Balandžio 1–7 d. Kaune pirmąkart įvyks Skandinavijos dienos. Nuo švietimo, politikos, ekologijos, verslo patirčių iki kultinių švediškų detektyvų, suomiškų filmų ir išskirtinai daniškos hygge būsenos – būti panašiems į skandinavus yra malonus jausmas ir iš mados neišeinančio gero tono ženklas. Iš Vekšės, Kauno bičiulio Švedijoje, turime ko mokytis – ji yra žaliausias miestas Europoje, ir tai ne tik reklaminis šūkis. Apie viską plačiau žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ kovo numeryje papasakojo charizmatiškasis švedas Bo Frankas, buvęs ilgametis Vekšės meras, kuris (jau keliasdešimtąjį kartą tai tikrai) aplankys Kauną ir Skandinavijos dienų metu. Jų programą rasite čia.

Bo Frank. Asmeninio archyvo nuotr.

Vekšė – vienas pirmųjų Kauno miestų partnerių. Bendradarbiavimo sutartis pasirašyta dar 1990-aisiais. Ruošdamasi pokalbiui prisiminiau, kad prieš gerą dešimtmetį miestus net jungė tiesioginiai skrydžiai. Gal tik dabar draugystė ne tokia regima. Visgi įdomu būtų išgirsti, kokios priežastys lėmė pirmąjį kontaktą?

Draugauti pasiūlė drąsus liberalių pažiūrų švedas Jarlas Brantingas (jis 1996–2005 m. buvo Lietuvos garbės konsulas Švedijoje – red. past.), idėjai visi pritarė. Aš pats Vekšės meru buvau išrinktas 1991 m., ir iškart pasiraitojęs rankoves puoliau stiprinti partnerystę.

Kokias programas tuomet vykdėte?

Be kitų dalykų, tai buvo politikų ir politinių partijų švietimas apie tai, kaip dirbame vietinėje savivaldoje Švedijoje, kokie mūsų demokratijos principai. Intensyvi programa vyko penkerius metus, ji sujungė Vekšę, Karlskroną, Klaipėdą, Panevėžį, Kauną. Joje dalyvavę lietuviai vėliau tapo merais, dirbo jūsų parlamente, vyriausybėje, kai kurie netgi tapo ES parlamentarais. Tuomet sumegzti tinklai vis dar egzistuoja.

Jau keliolika metų Vekšė žinoma ir giriama kaip žaliausias miestas Europoje. Kiek laiko truko pasiruošimas šiam pareiškimui, kokius žingsnius teko žengti? Ar tai buvo politinis susitarimas, ar natūralus procesas?

Aplinkosauga visuomet buvo pagrindinis mano interesas. 1992 m. sukviečiau visų partijų atstovus ir pasiūliau, kad žalumas taptų pagrindine Vekšės vertybe. Po trejų metų nusprendėme siekti, kad taptume pirmuoju pasaulio miestu, kuriame nenaudojamas iškastinis kuras. Nuo tada jau 60 proc. sumažinome teršalų emisiją, o 70 proc. savivaldybės teritorijoje sunaudojamos energijos yra iš atsinaujinančių šaltinių. Per pastaruosius porą dešimtmečių sulaukėme daug palaikymo ir pripažinimo – žaliausiu miestu Europoje mus paskelbė ir Europos Komisija, ir BBC.

Centrinis Vekšės parkas. Mats Samuelsson nuotr.

Skaitant  Vekšė atrodo tarytum kokia išsipildžiusi ekologinė svajonė. Visgi tikiu, kad stebuklų nebūna. Ar teko siekiant tikslo pavargti, pasimokyti iš savo klaidų?

Mes turbūt vienintelė savivaldybė pasaulyje, kurioje visų partijų atstovai turi bendrą nuomonę klausimais, susijusiais su aplinkosauga. Klimatas, energijos šaltiniai, transportas. Tokie yra Švedijos miestai – stiprūs ir atsakingi. Visgi kartais gyventojai skundžiasi. Kodėl politikai suteikia daugiau erdvės viešajam transportui ir dviračiams, bet sumažina jos automobiliams? Kodėl turime prisijungti prie centrinio šildymo? Kodėl turime rūpintis organinėmis atliekomis? Visgi įgyvendinus reformą, naujovės tampa norma. Meras turi būti priekyje ir rodyti pavyzdį. Važinėti dviračiu, ekologišku automobiliu ir taip toliau.

Ar pats važinėjate dviračiu į darbą?

Pastaruosius trisdešimt metų į darbą ir kitur mieste riedu dviračiu arba vaikštau pėsčias. Penkiolika metų vairuoju aplinkai draugiškesnius automobilius, pastaruoju metu – hibridą. O skraidydamas sumoku anglies kompensacijos mokestį. Taip elgiasi ir pats miestas.

Prieš kurį laiką paskelbta Vekšės deklaracija, kuria Švedijos vyriausybė ir Europos savivaldos raginamos imtis realių veiksmų mažinant iškastinio kuro naudojimą. Kaip jai sekasi? Ar daug miestų Europoje įkvėpėte?

Tikrai daug. Įkvepiame mes, įkvepia ir mus. Juk jau daugiau nei 7000 Europos miestų yra pasirašę Merų paktą dėl klimato ir energetikos. Vekšė ir dar 14 miestų įkūrė „Energy Cities“, asociaciją, kurios viceprezidentas šiuo metu esu.

Tvarumas ir žalumas turi daug įtakos bendrai miesto ir miestiečio laimei. Bet ne tik jie. Taigi dėl ko dar laimingi Vekšės gyventojai?

Ekologiškas šildymas, vėsinimas, elektra, švarūs ežerai, žali parkai, aplinkos neteršiantis viešasis transportas, biologinė įvairovė ir galimybė gyventi sveikai. Beveik visi nauji pastatai – nulinio ar labai žemo energijos suvartojimo, mediniai. O viešai tiekiamas maistas – organiškas.

Apsisprendę pasauliui prisistatyti kaip žaliausias miestas, sulaukėme daug idėjų iš gyventojų, verslininkų ir akademinės aplinkos. Verslas Švedijoje yra už aplinkosaugą, žalumo aspektas svarbus ir konkuruojant tarpusavyje.

Skandinavijos šalys – nereto lietuvio emigranto, apsisprendusio ieškoti geresnio gyvenimo ir didesnio atlyginimo, tikslas. Tiesa ir tai, kad skandinavai nemėgsta demonstruoti savo finansinio statuso automobiliais ar kitais materialiais turtais, verčiau investuoja į ką nors tvaresnio. Taigi klausimas toks – kiek materialinė asmens gerovė prisideda prie laimingo gyvenimo?

Ekonomika ir ekologija yra dvi vienos monetos pusės. Juk abiejose srityse svarbiausia kuo tvariau pasirūpinti turimais šaltiniais. Pinigai yra gerai, bet jų uždirbsi, jei tapsi žalesnis. Taigi ekonomika ir ekologija gali ir turi būti derinamos. Svarbiausia, kad aplinkosaugos klausimai turėtų politinį palaikymą.

Medinis daugiabutis. Mats Samuelsson nuotr.

Kauną esate matęs visokį. Kur mūsų mieste jums labiausiai patinka? Be to, įdomu, kuriose srityse pasikeitėme labiausiai?

Jau pamečiau kelionių į Kauną skaičių. Visgi per daug metų didžiausią įspūdį man daro puikiai išsilavinusi jaunoji karta, kuri nebijo sunkaus darbo ir nori progreso. Tai esminis pokytis.

O aš asmeniškai mėgstu vaikščioti, taigi pasivaikščiojimas Laisvės alėja – vienas smagiausių užsiėmimų Kaune. Dar mėgstu pasėdėti Rotušės aikštėje.

Pabaigoje – klausimas apie tai, ko švedai galėtų pasimokyti iš lietuvių.

Daug ko. Kaip būti drąsiems ir stipriems. Daug dirbti ir vertinti išsilavinimą. Švedai tampa vis labiau išlepę ir dalykus priima kaip savaime suprantamus. Jūsų istorija naujesnė, jūs geriau prisimenate, kaip buvo. Nors į Rusiją mes žiūrime taip pat.

Žinote, prieš penkiolika metų lankydamasis Kauno savivaldybėje pastebėjau, kad jūsiškių kompiuteriai modernesni. Jūs ambicingesni.

Kotryna Lingienė
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. kovo rubrikoje „Kaunietis“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Intensyvus, įvairiausių veiklų pripildytas gyvenimas – Irmos Jokštytės kasdienybė. Pokalbio išvakarėse ji grįžo iš pusantro mėnesio trukusios kelionės po Indiją ir Egiptą, o ateinančią dieną jau buvo pasižadėjusi dalyvauti renginyje. Visas Irmos veiklos sritis sunku apibūdinti vienu sakiniu: ji yra dirbusi teatre, vedusi televizijos laidą, studijuoja, groja gitara, pianinu, dainuoja bei prisideda prie daugybės socialinių ir meninių iniciatyvų. Dabar Irma dirba reportere radijo laidoje „Aklas pasimatymas“ („Gold FM“) ir aktyviai dalyvauja Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos veikloje. Su Irma kalbėjomės apie jos veiklą, siekiant suartinti reginčiųjų ir neregių bendruomenes, teatre išmoktas gyvenimo pamokas ir miesto pritaikymą žmonėms, kurie jo nemato.

Gal galėtum papasakoti, kokia veikla užsiima Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, kaip pati prie jos prisidedi?

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga yra nevyriausybinė organizacija. Ši sąjunga yra partneris bei atstovas akliesiems, į kurį galima kreiptis pagalbos, kuris leidžia nesijausti vienišam ir suteikia galimybių praplėsti savo žinias. Organizacijos funkcijos yra apjungti, sustiprinti ir suteikti daugiau galimybių žmonėms su regos sutrikimais.

Aš esu Aklųjų ir silpnaregių sąjungos tarybos narė. Mano darbo sritis yra komunikacija ir edukacija. Priklausau šiai organizacijai pasauliniu mastu, todėl dalinuosi ir renku informaciją apie aklųjų patirtis iš viso pasaulio. Mano misija yra tirpdyti užsisenėjusias sienas tarp reginčių ir nereginčių žmonių.

Viena iš tavo komunikacijos pobūdžio veiklų yra reporterės darbas radijo laidoje „Aklas pasimatymas“. Koks yra šios laidos formatas?

Ši laida kviečia į pasimatymą, kurio metu vyksta pokalbis tarp reginčiojo ir žmogaus su regėjimo negalia. Neregiai iš laidos gali gauti informaciją apie svarbias iniciatyvas, renginius ir naujas technologijas. Regintys išgirsta apie nematančių žmonių kasdienybės ypatumus, keliones, vaikų auginimą, švietimą, meno prieinamumą, kultūrinius renginius ir iš esmės viską, kas yra aktualu kiekvienam žmogui. Mes kalbame apie skirtumus, kaip ta pačia veikla užsiima matantys žmonės ir kaip tai darome mes. Tai viena iš iniciatyvų, padedančių mažinti neregių bendruomenės atskirtį visuomenėje.

Prieš pradėdama dirbti „Aklame pasimatyme“, vaidinai „Naujajame teatre“. Ko išmokai iš šios patirties ir kuo „Naujasis teatras“ yra ypatingas?

Manau, kad „Naujasis teatras“ yra vienintelis toks neįgaliųjų teatras Europoje. Pasaulyje yra specialiai žmonėms su negalia sukurtų teatrų, kur jie gali save realizuoti, tačiau tokios įstaigos dažniausiai būna koordinuojamos sveikų žmonių. Šių įstaigų funkcija paprastai būna suteikti neįgaliesiems reabilitacijos galimybę, prieglobstį, juos edukuoti. O „Naująjį teatrą“ įkūrė moteris, pati turinti regos negalią. Šia iniciatyva ji norėjo įrodyti, kad, turint kitokias regos, klausos ar judėjimo galimybes, vis tiek galima vaidinti, tereikia turėti tam polėkį. „Naujajame teatre“ dirba labai įvairi trupė. Ją sudaro profesionalūs bei mėgėjai aktoriai, žmonės su įvairiais fiziniais apribojimais ir be jų. Šis teatras yra naujas tuo, kad jame tu neturi būti toks kaip visi, kad galėtum vaidinti. Čia labai akcentuojama žmonių įvairovė.

Manau, kad, nuolatos dirbant ir ieškant galimybių, jos pačios pas tave ateina. Taip buvo ir su „Naujuoju teatru“, kuris atsirado mano gyvenime visai netikėtai, tačiau pačiu laiku. Šiame teatre įvyko vieni didžiausių mano gyvenimo lūžių. Tai buvo mano pirmoji darbovietė, čia teko persiorientuoti iš moksleivio į dirbantį žmogų.

„Naujajame teatre“ taip pat išmokau pažinti ir tobulinti save. Čia vykdavo įvairūs scenos kalbos ir aktorinio meistriškumo mokymai. Vaidinimas man buvo tarsi terapija, kuri leido susikoncentruoti į save. Čia išmokau geriau suprasti savo gebėjimus, nebijoti būti kitokia ir nesistengti apsimesti tokia, kokia nesu. Visuomenėje mes labai nenorime išsiskirti. Dėl to daug neregių stengiasi elgtis kaip žmonės, neturintys regos sutrikimų. Tai ypač ryšku tarp silpnaregių, kurie dar turi regos likutį. Jie padarys viską, kad jų regos negalia nekristų žmonėms į akis. Aš irgi turėjau šitą „ligą“, kuri trukdo priimti save ir verčia apsimesti matančiu žmogumi. Tik teatre, perėjusi per visas psichologines dramas, kurdama vaidmenis ir pažindama kitus žmones, išdrįsau priimti save tokią, kokia esu.

Kokius stereotipus apie neregius svarbiausia laužyti?

Esu susidūrusi su visokio plauko nesupratimu, diskriminacija ir neadekvatumu. Atrodo, kad pati turėčiau neklasifikuoti žmonių. Vis dėlto ir man kartais nepavyksta to išvengti. Bet visada stengiuosi laikytis auksinės taisyklės, kad su kitu reikia elgtis taip, kaip norėtum, kad su tavim elgtųsi.

Man visuomet šypseną kelia žmonės, sakantys „žinai, net aš neinu į ledo areną, o tu drįsti. Kaip tu nebijai?“ arba „net aš neinu plaukioti, o tu nematai ir plauki?“. Būtent tas „net aš“ parodo, kad žmonės save laiko geresniais ar pajėgesniais ir nori vertinti mane pagal kitokius kriterijus. Vis dėlto negalime būti kito kailyje, pažįstame tik savo situaciją.

Matantys žmonės dažnai žiūri į neregius kaip į įkvėpimo šaltinį. Tikrai teko girdėti žmones sakant: „Jeigu net jis, neįgalus, gali, tai aš tikrai galiu.“ Nežinau, ar taip galvoti yra labai teisinga, tačiau visi mes pasirenkame požiūrį, kuris mums yra priimtinas ir gelbstintis. Iš esmės toks vertinimas nėra adekvatus, nes iš anksto pagrįstas skirtingais standartais. Vis dėlto, manau, gerai, jog regintys žmonės randa mumyse atramą ar motyvaciją.

Sovietų Sąjungoje neregių visuomenė buvo izoliuota ir nematoma. Tais laikais apskritai visi vaikščiojo su vienodomis uniformomis. Taigi natūralu, kad ir dabar žmonėms sunku priprasti prie įvairesnės visuomenės. Tam reikia laiko. Įvairių neįgaliuosius telkiančių organizacijų veiklos tikslas būtent ir yra parodyti visuomenei, kad egzistuoja žmonių įvairovė ir kad tai yra gerai.

Su kokios problemomis šiandien mieste susiduria neregiai, kaip jas reikėtų spręsti?

Man norint vaikščioti po miestą ir jame lengvai orientuotis reikia tvarkos bei aiškumo. Tokia sąlyga taip pat svarbi ir žmonėms, kurie juda su vežimėlių pagalba. Todėl, kad ir kaip smagu, jog Kaunas tvarkosi, ant pėsčiųjų takų atsirandantys nelygumai sunkina mūsų kasdienybę. Ant žemės esančias kliūtis aš įveikiu, tačiau man labiausiai trukdo nutrupėję šaligatviai, ant jų pasvirę medžiai, iškastos duobės bei aptvarai. Žinoma, visiems žmonėms yra patogiau, kai kelio neužstoja stulpai, plytelės yra lygios ir panašiai. Dėl to tvarka yra būtina sąlyga, kad miestas būtų pritaikytas tiek žmonėms su negalia, tiek ir be jos. Pagrindinis skirtumas toks, kad eidamas rekonstruojama Laisvės alėja matantis žmogus jau iš tolo pastebės kliūtis. O aš nesužinosiu, kad kelias yra nepraeinamas, kol nepasieksiu užtvaro arba duobės. Dėl to norėtųsi daugiau organizuotumo bei lengvai pasiekiamos informacijos apie įvairias statybas ir konkrečias jų vietas.

Kokios Kauno iniciatyvos, orientuotos į miesto pritaikymą neregiams, tavo nuomone, yra pačios vertingiausios? Kokių dar trūksta?

Nacionalinis Kauno dramos teatras yra viena iš atviriausių erdvių – čia stengiamasi vis daugiau spektaklių pritaikyti žmonėms su fiziniais sutrikimais. Bent kartą per pusmetį čia atsiranda spektaklių su garsiniu vaizdavimu, kurie sutraukia daug aklųjų bendruomenės narių. Pojūčių teatro tipo iniciatyvos vyksta Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, o į Kauno paveikslų galeriją kaip tik šiuo metu yra atvežta paroda „Blind date“, kuri leidžia žmonėms su kitokiomis regėjimo galimybėmis pažinti XX a. dailę.

Dar norėčiau paminėti Kauno viešojo transporto programėlę, kuri padeda orientuotis stotelėse. Ši programa veikia pasitelkiant „Bluetooth“ technologiją. Jos dėka atvykstantis viešasis transportas į programėlę atsiunčia informaciją su numeriu, kuris yra pranešamas programos naudotojui. Kaunas yra pirmas miestas Lietuvoje, įgyvendinęs šią iniciatyvą, kuri ženkliai palengvina neregių kasdienybę keliaujant po miestą. Tai maži žingsneliai ir, nors iki pilno miesto pritaikymo dar toli, labai smagu, kad žmonėms tai įdomu ir svarbu.

Kalbant apie ateities iniciatyvas, galiu paminėti, kad šiais metais dalyvavau susitikime su „Kaunas 2022“ koordinatoriais, kuriuos konsultavau kultūros pastatų pritaikymo neregiams klausimu. Bendrauju ir patirtimi dalinuosi su aklaisiais iš viso pasaulio, todėl galėjau papasakoti apie Japonijos praktiką. Dabar su navigacija galima susirasti beveik kiekvieno pastato lokaciją, tačiau įėjimą rasti visuomet sunku. Tuo tikslu Japonijoje įstaigų įėjimai turi silpnus garsinius signalus. Skirtingi signalai taip pat žymi skirtingų funkcijų pastatus: mokyklas, ligonines, parduotuves bei kitas viešąsias įstaigas. Šie signalai nebūna šaižūs ir erzinantys, jie girdisi tik praeinant pro pastato įėjimą. Tokius garsinius žymeklius įrengti nėra brangu. Tikiuosi, kad laikui bėgant tokia iniciatyva atsiras ir Kaune.

Artėjančios Laimės dienos proga (interviu žurnale publikuotas dar iki Tarptautinės laimės dienos, kuri minima kovo 20 d., – red. past.) noriu užduoti klausimą apie vieną iš džiaugsmo šaltinių – grožį. Dažniausiai grožis yra apibūdinamas kaip vizuali formų bei spalvų darna. O ką grožis reiškia tau?

Jeigu reikėtų apibrėžti, kas yra grožis, įvardinčiau tai kaip procesą, kurio metu siela suvirpa. Tai pajusti gali leisti vaizdas, balsas, muzikos kūrinys ar tiesiog graži diena. Man grožis visų pirma reiškiasi per garsus ir kiek rečiau per kitus pojūčius. Būna ir labai gražių kvapų! Labai daug estetikos randu tekstuose ir kalboje. Aš iš esmės myliu žodį. Man patinka nagrinėti jį įvairiose kalbose, atrasti tam tikrą garsų dinamiką. Vis dėlto turbūt ryškiausia ir geriausia man suprantama estetikos apraiška yra grožinė literatūra.

Justė Vyšniauskaitė
Donato Stankevičiaus nuotr.

Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. kovo numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Jei vieta – visų, tai dar nereiškia, kad ne tavo. Todėl, jei norėtum geriau jaustis požeminėje perėjoje, gali pats ją ir išsiplauti. Arba gali užsimanęs kavos išgerti jos transporto salelėje. Jei tik turi su savimi termosą. Skandinavai neretai turi, ir dar nešiojamą muzikos kolonėlę, ir kilimėlį – bent jau taip galima buvo pamanyti stebint savimi užtikrintą švedų menininką Markus Emilsson. Jis balandžio pradžioje į Kauną atvyko Skandinavijos dienų proga – mūsų miestas ir Vekšė Švedijoje jau seniai bičiuliaujasi. Kauno miesto savivaldybė savo ruožtu į kompaniją pasikvietė  „Kaunas 2022“ bendruomenių programą „Fluxus Labas“. Šios atstovai sukvietė meninių-žaidybinių dirbtuvių dalyvius, kurie panoro paminti kasdienę rutiną ir susigrąžinti miesto viešąsias erdves.

Beje, Markus Kaune viešėjo jau antrąkart – kaip stiklo menininkas yra dalyvavęs trienalėje „Vitrum Balticum“. Tuomet irgi vedė dirbtuves besižavintiems stiklu.

Į Skandinavijos dienų programos dirbtuves kompanija susirinko nedidelė, bet tikrai spalvinga. Kelios senjorės, viena teatro aktorė, dvi jaunos kaunietės ir vienas architektūros studentas iš Barselonos. Na, ir aš prisijungiau porai užduočių – supratau, kad niekas geriau dirbtuvių esmės nepaaiškins, nei aš pati pajausiu. Ir, žinokit, jausmas labai geras. Tiek stebint, kaip įsivaizduojamą šluotą čiupusi senjorė čiauška su visiškai tikrų uogų pardavėja, o pro šalį einantis tapytojas Eugenijus Varkulevičius-Varkalis tuoj pat įsijaučia į žaidimą ir liepia „va, dar čia pavalyti“. Valau, valau. O išvaliusi dar turiu keletą klausimų dirbtuvių šefui. 

Stefanijos Paulauskaitės nuotr.

Esate ir stiklo menininkas. Ar darbas su žmonėmis jums – savotiška terapija po veiklos vienumoje?

Nelaikau to terapija. Vienas pagrindinių mano interesų – stiklo menas. Jis stimuliuoja, be to, darbas su stiklu – nuolatinis iššūkis. Visgi įdomumas kuriant randasi tada, kai objektai ima megzti santykį sus žmonėmis. Taigi man įdomu tai, kas vyksta trikampyje objektas – žiūrovas – menininkas. Tai, kas trikampio viduje – labai svarbu. Kartais ten nieko neįvyksta, ir tada kyla klausimas – ar aš tikrai kuriu meną? Žinote, kaip menininkas, kartais neužmezgu jokio ryšio su savo auditorija – siunčiu darbus į tolimas parodas, bet pats nenuvykstu, taigi nejaučiu žiūrovo reakcijos. Taigi man pastaruoju metu vis įdomiau pabūti tame trikampyje.

Ar seniai tokia veikla užsiimate?

Švedijoje, Vekšės mieste, kuriame gyvenu, dirbame su senjorais, kurie labai iniciatyvūs. Jie norėjo, be kitų veiklų, nuveikti ir ką nors meniško. Tiesa, ten programa trunka 12 savaičių, susitinkame kas antrą dviems su puse valandos. Čia, Kaune – labai intensyvi programos versija, turime vos keturias dienas. Manau, tai labai gerai. Taip ir turėtų būti.

Dalyvaudama užsiėmime pastebėjau, kad dirbtuvių dalyviai 100% įsitraukę, atrodo lyg seni pažįstami – o jie kartu tik antra diena.

Tikrai taip, gražu žiūrėti. Susirinko labai iniciatyvūs, tikslo siekiantys žmonės. Nepasakyčiau, kad tai mane nustebino, bet su grupėmis visko būna. Pakanka dviejų skeptikų, kad jie savo nuotaika užkrėstų kitus. Žinoma, ir kauniečiai kvestionuoja tai, ką jiems pasakoju, visi jie asmenybės su savo nuomonėmis.

Stefanijos Paulauskaitės nuotr.

Dar man padarė įspūdį tai, kad neturite vieno „oficialaus“ vertėjo – jūs pakalbate angliškai, o tada vis kitas dalyvis išverčia nesuprantantiems šios kalbos. Man tai pasirodė kaip gera gyvenimiška treniruotė – tiesiog atidžiau stebėti, ar aplinkiniams nereikia tavo pagalbos, ir reaguoti nelaukiant nurodymo ar prašymo.

Žinote, tai vienas iš šių dirbtuvių tikslų – treniruotis ne tik žiūrėti, bet ir pamatyti. Mene tai labai svarbu, taip pat ir kūrybiniame procese. Žiūri į medžiagas, objektus, ir pamatai juose įkvėpimą, atsakymą į savo klausimą. Žinoma, norėčiau, kad žmonės tai pritaikytų ir kasdieniame gyvenime.

Užsiėmimuose kartoju keletą tokių gyvenimiškų įžvalgų. Pirma, tu nebūsi geras ar puikus. Nesuteiksiu tau šios galimybės. Žinoma, kartais tau gerai pavyks, valio. Bet kitą kartą gal taip nepasiseks. Bet, valio, tu vis tiek kažką nuveikei. Neverta mąstyti kategorijomis „gerai“ ir „blogai“, bet tai žmonėms dažnai sudėtinga. Verta pasitreniruoti. Taip pat labai svarbu žiūrėti į tai, ką duodi kitiems ir gauni iš jų, kaip į dovaną. Aš pasidalinu su tavimi savo požiūriu į, tarkime, skulptūrą, ir tu neprivalai su tuo sutikti. Tiesiog tu išgirsti kitą požiūrį – galbūt rasi tame ką įdomaus? Jei ne, nieko tokio, nesivargink reaguoti. Šią savybę irgi reikia treniruoti, juk šiais laikais visi labai nori būti gerais ir geriausiais.

Ir nori, kad jų miestai būtų gražiausi bei tvarkingiausi…

Aha. Kažkodėl skubame vertinti įvykius dar jiems nenutikus. Kartais reikia tiesiog pabandyti ką nors padaryti savo rankomis. Kad ir išplauti perėją.

Na, jei jau susigrąžiname viešąją erdvę, tai galime ją ir susitvarkyti, kad būtų jaukiau?

Būtent – argi ne logiškai skamba? Labai sveika padirbėti fizinį darbą, o ne tik mąstyti, kas būtų, jeigu būtų. Taip įdomiau. Toks ir šių dirbtuvių tikslas – pažaisti su savo protu, pamatyti dalykus kitoje šviesoje.

