis man atvėrė duris į performanso pasaulį. Performansas „Confessions“ („Išpažintys“) du kartus vyko jo namuose. Viskas truko septynias valandas, į namus ateidavo vis nauji žmonės ir, susėdę už stalo, dalinosi išpažintimis.

Vėliau metams išvykau į kelionę. Jos metu galvojau apie teatrą, bet ne visą laiką. Pradėjau kelionę Lenkijoje, per Lietuvą, Latviją ir Estiją vykau į Rusiją, tada Mongoliją, Kiniją, Hongkongą, vėl Kiniją… Laosas, Tailandas, Birma – iš Birmos į Indiiją pirmąkart teko skristi, iki tol sėkmingai keliavau traukiniais, autobusais, autostopu.

Grįžęs nusiunčiau projekto eskizą, kurį parašiau kelionės metu, į rezidencijos „Habait“ teatre konkursą. Ši rezidencija skirta būtent jauniems menininkams, dar neturintiems realios patirties teatre – jos metu kūrėjams padedama procese į pirmąjį spektaklį. Po rezidencijos su bičiuliu sukūriau dar vieną pasirodymą „Acco“ fringe festivaliui. Ir štai aš čia – Kaune kuriu trečiąjį savo spektaklį.

Minėjai, kad jau lankeisi mūsų šalyje. Ar su Lietuva tave sieja šeimos istorija?

Ne, tiesiog taip keliavau į Rusiją. Sustojimai Baltijos šalyse tuomet buvo labai trumpi.

Galbūt dabar, jau kiek laiko praleidus Kaune, tenka tapatintis su žydiškąja Lietuvos istorijos dalimi? Nebūtinai asmeniškai, gal kaip menininkui?

Žinai, manau, nemažai jaunų izraeliečių – ketvirtoji karta po Holokausto – yra jau kiek pavargę nuo jo istorijų. Tiesa ta, kad gyvename labai patriotiškoje šalyje. Apie Holokaustą mums pasakoja nuo vaikystės. Bet tai ne tiek susiję su žmogiškąja kančia, kiek su priežastimis eiti į armiją. Mano tėtis amerikietis, didžioji šeimos dalis – iš JAV. Mano šaknų samprata nėra pagrįsta religija.

Atvykęs į naują vietą mėgstu susipažinti su vietiniais gyventojais, kurie man rodo tai, kas jiems patiems įdomu. Manau, nuostabu, kad žmonės skiria man laiko. Ir tai tikrai neturi būti susiję su žydiškąja kultūra.

Gerai, papasakok daugiau apie „Kaunas Wi-Fi“. Ar spektaklio idėją atsivežei iš Izraelio?

Atvykau švaria galva. Na, šį tą importavau, bet tai daugiau vaizdiniai, nei konkrečios idėjos. To, ką kuriame čia, man nėra tekę daryti. Trumpa rezidencija tam tikra prasme išlaisvina – laiko neturėjimas leidžia sprendimus priimti intuityviau.

Asafas (kairėje) ir Arielis dirbtuvėse J. Jablonskio gimnazijoje. D. Stankevičiaus nuotr.

Valentino dienos proga sukvietėte būrį kauniečių į Jono Jablonskio gimnaziją. Apie ką buvo tos dirbtuvės? Kaip suradote jų dalyvius?

Teatras pakvietė per feisbuką – netrukus turėjome 110 žmonių sąrašą. Galiausiai atėjo apie 60, bet tie, kurie persigalvojo ir negalėjo, buvo tokie malonūs, kad apie tai mus perspėjo.

O dirbtuvės buvo… na, apie zombius! Kūrėme pjesę. Siekėme vienos pjesės autorių skaičiaus pasaulio rekordo. Manome, kad Gineso rekordas galėtų padėti parduodant pjesę ateityje. Tai nėra site-specific (įvietintas) projektas, greičiau site-conscious (jautrus vietai). Manau, galėtų tapti tam tikru pjesių kūrimo formatu. Pats procesas šiek tiek primena žodžių generatorių. Prieš dirbtuves su Asafu apmąstėme personažus ir aprašėme kai kurias scenas, o visa kita gimė susitikus su kauniečiais. Buvo labai smagi naktis.

Valentino penktadienis su zombiais gimnazijoje. Tikrai kitaip! D. Stankevičiaus nuotr.

Tai pabaigėte pjesę per vakarą?

Taip, 140 puslapių. Teko netgi patrumpinti. Dirbome lyg klasikinės graikų dramos šešėlyje – žinai, paimi tekstą ir dekonstruoji jį iki matematinės formulės. Taip randasi trukmės, emocijų atsiradimo ir kitos sąlygos.

NKDT nuotr.

Kokie žmonės dalyvavo dirbtuvėse?

Daugiausiai jaunimas, bet smagu, kad prisijungė ir vyresnių kauniečių. Man atrodo, dalis atėjo dėl to, kad juos domina zombių tema apskritai. Kitiems tiesiog buvo įdomu pamatyti teatro procesą iš vidaus. O treti, galbūt, į tai pasižiūrėjo kaip į progą nestandartiniam Valentino dienos pasimatymui.

„Kaunas Wi-Fi“ pristatomas kaip 3D projektas. Kame tas 3D?

Na, tai paslaptis.

Teks ateiti ir pamatyti. Pabaigai dar papasakok, kaip tau apskritai sekasi šioje rezidencijoje ir dramos teatre?

Puikiai. Viskas labai profesionalu. Tuo pačiu teatro darbuotojai draugiški ir atviri naujoms idėjoms. Daugiau iš rezidencijos ir negalėčiau tikėtis. Apskritai manau, kada man pasisekė, nes Izraelyje su naujomis idėjomis ir formomis profesionaliojo teatro sceną patekti gana sudėtinga.

Arielis ir Asafas dar spėjo pastatyti sniego senį, atrodo, pirmąkart gyvenimuose. D. Stankevičiaus nuotr.

Kotryna Lingienė © Kaunas pilnas kultūros

Po pusantros savaitės trukusio seminarų ciklo, kurį vedė Masačusetso technologijos instituto (MIT) dėstytojai ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai (beje, ką tik tapę Vytauto Didžiojo universirteto vizituojančiais profesoriais) Nomeda ir Gediminas Urbonai, jaučiuosi stipriai papildžiusi savo žinių bagažą. Po pirmojo, tris valandas trukusio, seminaro maniau, kad nuo naujos informacijos kiekio man sprogs galva. Tačiau kaskart susitikus man ir kitiems studentams vis geriau sekėsi suprasti N. Ir G. Urbonus, o jiems – mus. Seminarai, pradėti teorinėmis paskaitomis, greitai peraugo į bendradarbiavimu grįstą projekto rengimą, o į užimtą dienotvarkę spėjo įsiterpti ir kelionė į Dubravos rezervatinę pelkę. Daugelis studentų turbūt pirmą kartą turėjo galimybę pamatyti, kaip ruošiama nauja ekspozicija ir prisidėti prie proceso. Šios nepilnos dvi savaitės mano atmintyje neabejotinai paliks gilią žymę.

Kovo 7 d. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) daugiafunkciniame mokslo ir studijų centre atidaroma N. Ir G. Urbonų ekspozicija „Pelkių mokykla 2.0“ kvies permąstyti žmogaus, architektūros ir gamtos ryšius. Su menininkais, projektą pernai įkurdinusiais Venecijos architektūros bienalėje, kalbėjausi apie pelkes, kitokius žinojimus, tarptautinę akademinę patirtį bei dabartines meno funkcijas.

Kol JAV dar vyksta aršios diskusijos, ar klimato atšilimas yra tikra grėsmė, daug menininkų, mokslininkų ir aktyvistų nagrinėja ekologijos temas bei siekia keisti mūsų įpročius. Šiandien nemažai dėmesio skiriama vandenynų užterštumui bei miškų išsaugojimui. Jūsų tyrimo dėmesio centre atsidūrė rečiau aptariamas gamtos darinys – pelkė. Kodėl?

Gediminas: Būtent dėl to, kad pelkėms skiriama mažai dėmesio, pasirinkome jas. Mes norėjome, kad, dažnai nepastebimas ir represuotas objektas taptų matomu. „Pelkių mokyklą“ pristatėme Venecijos architektūros bienalėje, todėl galvojome, kas šiame kontekste gali reprezentuoti Lietuvos paviljoną.

Nomeda: Lietuva šioje bienalėje dalyvavo antrą kartą. Pirmąjį kartą buvo kuriamas bendras Baltijos šalių paviljonas kartu su latviais ir estais.

G.: Ir jau tada tai buvo nacionalinio paviljono kritika. Tai jokiu būdu ne Lietuvos, o Giardinio geopolitinės konsteliacijos, kuri reprezentuoja imperializmą ir kolonizaciją, kritika. Čia kyla klausimas, ar Lietuva nori sekti tuo pačiu XIX amžiaus keliu, ar turime atrasti naujas dimensijas, kurios padėtų mums ir visai gyvybei išlikti šioje žemėje. Taip mes pasirinkome pelkę, nes ji apima daugiau nei vieną šalį ar Baltijos jūrą.

Pelkės architektūroje atstovauja kitoniškumą, nepaaiškinamumą ir net tam tikrą baimę. Taip yra, nes architektūra, siekiant įgyvendinti urbanistikos projektus, visada bandė išnaudoti arba sunaikinti pelkes. Gyvenvietėms besiplečiant, pelkės buvo drenuojamos bei melioruojamos. Šiandien represuotasis grįžta per potvynius, audras ir miestų užliejimas. Todėl neišvengiamai kyla klausimas, kokie bus ateities miestai. Ar mes bandysime apsisaugoti nuo kylančio jūros lygio, ar bandysime adaptuotis?

Pelkės yra svarbios kaip technologija, kuri gali padėti užrakinti anglies dvideginį ir metaną. Jas eksploatuoti ir sausinti, kaip tai buvo masiškai daroma XIX amžiuje, yra klaidinga. Mus stebina, kad dar ir šiandien pelkės yra išnaudojamos, o tai ateityje gali mums skaudžiai atsiliepti. Pelkės pasižymi savo specifine struktūra ir turtinga ekosistema. Pasitelkę pelkių pavyzdį norime sukurti modelį, kurį būtų galima pritaikyti siekiant darniai pasidalinti erdvę su įvairiomis gyvybės rūšimis. Taip pat mums norisi artikuliuoti pelkę kaip atsparumo infrastruktūrą ir tam tikrą rezistenciją bei pabandyti įžvelgti architektūros, mūsų gyvenimo ir sugyvenimo su kitomis rūšimis, technologijų bei naujų įsivaizdavimų ateitį.

„Pelkių mokykloje“ susiduria tiesioginiai šio gamtos objekto tyrinėjimai ir jūsų minėto pelkės modelio eksperimentai. Gal galėtumėte trumpai papasakoti apie iniciatyvas, kurios naudoja pelkę kaip išeities tašką ar metaforą tolimesniam tyrimui?

G.: Ruošdamiesi bienalei rengėme dirbtuves su jaunais Lietuvos architektais ir pastebėjome, kad dauguma jų neturi meninio išsilavinimo. Jų paruošimas buvo grįstas labai specializuotomis disciplininėmis žiniomis. Vienas ekspertas tuomet išsakė poziciją, kad architektūrą atakuoja menas, feminizmas, kibernetika, šlapios ontologijos, filosofija, antropologija ir sociologija, o architekto tikslas yra apginti jos teritoriją. Mums tai buvo labai keista, nes meninis išsilavinimas mus mokė megzti ryšius su kitais. Gyvename tokiais laikais, kai sritys persipina, todėl dirbtinai statyti sienas atrodo neprasminga.

Dirbtuvių metu pastebėtos problemos tarpdiscipliniškumo srityje paskatino imtis Pelkės intelekto projekto. Tada kilo mintis, kad, jeigu žmonėms nepavyksta spręsti problemų, gal reikia atiduoti užduotį dirbtiniam intelektui. Pradėję dirbti su dirbtinio intelekto specialistu Jonu Kubiliumi juokavome, kad sukursime tobulo architekto modelį.

Tai yra flirtas su dirbtiniu intelektu, bandantis praplėsti šio mokslo sąvoką ir teritoriją. Aiškinamės, ar galima įsivaizduoti daugiau nei geba žmogus. Pelkės intelektas generuoja gamtos ir žmogaus veiklos koliažus, kurie atspindi pelkiškos sistemos daugialypiškumo principą.

Į pačią „Pelkių mokyklą“ galima žvelgti kaip į metaforą. Išgirdę šį pavadinimą žmonės kartais nusprendžia, kad mes kalbėsime apie landšafto architektūrą ar pelkes kaip biologines sistemas. Iš tiesų pelkė mus veda prie projektui svarbios amfibijos sąvokos. Tapsmas amfibiška būtybe „Pelkių mokyklos“ kontekste nereiškia, kad mums užaugs pelekai, uodegos, antenos ar kanopos. Mes naudojamės tokiomis metaforomis kalbėdami apie adaptyvias smegenis, kurios mus įgalintų naviguoti tarp skirtingų teritorijų ir padėtų išsivaduoti iš disciplinų gniaužtų.

