Žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ liepos numerio pradžioje, o ir daugelį kartų anksčiau su Mindaugu Kavaliausku galėjote susipažinti kaip su fotografu, taip pat – festivalio „Kaunas Photo“ iniciatoriumi ir vadovu. Atidžiau sekantys kauniečio biografiją ir kūrybą nenustebtų išgirdę, kad jis – didelis aviacijos gerbėjas. Toks didelis, kad šių metų pradžioje dalyvavo Kultūros ministerijos paskelbtame konkurse ir tapo naujuoju Lietuvos aviacijos muziejaus vadovu. Kad toks muziejus egzistuoja, tikiuosi, niekam nebus naujiena (tiesa, galite nustebti, kad muziejaus padaliniai – Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimtinėse kitame Lietuvos gale). Bet tiesa ta, kad apsilankius jame porąkart priežasčių sugrįžti iki šiol nebuvo daug, net jei esi tas, kuris žino viską apie „Lituanica“ ar stropiai kolekcionuoja įlaipinimo korteles. Sėdint pagrindinėje muziejaus salėje, kurioje anksčiau spiesdavosi keleiviai, tiesiog po lėktuvų sparnais, ir kalbantis su M. Kavaliausku tikisi, kad sudėliojus visus taškus ant i gali būti kitaip. Kaunas pasaulyje, išliekant šiame kontekste, gali būti ne tik Velnių muziejaus miestu. 

Kuris gi mūsų, didesniąją laiko dalį praleidžiančių ant žemės, nėra emociškai susijęs su aviacija?

Kiek laiko jau vadovaujate muziejui?

Visokių klausimų jau spėjau sulaukti: ir kiek laiko dirbu, ar gavau pirmą atlyginimą… Mostelėju ir atsakau: neskaičiuoju aš nei pinigų, nei laiko. Sieksniai tebūnie nuveiktų darbų, kurie kol kas visuomenei nelabai matomi. Pirmiausia darbai susiję su būsima muziejaus rekonstrukcija – daug popierinių reikalų. Be to, yra įvairių optimizacijų – ne etatų mažinimo, bet ieškant, kaip muziejaus mechanizmas galėtų veikti geriau. Galbūt kartais pakaktų užlipti į antrą aukštą pasikalbėti su kolegomis? Vienas iš mano, kaip vadovo, tikslų yra pagerinti komandinį mūsų, maždaug 25 žmonių kolektyvo, darbą, paversti jį ne savitiksliu procesu, o tokiu, kurį pamatys publika plačiąja prasme, ne tik fiziniai muziejaus lankytojai. Pagaliau imame dalintis savo turtais ir su interneto auditorija. Norime dalintis ir darbo užkulisiais, taip parodydami, kad nesame arogantiški, uždari. Norime ne tik didžiuotis eksponatais ar jų brangumu, bet ir kviesti ateiti pabendrauti apie aviaciją.

Šių dienų didysis skaičiavimas – kiek valandų, žmonių, lėšų kainuoja ištuštinti visą šitą salę prieš rekonstrukciją ir kur visa tai dėsime. Yra ir mažų dalykų, kurie randasi kasdien: jau turėsime ne tik sausainių-lėktuviukų, bet ir saldainių. Ir kortelėmis jau galima atsiskaityti. Didesniųjų vizijų dar net visiems išpasakojęs nesu. Kalbam apie viską. Pavyzdžiui, kad reikia atsikratyti seno autobusiuko, kuris net nevažiuoja su šiuolaikiniu benzinu. Vietoj jo norėtume įsigyti šiuolaikišką ir funkcionalią transporto priemonę, kuria galėtume aplankyti kolegų renginius. Svarstome, gal prisitrauktume lėktuvą su savininku, o gal ir patys įsigytume bei gal net galėtume išlaikyti savo sparnuotį. Argi ne žavinga būtų nuskristi į muziejaus padalinį – S. Dariaus gimtinėje?

Be galo džiugina, kad šis muziejus yra gerai lankomas. Visų pirma mokinių. Bet ir įvairaus plauko skrydžių bei kelionių mėgėjų. Kurie, būna, mus pačius pamoko, kokie mūsų eksponatai yra reti ir įdomūs. 

Ar, kaip vienintelis muziejus Aleksote, esat vietinės bendruomenės susibūrimo vieta? 

Galbūt ne kasdien, bet keliskart per metus – tikrai taip. Kai rengiame tradicinį Atvelykį su lėktuvais, per Muziejų naktį, kai vyksta koks koncertas. Tokiomis dienomis tampame savotišku bendru aleksotiškių kiemu. 

Beje, ne tik aleksotiškiai, bet apskritai kauniečiai gal ne visi žino, kur tiksliai baigiasi muziejus ir prasideda aerodromas. „Jūs skraidot turbūt?“ – klausia. Patys neskraidom, bet pas mus irgi kartais atskrenda – per Muziejų naktį sulaukėme ANBO II. Tokius įvykius norėtume dažninti ir simbolinę tvorą tarp muziejaus ir aerodromo paversti vartais. Istoriniai orlaiviai gali tapti puikiais laikinais eksponatais. Juk efemeriškumas – turbūt gražiausias dalykas gyvenime. Kas nuolat stovi – nebeintriguoja. Analogija su sportu: visą gyvenimą prisimenam dažniau įvarčius nei rungtynes. Taip ir su skrydžiais: pakilimas, nusileidimas, atvykimas. Tai įsimintiniausia. 

Kauno oro uosto keleivių terminalo laukimo salė. Apie 1980 m. Lietuvos aviacijos muziejaus nuotr.

Spėju, unikalu, kad muziejus yra įsikūręs buvusioje tuo metu pagrindinio Kauno oro uosto keleivių laukimo salėje. Galbūt yra žinoma, ar pats pastatas savo laiku buvo unikalus, ar tai visgi tipinis projektas?

Sovietų okupacijos metais tai buvo trečiosios kategorijos oro uostas, tipinis tiek, kad Rostove prie Dono yra beveik identiškas pastatas. Svarstant, ar galėčiau čia dirbti, mane masino, kad tai iš tiesų aviacinę aurą turinti vieta. Čia pat, kur mes sėdime, žmonės laukdavo lėktuvų, laukdavo grįžtančių artimųjų. Net ir nedideliu masteliu tai buvo vartai į pasaulį. Atsimenu, iš čia į Maskvą kartą skrido mano tėvukas. Akimis jį lydėjau tol, kol lėktuvėlis išnyko Aleksoto danguje. Tokių epizodų, kaip ir skrydžių į Palangą, turbūt buvo daugelio mano kartos atstovų gyvenimuose. O visai neseniai muziejuje vyko grupės stiuardesių, kurios iš čia skraidė, susitikimas. Užsuka ir pilotų, kurie skraidė iš šio oro uosto. Taigi norėčiau būsimoje ekspozicijoje pristatyti ir pastato istoriją. Visgi reikia nepamiršti, kad, nors okupacijos metais tai buvo civilinis oro uostas, jis buvo strateginis objektas, taigi informacijos išliko labai nedaug.

Kalbant apie unikalumą, mano senas noras yra nuvykti į Le Bourget oro uoste, šiaurės Paryžiuje, veikiantį aviacijos ir aeronautikos muziejų. Jame vyksta viena didžiausių šios srities mugių, taigi mums tai svarbu ir kontaktų užmezgimo, ir ekspozicijos formavimo prasmėmis. Beje, mūsų 2015 m. šimtmetį atšventęs S. Dariaus ir S. Girėno aerodromas ir Le Bourget – beveik vienmečiai. Komerciniai skrydžiai iš pastarojo prasidėjo 1919 metais. Jame savo žygio per Europą metu lankėsi ANBO! O Prancūzijos Garbės Legiono karininko laipsnio ordinu buvo apdovanotas Antanas Gustaitis. 

Gali būti, kad viso labo tik Kaune ir Paryžiuje tėra aerodromai, šalia kurių veikia aviacijos muziejai. Jau užmezgėme ryšį su tenykšte vadovybe, matysime, ką iš to galima išgauti. Beje, tai buvo vienas pirmųjų mano, kaip įstaigos vadovo, užduotų klausimų: „Su kokiais aviacijos muziejais bendradarbiaujame?“ Negaliu sakyti, kad bendradarbiavimo nebuvo, esame įsigiję eksponatų ir panašiai, vis dėlto vieningo tinklo neradau. Aviacijos muziejų tipologijų gama plati – kai kur tai tiesiog lėktuvų parkai. Vienas mano didžiausių įkvėpimų buvo kompanijos „Air New Zealand“ 75-mečiui skirta visais požiūriais patirtinė paroda. Pačių lėktuvų ten net nebuvo, tik skrydžių simuliatoriai ir kiti interaktyvūs būdai pažinti aviacijos evoliuciją, inžineriją, komfortą, valgį – ką tik nori. Manau, būtent tokiems dalykams yra vietos pas mus Kaune. Nesinorėtų būti inžinerinės pakraipos muziejumi, nes žmonės išties domisi viskuo. Taigi šiuo metu kalbamės su įvairiomis įstaigomis, taip pat ir su Lietuvos oro uostais – taip, mums reikia ir funkciškai pasenusių, bet tiek daug jausmų keliančių, atmosferą kuriančių saugumo patikros įrenginių! Nebūtinai viskas, kas yra muziejuje, turi būti neliečiamos muziejinės vertybės – štai ir „Lituanicos“ sūpuoklėmis juk kviečiame suptis. Norime būti ne tik žinių ir faktų vieta, bet ir potyrių, sentimentų bei jausmo muziejus. 

Gal jausmo muziejus turės ir nebūtinai tiesiogiai su juo, bet su skrydžiu susijusių suvenyrų parduotuvę? Kavinę, į kurią norėtųsi atvažiuoti net ir dešimtkart aplankiusiems ekspoziciją? Kavinė juk svarbi tiek kaip šiuolaikinio muziejaus atributas, tiek kaip vieta, į kurią būtinai norisi užsukti prieš skrydį. 

Tai linksmoji mano darbo dalis! Mąstome jau ir apie lankytojo bilietus, kurių nesinorėtų išmesti. Čia tiek galimybių panaudoti visame pasaulyje atpažįstamą aviacijos folklorą. Marškinėliai, pakabutis, simbolinis rėmėjo statusas – norėtųsi, kad lankytojai tuo ne tik džiaugtųsi, bet ir didžiuotųsi. Rekonstrukcija vyks etapais, taigi ir šie dalykai, įskaitant naują vizualinę muziejaus kalbą, rasis pamažu, o visuma pasimatys, tikiuosi, po poros metų. Žinoma, yra numatyta ir vieta kavinei. Gerai pastebėta apie sąsają su ritualais prieš skrydį. Norisi ir muziejuje įvesti tokių, galbūt žaidybinių, maršrutų, kuriuos lankytojams būtų įdomu įveikti. 

Muziejaus, kaip vietos, kurioje gera būti, vaidmuo yra mūsų kasdienių debatų dalis. Jau pasitvirtinome fotosesijų ir filmavimų muziejuje tvarką, kokie bus tarifai, kodėl tokie ir kaipgi elgtis su interesantų paraiškomis rengti šventes tarp lėktuvų. Tokių muziejus sulaukdavo ir prieš man pradedant darbą, jų gausėja. Tiesiog turime apsibrėžti, ką toleruojame. Visuomet yra kviečiami tie, kurie telpa į mūsų nustatytas normas. Tai nebūtinai tiesiogiai su aviacija susiję įvykiai. Nors kuris gi mūsų, didesniąją laiko dalį praleidžiančių ant žemės, nėra emociškai susijęs su aviacija? 

lam.lt

Kotryna Lingienė
Donato Stankevičiaus nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. liepos numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Dailininkas Vilius Ksaveras Slavinskas gyvena ir kuria Kaune. Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus narys meno pasaulyje aktyvus nuo 1978 metų.  Kaunietis yra surengęs beveik 120 personalinių parodų bei dalyvavęs per 80 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, taip pat buvo daugiau nei 30 parodų kuratoriumi.  Savo kūrybos keturiasdešimtmetį tapytojas pažymėjo dviem personalinėmis parodomis: didelė menininko paroda „Personos“ buvo surengta Nacionaliniame Kauno dramos teatre, taip pat  šiuo metu Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje veikia V. K. Slavinsko ir skulptoriaus Sigito Straigio paroda.

Nuo pat kūrybinio kelio pradžios menininkas bendravo ir bendradarbiavo su Algirdu Lukštu, Eugenijumi Survila, Vytautu Povilaičiu. Savo kūryboje menininkas yra išbandęs įvairius kūrybos stilius ir žanrus.. Žvelgiant į menininko kūrybą  galima teigti, kad autoriui artimiausia yra abstrakčioji tapybos stilistika, dinamiška kompozicija, ekspresyvi tapybos kalba, ryški koloristika. Tapytojo abstrakčios tapybos stilistika sukurtuose darbuose gausu gamtinių motyvų, portretinių ir figūrinių transformacijų, kurios pereina į ženklų ir simbolių kalbą, liudija šiuolaikinio pasaulio, santykių prieštaras ir priešpriešas. 

Naujausioje  darbų kolekcijoje „Personos“ yra itin  svarbios personažų būsenos, žmogiškųjų santykių peripetijų fiksavimas, netikėtos paralelės. Tai liudija ir darbų pavadinimai „Susitikę“, „Keistos pažintys“, „Kitokie“, „Mintys kaip paukščiai“ ir kt. Šio ciklo darbuose autorius kuria tarsi teatralizuotą pasaulį, kuris yra permanentinis, kintantis, polemizuojantis ir kviečiantis savąjį žiūrovą dialoge.

Vilius Ksaveras Slavinskas sutiko atsakyti į keletą menotyrininkės Gabrielės Kuizinaitės klausimų apie savo kūrybą ir veiklą. 

Gal galėtumėt papasakoti apie savo kūrybinio kelio pradžią? Kada surengėte pirmą savo parodą?

Ilgokai ieškojau savo kelio gyvenime. Tik po kelerių studijų Kauno politechnikos institute metų nedrąsiai pravėriau Kauno keturmetės vakarinės meno mokyklos duris. Parodžiau savo piešinius to meto mokytojui Algirdui Lukštui. Jis nustebo, kad juose nesimato trintuko žymių. Tada dar nežinojau tokios „technikos“ galimybių. Priėmė į antrą klasę, o po pusmečio –  į trečią. Gal įvertino mano atkaklų darbštumą? Jau rudenį paklebenau tuometinio Vilniaus dailės instituto duris. Konkursas buvo didelis, todėl pats nežinau, kaip pavyko įstoti bei tapti interjero ir įrengimų specialybės studentu. Pavergė ankstesnis pomėgis tapyti Kauno senų gatvelių romantiką, Nemuno vingius. Kartu su mėgėjų klubo „Vaivorykštė“ vadovu Eugenijumi Survila, vėliau su puikiu tapytoju Vytautu Povilaičiu žavėjausi Kauno uosto, Senamiesčio panoramos vaizdais.

Pirmą oficialią asmeninę parodą akvarelės technika eksponavau 1978 metais Kauno Dirbtinio pluošto gamyklos Kultūros rūmuose. Džiugu prisiminti, kad kuklios parodos atidarymo metu  daug gražių palinkėjimų ateičiai sulaukiau iš Antano Martinaičio, kuris parašė jai recenziją, Rimto Kalpoko, Mildos Mildažytės –Kulikauskienės, Vytauto Juzikėno, Vytauto Povilaičio. 

„Palinkėjimas“, akrilas, drobė, 90×100 cm

Kas Jums kaip kūrėjui yra svarbiausia? Ar galite apibūdinti savo kūrybinį motto ir įvardinti pagrindinius kūrybos motyvus?

Tapydamas akvareles stengdavausi pajusti oro erdvę,  spalvinių niuansų dvelksmą. Tada detalės pačios surasdavo tinkantį koloritą. Visada žavėjausi vaikų kūrybos laisve. Atsirado svajonė rasti savo mąstymo laisvas erdves. Akrilo dažai palengvino galimybes išreikšti savo jausmus ir mintis. Visa tai tolo nuo konkrečios realybės vaizdavimo į pasąmonės pasaulį, kurio galimybės savitumu ir raiška ribų, manau, neturi. Atmesdamas kūryboje dirbtine pozą, stengiausi būti nuoširdus savo minčių vingiams. Tapyba tapo panaši į džiazavimą, kurio nuolatinė potėpių ir spalvų kaita naudojama įvairiems jausmams atskleisti. Ekspresyvus kelias į abstrakciją yra labai viliojantis, bet mintys neleidžia nutolti nuo aplinkos, veidų improvizacijų, paukščių, žuvų persipynimo su potėpių ir spalvų žaismu.  Savo ieškojimuose bandau suvokti supančio pasaulio paslaptį bei sukurti asmeninės patirties asociacijų viziją.  Pasitikiu žiūrovų asmeninėmis kūrinio suvokimo variacijomis, kurios pas kiekvieną, manau, gali keistis nuolatinėje nuotaikų tėkmėje. Jei kūrinio paslapties nuojauta išlieka, vadinasi, galima vėl ir vėl įsitraukti į jos paieškas, teikiančias įvairius asmeninius kūrybinius pojūčius. Taip bandau pasidalinti kūrybos džiaugsmu, savotišku katarsiu su  žiūrovu, norinčiu pajusti autoriaus kūrybines improvizacijas.

Esate Lietuvos dailininkų sąjungos, Kauno dailininkų klubo „Meno sparnai“, LDS akvarelininkų grupės „Aqua 12“ narys. Nuo 1994 metų vadovavote dailininkų ir architektų klubui „Sfinksas“. Kokie Jūsų organizuoti projektai jums labiausiai svarbūs? Kaip Jums pavykdavo ir pavyksta suderinti organizacinį ir kūrybinį darbą? Neseniai atšventėte savo kūrybos 40-metį. Jūsų parodų bagažas yra tikrai didelis. Kurios parodos Jums asmeniškai buvo įsimintiniausios?

Dešimtį metų kūriau akvareles, kuriose išsakiau savo žavesį Lietuvos gamta, miesteliais, pajūrio vaizdais. Kuršių neriją su etiudininku, kaip sakoma, išvaikščiojau skersai ir išilgai. Fantastiniai prisiminimai. Stengiausi, kad visose asmeninėse parodose, kurių skaičius jau priartėjo prie 120, būtų pateikiami vis nauji kūriniai. Visos pastangos dalyvaujant ir organizuojant kolektyvinių parodų pristatymus sietinos ir būna netgi vientisos su kūrybiniu darbu. Susipažinimas dailininkų parodose su kolegų kūryba, leidžia geriau suprasti ir savo paties kūrybines pastangas, sukuria stimulą nesustoti paieškų kelyje. 

„Kuršių Nerijoje“. Akrilas, kartonas, 60×73 cm

Manau, kad svarbiausi kolektyviniai ir asmeniniai projektai yra tie, kurie buvo siejami su įžymių Lietuvos valstybinių švenčių ar svarbių datų paminėjimais. Dvidešimt keturių kasmetinių parodų „Atgimimas“ cikle išskirčiau Lietuvos Valstybės atkūrimo 80-mečio parodą Kauno paveikslų galerijoje ir Šimtmečio parodą, vykusią vienu metu net keliose Kauno parodų erdvėse. Šiose parodose yra dalyvavę apie 280 menininkų, pateikę virš 3000  atrinktų kūrinių. 

Kauno sakralinėse erdvėse 15 metų rengiamo parodų ciklo „Žodis ir spalva“ man labiausiai svarbi Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos parodų salėje 2014 m.  eksponuota personalinė paroda „Requiem“, skirta Sausio 13-osios aukoms pagerbti. Nepasimiršta Čikagos Jaunimo centro M. K. Čiurlionio dailės galerijoje 2003 m. organizuota ir pristatyta LDS Kauno skyriaus akvarelininkų  paroda „Tėviškės vaivorykštė“.  

Jūs savo kūryboje esate įvaldęs ir naudojate nemažai technikų: akvarelės, akrilo, aliejinės tapybos, mišrią ir koliažo techniką. Kokia technika daugiausia naudojate?

Visos technikos būna tikslingos, kuomet jos padeda geriau išreikšti savo siekius kūrybiniame procese. Daugiausiai naudoju akrilinius ir akvarelinius dažus. Net ir naudojant mišrią techniką ar koliažuose su implikacijomis jie apjungia kūrinio erdvės visumą. Pastaraisiais metais akrilo darbų ant drobės formatai,  organiškai taikantis prie raiškos galimybių, vis didėja ir tam reikalingos didesnės interjerų erdvės. Nežinau, ar tuo džiaugtis, ar ne. Yra kaip yra…

„Kitokie“,  akrilas, drobė, 100x110cm

Kaip vertinate šiuolaikinius Kauno dailės procesus? Kas Jus džiugina? 

Įdomus klausimas. Jis vertas platesnės apžvalgos ir didesnių profesinių menotyros įgūdžių. Nepaleidžia mintis, kad dailės procesai Kaune sparčiai plečiasi ir į gylį ir į plotį jau nuo Nepriklausomybės atgavimo. Vis daugiau naujų erdvių užkariauja įvairios meno parodos, ateina naujos dailininkų profesionalų kartos. Kas labai siekia parodyti viešai savo ieškojimus, galimybių tam suranda grupinėse ar asmeninėse parodose, kurių kiekį tik per vienus kalendorinius metus būtų net sunku suskaičiuoti. Lietuvoje veikia meno kūrėjų asociacija. Ji jungia įvairių meno sričių profesionalus. Įstatymas suteikia kai kurių privilegijų jos nariams. Tačiau yra viena problema, kuri kol kas neišspręsta. Manau, kad būtų tikslinga šios asociacijos narių kūrybinį stažą įskaityti į bendrą darbo stažą. Tai suteiktų galimybe nepasijusti nejaukiai sulaukus pensinio amžiaus. Na, o labiausiai džiugina aukštą profesionalumą pasiekusi dailininkų kūryba, kuri puikiai įsirašo į tarptautinio meno kontekstą. Šia prasme Kauno menininkai tikrai nėra atsilikusi meno provincija. Mūsų menininkų ieškojimai pasiekia įvairių valstybių parodų sales, dažnai būna pagarbiai įvertinami. 

Daugiau apie menininką: www.artvikas.lt

Kalbėjosi menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė 

To karšto ir saulėto ryto pašnekovai pabrėžia, kad Kaunas – Lietuvos aviacijos lopšys, kuriame pradėjo kurtis aviacija: aerodromas, gamyklos, pilotai. Apie šio, šiek tiek prarasto identiteto puoselėtojus – Arvydą Šabrinską ir Rolandą Kalinauską – būtų galima sukurti ir trumpą dokumentinį filmą. Jie įsitikinę: svarbiausias Lietuvai lėktuvas yra ne „Lituanica“, o Antano Gustaičio sukurti ANBO. Gaila, tačiau iš serijomis gamintų lėktuvų išliko tik vienas. Tačiau du draugai be jokių originalių brėžinių, vien iš nuotraukų atkūrė ir pakėlė į dangų dar vieną.

Arvydas Šabrinskas ir Rolandas Kalinauskas. Dainiaus Ščiukos nuotr.

Kaip viskas prasidėjo?

Arvydas: „Draugas atsinešė žurnalą „Plieno sparnai“. Sako, žiūrėk, yra toks lėktuvas ANBO II. Jis paprastas labai. Tai ir sutikau: pabandom, jeigu paprastas.“ 

Rolandas: „Aš skeptiškai žiūrėjai į tą idėją ir į senovinius lėktuvus. Čia kaip senas automobilis. Gražu, bet ne kasdieniam naudojimui. Sudėtinga, brangu jį eksploatuoti. Tuo labiau kad dažniausiai žmonės daro tik panašius į senovinius lėktuvus, o ne originalius, todėl rezultatas būna abejotinas. Arvydas ilgai mane įkalbinėjo. Galų gale pasidaviau.“

Rolandas: „Atkurti santykinai nebuvo sudėtinga, nes daugelį inžinerinių to meto sprendimų naudojame ir dabar, beveik po 100 metų. Antano Gustaičio konstrukcijos buvo paprastos ir labai gerai apgalvotos.“

Kiek truko lėktuvo inžinerinis tyrimas ir pati gamyba?

Arvydas: „Viskas vyko sinchroniškai. Prasidėjo nuo to, kad apimtas karšto entuziazmo nupirkau automobilį „Smart“, nes maniau, kad jo variklis bus tinkamas šiam lėktuvui. Po to beveik trejus metus po truputį diskutavome ir konstravome patį lėktuvą. Rolandas ką nors padaro, tada vėl sėdam ir kalbam.“

Rolandas: „Vien forume „manosparnai.lt“ buvo apie 150 puslapių diskusijų. Aš kažką pasiūlau ar paklausiu, tada pasipila kritika. Bet kokia problemėlė, neaiškumas, kaip kokia smulkmena turėjo būti – aviatoriai internete ginčijasi, kas ką žino. Pradžioje dar muziejus padėjo, Arvydo sūnus paruošė pirmuosius brėžinius.

Atkurinėjant ANBO II daugiausiai dirbote dviese?

Arvydas: „Taip, daugiausiai dviese. Aš buvau vadybininkas, o Rolandas užsiėmė inžineriniais sprendimais ir gamyba.“

Rolandas: „Buvo dar keletas žmonių. Skirmantas Liutkus taip pat smarkiai prisidėjo, padarė viską, kas lėktuve yra iš medžio. Jis – aukščiausios kvalifikacijos meistras, gaminantis sparnus. Propelerį pagamino Rimantas Plonis iš Mažeikių.“

Dainiaus Ščiukos nuotr.

Kiek ANBO modelių buvo sukurta?

Arvydas: „ Sumanyti buvo 8 modeliai, bet pagaminti 7. Septintasis ANBO nebuvo pagamintas, buvo tik idėja. Keli modeliai dar buvo smarkiai modifikuoti laikui bėgant. ANBO VIII buvo pastatytas, pakeltas, bet jo išbandyti deramai nebespėta. Atėjo „išvaduotojai“.“

Ar yra likę pasaulyje ANBO originalų?

Rolandas: „Išlikęs vienas. Net aš jį patvarkęs pakelčiau į orą. Tai ANBO I, kuris yra Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Noriu tai pasakyti: ten dirba neatsakingi žmonės, jie tą lėktuvą tiesiog paslėpė, pakabino 8 metrų aukštyje ir neprileidžia nieko. Jis atrodo kaip modeliukas.