Man, kaip dirbtuvių vedėjui, labai patinka grupės mišrumas. Turime senjorių, turime studentų, turime užsienietį. Taigi skirtingas amžius, skirtingos kalbos. Skirtingos ir kultūros – man atrodo, jūsų istorija turėjo daug įtakos tam, kaip jūs mąstote ir darote dalykus – kitaip, nei mano gimtojoje Švedijoje. Bet tai – ne barjerai, o galimybė integruotis. Nemėgstu žodžio „barjeras“. Argi matote čia kokias kliūtis? Žmonės susikalba. Taigi skirtumai, kuriuos išsprendžiame – labiau kramtomoji guma, suklijuojanti grupę.

–

Po mano apsilankymo grupė išsiskirstė, o savaitgalį vėl susitiko – kiekvienas dalyvis „atsinešė“ po vieną Kauno vietą, kuri jam įdomi. Dirbtuvių finišas vyko Santakos parke – šokio forma. Vienas užsiėmimų dalyvių, iš Barselonos į Kauną atvykęs Adrian Pedrazas Profumo, vėliau pasakojo, kad jam tai buvo puiki proga prisiminti paauglystėje šlifuotus hiphopo judesius. Kodėl gi ne? Kodėl gi nepaskyrus laiko tam, kas tau malonu, ten, kur tau malonu? Niekas nedraudžia. O, jei reikia paskatinimo ar padrąsinimo, rekomenduoju prisijungti prie „Fluxus Labas“ veiklų. Vilijampolėje, Dainavoje, Žaliakalnyje, Šilainiuose – visur Kaune ir Kauno rajone.

Stefanijos Paulauskaitės nuotr.

Kotryna Lingienė

Kiekviena epocha turi savo stebėtojus ir savo dalyvius, o jei kalbėsime apie reivo aukso amžių Kaune – savo klausytojus ir savo didžėjus. Vienas pastarųjų – Erichas Juozaitis (DJ Erichas), papasakojęs apie to laiko vietas, žmones ir muziką. Šiandien savaitgalio vakarais jį ir jo muziką sutiksite tokiose Kauno vietose kaip „Kamerinis“, „Movido“ ar „Galerija Urbana“. Kaip tik šį šeštadienį, balandžio 13 d., Erichas groja senamiesčio bare „YZY“. Kol kas – pokalbis su Julija Račiūnaite.

Dažname straipsnyje ar renginio anonse esate tituluojamas pirmuoju arba vienu pirmųjų Lietuvos didžėjų.

Drįsčiau suabejoti – pirmasis tikrai nebuvau, nebent taip rašantys turi omenyje ir šiandien veiklą tęsiančius didžėjus. Netgi negalėčiau savęs priskirti prie Kauno reivo pradininkų ar atstovų. Iki šiol ne itin mėgstu groti didelėms masėms, didelėse erdvėse, nors, žinoma, yra tekę. Man priimtinesnė labiau kamerinė aplinka, kurioje matau klausytoją. O reivas visgi yra didelei masei žmonių skirtas reiškinys. Mūsų mieste reivą pradėjo Šarūnas Karalius (DJ Karalius), Povilas Pauplys (Paul Nevermind) – du didžėjai, tuo metu pasivadinę DJ Zveriukais ir, mano nuomone, išjudinę visą šią bangą Kaune.

Teko girdėti, kad pirmasis oficialus Vilniaus reivas įvyko 1992 m. Kada tai prasidėjo Kaune?

Gal Kaune kiek vėliau. Tiksliai pasakyti sunku – jei atvirai, anuomet mes tiek laiko praleisdavom tūsindami, judėdami ir baliavodami, kad ant tų laikų yra užslinkusi lengva miglelė.

Kas patraukė prie didžėjavimo?

Truputėlį padidžėjaudavau ir mokykloje, ir būdamas studentas. Vėliau darėsi vis įdomiau – daugėjo grojančių, o kartu ir besidominčių aplinkinių. Prasidėjo viskas, žinoma, nuo kasečių, juostų, bet gana seniai pradėjau kolekcionuoti ir plokšteles.

Su kokiais techniniais niuansais susidurdavote ruošdamiesi vakarėliams?

Tie techniniai niuansai vadinosi „kas ką turi“. Vieną kartą, 1997-aisiais, mes su nemaža kompanija organizatorių rengėme gana didelį progresyviosios elektroninės šokių muzikos festivalį „Technoline“. Turėjome sumanymą vienoje Kauno gatvėje, visose jos bromose, pastatyti po didžėjų. Bet tais laikais visoje Lietuvoje grojimui reikalingų komplektų buvo gal aštuoni. Juos turėję žmonės iš visos Lietuvos išsiųsdavo tuos patefonus autobusais, o iš mūsų kas nors eidavo pasitikti, atsiimti įrangos. Įranga juk buvo brangi, ne kiekvienas galėjo sau leisti įsigyti. Mūsų kompanijoje tais laikais ją turėjo gal vienas žmogus, taigi leisdavome per rankas.

Minėjote, kad reivas nebuvo jums itin prie širdies.

Ir tada, ir dabar man patiko kokybiška, įdomi, savita muzika. O koks bus jos formatas ar pateikimas – ne tiek svarbu. Iš esmės didžėjaus darbas yra sudėlioti kūrinius taip, kad pats procesas kažką sakytų publikai. Jei tai reivas – tikslas yra pakelti, išjudinti ir iš proto išvesti, bet jei publika įsiklauso, atranda kažką naujo – tikslas kitas.

Kur Kaune gaudavote įrašų?

Kultinėje vietoje – „Muzikos bomboje“ (šalia Kauno savivaldybės, – red. past.), kur užėjęs visada rasdavai pažįstamą. Ten, kieme, ant laiptukų visi nuolat sėdėdavo. Toje mažoje krautuvėlėje dirbo tas pats Šarūnas Karalius, o parduotuvės vedėjas buvo Vaidas Jasinskas – tikras kolekcionierius, turėdavęs visas naujienas. Atėjęs ten gaudavai absoliučiai viską: vykdavo ir pirkimai, ir mainai, ir pasiklausymai pasibaigus darbo valandoms. Taip pat daug kas įrašus siųsdavosi ar išvažiavęs kur nors apsipirkdavo. Principas liko toks pats iki šių dienų – ką nors paturėjęs išsikeiti, parduodi ir visas šis srautas vis vien cirkuliuoja tarp tų pačių žmonių.

Buvo susiformavusi glaudi melomanų bendruomenė?

Taip! Nebuvo tiek daug renginių ir tas niežėjimas parodyti, ką turi, buvo toks beprotiškas, kad sutikdavai bet kokioje aludėje grot, jei tik šeimininkas įsileisdavo.

Aludėje arba valgykloje?

Būtent. Jei kalbame apie pačią reivo pradžią Kauno mieste – mano nuomone, ji buvo kavinėje „Pakalnė“. Valgykla buvo nemažo ploto, prieš vakarėlį joje išstumdydavo stalus… Bet nerealiausias, kosminis dalykas buvo barelis gale salės, už kurio dirbo valgyklos padavėjos su tomis baltomis kepurėlėmis. Pačioje reivų pradžioje jos tęsdavo darbą ir per vakarėlius! Net būdamas smarkiai nekokios būklės galėdavai nusipirkti sumuštinuką su silkute. Tai va koks reivas!

Tai jos dirbdavo per naktį?

Taip!

Šaunuolės reiverės. Kaip į tai žiūrėjo, tarkime, valgyklos vadovybė?

Ne paslaptis, kad vakarėliuose lankydavosi ganėtinai daug apsvaigusių žmonių ir kad reivo pradžia susijusi ir su pasirodžiusiais vienokiais ar kitokiais sintetiniais narkotikais. Tai buvo taip netikėta, kad kurį laiką niekas – nei vadovybė, nei policija – išvis nesuprato, kodėl visi tie vaikai tokie linksmi, daug šoka, geria daug vandens, nėra girtų… Įdomu, kad pradžioje vakarėliuose nebūdavo ypatingos apsaugos, bet iš esmės viskas tikrai praeidavo gana fainai ir taikiai.

Kokios subkultūros tuo metu veikė Kaune?

Mano nuomone, reivas pataikė atsirasti tokiu metu, kai beveik visi neformalų judėjimai mieste buvo labai nuslūgę. Štai jei grįžtume dešimt metų atgal – buvo aišku, kokiose Kauno vietose kas sėdi. Kad ir prie Menininkų namų rinkdavosi ir laumės, ir metalistai, pankai. Kaip sakoma, gera vieta tuščia ilgai nebūna.

Apie tas įdomias vietas. Valgykla, bromos, kas dar?

Įdomūs reivai vykdavo „Šilelyje“ (kultūros namai, – red. past.), čia ant kalno. Ten atvežė ir pirmuosius rimtesnius atlikėjus iš užsienio. Galiu pasakyti, kad įdomiausius vardus pats pirmas į Kauną pradėjo vežti Šarūnas Karalius. „Šilelis“ nuolat keitė ir pavadinimus, ir organizatorius, be to, viskas vykdavo tam tikromis bangomis. Paskutinė banga buvo klubas „Terra X“ – vieta, pažymėta tikrai stipraus judesio.

Beje, galiu atskleisti, kad mano turėtoje fotostudijoje irgi vykdavo pogrindiniai vakarėliai. Seniau užsiiminėjau fotografija ir Profsajungų rūmų paskutiniame aukšte turėjau gana dideles patalpas. Ten vykdavo tokie visiškai uždari, „Bombos“ branduolėliui skirti vakarai.

O šiaip daug kas mano, kad viskas prasidėjo šokių kultūros namuose „Trestas“, kur nuo mokyklos laikų vaikščiojome į vadinamuosius šokius. Dabar, atrodo, ten teismas. Į „Trestą“ eidavo pajudėti visi neformalai. Ten pirmiausia pasirodė žmonės, apsirengę kaip „The Prodigy“. Dar seniau „Treste“ vykdavo metalotekos – buvo įmanoma išgirsti įdomesnių kolektyvų, kurių niekur kitur neišgirsi. Kauno mieste tuo metu juk aklinai grojo popsą. Bet, mano suvokimu, tikroji reivo pradžia vis dėlto buvo „Pakalnėje“.

O kaip jūs suvokiate reivą?

Na, „Treste“ buvo išlikę šiek tiek tų šokių elementų, trumpai tariant, ten buvo diskoteka. O reivas – visi žino, ko eina, visi žino, kaip baigsis, ir žino, kad bus afteris.

Kada baigdavosi įprastas „Pakalnės“ reivo vakaras?

Iki paryčių, o po to gali tęstis ir dieną, ir dvi. Kamavo vakarėlių badas. Jeigu toje pačioje „Pakalnėje“ per mėnesį įvykdavo du vakarėliai, tai jau buvo labai gerai. Laukdavom kalendoriuje raudonai datą apsibraukę.

Ar nestypsodavo didžiulė minia už „Pakalnės“ durų, bandydama patekti į vidų?

Na, ne – labai trumpai, atsiradus kam nors naujo, susikuria niša, kurioje sukasi nedaug, bet labai įdomių žmonių. Pirmuosiuose renginiuose lankėsi itin įdomių personažų. Užklydę prašalaičiai tiesiog likdavo nesupratę: juk žmogus, mėgstantis popatlikėjus, patekęs į metalo koncertą apsisuka ir išeina. Buvo tikrai ypatingas metas – meno žmonės, daug jaunimo, labai įdomus branduolys sukosi aplink „Muzikos bombą“. Man atrodo, kad iki šiol didesnė dalis to branduolio liko ištikimi muzikai. Tas pats Povilas Pauplys turi puikią laidą „Liūdesys radio“, dirba su muzika, kuria kompozicijas.

Kas pasikeitė jūsų veikloje nuo tada iki dabar?

Muzikos atžvilgiu niekuo nepasikeičiau. Noras surasti, išgirsti, pateikti publikai ką nors naujo liko toks pats, gal net išaugo. Su patirtimi galbūt atsirado gebėjimai geriau tai padaryti ir plačiau į viską žiūrėti.

Julija Račiūnaitė
Donato Stankevičiaus nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. balandžio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Nemaža dalis šiuolaikinių kauniečių yra užaugę, gyvenę ar bent jau susidūrę su daugiabučių kvartalais. Dangų ramstantys daugiaaukščiai, anksčiau simbolizavę ateities ir modernybės viziją, dabar daugelio sąmonėje kelia neigiamas konotacijas. Vieniems jie „gadina miesto vaizdą“, kitiems yra „sovietmečio atlieka“. 2018 m. tarptautinėje Glazgo bienalėje pristatyta Marijos Nemčenko paroda „Brut“ tiria skirtingus požiūrius į daugiabučius ir jų formavimosi prielaidas. Su tarpdisciplininio meno kūrėja Justė Vyšniauskaitė pasikalbėjo apie į VDU menų galeriją „g101“ atvežtą parodą „Brut“ (ją aplankyti galite iki gegužės 13 d.), kūryboje nagrinėjamas stereotipų, medijų ir identiteto temas bei meno paskirtį.

Kaip tavo dėmesio centre atsirado brutalizmas?

Aš, kaip turbūt ir dauguma žmonių, esu užaugusi bute. Jau vienuolika metų Didžiojoje Britanijoje gyvenu kiek kitokioje aplinkoje, tačiau nuolat grįžtu pas tėvus į daugiabučių kvartalą. Atsimenu, kartą įvyko savotiškas nušvitimas, kai važiuodama per Šilainius, saulei besileidžiant, pamačiau daugiabučius šiltoje vakaro šviesoje. Horizonte susiliejo begalė pastatų, jie atrodė fantastiškai, tarsi kadras iš kino filmo. Tada pagavau save romantizuojant pastatus, kokiuose anksčiau gyvenau. Momentas, kai pajaučiau, kad žiūriu į buvusius namus kaip susižavėjusi turistė, tapo išeities tašku, nagrinėjant šią temą.

Tiksliau būtų sakyti, kad šiam projektui susikoncentravau labiau į gyvenamųjų daugiabučių statybą, nei į brutalizmą konkrečiai. Tokie terminai, kaip brutalizmas ir modernizmas, dažnai į pirmą planą iškelia objektų estetines savybes, paribiuose palikdami bendruomenės, viešosios bei socialinės erdvės temas. Mano kūryboje brutalizmas atsiranda, nes šio stiliaus gyvavimo laikotarpiu buvo pastatytas didelis kiekis gyvenamųjų būstų.

Kodėl svarbu kalbėti ne tik apie architektūrinę, o ir socialinę bei politinę daugiabučių istoriją? Kaip tai atskleidi parodoje „Brut“?

Manau, kad į brutalistinių daugiabučių statybą tiek Vakaruose, tiek Rytuose –  buvusios geležinės uždangos atžvilgiu – yra žiūrima negatyviai ir vienpusiškai. Lietuvoje daugiabučių kvartalai dažniausiai kelia asociacijas su sovietine architektūra. Čia gyvenamųjų kvartalų statyba ypač suaktyvėjo, kuomet masiškai vyko industrializacija ir žmonių perkėlimas iš kaimų į miestus. Tuomet, ieškant žemės šiems projektams, buvo iškirsta itin daug miškų, kitų žaliųjų zonų. Tuo tarpu Glazge, prie kurio pagrindinės upės Clyde sparčiai kūrėsi laivų statybos bei tekstilės pramonė, dėl daugiabučių statybos buvo nugriauta nemažai Viktorijos laikų pastatų.

Vis dėlto, nors prieš tai paminėti faktai yra nuolat aptarinėjami brutalizmo ir daugiabučių statybų kontekste, dažnai pamirštama, kodėl šie pastatai atsirado. Lietuvoje, sparčiai kylant industrijos centams, miestuose reikėjo sukurti būstus čia dirbti atvažiuojantiems žmonėms. Tuo tarpu Glazge pagrindinių pramoninių regionų darbuotojų gyvenimo sąlygos buvo tragiškos: viename kambaryje gyvendavo iki dvidešimties žmonių, trūko paprasčiausių sanitarinių infrastruktūrų. Kylantys daugiabučių kvartalai turėjo suteikti žmonėms įperkamą ir orų būstą.

Parodoje, pasitelkusi vaizdo koliažą, propagandinius Lazdynų mikrorajono ir Glazgo daugiabučių statybos filmus, siekiu atskleisti šių pastatų atsiradimo politinius ir socialinius aspektus. Iš statybų laikotarpio vaizdo medžiagos galima pastebėti, kad tiek Lietuvoje, tiek ir Škotijoje buvo skleidžiama panaši politinė žinutė, pasitelkiant simbolius, kurie yra tolygus modernizacijai, naujai ateičiai, mašinai, bendruomenei, šeimai, pirkimui bei gausai. Išties nemažai buvo akcentuojama būtent bendruomenės svarba, o Sovietų Sąjungoje taip pat ir idealaus socialistinio žmogaus, kultūros centrų bei komunos formavimas. Nauji daugiabučiai turėjo tapti vieta, kur būtų įmanoma įgyvendinti šiuos socialinius projektus bei suteikti apgyvendinimą kiekvienam, kuriam to reikia.

Parodoje noriu paskatinti pažvelgti į brutalistinius (ir ne tik!) daugiabučius iš skirtingų perspektyvų bei pateikti daug atvirų interpretacijų.  Šiuose pastatuose susipina daugybė skirtingų reikšmių, jie yra kupini įvairiausių istorijų. Daugiabučių fenomenas yra svarbus tiek mūsų Lietuvos, tiek ir bendrai Europos urbanistinės architektūros istorijoje.

Nuotrauka iš Oscar Marzaroli filmo „Glasgow 1980“

Anglų kalboje egzistuoja terminas „champagne socialism“ (šampano socializmas), kuris atspindi pasiturinčių žmonių, save laikančių socialistais, žvilgsnį į žemesnę klasę. Tai turtingi žmonės, kurie laisvalaikiu diskutuoja apie benamius bei žmonių lygybę, tačiau tai daro tarsi žvelgdami iš aukščiau su brangaus šampano taure rankoje. Dažnai šiuos žmones žavi ir brutalistiniai daugiabučiai, jie nusprendžia čia apsigyventi. Tačiau tai atrodo kaip nesusipratimas, nes turėdami pakankamai lėšų gyventi, kur nori, jie atima butus iš tų, kuriems ši aplinka nėra tik objektas, patenkinantis estetinį skonį ar ideologiją.

Žodžių žaismo dėka, šampanas siejasi ir su pačiu parodos pavadinimu „Brut“. Brut šampano rūšis pasižymi nesaldintu, neapdorotu skoniu, kuris siejasi su brutalizmui būdingu neapdirbtu betonu. Taip, pasitelkdama šį pavadinimą, šampaną ir humorą, aš siūlau kritiškai pažvelgti į romantizuojamą brutalizmo estetiką ir žmones, kurie labiau domisi pastatų išvaizda, nei čia gyvenančiomis  bendruomenėmis ir jų likimu.

Vienas iš parodos tikslų yra analizuoti daugiabučių pastatų likimą šiandien. Kokių istorijų pavyko atrasti rengiant šį projektą?

Glazge viena iš įdomiausių ir liūdniausių istorijų yra susijusi su Red Road (Raudono Kelio) kvartalu. Šis kvartalas, kaip ir daugelis kitų, buvo įgyvendintas daugiabučių statybų bumo metu, užpildytas žmonėmis ir paliktas likimo valiai.  Dėl savivaldybės pasyvumo ir pastatų neprižiūrėjimo čia pakilo nusikalstamumo lygis, o daugiabučiai buvo siejami su asocialiu elgesiu. Išryškėjus šioms problemoms, pastatus, kadaise simbolizavusius ambicingas utopines vizijas, imta griauti. 2014 m. Sandraugos žaidynėms netgi planuota televizijos transliacija, kurios metu turėjo būti rodomas pastatų sprogdinimas. Vis dėlto iniciatyva sukėlė didelį pasipriešinimą ir nepasitenkinimą. Pradėta klausti, kaip galima viešai transliuoti namų, kuriuose gyveno žmonės, sprogdinimą. Deja, praktiškai visiškai buvo užmiršta, kad šiuose namuose buvo apgyvendinti emigrantai iš Sirijos bei Afganistano, pamiršti likimai bei ryšys su gyvenamąja vieta. Ši iniciatyva tapo arogantišku imperialistiniu būdu pasišaipyti iš žmonių, kuriems sprogdinami pastatai buvo namai. Tai atrodė kaip karas prieš žemesnę socialinę klasę.

Kiek optimistiškesnis pavyzdys gali būti nebaigtų statybų situacija Italijoje. Čia įvairūs pastatai pradėti statyti, kai daug pinigų į valstybės biudžetą atplaukdavo iš mafijos veiklos. Pasikeitus situacijai, palaipsniui šių pinigų neliko, šalyje buvo neužbaigta daugybė statinių. Vis dėlto, šie pastatai čia rado savo paskirtį. Jie nebuvo griaunami ar perstatomi, o vietoj to buvo ekonomiškai ir ekologiškai įdarbinti miesto kontekste tokie, kokie yra. Šis fenomenas tapo nauju architektūriniu stiliumi pavadintu Incompiuto (nebaigtas), nagrinėjamu Italų kolektyvo Incompiuto Siciliano.

Kalbant apie Lietuvos atvejus verta užsiminti apie daugiabučių ir viešosios erdvės problemas. Vis labiau ryškėja privatizacijos tendencijos, o ir žmonių mentalitetas skatina atsisakyti bendros aplinkos puoselėjimo. Dažnai, vietoje sugyvenimo bendrame kieme, daugiabučių gyventojai bando atsiskirti po lopinėlį žemės sau individualiai. Vis dėlto, tokie projektai kaip Evelinos Šimkutės organizuojamas „Šilainiai Project“, padeda keisti žmonių mąstymą apie bendras erdves bei daugiabučius, jų paskirtį ir vis dažniau atsiranda noras kurti bendruomenes.

Esi užaugusi Lietuvoje, tačiau jau daugiau nei dešimt metų gyveni užsienyje. Kokią vietą tavo kūryboje užima asmeninės emigracijos patirtys?

Aš į Angliją išvažiavau net nemokėdama kalbos, kaip ir dauguma emigrantų. naiviai tikėdama, kad ten gyvenimas yra geresnis ir manęs laukia rojus žemėje. Deja, atvykau į kitokią realybę. Atsidūriau visiškai svetimoje aplinkoje, kur buvo neigiamos mano teisės, o tiek ir sava, tiek ir britų bendruomenė sąmoningai siekė nuo manęs atsiriboti, laikė žemesnės klasės piliete. Didžiojoje Britanijoje į emigrantus žiūrima tikrai atgrasiai, o prie tokios neigiamos nuomonės formavimo stipriai prisideda bulvarinė žiniasklaida. Pirmus metus praleidau dirbdama gamykloje ir susipažinau su tragiškomis sąlygomis, kuriomis dirba imigrantai. Taip pat jau tada pastebėjau, kad ir patys lietuvių emigrantai, bijodami, kad anglai jų niekada nepriims, atskirdavo save nuo visuomenės. Laikui bėgant po truputį asimiliavausi ir praradau dalį savo identiteto, kurį vis dar bandau atgauti. Šios identiteto paieškos ir sintetiškai kuriama nuomonė apie emigrantus bei ksenofobija dažnai tampa mano kūrybos temomis.  

Tavo darbuose gausu Rytų ir Vakarų kultūrų paralelių bei skirtumų ieškojimų. Kodėl tave domina ši tema?

Manau, viskas prasideda nuo asmeninių patirčių. Atsimenu, kai būdama paauglė pirmą kartą išvykau į Turkiją ir Maroką, dar prieš kelionę turėjau suformuotas nuostatas apie šių šalių kultūrą, kaip žmonės bus apsirengę ir kaip su manimi elgsis. Ten nuvykus mano išankstiniai įsitikinimai žaibiškai subyrėjo, taigi pradėjau mąstyti, iš kur atsiranda nuostatos, visiškai neatitinkančios realybės. Nuo to laiko stengiuosi išlaikyti atvirą požiūrį, visko klausinėti, stebėti ir, jeigu pagaunu save mąstant stereotipais, aiškintis, iš kur jie atsirado.

Pradėjau domėtis stereotipais, kurie yra apipynę Rytų Europos šalis. Nors Lietuva geografiškai priskiriama centrinei Europai, daugelio žmonių sąmonėje mes vis dar užsifiksavę kaip rytų Europos šalis. Vis dėlto, lietuviai labai nemėgsta šio priskyrimo ir aktyviai bando atsikratyti penkiasdešimties metų savo istorijos Sovietų Sąjungos sudėtyje. Tai tarsi masiškai visuomenę apėmusi amnezija, neleidžianti pripažinti, kad sovietmetis formavo ir iki dabar formuoja žmonių mentalitetą. Norima nubraukti visą šį laikotarpį, sakant, kad viskas buvo blogai. Taip mes prarandame galimybę objektyviai apmąstyti, kas iš šios patirties mums yra naudinga.

Juk Sovietų Sąjunga buvo tokio dydžio, kad apėmė ir Vidurio Rytus, ir Baltijos valstybes, o dalis kultūrinių bei socialinių reiškinių keliavo per visas šias šalis. Pavyzdžiui, iš pirmo žvilgsnio nieko bendro neturinčias Lietuvos ir Sakartvelo valstybes, ko gero, sieja daugiau kultūrinių paralelių nei Lietuvą ir Didžiąją Britaniją. Tokių sąlyčio taškų su įvairiomis buvusio sovietinio bloko šalimis Lietuva turi daugiau nei žmonės supranta ir nori pripažinti. Vis dėlto, aš manau, kad Lietuva vis dar formuodama savo identitetą galėtų ieškoti solidarumo ir su rytų šalimis, o ne tik Vakarais, kurie kartais bando nuo mūsų atsišlieti.

Tu nuolat grįžti prie stereotipų ir jų sklaidos medijų priemonėmis temų. Kuo, tavo nuomone, menas yra naudingas, siekiant kalbėti apie šias problemas?

Aš pati savęs nuolat to klausiu. Manau, menui labai svarbu išeiti iš savo komforto zonos, nes meno kūrėjai ir jų auditorijos sudaro labai limituotą elitistinį ratą. Taip informacija lieka tarsi vakuume, cirkuliuojanti toje pačioje aplinkoje ir nepasiekianti platesnės visuomenės. Intervencijos viešojoje erdvėje arba galerijų perorientavimas platesnei publikai galėtų padėti sprendžiant šią problemą. Meno perkėlimas į aplinką, kuri neturi aukštesnės socialinės klasės ar elito konotacijų, paverstų jį labiau prieinamu visiems.

Man pačiai menas tapo priemone, kuri padėjo praplėsti supratimą apie istoriją, politiką bei socialinius veiksnius. Tiek kūryba, tiek domėjimasis kitais menininkais padėjo užpildyti žinių spragas, kurios buvo likę nuo mokyklos laikų, kuomet neidavau į neįdomias pamokas. Taigi, manau, kad menas gali tapti pedagogine ir edukacine priemone, tačiau ji bus veiksminga tik tada, kai atsiras viešojoje erdvėje, bus suprantama ir pasiekiama plačiajai visuomenei.