Sąvokos, kurios čia cirkuliuoja, ateina iš tiksliųjų mokslų, antropologijos, sociologijos, filosofijos, biologijos, kibernetikos, architektūros ir menų. Gyvename sudėtingais laikais, reikia gebėti orientuotis skirtingose teritorijose. Metaforos, kurios mus pasiekia iš kalbos, literatūros ir meno, yra mašinos, padedančios kirsti teritorines disciplinų sienas.

„Pelkių mokykloje“ akcentuojate, kad egzistuoja kitokie būdai galvoti ir pažinti, nei tie, prie kurių mes esame pripratę. Gilinatės į jau minėtą dirbtinį intelektą, kurio dėka atsiranda ir Pelkės intelektas, o taip pat ir į įvairių regionų čiabuvių patirtis. Kuo šie žinojimai yra vertingi?  

G.: Anglosaksiška tradicija, kurioje buvo remiamasi egiptiečių, graikų ir romėnų istorija, suformuoja mūsų sąmonėje baltos kolonos geštaltą. Taip atsiranda antropocentristinės filosofijos kanonas, kuriuo grindžiamas šiandienos mokslas. Ilgai etninės žinios buvo nustumtos į antrą planą, tačiau po truputį čiabuvių ontologijos išsikovoja savo matomumą. Šis pasikeitimas pradėjo vystytis labai neseniai – 1968-1972 metais, kuomet vyko žmonių teisių, moterų teisių, išsivadavimo judėjimai. Pavyzdžiui, Norvegijoje samių kalba buvo pripažinta tik 1978 metais. Iki tol ji buvo uždrausta, nes kolonizuotame regione vyravo imperialistinė kultūra. Panašių situacijų galime pastebėti Šiaurės bei Pietų Amerikoje ir Australijoje.  

Mes vykdome dekolonizacijos projektą, kuris yra susijęs ne tik su viena tauta, bet ir žmogaus teisėmis, ekocidu, darbo vertės ištraukimu bei viskuo, ką šiandien toliau puoselėja imperinis neoliberalaus kapitalizmo projektas. Norint, kad dekolonizacijos projektas būtų sėkmingas, privalome pripažinti etninių ontologijų vertę.

N.: Akivaizdu, kad per trumpą laiką žmonės stipriai pakeitė Žemės paviršių. Mokslininkai perspėja, kad mes sparčiai artėjame prie šeštojo rūšių išnykimo. Galime būti cinikais ir sakyti, kad tai yra neišvengiamai užkoduota Žemės istorijoje, bet, kaip sąmoningos būtybės, privalome suprasti, kad žmogaus veikla stipriai prisidedame prie šio proceso. Aiškindamiesi, ką mes darome blogai, turime atkreipti dėmesį į įvairių regionų čiabuvių gyvensenos ypatybes, jų santykį su aplinka. Šios ontologijos, grįstos visai kitokiomis patirtimis, dažnai yra mažiau kenksmingos aplinkai. Žinoma, neturime grįžti į pirminę pažinimo stadiją, kuri egzistavo dar prieš mūsų erą, bet galbūt iš etninių žinojimų galime mokytis  geriau suvokti pasaulį.

G.: Šie žinojimai gali kitaip, nei mokslas, nupasakoti žmonių ir įvairių gyvybės formų, objektų bei pačios žemės ryšius. Mums dažnai atrodo, kad mokslas remiasi į labai tvirtą teorinį pagrindą, bet kaip sakė Karlas Popperis, „Mokslo struktūra stovi ne ant kietos uolienos, o ant judančios pelkės“. Čiabuvių ontologijos leidžia mums rasti kitokią prieigą prie problemų ir pažinti šį mokslo pagrindą.

Parodinėje erdvėje mūsų eksponatai būtų izoliuoti, tuo tarpu universitete jie tampa apie problemą primenančiais ir diskutuoti skatinančiais teiginiais.

„Pelkių mokyklos“ paviljoną, pristatytą 16-oje Venecijos architektūros bienalėje, sudarė kompleksinė renginių programa. Projekto metu vyko įvairios paskaitos, dirbtuvės, performansai, transliacijos, ekskursijos, filmų peržiūros ir kiti renginiai, kurie skatino permąstyti žmogaus ir gamtos santykį. Kokie atradimai ir iniciatyvos jus pačius labiausiai nustebino?

G.: Pačioje „Pelkių mokyklos“ paviljono pradžioje vyko Francisco Lopezo paskaita apie lauko įrašus. Biologo gebėjimas sistemiškai ir įžvalgiai išaiškinti įrašų kūrimo metodologiją per maždaug valandą mus tiesiog pribloškė. Tai buvo aukščiausios kokybės paskaita, po kurios jis dar atliko netikėtą performansą. Jo metu dalyviai sėdėjo užrištomis akimis, o F. Lopezas atliko kūrinį, skirtą žmogaus sensorinių juslių pažadinimui ir priartinimui prie gamtos. Šis performansas paliko tikrai gilų įspūdį.

N.: Man buvo netikėta antroje paviljono dalyje, „Ateitybės saloje“, vyravusi chemija tarp visų dalyvių. Susirinkę žmonės išties labai susikaupę klausėsi vieni kitų. Šis produktyvus bendravimas vedė prie naujų idėjų ir projektų. Taip pat įspūdį paliko į trečiąją dalį, pavadintą „Komonizmu“, susirinkusių žmonių kiekis. „Pelkių mokyklos“ paviljono erdvė tiesiog negalėjo sutalpinti visų norinčių.

Mus labai sužavėjo ir VDU iniciatyvos, kurios puikiai papildė visą projektą bei įtraukė daug medijų. Šios intervencijos pristatė filosofines, biologines ir performatyvias tyrimo plotmes.

G.: VDU botanikos sodo biologės Astos Malakauskienės iniciatyva „Švytintis tamsoje“ („Glowing in the dark“) išties nustebino. Šioje paskaitoje buvo aiškinamas bioliuminescencijos fenomenas, pasitelkiant baltų mitologiją. Paskaitos metu nuo moksliško biologinio tyrimo buvo pereita prie visiškos transgresijos: studentai pradėjo juoktis, šokti ir išsipaišė veidus. Tai pavirto į tokią pelkišką orgiją. Mus pačius domina pedagogikos rūšys, kurioms pasitelkiamos alternatyvios mokymosi formas: žaidimai, pasivaikščiojimai, choreografijos formos bei įsiklausymas į aplinką. A. Malakauskienės iniciatyva puikiai atspindėjo alternatyvios pedagogikos žavesį, pirmoje paskaitos dalyje išlaikydama akademinį susikaupimą, o vėliau visiškai išlaisvindama studentus.

Jūs ne tik kuriate, bet ir vedate paskaitas visame pasaulyje. Šiuo metu dirbate Masačusetso Technologijų universitete, tapote vizituojančiais VDU profesoriais bei esate dėstę įvairiuose pasaulio mokslo įstaigose. Kuo jums paties naudinga tarptautinė akademinė patirtis? Kokius ryškiausius skirtumus įžvelgiate įvairių šalių edukacijos sistemose?

G.: Esame praleidę daug laiko Italijoje, Kinijoje ir Amerikoje, kur susidūrėme su įvairių kultūrų atstovais – čiliečiais, kolumbiečiais, argentiniečiais, Pietų Afrikos respublikos piliečiais, Viduržemio jūros regiono gyventojais bei daugeliu kitų. Šios pažintys įgalina mąstyti atviriau ir plačiau, susidaryti išsamesnį bei tikslesnį pasaulio supratimą, pastebėti globalias tendencijas. Taip pat keliavimas padeda suvokti, kaip kalba sudaro sąlygas politikos ir kultūros retorikai. Tai stipriai nulemia mūsų veiklą ir pasaulėžiūrą.

Mums patiems buvo atradimas, kad humanitariniai mokslai yra labai vertinami ir pripažįstami beveik visame pasaulyje. Lietuvoje ši tendencija dar nėra jaučiama. Čia vis dar užsilikusi ryški atskirtis tarp humanitarinių, socialinių ir meninių disciplinų bei tiksliųjų mokslų. Pavyzdžiui, Lietuvoje architektūros studenta  turbūt daugiau laiko praleidžia projektuodami prekybos centrus ir privačias vilas, nei gilindamiesi į ekosistemų dizainą ar mąstydami, kaip Lietuva dalyvauja pasaulinėje taršoje. Architektų nesugebėjimas dalyvauti politiniuose diskursuose, globaliuose procesuose ir šiandienos pasaulyje išties krenta į akis. Tai būtų kritika ne patiems architektams ar dizaineriams, o švietimo sistemai, kuri juos ruošia.

Pavyzdžiui, Kinijoje ir Italijoje iš esmės yra labai gerbiamas visų disciplinų akademinis išprusimas. Žmonės, baigę tiksliuosius mokslus, pripažįsta kultūros ir humanitarikos svarbą. Tai skatina naujų technologijų vystymąsi ir ateitybės projektų bei naujų bendruomenių kūrimąsi. Šios pagarbos ir susidomėjimo įvairiomis disciplinomis dar trūksta Lietuvoje.  

Kokių tikslų vedami jūs tapote VDU vizituojančiais dėstytojais? Ar esate numatę, ką norite nuveikti šiame universitete?

N.: Tikslų įsifiltruoti į akademiją mes niekada neturėjom – nei į VDU nei į MIT. Dirbti į universitetus mus pakvietė. Mes tiesiog kuriame savo projektus ir yra labai džiugu, jeigu kažkam tai yra suprantama, vertinga ir reikalinga.

G.: Nomeda, ar tau neatrodo, kad mums gyvenime pasisekė, nes kažkuriuo metu mus pastebėjo vienas arba kitas kuratorius, pakvietė dirbti Norvegijoje, o vėliau ir MIT. Galbūt čia yra proga grįžti atgal į savo gimtąjį Kauną ir pasidalinti patirtimi.

N.: Vienareikšmiškai.

G.: Kaip kažkas gražiai pasakė, „aš geriau mažiau pasiimsiu sau, bet daugiau duosiu kitiems“. Būdami Amerikoje susidūrėme su tokiu fenomenu, kaip intelektualinis dosnumas. Žmonės ten keldami ranką nesiekia pasirodyti protingesni, o nori pasidalinti savo žiniomis. Grįžome į Lietuvą, į šalį, kurioje abu įgavome išsilavinimą, kur iš dėstytojų sėmėmės žinių, o dabar galėsime pasidalinti savosiomis.

Dar prieš „Pelkių mokyklą“, 2016 m.  Kaune ir Vilniuje kartu su VDU organizavome konferenciją, kuri vadinosi „Viešųjų erdvių kongresas“. Tikimės, kad, kol buūsime vizituojantys profesoriai, pavyks ir toliau rengti bendrus projektus su universitetu. Spekuliavome, kad būtų galima kurti eksperimentinę laboratoriją kartu su VDU Žemės ūkio akademija. Taip būtų galima sujungti humanitarinius mokslus ir žemės ūkį.

N.: Ši jungtis mums atrodo absoliučiai pozityvi ir novatoriška. Industrinė žemdirbystė šiais laikais kelia daug problemų – pasidaro nevaldoma, ne efektyvi ir užteršta. Dėl to žmonės iš įvairiausių mokslo sričių vis dažniau pradeda kurti nedideles fermas.  Daug ateitybės projektų koncentruojasi į šią mažo masto ūkininkystę.

G.: Šioje srityje glūdi milžiniškas potencialas, kurį būtų galima tyrinėti kartu su VDU bendruomene. Amerikoje dėl įvairiausių biurokratinių priežasčių šis eksperimentas būtų labai komplikuotas, o Lietuvoje būtų galima daug nuveikti.

Mums patiems buvo atradimas, kad humanitariniai mokslai yra labai vertinami ir pripažįstami beveik visame pasaulyje. Lietuvoje ši tendencija dar nėra jaučiama.

Esate minėję, kad „Pelkių mokykloje“ ne viena iniciatyva yra labiau eksperimentas nei meno kūrinys. Kas, jūsų nuomone, sieja menininką ir mokslininką? Kaip jūsų darbo praktikoje sąveikauja šios sritys?

N.: Aš kartais žiūriu į mokslininkus, ir jie man tikrai atrodo kaip menininkai. Galbūt, jie save tapatina su žinių, o ne menininkų bendruomene, bet jų darbo principai kartais nedaug kuo skiriasi nuo meninio projekto. Dalis mokslininkų orientuojasi į pragmatinius eksperimentų rezultatus, bet visose disciplinose yra ir abstrakčių sričių. Šias sritis nagrinėjantys mokslininkai neprivalo nuolat galvoti apie rezultatą, jie tiesiog užsiima nuodugniais tyrimais.

G.: Pavyzdžiui, MIT mums teko bendrauti su branduolinės fizikos ekspertu iš Portugalijos, kuris dirba plazma energijos centre. Jis šiuo metu tyrinėja branduolinės energijos išgavimą sujungiant du branduolius, o ne juos skeliant. Šis sujungimo principas žinomas iš seniau, tačiau jo pritaikymui dar nėra išrastų instrumentų. Taigi, šis fizikas bando sukurti tuos įrankius. Paklaustas, kada šie instrumentai bus išrasti, jis atsako, kad galbūt po 15 metų, gal po 20, o gal niekada. Ir tada tu supranti, kad jis dirba su tokia pačia spekuliacija, su kokia kuria menininkas.