Mums reikėjo labai daug techninių dalykų išsiaiškinti, bet jis paslėptas nuo visuomenės. Man buvo pranešta, kad čia ateities kartoms. Juk aš ir esu ateities karta, man to reikia A. Gustaičio atminimo įamžinimui, o jis tiesiog kabo virš stiklainio.

Tai tiesiog nusikalstama veika. Teko būti užsienio muziejuose: paprašai, atveria, leidžia fotografuoti, jeigu domina techniniai sprendimai, o čia pakabino ir viso gero. Vienintelis pasiekimas – vienas iš mūsų entuziastų, kuris atkūrinėja ANBO I, pusiau nelegaliai padarė daugybę nuotraukų ir bando jomis remdamasis dirbti. Kodėl reikia daryti nelegaliai tokius dalykus, kurie yra šventi?“

Arvydas: „Čia yra kultūra, prie kurios negali prisiliesti. Kažkas steriliai padėta ir nerodoma net aviacijos profesionalams, norintiems atkurti istoriją. Kas iš to – jis ten net neveikiantis.“

Kaip ANBO lėktuvai buvo vertinami specialistų tuometinės Europos ir pasaulio kontekste?

Rolandas: „Apie ANBO buvo kalbama ir tai buvo pasaulinio lygio lėktuvai. Tai buvo labai sudėtingi gaminiai, nedarę gėdos tarptautiniame kontekste. Yra sakančių, kad gal A. Gustaitis padarė geriausius to meto lėktuvus pasaulyje. Nesu tuo tikras, bet ANBO buvo tikrai labai geri lėktuvai, nenusileidę Vokietijos ar Didžiosios Britanijos produkcijai.“

Arvydas Šabrinskas. Dainiaus Ščiukos nuotr.

Kokia buvo pagrindinė ANBO lėktuvų paskirtis?

Arvydas: ANBO II buvo pirmasis lietuviškos konstrukcijos karinių oro pajėgų mokomasis lėktuvas. A. Gustaitis pirmiausiai ėmėsi mokomųjų lėktuvų gamybos. Tik vėliau, 1931-aisiais, suremontuotas ANBO II lėktuvas perduotas civilinėms reikmėms – pilotams ruošti Lietuvos aeroklube.“

Rolandas: „Tuo metu nebuvo pinigų ir mados civilinei aviacijai. Tik stambios kompanijos didelėse valstybėse pradėjo gaminti civilinius lėktuvus. A. Gustaitis pats buvo kariškis, finansavimas irgi atėjo iš karo pramonės. Visi jo sukurti lėktuvai – kariniai.“

Atsiliepimai apie lėktuvus geri. Ar buvo pradėta serijinė jų gamyba?

Rolandas: „Buvo pradėta, bet tik savo reikmėms. Tai buvo nuolat tobulinami prototipai. Kiekvienas modelis buvo testuojamas, ieškoma, ką tobulinti, o nepatikimi inžineriniai sprendimai pakeičiami naujais.“

Arvydas: „Serijinė gamyba prasidėjo nuo ANBO III. Tai buvo pirmieji serijiniai lėktuvai, skirti savai kariuomenei. Juos užsakė Lietuvos valstybė kariuomenės reikmėms. Visgi bandymas parduoti nei latviams, nei estams nepavyko.“

Rolandas: „Trūko laiko. A. Gustaitis juk pradėjo kurti lėktuvus būdamas vos 27 metų, o 43-ejų jį sušaudė sovietai. Tai labai trumpas periodas tokiai stambiai pramonės šakai užkurti. Tokie dalykai įmanomi tik laisvoje šalyje. Žmonės paragauja to laisvės gurkšnio ir kuria stebuklus. Mus užspaustų, užstatytų ir mes vėl nieko nebeturėtume.“

Arvydas: „Reikia nepamiršti, kad jis nebuvo komercininkas. Jis buvo karininkas, brigados generolas, karinių oro pajėgų vadas. Negalėjo visko aprėpti. Jis konstravo, bet stiprių verslo motyvų neturėjo.“

Kokie esminiai skirtumai tarp originalo ir atkurtojo ANBO lėktuvo?

Arvydas: „Aš labai norėjau, kad būtų padaryti vadinamieji užsparniai. Taip būtų galima mažesniu greičiu nusileisti. Galėjo būti, bet Rolandas nepasidavė. Užtat pasidavė kitai avantiūrai: pagaminome šiam lėktuvui stabdžius.“

Rolandas: „Tai buvo būtinybė. Stengiamės kuo mažiau nukrypti nuo originalo. Sulaukėm daug kritikos, nes įdėjome rusišką variklį, o ten buvo čekiškas. Šitas panašus, tik stambesnis, galingesnis. Ilgai ieškojome, bet galiausiai nutarėme sumontuoti tokį, kokį gavome. Gal ateity kas nors padarys geresnį ANBO II, bet dabar jau bent vieną turėsime, galėsime skristi. Galėjome iki šiol ginčytis ir neturėti nei variklio, nei lėktuvo. Išskyrus šitai, stengiamės kiek įmanoma nenukrypti ir išlaikyti originalią konstrukciją remdamiesi nuotraukomis.“

Rolandas Kalinauskas. Dainiaus Ščiukos nuotr.

Ar pakankamai įamžinama Lietuvos aviacijos ir Antano Gustaičio istorija?

Arvydas: „Tikrai nepakankamai. Visi žino tik S. Dariaus ir S. Girėno skrydį, kurį leido įkalti į sąmonę dar tarybiniais laikais. A. Gustaičio darbai nežinomi: dar dabar prieina ir klausia, ar čia ne tas lėktuvas, kuris skrido per Atlantą. Įsėdęs į „Lituanicos“ kopiją čia dabar sulaukčiau tūkstančių smalsuolių.

Kaip tai daryti? Turėtų labiau dirbti Lietuvos aviacijos muziejus. Jis yra Lietuvos kultūros ministerijos dalis, bet su miestu bendradarbiauja menkai. Sklaidos tikrai trūksta. Muziejus yra toks… pats sau: ateik, jei nori, pamatysi. Jo misija kaip tik turėtų būti kažkoks žinutės visuomenei transliavimas. Jeigu miestas nori turėti žymę, kad čia buvo aviacija, kad Kaune ji kūrėsi, kad čia dirbo Antanas Gustaitis, pats miestas turėtų suartėti ir labiau bendradarbiauti su Lietuvos aviacijos muziejumi, rengti bendrus projektus.

Kultūrą daro žmonės, bet jai reikia kažkokių pagrindų. Spektakliui reikia teatro, aviacijos paveldui – muziejaus, lėktuvams – aerodromo. Valstybė turi sudaryti sąlygas, bet kultūros ji nesukurs, gali tik sužlugdyti. Tie, kurie finansuoja kultūrą, nuo kurių priklauso kultūra, dažnai nesupranta, kad geležinis daiktas reikalingas, kad prie jo priliptų veiksmai. Jie sako, kad lėktuvas – ne kultūra. Tai ne spektaklis, bet istorija ir kultūra būtų neįdomi be fizinio daikto. Knygas irgi galima skaityti internete, bet dažnai vis tiek renkamės popierių. Va, jūsų kolega paskraidė lėktuvu ir dabar žino, pajuto, kaip tarpukaryje skraidė žmonės.“

Dainiaus Ščiukos nuotr.

 ANBO II buvo pagamintas tik 1 vnt. ir jis patyrė katastrofą. Ar žinoma, kodėl?

Rolandas: „Yra oficiali tų laikų versija ir yra maniškė. Lėktuvas buvo atiduotas civiliams. Tuo metu dar buvo likę nemažai biplanų (dvisparnių lėktuvų), kurie buvo atsparūs ir galėjo skraidyti akrobatiškai, žemyn galva. Pilotai buvo užfiksavę, kad bet kokį lėktuvą, ypač pažangesnį, gali vartyti, kaip nori. Pagal aprašymą panašu, kad lėktuvas apsivertė ant nugaros, klupo lėktuvo konstrukcijos, lūžo sparnas. Klupo spyris, laikantis sparnus, tuomet pastarieji susivožė. Keleivis spėjo iššokti, pilotas žuvo. Jo sėdėjimo vieta – po sparnu. Iš ten pabėgti sudėtinga.“

Ar žinoma A. Gustaičio kapo vieta?

Arvydas: „Okupantai jį, nesutikusį bendradarbiauti, Maskvoje, Butyrkų kalėjime, sušaudė kaip nelojalų tarybinei valdžiai. Yra konkreti data ir nuotrauka. Rusai turbūt niekada neleis ieškoti kapo vietos. Tų, kas ten sušaudyti, išvežti, tikrai niekada neparodys.“

www.anboeskadrile.lt

Algirdas Šapoka
Dainiaus Ščiukos nuotr.

Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. liepos numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Traukiniai, lėktuvai, greitkeliai – visi šie modernūs reikalai gerokai palengvina ne tik keliavimą, bet ir bendravimą. Įsivaizduojate, senų senovėje pasaulį pažinti norėję žmonės galėjo kliautis tik skraidančiais kilimais. Aišku, juokauju, bet malonu žurnalo numeryje, dedikuotame šiemetinės Kauno bienalės (at)kuriamai kelionės būsenai, pakalbėti ir apie šią fantastinę transporto priemonę (tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. birželio numeryje „Vojažai“, – red. past.).

„MagiC Carpets“ arba „Stebuklingi kilimai“ – tai keturmetis tarptautinis projektas, kuriam vadovauja Lietuva, atstovaujama Kauno bienalės. Projektas sujungia vietos bendruomenes ir kylančius menininkus bendroms meno veikloms įgyvendinti. Pirmaisiais projekto metais įvykdyta 20 rezidencijų, įtraukti 22 kylantys menininkai, 41 vietinis menininkas bei 16 skirtingų vietinių bendruomenių. Įsibėgėjus antriesiems „kiliminiams“ metams Kaune vieši dvi menininkės, kurių darbai bus pristatyti bienalėje. Kroatė Ana Kovačic domisi Tadu Ivanausku, tad bus progų užsukti į jo sodybą Obelynėje, o serbė Sonja Jo savo kūrybinį kilimą prišvartavo Šančiuose. Ją, kaip kūrėją, domina komunizmo ir kapitalizmo akistata, kuri ypač ryški pramoninėse vietovėse. O Šančiai juk turi ir daugiau veidų, ne tik suskeldėjusias fabrikų sienas.

Tarėmės su jau antrąkart į Kauną atvykusia Sonja susitikti Šančiuose ir pasikalbėti vaikštinėjant, bet audringai tropinis gegužės penktadienis grasino išmaudyti, tad likome centre. „Nieko, aš ir taip kasdien būnu Šančiuose, ateinu paupiu iš Kęstučio gatvės“, – sako serbė ir juokauja, kad taip Kaune bando suderinti meninę praktiką ir mankštą.

Susitikimas su šančiškiais. Vykinto Bliumkio nuotr.

27-erių Sonja yra baigusi skulptūros studijas Novi Sado dailės akademijoje, kurioje dabar dėsto. Toje pačioje, kurios žymiausia visų laikų dėstytoja yra Marina Abramovič. Sonja pripažįsta, kad Abramovič ne tik geriausiai pasaulyje žinoma Serbijos menininkė, bet ir išties daugiausia įtakos šiuolaikiniam Serbijos menui turėjęs žmogus. Pati mano pašnekovė prisistato kaip netoli Novi Sado, žymaus savo „Exit“ festivaliu ir tuo, kad 2021-aisiais bus Europos kultūros sostinė (nors Sonja sakė, kad jos akademijoje apie tai kalbama nedaug), esančio miesto Sremska Mitrovicos gyventoja. Apie „Stebuklingus kilimus“ ji atitiktinai išgirdo iš bičiulio Dejano Jankovo. O kas viešniai įdomu Šančiuose?

Įdomu, kad yra Aukštieji ir Žemieji, lyg ne tik socialinė, bet ir geografinė takoskyra tarp okupacijos metais privilegijuotųjų ir darbininkų. Įdomūs gyvenamieji namai. Įdomūs ir fabrikai, kurių pastatų fasaduose galima pamatyti net kelių periodų plytų, lyg istorinį kapitalą. O kapitalas juk egzistuoja bet kokiuose režimuose, klausimas tik – kieno rankose.

Įdomu tyrinėti šiandienį Šančių tempą. Taip pat susitikti su vietos gyventojais ir išsiaiškinti, kaip jie prisimena savo darbą Šančių fabrikuose, kaip jaučiasi dabar. Sako, vyko puikios diskusijos bibliotekoje, liejosi asmeniniai prisiminimai apie fabrikuose sutiktas žmonas, švęstas šventes. Visa tai padėjo susidaryti tą, lokaliai globalų, Šančių vaizdą. Ir tada jau kurti instaliaciją „Be griuvėsių nebus ir naujo pasaulio“ , kurią sudaro dvi dalys – Šančiuose ir Kauno paveikslų galerijoje. Šančių polliklinikoje – įvairiomis priemonėmis išreikštas asmeninių istorijų lydinys, kviečiantis susitvarkyti atmintį („Kaip ištaisyti savo istoriją“) o Paveikslinėje – tarpdisciplininis klausimas „Kaip atsikratyti savo istorijos“, tai yra, kaip mus ilguoju laikotarpiu veikia ideologija ir politikų retorika, kartu ir receptas nuo nostalgijos laikams, kai visi turėjo duonos ir darbo. Nostalgija, žinoma, žavinga, bet ne visada sveika, ypač prisimenant realią sovietų okupacijos kasdienybę.

Sonja Jo. Dainiaus Ščiukos nuotr.

Serbai šios okupacijos nepatyrė, bet turėjo diktatorių Tito, o Jugoslavijos žlugimas, vykęs, kai Lietuva jau džiaugėsi atkurta Nepriklausomybe, privirė daug kruvinos košės Balkanuose. Todėl kalbai pasisukus apie tai, kad 2019 m. kaip tik minime Laikinosios sostinės šimtmetį ir bandome įvairiais būdais pasimokyti gerų dalykų iš neramaus, bet itin derlingo Kaunui tarpukario, Sonja sako, kad serbai tokio įkvepiančio „aukso amžiaus“ neturi. Istorija – skaudi tema pokalbiams, todėl tokia įdomi menui.

Egzotikos ieškantys „senosios“ Europos, o ir JAV gyventojai vis dar neretai – ypač kelionių kontekste – kalba apie kelis dešimtmečius nebeegzistuojantį Rytų bloką. Visgi, net ir būdami už uždangos, Balkanus juk matėme kaip užsienį su visomis šios sąvokos egzotikomis ir privalumais. Sonja džiaugėsi susitikimo su šančiškiais metu sutikusi vieną ypatingą pašnekovą – vyresnio amžiaus vyriškis jai papasakojo istoriją, kaip dar sovietų okupacijos laikais keliavo prekiauti į tuometinę Jugoslaviją ir uždirbo dolerių. O ieškant bendrumų tarp Baltijos ir Balkanų, menininkė pamini, kad lietuviai jai atrodo tokie patys atsipalaidavę kaip serbai. Čia jau komplimentas.

Apie savo meninės praktikos ateitį Sonja kalba optimistiškai, tai yra, mato didelę tokio projekto kaip „MagiC Carpets“ vertę ir įtaką būsimiems darbams, rezidencijoms, kelionėms. Malonu girdėti, kad lietuvių sumegztas (reveransas bienalės mamai tekstilei!) kilimas jau turi tarptautinę vertę. Gal tik kiek apmaudu, kad serbė savo, kaip menininkės, ateities nemato gimtojoje šalyje – visa tai, sako ji, dėl politinio klimato, valdžioje esančiųjų nesiskaitymo su žmonių vizijomis ir poreikiais. Tiesa, kurlink Sonją neš stebuklingas meno kilimas, ji dar nežino. Grįžusi namo iš Lietuvos visą vasarą ketina praleisti valtyje Savos upėje ir pamąstyti, ką veikti toliau. Tarp starto ir finišo, visai kaip mes Kaune, kur Nemune ėmė ir nutūpė iš praeities grįžusi „Raketa“. Šis greitaeigis komunizmo ir kapitalizmo lydinys irgi galėtų tapti meno kūrinio objektu, tiesa?

behance.net/JoSonja
bienale.lt

Gunars Bakšejevs
Dainiaus Ščiukos nuotr.

Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. birželio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Aviamodeliavimas – techninė, gilias tradicijas Lietuvoje turinti aviacijos sporto šaka. 1927 m. Kaune buvo įkurtas Lietuvos aeroklubas (LAK), o pirmasis lietuviškas aviamodelis dienos šviesą išvydo dar 1933 m. – jo autorius buvo Kauno „Aušros“ gimnazijos moksleivis L. Kinaitis. Jau tų pačių metų pavasarį buvo užregistruotas pirmasis skrydžio trukmės rekordas. 1935 m. Kaune surengtos pirmosios oficialios varžybos ir ši sporto šaka buvo įtraukta į Tautinės olimpiados programą, o 1939 m. Kaune įvyko pirmasis Lietuvos čempionatas ir Baltijos šalių varžybos.

Praėjus bemaž šimtmečiui nuo pirmojo lietuviško aviamodelio sukūrimo, apie šį sportą pasikalbėjome su pastoriumi, aviamodeliavimo entuziastu Artūru Narbutu, ką tik grįžusiu iš Austrijos, Šerdingo miestelio, kur birželio 7–8 d. vyko F3A kategorijos pilotažinio skraidymo pasaulio čempionatas. A. Narbutas į susitikimą atkeliavo kartu su savo naujausiu ir mėgstamiausiu dvisparniu lėktuvėliu, pakrikštytu ukrainietišku žodžiu „Mriya“ (liet. „Svajonė“) –  tuo pačiu vardu skraido ir tikras lėktuvas Ukrainoje.

Artūras Narbutas. Teodoro Biliūno nuotr.

Panašiai kaip ir pirmąjį lietuvišką lėktuvėlį sumontavęs L. Kinaitis, Artūras Narbutas aviamodeliavimu susidomėjo dar mokykloje: „Pradėjau domėtis aviamodeliais dar būdamas 7 klasėje – lankiau Kaune tuo metu veikusį aviamodeliavimo būrelį. Ten pradėjau kurti pirmuosius modelius ir dalyvauti varžybose. Baigus mokyklą, ši veikla kažkaip nutrūko. Daug vėliau, kartu su šeima ir vaikais viešėdami Amerikoje, gyvenome pas žmones, kurie irgi užsiėmė aviamodeliavimu. Jie mūsų vaikams padovanojo radijo bangomis valdomą modelį. Grįžę į Kauną nutarėme jį išmėginti, bet nelabai žinojom, kaip tai padaryti. Tuomet čia, Aleksoto aerodrome, radome veikiantį Kauno aviamodeliavimo klubą, kuriame tiek mane, tiek mano vaikus išmokė skraidinti radijo bangomis valdomus modelius, o kartu ir juos pasigaminti. Kaip ir aš savo laiku, paaugę vaikai nutolo nuo šio hobio, tad tęsti reikėjo man (šypsosi). Štai taip po truputėlį įsitraukiau ir į sportines varžybas.“

Nenuostabu, kad po ilgos pauzės šio sporto ypatybių tenka mokytis iš naujo – aviamodeliavimo technologijos sparčiai keičiasi ir tobulėja: „Kompiuterinės valdymo aparatūros ir lėktuvėlių gamybos technologijos nuo mano vaikystės laikų labai toli pažengė. Anksčiau aviamodeliai būdavo gaminami iš itin lengvo medžio, vadinamo balza, bet, nepaisant medienos lengvumo, modeliai vis tiek būdavo sunkūs – pageidaujamą 5 kg svorį išgauti buvo labai sudėtinga, beveik neįmanoma. O štai atsiradus stiklo audiniui, anglies pluoštui ir kitoms medžiagoms lėktuvėliai tapo gerokai lengvesni, tvirtesni, tiesesni. Be abejo, šis darbas vis tiek tebėra labai preciziškas ir užima daug laiko: modeliai gaminami tam tikrose formose, liejami, paskui surenkami. 

Ne mažiau svarbu išmanyti tokio lėktuvo programavimą, kadangi jis valdomas radijo pultu. Kiekvienas skrydžio etapas arba figūra turi tokias fazes, kurios perjungiamos skridimo metu. Perjungiant skirtingai atsilenkia lėktuvo vairai, o nuo to priklauso, kaip lėktuvas skrenda. Su neprogramuotu lėktuvu sunku pasiekti bent kiek geresnį rezultatą. Galima sakyti, pusę skrydžio sėkmės sudaro pultas (parodo sidabriniame lagamine saugiai laikomą pultą, – red. past.). Kaip girdite, pultas signalizuoja, kad yra įjungtas, nes jei pasinaudojęs pamiršti jį išjungti, lėktuvėlis gali ir neišlikti.“ 

Paklausus, ar kokį jo lėktuvėlį yra ištikusi panaši lemtis, A. Narbutas nusijuokia: „Žinoma, teko patirti lėktuvo katastrofą. Visi, net ir garsūs pasaulio pilotai, yra jų patyrę. Teko girdėti, kad vienam žmogui sklandytuvo kategorijos aviamodelis yra netgi į nugarą įskridęs. Matyt, buvo vėjuota diena“. 

Pamėgtas hobis bei ilgametė praktika Artūrą galų gale atvedė į čempionatą Austrijoje, kur rungėsi dalyviai iš visos Europos, Australijos ir Naujosios Zelandijos. Tiesa, šiose varžybose teko rungtis ne su „Svajone“ (naujausiu aviamodeliu): „Priprasti prie naujo lėktuvo reikia laiko. Pasaulio taurėje skridau su kitu lėktuvu, nes šio į Ukrainą atsiimti važiavau vos prieš porą mėnesių. Variklį taip pat reikėjo užsakyti kitam pasaulio krašte, kur jų pagamina labai nedaug. Kol jį atsiuntė, įstatė, kol suprogramavom, atlikom reikiamą kiekį bandomųjų skrydžių, tinkamai sureguliavom sparnų kampus, užtrukom tiek ilgai, kad su šituo lėktuvu tiesiog nespėjau pasiruošti varžyboms. 

Varžybose rungėmės F3A kategorijoje, pilotažinio skraidymo rungtyse. Tiesa, esama ir kitų disciplinų. Pavyzdžiui, F3P – vadinamieji uždarų patalpų lėktuvėliai. Patalpose, t. y. įvairiose sporto salėse, skraidome žiemą, ten irgi vyksta varžybos. O štai F3A kategorijos varžybos vyksta tam tikroje zonoje, kurioje atstumas tarp piloto ir lėktuvo siekia apie 150 metrų (paklaida gali būti 10–15 metrų), bazės ilgis – apie pusę kilometro, o aukštis – 200 metrų. Šioje bazėje, vadinamajame lange, reikia kuo tiksliau atlikti figūrų kompleksą. Pagal atliktas figūras rašomi taškai. Tai tam tikra akrobatika.

Nors pasaulio taurėje su kolega Pauliumi Raupiu neužėmėm prizinių vietų (A. Narbutas iškovojo 42-ą, o P. Raupys 33-ią vietą, – red. past.), tačiau pasiruošimas ir šios varžybos vis vien buvo pačios įspūdingiausios iš tų, kuriose teko dalyvauti. Smagu, kad mudviem iš Lietuvos pavyko į jas papulti. Sužinojom labai daug naujo, pasisėmėm žinių, patirties. 

Artūras Narbutas. Teodoro Biliūno nuotr.

Tiesa, draugų retkarčiais vis paklausdavau, ar man ne laikas baigti su sportu, gal pasilikti jį tik kaip hobį. Bet būtent šių varžybų metu vienas iš Ukrainos pilotų pasiūlė: „Tu nueik ir pasišnekėk su štai tuo žmogumi.“ Tas žmogus buvo 72-ejų pilotas – nepatikėsite, kokių rezultatų jis yra pasiekęs! Vis dėlto stipriausiai pasirodė du varžovai iš Suomijos, užėmę prizines vietas — Lassi Nurila ir Jane Lape. Įdomu, kad prieš dešimtmetį buvau juos sutikęs varžybose Danijoje. Tada jie tebuvo paaugliai, niekas jų nepastebėjo, o štai praėjus dešimtmečiui skina pirmąsias vietas. Jų lėktuvai buvo ypač aukštos kokybės ir jie dalyvauja daugybėje varžybų – tai, be abejo, padeda siekiant aukštumų.“ 

Vienas iš aviamodeliavimo pasaulio taurės etapų reguliariai vyksta ir Lietuvoje, Klaipėdoje. A. Narbutas prisimena, kad seniau, kai dalyvaudavo daugiau pilotų, buvo organizuojamas ir Lietuvos čempionatas, įvairių miestų (Kauno, Klaipėdos, Alytaus ir t. t.) taurės. Varžybos vykdavo kas mėnesį, o dabar tik kartą per metus: „Gaila, bet Lietuvoje mažėja jaunų šios šakos sportininkų. Kaune teliko vienas būrelis (Moksleivių techninės kūrybos centras, – red. past.), kuriame vaikai gali susirinkti ir mokytis aviamodeliavimo. Tačiau, mano nuomone, šis sportas ir modeliavimo įgūdžiai vaikams labai naudingi. Man bent jau labai pravertė.“

Aviamodeliavimas, pasak A. Narbuto, suteikia ne tik techninių įgūdžių, bet ir naujų požiūrio į gyvenimą taškų, tad šio užsiėmimo jis nemainytų netgi į nuosavą lėktuvą: „Aviamodeliavimas yra ne tik sportas, bet ir atsipalaidavimas. Tai galimybė susitikti su kitoniškais žmonėmis, pažiūrėti į pasaulį ir į gyvenimą kitomis akimis. Kiekvienas turi svajonę pavairuoti tikrą lėktuvą, bet tam reikia kiek kitokio polėkio ir pomėgio. Ką ten – paskraidai aplink miestą ir tiek. Čia įdomiau. Aviamodeliavimas yra sportas, turintis tikslą.“ 

Julija Račiūnaitė
Teeodoro Biliūno nuotr.

Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. liepos numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Nors šiandien tatuiruotės vis populiaresnės, dar visai neseniai ši meno forma sukeldavo daugybę klausimų ir neigiamų vertinimų. Išties tatuiravimo istorija prasidėjo gerokai seniau, nei gali pasirodyti – 1991 metais du turistai Italijos Alpėse surado ledo žmogų Otzi, kurio kūnas sniegynuose išbuvo maždaug 5300 metų. Mokslininkai ant Otzi‘o kūno suskaičiavo net 61 tatuiruotę. Yra žinoma, kad tatuiruotės turėjo savo paskirtį keletoje senųjų kultūrų. Senovės Egipte ir Indijoje tatuiruotės buvo naudojamos kaip gydymo forma ir religinių įsitikinimų ženklas, o Antikinėje Graikijoje bei Romoje – kaip vergų ir nusikaltėlių žymėjimo būdas. Filipinuose tatuiruotės įamžindavo žmogaus nuopelnus, o taip pat buvo tikima, kad jos gali suteikti magiškų galių. Šiais laikais, tatuiruotės dažniausiai tampa individualizuota išraiškos forma.

Rugsėjo 6 – 8 dieną tatuiravimo kultūrą Kaune pristatys renginys „Baltic tattoo convention“. Didžiausia Baltijos šalyse tatuiruočių konvencija po vienu stogu suburs geriausius meistrus iš užsienio ir Lietuvos. Taip pat renginyje dėmesio teks ir kitoms meno sritims: konvencijoje įsikurs baltų vikingų kaimelis, kuriame bus galima susipažinti su senovine ginkluote bei kovos menų technikomis, veiks baltų tradicijas puoselėjantis amatininkų kampelis, bei fusion art konkursas, kurio metu skirtingi menininkai dalinsis vieną drobę, kartu kurdami bendrą darbą. Renginyje taip pat numatomi etnokultūrinio folko ansamblio ir tradicinę muziką pasitelkiančių didžėjų pasirodymai.

Konvencijoje įsikurs ir vienas žinomiausių tatuiruočių meistrų iš Lietuvos – Remigijus Čižauskas. Remigijus, geriau žinomas kaip Remis, tatuiruoti pradėjo prieš 18 metų. Per tą laiką nuveikta visai nemažai: atidarytos dvi studijos „Remis Tattoo Gallery“ Dubline ir Kaune, ištatuiruota daugybė klientų įvairiose pasaulio šalyse, laimėtas įspūdingas skaičius konkursų ir net surengtos kelios parodos. Su Remigijumi pakalbėjome apie tatuiravimo meną, vyraujančias tendencijas bei artėjančią konvenciją Kaune.

Remigijus Čižauskas. Justės Vyšniauskaitės nuotr.

Kaip prasidėjo jūsų tatuiravimo karjera? Kokį kelią turi nueiti meistras, kad sulauktų pasaulinio pripažinimo?

Turėjau draugą, kuris buvo baigęs dailės akademiją, jis mane išmokė meno pagrindų. Piešimas mane užkabino, o po poros metų susidomėjau ir tatuiravimu. Pradėjau tatuiruoti iš dalies per atsitiktinumą, iš dalies dėl drąsos, nes nepabijojau užeiti į tatuiruočių studiją ir tiesiog paklausti, kaip veikia ši profesija. Tuomet vienintelis kelias buvo tapti asmeniniu studijos meistrų mokiniu. Po savaitės nuvežiau jiems parodyti savo piešinius ir jie priėmė mane mokytis.

Prireikė daug laiko, kol sukūriau pirmas savo tatuiruotes, sulaukusias tarptautinio pripažinimo. Tai neateina greitai, svarbiausia įdėti daug darbo. Reikia nebijoti improvizuoti, eksperimentuoti ir atkreipti dėmesį į geresnių, labiau patyrusių meistrų darbus bei nepasididžiuoti ir išmokti pripažinti sau, jog jie geresni. Tai skatina nuolatos tobulėti ir išsigryninti tikslą.

Tatuiruočių menas gali būti daug kompleksiškesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Šiuo metu yra išsivystę daugybė tatuiravimo stilių ir technikų, o ką jau kalbėti apie asmeninę meistro darbo specifiką. Kokiais stiliais per savo karjera jums teko dirbti ir koks stilius jums priimtiniausias šiuo metu?

Pradėjau, kaip ir visi, nuo standartinių dizainų kataloguose, kuriuos klientai pasirinkdavo atėję į studiją. Tai būdavo supaprastinti piešinukai – meistrai su individualizuotais užsakymais dirbdavo labai retai. Tais laikais viskas vykdavo lėčiau, būdavo sunku išmokti kažką naujo. Nebuvo galimybės atsidaryti Youtube‘o ir peržiūrėti mokomojo vaizdo įrašo ar nueiti į specifinę techniką gvildenantį seminarą. Šiais laikais, su daugybe konvencijų ir mokymosi resursų, tobulėti galima sparčiai, o tada reikėdavo viską atrasti pačiam.

Aš visada mėgau piešti realizmo stiliumi. Man patiko kiek įmanoma tiksliau atkartoti portretus ar gyvūnų vaizdus iš nuotraukų. Visuomet norėjau perkelti šį stilių ir į tatuiravimą, bet užtruko apie 7 metus, kol aš padariau savo pirmą realistinę portreto tatuiruotę. Nuo tada ir toliau gilinuosi būtent į šį stilių.

R. Čižausko kurta tatuiruotė. Asmeninio archyvo nuotr.

Kokia jūsų daryta tatuiruotė jums pačiam yra pati įsimintiniausia?

Atmintyje įstrigo juodai pilkas Louiso Armstrong‘o portretas, nes tai buvo pirma tikrai pripažinta mano tatuiruotė. Išties tai buvo gana paprastas darbas, kurio tatuiravimas užtruko nepilnas 4 valandas. Padaręs šią tatuiruotę aš nuvažiavau į konvenciją Amerikoje, kur susitikau legendinius tatuiruočių meistrus, kuriais žavėjausi, o jie atpažino mano darbą. Tai buvo tatuiruotė, kuri atvėrė duris į tarptautinį tatuiruotojų ratą.

Jūsų darbų portfolio daugiausia žmonių ir gyvūnų portretų. Kuo jus traukia šie subjektai?

Realizmo stiliumi dažniausiai tatuiruojami tokie dalykai. Sunku įsiūlyti žmogui realistinę kriauklę (juokiasi). Kartais nutolstu nuo šių siužetų, bet žmonės dažniausiai kreipiasi dėl to, ką mato meistro portfolio – o šiuo atveju tai ir būna portretai ir gamtos motyvai. Man patinka tatuiruoti veikėjus iš filmų ir superherojus, nes jie turi daugiau elementų, tokių, kaip kaukės ar šarvai, kuriems galima panaudoti daug skirtingų technikų. Dabar vis dažniau dirbu šioje srityje – neseniai ant kojos tatuiravau „Žvaigždžių karų“ veikėjus.

Trys R. Čižausko kurtos tatuiruotės. Asmeninio archyvo nuotr.

Realizmas yra stilius, kuris reikalauja daug tikslumo. Ar tatuiruojant šiuo stiliumi pavyksta atskleisti savo kūrybiškumą?

Realizme kūrybingumas yra gana stipriai suvaržytas, nes reikia derintis prie pagrindinio elemento bei jo detalių. Išties, jei žmogus nori konkretaus portreto, vietos interpretacijai nelieka. Vis dėlto, norint sukurti gerą portreto tatuiruotę labai svarbus kokybiškas nuotraukos pavyzdys. Todėl, jeigu tik yra galimybė, surengiu fotosesiją, iš kurios vėliau pasirenku nuotrauką, kuri atstoja pavyzdį tatuiruojant. Taip aš galiu rasti tinkamą kampą, apšvietimą ir kontrastą apsvarstydamas, ant kokios kūno vietos atsiras tatuiruotė.

Kiekvieną savo dizainą aš ruošiu individualiai kiekvienam klientui. Jeigu dirbu su paprastu portretu be fono, tuomet krapštau tą atvaizdą kiek įmanoma tiksliau, kad žmogus gautų tai, ko tikisi. Tačiau didesniuose projektuose dizainus klijuoju iš keleto nuotraukų naudodamas Photoshop‘ą, vėliau pildau juos ranka persipiešdamas kalke, o galiausiai nemažai improvizuoju ant odos. Vis dėlto, per ne vienus metus patirties, galvoje jau yra išlikę daugybė detalių, kurias galiu laisva ranka panaudoti tatuiruotėse. Nors realizmas reikalauja tikslumo, tačiau kiekvienas meistras vis tiek turi savo braižą, kuris gali atsiskleisti, kad ir per atsikartojančias detales fone, specifiškas tekstūras ar pavyzdžio perteikimo technikas. Taip tatuiruotės tampa individualizuotos, o meistras atskleidžia savo viziją.

Ar fotografija jums yra tik įrankis padedantis išgauti geresnes tatuiruotes, ar tai dar viena meno sritis, kuri jus domina?

Fotografija susidomėjau jau gana seniai, antraisiais gyvenimo metais Airijoje. Ten turėjome savo fotoklubą ir rengėme parodas ambasadoje. Man ypač patinka gatvės fotografija. Po konvencijų įvairiose pasaulio šalyse aš mėgstu su fotoaparatu visai dienai išeiti į miestą ir jį išmaišyti skersai išilgai, ieškodamas įdomių kampų ar situacijų. Mane žavi juodai balta fotografija, o ji man buvo labai naudinga tobulinant savo tatuiravimo techniką. Iš fotografijos išmokau atrasti įdomesnes kompozicijas.

Mane domina įvairios meno sritys. Studijoje mes rengiame Lietuvos menininkų parodas, kurias laisvai galima ateiti apžiūrėti. Taip pat turime pastovią Travelin’Mick nuotraukų parodą. Jis keliauja po pasaulį ir fotografuoja įvairių genčių kultūrą bei jų tatuiravimo tradicijas. Rugsėjo mėnesį studijoje planuojame parodą su draugu, tatuiruočių meistru iš Australijos Benjaminu Laukiu. Parodoje bus mano nuotraukos, o jis pasirūpins graffiti stiliaus apipaišymais.

R. Čižausko nuotr.

R. Čižausko nuotr.

Tapytojų, skulptorių, tekstilininkų ir kitų akademinių menininkų dažnai klausiama apie įkvėpimą. O kiek šis reiškinys svarbus jums? Juk dieną, kai neaplanko inspiracija, nesiunčiate klientų namo, o gal?

Būna. Jeigu pasireiškia daugiau emocijų, atrodo, kad įmanoma padaryti geriau, nei dizainas išeina  tą akimirką ar nerandame bendros kalbos su klientu, tatuiravimo sesiją nukeliu į kitą datą. Turiu tokią taisyklę, jei su klientu susitinkame iš ryto ir nuo 11 iki 14 valandos nerandame sprendimo, tuomet tą dieną darbą stabdome ir tęsiame kitą kartą. Žinoma, dažniausiai susitinkame iš anksto ir sprendimų ieškome tada, tačiau visko pasitaiko.

Kokios tendencijos šiuo metu vyrauja pasaulyje? Kaip jas vertinate?

Po truputį grįžta tradicinis stilius ir neotradicinis stilius, kurį meistrai interpretuoja savaip. Šiek tiek tolstama nuo realizmo. Žinoma, visada bus žmonių, kuriee norės realizmo, bet ryškėja tendencija, kad vis daugiau klientų nori iliustratyvesnių ar tradiciškesnių stilių. Manau, kad tai tikrai nėra blogai. Taip pat šiuo metu ant bangos yra visokie trikampiukai, kvadračiukai ir kitoks hipster shit (juokiasi). Išties ir šioje srityje būna labai įdomių techninių sprendimų, kuriuos pripažįstu kaip puikius darbus. Vis dėlto, turiu nuojautą, kad, kaip prieš dešimtmetį populiarumo viršūnėje buvę stambūs ornamentai ir tatuiruotės nugaros apačioje po truputį išnyko, taip su laiku mažės ir visų trikampių.

Esate dirbęs įvairiuose pasaulio kontinentuose. Kaip skiriasi tatuiravimo kultūra įvairiose šalyse? Kaip šiame kontekste atrodo Lietuva?

Dabartiniame moderniame pasaulyje viskas supanašėjo. Kažkiek skirtumų įmanoma rasti, tačiau jie minimalūs. Lietuvos tatuiravimo pasaulis yra labai stiprus, ypač įvertinus, kiek gerų meistrų mes turime nedidelėje šalyje. Čia kol kas dar trūksta drąsos spalvoms, vyrauja juodai baltos tatuiruotės. Galbūt taip yra dėl kažkokio susivaržymo, galvojimo, kad spalvotos tatuiruotės atrodo nerimtai ar per švelniai, o gal dėl to, jog šią techniką išpopuliarino Lietuvos meistrai. Tuo tarpu Lenkijoje viskas atrodo priešingai, ten žmonės yra pamėgę ryškias spalvos, o meistrai yra labai stiprūs šioje srityje. Vis dėlto, po truputį gerų spalvotų tatuiruočių meistrų daugėja ir Lietuvoje.

Trys R. Čižausko kurtos tatuiruotės. Asmeninio archyvo nuotr.

Tatuiruojate jau beveik du dešimtmečius, kaip per šį laiką pasikeitė bendras žmonių požiūris į tatuiruotes?

Pasikeitė stipriai – žmonės nustojo gėdintis tatuiruočių, galvoti apie jas tik kaip kalinių ar kitokių nepadorių socialinių grupių atributiką. Prisimenu, kad egzistavo medicinos vadovėlis, kuriame buvo parašyta, kad tatuiruotes darosi tik kaliniai, psichopatai ir jūreiviai. Žmonių su tokiu požiūriu vis dar yra, tačiau daug mažiau nei prieš 18 metų. Kiekvienas žmogus turi savitą požiūrį, ką jam reiškia konkreti tatuiruotė. Vis dėlto dažniausiai tatuiruotės tampa estetišku aksesuaru ant kūno. Ne visi mėgsta grandinėles ar žiedus, tatuiruotė jiems yra daug priimtinesnis papuošalas.

O ko reikėtų, kad tatuiruotės universaliai būtų pripažintos meno forma?

Išties sunku pasakyti.  Galbūt, kai tatuiravimą studijuoti bus galima įgauti specialiose mokyklose, jis bus plačiau pripažįstamas kaip profesionali meno forma. Italijoje tokių mokyklų jau yra. Į mūsų studiją kartais užsuka meno mokyklų studentai ir stebisi, kaip mes sugebame realistinius atvaizdus ant žmogaus odos išgauti kelis kartus greičiau, nei tai jiems trunka ant popieriaus ar drobės. Tatuiravimas reikalauja daugybės įgūdžių ir specifinės technikos išmanymo ir, mano nuomone, nė kiek nenusileidžia kitoms meno sritims.

Bendras R. Čižausko ir T. Vaikūno kūrinys

Kaip ir kodėl jūs prisidedate prie rugsėjo mėnesį Kaune vyksiančio renginio „Baltic tattoo convention“?

Mane labai džiugina, kad Lietuvoje yra organizuojamas toks renginys. Mano nauja veikla yra susijusi su tatuiravimo įranga ir norisi pristatyti ją konvencijoje. Pasirinkau paremti Lietuvos renginį, nes noriu palaikyti mūsų šalies tatuiravimo kultūrą. Taip pat stengiuosi į konvenciją pritraukti meistrus iš užsienio. Manau, kad toks renginys gali padėti dar labiau pakeisti žmonių požiūrį į tatuiravimą, parodyti daugybę skirtingų stilių ir meninių išraiškų ar net įnešti naujų vėjų, o tame tarpe ir spalvų, į mūsų tatuiruočių meistrų pasaulį.

Ar tokie renginiai leidžia atrasti bendraminčių? Ar išvis tatuiruočių meistrai yra linkę tarpusavyje palaikyti ryšius?

Konvencijose visame pasaulyje susitinku draugus, tokie renginiai padeda palaikyti ryšius ir tvirtinti draugystes. Kuomet pradėjau karjerą, tatuiravimo pasaulis iš esmės buvo uždaresnis. Meistrai dirbdavo už užsklandos ir niekam neleisdavo išsiaiškinti, kaip jiems pavyksta viena ar kita technika. Šiandien to yra šimtą kartų mažiau. Žinoma, visada buvo ir bus žmonių, kurie yra užsidarę ir nenori bendrauti, tačiau didžioji dauguma mano sutiktų meistrų yra atviri bendradarbiavimui, važiavimui vieniems pas kitus į studijas ir bendrų projektų ruošimui, nes tai skatina tiek savo paties tobulinimą, tiek ryšių užsimezgimą.

R. Čižausko kurta tatuiruotė. Asmeninio archyvo nuotr.

Kuo konvencijos naudingos tatuiruočių meistrams?

Aš pats per metus sudalyvauju maždaug 20 konvencijų ir iš kiekvienos dalelę įkvėpimo parsivežu namo. Man dalyvavimas konvencijose padėjo sukurti pirmus stiprius savo darbus. Čia galima atrasti kažką naujo, išmokti sau neįprastų technikų ir sudalyvauti seminaruose, kurie leidžia permąstyti savo darbo metodus ir juos tobulinti. Konvencijos suteikia galimybę pamatyti kokių gerų meistrų yra pasaulyje, o tai tarsi aplaužo sparnus, skatina grįžti prie piešimo lentos ir vėl praktikuotis. Dažnai būna, kad po konvencijos sekančią dieną tusukuri geresnį darbą, nei darydavai prieš tai. Tai pat į Lietuvą atvažiuoja keletas aukšto lygio meistrų, kurie specializuojasi spalvotose tatuiruotėse. Vienas jų – mano jau minėtas Benjaminas Laukis, o taip pat ir labai įdomų realistinio poparto stilių išvystęs Dave Paulo. Pamatyti jų darbus tikrai galėtų būti naudinga meistrams, kurie nori įvaldyti spalvas. Konkrečiai ši konvencija vyksianti Kaune bus įdomi ir tuo, jog organizatoriai Aurimas Mockus ir Danielius Djačkovas visada pasirūpina, kad tai būtų jaudinantis šou. Čia netrūksta ir tradicinių varžybų, ir gyvos muzikos, ir plataus spektro kultūrinės programos.

Justė Vyšniauskaitė

Juozo Mikėno ir Boleslovo Adomo Motūzo akmeninė Jėzaus Kristaus mozaika, pakibusi ant Kauno Švč. Sakramento bažnyčios fasado, ko gero, pažįstama kiekvienam kauniečiui. Tačiau visai neseniai šios barokinės bažnyčios duris praverdavo vos keli tikintieji. Senamiestyje esančios šventovės istorija išties sudėtinga: XIX a. bažnyčią nusiaubė į Maskvą žygiavusi prancūzų kariuomenė, vėliau čia buvo įrengtas kalėjimas ir gimnazija. Carinės Rusijos laikais bažnyčia paversta cerkve, sovietmečiu šventovės patalpose įkurtas knygų sandėlis, o nuo 1963-iųjų veikė kino teatras „Santaka“. Galiausiai, atkūrus nepriklausomybę, bažnyčia grąžinta katalikams, o joje įkurta koplytėlė.

Gegužę čia įsikūrė nauja kultūrinė organizacija skambiu pavadinimu „Sakramentas“. Renginių metu viduje gali tilpti net tūkstantis žmonių! Bažnyčios rektorius kunigas Gytis Petras Stumbras ir „Sakramento“ projekto vadovė Indrė Grikšaitė papasakojo, kaip pasaulietinės kultūros organizacija ir religinė bendruomenė sutelpa po vienu stogu.

Kaip gimė idėja atidaryti „Sakramento“ erdvę?

Indrė Grikšaitė: Viskas prasidėjo nuo Kauno senamiesčio draugijos (KSD) valdybos noro prikelti šį pastatą naujam gyvenimui. Minvydas ir Liuda Znaidauskai buvo tie žmonės, kurie subūrė komandą ir inicijavo dialogą tarp bažnyčios bei Kauno senamiestiečių. Kovo pabaigoje suorganizuotas labdaros vakaras, kurio metu surinkta pradinė pinigų suma, reikalinga norint įveiklinti šią erdvę. Aplink M. ir L. Znaidauskus pradėjo burtis žmonės – talentingi kauniečiai, kurie savanoriškai nusprendė nuveikti ką nors naudingo šiam projektui. Kas galėjo, prisidėjo pinigais, kiti – savo laiku, daiktais ir kitaip. Šis projektas nebūtų pavykęs be tokių žmonių kaip žurnalistė Brigita Sabaliauskaitė, Kauno senamiesčio draugijos vadovė Ona Peičiūtė bei koncertinės organizacijos „Kauno santaka“ kultūrinės veiklos vadybininkė Daiva Morkūnaitė. Norime, kad ši iniciatyva plėtotųsi bendruomeniškai, savanoriškai ir be apibrėžtų pareigų. 

Kodėl bažnyčia nusprendė įsileisti kultūrinį, meninį projektą į sakralias erdves?

Kun. Gytis Petras Stumbras: Pirmiausia, bažnyčia kaip institucija yra atvira kiekvienam žmogui, jo skirtingam pašaukimui bei įvairiems talentams. Matydamas labai prastos būklės ir gana sparčiai yrantį pastatą miesto širdyje pradedi mąstyti, kur galėtum kreiptis pagalbos. Pirmoji tokių projektų inspiracija atėjo iš buvusio Kauno arkivyskupo metropolito Liongino Virbalo SJ. Po keleto savaičių sulaukiau kitų iniciatorių – KSD atstovų Minvydo ir Liudos Znaidauskų, kurie entuziastingai skleidė panašias idėjas rodydami rūpestį ir trokšdami, jog bažnyčia būtų renovuota. Kultūrinė ir meninė veikla yra vienas iš daugelio būdų pritraukti kuo daugiau įvairių žmonių, kurie pagal savo galimybes gali tapti rėmėjais.

Ši pasaulietinei kultūrai ir menui atvira bažnyčia Kaune yra išties unikali. Vis dėlto pasaulyje ir Lietuvoje galime rasti ir daugiau panašios veiklos pavyzdžių. Vienas tokių – Vilniuje esanti Šv. Kotrynos bažnyčia, kurioje nuolatos vyksta tiek sakraliosios, tiek kitos muzikos koncertai. Ar panašiu principu veikiančios erdvės jums tampa įkvėpimo šaltiniu, ar pavyksta iš jų pasisemti žinių vystant savo veiklą?

I. G.: Visame pasaulyje bažnyčios turi daug turto, kurio nespėja tvarkyti, bet nenori jo laikyti uždaryto tiktai tikintiesiems. Aš aktyviai domiuosi, kas vyksta Vokietijoje ir Anglijoje, kur yra daug panašių erdvių. Lietuvoje taip pat yra keli puikūs atvirų bažnyčių pavyzdžiai. Vis dėlto neretai skiriasi jų ir mūsų veikimo principas. Dažnai religinė bendruomenė pati ieško būdų pasiekti platesnę visuomenę, kas yra labai džiugu, tačiau „Sakramente“ viskas vyko atvirkščiai: pati visuomenė atėjo į bažnyčią ir pasiūlė, kas čia galėtų vykti. Šis projektas bus kitoks nei pavyzdžiai Berlyne ar Vilniuje, bet reikia dar šiek tiek laiko, kad „Sakramentas“ įgautų savo veidą. Manau, svarbu tikėti projektu ir leisti jam vystytis organiškai, tuomet jis, kaip gyvas organizmas ar asmenybė, pats išaugs.

Ši erdvė dar visai nauja. „Sakramentas“ duris atvėrė gegužę per Kauno miesto gimtadienį. Ką jau spėjote nuveikti?

I. G.: Veiklą galima skirstyti į dvi dalis: techninę ir kultūrinę. Pirmoji – tai visi darbai, kurie yra būtini, norint išlaikyti šią erdvę. Reikiamas lėšas surinkome per pusę metų, didžioji dalis jų buvo paaukota labdaros vakaro metu. Už šiuos pinigus įrengėme grindinį, sceną, sutvarkėme laiptus, užtikrinome saugumą sutvirtindami sienas, įvedėme elektros instaliaciją. Nebuvo galimybės surinkti pakankamą sumą grandiozinei restauracijai, todėl padarėme viską, ką galėjome, kad pastatas atsigautų išoriškai, ir pradėjome kultūrinę veiklą. Tikimės, kad būtent ji pritrauks galimų rėmėjų ir pagalbininkų dėmesį.

Turbūt pagrindinis atidarymo „perliukas“ buvo Vilhelmo Čepinskio ir kamerinio orkestro koncertas. Taip pat vyko paroda „r e m i n i s c e n t i a:“, kuruota Jūratės Tutlytės. Ja norėjome paskatinti visuomenę atrasti meną ne tik galerijose ant baltų sienų ir taip pat atkreipti dėmesį į pastato būklę. Per tris dienas pas mus apsilankė net 20 tūkstančių žmonių. 

Tuomet truputį aprimome ir paskyrėme laiką apgalvotai, koncentruotai, platesnei ir kokybiškesnei programai kurti. Po kelių savaičių kauniečius ir miesto svečius vėl kvietėme į naujus renginius: koncertus, spektaklius, performansus, diskusijas ir parodas. Čia jau vyko įspūdingas Tado Almanto spektaklis „Homo“, Zano Hoffmano gyvo garso bei šviesų performansas ir bendras grandiozinis grupių „Flash Voyage“ ir „Abudu“ koncertas. Norėjome, kad jauni žmonės nebijotų ateiti į šį pastatą bei suprastų, jog bažnyčios erdvė gali būti įdomi, patraukli ir atvira jiems. Šių renginių metu buvo pasitikėta jaunimu ir įrodyta, kad jie gali susirinkti pasilinksminti, bet išlikti pagarbūs ir tvarkingi. 

Indrė Grikšaitė

Kaip sakrali erdvė nulemia renginių programą?

Kun. G. P. S.: Išgirdus tokį klausimą, mintyse nuskamba Kauno arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus vyskupo Algirdo Jurevičiaus žodžiai, ištarti „Sakramento“ erdvėje: „Kol kas tai eksperimentas!“ Tai yra tiesa. Šiuo metu renginių programa dar nėra stipriai filtruojama, tačiau ateityje tikimės tiktai aukšto lygio programos.