Marija Nemčenko. Justės Vyšniauskaitės nuotr.

Ar pritartum teiginiui, kad šiais laikais menininkas neturėtų apsiriboti tik saviraiška, o ir užimti švietėjo poziciją?

Išties visokių menininkų yra, ir visokių reikia. Vienas kūrėjas gali tris dienas sėdėti gamtoje prieš tą patį medį ir jį tapyti. Tai gali būti tiek saviraiškos, tiek meditacijos forma. Meno sritis yra plati ir ne kiekvienas privalo kvestionuoti aplinką, ar kurti kažkokį socialinį perversmą. Vis dėlto, menininkai, kurie viešai eksponuoja darbus, turėtų prisiimti atsakomybę, už tai, kokią žinutę jų kūriniai skleidžia ir kuo jie naudingi visuomenei.

Justė Vyšniauskaitė © Kaunas pilnas kultūros

Lietuvoje yra nemadinga kalbėti apie mokslininkus, kai tuo tarpu kitose išsivysčiusiose šalyse yra priešingai – jų veikla laikoma viena patraukliausių, nes leidžia prisidėti prie valstybės gerovės pasitelkiant intelektą. Šiuos ir kitus iššūkius naujoje monografijoje tyrė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos profesorė Vilma Žydžiūnaitė.

„Intelektualai buvo ir garbinami, ir plūstami visais laikais, įvairiausiose kultūrose. Pradedant antikine Graikija ir baigiant šiandienine Rusija, Iraku ar Mianmaru, intelektualai buvo ir yra persekiojami už populiarioms vertybėms ar politinėms galioms prieštaraujančias idėjas. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Skandinavijoje jie turi aukštą socialinį ir politinį statusą, kuris atspindi jų vertybes santykyje su visuomene“, – pasakoja mokslininkė.

Prof. V. Žydžiūnaitė parengė jau ketvirtą šiai temai skirtą monografiją, kuria siekia išsklaidyti stereotipines nuostatas ir parodyti, jog mokslininkų intelektinė lyderystė yra labai įvairialypis reiškinys. Tokia lyderystė apima gebėjimą paveikti kitus, skatinti tam tikras mokslinių tyrimų kryptis, formuoti nuomones, įgalinti kitus prisidėti prie žinių kūrimo ar sklaidos.

Lyderystė peržengia psichologijos, sociologijos ar vadybos mokslo sritis

Profesorė ne tik atliko nuodugnią ankstesnių šios srities darbų apžvalgą, tačiau ir apklausė mokslininkus mūsų šalyje, kurie pasidalino savo veiklos niuansais. Tarp svarbiausių problemų, kurias akcentavo apklaustieji – dėl per mažo atlygio, profesoriai yra priversti dėstytojauti ar imtis kitų veiklų, o mokslas ir tyrimai lieka labiau „simboliniu“ darbu. Tokia situacija skatina juos pirmiausia galvoti ne apie mokslo pažangą, o apie elementarių poreikių patenkinimą – finansinį, materialų išgyvenimą.    

„Turiu aiškią poziciją, kad mokslininkas ir turėtų gyventi mokslu. Deja, realybė, kurioje gyvenu, kitokia. Didžiąją laiko dalį „suvalgo“ pasiruošimas paskaitoms, jų vedimas, vadovavimas kursiniams, baigiamiesiems darbams, praktikoms, studentų konsultacijoms ir kitai akademinei veiklai“, – sakė vienas iš tyrimo metu apklaustų mokslininkų, dirbantis sveikatos mokslų srityje.

„Nematoma“ protinė veikla

Kaip ir kitiems nepriteklių patiriantiems žmonėms, mokslininkams finansų paieška sukelia dideles įtampas ir stresą. Stresą kelia daugybė faktorių – aukštųjų mokyklų konkurencija, spaudimas dėl reitingų ir kokybės sertifikatų reikalavimų, siekiant pritraukti ir išlaikyti gabius mokslininkus konkrečiame padalinyje.

„Lėtinis ir tęstinis stresas sąlygoja išsekimo ir nuovargio būseną, vadinamą perdegimu. Jį sudaro trys dimensijos: emocinis išsekimas, kai asmens emociniai ištekliai yra išnaudoti ir žmogus jaučiasi išsekęs; nuasmeninimas – negatyvi, ciniška nuostata į asmens darbą ar to darbo priėmėjus; ir pablogėjęs asmeninis darbo išpildymas, kurį charakterizuoja neefektyvumas, negatyvi savivertė“, – pasakoja V. Žydžiūnaitė.

Aukštųjų mokyklų emocinę atmosferą ir organizacinę veiklą neigiamai veikia ir tai, kad mūsų šalis apskritai neturi nuoseklios mokslo politikos. Be to, aukšto lygmens tyrimams būtina gera materialinė bazė – jei jos nėra, tuomet tyrimai yra imitacija, jų kokybė yra abejotina. Lygiuojantis į kolegas užsienyje, tyrimų įrangos kokybė yra vienas opiausių skirtumų.

„Mokslininko veikloje yra įdarbinta mintis, kasdien be išimties yra dirbamas minties darbas. Tokie darbai nematomi, nes jie apima tylos laiką reflektuojant, skaitant, rašant, klausantis, stebint, analizuojant, apibendrinant, interpretuojant. Tai ne praktiniai darbai, tačiau be jų neišgyventų darbo rinka – be mokslo rezultatais grįstų įrodymų, kurių dėka didinama praktikos kokybė“, – paaiškina profesorė.

Anot jos, dėl šio veiklos „nematomumo“ visuomenei dažnai sunku įsisąmoninti, jog tokiam darbui reikia daug originalumo, autentiškumo, kūrybiškumo – vietoje to, klaidingai įsivaizduojama, esą mokslininkai dirba nesunkiai, nes jiems nereikia naudoti fizinės jėgos, o intelektinis darbas yra neva tik pramoga ir malonumas.

Deja, yra priešingai – praėjusiais metais D. Britanijoje atliktas tyrimas patvirtino, kad protinė veikla, ypač universitetuose, yra labai varginanti. Bedfordšyro universiteto profesorė Gail Kinman apklausė daugiau nei 6 tūkst. mokslininkų, iš kurių net 55 procentai pripažino patiriantys psichinės sveikatos sutrikimų, tokių kaip depresija, miego problemos, kognityviniai sutrikimai ir kt. Tyrimo išvados nedžiugina – akademikai patiria didesnę riziką susirgti streso sukeltomis ligomis nei policininkai ar gydytojai.

Lyderystės fenomenas

V. Žydžiūnaitė savo tyrime išskiria dvi pagrindines inovacijas, be kurių šiandien neapsieina intelektinės lyderystės tyrimai – tai tarpdiscipliniškumas ir tarptautiškumas. Tyrėja tikina, jog lyderystė peržengia psichologijos, sociologijos ar vadybos mokslo sritis – šis reiškinys taikytinas visoms kryptims ir disciplinoms; analogiškai jis peržengia ir geografines ribas.

„Lyderystė kaip dėstomas dalykas iš Šiaurės Amerikos iškeliavo į visas pasaulio šalis, todėl šio žemyno nuostatos padarė poveikį pasauliui ir, priešingai – pasaulinė lyderystės sampratų, tyrimų, praktinių patirčių įvairovė darė ir daro poveikį šio fenomeno vystymuisi Amerikoje. Lyderystės fenomenas gyvuoja be geografinių ir mokslinių apribojimų“, – sako ekspertė.

Knygoje profesorė išsamiai aptaria pagrindinius iššūkius, kurie iškyla mokslininkų intelektualiai lyderystei aukštajame moksle – tarp jų yra didelė studijų kaina, būtinybė atnaujinti aukštojo mokslo įstatymus, kompetencijomis grįsto ugdymo supratimas ir kiti klausimai. Deja, nuodugnus darbas formuojant ir išbandant aukštojo mokslo politikas bei nuostatas šiandien dažnai yra atidedamas.

Kitas iššūkis kyla patiems mokslininkams – dėl būtinybės išeiti iš komforto zonos, apsiribojančios vien savo specializacija, link platesnės integracijos. Tai yra vienas tarpdiscipliniškumo bruožų.

„Mokslininkai kaip intelektiniai lyderiai generuoja specifines mokslines žinias bei jas taiko kompleksinėms problemoms spręsti. Todėl į mokslinį objektą jie žvelgia iš įvairių kampų, formuodami naują supratimą apie tyrimo objektą – pavyzdžiui, šokių atlikimas derinamas su kompiuterine grafika, o toks derinys sąlygoja naujas įžvalgas choreografijoje ir sudaro prielaidas gauti stipendijas tiek menų, tiek humanitarinių mokslų srityse“, – aiškina Švietimo akademijos profesorė.

Monografijoje „Mokslininko intelektinė lyderystė aukštajame moksle: poreikis, veiksniai ir iššūkiai“ prof. Vilma Žydžiūnaitė pristato 2016-2018 metais vykdytą tyrimą, kurio metu buvo apklausti 54 mokslininkai, ypatingą dėmesį skiriant intelektinės mokslininko lyderystės poreikiui, veiksniams, iššūkiams ir sklaidai.

VDU inf.

vdu.lt

Prieš daugiau nei 40 metų A. Mickevičiaus gatvėje atidarytas „Senasis trestas“. Tai buvo kino teatras, kuris turėjo ir erdvę muzikai bei šokiams, tad iškart užsitikrino vienos karščiausių Kauno vietų vardą. Šiandien jos nebėra nė ženklo – 2006 m. čia įvyko paskutiniai kino seansai, o po kurio laiko ant pastato pamatų iškilo Kauno apygardos teismas.

„Oi, čia tai buvo smūgis – kas tik nori, parduotuvė, turgus, bet tik ne teismas. Mums, laisvoms dvasioms, nusiteikusioms prieš bet kokią tvarką, buvo skaudu. Tačiau tuomet visi trestavi jau turėjo rimtesnių užsiėmimų – dirbdavom po 18 valandų per parą, iš mūsų išaugo politikų, verslininkų, žiniasklaidos žmonių karta – arba buvo išvykę į užsienį, tad galėjusių pakovoti už „Trestą“ nebuvo“, – paskutines karštojo taško gyvenimo dienas prisimena kaunietis Liutauras Varanavičius. Žinoma, tai buvo jau pokalbio pabaiga. Pradėjome nuo 1985-ųjų, kai tuomet dar nepilnametis, bet jau labai aktyvus Liutauras pirmąkart pravėrė „Tresto“ duris.

Į „Trestą“ alternatyvusis Kauno jaunimas būriais traukdavo nuo Laisvės alėjos kavinės „Laumė“ ir pirmosios Kauno picerijos, veikusios šiuo metu parduodamose patalpose šalia Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio. Pica su svogūnais čia kainuodavo 54 kapeikas ir, sako, buvo skani. Taigi picos, alaus (atsinešto iš daryklos trilitriniame stiklainyje), pokalbių ir – ketvirtadienį, penktadienį, šeštadienį – į „Trestą“.

Šiuo metu Čikagoje gyvenantis Edvardas Vrubliauskas kauniečiams geriau žinomas kaip Rublis. Šią fonetinę pravardę jam prilipdė dar mokykloje. Į „Trestą“, kultinę Kauno centro vietą, apie kurią šiame numeryje pasakojame ir plačiau, Rublis vaikščiodavo, nes „daugiau nieko tinkamo formato nebuvo – tai buvo antipopsinė vieta, ten buvo visi draugai, visas breiko kolektyvas“. „Tresto“ epochos metu Rublis mėgo „Beastie Boys“ ir studijavo fotografiją, taigi šis ir kiti 9-uoju dešimtmečiu alsuojantys kadrai – jo diplominis darbas. Fotografas tikina muzikinio skonio, kuriam daug įtakos turėjo „Tresto“ didžėjus Saulius Čemolonskas, nepakeitęs, tik išplėtęs. „Fotografas kaip snaiperis. Pasirenki rakursą ir lauki prilipęs prie kameros. Nors būna ir ekspromto“, – linkėjimus trestiniams internetu iš Čikagos siunčia Rublis. Gal fotografijose atpažinote save?

Kitokių pažiūrų žmonės rinkdavosi diskotekas tuometinio Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas) III rūmuose už Soboro, minią A. Mickevičiaus gatvėje taip pat atskiesdavo apsaugos darbuotojai – kultūristai. Taigi patekęs į vidų, jei nebuvai per jaunas, per daug apsvaigęs ar per daug agresyvus, būdavai patikimoje ir labai draugiškoje kompanijoje. „Toks nedidelis 300 žmonių būrelis“, – juokiasi Liutauras. Jis mano, kad gyvo bendravimo žavesys šiandien ne toks aktualus, todėl ir tokių vietų kaip „Trestas“ nėra.

„Mes iš tiesų bendraudavom, žinodavom visus gyvenimo įvykius, pasitikėdavom vieni kitais. Juk po šešias ir daugiau valandų ant to paties suoliuko prasėdėdavom. O dabar, jei tu bijai telefonu kalbėti, verčiau rašai elektroninius laiškus, tai turbūt bijosi ir į klubą nueiti.“ Arba nueisi į klubą ir jame feisbukinsi.

„Treste“, jei norėdavai tiesiog pabendrauti, tai darydavai pirmojo aukšto fojė ar kavinėje. Šokiai – triukšmingi – vykdavo antrajame aukšte, o kadangi muzikos stiliai keisdavosi, pailsėti ir pasikalbėti progų turėjo daugelis. „Metalotekos, specialios metalo muzikos dienos, man buvo įdomiausios, bet iš esmės „Treste“ skambėjo viskas – ir rokas, ir elektronika. Didžėjai turėjo savo prioritetų, bet buvo labai tolerantiški, neužsispyrę.“ Pavyzdžiui, buvo toks Billy Idolo gerbėjas, kuriam vakaro vedėjai stengdavosi pagroti porą kumyro kūrinių. Liutaurui „Trestą“ geriausiai simbolizuoja „Van Halen“ kūrinys „Jump“ – įsivaizduokit, kaip vienu metu pagal šį kūrinį šokinėja 400 žmonių.

Idol’o fanas. Edvardo Vrubliausko nuotr.

Saulius Čemolonskas ir nenustatytas kolega. Edvardo Vrubliausko nuotr.

Vienas impozantiškiausių „Tresto“ didžėjų buvo prieš porą metų miręs Saulius Čemolonskas, apie kurį šiek tiek rašėme praėjusių metų balandžio numeryje. Jis ypač domėjosi elektronine muzika, taigi ir jos „Tresto“ grojaraščiuose netrūko. Kiek vėlesniu etapu būdavo netgi vien techno dedikuotų sekmadienių. Pas Saulių į Kulautuvą „Trestas“ ir pats dūzgėms nuvykdavo – kurį laiką diskotekos čia trukdavo per naktį, bet vienu metu buvo liepta jas baigti 23 valandą. „Tada visi važiuodavo į Kulautuvą – su paprastu 50 vietų autobusu mūsų du šimtai nuvažiuodavo ir pratūsindavo bent iki pirmo autobuso atgal į miestą.“

Atrodo, Kulautuva? Edvardo Vrubliausko nuotr.

Įvaizdis. Ar buvo svarbu sekti madas, kurti stilių? „Grandines prie diržų segdavomės visi“, – sako Liutauras. Breiko laikais, prisimena jis, jau reikėdavo ryškesnių drabužių. 1989 m. jis iš Lenkijos, kurioje lankėsi kartu su savo prodiusuota thrash metal grupe „Dykuma“, atsivežė juodus su žalia juosta apačioje šortus ir derindavo juos prie marškinių su palmėmis. Taip apsivilkęs ėjo ir į stojamųjų konsultaciją tuomet ką tik atkurtame Vytauto Didžiojo universitete: „Būdavo fantastika, kai išėjus į miestą iš paskos bėgdavo vaikai ir rėkdavo: „Aaaa, su triusikais!“ Troleibuse vyresnės moterys net siūlė pinigų nusipirkti naujiems drabužiams…

Prieš pat atkuriant Nepriklausomybę, Kaune, taigi ir tarp trestinių, buvo populiaru užsiimti tiek breiku, tiek kovos menais, ypač karatė. Šešėlinio pasaulio atstovas Remigijus Daškevičius buvo vienas geriausių breiko šokėjų Lietuvoje, laimėjęs ne vieną konkursą, tad su savo bičiuliais ateidavo pašokti. Ir, kaip prisimena Liutauras, elgdavosi sąžiningai bei korektiškai. Apie 1990 metus prasidėjo, Liutauro žodžiais kalbant, „nesąmonė“, kai pats Daškevičius nebeateidavo, bet užsukdavo jaunesni jo kolegos. Jiems nieko nereiškė išplėšti merginą iš vaikino glėbio ir išsivežti. Apie 1993–1994 metus padėtis nepagerėjo – tuo metu visame Kaune ji buvo nekokia. „Manau, dėl to „Trestas“ ir nunyko – ne dėl ekonominės, bet dėl kriminogeninės situacijos lankytojų buvo vis mažiau.

Vėlesnysis „Tresto“ periodas. Autorius nežinomas.

Jei peržiūrėsite Joelio Sarakulos kūrinio „Matchstick Girl“ klipą, kurį režisavo ir iš istorinių kadrų sumontavo kaunietė Simona Žemaitytė, jame, sako Liutauras, pamatysite tuometinių trestinių polėkį, drąsą ir bendrystę. Savotišku tarpuvaldžiu, kai „Trestas“ priklausė visiems ir drauge niekam, bendruomenė savo rankomis klubą tvarkė ir remontavo: „Norėjom, kad patiems ten laiką leisti būtų miela, tvarkėmės kaip šeimininkai.“ Visgi niekaip teisiškai neapibrėžtai bendruomenei patalpų išsinuomoti niekas nesiūlė, atsirado privatus operatorius.

Dar vienas trumpas, bet itin efektingas momentas Kauno naktiniame gyvenime buvo kavinė „Gesta“, veikusi prie atkurtojo VDU: „Visas studentiškas jaunimas persikėlė ten. Nedidelėje kavinės erdvėje sutilpdavo keli šimtai žmonių, kurie, be abejo, šokdavo ant stalų. Taigi buvo dar mažiau priežasčių eiti į „Trestą“. Beje, yra tokia tikra istorija: Kaune šiuo metu gyvena mergina išskirtiniu vardu Gesta, kurios tėvai susipažino būtent ten.

„Ten turbūt buvo geriausia, kas galėjo būti diskotekų prasme. Dubas su Dusia ten darė viską“, – sako Liutauras ir neabejoja, kad visi jo kartos VDU absolventai jam pritartų. Muzika buvo visiems gera: „Būdavo visko – ir Povilaičio.“ Nors Liutaurui geriausiai šią epochą įprasmina „Accept“ kūrinys „Balls to the Wall“.

2012 metais klube „Siena“ vyko „Tresto“ trisdešimtmetis. „Buvo daugiau nei šimtas žmonių! Beveik visi didžėjai… Manau, tokį susibėgimą netrukus pakartosim, nors dabar sunkiau visus sugaudyti“, – sako Liutauras. Norėtume ten apsilankyti. 

Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. balandžio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Prieš keliolika metų intensyviai šokių muzikos vakarėlius lankęs ir juos apžvelginėjęs bei reklamavęs kaunietis Dailius Dargis šiandien yra vienas skaitomiausių Lietuvos rašytojų. Rašo jis, žinoma, ne apie šokių muziką, bet apie kriminalus. Banditai, gaujos, organizuotas nusikalstamumas, šešėlinis verslas. Įdomu daugeliui – pirmosios Dailiaus knygos „Tikroji Daktarų istorija“ parduota jau apie 50 tūkst. kopijų.

Balandžio 25 d. Kauno kino centre įvyks pirmojo Dailiaus ir jo kolegos Kęstučio Petkevičiaus dokumentinio filmo premjera. Filmas – ne tiek apie banditus, bet apie tuos, kurie vienijo pajėgas kovai su jais. Kaip tik šį balandį sukako 30 metų nuo tada, kai Vidaus reikalų ministerijoje buvo įkurtas šeštasis skyrius, skirtas kovoti su organizuotu nusikalstamumu. Bilietų į filmo, kuriuo atiduodama pagarba tiems, kurie Kauną iš Gotamo vėl pavertė Kaunu, premjerą, jau nebėra – neliko prieš savaitę. Visgi „Pirmuosius kovotojus su mafija“ gegužę dar tikrai galėsite pasižiūrėti „Romuvoje“, galbūt ir per televiziją.

Su Dailiumi pokalbį pradėjome nuo filmo, bet įdomu buvo viskas. Pavyzdžiui, jau išjungus diktofoną žurnalistas papasakojo, kad kriminalais susidomėjo dar vaikystėje, kai netoli jo namų moteris nužudė du savo vaikus. Ir kinu susižavėjo vaikystėje – žiūrėdavo visus iš eilės terminatorius videosalonuose, kuomet gatvėse banditai į automobilius prievarta sodindavo simpatiškesnes merginas. Toks buvo epochų sandūros Kaunas. Gerai, kad nebėra, o kaip buvo, sužinome žiūrėti dokumentinius filmus ir skaitydami knygas. Naujausios Dailiaus Dargio parašytos – „Kriminalinė agurkinių odisėja“ ir papildytas „13 tamsių lietuviško verslo paslapčių“ leidimas. Kurią bepaimtumėte, atkreipsite dėmesį, kad šie veikalai išsiskiria pašnekovų kalbumu. Nesvarbu, kurio pasaulio jie atstovai, ką dabar veikia, bet visi kalba atvirai. Jei nekalba – Dailius nerašo.

Filmo stop kadras

Dailiau, išleidai septynias knygas, o dabar – filmas. Ar visada kirbėjo mintis, kad reikėtų surinktą medžiagą kitu formatu ištransliuoti?

Tai ne pirmas toks mano projektas. Prieš penkerius metus per TV3 buvo serialas „Mafijos kronikos“ – dvylikos dalių. Tai ir laikyčiau realia kelio į ekranus pradžia. O šiaip visada tokią idėją nešiojausi, kad būtų įdomu sukurti dokumentinį filmą. Vaidybiniam dar tikrai nepribrendęs. Ruošdamasis šiam filmui peržiūrėjau beveik visus pastarųjų metų lietuviškus dokumentinius. Manęs jie „nekabina“. Migdantys filmai. Tikiuosi, mums pavyko padaryti kitaip.

Turi patirties prakalbinti tuos žmones, kurie kitiems gal neatsiveria, bet vis tiek yra viena kalbėti diktofonui, knygos puslapiams, o kita – kamerai. Lyg daugiau asmeniškumo, kai pašnekovo veidą matai, tiesa? Gal net pavojingiau, turint omeny šią sritį?  Taigi ar buvo sunkiau prikalbinti žmones pasipasakoti kamerai?

Tiesa, į kamerą žmogus bendrauja visai kitaip. Pradeda rinkti žodžius, susikausto, pradeda oficialiai kalbėti, nekalba taip atvirai, kaip kaip anksčiau. Bet buvo ir tokių pareigūnų, kur mane nustebino, jie atsivėrė. Papasakojo net daugiau, nei tikėjausi. Manau, kai kuriems žmonėms tiesiog reikėjo išsišnekėti, nes jie supranta, kad tai jau yra istorija, šis filmas ją fiksuoja, galbūt niekas kitas to nepadarys.

Turbūt nei vienas kalbintas pareigūnas nebedirba to, ką anksčiau?

Taip, visi jau seniai išėję į atsargą, į pensiją. Vieni išėję, kiti patraukti – kai kurių likimai susiklostė dramatiškai, jie per vidines intrigas buvo nustumti į šalį, eliminuoti iš policijos. Kiek žinau, vienas pareigūnas, „Šeštame skyriuje“ ėjęs aukštas pareigas, iš policijos buvo „patrauktas“ 2011 metais, tai ne taip ir seniai. Taigi vidinių intrigų teisėsaugoje netrūksta, dėl to apmaudu, geriau būtų daugiau vienybės ir nuveiktų darbų.

Apskritai policijos veteranai man paliko labai gerą įspūdį. Smagūs žmonės, gyvena ramiai, nieko neslepia. Rodė man savo užrašų knygutes, pradėtas tada, kai atėjo dirbti į „šeštą skyrių“. Lobių lobis tos knygutės. Skyrių pavadinimai – „Dekanidzės“, „Vilniaus brigada“, „Daškiniai“… Rodė ir filmuotus archyvus, o jie pateko į filmą.

Kas tai, sulaikymai, apklausos?

Sulaikymai, ir, sakykim taip, baliai. Kadrai, iki šiol nerodyti TV ar internete. Taip pat filmo bendraautorius Kęstutis Petkevičius sukūrė atkuriamųjų vaizdų. Pavyzdžiui, Vilniuje radome tokį patį mersedesą, kokiu važinėjo „Vilniaus brigados“ galva Georgijus Dekanidzė. Taigi mersedesas „vaidino“ filme, jis matomas ir plakate.

Kaip tu manai, kodėl žmonėms tai įdomu – žulikai, reketas, baliai, mašinos, sulaikymai, teismai? Ar tai noras paragauti gyvenimo, kokio niekada neragausi? Juk absoliuti dauguma ir nenorėtų ragauti, tai atgrasu, pavojinga ir antisocialu. Visgi įdomu. Kodėl?

Taip yra visame pasaulyje. Pasižiūrėkime, garsiausi kino režisieriai kuria filmus apie mafiją. Vien Scorsese kiek filmų prikepęs, Coppola. „Sopranai“ prieš  20 metų padarė revoliuciją serialų rinkoje, sugrąžino milijonus prie televizorių.  

Iš esmės, kaip aš suprantu, žmonės blogiukais žavisi, jiems patinka darbo valandomis neapribotas gyvenimo būdas. Blogiukai turi valdžią, pinigų, moterų. Patiria nuotykių, jaučia adrenaliną. Simpatizuoja žmonės jiems todėl, kad neretai tarp nusikalstamo pasaulio atstovų būna tikrai šarmingų žmonių, charizmatiškų, turinčių artistinių sugebėjimų. Žinoma, gaila, kad jie pasuka tokiu keliu, nes verslo ar kūrybos kelyje būtų galėję daug nuveikti. Įdomu skaityti apie tokius gyvenimus, tai pramoga.

Pernai, ruošiant žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ straipsnį, teko bendrauti su Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos namų kolektyvu. Jie sakė, kad tavo knygos bibliotekoje – vienos skaitomiausių.

Aš irgi buvau nustebęs.

Ką apie tai manai? Ne paslaptis, kad nepilnamečiai į koloniją grįžta. Arba patenka į suaugusiųjų pataisos namus. Gal juos tavo surašytos istorijos įkvepia? Nors gal galėtų ir atgrasyti, juk absoliuti dauguma tų istorijų baigiasi kapo duobe arba kalėjimu?

Mano tikslas yra tą gyvenimą parodyti objektyviai, iš šalies. Esu įvykių stebėtojas. Iš mano tekstų aišku, kad toks gyvenimas niekur neveda – na, į zoną arba į kapines. Ar į kokią upę. Taigi būtų gerai, kad skaitydami žmonės atsirinktų. Jei daro nusikaltimus, galbūt nustotų.