N.: Mes gilinamės į įvairių disciplinų metodologiją ir bandome ją pasiskolinti, adaptuoti, perkurti. Save vadiname profesionaliais mėgėjais, nes mums įdomu naudoti kitų sričių žinias ir darbo metodus.

G.: Mums patinka kurti praktika grįstus tyrimus. Sąmoningai atsisakome meninio tyrimo sąvokos, nes šis terminas jau yra išsisėmęs jam trūksta tikslumo. Mums patiems norisi išrasti kažkokią eksperimentinę praktiką, praplėsti žmonių regos lauką, kvestionuoti įvairius reiškinius.

Kodėl „Pelkių mokyklą 2.0“ pasirinkote pristatyti mokslo, o ne meno institucijoje?

G.: Tai mums leidžia išeiti iš meno institucijų legitimacijos lauko. Tuo pat metu mes panardinam visą šitą Pelkę į pavojingą zoną, kuri tam visiškai nepasiruošusi.

VDU aplinka yra pripildyta ženklų, ikonografijos, simbolių, aparatų, kurie neturi nieko bendro su mūsų ekspozicija. Meno institucijoje šie elementai neegzistuotų. Nepaisant to, akademinė aplinka yra tranzitinė – joje lankosi daug jaunų žmonių, studentų, tyrėjų, kurie turi potencialo kažką nuveikti. Parodinėje erdvėje mūsų eksponatai būtų izoliuoti, tuo tarpu universitete jie tampa apie problemą primenančiais ir diskutuoti skatinančiais teiginiais.  Kitaip tariant, čia „Pelkių mokyklos 2.0“ ekspozicija tampa gyvenimo dalimi, įsifiltruodama į akademinės bendruomenės kasdienybę.

Įvardinate dabartį kaip krizių laikotarpį, kuomet mes gyvename nuolatinėje įtampoje ir nežinioje dėl karo grėsmių, klimato kaitos bei migracijos. Kokios yra svarbiausios meno funkcijos tokios kasdienybės akivaizdoje?

G.: Svenas Lüttickenas knygoje „Kultūrinė revoliucija“ aiškiai ir trumpai išdėsto mintį, kad pastaruosius 50-70 metų, meno projekto funkcija buvo tapatinama su meno autonomija ir estetika.

N.: Kitaip sakant, jis rašė, kad kelis dešimtmečius menas neturėjo jokios funkcijos. Pasakymas, kad menas turi paskirtį, yra tolygus pasikėsinimui į estetinį projektą.

G.: Lüttickenas aiškina, kad mes gyvenome sekdami logiką, jog patirtas katarsis, pamačius gražų paveikslą, instaliaciją, projekciją ar performansą, turėtų mus tenkinti, o bet koks meninio projekto įdarbinimas yra estetinio išgyvenimo griovimas. Knygoje jis pasiūlė priešingą estetikos uždavinį – kvestionuoti meno autonomiją. Menas turėtų būti heteronominis ir gebėti apjungti kelias disciplinas.

Mes turime pakankamai autonominių projektų. Neteigiu, kad mums reikia pasisukti išskirtinai tik į heteronominius projektus. Tačiau, jeigu mes kalbame  apie meno uždavinius, kodėl neinvestavus į tai, kas dar nėra padaryta? Jeigu mūsų įprasti keliai atvedė mus į krizės laikotarpį, tai mes galime pasakyti – dabar pabandom kitaip.

Justė Vyšniauskaitė © Kaunas pilnas kultūros
Nuotraukos autorės

„Pelkių mokyklos“ Vytauto Didžiojo universitete (V. Putvinskio g. 23) galima aplankyti pirmadieniais–penktadieniais 9.00–21.00 val., šeštadieniais – 9.00–18.00 val.

Projekto kuratoriai: Nomeda ir Gediminas Urbonai (MIT, VDU)

Ekspozicijos architektė: Indrė Umbrasaitė

„Garso baublys“: Nicole L’Huillier (MIT)

„Kvapų drevės“: Aušra Černiauskienė, Reda Valentinavičienė ir Jurga Jakubauskienė

„Pelkių pončai“: Sandra Straukaitė ir Gailė Pranckevičiūtė

Šepetos durpių kolona: Remigijus Daubaras ir UAB „Durpeta“

Pelkių intelekto modulis: Jonas Kubilius (MIT)

1994 m. lankytojams duris atvėrė Liudo Truikio ir Marijonos Rakauskaitės memorialinis muziejus (Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinys). Šiame bute gyvenusioms tarpukarinio teatro legendoms šiandien atstovauja kitas duetas – jaunosios kartos muziejininkės, seserys Rasa ir Dalia Bieliūnaitės, pasakojančios ne tik apie dviejų menininkų gyvenimą, bet ir apie unikalų, vis atvirėjantį lankytojams muziejų. Jei niekad jame nebuvote, nesikrimskite – pasak Liudo Truikio, laikas jums dar neatėjo.

Papasakokite apie šio muziejaus atsiradimo kaltininkus – Marijoną Rakauskaitę ir Liudą Truikį.

Marijona Rakauskaitė – operos dainininkė (dramatinis sopranas). Jos tėvas buvo knygnešys Lietuvoje, vos 16-metis jis pasitraukė į JAV, kiek vėliau ten pasikvietė ir savo sužadėtinę. 1892 m. Čikagoje gimė Marijona.

1923 m., kai Kaune pastatytas Valstybės teatras, Lietuvoje ir užsienyje smarkiai ieškota gerų dainininkų. Tuo metu Marijona jau buvo pradėjusi dainininkės karjerą, bet didieji soliniai vaidmenys buvo užtikrinti jai persikėlus į Kauną. Be to, ji augo labai patriotiškoje šeimoje ir nuoširdžiai norėjo čia grįžti. Taigi, būdama 31-erių, ji atvyksta į Kauną. Jos sesuo Ana Marija kitomis aplinkybėmis 1920 m. taip pat atvyko gyventi į Lietuvą – ji buvo viena iš pirmųjų penkių kazimieriečių ordino vienuolių, atgaivinusių nustekentą Pažaislio vienuolyną. Matome nuotrauką, kur jos kartu pozuoja Kaune.

Daugelyje šiame muziejuje esančių fotografijų matome Marijoną, įsijautusią į skirtingus vaidmenis. Scenoje ji buvo be galo teatrališka – Amerikoje mokėsi ne tik dainavimo, bet buvo baigusi ir Šekspyro dramos studiją. Marijona teigė, kad jei balsas nėra pajėgus išgauti tam tikrą natą, tai geriau ir nesistengti, kad veidas tebespinduliuotų meile, o ne pastangomis.

Taigi ji įsikūrė Kaune.

Taip, čia jai nestigo gerbėjų, tarp jų buvo Kipras Petrauskas, Faustas Kirša, Juozapas Albinas Herbačiauskas. Pirmuosius 14 metų Marijona gyveno „Metropolio“ viešbutyje, tame pačiame kambaryje, kurį buvo apsistačiusi daiktais, supirktais kelionės į Lietuvą metu – iš JAV ji plaukė laivu, stojusiu didžiuosiuose Europos miestuose. Didelė dalis šių daiktų dabar sudaro muziejaus ekspoziciją.

Į Kauną artistė atnešė naujų madų. Marijona teigė, kad nors lietuvaitės nepaprastai gražios, bet jų apranga labai blanki. Pati dainininkė leisdavo sau puoštis gerokai ryškiau, pavyzdžiui, nusidažyti plaukus violetine spalva ir priderinti violetinį kostiumėlį, arba dėvint salotinės spalvos kostiumėlį, įsisegti kelias žalias sruogas. Taip pat atlikdama vaidmenį operoje „Karmen“ ji pasirodė raudonai lakuotais kojų ir rankų nagais – anuomet nagų lakas nebuvo populiarus nei Lietuvoje, nei Europoje. Būtent dėl lietuviško stiliaus „blankumo“ Marijona suknelę, skirtą „Karmen“, siūdinosi Ispanijoje. Tarp jos sceninių atributų rasime ir mėlynų, žalių prisegamų blakstienų, turime nemažai išlikusios kosmetikos, sceninio grimo.

Kaip Marijona susipažino su Liudu?

Yra tokia istorija, kad Marijona išvydo jį teatre, labai nusiminusį, ir užkalbino. Iš pradžių Truikys nenorėjęs kalbėtis, nes manė, kad Marijona jo nesuprasianti, bet galų gale papasakojo, kad jam labai nesiseka su darbų terminais. Pasak jo, kūryba yra tarsi malda. Dar iš Vydūno Truikys buvo išmokęs, kad kuriant kiekvieną žingsnį reikia žengti labai atsakingai. Kurdamas scenografiją kartais jis visą dieną ant popieriaus nepadėdavo nė brūkšnio, tik klausydavosi muzikos. Savo darbą stengėsi atlikti maksimaliai gerai: jei scenografija tinkamai nepapildo muzikos, vadinasi, ji niekam tikusi. Taigi, jei Truikiui nepavykdavo išgauti norimo efekto, jis tiesiog vėluodavo – iš pradžių su eskizais, o vėliau, jei trūkdavo norimų medžiagų, ir su originalais. Kartais dėl šio vėlavimo premjera būdavo netgi metams nukeliama. Režisieriai, be abejo, būdavo labai nepatenkinti ir dėl to Truikį kartais atleisdavo iš darbo, pasamdydavo kitą scenografą, kuris užduotį atlikdavo per kelis mėnesius.

Būtent tokioje situacijoje Liudą užklupo Marijona. Savo ruožtu ji Truikiui papasakojo, jog, turėdama sesę vienuolę ir brolį kunigą, suprato, kad jos malda yra dainavimas, buvimas scenoje.

Šiek tiek apie Truikį. Garsusis scenografas buvo kilęs iš Žemaitijos, labai įdomios šeimos. Jo tėvas buvo dievdirbys, be to, puikus ūkininkas. Miškų apsuptoje sodyboje šeima turėjo fortepijoną. Kartą per savaitę ten atvažiuodavo muzikos mokytojas, mokęs visus penkis Truikių vaikus tuo fortepijonu skambinti. Būtent jis pastebėjo, kad Liudas turi absoliučią klausą ir tėvams patarė neleisti jo į kunigus, kaip buvo planuota. Taigi tėvai išsiuntė jį mokytis į Telšius, kur Truikys susipažino su Vydūnu. Juo žavėjosi, netgi perėmė dalį įpročių – pavyzdžiui, mėsos nevalgymą ir ankstyvą kėlimąsi (4 val. ryto! – aut. past.).

Kiek vėliau Liudas paprašė tėvų leisti jį mokytis į Kauno meno mokyklą bažnytinio meno. Atvykęs mokytis susipažino su dailininku Stasiu Ušinsku – vėliau jie taps vieninteliais art deco stiliaus scenografijos kūrėjais Lietuvoje. Ušinskas kritikavo meno mokyklos programą kaip atgyvenusią, siekė pakeisti mokyklos kryptį iš klasikinės, akademistinės į modernesnę, inicijavo studentų streiką. Į tai Kauno meno mokyklos vadovybė pasižiūrėjo griežtai ir visas kursas, o kartu ir Truikys, iš mokyklos buvo išmesti.

Tuomet Truikys iškeliavo studijuoti į Paryžių, Julian akademiją, kurioje užsirašė laisvu klausytoju. Vis dėlto ten jam neįtiko studijų kokybė, savo draugui Antanui Jonynui rašė, kad Kauno meno mokykloje lygis esti gerokai aukštesnis. Taigi menininkas užsiėmė aktyvia savišvieta: lankėsi muziejuose, spektakliuose, koncertuose, žavėjosi gotikinėmis bažnyčiomis. Pamėgo operas ir ypač Verdi’o muziką – pasakojo, kad operoje užsimerkdavo ir negalėdavo atsigėrėti dangišku muzikos teikiamu įspūdžiu ir harmonija. Bet atsimerkus, dėl nekokybiškos scenografijos ir kostiumų, jam tarsi du surūdiję vinys susmigdavo į akis. Tuomet jis ir išsikėlė tikslą kurti scenografiją, kuri papildytų muziką, o ne ją slopintų, gadintų. Grįžęs iš Paryžiaus į Lietuvą jis darbavosi Šiaulių dramos teatre, o vėliau gavo svajonių darbą Valstybės teatre Kaune.

Kuriant scenografiją operai Truikiui buvo labai svarbu apjungti muziką ir dailę. Netgi sakydavo, kad jie su Marijona Rakauskaite daugybę amžių atgimsta kartu, kad įgyvendintų pasaulyje menų sintezės idėją.

Beje, pora susipažino, kai Marijonai buvo 42-eji (ji buvo 12 metų vyresnė). Kartu jie sprendė, ar verta kurti žemiškąją šeimą, turėti vaikų. Nusprendė nekurti, o paklausti atsakydavo, kad jų šeimos tikslas yra kūryba. Jie nebuvo susituokę, bent jau nėra tai įrodančio dokumento. Vienas kitą vadindavo draugais (Truikys Marijoną – „gyvenimo draugu“), gyveno atskiruose kambariuose ir norėdami vienas pas kitą užeiti visad belsdavosi. Abu labai gerbė vienas kito privatumą. Žmonės matydavo juos einančius Laisvės alėja, šiek tiek atsilikusius vienas nuo kito, retai besikalbančius.