I. G.: Sveika nuovoka yra tai, ko labiausiai reikia, kad nebūtų iškrypta iš kelio. Čia negali atsirasti naktinis klubas, o mes turime įrodyti, kad koncertas nėra betvarkė. Mišios žmogui palieka pakylėjimo ir laimės jausmą – tokį poveikį gali turėti ir menas. Manau, kad religija ir menas, dvasingumas ir kūrybingumas yra labai stipriai susiję.

Kaip religinė bendruomenė vertina čia vykstančius renginius?

Kun. G. P. S.: Kalbant apie religinę bendruomenę, reikėtų pradėti nuo vyskupų, kunigų ir įvairių religinių institucijų atstovų. Žinoma, vyskupas A. Jurevičius kaip ganytojas visada skatins kreipti ypatingą dėmesį į tai, kad nebūtų pažeistas ir suprofanuotas sakralumas. Mano kaip kunigo pozicija yra tokia pati, tačiau tai nereiškia, jog čia turi vykti tik religiniai renginiai. Kitų religinių institucijų atstovų nuomonės yra įvairios, kaip ir kasdienių tikinčių pasauliečių, kurie lankosi Švč. Sakramento bažnyčioje. 

Kaip šiuo metu bažnyčioje dera religinės ir kultūrinės veiklos?

Kun. G. P. S.: Šios veiklos viena kitai netrukdo. Žinoma, kartais pasitaiko tikinčiųjų pasipiktinimo, tačiau jiems viskas yra korektiškai paaiškinama, kad neliktų nesusipratimų

I. G.: Kasdien bažnyčios koplytėlėje vyksta mišios, o antrame aukšte ant scenos renginiai organizuojami tokiu metu, kad netrukdytų religinėms apeigoms.

Kun. G. P. S.: Šiandien viskas derinama su bažnyčios rektoriumi ir senamiesčio draugijos paskirtu administruojančiu asmeniu. Ateityje, pagal vyskupo pageidavimą, iš religinės pusės turėtų būti išrinkta ir daugiau narių, kad būtų išlaikyta pusiausvyra tarp bažnytinės ir pasaulietinės pusių. 

Vis grįžtame prie minties, kad ši erdvė turėtų būti atvira pasaulietinei kultūrai. O kiek jums svarbus atvirkštinis ryšys – įtraukti religinę bendruomenę į šią veiklą bei pasiūlyti jai įdomią programą?

I. G.: Žinoma, tai mums be galo svarbu. Mes siekiame mažinti baimę: pasauliečių baimę bažnyčiai ir bažnyčios baimę tam, kas laikoma nedievobaiminga. Daugybė nesutarimų ir nesusipratimų kyla būtent dėl nežinojimo ir nesusikalbėjimo. Tikiu, kad nereligingas žmogus gali užmegzti atvirą, žmogišką ir šiltą kontaktą su kiekvienu kunigu – įsisenėjusios nematomos sienos ir barjerai tada greitai ištirptų. Mes siekiame, kad ši erdvė taptų vieta, kur užsimezga toks dialogas bei ryšys. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad vos per kelis mėnesius kunigas G. P. Stumbras kardinaliai pakeitė mano požiūrį į bažnyčią. Supratau, kad kunigas – tai ne tik dvasininkas, tačiau ir normalų gyvenimą gyvenantis žmogus ir dažnai kūrybinga asmenybė. Manau, kad daug dvasininkų yra savyje užslėpę kūrėją, kuriam reikia duoti progų pasireikšti ne vien mišiose. Galbūt „Sakramentas“ galėtų tapti vieta, kur tai įvyktų.

Kokie „Sakramento“ ateities planai?

I. G.: Aš labai noriu, kad šis projektas judėtų natūraliai. Manau, kad tokios kultūrinės veiklos kaip teatras, koncertai, kinas ir edukaciniai užsiėmimai tilps po šiais skliautais. Vėstant orams gaivinsime nuostabaus kino teatro „Santaka“ idėją – jį Kaunas turėtų atgauti bent jau periodinio renginio pavidalu. Planuojame rodyti gerus klasikinius filmus, kurie nebepasiekia dabartinių kino teatrų ekranų. Taip pat numatyta nemažai diskusijų apie tikėjimą. Norisi, kad Kaunas išmoktų kalbėtis, kad rastume geriausius būdus, kaip neatsiskirti ir neatsiriboti, o būti vienas kitam atviriems.

Negaliu pasakyti, kada šis pastatas virs vien bažnyčia, tačiau artimiausius penkerius metus čia tikrai vyks kultūrinė veikla. Pagrindinis tikslas yra kviesti žmones bendrauti. 

Kun. G. P. S.: Ateitis visada yra Dievo ir geranoriškų žmonių rankose. Tikiuosi, jog šis pastatas išliks atviras ne tik katalikiškai, bet ir visuomeninei veiklai. Mano svajonė, kad šioje bažnyčioje niekada nenutrūktų nuolatinė Švč. Sakramento adoracija, kad joje kasdien būtų aukojamos Šv. Mišios, nes tik tokiu būdu išsaugosime šio pastato tapatybę ir Švč. Sakramento bažnyčios titulą. 

facebook.com/sventykla

Justė Vyšniauskaitė
Teodoro Biliūno nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. rugpjūčio numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.

Jis gimė Maroke, apsigyveno Briuselyje, šoka visame pasaulyje, meilę rado Vilniuje, o už geros savaitės vieną savo spektaklių pristatys Kaune – tokia stipriai sutrumpinta šokėjo ir choreografo Beno Fury istorija. Tačiau pats Benas – visai ne vieno žodžio žmogus. Apie šokį ir gyvenimą jis pasakoja atvirai ir nuoširdžiai, lygiai taip, kaip ir šoka bei dainuoja asmeninių išgyvenimų įkvėptame spektaklyje „Darwisho košmaras“. Kartu su kūrinio bendraautoriumi, multiinstrumentalistu Simonu Thierrée spektaklį jis pristatys tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“, rugpjūčio 23-25 dienomis pirmą kartą organizuojamame Kaune ir Kauno rajone. Su B. Fury kalbėjomės apie daugiakultūrį gyvenimą, žiūrovus spektaklyje ir įkvėpimą kurti.

Savo spektaklį atliekate tik lauke. Kodėl priėmėte tokį sprendimą?

Spektaklis tiesiog nesuveiktų kitokia forma. Nusprendėme, kad šis spektaklis niekada nevyks uždaroje salėje. Norime, kad žmonės galėtų sėdėti ratu.

O jei žiūrovai ratu sėdėtų uždaroje salėje?

Apie tai irgi esame galvoję, tačiau uždara teatro aplinka vis tiek duoda tam tikrą atmosferą – žmonės uždaromi į teatro kalėjimą (juokiasi). Man ir pačiam teko tai patirti – ateini į spektaklį, supranti, kad nepatinka, o išeiti niekaip negali – negražu prieš sėdinčius šalia žmones ir prieš atlikėjus. Taip ir lieki sėdėti kaip įkaitas. Aš pats ilgą laiką šokau breiką, dažniausiai atliekamus gatvėse, kur žmonės stovi aplinkui ir gali bet kada palikti pasirodymą.  

Todėl mums svarbu, kad mūsų spektaklį žmonės galėtų laisvai išeiti arba laisvai prisijungti. 

Sėdėjimas ratu taip pat leidžia sukurti ypatingą ryšį su žiūrovais. Čia žiūrovai ir mes, atlikėjai, esame tame pačiame lygyje. 

„Darwisho košmaras“. S. Žiūros nuotr.

Jūsų spektaklis šiek tiek interaktyvus, tačiau neturi tų bruožų, kuriuos iškart įsivaizduojame, pagalvoję apie interaktyvumą. Kaip jūs įtraukiate žiūrovus?

Taip, jis interaktyvus, tačiau mes nesame tie atlikėjai, kurie ieško savanorių, norinčių ateiti į sceną ir sudalyvauti. Mūsų interaktyvumas vyksta žvilgsniais, akių kontaktais. Spektaklio metu nuolat stebiu žiūrovus, tačiau tik tam, kad jiems parodyčiau, kokie jie svarbūs, kad jie egzistuoja kaip spektaklio dalis ir kad mes patys egzistuojame tik todėl, kad yra žiūrovai. 

Su šiuo spektakliu į Lietuvą grįžtate antrą kartą. Ar jaučiate, kad jau pažįstate Lietuvos žiūrovą?

Gali taip pasirodyti, tačiau net jei grįžtame į tą pačią šalį ar net tą patį miestą, auditorija beveik niekada nebūna tokia pati. Tačiau Lietuva mums labai ypatinga dėl to, kad pirmą kartą pasirodydami Vilniuje buvome gerokai nustebinti. Žmonės dainavo kartu su mumis! Su muziką sukūrusiu ir gyvai atliekančiu Simonu Thierrée spektaklio pabaigoje dainavome arabų kalba, tačiau tikrai nesitikėjome, kad lietuviai dainuos kartu. Esmė ta, kad dainuoti visada pradedu labai lėtai ir tyliai, nes turiu atgauti kvapą po intensyvios šokio dalies. O lietuviai pagalvojo, kad aš laukiu, kol jie pradės dainuoti su manim. Tai – tikra magija, ypatingas ryšys su žiūrovais. Juk jie, europiečiai, dainavo su mumis marokietišką dainą!

Su Lietuva mane susiejo ir daugiau ryšių – mano mergina yra iš Lietuvos, vienas mano geriausių draugų, Roberto Magro, dirba su „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ projektais. Keliaujant šokio pasaulyje atsiranda netikėčiausių ryšių.

Kodėl nusprendėte pasirinkti tokį nuolatinio keliavimo pilną gyvenimą? Gimėte Maroke, dabar gyvenate Briuselyje ir rodote spektaklius įvairiausiose užsienio šalyse. 

Gimiau Maroke, tačiau mano tėvai emigravo į Briuselį kai man buvo vos vieneri. Visas mano gyvenimas tapo tarsi dvigubas – visa gyvenimą praleidau Europoje, augau belgiškoje kultūroje, tačiau vasaros atostogas leisdavau Maroke, su tėvais kalbu marokietiškai. Šią dvigubos kultūros paralelę mėgstu naudoti ir šokyje. 

Šokti breiką pradėjau todėl, kad paauglystėje piešiau labai daug graffiti, o ten sukosi tos pačios bendruomenės, kaip ir gatvės šokio. Tuo metu dar nesupratau, kad po 22 metų tai taps mano darbu. Briuselio šiuolaikinio šokio laukas pradėjo domėtis bendradarbiavimu su breiko šokėjais, taip pradėjau keliauti iš vienos šokio trupės į kitą. Taip mano gyvenime prasidėjo kelionės ir nesibaigė iki šiandien – namuose Briuselyje praleidžiu vos du-tris mėnesius per metus. 

„Darwisho košmaras“. S. Žiūros nuotr.

Papasakokite daugiau apie spektaklį „Darwisho košmaras“, kurį rodysite Kaune. Apie ką jis?

Su spektaklio bendraautoriumi ir labai geru mano draugu Simone nuolat pykdavomės dėl situacijų Vidurio Rytuose, visada turėdavome skirtingus požiūrius. Aš mėgstu į viską žiūrėti iš istorinės pusės, jis – labiau iš politinės. Tad sykį nusprendėme ką nors iš šio diskusijos sukurti. Pasirėmėme palestiniečių poetu Mahmoud Darwish, kurio žodžiai skamba taip: „Aš iš čia ir iš ten / Aš nei iš čia, nei iš ten / Aš turiu du vardus, kurie susipainioja ir išsipainioja ir aš turiu dvi kalbas…“ Sujungėme mūsų abiejų, kaip skirtingose šalyse užaugusių ir gyvenančių žmonių, patirtis ir analizavome klausimą – kur mes jaučiamės kaip namuose? Spektaklis taip pat kalba apie tai, kodėl Vidurio Rytai išlieka krizių vieta ir ką dėl to galime padaryti. 

Jūsų spektaklyje tradiciniai elementai dera su šiuolaikiniais. Galbūt tai tam tikra jūsų gyvenimo reprezentacija?

Būtent taip ir yra. Spektaklyje naudoju vieną žingsnelį iš tradicinio arabų kultūros šokio, tačiau keičiant muziką iš tradicinės į šiuolaikinę, keičiasi ir jo energija. Šis žingsnelis veikia ir su marokietiška muzika, ir su elektronine trap muzika. Šis pasirodymas man primena mano gimtąją kultūrą, mano tėvus ir jų sufi religiją – ezoterinę Islamo šaką, apie kurią visai nekalbama plačiojoje žiniasklaidoje.

Ar šokis svarbus šioje kultūroje?

Žinoma. Spektaklyje naudojami žingsneliai atkeliavo iš šokių, kuriuos nuolat matydavau Maroke. Daugelyje arabų kultūrų šokis yra paremtas tų pačių elementų kartojimu. Šokis laikomas jungtimi tarp žemės ir dangaus. 

Nuolat keliaujate, kuriate, mokote. Kaip atrodo įprasta jūsų diena?

Prieš dvidešimt metų mano dienos atrodė kiek kitaip, tačiau dabar man jau 43-eji. Dalį dienos skiriu choreografijos kūrimui kitoms šokio kompanijoms, dalį – savo darbų ir gastrolių planavimui, o vieną-dvi valandas per dieną – savo treniruotėms ir repeticijoms. Vienintelis dalykas, kurio niekada nedarau – nesėdžiu prie kompiuterio. 

Kas jus įkvepia kurti be šokio pasaulio?

Graffiti menas. Prie jo kasdien praleidžiu bent porą valandų, tačiau nepiešiu ant sienų gatvėje. Pavyzdžiui, šiuo metu kuriu scenografiją vieno draugo pasirodymui, kuris paprašė aštunto dešimtmečio stiliaus graffiti sienos. Kol kas dirbu prie mažos jos versijos ant savo stalo, kurią vėliau perkelsiu į realaus dydžio scenografiją. Spalvos ir jų maišymas man suteikia daug energijos. Taip pat mane labai įkvepia tipografija – paprastos raidės, kurias galima paversti tūkstančiais vizualinių variantų. Tam tikra prasme taip veikia ir šokis – sukuriant pagrindą ir klojant sluoksnį po sluoksnio, kol išgauni tai, ko nori. 

Ben Fury asmeninio archyvo nuotr.

Spektaklis „Darwisho košmaras“ bus rodomas rugpjūčio 24 d. 16 val. Kačerginės Liepų parke ir rugpjūčio 25 d. 18 val. Kauno Vytauto Didžiojo muziejaus kieme. Festivalis „ConTempo“ inicijuotas projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, organizuojamas kartu su VšĮ „Kultūros platforma“ ir Lietuvos šokio informacijos centru. Festivalį remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos kultūros ministerija. 

„ConTempo“ inf.

Jaunas kunigas, rašytojas, poetas, kuris feisbuke yra žinomas kaip Benas Lyris ir čia turi tūkstančius  sekėjų, ką tik išleido knygą „Mano laikas – TU“.  Jos ištakų taip pat reikėtų ieškoti socialiniuose tinkluose. Apie viską su autoriumi kalbasi leidėjų atstovai.

Benai, Jūs – Kauno klinikų kapelionas kunigas. Kas paskatino Jus rinktis kunigystės kelią?

Tikiu, kad kai kuriuos dalykus gyvenime pasirenkame ne mes, bet jie pasirenka mus. Nebuvo taip, kad vieną dieną ryte pabudęs supratau, jog būsiu kunigu. Ir kunigu tapau ne todėl, kad kasdien ėjau į bažnyčią. Tai turbūt lėmė dvi priežastys: pirmoji, kad turėjau labai stipriai mylinčią Mamą, kuri nuoširdžiai tikėjo Dievu ir per savo Meilę man parodė Dievo veidą. Antroji: nesutikau kunigų su kuriais galėčiau būti savimi, su kuriais jausčiausi priimtas ir patvirtintas toks, koks esu, panašiai kaip prie Jėzaus. Dauguma kunigų buvo labai nuoširdūs, bet mačiau, kad jie nėra savimi. Norėjau nuoširdaus kunigo, kuris ne tik mane mokytų, bet nebijotų dalintis savo gyvenimu, patirtimi. Būtent todėl ir gimė mintis būti tokiu kitiems, kokio pats ieškau.

 

Greta kunigystės, Jūs taip pat kuriate poetiškas ir įkvepiančias frazes, kuriomis dalinatės socialiniuose tinkluose. Kaip kūryba atsirado Jūsų gyvenime?

2004 m. pradėjau rašyti eilėraščius, dar būdamas vidurinėje mokykloje turėjau lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją, kuri manimi tikėjo. 2005 m. tapau jaunųjų filologų konkurso laureatu. Nuo tada kūryba, poezija ir užrašytas žodis tapo mano gyvenimo dalimi.

Socialiniuose tinkluose gausu Jūsų kelionių nuotraukų. Mėgstate keliauti?

Pasaulis yra knyga, keliaudamas tarsi skaitau kiekvieną jos puslapį. Man kelionės leidžia pažinti kultūrą, žmones, architektūrą, istoriją, padeda būti žmogumi, kuris į pasaulį žvelgia plačiau. Keliones myliu dėl patirties ir įspūdžių. Kai 2013 m. susirgau vėžiu, išmokau visas savo jėgas, santaupas, laiką investuoti į draugus, žmones, patirtį, susitikimus, keliones. Sau nuolat sakau, kad laimingas žmogus yra tas, kuris gyvena taip, tarsi turėtų tik vieną dieną, tačiau iš tikrųjų palaimintas tas, kuris gyvena taip, tarsi turėtų tik šią akimirką. Taip ir mokausi mylėti, gerti gyvenimą, susitikimus su draugais, kiekvieną patirtą kelionės vaizdą.

Socialinėje erdvėje Jūs geriau žinomas Beno Lyrio vardu. Tiesa, Benas Lyris nėra Jūsų tikrasis vardas. Kodėl pasirinkote būtent tokį slapyvardį?

Pradėjau rašyti 2004 m. Lyris gimė kaip pseudonimas, nes reikėjo vartotojo vardo rašyk.lt svetainei, todėl Lyrio slapyvardį tarsi kažkas padiktavo. Aš visada buvau tas romantikas, kuris myli poeziją, lyriką, literatūrą, todėl manau Jis tarsi man sukurtas.

Kaip kilo mintis parašyti knygą?

Neturėjau minčių rašyti knygos, tiesiog dalinausi savo mintis feisbuke ir instagrame, o surinkus tekstus iš tų platformų jie tapo knyga.

Asmeninio archyvo nuotr.

Papasakokite trumpai apie savo knygą „Mano laikas – TU“. Dauguma skaitytojų tikriausiai tikisi šioje knygoje atrasti religinės tematikos tekstų. O kaip yra iš tiesų?

„Mano laikas – TU“ nėra mano pirmoji knyga, ši jau ketvirtoji. Pirmoji knyga buvo „Liturgija Meilės“, antroji – „Mano popierius Tavo širdis“, trečioji – „Tavo Meilė mano akys“. Šios knygos nėra literatūros šedevrai, jose kalbų taip, kaip pats norėčiau, kad man kalbėtų kiti. Dievas neturi kitų lūpų kaip mūsų lūpas, esu laimingas, jeigu per savąsias kažką pažadinu gyvenimui. Visų knygelių tikslas – logoterapija – gydyti žmogų mintimis ir pozityviu, padrąsinančiu turiniu.

Kokiam žmogui skirta Jūsų knyga?

Mano knygos skirtos tiems, kurie turi atvirą širdį ir kurie tiki, kad pats svarbiausias dalykas išmokti mylėti savo ir kitų vidų, išmokti gyventi Meile sau, kitiems, Dievui ir pasauliui.

Ko palinkėtumėte skaitytojams?

Knygų klubo nariams linkiu, kad Dievas suteiktų jėgos pamatyti, kad kiekviena diena yra didžiausias stebuklas, linkiu pamatyti mažus dalykus, išmokti gyventi paprastai. Ir siunčiu gyvenimo, Meilės ir vilties palaiminimą. Gyvenime pats svarbiausias dalykas yra gyventi Meile.

Dėkojame už mums skirtą laiką.

Autoriaus naujausios knygos ieškokite interneto knygyne www.knyguklubas.lt.

„Alma Littera“ inf.

Šis pokalbis galėjo papuošti „Kauno pilno kultūros“ balandžio numerį, kurį šiemet pavadinome „Diskoteka“. Tik tada dar nežinojom, kad „RyRalio“ didžėjai susieis dar kartą pagroti. Bet apie viską nuo pradžių.

Kai „RyRalio“ išleido pirmąją savo leidyklos plokštelę, aš… antrus metus gyvenau Vilniuje ir labai tuo didžiavausi. Tie reti kartai, kuomet pasirinkdavau savaitgalį leisti gimtajame Kaune, neretai sutapdavo su „RyRalio“ šokiais įvairiose tuomet tuštoko ir pilkoko miesto vietose. Saldi (dabar sykiais atrodo net per saldi!) house muzika, mintinai mokami priedainiai, šokiai prie vandens, šokiai automobiliuose, šokiai laive be galimybės išlipti — „RyRalio“, kaip žemiau pokalbyje sako ir vienas dueto narių, buvo reiškinys. Tai, ką dabar vadiname kaunastic? Turbūt. Jei netingit, galit užmesti akį į mano tinklaraščio archyvą, kuriame „RyRalio“ pažymėtų įrašų gausiau nei gausu.

Šarūno Karaliaus ir Lauryno Lisausko, arba tiesiog Karaliaus ir Laurio Lee, duetas žinojo, kada šį etapą baigti, galbūt todėl mano kartos šokėjų prisiminimai — tik patys geriausi. O dabar jie grįžta. Vienai nakčiai. Priešpaskutinei vasaros nakčiai Kaune! Rugpjūčio 30-ą „RyRalio“ gros bare „Rock’n’Rolla“, juos apšildys ekspromtu bilietą nusipirkęs anų laikų dalyvis iš Stambulo DJ E, o namo iš vakarėlio „RyRalio One Night Stand“ palydės Ignas Gestautas. Kas bus, tas, o dabar su Lauriu ir Karaliumi kapstomės po sentimentus.

Ką iš „RyRalio“ laikų saugote namuose kaip suvenyrus? Na, plokšteles – savaime suprantama, bet gal dar ką įdomaus?

Karalius: Plokšteles – tikrai taip. Reiktų gerai pasikuisti, kad rasčiau, kas dar išlikę. Štai ruošdamasis renginiui pasiskolinau iš kolegos mikšerį, nes jo nebeturiu. Tačiau ieškodamas jam laido pajungimui į pultą, radau savo mikšerį (šypsosi). Vis dar turiu ir skaitmeninį muzikos archyvą nešiojamame diske. Beje radau ir gerą dėžę kadaise nemokamai su žurnalais platintų kompaktinių diskų „RyRalio Sobieski Uogos“, tad atvykę į vakarėlį gali tikėtis dovanų.

Lauris: Plokštelės ir mano namuose guli. Turiu dar puikų „lagaminą“ joms nešioti, apklijuotą su begale įvairiausių lipdukų – nuo Maskvos muitinės žymos „dasmotrena“ iki Niujorke užlipinto „Fragile“ bei pirmosios „RyRalio“ renginių serijos „RyRumba“, vykusios tuomet A. Jakšto gatvėje veikusiame naktiniame klube „ExIt“, logotipo. Taip pat likusi viena kita sena skrajutė, žurnalo ir laikraščių iškarpos iš 2002-2005 metų publikacijų. Taip pat turiu mūsų su Šarūnu turėto naktinio klubo „Pop Star Bar“ raktą. Įdomu, ar naujasis patalpų savininkas spyną pasikeitė?

Seniai, seniai. Karalius ir Lauris Lee. Dariaus Tarelos nuotr.

Kaip pasikeitė jūsų nuomonė  apie vienas kitą nuo tada, kai pirmąkart susitikot?

Lauris: Mes susipažinome gal 1997-aisiais. 2001-aisiais įkūrėme „RyRalio“, iki 2013 sėdėjome viename biure… Visko nutiko daug ir tiek daug, kad dalies neatsimenu, o kai susėdame ir pradedame dalintis istorijomis, labai greitai ateina rytas Buvo labai smagūs 12 metų darbo ir pramogų kartu. Vis dar atsimename vienas kito gimtadienius be feisbuko priminimo, dirbame panašiose srityse ir juokiamės iš tų pačių istorijų. Tad nemanau, kad pasikeitė labai daug.

Ar Šarūnas, kaip vyresnis, buvo Lauryno DJ mokytojas, ar susitikot, kai jau abu buvot vienodai geri didžėjai?

Karalius: Atėjome iš šiek tiek skirtingų to paties muzikos pasaulio sričių. Aš nemažai laiko leidau Londone, ten pirkau plokšteles – į Angliją vykdavau tiems laikams itin dažnu grafiku, net 3-4 kartus per metus. Turėjau šokios tokios vakarėlių patirties, organizavau pavienius reivo renginius.  Lauris gi savo muzikinį bagažą krovėsi tuometiniuose klubuose. Pradėjus bendrą veiklą Lauris išvyko į San Fransiską. Pamenu, skambindavo man 9 valandą ryto, nes tai būdavo vienintelis abiems tinkamas metas  pasikalbėti.

Lauris: Susitikę jau buvome abu daug groję, turėjom savitus braižus. Tačiau Šarūnas mane išmokė daug gerų dalykų, kurie daug svarbesni už beat mixing ar plokštelės pristabdymą jai grojant. Daug platesnė pasaulėžiūra ir didesnė gyvenimiška patirtis buvo Šarūno kišenėje. Buvo įdomu diskutuoti, priimti ir pažinti daug tuo metu man naujų dalyku. Kalbant apie gerus dalykus, Šarūnas supažindino mane ir su alaus kultūra, o vėliau kartu pamėgome škotiškus salyklinius viskius, galiausiai net atidarėme viskio barus Kaune ir Vilniuje.

Dabar. Karalius. Martyno Rusteikos nuotr.

Šarūno vinilų kolekcija – Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje Vilniuje, o kur Lauryno?

Lauris: Viskas iki vienos plokštelės yra namie. Bet tai nereiškia, kad mažiau jų yra pas Šarūna. Tiesiog aš niekada neturėjau tokios milžiniškos kolekcijos, tad sugebu ją sutalpinti savo plokštelių, viskio ir cigarų kambaryje.