Tai gal kolonijų, pataisos namų gyventojai iki pabaigos tavo knygų neperskaito?

Gal ir neperskaito, o gal ir susižavi tomis vietomis, kur pasakoju apie turtus, nevaržomą gyvenimą. Esu kalbėjęs su nepilnamečių kolonijos darbuotojais, kad galbūt reikėtų surengti paskaitą. Kol kas tai ir liko kalbomis. Man sakė, kad į koloniją patenka visokie. Vieni linkę keistis, kiti akivaizdu, kad išėję grįš. Toks gyvenimas. Aišku, norėtųsi, kad  paskaitę mano knygas daugiau nebenorėtų grįžti į tą įstaigą ir išvis į tą gyvenimą.

Ne vienerius metus buvai pramogų gyvenimo žurnalistas, imdavai interviu iš didžėjų, rašydavai apie vakarėlius. Ar po to, kai tave į teismą padavė Henrikas Daktaras, nepanorai grįžti prie smagesnių temų? Ar yra kas nors rimtai grasinę?

Ne, ne, ne. Tokių dalykų nebuvo. Teismas tebuvo noras mane sustabdyti, su Daktaru procesas vyko beveik septynerius metus – dėl mano pirmosios knygos. Jis norėjo dalies pinigų, kuriuos uždirbau. Tokių buvo ir daugiau, bet visas tas bylas aš laimėjau. Ir tai mane tik įkvėpė dirbti toliau, virti būtent šioje srityje. Kokie dar atsitraukimai? Juk ką tik filmą išleidau.

Kalbant apie leidybą… Įdomu, kad savo knygas leidi pats. Šiandien tai anokia egzotika, savo knygas be leidyklų pagalbos pristato daug jaunų žmonių. Bet dešimttūkstantiniai tiražai – ne kiekvienam. Kaip tu pradėjai? Iš pradžių juk turbūt vis tiek buvo sutartis?

Pirmas dvi knygas leidau su kompanija „Balsas.lt“, trečią – su partneriu per pusę. Galiausiai supratau, kad aš vienas viską galiu daryti, kam man reikia kitų? Tai nėra toks biznis, kur būtų labai daug pelno, kurį galėtum dalintis. Mažesni resursai, nei televizija. Didžiąją dalį darbų gali padaryti pats vienas. Tu parašai tekstą, duodi kalbos redakcijai, duodi viršelio autoriui užduotį, maketuotojui, ir viskas. Belieka spaustuvė, ir tai yra brangiausias dalykas, kasmet brangstantis.

O kaip platinimas?

Dirbu su viena kompanija, jų Lietuvoje ne tiek ir daug. Jie tiki mano projektais, jiems įdomu.

Visus skatinu imtis leidybos patiems. Juokingi juk tie procentai, kuriuos siūlo leidyklos – gerai dar, jei siūlo procentus, o ne vienkartinį honorarą. Manau, daugeliui tiesiog labai norisi būti rašytojais, laikyti rankose savo knygą, todėl ir sutinka su tokiomis sąlygomis. O aš nelabai ir noriu vadintis rašytoju. Žurnalistas, knygų autorius – taip, o terminas „rašytojas“ įpareigoja. Aš net knygų mugėje nedalyvauju – kartą pabandžiau, bet vos pavyko parduoti tiek, kad padengčiau stendo nuomą. Kam man tas cirkas? Pasiafišuoti, susitikti su gerbėjais juk yra skirti knygų pristatymai, susitikimai.

Filmuojant dokumentiką „Pirmieji kovotojai su mafija“

Nesijauti esąs rašytojų bendruomenės dalis?

Ne, iš tikrųjų ne. Žmonės labai susireikšmina parašę knygą, pradeda konkuruoti. Man asmeniškai negaila nei pasidalinti patirtimi, nei patarti. Nes, kaip sakiau, norėčiau, kad save leidžiančių žmonių būtų daugiau, kad jie pajustu malonumą ne tik rašydami, bet ir iš to uždirbdami.

Dar įdomu, kur Lietuvoje tave skaito daugiausiai? Suprantu, kad turbūt Kaune, tada Vilniuje, bet jei kalbėtume apie mažesnius miestus?

Anykščiai. Va, dabar ir filmą važiuosim ten pristatyti. Toks ramus atrodo miestelis, bet tokios temos domina. Malonūs, šviesūs žmonės susirenka į renginius. Man pačiam labai patinka.

Šiaip, pagal statistiką, būtent Kaune daugiausia mano knygų nuperkama jau kokius paskutinius penkerius metus. Nors čia nebegyvenu daugiau nei dešimtmetį.

Jeigu prisiruoštumei kurti vaidybinį filmą, kaip tu manai, kas geriausiai suvaidintų Daktarą ir jo žmoną?

Manau, Holivudas turėtų šitą filmą kurti, nes tai yra tikrai labai įdomi istorija. Tų laikų Kaunas buvo Rytų Europos gangsterių centras. Jau pats metas skristi į JAV ir pardavinėti idėjas. Būtų puikus „Netflix“ serialas, mielai prisidėčiau. Taigi Daktaras… Manau, gal koks DiCaprio galėtų gerai suvaidinti. Jis turi tokių lietuviškų bruožų O Daktarienė… Nicole Kidman tai per minkšta. Gal Michelle Pfeiffer?

Visai geras duetas. Įdomi tavo mintis apie serialą – Kaunas jau ne kartą kine yra vaidinęs kitus miestus, net Maskvą, Tokijų, gal metas suvaidinti ir save?

Neabejoju, juk ir 90-ųjų pradžią, ir sovietmetį galima būtų atkurti. Kaip vykdavo susitikimai biliardinėse, Karininkų ramovėje, buvusioje „Orbitoje“. KGB tinklus būtų galima paanalizuoti. Serialas po serialo!

Turbūt ne visiems patiktų tas Kaunas taip pasaulyje linksniuojamas. Kad ir šiemet juk minime Laikinosios sostinės šimtmetį, tarpukariu didžiuojamės, ne 1993-aisiais.

Aš manau, patiktų, jeigu būtų padaryta gerai, bet jei darys lietuviai su lietuviškais biudžetais, gerai nepavyks. Be to, atkreipkite dėmesį, dabartinė jaunoji karta, kuriems po dvidešimt, ima vis labiau tuo laikotarpiu po Nepriklausomybės atkūrimo domėtis. Jie patys jo nepatyrė, tad egzotika. Net pagal savo gerbėjų puslapio feisbuke skaičius matau – auditorija jaunėja. Jie apakę, negali patikėti, kad Lietuvoje tokie dalykai vyko. Šaudynės, reketas, sprogimai vidury baltos dienos. Ko ne „Sopranai“?

Kotryna Lingienė © Kaunas pilnas kultūros

Jungtinių Tautų paskelbtame Pasaulio laimės indekse šiemet Lietuva užėmė 42-ą vietą – geriausią iš visų Baltijos šalių, tačiau gerokai žemesnę už Šiaurės šalių: Suomijos, Danijos ir Norvegijos, kurios yra sąrašo lyderės. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Ekonomikos ir vadybos fakulteto prodekanas dr. Justinas Kisieliauskas teigia, jog skandinavų laimės paslaptis – rūpinimasis ne tik pinigine gerove.

„Mūsų visuomenėje, kuri vis tvirčiau save vadina ekonomiškai išsivysčiusia, vyksta prisisotinimo materialinėmis gėrybėmis procesai – tai, ką galime pamatuoti pinigais, nebeatneša tiek pasitenkinimo, kiek anksčiau“, – tikina ekonomistas.

Kaip manote, kas yra laimė?

Manau, kad tai menas lūkesčius derinti su aplinkybėmis. Nesu linkęs laimės sieti su trumpalaikiais, o neretai ir atsitiktiniais hormonų svyravimais, veikiau – su ilgalaike jausmine būsena, kuri kyla nuolat vertinant santykį su savimi ir aplinka. Su prisisotinimo jausmu, jaučiant pasitenkinimą tuo, ką turi.

Įdomu tai,  kad yra tyrimų, kuriuose nustatyta, jog bendruomenėse kaimyno praturtėjimas gali kelti asmeninį pasitenkinimą – nes tai leidžia ilgainiui tikėtis ir asmeninės sėkmės.

Kokie yra svarbiausi faktoriai, lemiantys žmogaus laimingumą? Kiek čia reikšmės turi ekonominiai rodikliai, jei jie šiandien šalyje geriausi per pastaruosius 400 metų, o laimės indeksas, deja, nėra aukštas?

Nors vertybiniai veiksniai yra reikšmingi, tačiau vakarietiškame laimės vertinime negalima atmesti ir ekonominių faktorių, kurie nuolat kelia lūkesčio kartelę – taip tolindami įsivaizduojamą „tobulą“ pasaulį nuo to, kuris supa aplink.

Situaciją puikiai iliustruoja žmogaus poreikių hierarchija, kurios pagrindą – fizinius poreikius – išpildo tai, ką matuojame ekonominiais rodikliais. Remiantis ekonomikos dėsniais, pasitenkinimas iš gėrybių (pavyzdžiui, duonos ar pinigų) nėra beribis: pasiekus individualų prisisotinimo tašką, papildomas vienetas gali ne tik neduoti naudos, bet dar ir kenkti – tarkime, persivalgymas ar per didelis stresas dėl turimo turto.

Manau, jog mūsų visuomenėje, kuri vis tvirčiau save vadina ekonomiškai išsivysčiusia, vyksta prisisotinimo materialinėmis gėrybėmis procesai – tai, ką galime pamatuoti pinigais, nebeatneša tiek pasitenkinimo, kiek anksčiau.

Kita vertus, gyvename didelių lūkesčių ir plačios vizualinės informacijos aprėpties laikais, kurie koreguoja taip vadinamus „laimingo gyvenimo standartus“, nuolat supažindindami su naujomis galimybėmis ir versdami mus nepasitenkinti tuo, ką turime. Laimingų šalių (pirmiausia – skandinavų) žmonės suprato ekonominių veiksnių ribotumą ir adaptavo lūkesčius bei veiksmus kitų poreikių, tokių kaip šeima, bendruomenė, savirealizacija ir pan., tenkinimui. Tai jiems leido smarkiai praaugti materialybėse laimės ieškančius kolegas.

Lietuvoje dažnai mėgstame lygiuotis į Skandinaviją – galbūt yra kitų šalių, kurių pavyzdžiai ar praktikos, kalbant apie žmonių laimingumo skatinimą, įkvepia?

Ironiška, tačiau lygiavimasis nėra itin tinkama praktika siekiant pasijusti laimingesniu. Vis dėlto, laimės kontekste skandinavai yra, rodos, nepralenkiami. Dažnai norisi manyti, kad pietiečiai dėl vitamino D pertekliaus gali girtis geresnėmis sąlygomis tam, kad gerai jaustųsi, tačiau iš tiesų ispanai, portugalai ir graikai rikiuojasi netoli arba net už mūsų, sąrašo pradžią palikdami kur kas šiauresnėms šalims.

Pastaruoju metu nemažą pažangą padarė ekonomiškai panašias pozicijas užimanti Čekija, pakildama iki 21 vietos laimingiausių pasaulio šalių sąraše (Lietuva – 50-ta). Reiškiniai, kurie neabejotinai prisidėjo prie čekų laimingesnio gyvenimo – švietimas koreguojant lūkesčius, atvirumas pokyčiams, bendruomenių stiprinimas.

„Kaunas 2022“ užsibrėžė tikslą padaryti miestą laimingesniu. Planuojama kurti „Dizainą laimei“ – erdves, akcentuojančias pagarbą įvairovei, socialinį atsakingumą, verslumą. Kaip dar galima būtų pakelti kauniečių laimingumą?

Manau, kad tą galima daryti keliais būdais. Vienas – dažniau viešai kalbant apie patį reiškinį ir jo subtilybes, laimę paverčiant įprastiniu dalyku, o ne mitu. Antras – skatinant miestiečių įsitraukimą į vietines bendruomenes, taip stiprinant priklausymo kažkam jausmą ir pasitikėjimą vienas kitu. Trečias – kuriant daugiau erdvių, kuriose miestiečiai galėtų leisti laiką kartu. Galiausiai, įprasminant laimės reiškinį – tai yra, kuriant jo matavimo metodiką ir mechanizmą, kuris leistų miestiečiams ne tik įvertinti savo savijautą, bet ir sekti progresą.

Pasak psichiatro, prof. Arūno Germanavičiaus, vienas iš faktorių yra švietimo sistema: Lietuvoje brukamas perfekcionizmas ir spaudimas atitikti reikalavimus, tuo tarpu laimingiausiomis laikomose Šiaurės šalyse vaikams padedama atsiskleisti. Ar sutinkate?

Kaip minėjau, laimės pojūčio kontekste itin svarbų vaidmenį atlieka lūkesčiai – o prie jų formavimo nemenkai prisideda švietimo sistema. Neteigiu, kad ją reikia imti ir perstatyti iš pagrindų, nes tikiu, kad ateinanti nauja švietimo sistemos karta savaime prisideda prie teigiamų pokyčių, taikydama gerąsias vietines ar užsienio praktikas. Pats žinojimas, kad tai, kas veikė seniau, šiandien nebeveikia, viešas kalbėjimas apie esančią problemą savaime skatina ieškoti naujų individualių būdų mokyti.

Tačiau nemažą reikšmę suteikčiau ir kitoms švietėjiškoms „institucijoms“ – pavyzdžiui, šeimos auklėjimui ir žiniasklaidai, kurios atstovais tampantys nuomonės lyderiai jauno žmogaus galvoje taip pat manipuliuoja lūkesčių ribomis.

Lietuvos socialinių tyrimų centro atstovas Boguslavas Gruževskis sako, jog mūsų šalyje nelaimingumą labiausiai lemia nelygybė, skurdas, mažas investavimas į viešas paslaugas, nebaudžiamumas. Kokius faktorius išskirtumėt Jūs?

Manau, kad Lietuva imasi savalaikių sprendimų kovodama su problemomis dėl investicijų į viešąsias paslaugas ir nebaudžiamumo. Tačiau, kalbant apie pajamų nelygybę, situacija kitokia. Nelygybė savaime nėra blogas dalykas, bet didelė nelygybė – ypač jei ji neteisėta – neigiamai veikia asmeninį pasitenkinimo gyvenimu pojūtį.

Įdomu tai,  kad yra tyrimų, kuriuose nustatyta, jog bendruomenėse kaimyno praturtėjimas gali kelti asmeninį pasitenkinimą – nes tai leidžia ilgainiui tikėtis ir asmeninės sėkmės. Kita vertus, teko projektuoti ir atlikti ekonominius eksperimentus skirtingų kultūrų kontekstuose, kurių metu pavyko užfiksuoti, jog neretai žmonėms kur kas svarbiau ne bendruomeninė, o asmeninė nelygybės situacija. Dėl šios priežasties, aš kelčiau kitą problemą – bendruomeniškumo. Tikiu, kad įvairių reiškinių nulemtas žmonių susvetimėjimas yra kertinė ne tik mūsų, bet ir kitų šalių nelaimingumo problema.

Jono Petronio nuotr.

Laimės ekonomika remiasi dėsningumu, kad ne tie, kurie daug uždirba, yra laimingi, o tie, kurie laimingi, sugeba daugiau uždirbti. Ar sutiktumėte?

Nesiečiau laimės reiškinio su žodžiu „daug“, veikiau – „pakankamai“. Žinoma, pastebima tendencija, kad uždirbantys daugiau yra labiau linkę jaustis laimingesni nei tie, kurie uždirba mažiau, tačiau tai nereiškia, kad jei uždirbi mažiau, esi nelaimingesnis. Nors čia verta pastebėti, jog laimingesni žmonės savaime dirba produktyviau, kas jiems leidžia mėgautis didesniu uždarbiu.

Yra ir paradoksalių situacijų, kai, regis, objektyviai prastose sąlygose žmogus jaučiasi puikiai, o kitas jaučiasi blogai gerose. Visgi esu linkęs manyti, kad uždirbę tiek, kiek pakanka baziniams poreikiams patenkinti, dėl likusio pasitenkinimo turėtume rūpintis labiau jau nebe piniginėmis priemonėmis. Skandinavai tą puikiai iliustruoja, bet kitur dažniausiai tai netampa praktika.

Londono universiteto mokslininkas Will Davies knygoje „Laimės industrija“ kritikuoja bandymus matuoti laimę – jo teigimu, tai pernelyg subjektyvu, o tokie matavimai tik dirbtinai konstruoja manipuliacinius ritualus, skatinančius vartojimą ir ignoruojančius individualius žmonių skirtumus; viso to išdava yra depresija ir kiti sutrikimai. Ką manote Jūs?

Nepaisant to, kad laimė savaime skamba jausmiškai, t. y. subjektyviai, praktika rodo, kad pojūčius galima nesudėtingai objektyvizuoti, suteikiant jų intensyvumui skaitinę vertę. Pavyzdžiui, jei sakome „jaučiuosi blogai“, tai skamba subjektyviai ir kiek nesuvokiamai, tačiau jei pasakysime „skausmo stiprumas – 9 iš 10“, tai leis objektyviau suprasti pojūtį.

Įdomu tai, kad mokslininkai tiria ir „objektyviąją“ laimę, fiksuodami smegenų zonų, atsakingų už patiriamus malonius jausmus, veiklos intensyvumą. Visgi, kaip ir bet kokia vidutinė statistika, ji neparodo tikrosios situacijos: bendriniai laimės duomenys taip pat atspindi tik dalį tikrojo paveikslo. Imta kalbėti ne tik apie pajamų, bet ir laimės nelygybę – tai yra, individualius laimės skirtumus visuomenėje. Jie egzistuoja, tačiau bendriniai laimės rodmenų pokyčiai ir supratimas, jog laimė neretai yra kolektyvinis reiškinys, leidžia tikėti, kad šis netobulas gerovės matas, su milžinišku potencialu tobulėti, yra patikimesnis nei tie, kuriuos naudojome iki šiol.

Ėmėtės dar nuo 2013-ųjų skaičiuoti laimės indeksą Vytauto Didžiojo universitete. Ar teko domėtis kituose universitetuose daromomis panašiomis apklausomis? Kokius rezultatus atskleidė Jūsų matavimai?

Pasauliniu mastu laimės ekonomikos madą jau galima laikyti praeinančia ir paliekančia tik tikruosius tyrimų lauko entuziastus. Tačiau Lietuvoje neteko girdėti, kad kažkuris universitetas sistemingai matuotų visos savo bendruomenės laimę.

Manau, dėsninga, kad tokia iniciatyva užsiima būtent VDU Ekonomikos ir vadybos fakultetas, kuriame nuolatos gimsta modernios idėjos, o socialinių problemų ekonomika yra viena iš kelių pagrindinių tyrimų sričių. Užsienyje tokių iniciatyvų randasi, kaip ir raginimų laimės duomenis viešinti bei įtraukti į universitetų reitingus, leidžiant būsimiems studentams matyti ne tik universiteto istoriją, įvaizdį, pasiekimus, gražius pastatus, bet ir tai, ką itin sunku perduoti – esamą emocinį klimatą, kuriame jauna asmenybė formuosis ne vienerius metus.

Šioje vietoje turime kuo džiaugtis. 2019 metų duomenimis, daugiau nei 70 proc. apklausoje dalyvavusios VDU atspindinčios bendruomenės yra laimingesni nei Lietuvos vidurkis (6,1 iš 10). Taigi, universitete fiksuojamas laimės lygis yra aukštesnis ne tik už Lietuvos, bet ir už aukščiausią įvertį pasaulyje turinčios Suomijos (7,6 iš 10).

VDU inf.
vdu.lt

Kad geriau pajustumėt atmosferą, gaubiančią šį rašinį, susiraskite ir įsijunkite, pavyzdžiui, „Happy Mondays“, Green Velvet, Terry Francis, Etienne de Crecy ar net LTJ Bukem 10 dešimtmečio kūrybos. Geriausia – vientisų miksų iš pasirodymų klubuose. Jei naktinis gyvenimas yra tai, ką kultivuojate kiekvieną penktadienį, gali būti, kad skambesys jums bus artimas. Muzikos mados sukasi ratu, paskui jas – ir įvaizdžio. Todėl, pavyzdžiui, „Lizde“, vieninteliame šiuo metu Kaune veikiančiame tokios koncepcijos klube, kartais galima pasijusti it persikėlus į devyniasdešimtuosius. Juk čia vyksta net VHS šlovinimo apeigos.

„Elektroninė muzika, reivo judėjimas buvo kažkas labai smarkiai kitokio, naujo ir nepažinto. Tai buvo šviežio oro gūsis iš Vakarų. Kartu ir jaunatviškas maištas bei nauja pasaulėžiūra. Su visomis blogomis ir geromis pusėmis jaunam žmogui“, – paklaustas apie tai, kodėl prieš beveik 30 metų įsiliejo į Kauno vakarėlintojų gretas, sako grafikos dizaineris Marius Kneipferavičius. Apie „Pakalnę“, naktiniame miesto gyvenime žybtelėjusią 10 dešimtmečio viduryje, taip pat kalbėjomės su architektu Mantu Mickevičiumi, fotografu Teodoru Biliūnu. Ne vieną istoriją teko girdėti ir iš daugiau lūpų, neretai – kelias vieno įvykio versijas. Kad ir apie valgyklos bufeto darbuotojas, naktį virsdavusias reivo barmenėmis. Jas geru žodžiu mini ir kitas balandžio žurnalo numerio herojus Erichas Juozaitis. O kitame pokalbyje nugirdau, kad vienos pravardė buvo „Seksas“.

„V. Putvinskio gatvėje 1990 metais buvo pastatytas [„Pramprojekto“] priestatas ir jame įrengta kavinė „Pakalnė“, kurios architektas ir pirmo interjero autorius buvo <…> Algimantas Sprindys. Kai kuriems iš mūsų ši vieta tapo antraisiais namais. Įėjusį į pastatą dešinėje pasitikdavo rūbinė, kažin, ar kada tarnavusi pagal paskirtį: kiek prisimenu, paprastai joje, ant grindų susėdę, rūkė ir diskutavo studentai“, – savo tinklaraštyje pasakoja Kauno istorijos tyrinėtoja Marija Oniščik.

Pailgą patalpą, iškaltą medžiu, netruko nusižiūrėti čia pat besimokę VDU studentai, kurių kompanijoje buvo ir žmonių iš kitų Kauno aukštųjų mokyklų. Pavyzdžiui, Mantas tuometiniame VDA Kauno dailės institute studijavo architektūrą, kurią pasirinko neįstojęs į dizainą. Neįstojo, bet buvo vienu iš „Pakalnės“ renginių skrajučių ir plakatų (juos kurdavo Instituto kompiuterių klasėje, buvo ir Eidrigevičiaus motyvų „pasiskolinęs“) autorių. Netgi sukūrė logotipą Kauno alternatyviosios muzikos klubui „RyRalio“, kurio pavadinimas suponuoja, kad didžėjus – tai lyg piemenėlis, ganantis aveles šokių aikštelėje. Kalbėdami apie logotipą susiginčijome, ar klumpėmis avinti mergaitė žiūri į vinilinę plokštelę, ar į ežerėlį. Bet kuriuo atveju lietuviškumas, tautiškumas tuometiniam jaunimui buvo svarbu – svarbiau negu tai, ar renginių plakatus supras ir pašokti ateis į Kauną užklydę užsieniečiai.

Klubo „RyRalio“ pažymėjimą išsaugojo Marius Kneipferavičius. Jame matomas ir logotipas, apie kurį kalbame straipsnyje.

Klubas „RyRalio“ buvo visiškai oficialus, turėjo įstatus ir antspaudą. Taigi susitarti su valgyklos vadove dėl patalpų nuomos sunku nebuvo. Mantas prisimena, kad pirmąjį vakarėlį moteris aplankė, bet pamačiusi, kad nieko baisaus čia nevyksta, ramiai išvažiavo ilsėtis. Klubo nariai, kurių buvo per dvidešimt, dirbo atsakingai – vieni valė prišiukšlintas valgyklos erdves, kiti stumdė stalus, treti kitaip prižiūrėjo tvarką, ketvirti grojo. Juk iškart po vakarėlių valgykla vėl atsidarydavo, taigi pasitikėjimą reikėjo išsaugoti. Kadangi patalpos niekuomet nebuvo klubui atiduotos ilgiau nei nakčiai, čia nebuvo kardinalių interjero pakeitimų, nors Marius prisimena, kad salę dekoruodavo, o valgyklos langus – užklijuodavo. „Svarbiausia buvo šviesos ir dūmai“, – juokiasi Mantas, kuriam irgi yra tekę čia pagroti. Iš pradžių grodavę lyg ir pakaitomis. O vienas tuometinių vakarėlių lankytojų, vėliau irgi tapęs didžėjumi, Martynas Kunigėlis (Antanas Gustaitis), išduoda pikantišką aparatūros istoriją: „Atsimenu, kad Povilas Pauplys ir Teodoras Biliūnas grodavo iš manęs pasiskolintu penkių kompaktinių diskų changeriu, kurį būdamas dar moksleivis parsivežiau iš JAV. Jie jį turėjo gal metus, grąžino tokį vos palūžusį, bet man nebuvo gaila, nes renginiuose iš jo leisdavo Plastikmaną.“

Marius Kneipferavičius ir Povilas Pauplys didžėjauja. M. Kneipferavičiaus archyvo nuotr.

Nors „Pakalnė“ kauniečių atsiminimuose kotiruojama kaip elektroninės muzikos vakarėlių vieta, iš tiesų šokiniai ritmai buvo tik dalis renginių organizatorių ir lankytojų fonotekos. „Klausėmės visko: nuo pankroko iki house – taip juk įdomiau, galėjai pasirinkti pagal nuotaiką – nebuvo taip, kad štai, aš depešistas, o jūs visi klausot nesąmonių“, – sako Mantas. Tik patikslina, kad lietuviška popmuzika bent jau jo smegenyse iš esmės buvo blokuojama.

Matyt, esminiu muzikiniu „Pakalnės“ vienetu galima laikyti „Žvėriukus“. Tai jau minėtas Povilas Pauplys ir Šarūnas Karalius, vakarietiškos elektroninės šokių muzikos kultūros – neretai nelegalios, dėl to tokios gardžios – Londone ragavę ir gabenę ją į Kauną. Muzikiniai mainai su užsieniu, užtikrindavę, kad mados neatsiliktų, vyko ir per savadarbę žiniasklaidą – zinus. Lietuviai gaudavo įrašų, kuriuos apžvelgdavo rašiniuose, pagrodavo šokėjams bei duodavo persirašyti draugams. Be to, klubo nariai kartu vykdavo į patyrimines keliones – drauge aplankytas ne vienas užsienio muzikos festivalis. Taupūs lietuviai brangių bilietų ne visuomet puldavo pirkti – yra liudijimų, kad kai kuriuose renginiuose tautinės žiniasklaidos, net tokių leidinių kaip „Valstiečių laikraštis“ ar „Top Girl“, deleguotų atstovų būdavo itin daug.