Tiesa, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus darbuotoja Rasa Ruibienė pasakojo vieno Liudo ir Marijonos draugo prisiminimą apie grįžimą namo kartu su jais po spektaklio premjeros. Pasak jo, lipant laiptais į kalną, Truikys kiekviename žingsnyje pakeldavo Marijonos pėdelę, ją pabučiuodavo ir tik tuomet padėdavo ant kito laiptelio – žinoma, toks ceremoningas keliavimas namo gerokai užtruko. Beje, menininkai mirė 12 metų skirtumu, bet sulaukę vienodo amžiaus – 83-ejų.

Kaip jų gyvenimas pasikeitė sovietmečiu?

Abiem buvo sudėtinga. Truikys buvo nušalintas nuo dėstytojo pareigų – paskaitų metu savo studentus mokė, kad jiems reikėtų lygiuotis ne į socrealizmą, o į senųjų civilizacijų meną, pavyzdžiui, Senovės Egipto. Vertinimo komisija jį ragino pasitaisyti, o to nepadaręs jis buvo ištrenktas iš Kauno meno mokyklos, taip pat iš Dailininkų sąjungos bei Valstybės teatro. Marijona Rakauskaitė, savo ruožtu, atsisakė pasikeisti amerikietišką pasą į sovietinį ir buvo priversta išeiti į paankstintą pensiją. Abiem beliko gyventi iš nedidelės Marijonos pensijos bei JAV giminaičių paramos.

Tuo sunkiu metu jie pradėjo išparduoti savo kolekciją. Deja, nėra išlikę jokio sąrašo, kuriame būtų nurodyta, kokius kūrinius pora turėjo ar pardavė anuomet, bet kolekcija smarkiai sumažėjo, ypač knygų. Apie likusias jo kambaryje knygas Truikys sakydavo, kad ant jų gali ir alkanas numirti, bet nė už ką neparduos. Panašų statusą turėjo ir kilimai – kolekcionieriams apie juos atsisakydavo net pasakoti. Apie šilkinį kilimą Truikys sakęs, kad tokių pasaulyje išlikę vos dešimt, mat jau išnykusi pati šilkverpių rūšis, gaminusi tokio tipo šilkines gijas.

Kokių dar įdomybių galite parodyti?

Daugybę. Kad ir šis kinų didiko drabužis, kuriuo mėgo dabintis abu namų šeimininkai. Juo pasipuošę jie priimdavo svečius į savo teminius vakarus. Vakaro temai visuomet būdavo parenkama muzika – per šias kolonėles ji skambėdavo taip garsiai, kad už pusės kilometro svečiai jau girdėdavo, jog yra laukiami. Pasakojama, kad sovietmečiu viena karininkų šeima netgi pasipriešino čia atkeldinama, nes nenorėjo gyventi smilkalų debesyje su nuolat garsiai griaudinčia muzika.

Lankytojams rodote ir nereprezentacinę buto dalį – vonią, virtuvę?

Tikrai taip. Virtuvėje yra ir mūsų darbo kabinetas. Virtuvė išlikusi beveik tokia pati – Truikio laikais joje nebuvo tik kompiuterio ir radiatorių. Radiatoriai Truikiui labai nepatiko, atrodė neestetiški, taigi jo draugai perstatė senuosius pečius ir atvedė iki jų dujų vamzdžius. Toks inžinerinis sprendimas aptinkamas ne viename sename name. Čia jų indai – kaip matote, jų visai nedaug.

Kaipgi jie gamindavo valgyti?

Negamindavo. Valgydavo lengvus pusryčius. Liudas Marijonai iš turgaus atnešdavo porą kiaušinukų, o pietauti eidavo į „Tulpės“, „Konrado“ kavines. Sekcijų, spintų taip pat neturėjo daug – Truikys teigė, kad sielai reikia erdvės.

Panašu, kad į kiekvieną klausimą jis turėjo paruošęs po atsakymą.

Tikrai taip. Jei kažkas nerasdavo jų namo, Truikys ramiai atsakydavo, kad dar ne laikas.

Papasakokite apie darbą šiame memorialiniame muziejuje.

Sutvarkėme šio buto spintas, ypač Marijonos. Taigi dabar galima apžiūrėti jos garderobą, suknelių kolekciją, papuošalus, kosmetiką. Taip pat laukiame remonto, kurio metu turėtų būti atkurtos originalios sienų spalvos. Juk kai muziejus perėmė šį butą, viskas buvo pilka nuo jų smilkyto kadagio ir gintaro. Mes smilkome kitokius smilkalus, kad sienos vėl nepapilkėtų. Pažįstami pasakodavo, kad Truikys juos pasitikdavęs dūmų debesyje, taigi stengiamės palaikyti autentišką namų atmosferą.

Taip pat renkame informaciją iš artimos Marijonai ir Liudui aplinkos. Juos pažinojusių žmonių prisiminimai turi specifinę, itin svarią vertę ir yra labai svarbi muziejinio darbo dalis.

Kokias paslaugas teikiate?

Visų pirma, muziejus visai neseniai pradėjo dirbti nuo antradienio iki sekmadienio, anksčiau būdavo atviras lankytojams tik iš anksto rezervavus laiką. Taip pat šiuo metu kuriame ir išbandome naujas edukacines programas, susijusias su Truikio ir Marijonos istorija bei jų kūrybos principais. Dėl erdvės stygiaus ir eksponatų trapumo tenka priimti tik grupes iki 10-ies žmonių, taigi šie užsiėmimai gana nišiniai. Esame linkę dirbti su šeimomis, meno būreliais, nes pagal programą atvežamų klasių sutalpinti tiesiog negalime. Šiuo atveju puikiai veikia išankstinės registracijos principas, kai edukacinę grupę sudaro keletas šeimų, porų ar pavienių lankytojų. Turime Marijonos fortepijoną, taigi čia vyksta klasikinės muzikos vakarai, kitokie koncertai.

Galime pridurti, kad šis butas yra nepaprastai gražioje Kauno vietoje. Lankytojai iš kitų miestų pastebi, kad žmonės šioje miesto dalyje su jais sveikinasi, kalbina, pasakoja apie Žaliakalnį. O šis namas iš kiekvieno kampo yra apsuptas ąžuolų, kurie, pasak Truikio, jį saugojo. Ąžuoluose laksto voverės. Nemažai žmonių sako norintys čia sugrįžti ir pabūti visą dieną. Viena moteris netgi siūlėsi savanoriškai išplauti buto langus, kad tik galėtų ilgiau pabūti, jos žodžiais, „Tarkovskio filme“.

Darbas čia tikrai suteikia prasmės pojūtį, juk galime žmones supažindinti su dviejų asmenybių labai turtingais gyvenimais, istorijomis, išmintimi.

Julija Račiūnaitė

Dainiaus Ščiukos nuotr.

Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. vasario numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

ciurlionis.lt

Šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“ vis garsiau skamba tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Pasak ansamblio dirigento Karolio Variakojo, 2013 m. įkurtas ansamblis – būrys draugų, profesionalių muzikantų, atliekančių XX-XXI a. muziką. Visai neseniai buvo išleistas pirmasis „Synaesthesis“ albumas „Another Point of View“, o ketvirtadienį, kovo 14 d, 19.30 val. Kauno menininkų namuose įvyks ilgai laukta kompozitoriaus bei garso menininko Andriaus Arutiunian multimedijų kūrinio „Atombic B“ premjera Lietuvoje. „Atomic B“ – kūrinys ansambliui, elektronikai ir dviems vaizdo ekranams, inovatyviai nagrinėjantis atominę energiją: kūrinyje figūruoja šios energijos formos paliestų žmonių pasakojimai, persipinantys su archyviniais Visagino miesto ir atominės elektrinės statybos vaizdais.

Šis dvilypis pokalbis su „Synaesthesis“ vadovais – K. Variakoju ir meno vadove Marta Finkelštein – bei kompozitoriumi A. Arutiunian – artimesnis žvilgsnis tiek į ansamblį, tiek į šį unikalų kūrinį. A. Arutiunian ir „Synaesthesis“ bendradarbiauja nuo pat ansamblio įkūrimo, ir, pasak kompozitoriaus, šis darbas – ne tik malonus,  „tačiau ir priverčia pasitempti kiekvieną kartu bendradarbiaujantį autorių“.

Marta Finkelštein. Tomo Tereko nuotr.

Karolis Variakojis. Dmitrij Matvejev nuotr.

Karoli ir Marta, kaip pristatytumėte „Synaesthesis“ pirmąsyk apie ansamblį girdinčiam žmogui?

Marta Finkelštein: „Synaesthesis“ – tai bendraminčių kolektyvas, pristatantis konceptualiai vieningus šiuolaikinės muzikos projektus, nuo XX amžiaus modernios klasikos iki dabarties kūrėjų darbų. Neapribojame savęs geografiniais ar estetiniais rėmais – imamės visko kas mums atrodo aktualu, gyva ir verčiausia susitikimo su klausytoju. Subjektyviai renkamės turinį, bet objektyviai vertiname savo pristatymų formatus, kuriuos dėliojame mąstydami apie smalsius kultūros lauko dalyvius.

Karolis Variakojis: Manau, tai galėtų atrodyti maždaug taip: būrys draugų (profesionalių muzikantų), atliekančių XX– XXI amžiaus muziką.

Nors gyvuojate palyginti neseniai, esate vadinami vienu veržliausių, įdomiausių ir ambicingiausių lietuviškų ansamblių. Karoli, ar galėtumėte papasakoti apie ansamblio įkūrimą?

K. V.: Esame apibūdinami visais šiais epitetais dėl to, jog ir esame vienintelis toks kolektyvas Lietuvoje. Ši ansamblio idėja iš principo susiformavo jau mokantis M. K Čiurlionio menų mokykloje, dvyliktoje klasėje. Buvome fanatikų grupė, karštai besidominti savo muzikinėmis specialybėmis. Mūsų darbštaus darbo vaisius tuo metu tapo abiturientų operos pastatymas, kuriai muziką rašė dveji kompozitoriai: Vitalija Glovackytė bei „ATOMIC B“ autorius Andrius Arutiunian, kuris tuo metu buvo mūsų klasės draugas, geras bičiulis bei žmogus, aktyviai vadovavęs mūsų visų smalsumui.

Marta, jūs prie ansamblio prisijungėte vėliau. Kaip sužinojote apie „Synaesthesis“?

M. F.: 2014 m., kuomet ansamblis jau buvo pradėjęs savo veiklą, grįžau iš mokslų Didžiojoje Britanijoje. Atgal į Lietuvą patraukė ne konkretus perspektyvų pažadas, bet man pačiai itin svarbus poreikis veikti savos kultūros lauke. Nuo pat grįžimo ieškojau bendraminčių ir įdomiausių veiklos formatų. Tą ir daug daugiau suradau „Synaesthesis” gretose. Nuo pirmų repeticijų supratau, kad šis ansamblis turi didžiulį potencialą, kuris slypi nerašytose ansamblio taisyklėse – gerbiama kiekvieno nuomonė, muzikinė intuicija ir iniciatyva. Fanatiškai įtikėjus šviesia šio ansamblio ateitimi, jo vystymas man tapo vienu iš azartiškiausių iki šiol turėtų užsiėmimų.

Ar galėtumėte daugiau papasakoti apie dabartinį savo darbą su ansambliu?

K. V.: Mūsų su Marta darbas nėra vien tik kūrybinis, muzikinis. Iš principo jis yra organizacinis. Su Marta daug bendraujame, diskutuojame, strateguojame ansamblio veiklą, būsimus koncertus, programas. Iš dalies tai ir yra kūrybinis darbas, kadangi iš principo mes sprendžiame koncertų turinį. Kalbant apie tiesioginį darbą, na, jis kaip ir kiekvieno muzikanto: repetavimas,  muzikinių partitūrų gludinimas, reikalingo skambesio ieškojimas ir begalės kitų kasdieniškų uždavinių išpildymas. Darbas gana amatiškas.

M. F.: Atėjusi į ansamblį po truputį vis labiau įsiliejau į ansamblio kūrybinę ir organizacinę erdvę, o tam jaučiau laisvę ir palaikymą iš „Synaesthesis“ narių. Inicijuodama vis daugiau projektų, ansamblio pristatymo platformų ir dialogų su kultūrinėmis organizacijomis, atsidūriau vadovaujančioje pozicijoje. Turiu prisipažinti, kad vadovavimas organizacijai, kuri tik vystosi ir žengia pirmus savarankiškus žingsnius, yra beprotiškai sudėtingas dalykas, kuriame vien muzikinio išsilavinimo ir entuziazmo tikrai nepakanka. Komunikacija, logistika ar buhalterija – viską reikia aprėpti, suprasti ir išmokti čia ir dabar, niekas už rankos nelaiko ir klaidoms įvykus nepaguodžia. Bet kartu tai atskleidžia ypatingai platų ir komplikuotą kultūros lauką, kur savo siūlomos idėjos vertę ar aktualumą turi pateikti kartais itin spalvinguose kontekstuose. Tai mus mobilizuoja ir verčia žvelgti į savo veiklą sąmoningai ir strategiškai, įvertinti siūlomų projektų aktualumą ir pristatymo formatus. Svarbiausia yra tai, kad priešakyje turime ambicingą ir gerai pagrįstą veiklos viziją, kuri aprėpia daugybę planų ir idėjų, kurias realizuojant turime laisvę vystyti ansamblį į pilnavertiškai ir kūrybingai veikiantį organizmą.