Jei reikėtų šiandieniniam jaunimui nupasakoti, kas tai per muzika – „RyRalio“, kaip paaiškintumėt? Ką pagrotumėt?

Karalius: Pavartosiu kvailą šiuolaikinį žodį – buvo ne tik muzika, bet ir „fylingas“ (feeling). Vienaip galėdavome sugroti mažame vakarėlyje Gedimino gatvėje buvusiame bare „Orleanas“, kitaip – kelis tūkstančius talpinusiame vasaros pabaigos renginyje Kauno jachtklube. Tarp house atsirasdavo ir drum’n’bass intarpų ar dar didesnių keistenybių. O dar būdavo ir „B sides“ vakarėlių su begale 7” plokštelių. Visa tai galų gale susiveda į gan plačią muzikos orbitą. Tą supratau ir rinkdamas plokšteles, kurias padovanojau bibliotekos muzikos skyriui. O jei vis tik kalbėti muzikinių stilių vardais, tai, žinoma, buvome tarp deep house ir house. Bet šio stiliaus savoka gi labai plati.

Lauris: „RyRalio“ buvo socialinis reiškinys, ne tik muzika. Tuo metu tai buvo alternatyva visam šūdpopsiui, kurio didelė dalis buvo rusiška. Taip pat šūdpopsio ir saulėgražų gliaudymo subkultūrai. Tai buvo tarsi uždaras klubas, jungiantis kitaip į muziką ir laisvalaikį žiūrinčius, daug platesnį muzikinį spektrą nei MTV pažinti siekiančius. Galų gale, tai buvo jaunos, aktyvios ir kuriančios visuomenės dalies susiėjimas. Šiandien tai drąsiai galiu sakyti, nes mūsų vakarėlių lankytojai padarė nuostabias karjeras, tapo TV žvaigždėmis, politikos apžvalgininkais, ekonomistais, žurnalistais, žinomais fotografais, sėkmingais verslininkai, ryškiausiais savo srities specialistais ir, galų gale, žinomiausiais šalyje muzikos atlikėjais.

Seniai, seniai. Klube „Exit“ Maironio gatvėje. P. Strazdo nuotr.

Esate nemažai pakeliavę kaip didžėjų duetas. Kuri išvyka buvo įspūdingiausia?

Karalius: Teko išmaišyti Europą nuo Islandijos iki Turkijos, nuo Čekijos ir Lenkijos. Na, ir JAV. Išvykas skirčiau į dvi grupes. Egzotinės keliavimo prasme – trenkėmės į Islandiją, į kurią tais laikais kraštiečiai važiuodavo tik dirbti, skridome į JAV, kur po 12 val. skrydžio dar ir pusę dienos važiavome automobiliu. Tokios kelionės – tikrai maloni kartais varginančio didžėjaus gyvenimo dalis.

Dar kelias keliones išskirčiau muzikine prasme. Tai vietos, kuriose grojome, dedikuotos muzikai, su išprotėjusia publika. Čia turbūt viršūne liks Londonas. Pasirodymus klube „The Egg“ prisimenu iki dabar. Beprotiška vieta, beje, vienas iš jos savininkų, bent jau tais laikais, buvo grupės „Status Quo“ muzikantas. Sausakimša salė, fantastiška publika. Viena mūsų pasirodymų ten baiginėjosi šeštą ryto, po jo iškart prasidėjo kitas vakarėlių ciklas „Breakfast at Egg“. Manau, visi lankęsi klubuose supranta, apie ką kalbu ir kokia ten nuostabi atmosfera, nuotaika ir visame kame tvyrantis draugiškumas. Po vieno pasirodymo organizatoriai mus kartu su legendiniu didžėjumi Kerry Chandler vežė į viešbutį. Jam, žinoma, buvo užsakytas geresnis nei mūsų viešbutis, bet šį kart ne apie tai. Mus sustabdė policijos automobilis. Kažkodėl jiems pasirodėme įtartini, ir jie paprašė atidaryti bagažinę. Stovime septintą ryto kažkur Londone gatvėje kartu su Kery Chandler, o mūsų kompaktus varto policininkas – tiesiog scena iš dar nepasirodžiusio filmo apie reivą.

Lauris: Gyvenimas oro uostuose nėra tai, apie ką svajoja daugelis siekiančių DJ karjeros. Nelabai džiaugiausi ir aš. Tik supraskite teisingai, nebuvo taip patogu skraidyti, kaip dabar, kai pigios oro bendrovės pavertę oro kelius lengvais takeliais. Londonas, kaip Šarūnas ir sakė, nepamainomas. „The Egg“ tikrai buvo vertas paminėti tarp prisiminimų, ne mažiau egzotiški buvo pasirodymai su bičiule Nica Brooke Sakartvele ar Virginia Beach’e, o tarp jaukiausių pamenu grojimus labai keistame absento bare Vienoje. Vienoje ir Londone grojome turbūt tiek kartų, kiek Klaipėdoje.

„RyRalio“ – tai ir muzikos leidyba. Atradot ne vieną talentą, jūsų leidiniai papuošė ne vieną melomano lentyną. Kuris leidinių pats brangiausias asmeniškai?

Karalius: Sudėtingiausias, be abejo, buvo pirmasis, „RyRa 001 – Jazzus Juice“, pasirodęs 2002 metais. Šiais laikais vinilus ledžia visi nuo roko underground grupių iki pop atlikėjų. Tačiau ką reiškė išleisti vinilą tada, kuomet ką tik buvome pradėję naudotis elektroniniu paštu, o į užsienį paskambinti buvo gan sudėtingas reikalas?

Prieš tai, beje, buvo dar vienas mūsų bičiulių kauniečių „Jazzus Juice“ leidinys, kuris pasirodė pogrindinėje Didžiosios Britanijos kompanijoje „DiY Discs“. Tai galėtų vadintis netikėčiausiu leidiniu. Buvo kažkoks kosmosas, kai gavome laišką, kad jie nori išleisti atskirą „Jazzus Juice“ singlą, o ne įtraukti vieną kūrinį į kokį nors rinkinį. Po šio įvykio supratau, kad galime ir patys mėginti leisti vinilus, t.y., vykdyti įrašų kompanijos veiklą.

Man dar labai patinka Simuck „Still“, apie kurį irgi turiu istoriją. Tai buvo laikai, kai kūrinių promo siuntinėjimas buvo itin sudėtingas. Gi dar nebuvo kokybiškų skaitmeninių įrašų, sunku būdavo „dasikasti“ iki reikiamo didžėjaus. Išsiuntinėjus keliolika kopijų, pasiekė maloni žinią. „Still“ savo kultinėje techhouse laidoje „Kiss FM“ eteryje sugrojo Dave Mothersole. Ironiška, kad kai laida buvo transliuojama, pats buvau Londone, bet ne prie radijo imtuvo, o, matyt, kažkur klube ir sužinojau apie tai tik grįžęs.

Vis tik pats brangiausias man leidinys — diskas „Pasaka“. Mano galva, tai atspindi unikalų lietuviškos elektroninės muzikos etapą. Patys tuo metu nesupratome, kad pavyko surinkti ir užfiksuoti tai, kas galėjo būti prarasta visiems laikams. Nes jau įrašo komplektavimo metu prasidėjo: pas tą numirė hardas su įrašu, kitas iš vis neberanda tam tikros versijos, kurią mums kažkada davė. „Pasaką“ iki šiol prasuku mašinoje reguliariai. Pasikartoju ir pakaifuoju.

Lauris: Visi mūsu leidiniai kaip vaikai, negali atsakyti, kurį myli labiausiai. Faktas, kad pirmasis „blynas“ buvo labai įsimintinas. Aš tuo metu gyvenau San Fransiske ir asmeniškai susitikęs su vėliau geru bičiuliu tapusiu atlikėju Rithma prašiau jo sukurti remiksą, pirmosios lietuviškos šokių muzikos plokštelės pirmąjį remiksą (jį galite rasti PAKARTOT, – red. past.).

Dabar abu užsiimate gėrimų ir barų verslais, taigi nuo naktinio gyvenimo iš esmės nenutolote. Būsite jame amžinai?

Lauris: Kaip kažkas man yra sakės, kad nėra buvusių didžėjų, jais gimstama ir mirštama.  Tad visai nenustebčiau, kad įžengę į septintą dešimtį susitiksime mano ar Šarūno bare išgerti jo ar mano įmonės kuriamų gėrimų.

Kaune esate groję ir vakarėlius rengę pačiose įvairiausiose vietose, kai kurios jų tikrai nepriminė muzikos klubų. Ar lengva būdavo tartis su savininkais dėl šokių? Prisiminkite įspūdingiausias šokių vietas!

Karalius: Dažniausia būdavo sunku, kol neįvykdavo pirmas vakarėlis. Daug įspūdingų prisiminimų. Nuo Kauno mariose paskendusių automobilių iki 700 žmonių reivo tikrąja ta žodžio prasme „Bare 91“ Šiaurės prospekte. Nesuprantu iki šiol kaip ten tų žmonių tiek tilpo ir kaip tas pastatas nesugriuvo.

Lauris: Mane iki šiol baugina prisiminimai, esu ne kartą tai sapnavęs, kad darome vakarėlį, kuriame niekaip netelpa žmonės. Patikėkite, tas chaosas nėra labai gerai. Gal tai pakaso savimeilę, bet situacijų tikrai būta nevaldomų: griūvančios tvoros ir kelis šimtus metrų nusitęsusios eilės.

Pamenu, į vieną iš „RyRalio“ gimtadienio vakarėlių vietoj planuotu 300-400 žmonių pasirodė daugiau nei 1000. Suvaldyti minios nebuvo įmanoma, kaip ir prasilenkti pastato laiptinėje. Aš iki šiol tikiu, kad vakarėliai skirtingose, dažnai tam nepritaikytose erdvėse yra labai smagu, ir pats mieliau renkuosi lankyti tokius, nei pasirodymus klubuose.

Grosite „Rock’n’Rolla“, visai netoli paskutinės „RyRalio“ stotelės Kaune – buvusio „Pop Star Bar“. Ar, žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, nuosavo baro atidarymas buvo geras sprendimas? O gal tas verslas turėjo įtakos DJ dueto pabaigai?

Karalius: Manau, tai buvo natūrlus žingsnis į priekį. Pavienių renginių organizavimas išsivystė į pastovią veiklą. O kalbant apie pabaigą, manyčiau, tai buvo tam tikros epochos pabaiga. Tame susipynė daug aspektų. Tai ir krizė, kuri palietė visą muzikinį ir klubinį gyvenimą, tai ir tam tikros kartos pabaiga. Manau, būtų galima surengti diskusijų apie tai vakarą kokiame nors festivalyje ar muzikos renginyje.

Iš kitos pusės, būtent „Pop Star Bar“ mus atvedė ten, kur esame dabar. Klubas vystėsi, norėjosi kažko naujo, o ir pati veikla atvėrė galimybes tai daryti. Nusprendėme ieškoti antros, bet mažesnės vietos. Taip gimė viskio baras Kaune. O iš čia kiekvienas pasukome skirtingais gėrimų pasaulio keliais, bet vis susitinkame.

2011-ieji

Lauris: Esu tikras, kad tie 12 metų kartu užkodavo tam tikrą pasaulėžiūrą ir identiškas nuomones bei vertybes. Abu dirbame „craft“ industrijoje ir vadovaujame įmonėms, kurios kuria kokybiškiausius ir inovatyviausius gėrimus šalyje. Tai negali būti tiesiog sutapimas. „Pop Star Bar“ buvo tramplynas į HoReCa sektorių, ten įgijome daug žinių, kurias naudojame kasdien. Manau, tai buvo vienas geriausių mūsų sprendimų.

Paantrinsiu Šarūnui, kad klubinę kultūrą ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje tuomet parklupdė ekonominė krizė. O muzikinė veikla jau kuris laikas prieš ją baigiant buvo tik gerai matomas mūsų hobis. Mes keldavomės ryte ir keliaudavom į biurą dirbti renginių organizavimo ir barų valdymo srityje.

Lauris Lee. Motiejaus Gaigalo nuotr.

Ar artimai bendraudavot su „RyRalio“ gerbėjais? Galbūt su kai kuriais likot draugai ir duetui nutraukus veiklą?

Karalius: Tikrai su daugeliu. Nuolat susitinku, jų tikrai daug. Nuo verslo partnerių iki tokių, kurie liko itin gerais draugais.

Lauris: Pažįstu bent 5 poras, kurios susipažino „RyRalio“ vakarėlyje, o vėliau sukūrė šeimas. Iki šiol su daugelių vakarėlių lankytojų, vėliau tapusių draugais ar gerais pažįstamais, palaikome ryšį, su kai kuriais turime verslo santykių. Galų gale net dvibučio, kuriame gyvenu, kaimynas yra prisiekęs „RyRalio“ gerbėjas.

Ar vakarėlio metu priimsit kūrinių užsakymus iš ištikimiausių fanų?

Karalius: Ar neturėtume tuomet planuoti vakarėlio, truksiančio bent dvi paras? Aš jau dabar, kuomet pradėjau atsirinkinėti plokšteles iš kolekcijos dalies, kuri neiškeliavo į biblioteką (o plokštelių liko dar kokie 700-800), ėmiau nervintis. Nes kiek bepaimčiau kokią plokštelę, tiek norisi ją pagroti. Tad vien mano setas galėtų trukti 8 valandas.

Lauris: Gal šįkart leisime sau nuspręsti, ką jūs norite išgirsti labiausiai. Tikrai bus ir „Sultry Blue“, ir visi kūriniai, kuriuos grojant minia dainuodavo.

Daugiau apie renginį.

Daina Dubauskaitė

Ateinantį savaitgalį net du kartus savo spektaklį ZOOG kauniečiams ir jų svečiams pristatys duetas iš Izraelio Amir Guetta ir Hemda Ben Zvi. „Kaunas 2022“ inspiruoto pirmojo tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo“ dalyviai kaip menininkai formavosi Izraelyje ir Italijoje, baigė „Le Lido“ cirko meno mokyklą Tulūzoje. Į Kauną menininkai atvyksta vieno iš festivalio organizatorių Lietuvos šokio informacijos centro dėka, kaip šiuolaikinio cirko projekto „Circusnext“ dalyviai. Jų kūrinys ZOOG („pora“ hebrajų kalba) – tai galimybė iš arčiau pažvelgti į dviejų akrobatų santykį, jų rutiną ir ritualus. Daugiau apie savo darbą ir santykius pasakoja patys Amir ir Hemda. 

Kartu kuriate nuo 2013-ųjų, o ką veikėte iki pažinties?

Hemda: Darbas su Amiru man yra pirmoji profesionali patirtis. Tiesas, būdama paauglė pasirodžiau su viena Izraelio cirko trupe.

Amir: Ir man darbas su Hemda – pirmoji tokia kūrybinė patirtis. Iki tol buvau akrobatas, kapueiros šokėjas, būgnininkas, pasirodydavau su įvairiomis menininkų grupėmis. Per daugelį metų kapueira mane išmokė skaityti partnerio kūno kalbą, sinchronizuotis. Ir prisidėjo prie noro dirbti duete, ne vienam. 

Christian Lauzin nuotr.

O kas konkrečiai įkvėpė sukurti ZOOG?

ZOOG seka mus nuo darbo kartu pradžios, jis bėgant laiku tapo labiau kompleksinis. Pirmiausia tai buvo būdas atrasti vienas kitą ir mūsų judesio kalbą. Kai mudviejų ryšys sustiprėjo, supratome, kad ZOOG, kaip mūsų santykių augimo dokumentą, galime rodyti scenoje. Norime rodyti ne tik gražias santykių akimirkas, ką labai mėgsta daryti žmonės, bet ir sunkumus bei išbandymus.

Pasirodymo aprašyme teigiama: „Netradiciškai pasiskirstydami fizinius elementus, atlikėjai nesitaiko prie lyčių normų ir įprastų partnerinės akrobatikos vaidmenų“. Ar laužote tik meninius stereotipus, ar ir gyvenimo būdo?

Tiesą sakant, niekada neskyrėme daug dėmesio tam, kad esame „apsikeitę“ akrobatų rolėmis. Pradėjome kaip du draugai, žaidžiantys vienas su kitu. Netikime, kad roles reikia priskirti ir pagal jas elgtis. Tikime laisve ir lygybe tiek scenoje, tiek gyvenime. Kiekvienas laisvas pasirinkti, ką mėgsta ir nori veikti. Savo skirtumais papildome vienas kitą.

Ar darbas kartu padeda santykiams?

Visą parą būti su tuo pačiu žmogumi nėra paprasta. Pradėję dirbti kartu turėjome sunkumų, daugelį jų kėlė būtent darbi nė reikalo pusė. Visgi ZOOG padeda į santykius pažiūrėti iš šalies, pastebėti ir suprasti savo elgesį. Taip keičiamės ir stipriname bei geriename pačius santykius. Žinoma, būna visko, bet šiuo metu vienas kitą suprantame geriau, ir problemas išsprendžiame greičiau bei sveikiau. 

Pastebėjome, kad naudojate vieną el. pašto dėžutę. Ar ji – tik darbui, o šiaip turite po asmeninę?

Cha cha, taip, ji lyg ir darbinė, bet Amiras ją naudoja ir visiems kitiems reikalams, bet jis internete ne itin aktyvus. Hemda turi ir asmeninę.

Ar ZOOG skirtingose šalyse sutinka skirtingai?

Mūsų patirtis rodo, kad publika ir jos reakcijos tikrai labai įvairios. Kartais žiūrovai labai mandagūs, kartais itin daug juokiasi, kartais reaguoja aktyviai, kartais – sėdi tyloje. Visgi po pasirodymo reakcijos būna panašios. Tai įrodo, kad net ir labai kultūriškai skirtingose šalyse žmonės išgyvena panašias asmenines patirtis. Kitaip tariant, visi mes žmonės. 

Ar yra tekę ką nors paaukoti dėl meno?

Priklauso nuo to, ką laikytume auka. Visas mūsų gyvenimas sukasi aplink darbą, bet tai — mūsų pasirinkimas. Beveik nebūname namie, kartais susižalojame, jaučiame skausmą, sunku išlaikyti ir mėgautis artimomis draugystėmis, esame toli nuo šeimų. Visgi tuo pačiu mėgaujamės gyvenimu kelyje, nuolat susipažįstame su naujais žmonėmis. Kai po pasirodymo žiūrovai prieina ir papasakoja, ko pasisėmė, ar pasidžiaugia, kad pralinksminome, būna labai malonu.

O, beje, kiek jums svarbi muzika?

Jaučiame, kad muzika tikrai gali pakeisti ir „užrakinti“ kūno išraišką, ir tai yra viena priežasčių mūsų sprendimui muzikos savo pasirodymuose nenaudoti — pasitelkiame tik kūnų ir juos supančio pasaulio ritmą. Tai leidžia valdyti laiką ir reaguoti į tai, kas vyksta aplink. Muzika gi savotiškai įrėmina procesą, o mes siekiame jo metu mėgautis ir išnaudoti dabarties momentą. 

Ar, be ZOOG, turite ir kitų projektų?

Kaune pristatysime trumpąją ZOOG versiją — ji trunka pusę valandos. Ilgąją dar tobuliname, jos premjera numatyta kitų metų sausį Prancūzijoje. Galvojame ir apie kitus projektus, bet šiuo metu dirbame tik su ZOOG.

„ConTempo“ festivalio metu jus išvysime dviejose gana skirtingose vietose. Kačerginė – ramus kurortinis priemiestis, čia šoksite šeštadienį, o sekmadienį susitiksime Vytauto Didžiojo karo muziejaus kieme. Ar lokacija turi įtakos jūsų kūnams?

Pasirodymui įtakos gali turėti daug kas. Kaskart mūsų šou vis kitoks, žinoma, tai lemia ir vieta, kurioje pasirodome. Tai gali būti ir uždara erdvė, ir atvira. Mums patinka intymūs pasirodymai, kai jaučiame publikos artumą, o ji jaučia kartu su mumis. Visgi smagu ir didelėse erdvėse, stebint didelei auditorijai. 

Kaip manote, koks yra gatvės vaidmuo šiandienos kultūroje? Ar menas gatvėse gali turėti įtakos svarbiems pokyčiams visuomenėje bei būti jų dalimi?

Menas gatvėje yra puiku! Tai leidžia patiems įvairiausiems žiūrovams atrasti pačius įvairiausius pastatymus. Menininkams tai – nauji iššūkiai ir naujos galimybės. Mes tikime, kad menu galima – ir reikėtų – dalintis bet kurioje vietoje, bet kuriuo metu. Dalintis idėjomis, istorijomis, emocijomis, padėti žmonėms susijungti. 

Ne visur kol kas paprasta peržengti išankstines žiūrovų nuostatas ir lūkesčius, bet tai laiko ir įpročio prie naujovių klausimas. 

Spektaklis “Zoog”  bus rodomas rugpjūčio 24 d. 15 val. Kačerginės Liepų parke ir rugpjūčio 25 d. 17 val. Kauno Vytauto Didžiojo muziejaus kieme. Festivalis „ConTempo“ inicijuotas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, organizuojamas kartu su VšĮ „Kultūros platforma“ ir Lietuvos šokio informacijos centru. Festivalį remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos kultūros ministerija.

contempofestival.lt

„Kaunas 2022“ inf.

Ateinantį savaitgalį Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokšte vienas kitą keis karilionistai atlikėjai iš Lietuvos ir užsienio – Tarptautinis Kauno kariliono muzikos festivalis jau trečiąkart nematomu varpų gaudimu sujungs vasarą ir rudenį. Festivalį šeštadienį, rugpjūčio 31 d. popiet atidarys ukrainietės Irynos Riabchun „Dedikacija Johannui Sebastianui Bachui“. Su Belgijos karališkosios „Jef Denyn“ kariliono mokyklos absolvente pasikalbėjome apie jos patirtį muzikos pasaulyje ir, žinoma, Bachą, su kuriuo I. Ryabchun santykis – itin jautrus.

Ar prieš pasinerdama į kariliono pasaulį jau turėjote muzikinės patirties? Kodėl pasirinkote šį instrumentą?

Taip, jau buvau Ukrainos nacionalinės muzikos akademijos absolventė, diplomuota pianistė. Esu tarptautinio pianistų konkurso „Resonances“ Paryžiuje žiuri narė, o ir keleto tarptautinių konkursų laureatė. Toje pat akademijoje studijavau ir vargonų specialybę. Kai Kijevo nacionalinėje menų akademijoje, kurioje dirbu, atsirado mobilus brolių Botvinko karilionas, o tai buvo prieš trylika metų, mane paskyrė juo skambinti. Tuomet Belgijos karališkosios kariliono mokyklos vadovas Jo Haasen pakvietė mane studijuoti. Tai tapo nauju mano muzikinės veiklos tarpsniu, drauge ir iššūkiu – nauji projektai, naujos kūrybinės galimybės ir apskritai naujas muzikos pasaulis.

Gal galite daugiau papasakoti apie klasikinės ir akademinės muzikos sceną Ukrainoje?

Ukraina ypač pažengusi muzikos švietime, kompozicijoje ir atlikime. Akademinio šios srities švietimo pradžia – dar XVII amžiuje. Klasikinė Ukrainos muzika paremta mūsų šalies folkloro tradicijomis. Tarp žymiausių Ukrainos atlikėjų – sopranas Solomiya Krushelnytska, kuri buvo laikoma viena geriausių „Madame Butterfly“ atlikėjų. Geriausias XX a. pianistas – Vladimiras Horovitsas, iš šiuolaikinių muzikantų išskirčiau Valentiną Silvestrovą.

Belgijos „Jef Denyn“ karališkoji kariliono mokykla, esanti Mecheleno mieste – pirmoji ir didžiausia pasaulyje, o jūs – pirmoji ją baigusi ukrainietė. Kokia tai buvo patirtis? Galbūt įkvėpėte ir kitus Ukrainos muzikantus?

Studijuoti Mechelene buvo didelė garbė ir nuostabi patirtis. Gavusi diplomą toliau specializavausi baroko muzikoje. Dabar šioje aukštojoje mokykloje studijuoja du jauni ukrainiečiai, ir yra nemaža tikimybė, kad kitais mokslo metais jų bus dar daugiau.

Elizavetos Rulyovos nuotr.

Ar turite mėgstamiausią karilioną? Kur jis?

Žinoma, maloniausia man skambinti Mechelene esančio Saint Rumbolt bokšto karilionu. Ukrainoje – Hošivo vienuolyno karilionu ir mano jau minėtu Botvinko brolių instrumentu.

Papasakokite dar apie tarptautinį Hošivo kariliono festivalį!

Pats vienuolynas – labai gražioje vietoje prie Karpatų kalnų. 2013-aisiais čia įrengtas 51 „Petit & Fritsen“ varpų karilionas. Nuo tada kasmet čia rengiamas tarptautinis festivalis, kuriame dalyvauja tokie atlikėjai, kaip lenkė Anna Kasprzycka, belgas Mark van Bets, taip pat – Ukrainos prezidentinis orkestras, Ivano-Frankivsko operos teatro orkestras. Svarbu tai, kad pastaruosiuose festivaliuose pasirodė ir jaunieji karilionistai iš vienuolyną supančio regiono.

Kaip bendraujate su klausytojais? Ar skambindama nutuokiate, kiek jų yra, o gal apie tai visai negalvojate?

Repetuodama visuomet galvoju apie auditoriją, bet koncertų metu skambinu sau, jaučiuosi lyg būčiau viena vienutėlė visame pasaulyje.

Jūsų koncerto Tarptautiniame Kauno kariliono muzikos festivalyje ašis – Johannas Sebastianas Bachas. Kodėl?

Ši idėja gimė, kai teko skambinti belgų-amerikiečių kompozitoriaus Geert D’hollander darbus „Couranta“ ir „Sarabande“, parašytus pagal Bacho originalus. Taigi nusprendžiau surinkti įvairių kompozitorių kūrinius, susijusius su Bachu. Žinoma, į šią „Bachianą“ įtraukiau ir nuostabiausius jo paties darbus, taigi kartu su publika pasinersime į istorinę kelionę per Bachą.