Grįžtam į Kauną. Klubo „RyRalio“ nariai, kaip jau minėjau, vakarėliuose darė viską, taip pat ir stovėjo prie durų, pardavinėjo apie penklitį kainavusius bilietus. Jų samdyta apsauga infiltruodavosi į šokėjų minią, prižiūrėdavo tvarką. Improvizuotoje šokių aikštelėje, kurios antruoju aukštu retsykiais virsdavo ir biliardo stalai (aha, valgykla su biliardu!), tilpdavo kokie trys šimtai žmonių. Kauniečių, o ir svečių iš kitų miestų. Ir taip kas antrą savaitgalį. Darbo buvo daug, prisimena Mantas: „Atrodo, vos baigiasi vienas vakarėlis, o jau galvoji apie kitą.“ Pelno, galima sakyti, nebūdavo. Juk vienintelės pajamos – už įėjimą. Baru jaunimas nesirūpindavo. Kiek likdavo sumokėjus už patalpas, aparatūrą, apsaugą, visi pasidalindavo. Po vakarėlio susitvarkę traukdavo į Laisvės alėją, prisėsdavo kurioje nors jau atsidariusioje kavinėje, pavalgydavo, išgerdavo kavos ir apie pietus išsiskirstydavo. Toks entuziazmas, be abejo, negalėjo trukti amžinybę. Taigi, nors klubo nariai svajojo apie „tikrą klubą“, o vėliau savo praktiką dar pritaikė kituose, neperiodiškai vykdavusiuose renginiuose kitose Kauno erdvėse, ši era baigėsi. „RyRalio“ ženklą naujai veiklai kartu su didžėjumi Lauriu Lee pritaikė Šarūnas Karalius, bet tai – jau deep house laikai, naujas tūkstantmetis ir naujos šokių mados.

„Pakalnėje“ nutilus muzikai, čia dar kurį laiką veikė valgykla-kavinė. Vėliau konvejerį pakeitė armėniški šašlykai – čia įsikūrė restoranas „Akhtamar“. 2012 m. gegužę šiame pastate atidarytas prabangiausiu Lietuvos klubu vadintas „Macao“, pasižymėjęs įspūdingu interjeru. Na, o 2017 m. įvyko tikrų tikriausia griūtis. Šioje vietoje jau iškilo naujos struktūros, įsiliesiančios į būsimosios atnaujintos Vienybės aikštės erdvę.

Architektas Mantas Mickevičius sako, kad jam tokios su viena esminių studentiškų laikų vietų susijusios naujienos nesukėlė jokių sentimentų. Ir iš tiesų, ši, neseniai keturiasdešimtmetį atšventusių kauniečių karta, atrodo, daug mieliau žiūri į ateitį, nei romantizuoja praeitį. Jie ieško naujų skambesių, projektuoja gaivias erdves, kuria neregėtus produktus, atnaujina techniką, mina kitais nepramintais takais ir neretai neturi kada prisiminti to, kaip viskas buvo. Bet kažkas juk tikrai buvo.

Daina Dubauskaitė
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. balandžio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Šeštadienio rytas. Su pašnekovu susitinkame išgerti kavos. Esame informuoti, kad Vaidas Jasinskas, kaip visuomet, atvyks dviračiu; jam nesvarbu, kad lyja. Lietuviškai pilkame fone artėja žmogus, kurio galvą gaubia didelės ausinės.

Apie Vaidą Jasinską internete beveik nerasite informacijos, nėra jo ir socialiniuose tinkluose. Pokalbio metu jis ir pats pripažįsta, kad šiuo metu yra „pogrindis“ ir anksčiau kitiems atsisakė duoti interviu. Nepaisant to, dauguma melomanų ir muzikantų, pradėjusių veiklą pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais, jį puikiai pažįsta. Tiesiog kaip Vaidą iš „Bombos“, tos legendinės įrašų parduotuvės. Tik istorija kur kas platesnė nei viena parduotuvė.

Kada tau pradėjo rūpėti muzika?

Man buvo 12, gal 13 metų. Taigi labai seniai, nes dabar man jau 60. Tėvas iš Rygos parsivežė radijo imtuvą. Jo viršuje buvo patefonas, kurio nemažai klausydavosi ir tėvas, ir mano vyresnė sesuo. Po kurio laiko jis sugedo, bet aš nepasimesdavau – plokšteles sukdavau pirštu ir vis tiek klausydavausi. Buvo ir taip.

Vis dėlto sukinėjau kažkada radijo stotis ir skalės pabaigoje radau „Liuksą“. Buvo tokia kultinė stotis 8 dešimtmetyje. Ir išgirdau ilgą būgnų partiją, labai ilgą. Tęsėsi gal tris minutes, dešimt, niekaip nesustojo. Ten buvo „Deep Purple“ koncertinis įrašas. Niekada nebuvau nieko panašaus girdėjęs. Negalėjau patikėti – taip ir užsikabinau.

O kaip ta aistra susiformavo?

Tai, koks esu dabar, daugiausiai suformavo išvyka į Jungtinę Karalystę. Ta Londono scena, kur, atrodo, iš niekur, iš pabų viskas gimsta.

Ten pataikiau atvykti labai įdomiu metu. Kaip tik prasidėjo reivai, acid house, techno muzika. Būdavo, nežinodamas užtaikai įdomų klubą. Atstovėjom kažkada eilę, bilietas kainavo 10 svarų, o ten grojo „Eat Static“, „Transglobal Underground“, Andrew Weatherallas, net Paulas Oakenfoldas. Kažkokiam koridoriuje, šiaip neypatingoje vietoje.

Tuomet vieną pirmųjų singlų išleido ir „The Prodigy“. Einu kažkur centre, kabo vis vietomis nedideli plakatai. Juose skraidanti lėkštė ir tiesiog užrašas „Out Of Space“, jokio grupės pavadinimo. Tik vėliau jau ir radijas pradėjo transliuoti. Tai va, man teko šitą pradžią pamatyti realiu laiku.

Dar labai didelį įspūdį paliko mažų nepriklausomų firmelių, leidyklų veikla. Pavyzdžiui, tokia leidykla „Too Pure“. Vyko kažkur koncertas ir, žiūrim, groja ten toks jų naujas projektas „Seefeel“, o jį apšildo „Autechre“. Baras dvigubai mažesnis už šitą kavinukę. Įsivaizduok, pamatai kažkokią apšildančią grupę, o už kelerių metų jie jau pasaulinio lygio žvaigždės.

Kaip viskas klostėsi grįžus į Lietuvą?

Parskridom, grįžom į Kauną ir draugė pasiūlė eiti į „Trestą“. Buvo maždaug 1993–1994 m., rugsėjo pirmoji, ir aš sutikau Orestą Minderį. Jis prasitarė, kad ruošiasi atidaryti radijo stotį „Ultra Vires“, renka komandą, ir paklausė, gal noriu joje dirbti.

Anksčiau su Orestu buvau dirbęs kitoje stotyje – „Titanika“. Tai buvo pati nepriklausomo radijo pradžia. Studija buvo lyg kažkokiam bute Gedimino gatvėje, kur anksčiau veikė komjaunimo komitetas. Stovėjo mikrofonas, kelios juostinės magnetolos. Ir pats sėdėjai, tą laidą įrašinėjai, bandei pagauti viską į juostą iš pirmo karto.

Iš Jungtinės Karalystės parsivežiau daug įrašų, nemažai promo plokštelių, čia juk nieko panašaus nebuvo. Būtent tokią nišinę muziką, visokių mažų firmelių, sugalvojom pristatyti eteryje. Ir jie sutiko, davė eterio laiko. Laikiausi ten gal porą metų. Orestas pasikalbėjo su Tynta ir „Ultra Vires“ eteryje netrukus gimė laida „Indie & Trance“. Pirmoje laidos dalyje grojau labiau gitarinę, indie muziką, o antroje dalyje – naują, elektroninį, britišką garsą: house, techno ir kitokią elektroninę muziką.

Mano laida būdavo sekmadienį vakare. Mane labai domino naktiniai klausytojai, kurie naktimis gyvendavo. Buvo dvi merginos iš Garliavos, kurios skambindavo, prašydavo, klausdavo. Būdavo, kad net atsiunčia man tuščių kasečių, kad ką nors įrašyčiau. Kas savaitę už dyką bent kokias penkias kasetes išsiųsdavau. Iki šiol turiu krūvą laiškų. Net miksų gaudavau. Tie dalykai, kuriuos atrasdavau, kitiems buvo visiškai nepažįstami.

Daugelis tave pažįsta tiesiog kaip Vaidą iš „Bombos“. Papasakok apie tai.

Taip, panašiu metu atsiradau ir „Bomboje“. Pradėjau gal 1996 m. Draugas buvo „Bombos“ vedėjas, ruošėsi emigruoti į JAV, pasiūlė perimti jo darbą. Galiausiai ten praleidau ištisus dešimt metų. Kurį laiką lygiagrečiai dirbau ir radijuje, ir „Bomboje“.

Man buvo šokas grįžus į Lietuvą: čia muzika kainavo tris kartus daugiau, buvo tik pati įrašų pradžia. „Hiperbolė“ kainavo 40 litų, Vytauto Šiškausko kompaktas – 60 litų. Tiek pat kainavo ir „Public Enemy“. Revoliuciją vietinėje rinkoje sukėlė „Dinamika“ ar „Balius“, kurie kompaktą pardavinėjo po 10–12 litų. Tuomet visiems teko mažinti kainas.

Per 10 metų „Bomboje“ užsiauginom pirkėją. Buvo net nuolatinių klientų iš Kauno nusikalstamų struktūrų. Ateidavo su apsauginiais, pistoletais, o mes klausydavom sau „Underworld“ ar dar ką nors. Pamenu, užsikabino ir vienas jų: nusipirko viską iš „Underworld“, tada „Orbital“, o ilgainiui – ką tik buvo įmanoma rasti iš elektroninės muzikos. Atvažiuodavo brangiu „Mercedes-Benz“, pasikviesdavo į jį, uždėdavom muzikos ir klausydavomės.

Po to keitėsi „Bombos“ valdžia, norėjau atidaryti savo įrašų parduotuvę, bet buvo labai sunku pakelti nuomos kainas, todėl dabar prekiauju internete.

Ar visa muzika „Bomboje“ buvo originali ir licencijuota?

Visi mūsų parduoti įrašai buvo originalūs. Man netgi tekdavo dalyvauti kaip ekspertui nustatant originalumą. Kažkuri kūrėjų teisių apsaugos organizacija pakvietė konfiskuotų įrašų ekspertizei. Policija rengdavo reidus Laisvės alėjos bromose, kur buvo prekiaujama įrašais. Atimdavo krūvą kompaktų, kasečių, o aš turėdavau atskirti. Pradžioje buvo labai lengva, bet vėliau net ir kopijos tapo labai kokybiškos.

Užsakinėti licencijuotą muziką pradėjom vieni pirmųjų Lietuvoje. „Bomba“ pradėjo atstovauti esminėms įrašų kompanijoms: „EMI“, „Warner“ ir kt. Ilgainiui išsikovojau ir autonomiją sudaryti užsakymus: žinojau, ko reikia čia, nes Vilniuje pirkdavo ką kita.

Kiek „Bomba“ formavo vietos didžėjus?

Formavo. Puikiai atsimenu Mario Basanovą, tą patį Marijų Adomaitį, kai dar buvo moksleivis. Jis visuomet prašydavo ko nors naujo, mėgstamiausi buvo „Deep Forest“. Pažiūrėkit, kuo tapo. Jo brolis Linas Adomaitis irgi užeidavo. Šarūnas Karalius („RyRalio“ – aut. past.) vėliau ir įsidarbino. Ignas iš klubo „Exit“ taip pat mus lankydavo. Kastis Torrau supirkdavo viską, ką išleisdavo Armandas Van Heldenas, jį net pravardžiuodavome Heldenu. Genys buvo svečias, Povilas Nevermind. Ilgainiui pradėjom jiems net ir užsakinėti muziką: ateidavo su sąrašu, kažką turėjom, kažką surasdavom ir gaudavom.

Pats irgi stodavai prie pulto?

Pats viešai grojau mažai, pradėjau lyg jau dirbdamas „Bomboje“. Kažkiek su „Diskomafija“, su Šarūnu Karaliumi. „Anties“ klube kartais pagrodavom iš kompaktų. Prikalbinom, kad mums leistų didžėjauti, techno daužydavom. Nelabai net skambėdavo, patalpa keista, bet pagrodavom. Aš muziką daugiau rinkau, kolekcionavau.

Įrašus vis dar aktyviai perki ir parduodi?

Perku įrašus iki šiol. Mėgstu vinilus, plokšteles – tam reikia nuotaikos, pasiruošimo, užsidedi ir lauki. Šiuo metu internete, portale „Discogs“, esu paskelbęs, kad parduodu daugiau nei 3 tūkst. įrašų. Iš viso turiu kokius 12–13 tūkst. Mano slapyvardis „Discogs“ – „vejuo“. Kaip vanduo, bet vėjuo. Kodėl negali būti taip?

Žmonės nenustoja pirkti įrašų. Kartais prekiaujame prekybos miestelyje „Urmas“. Ateina jaunimas, žino „Joy Division“, žino Davidą Bowie, domisi ir aktyviai perka. Tikrai gražu, neatrodo, kad situacija prastėja.

Algirdas Šapoka ir Kęstutis Lingys
Teodoro Biliūno nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. balandžio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

„Šiuolaikiniams lietuviams yra įprasta semtis stiprybės iš praeities. Gyvieji ir gyvenantieji, kad ir netiesiogiai, ne valdiškai, užsisako sau reikšmingus pasakojimus, kurie pateisina dabarties egzistenciją ir pagrindžia svarbiausias ateities siekiamybes“, – pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Istorijos katedros profesorius, Išeivijos instituto direktorius ir Academia cum laude vadovas habil. dr. Egidijus Aleksandravičius, neseniai pristatęs knygą „Amžiaus slenksčiai“.

<…> labai sunku lyginti to laiko ir dabarties lietuvius, nes šiandieninis lietuvis savo savasties tikrai neapibrėš pagal santykį su Konstitucija.

„Amžiaus slenksčiai“, jungiantys 1000-mečio ir 100-mečio Lietuvą

Kaip teigia autorius, Vasario 16-osios Respublikos šimtmetis yra įpareigojanti proga pasidalyti ilgamete patirtimi, sukaupta tyrinėjant istorinius mūsų tautos gyvenimo lūžius. Taip pat tai ir lemtingas lūžio taškas – ties jo slenksčiu betarpiškas trijų-keturių generacijų, viena kitai perdavusių buvusių dienų ir darbų liudijimus, laikas išsenka. Todėl istorijos mokslui yra svarbu ne tik rekonstruoti ir paaiškinti šimto metų senumo nutikimus, bet ir stebėti, kaip buvo pasakojama.

Ši knyga atsirado iš siekio suprasti „didžiuosius lietuvių modernizacijos ir savivokos brandos klausimus“, išsiaiškinti, kaip atsiranda kai kurie siužetai bei prisiminimai ir kodėl taip, o ne kitaip pasakojamos šimtametės istorijos. „Nebus per daug pasakyti, kad visą naujosios Lietuvos Respublikos šimtmetį visuomenės sąmonėje ir akademinėje istoriografijoje tvyrojo klausimas, kokie saitai, kokios tradicijos ir politinės civilizacijos formos sieja 1000-mečio ir 100-mečio lietuvius, Lietuvos Didžiąja kunigaikštystę ir Vasario 16-osios Lietuvos valstybę“, – pastebi profesorius.

Padeda suprasti Lietuvos istorijos perėjimą nuo praeities iki dabarties

Knyga „Amžiaus slenksčiai“ yra sudaryta iš įvairių tekstų, tačiau be išankstinio sumanymo sudėti tai į vieną veikalą. Pasak autoriaus, šiuos straipsnius sudėti į vieną knygą paskatino siekis juos parodyti visuomenei. „Šią spontanišką mozaiką paversti atskira knyga skatino dar vienas itin formalus, gal net paradoksalus, dalykas. Kai kurie čia atrinkti tekstai buvo pirmą kartą skelbti tokiuose rinkiniuose, kurie dėl mokslo biurokratijos keistenybių negalėjo paplisti tradiciniame knygų, bei jų skaitytojų pasaulyje. Juk daugelis humanitarų žino, kad kai kurios Lietuvos mokslo tarybos finansuotų tyrimų vaisių publikacijos neleistos pardavinėti, tad nepateko į knygynus tiesiogine prasme“, – teigia prof. E. Aleksandravičius.

Mokslininko teigimu, ši knyga padeda suprasti Lietuvos istorijos perėjimą nuo praeities iki šių laikų. „Aš jutau, kad juos sudėdamas į tokią autorizuotą, naują mozaiką, į naują kompoziciją, aš šimtmečio proga ir priminsiu, koks yra sudėtingas perėjimas nuo praeities laikų iki dabarties. Juk per rusų imperinį laikotarpį, per patį didžiausią mūsų nuopuolį viskas buvo išardyta: tiek senosios politinės civilizacijos formos, tiek mūsų kultūrinis audinys – mokykla, spauda, visuomenės laisvanoriškos, pilietinės sąsajos. Norėjau parodyti, kaip per visą šitą duobę buvo ateita iki prisikėlimo, iki tos Vasario 16-tosios“, – papildo knygos autorius.

Klausimas, kas mes esame

Savo knygoje „Amžiaus slenksčiai“ profesorius, analizuodamas lietuvių gyvenimo istorinius lūžius, pabrėžia, kad istorinis lūžis tarp senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo ir naujosios lietuvių tautos užgimimo tęsėsi visą ilgą XIX amžių, o jo sąraizgos nesiduoda ramiai išnarpliojamos iki šiolei.

„Nuo trečiojo Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) padalijimo per sukilimus ir pralaimėjimus buvo žengiama pro Vienos (1815 m.) ir Versalio (1918 m.) Europos vartus, neretai apgailestaujant, kad mūsų – lietuvių – balsas beveik negirdimas. O jeigu girdimas, tai išorėje nelabai suprantamas. Tikėtina, kad istorinei lietuvių civilizacijai atgimstant, Česlovo Milošo (Czeslaw Milosz) žodžiais tariant, į filologijos produktą (suprask – etnoligvistinio nacionalizmo kūdikį) kilo daugelis dabarties žmogui sunkiai suvokiamų neaiškumų, trukdančių suprasti, pajausti aną sąmonės lūžių šimtmečio žmogų“, – rašo prof. habil. dr. E. Aleksandravičius.

E. Aleksandravičius. Jono Petronio nuotr.

Lietuvos statutas buvo šventas

Pasak VDU Istorijos katedros profesoriaus, dabar tampa labai sunku palyginti tūkstantmečio ir dabarties lietuvius, nes viskas ką istorikai rašo apie tūkstantmečio Lietuvą yra paremta tik XV-XVI a. tekstais. „Tūkstantmetis yra vis tik daugiau bendrystės ženklas, simbolis, tam tikras nusiteikimas. Tačiau jis visada siesis su mūsų ankstyvąja valstybe, su ta Lietuvos Didžiąją Kunigaikštyste jau po Mindaugo, su tuo, kas tęsėsi iki pat XVIII a. pabaigos“, – pabrėžia istorikas.

Be to, svarbu pastebėti, kad šiuo metu valstybės valdymo santvarka yra stipriai pasikeitusi. „Tūkstantmečio Lietuvoje arba Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo luominė santvarka. Buvo bajoriškasis elitas ir tie piliečiai kūrė Lietuvos Statutą. O jis, kaip Konstitucija, buvo šventraštis. Tuo metu net ir vaikus krikštijo ant teisyno. Lietuvos Statutas buvo šventas, kaip krikščionims Biblija ar žydams Talmudas. Todėl dabar labai sunku lyginti to laiko ir dabarties lietuvius, nes šiandieninis lietuvis savo savasties tikrai neapibrėš pagal santykį su Konstitucija. Šiuolaikinio lietuvio santykis su Konstitucija, apskritai su teise, ne ką pasikeitęs nuo sovietmečio. Gaila, tačiau šiuo metu Konstitucija nefunkcionuoja tokiose apimtyse, kuriose įpareigojama valstybė ar universiteto autonomija“, – pabrėžia profesorius.

Valstybė negali būti šalia įstatymo

Kaip teigia prof. E. Aleksandravičius, svarbu atkreipti dėmesį į kultūros istorijos tyrinėtojo Dariaus Kuolio žodžius, kuris pabrėžė, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė rinko savo teisėjus, urėdus, savo valdininkus. Tai parodo, kad tuo metu liaudies balsai nulemdavo ne tik įstatymų valdomąją ir įstatymo kuriamąją valdžią, bet ir vykdomąją valdžią. Šiuo metu mes renkame tik merus ir prezidentą, bet ne visą vykdomąją valdžią. Todėl tai kelia grėsmę dabartinei demokratijai.

„Dabar mes mąstome, ką daryti su demokratija. Bet turbūt ir tūkstantmečio lietuviai ne visai žinojo, ką su ja reikia daryti. Tik matyt, kokiam Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėjui Mykolui Romeriui gilumoje buvo visiškai aišku, kad demokratija yra tai, ką turėjo Lietuvos bajorai, piliečiai, kurie jautėsi, kad jokia valdžia, jokie karaliai jiems negali būti kaip tironai. Juk karaliams įstatymai taip pat galioja. Valstybė negali būti šalia įstatymo ir ji negali žiūrėti į įstatymą tik kaip į priemonę valdyti. Taigi tie, kurie dabar stoja prie valdžios vairo, įsivaizduoja, kad įstatymai yra tik priemonės, skirtos valdyti tuos kitus, kurie dar nevaldžioje, arba jau ne valdžioje. O taip būti neturėtų“, – akcentuoja VDU Academia cum laude vadovas.

Demokratijos kokybė priklauso nuo mąstymo

„Noriu pabrėžti, kad demokratijos kokybė bei mūsų pačių asmeniniai klestėjimai ar prasmės kiekis, kurį dar venose galima jausti, vis tiek priklauso nuo mąstymo. Šiandien tiek daug patrauklių priemonių, kurios padeda atsijungti nuo mąstymo, nuo tos sunkenybės, pasėdėti, paieškoti, su kuo galėtumei paplepėti. Bet reikia mąstyti, skaityti knygas ir spręsti kasdienines lygtis, nes yra pavojų, kad išmirsim iš nuobodulio ir liūdesio. Yra pavojų, kad išmirsime nuo visiškos besmegenystės, nacionalinio idiotizmo. Tų pavojų yra pilna. Taigi, sakyčiau, kad rusų vamzdžiai yra ne didžiausia grėsmė“, – tikina profesorius.

Svarbiausia yra atmintis ir pats tas laisvo žmogaus apsisprendimas, kas jis yra.

Dvigubas tapatumas buvo ir Senojoje Lietuvoje

Prof. E. Aleksandravičius pažymi, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vytauto laikų lietuviai, kurie kalbėjo nežinia kokiomis kalbomis, buvo didžiausi savo tėvynės kariai – patriotai. Kitaip sakant, buvo politinės civilizacijos subjektai, ne kalbos kareivėliai, o būtent politinės civilizacijos kareivėliai. Tas pats yra su diaspora. Mes turim milijonus gentainių, kurių tapatumas yra dvigubas, lygiai taip pat, kaip tapatumas buvo dvigubas ir Senojoje Lietuvoje.  

„Visi mūsų didžiajame pasaulyje gyvenantieji lietuviai yra kažkokių šalių piliečiai. Nesvarbu, ar jie yra britai, amerikiečiai, argentiniečiai ar brazilai, tačiau jų etninė šaknis leidžia jiems jaustis lietuviais. Taigi, ir čia yra dvigubas tapatumas. Kitaip sakant, Antano Saulaičio teigimu, Brazilijoje tikėtinai gyvena apie 300 000 lietuvių. Manoma, kad didesnė dalis jų net nežino, kad jie yra lietuvių kilmės.  Dauguma net visiškai nekalba lietuviškai. Be to, ko gero didesnė dalis Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančių lietuvių taip pat net nešneka lietuviškai. Tačiau jie atsimena ir žino, kad jie yra lietuviai: „Aš esu 25 procentais lietuvis“, – kartoja jie sau. Ir kalba ten beveik nieko nereiškia. Svarbiausia yra atmintis ir pats tas laisvo žmogaus apsisprendimas, kas jis yra“, – yra įsitikinęs prof. E. Aleksandravičius.

VDU inf.

vdu.lt

Turbūt daugeliui pasakos asocijuojasi su vaikystės prisiminimais. Mano atmintyje iki šiol įsirėžęs virš lovos palinkusių tėvų bei senelių, prieš miegą sekančių pasakas apie princeses, didvyrius bei stebuklus, vaizdas. Vis dėlto šiuolaikiniai pasakotojai (angl. storytellers) neapsiriboja vaikų auditorija. Jie istorijas pasakoja ir suaugusiesiems, ir vaikams, ir senjorams, o šis menas tampa jų profesija. Apie pasakojimo meno išskirtinumą, pritaikymą ir tradiciją Lietuvoje mintimis dalinosi tarptautinio Anykščių pasakojimo festivalio „SEKAS“ organizatorė, profesionali pasakotoja Daiva Ivanauskaitė.

Naujasis pasakojimo judėjimas vyksta Anykščiuose, Kaune ir Vilniuje. Bibliotekos, aktoriai, pedagogai, menų terapijos praktikai, kultūros profesionalai, gidai, edukatoriai, bendruomenių lyderiai, verslo pasaulis ir daugybė kitų sričių specialistų domisi istorijų pasakojimu.

Kaip pasakojimo menas atsirado jūsų gyvenime?

Labai spontaniškai, tačiau vis dėlto neatsitiktinai. Vieną vakarą visokio plauko menininkų grupei papasakojau istoriją apie savo santykį su šokiu bėgant metams. Tuomet kartu su auditorija dainavome ir šokome. Vėliau vieno projekto metu gimė pasaka apie berniuką Klaidą ir stebuklingą raudoną mergelę. Tuomet buvo asmeninių istorijų turas po Vilnių, kur, vietos įkvėpti, su draugais dalinomės iš atminties išnirusiais pasakojimais. Išmėginau save kaip pasakotoją ir kūrybinėse dirbtuvėse su regos negalią turinčiais senjorais. Jiems mano balsas pasirodė raminantis ir malonus, žmonės klausė, kur galėtų įsigyti mano įrašytų plokštelių.

Visos šios patirtys paskatino tęsti kūrybines paieškas. Mane pasiekė gandas, kad Edinburgo Karališkoje mylioje stūkso toks Škotijos pasakojimo centras. Smalsumo vedama, vieną dieną pravėriau to centro duris, kurias dabar varstau nuolat. Po penkerių metų šis pastatas tapo mano antraisiais namais, o čia besirenkanti bendruomenė – mano šeima. Mokiausi pas garsius, talentingus ir be galo dosnius Škotijos pasakojimo meistrus – Davidą Campbellą, Janis Mackay ir Jeaną Edmistoną. Dabar istorijų pasakojimas yra mano darbas, kuriuo labai džiaugiuosi.