Koks jūsų santykis su šiuolaikine akademine muzika? Ar „Synaesthesis“ veikloje regite edukacinių aspektų? Taip pat – kokias šios muzikos tendencijas regite Lietuvoje bei užsienyje?

M. F.: Mano santykis su šiuolaikine akademine muzika pirmiausia yra grįstas didžiuliu smalsumu, kurį nuolat palaiko nauji atradimai. Pliuralistiniame kultūros lauke turime galimybę rinktis be galo skirtingus projektus, nuolat atrasti patys save iš naujo – kiekvieną kartą persigrupuoti ir sudėti skirtingus prasminius taškus – atskleisti įvairias muzikines estetikas, instrumentinius derinius, muzikos raiškos formatus. Pačios muzikinės tendencijos yra pernelyg įvairios ir priklausančios nuo specifinių regioną įtakojančių sociokultūrinių kontekstų, konkrečių asmenybių veiklos, kad galima būtų jas apibendrinti. Mūsų kaip atlikėjų didžiausia laisvė – neriboti savęs ir sekti tuo kas patraukia.

Taip pat šiuo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuoju doktorantūroje, kurioje mokslai, einantys greta darbo su ansambliu, man jautriausiu klausimu paverčia muzikos pristatymo tradicijas. Manau, kad būtent akademinės muzikos terpė, kitaip nei meno ar teatro sferos yra nepaprastai inertiška ir uždara, o dėl to nepasiduoda šiuolaikiškiems pristatymo formatams ir bet kokiems nukrypimams nuo ,,įprasto“ skambesio. Dažnai susidaro toks įspūdis, kad šiuolaikinės muzikos atlikėjai yra priešiškai nusiteikę klasikinės (slidus terminas, turiu omenyje tai, kas vyksta didžiosiose salėse) atžvilgiu. Bet tiesa yra tokia, kad muziką mes tikrai mylime visokią, bet įvairovės trūkumas ir dažnas šiuolaikinės muzikos išstūmimas iš bendro muzikinio konteksto į specializuotus renginius ar vietas tikrai kelia nuostabą. Man dažnai tikrai gaila, kad klausytojai yra apvagiami juos ,,saugant“ nuo neįprasto ar sunkiai suprantamo. Manau, kad mokantis iš kitų meno sferų galime kur kas jautriau žvelgti į labai įvairią muzikos terpę ir ieškoti šiuolaikiškų ir kūrybingų pristatymo būdų.

K. V.: Mano santykis, kaip ir minėjau, amatiškas, atlikėjiškas, ir nieko daugiau neprigalvosi. Kaip ir kiekvieno amato, jo taip pat reikia mokytis. XX – XXI amžiaus muzikos atlikimas, tam tikros jos technikos, čia, Lietuvoje, menkai žinomos. Atlikėjai kartas nuo karto vyksta į meistriškumo kursus. Dar, kalbant apie edukaciją, norėčiau išskirti keletą dalykų. Nuo pat ansamblio pradžios turėjome idėją kurti naują tradiciją Lietuvoje – modernios muzikos atlikimo tradiciją. Norint jai gyvuoti ar vystytis, reikia sukaupta patirtimi pasidalinti. Kaip tik šiuo metu galėjome pasidalinti dar nedidele, bet, visgi, patirtimi su kompozitoriais, moksleiviais šiuolaikinės muzikos festivalio „Druskomanija“ kontekste, edukacinėje dalyje. Kadangi dirbu Alytaus muzikos mokykloje, ten dvejus metus vedžiau XX amžiaus muzikos istorijos pamokas. Sava veikla natūraliai randa sklaidos kelią.

„Synaesthesis“. Arti nuotr.

Po šio turo Lietuvoje, kokie ansamblio ateities planai?

K. V.: Po šio turo rengsime festivalio „Druskomanija“ kūrybines dirbtuves bei koncertą, kuriame atliksime kompozitorių, moksleivių kūrinius mūsų ansambliui. Ko gero, šio sezono esminiu pasirodymu taps debiutinis „Vilniaus Festivalio 2019“ koncertas „Synaesthesis: abipus geležinės uždangos“.

M.F.: Atlikę „Atomic B“ Lietuvoje, balandį keliausime šį kūrinį pristatyti į Taliną, Estijos muzikos ir teatro akademiją, kur taip pat dirbsime su trimis jaunosios kartos estų kompozitorėmis. Vasarą taip pat laukia dalyvavimas Druskininkų menininkų rezidencijoje, šiuo metu derinama kitų metų festivalio „Gaida“ programa. Šalia festivalinių programų vystome ir savo kūrybinius projektus, kuriuos pristatysime jiems įgavus jau aiškesnes formas.

Ką jums ir ansambliui reiškia kūrinys „Atomic B“? Kaip jį pristatytumėte publikai?

M. F.: Manau, pirmiausia pristatant šį darbą dėmesį reikia nukreipti į jo autorių – Andrių Arutiunian, kuris yra vienas ryškiausių jaunųjų lietuvių kompozitorių. Jo darbai neapsiriboja tik muzikiniu lauku, dėl to jis yra pažįstamas ne tik muzikos, bet ir šiuolaikinio meno terpėje. Pats „Atomic B“ yra audiovizualinis kūrinys, kuriame greta muzikos vystomas ir paralelinis naratyvas, o tai praplečia muzikinį lauką ir konceptualiai atskleidžia pasirinktą tematiką. Taip pat mums labai svarbu, kad šis projektas, kurio dalis jau buvo sėkmingai pristatyta užsienio festivaliuose Austrijoje bei Slovakijoje, grįžta namo ir pagaliau galime jį pristatyti lietuviškai publikai.

K. V.: Manyčiau, kad šis kūrinys daugiau atskleidžia patį darbo su Andriumi  tęstinumą nuo mokyklos laikų iki šios dienos. Visada stengiamės dirbti su savo kartos lietuvių autoriais, padėti tapti jiems labiau žinomiems, ypač lietuviškame kontekste, o tam reikalingas jų kūrinių atlikimas, sklaida. Manau, jog „Atomic B“ pristatymas – tai Andriaus kaip stipraus lietuvių kompozitoriaus atskleidimas lietuviškai auditorijai.

Andrius Arutiunian. Tomo Tereko nuotr.

Andriau, dirbate su muzika ir vizualiaisiais menais, kuriate kompozicijas ir instaliacijas. Kaip save pristatytumėte?

Andrius Arutiunian: Esu kompozitorius ir garso menininkas, tad didelė darbų dalis yra skirta gyvam atlikimui, dažniausiai bendradarbiaujant su šiuolaikinės muzikos ansambliais. Kita vertus, savo darbuose naudojuosi ir hibridinėmis medijų formomis, tad tiek kompozicijos, tiek instaliacijos mano praktikoje tuo pačiu metu dažnai veikia skirtingose, tačiau tampriai susijusiose medijose.

Galbūt galėtumėte plačiau papasakoti apie savo kūrybinę praktiką? Jūsų svetainėje teigiama, kad jūsų muzika tiria „socio-kultūrines istorijas per garsinius artefaktus, dažnai žvelgdama į tapatybę, garsinį pasisavinimą bei garso ir muzikos ribas“. Ar galėtumėte daugiau apie tai papasakoti?

A. A.: Mano praktikos centre – garsas ir įvairūs jo kontekstai, generuojamos istorijos. Mane domina kaip garsas funkcionuoja politiniuose, socialiniuose kontekstuose, kokia jo paskirtis, kaip jis apibūdina šiuolaikinių visuomenių būsenas. Pavyzdžiui, muzika migrantų bendruomenėse – kaip kinta muzika dėl įvairių istorinių ar politinių priežasčių žmonėms atsidūrus naujose geografinėse ir kultūrinėse ribose? Mes žinome, jog muzikinės praktikos lengvai įtraukia naujus garsus, stilius ir muzikines priemones. Kita vertus, socialinis muzikos vaidmuo taip pat kinta ir inkorporuoja naujas praktikas atsiradusias skirtingose garsinėse aplinkose. Mane domina bendruomenių santykis su garsais, muzikinių tradicijų kismas žmonėms atsirandant skirtingose erdvėse ir laikuose. Garsiniai artefaktai („rasti“, archyviniai, nemuzikiniai garsai) leidžia perrašyti šias istorijas nauja muzikine forma ar pateikti juos šiuolaikiniu formatu.

Kalbant apie tapatybę, jūs turite ir lietuviško, ir armėniško kraujo, gyvenate Nyderlanduose. Ar šis tapatybės hibridiškumas, mobilumas daro įtaką jūsų kūrybai?

A. A.: Manau, šis tapatybės klausimas mano darbuose pradėjo ryškėti būtent gyvenant Nyderlanduose. Istoriškai Nyderlandai – kolonijinė šalis, tad natūralu, jog meno srityje kultūrinės tapatybės ir politizuotų naratyvų diskursas užima svarbią vietą. Tapatybė tampa svarbiu atramos tašku ir plačiojoje visuomenėje – nuo klausimų apie švenčiamas šventes ar svarbias minėjimų dienas, iki svarstymo apie tai ką daryti su muziejuose eksponuojamais „atsivežtiniais“, kolonijiniais artefaktais. Šiaip ar taip, tapatybės yra konstruojamos, jas apibūdiname naudodamiesi mums įprastais kultūriniais ir politiniais terminais. Kokie yra tapatybių garsiniai artefaktai ar jų muzikinės žymės? Kaip buvo atrinkti į kosmosą 1977 metais NASA išsiųsti „Golden Record“ klasikinės ir folklorinės muzikos įrašai? Kokios muzikos klausosi kišenvagiai? Kokius duomenis generuoja komercinių lėktuvų skrydžių trajektorijos, jų greičiai ir kryptys, ir kaip jie skambėtų išversti į muzikinę kalbą ir atlikti instrumentais gyvais? Panašūs klausimai dažnai tampa mano kūrinių pradiniais atsiradimo taškais.

Kaip kilo mintis dirbti su atominės energijos istorijomis?

A. A.: Atomine energija ir jos įtaka susidomėjau apie 2014 metus. Kaip tik tuo metu viešojoje erdvėje pradėta kalbėti apie Ignalinos atominės elektrinės uždarymo paskutiniosios fazės pradžią ir jos poveikį Visagino miestui. Taip pat panašiu metu pasirodė ir naujų įrodymų dėl plataus radiacijos poveikio žmonių sveikatai po 2011 metų Fukušimos atominės jėgainės avarijos Japonijoje.

Kūrinio pradžia tapo istorinė atominės energijos sąsaja su XX a. įsigalėjusiu post-industriniu požiūriu į gamtą ir ekosistemas kaip į neišsemiamus resursų rezervus, beveik privalomai nukreipiamus į pastovaus ekonominio augimo skatinimą. Šis požiūris, dar nesusidūręs su XXI a. dėl ekologinių-socialinių pasekmių išsivysčiusia antropocenine polemika, tampriai susijęs ir su utopiniais projektais – utopija ne tik klasikine politine, tačiau ir ekologine bei urbanistine prasme. Kūrinyje kalbant apie atominių jėgainių statymą, atsiradimą ir pradžias, skirtingos utopijų formos natūraliai įgijo svarbų vaidmenį ir „Atomic B“ kūrinyje.

Galbūt galėtumėte papasakoti apie „Atomic B“ kūrimo procesą ir bendradarbiavimą su „Synaesthesis“?

A. A.: Su „Synaesthesis“ dirbu jau nuo 2013 metų, nuo pat ansamblio atsiradimo pradžios. Per šiuos metus keitėsi ir ansamblio skambesys, sudėtis, bei muzikinės kryptys. Labai įdomu stebėti šią jų transformaciją iš pradedančio ansamblio į jau pripažintą ir bene aktyviausią šiuolaikinės muzikos darinį Lietuvoje. Tad darbas su „Synaesthesis“ ne tik malonus, tačiau ir priverčia pasitempti kiekvieną kartu bendradarbiaujantį autorių.

Kita vertus, „Atomic B“ sukūrimas užtruko porą metų, iki pat jo premjeros „Melos-Ethos“ festivalyje Bratislavoje 2017 metais. Kūrinys pakankamai techniškai sudėtingas, jį sudaro elektronika, įgarsinti instrumentai, pora vaizdo ekranų. Videomedžiaga yra grojama „gyvai“, ji intensyvi ir sinchronizuota su muzikiniais garsais. Dirbti su tokiais multimedijiniais projektais visuomet yra tam tikras techninis ir kūrybinis iššūkis, kadangi galutinė partitūra dar turi būti atlikta ir šešių žmonių ansamblio. Tačiau dirbant kartu su „Synaesthesis ansambliu šis procesas įvyksta pakankamai natūraliai, esu tikras, jog tai jausis ir koncertų Lietuvoje metu.

Svarbi kūrinio dalis – atominės energijos paliestų gyventojų istorijos. Kas jas rinko? Kaip vyko šis procesas? Ar žmonės noriai dalinosi pasakojimais?