Atliksite ir kauniečio kompozitoriaus Vidmanto Bartulio kūrinį. Ar seniai esate pažįstama su jo kūryba?

Pirmąkart Bartulio kūrinį „The Visions of 1750“ skambinau 1998-aisiais, kai studijavau vargonų specialybę. Šiemet nusprendžiau, kad šis nuostabus darbas tiktų į „Bachianą“ ir perrašiau jį karilionui. Taigi Kaune nuskambės šios versijos premjera. Prieš tai skambinsiu Bacho choralinį preliudą „Ich ruf zu dir“, kuris ir įkvėpė Bartulio „vizijas“.

Man pagrindinė šios muzikos žinutė – ne mirtis, o amžinybė bei būdas ją pasiekti. Galbūt todėl, kad Ukrainoje turime šviesių nemirtingų herojų pavyzdžių – turiu omenyje „Dangaus šimtinę“, karinės tarnybos metu nukautą Ukrainos operos solistą Vasilį Slipaką ir tūkstančius kitų, žuvusių kovoje už mūsų šalies nepriklausomybę.

Daugiau apie  Tarptautinis Kauno kariliono muzikos festivalį

Daina Dubauskaitė

Rugpjūčio 31 ir rugsėjo 1 d. režisierė, aktorė, šokėja, buvusi TV projektų dalyvė bei laidų vedėja Ieva Jackevičiūtė Kauno miesto kameriniame teatre pristatys muzikinį judesio spektaklį-ritualą vaikams nuo 3 metų ir jų tėvams 7 RATAI, įkvėptą lietuviško folkloro ir pasaulio kultūrų.

„Tai bus šiuolaikiškas performatyvus spektaklis, kuriame aktoriai ir žiūrovai veiks drauge. Spektaklio metu senovinė Lietuvos regionų instrumentinė bei vokalinė muzika bus apjungiama šiuolaikiniu šokiu. Gyvai atliekamą kanklių, skudučių ir kitų tautiškų instrumentų bei sutartinių muziką lydės ritualiniai veiksmai“, – trumpai naująjį spektaklį pristato režisierė. Anot jos, spektaklio idėja gimė ieškant savo šaknų ir atrandant, jog visa tai turi daug sąsajų su viso pasaulio kultūrom. Ritualai per muziką ir šokį yra bendri visoms tautoms, kas atveria suvokimą, jog visi mes esame to paties pasaulio piliečiai. 

Daugiau apie požiūrį į vaikų ugdymą teatro priemonėmis bei idėją sujungti skirtingas kultūras – pokalbyje su režisiere.

Koks Jūsų požiūris į vaikus? Kaip randate priėjimą prie jų?

Į vaiką žiūriu kaip į patį šiuolaikiškiausią ir kritiškiausią žiūrovą, nes jis negali parašyti recenzijos ar išsakyti konstruktyvios kritikos. Jis arba žiūri, arba nežiūri, arba džiaugiasi, arba ne.

Vaikai yra išskirtiniai žiūrovai, visai kitokie nei suaugusieji. Todėl tiek man, tiek visai aktorių komandai yra didelis iššūkis kurti vaikiškus spektaklius. Pajusti šią kartą, atrasti tai, kas jai šiandien įdomu, kokia patirtimi mes galime su ja pasidalinti. Nenusileisti iki primityvaus vaikiškumo, bet atrasti šiuolaikišką meninę kalbą, kuri būtų suprantama jaunam žiūrovui.

Mūsų spektaklių tikslas yra šiuolaikiškais metodais, įdomiais meniniais sprendimais sukurti tam tikrą naują patirtį, galimybę patirti ne kasdienę būseną teatre. Tą mes darome savo prioritetiškai išsikeltais metodais: nesistengiame papasakoti vienos istorijos – kuriame ne siužetinius spektaklius, neturinčius nuoseklaus pasakojimo. Pasitelkiame neverbalinę kalbą – mintį išreiškiame per judesį, dainą. Ieškome interaktyvumo – siekiame įtraukti žiūrovą, kad jis pats būtų proceso kūrėjas. Neinfantilinam personažų – aktoriai nekuria personažų, tradiciškai suvokiamų vaikų teatre. Jie nėra meškiukai, kiškiukai, mergaitės ar berniukai. Jie vaidina save, atsispirdami nuo postdraminio teatro idėjos, kad aktorius yra persona, veikianti scenoje. Kad jis lyg ir vaidina toje situacijoje, bet po spektaklio lieka pabendrauti su vaikais ir prisistato savo vardu.

Spektaklio „7 RATAI“ kūrybinė komanda. Viktorijos Lankauskaitės nuotr.

Spektaklyje pasitelkiate lietuvišką folklorą, tačiau esti ir kitų kultūrų elementų. Kaip kilo tokia mintis? 

Ši idėja mane aplankė visai netikėtai. Nors savo kūryboje įkvėpimo ieškau lietuvių folklore: muzikoje, apeigose, žaidimuose, šokiuose, tačiau bet kokios tautos folklorinis paveldas man yra giliausias ir prasmingiausias dalykas. Kiekvienos kultūros šokis, daina neša tam tikrą informaciją. O besidomint Rytų filosofija, atradau daug panašumų su lietuvių kultūra, folkloru. 

Tuomet pradėjo kirbėti mintis sukurti vaikams ne spektaklį iš knygutės, parašytos vieno autoriaus, bet sukurti kūrinį-kelionę. Pasirinkau Rytų kultūroje žinomų 7 čiakrų (liet. ratų) kelionę per 7 pakopas apjungti lietuvių folkloro skambesiu, garsais, raštais, muzika. Spektaklyje taip pat girdėti airiškos muzikos sąskambių bei afrikietiškų šokių elementų bei kitų tautų kultūrų simbolikos. Tačiau neakcentavome to ir susitelkėme ties švaraus lietuviškos folkloro interpretacijos pateikimu scenoje. 

Nors vaikams įprasta groti paprastas muzikėles, yra daug mokymo metodikų ankstyvajam ugdymui iš užsienio, tačiau čia pat mes turime labai didelį vertingą paveldą. Jį pasitelkdami su aktorių komandą ir kūrėme vaikams galimybes patirti nekasdieniškas būsenas, kurios išties mus lydi kasdien ir yra visai šalia mūsų.  

„7 RATAI“. Viktorijos Lankauskaitės nuotr.

Kauno miesto kamerinio teatro inf.

Su aktoriumi Dariumi Gumausku kalbamės senose karių kapinėse Vingio parke. Fone girdisi kranklių balsai, tačiau nė kiek nebaisu – Darius iš termoso įpila kavos ir mes pradedame nuo filosofijos: visko pradžia ir pabaiga yra kalnelis su kryžiais. Iš tiesų kalbamės ne apie tai, apie ką turėtume, – lygiai po savaitės įvyks išeivijos lietuvio Tomo Vengrio vaidybinio kino filmo „Gimtinė“ premjera. Šiame filme Darius Gumauskas ne miršta, o myli.

Akimirka iš „Gimtinės“ filmavimo aikštelės. Vilijos Buivydės nuotr.

Dariau, kas lengviau kino aikštelėje ir teatro scenoje – mirti ar mylėti?

Kad nelabai daug aš tų meilių vaidinęs. Ji man paslaptis. Geneali aktorė Monika Mironaitė tik sulaukusi garbaus amžiaus prisipažino: „štai dabar jau žinau, kaip vaidinti meilę“. Aš dar nežinau. Paprastai scenoje ar filmuodami su kūrybine komanda sutariame, kas yra meilė. Tada jau dėlioji mozaiką iš įsivaizduojamų ar savo galvoje sukurtų jausmų, gerai žinomų istorijų, atmintyje iškilusių detalių. Kartais žmonėms tame paveiksle pasiseka atpažinti save, bet jei ne, tai juk visi kiti geriau žino, kaip yra su ta meile. Lietuvos žiūrovai supranta, kaip žaisti krepšinį ir koks turi būti kinas.

O mirti scenoje – paprasta. Nedramatizuoju mirties, nuo vaikystės ja domėjausi. Kai senelis staigiai mirė ir gulėjo šaltas, paslapčia jam įgnybiau, nes buvau įsitikinęs, kad eilinį kartą apsimetinėja. Jei rimtai, Vingio parko karių kapinės – nėra slegianti vieta. Gal todėl jos nesibaido nei vaikai, nei šunys. Čia guli įvairių tautybių, įvairių konfesijų žmonės, mėnuliukai, kryžiukai, – susimaišęs pasaulis. Taip turi būti ir ant žemės…

Ir tame pasaulyje mes – pilni išankstinių nuostatų…

Dažniausiai į kiną ar teatrą ateiname žinodami, kaip viskas turi būti. Nematome to, kas ten yra dabar. Bet nuostatos gali pasikeisti per dvidešimt minučių.

Akimirka iš „Gimtinės“ filmavimo aikštelės. Vilijos Buivydės nuotr.

Ar tos dvidešimt minučių apsprendžia, kokį vaidmenį pasirinksi?

Apsisprendimą lemia daug dalykų, kartais – netgi nuotaika. Skaitai scenarijų, bet skaitai ir neveža. Tada atsisakai. Čia matyt yra klišė, kad aktorius turi viską mokėti ir galėti. Vienokie juk norai dvidešimt penkerių ir kitokie, kai tau – keturiasdešimt penkeri. O kartais suabejoji, ar sugebėsi sukurti vaidmenį per tokį trumpą laiką, kuris tau duotas, – aš dirbu lėtai.

Kine, jei pavyko padaryti gerą dublį, nuo širdies akmuo iškart nukrenta, eini ruoštis kitam. Bet jei nepavyko, o laiko jį pakartoti nebėra, lieka kažkoks žvyras. Teatre paprasčiau – vaidmenį gali po truputėli taisyti, remontuoti.

Kas tau labiau tinka prie veido – teatras ar kinas?

Man patinka miksuoti – teatras ir kinas yra skirtingos meno rūšys, tačiau vaidmens prigimtis juk ta pati. Atsiranda tema, kuri jaudina, pradedi ją vystyti į vieną ar kitą pusę.

Tomo Vengrio kino filme „Gimtinė“ sukūrei Lietuvoje likusio pagrindinės herojės mylimojo vaidmenį. Kas tave sujaudino „Gimtinės“ temoje?

Be abejo laikotarpis. Šiandien garsiai skamba Baltijos kelio trisdešimtmetis. Pats dalyvavau tuose įvykiuose, todėl tai negali nejaudinti. 1989-aisiais man buvo penkiolika. Tėvas į Baltijos kelią važiavo savo moskvičiumi, o kartu vežė mamą, sesę ir brolį. Pakeliui jie įstrigo kamščiuose ir moskvičiukas užrūko. Aš su draugais važiavau tėvo gamyklos autobusu. Prisimenu blokadą, kai tarp fūrų ieškodavome benzino ir ranka tikrindavome, ar jis geras, ar blogas.

Paskui tėvai pateko į pertvarkos mėsmalę – abu neteko darbo. Mama spėjo persikvalifikuoti, turėdama filologės išsilavinimą vėliau daug metų dirbo „Sodroje“. Tėvas liko dirbti gamykloje be jokio užmokesčio. Kad išmaitintų mus laikė karves, vištas, kiaules.

Akimirka iš „Gimtinės“ filmavimo aikštelės. Vilijos Buivydės nuotr.

Su klasioku kontrabanda vežėme cigaretes į Kaliningradą. Prasmukdavome pro lietuvių apsaugą į rusiškus traukinius, sutardavome su palydovėmis ir įlysdavome į patalynės skyrių. Cigaretes parduodavome bobulėms, o paskui grįždavome tuo pačiu keliu atgal, prisipirkę kavos malimo mašinėlių. Kelionė atgal baigdavosi vagone restorane ir mums tai buvo nuotykis. Tokia buvo mūsų jaunystė, Lietuvos jaunystė – nubrozdintas laikas. Niekada neturėjau panašaus vaidmens, tai buvo pirmasis pasiūlymas suvaidinti vyrą iš šio laiko. Man nuoširdžiai buvo įdomus jauno Amerikoje užaugusio režisieriaus požiūris į to meto paradoksus ir į Lietuvą.

Turbūt nenorėtum į tokią Lietuvą grįžti?

Tai buvo laikas, kai nieko nebuvo – nei cukraus, nei benzino. Tuo metu daugelio kurso draugų tėvai buvo praradę darbus. Mūsų kurso vadovė Dalia Tamulevičiūtė kartais, kai matydavo, kad visai badaujame, atnešdavo lėkštę bulvinių blynų arba išsiųsdavo kurį nors nupirkti penkių batonų ir kefyro. Paskui dekanė Ona Pakienė suprato, kad visas Teatro ir kino fakultetas neturi už ką valgyti. Tuomet ji sugalvojo prie budinčiosios padėti padėklą su margarinu, duona ir sūriu bei arbata. Kiekvieną rytą! Besibaigiant mėnesiui, nė kiek nesigėdydami, jau visi tos arbatos pildavosi ir kimšdavo bulką su margarinu. Tuo metu gal dešimt ar dvylika kilogramų buvau pametęs, tačiau tas laikas mums neatrodė dramatiškas. Jis netrukdė nei draugystei, nei meilei, nei grįžus namo į Kauną traukiniu be bilieto su bičiuliais išgerti vyno. Tai buvo jaunystės, testosterono, Lietuvos ir asmeninių apsisprendimų laikas.

Tuo metu daug žmonių išvyko iš Lietuvos, iš savo gimtinės. Ar tau nebuvo kilęs toks noras?

Gal, dėl to, kad esu provincialus, jaukiai jaučiuosi Lietuvoje, tuose keliuose brangiuose taškuose, kuriuose dažnai būnu: čia – Vilniuje, namuose – Kaune, Ežerėlio miestelyje ir Labanore. Niekada nežinai, kaip susiklostys likimas ir negali spjauti į ubago terbą bei lazdą. Jei reikės važiuoti uždirbti pinigų – važiuosi. Dabar juk jau ne tas laikas, kad nebegalėtum sugrįžti, ne iš sovietinės Lietuvos bėgi. Visai norėčiau žiemas leisti ten, kur šilta, – kad ir Ispanijoje.

Akimirka iš „Gimtinės“ filmavimo aikštelės. Vilijos Buivydės nuotr.

Uždirbsi iš filmų milijoną ir…

Kad vis kaip devyni šimtai tūkstančių, taip devyni šimtai… Sumoki mokesčius, lieka septyni (juokiasi). Štai todėl ir sakau – vaikai, kurie norite studijuoti aktorystę, mokykitės ne Lietuvoje, o studijuokite Anglijoje ar Lenkijoje bei mokykitės kalbų, nes tik tuomet galėsite ieškoti savo veiklai platesnių rinkų. Būtent taip daro Skandinavijos aktoriai. Gerai išmokę anglų kalbą, jie grįžta dirbti į Skandinavijos teatrus, tačiau daugelis iš jų dalyvauja tarptautinėse atrankose, nes supranta, kad mažoje rinkoje milijonų neuždirbsi.

Filmo platintojų inf. / Laisvės Radzevičienės interviu

Vilijos Buivydės nuotraukos

Didžiausias šiuolaikinio meno renginys šalyje – Kauno bienalė – artėja link finišo tiesiosios. Keturis mėnesius skirtinguose miesto muziejuose, galerijose ir viešosiose erdvėse pristatoma trisdešimties tarptautinių menininkų ekspozicija „Po išvykimo | Prieš atvykstant“ . 12-oji Kauno bienalė lankytojų laukia iki rugsėjo 29 d., o susipažinti su kūriniais, menininkais ir Kauno kontekstais kviečia parodos gidės Ugnė Pavlovaitė ir Eglė Urmanavičiūtė.

Akimirka iš Kauno bienalės ekskursijų. Martyno Plepio nuotr.

Esate gidės, kuo jus sužavėjo ši profesija?

Eglė: Save, kaip gidę, netikėtai atradau dirbdama muziejuje ir man tai patiko. Mėgstu žmones ir jų savitus būdus suvokti pasaulį. Kaskart laukdama ekskursijos nežinau, kokios kompanijos sulauksiu. Pirmos kelios minutės prabėga kol mėginu pajausti jų nuotaiką, tempą, klausiu savęs, ar su šita komanda galima juokauti ir, kaip galima juokauti, ar reikia dalykiško, ar kaip tik atviro ir nuoširdaus bendravimo. Gidavimas man pirmiausia apie tai ir yra – apie bendravimą. Ir apie paslaptis. Kai ruošiuosi ekskursijai, stengiuosi įtraukti daugiau „virtuvės“ ir atskleisti proceso svarbą, priešingu atveju – tai tebūtų rodymas pirštu į daiktus.

Ugnė: Esu nauja gidavimo sferoje. Manau, kad gidas turi būti visiškai lankstus, tolerantiškas ir labai empatiškas grupės atžvilgiu. Taip pat, turi mokėti greitai prisitaikyti prie nenumatytų aplinkybių, todėl man, kaip meno vadybininkei, rizikų numatymas ir valdymas yra didelis iššūkis. Kaskart kruopščiai pasiruošdama tekstus, atsižvelgiu į tai, kad žmonėms ,,sausa” informacija tikrai nebus įdomi, todėl pasistengiu sužinoti ką nors naujo papildydama turimas žinias įdomiais faktais apie menininką arba kūrinį. Šis pažinimo būdas praturtina ne tik mane, bet ir ekskursantus.

Pažįstate šiųmetę Kauno bienalę kaip niekas kitas – prisidėjote prie ekspozicijos instaliavimo darbų, pasitinkate lankytojus Bienalės informacijos taške, vedate ekspozicijos turus. Kas labiausiai žavi ir kelia iššūkius dirbant tokio dydžio šiuolaikinio meno festivalyje?

Eglė: Mane labiausiai žavi tai, kad niekada nežinai, koks bus rytojus. Instaliavimo ir pasiruošimo metu tai buvo ypač ryšku. Tu keliesi ryte ir galvoji – „Na, kas tokio bus šiandien?” Tai ir įdomiausia, ir sunkiausia, buvo situacijų, kai net nežinai nuo ko pradėti ir kurį „gaisrą” pirmiau gesinti. Tokiame intensyviam laikotarpy, manau, tai labai natūralu.

Ugnė: Viso proceso metu mane labiausiai žavi ne tiek iššūkiai, kurių netrūko, ypač pasirengimo metu, bet bendravimas su žmonėmis, kontaktų užmezgimas su Kauno bienalės dalyviais ir kuratoriais. Santykių tinklo kūrimas, kuris yra vienas svarbiausių organizacijos formavimo aspektų ir mūsų kasdienės rutinos dalis.

Ugnė Pavlovaitė. Gintarės Žaltauskaitės nuotr.

Ugne, turite patirties užsienio meno organizacijoje, kokius panašumus ar skirtumus pastebite labiausiai?

Ugnė: Vienas labiausiai jaučiamų skirtumų – tai komandos dydis ir suinteresuotų organizacijų įsitraukimas į bendrą veiklą. ,,EVA International” komanda yra labai maža, tačiau jie veikia tiksliai, labai koordinuotai. Galbūt, esant mažesnei komandai, kiekvienas narys turi galimybę užmegzti artimesnį tarpusavio ryšį, priešingai nei didelėje komandoje. Taip pat, mane nustebino Limeriko mieste esančių organizacijų solidarumas siekiant įgyvendinti šiuolaikinio meno projektą. Panašumų tarp Kauno bienalės ir „EVA International“ yra tikrai daug, kadangi abi organizacijos siekia užtikrinti profesionalaus šiuolaikinio meno sklaidą mieste, panaši ir proceso eiga. Džiaugiuosi naujomis patirtimis ir suteiktomis galimybėmis, kurias galiu įgyvendinti savo gimtajame mieste – Kaune. Abi patirtys buvo naudingos ir įdomios.

Egle, esate gidė ir Kauno bienalės, ir „Ekskurso“ komandose – kokius panašumus bei skirtumus pastebėjote? Kuo jus patraukė Kauno bienalė?

Eglė: Skirtumas tas, kad bienalės kontekstas yra kur kas platesnis ir mes aplankome keletą kūrinių. „Ekskurso“ ekskursijose mes akcentuojame vieną objektą ir einame, kiek įmanoma, gilyn to vieno objekto kontekste. „Ekskurso“ pagrindinis tikslas – pažinti ir tyrinėti savo miestą, įkišti nosį ten, kur paprastai neužeitum arba kaip tik naujai pažiūrėti į sau įprastą vietą. Na, o Kauno bienalėje norisi sukurti ir pasakojimą, ir nuotaiką, „atvesti“ žmones į šių metų temą ne tik pasakant pavadinimą, bet ir sukelti tą lengvą levitacijos jausmą. Sąmoningai stengiuosi Kauno bienalės ekskursijose per daug neinstruktuoti prieš apžiūrint kurį nors darbą ir leisti pirmiau pamatyti, leisti kiekvienam manyti ir matyti tai, ką norisi, paskui mes tai aptariame. Taigi, esu sugalvojusi sau tokią mažą taisyklę – netrukdyti ir nevadovauti, stengiuosi daugiau sukurti nuotaiką. Net nežinau ar esu gidė, ar labiau palydovė, bičiulė. (juokiasi)

Eglė Urmanaviciutė. Gintarės Žaltauskaitės nuotr.

Ko labiausiai laukiate artėjant ekskursijai?

Eglė: Ekskursantų. Tai būtina geros ekskursijos sąlyga. O paskui – laukiu tų pirmųjų žvilgsnių ir reakcijų, leidžiančių man suprasti, pajausti, kokie yra žmonės šįkart ir, kokia bendra grupės nuotaika. Jei tai pavyksta per pirmas keletą minučių, žinau, kad viskas bus gerai.

Ugnė: Kartais nutinka taip, kad viename ture neplanuotai susitinka draugai arba kaimynai, tai malonūs atsitiktinumai. Be abejo, lauktai ar nelauktai, prieš kiekvieną ekskursiją atsiranda jaudulys, kuris skatina objektyviau įvertinti pasiruošimą, motyvuoja gilinti žinias. Stengiuosi atrasti galimas interpretacijas, peržvelgti tekstą iš lankytojo perspektyvos ir susidėlioti esminius akcentus. Man ypač svarbu supažindinti su šiuolaikinio meno ir Bienalės koncepcija. Taip pat, laukiu svečių įvertinimų, kurie dažniausiai pasireiškia nuoširdžiomis šypsenomis arba inicijuota diskusija apie patirtis. Maloniausia, kai žmonės sugrįžta aplankyti ekspoziciją dar kartą.

Kauno bienalė siūlo tris temines šių metų parodos ekskursijas Kauno geležinkelio stotyje, Kauno Paveikslų galerijoje ir kituose objektuose. Dvi iš jų vedate jūs. Kaip kiekvieną jų galėtumėte apibūdinti ir kokie akcentai jums svarbiausi?

Ugnė: Ekskursija „2 žingsniai“ yra labai lietuviška. Tai savotiškas tapatybės identifikavimas šiandieniame globaliame kontekste. Ką iki šiol pastebėjau, vienas ryškiausių ekskursijos motyvų, kurį galėčiau išskirti, yra nesibaigianti kelionė per nemalonius praeities įvykius, kurie sukelia kančią ir nuolatinį laukimo jausmą. Ypač jautri tema, kuri taip pat vyrauja ekskursijoje ,,2 žingsniai“ – migracija. Žvelgiant į nuolatos vykstančius pokyčius ir globalizaciją, kvestionuojama lietuvių tautos kelionė.

Vienas iš įdomiausių aspektų – ekskursijos pabaiga, kuomet atskleidžiame, ką reiškia ekskursijos pavadinimas, kur galima nueiti dviem žingsniais ir kaip toli esame vieni nuo kitų. Ryškiausias kūrinys, kuris, galbūt, mažiausiai pastebimas, tačiau ypatingai svarbus kalbant apie asmeninę patirtį yra Alberto Garutti grindinio plokštės. Labiausiai žavi įsimintina, jautri bei prasminga menininko frazė jose bei idėja skleisti ją po visą pasaulį. Visai kaip ir mes, lietuvių tauta, kuri šiomis dienomis pasiklydusi po visą pasaulį. Tai man – šios ekskursijos akcentas.

Akimirka iš Kauno bienalės ekskursijų. Martyno Plepio nuotr.

Eglė: Kai su kolegomis dar tik kūrėme temas ir diskutavome apie būsimas ekskursijas, aš tiesiog „užsigrobiau“ Geležinkelio stotį, sakydama „mano“. Ji man labai patinka kaip pastatas ir kaip miesto objektas. Žavi tai, kiek emocijų sugeria stotys, atvykimo-išvykimo vietos; man iki šiol yra nuostabu ir mistiška, kad traukiniai nevėluoja – jie išvyksta tiksliai tą minutę. Tai yra kažkoks fantastinis dalykas.

Kauno geležinkelio stotis – labai turtinga įvairiausių temų vieta. Į kurią pusę eisi – rasi istoriją. Šiųmetės Kauno bienalės tema „Po išvykimo | Prieš atvykstant“ neišvengiamai susijusi su laukimu ir tokia nesvarumo būsena, kai tu jau nebe čia, bet dar ir ne kitur. Tad geležinkelio stotis yra ideali vieta šiai temai plėtoti. Pavyzdžiui, vos užėjus į laukimo salę mes išgirstame tokius keistus garsus. Tai yra vienas mano mėgstamiausių darbų – Naufus Ramírez-Figueroa spiritizmo seansas, kviečiantis sugrįžti išnykusias paukščių rūšis (aut. past.: „Išnykusių paukščių giesmės, anksčiau nežinomos mokslui, bet atkurtos spiritizmu, 1“). Smagu stebėti žmonių reakcijas į tuos garsus: vieni įtariai dairosi, iš kur tie garsai, kiti nė nepastebi, kad stotyje atsirado kažkoks „svetimkūnis“. Kartą ekskursijoje vienas žmogus net atitarė jiems, pamėgdžiodamas mums įprastų paukščių giesmę, įvyko žavingas „dialogas“. Išnykusių rūšių tema gana minoriškai susijusi su laukimo tema: esi laukiamojoje salėje ir klausaisi tų, kurie nesulaukė tavęs. Visi Geležinkelio stoties objektai vienaip arba kitaip kalba apie laukimą, vienišumą, randus. Tiesa, nederėtų nusiteikti, kad tai vien slogūs kūriniai, greičiau – meditatyvūs. Pavadinimas „99 metrai“ – simbolinis, fizinio nuotolio prasme – tai trumpiausia ekskursija, tačiau idėjų ir patirčių matavimo vienetais – nukeliaujame už horizonto linijos, todėl ir kviečiame „nueiti savo ilgiausius 99 metrus“. Turiu paminėti, kad šioje ekskursijoje nestinga kritikos ir net sarkazmo, tad šio žanro mėgėjai nelieka abejingi.