Kas dažniausiai atsiduria jūsų istorijų dėmesio centre? Iš kur semiatės įkvėpimo pasakojimams?

Pasakoju tas istorijas, kurios man yra svarbios. Renkuosi pasakas, kuriose kalbama apie autentiškos tapatybės paieškas, senąją išmintį ir kultūrines šaknis bei žmonių susikalbėjimą. Mane domina žmogaus ir vietos ryšys, kaip jis kuriamas ar atgaivinamas per istorijas. Todėl man įdomios miesto istorijos ir net urbanistinės pasakos ar legendos.

Įkvėpimo semiuosi iš savo patirties, giminės pasakojimų, prisiminimų, dainų ir mitinių simbolių, kurie kartais atsikartoja mano sapnuose. Traukia transformacijos pasakos, kurių veikėjai gali keisti pavidalą – iš žmogaus tapti gyvūnu, augalu ir atvirkščiai. Labai mėgstu pasaką apie laumę, upių verpėją, kurią supinu su savo prisiminimais apie močiutę, buvusią talentingą audėją, ir įberiu minčių apie savo vidines upes. Taip gimsta istorija, suausta iš pasakos ir gyvenimo prisiminimų. Tame pasakojime svarbus motyvas yra kielė, išspardanti ledus nuo upių, todėl dalinuosi ir istorijomis iš savo žygio Lietuvos pajūriu, kur mane lydėjo ir su manimi bendravo kielės. Paukščių motyvas gana dažnas mano istorijose. Pats paukštis man simbolizuoja istoriją, pasakojimą, kūrybinę mintį, kylančią iš sielos poreikių. Čia atsiranda ir drakonas, kaip vidinės baimės ir jėgos simbolis. Drakonas gali laikyti sukaustęs upes savo šaldančiu kvėpavimu, o gali pūsti ugnį ir viską atšildyti.

Norisi pasakoti apie žmogišką šilumą bei ryšį ir istorijomis tą šilumą užkurti. Šiuo metu dirbu prie pasakojimo apie Vilko mergaitę. Jį pristatysiu šį rudenį „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuro“ istorijų festivalyje. Vilko mergaitės istorija taip pat supins biografinę patirtį bei istorinę realybę su stebuklinėmis pasakomis. Kitas projektas – subrandinti ir išplėtoti lietuviškų pasakų programą, supintą su įspūdžiais, trumpomis istorijomis apie senelius ir šiuolaikinio miesto žmogaus poreikiu atauginti nukirstas šaknis. O kitais metais škotams noriu papasakoti Lietuvos nepriklausomybės istorijas, nes manau, kad jiems bus naudinga tai išgirsti.

Ar jūsų istorijos išlieka tik žodine forma, ar kartais nugula ir į tekstus?

Mano pasakojamai nugula ir į tekstus, tik kas kartą tas istorijas pasakodama improvizuoju, staiga sugalvoju kažką naujo, spontaniško ir net pačiai netikėto. Kartais tas variacijas užrašau, o kartais jos lieka čia ir dabar akimirkoje. Joms lemta arba išlikti žiūrovų atmintyje ir jų pasakojimuose, arba ne.

Rašau savo pasakas ir jomis bandau suprasti bei priimti gyvenimo iššūkius, kuriuos užkoduoju simboliais. Senas, tradicines pasakas perdirbu. Dažniausiai kitaip neišeina, nes jose yra elementų, kurie man nebetinka, kertasi su mano vertybėmis, pažiūromis, o ir su šiuolaikiniu kontekstu. Tenka įvesti aiškumo ir pasakų struktūrose, išimti ko nereikia ir pridėti tai, ko, mano supratimu, iš esmės trūksta.

Kuo pasakojimo menas yra išskirtinis – kuo jis skiriasi nuo teatro ir poezijos skaitymų?

Pasakojimo menas yra senas kaip žmogaus kalba. Pasakotojas savo pasirodymuose gali pasitelkti poeziją, dainas bei groti muzikos instrumentais arba dirbti kartu su dainininkais ir muzikantais. Mano mokytojas yra sakęs, kad pasakotojas artimesnis dainininkui nei aktoriui, nes visada išlieka savimi. Pasakotojas nekuria vaidmens, o atskleidžia autentišką „balsą“ per savitą kūno ir emocijų išraiškos dinamiką. Pasakotojas gali įkūnyti visus istorijos veikėjus, tačiau jis perteikia ir būsenas, atmosferas bei aplinkas. Pasakotojas gali perteikti kalnų apsuptą ežerą brėkštant, laikiną ramybę ir laukiamą staigų pokytį.

Istorijos pasakotojas neprisiriša prie išmokto teksto, jis yra laisvas atsiverti žodžių tėkmei, kuri gimsta čia ir dabar. Pasakojant tą patį, mintinai išmoktą tekstą, istorija gali prarasti gyvastį ir tikrumą, sustabarėti bei tapti monumentali. Istorijų pasakojimas yra akimirkos menas, pasakotojas susitinka su klausytojais kiekviename momente. Šis susitikimas yra vienas svarbiausių pasakojimo meno bruožų, atskiriančių jį nuo kitų scenos menų. Tai yra itin socialus menas, čia nėra jokios ketvirtos sienos. Pasakotojas kiekvieną akimirką yra atviras abipusiam ryšiui su pačiu savimi, istorija ir auditorija.

Kuo skiriasi pasakojimo specifika, dirbant su vaikų bei vyresnių žmonių auditorija? Kam pasakoti sunkiau?

Yra daug pasakų, kurias galima sekti tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Vaikai jose matys paprastą paviršiaus veiksmą, o gilesnės prasmės ir simboliai nusės jiems į vidinius sąmonės stalčiukus. Suaugusieji dažnai nustemba išgirdę vaikystėje pažintas pasakas, nes jose atranda gilią išmintį, panašumą su savo patirtimis ir net atsakymus į gyvenimo klausimus.

Gali būti sudėtinga pasakoti vaikams ir paaugliams, nes jie jaučia, kada bandoma juos saugoti nuo tamsesnių istorijų, nepasitikima jų pasiruošimu priimti rimtus, liūdnus bei žiaurius pasakojimų elementus. Tokiais atvejais jie neklauso – protestuoja. Pasakojant vaikams padeda žaismė, kvailiojimas, animavimas, dramatizavimas, interaktyvumas, lėlės, paveikslai, piešiniai ir, žinoma, dainos bei muzika. Čia, manau, didžiausias iššūkis – neprarasti natūralumo.

Suaugusiesiems pasakoti yra vienas malonumas, nes jie turi patirties ir stebuklinga juose atrasti vidinius vaikus. Keblumų gali kelti tam tikri išankstiniai kultūriniai nusistatymai, įpročiai, stilius, skonis. Tarkime, ispanus gali užmigdyti japonų pasakotojai, škotus gali nervinti anglų pasakotojų teatrališkumas ir monumentalizmas, edinburgiečiai sunkiai taikstosi su betarpiškais Glazgo pasakotojais, kuriems net epai ir mitai virsta stand up komedijomis. Lietuvis gali nejaukiai jaustis, kai pasakotojas yra aktyvus savo kūnu, o jo istorija pasižymi turtinga emocine ekspresija, nes mūsų kultūroje vertinamas santūrumas.

Kuo pasakojimai gali būti naudingi, siekiant užmegzti ryšį tarp žmonių bei bendruomenių?

Istorijų pasakojimas yra vienas stipriausių meno metodų, kurį verta taikyti atkuriant ryšį tarp žmonių ir stiprinant, glaudinant bendruomenes. Savo prigimtimi šis menas sukuria erdvę susitikimui, kurio metu pasakojama ir klausomasi. Po kelių valandų istorijų pasakojimo dirbtuvių žmonės pastebi, kad vienas svarbiausių patyrimų ir rezultatų – tai užsimezgęs šiltas ir gilus ryšys tarp dalyvių.

Man atrodo, kad istorijų pasakojimas gali padėti atkurti ryšį tarp kartų, nes dabar dėl vertybių ir gyvenimo būdo skirtumų tarp jų yra susiformavęs itin ryškus plyšys. Jaunajai kartai sunku priimti tuos žmones, kurie yra apriboti dogmatiškų taisyklių, neautentiški, burbantys, moralizuojantys. Tačiau jeigu senjorai yra atviri ir natūraliai dalijasi patirtimis, pasakoja, kas jiems nutiko, reflektuoja savo gyvenimus su meile, atjauta ar komiška šypsena, jie tampa traukos centrais. Jaunajai kartai taip pat svarbu gauti erdvę savo istorijų pasakojimui, jaustis išgirstiems bei priimtiems. Todėl norėtųsi matyti, kaip šios kartos susitinka ilgesniems ir gilesniems pokalbiams bei pasakoja istorijas. Jau dabar randasi gražių iniciatyvų, kai seneliai eina sekti pasakų į darželius ar mokyklas.

Istorijų pasakojimas bendruomenėse gali prisidėti prie psichosocialinės gerovės, kovojant su vienatve, atskirtimi, susvetimėjimu bei suteikiant gyvenimiškoms patirtims prasmės. Norint ugdyti tolerantiškas ir demokratiškas bendruomenes, istorijų pasakojimas padeda užmegzti ryšį su skirtingas patirtis ir požiūrius turinčiais bendruomenės nariais. Pasakojant ir klausant užsimezga natūralus empatiškas ryšys, net jei bendruomenės skaldomos etninių, religinių, politinių, socialinių ar kitokių skirtumų.

Kaip pasakojimas gali tapti edukacijos įrankiu?

Istorijų pasakojimas ugdymui sugrąžina emociją. Jei norime talentingų ir kūrybingų ateities specialistų ir stiprių, savimi pasitikinčių bei empatiškų žmonių, vaikams reikia pasakoti kuo daugiau pasakų, – taip sakė Albertas Einsteinas.

Lietuvos mokytojai sako, kad vaikams stinga kalbėjimo ir sakytinio pasakojimo įgūdžių, tačiau šių gebėjimų dažnai stokoja ir patys mokytojai. Man atrodo, Lietuvoje apskritai trūksta visuotinio kūrybinio raštingumo ugdymo. Istorijos suvokimo, sakytinio pasakojimo ir kūrybinio rašymo įgūdžių pirmiausia reikia suteikti mokytojams.

Viena yra pasakyti, kad vyko Holokaustas ir jo metu buvo sunaikinta šeši milijonai žydų, ir visai kas kita pasakoti lokalią konkretaus žmogaus, geriausia tokio pat amžiaus vaiko, istoriją. Prisimenu, verkiau klausydamasi, kaip senučiukė, vartydama rankose mokyklinį atminimų sąsiuvinį, pasakojo patirtą šoką 1942 m. rugsėjo 1-ąją. Klasėje tebuvo likę pusė mokinių – tuščios vietos liudijo, kad mokyklos draugai nugulė baisiose duobėse pušynėlyje ir jau niekados nebespręs matematikos lygčių, nedainuos chore ar nelaimės krepšinio.

Dirbtuvių akimirka

Šiemet jūsų vedamos pasakojimo dirbtuvės tapo „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalimi. Vienos iš jų buvo orientuotos į meno organizacijų darbuotojus, o kitos – į Vilkijos seniūnijos bendruomenę. Ką nuveikėte šių dirbtuvių metu?

Grupę iš Vilkijos lydėjau kūrybiškame bendruomeninių ir asmeninių istorijų apie gyvenamąją vietą atradimo procese. Dalyviai ieškojo prisiminimų, susijusių su upėmis, piliakalniais, miesto gatvėmis ir pastatais, pasakojo paslaptingų vietų bei ten gyvenusių žmonių istorijas. Lietuvos istorijos mylėtojai priminė reikšmingus valstybės istorinius momentus liudijančius pasakojimus. Pradėjo formuotis drąsaus, besipriešinančio, atkaklaus, negandas kūrybiškai įveikiančio ir gyvą ryšį su tradicija puoselėjančio vilkijiečio portretas. Bendruomenės nariai įdėmiai klausėsi vienas kito pasakojimų, kartu dirbo, analizavo ir kūrė. Užsimezgė šiltas santykis, taip pat gimė kelios turizmo ir verslo idėjos.

Pasakojimo dirbtuvės Kauno miesto ir Kauno rajono kultūros organizacijų darbuotojams įtraukė abi dalyvių grupes į intensyvius dviejų dienų mokymus. Dalyviai ieškojo būdų atskleisti savo autentišką pasakotojo balsą ir tyrinėjo istorijų pasakojimo galimybes kultūrinėse veiklose. Išgirdome fantastiškų pasakojimų apie Garliavos grafą Garlevskį ir jo nuodėmių akmenį, Ministrienės batelių istoriją Paryžiaus taikos konferencijos metu, Jurgio Mačiūno išsaugotas Manhatano liepas, Girstučio baseino paslaptį bei tarpukario Kauno balerinos kelią į žvaigždes. Buvau ne kartą įkvėpta žmogiškų talentų įvairovės ir kūrybiškumo raiškos galimybių. Manau, šios dirbtuvės padėjo užsimegzti naujoms pažintims, kurios gali išaugti tiek į asmenines draugystes, tiek į Kaunui naudingą kultūrinį bendradarbiavimą.

Įvairiose pasaulio šalyse pasakojimo menas jau įsitvirtinęs ir sutraukia nemažas auditorijas. Ar Lietuvoje taip pat egzistuoja pasakojimo tradicija?

Daugelyje šalių pasakotojai tikslingai dirba, kad šis menas išsikovotų visuomeninę vertę, būtų saugomas ir taptų paveldo objektu. Norime, kad pasakojimas būtų pripažintas atskira meno rūšimi, jam būtų suteiktas tinkamas finansavimas, sukurtos sąlygos profesionalių pasakotojų ugdymui ir vienijančiam atstovavimui.

Lietuvoje pasakojimo tradicija ir egzistuoja, ir neegzistuoja. Kol kas čia dominuoja dainos, muzika ir šokis. Folkloro koncertai sutraukia dideles auditorijas, bet apie pasakojimo renginius žino labai mažai žmonių. Jų yra, bet tai išlieka nedidele niša.

Sovietų okupacijos metais egzistavusi minties ir žodžio nelaisvė suformavo savitą raiškiojo skaitymo tradiciją. Ji nevertino gyvo, autentiško ir kūrybiško pasakojimo, atgalinio auditorijos ryšio, natūralios kūno ir balso išraiškų įvairovės. Tačiau dabar pasakojimas po truputį atgyja, žmonės juo domisi, mokosi, ateina į renginius, klausosi ir pasakų, ir tikromis gyvenimo patirtimis bei prisiminimais paremtų istorijų.

Tai nuostabi galimybė sukurti naują šiuolaikinę pasakotojų kartą ir meno rūšį. Naujoji karta, tikiu, bus laisva aktualizuoti tradicinius naratyvus, juos pateikti naujai, su šiam laikui svarbiomis vertybėmis. Tikiuosi, kad pasakojamos tikros istorijos remsis ir eksperimentinėmis išraiškomis, ir tarpdiscipliniškumu, ir senąja tradicija.

Naujasis pasakojimo judėjimas vyksta Anykščiuose, Kaune ir Vilniuje. Bibliotekos, aktoriai, pedagogai, menų terapijos praktikai, kultūros profesionalai, gidai, edukatoriai, bendruomenių lyderiai, verslo pasaulis ir daugybė kitų sričių specialistų domisi istorijų pasakojimu. Tad Lietuvoje dabar gimsta įdomių naujų istorijų pasakojimo iniciatyvų. Jose prasminga dalyvauti ir gera stebėti, kaip visa tai auga.

Justė Vyšniauskaitė
„Kaunas 2022“ archyvo nuotr.
Straipsnis publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. kovo numerio rubrikoje „Kaunas 2022“

„Buvau maloniai šokiruota, kad Šilainiuose gyvena tiek daug poetų. Tiek vyresnio amžiaus, tiek ir jaunimo.“ Taip dar 2016-aisiais šiam leidiniui sakė menininkė Evelina Šimkutė, eksperimentinės zonos „Šilainiai Project“ vedlė, tais pačiais metais sujungusi Šilainių poetus viešam deklamavimui šiame mikrorajone. Tarp blokinių daugiabučių kiemų, jų smėlio dėžėse, žaidimų aikštelėse ir aplink betonines konstrukcijas viešai nutiko ir pirmieji jauni kūrybos bandymai, ir ne vienos knygos vertomis tapusios eilės. O pernai nakčiai su poezija į VIII Kauno fortą atsikraustė ir „Pož(i)eminiai skaitymai“, skambėję tiesiogine žodžio prasme po žeme, 50 metrų gelmę siekiančioje erdvėje. Vėliau kartu su festivaliu „Baterija“ poezija nusekė vis toliau į praeities įtvirtinimus.

Netikėtose erdvėse rengti skaitymai supažindino šilainiškius su kaimynystėje gyvenančiais ir iš toliau atvykusiais kūrėjais, svečius – su intymia rajono geografija. O daugeliui atskleidė, kad poezija šiame mikrorajone gyvuoja ir jau seniai.

Daugiametė Šilainių poezija

Šilainiuose jau ne vieną dešimtį metų gyvena ir kuria poetų bendruomenė. Ne kaip vienkryptė grupelė žmonių, bet kaip daugialypis, kintantis, ilgamečiais ar visai šviežiais tarpusavio ryšiais susietas fenomenas.

Vienos iš šio reiškinio dalyvių Šilainiuose gyvena dar nuo tada, kai statybininkai plušėjo trimis pamainomis statydami naujausią mikrorajoną, kai jį su miesto centru jungė tik viena autobuso linija ir kai tekdavo braidyti po purvynę, nes nebuvo iškloti šaligatviai. Į štai tokius Šilainius atsikraustė poetė Julija Augustauskienė-Rudenė, o po keleto metų, apie 1988-uosius, ir poetė Zenė Sadauskaitė. Šias ilgametes kūrėjas jungia begalė saitų, stiprinamų bendruose kūrybos skaitymuose – juos organizuojant ir deklamuojant, taip pat leidžiant, kaip pačios vadina, „knygeles“. Tokia savarankiškai, dažniausiai savomis lėšomis išleista kūrybos forma, telpanti į kišenę ar rankinę, rašytojams yra tapusi vienu iš nepriklausomos išraiškos būdų. Juk abi poetės nuo seno yra ir Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narės, kartu su keletu kitų literatūriškų šilainiškių. Sąjunga buria įvairių profesijų rašytojus, kurių specialybė, kaip J. Augustauskienės-Rudenės – odos gaminių technologijų inžinierės, visai nekliudo kūrybinei veiklai.

Atvirkščiai: J. Augustauskienė-Rudenė vietinės bendruomenės žinoma kaip viena aktyviausių kūrybinių renginių organizatorių bei kūrėjų. Kiekvieną sezoną tradicijas išlaikantys poezijos renginiai sutraukia gausias auditorijas į vietinę biblioteką: Motinos dienai skirtas „Lūpose pražysta žodis MAMA“ ar vasarą lydintis „Kur skubi, mano vasara“, kur pasirodo ir organizatorės atstovaujamas šilainiškių ansamblis „Slaunos su škarpetkutėm“. Pedagogė Z. Sadauskaitė, kurios vardą dažnai pamatysi kartu su ponios Julijos, yra išleidusi 58 knygeles, per 600 dainelių, taip pat ji – šešių Lietuvos literatūrinių rekordų autorė ir sumanytoja. Vieną rekordinių kūrinių buvo atsinešusi ir į savo kiemą Šilainiuose, kuris buvo tapęs „Šilainiai Project“ pasivaikščiojimų poezijos stotele.

Tą vadinamąją „knygelę“, šiuo atveju – kūrybos rinktinę, 2016 metais įgijo ir Šilainių poečių klubas „Auksinės rožės“. Aktyvias kūrėjas, tarp kurių ir J. Augustauskienė-Rudenė, ir Z. Sadauskaitė, bendrai veiklai sujungė šviesaus atminimo žinomas karikatūristas, šilainiškis Algirdas Radavičius, iliustravęs šį „Auksinių rožių“ leidinį. Su Kauno Šilainių bendruomenės centru suburtas klubas kūryba dalijosi ne tik vietiniams gerai pažįstamame Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Šilainių padalinyje. Nesant nuolatinės erdvės minėto centro auditorijai pakviesti, kartais eilių skaitymai vykdavo ir vienos iš Šilainių poečių namuose – aplinkoje, kurioje prie arbatos puodelio gimsta daugiausiai idėjų „iš apačios“, iš bendro poreikio, kurį pabrėžia ir E. Šimkutė.

Dar pokalbio su poetėmis ir E. Šimkute metu vienoje iš Šilainių kavinių, joms kilo idėja pakartoti poetinį pasivaikščiojimą, tik šįkart – rajono požeminėje perėjoje. Tarp tradicinių J. Augustauskienės-Rudenės aktyviai organizuojamų poezijos renginių, nutarta sukviesti įvairių kartų poetus dar vienam. Kiek kitokiam – išbandyti deklamaciją Šilainių mažosios architektūros ženklo prietemoje, jau ankstyvą vasarą.

Eilės po žiemos ir po žeme

Šilainiuose stūgsantys sovietinės okupacijos metu statyti monolitai ir carinė gynybinė architektūra Kaune gali būti jungiama ne tik geografijos. Tiek daugiabučių kiemuose, tiek požeminėse forto patalpose būta poezijos, ir ne tik, skaitymų. Tiesa, VIII Kauno fortas turi savitą istoriją – statinys pilnu pajėgumu taip ir neatliko savo militaristinės funkcijos.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus doktorantas, autorius, kultūros žurnalistas Saulius Vasiliauskas pernai „Pož(i)eminiams skaitymams“ išsirinko minėtą VIII fortą. Taip „Taikusis fortas“ netikėtai papildė poetinę istoriją, iki šiol devynerius metus plėtotą Vilniaus bažnyčių, rūmų, dvarų ar barų rūsiuose. Anšlaginis renginys pristatė šilainiškių, kauniečių, vilniečių, jaunų ir pažengusių poetų bei literatų tekstus bei balsus.

Kaip artėjantis Šilainių poetinis pasivaikščiojimas, taip ir dabartinė S. Vasiliausko iniciatyva bando „pagauti“ praeinantį metų laiką per viešą kūrybos skaitymą. S. Vasiliauskas, leisdamasis į istorinį požemį, sukviečia tai, kas buvo apmąstyta, parašyta žiemos metu, ir pateikia ten, kur gyva auditorija. Juk ji – viena geriausių kritikių, nors kartais jos fizinė ištvermė išbandoma po forto skliautais ar ne vienos valandos vaikščiojimais daugiabučių kiemuose.

Septintieji „Pož(i)eminiai skaitymai“ pradėjo, regis, naują tradiciją per viešą kūrybos skaitymą ir poeziją suteikti taikią atsvarą kad ir simboliškai militarizuotai praeičiai Šilainiuose. Ar tai būtų VIII fortas pavasarį, ar netoliese esantys Linkuvos įtvirtinimai rudenį (abu – vedami Egidijaus Bagdono rankos), kai jauni poetai vėlgi skleidė eiles tamsoje ir vėsumoje.

Poetiški Šilainiai gyvuoja ne vieną dešimtmetį: žiniose iš lūpų į lūpas apie aktyviausius bendruomenės narius, ar visai neseniai, per didelius šūkius ir nepatogiausias, bet įdomiausias vietas kūrybai skaityti. Čia poezija – ne tik individuali kūrybinė raiška, bet ir geografinis taškas, pažintys su kaimynais, kartų sutaikymas, dažniausiai – per netikėtus atradimus.

Vaida Stepanovaitė
Luko Mykolaičio nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. gegužės numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Prieš daugiau nei metus Renata Bartusevičiūtė ir Paulina Nešukaitytė feisbuke paviešino skelbimą apie ieškomą namą. Ne gyvenimui, ne biurui – festivaliui. Teatro. Pasiūlymų suplaukė daugiau, nei moterys galėjo tikėtis, o festivalis „Namas Nr. 1“ įsikūrė V. Putvinskio gatvėje, name, kuriame kadaise gyveno dailininkų Tarabildų šeima, o prieš keletą metų jį įsigijo čia pat esančių P. Mažylio gimdymo namų direktoriaus Tomo Biržiečio šeima.

„Namas Nr. 2“ jau visai kitoks, bet apie keliaujančio festivalio idėją ir tai, ką nebeveikiančioje mokykloje Žaliakalnyje veiksime birželio 15–liepos 10 dienomis, geriau tegu pasakoja Renata ir Paulina.

Pirmiausia įdomu sužinoti, kaip gimė Renatos ir Paulinos duetas. Ar suėjusios į duetą nusprendėte daryti teatro festivalį, ar abi po tą norą atsinešėt?

Renata: Su Paulina susitikome 2016–2017 m. Žaliakalnio turgaus teatro festivalio metu. Kartu susidirbome, požiūriai sutapo, pradėjome svajoti apie bendrą projektą. Pirmaisiais metais neradome formos: kažko norisi, bet nežinia ko. Viena buvo aišku: abi traukia netradicinis – įtraukiantis, interaktyvus, įvietintas – teatras. Vieną rudens vakarą tiesiog ieškojome idėjos, kuri turėtų potencialo ir galėtų išaugti į ilgalaikį projektą. Mane įkvėpė „Kaunas 2022“ vadovės Virginijos Vitkienės žodžiai: „Po galeriją kiekviename kieme.“ Pagalvojau: tai gal tuomet po teatrą kiekvienuose namuose. Toks festivalio konceptas pasirodė lyg neišsenkantis aruodas.

Paulina: Labai gerai pamenu tą kartą, kai susitikome išgryninti idėjos ir viskas vyko taip lengvai ir paprastai, kad atrodė, jog festivalis jau suorganizuotas. Mums tereikėjo apsispręsti, kad jį darome. Labai lengvai sutarėme dėl idėjos, pavadinimo, programos ir, svarbiausia, visi menininkai, kuriuos norėjome pasikviesti, sureagavo ne tik teigiamai, bet ir operatyviai.

Mokykla. Organizatorių archyvo nuotr.

Žaliakalnyje buvo turgaus teatro festivalis, o dabar, po pernykštės stotelės V. Putvinskio gatvėje, atkeliaujate į šiame rajone esančią mokyklą. Ar turėjot tokį norą grįžti į Žaliakalnį, ar tai atsitiktinumas?

Renata: Tikrų tikriausias atsitiktinumas. Pirmiausia sugalvojome antrojo festivalio temą, numatėme kryptį. Kilo noras daugiau dėmesio skirti edukacijai: mokymuisi pažinti netradicinį teatrą, mokymuisi tokį teatrą kurti. Neturėjome mintyje konkrečios mokyklos. Iš pradžių dairėmės ir į kitas įstaigas: tiek jau uždarytas, tiek veikiančias. Tik pačiu paskutiniu momentu prisiminėme uždarytą buvusią V. Bacevičiaus mokyklą. Tai labai kamerinė, ilgą ir turtingą istoriją turinti erdvė, puikiai tinkanti mūsų festivaliui.