A. A.: Kūrinio vizualinę medžiagą sudaro dvi vaizdo projekcijos. Pirmoji remiasi Ignalinos atominės elektrinės statymo kadrais, kurie kūrinyje yra smarkiai apdoroti, perkirpti ir transformuoti. Originalaus G. Skvarnavičiaus filmo naratyvas bando įtikinti apie atominės jėgainės bei urbanizacijos privalumus, tačiau dėl pasirinkto filmavimo pobūdžio (staigiai judanti kamera, intensyvūs pritraukti kadrai), filmo eigoje atsiskleidžia paslėptas nerimas ir užuominos apie galimas neigiamas atominės energijos naudojimo pasekmes.

Minėtoji videomedžiaga veikia  kaip priešprieša antrajam vaizdo ekranui, kuris funkcionuoja kaip tam tikras rašytinis balsas laike. Tad tekstai yra sudaryti tiek iš prisiminimai iš „atominių miestelių“ (gyvenviečių įkurtų ar įsikūrusių dėl ar prie atominių jėgainių) gyventojų įvairiose šalyse (Lietuva, Rusija, Japonija, JAV ir pan,), tiek iš ištraukų tekstų siūlančių ar kvestionuojančių utopinius projektus (miestus, valstybes ir santvarkas). Juos rinkau iš įvairių archyvų rašytinių ir vaizdo pasakojimų forma. Šie tekstai projektuojami ant antrojo ekrano, o kūrinio metu jie veikia vidinio balso, negirdimo veikėjo forma.

Pabaigai: kokie jūsų kūrybiniai ateities planai – kas seka po atominės energijos?

Šiuo metu dirbu ties nauju kūriniu, susijusiu su veido atpažinimo technologija naudojama Europos Sąjungos sienose skenuoti „nelegalius“ migrantus, norint įsitikinti jų pasakojimų autentiškumų. Migrantų veidai šio dirbtinio intelekto algoritmo pagalba yra skenuojami, o jų veidų mikro-ekspresijos tariamai nurodo ar jie sako tiesą apie savo praeitį ir pabėgėlio statusą. Nors skirtingi kriminologijos mokslininkai ir yra įrodę, jog biometriniai kūno duomenys nekoreliuoja su melu ar teisybės sakymu, ši technologija šiuo metu jau testuojama Latvijos, Graikijos ir Vengrijos išorinėse sienose. Savo naujajame darbe, kurį išvysčiau rezidencijos BALTIC šiuolaikinio meno centre Niukaslyje metu, perdirbu šį algoritmą ir juo skenuoju įvairių rašytojų vaizdo įrašus, kuriuose jie kalba apie tapatybes, tiesą bei melo technologijas. Algoritmas skenuoja šiuos įrašus ir naudodamas savo kriterijus nusprendžia ar kūrėjai sako tiesą, ar visgi meluoja, o šie duomenys tiesiogiai transformuoja mano sukurtą muzikinę medžiagą. Kūrinio, kuris vadinasi „Portraits and Poets“ pristatymas įvyks šių metų rudenį, tad šiuo metu intensyviai bendradarbiauju su programuotojų komanda, kartu vystome minėtajį algoritmą ir pačią muzikinę kūrinio medžiagą.

Paulina Drėgvaitė

KMN inf.

kmn.lt

Pauliaus Jurjono istorija – puikus pavyzdys, kaip palaikymas gali atverti duris į plačius galimybių horizontus ir motyvuoti bendruomenę atsakyti tuo pačiu. Dažnai nesusimąstome, kokią didelę reikšmę žmogaus gyvenime turi prieinamumas prie daugeliui, rodos, tokių savaime suprantamų dalykų kaip mokslas, kultūra ir per tai pasiekiamos bendruomenės. Pauliaus atveju prieinamumas priklauso nuo visuomenės pritaikymo kalbantiems gestų kalba. Daug kas iš mūsų nežino, kad lietuvių gestų kalba yra viena iš oficialiai pripažintų kalbų Lietuvoje. Ją kasdien vartoja iki 8 000 Lietuvos kurčiųjų ir iki 40 000 neprigirdinčiųjų. Ši kalba yra gimtoji ir pagrindinė daugumai šių žmonių, dažnai girdinčiųjų vis dar nesusimąstant vadinamų kurčnebyliais.

Iki 7 metų augai Šilutėje, po to persikėlei į Kauną, kur gyveni iki šiol. Sakoma, kad mažesniuose miestuose trūksta kultūrinio gyvenimo ir pramogų. Sakyk, kokius skirtumus pastebėjai tarp miestų iš kurčiojo perspektyvos?

Į Kauną atsikrausčiau todėl, kad čia yra stipri kurčiųjų mokykla. Darželio Klaipėdoje surdopedagogė pasiūlė, kad geriausia būtų važiuoti mokytis į Kauną. Pradžioje atvykau su mama. Ji su manimi pabuvo pirmąją savaitę, kad pasibandyčiau, kaip man toje mokykloje eisis. Kai pamatė, kad man viskas gerai, išvyko, o aš likau mokytis Kaune. Nuo pirmadienio iki penktadienio likdavau mokykloje, o savaitgaliais grįždavau į Šilutę, pasiimdavo mama arba tėtis, taip ir važinėdavau. Neseniai mamos paklausiau, kaip aš ten mokiausi, juk iš pradžių nemokėjau gestų kalbos, kaip aš taip iškart integravausi tarp kurčiųjų. Mama sakė, kad per savaitę pramokau gestų kalbos, susidraugavau su kitais. Pats nustebau sužinojęs. Nesigailiu. Kaune daugiau galimybių, platesnė prieiga kurtiesiems. Bet negaliu sakyti, kad Šilutė kuo nors bloga. Labai gražus, ramus, tvarkingas miestas, gamta labai graži. Kaune esu gana aktyvus, turiu daug veiklos ir, kai jau viskas perkaista, pailsėti vykstu pas tėvus, į Šilutę. Dar didelis pliusas, kad Šilutėje, priešingai nei Kaune, nėra didelių eilių parduotuvėse (juokiasi). Bet iš tikrųjų pramogų Kaune tikrai daugiau, ir galimybių daugiau. Kurčiųjų bendruomenė čia didesnė.

Papasakok, kuo užsiimi?

Šiuo metu studijuoju Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete (magistrantūros studijos) ir Vytauto Didžiojo universitete (profesinės pedagogo studijos), noriu būti dailės mokytoju. Kauno kurčiųjų jaunimo organizacijoje esu medijų technologijų būrelio vadovas. Dalyvauju įvairiose veiklose, projektuose, vaikų stovyklose. Savanoriauju gidu Lietuvos švietimo istorijos muziejuje. Taip pat esu Lietuvos kurčiųjų jaunimo asociacijos tarybos narys, Kauno kurčiųjų jaunimo organizacijos tarybos narys, Lietuvos kurčiųjų draugijos Kauno teritorinės valdybos prezidiumo narys bei Lietuvos kurčiųjų draugijos delegatas.

Įspūdingas sąrašas! Kaip viską spėji?

Man pasisekė, kad turiu draugų ir šeimą, kurie visada gali padėti ir palaiko. Todėl ir spėju viską taip lanksčiai ir visą laiką žengiu į priekį. Žinoma, kartais būna sunku, bet susitvarkau. Kodėl veikiu tiek daug visokių dalykų? Tokiu būdu greitai praeina laikas, jauti, kad gyveni, būna įdomu. Kai pasensiu, turėsiu ką prisiminti. Man daug kas sako: „Šito negaliu, nespėsiu, laiko neturiu“, o aš jiems atsakau: „Vadinasi, tu nenori.“ Jei žmogus nori, tai viską gali ir viską spėja.

Ar netrūksta paroje valandų?

Ne, spėju ir pamiegoti (šypsosi). Tokią istoriją galiu papasakoti. Dalyvavau „Erasmus+“ projekte Turkijoje, ten mokiausi ir sužinojau, kad kitai dienai jau reikia egzaminui paruošti nutapytą drobę. Na, tai ką, viską mečiau ir 16 valandų be pertraukos tapiau. Šiaip ne taip spėjau ir pasiruošiau. Ir viskas neblogai pavyko. Aišku, ne kasdien taip būna, kad valandų pritrūksta, bet pasitaiko visko. Būna, pats skundžiuosi, kad nespėsiu, ką reikės dabar daryti, o paskui žiūriu, kad spėjau ir padariau viską. Po to jaučiuosi kaip koks asilas, galvoju, ko aš čia skundžiausi.

Kurtiesiems labiausiai trūksta informacijos apie jiems pritaikomus renginius mieste, o girdintiesiems – informacijos apie kurčiųjų kultūros ypatumus.

Ar ir vaikystėje buvai linkęs į menus, kūrybą?

Visada žinojau, kad man sekasi dailės dalykai, bet nepasakyčiau, kad tai labai mėgau. Neplanavau to mokytis. Pirmą sykį mokytoja mane nuvedė į dailės būrelį, pradėjau lankyti, bet nepatiko ir išėjau. Kažkodėl manęs netraukė, nors sekėsi. Kai jau baigiau mokyklą, svarsčiau, ką daryti toliau. Tuo metu jau supratau, kad nemėgstu teorinių dalykų, kad noriu mokytis per praktiką. Tada prisiminiau, kad dailė, piešimas man gerai sekasi. Mama priminė, kad buvau rodęs jai vienos kolegijos lankstinuką. Susiradau jį ir nuėjau į Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetą. Iki šiol esu labai dėkingas vienai auklėtojai iš mokyklos, ji pati menininkė, padėjo man, palydėjo į kolegiją. Pasidomėjome, kokios ten specialybės. Fotografija, architektūra, interjero dizainas… žiūrėjau, žiūrėjau ir viena man labai įstrigo – dekoratyvinė plastika. Toks negirdėtas dalykas pasirodė. Pažiūrėjau, kad šioje specialybėje galima rinktis vieną iš skirtingų dalykų: odą, tekstilę, stiklą ar keramiką. Pamaniau, kad įdomu, kodėl nepabandžius. Pats įdomiausias man pasirodė stiklas. Galvojau, kaip čia su tuo stiklu, ką čia su juo veikti, reikia pabandyti, nes tikrai įdomu. Pradėjau studijuoti ir mano gyvenimas pasikeitė. Iki studijų kolegijoje buvau toks paprastas žmogelis, visada juodai apsirengęs, tamsus, pilkas, nieko ryškaus manyje nebuvo, plaukų, aišku, irgi nesidažydavau. Pradėjus studijuoti kolegijoje mano gyvenime atsirado spalvų, veiklų, aktyvumo. Nuo to viskas ir prasidėjo.

Esu labai dėkingas Kauno kolegijos dėstytojams, kad jie iš tikrųjų atsižvelgė į mano poreikius ir skyrė dėmesio, tikrai daug kur galėjau dalyvauti ir nepatyriau jokios diskriminacijos. Visi man padėjo, buvo puiku. Pavyzdžiui, ten sužinojau apie „Erasmus+“ mainų programą, pats nebūčiau sugalvojęs dalyvauti, bet dėstytojai padrąsino ir įkalbėjo. Dėstytojų paskatintas dalyvavau konkurse prezidentinei stipendijai laimėti. Pasisekė, laimėjau. Nuo to laiko aktyviau įsitraukiau į kurčiųjų bendruomenę, projektus, veiklas, tolimesnes studijas. Štai šiemet jau baigsiu magistro studijas. Iš tikrųjų laukiu to momento. Susirasiu naują darbą, planuoju pakeisti būstą. Prasidės naujas etapas.

Papasakok, ką planuoji veikti toliau?

Kurčiuosius noriu mokyti dailės. Gal iš pradžių bandysiu įsidarbinti auklėtoju, pranešiau kurčiųjų mokyklai, kad turiu tokį norą, tokią svajonę, o toliau žiūrėsime.

Kaip kilo mintis pasirinkti mokytojo profesiją?

Matau, kad vaikai dažnai nesupranta, kam ta dailė ir koks jos tikslas. Manau, kad visi viduje turi tą menininko gyslelę, bet to nejaučia. Mokytojo tikslas yra ne užduoti užduotį ar pasakyti „imk ir piešk“, bet paaiškinti, kodėl tai svarbu, naudinga, kokias galimybes tai gali atverti. Ir juk nebūtina piešti taip, kad kažkam kitam tai atrodytų labai gerai ar labai gražu. Dailė turi labai daug skirtingų sričių, reikia viską pamatyti, tada atsiranda motyvacija ir džiaugsmas. Iš tiesų Lietuvoje to labai trūksta. Laikai keičiasi ir vaikai keičiasi, tad, manau, kad ir mokytojai turi keistis. Toks mano tikslas, matau trūkumų švietimo sistemoje, noriu įsitraukti ir juos ištaisyti. Užsiimti ugdymu.

Esi vedęs ir dailės terapijos užsiėmimus. Ar sutinki, kad menas, kultūra gali padėti žmogui įveikti emocinius sunkumus?

Kai viename projekte gavau pasiūlymą vesti dailės terapijos užsiėmimus, man tai pasirodė labai įdomu. Buvo pakviesta grupė vaikų. Tiesa, negalėčiau pasakyti, kad iš pradžių jie buvo palankiai nusiteikę užsiėmimų atžvilgiu. Bet nepuoliau į paniką, nusprendžiau išbandyti įvairius dalykus. Padėjau baltų popieriaus lapų, daviau baltos spalvos vaškinių kreidelių ir pasiūliau vaikams piešti. Jie pažiūrėjo į mane ir sako: „Ar čia mes akliesiems piešime, ar kaip suprasti?“ Sakau, pieškite, kaip jums išeina, pabandykite. Paskui daviau kitokių spalvų kreidelių, tada perėjome prie akvarelės. Pasiūliau išsirinkti akvarelės spalvą ir ja padengti visą popierių. Staiga vaikai pasikeitė, suprato, koks čia kabliukas, kad čia kažkas vyksta, jų baltomis kreidelėmis piešti piešiniai išryškėja akvarelės fone. Svarbiausia, kad piešdami vaikai atsipalaiduoja, gali pajusti, kad labai daug dalykų tampa įmanoma. Galiausiai iš vaikų veidų matėsi, kad viskas praėjo puikiai. Menas gali perteikti įvairiausią prasmę ir mintis, socialines žinutes. Taip tiek žinutė, tiek pats menas žmogui tampa prieinamesnis ir patrauklesnis.

Vienas iš tavo pomėgių yra imitacinis dainavimas. Daugeliui girdinčiųjų turbūt sunku suvokti, koks kurčiųjų santykis su muzika. Gal galėtum papasakoti daugiau?

Žinoma, ne visiems kurtiesiems patinka imitacinis dainavimas, bet man – labai. Svarbiausia jausti ritmą. Norint laiku įstoti, yra skaičiuojama. Jeigu stilius lėtesnis, tai lėčiau, jei greitesnis, greičiau. Iš tikrųjų reikia labai ilgai tam treniruotis. Vienai dainai paruošti reikia skirti apie pusę metų (jei po truputį, repetuojant kartą per savaitę), kartais mažiau. Priklauso nuo dainos sudėtingumo ir tempo. Kaip aš tai darau? Pradžioje turiu labai mažą kolonėlę, įsijungiu visu garsu ir sau prisidedu prie ausies, kad šniokštų stipriai. Taip suprantu, ar man patinka daina, koks ritmas, paskaitau tekstą, išsiaiškinu, kokie žodžiai, kokia žodžių forma. Klausydamasis muzikos iš pagarsėjimo suprantu, kad jau prasideda tekstas, nes muzika dažniausiai groja truputį tyliau, o kai prisideda vokalas, pasikeičia vibracija ir garsas. Iš to, kaip ta vibracija sklinda, ar rami kaip banga, ar greitai, ar linksmai, net suprantu, koks dainos muzikos stilius. Pagal tai pritaikau visą kūno kalbą.

Lietuvių kalboje žodis „mėsa“ gestų kalba rodomas pirštu prie kaklo, o latvių gestų kalboje tai reiškia „Ryga“, sostinė.

Manau, daugelis negalėjo atitraukti akių nuo gestų kalbos vertėjos, taip išraiškingai imitavusios Donny Montell dainą per jo pasirodymą „Eurovizijoje“ 2016 metais.

Taip, tikrai. Ta mergina vardu Laura. Puikiai išvertė ir perteikė dainą. Iš tikrųjų džiaugiuosi, kad ji drąsiai ryžosi dalyvauti tarptautiniame projekte ir parodė, kad mes, kurtieji, daug ką sugebame.

Filmavaisi hiphopo atlikėjo Medono dainos „Enimeni 5“ vaizdo klipe. Kaip tai nutiko? Ar tau patinka hiphopo muzika? Beje, pažiūrėjęs šį klipą supratau, kad abi šios kultūros – hiphopo ir kurčiųjų – turi vieną panašumą – abiejose labai daug gestikuliuojama. Niekada nebuvau apie tai pagalvojęs.

Pats Medonas sugalvojo, kad nori gestų kalbos šiame muzikos klipe. Susisiekė su kurčiųjų reabilitacijos centru, ieškojo žmogaus, kuriam tiktų šis stilius. Man visai tiko ir buvo įdomu sudalyvauti. Pirmą kartą buvo sunku, nieko nesupratau, toks greitas tempas, maniau, nesugebėsiu. Bet mane vis drąsino, kad pavyks, pasitreniruosi ir išeis. Turėjome visko išmokti per gana trumpą laiką. Bet pasikonsultavome, kaip viską geriau susiderinti, ir pavyko. Sunkiausia buvo būtent išversti patį tekstą į gestų kalbą. Kad būtų aišku, ką norima pasakyti. Nesinorėjo nesąmoningai bet kokius gestus rodyti. Buvo tikrai nelengva, bet kartojom, kartojom ir po truputį pavyko. Kai man patinka muzikos stilius ir daina, galiu prie jos ilgai dirbti. Yra žmonių, kurie labai mėgsta klausytis senųjų žvaigždžių, kaip Povilaitis, Šiškauskas. Man nelabai patinka tokia muzika. Per ramios dainos. Aš mėgstu aktyviau. Kiekvieno žmogaus skirtingas skonis.

Jau kurį laiką man labai patinka „Maisto banko“ organizacijos inicijuojamo labdaros telemaratono „Pasidalink“ himnas, kurį įdainavo daug Lietuvos muzikos žvaigždžių. Seniai norėjau imituoti šią dainą, bet anksčiau nebuvo geros kokybės įrašo. Ne per seniausiai išėjo gera, nauja dainos versija su puikia muzika. Su kurčiųjų kolektyvu planuojame atlikti šią dainą. Man patinka jos prasmė ir idėja, visiems daug džiaugsmo atneša.

Įdomu, kad savo magistriniam darbui pasirinkai temą, taipogi susijusią su garsu.

Mano magistrinio darbo tema – „Kurčiųjų sąlytis su garsu pasitelkiant skulptūros ir instaliacijos raišką“. Man pasirodė labai įdomu panagrinėti, kaip garsas gali būti susijęs su skulptūra. Tik girdimas garsas nėra patiriamas kurčiųjų, tad man buvo įdomu, kaip per skulptūrą galima perteikti garsą kurtiesiems. Iš tikrųjų kurtieji labai gerai supranta garsą. Garsą galima perteikti ir parodyti gestų kalba. Pavyzdžiui, gestas „durys“ – priklausomai nuo to, kaip durys užsidaro, – ar paprastai, lėtai, ar su trenksmu, – per tai perteikiamas garsas lėčiau ar greičiau gestikuliuojant. Pastebėjau, kad yra tų garso raiškų ir tai galima susieti. Buvo sudėtinga rasti tam formą. Turėjau dvi idėjas: per prisilietimą, kad būtų vibracija, pajaučiama palietimu, ir antrą – per vizualumą, kad garsas būtų matomas. Iš pradžių bandžiau padaryti iš veidrodžių kubo formą, o jų viduje instaliavau žemų dažnių šaltinį. Dėl skleidžiamų žemų dažnių veidrodis vibruoja, tad labai aiškiai matosi, ar ten greitas dažnis, ar lėtas, vibracija kinta ir matosi ant kubo. Buvo labai įdomus eksperimentas. Kita idėja, kurią išbandžiau, buvo stiklo skulptūra, primenanti gongą, pritvirtintą ant stovo prie žemės. Pats žmogus delnu gali suduoti į stiklą-gongą ir pajusti vibraciją. Tada pagalvojau, kad gal nieko įdomaus, jei žmogus pats turi suduoti, tad eksperimentuoju, ieškau, kaip tai automatizuoti, galbūt naudoti elektromagnetus, kad jie sužadintų tą vibraciją.

Daug kas nusistebi sužinoję, kad gestų kalba nėra universali visame pasaulyje, o skirtinga kiekvienoje šalyje. Sakyk, ar visgi išeitų susikalbėti su užsieniečiais? Pagal „Erasmus+“ programą studijavai Turkijoje, kaip ten bendravai?

Dažniausiai, jeigu vyksta koks tarptautinis projektas, kuriame susirenka žmonės iš skirtingų šalių, komunikuojama tarptautiniais gestais. Susitikus užsienietį galima ir pasigestikuliuoti, pasirodyti pirštais. Turkijoje žmonės nemokėjo tarptautinių gestų, tad man reikėjo išmokti turkų gestų kalbos. Bet gana greitai išmokau, maždaug per mėnesį. Po truputį, po truputį ir žiūriu, kad kalbu. Turkijoje praleidau dešimt mėnesių.

Ar tiesa, kad skirtingose kalbose tas pats gestas gali turėti skirtingą reikšmę?

Taip, tikrai pasitaiko. Pavyzdžiui, lietuvių kalboje žodis „mėsa“ gestų kalba rodomas pirštu prie kaklo, o latvių gestų kalboje tai reiškia „Ryga“, sostinė.

Ar dažnai lankaisi Kauno kultūriniuose renginiuose? Ar gali rinktis eiti ten, kur nori, ar visgi dažnai pastebi, kad renginiai nėra pritaikomi kurtiesiems?

Išties yra nemažai renginių, kurie nepritaikyti kurtiesiems. Bet yra ir gerų pavyzdžių. Pernai (ir šiemet – red. past.) per Vasario 16-osios šventę ir Hanzos dienas dideliame ekrane buvo rodomas gestų kalbos vertėjas. Džiaugiausi, nes kurtiesiems tikrai labai malonus toks dėmesys. Mielai lankausi parodose, skaitau jų aprašymus ir jokių bėdų nekyla. Į kai kuriuos renginius užsisakau vertėją. Kauno menininkų namai savo internetinį puslapį pritaikė kurtiesiems, svarbiausia informacija ir naujienos yra verčiamos į gestų kalbą. Taip pat ši įstaiga inicijuoja ekskursijas gestų kalba modernizmo architektūros maršrutais. Esu šių ekskursijų gidas, tad pastebiu, kad pamažu, nors ir lėtai, daugėja į ekskursijas užsiregistruojančių kurčiųjų. Ateityje gal būtų galima vesti tokias ekskursijas ir kurčiųjų grupėms iš užsienio. Bendradarbiaujant su Lietuvos kurčiųjų draugija Kauno menininkų namų organizuojamos Putvinskio gatvės dienos metu vyko kurčiųjų kultūros ir gestų kalbos pristatymas. Tai labai svarbu, nes kurtiesiems labiausiai trūksta informacijos apie jiems pritaikomus renginius mieste, o girdintiesiems – informacijos apie kurčiųjų kultūros ypatumus.

Gal skaitysiantys šį interviu nelabai supras, apie ką kalbame, ir nesuvoks, kiek kartais nedaug reikia, kad renginį būtų galima pritaikyti kurčiųjų bendruomenei. Gal trumpai galėtum apibūdinti, kas svarbiausia?

Tikslaus vieno patarimo, kaip tai padaryti, negaliu duoti. Viskas priklauso nuo erdvės ir renginio. Iš tiesų drąsiai galima kreiptis į Lietuvos kurčiųjų draugiją, Kauno kurčiųjų reabilitacijos centrą, Kauno kurčiųjų jaunimo organizaciją ar mane asmeniškai. Mielai susitiksime, pasikalbėsime, apžiūrėsime erdvę, aptarsime renginio formatą ir tada galėsime pateikti konkrečias rekomendacijas. Tikrai pasiūlysime visus įmanomus variantus. Geriausia susitikti gyvai, tada viskas būna daug aiškiau ir paprasčiau. Puikus to pavyzdys – Nacionalinis Kauno dramos teatras, pasikvietęs mane pasitarti. Buvo priimtas sprendimas rodyti titrus ekrane, esančiame tame pačiame regos lauke kaip ir scena. Taigi jau kurį laiką čia rodomi spektakliai pritaikyti kurtiesiems. Kurčiųjų bendruomenė yra informuojama, kada rodomas toks spektaklis. Tai puikiai veikia. Pats mačiau jau keletą. Taip pat labai svarbu suvokti, kad kurtiesiems pritaikomi renginiai vis dar yra naujovė. Kurtieji nėra pripratę eiti į tokio pobūdžio renginius ir vietas. Tad pradžioje gali būti sunku prikalbinti žmones ateiti, pabandyti. Reikia skirti laiko užmegzti kontaktą su bendruomene. Na, o pasikvietus į renginį reikia turėti minty, kad labai svarbu palikti gerą pirmąjį įspūdį.

Tavo manymu, ar Kaunas – kurčiųjų bendruomenei patogus miestas? Ir ko trūksta labiausiai?

Pasikartosiu – labiausiai trūksta informacijos. Pernai buvo švenčiama pirmoji Laimės diena, o aš apie tai nieko negirdėjau. Apie tai sužinojau tik prieš dvi ar tris savaites. Pagalvojau, koks šaunus renginys, kaip įdomu, norėčiau pamatyti ir sudalyvauti. Tad didžiausias trūkumas – informacija. O apskritai, mano nuomone, kurtiesiems Kaune gyventi gera ir malonu. Renginių tikrai yra, labai daug jų organizuoja patys bendruomenės nariai. Žinoma, organizuojant renginius, siekiant integracijos, kad galėtų dalyvauti ir girdintieji, ir kurtieji, problemų vis dar kyla. Bet pamažu situacija gerėja. Grįžtant prie Laimės dienos – šiemet Kauno kurčiųjų jaunimo organizacija planuoja šio renginio metu plačiai girdinčiųjų bendruomenei pasiūlyti gestų kalbos pamokas, pristatyti kultūrą, parodyti imituojamų dainų (plačiau apie renginį skaitykite čia, – red. past.). Tikiuosi, kad įgyvendinsime šią idėją ir žmonės susidomės. Norisi, kad žmonės nustotų bijoti, suprastų, kad norint atkreipti dėmesį, galima švelniai paliesti kurčiojo petį.

Edvinas Grin
Dainiaus Ščiukos nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. kovo numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Architektūrinis paveldas dažnai būna suvaržytas griežtų reikalavimų. Vis dėlto, vienaip ar kitaip, kartais tenka ieškoti kompromisų tarp pastato praeities ir jo pritaikymo šiandienos reikmėms – ypač kai tai susiję su pastato atvertimi visoms visuomenės grupėms. Nors pasaulyje vyrauja tendencija, kad kuo toliau, tuo daugiau architektams tenka dirbti su jau egzistuojančiais pastatais bei šiuolaikine jų panauda, Lietuvoje architektų darbai, rekonstruojant esamus pastatus, neretai lieka pamiršti. Ta proga – apie paveldo sampratas, senųjų pastatų adaptacijas bei kintantį jų suvokimą pakalbinau jaunosios kartos architektę Rasą Chmieliauskaitę.

Pasitaiko, kai naudojimosi patogumas yra aukojamas dėl „švarios“ dizaino idėjos. Pavyzdžiui, viešame pastate visi paviršiai šviesaus betono ar iš stiklo, o nukreipiamieji ženklai užklijuojami trumpam, kol naujas pastatas „priduodamas“ – esą tai „gadina interjerą“

Esi dirbusi su ne vienu paveldo objektu. Kažkur turėjo būti pradžia – kaip susidomėjai ir pradėjai dirbti būtent su istoriniais pastatais?

Su paveldu aktyviai pradėjau dirbti 2015 m., kai gyvenimo keliai atvedė į architektūros biurą „Erdvės norma“, kuriam vadovauja Gintaras ir Asta Prikockiai. Man labai pasisekė, nes jie ne tik yra vieni labiausiai patyrusių specialistų, dirbančių su paveldo objektais Kaune ir visoje Lietuvoje, bet ir kantrūs mokytojai. Tad per tuos kelerius metus įgijau gana nemažai patirties tiek tiriant paveldo objektus, tiek ir pritaikant juos šiuolaikiniame kontekste.

Miesto bei kitų urbanistinių darinių identitetu, statinių išliekamąja verte pirmiausia susidomėjau studijuodama magistrą Japonijoje. Tuo metu mokiausi Kyushu universitete, o architektūros fakultetas buvo įsikūręs viename iš pirmųjų studentų miestelių, įkurtų XX a. pradžioje. Įdomu buvo tai, kad jo teritorija, kadaise buvusi už miesto ir aptverta tvora, vystėsi savo tempu, o miestas augo, priaugo ir apglėbė šią urbanistinę ląstelę. Teritorijoje buvo, vakarietišku supratimu, paveldinių statinių – ankstyvojo japoniško modernizmo pastatų, kurie buvo tiesiogiai paveikti vakarietiškų architektūros stilių ir estetikos. Tuo metu universitetas statė naują universiteto miestelį visai kitoje miesto pusėje ir po truputį perkėlinėjo fakultetus, o senoji teritorija buvo paskelbta parduodama. Buvo labai daug kalbų, kas nutiks su minėtais istoriniais pastatais, taip pat ir su komplekso vientisumu. Kiek žinau, ta diskusija dar tebevyksta, o tuo metu tai paskatino mane šiai temai skirti savo baigiamąjį darbą.

Dažnai šnekama apie skirtumus tarp europietiškojo ir japoniškojo paveldo sampratų. Ar galėtum mūsų skaitytojams trumpai perteikti jų esmę?

Vakaruose mes pirmiausia saugome autentišką medžiagą – tarkim, konkrečią plytą, o Rytuose saugoma vertybė yra idėja, amatas. Pavyzdžiui, Šv. Jurgio bažnyčia Kaune buvo pastatyta prieš 500 metų – tai reiškia, kad seniausios plytos ir kitos detalės iš tiesų yra tokio senumo. Vis dėlto, bėgant šimtmečiams, architektūra patyrė įvairių pokyčių: kone kiekvienu laikotarpiu būta remontų, rekonstrukcijų, pakeitimų, kurie visi yra savaip vertingi ir įdomūs. Kitas pavyzdys – Ise šventykla Japonijoje, kuri yra apie 2000 metų senumo, tačiau kas 20 metų perstatoma iš naujo, pagal tas pačias unikalias statybos tradicijas. Visada idealiai tokia pati, naudojant to paties miško tos pačios rūšies medžius. Toks paveldas yra nuolatos naujas, tačiau idealiai autentiškas!

1994 m. pasirodęs Naros autentiškumo dokumentas (šis dokumentas, sumanytas pagal Venecijos chartijos dvasią, ja remiasi ir išplečia, atsižvelgdamas į šiuolaikiniame pasaulyje vykstančią kultūros paveldo problemų bei interesų plėtrą, – red. past.) buvo labai svarbus keičiant požiūrį į tai, kas yra paveldas ir kas yra autentika. Ta tema mane labai sudomino ir savo magistriniame darbe pasirinkau temą „Inheritance in contemporary urbanity“ („Paveldėjimas šiuolaikinio miesto audinyje“ – red. past.).

Ise šventyklos perstatymo proceso brėžinys. Aut. Rasa Chmieliauskaitė.

Kaip prasideda darbas su istoriniais pastatais?

Istoriniai pastatai, prie kurių liečiasi šių dienų architektai, jau būna pergyvenę ne vieną pakeitimą iki tol, tad pirmas žingsnis visada būna pažinti ir suvokti tuos sluoksnius: kas yra paslėpta, kas priklijuota vėliau, kodėl tai padaryta. Ne mažiau svarbus ir kultūrinis-istorinis kontekstas, kuris iš smulkmenų padeda skaityti pastatus. Vis dėlto tai jokiu būdu nereiškia, kad tikslas yra pašalinti visus pokyčius ir atkurti seniausią būklę. Negalime istorijos tiesiog nugramdyti ir prisikasę prie pamatų sakyti, kad jie yra tikresni nei stogas. Abu jie yra tikri savo laiko kultūrai ir ekonomikai, o kas mums yra vertingiau, jau vėlgi yra kultūrinis klausimas. Žinoma, nekalbant apie imitacijas – jos yra kita plati tema.

Iš objektų, su kuriais esi dirbusi, kuriuos išskirtum? Kaip vyko jų pritaikymas dabartinėms reikmėms?

Raguvėlės dvaro architektūriniai tyrimai leido man pirmą kartą patirti visiškai naują džiaugsmo rūšį – gal penkias dienas gyvenome dvare su komanda, šen bei ten iš lėto gramdydami dažų ir tinko sluoksnius, po truputį suvokdami paslėptąją pastato anatomiją ir raidą. Pavyzdžiui, vieną dieną su A. Prikockiene tikrinome vidinę dvaro sieną – atsidengė labai senas mūras ir net rūsio langelio anga – galima daryti išvadą, kad tam tikru laikotarpiu tai buvo išorinė siena. O kitą naktį su G. Prikockiu pagauti azarto rankiojom sudužusios ir visur išsibarsčiusios koklinės krosnies karūnos detales, kol galiausiai sudėjome „puzlę“ į viena. Labai geras jausmas, detektyvas kūrėjui.

Panašiai buvo ir dirbant su „Romuvos“ kino teatru. Kai jis 1940-aisiais buvo atidarytas, technologijos, žmonių įpročiai ir poreikiai buvo kitokie. Pavyzdžiui, šiandien išėjimas iš kino salės tiesiai į lauką jau nebelaikomas racionaliu sprendimu. Pagrindinė kino salė originaliai turėjo aukštus langus, kurie vėliau buvo užmūryti – pasirinkome pažymėti langus eksterjere atkuriant nišas, taip grąžinant didžiajam tūriui daugiau išraiškos, tačiau viduje langų neatsiras dėl daugelio techninių ir praktinių priežasčių. Užsakovo užduotis pritaikyti pastatą multifunkciniam naudojimui taip pat sukuria naujų iššūkių: kaip pastatą, statytą anuometinei kino kultūrai, apgyvendinti ir sukurti kokybišką aplinką naujoms funkcijoms, kurioms reikia vis kitokių techninių ir erdvinių sprendimų, – tenka imtis kompromisų. Kinas, teatras, šiuolaikinis šokis dalinsis sale, taip pat radome vietos ir edukacinėms veikloms bei administracijai. Beje, kartais rekonstruojant tarpukario pastatus erdvių galima ir išlošti: dažname būdavo nemažos patalpos, skirtos kieto kuro katilinei, taip pat kūriko, prižiūrėtojo ar valdytojo butai. Šias patalpas galima pritaikyti naujoms funkcijoms, tačiau visada smagu palikti kokią užuominą, padedančią atkoduoti buvusią istoriją.

Originalus kino teatro „Romuva“ interjeras.  Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejaus archyvo nuotr.

Kokios šiuo metu yra tendencijos objektus pritaikant žmonėms su specialiaisiais poreikiais?

Pastatų prieinamumas dažnai būna iššūkis rekonstruojant senus pastatus, ypač vertingus, paveldinius. Dažnai tokie statiniai turi daug stačių laiptų, siaurų, klaidžių koridorių, slenksčių. Lifto ar keltuvo įrengimas pastato viduje dažnai negalimas, nes paprasčiausiai tam nėra vietos arba tai griautų visą pastato planinę struktūrą. O šio įrengimas išorėje irgi keičia vertybės tūrį, kas dažniausiai yra neleidžiama paveldo apsaugos. Su tokiom problemom reikia dirbti lanksčiai, nes architektūra pirmiausia kuriama žmogui.

Pastebiu, kad Lietuvoje dažniau atsižvelgiama į žmonių su vežimėliais poreikius, kartais prisimenami ir kurtieji, kuriems įrengiami šviesos (pavojaus) signalai, tuo tarpu apie silpnaregius pagalvojama šen bei ten priklijuojant ryškiaspalvius lipdukus ar juosteles, kurie galiausiai nusitrina ir tampa dėmėmis. O kiek dar yra įvairių žmonių su kitokiais poreikiais ir galimybėmis! Pozityviausia šiuolaikinė tendencija – projektuojant apskritai galvoti apie prieinamumą: ar tai patogu naudoti, ar suprantama, pasiekiama. Iškart projektuoti žmogui, o ne pritaikyti po to. Klaidinga manyti, kad toks projektavimas yra neestetiškas, neįdomus. Atvirkščiai – dizaino sprendimai, kurie yra prasmingi ir apgalvoti, o ne tik dekoratyvūs, tiek vartotojams, tiek ir pačiam architektui kelia daug daugiau pasitenkinimo rezultatu. Labai svarbu pasistengti, kad neįgaliesiems nebūtų pritaikomi įėjimai pro galines ar tarnybines duris: juk visi turi būti lygūs ir turėti teisę ateiti pro paradines duris. Dažnai tai būna itin didelis iššūkis. Kada nors kai kurias prieinamumo problemas galbūt išspręs naujos technologijos ir visi galėsime lengvai sklęsti ore be kliūčių ir nemindydami vertingų plytelių. Bet kol kas turime išmokti atverti duris visiems.

Prieš pokalbį minėjai, kad pastaruoju metu domiesi objektų pritaikymu žmonėms su regėjimo negalia.

Prieš kurį laiką pradėjau domėtis nevizualiu architektūros suvokimu ir susipažinau su aklųjų bendruomene. Tai paskatino keli faktoriai: pirma, kaip minėjau anksčiau, jie yra labiausiai užmiršti projektuojant, antra, architektūra yra tapusi itin vizualia meno sritimi, pamirštant visas kitas jos keliamų pojūčių kokybines išraiškas. Vis dėlto didžiausias iššūkis šiai bendruomenei yra ne architektūros idėjos, estetikos ar kultūrinės reikšmės suvokimas, bet elementarus naudojimasis pastatu, kad vaikštant po vertingus pastatus netektų netikėtai susižeisti. Šią temą ketinu vystyti plačiau ir tikiuosi ilgainiui rasti sprendinių.

Rasa Chmieliauskaitė. Pauliaus Tautvydo Laurinaičio nuotr.

Ar yra tekę susidurti su atvejais, kai architektai atsainiai žiūri į reikalavimus, kad pastatai būtų pritaikyti visiems?

Pasitaiko, kai naudojimosi patogumas yra aukojamas dėl „švarios“ dizaino idėjos. Pavyzdžiui, viešame pastate visi paviršiai šviesaus betono ar iš stiklo, o nukreipiamieji ženklai užklijuojami trumpam, kol naujas pastatas „priduodamas“ – esą tai „gadina interjerą“. Taip pat nutinka ir su paskutinę akimirką pastatytomis neįveikiamomis rampomis bei neatidaromomis durimis. Kita vertus, yra ir kita medalio pusė – kartais reikalavimuose iš tiesų būna užprogramuotos neveiksnios sąlygos. Prieinamumas juk gali būti sprendžiamas inovatyviai: linkiu visiems bendradarbiauti ir ne tik laikytis normų, bet ir ieškoti kūrybiškų sprendimų.

Paulius Tautvydas Laurinaitis

Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. kovo numerio rubrikoje „Kaunas – UNESCO dizaino miestas“. Žurnalo archyvą rasite čia.