Akimirka iš Kauno bienalės ekskursijų. Martyno Plepio nuotr.

Ką jums pačioms reiškia kelionė?

Eglė: Čia galima atsakyti arba labai praktiškai, arba labai filosofiškai. Kelionė bet kuriuo atveju reiškia kažkokį virsmą – ar fizinį, ar idėjinį. Atrasti ir nustebti – tai man patinka labiausiai ir didžiausia šių dalykų tikimybė – kelionėse.

Ugnė: Man, kelionė yra dinamika ir šioks toks pokytis, galbūt jis smulkus, galbūt jis drastiškas, bet savotiškas pokytis visame kame.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Artimiausių ekskursijų datos

Kauno bienalės inf.

Paskutinį mėnesį skaičiuojanti 12-oji Kauno bienalė „Po išvykimo | Prieš atvykstant“ Geležinkelio stotyje Kaune įkūrė ne tik videokūrinius, garso darbus ar objektus instaliacijose. Čia kiekvieną šeštadienį į lankytojų klausimus atsako profesionali būrėja Austėja Šimkūnaitė. Ją sutiksite menininko Karol Pichler kūrinyje „Time Squares“ („Laiko kvadratai“). Geležinkelio stoties laukiamojoje salėje esančioje instaliacijoje menininkas įprasmina praeitį, dabartį ir ateitį; pastarajai atstovauja Austėja. Būrėja, įprastai dirbanti nuotoliniu būdu, žavisi galimybe dirbti su menininku ir mėgaujasi gyvu bendravimu su parodos lankytojais. Mergina siekia išsklaidyti stereotipus, sklandančius apie būrėjus (esą, tai – vyresnio amžiaus moterys, pasidabinusios margais sijonais, blizgančiais papuošalais, skaromis ar pan.). Taip pat, Austėja, vertindama atsakomybę ir psichologiją, būrimą laiko specialybe ir primena, kad kiekvieno ateitis – jo rankose, o kortos gali tik patarti.

Gintarės Žaltauskaitės nuotr.

Kodėl pasirinkote būtent Taro kortas? Ar lengva išmokti burti?

Taro kortos mane sudomino tuo, kad jos iš esmės jungia daugumą ezoterikos šakų, įskaitant ir populiarias, pavyzdžiui, astrologiją ar numerologiją, ir specifines, būdingas tam tikrai kultūrai, tarkim, Kabbalą ar Egipto mitologiją – simboliai dažnai priklauso nuo naudojamos kaladės. Šių sričių žinios nėra būtinos kortų skaitymui, tačiau padeda giliau interpretuoti jų reikšmes. Kiekviena korta turi astrologinį ir numerologinį atitikmenį – tarkime, ketvirtoji Taro korta – Imperatorius, reprezentuoja Marsą ir Avino ženklą, todėl kalba apie vyrišką energiją, lyderystę, autoritetą, o ketvertas simbolizuoja struktūrą, tvarką, stabilumą. Paprastai į savo darbą įtraukiu ir Orakulo kortas, kurios turi mažiau simbolių nei Taro, tačiau papildo būrimus, nurodydamos bendras tendencijas ir patarimus.

Būrimo galima išmokti turint pakankamai noro ir negailint pastangų. Su laiku gilinant žinias ir lavinant intuiciją, kortų išmetamos reikšmės platėja ir tampa „lankstesnės“ – nors kiekviena korta turi savo bendrąją reikšmę, su patirtimi ateina nuojauta, ką korta reiškia konkrečiu atveju ir kaip atskiras kortas nuosekliai jungti į bendrą visumą.

Būrėjos rankose dažnai atsiduria ne įprasti klausimai, o žmonių likimai. Kartais, net ir paprasčiausi klausimai gali „užprogramuoti”. Ką apie tai manote? Kaip elgiatės savo praktikoje?

Labai pritariu šiam teiginiui – išties yra nemažai lengvai paveikiamų žmonių, kurie perduotą informaciją gali priimti pernelyg jautriai. Būtent dėl to manau, kad pusė būrimo svarbos slypi klausimo formuluotėje – dažnai stengiuosi padėti performuluoti klausimus taip, kad kontrolė būtų suteikta žmogui, o ne likimui, kadangi tikiu, kad mes patys veiksmais kuriame savo likimą. Tarkime, klausimą „Kada sutiksiu savo antrą pusę?“ siūlau keisti į „Ką turėčiau daryti, kad sutikčiau savo antrą pusę?“.

Be to, tikiu, kad svarbu ne tik tai, ką pasakome, bet ir kaip pasakome – apskritai, į žodžius ir kalbą žiūriu atsakingai, galbūt dėl to, jog pati studijuoju lingvistiką. Dirbdama stengiuosi pasirinkti kalbinę raišką, kuri nebūtų pernelyg kategoriška – pavyzdžiui, vietoj žodžio „bus“ esu linkusi vartoti žodžius „galite tikėtis“ ar „galėtų būti“ – taip žinutė perduodama, tačiau žmogus nėra užprogramuojamas.

Austėja Šimkūnaitė. Gintarės Žaltauskaitės nuotr.

Būrėjų etika – ar tokia egzistuoja?

Deja, bendros būrėjų etikos nustatytos nėra – galbūt dėl to visuomenėje yra gajus įsitikinimas, kad būrėjai yra šarlatanai, kadangi ši veikla nėra pakankamai reguliuojama. Vietoje to, tarp pačių būrėjų egzistuoja nemažai mitų – tarkime, vis dar yra būrėjų, kurie tiki, jog kortų negalima pirkti, nes jos turi būti dovanotos, ar nevalia burti nėščioms moterims dėl neįsivaizduojamų priežasčių. Visgi, manau, kiekvienas žmogus, užsiimantis šia veikla, nusistato ar bent turėtų nusistatyti savo etinius įsitikinimus. Dirbdama vengiu informaciją pateikti kategoriškai, neatsakinėju į tą patį žmogaus klausimą kelis kartus – trumpai tariant, gerbiu tiek klientą, tiek savo veiklą ir stengiuosi, kad informacija būtų tinkamai pateikta ir išgirsta, tačiau neturėtų pernelyg didelio krūvio, ypač jautresniems žmonėms.

12-ojoje Kauno bienalėje prisidedate prie slovakų menininko Karol Pichler kūrinio „Time-Squares“ įgyvendinimo. Darbas kalba apie praeitį, dabartį ir ateitį. Jūs pranašaujate lankytojams ateitį. Kaip jaučiatės būdama meno instaliacijos dalimi?

Kadangi nuoširdžiai myliu šią veiklą, gavusi pasiūlymą, ilgai nedvejojau. Taip pat esu neabejinga menui ir manau, kad Taro kortos taip pat gali būti matomos kaip meninė išraiška ar priemonė – ne veltui yra psichologijos šakų, kuriose kortos naudojamos panašiu pagrindu, kaip piešiniai dailės terapijoje. Ši galimybė taip pat sukuria terpę išbandyti save. Kauno bienalėje mano darbo pobūdis skiriasi – įprastai dirbu internetu ir kortas naudoju kaip priemonę padėti žmogui spręsti problemines situacijas bei pakreipti gyvenimą norima linkme. Tad išbandyti save kitoje aplinkoje yra tiek įdomus iššūkis, tiek vertinga patirtis. Taro kortos yra stigmatizuotos, o darbas bienalėje po truputį padeda pakeisti bent pavienių žmonių supratimą ir požiūrį į šią veiklą.

Kuo įdomus darbas Kauno bienalėje? Ar daug smalsuolių pritraukia jūsų paslauga?

Tenka sutikti labai daug įvairių žmonių, jų klausimų ir istorijų. Susidomėjimas dažnai priklauso nuo dienos – kartais lankytojų tenka palaukti, o kartais – jiems tenka laukti eilutėje. Visgi, jeigu lankytojų nėra daug, maloniai praleidžiu su žmogumi tiek laiko, kiek jis gali skirti – iš to gimsta daug gražių atsiminimų ir pažinčių, nors namo grįžtu pavargusi, bet kupina gerų įspūdžių.

Bienalės lankytojai nuo įprastų mano klientų skiriasi tuo, kad čia jų ateina kur kas įvairesnių – kai kurie užeina ir netyčia, ieškodami kur nusipirkti traukinio bilietą, kiti ateina su klausimais po draugų rekomendacijų, treti – iš smalsumo.

Gintarės Žaltauskaitės nuotr.

Surasti būrėją bienalės organizatoriams nebuvo paprasta. Gal galite atskleisti būrėjų gyvenimo užkulisius – gal tai uždari žmonės, nemėgstantys viešumo? Ar galima savo aplinkinių rate turėti būrėjų, bet to nežinoti?

Iš tikrųjų Lietuvoje yra sauja žmonių, kurie save vadina būrėjais ir nevengia reklamuotis, parodyti savo veido. Greičiausiai taip yra ne todėl, kad tokių apskritai mažai, o dėl to, jog dauguma bijo būti nesuprasti. Kortos ir būrimai yra stipriai mistifikuojami. Tiesą sakant, ir man pačiai sunku save įvardinti „būrėja“, kadangi vien šis žodis turi ne pačią teigiamiausią konotaciją. Pastebiu, kad vis daugiau žmonių atviriau žiūri ir pradeda domėtis kortomis, astrologija, mineralais, tai labai džiugina. Tikiuosi, kad po truputį prasiplės visuomenės supratimas apie kortas ir žmones, kurie tuo užsiima. Dauguma žmonių, skaitančių kortas, žiūri į tai kaip į hobį, kiti – kaip į triuką vakarėliuose ir tik retam tai yra pragyvenimo šaltinis. Tad labai natūralu turėti būrėjų ar kortomis besidominčių žmonių ir tarp savo aplinkinių – dauguma tiesiog nėra linkę garsiai apie tai kalbėti.

Žvelgiant į istoriją ar pasakas, būrėją, kaip žmogų turintį antgamtinių galių, vienur tapatino su žiniuone, kitur – su ragana. Jūsų nuomone, kaip yra šiandieniniame pasaulyje? Ar galima skirstyti būrėjas į naudojančias juodąją ir baltąją magiją? Galbūt, kartą išsibūręs žmogus jau bus apkerėtas? O gal – nieko neįvyks?

Manau, kad „modernus“ būrėjas, bent iš mano patirties, dažniausiai nebesitapatina su magiškais, mistiškais archetipais – sparčiai populiarėja supratimas, kad Taro kortos yra paremtos ne magija, o žmogaus pasąmonės analize, kadangi iš esmės kortos – tai vaizdinė metafora žmogaus sielos kelionei nupasakoti. Taip pat atsiranda ir supratimas, kad magija nėra kažkas stebuklingo, tai – maži kasdieniai dalykai aplink mus ir mumyse, nes kiekvienas turime galią reikšti savo norus. Galbūt dėl to žmonėms darosi vis patrauklesnės idėjos apie minties galią, kitaip žinomą kaip law of attraction – anksčiau tai taip pat buvo mistifikuojama, tačiau dabar apie šiuos dalykus kalba tiek psichologai, tiek koučingo specialistai ar motyvacinės personos, tik „įvelka“ į kitokius pavadinimus.

Kalbant apie juodąją ir baltąją magijas, jeigu mūsų veiksmai veikia kito žmogaus valią, tai – juodoji magija, tad juodasis magas tam tikra prasme gali būti ne tik būrėjas, kuris sąmoningai užprogramuoja žmogų, bet ir žmogus, kuris stengiasi bet kokiais būdais pririšti mylimąjį ar kam nors atkeršyti. Trumpai tariant, jeigu mūsų veiksmai kyla ne iš meilės sau ir kitam, o iš mūsų ego, tai jau būtų galima viena ar kita prasme prilyginti juodajai magijai.

Kalbant apie lankymąsi pas būrėjus, kartą nuėjęs žmogus tikrai nebus apkerėtas – kaip ir nuėjęs dešimtį kartų – vis dėlto, svarbu nepiktnaudžiauti ir pasidomėti, pas ką einame, kaip ir einant pas bet kurį kitą specialistą, nes nesąžiningų žmonių gali pasitaikyti visur.

Gintarės Žaltauskaitės nuotr.

Kokia dovana ar išskirtinėmis galiomis esate apdovanota Jūs? Kuo tai palengvina, o gal apsunkina kasdienį gyvenimą?

Manau, kad visi esame kažkuo apdovanoti, tik ne visi suprantame ir atrandame savo dovanas. Kaip vieną savo dovanų laikyčiau jautrumą – tai savybė, su kuria man buvo labai sunku augti, dar sunkiau buvo ją priimti ir nematyti jos kaip trūkumo. Vis dėlto, supratusi, kokia tai didžiulė dovana, pasidariau atviresnė tiek sau, tiek pasauliui. Radau stiprybę ten, kur maniau, kad yra mano silpnoji vieta. Iš to „išsilaisvino“ empatija, kuri dabar man stipriai padeda šioje veikloje, galiu ne tik suprasti žmogų, bet ir jį pajausti, o kartu ir pajausti, kaip jam padėti, ką pasakyti, kaip prie jo prieiti. Su šiomis savybėmis vis dar mokausi gyventi, kadangi esu linkusi stipriai priimti kitų žmonių emocijas – tiek pozityvias, tiek negatyvias – ir kartais svetimas skausmas pasidaro toks pat stiprus, kaip savas; nepaisant to, esu dėkinga, kad galiu taip giliai išjausti. Taip pat pasižymiu stipria intuicija, kurios mokausi klausytis – manau, kad visi iš prigimties esame intuityvūs, tik, kaip bet kurį gebėjimą, intuiciją reikia lavinti. Kartu su empatija ir jautrumu, intuicija padeda pajusti, su kokiu žmogumi bendrauju, jo motyvus – intuityviai jaučiu, jeigu nuo manęs kas nors slepiama ar meluojama. O darbe man ypač padeda automatinis rašymas ir automatinis kalbėjimas (aut. past. intuityvus kalbėjimas sąmoningai neieškant loginių ryšių) – pastarąjį atradau tik pradėjusi dirbti Kauno bienalėje – būtent taip pasireiškia mano intuicija.

Darbas su žmonėmis tikriausiai pareikalauja daug energijos, ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Kaip atstatote jėgas?

Tiesą sakant, dirbdama Kauno Bienalėje, po pilnos darbo dienos bent dieną praleidžiu tiesiog gulėdama lovoje, žiūrėdama filmus, klausydamasi muzikos, valgydama skanų maistą, atsipalaiduodama. Kadangi atiduodu labai daug savęs, geriausia terapija tampa tiesiog ramus laikas su savimi.

Austėja Šimkūnaitė. Gintarės Žaltauskaitės nuotr.

Būrimasis (apsilankymas pas būrėją) – pramoga, terapija, ar likimo vingis?

Manyčiau, kad tai labai priklauso nuo būrėjo darbo specifikos – tarkime, dirbant įprastai, mano būrimas yra daugiau terapinis, kadangi stengiuosi padėti žmogui pažinti ir suprasti save, padėti susikurti tokį gyvenimą, kokio trokštame, įveikti baimes, sulaužyti tam tikrus elgesio įpročius, kurie trukdo judėti į priekį. Na, o Kauno bienalėje – daugiau pramoga, kadangi skiriasi darbo specifika, dauguma žmonių ateina vedini smalsumo. Vis dėlto, svarbiausia klausytis savęs ir suprasti, kad kortos tėra priemonė, atspindinti mūsų pasąmonę, o savo realybę kuriamės patys.

Būrimas Taro kortomis vyksta kiekvieną šeštadienį iki rugsėjo 29 dienos, nuo 11 iki 19 val. (nemokamai).

Kauno bienalės inf.

„Man patinka Lietuva – čia žmonės labai gražiai sugyvena su gamta, gyvenimas ramesnis: ne lėtas, bet pamatuotas, harmoningas. Jaučiasi, kad lietuviai labai saugo savo tradicijas ir kultūrą, jie žino, kad turi turtingą paveldą ir laisvę, kurią reikia ginti“, – susižavėjimo Lietuva neslepia Diana Žukauskaitė, 24 metų lietuvių kilmės studentė iš Rusijos, šiemet sudalyvavusi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) organizuojamuose Lietuvių kalbos ir kultūros kursuose.

Mergina pasakoja, jog pirmą kartą Lietuvoje ji apsilankė dar vaikystėje būdama trejų. Čia gimė jos senelis, kuris pas gimtinę iš Rusijos vykdavo kasmet. Būtent senelio pasakojimų dėka, Dianai Lietuva tapo šalimi, į kurią norėjosi sugrįžti, prisiminti savo šaknis.

„Savo namuose senelis turėjo Lietuvos vėliavą, daug knygų lietuvių kalba. Svetainėje ant sienos kabėjo Gedimino pilies paveikslas – dabar šį jo palikimą saugau aš. Užaugau trokšdama vėl aplankyti šį paslaptingą kraštą, kuris iš senelio pasakojimų man atrodė kaip pasakų šalis“, – paaiškina D. Žukauskaitė, kuri Lietuvoje lankosi jau ketvirtą kartą.

Savotišku priminimu apie lietuvišką kilmę tapo ir Dianos pavardė, kuri Rusijoje skambėjo itin egzotiškai. Draugai ir mokytojai mokykloje įžvelgė panašumą su kita lietuvių kilmės ruse – žymia dainininke Kristina Orbakaite. Studentė prisipažįsta, kad būdama maža ir ji pati save vadindavo Orbakaite, nes „Žukauskaitę“ ištarti teisingai vaikystėje buvo nemenkas iššūkis.

Į Lietuvą Diana sugrįžo jau suaugusi – pirmiausia norėdama susitikti su giminėmis Vilniuje ir Palangoje. Čia ji sako išsyk supratusi, kad jos senelis buvo tikras lietuvis – bendraudama su žmonėmis ji atpažino jo būdo bruožus: ramumą ir neskubumą, kuris nebūdingas gyvenantiems Rusijoje.

Diana Žukauskaitė. Jono Petronio nuotr.

„Čia viskas kitaip nei Maskvoje, kur gyvenu dabar, arba mažame Rusijos miestelyje, kuriame gyvenau vaikystėje. Gyvenimo tempas ir ritmas yra kitokie: žmonės ramesni, skiria daugiau laiko pasimėgavimui, įvairiai veiklai. Lietuvoje tiek daug gamtos – man atrodo, ji žmones ir nuramina“, – samprotauja pašnekovė.

Maskvos universitete rusų kalbos bakalauro studijas baigusi D. Žukauskaitė dabar svarsto galimybę rinktis magistrantūrą Lietuvoje. Mergina jau mokosi lietuvių kalbos ir susikalbėti bei pagelbėti, duoną perkančioms senutėms parduotuvėje, jau gali.

Lietuvoje svetingu priėmimu džiaugiasi ne tik pati Diana, bet ir jos beveik bendraamžė sesė, kuri taip pat planuoja likti studijuoti Lietuvoje ir jau mokosi lietuvių kalbos. Lietuvoje gyvena ir Dianos dėdė – čia jis dirba operatoriumi. Vienas iš jo nufilmuotų serialų buvo „Laisvės kaina. Savanoriai“, pasakojantis apie tarpukario Lietuvą.

Diana Žukauskaitė. Jono Petronio nuotr.

„Rusiją ir Lietuvą sieja bendra istorija, todėl šį tą atsimenu iš paskaitų Maskvoje, tačiau buvo įdomu atrasti istoriją pačios Lietuvos akimis. Taip pat mačiau filmą „Emilija iš Laisvės alėjos“, kuris pasakoja apie protestus 1972-aisiais. Šių dalykų Rusijos vadovėliuose nėra. Kol kas sužinojau ne tiek ir daug, bet atrandu vis daugiau ir daugiau“, – pasakoja D. Žukauskaitė.

Mokytis lietuvių kalbos Diana pradėjo dar Rusijoje, Maskvos universiteto Baltistikos centre, kuris artimai bendradarbiauja su Lietuvos ambasada. Istoriniame ambasados pastate, lietuvių poeto, diplomato Jurgio Baltrušaičio buvusiuose namuose, maskviečiai gali dalyvauti įvairiuose kultūriniuose renginiuose skirtuose Lietuvai: susipažinti su šalies istorija, tautiniais rūbais bei tautosaka.

Baltistikos centre D. Žukauskaitė sužinojo apie Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) organizuojamus Lietuvių kalbos ir kultūros kursus – vasaros mokyklos („Baltic Summer University“) dalį. Į Kauną ir Vilnių sugužėję per pusantro šimto studentų iš viso pasaulio šioje vasaros mokykloje gali gilinti žinias įvairiose srityse ir susipažinti su Lietuva: klausytis paskaitų, mokytis kalbos, keliauti po įvairias šalies vietoves, ragauti lietuviškus patiekalus ir dainuoti lietuviškas dainas.

Diana Žukauskaitė. Jono Petronio nuotr.

„Lietuviška virtuvė yra labai sunki, bet bulviniai blynai su grietine man patinka. Atsimenu, kad dar vaikystėje senelė virdavo cepelinus, gamindavo šaltibarščius. Domėjausi ir lietuviška muzika – pirmoji atlikėja, kurią atradau, buvo Alina Orlova. Bet iš tiesų Lietuvą ir jos kultūrą atradau tik tada, kai čia apsilankiau“, – atvirauja D. Žukauskaitė.

Kalbėdama apie svarbiausias priežastis, patraukusias ją Lietuvos link, Diana nepamiršta akcentuoti stipraus šeimos ir giminių, gyvenančių Vilniuje bei Palangoje, palaikymo. Vis dėlto svarbiausia priežastimi atvykti čia tapo noras pažinti save.

„Troškau atrasti šią vietą, jaučiau, kad Lietuva yra dalis manęs – juk tai liudija ir mano pavardė. Tad panorau išbandyti save Lietuvoje, patikrinti, ar šis kraštas tikrai yra mano žemė. Noriu pajausti, ką reiškia būti lietuve“, – paaiškina studentė, kurią Lietuvoje praeiviai jau ne kartą spėjo palaikyti savo tautiete.

VDU Lietuvių kalbos ir kultūros kursuose kartu su kitais studentais D. Žukauskaitė leidosi į Lietuvos atradimo kelionę – mėnesio trukmės programoje dalyviai mokėsi lietuvių kalbos, gėrėjosi lietuviška gamta, lankėsi miestuose ir miesteliuose, atrado turtingą šalies istoriją bei šiandieninį jos vaidmenį Europoje.

VDU inf.

Kauno rajone, Linksmakalnio miestelyje apsigyvenę radijo angelai netrukus pasirodys ir platesnei publikai: didelė dalis vietos bendruomenės, vadovaujami žinomo šiuolaikinio cirko režisieriaus Roberto Magro iš Italijos, pusę metų repetavę, šokę ir sportavę, pristatys žiūrovams neįtikėtiną reginį – šiuolaikinio cirko kūrinį, pavadinimu „Radijo angelai“. Šis, režisieriaus, gyventojų bei profesionalių cirko artistų bendromis pastangomis gimęs kūrinys, judesio ir muzikos kalba pasakos miestelio istoriją, sujungs jo praeitį, dabartį ir ateitį į vieną meninę viziją. Kūrinys, kuriame nebelieka atotrūkio tarp profesionalaus cirko artisto ir įsitraukusio bendruomenės gyventojo, pažers daugybę staigmenų ir netikėtumų kviekvienam norinčiam pažvelgti į paprastą miestelį kitu kampu.

Apie idėją, gimusią netikėtoje vietoje, sukurtus bendruomenės ryšius ir visiems suprantamą judesio kalbą pasakoja režisierius Roberto Magro.

Roberto Magro nuolat dėsto Europos ir Lotynų Amerikos meno mokyklose, yra sukūręs pasirodymus Turino, Briuselio, Roterdamo meno mokyklose, savo karjeros metu dirbo kaip aktorius, dramaturgas, režisierius ir cirko direktorius daugelyje šalių.

Roberto Magro repetuoja su Linksmakalnio bendruomene. M. Plepio nuotr.

Idėjos ašis – kontrastas

Pasak menininko, plėtodamas projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ „Šiuolaikinių seniūnijų“ programos idėją bei siekdamas sukurti bendruomenę įtraukiančią veiklą, ieškojo vietos, kur tokia idėja galėtų tapti kūnu.

„Ieškojau internete ir radau pavadinimą „Linksmakalnis“. Jį išsiverčiau, man jis pasirodė smagus – „linksmi kalnai“ (angl. funny mountains). Pasitikrinau aprašymą Wikipedijoje.  Miestelio istorija buvo atpasakota lietuviškai, paieškojęs atradau ir anglišką versiją: perskaičiau apie čia veikusį slaptą KGB dalinį, kareivius. Atvykęs į Linksmakalnį neradau nei linksmybių, nei kalnų, tačiau – veikiančią veterinarijos kliniką, gyvūnų prieglaudą, reabilitacijos įstaigą. Labiausiai mane patraukė ir sudomino kontrastas  tarp miestelio pavadinimo ir tos istorijos, kuri visai nėra linksma. Beje, stebuklas įvyko ir su pačia Wikipedija – perskaitęs anglišką istoriją, vėliau jos neberadau, ji tiesiog dingo“ – kūrinio atsiradimo pradžia dalinasi R. Magro.

„Daug mąsčiau apie tai, ką radau: bendravau  su gyventojais, jie man papasakojo daug istorijų. Supratau, kad radijo antenos, tarnavusios ryšio su Vakarų šalimis palaikymui bei informacijos perdavimui,  buvo tokios galingos, kad galėjo pasiekti taksi vairuotojų pokalbius už tūkstančio kilometrų esančiame Berlyne. Kadangi jau buvau lankęsis čia veikiančiame angelų muziejuje,  supratau, kad tos antenos galėjo pritraukti ne tik pokalbius. Jos galėjo pritraukti ir angelus. Taip gimė ir išsiplėtojo mūsų idėja „Radijo angelai“. Angelai, kurie yra nematomi šioje vietoje, pasirodymo metu taps regimi“  – pasakoja režisierius.