Paulina: „Namas Nr. 1“ taip pat nebuvo labai nutolęs nuo Žaliakalnio. Domintis namo V. Putvinskio gatvėje istorija teko geriau susipažinti su ten gyvenusios Tarabildų šeimos gyvenimu, kuris glaudžiai siejosi su Žaliakalniu. Panašu, kad nors ir neplanuojame, bet nutolti nuo Žaliakalnio mums nepavyksta.

V. Bacevičiaus mokyklos uždarymas buvo aštrokas procesas, palikęs nemažai įskaudintų žmonių. Ar nebijote neigiamų nuomonių apie dar neįvykusį renginį?

Renata: Kaip jau sakiau, šių metų festivalio idėja gimė dar toli iki to momento, kai pradėjome ieškoti konkrečios erdvės. Apžiūrėjome keletą nebeveikiančių mokyklų, išsirinkome ir kreipėmės dėl nuomos. Apsidžiaugėme, jog Kauno savivaldybė sutiko ją išnuomoti mėnesiui, kol pastatas stovi tuščias ir jame nieko nevyksta. Mes pačios su mokyklos uždarymu neturime nieko bendra. Kad ir kaip toliau klostysis šios mokyklos likimas, mes džiaugiamės, jog festivalis taps trumpu istoriniu blyksniu turtingo pastato istorijoje.

Paulina: Pritariu Renatai. Šimtametis V. Bacevičiaus mokyklos pastatas yra ypatingas ir nežinia, kokia ateitis jo laukia. Manau, įvietinto teatro festivalis šioje situacijoje yra tikrai graži galimybė įamžinti istorinį Kauno pastatą, kol jis stovi tuščias ir nenaudojamas.

Kokios mintys jus, o ir kūrėjus, apima tyrinėjant šį istorinį pastatą?

Renata: Šiemet daugiau dėmesio skiriame mokyklos funkcijai nei paties pastato istorijai. Žinoma, pastato kontekstas ir jo istorija taip pat labai svarbi, bet ne tiek, kiek pernai, kai pati premjeros idėja sukosi apie konkretaus pastato, jame gyvenančių žmonių gyvenimus. Šiemet mes kalbame apie mokymąsi pažinti netradicinį teatrą, galbūt pirmą kartą pamatyti ir sudalyvauti interaktyviame spektaklyje, kuris vyksta ne teatre. Dėl to programa sudaryta ne tik iš spektaklių, bet ir iš kūrybinių veiklų vaikams bei teatro profesionalams, kurių metu jie taip pat mokysis tokį teatrą kurti, susipažins su įtraukiančiojo teatro technikomis ir metodais.

Paulina: Atvykstančius menininkus informuojame apie mokyklos istoriją, nes įvietinto teatro kūrėjams visada svarbu žinoti vietos, kurioje vyks pasirodymas, kontekstą, juk tai koreguoja ir patį pasirodymą.

Kokių pamokų gavote praėjusiais metais V. Putvinskio gatvėje? Įdomios tiek meninės-teatrinės patirtys, tiek gyvenimiški įsibrovimo į mažą erdvę ir trumpo apsistojimo joje niuansai.

Paulina: Kūrybinis ir organizacinis įvietinto teatro procesas visada yra paremtas meniniu tyrimu. Bandydami pažinti namo kontekstą, jo istoriją pernai praleidome labai turiningo ir įdomaus laiko bendraudami tiek su dabartiniais savininkais, tiek su Tarabildomis, tiek su namo kaimynais. Pamažu prakalbo kiekvienas namo centimetras. Žinom, kur miegojo Tarabildai, kur stovėjo Tarabildienės darbo stalas, kuriame namo kampe aplink stalą rinkosi to meto bohema. Jautriausia akimirka, kai pasibaigus festivaliui reikėjo išsikraustyti… Dabar jau tas namas ypatingas: praeinant pro šalį alsuoja ne tik savo istorija, ten gyvenusiųjų prisiminimais, dabartinių savininkų ateities planais, bet ir festivalio organizavimo, spektaklio kūrimo prisiminimais. Žinote, kai išsinuomoji butą, pagyveni jame kurį laiką, jis visada pasilieka atmintyje kaip truputį savas ir visada rūpi, kaip dabar laikosi. Taip pat ir su V. Putvinskio g. 5 – atrodo, kad namas truputėlį ir mūsų. Visada rūpi, kuo ir kaip jis gyvena.

Renata: Kai pradėjome ieškoti namo, labai tikėjome, kad tikrai toks atsiras, nors buvo ir skeptiškai nusiteikusių: kas gi norės įsileisti. Galbūt tai pradedančiuosius lydinti sėkmė. Negalėjau atsistebėti Biržiečių šeimos geranoriškumu. Kita vertus, kartais mąstau, kad tokių erdvių aura pritraukia reikalingus žmones. Juk ir dabartinis savininkas Tomas Biržietis svajoja ten, šalia gyvenamosios erdvės, įkurti lėlių muziejų.

Su iššūkiais vis naujoje erdvėje, kuri nėra pritaikyta teatrui, susiduria tiek visa festivalio komanda, tiek menininkai. Viena vertus, turi rasti sprendimus, kurie atlieptų tą erdvę, kita vertus, tos erdvės unikalumas ir sprendimų ieškojimas dažnai ir yra didelio kūrybinio kelio dalis. Tas festivalio trumpalaikiškumas, vietos konteksto, žmonių įtraukimas sukuria stiprų bendruomeniškumo jausmą. Festivalis juk dar tik žengia pirmuosius žingsnius, pernai pakvietėme vieną užsienio trupę, šiemet jau tris. Matome, jog žmonėms smalsu. Jeigu žiūrovas anksčiau nėra dalyvavęs tokiame renginyje, jis išeina su nuostaba, šypsena, kartais iki galo nesupratęs, kas čia įvyko. Tačiau pamatyti ir sudalyvauti bent keliuose tokiuose spektakliuose visiems labai rekomenduoju. Tai labai skiriasi nuo to, ką mes įpratę matyti tradiciniame teatre.

Kaip į festivalio programą patenka užsienio artistai? Kaip mezgate ir palaikote ryšius? Ar, jūsų manymu, Kaunas turi tvirtą vardą tarptautiniame teatro pasaulyje?

Renata: Kol kas šio festivalio kontekste matau dvi ryškias kryptis. Pirma, tai menininkai, su kuriais jau anksčiau teko susidurti ir turėti įvairių bendrų patirčių: kartu dirbti, dalyvauti jų pasirodymuose, mokymuose. Jeigu jie negali dalyvauti patys, rekomenduoja kitas trupes ir menininkus, nes žino, ko ieškai, kas galėtų tikti. Kita dalis – tiesiog ieškoti virtualiai, kas tokį teatrą kuria, tikrinti panašaus pobūdžio festivalių programas ir tokiu būdu atsirinkti, kas mums yra įdomu, kas atitiktų festivalio temą. Žinoma, visuomet yra šiek tiek rizikos, tenka pasikliauti filmuota medžiaga, kritikų atsiliepimais, komentarais, apžvalgomis. Šis kelias labai įdomus: tarsi atlieki tyrimą. Ne vienas spektaklis tokiu būdu buvo atrastas ir padėtas į ateities stalčių. Matai bendras tendencijas, vietas, kurios kartojasi įvairių trupių kūryboje, tokiu būdu ir pasufleruodamos vietas, į kurias festivalis galėtų judėti kitais ar dar kitais metais.

Kuo pastovios lokacijos neturėjimas jus, kaip organizatores, įkvepia? Galbūt toks festivalio formatas – geras būdas pačioms pabėgti nuo kasdienės rutinos? Bet negi jūs joje įsisukusios?

Renata: Kauno kontekste toks įkvėpimas gana savotiškas. Diskusija apie netradicinio teatro arba tiesiog teatro erdvę, kurioje galėtų kurti nepriklausomi menininkai, nuolat gyva ir pulsuojanti. Šios erdvės neturėjimas ne tik tiems, kurie kuria, bet ir tiems, kurie domisi teatru, myli teatrą, yra atviras skaudulys. Vietos neturėjimas festivalio kontekste – tarsi šiek tiek ironiškas žvilgsnis į šią situaciją: na ir gerai, mums ir nereikia tokios vietos, teatras gali pasibastyti po miestą, teatras gali būti bet kur. Bet juk taip nėra, tai nėra tiesa. Tokios erdvės būtinybė yra nekvestionuojama. Kauno kultūrinis laukas šia prasme labai skursta.

Jeigu atsiribotume nuo lokalaus konteksto, vietos neturėjimas ne tik atveria naujų iššūkių, bet ir labai įkvepia. Temos diktuoja erdves, erdvės diktuoja temas. Bet tai nėra tiesiog žaidimas lokacijomis. Norime pakviesti su tokiu teatru susipažinti žmones, kurie galbūt niekada tokiame pasirodyme nedalyvavo. Jeigu keliauti dar toliau, dažnai iš jaunų žmonių, savo studentų, kurie studijuoja kūrybines industrijas ir bus tiesiogiai susiję su meno lauku, girdžiu, kad į teatrą jie neina, nes jo nesupranta, jis nuobodus, neaktualus, nekabinantis. Ir aš juos suprantu. Tradicinis teatras gyvena savo gyvenimą, yra auditorija, kuri jį dievina, myli, semiasi įkvėpimo, išminties, išgyvena katarsį, jiems patinka režisūrinis, draminis teatras, kurį patogiai it atviruką gali saugiai stebėti iš žiūrovo kėdės.

Bet visam tam norisi atsvaros. Pirmą kartą dalyvavau įtraukiančio teatro „Punchdrunk“ pasirodyme „The Drowned Man: A Hollywood Fable“ Londone prieš 8 metus. Tas patyrimas buvo toks stiprus, paveikus ir įsimenantis, kad grįžusi namo iš karto nunešiau dokumentus studijuoti teatro kritikos magistrą, nors jau turėjau žurnalistikos, fotografijos ir kultūros vadybos diplomus. Norėjau suprasti, kas ten įvyko, kokiais žodžiais galėčiau tą patirtį apibūdinti. Tokios patirtys pakeičia tavo gyvenimą. Teatras gali pakeisti tavo gyvenimą. Tad labai noriu bent maža dalimi prisidėti prie tokio teatro sklaidos ir Kaune.

Paulina: Manau, kiekvienas turime kažkokią savo rutiną. Tačiau jei išlaikai vaikišką žvilgsnį į pasaulį, tuomet niekada į ją neįsisuksi. Gali būti, kad jos ir nepastebėsi. Rodos, a. a. Saulius Mykolaitis sakydavo: „Stebėk ir stebėkis.“ Jei tokiu žvilgsniu žvelgsi į pasaulį, tai ir 100 metų keliantis tuo pačiu metu ir žiūrint pro tą patį langą atrodys, kad kasdien viskas yra kitaip.

Kotryna Lingienė

Elijaus Kniežausko nuotr.

Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. birželio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

namaskurti.lt

Slemas (angl. slam) – atliekamosios raiškiosios poezijos (plat)forma, prieš tris dešimtmečius JAV iškilusi kaip alternatyva akademiniams literatūros skaitymams. Slemo skaitymai turi aiškiai apibrėžtas taisykles, kurios pasyvią auditoriją paverčia aktyviai dalyvaujančia ir lemiančia renginio įvykių eigą, be to, į skaitymus įnešančia kovos, sporto, teismo ir vakarėlio elementų. Pirmuosius reguliarius slemo vakarus Lietuvoje, Vilniaus „Fluxus ministerijoje“ 2010 m. pradėjo rengti Domas Raibys, 2013 m. juos atvežęs ir į Kauną. 2017 m. slemas įsikūrė Kauno menininkų namuose (KMN).

Nuo tada reguliariai Kaune vykstantis renginys išlaiko auditorijos dėmesį neblėstantį – štai dar po poros metų (2019 m. balandžio 16 d.) čia prasidėjo vienas iš daugybės slemo vakarų, kurio epicentre ir parengtas šis reportažas. Pastato viduje buvo tiršta labai jaunų žmonių – atrodė, kad pavieniams trisdešimtmečiams bet kurią akimirką bus maloniai užleista vieta ir pasiūlyta prisėsti. Netilpusieji atkakliai ieškojo vietų ant laiptų, palangių ir parketo plotelių už pagrindinės salės ribų, kur praleido keletą valandų klausydamiesi renginio. Pasak liudininkų, netgi kadaise kaukusi priešgaisrinė signalizacija (ją prižadino elektroninė cigaretė) nebuvo pakankama priežastis žiūrovams apleisti patalpas, kuriose vyko slemas.

Vilniuje didžioji dalis kūrėjų jau yra kažką sukūrę kituose meno laukuose. Kaune, priešingai, daugeliui tai pirmieji kūrybos žingsniai. Abi pradžios turi savų minusų ir pliusų.

Asta Volungė (KMN kultūrinės veiklos vadybininkė-edukatorė) teigia, kad slemas Kaune yra unikalus reiškinys: „Unikalu yra tai, kad, lyginant su kitais kultūriniais renginiais Kaune, slemas visad pritraukia mases žmonių, kurių didžioji dalis yra labai jauni ir entuziastingi. Kita vertus, turime vyresnės kartos atstovą, šiandienos laureatą Povilą (Povilą Venta Kuprį – red. past.), kuriuo labai džiaugiamės, bet šiuo metu jis yra vienintelis aktyvus savo amžiaus grupės dalyvis. Kiek man žinoma, Vilniuje auditorija šiek tiek vyresnė, galbūt griežčiau, reikliau autorius vertinanti nei Kaune.“

Domas Raibys – vienas iš slemo pionierių Lietuvoje taip pat lygina skirtingas didžiųjų miestų auditorijas: „Esminis skirtumas tarp Vilniaus ir Kauno (neskaitant to, kad pirmajame slemas vyksta daug seniau) – pirmieji dalyviai (-ės). Vilniuje didžioji dalis kūrėjų jau yra kažką sukūrę kituose meno laukuose. Kaune, priešingai, daugeliui tai pirmieji kūrybos žingsniai. Abi pradžios turi savų minusų ir pliusų.“

Jau trečius metus Kaune tęsiamas renginių ciklas po truputį evoliucionuoja: įvairėja atlikėjų raiška, atsiranda vis daugiau žanro entuziastų, adaptuojančių slemo elementus skirtingose iniciatyvose, mezgami ryšiai su kitų šalių slemeriais, be to, visi norintys yra kviečiami kandidatuoti į vakaro vedėjus: „Nuolatiniam slemo vedėjui Domui išvykus iš Lietuvos atsirado idėja kiekvieną renginį duoti vesti vis kitam slemeriui. Su kiekvienu vedėju sutariame, kad į programą įpins ir savo kūrybą: eilėraščius, juokus, stand up elementus – kas tik jiems prie širdies. Iš esmės tokiu būdu siekiame auditorijai atskleisti žanro įvairovę. Kol kas dauguma vedėjų yra Vilniaus slemeriai, jau turintys nemažai patirties kaip dalyviai, laureatai ar vedėjai. Smagu, kad šiandien puikiai renginį vedusi Darja Lyzenko yra pirmoji mergina, vedusi slemo renginį. Visi norintys išbandyti save kaip vedėją – prašom – kandidatuokite! Mano nuomone, prasidėjus kaunietiškiems slemams, dalyvių kūryboje dominavusi savikritiška lyrika dabar po truputį keičiasi, darosi įvairesnė, drąsesnė, atsiranda daugiau humoro“, – pasakoja Asta Volungė.

Prognozes apie slemo ateitį Lietuvoje apibendrina Domas Raibys: „Sleme, kaip ir gyvenime, dažniausiai tenka rinktis tarp ilgai ir nuobodžiai arba trumpai ir linksmai.“

Grįžtant į balandžio 16 d. renginį, slemo finalą pasiekė Jovaras Kelpšas ir Povilas Venta Kuprys. Žiūrovams neapsisprendus, kuriam iš jų reikėtų suteikti nugalėtojo titulą, Povilas perleido pirmąją vietą Jovarui. Abiem autoriams bendra simpatija Edgaro Allano Poe kūrybai, tačiau su slemu jie susidūrė skirtingomis aplinkybėmis:

„Povilas Venta Kuprys – mano poetinis vardas. 40 metų praleidau dirbdamas prieš gyvus žmones, dėsčiau gal penkiuose universitetuose, šiek tiek darbavausi politikoje, penkerius metus praleidau Briuselyje. Savo pirmąją poezijos knygą „Pirmasis saulės bučinys“ išleidau sulaukęs 60-ies. Maždaug prieš metus pradėjau stebėti slemą, o vėliau ir jame dalyvauti. Mano nuomone, ne kiekviena poezija yra slemas ir ne kiekvienas slemas yra poezija – savo kūryboje aš sukūriau sleminę nišą. Kartais parašau eilėraštį ir, jei noriu panaudoti slemui, jį šiek tiek susleminu, nes tai žanras, kuriame vienodai svarbu ir ką tu pasakai ir kaip pasakai. Dalis antrosios mano poezijos rinktinės, ko gera, vadinsis „Sleminė poezija“.“

Gerdos Žemaitytės nuotr

Pasak filologiją Kaune studijuojančio šiauliečio Jovaro Kelpšo, tas pats eilėraštis popieriuje ir scenoje gali įgyti visiškai skirtingą formą: „Sleme svarbus garsas, atlikėjo mimika, kūno kalba, pagavumas, taigi tas pats eilėraštis, skirtas tyliam skaitymui, tikrai galėtų įgyti visiškai kitokią formą, labiau paisančią literatūrinių nuostatų, taisyklių. Tiesą sakant, mokykloje pirmiausia pradėjau kurti lyriką, man atrodė, kad reikia laikytis tam tikrų kanonų – rimo, poetikos. Vėliau, įstojęs į universitetą, supratau, kad norisi daugiau laisvės, tad pradėjau kurti baltas eiles. Galiausiai sužinojau apie slemo vakarus ir manau, kad čia mano tekstai labai evoliucionavo – dingo lyrika, padaugėjo stand up elementų, pamėgau juokinti publiką.“

Slemo formatas užtikrina itin glaudžią kūrėjo ir auditorijos akistatą – kiekvieno renginio metu savanoriškai išrinkti publikos dalyviai vertina atlikėjus dešimtbalėje sistemoje. Kiekvienas autorius turi savų argumentų renkantis slemą vietoje, atrodytų, nuosaikesnio santykio su auditorija, liekant knygos puslapiuose ar labiau tradiciniuose poezijos skaitymo renginiuose:

„Tingėjau rašyti. Patiko kalbėti“, – Domas Raibys; „Gal tai net ir su ekshibicionizmu susiję – noriu save atskleisti publikai, pasakyti jiems kažką svarbaus. Sulaukęs stiprios žmonių reakcijos, įgaunu energijos, įkvėpimo. Beje, esu dalyvavęs „Poezijos pavasaryje“ – skaičiau savo kolegos iš Norvegijos poezijos vertimą į lietuvių kalbą. Renginys man paliko gerą įspūdį, bet būti poetu – man per oficialu, be to, ten susirenka mano amžiaus auditorija, o man patinka bendrauti su studentais, jaunimu. Būtent dėl jaunos auditorijos slemas yra žaismingas ir stilingas. Be to, čia vyksta toks gavimo-davimo su jaunimu dialogas ar ginčas. O rimtuose skaitymuose tau ponios paploja ir viskas – nėra žaismės“, – Povilas Venta Kuprys; „Sleme, kaip sakė Povilas, labai svarbus ryšys su auditorija, svarbu gauti atsaką – arba tu jiems labai patinki, arba ne, bet sulaukęs aiškios reakcijos nusiramini, nes supranti, kad tai, ką tu darai, žmones palietė. Jaučiu, kad jei reikėtų griežčiau save suimti ir eiti skaityti poezijos į labiau tradicinį renginį, galbūt bijočiau išsikraipyti, prarasti neformalumą. Kaip tik dalyvausiu Maironio muziejaus poezijos skaitymuose – gal kažkas pavyks“, – Jovaras Kelpšas.

Norite dalyvauti? Artimiausias slemas Kauno menininkų namuose planuojamas birželio 18 d.

Julija Račiūnaitė
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. gegužės numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Jaunos psichodelinio roko grupės iš Kauno „Flash Voyage“ (Regimantas Visockis, Germanas Daškevičius, Karolis Pročkys ir Rytis Baranauskas) laukia viena geriausių vasarų: 17 koncertų, 5 festivaliai, debiutinis albumas (jį, pavadintą „Voyage in a Flash, vinilo pavidalu ką tik išleido „Suru Records“), vėliau ir jo pristatymo koncertai.

Pirmojo flešų hito peržiūros „YouTube“ jau siekia 850 tūkst., o skaitant žiūrovų komentarus atrodo, kad tai yra grupė, gebanti sukelti stiprių emocijų ir užtikrintai gausinti savo gerbėjų gretas:

Bernai, aš jus pirmakart išgirdau vakar prieš King Krule konca. Sugražinot mane trumpam į vasarą Labai afigena ką jūs darot, nesustokit!!! ir varykit į spotify.

best anti-anxiety meds

Eina sau, kodėl aš tik dabar atradau tokį masterpiece? Loving the chill vibes❤️

Šį pavasarį „Flash Voyage“ buvo pakviesti tapti „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ ambasadoriais, įsijausti į organizacijos veiklą ir skleisti žinią apie Kauno kultūrines- bendruomenines iniciatyvas. Dar iki oficialaus paskelbimo, kad Kaunas 2022-aisiais taps kultūros traukos tašku, prasidėjusi ambasadorių programa vienija įvairių sričių lyderius ir ne tik kauniečius, kurie nori atstovauti miestui Europos kultūros sostinės kontekste. Juos siekiame priartinti prie organizacijos veiklos, leisti pajusti projekto vyksmą.

„Turėjome galimybę išvažiuoti į Vilnių, bet norime kelti muzikos sceną čia, savo namuose. Negerai, kai viskas koncentruojasi viename mieste. Man atrodo, kad Kauno atsigavimas, kurį patiriame dabar, gali būti įkvepiančiu pavyzdžiu ir kitiems miestams“, – sako grupės vokalistas Regimantas Visockis.

Pagiriamasis žodis Kaunui

„Matome Kauną kaip labai sparčiai iš pelenų kylantį feniksą. Galima pasidžiaugti ir infrastruktūros tvarkymu, ir renginiais, didėjančia kultūros pasiūla. Žmonės darosi europietiški, ryškūs. Smagu, kad mieste jaučiasi bendruomeniška dvasia. Tokio jausmo pasigendame, pavyzdžiui, Vilniuje, kur veiksmo daug, bet daugiau ir skirstymosi į „mes“ ir „jie“, – pastebi „Flash Voyage“ bosistas Germanas Daškevičius.

Grupės nariai pripažįsta, kad anksčiau miesto vaizdas buvo gerokai liūdnesnis. „Būdavo baisu išeiti į gatvę, žmonės vengė išsiskirti – ryškiau apsirengti ar susišukuoti, nes galėjai sulaukti daug piktų žvilgsnių ar netgi pasiūlymo „į dantis“. „Alternatyvesnė kultūra mieste buvo išsislapsčiusi pakampėse ir tokiose vietose kaip „Suflerio būdelė“, o dabar viskas plečiasi ir auga. Džiugu, kad keičiasi miesto požiūris ir į gatvės meną – tai, kas anksčiau buvo uždažoma, dabar gali būti vieša, matoma“, – vienas kitam linkčioja R. Visockis ir gitara bei sintezatoriumi grojantis Karolis Pročkys.

„Būdami Kaune jaučiame didelį kauniečių entuziazmą. Šis miestas turi daug potencialo: neišnaudotų erdvių, kur gali vykti parodos, koncertai. Anksčiau atrodydavo, kad čia tiek daug galimybių, bet niekas nieko nedaro, o dabar reikia suspėti, kol kiti nenugvelbė iš panosės“, – sako G. Daškevičius.

Linksmą pokalbio toną palaikantys „Flash Voyage“ geruosius Kauno pokyčius sieja su įstojimu į Europos Sąjungą, globalizacija, internetu ir savivaldos atsinaujinimu.

O kas jums yra Europa?

Germanas: Mes visi esame Žemės gyventojai, todėl reikia vienytis, o ne skirstytis. Europos Sąjunga tą ir daro, ardydama sienas tarp valstybių. Europa jaučiasi ir Kaune, kur šiandien galima sutikti daug kitataučių. Dar Europa skatina atrasti kažką naujo…

Voyage yra kelionė. Kiek jums svarbu keliauti?

Regimantas: Be kelionių nebūtų gera grįžti namo, į Kauną, kur jaučiamės jaukiausiai. Vojažai yra labai svarbūs, o keliavimas per muzikos žanrus ir ieškojimas kažko naujo irgi su tuo susiję. Ieškai pasaulio, ieškai savęs, o grįžti į Kauną… Kultūros sostinė irgi yra tarsi viso miesto kelionė.

Apie kokį Kauną svajojate?

Germanas: Be remontų! Miestas turi daug projektų – tikiuosi, kad jie bus įgyvendinti. Svarbu išlaikyti senąjį Kauną, senus tarpukario pastatus.

Regimantas: Kaune gamta dažnai persipina su miestu. Svarbu, kad pastarasis išlaikytų ir savo žaliąją pusę, kad viskas nebūtų užstatyta, kad išliktų tos oazės, kur ir dabar kauniečiai gali atsigauti: Nemuno sala, Ąžuolynas, Vytauto parkas, Santaka… Svajojame, kad Kaunas būtų toks, kuriame visi randa savo vietą: ir sportas, ir menas… Ateities Kaunas – tai laimingas ir draugiškas miestas, kuriame gyvena drąsūs žmonės, o neapykantos lieka vis mažiau.

Kaip vertinate tai, kad Kaunas 2022 m. taps Europos kultūros sostine?

Grupės būgnininkas Rytis Baranauskas atvirauja, kad sužinojus apie kultūros sostinės titulo suteikimą Kaunui aplankė jausmas, jog tai įvyko pačiu laiku – kartu su miesto sužydėjimu.

Regimantas: Būsimi pokyčiai Kaunui bus tik į gera: sulauksime daug turistų, be to, vis dar daug žmonių nedalyvauja kultūriniame gyvenime, todėl tikimės, kad kultūros sostinės programa išjudins ir juos. Norime, kad kultūra pasklistų iš centro į kitus rajonus ir ten žmonės taip pat galėtų mėgautis kultūriniu gyvenimu.

Karolis: Žinoma, po labai didelio bumo gali įvykti ir nusileidimas, bet mūsų dar laukia labai gražūs augimo metai!

facebook.com/flashvoyage
kaunas2022.eu

Paulina Kuzmickaitė
Donato Stankevičiaus nuotr.
Fotografuota VDU Botanikos sodo oranžerijoje
Straipsnis publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. birželio numerio rubrikoje „Kaunas 2022“

Būna poetai, būna poezijos mėgėjai ir būna poetautojai. Šį lyg ir klubą, o gal srovę, prieš penkerius ar šešerius metus pradėjo Rūta Vyžintaitė. Prieš trejus prisijungė Tadas Greičiūnas, kurį artimieji vadina Tačkiu. Su juo ir prisėdau patyrinėti, kaip veikia poetautojai ir kaip poezija veikia juos.

Jau po mūsų susitikimo, prieš pat Velykas, prie ant plauko pakibusios „Orbitos“ Vytauto parke poetautojai pristatė naujausią, jau ketvirtą, poezijos zino „Dešra ant žaizdos“ numerį. Jį raskite mieste ir drąsiai vartokite. Leidėjai ziną vadina gatvės žurnalu, jis laisvesnis nei kiti poeziją Lietuvoje spausdinantys, tiesa, atranka egzistuoja. Taigi pirmiausia Tado klausiu, kaip atrasti gerą eilėraštį. „Man svarbiausia ir įdomiausia yra jausmas – ne jausmai, o gebėjimas pajausti aplinką, vidų, būsenas. Dar įdomu per eilėraštį įlįsti į kito kailį. Kitiems svarbi technika, kaip susižaidžia žodžiai, temos. Dar yra žiūrinčių, kas galų gale pasakyta – ar tai įdomu, protinga, revoliucinga?“

Nenorėčiau, kad būtų tik taip, bet tiesa, rašymas mane nuramina – po kurio laiko įdomu patyrinėti savo sąmonės srauto išeigą ir suvokti, kas ir kaip buvo, taigi tai ir terapija, ir dienoraštis, ir nuotraukos.

 

Aptarėme ir tendencijas, tai yra instagraminę poeziją, pasaulyje šturmuojančią tikrų knygų topus. Yra juk ir Kaune sėkmingų pavyzdžių, tik gal feisbuke. Tadas, nors pats sekamų autorių neturi, mano, kad žmonės turi teisę to nelaikyti poezija. Pastebiu, kad gal žodžių junginys, kuris ką nors kam nors paliečia, kartais yra prasmingesnis interneto srauto panaudojimas nei dar vienas selfis. Bet tada pašnekovas man primena, kad, pavyzdžiui, japoniškieji haiku juk irgi yra selfiai. „Juk haiku esmė kadaise buvo greitai nusakyti rašančiojo jauseną – gauni laišką, o jo pradžioje trys eilutės apie siuntėjo vidinę būseną, aplinką, tos dienos orą. Ko gi ne selfis?“

Nenoriu skrolinti, tad kamantinėju Tadą apie poetautojams palankiausias Kauno vietas. Apie Vytauto parką jau sakėm, poetautojai taip pat yra būrę žmones aplink neįžengiamą Jurgio Mačiūno skverą (čia su Tadu sutariame, kad jau pats jo egzistavimas yra poezija), kuriame savo eilės skaitė poetai, ir kvietę į „Mažąjį Paryžių“, vieną seniausių Kauno kavinių.

„Paryžius“ yra legenda, jis visiems patinka – tai Rūta savininko paklausė, ar galima, ir buvo galima. Ten nieko nereikia – įkrenti į sustingusį laiką. Žavinga.“ Apskritai, sako Tadas, įdomu atlikti veiksmą ten, kur dar niekas to nedarė, bet kai tokių netipiškų pasirinkimų daugėja, ima ir kyla noras surengti ką nors tipiškesnio: „Užknisa bumai ir mados – darykim antibumą.“ Keistos kavinaitės, pamirštos maitinimo įstaigos – tipiška ar ne? Rekomenduoju – birželio 29 d. vyks mėgstamiausio eilėraščio skaitymai „Godo“, įvairiai kultūrai, tiek didžėjų, tiek kino, tiek poezijos ar aktų, svetingame Laisvės alėjos bare. 

Tadas skaito mėgstamą. Aistės Pilkauskaitės nuotr. Daugiau akimirkų iš praėjusio vyksmo „Godo“ rasite čia.

Beje, apie aktus. Poetautojai prieš keletą metų vykdė ciklą „Papozuok poezijai“. Buvo net Jonavoje, dalyvavo ir Gintaras Patackas: „Ateina žmonės, pasiklauso poeto eilių, poetas išsirenka žmogų, kuriam tuo metu parašys eilėraštį, ir rašo.“ 

„POzuok POezijai“ Kauno fotografijos galerijoje. Martos Stankevičiūtės nuotr. Daugiau jų rasite čia.

Kalbantis apie kavines ir ne, dar įsiterpiu, kad visai neseniai juk „Kaunas 2022“ programos „Kauno iššūkis“ idėjų miestui konkursą laimėjo „Puota“ – iniciatyva skaityti poeziją troleibusuose. „Manau, tai yra puiku, – sako Tačkis. – Žaviuosi ir gatvės muzika, ir kitomis meno viešose erdvėse formomis, kurių Lietuvoje gal dar mažoka, bet pakeliavus po Europą galima rasti gerų pavyzdžių, kad ir Prancūzijoje, tramvajuose, vyksta net mini teatro spektakliai.“ Įdomu, ar šiuolaikinis žmogus tokių įvykių viešajame transporte netraktuoja kaip kišimosi į asmeninę erdvę? Juk taip patogu troleibuse žiūrėti serialą ar dėliotis darbus. „Reikia tai daryti. Reikia tirpdyti mūsų, šiauriečių, ledus.“

Ir tada Tadas man prisipažįsta, kad iš esmės kiekvienas žmogus yra poetas. „Mūsų galvose ir jausmuose verda ištisinė poezija, tik ne kiekvienas ryžtasi tai užfiksuoti, o ir ištransliuoti.“ Čia išsikalbame, kad juk rašymas dažnai pasirenkamas kaip būdas pasveikti: „Pažįstu nemažai žmonių, kurie rašė ir nustojo, sako, kad tai jiems tebuvo terapinis periodas – apmaudu, nes jie gerai rašė, galėjo toliau varyti, bet va.“ O ar Tadui, kuris, jei dar neminėjau, irgi poetas, rašymas yra terapija? 

„Nenorėčiau, kad būtų tik taip, bet tiesa, rašymas mane nuramina – po kurio laiko įdomu patyrinėti savo sąmonės srauto išeigą ir suvokti, kas ir kaip buvo, taigi tai ir terapija, ir dienoraštis, ir nuotraukos.“

Ir galingas. „Eilėraštis gali sukelti ir karą, ir revoliuciją, nes sugeba į žmogų patekti pro užrakintas duris. O jei jau patenka į vidinius namus, tai įveda juose savo tvarką.“ Ieškantiems masinio naikinimo, o gal kūrimo, ginklų, turėtų patikti. Bet ar galima išmokti būti poetu? Apskritai juo tapti? Argi poetais negimstama? 

Tačkis. Luko Mykolaičio nuotr.

„Pirmiausia reikia išmokti nemeluoti sau. Rašymo technikos pramokti nėra sudėtinga, bet išmokti įvaldyti protą, jį paleisti ir pagauti, sustabdyti ar užkurti vidinį ginčą jau sunkiau. Poezija yra daug darbo su savimi“, – sako Tadas. Jam atrodo, kad geras poetas nebūtinai net skaito poeziją. Geras poetas nebijo nusirengti. 

Tokių Tadas ir jo poetautojai draugai ir ieško. Gatvėje, žinoma. Dar neprasikalusių, dar nedrįstančių ir bijančių. Tokių labai daug. Jei ką, Tadas bando surasti ir suskaičiuoti visus Kauno poetus. Nes, įsivaizduojat, nėra tokio sąrašo.

Kotryna Lingienė
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. gegužės numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Jau penktadienį, birželio 28 d. Kauno menininkų namuose prasideda drauge su festivaliu „Poetinis Druskininkų ruduo“ organizuojamos „Poezijos dienos 2019“ – savaitgalis, dedikuotas poezijai ir pokalbiams apie ją. Šalia diskusijų, skaitymų ir filmų peržiūrų, šeštadienį 19 val. į sceną kils projektas „Dragons/Doyle“, eksperimentuojantis su garsu ir poezija. 

„Dragons/Doyle“ (DE/NL) – duetas, tyrinėjantis meditatyvius garso efektus kartu su abstrakčia performatyvia poezija. Daugiakalbės istorijos atsiranda ir pranyksta, žodžiams išnyrant ir paskęstant garso bangose, virpėjime. Duetas kviečia atsipalaiduoti ir pasiduoti garsinei kelionei, ir pajusti kaip tarsi didysis banginis vandenynai pradeda judėti aplink. Duetą sudaro Stephen Doyle, muzikantas-perkusininkas, gyvenantis ir dirbantis Amsterdame (NL), ir Kaune gimusi bei augusi tarpdisciplininė menininkė, atlikėja, šokėja Agnė Auželytė. 

Paulinos Drėgvaitės ir Edvino Grin pokalbis su Agne Auželyte prieš šeštadienio pasirodymą KMN– apie kūrybines praktikas, aktyvizmą ir poezijos bei muzikos santykį.

Agnė Auželytė. Asmeninio archyvo nuotr.

Kūrybinį kelią pradėjai nuo šiuolaikinio šokio ir performanso meno, tiesa? Papasakok plačiau, kodėl būtent šios meno kryptys patraukė tavo dėmesį pirmiausiai ir kokie etapai lydėjo iki taško, kuriame atsidūrei dabar.

Teatras ar apskritai scenos menai nuo vaikystės traukė, pirmus šiuolaikinio šokio spektaklius gyvai pamačiau čia, Kaune, tarptautiniame „Auros“ šokio festivalyje, ir nusekiau paskui į „Auros“ studiją, kur daugelis lietuvių šokėjų yra pradėję savo kelią. Vėliau viskas sniego gniūžtės efektu nusirito.

Šiuolaikinį šokį studijavai Škotijoje, vėliau persikėlei gyventi į Berlyną. Koks tau pasirodė kultūrinis klimatas Škotijoje? Ir ar Berlyne jautiesi radusi „namus“?

Škotijoje buvau studentė, tai buvo visai kitas santykis su tuo kultūriniu klimatu. Ką tik baigus mokyklą, išvykus gyventi kitur tik griebi viską, ką gali, kol susigaudai, kas ir kaip. Bet kas liečia šokį, apskritai Didžioji Britanija gan konservatyvi, ir tas jautėsi ir studijų metais. Turbūt į Berlyną ir nunešė noras ieškot labiau tarpdisciplininių, eksperimentinių formų, laisvės, kiek kitokio, nors ir daug labiau komplikuoto konteksto. O namai, manau, daugeliui daug keliaujančių ir tarptautiniam kontekste dirbančių žmonių yra gal kiek abstrakti sąvoka. „Mano kūnas – mano namai“, sakydavo viena mano mokytoja. Tikiuosi rasti ramybę su tokia idėja, bet kol kas, žinoma, tiek kūrybiškai tiek buitiškai Berlynas – namai.

Ar stebi Lietuvos kultūrinį lauką? Ko čia pasigendi ir kokius ryškiausius pokyčius pastebi?

Visuomet stengiuosi sekti kas vyksta Lietuvoje, tiek mene, tiek politikoj, apskritai. Kartais, žinoma, man atrodo, kad ką matau iš šono, iš toliau, gal neatitinka realybės, bet visada juk kiekvienas žiūrim iš savo varpinės. Pokyčiai didžiuliai, ypač pastaruosius penkerius metus. Puiku matyti nepriklausomus kūrėjus, ne vien didžiuosius teatrus, didesnę įvairovę, smagu, kad vyksta menų rezidencijos, laboratorijos. Užsienyje dirbantys grįžta, Lietuvoj dirbantys išvažiuoja, vyksta keitimasis idėjom. Dažnai Berlyne ar kur kitur sutinku žmones iš Lietuvos, ar dirbusius ten, ar turinčius kažkokį ryšį su Lietuva, tuose pačiuose projektuose ar seminaruose, pasidalinam idėjomis, stiprėja tas jausmas, kad visi esam labiau tarptautinėje bendruomenėje, nebe čia ir ten.

Į muzikinius projektus įsitraukei palyginus neseniai, prieš kelis metus. Su menininke Shelley Etkin subūrei feministinę grupę „Vagittarius Rising“ – ar tai buvo tavo pirmasis susidūrimas su muzikinėmis praktikomis? Papasakok daugiau apie šį projektą. Ar vis dar kuriate kartu?

Pavienių susidūrimų su garsais buvo ir prieš tai, bet daugiau kolaboruojant su garso menininkais tarpdiscipliniuose projektuose. „Vagittarius Rising“ buvo labiau performansas ar tam tikra akcija nei muzikinė grupė. Nors pirmais metais daug naudojom muzikinės grupės įvaizdį, kaip idėją. Vienas mūsų socialinių eksperimentų buvo sukurti tam tikrą internetinę legendą. Paskutinis pasirodymas įvyko Berlyne, „ngbk“ galerijoj per „Coven“ kolektyvo organizuoto festivalio „LUCKY“ uždarymą ir tapo tarsi laidotuvėmis mūsų „grupei“ – sąmoningai norėjom užbaigti. Per tris metus šiame projekte daug buvo visko išgyventa ir pasakyta, bet pajautėme, kad forma, kurioje „Vagittarius Rising“ egzistavo mums nustojo tarnauti kūrybiškai, išaugome, atėjo laikas paleisti, transformuoti tas pačias idėjas ar problemas į kitas formas. Dabar kuriame filmą apie „Vagittarius Rising“ kaip praktiką, idėją. Man visada buvo labai svarbu nebijoti užbaigti kažką, kai tai išsisemia, „nestumti“ „per jėgą“. Bet tuo pačiu rasti gerą vietą archyve, tinkamą dokumentacijos formą. Kartais atrodo, kad daugelis mano projektų labai skirtingi, taigi laikui bėgant svarbu surasti tęstinumą.

Savo meninėse praktikose nevengi politinių temų, įtrauki feminizmo idėjas. Ar tau svarbu kurti politišką meną? Koks meno ir aktyvizmo santykis? Ar, manai, kad menas gali būti laikomas aktyvizmo forma?

Man sunku įsivaizduoti, kaip menas gali nebūti politiškas. Man atrodo, visas menas yra politiškas, tik gal vieni kūrėjai sąmoningai tai supranta, ar pristato savo idėjas taip, o kiti ne. Bet viskas, ką mes nusprendžiame sukonstruoti ir padėti į viešą erdvę, turi efektą tiems, kurie su tuo susiduria, kultūra formuoja visuomenę, menas šioje plotmėje turi labai daug galios, tai – labai politinis santykis. Dėl aktyvizmo – tai labai sunkus klausimas, su kuriuo dažnai susiduriu. Nenoriu prisiimti darbų, kurių nedarau, o aktyvizmo srity yra daug ką nuveikti ir yra daugybė žmonių, kurie daro tuos darbus. Tačiau, žinoma, tam tikra prasme, tai, kaip aš pasirinkau gyventi irgi man yra aktyvizmo forma, ir menas irgi gali būti ir, dažnų kūrėjų atveju, yra aktyvizmo forma.

„Dragons/Doyle“. Tom O Doherty nuotr.

Kaip ir kada susikūrė „Dragons/Doyle“?

Aš ir Stephen Doyle kartu buvom ture pernai rudenį su dar keletu bendrų draugų iš Berlyno, su keliais skirtingais eksperimentinės muzikos projektais: „Otolitos“, „Kvt“, „Agente Costura“. Abu tuo metu keliavom su soliniais pasirodymais, bet pastebėjom, kad mūsų kuriami garsai papildo vienas kitą, tai gana natūraliai taip susiklostė, kad pradėjom groti kartu. Grįžę į Berlyną po turo praleidome gal dieną įrašinėdami ir taip gimė „Dragons/Doyle“.

„Dragons/Doyle“ kūryboje muzika susitinka su poezija – ar abu šie poliai jums vienodai svarbūs? Kas įkvepia tekstus jūsų dueto kūrybai?

Mes labiau matom savo kūrybą kaip muziką nei poeziją. Žodžiai, tekstai atsiranda, bet dažnai yra iškarto dekonstruojami, susilieja su į bendrą garso bangą. Mes ieškome įdomaus skambesio, kaip žodžiai gali sukurti patirtį klausytojui labiau per savo vibraciją nei prasmę. Aš rašau tekstus, tačiau pasirodymo metu viskas – improvizacija, laisvas minčių srautas. Kaip jau sakiau, nenorime teikti per daug reikšmės turiniui, labiau patyrimui, garsiniam išgyvenimui.

„Dragons/Doyle“ kūrybą pristatote įvairiausiuose kontekstuose. Kokiose netikėčiausiose ar įdomiausiose vietose yra tekę groti?

Turo metu Serbijoje teko groti sudegusioje jachtoje, kuri Jugoslavijos respublikos laikais priklausė diktatoriui Tito. Šiuo metu laive gyvena žmonių kolektyvas, kuris rengia skaitymus, diskusijas, koncertus, tai egzistuoja kaip viena iš alternatyvių erdvių, platforma renginiams, kuriems kitu atveju gal kol kas nėra vietos Belgrade, kur vis dar jaučiasi visai neseniai vykusio karo pasekmės.

Šiuo metu keliaujate, esate muzikiniame ture. Gal jau spėjote patirti nuotykių?

Kasdien kelyje visada netrūksta nuotykių – kam yra tekę būti bet kokiose gastrolėse, žino. Bet viską pažadame su nuotraukom ir video įrodymais po turo.

Daugiau apie „Poezijos dienas 2019“

KMN inf.

12-oji Kauno bienalė kviečia leistis nepažintais Kauno takais ar tiesiog nustebti pakėlus galvą kasdieniame maršrute. Viešosiose erdvėse išsidėstę bienalės objektai ekskursijų pagalba apipinami pasakojimais, kurie kviečia stabtelti ne tik prie meno kūrinių, bet ir prie miesto architektūros bei istorijos kontekstų. Trys ekskursijų maršrutai, su bienalės gidų komanda: „30 šviesų“, „2 žingsniai“ ir „99 metrai“, laukia pakeleivių liepos – rugsėjo mėnesiais. Prieš prasidedant kelionei, Kauno bienalė kviečia į pažintį su vienais šių ekskursijų idėjos autorių, architektu Algimantu Grigu bei menotyrininke Juste Litinskaite.

Foto: Martynas Plepys

Abu esate profesionalūs gidai. Kuo Jus sužavėjo ši profesija?

Algimantas Grigas (A. G.): Gidas – tai vedlys kelionėje. Vaikystėje leisdavausi į žygius su draugais ir juose visada būdavo vadas, nes be jo niekur nenueisi arba eisi ratais. Gidas žino kelią arba ėjimo būdą. Gidavimas gali būti ir meninė priemonė. Gidu gali būti kiekvienas, turintis tam tikras savybes – pavyzdžiui gerą orientaciją erdvėje, žinias arba garsų balsą, nebijantis auditorijos. O svarbiausia – noras.

Justė Litinskaitė (J. L.): Man gidas pirmiausia yra patirčių kūrėjas. Teisingai Algimantas pastebėjo – tai žmogus-vedlys, savotiškai diktuojantis kelią ir pažinimo eigą, padedantis atrasti tam tikrus objektus. Sutinku, kad gidu gali būti kiekvienas, turintis tam tikrų savybių. Manau, kad svarbiausia jų – tai gebėjimas ekskursijos metu sukurti betarpišką atmosferą, kurioje būtų nebaisu klausti, paprieštarauti vienai ar kitai nuomonei, nebijoti megzti dialogus. Man patinka dialogai su žmonėmis, kuriuos galima užmegzti ekskursijų metu. Negana to, gidavimą suprantu kaip savotišką asmeninį-menotyrinį tyrimą, kurio metu aiškinuosi, ką žmonės mato, ko nemato ir ką nori matyti mene. Man visa tai yra beprotiškai įdomu.

Algimantai, kokiais keliais atkeliavote į Kauno bienalės gidų komandą?

A. L.: Pagal profesiją esu architektas. 2015 m., pirmajame „Open House Vilnius“ susitikau kelis bičiulius, su kuriais pradėjome „Ekskursą”. Pirmiausia, norėjome turėti panašias į „Open House“ ekskursijas Kaune, erdves tyrinėti savu formatu – trumpai, be sudėtingų architektūrinių terminų, pristatyti objektus įtraukiant žmones. Rengėme vasaros ciklus, vėliau prasidėjo liepos 6-osios dienos festivalis. Komanda keičiasi, pulsuoja: tai architektai, menotyrininkai, istorikai su kuriais galime diskutuoti. Visi žmonės skirtingai mato aplinką, o kartu galime parengti ekskursijas, kurios būtų kuo universalesnės, bet ne mažiau įdomios. Nuo 2017 m. „Ekskurso“ komanda prisijungė prie Kauno bienalės. Vienuoliktoji Kauno bienalė buvo unikali, nes beveik visi darbai buvo mieste ir geriausiai ją patirti buvo galima su gidu, vaikštant nuo vieno darbo prie kito. Mes buvome palyda, pasakojantys apie tą vietą, kurioje atsidūrė meno kūrinys, taip suteikiant papildomo konteksto. Menininkas sukuria darbą erdvėje, o čia meno darbas sukuria tam tikrus raibuliavimus. Šiųmetinėje bienalėje vedžiojame žmones pagal objektų geografinį išsidėstymą, trimis skirtingais maršrutais pristatydami meno kūrinius miesto kontekste.

Gidas Algimantas Grigas. Foto: Gintarė Žaltauskaitė

Juste, tai Jums – trečioji Kauno bienalė. Taip pat esate pradedančioji meno kuratorė, bendraujate su menininkais. Kokius virsmus pastebite Kauno bienalėje?

J. L.: Kiekviena bienalė – tai atskira istorija ir kelionė. Šiemet kelionė taip pat yra ir pagrindinė bienalės tema. Kiekviena bienalė yra savita. Skirtingi kuratoriai suburia vis kitą menininkų komandą, o kiekvienas iš jų pagrindinę bienalės temą papildo naujomis idėjomis. Šiųmetinė bienalė išskirtinė tuo, kad pirmą kartą ją kuruoja daugiau nei vienas kuratorius, vystomas bendrakuratorystės principas. Pati bienalė įdomi dar ir tuo, kad kadaise ji buvo tekstilės bienalė ir tik vėliau tapo šiuolaikinio meno paroda. Ji yra eksperimentatyvi ir vis dažniau išeina iš tradicinio meno erdvių. Su kiekviena bienale galima justi tam tikrą lemiamą posūkį, kuris neretai yra plėtojamas ir tęsiamas vėlesnėse bienalėse.

Ką reiškia ekskursija? Jums patiems ji labiau potyris ar procesas?

J. L.: Tai procesas, kuriantis potyrius, kurių kiekvienoje ekskursijoje gali būti ne vienas. Ekskursijos metu kiekvienas jos dalyvis išgyvena skirtingas patirtis. Be to, tai daugybės pasaulėžiūrų susitikimas. Mes – gidai, ekskursijų metu tarsi būname dominuojantys asmenys, bet kartais labai netikėtai galime užmegzti lygiavertį dialogą su ekskursijų dalyviais.

Gidė Justė Litinskaitė. Foto: Gintarė Žaltauskaitė

Kauno bienalės ekskursija „30 šviesų“, vinguriuoja nuo Autobusų stoties iki Paveikslų galerijos. O kaip ją apibūdintumėte Jūs? Ko joje galima tikėtis ir kokie akcentai šioje ekskursijoje – svarbiausi?

J. L.: Kaip jau minėjo Algimantas, kurdami idėjas kiekvienai ekskursijai atsispyrėme nuo geografinių koordinačių. Šioje ekskursijoje koncentruojamės į tarpkultūriškumo temą. Pastebėjome, kad nemažai šioje geografinėje atkarpoje esančių menininkų kūrinių yra tarpkultūrinio diskurso dalis. Šios ekskursijos centre turime menininko Roberto Narkaus instaliaciją, kuri yra sudaryta iš trisdešimt kelių oro uosto pakilimo-nusileidimo tako lempų, tad ir ekskursija pavadinta „30 šviesų”. Kūrinys labai įdomiai papildo temą.

A. G.: Svarbu pabrėžti, kad ekskursijų metu lankomi bienalės meno kūriniai, tačiau pasakojame ir apie jų buvimo erdvę – Ramybės parką, Kauno autobusų stotį. Arba turo metu patenkame ten, kur įprastai durys būna uždarytos, kaip ekspozicijoje Kauno paveikslų galerijoje.

Kokia būtų šios ekskursijos „razina“?

J. L.: Aš labai mėgstu ironiją, satyrą, gebėjimą kalbėti apie labai rimtus ir sudėtingus ar skaudžius dalykus su humoru. Šioje ekskursijoje yra tokių kūrinių – tai Ghenadie Popescu „Vidury”, Adrian Melis „Nebuvimo nauda ir pasiteisinimai neiti į darbą” bei Amalia Pica „A ∩ B ∩ C (Line)”.

A. G.: Man patinka pasakoti apie meno kūrinius, tuo pačiu pabrėžiant, kur jie atsidūrė. Kai tu įeini į galeriją pro ten, kur niekada neitum, arba parke, kuriame niekada nesilankai randi netikėtą kūrinį, išgirsti parko istoriją – tai tampa geriausiomis „razinomis“.

Foto: Martynas Plepys

Ką rekomenduotumėte žmogui, stokojančiam kantrybės ar dėmesio sutelkimo? Ar gali ekskursiją rinktis žmogus-nenuorama.

A. G.: Mūsų ekskursijos sukonstruotos taip, kad mes pasakojame apie meno kūrinius mieste: mes vaikštome po jį ir pasakojame apie Kauną, apie miesto gatvės meną, apie čia esančius parkus, pastatus, tarpukario architektūrą. Miestas – universali patirtis, nepaliekanti abejingų. Kauno bienalėje kaip įkvėpimo šaltinis, kaip atspirties taškas, tai atsispindi net kelių menininkų kūriniuose.

J. L.: Kiek laiko užtrunkame prie kiekvieno objekto, labai priklauso nuo to, kiek jis kelia klausimų. Kadangi dalis ekskursijos vyksta viešose miesto erdvėse, dinamikos tikrai netrūksta. Aš į ekskursijas žiūriu iš menotyrinės perspektyvos, tad su manimi žmonės daugiau sužino apie meno kūrinius ir nuolatines menininkų praktikas, stengiuosi paminėti kuo įdomesnius faktus, aptarti daugiau ankstesnių menininkų kūrinių. Kiekviena ekskursija yra pakankamai unikali. Niekas nežino kur ateis, o tai ką atras – atsitiktinumo klausimas, bet tikrai kažką ras net ir „smalsuolis-nenuorama“.

Ką kiekvienam jūsų reiškia kelionė? Kur dabar esate – po išvykimo, ar prieš atvykstant?

J. L.: Aš esu absoliučiai ir visomis prasmėmis „po išvykimo, prieš atvykstant“. Manau, kad tai nuolatinė kiekvieno mūsų būsena gyvenime, su tam tikromis stotelėmis.

A. G.: Dabar esu tranzitinėje būsenoje. Nors gyvenu vienoj vietoj, sėsliai, bet galvoje – kelionė.

Foto: Martynas Plepys

12-osios Kauno bienalės parodos „Po išvykimo | Prieš atvykstant“ artimiausios ekskursijos: „30 šviesų“ liepos 13 d. 14 val., „99 metrai“ liepos 18 d. 21 val., liepos 20 d. 14 val., „2 žingsniai“ liepos 27 d. 14 val.

Daugiau informacijos apie ekskursijas.

Kauno bienalės inf.