Įsitraukimas – palaipsniui

Vėliau projektas vyko ir buvo išplėtotas trimis etapais, kurių pradžia buvo istorijos „išguldymas“ popieriuje ir judesio bei kontaktų seminarų vedimas Linkmakalnio bendruomenės gyventojams. „Atvykau čia vasarį, įkūriau ir vedžiau judesio bei kontakto meno seminarus-dirbtuves  vaikams ir vyresniems žmonėms. Jie daug mokėsi: kaip pakelti ir pernešti svorį, kaip paliesti kitą. Pakviečiau ir profesionalius cirko artistus iš Ispanijos bei Italijos. Taip dirbdami gegužės mėnesį mes sukūrėme pirmą Linksmakalnio gyventojų pasirodymą, skirtą kaimynų dienai“ – įspūdžiais dalijosi menininkas.

Linksmakalniškiai ruošėsi šventei su mintimi, kad kaimynų dieną reikia švęsti – su atvykusiais aktoriais ir su tais, kurie pirmą kartą buvo scenoje.

„Įsivaizduokite“ – sako režisierius, – „šie žmonės prieš tai niekada nešoko, juo labiau neatliko cirko judesių. Ir jie buvo tiesiog fantastiški“ – apie  bendruomenės darbo rezultatą pasakoja menininkas.

Roberto Magro. A. Aleksandravičiaus nuotr.

Ryšys, užsimezgęs kūno kalbos dėka

„Gyventojai nebuvo pripratę prie užsieniečių, nebuvo pratę juos priimti, o mes – atvykėliai ispanai ir italai. Tačiau mokyklos direktorė be galo nuoširdžiai mus kvietė ir įtikino, kad vaikams yra tiesiog būtina sutikti naujų žmonių. Dėka šių tarpininkų, mes pradėjome bendrauti su bendruomene“ – pasakoja R. Magro, pridurdamas, kad pirmiesiems susitikimams jiems reikėjo vertėjo pagalbos, tačiau vėliau visiems suprantama ir priimtina tapo visuotinė – meno kalba.

„Jokių filtrų mums nebereikėjo. Nebendravome nei italų, nei anglų kalbomis, tačiau kūno kalba. Mes atradome, kad ryšį kuriame naudodami būtent ją. Yra nuostabiausias dalykas, kad aš galiu su bendruomene dirbti vienas ir mes susikalbame be jokio vertėjo: kūno kalba susikūrėme bendrą žodyną, o naudodami judesio terminus, vienas kitą suprantame ir be žodžių. Dar vienas šio pasirodymo tikslas – bendruomenės gyventojus spektaklyje sulyginti su cirko artistais profesionalais. Mes daug dirbome tam, kad sugriautume atstumą tarp profesionalo ir kūryboje dalyvaujančio žmogaus. Kūrėme kartu su bendruomene, plėtojome kūrybingumą juose, praturtinome jį prasme. Daug dirbome, kad sukurtume naują ryšį tarp bendruomenės ir jos gyventojų. Tai jau pradėjo vykti ir tai yra fantastiška.“ – sako kūrėjas.

Pasirodymą kūrusią bendruomenę sudaro nariai nuo 3 iki 70 metų amžiaus, o režisierius dirbo su keturiomis grupėmis dalyvių – labai mažų ir vyresnių vaikų, paaugliais bei suaugusiaisiais.  „Radijo angelų“ projekte iš viso dalyvaus 12 artistų iš Brazilijos, Čilės, Ispanijos, Prancūzijos, Italijos, Lietuvos, bendradarbiaujant su Lietuvos cirko asociacija.

Kūrinyje „Radijo angelai“ vaidins apie 50 žmonių: Linksmakalnio gyventojai,  profesionalūs ir didelę patirtį turintys artistai bei šokėjai Camille Guichard, Magdalena Hidalgowitker, Andrea Speranza, Džiugas Kunsmanas, Flavio Dandrea, Alice Rende, Anna Franciszka Buraczynska, Nicolas Raphael Moreno, Marija Baranauskaitė, Elena Kosoveč ir Kontantinas Kosoveč.

 „Radijo angelai“ – šiuolaikinio cirko žanro kūrinys

Tai, ką žiūrovai pamatys rugsėjo 14 d., šeštadienį, Linksmakalnyje, nėra tradicinis klasikinis  cirkas.

„Nepamatysite nei klounų, nei raudonų nosių, nei tigrų ar liūtų. „Radijo angelai“ yra bendruomenės projektas. Tai reiškia, kad jis yra sukurtas bendradarbiaujant  paprastiems šio miestelio gyventojams ir profesionaliems cirko artistams. Šio kūrinio koncepcija – turintis prasmę akrobatinis judesys, apipintas poezija bei muzika. Mes nerodysime spektaklio, kuris jau buvo pristatytas, tačiau patys viską sukursime nuo pradžių. Tai, ką atliksime šeštadienį, yra čia ir liks čia, to nebus galima pamatyti kitoje vietoje. Todėl „Radijo angelai“ yra galimybė Linksmakalnį pamatyti kitu kampu, atrasti čia esančius angelus“ – renginio koncepciją pristato R. Magro.

Roberto Magro. Asmeninio archyvo nuotr.

Svarbiausias – bendruomenės ryšys

Viena iš „Radijo angelų“ dalyvių ir organizatorių, Linksmakalnio laisvalaikio salės darbuotoja  Agnė Rapulskytė sako, kad Linksmakalnio bendruomenei įsitraukimas į kūrybą buvo labai svarbus ir gyventojus subūrė bendram tikslui.

„Režisieriaus su trupe atvykimas uždegė žmones, o  ypač  – pačius mažiausius vaikus ir mokinius.  Gimė bei plėtojosi ryšys tarp trupės ir žmonių, o vėliau – ryšys tarp bendruomenės gyventojų, tarp vaikų bei suaugusiųjų. Atsirado bendro tikslo siekimas, ieškojimas bendrų išeičių ir sprendimų, ką galima padaryti visiems kartu. Kitiems renginiams nebereikėjo raginimo, žmonės patys ugdosi norą įsijungti. Tarsi gimė pareiga ir noras prisijungti – atsakomybė, kad tai aš atstovauju savo bendruomenę“ – pasakojo renginių organizatorė.

Pasak Agnės, režisierius sukūrė tokią aplinką, kurioje žmonės jautėsi laisvai ir naįpareigojančiai, be rėmų ir taisyklių, buvo sudaryta laisvė kurti, ir tą padiktavo patys žmonės.  Stebėdami aplinką ir žmones, jų judėjimą, vaikščiojimą bei kalbėjimą, menininkai jiems sukūrė judesius ir choreografiją, kurią bus galima stebėti pasirodymo metu.

„Radijo angelai“ yra vienas iš finalinių „Kaunas 2022“ projekto „Šiuolaikinės seniūnijos“ renginių.

Kūrinį bus galima  pamatyti rugsėjo 14 d. 16 val. Linksmakalnio miestelyje.

Prasidedant naujam teatro sezonui, artėjant Kauno miesto kamerinio teatro festivaliui „Išeities taškas“, būsimų premjerų įkarštyje Miglė Munderzbakaitė apie autentiškas patirtis, atsiskleidžiančias kūryboje, kalbasi su jaunaisiais teatro kūrėjais Greta Šepliakovaite ir Raimondu Kleziu. 

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai, nuo pat studijų pradžios aktyviai veikiantys teatro, muzikos, kino laukuose, šio festivalio metu pristatys savo sukurtas autobiografines pjeses. Kauniečiai turės galimybę pamatyti G. Šepliakovaitės režisuotą (jame ji atlieka ir pagrindinį vaidmenį) spektaklį-koncertą „Gulbė juoda“ bei R. Klezio vaidmenį monospektaklyje pagal paties pjesę „Dulkėti veidrodžiai“ (režisierė Ieva Jackevičiūtė).

Kokį įsivaizduojate savo žiūrovą, kokiai auditorijai norite perteikti savo kūrybos siunčiamą žinutę?

Greta: Manau, kad žmogus, kai skaito knygą ar žiūri filmą jis kažką iš to pasisemia, tuo metu keičiasi jo požiūris. Mano spektaklis ir pati pjesė atsirado iš Vido Bareikio užduoties, skirtos vasarai. Iš pradžių atrodė sudėtinga, kadangi esu dainų kūrėja, man rodėsi, geriau parašyčiau 4 ar 5 dainas, negu pjesę. Bet aš tuo ir pasinaudojau, pjesę pradėjau rašyti nuo dainos. Tada man ir Raimis sakė, kad daryčiau tokią muzikinę pjesę. Pjesė  taip ir išsidėsčiusi, kad vaidybinė dalis persipina su muzikine. Tai autobiografinė pjesė, manau ji labiausiai skirta jaunam žmogui. Kai įvyko šitos pjesės skaitymas Muzikos ir teatro akademijoje,  buvo susirinkę tiek jaunų, tiek vyresnių žmonių. Aptarimo metu labiau netgi pasisakė vyresni žmonės, sakė, randa atpažįstamų dalykų. Pjesėje kalbama apie jauno žmogaus išsilaisvinimą iš  sovietinio tėvų mąstymo. Mes negalim nei nuo to pabėgti, nei kaltinti tėvų. Atrodytų, tai labiau jauno žmogaus problematika,bet ir vyresnis žmogus randa tame skaudžių dalykų.

Raimondas: Mano, kaip pradedančio kūrėjo auditorija, man atrodo, yra jaunas žmogus, toks, koks aš dabar esu. Žinoma, būna, kad kuri ir vaikams, kūdikiams ir vyresniems, bet mano nuomone, tai nereiškia, kad gali žiūrėti tik to amžiaus žmonės. Pavyzdžiui, mano sesuo ,apsilankiusi vaikams, kūdikiams skirtame spektaklyje pastebėjo, kad ten įdomu stebėti ne tik patį spektaklį, bet tai, kaip jame dalyvauja, reaguoja maži vaikai. Savo pjesę rašiau paaugliams, sakykime, iki dvyliktos klasės. Bet ją gali stebėti ir mokytojai, pažindintis su tuo amžiumi, atpažinti tai, ką patys išgyveno. Arba tėvai, kad jie geriau atpažintų  jauno žmogaus problemas.

Pjesėje fiksuojamos situacijos, detalės suformuoja mano taip vadinamą nemeilės formą. Kai kurie žmonės patiria tokį likimą ar dovaną, kad jie turi gerus tėvus, privačią mokyklą, kur skiriamas reikalingas dėmesys, o būna taip, kad kiti gimsta amžinoje nemeilėje. O tos nemeilės vaisius yra tai, kuo jie tampa vėliau. Apie tai ir pjesė.

Raimondai, prieš patį pirmą pjesės skaitymą, „Dramokratijos“ festivalio metu, esate sakęs, jog norėtumėte, kad  pasižiūrėti ateitų jūsų kraštiečiai. Ar jie apsilankė?

Raimondas: Kviečiau savo kraštiečius iš Jonavos rajono, Žeimių miestelio ir mane nustebino tai, kad pjesės premjeros dieną, kai jau laukiau žiūrovų, pamačiau juos vienas po kito einančius, susirinko gal pusė salės, apie 50, lyg susitarę susėdo į vieną pusę, o visi kiti sėdėjo kitoje. Po renginio klausinėja,u kaip jiems viskas atrodė. Tai man atsakė: „žinai Raimi, man tiesiog nereikėjo  abai daug galvoti, manyje visa tai yra, pjesė mane kiaurai persmelkinėjo ir žinojau kiekvieną juokelį, kuo jis baigsis. Man atrodė viskas paprasta.“ Bet tas kitas žiūrovų  flangas irgi buvo susidomėjęs ir norėjo sužinoti daugiau, kokie tie žmonės yra iš tikrųjų.

Žiūrėdama jaunų kūrėjų spektaklius, skaitydama jų parašytas pjeses (nežinau ar sutiksite su manimi), pastebiu tam tikras tendencijas, tai yra, dažną atsigręžimą į save, savo biografiją bei dominuojantį negatyvų, netgi destruktyvų santykį su supančia aplinka. Kitaip sakant, optimistinių siužetų dažnai nepamatysi. Kokia jūsų nuomonė?

Greta:  Žinot, mes ir tarp kurso draugų esame kalbėję.  Kas stoja į aktorinį? Dažniausiai stoja tie, kurie gyvenime yra susidūrę su didesniais iššūkiais, kurie paliko nemažai neigiamų savybių, emocijų.

Raimondas: Sakykime, ne iš pačių gražiausių gyvenimo modelių atėję žmonės.

Greta: Tai, ką rodau savo kūryboje kyla iš manęs, manyje pilna kažkokių baimių, neišsakytų minčių. Vyresnės kartos kūrėjai galbūt jau yra per daug kalbėję apie neigiamus dalykus, dėl to jiems maloniau džiaugtis gyvenimu nei ieškoti jo minusų. Be to, jauno žmogaus privalumas ir yra nebijojimas kalbėti apie tai, kuo dabar gyvena.

Raimondas: Aš manau, kad tai ir tam tikras  jauno  žmogaus  savo nuoskaudų,  pralaimėjimų išpylimas,  kad tai išaugtų į kažkokią brandą, kad tu  galėtum jau būti pakankamai subrendęs, nesileisti į tuos dalykus, o galvoti ir apie tai, kas yra gražu.

Bet turbūt ir pačiam teatre yra kažkokia tendencija, na, tarsi, kai viskas gerai, tai nėra tos problematikos, tai tarsi nėra ir tikslo.

Greta: Gal bijomasi iš žiūrovo tada išgirsti, kad niekas spektaklyje jo nebejaudina.

Žinoma, tiek mano, tiek Raimio pjesėse yra ir tam tikro humoro.

Raimondas: Tokio tragikomiškumo.

Greta, jūs esate ne tik teatro, bet ir muzikos kūrėja. Keičiasi ar ne muzikos pozicija dramos teatro spektakliuose ? Kaip kuriama muzikos ir vaidybos jungtis pjesėje „Gulbė juoda“?

Greta: Taip, kaip aš ir sakiau, tai yra spektaklis-koncertas. Jis sudarytas iš vaidybinių scenų, situacijų, kuriose pagrindinė veikėja (šiuo atveju aš pati) yra apribojama, slopinama kitų veikėjų bei muzikiniai monologai, kuriuose veikėja atsiskleidžia visomis prasmėmis.  Muzika padeda man išsakyti tai, ko aš negaliu pasakyti, kas yra mano viduje. Sukūriau šitą pjesę taip, kad ji būtų ir man, ir klausytojui maloni, kad nebūtų vien tik prikaustanti vaidyba. Mano nuomone, šiandien muzika yra labai paveiki, gali stipriau veikti žiūrovą nei vaidybinė išraiška.

Jeigu aš dar kartą rašyčiau pjesę, tai tikrai rašyčiau su muzikos elementais. Manau, kad tai padeda pjesės vystymuisi. O dėl muzikos pozicijos spektaklyje, nežinau kaip jūs, bet aš tikrai esu girdėjusi, kad apie spektaklį atsiliepia blogai, bet apie muziką gerai.  Aš dirbu su režisieriumi Augustu Gornatkevičiumi, spektaklyje „Roberto Zucco“ atlieku Mergaitės vaidmenį. Ten Jokūbas Tulaba sukūrė nuostabų muzikinį takelį, kuris sukelia tiek daug emocijų, ir man tai labai padeda kaip aktorei. Tikiu, svarbu ir žiūrovui. Režisieriams reiktų daugiau dėmesio skirti muzikai.  Kad nebūtų tik iš Youtube atsisiųstas kažkoks takelis, leidžiamas pasirodymo metu. Geriau pasiimti į komandą profesionalų kompozitorių, muzikantą. Net neabejoju, tai papildytų spektaklį. Svarbu žinoma ir tai, kad jeigu jau spektaklyje yra muzikinis elementas, jį taip pat reikia atidirbti, ne mažiau repetuoti, nei vaidybinę dalį.

Aš tikrai nenorėčiau, kad apie mane sakytų „dainuojanti aktorė“, aš noriu būti ir dainininkė, ir aktorė, kad tiek viena, tiek kita būtų profesionalu.

Raimondai, dirbate teatro pedagogu, kuriate vaidmenis teatre, kine, televizijoje, rašote pjeses. Savo pjesės kūrimas, įgyvendinimas scenoje yra individualus procesas, jūs turite daugiau galių paskelbti norimą idėją. Darbas televizijoje, kine, didelėje komandoje tą tikriausiai apriboja. Ar jums pačiam nenutinka kaip, cituojant vieną jūsų pjesės personažą, kad kažkas pasako: „Dar truputėlį pataisysiu“.

Raimondas: Visaip būna, tikrai būna ir taip, kad kažkas  teatre pasako, kad negerai darai ir truputėlį susinervini, bet vis tiek tenka dirbti. Nesvarbu ar tai darbas seriale, kur atrodo, nėra jau tiek daug tos meninės vertės, ar tkuri vaikišką spektaklį tyriausiam žiūrovui. Man atrodo, tiesiog reikia gerai atlikti savo darbą, daryti tai, ko iš tavęs prašo režisierius, jeigu tai nepažeidžia tavo paties vertybinių dalykų. O režisierius turėtų atskleisti stipriausias aktoriaus puses, nepamesdamas savo idėjos. 

Greta: Man režisierius, kaip ir bet kurios kitos profesijos atstovas, pirmiausia turi būti geras žmogus. Sutinku su Raimondu, kad  svarbu, jog režisierius atskleistų geriausias aktoriaus puses, bet man taip pat kiekvienu atveju svarbu išmokti ir kažką naujo. Atrasti ir savyje kažkokią neigiamą savybę, ją pagerinti per tuos kelis repeticijų mėnesius, kol statomas spektaklis. Man taip buvo su vienu spektakliu, kai nesupratau savo personažo pasirinkimų, o režisierius sako, nemąstyk savo protu, o mąstyk herojės. Prireikė tikrai nemažai laiko, kol pradėjau suprasti savo personažo logiką. Be to, kūrybinio proceso metu lengviau mokytis, analizuoti save, ko galbūt kiekvieną dieną įprastai ir nedarai.

Raimondai, šalia jūsų pjesės pateikta informacija, kad nerekomenduojate pjesės  vaikams, dėl vartojamų necenzūrinių žodžių. Pasižiūrėkime į  šią situaciją kiek plačiau, kokia jūsų nuomonė apie cenzūrą teatre, ši tema vis išnyra tai žiniasklaidos antraštėse, tai socialiniuose tinkluose?

Raimondas: Prisimenu vieną situaciją su dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi po studentų rodytų etiudų, jo pasakymą apie tokį spektaklį „Pasirinkimas“.  Čia buvo pirmas kursas, kuriame studentai įprastai rašo viską su daug keiksmažodžių, atrodytų, vyksta kažkoks išsivalymas. Tada jis sako, aš įrodysiu, kad jums nereikia keiksmažodžių šitam etiudui. Ir įrodė. Taigi, tas tikrai įmanoma.

Žinoma, nemanau, kad jeigu vaikai negirdės, tai tų žodžių nežinos, juos tai pasiekia ir per kitus kanalus. Bet gal, tai neturėtų dominuoti kaip pritraukianti forma. Kalbant apie kokį  rūkymą, tai aš gal būčiau už jo atsisakymą. Pavyzdžiui, prisimenu, aktorius Valentinas Novopolskis metė rūkyti, o režisierius kurdamas spektaklius jam sakydavo, kad jo personažas turi rūkyt. Jis iškart atšaudavo, kad veikėjas prieš kelias savaites metė.

Greta: Mano spektaklyje yra viena scena, kur aš bandau keiktis, tas pavyksta, bet man atrodo, tiek ir užtenka. Ta scena gimė savaime, o papildomai pridėti keiksmų man nereikėjo, nes pjesės fabula to nereikalavo. O tie žodžiai, mes galim juos uždrausti, kaip ir nuogus kūnus, kas šiais laikais yra labai populiaru. Tačiau aš manau, kad mene mes turime daug laisvės, dėl to kūrėjas yra laisvas pasirinkti necenzūruotų žodžių gausą. Be to, manau, žmogus prieš eidamas į teatrą, turėtų pasiskaityti apie režisieriaus darbus bei išraiškos formas, kad neliktų nustebintas blogąja prasme.  

Miglė Munderzbakaitė

Spektaklį „Juoda gulbė“ Kauno miesto kameriniame teatre galėsite pamatyti rugsėjo 21d. 14val, o spektaklis „Dulkėti veidrodžiai“ bus rodomas rugsėjo 22d. 14 val.

Festivalis „Išeities taškas“

Verslo parko „Aušra“ parodų erdvėje – „Meno zonoje“ – ketvirtadienio vakarą vyko tapytojos Zitos Vilutytės personalinės parodos „Terra Nova“ pristatymas. Dalis šios kolekcijos paveikslų jau buvo pristatyti Lietuvos ir užsienio parodose, o kai kurie visiškai nauji, rodomi pirmą kartą.

Zita Vilutytė save priskiria tarpdisciplininio meno atstovams. Ši paroda pristato tik mažą dalį menininkės apimamų veiklos sričių. Tarp jų – holistinis teatras, poezija, grafika, fotografija, muzika. Menininkė taip pat vykdo mokslinius tyrimus, rašo įvairias publikacijas mokslo ir meno leidiniams. Ji pagrįstai yra laikoma holistinio meno pradininke Lietuvoje. Nauja jos veiklos sritimi tapo socialinis praktikos menas. Veikla, pradėta tarptautinėje asociacijoje IAF ANIMA MUNDI, plėtojasi labai sparčiai. Po parodos tapytoja Zita Vilutytė sutiko atsakyti į keletą menotyrininkės Gabrielės Kuizinaitės klausimų. 

Zita Vilutytė. Parodos pristatymas. Organizatorių nuotr.

Parodos pristatymas. Vigmanto Balevičiaus nuotr.

Kas yra socialinis praktikos menas ir kaip jis siejasi su Tavo kūryba?

Tarptautinė  asociacija IAF ANIMA MUNDI, jungia meno, kultūros ir mokslo profesionalus, inovatorius. Mūsų veiklos vis labiau tampa tarpdisciplininėmis ir palaipsniui įtraukia vis įvairesnius sektorius. Šiuo metu socialinis praktikos menas išgyvena pakilimą daugelyje pasaulio šalių. Prasidėjęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, jis sparčiai plinta Europoje. Socialinio meno projektai yra pristatomi įvairiose pasaulio šalių meno bienalėse, apie juos vis daugiau rašo meno kritikai, daugėja mokslinių studijų. Socialinių praktikos meno projektų plėtros kryptys  yra labai įvairios. Neretai į šio pobūdžio projektus įtraukiamas ir verslo sektorius, todėl ši paroda, surengta verslo parke „Aušra“, tikrai nėra atsitiktinis reiškinys. Tai labai sąmoningas žingsnis ir tarsi mano „žvalgytuvės“. Manau, kad šiame besikeičiančiame pasaulyje labai svarbu jausti jo ritmą. Lietuva nėra maža šalis Europos viduryje, mes esame visumos dalis ir turime vystytis atsižvelgdami į bendrą pasaulio pulsą.

Parodos pristatymas. Organizatorių nuotr.

Parodos pristatymas. Organizatorių nuotr.

Kol kas menas ir verslas atrodo labai priešingi dalykai. Kaip tai yra suderinama?

Kaip rodo pasaulinė praktika, menininkų bendruomenių projektai, bendradarbiaujantys su verslo sektoriumi yra labai svarbūs ir abipusiai naudingi visų pirma naujų idėjų auginimo galimybėmis, kurios gali tapti esminiu dalyku žmonijos pažangos vystymesi. Verslo sektoriaus įsitraukimas į bendrus projektus, propaguojant ir remiant menininkų bendruomenes, skatinant menininkų pastangas, generuoja esmines idėjas, kurios yra naudingos ir verslo sektoriui. Menininkai gali pasiūlyti verslui labai patrauklias bendradarbiavimo formas, o dirbant išvien, siekti labai humaniškų  ir inovatyvių plėtros rezultatų, atsižvelgiant į miestų bendruomenių poreikius. Nors Lietuvoje tai dar labai naujas dalykas, džiaugiuosi, kad Kauno verslo parkas „Aušra“ šiuo atveju yra „pagavę bangą“ ir tikiuosi, kad ateityje sėkmingai ant jos išsilaikys ir plės bendradarbiavimo su meno sektoriumi galimybes, atsiliepdami į kvietimą pradėti dialogą. 

Parodos pristatymas. Organizatorių nuotr.

Parodos pristatymas. Vigmanto Balevičiaus nuotr.

Žvelgiant į Tavo paveikslus ir klausantis to, ką dabar kalbi, kyla klausimas, kaip pavyksta suderinti vidinio ir išorinio gyvenimo aspektus kūryboje ir nepasimesti beprotiškame šio pasaulio ritme?

Manau, kad gyvename labai didelių galimybių laikotarpyje, kai galime išnaudoti savo smegenų potencialą, pajausti didesnę pilnatvę, būti ne tik labai kūrybiški, bet ir labai racionalūs, ir atvirkščiai. Kuo daugiau įveiklinsime savo smegenis, tuo lankstesni tapsime. O tai raktas į šiuolaikinį pasaulį, nes esame priversti keistis ir evoliucionuoti labai greitai. Tai, kas buvo aktualu šiandien, rytoj jau gali tapti istorijos dalimi. Svarbu „neužsikonservuoti“ toje laiko kapsulėje, o nuolat judėti į priekį ir augti. Manau, kad atėjo laikas prabusti, nes mes įžengėme į „naują žemę“ – „Terra Nova“.

Ačiū už pokalbį.

Z. Vilutytės paroda „Terra Nova“ verslo parko „Aušra“ (Vytauto pr. 23) „Meno zonoje“ veiks iki lapkričio 30 dienos. Parodą galima lankyti I – V nuo 9 iki 18 val. Parodos rengėjai – verslo parkas „Aušra“, VšĮ „Gabrielės meno galerija“, renginio partneriai –  bistro „Spaustuvė“ ir „Coffee One“. 

Su  tapytoja Zita Vilutyte kalbėjosi menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė